„Istorija“. Mokslo darbai. 87 tomas
Ingrida JAKUBAVIČIENĖ. Komunistinio teroro anatomija
Spausdinti
Anušauskas, Arvydas. Teroras 1940–1958 m. Vilnius: Versus aureus, 2012. 293 p.

Nuo 1940 m. lietuvių tauta patyrė didelių sukrėtimų: nepriklausoma valstybė buvo okupuota, vienas kitą keičiantys okupantai vykdė Lietuvos gyventojų naikinimo politiką. Šią tragediją išgyveno didelė dalis Pirmosios Lietuvos inteligentų, valstybės tarnautojų, visuomeninių ir politinių organizacijų narių, laisvės gynėjai ir jų šeimų nariai – visi tie, kuriuos sovietų valdžia įvardijo kaip priešišką elementą.

Kartu su Sąjūdžiu sovietinį terorą demaskavo ir sudrebino Lietuvą buvusių tremtinių ir rezistentų prisiminimai „Amžino įšalo žemėje“ (1989), „Leiskit į Tėvynę“ (1989), J. Masiulienės „Jaunystė prie Laptevų jūros“ (1990), A. Vilkaičio „Tremtinio dalia“ (1990), fotografuotinis J. Lukšos knygos „Partizanai“ leidimas (1990), K. Girniaus „Partizanų kovos Lietuvoje“, N. Gaškaitės „Pasipriešinimo istorija 1944–1953 m.“ (1989), J. Brazaičio „Vienų vieni“ (1990), P. Pečiulaičio „Šitą paimkite gyvą“ (1993) ir daugelio kitų partizanų, tremtinių atsiminimai bei įvairių autorių moksliniai tyrimai. Nukentėjusiųjų nuo sovietinio teroro liudijimai byloja, jog sovietų veiksmai buvo iš anksto apgalvoti, siekiant pakirsti pasipriešinimą sovietinei okupacijai, išrauti nepasitenkinimo okupantu šaknis, naikinti šeimas, jų sukauptą materialiąją ir dvasinę patirtį, socialinius ir kultūrinius ryšius bei tarptautinį prestižą.

Atrodytų, sovietinio teroro padariniai Lietuvoje jau pakankamai ištyrinėti, išleista daug mokslinių publikacijų, monografijų, veikia muziejai, įrengtos ekspozicijos. Teroro sąvokos semantinė prasmė šiandien taip pat yra aiškiai suvokiama, tačiau tarptautinėje politikoje susiformavo skirtingas požiūris į kai kuriuos „terorus“ dėl nenoro gadinti tarptautinę atmosferą, kurioje Rusija yra vienas svarbiausių komponentų. Todėl atsiranda atskiros teroro „rūšys“: nacistinis teroras, islamo fundamentalistų teroras ir kiti terorai, kurie viešojoje opinijoje buvo įvertinti ir tarptautiniu mastu pasmerkti. Bet sovietų vykdytas žmonių naikinimas viešo tarptautinio tribunolo iki šiol nepasiekė, nors nuo šių nusikaltimų nukentėjusių asmenų organizacijos siekė ir tebesiekia šiuos nusikaltimus teisiškai įvertinti. Kad lietuvių trėmimai ir kankinimai nejaudina anglo ar vokiečio, tai dar galima būtų paaiškinti sausu politiniu merkantilizmu ar humanizmo stoka. Kur kas labiau jaudina Lietuvos visuomenėje šiuo metu pastebimos tendencijos abejoti tuo, kas rodoma, tuo, kas sakoma, nepasitikėti savais terorą išgyvenusiais žmonėmis ir labiau pasikliauti priešo propaganda. Galbūt psichologiškai galima suprasti visuomenės norą kuo greičiau pamiršti baisius ir labai nemalonius dalykus. Daugelyje sovietinio bloko šalių išryškėja tendencijos „išbaltinti“ kruviną sovietų režimą. Vertinant buvusių sovietinių veikėjų praeitį, net ir jaunosios kartos istorikams staiga ėmė atrodyti, jog KGB ataskaitos yra daug patikimesnės ir tikresnės nei partizanų ar rezistentų atsiminimai (pvz., Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais“. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009). Lietuvoje vėl imta publikuoti sovietinės propagandos „Faktai kaltina“ stiliumi parašytus atsiminimus (pvz., Povilo Masilionio veikalas „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, 2011). Tačiau nepaisant minėtų autorių nuomonės, kompetetingus tyrimus skelbė ir skelbia istorikai bei visuomenės veikėjai, kurie stengiasi būti objektyvūs ir paneigti naujai kuriamus prosovietinius mitus (pvz., B. Gailiaus daktaro disertacijos pagrindu išleista monografija „Partizanai tada ir šiandien“, 2006).

Produktyviausiai šioje srityje dirba istorikas, politikas dr. Arvydas Anušauskas. Paminėsime tik keletą jo monografijų bei sudarytų leidinių: „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, 1996; „Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui“ (sud. A. Anušauskas), 2006; „Pirmoji sovietinė okupacija“ (sud. A. Anušauskas), 2006; „KGB Lietuvoje“, 2008.

2012 m. pradžioje išleista A. Anušausko nauja solidi monografija „Teroras 1940–1958 m.“ papildė gana gausią sovietinės okupacijos Lietuvoje mokslinių tyrimų bazę. Knygoje tarsi chirurgas su skalpeliu autorius profesionaliai atidengia ilgus metus sovietų slėptus bei neigtus teroro Lietuvoje, kovos su lietuviškąja rezistencija metodus bei atskleidžia genocido padarinius. A. Anušauskas daug dėmesio skiria sovietinių dokumentų patikimumui įvertinti, o nagrinėdamas sovietinę istoriografiją parodo jos metodologijos trūkumus ir sukurtus mitus. Pasak autoriaus, „sovietinė istoriografija ne tik tylomis apėjo masinius trėmimus (išskyrus 1941 m.), bet ir išleistuose archyvinių dokumentų rinkiniuose (serija „Faktai kaltina“) sąmoningai parinktais dokumentais siekė Lietuvos partizanų kovą pavaizduoti kaip „klasių kovą“ ir įrodyti partizanų žiaurumą. Visiškai nutylėtos sovietinės NKVD, Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės saugumo ministerijos (MVD) kariuomenės baudžiamosios antipartizaninės akcijos, jų padariniai, suėmimų mastas ir apskritai viskas, kas galėjo bent kiek pakeisti kurtą „klasių kovos“ vaizdą ir atskleisti tikruosius vykdyto teroro mastus“ [1, 10]. A. Anušauskas, gausiai remdamasis 1994 m. išslaptintais kai kuriais Rusijos Federacijos valstybinio archyvo fondais, pasinaudojo NKVD-MVD centrinių struktūrų, Vyriausios lagerių valdybos (gulago), Kalėjimų valdybos, 4-ojo specialiojo skyriaus (tremtinių reikalų) dokumentais ir atskleidė ilgai slėptus komunizmo nusikaltimus. Autorius pažymi, jog terorui paslėpti komunistinėse ir kagėbistinėse ataskaitose sovietinė sistema reikalavo vartoti savitą terminologiją: okupacija virto „revoliucija“, politinė opozicija – „antisovietiniu elementu“, kovotojai su okupantais – „banditais“, „buržuaziniais nacionalistais“, brutali prievarta ir nusikaltimai žmoniškumui – „revoliuciniu teisingumu“, kankinimai – „fizinio poveikio priemonėmis“. Tačiau net ir tokie dokumentai parodo, kad veikė bendra sistema, kurios tikslas buvo sunaikinti žmonių dalį, išskirtą tam tikrais kriterijais [1, 13–14].

Autoriaus išskiria pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpius. Be bendro panašumo, kad sovietai nuolat rasdavo dingsčių vykdyti terorą ir genocidą, išryškėjo kai kurie skirtumai. 1940–1941 m. Lietuvoje gyvenantys žmonės buvo kaltinami tuo, kad gyvendami nepriklausomoje valstybėje ją gynė, buvo politinių organizacijų nariai, ėjo valstybines pareigas ir pan. Tačiau tikrasis lietuvių tautos naikinimas prasidėjo NKVD kariuomenei vykdant karines baudžiamąsis operacijas prieš besislapstančius nuo prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją vyrus, lietuvių ginkluotos rezistencijos dalyvius ir organizuojant taikių gyventojų trėmimus. Taip buvo ne tik laikinai nuslopintas siekis atkurti nepriklausomą valstybę, užgniaužta aktyvi tautinė savigyna, bet ir sunaikinta pati aktyviausia, labiausiai išsilavinusi ir ūkiškai nepriklausoma lietuvių tautos dalis.

A. Anušauskas pabrėžia, jog 1945-ieji laikytini didžiojo teroro metais. 1945 m. Lietuvoje buvo sutelkta 17 įvairaus pavaldumo NKVD kariuomenės pulkų, ir tai atitiko keturias NKVD divizijas [1, 147]. NKVD nuo pat 1944 m. pabaigos tvarkė nepatikimų ar „antisovietinių“ šeimų apskaitą, pagal kurią buvo planuojami areštai, ūkių konfiskavimas, kratos. Į 1945 m. gegužės 31 d. ataskaitą pateko 9603 šeimos ir 31 696 žmonės, kuriuos numatyta ištremti [1, 155]. Sausio–gegužės mėn. per 3432 karines baudžiamąsias operacijas buvo nužudyta 5214 žmonių, dar 38143 žmonės buvo sulaikyti ir 8896 atėjo į NKVD skyrius legalizuotis [1, 135]. Autorius pateikia, į kokias kategorijas NKVD skirstė suimtuosius: „banditai“, „antisovietiniai elementai“, „banditų rėmėjai“, „vengiantys šaukimo į Raudonąją armiją“, „išdavikai“, „lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „lenkų nacionalistinio pogrindžio dalyviai“ ir pan. Pirmosioms keturioms kategorijoms priklausė apie 90 proc. suimtųjų. Pasak A. Anušausko, 1945 m. antroje pusėje teroras įgijo tokias formas, kurios išsilaikė net iki 1953 m., t. y. daugiausia buvo suiminėjama ne karinių baudžiamųjų operacijų metu, o pagal agentų pranešimus; tik trėmimų metų konfiskuojamas suimtųjų šeimų turtas; pasikeitus lietuvių ginkluotos rezistencijos taktikai, NKVD daliniai siųsdavo į pasalas mažesnes gerai ginkluotas karių grupes [1, 158]. Gyventojų terorizavimu, nuolatinėmis kratomis, įtariamųjų suėminėjimais, tardymais stengtasi slopinti visokį rezistencijos rėmimą. Autoriaus sudaryta 19 lentelė „1947–1953 m. baudžiamųjų akcijų padariniai“ rodo, jog šiuo laikotarpiu žuvo 5747 partizanai, 5081 partizanas buvo paimtas į nelaisvę, 24281 žmogus buvo suimtas [1, 186]. Daroma išvada, kad 1944–1953 m. NKVD (MVD) ir MGB vykdytos karinės baudžiamosios operacijos buvo pagrindinis lietuvių žudymo būdas.

Knygoje siekiama ne tik patikslinti įvairiais laikotarpiais nuo skirtingų represinių struktūrų nukentėjusių ar nužudytų Lietuvos gyventojų skaičių, bet ir atskleisti, kaip MVD ir MGB stengėsi paslėpti karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. A. Anušauskas teigia, jog žiaurumu pasižymėjo NKVD ir NKGB agentų būreliai, kuriems buvo leidžiama absoliučiai viskas, o į MGB pagalbininkų „stribų“ būrius buvo surinkti tik vietiniai beraščiai bei mažaraščiai, mėgėjai lengvai pasipelnyti ir išgerti. Autorius akcentuoja, jog agentų smogikų veikimas MGB kovojant su rezistencija turėjo ne mažesnę reikšmę nei didelio kariuomenės dalinio veikla. Būtent specialiosios grupės leido kompromituoti rezistenciją – priskirti jai visus smogikų ir saugumiečių nusikaltimus. Kiekvienas plėšimas ar nužudymas buvo priskiriamas partizanams. Taip buvo siekiama dviejų tikslų: paslėpti MGB įvykdytų nusikaltimų pėdsakus ir pasinaudoti galimybe iš karto arba ateityje (jau nuslopinus rezistenciją) formuoti neigiamą partizanų įvaizdį [1, 195].

A. Anušauskas nurodo, kad komunistinio teroro pagrindinis vykdytojas Lietuvoje, nuo kurio priklausė teroro mastas ir dauguma priemonių, buvo VKP (b) CK Lietuvos biuras ir LKP (b) CK. Knygoje įvardijami pagrindiniai lietuvių tautos teroro ir nusikaltimų žmoniškumui organizatoriai: J. Bartašiūnas, A. Guzevičius, P. Vetrovas, I. Tkačenka, M. Byčkovskis, A. Sniečkus, M. Gedvilas, M. Suslovas, K. Liaudis, F. Kovaliovas, J. Paleckis, K. Preikšas ir daugelis kitų partinių veikėjų [1, 147].

Greta archyvinių dokumentų ne menkesnę vertę turi autoriaus gausiai cituojami liudytojų parodymai bei amžininkų atsiminimai. Knyga gausiai iliustruota tremtinių asmeninėmis ir šiurpių įvykių liudytojų nuotraukomis. 1948 ir 1949 m. trėmimai buvo nukreipti prieš surastų partizanų ir besislapsčiusių žmonių, žuvusių partizanų ir nuteistųjų šeimas, taip pat prieš rezistencijos rėmėjus. 1951 m. trėmimai buvo nukreipti prieš kolektyvizacijos bangą atlaikiusius ir savo individualių ūkių neatsisakiusius valstiečius. Trėmimų rengimu, tremtinų žmonių bylų sudarymu užsiėmė MGB apskričių (rajonų) skyriai, o būsimųjų tremtinių sąrašus tvirtino LKP (b) apskričių komitetų sekretoriai ir vykdomųjų komitetų pirmininkai. Pasirengimo didesniems trėmimams darbai buvo slepiami. Juos vykdydavo MGB ir MVD vidaus, pasienio, geležinkelių apsaugos kariuomenės, padedamos milicijos ir stribų. Vien 1948 m. gegužės mėn. trėmimams vykdyti buvo sutelkta 30 118 MGB, MVD darbuotojų, kareivių, karininkų ir stribų. Jiems padėjo 11 446 partiniai ir sovietiniai aktyvistai [1, 203]. A. Anušausko duomenimis, nesurinkus sąrašuose įrašytų šeimų, į ešelonus buvo gabenamos saugumiečių ir kolaborantų iniciatyva atrinktos šeimos. Sąrašus dažnai sudarydavo net stotyse, kai šeimos jau buvo atvežtos [1, 205]. Autoriaus sudarytoje 22 lentelėje „Lietuvių tremtinių dalis tarp visų SSRS ištremtų žmonių“ nurodoma, jog 1948 m. 43 940 lietuvių tremtinių sudarė 49,2 proc., o 1951 m. 21 177 lietuvių tremtiniai sudarė 46,5 proc. visų SSRS tremtinių. Iš lentelės matyti, jog 1946–1952 m. iš Lietuvos ištremta 111 308 žmonės, kurie sudarė 16,4 proc. visų SSRS tremtinių (676 835 žmonės) [1, 212].

Autorius didelį dėmesį skiria Lietuvos gyventojų naikinimui kalėjimuose ir lageriuose. Kiek iš viso žmonių Lietuvoje buvo įkalinta ir tardyta, aiškėja iš skaičiaus žmonių, paleistų iš kalėjimo. Remiantis represinių struktūrų pažymomis, bandyta apskaičiuoti, kiek 1944–1952 m. (be rezistencijos dalyvių, jų rėmėjų ir kitų, apkaltintų kontrrevoliucine ar antisovietine veikla) dar buvo suimta žmonių, ir nustatyta, jog šis skaičius artimas 80 tūkst. A. Anušausko duomenimis, bendras NKVD-MVD-MGB suimtų žmonių ir vėliau išsiųstų į lagerius, mirusių kalėjimuose, nukankintų ir sušaudytų skaičius būtų apie 186 tūkst. [1, 228]. 1944–1952 m. į NKVD-MVD lagerius ir kolonijas iš Lietuvos buvo išvežti 142 579 kaliniai, absoliuti jų dauguma buvo lietuviai [1, 235]. Iš Baltijos šalių Lietuva patyrė didžiausius žmogiškuosius nuostolius.

Atkreipiamas dėmesys, jog teroras nesibaigė net ir 1954 m., kai iš gulago lagerių buvo paleidžiami tapę nedarbingi kaliniai arba tie, kurių bausmės laikas buvo baigęsis. 1955–1956 m. dauguma kalinių buvo paleisti formaliai peržiūrėjus jų bylas. KGB duomenimis, 1955–1956 m. į Lietuvą iš tremties ir lagerių grįžo per 17 tūkst. žmonių. Tačiau Vengrijos ir Lenkijos įvykiai paskatino Lietuvos komunistinę viršūnę imtis papildomų priemonių prieš grįžtančius buvusius kalinius. 1957 m. sausio 21 d. J. Paleckio įsaku buvo paskelbta, kad „buvusiems buržuazinės Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, aktyviems lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviams, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmes, uždrausti grįžti į Lietuvos SSR“ [1, 256]. Tiems, kas nesilaikys šio įsako, buvo numatyta nauja bausmė – 5 metai tremties. Tai pristabdė lietuvių grįžimą. Maža to, vienas iš lietuvių genocido organizatorių vidaus reikalų ministras A. Gailevičius (1940– 1941 m. buvo NKVD, vėliau NKGB skyriaus viršininkas, 1948–1953 m. – valstybės saugumo ministro pavaduotojas) pasiūlė J. Paleckio įsaką taikyti atgaline data ir organizuoti naują iki 1957 m. sausio 21 d. į Lietuvą grįžusių buvusių politinių kalinių trėmimą ir jį pavadinti „administraciniu pašalinimu“ [1, 256]. Tačiau šis pasiūlymas pasirodė pernelyg drastiškas, todėl buvo išbrauktas iš LKP CK biuro svarstytinų klausimų sąrašo. LKP CK žinojo, jog esama ir kitų būdų, kaip į tėvynę sugrįžusius, lagerius ir tremtį iškentėjusius žmones paversti trečiarūšiais.

Autorius akcentuoja, jog komunizmo nusikaltimai buvo slepiami. Kiekvienas NKVD ir MGB-KGB darbuotojas buvo pasirašęs atitinkamą įsipareigojimą saugoti paslaptį: „Aš, žemiau pasirašęs, būdamas tarnyboje, arba atleistas iš tarnybos, įsipareigoju saugoti griežčiausioje paslaptyje visas žinias ir duomenis apie NKVD ir jo organų darbą, jokiomis priemonėmis neskelbti ir nepasakoti net savo artimiausiems giminaičiams ir draugams“ [1, 234]. Pasak A. Anušausko, sovietinių saugumiečių tylėjimo įžadai, kaip ir ant sušaudytų ar kitaip nužudytų žmonių lavonų beriamos kalkės ar pilama sieros rūgštis, turėjo visam laikui paslėpti nusikaltimų pėdsakus. Tačiau šiandien Tuskulėnų rimties memorialas liudija apie sovietų vykdytą lietuvių genocidą.

A. Anušausko duomenimis, ne mažiau kaip 456 tūkst. žmonių (kas trečias suaugęs lietuvis arba kas antras vyras, kas aštunta moteris ir kas penkioliktas vaikas) tapo sovietinių okupantų vykdyto genocido ir teroro aukomis, patyrė vienokią ar kitokią prievartą. Net 332 tūkst. žmonių buvo įkalinta, išvežta į tremtį ir gulago lagerius, dar 26,5 tūkst. žmonių nužudyta Lietuvoje. 1941–1958 m. iš Lietuvos dėl vykdyto teroro, karo sąlygų ar okupantų sprendimų repatrijavo arba buvo priversti bėgti apie 490 tūkst. žmonių. Kartu su vokiečių okupacijos ir karo aukomis (245 tūkst. žmonių) Lietuva neteko apie 1,058 mln. žmonių.

Nepaisant apie dvidešimt metų kruopščiai vykdyto komunistinio teroro Lietuvoje tyrimo, knygos autorius apgailestauja, jog kai kurios Lietuvos gyventojų naikinimo aplinkybės liko neatskleistos ar mažai atskleistos KGB sunaikinus dalį to meto dokumentų. Vis tik turbūt ne žuvusiųjų žmonių skaičiaus tikslinimas ar naujų žudynių vietų bei aplinkybių išaiškinimas yra esminė šios ir daugelio kitų A. Anušausko knygų bei publikacijų dalis. Šiuo metu svarbiausia, kad Lietuva nepamirštų dramatiškiausių ir svarbiausių XX a. istorijos pamokų, kad gyva būtų tautos atmintis, kad suprastume, kas yra ano meto tikrieji herojai, o kas – menkystos ir nusikaltėliai.

Literatūra

  1. ANUŠAUSKAS, Arvydas. Teroras 1940–1958 m. Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 293.