„Istorija“. Mokslo darbai. 87 tomas
Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei
Spausdinti

2012 m. liepos 4 d. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune buvo atidaryta paroda „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“. Atidaryme dalyvavo daugiau kaip šimtas penkiasdešimt kviestinių svečių. Parodą atidarė jos globėja, patyrusi politikė, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė bei parodos mecenatė, jaunosios kartos politikių atstovė, Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Sveikinimo kalboje Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė visoms Lietuvos moterims linkėjo ir toliau tęsti savo pirmtakių darbus. Renginyje taip pat apsilankė gausus būrys žinomų valstybės vyrų bei žymių ir veiklių moterų: Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, Seimo narės Vincė Vaidevutė Margevičienė, Dalia Teišerskytė, Birutė Vėsaitė, įvairių Lietuvos moterų organizacijų vadovės ir narės, aukštųjų mokyklų dėstytojos bei dėstytojai, archyvų ir muziejų darbuotojai. Atidarymo iškilmes savo apsilankymu pagerbė žymių Pirmosios Lietuvos Respublikos asmenybių vaikaičiai ir giminaičiai. Dalyvavo Sofijos Čiurlionienės anūkė Dalia Marija Palukaitienė, parodai suteikusi daug vertingų eksponatų, Lozoraičių šeimos giminaitė Dalia Marija Brazauskienė, J. Urbšio dukterėčia Marija Urbšytė, Lietuvos Prezidento, rezistentų generolo Jono Žemaičio dukterėčia Aušra Marija Vilkienė. Visus parodos svečius pasveikino Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė atidarydama parodą kalbėjo: „Džiugu, kad ši paroda atidaroma prieš labai svarbią datą – liepos 6-ąją – Lietuvos valstybės šventę. Neabejoju, kad apsilankiusieji parodoje sužinos daug istorinių faktų apie moterų dalyvavimą politikoje, valstybės valdyme tarpukario laikotarpiu. Tuo metu moterys jungėsi į įvairias organizacijas, bendruomenes, asociacijas ir savo aktyvia veikla prisidėjo prie valstybėje vykusių procesų. Šiandien net sunku patikėti, kad tik 1922 m. moterys gavo teisę balsuoti. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos moterys visais laikais buvo atsakingos, išmintingos, mylėjo savo Tėvynę“. I. Degutienė pasidžiaugė Pirmosios Lietuvos respublikos moterų politiniais pasiekimais 1920 m., kai jos pirmą kartą dalyvavo Steigiamojo Seimo rinkimuose ir 1926 m. pirmą kartą iškėlė dvi kandidates: Feliciją Bortkevičienę ir Gabrielę Petkevičiatę-Bitę, į Prezidento postą. Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad Lietuvos moterys ir dabar labai daug daro, kad Lietuvoje gyventi būtų šviesiau ir gražiau. „Yra daug moterų, kurios aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Tačiau, kad ir kokias pareigas moteris eitų, niekuomet neturėtų pamiršti, kad visų pirma ji yra moteris – žmona, mama, močiutė. Nes toks supratimas leidžia veikti moteriškai ir savitu būdu prisidėti prie Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo, prie visos šalies gerovės,“ – sakė I. Degutienė.

08_01
Parodos kuratorė Ingrida Jakubavičienė pristato parodą LR Seimo pirmininkei Irenai Degutienei ir Europos parlamento narei
Radvilei Morkūnaitei-Mikulėnienei

Europos parlamento narė, parodos mecenatė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė savo kalboje prisiminė moteris karžyges, karžygių motinas, kurių dėka Lietuva išliko sudėtingų istorinių išbandymų metais, moteris, kurios nuo pirmųjų kūdikio žingsnių ugdo ir augina tautos ateitį. Kiekvienas pilietis individualiai prisiima atsakomybę už savo šalies likimą. R. Morkūnaitė-Mikulėnienė kaip vieną svarbiausių tiek moterų, tiek vyrų bruožų įvardijo patriotizmą, kurio vienu iš pavyzdžių įvardijo žymios tarpukario lietuvių aktorės Uršulės Babickaitės (Unės Bay) pasirinkimą. Amerikos „Paramount pictures“ kompanijai pasiūlius jai suvaidinti JAV prezidento mylimosios vaidmenį, buvo užduotas klausimas, kurią valstybę ji rinktųsi ginti karo atveju. U. Babickaitė, nors ir turėdama Lietuvos bei Amerikos pilietybes, nedvejodama pasirinko Lietuvą, nepaisant to, kad šis atsakymas jai kainavo tolimesnę karjerą žymioje kinematografijos kompanijoje. Europarlamentarė atkreipė dėmesį, jog moterims ir Lietuvoje, ir pasaulyje vis dar trūksta solidarumo, todėl net ir ryškios moterys politinėse kovose priverstos nusileisti vyrams. Baigdama kalbą ji palinkėjo moterims vienybės ir glaudesnio bendradarbiavimo. R. Morkūnaitė-Mikulėnienė kartu su liepos 6-ąja diena siūlė su džiaugsmu ir viltimi prisiminti, jog šiandieninė Antroji Lietuvos Respublika jau pergyveno Pirmąją Lietuvos respubliką ir, perkopusi per 22 metus, gyvuoja ir toliau.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė pažymėjo, jog šiandien Lietuvos moterų emancipacija yra įgyvendinta, kadangi aukščiausius šalies postus užima moterys. Nors daliai visuomenės atrodo, kad moterų vis dar per mažai dirba vyriškomis laikomų profesijų srityje, tačiau jos vadovaujamoje Krašto apsaugos ministerijoje moterys sudaro daugumą, o Lietuvos kariuomenėje šiandien tarnauja apie 11 procentų moterų. Tokiais rodikliais negali pasidžiaugti net ir NATO senbuvės šalys, pvz., Danija, kur moterys kariuomenėje tesudaro 4 procentus. R. Juknevičienė kvietė Lietuvos moteris vertinti Konstitucijoje įtvirtintas moterų pilietines teises, abiejų lyčių lygybę, kadangi tai, kas mums atrodo įprasta, daugelyje besivystančių pasaulio šalių vis dar tebėra tik politinė siekiamybė. Tik jai atvykus į Lietuvos globojamą Goro provinciją Afganistane, vietos tarybos posėdyje afganistanienės Goro tarybos narės pirmą kartą kartu su vyrais susėdo už bendro stalo.

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto doc. dr. Virginija Jurėnienė, viena žymiausių Lietuvos moterų judėjimo XX a. tyrinėtoja, savo pranešime Pirmosios Lietuvos Respublikos moterų laimėjimus lygino su šiandieniniais pasiekimais, kuriuos vertinti ganėtinai sunku, kadangi anuometinė visuomenės sankloda labai skyrėsi nuo šiuolaikinės postmodernios visuomenės. Jos nuomone, nors šiandien Lietuvoje moterys užima svarbiausius valstybės tarnybos postus, tačiau Seime bei kitose valstybės institucijose jų vis dar per mažai. V. Jurėnienė įvardijo svarbiausius šiandieninius Lietuvos moterų judėjimo pasiekimus ir aktualiausią moterų problemą – nepakankamai valstybės remiamą šeimos politiką. Istorikė siūlė remtis Skandinavijos šalių pavyzdžiu ir spartinti moterų integraciją visuose viešojo gyvenimo sferų lygmenyse įvedant kvotas, kada ne mažiau kaip 40 procentų darbuotojų turėtų sudaryti moterys.

Parodos atidarymo metu svečiai galėjo pamatyti dokumentiniame diplomato Petro Klimo mėgėjiškame filme užfiksuotas žymias ano meto visuomenės veikėjas, diplomatų žmonas, kurios tarsi trumpam atgijusios sužibo tarpukario elegancija ir savitu stiliumi.

Renginį papuošė muzikiniai kūriniai, kuriuos atliko solistė Gabrielė Bielskytė ir gitaristė Meilė Gustaitytė bei fleitininkė Monika Ryškutė.

I. Degutienei ir R. Morkūnaitei-Mikulėnienei perkirpus juostelę, visi svečiai sugužėjo į ekspoziciją. Parodos kuratorė dr. Ingrida Jakubavičienė trumpai pristatė parodoje eksponuojamą Lietuvos moterų emancipacijos kelią, kai dar XIX a. pabaigoje supratusios, jog tik vienybėje glūdi stiprybė, Lietuvos moterys steigė draugijas ir įsitraukė į jų veiklą. Prieš šimtą metų, 1911 m., Lietuvos moterų judėjimo pradininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suformuluotas pirmasis Lietuvos moterų politinis siekis „Ieškome teisybės! Reikalaujame žmogaus teisių!“ nepraranda aktualumo ir šiandien. Šis šūkis anuomet pažadino lietuves bendram darbui ne tik už savo teises, šviesesnę buitį, bet ir už tautos interesus. 1919 m. pabaigoje Lietuvos moterys, gavusios balsavimo teisę, tapo pilnavertėmis pilietėmis. Ši teisė po kelerių metų buvo patvirtinta nuolatinėje 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpiu aktyviai visuomeninei veiklai moteris skatino ne tik altruizmas, meilė artimui, bet ir gilus patriotizmas. Moterys, norėdamos prisidėti prie Lietuvos kultūros ir mokslo plėtojimo, ryžtingai siekė išsilavinimo, rinkosi naujas profesijas, stengėsi priimti modernaus gyvenimo iššūkius.

Paroda „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“ surengta dviejose Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros antrojo aukšto salėse. Parodos rengėjos istorikės I. Jakubavičienė bei Jovita Jankauskienė atskleidė įvairiapusį moterų veiklos paveikslą: moteris – aktyvi ir jautri pilietė, patriotė, kultūros puoselėtoja, kūrėja, namų židinio sergėtoja. Pirmojoje salėje lankytojai supažindinami su Lietuvos moterų emancipacijos istorija, moterų dalyvavimu svarbiausiuose šalies politiniuose bei kultūriniuose įvykiuose, įvairių draugijų veikla, išsilavinimo siekiu ir karjeros galimybėmis, moters vaidmeniu šeimoje, jos buitimi. Ekspoziciją papildo ir pagyvina moterų mintys, fotografijos, karikatūros, šaržai. Pristatomas ryškiausių asmenybių – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Felicijos Bortkevičienės, Sofijos Čiurlionienės, Magdalenos Galdikienės, Liudos Purėnienės, Vincentos Lozoraitienės, Sofijos Smetonienės, Onos Mašiotienės, Emilijos Pūtvinskienės ir kitų – indėlis vienijant moteris bendram darbui šalies ir piliečių labui. Eksponuojami rašytojos S. Čiurlionienės, žurnalistės Magdalenos Avietėnaitės ir kitų veikėjų asmeniniai daiktai, valstybiniai apdovanojimai ir dokumentai. Parodos rengėjai labai dėkingi visiems parodos partneriams: Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Vytauto Didžiojo karo muziejui, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Kauno apskrities archyvui, kurių fonduose saugomi daiktai, fotonuotraukos ir dokumentai lankytojams padeda suprasti tarpukario moters profesinę ir visuomeninę veiklą, laisvalaikio interesus, pomėgius. Antrojoje salėje istorikei Ritai Škiudienei pavyko sukurti ano meto moters salono – privačios namų erdvės – atmosferą. Salonuose moterys susitikdavo su draugėmis prie arbatos ar kavos puodelio, leido savo laisvalaikį su knyga, rankdarbiais ar tuo metu populiariais stalo žaidimais ir kortomis. Tarpukario interjero detalės ir baldai padės trumpam persikelti į Laikinosios sostinės gyventojo namus. Saloną puošia garsių lietuvių tapytojų Vlado Eidukevičiaus, Adolfo Valeškos, Kajetono Šklėriaus, Stasio Ušinsko, Kazio Šimonio, Adalberto Valeškos sukurti moterų portretai, kuriuose matyti tuomet madingos aprangos detalės, mados, netgi šukuosenų stilius.

Pagrindinė parodos ekspozicija atskleidžia didžiausių moterų organizacijų veiklą – Lietuvių katalikių moterų draugijos (1908–1940 m.), Lietuvos moterų sąjungos (1908–1935 m.), Lietuvos moterų tarybos (1929–1940 m.) – ir aktyviausių jų narių iniciatyvas. Draugijos savo skyriais nusėjo visą Lietuvą ir stengėsi savo nariams įkvėpti gilesnį tautinį bei religinį supratimą per įvairius susirinkimus, paskaitas, konferencijas. Steigdamos namų ruošos mokyklas rūpinosi palengvinti kasdieninįmergaičių darbą šeimoje. Kai kurios kitos moterų draugijos rūpinosi našlaičių prieglaudomis, vienišų motinų bei neturtingų šeimų globa, kaliniais ir kitais, atsidūrusiais nelaimėje. Moterų veiklos sferų buvo daugybė. Ir šiandien, ir anuomet moterims pirmiausia priskiriama socialinė ir švietimo sferos: daugybė moterų dirbo gailestingomis seselėmis, auklėmis, kai kurios tapo gydytojomis, mokytojomis. Nuo 1922 m. Kaune įsteigus Lietuvos universitetą padaugėjo studijuojančių moterų, taigi susiformavo inteligenčių sluoksnis. Jos dirbo įvairiose valstybinėse institucijose, kai kurios tapo žymiomis teisininkėmis, rašytojomis, mokslininkėmis, aktyviomis visuomenės veikėjomis. Moterys buvo aktyvios ir mene, ir versle, ir sporte. Tūkstančiai moterų priklausė Lietuvos šaulių ir skautų organizacijoms, aktyviai sportavo ir buvo pasiryžusios drąsiai ginti savo šalį. Parodos rengėjos I. Jakubavičienė ir J. Jankauskienė mano, jog pavyko apibendrintai atskleisti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu šalyje veikusių kelių dešimčių skirtingų moterų organizacijų veiklą ir nušviesti nepelnytai pamirštus daugiau nei 120 tūkst. moterų garbingus darbus Tėvynei. Moterims anuomet netrūko nei drąsos, nei ryžto, todėl jos nepasidavė autoritarinio režimo siekiams apriboti moterų organizacijų veiklą, eliminuojant jas iš politinės arenos, primygtinai siūlant grįžti į šeimą. Tačiau net ir idealizuodami gausią ir darnią lietuvišką šeimą, tautininkai nevykdė jokios šeimos politikos: didelis kūdikių ir gimdyvių mirtingumas Lietuvos moteris vertė abejoti jų pareigos valstybei – gimdyti vaikus, būsimus piliečius, – tinkamu įvertinimu. Moterys visą laiką aktyviai gynė savo teises reikalaudamos valdžios vyrų laikytis Konstitucijoje įtvirtintos abiejų lyčių piliečių lygybės.

08_02
Parodą „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“ atidaro LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Europos parlamento narė
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

4-ame dešimtmetyje politinio gyvenimo sūkuriuose labiausiai buvo matomos aukštuomenės ponios, kurių diskusijos bei debatai dažnai persikeldavo į mažiau oficialią politinio salono aplinką. Privatūs susitikimai, priėmimai aukštuomenės atstovų namuose, diplomatinėse atstovybėse, restoranuose ir kitur tapo viena iš moterų saviraiškos ir bendruomeniškumo formų. Iškilmingi pokyliai, neapseidavę be Prezidento su žmona Sofija Smetoniene, Ministro Pirmininko su žmona Jadvyga Tūbeliene, Kauno miesto burmistro su žmona Marija Merkiene, vyriausybės narių, kariuomenės vadų, užsienio diplomatų, kitų žymių visuomenės veikėjų ir jų damų, moterims tapo galimybe netiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime. Lietuvių moterų erudicija, taktas bei mokėjimas bendrauti maloniai stebino ne vieną užsienio šalių diplomatą. Ne veltui Lenkijos karo atašė Leonas Mitkiewitczius savo atsiminimuose apie tarnybą Kaune raše: „Mano plunksna nėra tiek įgudusi ir tokia talentinga, kad rastų tinkamą formą ir tinkamus žodžius. Ponios Indrašiūnienė, Tūbelienė, Lozoraitienė ir Raštikienė – finansų ministro, buvusio ministro pirmininko, užsienio reikalų ministro ir vyriausiojo kariuomenės vado žmonos – man atrodė kaip lietuvių dievaitės, atstovaujančios Lietuvos moterų grožio ir žavesio atmainoms“ (Mitkiewicz, L. Kauno atsiminimai(1938–1939). Vilnius, 2002, p. 170).

Parodos rengėjos tikisi, jog pagiriamųjų žodžių veiklioms Lietuvos tarpukario moterims suras ir kiti lankytojai. Ši paroda yra skirta ne tik moterims, kurios parodoje ras pritarimą ir paskatinimą savo veiklai, bet ypač moksleiviams ir mokytojams, kadangi istorijos vadovėliuose moterų veikla atskleista gana paviršutiniškai. Istorijos pamokose vis dar tebeformuojama maskulinistinė samprata apie valstybės veikėją. Paroda skirta ir visiems nuolatiniams muziejaus lankytojams, kurie jau seniai pastebėjo, kad muziejaus ekspozicijoje vyrauja vyriškasis pradas (Anatanas Smetona, Kazys Grinius, Aleksandras Stulginskis, Jonas Basanavičius ir kt.), o apie moteris beveik nėra informacijos. Ne kartą muziejaus darbuotojams teko girdėti klausimą – o kur moterys, ar jos nieko gero nedavė valstybei? Labai tikimės, kad ir nauji, ir ištikimiausi muziejaus lankytojai pagaliau ras atsakymą į šį klausimą.

Ingrida JAKUBAVIČIENĖ