„Istorija“. Mokslo darbai. 89 tomas
Algis BITAUTAS. Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis)
Spausdinti

Algis Bitautas – humanitarinių mokslų magistras, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Istorijos didaktikos centro asistentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – Lietuvių tautininkų sąjungos istorija, Lietuvos Respublikos ministrų visuomeninė ir politinė veikla (1918–1940 m.), istorijos didaktika.

Anotacija. Straipsnyje išsamiai analizuojama Augustino Voldemaro vyriausybės (1926 12 17–1929 09 19) ministrų personalijos ir tarpusavio santykiai. Išskirtinis dėmesys skiriamas ministrų paskyrimo motyvams, akcentuojamos priežastys, kodėl jie buvo pasirinkti formuojant vyriausybę. Pateikiama A. Voldemaro vyriausybės partinė ir Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) centro valdybos sudėtis.

Prasminiai žodžiai: Vyriausybė, ministras, Lietuvių tautininkų sąjunga, krikščionių demokratų blokas, kandidatas į ministrus, partinė priklausomybė, charakterio bruožai.

Abstract. The article gives an in-depth analysis of personalities of the ministers who served in the Government led by Augustinas Voldemaras (17 December 1926 – 19 September 1929) and their mutual relations. Major attention is paid to the motives behind the appointment of ministers; reasons for their selection in the formation of the Government are highlighted. The article provides the party composition of the Government led by Augustinas Voldemaras and the composition of the Board of the Centre of the Lithuanian Nationalist Union (LNU).

Key words: Government, minister, Lithuanian Nationalist Union, Christian Democratic bloc, candidate for the minister’s post, political affiliation, character traits.

Įvadas

Po 1926 m. gruodžio 17-osios karininkų įvykdyto valstybės perversmo Lietuvoje baigėsi demokratiškai suformuotos vyriausybės. Perversmininkai prie valstybės vairo pastatė A. Smetoną, kurį valdžioje supo senosios kartos tautininkai ir kariškiai [99]. Varžybose dėl valdžios postų su Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP), atrodytų, silpnesnioji – LTS – tapo nugalėtoja. Iš pradžių tautininkai susižėrė svarbiausias ministerijas, o 1927 m. balandžio 12 d. prezidentui paleidus III Seimą, LKDP ir Lietuvos ūkininkų partija (LŪP) atšaukė savo ministrus iš Vyriausybės.

Nors po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo A. Voldemaro vadovaujamos vyriausybės atskiri ministrai istoriografijoje yra sulaukę dėmesio [96], tačiau plačiau nėra ištyrinėta finansų, vidaus reikalų, susisiekimo, teisingumo, žemės ūkio ministrų personalijos ir veikla. Antra, svarbu pabrėžti, kad niekas viename tyrime nemėgino aptarti visų ministrų (šiuo metu autorius kartu su kolegomis rengia kolektyvinę monografiją Lietuvos Respublikos vyriausybės 1918–1940 m.: sudėtis ir veikla) [101]. Neseniai pasirodė nauji unikalūs darbai, skirti Pirmosios Lietuvos Respublikos seimo nariams, tačiau šiuose darbuose esančiose ministrų biogramose daugiausia dėmesio skiriama ministrų kaip Seimo frakcijų narių veiklai [94]. Pasirodė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) ministrams skirtas straipsnis [81].

Straipsnio tikslas – išanalizuoti A. Voldemaro vyriausybės ministrus per personalijų prizmę, parodant, kaip buvo sudaroma vyriausybė, išskirtinį dėmesį skirti ministrų paskyrimo motyvams. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: 1) atskleisti priežastis, kodėl į A. Voldemaro vyriausybę buvo pasirinkti tie ministrai; 2) išryškinti motyvus, dėl kurių A. Voldemaro vyriausybės darbo laikotarpiu ministrai keitėsi ir kodėl buvo parinkti nauji asmenys. Dėl ribotos straipsnio apimties čia nebus pristatoma atskirų ministrų ir ministerijų veikla, tam prireiktų atskiro straipsnio.

Straipsnio chronologinės ribos apima daugiau kaip dvejų metų laikotarpį. Pradžia siejama su 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusiu valstybės perversmu, o pabaiga – su 1929 m. rugsėjį įvykusiu konfliktu tarp Prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko A. Voldemaro.

Iki šiol istoriografijoje daugiausia dėmesio buvo skirta pirmajam nepriklausomos Lietuvos prezidentui A. Smetonai [52; 55; 70; 87]. Dėl šaltinių trūkumo, skirtingo ministrų „svorio“ visuomenėje politinėje veikloje susiklostė situacija, kad nemaža dalis 14-osios vyriausybės ministrų yra menkai nušviesti, tad daugiau negu per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius atskiro tyrimo yra sulaukęs tik J. Aleksa [50; 91] ir S. Šilingas [89]. Turint omenyje, kad istoriografijoje autoriai tik bendrais bruožais pristatė 14 vyriausybės suformavimą, o daugelio ministrų biografijos menkai nušviestos, šis straipsnis parengtas pasinaudojus gausia istorinių šaltinių baze. Tenka apgailestauti, kad lakoniška informacija apie ministrus [27] yra užfiksuota Vyriausybės protokoluose, kurie saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) Ministrų Kabineto fonde (f. 923). Remtasi atskirų ministerijų, t. y. susisiekimo (f. 386), švietimo (f. 391), krašto apsaugos (f. 930), fonduose esančiomis ministrų asmens bylomis, deja, ir čia yra išlikę ne visų ministrų asmens ir tarnybos bylos. Tyrimui labai pasitarnavo Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomi ministrų T. Daukanto [10], J. Jankevičiaus [19] ir kitų sovietų saugumo tardymo protokolai. Straipsnyje gausiai remiamasi to meto įvykių liudininkų atsiminimais, periodine spauda.

Naujos vyriausybės sudarymas: kandidatų į ministrus pasirinkimo motyvai ir sudėtis

Gruodžio 17-osios perversmą įvykdę kariškiai reikalavo, kad ministru pirmininku būtų paskirtas Antanas Merkys. Aktyvus tų dienų įvykių dalyvis buvo Vaclovas Sidzikauskas. Pastarasis savo atsiminimuose išsamiai aprašo vykusias derybas tarp kariškių ir prezidento Kazio Griniaus. Šis kategoriškai nesutiko pavesti A. Merkiui sudaryti naujos Vyriausybės: „Jei aš tai padaryčiau, turėčiau grabe apsiversti. Tegul daro su manim ką nori, tegul veža į Alytų, tegul sušaudo, bet Merkio paskyrimo aš nepasirašysiu“ [34, 77]. Pasak istoriko Algio Kasperavičiaus, prezidento K. Griniaus kategorišką poziciją lėmė tai, kad A. Merkys buvo karininkas, nors ir atsargos, tačiau būtent karininkai, pamynę demokratiją, surengė bei įvykdė valstybės perversmą [63, 439]. O vienas iš perversmo organizatorių pulk. Vladas Skorupskis savo atsiminimuose mini A. Merkio kandidatūrą tik kaip krašto apsaugos ministro: „Aš atsimenu, kaip šiandieną, vieną epizodą iš gruodžio 17 d. 2 valandos nakties. Vienas dalies vadas Kauno įguloje, sužinojęs apie perversmą, skambino į štabą ir prašė mane prie telefono. Priėjau prie telefono. Jis mane klausė, kas dabar būsiąs vyriausiu krašto ginkluotų jėgų viršininku ir krašto apsaugos ministeriu. Aš atsakiau, kad vyriausiu ginkluotų jėgų viršininku bus J. E. A. Smetona, o Krašto apsaugos ministeriu – pulk. adv. A. Merkys. Jis tuomet atsakė, kad visi įsakymai bus šventai išpildyti. Ką reiškia pasitikėjimas vadui kritišku momentu!“ [37].

K. Griniui atmetus A. Merkio kandidatūrą į ministrus pirmininkus buvo pasiūlytas A. Voldemaras, kuris nedvejodamas sudarė Vyriausybę. Po perversmo Vyriausybėje buvo Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS), krikščionių demokratų blokui (KDB) priklausančių Lietuvių krikščionių demokratų partijos (LKDP), Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS), Lietuvos darbo federacijos (LDF) atstovai ir Lietuvos ūkininkų partijos nariai (LŪP) (žr. 1 priedą). Tačiau ministras pirmininkas A. Voldemaras žurnalistams iš karto pabrėžė, kad vyriausybė nėra koalicinė: „Pirmiausia turiu Tamstai pasakyti, kad vyriausybę sudaro ne politinės grupės, bet tų grupių žmonės. Kabinetas dirba sutartinai ir apie kokį nepasitikėjimą kalbos negali būti“ (orig. išskirta tamsesniu šriftu – A. B.) [25]. Maža to, A. Smetona ir A. Voldemaras į vyriausybę sutelkė artimiausius savo bendražygius, kurių pasirinkimą lėmė kompetencija ir gabumai, taip pat politinė priklausomybė. Labiausiai dėmesys kreiptas į tai, kad šie žmonės laikytųsi nustatytų gairių ir būtų ištikimi režimui.

Pasak A. Smetonos biografo Aleksandro Merkelio, dėl sėkmingai pavykusio perversmo labiausiai triumfavo jo inspiratoriai, KDB žmonės, nes jie daugiausia tikėjosi iš jo laimėsią, ir bent iš pradžių taip atrodė: KDB rankose buvo Seimo prezidiumas, vyriausybėje jis turėjo keturis savo žmones, o pačioje kariuomenės vadovybėje gana stiprų užnugarį. Daugiausia rūpesčio KDB galėjo kelti pats ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras, kurio ėjimus politinėje šachmatų lentoje buvo sunku numatyti [70, 342].

Peržvelgus 14-osios vyriausybės sudėtį, matyti, kad LTS turėjo 3, LKDP – 2, LŪS – 2, LŪP – 1, LDF – 1 (Antanas Milčius valstybės kontrolierius iki 1928 m. balandžio 28 d., nuo 1928 m. gegužės 7 d. jį pakeitė senosios kartos tautininkas Vincas Matulaitis) [33] ministrus. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad tautininkai po perversmo sau susižėrė svarbiausius postus: Prezidento, ministro pirmininko, užsienio, vidaus ir krašto apsaugos ministrų portfelius. Stebina tai, kad LKDP po perversmo vyriausybėje pasitenkino antraeiliais postais – finansų ir švietimo, tad su A. Merkelio teiginiu, kad „dėl sėkmingai pavykusio perversmo labiausiai triumfavo jo inspiratoriai, krikščionių demokratų bloko žmonės, nes jie daugiausia tikėjosi iš jo laimėsią,“ nederėtų sutikti.

Kodėl LKDP pasirodė tokie nuolaidūs? Stiprios politinės partijos paprastai retai tokiu nuolaidumu pasižymi. Todėl LKDP nuolaidumą reiktų aiškinti jų politinio štabo sugalvota (ir poliškai logiška) strategija. Pasak Broniaus Kazio Balučio, jie manė šitaip: „Tautininkus priešakin pastačius, jiems teks visas neskanumas, kurį kiekvienas perversmas visuomenėje palieka. Tikroji politinė jėga, taip Seime, taip krašte, vis tiek, bus LKDP. Jų tai ranka „lopšį sups“. Šita strategija, gali būti, laimėjusi, jei ne kupstelis, kuris vežimą išvertė. Ministru pirmininku tapęs prof. A. Voldemaras rado būdų nuo LKDP „lopšio supėjų“ atsikratyti“ [53, 95]. Iš tiesų prasmės šiuose diplomato B. K. Balučio žodžiuose yra, juk po perversmo pertvarkius III Seimo prezidiumą jame vadovaujančius postus užėmė KDB atstovai: Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis (LŪS), Seimo I vicepirmininkas Mykolas Krupavičius (LKDP), Seimo II vicepirmininkas Kazimieras Ambrozaitis (LDF), Seimo I sekretorius Jonas Masiliūnas (LKDP), Seimo II sekretorius Petras Jočys (LDF) [20]. Visgi III Seimui neilgai teko dirbti [77].

Tradiciškai teigiama, kad 1927 m. balandžio 12 d. A. Smetonai paleidus III Seimą vyriausybę sudarė grynai tautininkai. Verta pastebėti, kad pastarieji atsisakydami vadovaujančių postų LTS centro valdybose eidavo dirbti į vyriausybes (žr. 2 priedą).

Pagrindinis A. Voldemaro paskyrimo ministru pirmininku motyvas – artima draugystė su A. Smetona. Kelias į ją prasidėjo dar 1900 m. Peterburge, kai su Kazimieru Būga rengdamiesi stoti gimnazijon abu mokytoju nusisamdė 9 metais vyresnį paskutiniojo universiteto kurso studentą A. Smetoną, kuris davė pirmąsias politikos pamokas [73]. Ši pažintis peraugo į draugystę ir truko beveik 30 metų (iki 1929 m.). Pasak istoriko Liudo Truskos, Smetonai A. Voldemaras buvo priimtinesnis, su kuriuo jis „esą taip apsipratęs, kad be žodžių, akimis, galįs susikalbėti“ [87, 163]. A. Smetonos ir A. Voldemaro biografijose daug paralelių. Abu – rytų aukštaičiai, mažažemių valstiečių sūnūs, tėvų skirti tarnauti Bažnyčiai; abu savo jėgomis baigė mokslus. Ką Jonas Jablonskis reiškė A. Smetonos gyvenime, tą K. Būga – A. Voldemaro. Abu juos siejo dešiniosios pažiūros, priešiškumas bet kokių spalvų socializmui. Ir A. Smetona, ir A. Voldemaras įgijo klasikinį išsilavinimą, mokėjo daug svetimų kalbų, mėgo filosofiją [87, 187]. Kartu su A. Smetona 1916 m. įkūrė Lietuvių tautos pažangos partiją (TPP), o 1924 m. Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS). Svarbu pabrėžti, kad pats būdamas vienas populiariausių tautininkų A. Voldemaras tik sykį buvo išrinktas į tautininkų centro valdybą (1926 10 2–3 d. per LTS visuotiną metinį suvažiavimą) [1].

Ne ką mažesnes politines ambicijas lėmė A. Voldemaro asmeninės ir būdo savybės. A. Voldemaras galėjo tapti garsiu, gal net pasaulinio masto mokslininku. Buvo be galo darbštus ir energingas, aštraus proto, mokėjo daug kalbų (laisvai kalbėjo ne tik prancūzų, vokiečių, anglų, italų, švedų, rusų, lenkų, bet ir senosiomis lotynų, graikų, hebrajų, egiptiečių, bažnytine slavų ir sanskrito kalbomis) [57], garsėjo kaip poleminio žanro atstovas [74]. Savo išvaizda A. Voldemaras buvo labiau atkarus negu patrauklus: mažo ūgio, trumpų kojų, neproporcingai ilgo liemens, plačios krūtinės ir stambių pečių. Turėjo nepaprastai didelę galvą ir rūstoką veido išraišką. Eidavo skersokas dešiniu pečiu pirmyn, tuo, pasak B. K. Balučio, primindamas šerną, kurio turėjo sveikatą ir užsispyrimą. Iš paviršiaus atrodė žmogus geležinių nervų, tačiau taip iš tikrųjų nebuvo [70, 369–370]. A. Voldemaras – iš prigimties valinga, autoritarinės natūros asmenybė. Jis turėjo visas diktatoriui būdingas savybes: agresyvus, ambicingas, arogantiškas, ryžtingas, žinąs ko nori ir atkakliai be skrupulų siekiąs užsibrėžto tikslo. A. Voldemarui nesvetimas buvo ir cinizmas, jam neegzistavo viešoji nuomonė [87, 188–189].

Nenuostabu, kad A. Voldemarą kamavo nepasotinamas valdžios troškulys – buvo pirmosios Vyriausybės ministru pirmininku, trumpai krašto apsaugos ministru ir pirmų penkių vyriausybių užsienio reikalų ministru. A. Voldemaras kartu su A. Smetona ir Vincas Krėvė-Mickevičius bet kokia kaina siekė ateiti į valdžią. Lietuvos visuomenei net tris kartus atmetus jų kandidatūras (į Steigamąjį, I ir II Seimus TPP atstovai nepateko) politinių ambicijų turintys politikai su tuo negalėjo susitaikyti. Zenonas Butkus savo tyrime nurodo glaudžius minėtos trijulės ryšius su sovietų diplomatais Lietuvoje 1922–1926 m. Z. Butkaus teigimu, tautininkų lyderiai norėjo gauti finansinę paramą savo spaudai, valstybės perversmo atveju prašė Sovietų Sąjungos pritarimo mainais į LTS leidiniuose propaguojamą antilenkiškumą ir prosovietinę Lietuvos užsienio politikos orientaciją [54].

Būdamas III Seimo atstovu, A. Voldemaras reiškėsi kaip aktyviausias tautininkų frakcijos narys. Jis rėždavęs ilgiausias kalbas, veldavosi į polemiką su oponentais. Parėmė 1926 12 14 LKDP interpeliaciją Mykolui Sleževičiui dėl plk. Vinco Grigaliūno-Glovackio ir mjr. Povilo Plechavičiaus suėmimo [88], matyt, pastarasis būtent dėl to ir rėmė naujojo premjero kandidatūrą. Tiesa, ne visiems kariškiams A. Voldemaro kandidatūra buvo priimtina. Tuomet A. Voldemaro reputacija kariuomenėje buvo gana prasta. Jo nemėgo daugelis vyresniųjų karininkų, nepamiršusių A. Voldemaro nevykusio vadovavimo KAM 1918 m. ir klaidų kuriant kariuomenę [51]. Gediminas Rudis iškelia teiginį, kad galbūt dėl šios priežasties A. Voldemaras ir nebuvo įtrauktas į perversmo organizavimą, o prieš pat perversmą generolas leitenantas Kazimieras Ladiga per A. Merkį buvo perdavęs A. Smetonai reikalavimą neduoti A. Voldemarui jokio valdžios posto [90, 79]. Pasak Vidmanto Jankausko, maža to, aiškėja, kad K. Ladiga A. Voldemaro asmenybėje numatė griaunančią, o ne kuriančią jėgą, vieną svarbiausių perversmo įkvėpėjų iš tautininkų pusės! Panašu, čia ir gali slypėti atsakymas į klausimą, kodėl K. Ladiga netapo perversmininkų „diktatoriumi“ [58]. Verta pastebėti, kad nors K. Ladiga, kaip nukentėjęs nuo socialistinės valdžios, buvo įtrauktas į komitetą ruošti perversmui, vėliau iš komiteto buvo pašalintas, nes LTS bijoję, jog K. Ladiga gali pranešti apie rengiamą perversmą LKDP ir tuo sužlugdyti perversmą [45]. K. Ladiga niekada nebuvo LKDP, jis buvo liberalas, aušrininkas. Bet, vedęs Stefaniją Paliulytę [79], ateitininkę ir krikščionę demokratę, buvo laikomas palankiu LKDP [68]. Šią versiją patvirtina ir tas faktas, kad tuoj po perversmo dėl artimų ryšių su LKDP K. Ladiga buvo pažemintas pareigose. Visgi, kaip matysime iš vėliau vykusių įvykių LKDP, tik maža dalis karininkų, kurie juos palaikė, turėjo susitaikyti su A. Voldemaro kandidatūra, be to, ir grupė perversmą parengusių ir įvykdžiusių tikrosios ir atsargos karininkų: gen. Vladas Nagevičius (1925 m. Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) centro valdybos narys), gen. Jonas Jurgis Bulota (vienas LTS organizatorių, centro valdybos narys), kpt. Antanas Mačiuika ir kt., kurių daugelis buvo artimi tautininkams. Pasak paskutiniojo LTS pirmininko Domo Cesevičiaus, „daugumas karininkų, ypač jaunesniųjų – aktyviųjų buvo ne LKDP, bet asmeniškai pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos gerbėjai. Štai jie ir padiktavo: perversmą darome bendrai, būsimojoje Vyriausybėje turėsite savo ministrų, bet aukščiausia valdžia po perversmo turi būti atiduota A. Smetonai ir A. Voldemarui“ [87, 158].

Verta pastebėti, kad vėliau jau būdamas ministro pirmininko poste A. Voldemaras neužmiršo minėtų kariškių „simpatijų“. Pasinaudojus proga norėta susidoroti su galimais oponentais ir juos pašalinti iš kelio. Jau 1927 m. į atsargą buvo paleisti A. Voldemaro oponentai ir pagrindiniai perversmo organizatoriai V. Grigaliūnas-Glovackis ir V. Skorupskis, 1929 m. pradžioje priverstas pasitraukti ir P. Plechavičius [90, 80], o jaunesnieji kariškiai iškart po perversmo sulaukė svarbių užduočių. A. Voldemaro teigimu, „labai svarbu buvo žinoti armijos nuotaikas. Juk 1926 metų perversmą įvykdė ne kokia nors politinė partija, o jaunieji karininkai, susibūrę po Smetonos vardu. Visam kariškių judėjimui vadovavo du asmenys – leitenantai lakūnai [Antanas] Mačiuika ir [Pranas] Gudynas. Kai tik sudariau Ministrų kabinetą, į kurį teko įtraukti partijas, galinčias garantuoti vyriausybės daugumą Seime, iš karto pasistengiau suartėti su perversmo dalyviais. Šiuo tikslu paskyriau Gudyną į savo tarnybą, o Mačiuiką paprašiau, kad tiesiog man pranešinėtų apie padėtį armijoje“ [48, 103]. Taigi, kaip matome, P. Gudynas nuo 1927 m. pradžios iki 1929 m. gegužės 6 d., kai žuvo užstodamas kūnu A. Voldemarą per pasikėsinimą prie Valstybinio teatro Kaune, buvo jo adjutantas [15], o A. Mačiuika vėliau tapo uoliu voldemarininku.

Netapęs ministru pirmininku, A. Merkys vis dėlto nelieka nuošalyje nuo teisėtų vyriausybę nuvertusių perversmininkų – A. Voldemaras paskiria jį krašto apsaugos ministru (jau ketvirtą kartą). Kelias į politiką A. Merkiui prasidėjo 1919 m. pradžioje, kada jis savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir greitai užsirekomendavęs P. Dovydaičio vyriausybėje buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos valdytoju, vėliau M. Sleževičiaus ir E. Galvanausko vyriausybėse (su pertrauka) krašto apsaugos ministru [24]. Pasitraukęs iš kariuomenės, A. Merkys ėmėsi teisininko praktikos. Dirbdamas gerai apmokamą advokato darbą ir užsiimdamas verslu, jis tuo pačiu metu dirbo Finansų ministerijos juriskonsultu. 1923 m. A. Merkys buvo paskirtas aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos krašte A. Smetonos sekretoriumi [71]. Šis lemtingas susitikimas ir užsimezgusi artima dviejų bendraminčių pažintis lemia tai, kad 1924 m. rugpjūčio 17–19 d. Šiauliuose įvykusiame pirmame tautininkų suvažiavime A. Merkys išrenkamas tautininkų Centro valdybos vicepirmininku [42]. Tiesa, ligi sugrįžimo į Lietuvą, nedalyvavęs jokios lietuvių politinės srovės veikloje, 1919 m. A. Merkys tapo tuomet dar nelabai įtakingos Tautos pažangos partijos (TPP) (būsimų tautininkų) šalininku, kuriems jis liks ištikimas visą gyvenimą. Be to, A. Merkys aktyviai veikė ir drauge su bendraminčiais įsteigtoje Atsargos karininkų sąjungoje. Greičiausiai šios dvi aplinkybės ir lėmė ypatingą A. Merkio vaidmenį 1926 m. gruodžio 17 d. perversme. A. Merkys krašto apsaugos ministerijai vadovavo neilgai. 1927 m. birželį išėjo atostogų ir, kaip rašoma tarnybos lape, „būdamas atostogose įteikė atistatydinimo prašymą, kurį Respublikos Prezidentas patenkino“ [63, 440]. A. Voldemaras savo parodymuose NKVD, rašytuose 1940 tremtyje Ordžonikidzėje, aiškino taip: „Merkys – kitas senas Smetonos bendradarbis, nuolatinis tautininkų partijos narys, iš esmės pripažinęs tik savo materialinius interesus, nusipirko dvarą. „Vienintelis padorus lietuvis“, lenkų nuomone, trečią kartą (1919, 1926–1927, 1939 m.) į mano Kabinetą įėjo kaip „pulkininkų“ statytinis. Po kelių mėnesių turėjo išeiti į atsargą, nes aš suradau jo ministerijoje ginklų pirkimo bylą, kurioje visi dokumentai buvo suklastoti. Merkys teisinosi, kad visai nieko nežinojęs. Aš tada pareiškiau, kad negaliu laikyti tokio bendradarbio, kuris nežino, kas dedasi ministerijoje“ [48, 69].

O Klaipėdos sukilimo vadas Jonas Budrys-Polovinskas atsiminimuose pažymi, jog „pas A. Merkį, su kuriuo nuo pirmos pažinties buvome ir likome draugais, ko ne kasdien vakarais sueidavo nekviestų keletas žymesnių veikėjų, nebūtinai jo bendraminčių tautininkų. Merkys buvo labai tolerantiškas ir turėjo pasitikėjimą kitų partijų žmonių tarpe“ [14].

S. Šilingo paskyrimą teisingumo ministru lėmė keletas aplinkybių. Bene svarbiausia aplinkybė be galo didelių politinių ambicijų turėjimas ir valdžios siekimas keičiant ne tik politines partijas, bet ir politines pažiūras. Anot Rapolo Skipičio, „jis (S. Šilingas) savo politines pažiūras keitė net kelis kartus ir taip darė, mano įsitikinimu, ne dėl karjeros, ne dėl kokios nors materialinės naudos, bet todėl, kad jis nesugebėjo susidaryti tvirtų savo politinių įsitikinimų, savo pažiūrų politikos klausimais“ [35, 242–243]. Iš pradžių S. Šilingas savo pažiūromis buvo karštas socialdemokratas, vėliau, pradėjęs leisti Aušrinę, S. Šilingas laikėsi liberalios demokratinės krypties. Panašios politinės pakraipos buvo ir Petrograde jo su bendraminčiais 1917 m. sukurta Demokratinės tautos laisvės santaros partija, bet grįžęs į Vilnių Šilingas pasidavė A. Smetonos įtakai ir 1919 m. pradžioje iš santariečių grupės pasitraukė [89, 135]. Po nesėkmingų rinkimų į Steigiamąjį Seimą S. Šilingas apie trejus metus buvo pasitraukęs iš aktyvios politikos. Pasak R. Skipičio, „visgi be politinės veiklos jis nesikentė. Kai pamatė, kad ir į I Seimą A. Smetonos grupei patekti šansai menki, S. Šilingas nuėjo į KDB dešinįjį sparną – Lietuvos ūkininkų sąjungą (LŪS). Kaip geras kalbėtojas priešrinkiminiuose mitinguose S. Šilingas LŪS buvo naudingas, bet man atrodė, kad jam ši Seimo frakcija ir visas LKDB ne visai buvo prie širdies. Be to reikia pasakyti, kad S. Šilingas būdamas LŪS frakcijos nariu palaikė kontaktą su A. Smetona“ [35, 244]. S. Šilingas nuo LŪS buvo išrinktas ir I Seimo nariu, vėliau ir II Seimo [80].

Antra ne mažiau svarbi aplinkybė – artima draugystė su A. Smetona. Ji užsimezgė dar 1912 m. S. Šilingui persikėlus gyventi į Vilnių ir įsitraukus į lietuvių mokslo ir publicistikos veiklą. Vėliau drauge dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 10 13 S. Šilingas kooptuotas į Lietuvos valstybės tarybą (LVT) išrenkamas tarybos vicepirmininku ir tampa antruoju asmeniu valstybėje po A. Smetonos. 1923–1924 m. kartu su A. Smetona veikė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) centro valdyboje, buvo jos vicepirmininkas, o išstūmus V. Krėvę-Mickevičių – pirmininkas [82]. Tačiau svarbiausia S. Šilingo karjeros epocha prasideda per 1926 m. gruodžio perversmą, kai jis tampa A. Smetonos pagalbininku ir patarėju teisės klausimais. Tada baigiasi ir S. Šilingo blaškymasis tarp skirtingų politinių nuostatų remiantis tuo, jog tikriausiai liberalizmas ir demokratija Lietuvai per ankstyvos visuomenės valdymo formos ir reikalingas griežtesnis valstybės valdymas [56]. S. Šilingo biografas Vytas Urbonas teigia, kad valstybiniam darbui A. Smetona sutelkė artimiausius savo bendražygius, kurių pasirinkimą lėmė ne politinė priklausomybė, o kompetencija ir gabumai. Labiausiai dėmesys kreiptas į tai, kad šie žmonės laikytųsi nustatytų gairių ir būtų ištikimi režimui. Vienas iš tokių buvo S. Šilingas, save laikęs Lietuvos patriotu. Jis niekada nepriklausė LTS – priešingai, anksčiau buvo kitų partijų nariu, bet tapo svarbiu Prezidento patarėju, pirmiausia teisės klausimais [89, 172]. S. Šilingas A. Voldemaro vyriausybėje tapęs teisingumo ministru pasidarė vyriausiu A. Smetonos autoritarinio režimo valdymo sistemos architektu, jis – vienas artimiausių ir įtakingiausių A. Smetonos patarėjų, kuris sudėliojo svarbiausias A. Smetonos valdymo teisines normas.

Sudarant Vyriausybę daugiausia diskusijų sukėlė naujo vidaus reikalų ministro paskyrimas. Įvykių liudininkas M. Krupavičius vėliau per 1927 m. gegužės 29 d. paskaitą Šiaulių visuomenei sakė: „Mes, eidami tuomet į vyriausybę, nekėlėme jokių sąlygų, nes nebuvo laiko. Visas vyriausybės sudarymo centras buvo [kariuomenės] Generalinis štabas. Sudarant vyriausybę, mums [ne „jiems“, o „mums“ – L. T.] trūko vidaus reikalų ministerio, kurio, ar patikėsite, ieškojome telefonais...“ [86]. Verta pastebėti, kad šį postą A. Voldemaras siūlė ir savo senam pažįstamam dar nuo Petrapilio Seimo laikų Lietuvos ūkininkų partijos (LŪP) lyderiui R. Skipičiui. Pastarasis savo atsiminimuose rašė: „Perversmo rytą man teko atsidurti Vyriausiojo Kariuomenės štabo kambariuose, tai ten jau buvo ir Voldemaras, ir laikėsi jis kaip ministeris pirmininkas, kuris rinkosi ministerius savo kabinetui, sakysim, man pasiūlė vidaus reikalų ministerio portfelį“ [35, 144–145]. Kodėl R. Skipitis šio siūlymo atsisakė, atsiminimuose nemini. Aktyviai pasitarimuose dėl naujos vyriausybės sudėties dalyvavęs V. Sidzikauskas pastebi, kad „rimtai ar juokais prof. A. Voldemaras pasiūlė tą vieta man. „Jei aš kam ir tinku, – atsakiau, – tai tik ne policijos ministro pareigoms“. Vienas pasitarimų dalyvių pastebėjo, kad sėkmingai ir drąsiai su kontrabandininkais Nidos–Klaipėdos–Palangos pajūryje kovojęs pulk. Kazys Musteikis (org. klaida, turėtų būti Ignas Musteikis – A. B.) jis ir buvo parinktas toms pareigoms“ [34, 78].

Igno Musteikio paskyrimą vidaus reikalų ministru lėmė keletas veiksnių. Bene svarbiausiu motyvu reiktų laikyti jo aktyvų dalyvavimą gruodžio 17-osios valstybės perversme. Pasak D. Cesevičiaus, „atsargos plk. I. Musteikis buvo tiesioginis perversmininkų atstovas gruodžio 17 d. sudarytoje vyriausybėje, svarbiausiame jos, vidaus reikalų ministro, poste“ [87, 158]. 1918 m. grįžęs į Lietuvą I. Musteikis savanoriu stojo į jos kariuomenę. Tarnybos atestacijoje karininkas I. Musteikis apibūdinamas teigiamai: sveikas, išsilavinęs, iniciatyvus, tarnybą išmano gerai ir pareigas atlieka sąžiningai; patriotas, drausmingas, energingas karininkas; geras organizatorius, pavyzdingai sutvarkė 3-iąjį pėstininkų pulką (rikiuotės ūkio reikalus), sugeba pavaldiniams įkvėpti kovos dvasią; neigiamas bruožas – kartais vartoja karininkui netinkamus posakius [60]. Nuo 1924 m. pabaigos iki 1926 m. gruodžio perversmo jis buvo Klaipėdos krašto pasienio apsaugos vadas. Eidamas šias pareigas I. Musteikis parodė daug ryžto kovodamas su Klaipėdos krašte nuo seno klestinčia didelio masto kontrabanda, ypač spirito, gabenamo jūra iš Vokietijos [69].

A. Voldemaras jau būdamas tremtyje savo rašiniuose, rašytuose 1940 m. liepos–spalio mėn. Ordžonikidzėje (dab. Vladikaukazas), apie I. Musteikį atsiliepė neigiamai: „Pats vidaus reikalų ministras pulkininkas Musteikis, kai buvo priverstas išeiti iš karinės tarnybos, tarnavo policijoje, tačiau tik pasieniečiu, ir daugiausia, ką jis mokėjo – gaudyti kontrabandininkus. Jis įėjo į vyriausybę, todėl kad dalyvavo sąmoksle ir pranešė Smetonai apie Sleževičiaus kabineto nuvertimą bei pasiūlė jam paimti valdžią į savo rankas. Jis, be abejo, buvo drąsus žmogus, tačiau jokių duomenų užimti ministro postą visiškai neturėjo, jo išsilavinimas buvo gana bendro pobūdžio. Nepasitikėdamas vidaus reikalų ministru, Budriui (Jonas Budrys nuo 1926 m. gruodžio 29 d. pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje patarėju [28], vėliau dėl blogo sugyvenimo su I. Musteikiu 1928 m. sausį atsistatydino – A. B.) paskyriau dvi dienas per savaitę, kuriomis jis mane smulkiai informuodavo“ [48, 101].

Ne ką mažesnes politines ambicijas lėmė I. Musteikio asmeninės ir būdo savybės. I. Musteikis buvo tiesus, status ir griežtas žmogus tiek iš prigimties, tiek dėl ilgo kariško užsigrūdinimo. Jis nepasižymėjo diplomatiškumu, dažnai veldavosi į konfliktus. Pavyzdžiui, „Musteikis pirmutinis norėjo N.[aujojoj] Lietuvoj dvikovą įvesti. Tam tikslui atsiekti jis buvo nelaimingąjį [Zigmą] Toliušį, sergantį didvyriškumo liga, dvikovon iššaukęs už tai, kad Toliušis jį „deržimorda“ pavadino. Bet Musteikio nelaimei dvikova neįvyko. Jis ieškojo naujos progos. Ta proga jam susirado su prof. Krėve-Mickevičium. O buvo šitaip. Kuomet reikėjo persikelti universitetui į kitus rūmus, Musteikis pasišaukęs u-to dekanus, kurių tarpe buvo ir Krėvė su [Petru] Leonu, pasakė „Įsakau per 24 valandas persikraustyti į naujus rūmus“. Išgirdęs tai Krėvė, atsakė: „Ar Tamsta durnas, ar girtas esi, kalbėdamas tokius niekus“. Toks Krėvės atsakymas begalo užgavo didvyrį Musteikį, kuris skaitė save netik protingiausiu, bet ir drąsiausiu sutvėrimu „didvyrių žemėj“ (org. išskirta tamsiu šriftu – A. B.). Nieko nelaukęs jis išsitraukė parabelių ir padėjo ant stalo. Mažiukas Krėvė taipos nenusiminė. Jis irgi išsitraukęs iš kišeniaus kokį tai mikroskopinį revolverėlį, padėjo ant stalo. Bet ir vėl Musteikio nelaimei, dvikovą sutrukdė prof. Leonas šaukdamas: – „Vyrai! Ką darote? Nesimuškit“. Senukas Leonas matomai paveikė išsikarščiavusius“ [13]. Tokie charakterio bruožai jau J. Tūbelio vyriausybėje I. Musteikiui kainavo postą (vidaus reikalų ministras iki 1929 11 30). Manoma, kad švelnesniam J. Tūbeliui reikėjo ne tokio griežto, kaip I. Musteikis, vidaus reikalų ministro, tad jis pasirinko Petrą Aravičių [84]. „Žinomas chamas ir nemokša Musteikis, apleisdamas V. R-ų ministeriją ir atsisveikindamas su V. R. M-jos valdininkais, pasakė t. k. „Aš esu giliai įsitikinęs, kad ir būdamas Lietuvos Banko direktoriumi aš būsiu tėvynei naudingas [11] (org. išskirta tamsesniu šriftu – A. B.).

Jonas Aleksa išsiskyrė savo politinių pažiūrų nenuoseklumu. 1905–1906 m. jis simpatizavo Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP). Grįžęs nuo 1918 m. lapkričio Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos skyriaus vedėjas, vėliau Žemės ūkio departamento direktorius; K. Griniaus ir Ernesto Galvanaukos vyriausybių Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras (1920 06 19–1923 06 29); 1925 m. vienas iš LŪP įkūrėjų, kaip jos narys kandidatavo ir išrinktas į III Seimą, priklausė LŪP grupei (kartu su R. Skipičiu), kuri iš pradžių Seime palaikė valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koaliciją, tačiau nuo 1926 m. lapkričio perėjo į opoziciją ir kartu su KDB ir tautininkų frakcija pradėjo teikti interpeliacijas Vyriausybės nariams. Po gruodžio 17 d. valstybės perversmo J. Aleksa vėl pakviestas eiti žemės ūkio ministro pareigas [78]. LŪP centro komitetas tuoj po perversmo nebuvo priėmęs nutarimo, draudžiančio įeiti į A. Voldemaro vyriausybę savo partijos nariams J. Aleksai ir Juozui Jankevičiui, kurie buvo sutikę užimti ministrų vietas, nors partija jų nedelegavo. Tačiau, kai 1927 m. balandžio 12 d. A. Smetona paleido Seimą ir, laužydamas konstituciją, neskyrė naujų Seimo rinkimų, LŪP atšaukė savo narius iš Vyriausybės, o tuos, kurie nepakluso, pašalino iš partijos. Tuo būdu iš LŪP pašalinti J. Aleksa, Teodoras Daukantas ir J. Jankevičius [36]. Atsiskyręs nuo LŪP J. Aleksa vis daugiau ir daugiau palaikė LTS vykdomą programą. 1927 m. gegužės 26 d. J. Aleksa ir kiti tautininkai ūkininkų suvažiavime Buktoje, Marijampolės apskrityje, įkūrė „Ūkininkų vienybę“, kuri formaliai buvo nepriklausoma organizacija, tačiau savo veiklą derino su LTS: „Nuo pat įsikūrimo pradžios Ūkininkų Vienybė rėmė mūsų tautiškąją valdžią ir visur stengėsi derinti savo darbuotę su Tautininkų Sąjungos darbuote“ [9]. Sparčiai auganti „Ūkininkų vienybės“ organizacija neapsiribojo vien tik buvimu tautininkų podukra ir pradėjo atvirai siekti politinių tikslų [8], dėl to J. Aleksa pateko A. Smetonos nemalonėn –1936 m. vasario 1 d. paskelbus Draugijų įstatymą uždaryta net 9 tūkst. narių turinti „Ūkininkų vienybė“ [87, 239]. Siekiant visapusiškai išanalizuoti tautininkų ir „Ūkininkų vienybės“ nesutarimus bei pastarosios siekį tapti rimta politine jėga, prireiktų atskiro straipsnio.

Krikščionys demokratai gavo dvi ministerijas. Leono Bistro paskyrimą švietimo ministru lėmė keletas veiksnių. Visų pirma L. Bistras prisidėjo prie gruodžio 17-osios valstybės perversmo rengimo ir įgyvendinimo. Politinės policijos žiniomis, jis buvo vienas aktyviausių LKDP narių, slapta veikusių prieš kairiojo centro Vyriausybę. Tai, matyt, turėjo įtakos įtraukiant L. Bistrą į pirmą po perversmo vyriausybę [62]. Tą patvirtina ir faktas, kad po gruodžio 17-osios vienas iš žymiausių jo rengėjų, 2-ojo pėstininkų pulko vadas plk. Jonas Petruitis, buvo paskirtas II-osios pėstininkų divizijos vadu ir kartu tapo Kauno įgulos viršininku. Jis bičiuliavosi su L. Bistru, tapusiu švietimo ministru po perversmo [70, 358]. Kita ne mažiau svarbi priežastis – kompetencija. L. Bistras buvęs 9-osios ir 10-osios vyriausybių švietimo ministras, 12-osios vyriausybės ministras pirmininkas, krašto apsaugos, o nuo 1926 m. balandžio 21 d. ir užsienio reikalų ministras. L. Bistras turėjo nemažai politinių ambicijų. Tai galima spręsti iš to, kad 1926 m. lapkričio pabaigoje buvęs prezidentas A. Stulginskis advokato Domininko Nargelavičiaus bute sušaukė pasitarimą, kuriame, be jo, dar dalyvavę L. Bistras, Zigmas Starkus, kun. Juozas Vailokaitis ir LVLS lyderis Z. Toliušis. A. Stulginskis ir kiti įtikino Z. Toliušį, kad LVLS koalicija su LSDP esanti nenatūrali ir iš jos nieko gero negalima laukti. Suprantama, kad LVLS yra įsiutę ant LKDP, tačiau dėl koalicijos būtų galima tartis su LŪS, kuriai A. Stulginskis ir atstovavo [70, 324]. L. Bistras būdamas LKDP nariu dalyvavo tokiame pasitarime – iš to ir vėliau sekusių įvykių galima spręsti, kad valdžios jis siekė.

Kito LKDP veikėjo, finansų ministro Petro Karvelio paskyrimą ministru sunku nustatyti, nes istoriografijoje jis plačiau nėra nušviestas arba jo paskyrimo priežastys neminimos [75]. Visgi tikėtina, kad P. Karvelis prisidėjęs prie valstybinio perversmo. Štai diplomatas B. K. Balutis savo atsiminimuose pažymi: „Prieš perversmą pas mane į kabinetą užėjo Dr. Petras Karvelis, buvęs finansų ministras, krikščionis demokratas. Su juo teko turėti malonių tarnybinių santykių. Jis pareiškė, atėjęs svarbiu ir labai slaptu reikalu. Kalbėjęs grynai asmeniškai ir su sąlyga, kad jo vardas nebus niekur minimas. Šis pasikalbėjimas ir dabar mano mintyse, lyg fotografija stovi. Susirūpinusiu ir susijaudinusiu balsu jis man tarė: „Ponas Baluti, padėtis labai rimta ir pavojinga – tiek rimta, kad bile dieną gali pasilieti lietuvių kraujas!“/ – Tamsta, ponas Daktare, – atsakiau – turbūt turite galvoje gandus apie ruošiamą sukilimą?/ – Taip, – jis atsakė, – bet tai jau nebe gandai. Padėtis, sakau, labai ir labai rimta. Darykite viską, ką galite, nes gali nutikti didelė nelaimė!/ Bet smulkesnių žinių susirūpinęs Dr. Karvelis nebuvo linkęs man duoti“ [53, 87]. Iš šaltinio galime daryti prielaidą, kad P. Karvelis žinojo daug daugiau apie ruošiamą valstybės perversmą, vadinasi, prie jo prisidėjo. Verta pastebėti, kad apie A. Smetonos ir A. Voldemaro planus P. Karvelis nujautė jau seniai. 1924 m. vasarį P. Karvelis pažymėjo, kad Lietuvos politikos užkulisiuose ir neprityrusi akis matė nervingą subruzdimą visoje TPP stovykloje, ėjo kalbos apie valdžios paėmimą, dešinieji vadai jau kelerius metus skelbia, o abu vadai, kurių vienas dėsto etiką (A. Smetona), o kitas teisę (A. Voldemaras), tarp savo straipsnių eilučių įrašo aiškų norą paimti valdžią į savo rankas [21]. Matyt, P. Karvelis ir pats turėjo ne mažesnių politinių ambicijų, nes buvo finansų ministru 12-ojoje vyriausybėje ir siekė sugrįžti į valdžią.

Mažiausiai žinomas ir istoriografijoje menkai nušviestas 14-osios vyriausybės susisiekimo ministras Juozas Jankevičius. 1915 m. baigė Kijevo politechnikos instituto statybos skyrių, dirbo Kijevo kelių apygardoje, statė tiltą per Dnieprą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą 1922–1925 m. buvo Susisiekimo ministerijos inžinieriumi [59; 76], greičiausiai į vyriausybę buvo pakviestas kaip kompetentingas savo srities specialistas. L. Truska klaidingai nurodo J. Jankevičių buvus LŪS nariu [87, 163]. Aukščiau minėta, kad LŪP atšaukus savo ministrus J. Aleksa, J. Jankevičius ir T. Daukantas nepakluso tokiam partijos sprendimui ir toliau liko ištikimi A. Smetonos valdymui. 1927 m. sprendimu LŪP, kurios nariu buvo J. Jankevičius, iš ministro posto jis buvo atšauktas (Susisiekimo ministeriją buvo Ūkininkų partijos žmogaus vedama, todėl nutarta visai ją panaikinti bei iš dalies priskirti prie Finansų ministerijos ir Vidaus ministerijos) [47]. Nenorėtume sutikti su G. Rudžio teiginiu, kad „Ūkininkų partijos nutarimu kartu su jais (L. Bistru ir P. Karveliu – A. B.) išėjo ir susisiekimo ministras J. Jankevičius“ [72, 47]. Nežiūrint į tai, kad Susisiekimo ministerija trumpam buvo panaikinta, J. Jankevičius liko vyriausiojo susisiekimo direktoriaus poste ir susisiekimo viceministru, ministerijos generaliniu sekretoriumi (1929–1940), o nesant susisiekimo ministrų pavadavo juos [19; 95]. Nuo 1934 m. J. Jankevičius įstojo į LTS.

Verta atkreipti dėmesį, kad paleidus III Seimą iš vyriausybės pašalinti ministrai tautininkams buvo reikalingi kaip geri savo sričių specialistai, tad jeigu jie per daug viešai nekritikuodavo LTS, greitai buvo palikti ministerijose ir dirbo toliau. Pavyzdžiui, P. Karvelis po to, kai jį LKDP atšaukė iš Finansų ministerijos, naujojo ministro J. Tūbelio kvietimu ėjo pareigas toje pat ministerijoje, ne kartą buvo kviestas įvairioms pareigoms, mokant po 2 000 Lt mėnesinį atlyginimą [6]. Tik 1931 m. sausio 10 d. buvęs tautininkų sąjungininkas, vienas iš LKDP lyderių perversmo metu buvo išsiųstas į Varnių koncentracijos stovyklą [64]. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad daliai ministrų visų pirma rūpėjo jų asmeninė karjera, o ne klausyti partijų nuomonės, tas buvo būdinga ir daugumai KDB narių.

Vyriausybei persitvarkius. Naujų ministrų personalijos

Iki tol nė vienas kabinetas per visą gyvavimo laikotarpį neturėjo tiek daug sudėties pokyčių, kaip 14-oji vyriausybė (žr. 1 priedą). Sudėties pokyčių gausą lėmė keletas veiksnių. Visų pirma vidiniai nesutarimai tarp partijų ir jų deleguotų ministrų į vyriausybę. Kad vyriausybė nebuvo koalicinė, o veikiau tai buvo perversmininkų sandėrio padarinys, rodo pirmieji nesutarimai tarp „partnerių“, prasidėję jau greitai po perversmo.

Tuoj po perversmo buvo pasklidę gandai apie tai, kad LŪP norinti prie valdžios ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą (LVLS) pakviesti. Apie tai A. Voldemaras pokalbyje su spaudos atstovais nušvietė: „1927 m. sausio 4 d. vykęs LŪP komiteto posėdis aprobavo jos atstovų veikimą ir paimtą poziciją gruodžio 17 d. įvykių sudarytoje padėtyje. Aprobavo taip pat ir jų partijos žmonių įėjimą į vyriausybę. Tiesa, tame posėdyje LŪP komitetas nutarė toliau stengtis vyriausybės koaliciją į kairę praplėsti iki LVLS imtinai. Bet šis faktas nė kiek nepakenkė vyriausybei darbą ir toliau solidariai ir rimtai dirbti“ [44].

Kovo pradžioje LKDP pasiūlė reorganizuoti Ministrų Kabinetą, tikėdamasi sustiprinti jame savo įtaką, o gal net išstumti savo priešą A. Voldemarą, bet Prezidentas parėmė pastarąjį [87, 165–166]. 1927 m. balandžio 20 d. vykusiame pasitarime tautininkai ir krikščionys demokratai dar dalyvavo kaip koalicijos partneriai [41], tačiau lemiamu lūžiu laikytinas naujo Seimo rinkimų klausimas. Abiem pusėms nepavykus susitarti, birželio 22 d. LKDP vadovybė įteikė Prezidentui A. Smetonai memorandumą, kuris istoriografijoje aptartas [86].

Prasidėję nesutarimai greitai persimetė ir į vyriausybės pertvarkymą. Štai 1927 m. kovo 30 d. vidaus reikalų ministrui I. Musteikiui atsiųstame laiške pabrėžiama, kad LŪS frakcija nutarusi, jog I. Musteikio, kaip vidaus reikalų ministro, veikla neatitinka valstybės interesų ir kenkia LŪS reikalams, ir siūlo pastarajam, kaip LŪS frakcijos nariui, atsistatydinti [3]. Nuostabą kelia tai, kad tautininkas I. Musteikis šiame laiške įvardytas kaip LŪS narys. I. Musteikį buvus LŪS atstovu mini ir ekonomistas Vladas Terleckas [83].

Suprantama, kad I. Musteikis nebuvo linkęs atsistatydinti, tad savo pareiškime LŪS frakcijos pirmininkui Feliksui Mikšiui išdėstė savo poziciją: „Raštu š. m. kovo mėn. 30 d. Tamsta pranešei man, kad Ūkininkų Sąjungos Seimo Frakcija nutarę pasiūlyti man atsistatydinti iš Vidaus Reikalų Ministerio vietos, kadangi mano, kaipo Vidaus Reikalų Ministerio, neatitinka Valdybos interesams. Man mestas sunkus apkaltinimas nepagrįstas faktais, per tai prašau pranešti man. Konkrečiai, nurodant faktus kame mano, kaipo Vidaus Reikalų Ministerio, politika neatitinka Valstybės interesams, prie to turiu Tamstai nurodyti į tai, kad viso Ministerių Kabineto vedamoji politika vieninga, reiškia, einant Tamstos raštu turiu, neatitinka Valstybės interesams. Dėl mano padėties, kaipo Vidaus Reikalų Ministerio, turiu paaiškinti Ūkininkų S-gos Frakcijai sekantį: Aš esu įėjęs į Ministerių Kabinetą ne frakcijos deleguotas, šis Ministerių Kabinetas yra išdava gruodžio mėn. 17-tos dienos įvykio ir jį sudariusių Žmonių. Primindamas jųjų pareikštą man pasitikėjimą, turiu moralės pareigos tiesėti. Būčiau nenuoseklus jei atsistatydindamas tuo pačiu ardyčiau pagrindus tos Vyriausybės, kuri savo darbe privalo vieningai vadovautis Gruodžio mėn. 17-tos dienos įvykių nustatyta politikos linkme. Kai dėl dalykų rišamų su partijos gyvenimu, tai, man rodos, jiems negali būti vietos Frakcijos rašte adresuoto man kaip Vidaus Reikalų Ministeriui. Tamstos raštą ir šį savo atsišaukimą laikau pareiga pranešti Ponui Ministeriui Pirmininkui“ [5] (orig. pabraukta – A. B.). Taigi, iš I. Musteikio pareiškimo matome, jog jis nėra LŪS narys, deleguotas į vyriausybę, tačiau jo pastabos dėl vieningos vyriausybės verčia tuo abejoti.

LŪS Seimo frakcija po minėto svarstymo, vykusio 1927 m. kovo 29 d., tokį pat raštą, kaip ir I. Musteikui, nusiuntė jos deleguotam į vyriausybę teisingumo ministrui S. Šilingiui [2]. S. Šilingas, lyg būtų susitaręs su I. Musteikiu, savo pareiškime LŪS nurodė: „Turiu garbės paaiškinti, kad aš esu įėjęs į Ministerių Kabinetą ne frakcijos deleguotas. Šis Ministerių Kabinetas yra padaras gruodžio 17-tos dienos įvykio ir jį sudariusių žmonių. Priimdamas jųjų pareikštą man pasitikėjimą, turiu moralės pareigos tiesėti. Būčiau nenuoseklus jei atsistatydindamas, tuo pačiu ardyčiau pagrindus tos vyriausybės, kuri savo darbe privalo vieningai vaduotis gruodžio 17-tos dienos įvykio nustatyta politikos linkme“ [4]. Tenka apgailestauti, jog istoriografijoje, ypač naujausiuose tyrimuose, minėtų ministrų užimta pozicija neaiškinama [89; 166–173]. Tikėtina, kad šių ministrų pozicija buvo pagrįsta asmenine nauda, paprasčiausiai jie nenorėjo užleisti savo postų ir paklusti savo įtaką prarandančiai LŪS. Kaip matome, LŪS frakcijos nutarimai mažai rūpėjo ministrams, tačiau vis labiau klibanti vyriausybė pamažu ėmė byrėti.

1927 m. balandžio 12 d. prezidentui A. Smetonai paleidus III Seimą, LTS ir LKDP nepavykus susitarti dėl naujų Seimo rinkimų, balandžio 29 d. Prezidentas pasiūlė LKDP deleguotiems ministrams išeiti iš vyriausybės [87, 165–166]. Pastaroji atšaukė savo ministrus L. Bistrą ir P. Karvelį, o gegužės 3 d. A. Voldemarui pertvarkius vyriausybę į jų vietas stojo tautininkai Konstantinas Šakenis ir Juozas Tūbelis.

Naujojo finansų ministro J. Tūbelio paskyrimą lėmė keletas veiksnių. Visų pirma, J. Tūbelis buvo nuosaikusis A. Smetonos vienmintis, dar prezidento mokslo dienų Mintaujoje artimas jaunesnysis draugas, o vėliau ir giminaitis, svainis (1919 m. J. Tūbelis vedė Jadvygą Chodakauskaitę, A. Smetonos žmonos Sofijos seserį). Antra vertus, J. Tūbelis (pagal išsilavinimą agronomas) valstybinio ir administratoriaus patirtį įgavo valstybės kūrimo pradžioje vadovaudamas ministerijoms (1-ojoje, 2-ojoje ir 5-ojoje vyriausybėse buvo žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 4-ojoje vyriausybėje švietimo ministras), o 1920–1927 vadovaudamas stambiems ūkio centrams „Lietūkiui“, „Pieno centrui“ ir „Maistui“ sukaupė daug makroekonomikos žinių [85]. Vytautas Žalys pateikia tuo metu Lietuvoje dirbusių užsienio diplomatų nuomonę apie J. Tūbelį: „Tūbelis turi du pranašumus – jis yra Prezidento svainis, jo žmona – Prezidento žmonos sesuo. Tūbeliui jo žmona yra politiškai labai naudinga, ji neabejotinai yra pati taktiškiausia, protingiausia ir žaviausia iš visų oficialių ponių Lietuvos visuomenėje. Tūbelis – nepataisomas rūkorius, įprotis, kuris labai kenkia jo akims ir jo nervų sistemai, kalbama, kad jis gali neišlaikyti darbo Vyriausybėje įtampos. Jis turi tik kelis priešus ir jam garantuotas postas Vyriausybėje prie bet kurio režimo. Kaip ir jo svainis Prezidentas, jis yra labai neįspūdingos ir net patetiškos (t. y. graudžios) išvaizdos, kuri ypač pastebima jam dalyvaujant stambiuose valstybės renginiuose“ [92]. Panašiai J. Tūbelio personaliją nušviečia ir S. Raštikis: „J. Tūbelis buvo kuklus, nemėgdavo reprezentuotis, dažnai būdavo net užsidaręs, labai darbštus, ramaus ir malonaus būdo, negreitas sprendimuose, bet labai kietas principuose ir priimtų sprendimų vykdyme“ [30, 35].

K. Šakenis – vyresniosios kartos tautininkas, dar Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže aktyviai dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje [22] – greičiausiai čia ir užsimezgusi pažintis su prezidentu A. Smetona nulėmė jo karjerą. Po valstybės perversmo jis užėmė A. Smetonos vietą III Seime, o po jo paleidimo, LKDP L. Bistrą atšaukus iš švietimo ministro, pastarojo postą. Pasak S. Raštikio, „(...) Šakenis, kaip visada, daugiau tylėjo arba pritardavo Respublikos Prezidento mintims“ [31]; „Jo nuomonė visada sutapdavo su Respublikos Prezidento nuomone“ [32]. 1934 m. birželio 12 d. K. Šakenis buvo paskirtas valstybės kontrolieriumi, o švietimo ministro pareigas perdavė J. Tonkūnui. Valstybės kontrolieriaus pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d. Būdamas vienu artimiausių Prezidento bendražygių K. Šakenis kartu buvo daugelio tautininkų ir kultūrinių organizacijų vadovybėse. 1928–1933 m. buvo LTS centro valdybos narys, Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos pirmininkas, Vytauto Didžiojo komiteto revizijos komisijos pirmininkas, Lietuvos Skautų Sąjungos tarybos narys, Lietuvių studentų tautininkų „Neo-Lithuanios“ korporacijos mecenatas, „Šarūno“ korporacijos garbės filisteris, Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos narys ir t. t. Kauno tautininkai už didelius K. Šakenio nuopelnus įgyvendinant lietuvių tautiškuosius idealus jį buvo išrinkę savo garbės nariu [23].

Naujo teisingumo ministro Aleksandro Žilinsko paskyrimą tikėtina lėmė keletas aplinkybių. Pirmiausia, suprantama, šį postą galėjo užimti tiktai didelę patirtį turintis specialistas. A. Žilinskas teisės mokslus baigė Dorpato (dab. Tartu) universitete, 1905 m. dalyvavo Didžiajame Lietuvių Seime Vilniuje, pirmininkavo Petrapilio komitetui, kuris 1917 birželio 7 d. sušaukė rusų kariuomenės lietuvių karių suvažiavimą ir buvo išrinktas šiame suvažiavime įsteigtos Lietuvių karininkų sąjungos vyriausiosios valdybos pirmininku [93]. 1919 11 07–1920 05 10 buvo vidaus reikalų viceministras, o vėliau dirbo teisingumo srityje, kur ėjo Kauno apygardos teismo nario pareigas. 1927 m. vasario 10 d. Prezidentas A. Žilinską paskyrė Piliečių apsaugos departamento direktoriumi [12]. Kita ne mažiau svarbi prielaida būtų A. Žilinsko aktyvi veikla LTS (1927 10 05–1928 02 01 pirmininkas) (žr. 2 priedą). Be kita ko, A. Žilinskas priklausė prie A. Smetonos artimųjų rato. A. Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris atsiminimuose pažymi, kad „lankydavosi A. Smetona ir Žilinskų namuose Kaune. [...] Teko su Prezidentu lankytis ir Žilinskų ūkyje Zagradoje, prie Kauno fortų. Ūkis yra buvęs lygioje vietoje, gražumu nepasižymėjo, bet buvo gerai tvarkomas. Jau pagyvenusio A. Žilinsko jauna žmona suruošė ištaigingas vaišes“ [40]. Glaudūs asmeniniai ryšiai su prezidentu A. Smetona galėjo turėti įtakos jo paskyrimui į ministro postą. Tą patvirtina faktas, kad A. Žilinsko sūnaus Aleksandro krikštatėviu kartu su prima balerina Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė buvo Prezidentas A. Smetona [46].

Svarbu pabrėžti, kad A. Žilinskas iš pradžių buvo LŪS narys, o vėliau, perėjęs pas tautininkus ir perėmęs teisingumo ministeriją, buvo vienas aktyviausių savo bendražygių E. Draugelio, J. Mikšio teisėjas amerikietiškų lašinių byloje [49].

Pastaba: 1924–1933 m. LTS visuotiniuose atstovų suvažiavimuose buvo renkama centro valdyba, kuri iš savo tarpo išsirinkdavo pirmininką, jis tapdavo LTS pirmininku. 1933 m. gruodžio 15 d. LTS visuotiniame atstovų suvažiavime priimti nauji įstatai. Vyriausia LTS valdžia buvo patikėta Prezidentui A. Smetonai, paskelbtam Tautos vadu, kuris skyrė ir atleido Sąjungos pirmininką. Vyriausioji valdyba savo darbe turėjo vadovautis Prezidento nurodymais. Sąjungą valdė Vyriausioji valdyba, apskričių pirmininkų susirinkimas, visuotinis apylinkių atstovų susirinkimas. Veikė Garbės teismas. Lentelėje pabraukti tautininkų centro valdybos nariai vėliau taps ministrais ne tik A. Voldemaro 14-ojoje vyriausybėje, bet ir vėlesnėse.

Viena įdomiausių ir bene prieštaringiausių 14-osios vyriausybės asmenybių – susisiekimo ministras Stasys Čiurlionis. Tikėtina, kad pastarojo paskyrimą lėmė artimi ryšiai su Prezidentu A. Smetona. S. Čiurlionis buvo pirmasis Prezidento kanceliarijos viršininkas (nuo 1919 m. balandžio 1 d. iki spalio 1 d.). Maža to, buvo dirbęs susisiekimo ministerijoje, kurioje ėjo įvairias pareigas [18]. Vienas tautininkų ideologų Valentinas Gustainis, gerai pažinojęs ir turėjęs nemažai progų bendrauti su ministru pirmininku, teigė, kad „1928–29 metais, norėdami labiau „sulietuvinti“ Susisiekimo ministeriją, pora jaunų tos ministerijos inžinierių Voldemarui įpiršo ministerijos valdytoju inžinierių Stasį Čiurlionį, dailininko Kostantino brolį. Pradžioje tie jaunieji Čiurlioniu buvo patenkinti ir rekomendavo jį iš ministerijos valdytojų pakelti į ministrus, ką Voldemaras ir padarė. Tačiau tasai iškilęs į ministrus, nelabai skaitėsi su savo jaunųjų inžinierių reikalavimais ir vadovavo ministerijai kaip pats išmanė. Jauniesiems tai nepatiko. Jie pradėjo savo ministrą kritikuoti net spaudoje – savaitraštyje Tautos kelias. Savaitraščio kritika ministrą Čiurlionį užgavo. Pasitaręs su savo vyresniaisiais inžinieriais, jis nutarė tą kritiką atremti per „oficiozą“. Tam tikslui paruošė visai oficialų pasiteisinimo bei atsikirtimo straipsnį, kurį pasirašė su visais savo titulais – inž. ir susisiekimo ministras. Tiesa, jo pasiaiškinimai ir atkirtimai buvo labai jau nevykę. Juos skaitydamas prieš paskelbiant Lietuvos Aide V. Gustainis (1928–1932 Lietuvos Aido redaktorius – A. B.) taip mąstė: „aš jaučiau, kad tai bus virvė pasikarti pačiam susisiekimo ministrui. Gal būčiau tą oficialų pasiteisinimą sulaikęs, neleidęs ministrui viešai susikompromituoti, tačiau jo atžvilgiu ir aš buvau „jaunųjų“ įkompuotas. Primerkęs akis, įdėjau į savo laikraštį tą labai oficialų susisiekimo ministro pasiaiškinimą, iš anksto žinodamas, kad tuo pačiu jo karjerai ministro poste bus galas“ [16].

Iš susisiekimo ministro pareigų S. Čiurlionis buvo atleistas savo prašymu nuo 1928 m. rugsėjo 30 d. Archyve ir periodinėje spaudoje pavyko rasti ne vieną faktą, patvirtinantį, kad S. Čiurlionis ne kartą supainiojęs viešuosius ir privačiuosius interesus ir grobstęs pinigus iš biudžeto: „1. 1922–1923 m. S. Čiurlionis būdamas Marijampolės plentų rajono viršininku vykdė tame ruože labai didelius darbus savo rangovu paskyręs švogerį Karužą, įsteigė bendrovę „Neris“, kuri plentui Marijampolė–Vilkaviškis pirko smėlį neregėtai aukštomis kainomis po 25 lt. už kubinį metrą: „Ši bendrovė, sužinojusi per rajono dešimtininkus, kad šalia plento Marijampolė–Vilkaviškis yra žvyraus ir smėlio kasyklos, paėmė iš inžinieriaus Čiurlionio to plento reikalams žvyrą ir smėlį statyti negirdėta kaina po 25 lt už kub. mtr. Kadangi tuo planetu ėjo arklinis gelžkeliukas nuo Marijampolės iki Vilkaviškio, tai b-vė „Neris“ nutiesusi apie 100–150 mtr. nuo esamos linijos iš valdiškos medžiagos gelžkeliuką į kasyklas ir pasinaudojusi valdiškomis liorėmis (vagonetkomis), užvertė plentą nuo Marijampolės iki Vilkaviškio smėliu kur reikia ir nereikia, gaunant atlyginimą už tai ne tik iš kredito 1923 m., bet ir iš kredito 1924 m.“ [...] „4. Sandarbiaujant su inž. Skardinskiu, p. Čiurlionis prisidėjo prie išdavimo sufalsifikuotų liudijimų varžytinėms savo švogeriui Karužai („Neris“) „rangovui“ Smalininkui ir kt., išdavinėjo sutikimus apmokėti rangovams už neva priimtus ir nepatikrintus darbus ir apsireiškimus, kad daugiau išduoda pinigų, negu priklauso, ištaisinėjo skaitlines aktuose, kad jos pritaikius prie išduotų sumų; bendrai p. Čiurlionis prisidėjęs yra prie rūpesčio apie favorizuojamus rangovus. Revizuojančiai Komisijai susekus plentų Valdybos nešvarius darbus, inž. Čiurlionis, būdamas ministeru, trukdė darbą visokiais būdais: komisijos narius iš tarnystės liuosavo, nariams davė naujus paskyrimus, o jų vieton į revizuojančią komisiją nieko neskyrė, kitaip sakant, komisiją dirbtinai išardė; paėmęs iš komisijos pirmininko tyrimo ir liudininkų parodymus, bylą užlaikė pas save iki š. m. gegužės mėn. ir kai svarbioms byloms tardytojas pradėjo teirautis apie tai, kuomet komisija užbaigs Plentų Valdybos reviziją už 1923. 1924 ir 1925 m; p. Ministras Čiurlionis pranešė tardytojui, kad komisijos pirmininkas nepajėgia ištirti ir kad Ministerija duosianti naujus ekspertus žinovus, o Vyriausybei pranešė, kad komisijos pirmininkas „marinavo bylą“ [17]. Galima būtų pateikti ir daugiau pavyzdžių, tačiau vertėtų sutikti su LDF laikraščio Darbininkas išvada, kad „Inžin.[ieriaus] Stanaičio iškeltieji viešumon faktai apie p. Čiurlionį liepia kiekvieną Lietuvos pilietį labai nusidžiaugti, kad, pagaliau, jis yra atleistas, bet iš kitos pusės tie patys faktai liepia labai gailėtis, kad jis galėjo būti ministeriu paskirtas. Tasai paskyrimas ir jo ministeriavimas, kaip matyti, sergančiam Lietuvos teisingumui garbės nepadarė ir valstybei į sveikatą neišėjo“ [39].

Trečiojo 14-osios vyriausybės Susisiekimo ministro, kariškio Jono Variakojo paskyrimą lėmė keletas aplinkybių. Visų pirma, reikia pabrėžti, kad po susikompromitavusio S. Čiurlionio ministerijai reikėjo geros charakteristikos žmogaus, gebančio reabilituoti ministeriją [38]. J. Variakojis tokią turėjo: iš plk. ltn. J. Variakojo asmens byloje esančių įrašų matyti, jog nuo pat tarnybos Lietuvos kariuomenėje pradžios iki pabaigos buvę viršininkai (gen. ltn. S. Nastopka, gen. S. Žukauskas, gen ltn. J. Stanaitis, dr. L. Bistras, plk. K. Ladiga, plk. ltn. I. Gricius ir kt.) savo atestacijose J. Variakojį vertino kaip gilaus proto ir išsilavinimo karininką, išmanantį karo dalykus ir gerai besiorientuojantį labai sunkiose situacijose, visada sąžiningai vykdantį jam patikėtas pareigas. Pabrėžtos tokios jo savybės kaip pastovumas, energija, pavyzdingas elgesys, reiklumas sau ir mokėjimas daryti teigiamą poveikį savo pavaldiniams. Išvada – tinkamas užimti aukštesnes pareigas tiek rikiuotėje, tiek ir ne rikiuotėje [67]. Po trumpo darbo Susisiekimo ministerijoje 1929 09 24–1930 06 28 J. Variakojis buvo krašto apsaugos ministru. Iš ministro pareigų atsistatydino dėl sveikatos problemų ir įsikūrė Šešuolėlių dvare [66]. Ne mažiau svarbi tokios J. Variakojo karjeros sėkmės priežastis draugystė su A. Smetona, tikėtina, užsimezgusi dar 1913 metais, kai J. Variakojis trumpai dirbo „Vilties“ redakcijoje, kurios redaktorius buvo būsimas prezidentas. Vėliau A. Smetona tarpukario metais dažnai lankydavosi ir ilsėdavosi J. Variakojo dvare Šešuolėliuose, kur ir šiandien viename iš miegamųjų galima pamatyti Prezidento nuotrauką. Į dvarą užsukdavo daug garbingų žmonių: J. Tūbelis su šeima, A. Merkys, V. Mironas ir kiti [65].

14-ojoje vyriausybėje keitėsi ir krašto apsaugos ministrai, tiesa, ne taip dažnai kaip susisiekimo. A. Voldemarui išstūmus A. Merkį nauju krašto apsaugos ministru buvo paskirtas T. Daukantas. Naujo krašto apsaugos ministro T. Daukanto paskyrimą ministru tikėtina lėmė keletas veiksnių. Verta pastebėti, kad T. Daukantas buvo vienas iš gruodžio 17-osios perversmo dalyvių ir iškart po to (1926 12 29) buvo paskirtas Vyriausiojo štabo viršininku. Ta proga Lietuvos karininkų laikraštis Kardas išspausdino T. Daukanto nuotrauką su trumpa biografija [29]. T. Daukantas buvo gerai išsimokslinęs ir gerai patyręs karo laivyno karininkas, kuris, vykstant kovoms už nepriklausomybę, vežiojo anglų ir olandų firmų prekes, o į šalį sugrįžo tiktai 1922 m., beveik nemokėdamas lietuvių kalbos (didesnę gyvenimo dalį išgyveno Rusijoje). Generolo V. Nagevičiaus, taip pat buvusio rusų karo laivyno karininko gydytojo proteguojamas, Daukantas Lietuvoje labai greit padarė didelę karjerą – praėjus vos dvejiems metams po grįžimo į Lietuvą pateko į vyriausybę [30, 66] (A. Tumėno ir V. Petrulio vyriausybių krašto apsaugos ministras) [43]. Svarbus postas ir dalyvavimas valstybės perversme lėmė, kad būdamas krašto apsaugos ministru ir vyriausiojo štabo viršininku T. Daukantas, aplenkdamas tiesioginius viršininkus ir vadus, per daug protegavo ir palaikė ryšius su jaunesniais karininkais, ypač karo aviacijoje [30, 67–68]. Dėl šio savo bruožo jis įsiveldavo į ne vieną konfliktą su senosios kartos karininkais. Galima paminėti konfliktą su ambicingu gen. ltn. K. Ladiga, dėl ko šis parašė atsistatydinimo prašymą, o ministras jį patenkino [61].

Krašto apsaugos ministrui T. Daukantui teko ne kartą pavaduoti į užsienį išvykusį ministrą pirmininką A. Voldemarą. Vienos tokios išvykos metu, 1928 m. gegužės pabaigoje, prezidentas A. Smetona pasiūlė T. Daukantui užimti A. Voldemaro vietą. Gen. ltn. T. Daukantas kategoriškai atsisakė. Savo atsakymą jis pagrindė tokiais žodžiais: „Negaliu, aš nemoku valdyti valstybės“. A. Smetona nemėgo jam prieštaraujančių. Jau 1928 m. spalio 6 d. generolas išsiunčiamas į komandiruotę. Į krašto apsaugos ministro pareigas jis negrįžo iki pat atleidimo, lapkričio 24 d. [10, 31]. Tikėtina, kad nesutarimų su Prezidentu būta anksčiau. Archyve pavyko aptikti 1928 m. rugpjūčio 7 d. T. Daukanto pareiškimą, kuriame jis premjerui dėsto: „Aukštai gerbiamas Pone Pirmininke! Atleiskite, kad sutrukdžiau Jums brangų laiką savo asmeniniais reikalais, bet šiandien asmeninės aplinkybės verčia mane skirtis su kabinetu. Atskirai nuo kitų, metai atgal, stojau Jūsų sandarbininkų eilėsna. Per tą laiką, kaip ir pirmiau, nuolat mačiau iš Jūsų pusės ne tik paramą mano darbuose, bet Jūsų asmeninį atsinešimą kuo širdingesnį. Leiskite man Jus nuoširdžiai padėkuoti už visą ką ir pareikšti, kad tik asmeninė katastrofa neduoda man galimybės tęsti toliau atsakoningo valstybinio darbo. Prašau priimti pareiškimą mano aukštos pagarbos. Jūsų T. Daukantas“ [7].

Apibendrinus galima teigti, kad nors ir turėjusi daugiausia pokyčių vyriausybės sudėtyje, A. Voldemaro vyriausybė išdirbo ilgesnį laiko tarpą nei vyriausybės, suformuotos demokratiniu laikotarpiu. Prasidėjusi trintis ir konfliktai tarp Prezidento ir ministro pirmininko pagreitino ir A. Voldemaro vyriausybės žlugimą. 1929 m. rugsėjo 19 d. Prezidentas A. Smetona remdamasis 1928 m. konstitucija paleido A. Voldemaro vyriausybę [26].

Išvados

  1. 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdžius valstybės perversmą, formuojant A. Voldemaro, vyriausybę tautininkai susižėrė svarbiausias ministerijas: Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų, ir greitai išstūmė savo sąjungininkus krikščionis demokratus iš valdžios. Ministrų kandidatūrą lėmė politinis patikimumas ir atsidavimas Prezidentui. Ministrais buvo skiriami A. Smetonos jaunystės metų bendraminčiai ir artimi draugai, dažnai turinys giminystės ryšių, senosios kartos tautininkai, pavyzdžiui: A. Voldemaras, A. Merkys, J. Tūbelis, K. Šakenis. Būta atvejų, kai ministrai susikompromituodavo arba įsiveldavo į skandalus, pavyzdžiui, I. Musteikis, S. Čiurlionis.
  2. 1927 m. balandžio 12 d. A. Smetonai paleidus III Seimą ir krikščionių demokratų blokui atšaukus savo ministrus (L. Bistras ir P. Karvelis), vyriausybė pasidarė vienalytė, sudaryta iš gryno plauko tautininkų, prie kurių pritapo iš Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) išstoję S. Šilingas, I. Musteikis, A. Žilinskas; iš Lietuvos ūkininkų partijos (LŪP) – J. Aleksa, J. Jankevičius ir T. Daukantas, aiškiai pasiryžę eiti viena kryptimi su tautininkais. A. Smetonai buvo nepriimtinos ambicingos, spalvingos ir iš tiesų stiprios asmenybės, kryptingai siekusios savo tikslų, todėl iš pradžių T. Daukantas, o vėliau ir A. Voldemaras turėjo pasitraukti iš vyriausybės.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1926 10 02–03 LTS metinio suvažiavimo protokolas. LCVA, f. 554, ap. 1, b. 7, l. 13–16.
  2. 1927 03 30 LŪS frakcijos pareiškimas teisingumo ministeriui S. Šilingui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 502, l. 18.
  3. 1927 03 30 LŪS frakcijos pareiškimas vidaus reikalų ministeriui I. Musteikiui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 502, l. 17.
  4. 1927 04 01 Teisingumo ministerio pareiškimas LŪS frakcijos pirmininkui P. Mikšiui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 502, l. 19.
  5. 1927 04 01 Vidaus reikalų ministerio pareiškimas LŪS frakcijos pirmininkui F. Mikšiui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 502, l. 15–16.
  6. 1928 01 21 Finansų Ministerio įsakymas P. Karveliui nr. 39. LCVA, f. 387, ap. 1, b. 1681, l. 44.
  7. 1928 08 07 Krašto apsaugos ministro T. Daukanto atsistatydinimo pareiškimas ministrui pirmininkui A. Voldemarui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 502, l. 13.
  8. 1931 04 26 LTS generalinio sekretoriaus Juozo Žuko aplinkraštis „Dėl Ūkininkų Vienybės“ visiems LTS apskričių komitetams, skyriams ir instruktoriams nr. 99. LCVA, ap. 1, b. 13, l. 66–67.
  9. 1931 05 11 Ūkininkų Vienybės vyriausiojo komiteto valdybos biuletenis visiems komitetams nr. 241. LCVA, f. 1101, ap. 1, b. 66, l. 21.
  10. 1941 01 23 Teodoro Daukanto tardymo protokolas. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. k–1, ap. 58, b. 32880/3.
  11. A. B. Jis ir ten bus „tėvynei naudingas“. Pirmyn!, 1930, balandžio, 1, nr. 7, p. 10.
  12. Aleksandras Žilinskas, dabartinis piliečių apsaugos d-to direktorius. Policija, 1927, vasaris, nr. 2, p. 1.
  13. B. d. Musteikis ir dvikova. Pirmyn!, 1930, rugpjūčio 22, nr. 16–17, p. 12.
  14. BUDRYS, Jonas. Atsiminimai. Kontražvalgyba Lietuvoje. Vilnius: Žaltvykslė, 1991, p. 124.
  15. Elta. Vakar kėsinosi nužudyti ministerį pirmininką. Užmuštas adjutantas vyr. leit. Gudynas, sužeistas prof. Voldemaro sūnėnas, adjutantas kap. Virbickas ir dar kelis iš publikos. Lietuvos aidas, 1929, gegužės 7, nr. 102, p. 1.
  16. GUSTAINIS, Valentinas. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Kaunas: Spindulys, 1991, p. 79–80.
  17. Iš inžinierio Čiurlionio darbuotės kai–kurie bruožai. LCVA, f. 386, ap. 3, b. 12, l. 7–11.
  18. Inž. Čiurlionio Stasio Susisiekimo M-jos valdytojo asm.[ens] byla. LCVA, f. 386, ap. 3, b. 12, l. 92.
  19. Jankevičiaus Juozo baudžiamoji byla. LYA, f. k–1, ap. 58, b. P–13499.
  20. Kaip laimėjusieji porfeliais pasidalino. Lietuvos žinios, 1926, gruodžio 21, nr. 290, p. 4.
  21. KARVELIS, Petras. Dešiniųjų krizis (vedamasis). Rytas, 1924, vasario 28, nr. 49, p. 1.
  22. Konstantino Šakenio asmeninė byla. LCVA, 391, ap. 7, b. 5339, l. 12.
  23. MERKELIS, Aleksandras. Inž. Konstantinas Šakenis. Jo 40 m. spaudos darbo sukakties proga. Lietuvos aidas, 1939 kovo 15, nr. 119, p. 2.
  24. Merkys Antanas tarnybos byla. LCVA, f. 930, ap. 2/4, b. 116.
  25. Minist. Pirmininkas prof. Voldemaras apie vyriausybės uždavinius. „Ryto“ Redaktoriaus pasikalbėjimas su p. Ministeriu Pirmininku ir Užsienio Reikalų Ministeriu prof. Voldemaru (vedamasis). Rytas, 1926, gruodžio 23, nr. 289, p. 1.
  26. Ministerių Kabineto sudarymo aktai. Vyriausybės žinios, 1929, spalio, 4, nr. 308, p. 1.
  27. Ministrų biografijos ir adresai. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 20. Bylą sudaro 78 lapai. (Čia pateikti V. Čarneckio, E. Galvanausko, S. Kairio, P. Leono, A. Merkio, L. Noreikos, A. Stulginskio, J. Černo, J. Tūbelio, M. Velykio, J. Voronko glausti curriculum vitae).
  28. P. Budrys Vid.[aus] Reik.[alų] Min-jos patarėjas. Rytas, 1930, gruodžio 30, nr. 293, p. 3.
  29. Pulk. Teodoras Daukantas, Vyriausiojo Štabo Viršininkas. Kardas, 1927 sausio 20, nr. 2, p. 1–2.
  30. RAŠTIKIS, Stasys. Įvykiai ir žmonės. Atsiminimai, t. 3. Vilnius: Lituanus, 1996 (2-asis fotogr. leid.). 616 p.
  31. RAŠTIKIS, Stasys. Kovose dėl Lietuvos. Atsiminimai, t. 1. Vilnius: Lituanus, 1990 (fotogr. leid.), p. 24.
  32. RAŠTIKIS, Stasys. Kovose dėl Lietuvos. Atsiminimai, t. 2. Vilnius: Lituanus, 1990 (fotogr. leid.), p. 634.
  33. Respublikos Prezidento aktai. Vyriausybės žinios, 1928, gegužės, 14, nr. 272, p. 6.
  34. SIDZIKAUSKAS, Vaclovas. Lietuvos diplomatijos paraštėje: atsiminimai 19171940. Vilnius: Vaga, 1993. 355 p.
  35. SKIPITIS, Rapolas. Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai. Chicago: Draugo sp., 1967. 477 p.
  36. SKIPITIS, Rapolas. Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai. Chicago, Ill.: Terra, 1961, p. 428.
  37. SKORUPSKIS, Vladas. Gruodžio 17 atsiminus: Atsiminimai apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą [1936?]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RS), f. 29–1670, 3 lapas.
  38. Susisiekimo M-jos valdytojo Jono Variakojo asm.[ens] byla. LCVA, f. 386, ap. 3, b. 91, l. 118.
  39. Susiekimo ministerio atsistatydinimas ir teisingumas. Darbininkas, 1928, spalio 14, nr. 41, p. 2.
  40. ŠLIOGERIS, Vaclovas. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas. Sodus: Bachunas, 1966, p. 83.
  41. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Tautininkų ir krikščionių demokratų pasitarimų posėdžių protokolai (1927 m. balandis, spalis – lapkritis). Istorija, 2008, t. 71, p. 40–49.
  42. Tautininkas. I-asis Lietuvių Tautininkų Suvažiavimas Šiauliuose rugpiūčio 17–19 d. 1924 m. Tautos vairas, 1924, rugpjūčio 28, nr. 23, p. 10.
  43. Teodoro Daukanto asmeninė byla. LCVA, f. 386, ap. 3, b. 15, l. 50.
  44. V. A. Del vyriausybės pertvarkymo. Pasikalbėjimas su p. Ministeriu Pirmininku. Lietuvis, 1927 sausio 7, nr. 2, p. 3.
  45. Valstybininkas politikos sūkuriuose: prelatas Mykolas Krupavičius, 1885–1970: biografinė apybraiža: amžininkų atsiminimai, dokumentai, laiškai. Chichago, Ill: M. Morkūno sp., 1980, p. 123.
  46. VARIAKOJYTĖ-KIGUOLIENĖ, Rita. Ir aš čia buvau. Alytus: Albagrafija, 2005, p. 104–115 (sk.: „Žilinskai“).
  47. Vyriausybei persitvarkius. Socialdemokratas, 1927, gegužės 12, nr. 18, p. 1.
  48. VOLDEMARAS, Augustinas. Pastabas saulėlydžio valandą. Vilnius: Mintis, 1992. 208 p.
  49. Žilinskui perėmus Teisingumo M-ją buvo atnaujinta amerikoniškų lašinių byla. Aitvaras, 1928, nr. 6, p. 60.
  50. ALEKSA, Jonas. Ūkio, mokslo ir valstybės baruose. Sudarė M. Treinys. Vilnius: Nirmedas, 1999. 329 p.
  51. Atsargos Karys. Kaip Smetona – Voldemaras organizavo mūsų kariuomenę. Kaunas: [s. n.], 1926?, 16 p.
  52. AUGUSTAITIS, Jonas. Antanas Smetona ir jo veikla. Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugija, 1966. 154 p.
  53. Bronius Kazys Balutis: jo gyvenimas ir darbai. Spaudai paruošė V. Širvydas. Sodus (Mich.): J. J. Bachunas, 1951, p. 95.
  54. BUTKUS, Zenonas. Jei opozicija gauna paramą iš svetur. Tarpukario prosovietinės ir antilenkiškos propagandos kreditoriai. Kultūros barai, 1995, nr. 8/9, p. 80–84. Vėliau straipsnis įdėtas knygoje: Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Sudarė A. Bumblauskas ir N. Šepetys. Vilnius: Aidai, 1999, p. 35–55.
  55. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai. Vilnius: Mintis, 1990. 245 p.
  56. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 107–129 (sk.: „Baronas S. Šilingas ir prezidentas“).
  57. J. Gs. [GOBIS, Juozas]. Prof. Augustinas Voldemaras. Plungė: Liet. Tautininkų s-gos Plungės sk., 1930, p. 12.
  58. JANKAUSKAS, Vidmantas. Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 541.
  59. Jankevičius Juozas. Iš: Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939–1941. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 1999 (2-asis patais. ir papild. leid.), p. 345.
  60. JUODAGALVIS, Jonas. Ignas Musteikis. Iš: Švenčionų krašto savanoriai 1918–1920 metais: biografinis žinynas. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2005, p. 153.
  61. JUREVIČIŪTĖ, Aušra. Generolas leitenantas Teodoras Daukantas. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 100.
  62. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida (1926 04 21–06 14). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Sudarė A. Gaigalaitė. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 185.
  63. KASPERAVIČIUS, Algis. Antanas Merkys – paskutinis ministras pirmininkas. Iš: Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 19181940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 429–477.
  64. KUODYS, Modestas. Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m. Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 105.
  65. LEBIONKA, Juozas. Grafaitė, neiškeitusi Lietuvos į Paryžių. Iš: Širvintos. Red. V. Maičiekus. Vilnius: Versmė, 2000, p. 649–652.
  66. LEBIONKA, Juozas. Karo vadas, ūkininkas verslininkas (Jonas Variakojis). Iš: Širvintos. Red. V. Maičiekus. Vilnius: Versmė, 2000, p. 645–649.
  67. LESČIUS, Vytautas. Pulkininkas leitenantas Jonas Variakojis. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 129.
  68. MALDEIKIS, Petras. Mykolas Krupavičius. Chicago: Liet. Krikščionių Demokratų s-ga, 1975, p. 195.
  69. MANČINSKAS, Česlovas. Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos istorija (1918–2000). Vilnius: Valstybės sienos apsaugos tarnyba, 2003, 210 p.
  70. MERKELIS, Aleksandras. Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York: Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, 1964. 740 p.
  71. PEČIULIS, Marius. Pulkininkas leitenantas Antanas Merkys. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 41.
  72. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras – nemokėjęs pralaimėti politikas. Iš: Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 47.
  73. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras Peterburge ir Permėje 1900–1917 m. (įvadinis straipsnis). Iš: Voldemaras A.: Laiškai Jujai (1902–1919 m.). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto l-kla, 2010, p. 33.
  74. SKIRIUS, Juozas. Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas (1918 11 11–1920 06 19). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Sudarė A. Gaigalaitė. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 14.
  75. STEIKŪNIENĖ, Asta. Dr. Petro Karvelio ir dr. Veronikos Karvelienės kultūrinė ir politinė veikla: savasties beieškant. Iš: Gyvenę Lietuvai: Ugnė, Veronika ir Petras Karveliai. Sudarė E. Bacvinkienė, A. Steikūnienė, A. Vaičius. Akademija (Kauno r.): Lietuvos žemės ūkio universiteto leidybos centras, 2008, 145 p.
  76. TAMAŠAUSKAS, Kazimieras. Jankevičius Juozas. Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 8, p. 516.
  77. TAMOŠAITIS, Mindaugas. III Seimas (1926–1927). Iš: Lietuvos Respublikos Seimų I (19221923), II (19231926), III (19261927), IV (19361940) narių biografinis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 119–185.
  78. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Aleksa Jonas Pranas. Iš: Lietuvos Respublikos Seimų I (19221923), II (19231926), III (19261927), IV (19361940) narių biografinis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 192–193.
  79. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Ladigienė Stefanija. Iš: Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 347–349.
  80. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Šilingas Stasys. Iš: Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 503–506.
  81. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių darbo laikotarpiu (1939 kovas–1940 birželis). Istorija, 2012, t. 86, nr. 2, p. 37–52.
  82. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje. Vilnius: Gimtasis žodis, 2012, p. 90–92.
  83. TERLECKAS, Vladas. Ignas Musteikis. Iš: Lietuvos bankininkai: gyvenimo ir darbų pėdsakai (1918–1940). Vilnius: Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos sk., 2001, p. 127–130.
  84. TERLECKAS, Vladas. Petras Aravičius. Iš: Lietuvos bankininkai: gyvenimo ir darbų pėdsakai (1918–1940). Vilnius: Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos sk., 2001, p. 173–176.
  85. TERLECKAS, Vladas. Premjero Juozo Tūbelio ekonominė politika ir jos pamokos. Iš: Lietuvos bankininkai: gyvenimo ir darbų pėdsakai (1918–1940). Vilnius: Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos sk., 2001, p. 237–240.
  86. TRUSKA, Liudas. 1927 m. birželio 22 d. LKDP vadovybės memorandumas A. Smetonai. Lietuvos istorijos metraštis, 1994, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1995, p. 171.
  87. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996. 411 p.
  88. TRUSKA, Liudas. Voldemaras Augustinas. Iš: Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 563–564.
  89. URBONAS, Vytas. Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010. 253 p.
  90. VAIČENONIS, Jonas. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940). Vilnius: Versus aureus, 2003. 251 p.
  91. Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa: žvilgsnis iš dabarties. Sudarė V. Aleksa, J. Čaplikas. Akademija (Kauno r.): Aleksandro Stulginskio universiteto leidybos centras, 2011. 169 p.
  92. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 metais. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2013, t. 2, pirmoji dalis, p. 66–67.
  93. Žilinkas Aleksandras. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1966, t. 35 p. 343–344.

Komentarai

  1. Aktualios 14-osios Vyriausybės ministrų, kurie buvo Seimo nariais, biogramos. Liudas Truska parašė tautininkų frakcijos biogramas: Smetona Antanas, p. 474–476, Šakenis Konstantinas, p. 501–502; 681, Voldemaras Augustinas, p. 563–565; Merkys Antanas, p. 664–666; Mindaugas Tamošaitis parašė biogramas: Aleksa Jonas Pranas, p. 192–193, Šilingas Stasys, p. 503–506; Artūras Svarauskas parašė krikščionio demokrato biogramą: Karvelis Petras, p. 314–316; Regina Laukaitytė krikščionio demokrato parašė biogramą: Bistras Leonas, p. 213–216. Žr. Lietuvos Respublikos Seimų I (19221923), II (19231926), III (19261927), IV (19361940) narių biografinis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007 (Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3).
  2. Išrašai iš Juozo Jankevičiaus tardymo protokolo plačiau pateikti V. Ašmensko knygoje: žr. AŠMENSKAS, Viktoras. Didžiosios tautos aukos. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2009 (3-asis leidimas), p. 126–128.
  3. Kiek daugiau dėmesio sulaukė ministrai pirmininkai, užsienio reikalų ministrai ir krašto apsaugos ministrai: RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras – nemokėjęs pralaimėti politikas. Iš: Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 11–69; KASPERAVIČIUS, Algis. Antanas Merkys – paskutinis ministras pirmininkas. Iš: Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 19181940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 429–471; SKIRIUS, Juozas. Prof. Augustinas Voldemaras tvirtos užsienio politikos šalininkas (1926 12 16–1929 09 19). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Sudarė A. Gaigalaitė. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 229–253; JUREVIČIŪTĖ, Aušra. Profesorius Augustinas Voldemaras. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 15–24; PEČIULIS, Marius. Pulkininkas leitenantas Antanas Merkys. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 34–45; JUREVIČIŪTĖ, Aušra. Generolas leitenantas Teodoras Daukantas. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 97–107; LESČIUS, Vytautas. Pulkininkas leitenantas Jonas Variakojis. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 125–137; LAUKAITYTĖ, Regina. Ministras pirmininkas Leonas Bistras. Iš: Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 19181940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 305–326; LAUKAITYTĖ, Regina. Dr. Leonas Bistras. Iš: Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Sudarė G. Surgailis. Vilnius, 2008, t. 2, p. 108–116; KASPARAVIČIUS, Algimantas. Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida (1926 04 21–06 14). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Sudarė A. Gaigalaitė. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 175–194.
  4. Lentelė autoriaus sudaryta pagal: 1926 10 2–3 LTS metinio suvažiavimo protokolas. LCVA, f. 554, ap. 1, b. 7, l. 13–16; Naujas L. Tautininkų Sąjungos prezidiumas. Lietuvos aidas, 1928, vasario 2 d. nr. 2 (216), p. 4; 1929 06 15–16 LTS visuotinio skyrių atstovų suvažiavimo protokolas. LCVA, f. 554, ap. 4, b. 101, l. 1–2 (nenum.); 1928 06 21 Ištrauka iš Ūkininkų vienybės vyr. komiteto posėdžio protokolo nr. 4. LCVA, f. 554, ap. 1, b. 3, l. 106.
  5. Lentelė autoriaus sudaryta pagal: Ministerių Kabineto sudarymo aktai. Vyriausybės žinios, 1926, gruodžio 22, nr. 241, p. 8; Naują Vyriausybę sudaro. Rytas, 1926, gruodžio 18, nr. 285, p. 3; Kaip laimėjusieji portfeliais pasidalino. Lietuvos žinios, 1926, gruodžio 21, nr. 290, p. 4; Vyriausybei persitvarkius. Socialdemokratas, 1927, gegužės 12, nr. 18, p. 1; Krašto apsaugos Ministeris pulkininkas Teodoras Daukantas. Karys, 1927, rugpjūčio 17–23, nr. 33, p. 1; Susisiekimo ministerio atsistatydinimas ir teisingumas. Darbininkas, 1928, spalio 14, nr. 41, p. 1.
  6. Palyginimui britų istorikas Simonas Sebag Montefiore savo garsiojoje knygoje Staliną vaizduoja kartu su dvidešimt įtakingiausių jo didžiūnų ir jų šeimų nariais, parodydamas, kaip jie valdė ir gyveno savo valdžios apogėjuje (MONTEFIORE, Simon Sebag. Stalinas: Raudonojo caro dvaras. Vilnius: Tyto alba, 2011. 891 p.). Panašiai naujausiame savo darbe Alfonsas Eidintas mėgina pristatyti prezidentą A. Smetoną – per jį supusius artimiausius bendražygius, kiek plačiau nušviesdamas Sofiją Chodakauskaitę, Izidorių Tamošaitį ir Juozą Tūbelį. Tenka konstatuoti, kad darbe plačiai nepristatyti J. Aleksa, S. Čiurlionis, I. Musteikis, K. Šakenis, J. Variakojis, A. Žilinskas (EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012. 512 p.).
  7. Pastaba: 1927 m. vasarą J. Aleksa, nuo Lietuvos ūkininkų partijos (LŪP) atsiskyręs, 1927 m. vasarą įsteigė Ūkininkų vienybę, kuri nors formaliai buvo nepriklausoma organizacija, tačiau savo veiklą derino su LTS.
  8. Tyrimui pradžią suteikė 2010 m. Vilniaus pedagoginiame universitete Istorijos fakultete sėkmingai apgintas bakalauro darbas. Žr. BITAUTAS, Algis. Pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybių narių kolektyvinė biografija 1918–1940 m. Bakalauro darbas. Vilnius, 2010. Vad. lekt. M. Tamošaitis, op. doc. dr. V. Pukienė. LEU Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros metodinis kabinetas, saug. vien. nr. 891.

1 priedas

14-osios vyriausybės sudėtis [98]

Nr.

Pareigos vyriausybėje

Ministro vardas ir pavardė

Darbo vyriausybėje laikas

Partinė priklausomybė

1.

Ministras pirmininkas

Augustinas Voldemaras

1926 12 17–1929 09 19

LTS

2.

Užsienio reikalų ministras

Augustinas Voldemaras

1926 12 17–1929 09 19

LTS

3.

Finansų ministras

Petras Karvelis

1926 12 17–1927 05 02

LKDP

Finansų ministras

Juozas Tūbelis

1927 05 02–1929 09 19

LTS

4.

Vidaus reikalų ministras

Ignas Musteikis

1926 12 17–1929 09 19

LTS

5.

Krašto apsaugos ministras

Antanas Merkys

1926 12 17–1927 08 09

LTS

Krašto apsaugos ministras

Teodoras Daukantas

1927 08 09–1928 11 22

LTS

Krašto apsaugos ministras

Augustinas Voldemaras

1928 11 22–1929 09 19

LTS

6.

Švietimo ministras

Leonas Bistras

1926 12 17–1927 05 02

LKDP

Švietimo ministras

Konstantinas Šakenis

1927 05 02–1929 09 19

LTS

7.

Žemės ūkio ministras

Jonas Pranas Aleksa

1926 12 17–1929 09 19

LŪP/LŪV [100]

8.

Susisiekimo ministras

Juozas Jankevičius

1926 12 17–1927 05 02

LŪP

Susisiekimo m-jos valdytojas

Stasys Čiurlionis

1927 05 03–1928 02 04

LTS

Susisiekimo ministras

1928 02 04–1928 11 22

Susisiekimo m-jos valdytojas

Jonas Variakojis

1928 11 22–1929 09 23

LTS

9.

Teisingumo ministras

Stasys Šilingas

1926 12 17–1928 01 31

LŪS

Teisingumo ministras

Aleksandras Žilinskas

1928 01 31–1929 09 23

LTS

2 priedas

Lietuvių tautininkų sąjungos Centro valdybos (nuo 1926 m. spalio 2–3 d. iki 1930 m. spalio 18–19 d.) [97]

1926 m. spalio 2–3 d.

1927 m. spalio 1–2 d.

1928 m. birželio 30–liepos 1 d.

1929 m. birželio 15–16 d.

Visuotiniame metiniame LTS suvažiavime slaptu balsavimu į centro valdybą išrinkta:

A. Smetona (gavo 70 balsų), A. Voldemaras (69 b.), V. Mironas (60 b.), S. Čiurlionis (60 b.), J. Lapėnas (52 b.), A. Žilinskas (34 b.), L. Noreika (29 b.).

Kandidatais išrinkti: J. Tūbelienė (28 b.), Damijonaitis (16 b.), Morkūnas (15 b.).

Revizijos komisiją sudarė: A. Merkys (57 b.), Blynas (57 b.), Blinstrubas (31 b.), Bytautas (31 b.).

Visuotiniame metiniame LTS skyrių atstovų suvažiavime į centro valdybą išrinkta:

A. Žilinskas (pirmininkas), J. Lapėnas (vicepirmininkas), L. Noreika, V. Mironas, I. Tamošaitis, A. Birontas, J. Augustaitis (iki 1928 03 01).

Kandidatais išrinkti: M. Kavolis (sekretorius ir iždininkas, kooptuotas kandidatas), Kiaunis, V. Vileišis.

Visuotiniame metiniame LTS skyrių atstovų suvažiavime į centro valdybą išrinkta:

V. Vileišis (pirmininkas), J. Lapėnas (vicepirmininkas), M. Kavolis (sekretorius ir iždininkas), A. Žilinskas, K. Šakenis, V. Mironas, I. Tamošaitis.

Kandidatais išrinkti: S. Čiurlionis, J. Žukas, J. Kiaunis.

Ūkininkų vienybės vyr. komiteto nutarimu atstovauti LTS centre pavesta pirmininkui J. Bulvičiui.

Visuotiniame metiniame LTS skyrių atstovų suvažiavime į centro valdybą išrinkta:

I. Tamošaitis (158 b.), V. Mironas (153 b.), V. Vileišis (149 b.), J. Lapėnas (146 b.), M. Kavolis (104 b.), K. Šakenis (145 b.), J. Žukas (142 b.).

Kandidatais išrinkti: V. Gustainis (58 b.), J. Tūbelienė (47 b.), Našliūnas (29 b.).

Revizijos komisiją sudarė: Blinstrubas, Grėbliauskas, Kaveckas.

Garbės Teismą sudaro: A. Žilinskas, Daniliauskas, Dargis.

1928 m. vasario 1 d. LTS pirmininką A. Žilinską paskyrus teisingumo ministru centro valdyba perrinko visą prezidiumą:

L. Noreika (pirmininkas iki 1928 05 30, nuo 1928 05 30 LTS pirmininku tampa V. Vileišis), J. Lapėnas (vicepirmininkas), M. Kavolis (vicepirmininkas).

Gauta 2013 m. sausio 29 d.
Pateikta spaudai 2013 m. gegužės 10 d.

Summary

Personalities of Ministers in the Government Led by Augustinas Voldemaras (17 December 1926 – end of 1929)

The article gives an in-depth analysis of personalities of the ministers serving in the Government formed by Augustinas Voldemaras after the military coup détat of 17 December 1926. The article seeks to analyse the ministers of the Government led by Augustinas Voldemaras through the prism of personalities by showing how the Government was formed and focusing on the motives of appointment of ministers. To achieve this goal, the following objectives were set: 1) to reveal the reasons for selecting particular ministers to the Government led by Augustinas Voldemaras; to show their personal and character features by pointing their main character traits, evaluating the competence of the candidate for the minister’s post and their close links with President Antanas Smetona; 2) to highlight the motives for replacing the ministers during the term of office of the Government led by Augustinas Voldemaras and the causes determining the selection of new persons. Due to the limited scope of the article, it does not analyse the activities of individual ministers and ministries; a separate article would be required for such an extensive coverage. Though research studies focusing on individual prime ministers, foreign ministers and ministers of national defence of the First Republic of Lithuania (1918–1940) and their political activities appeared after the restoration of Lithuania’s independence, none attempted to address the personalities of ministers serving in a particular Government.

The research revealed that after the coup détat the competition for the high-ranking positions resulted in the victory of a seemingly weaker Lithuanian Nationalist Union (LNU) which won over the Lithuanian Christian Democratic Party (LCDP). The Nationalists held the most important ministries – Ministry of the Interior, Ministry of National Defence and Ministry of Foreign Affairs – and soon ousted their allies Christian Democrats from the government. The candidacy for the ministers’ posts was determined by political reliability and loyalty to the President. The like-minded persons from the young days of Antanas Smetona and his close friends, who were often linked by family relations, or the Nationalists of the old generation were appointed ministers, e.g. A. Voldemaras, A. Merkys, J. Tūbelis, K. Šakenis. There were cases when ministers used to compromise themselves or got in the midst of scandals, e.g. I. Musteikis, S. Čiurlionis.

On 12 April 1927, when Antanas Smetona dissolved the Third Seimas and the Christian Democratic bloc withdrew its ministers (L. Bistras and P. Karvelis), the Government became a monolithic body consisting of full-blooded Nationalists, who were also joined by S. Šilingas, I. Musteikis, A. Žilinskas having seceded from the Lithuanian Farmers’ Union (LFU) and J. Aleksa, J. Jankevičius and T. Daukantas who withdrew from the Lithuanian Farmers’ Party (LFP), firmly resolved to go hand in hand with the Nationalists. Ambitious, colourful and truly strong personalities focused on pursuing their goals were in Smetona’s disfavour, therefore, T. Daukantas was the first and A. Voldemaras was the second minister to withdraw from the Government.