„Istorija“. Mokslo darbai. 89 tomas
Ingrida JAKUBAVIČIENĖ. Lietuvos sporto rėmimo tradicijos XX a. 3–4 dešimtmečiuose
Spausdinti

Ingrida Jakubavičienė – humanitarinių mokslų daktarė, Istorinė LR Prezidentūra Kaune, Vilniaus g. 33, LT-44290, Kaunas, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – sporto ir visuomeninės organizacijos Lietuvoje XX a. 3–4 dešimtmečiuose, Lietuvos prezidentų visuomeninė veikla, Klaipėdos kraštas.

Anotacija. Straipsnyje analizuojama sporto rėmimo problematika Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.), įvairių sporto rėmėjų indėlis plėtojant sporto klubų veiklą ir propaguojant kūno kultūrą visuomenėje. Atskleidžiama Prezidento Kazio Griniaus pradėta Lietuvos Respublikos Prezidentų sporto mecenavimo tradicija. Jo pavyzdžiu pasekęs Prezidentas Antanas Smetona bei valstybinių institucijų vadovai savo parama sportui pakėlė šią kultūros sritį visuomenės akyse į aukštesnį lygmenį. Remiantis anuometine periodika bei literatūra aprašomos meno, kultūros bei prekybos ir pramonės atstovų sporto rėmimo iniciatyvos, atkreipiamas dėmesys į pavienių moterų bei jų organizacijų paramą moterų sportui. Analizuojamas Lietuvos kariuomenės vaidmuo remiant sportą ir keliant sporto prestižą tarp karių.

Prasminiai žodžiai: sportas, rėmimas, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Kazys Grinius, Antanas Smetona, Kipras Petrauskas.

Abstract. The article based on the periodical press and literary materials analyses the tradition of rendering financial aid to Lithuanian sport organisations and promotion of physical culture and education in the society. The author discusses the role the Presidents of Lithuania Kazys Grinius and Antanas Smetona played supporting various sports and establishing personal prizes for the winners. The article provides ample examples of sports sponsors including renowned Lithuania artists, intellectuals and wealthy business people. The author also dwells on the most important women sponsors who mostly aided women sport clubs. The role of the Lithuanian army in the promotion of sports among soldiers and army officers is also bestowed attention in the article.

Key words: Lithuanian sports, patronage, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Kazys Grinius, Antanas Smetona, Kipras Petrauskas.

Įvadas

Iki XIX a. pabaigos sportas buvo gana neformalus laisvalaikio praleidimo būdas, dažniau tapatintas su tuščiu laiko švaistymu. Kūno kultūra ir fizinis lavinimas tuomet buvo sietas tik su kariniu vyrų parengimu. XX a. situacija pasikeitė, kadangi sportas tapo svarbia tautų ir valstybių įvaizdžio dalimi. Aktyvesnis lietuvių sportavimas prasidėjo tik XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, didžiausiais Lietuvos sporto entuziastais tapo į gimtinę sugrįžę jaunuoliai iš užsienio, kur jie jau buvo susipažinę su sportu. 1920 m. Vilnių okupavus lenkams, Kaunas tapo Lietuvos sostine. Dėsninga, jog būtent Kaune koncentravosi sporto klubai, iš čia plito kūno kultūros propagavimo idėjos. Kauno sporto klubų steigėjais tapo Stepas Garbačiauskas, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Karolis ir Viktoras Dineikos, Jonas ir Kęstutis Bulotos, Petras Oleka, Pranas Sližys ir kiti. Minėti sporto entuziastai, davę impulsą Lietuvos sporto raidai, taip pat investavo savo asmenines lėšas sporto spaudos bei literatūros leidybai, sporto inventoriui įsigyti. Ypač Lietuvos sportinį gyvenimą pagyvino 1920 m. iš JAV sugrįžęs ir Kaune apsigyvenęs Steponas Darius, kuris tuoj pat užmezgė glaudžius ryšius su Kauno sporto entuziastais. Tačiau nepaisant didelių sporto entuziastų pastangų prireikė nemažai laiko ir įvairių iniciatyvų, kol lietuviai sportą įvertino kaip vieną iš visuomenės kultūros turtų. 3-iojo dešimtmečio pradžioje dalis inteligentų kultūrą suprato tik dvasine prasme, t. y. kaip vieną iš būdų tvirtam charakteriui ugdyti bei sveikatai pagerinti, o gėrėjimasis fizinėmis jėgomis jiems atrodė kone priešingas kultūrai. Sporto entuziastų nuomone, dvasios ir kūno priešinimas yra didžiausia klaida [10].

Nuo 1921 m. rengtuose populiarių sporto šakų (lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, šaudymo, stalo teniso, teniso, plaukimo) Lietuvos čempionatuose, sporto šventėse, tarptautinėse varžybose pamažu ėmė dalyvauti sportuojantys vyrai ir moterys. Lietuvos visuomenei fizinio auklėjimo naudą stengėsi atskleisti Kaune gyvenę ir dirbę ano meto šviesuoliai Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Antanas Jurgelionis, Karolis Dineika ir kiti. Lietuvos jaunimo ilgai įtikinėti sporto nauda neteko. 1920 m. rugsėjo 15 d. Kaune įkurta Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga (LFLS), o vėliau įsteigta ir daugiau sporto klubų. 1922 m. veiklą pradėjo Lietuvos sporto lyga, dėl kurios sporto veikla tapo organizuotesnė, buvo rengiama daugiau varžybų. Per keletą metų Kaune savo veiklą išplėtojo Akademinio sporto klubas (ASK), „Jachtklubas“, Kauno teniso klubas, Lietuvos dviračių sąjunga, Lietuvos futbolo klubas (LGSF), „ŠŠ Kovas“, žydų „Makabi“ ir lenkų „Sparta“. Tačiau nepaisant didelio jaunimo entuziazmo sportuoti 3-iame dešimtmetyje labai trūko sporto aikštynų bei inventoriaus, kadangi nebuvo tinkamos valstybės paramos. Lietuviai sportininkai su pavydu žvelgė į kaimyninę Latviją, kurioje sportą valstybė remti pradėjo nuo 1919 metų, o sporto reikšmė daugeliui latvių buvo akivaizdi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Lietuvos sporto entuziastai galėjo pavydėti ir geros sporto bazės, buvusios Klaipėdos krašte. 1923 m. prijungtame prie Lietuvos Klaipėdos krašte sportas turėjo gilesnes tradicijas ir buvo kur kas labiau remiamas. Dar nuo XIX a. pabaigos Klaipėdoje veikė vokiečių irklavimo klubas „Neptūnas“, Judriųjų žaidimų sąjunga (Verein für Bewegungspiele), Plaukimo sporto sąjunga (Schwimmen Sportverein) ir kitos. Klaipėdos krašto sporto draugijos materialine baze bei sporto laimėjimais gerokai lenkė Lietuvos klubus. 1924 m. krašte veikė dvi lietuvių ir dvylika vokiečių sporto draugijų, turėjusių 1200 narių, o 1930 m. veikė 26 draugijos su 2199 nariais [35, 41]. Dalis paramos vokiečių sporto klubus pasiekdavo tiesiai iš Vokietijos, todėl nuo 1933 m. Klaipėdos krašto sporto klubai pradėjo panašėti į karines organizacijas, nes greta sporto treniruočių vyko kariniai mokymai. Klaipėdos krašto sporto klubus išlaikė krašto autonominės valdžios įstaigos bei gausiai rėmė Vokietijos Rytų Prūsijos sporto centras ir visai visuomeninei vokiečių veiklai krašte vadovavęs Vokietijos generalinis konsulatas Klaipėdoje [35, 48]. Vokiečiai dar XX a. pradžioje suvokė svarbią sporto tautinės bendruomenės konsoliduojamąją funkciją, todėl krašto valdžios atstovai mielai tapdavo sporto klubų garbės nariais ir globėjais.

Lietuvoje sportas valstybinės reikšmės reikalu tapo tik XX a. 4-ame dešimtmetyje. Tautininkų ideologai, matydami kitų Europos valstybių pavyzdį, kur sportas tapo viena iš tautinės propagandos priemonių, gana greitai sportą bei kūno kultūrą panaudojo politiniams tikslams. Palankios sąlygos tam susiklostė tuomet, kai prezidentas Antanas Smetona ieškojo būdų nuraminti tautą po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, nukreipdamas jos dėmesį į patriotinius idealus bei visuomeniškai naudingą veiklą. 1927 m. prezidentui keliaujant po Lietuvą, o 1930 m. visoje šalyje minint Vytauto Didžiojo metus tautininkai stengėsi stiprinti ne tik tautos vado autoritetą, bet ir sutelkti visuomenę. 1932 m. paskelbus Kūno kultūros įstatymą bei įsteigus pagrindinę sporto instituciją – Kūno kultūros rūmus – sportas turėjo tapti pagrindine priemone, stiprinančia patriotizmą ir fizinį tautos pajėgumą.

Tarpukariu visuomenėje iš pradžių gana neigiamas sportininko įvaizdis 4-ame dešimtmetyje gerokai pagerėjo. 3-iojo dešimtmečio pradžioje sportuojantys asmenys buvo laikyti dykaduoniais ir tik geriausiu atveju kiemo didvyriais, o jau 4-ojo dešimtmečio pabaigoje žymiausi sportininkai, pelnę tarptautinių laimėjimų, buvo tapatinami su nacionaliniais herojais. Geriausias to įrodymas – 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sutikimas Kaune. Mūsų krepšininkams tapus Europos čempionais, traukiniu iš Rygos grįžtančius nugalėtojus nuo pat Latvijos sienos iki Kauno sutiko džiūgaujančios minios. Krepšininkus Kaune pasitiko Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, įvairių organizacijų atstovai, gausybė miestiečių. Tokio palaikymo ir įvertinimo Lietuvos sportininkams teko laukti labai ilgai, kadangi iki 1932 m. sportas gyvavo daugiausia entuziastų ir privačių rėmėjų dėka.

Kalbant apie sporto rėmimą, pravartu prisiminti sporto raidą pasaulyje. Sporto istorija neatskiriama nuo varžybų ir nugalėtojų apdovanojimo ceremonijos. Dar antikiniais laikais olimpinių žaidynių nugalėtojai buvo pagerbiami lauro lapų vainiku, o jų gimtajame mieste buvo pastatoma olimpiečio statula. Olimpinės šlovės pakakdavo visam gyvenimui, mat miestas skirdavo pastovią rentą. Vėliau graikai olimpinių žaidynių nugalėtojus apdovanodavo alyvuogių aliejaus pripildytomis amforomis. Ši tradicija XX a. virto sprendimu nugalėtojus apdovanoti brangiomis sidabrinėmis ir bronzinėmis taurėmis, bokalais, vazomis. Nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios vertingais sporto prizais tapo taurės, bokalai, statulėlės, lėkštės, skrynelės, bloknotai, laikrodžiai, šautuvai ar medžiokliniai peiliai, kiti buityje pritaikomi daiktai. Šiandien yra įprasta, kad didžiausias profesionalaus sportininko laimėjimas yra kuo brangesnis kontraktas su solidžiu sporto klubu. Prieškariu Lietuvoje piniginiai sporto prizai buvo laikomi netinkamais, kadangi juos gavę sportininkai galėjo juos tuoj pat iššvaistyti, pralėbauti, o tai buvo nesuderinama su aukštais moraliniais standartais, kurie buvo anuomet keliami sportininkams.

Lietuvos sporto entuziastams teko gerokai padirbėti, kol visuomenei buvo išaiškinta sporto rungtynių svarba. Ne tik sodiečiai, bet ir dalis inteligentijos sporto rungtynėse įžvelgė barbarybę ar stabmeldystę, kai kuriuos piktino aikštėse rodomas „balaganas“ ir „šposai“ [12]. Visuomenėje kilo aštri diskusija, ar apskritai sportininkams reikalingi kokie nors apdovanojimai, jeigu sportuojama vardan aukštų idealų. 1924 m. žurnale „Karys“ buvo rašoma: „Rodos privalėtų užtekti ir to, kad sportas, kaipo toksai, suteikia sportininkui dvasinio pasitenkinimo ir sustiprina jį fiziniai – ar tai dar maža jo praktiška vertė?“ [24] Sporto entuziastas Jonas Pyragius apie prizo reikšmę sakė: „Prizas pasižymėjusiam sportininkui yra duodamas ne kaipo užmokesnis (išskirta tekste – I. J. past.) už atliktą darbą, bet kaipo ženklas, parodantis kad jis tikrai yra pasiekęs ypatingų rezultatų toje ar kitoje sporto šakoje ir dovana už pasidarbavimą (treniruotę), siekiant tų rezultatų. Prizo davimo faktas privalo užgauti kiekvieno sportininko savimeilės ir garbės jausmą, bet nežadinti norą pasipelnyti“ [24]. Nors ir buvo abejojama, ar prizą už pasiekimus gaunantis sportininkas nepaverčia sporto tiesiog amatu ar pasipelnymo šaltiniu, tačiau visuotinai buvo sutariama, jog prizai sporte yra būtini.

Tyrimo problema ir aktualumas. Tyrinėdama Lietuvos sporto problemas [34;35] autorė pastebėjo, jog sporto rėmėjų vaidmuo Lietuvos sporto istorijoje ilgą laiką nesulaukė tyrinėtojų dėmesio. Nors daugelis Lietuvos sporto istorijos tematika rašiusių autorių pažymėdavo sporto entuziastų indėlį įsteigiant pirmąsias sporto organizacijas, tačiau sporto rėmėjų klausimas nesulaukdavo gilesnio tyrimo. Autorė rėmėsi gana gausia lietuvių istoriografija apie Lietuvos sporto įvykius, sportininkus. Vertingais šaltiniais tapo Jono Narbuto [37; 38], Stanislovo Stonkaus [39] bei Algimanto Bertašiaus [4] darbai. Daugelį sporto įvykių faktologinės medžiagos patikslinti pagelbėjo „Lietuvos sporto enciklopedija“ [36]. Vis tik tenka konstatuoti, jog minėtuose darbuose sporto mecenatų indėlis paminimas tik epizodiškai, t. y. kartais pažymint sporto varžybų rezultatus, paminimi ir įteikti apdovanojimai. Todėl siekdama giliau ištirti visuomenės elito indėlį remiant sporto klubus bei steigiant įvairius prizus autorė pasitelkė anuometinę periodiką („Sportas“ – 1923–1928 m., „Mūsų sportas“ – 1931–1932 m., „Fiziškas auklėjimas“ – 1934–1940 m., „Sporto tribūna“ – 1933–1935 m., „Kūno kultūra ir sveikata“ – 1933–1934 m.) bei buvusių sportininkų atsiminimus. Tačiau ir šie šaltiniai pateikė tik labai fragmentiškos informacijos, kokiu būdu tarpukariu Lietuvoje formavosi sporto rėmimo tradicijos.

Straipsnio tyrimo objektas – sporto rėmimas Lietuvoje XX a. 3-4 dešimtmečiuose. Tikslas – ištirti sporto rėmimo tradicijas Lietuvoje XX a. 3-4 dešimtmečiuose. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti visuomenės elito atstovų iniciatyvą steigiant vardinius prizus, finansuojant įvairius sporto renginius bei sportininkų išvykas, propaguojant kūno kultūrą bei reprezentuojant Lietuvą tarptautiniuose sporto turnyruose. 2. Aptarti svarbiausias Lietuvos sporto rėmimo problemas ir kiek sporto rėmėjams pavyko jas išspręsti. 3. Atskleisti Lietuvos prezidentų indėlį visuomenėje propaguojant sporto rėmimo tradicijas. 4. Aptarti Lietuvos sporto finansavimo pokyčius nuo 1932 m., kada buvo įsteigta valstybinė sporto institucija – Kūno kultūros rūmai – ir sportas tapo valstybinės reikšmės. Teoriniai tyrimo pagrindai – pirminių šaltinių ir istoriografijos analizė. Tyrimo metodai – istoriografinis, aprašomasis, analizės ir sintezės.

1. Kaip klostėsi sporto rėmimo tradicijos Lietuvoje 1919–1925 metais

Terminas „rėmėjas“ yra gana naujas, jis reiškia asmenį, materialiai remiantį kokią nors veiklą. Istorijoje kur kas plačiau įsitvirtinęs „mecenato“ terminas, kuris reiškia asmenį, materialiai remiantį kokią nors kultūrinę, meninę veiklą ar sritį. Pagrindinis skirtumas tarp rėmėjo ir mecenato yra tas, kad mecenatas finansuoja ne socialines ar biologines reikmes, bet meną ir kultūrą. Lietuvoje mecenatystės tradicijos plėtojosi nuo XVI a. daugiausia remiant Bažnyčią bei meno ir kultūros meistrus. Tačiau tarpukariu susiklostė nauja mecenatystės atmaina – sporto rėmimas.

Parama kultūrai ir visuomeninėms iniciatyvoms visais laikais kyla iš žmonių tikėjimo, kad remti visiems naudingus darbus yra teisingas sprendimas, kuris mecenatą įamžina žmonių atmintyje, pakylėja į asmenybės aukščiausios brandos lygmenį. Atsiradus būtinybei skatinti sportininkus ir kiekvienas varžybas baigti apdovanojimo ceremonija, sporto rėmėjai tapo ypač svarbūs anuometinių Lietuvos sporto klubų veiklai. Pagrindinis sporto klubų pragyvenimo šaltinis buvo už sporto varžybas gautos lėšos (už parduotus bilietus, sporto aikštynų nuomą ir kita), todėl jie stengėsi įvairiais būdais prisivilioti geriausius atletus. Nors šiandien žavimės sportininkais profesionalais, pragyvenančiais tik iš sporto, tačiau anuomet profesionalizmas nebuvo toleruojamas. Kiekvienas sportininkas, nesvarbu kokiam sporto klubui priklausytų, net jei ir būdavo kviečiamas ginti šalies garbės, kasdieninę duoną pelnėsi iš su sportu visiškai nesusijusios veiklos. Tokie principai turėjo savų minusų, ypač sudarant valstybines rinktines, nes dauguma sportininkų buvo tarnautojai ar darbininkai, dirbę privačiose ar valstybinėse įmonėse. Kiekvieną kartą dėl svarbių varžybų klubų vadovams reikėjo prašyti viršininkus, kad atleistų sportininką kuriam laikui nuo darbo. Dėl sportinių komandiruočių ne visi įmonių vadovai norėdavo turėti tokį darbuotoją. Taigi tie darbdaviai, kurie savo įmonėse įdarbindavo sportininkus ir susitaikydavo su jų sportine veikla, iš principo galėjo būti prilyginti sporto mecenatams, be kurių pagalbos daugelis sporto įžymybių būtų gana greit užgesę.

Be sporto rėmėjų paramos negalėjo egzistuoti nė vienas tautinių mažumų sporto klubas. Žydai, vokiečiai bei lenkai sportavo daugiausia prie tautinių draugijų įkurtuose sporto klubuose. Remiantis atlikta Lietuvos sporto klubų veiklos analize, galime teigti, jog anksčiausiai sporto mecenavimo svarbą suvokė ir šią praktiką plačiau ėmė taikyti žydai. Būtent žydai turėjo daugiausia sporto klubų, tarp jų buvo gana gausus būrys žymių sportininkų. Žymiausias žydų sporto klubas „Makabi“ turėjo 83 skyrius ir 4000 narių. Žydų sporto entuziastai daug pasitarnavo visos Lietuvos sportui. 1921 m. Šiaulių žydų sporto mecenatų S. Šapyro, M. Šico, miesto viceburmistro S. Petuchausko, gydytojo A. Varblunsko bei Šiaulių pramonininko Chaimo Frenkelio dėka Šiaulių „Makabi“ įsirengė puikų sporto aikštyną. Dosnusis Ch. Frenkelis ne tik paskyrė 2 ha žemės sklypą, bet ir lėšų stadionui įrengti./pVisuotiniame metiniame LTS skyrių atstovų suvažiavime į centro valdybą išrinkta: i Žymus Kauno žydų mecenatas buvo fabriko savininkas Chaivas Zivas, įsteigęs nemaža vertingų sporto prizų. Nepaisant to, kad žydų sporto klubai buvo gana homogeniški tautiniu atžvilgiu, tačiau žydai paremdavo ne tik savo tautinius klubus. Rodydami lojalumą Lietuvai, jie buvo įsteigę ne vieną prizą Lietuvos lengvosios atletikos, futbolo, stalo teniso ir kitų sporto šakų respublikinėms varžyboms.

Lietuvos vokiečiai taip pat išlaikė Kaune du sporto klubus: „KSK-Kultus“ ir „Olympia“. Žymiausi vokiečių sporto klubų entuziastai buvo Vytautas Cirkvicas, Liudvikas Deringas, Arturas Volertas, Gustavas Jėgeris, Eugenijus Fiorsteris, Vilius Felgenhaueris ir kiti. Vokiečių sporto klubai nebuvo tokie uždari kaip žydų. Be to, kai kurie vokiečių kilmės sportininkai sėkmingai sportavo ir lietuvių sporto klubuose. Vokiečių sporto klubai nebuvo dideli, jiems priklausė apie 170 narių. Jų mokamas nario mokestis buvo pagrindinis klubo pajamų šaltinis. Kaip ir lietuviški sporto klubai, tautinių mažumų draugijos ieškojo sporto rėmėjų bei rengdavo specialius vakarus papildomoms pajamoms gauti. Žymiausias vokiečių rėmėjas buvo garsus Kauno fabrikantas Richardas Tillmannsas bei jo įpėdiniai.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais sporto mecenato sąvoka buvo gerokai platesnė nei šiandien. Anuometiniais sporto mecenatais laikytini visi, kurie ne tik materialiai rėmė sporto klubus, įsteigė prizų sporto turnyrams, savo lėšomis organizavo sportininkų išvykas į užsienio varžybas, dovanojo sporto inventorių, bet ir tie, kurie sudarydavo sąlygas sportininkams tobulėti, garantuodami darbo vietą ar pragyvenimo šaltinį, nereikalaudami jokio užmokesčio dalijosi savo žiniomis bei patirtimi. Periodikoje pavyko aptikti šios anuomet žinomos viešos paslapties įrodymą: „Suteikimas darbo jo neturinčiam futbolininkui yra visai gyvenimiškas, neturįs nė pėdsakų profesionalumo reiškinys, nes pinigai mokami ne už žaidimą, bet už darbą įmonėje. Reikia tik džiaugtis, kad atsiranda tokių mecenatų, kurie suteikia reikalingiems gabesniems futbolininkams darbo ir sąlygas tobulėt bei praturtinti mūsų futbolininkų eiles gabesniais nariais, kurie be tų sąlygų būtų futbolui žuvę“ [11].

Sportinė daugelio sportininkų veikla rėmėsi tik visuomeniniais pagrindais, šis darbas nebuvo apmokamas, priešingai, ne kartą dar tekdavo pridėti iš savo kišenės. Žymiausi Kauno sporto entuziastai ir Lietuvos sporto pradininkai S. Garbačiauskas ir jo žmona E. Garbačiauskienė buvo pirmųjų svarbiausių sporto organizacijų (1919 m. įkurtos Lietuvos sporto sąjungos, 1920 m. įsteigtos Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos, 1922 m. įkurtų Lietuvos futbolo lygos bei Lietuvos sporto lygos) steigėjai. Tuo metu Lietuvos sportui labai trūko ne tik veiklos koordinavimo, bet ir lėšų, inventoriaus, patalpų, kitos materialinės paramos.

Prisiminimuose E. Garbačiauskienė atskleidžia, jog skleisti sporto idealus tik ką nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje nebuvo lengva: „Karo nualintoj, svetimų armijų batais numindžiotoje tėvynėj tik skurdas ir vargas tebuvo. Kas tada galvojo apie sportą, fizinį auklėjimą mokyklose, o dar labiau, kam galėjo ateiti į galvą sportuojanti moteris? Bet gyvenimas ir sunkiausiu laiku savo gamtos dėsnių prisilaiko: homo–ludens homo (tik besidžiaugiantis žmogus lieka žmogus). Tačiau jaunimas ieškojo fizinių judesių; neužteko po mokyklos tik namiškiams pagelbėti. Reikėjo žaidimų, džiaugsmo ir kontakto su bendramečiais, ką dažniausiai surasdavo už mokyklos sienų“ [37, 12].

1919 m. nepalankiai susiklosčius politinėms aplinkybėms ir Lietuvai praradus sostinę Vilnių, Kaunas iš buvusio gubernijos centro tapo laikinąja jaunos valstybės sostine. Apie naujosios sostinės atsilikimą urbanistikos, technologijų bei kultūros srityse savo pastebėjimus yra išreiškę nemažai užsienio šalių diplomatų, 1922 m. ir vėliau pirmą kartą apsilankę šiame mieste. Vis tik Kaune susibūrusi lietuvių inteligentija gana ryžtingai siekė suteikti miestui europietiškos sostinės dvasios ir kuo greičiau kelti jo kultūrinį lygį. Susibūrusi saujelė sporto entuziastų svajojo kurti lietuvių kūno kultūros pamatus netgi neturėdami nė vieno tinkamo sporto aikštyno. 1924 m. atkaklių sporto mėgėjų pastangų dėka iš Kauno miesto valdybos buvo gautas pelkėtas žemės sklypas sporto reikalams. Iš Amerikos į Lietuvą grįžęs Steponas Darius kartu su Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos nariais 1924 m. pasiryžo Ąžuolyne įrengti pirmąjį Lietuvos stadioną. Miesto valdžia neparodė didelio susidomėjimo šia iniciatyva, todėl sporto entuziastams teko viltis, kad visuomenė palaikys Sąjungą ir savo aukomis padės sukaupti fondą pirmajam Lietuvos stadionui statyti. Greta finansinių aukų pažymėtinos ir S. Dariaus organizuotos sportininkų bei moksleivių talkos. Už surinktas iš rėmėjų lėšas jie pirko statybines medžiagas, o stadioną įrenginėjo patys [15].

Nepaisant gausėjančių sporto rėmėjų gretų, nesklandumų Lietuvos sporto gyvenime netrūko. Šiandien įprasta, jog kiekviena šalis investuoja nemažai lėšų į sporto bazes, rūpinasi olimpinių žaidynių dalyvių parengimu. Tačiau Lietuvoje 3-iojo dešimtmečio viduryje sportininkai skaudžiai juto ne tik aikštynų, sporto literatūros, inventoriaus trūkumą, bet neretai ir žeminantį visuomenės bei vyriausybės požiūrį į sporto rėmimą. Sportas ilgą laiką nebuvo tapatinamas su visuomeninio ar kultūrinio gyvenimo dalimi, sportininkų treniruotės apibūdinamos kaip tuščias laiko švaistymas, o pasiekimai nelaikyti vertais tautos pasididžiavimo. Tai įrodo kuriozais tapę nutikimai, susiję su lietuvių sportininkų dalyvavimu Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse 1924 metais. Atskiro paminėjimo vertas skandalingas faktas, kad į Paryžiaus žaidynes lietuviai pateko tik dėl lemtingo atsitiktinumo. Paryžiuje prasidėjus dalyvių registracijai Lietuvos sportininkų prašymas skirti finansavimą bent vienos komandos išvykai Seime buvo įvertintas kaip „neracionalus“. Tačiau situacija netikėtai buvo išspręsta, kai vakare per Kaune vykusio Pabaltijo atstovų suvažiavimo surengtą priėmimą Estijos ir Latvijos delegacijoms pagerbti Lietuvos užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas buvo paklaustas, ar daug lietuvių sportininkų vyksta į VIII olimpiadą Paryžiuje. Tuomet, kad neatrodytų, jog lietuviai tebėra laukinė tauta, ministras atsakė, kad mūsų sportininkai irgi vyksta į olimpiadą. Ir iš tiesų rytojaus dieną buvo įsakyta futbolininkų komandai vykti į Paryžių, o tam reikalui buvo skirta labai nedidelė suma pinigų, kurios užteko tik traukinio bilietui ir varganai prasimaitinti. Norėdami grįžti namo sportininkai buvo priversti kreiptis į Lietuvos pasiuntinybę Paryžiuje, kuri padėjo nusipirkti bilietus [26]. Po ketverių metų, besirengiant 1928 m. vasaros olimpiadai Amsterdame, Lietuvos sporto lygai ir vėl teko ilgai įtikinėti valdžios atstovus Lietuvos sportininkų delegacijos dalyvavimo svarba. Lietuvos sporto lygos atstovai viešai guodėsi: „Kai kurie aukšti asmenys net yra pareiškę, kad jie sporto nepripažįstą. Jie sako: „Susodinsime jus Klaipėdoj į laivą ir nuvešime (į Amsterdamo olimpiadą – I. J. past.), o ten žinokitės sau“ [29].

Kad sportas XX a. 3-iame dešimtmetyje buvo gyvas daugiausia rėmėjų dėka galime įsitikinti iš valstybės skiriamų sporto dotacijų dydžio. 1926 m. sporto organizacijos iš Švietimo ministerijos 1927 m. sportininkų veiklai prašė 220 tūkst. Lt, bet gavo tik 10 tūkst. Lt. Tokios dotacijos buvo apibūdintos sakiniu: „Čia tik ubagiškas davinys, iš kurio ir rezultatai panašūs gaunami“ [25, 507]. Sportininkai ragino vieni kitus vienytis ir griežtai reikalauti iš vyriausybės, kad sportui ir kūno kultūrai išlaikyti ir plėstis pozicijos valstybės biudžete būtų skiriamos tokios, kokių pats gyvenimas reikalauja [25, 508].

Sporto klubams sutvirtėti ir išplėsti veiklą prireikė keleto metų. Kokie svarbūs besikuriančios Pirmosios Lietuvos Respublikos sportui buvo rėmėjai, galime suprasti iš krepšinio populiarumo istorijos. Nuo 1921 m. Kaune krepšinį moterų ratelyje aktyviai propagavo E. Garbačiauskienė, o tarp vyrų – S. Darius. Šios asmenybės vertos sporto mecenato vardo, nes sporto spaudos leidyba bei sporto klubų organizavimas iš abiejų pareikalavo ne tik daug laisvalaikio, bet ir asmeninių lėšų. Vis tik nepaisant didelių pastangų gana greitai krepšinį Lietuvoje nustelbė futbolas, kadangi futbolui, tuomet jau gana plačiai žinomam Europoje, pavyko pritraukti daugiau turtingų rėmėjų. Pirmosios oficialios tarpvalstybinės Lietuvos rinktinės varžybos įvyko tik 1923 metais – futbolo aikštelėje tada susitiko nacionalinės Lietuvos ir Estijos futbolo rinktinės.

Atskirai derėtų aptarti moterų sporto rėmėjų veiklą. Pirmiausia jų ypatybė, jog moterys išimtinai rėmė tik moterų sportą. Taip buvo todėl, kad vyrai pirmenybę teikė vyrų komandoms. Didžiausia sporto entuziastė ir pirmoji Lietuvos rekordininkė E. Garbačiauskienė savo pavyzdžiu skatino moteris ne tik sportuoti, bet ir pagal išgales remti sportininkes. Moterų sporto komiteto garbės pirmininke tapusi garsi operos solistė V. Jonuškaitė-Zaunienė buvo viena dosniausių moterų sporto rėmėjų. Jai ypač patiko krepšinis, todėl 1925 m. rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 15 d. buvo surengtas pirmasis V. Jonuškaitės-Zaunienės įsteigtos krepšinio taurės turnyras. Šią taurę laimėjo LFLS krepšininkės, finale 20:2 nugalėjusios „Makabi“ žaidėjas [39, 16–17].

Operos solistės pavyzdžiu sekė būrys kultūros veikėjų, moterų visuomeninių draugijų lyderių bei politikos veikėjų žmonų: mokytoja, aktyvi visuomenininkė Ona Mašiotienė, muziejininkė, kultūros veikėja Valerija Čiurlionytė-Karužienė, aktorė, baletmeisterė Olga Dubeneckienė, žymaus mokslininko, etnografo Eduardo Volterio žmona Aleksandra Volterienė, moterų draugijų narė Liuda Raupienė, aktorė Joana Jančaitė-Linartienė, dainininkė Adelė Galaunienė, gydytoja Vanda Černienė, mokytojo, teisininko, ministro Juliaus Indrašiūno žmona J. Indrašiūnienė, žymaus Kauno auksakalio Gerštiko žmona Gerštikienė ir daugelis kitų. Kadangi visos svarbesnės varžybos baigdavosi „atpildo valanda“ – dovanų išdalijimu, šių rėmėjų asmeninės dovanos buvo įteikiamos sportininkėms [34].

Atskirai paminėtinas svarbus Lietuvos kariuomenės vaidmuo šalies sporto raidoje. Nors pirmuosius sporto klubus įsteigė ne karininkai, bet civiliai, tačiau dėl 1924 m. įkurtos Lietuvos kariuomenės sporto draugijos labai greitai karių gretose atsirado puikių sportininkų. Nuo 1926 m. sportas tapo neatskiriama karinio parengimo dalimi [9]. Tam prireikė poros metų, kadangi dar 1924 m. ltn. Jonas Pyragius ėmė aktyviai propaguoti sportą kariuomenėje ir siūlė įsteigti atskiras kariuomenės sporto organizacijas. J. Pyragiaus nuomone, karininkams būtini atskiri sporto klubai, nes dėl karinės drausmės karininkui sportuoti sporto klube kartu su civiliais ir prisiderinti prie treniruočių tvarkaraščio yra sudėtinga. Vis tik kol aukščiausi šalies vadovai neparodė, koks svarbus yra sportas šalies visuomenei, daugeliui kariuomenės vadų atrodė juokinga, kad suaugę vyrai laisvalaikį praleidžia vaikydamiesi kamuolį. Net ir karininko lakūno ltn. S. Dariaus entuziazmas sportui buvo dažnai išjuokiamas, o kartais karinė vadovybė jam net nesuteikdavo leidimo kur nors išvykti sporto organizaciniais reikalais.

Nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio gausėjant sporto varžybų, Lietuvoje prizus ėmė steigti ne tik sporto entuziastai ir mecenatai, bet ir verslo atstovai, visuomeninės organizacijos, valstybinės įstaigos ir jų vadovai, pramonės bei prekybos įmonės, netgi ministrai. Dovanos sportininkams buvo labai įvairių formų bei dydžių, skirtingo meninio lygio ir materialinio ekvivalento. Reikšmingiausi buvo pereinamieji prizai, dėl kurių nuosavybės sportininkai varžydavosi po keletą metų. Pereinamojo prizo esmė, kad jis klubui ar atskiram sportininkui atitekdavo, jeigu turnyre jį iškovodavo du kartus iš eilės arba tris kartus per penkerius metus. Pereinamieji prizai buvo prabangūs, kai kurie šiandien laikytini vertingais taikomosios dailės kūriniais. Galime teigti, jog iki 1925 m. pabaigos jau buvo susiformavę sporto rėmimo tradicijos, vis platesni visuomenės sluoksniai ėmė domėtis sportu, suprasdami jo svarbą.

2. 1926–1931 m. sporto rėmimo tradiciją perima aukščiausi šalies vadovai bei visuomenės elito atstovai

Lietuvos prezidentai sportu susidomėjo tik 3-iojo dešimtmečio viduryje. Jaunai valstybei pirmiausia reikėjo rūpintis šalies nepriklausomybės gynimu. Tik tvirtėjant prezidento institucijai, aiškėjant jos funkcijoms, suprasta, jog šalies vadovo pozicija yra lemiama visose srityse, taigi ir sporte. Iki 1926 m. vasaros prezidento pareigas ėjęs Aleksandras Stulginskis, kartu su Steigiamuoju Seimu kūręs tvirtus valstybės pamatus, taip ir netapo entuziastingu sporto rėmėju. A. Stulginskio paramos ieškoję Lietuvos sporto lygos vadovai 1926 m. pradžioje iš prezidento gavo prasižadėjimą remti Lietuvos sportą, tačiau praktiškai šis pažadas liko neištesėtas. Gana rezervuotą A. Stulginskio požiūrį į sportą kompensavo jo žmona Ona Stulginskienė, išsilavinusi pedagogė, viešai reiškusi paramą moterų sportui.

Daugiau vilties sportininkams suteikė 1926 m. birželį trečiuoju Lietuvos prezidentu tapęs dr. Kazys Grinius. Būdamas gydytoju ir nuo 1922 m. eidamas Kauno miesto savivaldybės medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjo pareigas, rašydamas straipsnius visuomenės sveikatos gerinimo klausimais, puikiai suvokė sporto ir kūno kultūros reikšmę žmogaus sveikatai. Todėl suprasdamas savo kaip šalies vadovo elgesio poveikį visuomenei, K. Grinius tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu, oficialiai apsilankiusiu oficialiose sporto varžybose. 1926 m. liepos 3 d. jis stebėjo futbolo varžybas Kaune „Kooperacijos taurei“ laimėti. K. Grinius šiose varžybose pasakytoje kalboje sportui suteikė valstybinės reikšmės. Jis kalbėjo: „Draugai sportininkai, Sportas turi valstybinės reikšmės šių dienų gyvenime. Visos tautos suprato tai, suprato, kad kūno kultūra turi atsiliepti į tautos gyvenimą. Kitos tautos nužengė toliau už mus šiuo atžvilgiu. Mes dar nepasiekėme to, ką galėtume pasiekti. Nepamirškite, kad mūsų raumenys – mūsų turtas Amerikoje kiekvienas pilietis – sportininkas ir mes prie to turėtume eiti. Tik kūno pajėgos gali padėti mums darbe ir gyvenime. Todėl sportas turi ne atskiros grupės reikšmės, bet valstybinės “ [20].

K. Grinius dar būdamas Ministru pirmininku (1920 m. lapkričio 19 d. – 1922 m. sausio 18 d.), tapo Ministrų kabineto prizo lengvosios atletikos pirmenybių Olimpinės estafetės rungties nugalėtojui įsteigėju. Vėliau Ministrais pirmininkais tapę Leonas Bistras, Mykolas Sleževičius, Augustinas Voldemaras, J. Tūbelis, Vladas Mironas ir kiti taip pat teikė šią taurę [27]. K. Grinius pirmasis ėmė globoti Lietuvos automobilių klubo veiklą. 1926 m. Lietuvos elitas jau važinėjo „Ford“ markės automobiliais, todėl į klubą susibūrę turtingi automobilininkai K. Petrauskas, generolas Silvestras Žukauskas, Liudas Daukša, Jonas Ramonas ir Anatolijus Reško parengė klubo įstatus, kuriuos 1926 m. rugpjūčio 14 d. klubo pirmininkas Jonas Vailokaitis su generolu S. Žukausku įteikė prezidentui K. Griniui kartu su prašymu tapti klubo globėju. Prezidentas K. Grinius maloniai sutiko [16]. Tuo metu automobiliais važinėjo tik turtuoliai bei valstybės institucijų vadovai. Nepaisant to, jog pats buvo labai kuklus ir nevairavo jokio automobilio, atsisakydavo bet kokių privilegijų, K. Grinius vertino kitų piliečių iniciatyvą plėtoti įvairias naujoves šalyje, taigi ir automobilizmą.

Kariuomenės vadovybės bei daugelio valstybinių institucijų vadovų pagarbą kūno kultūrai ypač paskatino šalies prezidento sprendimas remti sportą. 1926 m. spalio 17 d. įvykusi I Lietuvos kariuomenės sporto šventė, kurioje dalyvavo prezidentas K. Grinius, tapo taip pat svarbiu įvykiu plėtojant sportą kariuomenės daliniuose. Kartu su prezidentu kariuomenės sporto šventėje dalyvavo ir Ministras pirmininkas, Krašto apsaugos ministras bei kariuomenės vadai. Po šių rungtynių kariuomenės vadovybė ėmė skatinti rengiamus karininkus bei puskarininkius aktyviau sportuoti. Imtose rengti kariuomenės sporto varžybose dalyvavo Kauno įgulos kareivių klubas, Kariuomenės sporto draugija, Husarų pulkas, Raštininkų kuopa, Technikos pulkas ir kiti. Visos 16 Lietuvos kariuomenės dalių buvo įsteigusios įvairių prizų varžybų nugalėtojams. Kariškių sportą skatino ir laikraščio „Karys“ redakcija, įsteigusi ne vieną prizą įvairioms rungtims. Sekdami prezidento K. Griniaus, o vėliau A. Smetonos pavyzdžiu nemažai įvairaus rango kariuomenės vadų įsteigė prizų šaudymo varžyboms: šauliams prizą – Ministras pirmininkas J. Tūbelis (mažojo kalibro šautuvais), švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas (mažojo kalibro automatiniais pistoletais), krašto apsaugos ministras brig. gen. Stasys Dirmantas, vidaus reikalų ministras ats. brig. gen. Julius Čaplikas, žemės ūkio ministras Stasys Putvinskis. Šauliams įsteigti prizai paprastai buvo brangūs: I prizas – aukso laikrodis, II prizas – medžioklės šautuvas, III prizas – žiūronas, IV prizas – sidabro portsigaras, V prizas – sidabrinė taurė [30]. Šaudymo varžybose dalyvaudavo aukščiausi šalies pareigūnai ir kariuomenės vadai [21].

Kariuomenė rengė ne tik puikius šaulius, bet ir profesionalius raitelius. Jojimo varžybos buvo organizuojamos trimis lygmenimis: karininkų, puskarininkių bei civilių. Jos sukeldavo didžiausią šalies vyriausybės narių, kariuomenės vadų bei visuomenės susidomėjimą. Kadangi prezidentas A. Smetona taip pat mėgo jodinėti, jam konkūrų varžybos visada buvo didelė šventė. Prezidentas apdovanodavo kariuomenės konkūrų nugalėtoją pereinamuoju prizu. Brangius prizus buvo įsteigę Pramonės ir amatų rūmai (viršilų ir puskarininkių jojimo varžyboms medžiokliniu perbėgimu). Nemažai piniginių prizų kariškių ir civilių raitelių lenktynėms buvo įsteigusi karinio pobūdžio organizacija Lietuvos šaulių sąjunga.

Nors K. Grinius prezidento pareigas ėjo tik pusę metų, tačiau jo valdymo metu buvo įsteigti pirmieji Prezidento sporto prizai šaudymo, dviračių lenktynių ir bėgimo varžybų nugalėtojams. Šį K. Griniaus sporto globėjo vaidmenį vėliau perėmė A. Smetona. Pastarojo susidomėjimą sportu skatino sūnaus Juliaus tenisininko karjera bei domėjimasis sportu. Kita vertus, A. Smetona ieškojo būdų, kaip save tinkamai pateikti visuomenei, todėl ilgainiui sporto varžybos tapo jo mėgstama viešų pasirodymų vieta. 1927 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė aktą dėl Lietuvos sporto lygai skiriamo LR Prezidento garbės prizo Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybių estafetiniam bėgimui 4 kartus po 400 metrų [19]. Nors A. Smetona buvo vadinamas kabinetiniu prezidentu (daugiausia laiko praleisdavo prezidentūroje savo darbo kabinete), tačiau nenorėdamas prarasti fizinės formos jis nepraleisdavo progos žiemą savaitgaliais pamedžioti miške, mėgo ilgus pasivaikščiojimus savo gimtinėje Užulėnio dvaro apylinkėse arba Panemunėje.

Labai svarbi visuomenės elito parama sportui. Garsūs dainininkai, aktoriai, pramoninkai, teisininkai, inžinieriai ir kitų profesijų atstovai, suprasdami sporto valstybinę svarbą, aukojo lėšas įsteigdami įvairių prizų bei kitaip remdami sporto klubus ir sporto laikraščius. 1926 m. operos solisto Kipro Petrausko ir kitų Kauno sporto mecenatų dėka buvo įsteigta Lietuvos futbolo taurė. Šios taurės įsteigimas byloja, jog mecenatai ėmė ne tik steigti pavienes dovanėles, bet susijungė funduodami brangiai tuo metu kainavusį sporto prizą. Taurė kainavo apie 1500 litų ir buvo nupirkta užsienyje. Fundatorių sąrašas rodo, jog sportą rėmė įvairių profesijų inteligentija. Lėšų taurei skyrė kunigas, Lietuvos banko steigėjas, „lito tėvu“ vadinamas prof. Vladas Jurgutis, JAV lietuvių verslininkas Jonas J. Romanas, tuo metu aktyviai veikęs Kaune steigdamas Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biurą, dailininkas Povilas Kaupas, inžinieriai Vytautas Landsbergis ir Feliksas Vizbaras, teisininkai Martynas Yčas ir Vaclovas Sidzikauskas, pramonininkai broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai ir kiti. Iš anksto buvo numatyta, jog ši taurė po 25 metų su visais klubų nugalėtojų parašais turės būti atiduota saugoti į muziejų [17]. Po 1926 m. oficialaus Prezidento Kazio Griniaus apsilankymo stadione futbolo varžybose futbolo populiarumas smarkiai šoktelėjo, todėl 1927 m. Lietuvos futbolo pirmenybėms prizą įsteigė ir daugiau žinomų Lietuvoje kompanijų: „Lietuvos Loydo“ bendrovė [15], brolių Goldvaserių laikrodžių parduotuvė, veikusi Laisvės alėjoje [7].

Vienas ryškiausių Lietuvos menininkų elito atstovų K. Petrauskas buvo „Rotary“ klubo bei Šaulių sąjungos narys, sporto ir žūklės mėgėjas, mielai dalyvaudavęs aero, auto, šachmatų bei biliardo varžybose. Jam pavyko laimėti Pabaltijo šaudymo čempiono titulą. 1927 m. K. Petrauskas įsteigė savo vardo garbės taurę dviračių komandų lenktynėms [6]. Apie K. Petrausko dosnumą ypač šiltai rašė „Lietuvos sportas“: „Ryškiausias pavyzdys yra gerasis sportininkų draugas Kipras Petrauskas. Jis ne vien tik menininkas, dainininkas, bet kartu jautrus ir atsiliepiantis į kiekvieną sielos virpėjimą. Niekas taip gerai nesupranta sporto ir sportininkų entuziazmo kaip Kipras. Niekas tiek daug nesidomi sportu, sportininkų gyvenimu ir jų reikalais, kaip Kipras. Jis daugelį sportininkų yra sušelpęs materialiai, nežiūrėdamas, kuriam klubui sportininkas priklauso. Mūsų Kipras didelis sporto rėmėjas ir labdarys, nes jis savo pastangomis organizavo vertingą taurę, daugelį kartų skyrė asmeniškas dovanas, prizus ir kita“ [8]. „Lietuvos sportas“ taip šiltai apibūdino K. Petrauską, nes šis buvo ir šio laikraščio rėmėjas. Sporto periodika taip pat labai sunkiai skynėsi kelią į skaitytojų tarpą, todėl 3-iame dešimtmetyje sporto laikraščiai gyvuodavo tik jų leidėjų asmenine iniciatyva, o pritrūkus lėšų greitai nutrūkdavo jų leidyba. 1922 m. pirmąjį Lietuvos sporto laikraštį „Lietuvos sportas“ pradėjo leisti E. Garbačiauskienė. Nutrūkus jo leidybai, šį darbą tęsė kita sporto entuziastė Joana Šulginienė, 1923–1928 m. redagavusi laikraštį „Sportas“, o 1925–1927 m. leidusi ir „Sporto menturį“.

Sporto mecenato vardo nusipelno ir Lietuvos lygos pirmininkas, sporto ideologas dr. Antanas Jurgelionis, kuris taip pat buvo įsteigęs keletą pereinamųjų prizų. Vienas iš jų – daili statulėlė, skirta estafetiniam plaukimui per Nemuną [5]. Sportu domėjosi režisierius Borisas Dauguvietis. 1926 m. jis paskyrė dvi garbės dovanas Lietuvos bokso pirmenybių nugalėtojams – geriausiam Lietuvos boksininkui ir geriausiam bokso klubui, Lietuvos bokso pirmenybių laimėtojui [32]. Lietuvos boksininkus ir sunkumų kilnotojus rėmė Lietuvos ūkio bankas bei inžinierius, docentas, Belgų akcinės bendrovės Kauno miestui apšviesti direktorius Artūras Langė, notaras Kazimieras Škėma ir kiti rėmėjai. Informaciją apie iškovotus prizus bei jų steigėjus pateikdavo sporto spauda. „Sportas“ apie 1928 m. Lietuvos bokso ir sunkumų kilnojimo pirmenybes rašė: „nugalėtojui atiteko Lietuvos Ūkio banko garbės dovana sidabro biuvaras (aplankas). Artūro Langės garbės dovanos atiteko už II vietą „Šauliui“ ir už III vietą „Makabi“ ir „Kultus“. Boksininkas Juozas Vinča gavo Kauno notaro K. Škėmos garbės dovaną sidabrinį „Moser“ firmos laikrodį“ [3].

Pažymėtina, kad 3-iame dešimtmetyje ypač glaudžiai bendradarbiavo menininkai ir sportininkai. Kadangi sporto klubams nuolat stigo lėšų, kurių pagrindą sudarė narių mokesčiai bei pajamos už rungtynes, buvo rengiami koncertai, kuriuose be atlygio dainuodavo operos solistai K. Petrauskas ir Marija Rakauskaitė, publiką linksmindavo B. Dauguvietis, dainininkas Petras Oleka ir kiti teatro artistai. Sporto klubų nariams, kaip ir daugeliui tuometinių visuomeninių organizacijų, tekdavo rinkti pinigines aukas tiesiog iš praeivių Laisvės alėjoje.

Kadangi dauguma sporto įvykių vyko Kaune, miesto burmistrai varžybose dalyvaudavo ne tik kaip miesto šeimininkai, bet ir kaip prizų steigėjai. Kauno burmistras Jonas Vileišis (1921–1931 m.) ne tik sparčiai modernizavo Kauną, bet ir aktyviai dalyvaudavo sporto renginiuose. J. Vileišis 1927 m. įsteigė prizą Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėms. Šis prizas buvo meistro Valanišo darbo žalvarinis moters biustas, vadinamas „Belaisve“ [33]. Jau minėta, jog kai kurie sporto prizai buvo žymių Lietuvos ir užsienio juvelyrų autoriniai darbai, todėl jų vertė ir šiandien išlieka labai didelė.

Daug mecenatų dėmesio susilaukė pirmiausia pradėtos rengti lengvosios atletikos pirmenybės. Prezidentas A. Smetona 1927 m. įsteigė pereinamąją dovaną estafetinio bėgimo 4 kartus po 400 m rungties nugalėtojams. Sekdami prezidento pavyzdžiu lengvaatlečius rėmė ir daugelis valstybės įmonių: Valstybės draudimo įmonė, bendrovės „Parama“, „Dirva“, „Sandėlis“. Prizus įsteigė ir valstybinės institucijos: Ministrų kabinetas, Valstybės kontrolierius, Savivaldybių departamentas. Vis daugiau rėmėjų ėmė rastis tarp stambesnių pramonininkų: alaus bravoras „I. B. Volfas-Engelman“, moderniausios kirpyklos Kaune savininkas, garsus kirpėjas Juozas Muralis, fabrikantas R. Tillmannsas. Remdami sportą, jie kartu stiprino savo autoritetą, reklamavo savo verslą. 1927 m. prezidentui A. Smetonai įsteigus pirmuosius vardinius sporto prizus, nuo jo stengėsi neatsilikti ir prezidentienė Sofija Smetonienė. Ji kartu su seserimi Ministro Pirmininko žmona Jadvyga Tūbeliene dalyvaudavo ne tik svarbiausių moterų organizacijų susirinkimuose, bet nepraleisdavo ir moterų sporto švenčių. S. Smetonienė dažnose moterų varžybose tardavo sveikinimo žodį. Pamažu moterų sportu susidomėjo ir vyrai. Daug gero moterų sportui nuveikė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos pirmininkas bei Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis. Nemažai moterų sporto geradarių buvo tarp išsilavinusių bei pasiturinčių kauniečių: Henrikas Serafinas, Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumo sudarytojas, buvo įsteigęs prizą moterų trikovės rungčiai, o Suomijos lietuvis šaulys Augustinas Juozas Marganavičius įsteigė pereinamąją dovaną lengvosios atletikos moterų varžyboms [18].

Šiuo laikotarpiu sportas tapo labai svarbia sostinės kultūrinio gyvenimo dalimi, tačiau vis daugiau sporto varžybų buvo organizuojama ir provincijos miestuose. Kaune susitelkusi inteligentija stengėsi išlaikyti visuomenės elito pozicijas, todėl savo pareiga laikė dalyvauti įvairioje visuomeninėje veikloje, perimti daugelį iš Vakarų Europos ateinančių naujovių bei remti sportą ir kūno kultūros propagavimą. Išaugęs sporto populiarumas tarp jaunimo ženkliai keitė laisvalaikio formas bei formavo naujus pomėgius. Miestuose atsirado sporto aikštelės, maudyklos vandens telkiniuose, stovyklauti pritaikytos aikštelės, čiuožyklos ir pan. Sporto renginiai sutraukdavo vis daugiau žiūrovų, o laikraščiuose pastebimai daugėjo informacijos apie pasaulio sporto naujienas.

3. Sporto rėmimo pokyčiai 1932–1940 metais

Tuometinėje Europoje sportas bei fizinis auklėjimas buvo laikomas viena iš svarbiausių priemonių duoti valstybei sveikus kūnu ir siela piliečius, išauginti sveiką kartą. Svarbus žingsnis plėtojant kūno kultūrą buvo 1932 m. priimtas Kūno kultūros įstatymas ir valstybinės institucijos, kuri rūpintųsi tautos kūno kultūra, – Kūno kultūros rūmų – įsteigimas. Tautininkai, siekdami sustiprinti patriotizmą bei padidinti piliečių fizinį pajėgumą, kaip tai buvo daroma dominuojančiose Europos valstybėse, nurodė Kūno kultūros rūmams parengti tautinę Sporūtos (Sporto rūmų talkos) kūno kultūros programą. Ši programa buvo orientuota į savanorišką žmogaus grūdinimąsi, kūno lavinimą, pasitikėjimo savimi ugdymą.

Iki XX a. 4-ojo deš. vidurio Lietuvos sportininkai nejuto valdančiosios politinės jėgos diktato, savarankiškai organizavo sportinę veiklą. Vienoda sporto sistema su centralizuotu sporto klubų valdymu bei jų politine atsakomybe valdančiųjų tautininkų buvo sukurta tik 1932 m. pabaigoje. Naujieji Kūno kultūros rūmų sporto funkcionieriai džiaugėsi, kad buvo priimtas politinis sprendimas suvalstybinti sportą. Tautininkų apologetai rašė: „Reikia visą tautą įtikinti, įsąmoninti sporto naudingumą ir, jeigu ji nerangi, paskatinti, kartais net pavartojant lengvutę prievartą (išskirta tekste – I. J. past.). Jeigu tautai trūksta aktingumo, valstybė turi teisę panaudoti visas kultūringas priemones aktingumui sustiprinti“ [13].

Būtent A. Smetonos dėka 1932 m. sportas tapo valstybės politikos dalimi ir tuo tikslu buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai Kaune. Tais pačiais metais Lietuvos prezidentas paskelbė „Kūno kultūros įstatymą“, pagal kurį kūno kultūros priežiūra perėjo Švietimo ministerijos žinion, o visos „Gimnastikos, sporto ir kitos kūno kultūros organizacijos priklausė rūmams“ [1]. Kokią svarbią misiją turėjo vykdyti Kūno kultūros rūmai, galime suprasti iš jos vadovų paskyrimo procedūros: vadovą skyrė Respublikos Prezidentas, tarybos narius – švietimo ministras, visą rūmų veiklą prižiūrėjo Ministrų kabinetas. Rūmai palaikė ryšius su kitų valstybių sporto organizacijomis, padėdavo Lietuvos sportininkams pasiruošti olimpinėms žaidynėms, registravo sporto rekordus bei vienodino sporto rungčių taisykles. Ne mažiau svarbia Rūmų veikla tapo fizinio auklėjimo propaganda, stengiantis įrodyti visuomenei, kad tikrasis sportas, tikras fizinis auklėjimas ne tik negaišina kasdienio darbo, bet visuomet papildo išsekusį kūrybinių jėgų šaltinį [28]. Kūno kultūrą imta sieti su krašto papročiais, dainomis, šokiais, patriotiniu bei auklėjamuoju visuomenės darbu.

Prezidentui A. Smetonai idėjų, kaip dar aktyviau remti sportą, suteikdavo artimi jo bendražygiai – Izidorius Tamošaitis, A. Jurgelionis, Leonas Mirskis, filosofas Vosylius Sezemanas, kurie buvo nuo 1930 m. Kaune veikusios Fiziško auklėjimo draugijos nariais. Jų veikiamas A. Smetona ne tik tapo dosniu sporto mecenatu ir oficialiu daugelio renginių globėju, bet ir įstatymiškai kūno kultūros reikšmę įtvirtino pagrindiniame valstybės įstatyme – Konstitucijoje. 1938 m. patvirtintos Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnis skelbė: „Valstybė rūpinasi, kad jaunuolio dvasinės ir fizinės jėgos būtų taip lavinamos, kad jis galėtų pritaikinti jas dvasiniame ir ūkiniame Lietuvos gyvenime“ [2].

Apibendrindami prezidento sporto mecenavimo veiklą konstatuosime, jog 4-ame dešimtmetyje jis buvo įsteigęs devynis prizus šioms varžyboms – šaudymas medžiokliniais šautuvais, dviračių lenktynės, bėgimas estafetėje 4 x 400 metrų, ralis „Aplink Lietuvą“, futbolo rungtynės tarp Karo mokyklos ir Vytauto Didžiojo universiteto, kariuomenės konkūrai, tarptautinis teniso turnyras, tarptautinė jachtų regata. Lietuvos krepšinio istorijoje ypač svarbus vaidmuo A. Smetonai kliuvo 1939 m., kada Lietuvai teko garbė ir atsakomybė Kaune surengti III Europos vyrų krepšinio čempionatą, pastatyti krepšinio areną bei prezidentui asmeniškai įsteigti pagrindinį čempionato prizą. Pasitelkus dailininko Jono Juozo Burbos projektą buvo sukurta sidabrinė, gintaru inkrustuota dėžutė, vaizduojanti kraičio skrynią, kurią prezidentas įteikė čempionams – Lietuvos rinktinei.

Kadangi sportas ir kūno kultūra 4-ojo dešimtmečio viduryje tapo valstybinės svarbos reikalu, dažnais sporto švenčių dalyviais bei oficialiais globėjais ir rėmėjais tapo prezidentas A. Smetona su žmona, vyriausybės nariai, miestų burmistrai bei Kūno kultūros rūmų atstovai.

Atrodytų, jog sportui tapus valstybės reikalu mecenatai daugiau nebebuvo reikalingi. Tačiau taip neatsitiko. Valstybės vadovai, viešai deklaravę didelę sporto reikšmę, ir toliau nepakankamai finansavo išaugusius sporto organizacijų poreikius. Todėl 4-ame dešimtmetyje privačios paramos sportui formos tapo dar įvairesnės. Buvo suprasta, kad kilnu yra ne vien tik steigti vardinius prizus, bet ir dalyvauti didžiulės vertės nacionaliniuose projektuose. 1938 m. liepos mėnesį įvykusią Pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą – viso pasaulio lietuvių sporto žaidynes – gausiai rėmė pramonininkai ir prekybininkai. Nors renginys turėjo būti masinis ir jį propagavo Kūno kultūros rūmai, vis tik organizaciniams reikalams bei aikštynams paruošti stokojo valstybės paramos. Siekta į šių žaidynių rengimą įtraukti visuomenės pajėgas, todėl buvo įsteigtas Tautinėms olimpiadoms remti fondas (mat buvo tikimasi tokių žaidynių surengti ir daugiau – I. J. past.). Kiekvienam asmeniui, paaukojusiam Fondui ne mažiau kaip 250 Lt, ir juridiniam asmeniui, paaukojusiam ne mažiau kaip 500 Lt, Fondas suteikdavo Tautinės olimpiados garbės narių rėmėjų vardą [31]. Kaip rašo olimpiados dalyviai, „tautinė olimpiada užvaldė visas to meto Lietuvos gyvenimo sritis, miestas šurmuliavo nuo sportininkų ir svečių gausos. O Parodos aikštėje, priešais olimpinį stadioną, įsikūręs „I. B. Volfo-Engelman“ paviljonas kvietė sporto aistruolius ir miesto svečius atsigaivinti ir pasistiprinti šiltais ir šaltais užkandžiais ir įvairiais gėrimais“ [22]. Greta sporto klubų pavadinimų gausu buvo Lietuvos įmonių reklamų. Palengva verslas ir sportas tapo neatskiriami. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje sporto mecenatais daugiausia buvo kultūros elito atstovai, stambūs verslininkai bei aukšti valdininkai, kurių pagarbą sportui stiprino noras stiprinti savo autoritetą visuomenės akyse.

Po 1933 m. liepos 16 d. tragiškai pasibaigusio Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą ypač padaugėjo besidominčių aviacijos sportu. 1937 m. minėdama Lietuvos aeroklubo dešimtmetį Susisiekimo ministerijos kelių valdybos vadovybė ir tarnautojai, paremdami L. A. K. sklandymo fondą, surinko 5000 Lt aukų ir už juos nutarė nupirkti klubui pirmąjį Lietuvoje motorizuotą sklandytuvą. Motorizuoto sklandytuvo projektas buvo užsakytas padaryti aviacijos inžinieriui Zigmui Rimšai [23].

Sporto mecenatų labai laukė Lietuvos mokyklos. Gražų pavyzdį, jog sportu pirmiausia reikia sudominti jaunąją kartą, parodė Kanados pulkininkas G. L. Grant-Suttie, kurio įsteigtas pereinamasis prizas, skirtas sportiškiausiai Lietuvos gimnazijai, 1935 m. kovo 15 d. buvo perduotas iš Anglijos chargé d'affaires Thomo Hildebrando Prestono rankų Lietuvos švietimo ministrui Juozui Tonkūnui. Kanados taurės turnyras tarp Lietuvos moksleivių išjudino mokyklų sportinį aktyvumą. Mokyklas ryžtingai kovoti dėl taurės skatino garbingas mokyklos vardo įrašas ant taurės pagrindo. Skatinant moksleivių sportą specialius prizus įsteigė Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas, švietimo ministras Kazimieras Masiliūnas, Kauno miesto burmistras Antanas Merkys, Mokytojų departamento direktorius L. Vaitiekūnas.

Moterų sportą ir toliau labiausiai skatino moterys mecenatės. V. Jonuškaitės-Zaunienės parama Lietuvos krepšininkėms buvo ypač svarbi. Būtent šios mecenatės dėka Lietuvos moterų krepšinio rinktinė pirmą kartą dalyvavo I-ajame Europos moterų krepšinio čempionate Romoje. Nepaisant puikių laimėjimų, pasiektų Lietuvoje, didelių vilčių į krepšininkes, vykstančias į Romą, nebuvo dedama. Kūno kultūros rūmai, atsakingi už Lietuvos sportą, nematė reikalo ne tik apmokėti komandos kelionės išlaidų, bet ir kartu pasiųsti gydytojo. V. Jonuškaitė-Zaunienė asmeninėmis lėšomis padengė visas kelionės išlaidas ir atliko daugelį kelionės vadovės funkcijų, kad dešimčiai krepšininkių bei jų treneriui Feliksui Kriaučiūnui liktų tik rūpintis geru pasirodymu aikštelėje. Krepšininkės nenuvylė savo geradarės – jos į namus grįžo su vicečempionių titulu. Lietuvė krepšininkė Genovaitė Miuleraitė buvo pripažinta geriausia Europos žaidėja, o kitos keturios komandos narės – Juzė Jazbutienė, Stefanija Astrauskaitė, Aldona Vailokaitytė ir Stasė Markevičienė – atsidūrė stipriausių Europos krepšininkių dešimtuke [38, 303].

Kokį autoritetą visuomenės akyse pelnė tarpukario čempionai, galime spręsti iš 1937 m. Lietuvos krepšininkų komandos sutikimo Lietuvoje po pergalės II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje. Tuomet traukiniu iš Rygos grįžtančius krepšininkus kiekvienoje stotelėje sveikino džiūgaujanti minia, vietiniai valdininkai teikė gėles ir garbės ženklus. Daug byloja ir faktas, jog po pergalės ištisus metus iš Lietuvos miestų ir miestelių į Kūno kultūros rūmus plaukė įvairios visuomeninių organizacijų, mokyklų, įmonių kolektyvų bei pavienių asmenų dovanos čempionams. Šioms dovanoms rinkti bei saugoti Kūno kultūros rūmuose buvo skirta atskira patalpa, užvestas atskiras inventorinis žurnalas. Daugelį šių dovanų ir kitų vertingų tarpukario sportininkų iškovotų apdovanojimų nuo pražūties per Antrąjį pasaulinį karą bei nacių ir sovietų okupacijas išsaugojo ilgametis M. K. Čiurlionio dailės galerijos direktorius Paulius Galaunė. Šios unikalios Baltijos šalyse sporto apdovanojimų kolekcijos pagrindu (nei Latvijos, nei Estijos sporto muziejai neturi išlikusių tarpukario sporto apdovanojimų – I. J. past.) Istorinė LR Prezidentūra surengė parodą „Ir stok už garbę Lietuvos“, kurioje lankytojams atskleidžiami reikšmingiausi Lietuvos sporto įvykiai bei demonstruojami svarbiausi sportininkų iškovoti prizai. Parodoje eksponuojamos ir žymiausių Lietuvos sporto mecenatų įsteigtos dovanos.

Šiandien yra įprasta, jog aukštus tarptautinius apdovanojimus pelnę sportininkai yra šalies vadovų apdovanojami ordinais. Tarpukariu tokios tradicijos nebuvo. Vienintelę išimtį A. Smetona padarė 1937 metais. Tuomet jis tarptautinę sensaciją sukėlusius II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narius apdovanojo Vytauto Didžiojo IV ir V laipsnio ordinais bei Vytauto Didžiojo I ir III laipsnio medaliais.

4-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos sportininkai intensyviai rengėsi artėjančioms vasaros olimpinėms žaidynėms, kurios turėjo vykti 1940-aisiais Helsinkyje. Valstybės dėmesys sportui ir pakilęs sportininkių lygis teikė vilčių, kad lietuviai šiose žaidynėse ne tik dalyvaus, bet ir pasieks aukštų rezultatų. Tačiau visas olimpines viltis sužlugdė 1939-ųjų rugsėjį kilęs Antrasis pasaulinis karas. Po karo prasidėjusi sovietinė okupacija sunaikino du dešimtmečius kurtas sporto rėmimo tradicijas. Jos atkurtos tik po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Šiandienos prezidentai tęsia sporto mecenavimo tradiciją ir pagerbia sportininkus už jų pasiekimus teikdami specialius prizus bei valstybinius apdovanojimus. Lietuvos Respublikos Prezidentas teikia specialų prizą ralio „Aplink Lietuvą“ nugalėtojui, taip pat rengiamas Tarptautinis teniso turnyras Lietuvos Respublikos Prezidento taurei laimėti. Pirmą kartą Lietuvos Respublikos Prezidento taurė teniso varžybų nugalėtojui buvo įteikta 1931 m., o po nepriklausomybės atgavimo tradicija buvo atnaujinta 1994 metais. Prezidento taurė ralio „Aplink Lietuvą“ nugalėtojui po nepriklausomybės atgavimo vėl imta teikti nuo 1996 metų.

Sporto rėmimo klausimai išlieka labai aktualūs ir šiandien. Tačiau lygindami su Pirmosios Lietuvos respublikos laikais pastebime šiandieniniame Lietuvos sportiniame gyvenime kur kas mažesnį valdžios atstovų bei visuomenėje žinomų asmenų dėmesį sporto renginiams bei kūno kultūros propagavimui.

Išvados

  1. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.) visa visuomeninė veikla buvo neįsivaizduojama be rėmėjų. Įvairios visuomeninės draugijos organizuodavo aukų rinkimą tiesiog Laisvės alėjoje arba rengdavo labdaringus balius, kurių metu surinktos lėšos leisdavo organizuoti įvairius visuomenei naudingus darbus. Panašią praktiką taikė ir sporto klubai, kadangi išgyventi tik iš pastovių rėmėjų dotacijų pavykdavo ne visoms sporto organizacijoms. Nors 1932 m. buvo išleistas Kūno kultūros įstatymas, įsteigta oficiali organizacija Kūno kultūros rūmai, o sportas Lietuvoje tapo valstybės reikalu, tačiau sporto mecenatų poreikis nesumažėjo. Sportui valstybė skyrė nepakankamai lėšų, todėl mecenatai buvo visą laiką labai reikalingi. Tautinių mažumų sporto organizacijos buvo finansuojamos vien tik jų rėmėjų lėšomis.
  2. Tarp sporto mecenatų vyrai sudarė daugumą ir tai susiklostė natūraliai, kadangi jie užėmė absoliučią daugumą svarbiausių valstybės tarnybos postų, vadovavo verslo įmonėms. Negausios moterų sporto mecenačių pajėgos į šią veiklą buvo įtrauktos matant, jog moterų sportui trūksta deramo palaikymo, ir todėl jų buvo remiamas tik moterų sportas. Žymiausia moterų sporto mecenate visą tarpukarį išliko garsiausia ano meto operos solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Prezidentienė S. Smetonienė, palaikydama vyro iniciatyvą remti sportą bei būdama aktyvi visuomeninių moterų organizacijų narė, oficialiai rėmė moterų sportą, dalyvaudavo moterų sporto renginiuose.
  3. Didžiausio rėmėjų palaikymo Lietuvoje sulaukė futbolas, lengvoji atletika, boksas, automobilių sportas, jojimas bei šaudymas. Tačiau aukščiausią tarptautinį pripažinimą lietuviai pelnė žaisdami krepšinį, kuris ilgą laiką nebuvo populiarus. Po lietuvių pergalės 1937 m. II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje visuomenė suprato sporto valstybinę reikšmę, jo svarbą patriotizmui skatinti.
  4. Gausiai sportą rėmė idėjiniai sporto organizacijų lyderiai (Stepas ir Elena Garbačiauskai, Steponas Darius, Karolis Dineika, Petras Oleka ir kiti), davę impulsą Lietuvos sporto raidai, investavę savo asmenines lėšas sporto spaudos bei literatūros leidybai, sporto inventoriui įsigyti. Sportininkus rėmė meno ir kultūros sričių darbuotojai, visuomeninių draugijų nariai, kurie geriausiai suprato, koks svarbus sportininkams platesnės visuomenės dalies supratimas bei palaikymas. Garsiausiu sporto mecenatu laikytinas operos solistas Kipras Petrauskas.
  5. Svarbų vaidmenį Lietuvos sporto raidoje suvaidino asmeninė Lietuvos prezidentų K. Griniaus ir A. Smetonos parama ir vis dažnesnis įvairių valstybės institucijų bei kariuomenės vadovybės dalyvavimas įvairiuose sporto renginiuose. Prezidentas K. Grinius 1926 m. liepą pirmą kartą oficialiai apsilankė futbolo varžybose ir pasakytoje kalboje pabrėžė sporto valstybinę reikšmę. Antanas Smetona taip pat tęsė K. Griniaus pradėtą tradiciją ir įsteigė devynis vardinius sporto prizus. Kadangi 4-ame dešimtmetyje sportas tapo valstybinės svarbos reikalu, ministrai, kariuomenės generolai, valstybinių įmonių vadovai tapo viena gausiausių sporto rėmėjų grupe.
  6. Svarbią sporto rėmėjų grupę sudarė privataus verslo atstovai, pramonės bei prekybos įmonių savininkai, kurių parama sporto klubams buvo pati įvairiausia: pradedant tradiciniu sporto prizo įsteigimu ir baigiant mažiau pastebima, bet labai svarbia parama finansuojant klubų išvykas į varžybas ar įdarbinant savo įmonėse perspektyvius sportininkus, padengiant varžybų organizacines išlaidas. Populiarėjant sporto renginiams, verslininkams tapo perspektyvu jų metu reklamuoti savo įmonių produkciją.
  7. 4-ame dešimtmetyje sportas tapo labai svarbia sostinės kultūrinio gyvenimo dalimi. Čia vyko svarbiausios Lietuvos varžybos bei draugiškos dvišalės rungtynės. Kaune susiformavęs visuomenės elitas laikė savo pareiga remti sportą ir kūno kultūros propagavimą. Sporto renginiai sutraukdavo vis daugiau žiūrovų, o laikraščiuose pastebimai daugėjo informacijos apie pasaulio sporto naujienas. Dėl sėkmingai plėtojamo sporto Kaune tarpukariu įvyko didžiausi sporto renginiai: 1938 m. Kaunas sukvietė visus pasaulio lietuvius į Lietuvių tautinę olimpiadą, o 1939 m. laikinojoje sostinėje buvo pastatyta anuomet moderniausia krepšinio arena – Sporto halė, kur įvyko III Europos vyrų krepšinio čempionatas.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 2676 Kūno kultūros įstatymas. Vyriausybės žinios, 1932, nr. 390, p. 3.
  2. Lietuvos Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1938 05 12, nr. 608, p. 239.
  3. 1928 m. Lietuvos bokso ir sunkumų kilnojimo pirmenybės. Sportas, 1928, nr. 60, p. 699.
  4. BERTAŠIUS, Algimantas. Lietuvos sporto žinynas, t. 1 (1919–1940 m.). Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 1999. p. 345.
  5. Didelės plaukiojimo rungtynės Kaune. Sportas, 1927, nr. 53, p. 560.
  6. Dviračių komandų lenktynės Lietuvos pirmenybėms 1927 m. Sportas, 1927, nr. 56, p. 616.
  7. Futbolo sezono atidarymo turnyras Br. Goldvaserių dovanai laimėti. Sporto tribūna, 1933, nr. 6, p. 2.
  8. GIEDGAUDAS, K. Kipras Petrauskas – sportininkų bičiulis. Lietuvos sportas, 1937, nr. 3, p. 2.
  9. Kariuomenės sportas. Sportas, 1926, nr. 42, p. 447.
  10. Kas tai yra sportas? Lietuvos sportas, 1922, nr. 2, p. 18.
  11. Kažo vadovas apie mūsų futbolą. Kūno kultūra ir sveikata, 1934, nr. 45, p. 683.
  12. Keli bruožai iš mūsų sporto gyvenimo. Lietuvos sportas, 1922, nr. 3, p. 5.
  13. KRIVIS, J. Sportas ir politika. Kūno kultūra ir sveikata, 1934, nr. 4, p. 48.
  14. L. F. L. S. Sportas, 1924, nr. 12–13, p. 99.
  15. LFLS – 1927 m. Kauno Futbolo apygardos nugalėtojas. Sportas, 1927, nr. 56, p. 603.
  16. Lietuvos Automobilių klubo 10 metų gyvavimo bruožai. Lietuvos sportas, 1937, nr. 27, p. 4.
  17. Lietuvos futbolo taurė. Sportas, 1926, nr. 33, p. 309.
  18. Lietuvos lengvosios atletikos nugalėtojai ir dovanos. Kūno kultūra ir sveikata, 1933, nr. 37, p. 577.
  19. Lietuvos Respublikos Prezidento aktas. Sportas, 1927, nr. 57, p. 545.
  20. LR Prezidento p. dr. K.Griniaus kalba. Sportas, 1926, nr. 44, p. 442.
  21. Pabaltijo ir Lietuvos Latvijos šaudymo rungtynės. Kardas, 1937, nr. 14–15, p. 353.
  22. Per visą olimpiados laiką. Lietuvos aidas, 1938 07 25, nr. 329, p. 3.
  23. Pirmas motorizuotas sklandytuvas Lietuvoje. Lietuvos sportas, 1937, nr. 1, p. 12.
  24. PYRAGIUS, Jonas. Piniginiai prizai. Karys, 1924, nr. 42, p. 344.
  25. POŽĖLA, Petras. Labiausiai susirūpinkime sportu. Sportas, 1927, nr. 47, p. 507.
  26. POŽĖLA, Petras. Valstybė ir sportas. Sportas, 1925, nr. 23–24, p. 174.
  27. Ruošiama Lietuvos sporto šventė. Sportas, 1926, nr. 37, p. 396.
  28. Sporūta. Fiziškas auklėjimas, 1932, nr. 3, p. 281.
  29. Susirūpinkime 1928 metais. Sportas, 1926, nr. 45, p. 482.
  30. ŠULGINAS, Jurgis. Kas turi būti įrašyta mūsų sporto istorijon. Sportas, 1926, nr. 44, p. 441.
  31. Tautinė olimpiada. Fiziškas auklėjimas, 1938, nr. 5, p.10–11.
  32. Valstybės dramos artistai – sportininkams. Sportas, 1926, nr. 34, p. 342.
  33. Vileišio prizas. Sportas, 1927, nr. 54, p. 579.
  34. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Moterys Lietuvos sporto arenoje XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje: pasirinktas ar primestas vaidmuo. Istorija, t. 85, p. 35-48.
  35. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Sportas ir politika: vokiečių sportinė veikla Klaipėdos krašte 1923–1939 metais.
  36. Lietuvos istorijos studijos, t. 17, Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 38–53.
  37. Lietuvos sporto enciklopedija. T. 1. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2010. 724 p.
  38. NARBUTAS, Jonas. Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje 19191936. T.1. Chicago: 1978. 432 p.
  39. NARBUTAS, Jonas. Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje 19371940. T. 2. Chicago: 1978. 445 p.
  40. STONKUS, Stanislovas. Lietuvos krepšinis. Kaunas: Šviesa, 2007. 167 p.

Gauta 2013 m. sausio 30 d.
Pateikta spaudai 2013 m. balandžio 22 d.

Summary

The Tradition of Sports Sponsorship in Lithuania in the 1920s–1930s

All social activities in the interwar Lithuania were based on private sponsorship as the state did not have funds for them. It was not until the 1930s that sports became of national significance. However, even after 1932 when the law regulating sports activities in the country was passed and the central organization – the House of Physical Culture – was established, clubs still needed private sponsorship to establish competition prizes, pay various bills, promote talented sportsmen, etc. The Government was constantly short of financial resources that could be allocated to sports organizations. National minorities (Jews, Poles and Germans) also relied on private sponsorship while maintaining their sports clubs. The Jews were especially enthusiastic supporting their sportsmen.

Initially Lithuanian sports clubs were sponsored mostly by their founders. In 1919 Stepas and Elena Garbačiauskas, Steponas Darius, Karolis Dineika, Petras Oleka and many others were among the initiators of professional sports in Lithuania investing significant part of their private resources to buy sports equipment, rent club premises, start printing sports related periodicals and organize first Lithuanian championships. Some famous Lithuanian artists, actors, businessmen and leaders of public organizations supported sports clubs realizing the importance of sports and physical culture. Opera singers Kipras Petrauskas and Vincė Jonuškaitė-Zaunienė were among the best-known sports patrons. Football, track and field athletics, boxing, car racing, horse riding and shooting were most attractive for sponsors.

Presidents of the Republic of Lithuania Kazys Grinius and Antanas Smetona were also among those who patronized sports and established private prizes for various competitions. K. Grinius paid the first official visit to a football match on July 3, 1926. In his speech he emphasized the importance of the sport for the Lithuanian nation. President A. Smetona continued the abovementioned tradition and also established 9 private sport prizes for Lithuanian championships. President's wife Sofija Smetonienė visited various competitions organized by women's sport clubs. Following the Presidents’ example, members of the Government, heads of state institutions and army generals also started to cooperate with various sports organisations and established personal prizes.

Lithuanian intellectuals felt the obligation to take part in various public activities and to absorb the newest trends coming from Europe, thus they tried to support sports and promote physical culture. In the late 1920s sports became popular among young people and it changed the customs of spending leisure time, formed new hobbies. Sport stadiums, swimming pools, skating-rinks and camps were established not only in bigger towns. Sports events attracted more spectators resulting in the increase of sports related information in the press. As Lithuanian basketball team won the 2nd European basketball championship in Riga in 1937 and returned home with the cup, everyone agreed that sport united the nation and made it possible to feel the national pride.