„Istorija“. Mokslo darbai. 89 tomas
Vitalija STRAVINSKIENĖ. Lenkija ir Lietuvos lenkai: 1944–1953 m.
Spausdinti

Vitalija Stravinskienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotoja; adresas: Lietuvos istorijos institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių tyrinėjimų sritis – Lietuvos lenkų bendruomenės problematika sovietmečiu.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos istorijos instituto mokslo projektą „Stalinizmas Lietuvoje 1944–1953 m.“ (vadovė dr. Regina Laukaitytė).

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjami Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos ir Lenkijos Liaudies Respublikos santykiai 1944–1953 m., siekiama nustatyti, ar Lietuvos lenkų padėtis buvo išskirtinė kitų sovietinių respublikų lenkų bendruomenių kontekste ir kokią įtaką LSSR lenkams ir jų padėties išskirtinumui turėjo Lenkijos atstovų pozicija.

Prasminiai žodžiai: LSSR lenkai, Lenkija, repatriacija, ryšiai.

Abstract. The article addresses the relations between the Lithuanian Soviet Socialist Republic and the People’s Republic of Poland in 1944–1953; it seeks to determine whether the situation of Lithuanian Poles was exceptional in the context of Polish communities in other Soviet republics and what influence the position of the representatives from Poland had on the LSSR Poles and the exceptionality of their situation.

Key words: LSSR Poles, Poland, repatriation, relations

Įvadas

Sovietmečiu Lietuvos lenkų, kaip ir kitų etninių bendruomenių, padėtis buvo varžoma ir kontroliuojama, taip pat buvo trukdomas jų tiesioginis bendravimas ir ryšys su Lenkija ir jos gyventojais. Tokia padėtis ypač išryškėjo stalinizmo metais, kai represinėmis priemonėmis buvo stengtasi marginalizuoti lenkų įtaką Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kt. Tačiau nepaisant šių aplinkybių, minėtų sovietinių respublikų lenkų bendruomenių padėtis sovietmečiu skyrėsi. Kas gi nulėmė tokią padėtį? Ar esminę reikšmę turėjo vidiniai veiksniai – diferencijuota sovietinė nacionalinė politika, lenkų bendruomenių laikysena, ar tai lėmė ir išorinis veiksnys – Lenkijos pozicija? Būtent į pastarojo veiksnio poveikį kreipiamas didžiausias dėmesys šiame straipsnyje.

Straipsnyje siekiama aptarti Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (LSSR) ir Lenkijos Liaudies Respublikos (LLR) santykius, išsiaiškinti, ar Lenkijos atstovai ėmėsi kokių nors priemonių gerinti Lietuvos (taip pat ir kitose sovietinėse respublikose gyvenusių) lenkų padėtį, jeigu taip, tai kokiais būdais ir kokia forma tai buvo daroma, nustatyti, ar lenkų padėtis Lietuvoje buvo išskirtinė SSSR kontekste. Tyrimo laikotarpio ribos (1944–1953 m.) neturėtų kelti abejonių, jos apima stalinistinio laikotarpio Lietuvoje pradžią ir pabaigą. Tačiau pastaroji riba buvo peržengta siekiant atskleisti vėlesnių metų procesų raidos tendencijas. Pabrėžtina, kad straipsnyje iškeltos problemos reikalauja tolesnių istorinių tyrimų.

Lenkų bendruomenė koncentravosi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (Vilniaus m. ir Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Zarasų apskritys). Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje čia gyveno apie 490 tūkst. žmonių, iš jų apie 300 tūkst. lenkų [54, 17–19]. Regiono etninę problematiką sovietmečiu tyrę Lietuvos mokslininkai teigė, kad ne be Varšuvos įtakos XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje lenkų padėtis Lietuvoje buvo liberalizuota. Pasak Petro Gaučo, Prano Kniūkštos, Stanislovo Buchavecko ir Petro Kalniaus, Maskvos bei Varšuvos lygiu susitarus, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje lenkams buvo užtikrintos plačios galimybės plėtoti etninę tapatybę [41, 17; 46, 17–18; 40, 169; 45, 45]. Lenkijos tyrinėtojai tokią prielaidą neigė ir tvirtino, kad LLR valdžia Lietuvos lenkų, kaip ir kitose sovietinėse respublikose gyvenusių, klausimu SSSR vadovybei turėjo mažą poveikį. Juliano Siedleckio nuomone, Lenkijos bet kokios pastangos per ambasadą Maskvoje domėtis lenkų reikalais buvo vertinamos kaip kišimasis į SSSR vidaus reikalus, todėl nepageidaujamos [52, 251, 257]. Šiai nuomonei pritarė Aleksanderis Srebrakowskis, kuris teigė, kad LLR valdžia net neketino kreiptis į sovietinę vadovybę dėl Lietuvos lenkų padėties pokyčių. 1951 m. ji įstatymiškai atsiribojo nuo LSSR lenkų priimdama naują Lenkijos pilietybės įstatymą [53, 118]. Remiantis jo nuostatomis, lenkai, kurie iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo Lenkijos piliečiai, bet dėl teritorinių pokyčių liko gyventi užsienyje ir įgijo kitos šalies pilietybę, neteko turėtos Lenkijos pilietybės. Panašios pozicijos, t. y. jog LLR valdžia nesiėmė jokių priemonių SSSR lenkų padėčiai liberalizuoti, laikosi kiti Lenkijos tyrinėtojai (Adamas Bobrykas, Małgorzata Ruchniewicz, Tadeuszas Gawinas) [39, 94–96; 51, 60; 42, 23–24]. Tačiau ar iš tiesų Lenkijos atstovai nedarė žingsnių ta linkme? Ar Lietuva ir jos gyventojai lenkai nepateko į jų akiratį? Išlikę archyviniai šaltiniai leistų kelti prielaidą, kad Lenkijos vadovybė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pirmaisiais pokario metais stengėsi kelti lenkų SSSR problemas, kurias galėtų išspręsti per planuojamus įkurti konsulatus Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Tokių planų būta jau 1944 m. [43, 23–24].

Tyrimui buvo vertingi kairiųjų visuomenės veikėjų lenkų prisiminimai [59, 163; 60, 339–432; 38, 58–61; 48, 289–292, 304], iš kurių matyti, kad lenkai Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje nebuvo pamiršti, jiems pagal galimybes stengtasi padėti, ypač nagrinėjamo laikotarpio pradžioje.

Straipsnio rengimo pagrindas – archyvinė medžiaga, saugoma Lietuvos ir Lenkijos archyvuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) buvo peržiūrėti LSSR užsienio reikalų ministerijos fondo dokumentai, siekiant nustatyti, ar Lietuvos lenkų problematika buvo svarstoma LSSR ir SSSR užsienio ministerijų lygiu. Išlikę dokumentai rodo, kad respublikos gyventojų lenkų klausimai daugiausia iškilo vykdant jų persikėlimą iš LSSR į LLR (1944–1947 m.) ir sprendžiant su juo susijusias problemas (kultūros vertybių išvežimo klausimai, 1951–1952 m. lenkų vaikų repatriacija ir kt.).

Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) dokumentai (LKP(b) CK nutarimai, pažymos, susirašinėjimas ir kt.) patvirtino tiesioginius Lietuvos ir Lenkijos partinių atstovų ryšius, kurių dėmesio centre buvo Lietuvos gyventojų lenkų repatriacijos į Lenkiją problemos. Šiame archyve saugomi respublikos sovietinio saugumo struktūrų dokumentai rodo, kad Lietuvos gyventojų lenkų ryšiai su Lenkija ir jos gyventojais buvo kontroliuojami, stengiantis užslopinti į Lietuvą šiuo keliu plintančias antisovietines idėjas, tarpusavio ryšiai taip pat išnaudojami saugumo agentūriniams tikslams.

Lenkijos užsienio reikalų ministerijos archyvo (LURMA) dokumentai buvo panaudoti atskleidžiant nagrinėjamo laikotarpio Lenkijos ir SSSR oficialiuosius santykius. Čia saugomi Lenkijos diplomatinių įstaigų SSSR dokumentai: ambasados Maskvoje darbo ataskaitos, susirašinėjimas su LLR ir SSSR užsienio reikalų ministerijomis, jos parengtos informacijos apie SSSR vidaus gyvenimą, Lenkijos generalinio konsulato Kijeve informacijos ir kt.

Naujųjų aktų archyve (NAA) Varšuvoje sukaupti Lenkų patriotų sąjungos SSSR, Lenkijos darbininkų partijos Centro komiteto atstovybės Maskvoje, Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto, Lenkijos prezidento Bolesławo Bieruto dokumentai patvirtino, kad LSSR gyventojai lenkai epizodiškai patekdavo į partinių atstovų akiratį. Išlikę Lenkijos archyvų dokumentai liudija, kad nagrinėjamu laikotarpiu daugiausia buvo bendrauta aukščiausiu lygiu (LLR ir SSSR centrinės institucijos), Lietuvai teko marginalinė vieta. Šiame kontekste neabejotinai dominavo Rusija, Baltarusija ir Ukraina.

LSSR lenkai Maskvos ir Varšuvos interesų priešpriešoje

LSSR lenkų padėtį lėmė ne tik centrinės ir vietinės sovietinės valdžios požiūris į „lenkų klausimą“ Lietuvoje, bet ir Maskvoje veikusių Lenkijos komunistų iniciatyvos ir santykiai su aukščiausiomis SSSR institucijomis.

Lietuvoje gyvenusių lenkų reikalais nagrinėjamo laikotarpio pradžioje rūpinosi 1943 m. Maskvoje įkurta Lenkų patriotų sąjunga, vadovaujama Wandos Wasilewskos [47, 66–67]. Organizacijos skyrius Vilniuje pradėjo veikti 1944 m. rudenį, kai buvo gautas SSSR vadovybės pritarimas. Tarp įtakingų organizacijos narių, Lenkijoje vėliau užėmusių atsakingus partinius, administracinius postus, buvo kilusių iš Vilniaus (pvz., Stefanas Jędrychowskis, Jerzy Sztachelskis, Janas Dembowskis ir kt.).

Vienas iš Lenkų patriotų sąjungos uždavinių Vilniuje buvo čionykščių lenkų globa. Todėl sąjungos vadovybė kėlė lenkų kultūros (spaudos lenkų kalba leidyba), mokslo (vakarinio lenkų universiteto įsteigimas), švietimo plėtojimo Lietuvoje klausimus [48, 324]. Išlikę dokumentai rodo, kad lenkams aktualių klausimų nesuderinus su LSSR ir SSSR partine administracine valdžia, paramos buvo ieškota Maskvoje.

LSSR lenkų padėties pokyčiai nagrinėjamu laikotarpiu sietini su W. Wasilewskos asmenybe. Ji į SSSR (Ukrainą) iš Lenkijos atvyko Antrojo pasaulinio karo pradžioje, karo metais stipriai angažavosi į komunistinę veiklą. 1944 m. skirtingai negu dauguma lenkų komunistų, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išvykusių į Lenkiją, ji nusprendė likti SSSR. Jos asmeninė pažintis su J. Stalinu ir kitais aukštais sovietiniais pareigūnais, įtakinga padėtis padėjo pasiekti SSSR lenkams pozityvių rezultatų. Savo prisiminimuose ji rašė, kad domėjosi lenkų SSSR reikalais, kurie dėl pokario sunkumų negalėjo iš karto grįžti į Lenkiją [59, 163]. Ji taip pat rūpinosi, kad Lietuvos lenkai galėtų išvykti gyventi į Lenkiją sparčiau ir be kliūčių. Tuo klausimu ji ne kartą kreipėsi į Maskvą [60, 416]. Vilniaus lenkų reikalais ji rūpinosi 1948–1950 m., kai dėl jų kreipėsi į aukštą sovietinį pareigūną [36, 1]. Tačiau vilniečių laiškas neišliko, todėl nėra žinoma, dėl ko konkrečiai buvo kreiptasi. Galima kelti prielaidą, kad palankaus sprendimo prašyta arba dėl lenkų repatriacijos į Lenkiją, arba dėl lenkų švietimo. Būtent tuo metu šie klausimai labiausiai jaudino lenkų visuomenę Lietuvoje, juolab kad, kai kurių Lietuvos lenkų įsitikinimu, būtent po W. Wasilewskos prašymo J. Stalinui Lietuvoje lenkiškos mokyklos galėjo veikti be kliūčių [49, 170]. Neatmestina, kad lenkiško švietimo Lietuvoje klausimai SSSR švietimo ministerijoje galėjo būti aptarti 1952–1953 m., kai SSSR lankėsi Lenkijos švietimo ministro Witoldo Jarosińskio vadovaujama delegacija ir mokytojų grupė [11, 340; 12, 10].

W. Wasilewskos intervencijos dėl Lietuvos lenkų atvejų buvo daugiau. Antai XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje lenkų ansamblio klausimu Maskvoje užtarimo ieškojo Vilniaus lenkas Marianas Wojtkiewiczius. Pažintis su W. Wasilewska padėjo pozityviai išspręsti tą reikalą. M. Wojtkiewiczius prisiminė: „Ji nusivedė mane į vieną iš kabinetų. Ten sėdinčiam vyrui mane pristatė: „Pone, Edmundai, tai jūsų tautietis iš Vilniaus, padėk jam“. Jis padavė ranką (...) ir pridūrė: „Turėjai, ponas, laimės susipažinti su Wanda Wasilewska. Grįžkite į namus, reikalas bus sutvarkytas pozityviai“ [44, 11].

Lenkijos visuomenė domėjosi savo tautiečiais SSSR. Lenkijos laikraščiai „Rzeczypospolita“, „Życie Warszawy“, „Głos Ludu“, „Polska Zbrojna“ ir kiti 1945–1946 m. nuolat rašė apie lenkų repatriaciją iš įvairių SSSR vietų, tarp jų ir Lietuvos [14, 3–113]. Repatriacijai pasibaigus, dėmesys tautiečiams Lietuvoje (kaip ir kitose sovietinėse respublikose) nesumažėjo. Tai pirmiausia aiškintina tuo, kad repatriacijos metu nemažai šeimų buvo išblaškyta, dalis narių atsidūrė Lenkijoje, kita dalis liko Lietuvoje ar po sovietinių represijų atsirado Sibire ar kitose SSSR vietose. Todėl visą nagrinėjamą laikotarpį į įvairias Lenkijos institucijas plaukė tūkstančiai šalies piliečių laiškų dėl šeimos narių ar giminių repatriacijos iš SSSR. Tokiu būdu šalies vadovybei darytas spaudimas davė tam tikrų rezultatų. Štai 1948 m. sausio mėnesį Maskvoje lankėsi Lenkijos ministro pirmininko Józefo Cyrankiewicziaus vadovaujama delegacija. Ji iškėlė internuotų ir areštuotų lenkų repatriacijos klausimą [4, 22]. Būtent dėl tokių asmenų sugrįžimo į Lenkijos premjerą prieš jo vizitą į SSSR kreipėsi Lodzės gyventojai lenkai, buvę vilniečiai. SSSR sutiko išleisti daugiau kaip 6 tūkst. asmenų. Vykdant šį nurodymą, dalis kalėjusių lenkų, kurie gyveno LSSR, taip pat galėjo išvykti. SSSR vidaus reikalų ministerija į LSSR buvo atsiuntusi apie 150 asmenų sąrašus [20, 2–3, 35–41, 127–128, 165–167]. Tačiau iš LSSR į Lenkiją išvyko mažiau asmenų, nes dalis jų į Lenkiją išvyko 1946–1947 m., dalis pakeitė gyvenamąją vietą, todėl nebuvo informuoti apie tokią galimybę. Dėl artimųjų paieškos SSSR ir jų sugrįžimo į Lenkiją taip pat buvo rašyta SSSR ambasadai Varšuvoje. Tuo reikalu buvo pasinaudojama įvairiomis progomis. Pvz., J. Staliną pasveikinus 70-mečio proga, buvo prašoma rasti gimines SSSR ar leisti juos aplankyti [15, 1–2].

Lenkijos atstovų pastangomis 1951–1952 m. vyko lenkų vaikų, kurių ieškojo Lenkijoje gyvenę tėvai ar giminės, repatriacija. Tačiau jos mastai buvo nedideli. Iš SSSR į Lenkiją išvyko 767 vaikai, iš kurių 65 iš Lietuvos [51, 66; 55, 244].

Tiesiogiai kontaktai tarp lenkų Lietuvoje ir Lenkijoje po 1947 m. buvo apriboti [31, 39], tačiau korespondenciniai ryšiai nenutrūko. Susirašinėjimą kontroliavo LSSR sovietinio saugumo struktūros. Pvz., saugumiečiai sekė daugiau kaip 5700 asmenų, kurie 1947–1948 m. susirašinėjo su užsienio šalių gyventojais [18, 1–367]. Labai daug laiškų (apie 2600) buvo rašoma Lenkijoje gyvenusiems giminaičiams ar pažįstamiems. LSSR gyventojai lenkai užtarimo ieškojo ir pas LLR prezidentą Bolesławą Bierutą, skųsdamiesi jam savo padėtimi [21, 14]. Laiškai apie sunkų gyvenimą Lietuvoje ar nusivylimą Antrojo pasaulinio karo rezultatais buvo vertinami kaip antisovietiniai, todėl jie adresato nepasiekdavo. Kaip alternatyvą buvo siūloma respublikinėje lenkiškoje spaudoje išplėsti informaciją apie „demokratinę“ Lenkiją ir jos gyvenimą [17, 274]. Tačiau realiai šis siūlymas buvo įgyvendintas XX a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kai politinės liberalizacijos metais LSSR spaudos puslapiuose pradėta plačiau aprašinėti Lenkijos gyvenimą. Tuo pat metu Lenkijos spaudoje LSSR dažnai buvo pristatoma per gyventojų lenkų reikalų prizmę [1, 58; 35, 191; 32, 1–4].

Nors Lenkijos ambasados Maskvoje kontaktai su lenkais įvairiose SSSR vietose buvo apriboti, vis tik, manytume, kad informacija apie SSSR lenkus ambasadą vienaip ar kitaip pasiekdavo. Štai Lenkijos konsulato Kijeve dokumentai rodo, kad, 1949 m. vicekonsului apsilankius Lvove, jis buvo informuotas apie tenykščių lenkų padėtį [13, 4]. Tikėtina, kad LSSR lenkams aktualūs klausimai taip pat pasiekdavo ambasadą. Pastebėtina, kad tarp ambasados darbuotojų buvo su Vilniumi ar Lvovu susjusių asmenų. Pvz., Vilniuje profesoriavęs Janas D/pembowskis pirmaisiais pokario metais ambasadoje kuravo mokslo klausimus, o 1952 m. buvo paskirtas Lenkijos mokslų akademijos prezidentu, taip pat užėmė kitus aukštus politinius postus; 1946–1947 m. ambasadoje dirbęs Aleksanderis Juszkiewiczius buvo kilęs iš Vilniaus krašto; 1945–1950 m. Lenkijos ambasadoriai Maskvoje Henrykas Raabe ir Marianas Naszkowskis buvo susiję su Lvovu, todėl tai galėjo skatinti jų didesnį dėmesį tautiečiams tose respublikose. Kita vertus, apie savo padėtį informuodavo patys LSSR gyventojai lenkai, rašydami laiškus ar apsilankydami joje. Be to, LSSR spaudos darbuotojai, dirbę Maskvoje, taip pat galėję teikti informaciją apie lenkus Lietuvoje. Jie buvo kviečiami į Lenkijos ambasados renginius [10, 274].

LSSR ir LLR valdžios institucijų ryšiai stalinizmo metais

Nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos santykiai nebuvo natūralūs, o suvaržyti ir tai buvo sudėtine SSSR ir LLR santykių dalimi. Oficialiai deklaruota SSSR ir Liaudies Lenkijos Respublikos draugiškų ryšių ir bendradarbiavino idėja, kuri 1945 m. balandžio 21 d. sutartyje buvo išreikšta pasiryžimu stiprinti draugystę ir bendradarbiavimą [37, 414]. Į „draugystės stiprinimą“ taip pat buvo įtraukta ir LSSR. Jos santykius su kaimynine Lenkija sąlyginai galima suskirstyti į etapus: 1) 1944–1947 m., kai buvo palaikomi tiesioginiai abiejų respublikų ryšiai, kurių turinys – LSSR gyventojų lenkų repatriacijos į LLR reikalai; 2) 1948–1953 m., kai bendravimas vyko tik per centrines SSSR institucijas, daugiausia SSSR Užsienio reikalų ministeriją dėl ankstesnio etapo metu neišspręstų (kultūros vertybių grąžinimo, repatriacijos pratęsimo) ir kultūrinio bendradarbiavimo klausimų (LSSR kultūros atstovų dalyvavimas Lenkijos kultūriniame gyvenime, lietuvių ir lenkų literatūros bei periodikos mainai ir kt.).

Tiesioginiai Lenkijos LR ir LSSR ryšiai buvo užmegzti 1944 m. rudenį, kai Maskva įpareigojo LSSR atstovų delegaciją pasirašyti susitarimą dėl buvusių Lenkijos piliečių lenkų ir žydų evakuacijos į Lenkiją ir lietuvių iš Lenkijos – į LSSR. Kaip prisiminė LSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, „pirmosios derybos su užsienio valstybe įvyko Liubline, Lenkijoje, kur pirmą kartą po daugelio šimtmečių lietuviai su lenkais kalbėjo kaip lygūs su lygiais“ [50, 187]. Liubline buvo kalbėta apie apsikeitimą tam tikrų grupių gyventojais, t. y. lenkai ir žydai iš Lietuvos galėjo išvykti gyventi į Lenkiją, lietuviai iš Lenkijos atvykti į LSSR. Iš tikrųjų padėtis buvo visiškai kitokia negu apibūdino J. Paleckis: lietuviai nebuvo lygiaverčiai lenkų partneriai, jie atvyko visiškai nepasirengę, be savo sutarties varianto, „derybos“ vyko tik vieną dieną, jose lietuvių delegacijai atstovavo tik vienas atstovas. Visą lietuvių delegaciją „globojo“ SSSR atstovas prie Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto (vyriausybės pirmtako) generolas Nikolajus Bulganinas. Įgyvendinant evakuacinį susitarimą 1944–1947 m. iš Lietuvos, daugiausia rytinės ir pietrytinės dalies, į Lenkiją išvyko apie 170 tūkst. lenkų [55, 178].

Pažymėtina, kad LSSR lenkams aktualūs klausimai buvo sprendžiami dviem lygiais: „respublikiniu“, kai respublikos vadovybė sprendė santykinai savarankiškai kai kurias lenkų padėties problemas (pvz., lenkiškų mokyklų tinklo), ir „sąjunginiu“, kai LSSR lenkų padėtį lėmę esminiai sprendimai (antai lenkų registracijos į Lenkiją terminų pratęsimas, materialinių vertybių persivežimo į Lenkiją sąlygos ir kt.) buvo priimti Maskvoje, Lenkijos atstovams juos suderinus su aukščiausiomis sovietinės valdžios institucijomis. LSSR partinė administracinė valdžia tebuvo tokių susitarimų vykdytoja.

Lenkijos atstovų įsitikinimu, LSSR lenkų problemų sprendimą turėjo palengvinti Vilniuje įkurtas konsulatas. Analogiški Lenkijos konsulatai turėjo būti įsteigti Ukrainoje ir Baltarusijoje. Išlikę dokumentai rodo, kad SSSR užsienio reikalų ministerija šiuo klausimu užėmė dviprasmišką poziciją. Viena vertus, SSSR užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas lenkų diplomatams aiškino, kad iš esmės šis prašymas tenkintinas [22, 6]. Kita vertus, žemesnio rango sovietiniai pareigūnai Lenkijos ambasados Maskvoje darbuotojams teigė, kad techniškai šį klausimą įgyvendinti sudėtinga (neva Vilniuje sunku rasti patalpas), nors 1947 m. LSSR vadovybė patalpas jau buvo suradusi [23, 50]. Delsimo taktikos SSSR užsienio reikalų ministerija laikėsi ir 1948 m., kai Lenkijos diplomatai vėl iškėlė konsulatų Vilniuje ir Minske klausimą [24, 42–43]. Dėl to paties klausimo Lenkijos atstovai kreipėsi ir į SSSR ambasadą Varšuvoje, prašydami iš ten „paspausti“ Maskvą, tačiau nepaisant aktyvių lenkų pastangų ir praktiško pasirengimo konsulato atidarymui Vilniuje, Lenkijos konsulatas Lietuvoje (taip pat ir kaimyninėje Baltarusijoje) nebuvo įkurtas. Tokį sprendimą, matyt, reikėtų sieti su pasikeitusia SSSR pozicija, kurios išraiška buvo tiesioginių ryšių tarp užsienio šalių ir jų diplomatinių tarnybų SSSR bei sovietinių institucijų apribojimas. Lenkijos konsulato Vilniuje idėja lenkų pusės pastangomis vėl atgimė XX a. 6-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje [34, 51; 39, 94]. Tačiau ir tada ji nebuvo realizuota.

Iniciatyvą tiesioginiams kontaktams su sovietinėmis respublikomis rodė Lenkijos atstovai. Antai 1947 m. Varšuvos miesto prezidento (mero) prašymu Lenkijos ambasados Maskvoje darbuotojai kreipėsi į SSSR užsienio reikalų ministeriją dėl galimybės Maskvos, Kijevo, Minsko ir Vilniaus miestų vadovams dalyvauti Varšuvos atstatymui skirtoje šventėje [23, 49]. Tačiau nepavyko rasti jokių duomenų apie LSSR atstovo dalyvavimą renginyje.

1948–1953 m. Lietuvos ir Lenkijos atstovai tiesioginių ryšių praktiškai nepalaikė. Visi klausimai buvo sprendžiami per SSSR užsienio reikalų ministeriją. Kaip pastebėjo lenkų diplomatai Maskvoje, betarpiški ryšiai su sovietinėmis institucijomis buvo nepageidaujami ir varžomi. Net jei pavykdavo susisiekti su konkrečia sovietine organizacija, atsakymas dėl vieno ar kito klausimo buvo gaunamas iš SSSR užsienio reikalų ministerijos [16, 3]. Prisitaikydami prie naujos sovietinės tvarkos, Lenkijos diplomatai Maskvoje inicijavo kreipimąsi į šalies vadovybę, kad būtų parengtas aplinkraštis tuo klausimu [27, 1].

Tačiau LSSR klausimas ir su juo vienaip ar kitaip susiję lenkų reikalai laikas nuo laiko iškildavo. Pirmiausia, Lenkijos atstovai siekė kultūros vertybių iš Lietuvos (taip pat Ukrainos ir Baltarusijos) revindikacijos. Buvo planuota susigrąžinti Vilniaus universitetui ir Mokslų akademijos bibliotekai priklausiusius rankraštynus, Vilniaus mokslo, švietimo, bažnyčios institucijų archyvus ir kt. [3, 21–22]. 1948 m. Lenkijos atstovai kreipėsi į SSSR užsienio reikalų ministeriją ir prašė jai perduoti Vilniaus universitetui priklausiusius Joachimo Lelevelio rinkinius. 1949 m. pavasarį Lenkijos diplomatai vėl kreipėsi į SSSR užsienio reikalų ministeriją. Šį kartą dėl buvusios Vilniaus pašto ir telegrafo direkcijos darbuotojų sąrašų ir asmens bylų perdavimo [7, 43]. Tačiau į prašymus buvo atsižvelgta tik iš dalies. Po susirašinėjimo su LSSR užsienio reikalų ministerija buvo nutarta J. Lelevelio darbus palikti Vilniuje, o buvusios Vilniaus pašto ir telegrafo direkcijos darbuotojų bylos (81) iškeliavo į Lenkiją. LSSR atstovai siūlė sudaryti galimybes Lenkijos mokslininkams susipažinti su J. Lelevelio palikimu Vilniuje [25, 61; 26, 59]. SSSR užsienio reikalų ministerija tokį pasiūlymą perdavė Lenkijos diplomatams, šie – Lenkijos švietimo ministerijai [57, 152]. Savo ruožtu 1949 m. rudenį Lenkija įvykdė prieš metus pateiktą LSSR mokslų akademijos prašymą ir per SSSR užsienio reikalų ministeriją perdavė 13 XIX a. istorinių knygų iš Krokuvos [8, 198, 228].

Labai epizodiškas buvo LSSR ir LLR kultūros atstovų bendravimas nagrinėjamu laikotarpiu. Pirmieji betarpiški lietuvių ir lenkų kultūros atstovų ryšiai užmegzti 1949 m., kai Lenkijos rašytojų kvietimu kaimyninėje šalyje Pasauliniame kultūros veikėjų taikos gynimo kongrese apsilankė lietuvių rašytojas Antanas Venclova [6, 3; 56]. Lenkijos kultūros atstovai pirmą kartą Lietuvoje oficialiai apsilankė 1955 m. Tačiau pastebėtina, kad lietuvių ir lenkų rašytojai, poetai kultūriniais klausimais bendravo jau anksčiau. Pvz., lietuvių literatūros vertėja Lenkijoje Anna Lau-Gniadowska 1951–1952 m. susirašinėjo su Vytautu Sirijos Gira, Jonu Gudaičiu-Vabalu, jiems ir kitiems lietuvių rašytojams siuntė lenkišką spaudą ir literatūrą [28, 1–2; 30, 5–6].

Skirtingai negu LSSR, sovietinės Ukraina ir Baltarusija su Lenkija 1948–1953 m. palaikė tiesioginius ryšius. Antai 1949 m. Ukrainoje lankėsi lenkų valstiečių delegacija, 1950 m. Minske – Lenkijos pramonės atstovai, 1951 m. Kijeve ir Minske viešėjo Lenkijos ansamblis „Mazowsze“, o Lenkijoje – Kijevo valstybinis akademinis teatras [5, 10; 9, 182]. Be to, Minske ir Kijeve mokėsi studentai iš Lenkijos. 1951 m. jų buvo 52 [19, 42–46]. Reikia pažymėti, kad vėlesniais metais suaktyvėjus tiesioginiams ryšiams tarp SSSR ir Lenkijos, Lietuvos padėtis, palyginus su Ukraina ar Baltarusija, išliko skirtinga. Kai kuriose srityse (pvz., LSSR ir LLR pasienio teritorijų gyventojų ryšių plėtojimas) centrinės SSSR institucijos Lietuvai veikti savarankiškai leido vėliau negu Ukrainai ar Baltarusijai [33, 48]. Lietuvos išskirtinumą šiame kontekste, matyt, galima aiškinti tuo, kad, nebūdama slaviška respublika, ji nepriklausė Slavų reikalų komitetui SSSR, kurio darbe dalyvavo minėtos sovietinės respublikos.

Ar LSSR lenkų padėtis 1944–1953 m. kitų sovietinių respublikų kontekste buvo išskirtinė?

1944–1947 m. lenkų padėtis Lietuvoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje per daug nesiskyrė. SSSR vadovybė vykdė lenkų perkėlimo iš tų respublikų į Lenkiją procesą. Tačiau dėl sovietinės valdžios interesų, tarpetninių ukrainiečių ir lenkų, baltarusių ir lenkų, lietuvių ir lenkų santykių, antisovietinių pogrindžių veiklos ir kt. perkėlimo procesai skyrėsi. Ukrainoje procesas buvo forsuojamas, Baltarusijoje ir Lietuvoje dalies lenkų išvykimas buvo pristabdytas.

Lenkų padėties skirtumai kaimyninėse respublikose pradėjo ryškėti 1947 m., kai Baltarusijos KP(b) CK pirmasis sekretorius Gusarovas VKP(b) CK prašė pritarti greitam lenkų sovietizacijos planui [42, 22]. Jam buvo pritarta. Vykdant šį planą, buvo pradėta lenkų švietimo reorganizacija. Lenkiškos mokyklos Baltarusijoje virto rusiškomis ar baltarusiškomis [58, 240–241]. Panašus scenarijus pradėtas įgyvendinti taip pat Lietuvoje ir Latvijoje. 1948 m. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje lenkiškos mokyklos buvo reorganizuotos į rusiškas ar lietuviškas.

Tačiau XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje SSSR partinė vadovybė pakeitė strategiją Lietuvos lenkų atžvilgiu. 1950 m. spalio 16 d. VKP(b) CK priėmė nutarimą, kuris sudarė galimybes lenkiškos kultūros, švietimo plėtotei, lėmė naujojo sovietinio lenkų elito formavimą [61, 160]. Aukščiausios SSSR partinės valdžios nurodymu LSSR buvo atkurtas lenkiškų mokyklų tinklas, įsteigtos lenkų mokslo, kultūros institucijos. Spartinti sovietinio lenkų elito suformavimą Lietuvoje turėjo į respubliką atsiųsti kadrai. Pvz., 1951 m. lenkų mokytojams ruošti buvo įsteigtas Naujosios Vilnios mokytojų institutas. Dėstytojai (pvz., Irena Kaškarova, Genadijuš Rakitskij, Margarita Lemberg, Helena Gustin) buvo atsiųsti iš SSSR [62, 2].

1951 m. vasarą į Lietuvą lenkų reikalų koordinatoriumi VKP(b) CK atsiuntė surusėjusį lenką Vladimirą Vidmontą (gimęs 1901 m. Baltarusijoje). Jis ėmėsi aktyviai dirbti: plėtė lenkiškų mokyklų tinklą, skatino vietinę partinę valdžią dažniau vartoti lenkų kalbą, stiprino ryšius su Lenkija. Pvz., 1951 m. jo iniciatyva LKP(b) CK dėl literatūros lenkų kalba įsigijimo Lenkijoje kreipėsi į Maskvą [29, 42]. Šis prašymas buvo patenkintas. Iš Lenkijos įvežamos literatūros mastai ypač išaugo nuo 1955 m. pabaigos. 1955 m. spalio–1957 m. į Lietuvą iš LLR atsivežta 4500 pavadinimų 170 tūkst. egzempliorių knygų [2, 64].

Tačiau tuo pat metu centrinės sovietinės valdžios strategija Ukrainos ar Baltarusijos gyventojų lenkų atžvilgiu buvo kitokia. Čia buvo vykdoma prievartinė lenkų asimiliacija, visiškai naikintos jų tradicinės etninės struktūros – mokyklos, spauda, bažnyčios ir pan. Lenkijos istoriografijoje tvirtinama, kad Lietuvos atveju tarpetninės lenkų ir lietuvių įtampos palaikymas sovietiniam režimui buvo naudingas, nes lengvino respublikos kontrolę [53, 111]. Todėl kyla klausimas, ar lenkų padėtis minėtose sovietinėse respublikose skyrėsi dėl vidinių priežasčių (nacionalinės politikos diferenciavimo, sovietinių respublikų vadovybių sprendimų ir lenkų bendruomenių aktyvumo), ar tam tikrą įtaką darė išorės veiksnys – Lenkijos pozicija? Turimi duomenys leidžia kelti prielaidą, kad šiuo atveju lemiamą reikšmę turėjo sovietinė nacionalinė politika ir jos įgyvendinimas atskirose respublikose. Ukrainoje ir Baltarusijoje lenkų sovietizacijos procesas buvo labiau pažengęs negu Lietuvoje. Čia per sudarytas galimybes plėtoti kultūrą, švietimą gimtąja kalba buvo siekiama spartesnės gyventojų lenkų sovietizacijos. Be to, Lietuvos atveju tarp LKP(b) CK narių buvo gyventojų lenkų atžvilgiu palankiai nusiteikusių asmenų, kurių dėka buvo priimami lenkams pozityvūs sprendimai.

Išvados

  1. Lietuvos ir Lenkijos santykiai nagrinėjamu laikotarpiu buvo suvaržyti ir kontroliuojami. Sąlyginai juos galima suskirstyti į etapus: 1) 1944–1947 m.; 2) 1948–1953 m. Pirmuoju etapu egzistavę tiesioginiai LSSR ir LLR atstovų ryšiai po 1947 m. centrinių SSSR institucijų buvo maksimaliai apriboti, o korespondencinis bendravimas tarp abiejų šalių gyventojų – griežtai kontroliuojamas. Turimi duomenys liudija, kad nagrinėjamu laikotarpiu SSSR ir LLR santykių plotmėje Lietuvai teko marginalinis vaidmuo, šioje srityje dominavo Rusija, Ukraina ir Baltarusija.
  2. Lietuvos SSR lenkų (taip pat kitų sovietinių respublikų lenkų) atžvilgiu SSSR interesai buvo lemiantys. Todėl LLR atstovai rėmė SSSR vadovybės planus dėl lenkų iš Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Lietuvos perkėlimo į Lenkiją 1944–1947 m. ir stengėsi, kad kuo daugiau jų sugrįžtų į šalį. Vėlesnių metų Lenkijos valdančiųjų iniciatyvos atnaujinti lenkų migracijos procesą nebuvo labai sėkmingos. SSSR sutiko išleisti tik labai ribotą skaičių asmenų.
  3. Per struktūras SSSR ir jų padalinius Lietuvoje Lenkijos atstovai ne kartą kreipėsi dėl gyventojams lenkams aktualių klausimų (mokyklų gimtąja kalba plėtra, jų aprūpinimas mokymo priemonėmis, kultūrinės veiklos aktyvinimas ir kt.). Tautiečius globoti taip pat galvota per planuojamas įsteigti diplomatines institucijas. 1944–1947 m. buvo derėtasi dėl Lenkijos konsulatų Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje atidarymo. Tačiau šis tikslas buvo realizuotas tik Ukrainoje.
  4. Lietuvoje gyvenusių lenkų padėtis SSSR lenkų padėties kontekste buvo išskirtinė, ypač nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje. Tokią padėtį nulėmė aukščiausių SSSR valdžios struktūrų vykdyta nacionalinės politikos diferenciacija, įtakos turėjo LSSR gyventojų lenkų pastangos aktualizuoti savo padėtį. Lenkų gyventojų iniciatyvas taip pat paremdavo respublikinės partinės valdžios struktūrose dirbę asmenys, kurie dėl kilmės ar kt. priežasčių buvo labai palankiai nusiteikę lenkų atžvilgiu. Nemažą reikšmę LSSR lenkų padėčiai taip pat turėjo Lenkijos komunistų, gyvenusių SSSR, parama. Pasinaudojus jų įtaka ir asmeninėmis pažintimis, LSSR lenkams aktualūs klausimai (švietimas, kultūrinė veikla) sulaukdavo pozityvių sprendimų Maskvoje. LSSR partinė administracinė valdžia tebuvo tokių sprendimų vykdytoja.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Apie darbą tarp LSSR lenkų 1958 m. LYA, f. 16895, ap. 2, b. 344, l. 58.
  2. Informacija apie lenkų kultūrą Lietuvoje 1940–1957 m. LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 4367, l. 64.
  3. Kultūros vertybių revindikacijos iš SSSR klausimai. Be datos (turėtų būti 1948 m.). NAA, f. 283, b. 871, l. 21–22.
  4. Lenkijos ambasadoriaus Maskvoje Marian Naszkowski ataskaita apie darbą 1948 m. LURMA, f. 27, w. 9, b. 144, l. 22.
  5. Lenkijos ambasados Maskvoje parengta sovietinės spaudos 1949 01 22–1949 02 20 apžvalga. NAA, f. 1354, b. 237/XXII/645, l. 10.
  6. Lenkijos ambasados Maskvoje raportas Nr. 1 apie darbą 1949 m. sausio mėn. LURMA, f. 7, w. 3, b. 28, l. 3.
  7. Lenkijos ambasados Maskvoje raportas Nr. 3 apie darbą 1949 m. kovo mėn. LURMA, f. 7, w. 3, b. 28, l. 43.
  8. Lenkijos ambasados Maskvoje raportas Nr. 8 apie darbą 1949 m. rugpjūčio mėn. LURMA, f. 7, w. 3, b. 28, l. 198, 228.
  9. Lenkijos ambasados Maskvoje raportas Nr. 5 apie darbą 1951 m. gegužės mėn. LURMA, f. 7, w. 4, t. 30, l. 182.
  10. Lenkijos ambasados Maskvoje rapotras Nr. 7 apie darbą 1952 m. liepos mėn. LURMA, f. 7, w. 4, t. 32, l. 274.
  11. Lenkijos ambasados Maskvoje raportas Nr. 12 apie darbą 1952 m. gruodžio mėn. LURMA, f. 7, w. 4, b. 32, l. 340.
  12. Lenkijos ambasados Maskvoje raportas Nr. 2 apie darbą 1953 m. vasario mėn. LURMA, f. 7, w. 4, t. 33, l. 10.
  13. Lenkijos konsulato Kijeve vicekonsulo informacija apie pokalbį su Ukrainos piliečiais jo vizito Lvove metu. LURMA, f. 7, w. 8, b. 67, l. 4.
  14. Lenkijos laikraščių spaudos iškarpos 1945–1946 m. NAA, f. 200, b. III/38, l. 3–113.
  15. Lenkijos piliečių laiškai gauti J. Stalino 70-čio proga SSSR ambasadoje Varšuvoje. LURMA, f. 7, w. 10, b. 82, l. 1–2.
  16. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Sovietinio skyriaus viršininko ataskaita apie jo apsilankymą Lenkijos ambasadoje Maskvoje 1947 10 03–14. LURMA, z. 6, w. 33, b. 524, l. 3.
  17. LKP(b) CK spaudos sektoriaus vedėjos Butienės parengta LSSR sričių laikraščių apžvalga. LYA, f. 1771, ap. 113, b. 1, l. 274.
  18. LSSR MGB V skyriaus sekamų asmenų sąrašai. LYA, f. K-43, ap. , b. 10, l. 1–367.
  19. Pastabos dėl Lenkijos studentų ir aspirantų SSSR. Be datos (turėtų būti 1951 m.). NAA, f. 1354, b. 237/XXII/620, l. 42–46.
  20. Sąrašai buvusių Lenkijos piliečių, kurie gyveno LSSR. LYA, f. V-135, ap. 3, b. 194, l. 2–3, 35–41, 127–128, 165–167.
  21. 1947 02 21 Vilniaus apskrities MVD skyriaus viršininko papulk. Urušadzės raštas LSSR MVD sekretoriato viršininko pavaduotojui Goldbergui. LYA, f. V-33, ap. 1, b. 3, l. 14.
  22. 1947 06 12 Lenkijos ambasadoriaus Maskvoje Mariano Naszkowskio tarnybinis raštelis apie pokalbį su SSSR užsienio reikalų ministru Molotovu. LURMA, f. 6, w. 33, b. 521, l. 6.
  23. 1947 09 09 Lenkijos ambasados Maskvoje patarėjo Aleksanderio Juszkiewicziaus tarnybinis raštelis apie pokalbį su SSSR užsienio reikalų ministerijos IV (Europos) skyriaus viršininku Aleksandrovu. LURMA, f. 6, w. 33, b. 521, l. 49–50.
  24. 1948 03 01 Lenkijos ambasados pranešimas apie pokalbį su SSSR užsienio reikalų ministerijos IV (Europos) skyriaus viršininku Aleksandrovu. LURMA, f. 6, w. 35, b. 553, l. 42–43.
  25. 1948 05 20 Vilniaus valstybinio universiteto rektoriaus Z. Žemaičio raštas LSSR užsienio reikalų ministro pavaduotojui A. Knyvai. LCVA, f. R-1019, ap. 4, b. 22, l. 61.
  26. 1948 06 04 LSSR užsienio reikalų ministro pavaduotojo A. Knyvos raštas SSSR užsienio reikalų ministerijos IV Europos skyriaus viršininkui A. Aleksandrovui. LCVA, f. R-1019, ap. 4, b. 22, l. 59.
  27. 1948 09 28 Lenkijos ambasadoriaus Maskvoje raštas Lenkijos užsienio reikalų ministerijai. LURMA, f. 27, w. 7, b. 89, l. 1.
  28. 1951 10 26 Annos Lau-Gniadowskos laiškai Vytautui Sirijos Girai. Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (MAVB RS), f. 349-297, l. 1–2.
  29. 1952 01 07 LKP(b) CK propagandos ir agitacijos skyriaus viršininko pavaduotojo ataskaitinis raštelis LKP(b) CK sekretoriui A. Sniečkui. LYA, f. 16895, ap. 2, b. 344, l. 42.
  30. 1952 10 05 Annos Lau-Gniadowskos laiškai Vytautui Sirijos Girai. MAVB RS, f. 349-297, l. 5–6.
  31. 1952 12 08 raštas Lenkijos ambasados Maskvoje prekybos reikalų patarėjui. NAA, f. 1354, b. 237/XXII/620, l. 3. Pastebėtina, kad kai kurie Lenkijos piliečiai nedažnų komandiruočių į SSSR metu stengėsi susisiekti su čia gyvenusiais giminaičiais. Antai 1952 m. pabaigoje vienoje Maskvos gamykloje į praktiką atvykęs Lenkijos pilietis iš Lvovo pasikvietė giminaitį ir organizavo jo pokalbį su giminėmis Varšuvoje.
  32. 1957 01 22 „Gazeta Robotnicza“ korespondento F. Szydłowskio raštas Lenkijos užsienio reikalų ministerijai. LURMA, f. 7, w. 8, b. 66, l. 1–4.
  33. 1957 07 19 SSSR pasiuntinio LLR P. Ponomorenko raštelis SSSR užsienio reikalų ministro pavaduotojui N. Patoličevui. LYA, f. 1771, ap. 188, b. 43, l. 48.
  34. 1958 06 13 Lenkijos ambasadoriaus Maskvoje T. Gede ataskaita apie išvyką į Pabaltijo respublikas. LURMA, z. 7, w. 1, t. 5, l. 51.
  35. 1959 04 20 informacija. LYA, f. 16895, ap. 2, b. 344, l. 191.
  36. Wandos Wasilewskos birželio 4 laiškas (metai nenurodyti, turėtų būti 1948–1950 – V. S.). LURMA, z. 27, w. 11, b. 176, l. 1. Adresato pavardės nustatyti nepavyko.
  37. Документы и материалы по истории советско-польских отношений, t. VIII. Москва, 1974, c. 414.
  38. BERLING, Zygmunt. Wspomnienia, t. 2, Warszawa, 58–61.
  39. BOBRYK, Adam. Odrodzenie narodowe Polaków w Republice Litewskiej 1987–1997. Siedlce, 2006, s. 94–96.
  40. BUCHAVECKAS, Stanislovas. Šalčios žemė, Vilnius, 1992, p. 169.
  41. GAUČAS, Petras. Etnolingvistinė padėtis Pietryčių Lietuvos mokyklose. Tarybinė mokykla, 1989, nr. 3, p. 17.
  42. GAWIN, Tadeusz. Polskie odrodzenie na Białorusi. Białystok, 2010, s. 22–24.
  43. GOLON, Mirosław. Konsulaty radzieckie w Polsce w latach 1945–1956 (konsulat generalny w Gdańsku i konsulat w Krakowie). Zakończenie II wojny światowej. Polityka i dyplomacja międzynarodowa 1945–2005, Gdańsk, 2006, s. 365.
  44. JOTKIALLO, Halina. Gdyby zniknął nagle śmiech i żart. Magazyn Wileński, 2001, nr 3, s. 11.
  45. KALNIUS, Petras. Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje. Vilnius, 1998, p. 45.
  46. KNIŪKŠTA, Pranas. Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba. Vilnius, 1990, p. 17–18.
  47. KOWALCZYK, Elżbieta. Działalność Związku Patriotów Polskich na Wileńszczyźnie 1944–1946. Warszawa, 2010, s. 66–67.
  48. KRZEMIEN, Leszek. Czas wojny. Warszawa, 1980, s. 289–292, 304, 324.
  49. NOWAKOWSKA, Agnieszka; Wóycicka, Zofia. Etniczna polityka komunistów. Dwa casusy. Warszawa, 2010, s. 170.
  50. PALECKIS, Justas. Pergalės saliutai. Vilnius, 1985, p. 187.
  51. RUCHNIEWICZ, Małgorzata. Repatriacja ludności polskiej z ZSRR w latach 1955–1959. Warszawa, 2000, s. 66, 69.
  52. SIEDLECKI, Julian. Losy Polaków w ZSRR w latach 1939–1986. Budgoszcz, 1990, s. 251, 257.
  53. SREBRAKOWSKI, Aleksander. Polacy w Litewskiej SRR 1944–1949. Toruń, 2001, s. 111, 118.
  54. STRAVINSKIENĖ, Vitalija. Lietuvos gyventojų lenkų teritorinis pasiskirstymas ir skaičiaus kaita (1944 m. antrasis pusmetis – 1947 metai). Lituanistica, 2005, nr. 4, p. 17–19.
  55. STRAVINSKIENĖ, Vitalija. Tarp gimtinės ir Tėvynės: Lietuvos SSR gyventojų lenkų repatriacija į Lenkiją (1944–1947, 1955–1959 m.). Vilnius, 2011, p. 178, 244.
  56. Svarbiausios A. Venclovos gyvenimo ir kūrybos datos [interaktyvus], [žiūrėta 2012-06-25]. Prieiga per internetą: .
  57. SZUMSKI, Jan. Problem udostępniania materiałów archywalnych w relacjach polsko-sowieckich 1945–1965. Dzieje Najnowsze, 2012, nr 1, s. 152. Pabrėžtina, kad įžymių Lenkijos mokslininkų XX a. 6-ojo dešimtmečio 2-oje pusėje SSKP CK mokslų skyriui pateikti prašymai leisti atvykti į Vilniaus rankraštynus susipažinti su J. Lelevelio darbais ir kt. istorine medžiaga nebuvo patenkinti.
  58. SZUMSKI, Jan. Sowietyzacja Zachdniej Białorusi 1944–1953. Warszawa, 2010, s. 240–241.
  59. WASILEWSKA, Wanda. O wolną i demokratyczną. Wybór artykułów, przemówien i listów. Warszawa, 1965, s. 163.
  60. Wspomnienia Wandy Wasilewskiej. Archiwum ruchu robotniczego, t. VII. Warszawa, 1982, s. 339–432.
  61. ЗУБКОВА, Елена. Прибалтика и Кремль. Москва, 2008, c. 160.
  62. NIEDZWIECKA, Maria. 35-lecie Polonistyki Wileńskiego Uniwersytetu Pedagogicznego. Magazyn Wileński, 1997, nr. 3–4, s. 2.

Gauta 2012 m. gruodžio 18 d.
Pateikta spaudai 2013 m. balandžio 3 d.

Summary

Poland and Lithuanian Poles: 1944–1953

Based on the Lithuanian and Polish historiographic and archival material, the article discusses the relations between the Lithuanian Soviet Socialist Republic (LSSR) and the People’s Republic of Poland (PRP) in 1944–1953; it attempts to determine whether the representatives from Poland assumed any measures for the improvement of the situation of Lithuanian Poles (as well as Poles residing in other Soviet republics), what methods and forms were used and whether the situation of Poles in Lithuania was exceptional in the context of the USSR and what were the decisive factors.

Lithuania and Poland maintained direct mutual relations in the beginning of the period under analysis only, when the Polish repatriation was organised at the initiative of the USSR. When the repatriation was completed (1947), any direct Polish-Lithuanian relations were limited and the cooperation took place through Moscow exclusively. Even though correspondence between Lithuanian and Polish residents was not interrupted, the Soviet security kept it under strict surveillance and control. The efforts of the representatives from Poland to help their compatriots through the consulate in Vilnius were unsuccessful. Its establishment was doomed to failure.

The representatives of the Polish government used to support the issues in the interest of the LSSR Poles (e. g. return to Poland), who would discuss them with Soviet officers on the visits to the USSR. Wanda Wasilewska, a Polish communist residing in the USSR (Ukraine), assisted in solving the problems of Lithuanian Poles. Her influential position and personal acquaintance with Joseph Stalin and other high-ranking Soviet functionaries determined positive decisions.

The article ends with the conclusions.

In the period under assessment the Lithuanian-Polish relations were under constraint and control. They can conditionally be divided into the following stages: 1) 1944–1947; 2) 1948–1953. The direct relations existing between the LSSR and PRP representatives during the first stage were restricted by the USSR central authorities to the maximum possible degree after 1947 and the correspondence communication between the residents of the two countries was under strict surveillance. The available data testify that in the period under analysis Lithuania had to play a marginal role in the domain of the USSR and PRP relations, with Russia, Ukraine and Belarus taking the dominant position in this field.

The USSR interests played the decisive role in respect of the Poles of the Lithuanian SSR (as well as Poles from other Soviet republics). Therefore, the PRP representatives supported the plans of the USSR leadership regarding the transfer of Poles from Western Ukraine, Western Belarus and Lithuania to Poland in 1944–1947 and sought for the return of as many Poles into the country as possible. The initiatives of the Polish government of later years to resume the Polish migration process were not very successful. The USSR agreed to the release of a very limited number of people only. Not once did the representatives from Poland apply to the USSR structures and their subdivisions in Lithuania regarding the issues in the interest of Polish residents (expansion of schools in the mother tongue, their supply with teaching aids, promotion of cultural activities, etc.). It was also thought to protect compatriots through the projected diplomatic institutions. In 1944–1947 negotiations were held over the opening of Polish consulates in Ukraine, Belarus and Lithuania. However, the goal was brought to life in Ukraine only.

The situation of Poles residing in Lithuania was exceptional in the context of the position of the USSR Poles, in particular at the end of the period under analysis. Such a situation was determined by the national policy differentiation implemented by the USSR government structures; the attempts of the Poles residing in the LSSR in drawing attention to their situation also played a role. The initiatives of Polish residents were also supported by the persons serving in the party government structures at the republic level well-disposed towards Poles as a result of their origin or other reasons. The support of Polish Communists based in the USSR was also significant regarding the position of the LSSR Poles. By taking advantage of their influence and personal acquaintances, the issues in favour of the LSSR Poles (education, cultural activities) used to result in positive decisions in Moscow. The LSSR party administrative government was a mere implementer of these decisions.