„Istorija“. Mokslo darbai. 89 tomas
Linas JAŠINAUSKAS. Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos vadovėlio sampratos kaita (1990–2012)
Spausdinti

Linas Jašinauskas – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Edukologijos katedros docentas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – Lietuvos švietimo raida XX a., istorijos didaktika, vadovėlių ir kitų mokymo(si) priemonių tyrimai.

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos vadovėlio sampratos kaita 1990–2012 metais. Aiškinamasi, kaip švietimo dokumentuose, rekomendacijose vadovėlių autoriams ir vertintojams keitėsi vadovėlio samprata, funkcijos bei reikalavimai turinio kokybei. Parodomas ryšys tarp vadovėlio sampratos kaitos ir Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos ugdymo turinio atnaujinimo ir įgyvendinimo. Nagrinėjama, kaip apibrėžtą vadovėlio teorinį modelį buvo bandoma įgyvendinti vertinant vadovėlių turinį.

Prasminiai žodžiai: vadovėlis, vadovėlio samprata, ugdymo turinys, ekspertų komisija, vertinimo kriterijai, rekomendacijos.

Abstract. The article addresses the change of the concept of the textbook of the Lithuanian school of general education in 1990-2012. It tries to answer how the concept and functions of the textbook and the requirements for content quality changed in education documents and the recommendations for the authors and assessors of textbooks over time. It reveals a connection between the change of the concept of the textbook and the updating and implementation of the curriculum of the Lithuanian school of general education. It analyses the attempts to implement the defined theoretical model of the textbook in the assessment of the content of textbooks.

Key words: textbook, concept of the textbook, expert commission, curriculum, assessment criteria, recommendations.

Įvadas

Šiandien bendrojo ugdymo dalyko vadovėlis tebėra svarbi ir dažniausiai naudojama mokymo(si) priemonė pamokoje. Atnaujinant bendrojo ugdymo mokyklos ugdymo turinį, iš naujo yra peržiūrima vadovėlio paskirtis, funkcijos ir jo naudojimo galimybės pamokoje. Jau Lietuvos švietimo reformos pradžioje buvo suvokta, kad vadovėlis yra vienas iš veiksnių, turinčių įtakos mokytojo darbui klasėje [21,140]. Per dvidešimt nepriklausomybės metų švietimo reformos teoretikams, Bendrųjų programų rengėjams buvo svarbu, kad vadovėliai atitiktų pagrindines švietimo reformos nuostatas ir būtų pritaikyti siekti numatytų ugdymo tikslų. Vadovėlių turinio tobulinimas buvo nuolat akcentuojamas švietimo strateginiuose dokumentuose [63; 15]. Todėl bendrojo ugdymo mokyklos ugdymo turinio kūrėjai kėlė sau uždavinį apibrėžti vienodą ir švietimo reformos nuostatas atitinkančią vadovėlio sampratą. Ji turėjo padėti vadovėlių autoriams, ekspertams ir mokytojams suvokti, kokių vadovėlių reikia reformuojamai bendrojo ugdymo mokyklai. Šis darbas buvo svarbus švietimo politikams nusprendus decentralizuoti vadovėlių leidybą ir aprūpinimo jais sistemą. Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuoti konkursai, finansinė parama leidykloms ir autoriams skatino vadovėlių rinkos formavimąsi bei jos plėtrą. Tačiau valstybė pasiliko teisę reguliuoti vadovėlių rinką. Mokyklos ugdymo procese galėjo naudoti tik tuos vadovėlius, kurie atitiko nustatytus reikalavimus turiniui ir buvo įvertinti ekspertų.

Vadovėlių turinio kokybės klausimai nagrinėjamu laikotarpiu yra sulaukę nemažo mokytojų, mokslininkų, ugdymo turinio kūrėjų ir žurnalistų dėmesio. Spaudoje galima rasti straipsnių, kuriuose gvildenami įvairūs vadovėlių turinio kokybės ir jų naudojimo ugdymo procese klausimai [43; 24; 31; 10; 35; 55; 8; 52; 56; 48; 22; 49 ir kt. ]. Vadovėlių turinio kokybės klausimai yra tapę viešų diskusijų objektu, kurių medžiaga pateikiamą svetainėse (www.bernardinai.lt; www.dialogas.lt; www.sac.smm.lt ir kt.). Dėl turinio ypatumų ir nuo 1998 m. vykdomos Vadovėlių tyrimų ir informacijos centro Baltijos šalims veiklos daugiausia buvo nagrinėjamas socialinio ugdymo vadovėlių turinys [58; 11; 5; 7; 60; 57; 28; 23; 54; 33; 32; 25; 39; 50 ir kt.]. Tačiau apibendrintų tyrinėjimų apie bendrojo ugdymo mokyklos vadovėlių sampratos ir vertinimo sistemos raidą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo yra labai mažai. Tik keli autoriai savo darbuose fragmentiškai yra nagrinėję kai kuriuos vadovėlio sampratos kaitos aspektus. Ramutė Bruzgelevičienė knygoje „Lietuvos švietimo kūrimas 1988−1997“ trumpai pristato pirmųjų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukurtų vadovėlių sampratų esmines nuostatas ir jų dermę su švietimo reformos tikslais [21, 140]. Audronė Svėrienė publikacijoje „Teoriniai mokyklinio vadovėlio aspektai“ keliuose puslapiuose supažindina su 1992, 1995 ir 2003 metais sukurtomis vadovėlių sampratomis. Ji nagrinėja šių sampratų poveikį vadovėlių leidybai [53, 32−34].

Tyrimo objektas – bendrojo ugdymo mokyklos vadovėlio sampratos kaita. Tyrimo tikslas – atskleisti esminius Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos vadovėlio sampratos pokyčius 1990−2012 metais.

Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: 1) aptarti, kaip švietimo dokumentuose, rekomendacijose vadovėlių autoriams ir vertintojams keitėsi vadovėlio samprata, funkcijos bei reikalavimai turinio kokybei; 2) išsiaiškinti, kaip apibrėžtą vadovėlio teorinį modelį buvo bandoma įgyvendinti vertinant vadovėlių turinį.

Tyrimo metodai: mokslinės ir metodinės literatūros, švietimo strateginių, vadovėlių rengimą bei vertinimą reglamentuojančių dokumentų turinio analizė, apibendrinimas.

Pasirinktos darbo chronologinės ribos apima laikotarpį nuo pirmųjų reikalavimų vadovėlių turiniui paskelbimo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse iki 2012 m. priimtų dokumentų, reglamentuojančių vadovėlių vertinimo tvarką. Analizuojant šią temą pagrindiniai šaltiniai buvo 1990−2012 metais parengti dokumentai, kurie reglamentavo vadovėlių rengimą, turinio vertinimą ir aprūpinimą jais. Nagrinėta metodinė literatūra vadovėlių autoriams ir vertintojams, Pedagogikos instituto, Švietimo plėtotės centro (toliau – ŠPC), Vadovėlių tyrimo ir informacijos centro Baltijos šalims (toliau – VTIC) (nuo 2001 m. ŠPC Vadovėlių centro) darbo ataskaitos, ekspertų komisijų posėdžių protokolai, Švietimo ir mokslo ministerijos bei ŠPC organizuotų konferencijų medžiaga. Dalis šių dokumentų yra saugomi Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios įstaigos Ugdymo plėtotės centro (toliau – UPC) archyve. Papildomos informacijos buvo rasta nagrinėjamo laikotarpio periodinėje spaudoje.

1. Vadovėlio teorinio modelio kūrimas 1990–1995 m.

Lietuvos švietimo reformos pradžioje, peržiūrint ir atnaujinant bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo turinį, didelis dėmesys buvo skiriamas vadovėliams. Tą daryti švietimo reformos teoretikus skatino kelios priežastys. Pirma, susiklosčiusios švietimo tradicijos ir sovietmečio įtaka lėmė tai, kad to meto mokytojams ir mokiniams vadovėlis buvo itin svarbi mokymo ir mokymosi priemonė. Todėl reformuoto ugdymo turinio įgyvendinimas priklausė ne vien tik nuo bendrojo lavinimo mokyklos ir atskirų dalykų koncepcijų, programų, bet ir nuo vadovėlių turinio atnaujinimo. Antra, naująją ugdymo sampratą atitinkantys vadovėliai galėjo padėti mokytojams greičiau perprasti, priimti naujoves ir jas įgyvendinti.

Nepriklausomybės išvakarėse buvo bandoma apibrėžti, koks turėtų būti vadovėlis, kuris padėtų įgyvendinti reformuojamą ugdymo turinį. 1990 m. buvo parengti pirmi patarimai vadovėlių autoriams, kuriuose bandoma atskleisti, kaip vadovėlio medžiagoje turėtų būti įgyvendinamos pagrindinės 1988 m. Bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos koncepcijos nuostatos. Tekste nurodoma, kad vadovėlis yra „pagrindinis, bet ne vienintelis žinių šaltinis“, ir pateikiami pagrindiniai jo sudarymo principai: mokinio kaip absoliučios vertybės integravimas į savąją kultūrą; mokinio amžiaus ir jo psichofizinių savitumų paisymas; mokinio pažinimo ir mąstymo atskirais jo amžiaus laikotarpiais [...] ypatumų suvokimas; mokinio mokymosi specifikos paisymas; mokomųjų dalykų bloko ir konkrečių disciplinos integravimo ir diferencijavimo vientisumas“ [47, 15; 21, 140].

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo tikslinama vadovėlio samprata ir kuriami reikalavimai vadovėlio turiniui. Siekta parengti vadovėlio teorinius metmenis, kurie autoriams padėtų kurti vadovėlius, pritaikytus įgyvendinti Lietuvos švietimo koncepcijoje ir ugdymo programose apibrėžtus ugdymo tikslus, principus ir metodines nuostatas. Tyrinėtojai nurodo, kad 1992 m. Pedagogikos instituto darbuotojos Meilė Lukšienė ir Violeta Jonynienė parengė pirmąją po nepriklausomybės atkūrimo bendrojo lavinimo mokyklos vadovėlio sampratą [21, 141; 53, 32]. Ji buvo rengta vadovėlių autoriams ir pristatyta Atviro Lietuvos fondo organizuotam vadovėlių konkursui. Nors rankraščio pavadinimas yra „Vadovėlis“, bet iš tiesų autorės pateikė išsamią vadovėlio komplekto sampratą. Dokumente nurodoma, kad vadovėliai nėra vienintelės ugdymo priemonės, o vadovėlių autoriai turėtų rengti komplektą – vadovėlį mokiniui, vadovėlį mokytojui ir pratybų sąsiuvinį. Tekste apibrėžiama kiekvienos komplekto dalies paskirtis, jos rengimo ypatumai ir reikalavimai turiniui. Daugiausiai dėmesio skiriama vadovėliui – knygai, kurią skaitys mokinys. Vadovėlis, pasak autorių, turėtų prisidėti prie vieno iš pagrindinio švietimo reformos tikslo įgyvendinimo - „padėti augančiam žmogui susiformuoti sąryšingą, visuminį pasaulėvaizdį ir įmanomai integruotą asmenybę, kuri būtų angažuota tautai, kultūrai ir visuomenei“ [37, 2]. Būsimiems autoriams rekomenduojama vadovėlių kūrimą grįsti naujais konceptualiais Lietuvos mokyklos pagrindais – Lietuvos švietimo koncepcija, jos apibrėžta ugdymo uždavinių, tikslų ir vertybių sistema. Aptariant reikalavimus vadovėlio turiniui, nurodoma, kad jis turi atitikti įvairius ugdymo kontekstus: asmenybinį, interpretacinį, sociokultūrinį, gyvenimiškumo ir praktiškumo. Vadovėlis turi derėti ir visame mokyklos ugdymo turinio kontekste [37, 1]. Meilė Lukšienė ir Violeta Jonynienė pabrėžia, kad vaikams ir paaugliams skirtuose vadovėliuose reikėtų atsisakyti dalyko medžiagos pateikimo pagal akademinę sistemą, kai „[...] žemėlapiu pradedama naudotis išstudijavus kartografijos pagrindus, biologija pradedama nuo ląstelių ir pirmuonių, fizika, kai vaikas geba operuoti formulėmis [...] ir t. t.“ [37, 6]. Autorių nuomone, tai „[...] kelias vedantis nuo abstrakčios mokslinės struktūros prie detalių, nesiremiantis vaiko patirtimi, jo konkrečiais interesais, gebėjimais, mąstymo lygiu“. Vadovėlyje siūloma pateikti medžiagą, kuri skatintų bręstančio žmogaus reflektyvumą ir probleminį požiūrį į gyvenimą [37, 6].

Šioje sampratoje teigiama, kad kiekvienas vadovėlis, ypač turintis sudėtingesnę metodinę struktūrą, būtų papildytas mokytojo knyga. Jos paskirtis – „[...] būti mokytojo talkininku ir pagalbininku, ruošiantis pamokai ir plečiant savo pedagoginį ar dalykinį akiratį“. Pateikiami patarimai autoriams, kas turėtų būti nurodoma mokytojo knygoje, kaip joje geriau struktūruoti medžiagą, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad mokytojo knyga žadintų „[...] kūrybinę, poleminę mokytojo mintį, skatintų jį nuolat plėsti savo akiratį ir tobulėti“ [37, 4].

Pratybų sąsiuviniams ir „metodiniam aparatui“ (iš esmės kalbama apie vieną iš jo komponentų – užduotis – aut.) keliami šie uždaviniai – „[...] pratęsti, papildyti, pagilinti vadovėlio teikiamą medžiagą bei kuriamas situacijas; padėti mokiniui išmokti dirbti su vadovėliu ir kitais šaltiniais; išsiugdyti gebėjimus pačiam lavintis, sieti įgytas žinias bei įgūdžius su aktualiais gyvenimo poreikiais; ugdyti mokinio kūrybiškumą, šalia užduočių sudarant situacijas, leidžiančias mokiniams pažvelgti į kai kuriuos dalykus netikėtu rakursu, nevengiant paradoksų ir humoro, griaunant schematišką, nelankstų vaiko požiūrį į aplinkos reiškinius [...]“ [37, 7].

Nors M. Lukšienės ir V. Jonynienės parengta bendrojo lavinimo mokyklos vadovėlio komplekto samprata nebuvo įteisinta ar publikuota to meto pedagoginėje spaudoje, tačiau autorių iškeltomis idėjomis buvo remiamasi vėlesniais metais kuriant vadovėlių rengimą, turinio vertinimą ir leidybą reglamentuojančius dokumentus.

Augant vadovėlių leidybai, iškilo poreikis šalyje turėti bendrus vadovėlių rengimo ir leidybos nuostatus. 1995 m. sausio 24 d. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtinamos „Bendrojo lavinimo mokyklų mokomosios leidybos taisyklės“, o pedagoginėje spaudoje paskelbiama Pedagogikos instituto darbuotojos V. Jonynienės parengta vadovėlio samprata ir pasiūlymai dėl vadovėlių rengimo, vertinimo bei leidybos. Dokumente nurodoma, kad tai yra projektas, kuris rengtas konsultuojantis su M. Lukšiene. „Žvirblių take“ buvo rašoma, kad „Pedagogikos institutas, kaip buvo įpareigotas (Švietimo ir mokslo ministro – aut.), ne tik parengė „moksliškai pagrįstas vadovėlių apimčių rekomendacijas“, bet ir pateikė išsamų, detalizuotą tekstą [...]“ [27, 58]. Pateiktuose vadovėlių rengimo nuostatuose atsispindėjo pagrindinės 1992 m. iškeltos idėjos. Vadovėlis įvardijamas kaip vienas iš Lietuvos mokyklose naudojamų ugdymo ir ugdymosi šaltinių. Nurodoma, kad vadovėliai priklausomai nuo tipo gali būti skirti mokiniams, mokytojams dirbti klasėje, bendrajam lavinimui ir specialiajam mokymuisi. Tačiau nėra akcentuojama, kaip 1992 m. dokumente, kad autoriai turėtų rengti vadovėlių komplektus. Vadovėliais pradedamos vadinti visos mokymui ir mokymuisi skirtos knygos: įprasti „klasikiniai“ vadovėliai, mokyklinės enciklopedijos, enciklopediniai, aiškinamieji žodynai, žinynai, chrestomatijos, antologijos, skaitiniai, uždavinynai, pratybų medžiaga, mokytojo knygos ir kt.

Daugiausiai vietos tekste buvo skiriama vadovėlio (mokinio darbo knygos) sampratos, rengimo ir turinio ypatumų aptarimui. Pažymima, kad vadovėlis turi sudaryti nuoseklią, vientisą, darnią dalyko (ar kelių dalykų) mokymo sistemą, kuri turi būti vertikaliai ir horizontaliai integruota. Atkreipiamas dėmesys į vadovėlyje pateikiamos informacijos tikslingumą, vadovėlio maketo, dizaino pritaikymą aktyviam ir kūrybiškam vaikų mokymuisi. Dokumente pateikiami vadovėlių ir mokytojų knygų vertinimo kriterijai. Vertinant vadovėlį siūloma nustatyti: kiek jis padeda siekti Lietuvos mokyklai ir konkrečiam dalykui keliamus ugdomuosius tikslus; kaip jame pateikta medžiaga atitinka vaikų amžiaus tarpsnio ypatumus, jų sociokultūrinę patirtį, interesus, polinkius, įgytas žinias, gebėjimus, vertybes; ar vadovėlio medžiaga skatina mokinio dvasinį ugdymą, ugdo vertybines nuostatas, savarankiškumą, atsakingumą, kūrybiškumą, kritinį, racionalų mąstymą ir pan. [30, 58–60].

Remiantis V. Jonynienės pateikta vadovėlio samprata, Pedagogikos instituto darbuotojai parengė „Vadovėlių rengimo ir leidimo nuostatas“, kurioms 1995 m. birželio 20 d. pritarė Švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo taryba [62; 37, 33]. Nuostatose vadovėlis apibūdinamas kaip viena iš Lietuvos mokyklose naudojamų ugdymo ir ugdymosi priemonių. Dokumente rašoma, kad „vadovėlis ugdo vaiką vertybiniu, pažintiniu, emociniu aspektais [...] padeda skleistis bendravimo, informacijos priėmimo ir tvarkymo, mąstymo, kūrybiniams raiškos ir t. t. gebėjimams“[62, 2]. Nurodoma, kad pagal tipą vadovėlis gali būti skirtas mokiniui arba mokytojui. Tačiau nėra įteisinama, kad autoriai privalo rengti ir pateikti vertinti tik vadovėlių komplektus [62, 1–2]. A. Svėrienė, apibūdindama nuostatų poveikį vadovėlių leidybai ir pasirinkimui, pažymi, kad „platus vadovėlio traktavimas per keletą metų sukėlė tam tikros painiavos, ypač perkant vadovėlius. Į galimų įsigyti vadovėlių sąrašus, pagal kuriuos mokyklos užsisakydavo vadovėlius, buvo įtraukiami ir pratybų sąsiuviniai, kuriuos mokiniai turėjo pirkti patys, ir mokytojo knygos. Patvirtinimo žymą yra gavęs net laikraštis“ [37, 33].

2. Vadovėlių turinio vertinimo modelio paieškos: 1998–2003 m.

Ugdymo turinio pokyčiai, vadovėlių leidybos augimas ir mokyklų aprūpinimo vadovėliais pertvarkymai paskatino naujas diskusijas dėl vadovėlio sampratos, turinio kokybės, vertinimo bei rengimo.

1998 m. Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė premijas vadovėlių ir mokymo priemonių autoriams. Patvirtinus naujas Bendrąsias programas, buvo siekiama skatinti naujų ir švietimo reformos kryptį atitinkančių vadovėlių rengimą. Nuostatose buvo rekomenduojama, kad apie premijuoti siūlomus vadovėlius atsiliepimus rašytų pedagogai, tėvai ir kiti suinteresuoti asmenys, o dalykinės ekspertų komisijos apibendrintų gautus atsiliepimus ir atliktų vadovėlių analizę, pagrindžiančią jų privalumus, Bendrųjų programų nuostatų atitikimą [14].

Tam, kad ekspertams būtų lengviau įvertinti pateikiamus premijoms vadovėlius, 2000–2001 m. buvo parengti keli vadovėlių vertinimo kriterijų projektai. Pedagogikos instituto darbuotojų Prano Gudyno ir Mildos Vosylienės parengtame vadovėlių turinio vertinimo kriterijų projekte buvo siūloma v/iadovėlius vertinti pagal šiuos kriterijus: tinkamumas nuostatoms, vertybinėms orientacijoms, bendriesiems gebėjimams ir dalykinėms kompetencijoms ugdyti, kontekstualumas, tinkamumas mokytis, vadovėlio poligrafiniai ir vizualiniai ypatumai, dalykinis tikslumas ir išsamumas, amžiaus tarpsniui atitikimas, aiškumas ir sistemingumas, metodinės sistemos teikiamos galimybės, suderinamumas su visa mokomųjų priemonių sistema [26, 1−6].

Evaldas Bakonis savo parengtame projekte siūlė analizuoti visas vadovėlio komplekto dalis: knygą mokiniams, knygą mokytojams ir pratybų sąsiuvinius [6, 1–2]. Vadovėlio (mokinio knygos) rengėjams ir vertintojams nurodoma atkreipti dėmesį į tai, kad vienas pagrindinių didaktinių reikalavimų kuriant vadovėlį yra „[...] vienybė tarp turinio ir sugebėjimo perteikti, taip pat mokymo ir mokymosi įvairovė“. Siūloma žvelgti į vadovėlį kaip į ugdymo turinio įvairų elementų, formų fiksatorių ir ugdymo proceso projektą (modelį) [6, 1].

Vadovėlis turėjo būti teikiamas vertinimui kartu su mokytojo knyga ir pratybų sąsiuviniu. Visas vadovėlio komplekto dalis buvo siūloma vertinti atsižvelgiant į apibrėžtus rodiklius: paskirties, ergonominius, estetinius ir ekonominius [6, 2]. Vertinant pagal paskirties rodiklio kriterijus turėjo būti nustatomas vadovėlio komplekto turinio tikslingumas, dalykinis tikslumas ir pedagoginiams reikalavimams atitikimas. Ergonominiai rodikliai turėjo padėti įvertinti vadovėlio komplekto tinkamumą optimaliam darbui su juo pamokoje ar mokantis savarankiškai. Estetiniais rodikliais buvo matuojamos komplekto estetinės ir meninės savybės. Ekonominiai rodikliai buvo naudojami įvertinti vadovėlio poligrafinės kokybės, kainos ir kitų vadovėlio charakteristikų tarpusavio atitikimą [6, 2−6].

Parengti projektai atsispindėjo siekius aprašyti, kaip sukurtas ir nuolat tikslinamas vadovėlio teorinis modelis turėtų būti realizuojamas konkretaus vadovėlio medžiagoje. Ekspertams, kurie vertino vadovėlius, ir autoriams nebeužteko bendrų vadovėlių rengimo ir vertinimo gairių. Tai rodo 2002 m. žurnale „Žvirblių takas“ vykusi diskusija. Autoriai kėlė klausimą apie metodinę pagalbą vadovėlio rengimo metu. Mokytojai ir mokslininkai pateikė ne vieną pavyzdį, kurie rodė, kad ne visi mokyklose naudojami vadovėliai atitinka anksčiau suformuluotus vadovėlių rengimo principus bei padeda siekti Bendrosiose programose apibrėžtų ugdymo tikslų [34].

Diskusijas dėl vadovėlių turinio kokybės skatino 1998 m. įsteigto Vilniuje VTIC veikla. Nors centras vykdė tik socialinio ugdymo (istorijos, geografijos ir visuomenės mokslų) vadovėlių tyrimus, tačiau organizuojamuose seminaruose ir konferencijose nagrinėti ir bendri vadovėlių kokybės klausimai. Pavyzdžiui, 1998 m. birželio 19 d. įvykusiame seminare „Modernūs istorijos vadovėlių vertinimo kriterijai“ aptartas vadovėlių vaidmuo keičiantis ugdymo turiniui, vadovėlių pasirinkimo problemos, svarbiausi reikalavimai naujos kartos istorijos vadovėlių turiniui, metodinei struktūrai, dizainui [9, 15]. Centro sudaromi informaciniai biuleteniai, 2000 m. parengtas mokslinių straipsnių rinkinys apie istorijos vadovėlius („Vadovėlis: dešimt skirtingų nuomonių“ (rusų kalba), atlikta vadovėlių analizė keitė požiūrį į istorijos, geografijos, pilietiškumo ugdymo vadovėlių rengimą ir turinio kokybę [2, 1–4; 1, 14; 3, 7–8]. Kita vertus, tai skatino naujai pažvelgti į kitų dalykų vadovėlius. Centro darbuotojai, keičiant vadovėlių turinio vertinimo, aprūpinimo jais tvarką tapo naujai rengiamos vadovėlio sampratos bendraautoriais.

3. Vadovėlio sampratos įteisinimas ir reikalavimų turiniui kaita 2003–2008 m.

2003 m. ŠPC darbuotojai E. Bakonis, P. Gudynas, V. Jonynienė, Vida Kazragytė, Irma Neseckienė, Alvyda Pacevičiutė, M. Vosylienė bendradarbiaudami su Švietimo ir mokslo ministerijos specialistais parengė „Reikalavimus bendrojo lavinimo dalyko vadovėliui“. Dokumentas tų pačių metų balandžio 9 d. buvo patvirtintas Švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. 452. [45, 14–15]. Tai buvo pirma po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo švietimo ir mokslo ministro įsakymu įteisinta vadovėlio samprata. Iki 2003 m. vadovėlių autoriai rengė, o ekspertai vertino vadovėlius, neturėdami legitimizuotos vadovėlio sampratos ir vienodų vadovėlių vertinimo kriterijų. Kaip pažymi ŠPC Vadovėlių centro vadovas E. Bakonis, „visos suinteresuotos pusės galėjo savitai interpretuoti, kas yra vadovėlis, kokia jo vieta bendrojo ugdymo sistemoje“ [12, 38].

Dokumente nurodomas vadovėlio vaidmuo reformuojamame ugdymo procese, nusakytos jo funkcijos, požymiai, svarbiausi rengimo principai, pateikti vertinimo kriterijai ir vertinimo anketos forma. Vadovėlis yra apibrėžiamas kaip „[...] pagrindinis daugkartinio naudojimo spausdintas mokymo(si) šaltinis (arba jo elektroninis, audiovizualinis atitikmuo), kuris atitinka Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus; pateikia moksleivių vertybinių nuostatų, gebėjimų, kompetencijų ugdymui(si) reikalingą informaciją ir užduočių sistemą; skirtas konkrečios klasės (klasių, amžiaus grupių) moksleiviams. Vadovėlį gali sudaryti kelios dalys“ [45, 14].

Minėtame dokumente pabrėžiama, kad vadovėlis iš pagrindinio žinių šaltinio bendrojo lavinimo mokykloje tampa savarankišku mokymosi vadovu, pagalbininku. Jis yra priemonė, „[...] padedanti įgyvendinti suplanuotą švietimo kaitą, [...] padeda detalizuoti, konkretinti Bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų teiginius“ [45, 14]. Rengiant vadovėlius autoriams nurodoma atsižvelgti į pagrindines vadovėlio funkcijas, formalius požymius ir metodinius principus.

Reikalavimuose bendrojo lavinimo dalyko vadovėliui rašoma, kad pagrindinės vadovėlio funkcijos yra šios: „[...] vadovėlis padeda kurti moksleivio vertybinių nuostatų sistemą. [...] plėtoja moksleivio bendruosius ir dalykinius gebėjimus. [...] padeda organizuoti mokymą(si), ugdymą(si), [...] teikia būtiną mokymuisi informaciją, medžiagą“ [45, 14]. Siekdami įgyvendinti aprašytas funkcijas autoriai vadovėlyje turėjo ne tik pateikti atrinktą, susistemintą ir pritaikytą mokiniams medžiagą, bet ir sukurti metodinę struktūrą, kuri padėtų mokiniams ugdytis vertybines nuostatas, gebėjimus ir įgyti žinias bei supratimą.

Reikalavimuose buvo trumpai aprašoma, kaip turėtų būti pateikta ir struktūruota vadovėlio medžiaga. Be to, buvo nurodoma, kad ji turi būti pritaikyta įgyvendinti pagrindinius metodinius principus: integralumo, sistemingumo, kontekstualumo, prasmingumo, prieinamumo, aiškumo ir vaizdumo.

Akcentuojama, kad vadovėlis pirmiausiai yra skirtas mokiniui, ir svarbu, kad jame būtų pateikiamos tam tikros naudojimosi taisyklės, patarimai, aiškios informacinės priemonės, tikslingai derinamos skirtingos mokymosi strategijos, veiklos rūšys ir sudaromos galimybės įsivertinti savo pažangą ir pasiekimus.

Dokumento priede buvo pateikti vadovėlio (vadovėlio rankraščio) vertinimo kriterijai, kurie suskirstyti į tris grupes: dalykiniai, pedagoginiai ir psichologiniai. Pirmąją grupę sudarė dalykiniai kriterijai, pavyzdžiui, vadovėlyje pateikiamų sąvokų, teorijų, interpretacijų šiuolaikiškumas, pateikiamos medžiagos atrankos pagrįstumas, medžiagos tolerantiškumas lyčių, amžiaus grupių, mažumų atžvilgiu ir pan. Antrojoje grupėje buvo pateikti pedagoginiai kriterijai: vadovėlio dermė su Bendrosiomis programomis, amžiaus ypatumams atitikimas, metodinės sistemos tinkamumas įvairiems mokymosi stiliams, vaizdinės medžiagos įvairovė ir pan. Trečiąją grupę sudarė psichologiniai kriterijai: medžiagos orientavimas į mokinio gyvenimo patirtį ir kontekstą, dermė su kitais tos srities, klasės, amžiaus grupės vadovėliais ir pan. Antrajame priede buvo pateikta vertinimo anketa, remiantis kuria buvo vertinamas vadovėlis.

Pagal naująją vadovėlių vertinimo tvarką ekspertai vertino tik vadovėlius. Jiems buvo suteikiama patvirtinimo žyma. Todėl „Reikalavimuose bendrojo lavinimo dalyko vadovėliui“ yra nekalbama apie vadovėlio komplektą ir jo rengimą.

Rašydama apie šį dokumentą, V. Jonynienė teigė: „[...] gaila, kad dėl tam tikrų priežasčių (riboto finansavimo) rengiant naująją vadovėlio sampratą atsisakyta bene labiausiai reformos pradžioje akcentuotos nuostatos, kad vadovėliai turi būti rengiami, leidžiami ir naudojami komplektais [...]“ [29, 4–5]. Vienas iš šio dokumento autorių E. Bakonis pripažino, kad „dabartinė sąvokos „vadovėlis“ formuluotė – nedidelis žingsnis atgal“, tačiau manė, kad šiame vadovėlių vertinimo etape nereikėtų įteisinti vadovėlio komplekto rengimo. Pasak jo, „[...] iki šiol dar neturime tokių vadovėlio komplektų, kurių pavyzdžiu galima būtų kurti ir vadovėlio komplekto sampratą. Komplektu dažniausiai laikomas vadovėlio ir užduočių sąsiuvinio derinys. Retai tenka pasidžiaugti ir šias dalis papildančia mokytojo knyga“ [12, 38].

Tais pačiais metais ŠPC Vadovėlių centro darbuotojai parengė 3 dienų seminarų „Vadovėlių vertinimo kriterijų taikymas“ programos metmenis ir juos suorganizavo vadovėlių autoriams, leidėjams ir vertintojams [59].

2004 m. E. Bakonis ir A. Svėrienė parengė metodinių rekomendacijų projektą vadovėlių autoriams ir vertintojams „Bendrojo lavinimo dalyko vadovėlis“. Jame buvo aptartas vadovėlio koncepcijos rengimas, vadovėlio struktūra, pateikti patarimai, kaip reikėtų rengti vadovėlio medžiagą, kuri atitiktų jai keliamus dalykinius, pedagoginius ir psichologinius reikalavimus. Išskirtas atskiras poskyris apie vadovėlio komplektą, kuriame pateikta jo samprata ir trumpai apibūdintos pagrindinės komplekto dalys.

Autoriai teigė, kad „[...] ši pagalbinė medžiaga daugiausia skirta papildyti, pagilinti žinioms, skatinti mokinių motyvaciją ir ugdyti gebėjimus [...] naudojama kaip papildoma medžiaga prie vadovėlių“ [12, 57].

Leidinyje pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pateiktos tam tikros vadovėlių pasirinkimo gairės. Mokytojams patariama pasitikėti ekspertų įvertinimais dėl vadovėlio dalykinio tikslumo, Bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų, pagrindinių demokratinių visuomenės vertybių atitikimo, tačiau savarankiškai įvertinti vadovėlį pagal kitus kriterijus, didesnį dėmesį skirti klausimams, susijusiems su kuo efektyvesniu vadovėlio panaudojimu pamokoje [12, 105–110].

Metodinės rekomendacijos sukonkretino 2003 m. parengtus reikalavimus vadovėlių turiniui. Įteisintą vadovėlio sampratą buvo bandoma nuosekliai ir kompleksiškai įgyvendinti praktikoje. Tačiau ekspertų komisijos nepritarė metodinių rekomendacijų publikavimui. Jos buvo kritikuojamos dėl to, kad didžioji dalis pateiktų patarimų ir juos iliustruojančių pavyzdžių yra skirta socialinio ugdymo (istorijos ir geografijos) vadovėlių rengimui, vertinimui bei parengta medžiagą neatskleidžia konceptualių vadovėlių rengimo aspektų.

2005 m. pakeitus vadovėlių vertinimo ir aprūpinimo jais tvarką, reikalavimai vadovėlių turiniui išliko panašus [40]. 2005 m. lapkričio 30 d. įvykusioje konferencijoje „Ugdymo turinio raida: ko mokysis mūsų vaikai XXI amžiuje“ didelis dėmesys buvo kreipiamas į vadovėlių kokybę, dėl to diskutuota atskiroje sekcijoje. Vadovėlių klausimams buvo skiriama vieta ir konferencijos rezoliucijoje. Joje buvo nurodyta, kad, siekiant pagerinti ugdymo kokybę, viena iš priemonių galėtų būti vadovėlių rinkos liberalizavimas, sudarant galimybes sistemingai vadovėlių analizei ir tyrimams. Buvo siūloma „kurti vadovėlių komplektus, jų turinį ir metodiką grįsti šiuolaikine mokymosi samprata, neperkrauti nereikalinga informacija, pritaikyti pagal mokinių amžių, sugebėjimus, mokymosi stilių įvairovę, sudarant sąlygas diferencijuoti mokymą“ [4].

Nuo 2006 m., prasidėjus diskusijoms dėl vadovėlių vertinimo sistemos liberalizavimo, buvo keliamas klausimas ir dėl vadovėlio sampratos atnaujinimo.

4. Kompetencijų ugdymas ir vadovėlio sampratos pokyčiai 2008–2012 m.

Viena iš pagrindinių priežasčių koreguoti vadovėlio sampratą ir reikalavimus vadovėlio turiniui buvo Bendrųjų programų atnaujinimas. 2007 m. buvo paskelbti atnaujintų Bendrųjų programų projektai, o 2008 m. šios programos buvo patvirtintos švietimo ir mokslo ministro [36]. Bendrosiose programose atsispindėjo naujas požiūris į ugdymo tikslus ir jų įgyvendinimą. Jose apibrėžtas ugdymo turinys buvo orientuojamas į mokinių bendrųjų ir dalykinių kompetencijų ugdymąsi. Mokinių pasiekimai aprašyti kaip trijų neatsiejamų ir nuolat plėtojamų kompetencijos sudedamųjų dalių – nuostatų, gebėjimų, žinių ir supratimo – visuma. Rekomenduojama ugdymo procesą organizuoti taip, kad mokinys įsitrauktų į aktyvų ir sąmoningą mokymąsi. Bendrosiose programose buvo ypač pabrėžiami laukiami mokymosi pasiekimai. Jie aprašyti kiekvieno dalyko ar kurso programoje, o šalia jų buvo pateiktos ugdymo gairės, norint parodyti, kad mokinys kompetenciją gali išsiugdyti tik pats sąmoningai ir aktyviai mokydamasis, o mokytojo pareiga – jį orientuoti ir jam padėti. Tai vertė peržiūrėti vadovėlio paskirtį, jo funkcijas ir naudojimo ugdymo procese galimybes. Šis darbas buvo pavestas atlikti nuo 2007 m. Švietimo plėtotės centre atkurto Vadovėlio centro (skyriaus teisėmis) darbuotojams.

Atnaujinta vadovėlio samprata buvo pateikta 2008 m. „Mokyklų aprūpinimo bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais ir mokymo priemonėmis tvarkos apraše“ . Ją rengė nuo 2007 metų atkurto Vadovėlių centro darbuotajai Asta Birelytė, Linas Jašinauskas, Kornelijus Šleževičius ir Švietimo plėtotės centro Ugdymo turinio skyriaus metodininkai V. Jonynienė, Žydrė Jautakytė, Albina Vilimienė, Vilija Zialenkienė [61]. 2008 m. balandžio 25 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. ISAK – 1199 patvirtintame dokumente rašoma, kad vadovėlio paskirtis – „[...] padėti mokiniams siekti švietimo ir mokslo ministro patvirtintose Bendrosiose programose [...] apibrėžtų ugdymo tikslų ir rezultatų, t. y. plėtoti kompetencijas – kurtis vertybinių nuostatų sistemą, įgyti reikiamų gebėjimų, įgūdžių, žinių ir supratimo“. Pagrindinės vadovėlio funkcijos siejamos su kompetencijų ugdymu. Vadovėlis turi „[...] skatinti mokinio [...] mokymosi motyvaciją ir padėti ugdytis vertybines nuostatas, kurios svarbios formuojantis sąmoningą požiūrį į mokymąsi, renkantis tolesnę ugdymosi kryptį ir brandinant asmens dorinę, kultūrinę, tautinę ir pilietinę savimonę; [...] sudaryti galimybes plėtoti mokinių bendruosius gebėjimus [...] ir specifinius to dalyko (ugdymo srities) gebėjimus; [...] padėti mokiniui įgyti būtinų žinių ir ugdytis supratimą teikiant jam aktualią informaciją: specialiai mokymuisi atrinktą, susistemintą, integruotą ir pritaikytą medžiagą ir nuorodas į kitus informacijos šaltinius“ [41].

Dokumente nurodomi ir trumpai apibūdinami pagrindiniai vadovėlio turinio metodiniai principai: šiuolaikiškumo, sistemingumo, kontekstualumo, aktyvumo ir kūrybiškumo, prieinamumo, lygių galimybių, vaizdumo ir aiškumo. Jame buvo pažymima, kad vadovėlis, mokytojo knyga ir vadovėlį papildančios mokymo priemonės, kuriuos tarpusavyje sieja bendra sudarymo idėja, turinys ir metodinė sąranga, sudaro vadovėlio komplektą. Nurodomos vadovėlį papildančių mokymo priemonių ir mokytojo knygos funkcijos.

Po metų, perėjus prie naujo vadovėlių turinio vertinimo modelio, vadovėlio samprata nebuvo keičiama. Nuo 2009 m. mokyklos galėjo rinktis ir įsigyti tuos vadovėlius, kuriems buvo parengtos leidyklos pasirinkto vertintojo ir institucijos, atsakingos už vadovėlio turinio vertinimą, paskirto vertintojo teigiamos recenzijos. Teigiamas vadovėlio įvertinimas buvo tuo atveju, jeigu jis atitikdavo pagrindinius vadovėlio turiniui keliamus reikalavimus. Jie buvo nurodyti 2009 m. gegužės 19 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. ISAK-1051 patvirtintame „Mokyklų aprūpinimo bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais ir mokymo priemonėmis tvarkos apraše“. Šiame dokumente rašoma, kad vadovėlis turi „[...] būti skirtas konkrečiam ugdymo turinio koncentrui arba klasei, ugdymo sričiai, integruotam kursui, dalykui arba moduliui; [...] turėti skirtą mokytis metodinę sąrangą [...], atitikti pagrindines demokratinės visuomenės ir Lietuvos valstybės vertybes, būti nešališkas lyties, amžiaus grupių, neįgalumo, gebėjimų, socialinės padėties, rasės, etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų atžvilgiu“ [42].

2010 m. vasario 9 d. Ugdymo plėtotės centro direktoriaus įsakymu Nr. 18-50 buvo patvirtintas „Vadovėlių recenzijų rengimo tvarkos aprašas“. Šio aprašo priede buvo pateikta „Vadovėlio / vadovėlio komplekto rankraščio turinio recenzijos forma“. Vertintojui buvo rekomenduojama įvertinti vadovėlio medžiagos tinkamumą mokyti ir mokytis pagal 11 aspektų. Pvz., įvertinti pateikiamos medžiagos tinkamumą ugdyti Bendrosiose programose apibrėžtus mokinių pasiekimus; įvertinti, ar pateikiama medžiaga atitinka Bendrosiose programose apibrėžtas dalyko turinio apimtis; nustatyti, ar pateikta tekstinė ir vaizdinė informacija kiekiu, sudėtingumu, proporcijomis ir struktūra pritaikyta skirtingų mokymo(si) stilių ir tam tikro amžiaus tarpsnių mokiniams; įvertinti, ar vadovėlio struktūra (suskirstymas į skyrius ir paragrafus), pateikiamos nuorodos (rodyklės, antraštės, svarbios medžiagos išskyrimas, literatūros sąrašai ir kt.), taisyklės, instrukcijos padeda mokiniams mokytis [18]. Vertinant vadovėlio komplektą buvo siūloma įvertinti: vadovėlio komplekto dalių (mokytojo knygos, pratybų sąsiuvinio, CD, DVD ar kitokių elektroninių laikmenų ir kt.) tarpusavio dermę; ar vadovėlį papildančios mokymo priemonės konkretizuoja vadovėlio medžiagą, atskleidžia naujus jos nagrinėjimo aspektus; ar vadovėlį papildančiose priemonėse pateikiamos veiklos padeda mokytojui individualizuoti mokinių darbą atsižvelgiant į jų individualius gebėjimus, poreikius, polinkius ir interesus ir kt.

Tais pačiais metais buvo parengta nedidelės apimties metodinė medžiaga vadovėlių turinio vertintojams [19]. Leidinyje buvo pristatyti bendrieji reikalavimai, kurie buvo keliami vadovėlių recenzijoms. Apibrėžti reikalavimai vadovėlio tekstinei ir vaizdinei informacijai, aptariama vadovėlio medžiagos struktūra, informacinė sistema, paaiškinama, į ką reikėtų atkreipti dėmesį vertinant vadovėlio medžiagos tinkamumą ugdyti dalykines ir bendrąsias kompetencijas.

2011–2012 m., pakoregavus vadovėlių vertinimo ir aprūpinimo tvarką, reikalavimai vadovėlių turiniui ir recenzijų rengimui buvo nepakeisti [16; 17]. Tačiau poreikis atnaujinti ir sukonkretinti esančią vadovėlio sampratą atsispindi 2012 m. išleistose „Vadovėlių ir kitos mokymosi medžiagos pritaikymo kompetencijoms ugdyti metodinėse rekomendacijose“ [20]. Leidinyje į vadovėlį žvelgiama kaip į priemonę, kuri savyje į vieną visumą sujungia spausdintą ir skaitmeninį ugdymo turinį. Ji padeda mokiniui kurti savo žinojimą individualiai ir kartu su kitais bei orientuotis nuolat besikeičiančioje informacijoje [20, 9-10]. Autoriai išskiria skaitmeninių vadovėlių turinio ypatumus ir atskleidžia, kaip mokymasis naudojant skaitmeninius vadovėlius gali padėti individualizuoti mokinių veiklą, pasirinkti tinkamas mokymosi strategijas, patirti mokymosi sėkmę ir išmokti palaikyti nuolatinį ryšį su naujausia informacija bei ją panaudoti problemų sprendimui [20, 10–14].

Išvados

  1. Lietuvos švietimo reformos pradžioje didelis dėmesys buvo skiriamas vadovėlių rengimui ir jų turinio kokybei. Švietimo reformos teoretikai, ugdymo turinio kūrėjai manė, kad reformuoto ugdymo turinio įgyvendinimas priklauso ne vien tik nuo bendrojo lavinimo mokyklos ir atskirų dalykų koncepcijų, programų, bet ir nuo vadovėlių turinio atnaujinimo.
  2. Pirmuose vadovėlio sampratos projektuose (1992 m., 1995 m.) buvo apibrėžtas vadovėlio teorinis modelis, kuris vėliau buvo tikslintas, konkretintas ir papildytas, tačiau esminės jo nuostatos išliko iki šių dienų. Pabrėžiama vadovėlio svarba įgyvendint reformuotą ugdymo turinį, tačiau jo vaidmuo ugdymo procese nesuabsoliutinimams. Jis įvardijamas kaip pagrindinė, bet ne vienintelė mokymosi priemone. Nurodoma, kad vadovėlio medžiaga, jame siūlomos dalyko mokymo(si) idėjos turėtų būti išplėtotos kituose papildančiose priemonėse (mokytojo knygoje, pratybų sąsiuviniuose). Keliamas reikalavimas, kad vadovėlio medžiaga turi atitikti įvairius ugdymo kontekstus.
  3. Pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įteisintoje 2003 m. vadovėlio sampratoje ir reikalavimuose turiniui atsispindėjo pagrindinės ankstesnių sampratų nuostatos. Parengtoje vadovėlių sampratoje pabrėžiama, kad vadovėlis pirmiausiai yra skirtas mokiniui ir labai svarbu jame pateiktą medžiagą, metodinę struktūra bei informacinę sistemą pritaikyti savarankiškam mokymuisi. Vadovėlis turėjo padėti kurti mokinių vertybinių nuostatų sistemą, plėtoti gebėjimus, organizuoti mokymą(si) ir ugdymą(si) bei teikti būtiną mokymuisi medžiagą. Tačiau atsisakoma reikalavimo, kad būtų rengiami ir vertinami vadovėlių komplektai. Vadovėlyje pateiktą medžiagą nurodomą vertinti keliais aspektais: dalykiniu, pedagoginiu ir psichologiniu.
  4. 2008 m., atnaujinus pradinio ir pagrindinio ugdymo Bendrąsias programas, buvo koreguojama ir vadovėlio bei kitų mokymosi priemonių samprata. Vadovėlio paskirtis, funkcijos ir reikalavimai turiniui siejami su kompetencijų ugdymu. Vadovėlis apibrėžiamas kaip priemonė, kuri turi padėti mokiniams siekti Bendrosiose programose apibrėžtų esminių dalykinių ir bendrųjų kompetencijų. Vertinant vadovėlių / vadovėlių komplektų turinį didžiausias dėmesys skiriamas nustatyti jame pateiktos medžiagos pritaikymui mokėjimui mokytis.
  5. 2012 m. parengtuose metodinėse rekomendacijose vadovėlių autoriams plėtojamos idėjos apie vadovėlį kaip priemonę, kuri būdama spausdinta ar skaitmeninė turi būti pritaikyta mokiniams individualiai ar su kitais kurti savo žinojimą, ugdytis gebėjimus, vertybines nuostatas ir sudaryti sąlygas plėtoti mokymąsi, kuris aprėpia bei sujungia įvairių šaltinių informaciją.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 2000 metų Pedagogikos instituto darbo ataskaita. Ugdymo plėtotės centro archyvas (toliau – UPCA), f. 1, ap. 1, b. 298, l. 14.
  2. 2000 metų Vadovėlių tyrimo ir informacijos centro Baltijos šalims darbo ataskaita. UPCA, f. 1, ap. 1, b. 297, l. 1–4.
  3. 2001 metų Švietimo plėtotės centro darbo atskaita. UPCA, f. 1, ap. 1, b. 314, l. 7–8.
  4. 2005 m. lapkričio 30 d. įvykusios konferencijos Ugdymo turinio raida: ko mokysis mūsų vaikai XXI amžiuje rezoliucija [interaktyvus]. Prieiga per internetą <http://www.pedagogika.lt/puslapis/ugdym13.htm>:
  5. BAKONIS, Evaldas. Ar „taikūs“ lietuviški vadovėliai? Taikos klausimai lietuviškame istorijos vadovėlyje. Istorija, 2000, t. 45, p. 60–65.
  6. BAKONIS, Evaldas. Bendras (konkursinio) vadovėlio vertinimo projektas [rankraštis]. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2000. 6 p.
  7. BAKONIS, Evaldas. Idealus istorijos vadovėlis: tarp realybės ir siekiamybės. Istorija, t. 48, 2001, p. 48–53.
  8. BAKONIS, Evaldas. Kaip rinktis vadovėlius. Švietimo Naujienos, 2004, nr. 7 (balandis), p. 23–24.
  9. BAKONIS, Evaldas. Pradedami tirti istorijos vadovėliai. Švietimo naujienos, 1998, nr. 24–26 (30–32), p. 15.
  10. BAKONIS, Evaldas. Vadovėlio kokybė – tai susitarimas. Švietimo Naujienos, 2003, nr. 8 (balandis), p. 8–9.
  11. BAKONIS, Evaldas; Svėrienė Audronė. Ar nauji naujausi vadovėliai. Mokykla, 1999, nr. 12, p. 28–32.
  12. BAKONIS, Evaldas; Svėrienė Audronė. Bendrojo lavinimo dalyko vadovėlis (metodinės rekomendacijos autoriams ir vertintojams) (projektas) [rankraštis]. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2004, UPCA, f. 1, ap. 1, b. 357, l. 57.
  13. Bendrojo lavinimo dalyko vadovėlio vertinimo ir patvirtinimo žymos teikimo ir registravimo tvarka. Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. bandžio 14 d. Įsakymu Nr. ĮSAK-490. Informacinis leidinys, 2003, nr. 8 (163), p. 16–17.
  14. Bendrojo lavinimo mokyklos skirtų vadovėlių ir kitų mokymo priemonių autorių premijavimo nuostatai. Patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro l. e. švietimo ir mokslo ministro pareigas 1998 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 562. Informacinis leidinys, 1998, nr. 15–16 (21–22).
  15. Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, įgyvendinimo, vertinimo ir atnaujinimo strategija 2006–2012. Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. ISAK–970 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.smm.lt/ugdymas/docs/uts/2007%2005%2023%20UT%20strategija.pdf>.
  16. Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. V-2310 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.upc.smm.lt/ekspertavimas/vadoveliai/1_Bendrojo_ugdymo_dalyku_vadoveliu_ir_mokymo_priemoniu_atitikties_teises_aktams_ivertinimo_ir_aprupinimo_jais_tvarkos_aprasas.pdf>.
  17. Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių turinio vertinimo tvarkos aprašas. Patvirtinta Ugdymo plėtotės centro direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. VK-14 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.upc.smm.lt/ekspertavimas/vadoveliai/2_Bendrojo_ugdymo_dalyku_vadoveliu_turinio_vertinimo_tvarkos_aprasas.pdf>.
  18. Bendrojo ugdymo vadovėlių turinio vertinimo tvarkos aprašas. Patvirtinta Ugdymo plėtotės centro direktoriaus 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 18–50.
  19. BIRGELYTĖ, Asta; JAŠINAUSKAS, Linas; PEČIULIAUSKIENĖ, Palmira; KAIRAITIS, Zigmas; ŠLEŽEVIČIUS, Kornelijus; ZELIANKIENĖ, Vilija. Vadovėlio turinio vertinimas (metodinė medžiaga) [interaktyvus]. Vilnius: Ugdymo plėtotės centras, 2010. 34 p. Prieiga per internetą: <http://www.upc.smm.lt/ekspertavimas/vadoveliai/Metodine_medziaga_vadoveliu_vertintojams.pdf>.
  20. BIRGELYTĖ, Asta; CIBULSKAITĖ, Nijolė; GERULAITIS Šarūnas; JAŠINAUSKAS Linas; KAUŠIENĖ, Regina; Kurienė, Almeda; Mončienė, Liucija; Pečiuliauskienė, Palmira; Salienė, Vilija; Toleikytė, Nijolė; Šetkus, Benediktas; Zubavičienė, Irena. Vadovėlių ir kitos mokymo(si) medžiagos pritaikymo kompetencijoms ugdyti metodinės rekomendacijos. Vilnius: Ugdymo plėtotės centras, 2012. 140 p.
  21. BRUZGELEVIČIENĖ, Ramutė. Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997. Vilnius: Sapnų sala, 2008. 337 p.
  22. CIBULSKAITĖ, Nijolė; BARANOVSKA, Kristina. Matematikos vadovėlių V klasei vertinimas dalykiniu, pedagoginiu ir psichologiniu požiūriais. Pedagogika, 2009, t. 95, p. 153–159.
  23. ČIŽAUSKIENĖ, Audronė. Istorijos vadovėliai: kokybė, stilius, kaina. Dialogas, 2003, lapkričio 7, nr. 40, p. 4.
  24. EITUTYTĖ, Daina; ŠIDLAUSKIENĖ Virginija, Pradinės mokyklos mokymo ir mokymosi priemonių galimybės įtvirtinti lyčių lygiavertiškumą ugdymo turinyje. Pedagogika, 2002, t. 61, p. 44–50.
  25. GRICKEVIČIUS, Artūras. Krikščionybė ir bažnyčia integruotos – visuotinės ir Lietuvos – istorijos vadovėliuose. Soter. 2006, 18 (46), p. 67–88.
  26. GUDYNAS, Pranas, VOSYLIENĖ, Milda. Vadovėlių, pristatomų Švietimo ir mokslo ministerijos premijoms gauti, analizės ir vertinimo rekomendacijos (projektas) [rankraštis]. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2000.
  27. [Informacija apie vadovėlio sampratos rengimą]. Žvirblių takas, 1995, nr. 2, p. 58.
  28. JOKIMAITIS, Rimantas. Dėl klaidų ir trūkumų vadovėliuose. Kultūros barai, 2004, nr. 3, p. 16.
  29. JONYNIENĖ, Violeta. Patvirtinta vadovėlio koncepcija. Žvirblių takas, 2003, nr. 4, p. 4–5.
  30. JONYNIENĖ, Violeta. Vadovėlis (Samprata. Rengimas. Leidyba). Žvirblių takas, 1995, nr. 2, p. 58–60.
  31. KAZLAUSKIENĖ, Aušra. Statistikos elementai lietuviškuose ir vokiškuose pradinės mokyklos matematikos vadovėliuose. Pedagogika, 2003, t. 65, p. 121–128.
  32. KNIŪRAITĖ, Vida. Kiek patriotizmo naujausiuose istorijos vadovėliuose. Istorija, 2006, t., p. 56–65.
  33. KRIŠČIŪNAS, Edvardas. Visuotinė ir Lietuvos istorija: jų santykio aspektai istorijos vadovėliuose. Kultūros barai, 2005, nr. 8–9, p. 34–38.
  34. Kur veda vadovėliai? Žvirblių takas, 2002, nr. 4, p. 2–6; 2002, nr. 5, p. 2–4; 2002, nr. 6, p. 2–7; 2003, nr. 1, p. 2.
  35. LAURINČIUKIENĖ, Lidija. Renkiesi vadovėlį – renkiesi mokymosi stilių. Švietimo Naujienos, 2003, nr. 15 (spalis), p. 6–8.
  36. Lietuvos Bendrojo lavinimo mokyklos pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. ISAK-2433. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras, 2008.
  37. LUKŠIENĖ, Meilė; Jonynienė, Violeta. Vadovėlis [rankraštis]. Vilnius: Pedagogikos institutas, 1992.
  38. MIKK, Jaan. Textbook: Research and Writing. Frankfurt am Main, Peter Lang, 2000.
  39. Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Vidurinio ir Europos šalyse. Konferencijos medžiaga, Vilnius, 2006. 156 p.
  40. Mokyklų aprūpinimo bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais ir mokymo priemonėmis tvarkos aprašas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. ISAK–2. Informacinis leidinys, 2005, nr. 3 (198), p. 6.
  41. Mokyklų aprūpinimo bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais ir mokymo priemonėmis tvarkos aprašas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. ISAK–2 (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. ISAK–1199 redakcija).
  42. Mokyklų aprūpinimo bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais ir mokymo priemonėmis tvarkos aprašas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. ISAK-1051 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.sac.smm.lt/index.php?id=8>.
  43. PEČIULIAUSKIENĖ, Palmira. Integruotų ir neintegruotų fizikos vadovėlių užduočių turinio integralumas. Pedagogika, 2002, t. 59, p. 86–90.
  44. REIGARDĖ, Jolanta; VASILIAUSKAITĖ, Nida. Tolerancija ir multikulturinis ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose. Vilnius: VšĮ Sorre, 2010, p. 72–91.
  45. Reikalavimai bendrojo lavinimo dalyko vadovėliui. Informacinis leidinys. Švietimo naujienos, 2003, Nr.8(163) p. 14–15.
  46. REINTS, Arno J. C; WILKENS, Hedrianne J. Evaluating the quality of textbooks from the perspective of learning process. In Wendy Ward (Eds.), 10th International Conference on Textbooks and Educational Media (September 2009 Santiago de Compostela – Spain), Local, National and Transnational Identities in Textbooks and Educational Media, IARTEM, 2009. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.iartem.no/documents/X_Conference_Textbooks_IARTEM_155x235_HD.pdf>.
  47. Rekomendacijos vadovėlių autoriams. Tėvynės šviesa, 1990, nr. 1 (3544), p. 15.
  48. SALIENĖ, Vilija. Mokyklinis lietuvių kalbos vadovėlis: koks jis turėtų būti? Žmogus ir žodis. 2008, t. 10, nr. 1, p. 145–149.
  49. SIČIŪNIENĖ, Viktorija; DARGYTĖ, Janina, Alternatyvių matematikos vadovėlių poveikis šeštokų mokymosi pasiekimams. Pedagogika, 2009, t. 97, p. 92–98.
  50. SKIRIUS, Juozas. Istorijos mokymas vidurinėje mokykloje – naujas požiūris ir kitokio pobūdžio vadovėliai. Istorija, 2009, nr. 76, p. 62–67.
  51. STANKEVIČIENĖ, Nida. Lyčių skirtumų atspindys bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinyje. Lyčių skirtumai švietimo sistemoje. Vilnius: Moterų informacijos centras, 2000, p. 100–110.
  52. SVĖRIENĖ, Audronė. Alternatyvūs vadovėliai ir jų kainos. Švietimo Naujienos, 2004, nr. 7 (balandis), p. 25–26.
  53. SVĖRIENĖ, Audronė. Teoriniai mokyklinio vadovėlio aspektai. Knygotyra, 2006, nr. 47, p. 28–47.
  54. SVĖRIENĖ, Audronė. Istorijos vadovėlio kultūra (1999–2002 m.). Knygotyra, 2004, t. 43, p. 9–24.
  55. SVĖRIENĖ, Audronė. Kiekybinė bendrojo lavinimo mokyklos vadovėlių informacinių priemonių analizė. Knygotyra, 2003, t. 41, p. 54–61.
  56. ŠALKAUSKIENĖ, Ritonė. Bendrieji pedagogikos principai lietuviš5. 2012 m. parengtuose metodinėse rekomendacijose vadovėlių autoriams plėtojamos idėjos apie vadovėlį kaip priemonę, kuri būdama spausdinta ar skaitmeninė turi būti pritaikyta mokiniams individualiai ar su kitais kurti savo žinojimą, ugdytis gebėjimus, vertybines nuostatas ir sudaryti sąlygas plėtoti mokymąsi, kuris aprėpia bei sujungia įvairių šaltinių informaciją.kuose tikybos vadovėliuose. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai. 2005, t. 19, kn. 2, p. 777–800.
  57. ŠETKUS, Benediktas. Kai kurie užduočių ir klausimų istorijos vadovėliuose pateikimo aspektai. Istorija, 2003, t. 57, p. 62–67.
  58. ŠETKUS, Benediktas. Koks turėtų būti istorijos vadovėlis. Mokykla, 1996, nr. 7, p. 12–15.
  59. ŠPC Vadovėlių centro kvalifikacijos kėlimo seminarų „Vadovėlių vertinimo kriterijų taikymas“ metmenys. UPCA, f. 1, ap. 1, b. 357, l. 5; 2003 metų Švietimo plėtotės centro darbo ataskaita, UPCA, f. 1, ap. 1, b. 348, l. 7–8; 2003 metų Švietimo plėtotės centro darbo ataskaita. UPCA, f. 1, ap. 1, b. 348, l. 7–8.
  60. TRUSKA, Liudas. Ar mūsų istorijos vadovėliai ugdo europietį? Dialogas, 2001, lapkričio 2, nr. 40, p. 7.
  61. Vadovėlių ir mokymo priemonių sampratos projektas (2008), [rankraštis]. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2008. p. 1–3.
  62. Vadovėlių rengimo ir leidimo nuostatos, Patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo tarybos 1995 m. birželio 20 d. posėdyje, p. 1–12.
  63. Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatos. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.smm.lt/strategija/docs/vss/strategija2003-12.pdf>.

Gauta 2013 m. sausio 19 d.
Pateikta spaudai 2013 m. gegužės 22 d.

Summary

Change of the Concept of the Textbook of the Lithuanian School of General Education (1990–2012)

The article analyses the change of the concept of the textbook of the Lithuanian school of general education in 1990-2012. It attempts to answer how the approach towards the purpose, functions and content quality of the textbook changed over time. Requirements for the textbook content and the content of recommendations developed for authors and assessors are analysed. It reveals how the concept of the textbook was developed and updated with regard to the changes in the curriculum of the Lithuanian school of general education and gradually implemented in the practice of assessment of textbooks.

The analysis of the documents, methodological literature for the authors and assessors of textbooks and other sources of the period under analysis leads to the following conclusions:

At the outset of the Lithuanian education reform, major attention was paid to the development of textbooks and the quality of their contents. The theorists of the education reform and the developers of the curriculum were convinced that the implementation of the reformed curriculum did not only depend on the concepts and programmes of the general education school and individual subjects but also on the updating of the content of textbooks;

the first draft concepts of the textbook (1992, 1995) defined the theoretical model of the textbook which was later revised, specified and supplemented but its principal provisions have remained intact to this day. The textbook was referred to as the principal, though not the only, learning aid. Authors were encouraged to develop sets of textbooks: a student’s textbook, a teacher’s book and an exercise-book. It was recommended to ground the development of textbooks on the Lithuanian education concept and the system of educational objectives, goals and values defined therein. A requirement was brought forward for the textbook material to be consistent with various educational contexts;

the first time when the concept of the textbook and the requirements for the content of textbooks were officially approved after the restoration of the independence of Lithuania was in 2003. For over ten years the assessment of the content of textbooks and the competitions for textbooks launched by the Ministry of Education and Science took place in line with the draft concepts of the textbook and assessment criteria and the internal resolutions of expert commissions. The new concept of textbooks highlights that the textbook is primarily intended for a student; therefore, it is essential to adjust the material presented in it for the independent learning of students. The textbook had to assist in forming the system of values in students, developing their abilities, organising teaching/learning and (self)education and providing the material necessary for learning. A provision was refused according to which authors were expected to develop sets of textbooks. It was recommended to evaluate the material provided in the textbook in several aspects: disciplinary, pedagogical and psychological;

in 2008, when the General Programmes for the primary and basic education were updated, the concept of the textbook and other learning aids was updated as well. The purpose, functions and content requirements for the textbook were associated with the development of competences. The textbook was defined as a means helping students to attain the educational goals and outcomes set forth in the General Programmes, i.e. to develop competences – to create value system, to gain the required skills, knowledge and understanding. When assessing the content of textbooks / sets of textbooks, major attention was paid for determining the adjustment of the material provided in the textbook for learning to learn;

in 2009–2012, when the documents governing the assessment of textbook content were updated, the concept of the textbook remained unchanged. Whereas the development of the content of digital education changes the role of the textbook in the educational process, it creates preconditions for the development of a new concept of the textbook.