„Istorija“. Mokslo darbai. 89 tomas
Dangiras MAČIULIS. Nacionalinio muziejaus idėja ir kolektyvinė atmintis Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m.
Spausdinti

Dangiras Mačiulis – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto XX a. Istorijos skyriaus mokslinis darbuotojas; adresas: Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių tyrinėjimų sritis – kultūros politika tarpukario Lietuvoje, kultūros istorija, istorijos politika.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimo projektą „Atminties kultūrų formavimo strategijos miestų urbanistinėse erdvėse“ (Nr. VAT-01/2010).

Anotacija. Straipsnyje, analizuojant tarpukario Kaune veikusių muziejų veiklą, siekiama nustatyti, ar 1936 m. duris atvėrusiame Vytauto Didžiojo muziejuje buvo pristatomas „pavyzdinis“, lietuviško nacionalizmo lūkesčius atliepiantis nacionalinės istorijos pasakojimas apie Lietuvos valstybingumo ir lietuvių tautos istoriją.

Prasminiai žodžiai: Tautos muziejus, Karo muziejus, Vytauto Didžiojo muziejus.

Abstract. By analyzing the activities of the museums located in Kaunas during the interwar period, the article aims to determine whether a "model" story about national history of the Lithuanian statehood and the Lithuanian nation expressing expectations of Lithuanian nationalism was presented in the Vytautas the Great Museum which was opened in 1936.

Key words: Nations Museum, Military Museum, Vytautas the Great Museum.

Įvadas

Lietuvių nacionaliniam judėjimui pasiekus savo politinį idealą – sukūrus suverenią Lietuvos valstybę – neliko kliūčių įgyvendinti seną lietuvių tautinio judėjimo sumanymą – sukurti Tautos (nacionalinį) muziejų, kuriame būtų įkūnyta lietuviško nacionalizmo lūpomis papasakota Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorija. Tačiau nacionalinio muziejaus kūrimas nebuvo sklandus ir lietuvių istoriografijoje lieka neatsakyta, ar ketvirtame dešimtmetyje duris atvėręs Vytauto Didžiojo muziejus buvo išties tai, ką lietuvių tautinis judėjimas savo vizijoje laikė nacionaliniu muziejumi. Lietuvių istoriografija tarsi nestokoja dėmesio tarpukario Lietuvos muziejų ir muziejininkystės istorijai: rasime ir Lietuvos muziejų istorijai skirtą apibendrinančią Nastazijos Keršytės monografiją, ir tyrimų, skirtų atskirų muziejų istorijai, ir labiausiai lietuviškai muziejininkystei nusipelniusių asmenų, tokių kaip Paulius Galaunė ir Vladas Nagevičius, biografijas [17; 22; 28; 30; 47; 58]. Tačiau taip ir liko neatsakytas klausimas, ar 1936 m. duris atvėrusio Vytauto Didžiojo muziejaus erdvė įkūnijo „pavyzdinį“, lietuviško nacionalizmo lūkesčius atliepiantį nacionalinės istorijos pasakojimą apie Lietuvos valstybingumo ir lietuvių tautos istoriją. Į šį klausimą bandysime atsakyti analizuodami nacionalinio muziejaus kūrimo istorijos peripetijas.

Muziejinis Laikinosios sostinės kraštovaizdis

Nepriklausoma Lietuva savarankišką gyvenimą pradėjo turėdama iš esmės vieną muziejų – Laikinojoje sostinėje veikiantį, dar XIX a. gale įkurtą Kauno miesto muziejų. Pastarasis į nacionalinio muziejaus vaidmenį nepretendavo – trečiame dešimtmetyje šį vaidmenį iš dalies ir veikiau nesąmoningai bandė prisiimti Karo muziejus. Šį muziejų Krašto apsaugos ministerija įkūrė 1919 m. gale, dar nesibaigus nepriklausomybės kovoms. Krašto apsaugos ministras Pranas Liatukas 1919 m. gruodžio 15 d. įsakymu Lietuvos kariuomenei nurodė: „Gydytojui pulkininkui Vladui Nagevičiui, kaipo istorijos paminklų rinkimo žinovui, pavedu imtis prie Krašto Apsaugos Ministerijos Lietuvos Karo Muziejaus tvėrimo“ [1]. Tiek pats steigiamo muziejaus pavadinimas, tiek jo steigėjas Krašto apsaugos ministerija, tiek pagrindinio šio sumanymo įkūnytojas Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos tarnybai vadovaujantis pulkininkas V. Nagevičius tarsi vienareikšmiškai liudijo, jog šis muziejus tarnaus išskirtinai karo istorijai – rinks ir rodys lietuviško ginklo šlovės liudijimus praeityje bei taps modernios Lietuvos kariuomenės istorijos metraštininku ir nacionalinės kariuomenės tradicijų kūrėju, praeities vaizdiniais ugdys karių narsą ir patriotizmą. Tačiau pagrindinio šio muziejaus idėjinio architekto, 1920 m. pakelto į generolus, V. Nagevičiaus sumanymai ir užmačios gerokai peržengė misiją tapti vien Lietuvos kariuomenės metraštininku. Kaip taikliai vėliau pastebėjo Jonas Puzinas, Karo muziejui, be Lietuvos kariuomenės istorijos rašymo, „rūpėjo ypač tautinė propaganda“ ir „parodyti lietuvių kovas dėl nepriklausomybės įvairiais laikotarpiais“ [36].

Prabėgus geriems metams nuo įsakymo, skelbiančio Karo muziejaus įkūrimą, Krašto apsaugos ministerija taip formulavo šio muziejaus tikslus ir uždavinius: „Kuriamasis Lietuvos Karo Muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsimančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankoje per skausmus ir kovą pasiekė savo nepriklausomybę. Antra Muziejaus užduotis – atvaizdinti, kaip gimė toje pasaulio suirutėje Lietuvos kariuomenė, kaip ji augo, žygiavo, mušėsi ir tvarkė kasdieninį savo gyvenimą. Svarbu, kad nei vienas kiek žymesnis atsitikimas pulke ar daly nepraeitų Muziejaus nepastebėtas“. Kartu buvo sudaryta ir muziejaus schema, kuri numatė, jog muziejaus „įžanginiame skyriuje“ bus „galerija kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Karo senovės liekanos. Lietuvos kariuomenės tvėrimas iki 1918 m. lapkričio mėn. 23 d.“. Kiti muziejaus skyriai turėjo lankytojus supažindinti su Lietuvos kariuomenės struktūra, atskirų jos dalių istorija [2]. Taigi muziejus projektuotas siekiant ne tik atskleisti lietuvių karybą praeityje bei kariuomenės nūdieną, bet ir pateikti pasakojimą apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Tokiu būdu muziejus greta karybos istorijos buvo užprogramuotas bent minimaliai liudyti nacionalinio valstybingumo istorijos naratyvą. Muziejus nuo pirmųjų dienų išties neapsiribojo tik domėjimusi karybos istorija ir rinko visa, kas laikyta „praeities liudijimu“. Kaip vėliau aiškino pats V. Nagevičius, kuriant Karo muziejų, kitų muziejų, išskyrus Kauno miesto muziejų, nebuvo, todėl ir „į Karo muziejų buvo imta visa kas tik pasitaikė gauti, kad apsaugotų nuo sunaikinimo“ [7].

Karo muziejus buvo iškilmingai pašventintas 1921 m. vasario 16 d., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės trečiąsias metines [54]. Tiesa, lankytojams duris jis atvėrė kiek vėliau. Visuomenė pirmiausia tapo liudininke to, kaip pati Karo muziejų supanti erdvė virsta kolektyvinės atminties raiškos vieta, kaip, spaudos žodžiais tariant, „apteršta nusususi aikštelė su keletu apgriuvusių apleistų buvusios cerkvės trobesių, kuriuos tik vėjai švilpavo“ [12], virsta kolektyvinės atminties sodeliu. Tai iškalbingai bylojo ir pati Karo muziejaus išvaizda (senovės pilies kuorą primenantis muziejaus bokštas), ir pačios vietos naujo muziejaus pastato statybai paieška, taip pat svarstymai apie tai, kaip turėtų atrodyti naujasis karo muziejus. 1922 m. aptariant muziejaus statybos klausimą nuskambėjęs V. Nagevičiaus pageidavimas, kad „muziejų reiktų statyti senovės viduramžių stiliaus“, o patogiausia jam būsianti vieta – Vytauto kalnas, – į kolektyvinės atminties rėmus įsprausto simbolinio mąstymo kvintesencija. Toks simbolinis mąstymas buvo ne tik raiškiai nacionalistiškai angažuoto ir į istorijos politiko vaidmenį įsijautusio V. Nagevičiaus savastis – panašios nuomonės buvo ir kiti šio posėdžio dalyviai, siūlydami Karo muziejaus pastatui „priduoti išvaizdą mūsų senovės karžygių pilių“ [3].

Sprendžiant iš atsiliepimų, pirmiesiems šio muziejaus lankytojams, įžengusiems ekspozicijon 1921 m., didžiausią įspūdį darė tai, kas priminė ką tik nurimusias nepriklausomybės kovas – Lietuvos kariuomenės kūrimą liudijantys dokumentai, kariuomenės amunicija, karo trofėjai. Tiesa, pačiame muziejuje daugiausiai vietos ir buvo skirta parodyti „kariuomenės žygiams nuo pirmutinių nedrąsiųjų žingsnių lig pat paskutinių mums sėkmingų kovų su Želigovskio kariuomene“ [12].

Tačiau muziejus buvo ne tik nepriklausomybės kovų metraštininkas. Kaip ir planuota, muziejaus „įžanginis skyrius“ buvo paverstas trumpu Lietuvos valstybingumo istorijos pasakojimu. Ant muziejaus sienų kabėjo paveikslai, kurių siužetai iliustravo raiškius senosios Lietuvos istorijos epizodus, bei valstybingumo tradiciją liudijančių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai. Teigta, jog muziejuje esanti „visų buvusių Lietuvos kunigaikščių ir karalių paveikslų eilė, nuo seniausių laikų iki Liublino unijos, yra tas ryšys, kuris jungia buvusią istorinę Lietuvos valstybę su dabartine“ [13]. Greta senosios Lietuvos istorijos priminimo atskleistas pasakojimas apie XIX a. prasidėjusį lietuvių tautinį atgimimą su pagrindiniais jo herojais (juos liudijo S. Daukanto, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos portretai), parodytas politinės nepriklausomybės kovos kelias. Taigi muziejus atspindėjo nacionalinės istorijos naratyvą – t. y. trumpą Lietuvos valstybingumo istorijos kursą.

1922 m. smalsus pilietis apžiūrėjęs du Laikinojoje sostinėje veikiančius muziejus – Kauno miesto muziejų ir Karo muziejų – spaudoje, dalindamasis įspūdžiais, teigė, kad pirmąjį „būtų galima pavadinti lietuvių etnografiniu muziejumi, nes ten surinkta daugiausia piliakalnių iškasenų, tokių lietuvių tautinio gyvenimo pavyzdžių, kaip rūbai, išdirbiniai ir t. t.“, o antrąjį esą teisingiau būtų vadinti „kovos už Lietuvos nepriklausomybę muziejumi“, nes „čia surinkta viskas, kas liečia mūsų tautos atgijimą ir atskiros nepriklausomos valstybės sudarymą“. Taigi Karo muziejus visuomenės akimis buvo ne tik Lietuvos kariuomenės istorijos, bet ir Lietuvos valstybingumo istorijos liudytojas, kuris „gerai vaizduoja mūsų valstybę, kuri aukštai pakilusi buvo nupuolusi, pavergta ir tik po ilgų kančių pamažėle atgyja ir stiprėja“ [13].

Nuo pat pradžių amžininkai ir politinis elitas į Karo muziejų žvelgė ne tik kaip į istorinio palikimo saugotoją, valstybės ir kariuomenės istorijos metraštininką, bet ir kaip į indoktrinacinį instrumentą, įvardijo jį kaip „vieną iš geriausių įstaigų tėvynės meilei arba patriotizmui sužadinti“. Pastebima, kad pačia savo išore, ekspozicija ir jo aplinkoje vykstančiais ritualais Karo muziejus „vaizdžiai nurodo, kaip gimė, kovojo už savo silpną gyvybę Lietuvos valstybė ir kas dar lieka jai pasiekti“ [13]. 1922 m. minėtus Lietuvos siekius Karo muziejuje liudijo akcentuojamos Lietuvos teisės į Klaipėdos ir Vilniaus kraštus – teritorijas, kurios tuo metu Lietuvai dar nepriklausė. 1923 m. vasarą Karo muziejuje apsilankiusi Rygos lietuvių katalikų jaunimo draugijos „Šviesa“ delegacija Karo muziejaus atsiliepimų knygoje paliko tokį įrašą: „Karo muziejus tai Lietuvos šventinyčia supinta josios ašarų, skausmų ir kraujo, o taip pat ir laimėjimų atminčių“ [26].

Karo muziejus trečio dešimtmečio Laikinojoje sostinėje buvo iš esmės vienintelė vieta, kur muziejaus erdvė buvo paversta pavyzdinio nacionalinės istorijos pasakojimo vieta. Amžininkų liudijimu, tuomet šio muziejaus lankytojas išgirsdavo maždaug tokį pasakojimą: „Čion skyrius, kuriame vaizduojama senovės Lietuva. Žiūrėkite į žaliąjį paveikslą. Matote, miške liepsnoja ir rūksta aukuras, prieš aukurą Perkūno stovykla, baltos vaidėlutės saugo amžinąją ugnį. Čia pat baltuose rūbuose žilabarzdis krivių krivaitis Lizdeika, vyriausias Ramuvos kunigas. Štai kitas paveikslas. Po medžiu ilsisi D. L. Kunigaikštis Gediminas. Jis sapnuoja geležinį vilką ... tai Vilniaus įkūrimas. Čion Kauno pilies liekanos; greta – Trakų pilies, D. Liet. Kunig. Kęstučio sostinės vaizdas. Šitame paveiksle – D. L. K. Vytautas prisiekia atkeršyti kryžeiviams už nuterliotą Žemaičių kraštą, čionai jau matome Vytauto kerštą – tai Žalgirio kova. Aukštai, žiūrėkite, eilė Lietuvos kunigaikščių ... Toliau nutrūksta garbingos praeities siūlas ir prasideda naktis. Lenkai, per unijas pavergę mūsų kraštą, pradėjo jį lenkinti ir marinti. Lietuviams, rodos, lemta buvo išnykti. Ir tik, žiūrėkit į šitą figūrą – mūsų močiutė iš maldaknygės, ratelį sukdama, mokina savo mažą vaikelį ir lietuviškoj dvasioj auklėjo naują kartą Taigi močiutės suplyšusi maldaknygė buvo elementoriu ir mokslo diena. Laimingi buvo, kurie turėjo tokią knygą: daugumai ir tą paskutinę lietuvišką knygą rovė iš rankų rusų žandaras. Tie amžiai buvo tamsi Lietuvai naktis. Ilgai laukėme aušros ir patekančios saulės. Ir ilgai būtume laukę, jei ne šie saulėto rytojaus pranašai ir tautos žadintojai. Tautos patriarchas Basanavičius, Petras Vileišis, Simanas Daukantas, Vincas Kudirka ir visa eilė kitų garbingų vyrų. Jie platino lietuvišką žodį, žadino gęstančią Lietuvos gyvybę, kurstė merdinčią lietuviškumo liepsnelę kaime. Jie nepabijojo galingo caro žandaro ir tarė pavergtai retežiais sukaustytai Lietuvai: pažvelk į garbingą savo praeitį ir mesk vergo jungą. Lietuva parbudo. Geriausieji jos sūnūs aukštai pakėlė savo vėliavas – žiūrėkit į šias mūsų pirmųjų karių vėliavas – pradėjo nelygią kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės ir laimėjo“ [57].

Reiktų pridurti, jog greta Karo muziejaus – tiksliau jo sodelyje – nuo muziejaus veiklos pradžios kryptingai formavosi simbolinis atminties laukas. 1921 m. spalio 17 d. (neprabėgus nė metams nuo paskutinio Lietuvos kariuomenės mūšio) šalia muziejaus buvo atidengtas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ (kritusiems 1918–1920 m. kovose dėl nepriklausomybės) [23; 25]. 1923 m. lapkričio 23 d. Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas paminklas tautinio atgimimo patriarchui Jonui Basanavičiui. 1927 m. gegužės 15 d. minint Lietuvos parlamentarizmo septynerių metų (nuo Steigiamojo Seimo sušaukimo) sukaktį muziejaus sodelyje buvo atidengti tautinio atgimimo veikėjų Simono Daukanto ir Vinco Kudirkos biustai. 1928 m., pažymint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dešimtmetį, priešais senovės pilies kuorą, primenantį muziejaus bokštą, buvo atidengta Laisvės statula. Karo muziejaus sodelis virto centrine valstybinių minėjimų vieta – simboliniu oficialios kolektyvinės atminties ir komemoracijos lauku.

1928 m. nepriklausomybės dešimtmetį švenčiančios Lietuvos Laikinoje sostinėje veikė trys pagrindiniai muziejai: Kauno miesto muziejus, Karo muziejus bei M. K. Čiurlionio galerija ir Valstybinis muziejus. Pastarasis muziejus net lietuviškų muziejų kontekste atrodė neįprastai – pasak jo direktoriaus P. Galaunės, M. K. Čiurlionio galerija ir Valstybinis muziejus – „tai dvi atskiro muziejinio pobūdžio ir atskirų uždavinių įstaigos vienuose M. K. Čiurlionies galerijos laikinuose rūmuose“ [16, 362]. Iš esmės skyrėsi jųdviejų kūrimo sumanymas ir tikslai. 1921 m. gruodžio 31 d. remiantis Steigiamojo seimo priimtu M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymu įkurta M. K. Čiurlionio galerija turėjo saugoti pirmiausia lietuvių menininkų kūrybinį palikimą ir tautodailę. Pats galerijos steigimo aktas tuomet buvo greičiau politinės valios išraiška, nes dar kelerius metus ši galerija egzistavo tikai popieriuje – oficialus M. K. Čiurlionio galerijos atidarymas įvyko 1925 m. gruodžio 11 d. P. Galaunė neturėjo ambicijų galerijos patalpose visuomenei pasiūlyti nacionalinės istorijos naratyvą. Pirmiausia jį domino meninis palikimas ir galerijos misija jis laikė šio palikimo išsaugojimą [15, 70].

M. K. Čiurlionio galerija turėjo „įnamį“ – jos patalpose glaudėsi Valstybinio muziejaus rinkiniai. Valstybinis muziejus gimė kaip 1919 m. įkurtos Valstybės archeologijos komisijos padalinys – Valstybės archeologijos komisijai buvo pavesta „rinkti, saugoti ir tyrinėti Lietuvos praeities liekanas“, o šiam tikslui įgyvendinti suteikta teisė steigti „centro ir vietos archeologijos ir istorijos muziejus ir archyvus“ [31, 387]. Valstybės archeologijos komisija muziejininkyste užsiimti nepradėjo, bet bešeimininkį kultūros palikimą rinko kruopščiai, tikėdamasi ateityje įkurti muziejų. Tik formaliai 1923 m. įkurto Valstybinio muziejus rinkinys gulėjo M. K. Čiurlionio galerijos saugykloje.

Tais metais, kai visa Lietuva minėjo nepriklausomybės dešimtmetį, Kauno miesto muziejus gruodžio 5 d. šventė savo trisdešimtmetį. Nors jam vadovaujantis prof. E. Volteris ta proga apžvelgdamas muziejaus „biografiją“ teigė, kad tik jo veiklos pradžioje „griežtai nebuvo nusistatyta dėl muziejaus krypties: buvo imami įvairiausi eksponatai“, o vėliau jis „įgavo moksliškai pramoninio muziejaus kryptį“, išties šio muziejaus pavadinimas toli gražu neatspindėjo nei jo veiklos krypties, nei rinkinių pobūdžio. Tuo metu muziejuje buvo šie skyriai: archeologijos, numizmatikos, liaudies kultūros, paleontologijos ir mineralogijos, paveikslų, filatelijos, senų dokumentų ir knygų, žydų kultūros ir Kauno miesto kultūros [56]. Kauno miesto istorijai muziejuje buvo skirta mažiausiai vietos – apie tai pasakojantis kuklus muziejaus skyrius buvo atidarytas tik 1928 m. lapkričio 15 d. [37]. Tai susiję su tuo, kad tuomet didesnio dėmesio Laikinosios sostinės praeičiai pareikalavo miesto valdžia. Pastarąjį prioritetą pabrėžė ir 1929 m. rugsėjį Kauno miesto tarybos patvirtintas naujas Kauno miesto muziejaus statutas [27].

Taigi nepriklausomybės dešimtmetį atšventusioje Lietuvoje nebuvo muziejaus, kurio ekspozicijoje būtų įkūnytas nacionalinės istorijos naratyvas, pasakojantis lietuviško valstybingumo ir lietuvių tautos istoriją. Iš dalies šią funkciją atliko Karo muziejus, kuris fragmentiškame Lietuvos valstybingumo istorijos fone atspindėjo Lietuvos kariuomenės istoriją.

Muziejaus projektai ir kūrimas

Tai, jog Karo muziejus nėra ir negali būti Tautos muziejaus vizijos įkūnijimas, buvo akivaizdu politiniam ir kultūriniam elitui, o juo labiau siauram profesionalių muziejininkų ratui. 1925–1927 m. buvo parengta mažiausiai pora nacionalinio muziejaus (taip juos galėtume kvalifikuoti) steigimo įstatymo projektų. Šių projektų pagrindinis iniciatorius ir autorius, regis, buvo Paulius Galaunė. Pavyzdžiui, 1925 m. kovą Švietimo ministerijai buvo įteiktas Valstybės muziejaus įstatymo projektas, kuris skelbė, kad toks muziejus steigiamas Lietuvos sostinėje, o jo tikslas – rinkti, sisteminti ir saugoti „senovės meno ir kultūros paminklus, kurie savo pilnumoje vaizdžiai ir pilniausiai rodytų Lietuvos tautos gyvenimą, taip pat gyvenimą tų tautų, kurios Lietuvoje yra gyvenę ir gyvena“. Šis muziejus projektuotas su priešistorinės archeologijos, istorinės archeologijos, numizmatikos ir sfragistikos, bažnytinio meno, istorinės tapybos ir lipybos, keramikos ir stiklo, etnografijos ir liaudies dailės skyriais [43]. 1927 m. rugsėjį Švietimo ministerijai buvo įteiktas Tautos muziejaus įstatymo projektas, kuris numatė, jog steigiamas Tautos muziejus bus „moksliškai – organizacinė įstaiga“, kurios „vyriausias tikslas“ bus „rinkimas, saugojimas ir moksliškas tyrinėjimas Lietuvos meno bei kultūros – buities muziejiškų turtų, turinčių bendros valstybinės bei tautinės reikšmės“. Būsimasis muziejus turėjo perimti Valstybės archeologijos komisijos surinktus eksponatus Valstybės muziejui bei kitus valstybės rankose esančius rinkinius ir jais „vaizdžiai supažindinti visuomenės plačiausius sluoksnius“ su „lietuvių tautos ir kitų gyvenusių, ar gyvenančių Lietuvoje tautų meno bei kultūros – buities raida ir jų praeities bei dabarties būkle“. Tai liudija, kad buvo numatytas nacionalinės istorijos pasakojimas ekspozicijoje, tačiau iš projektuojamų muziejaus skyrių matyti, jog šiame, kaip ir ankstesniame, Valstybės muziejaus projekte prioritetas buvo meninio palikimo saugojimas [41]. Turint galvoje, kad projektų autorius buvo P. Galaunė, tai neturėtų stebinti – pastarajam pirmiausia rūpėjo dailės paveldas. Tiek vienas, tiek kitas projektas tiesiog nugulė ministerijos stalčiuose.

Kai į Kauno miesto savivaldybę 1929 metų spalį kreipėsi Vytauto Didžiojo mirties 500 metų paminėjimo rengimo Vyriausias komitetas, dėstydamas sumanymą Kaune pastatyti Vytautui Didžiajam paminklą, miesto valdžia atsakė, jog ši sumaniusi Laikinoje sostinės pastatyti Vytauto Didžiojo vardu pavadintą Tautos muziejų, kuriame „būtų sutalpinti kaip dabar esami Kaune visi muziejai, taip ir kiti, kurie gali įsisteigti“. Burmistras Jonas Vileišis, pabrėžęs Tautos muziejaus klausimo aktualumą, pridūrė, kad savivaldybė „tvirtai tiki, kad jau ateinančiais metais“ šis sumanymas bus įgyvendintas [5]. Kaip tik prieš tai burmistro J. Vileišio iniciatyva buvo surengtas pasitarimas, kuriame pastarasis išdėstė „būtiną reikalą centralizuoti visus muziejaus skirtus eksponatus, kurie šiandien pripuolamai renkami kiekvieno muziejaus atskirai, ir įsteigti vieną muziejų centrą, kaipo Tautos muziejų, kuris būtų lengviausiai prieinamas visiems lankytojams ir būtų viena rimčiausių įstaigų mokslo tikslams“. Burmistras net pateikė savąją muziejaus viziją: pirmame Tautos muziejaus aukšte įsikurs Karo muziejus, antrajame – etnografinis ir tautodailės muziejus, trečiajame – meno galerijos, o muziejaus sparnuose – miesto, pedagoginis ir gamtos muziejai [4]. Sprendžiant iš spaudos pranešimų miesto savivaldybė bent jau iš pradžių muziejaus statybą neketino paversti Vytauto Didžiojo įamžinimo akcija ir tikėjosi ženklios valstybės paramos šio muziejaus statybai [20]. Kauno savivaldybė apie sumanymą statyti Tautos muziejų informavo vyriausybę ir sulaukusi pritarimo netruko imtis organizuoti projektavimo darbų [6]. Mintis Tautos muziejaus statybą paversti Vytauto Didžiojo įmažinimo akcija buvo entuziastingai priimta tiek pačios savivaldos, tiek Lietuvos kultūrinio ir politinio elito. Palankiai šią mintį vertino ir Vytauto Didžiojo jubiliejinių metų šventės organizavimu besirūpinantis Vytauto Didžiojo komitetas.

Užvirė diskusija, koks bus Vytauto Didžiojo muziejus bei kokie jau veikiantys muziejai įsikurs po jo stogu. Netrūko ginčų ir dėl muziejaus statybos vietos. Vieni įrodinėjo, kad geriausia vieta Tautos muziejui statyti – greta Karo muziejaus, kiti – kad muziejų derėtų įkurdinti Vytauto kalne, o treti, pavyzdžiui, Maironis ir Adomas Jakštas, įrodinėjo, kad tautos muziejui, kuris „savo esme yra tam tikra praeities šventovė“, geriausiai „pritinka stovėti vietoje pagarsėjusioj praeity“, o tokia vieta yra Kauno pilis. Pasak A. Jakšto, „nesyk griauta, nesyk atstatinėta, ji virto brangiausiu mūsų tėvynės sklypeliu. Jos pamatai gausiai aplaistyti lietuvių krauju“. Pastarasis siūlė ant Kauno pilies liekanų „pastatyti daug aukštesnį ir gražesnį rūmą, negu kad pirmiau būta“ – naujoji Kauno pilis turėjo virsti namais Tautos muziejui, kuris rodytų „visą mūsų praeitį ir mūsų tautos kūrybą“ [19]. Diskusija dėl muziejaus statybos vietos – tai iš esmės diskusija dėl to, kaip būsimam Tautos muziejui sukurti didesnį simbolinį kapitalą. Vieniems atrodė, jog statant muziejų vietoje Karo muziejaus nebus galima įkūnyti Vytauto Didžiojo pagarbos verto projekto, o kiti, pavyzdžiui, Vaižgantas, įrodinėjo, kad priešingai – esama Karo muziejaus vieta tinkamiausia Tautos muziejui statyti „ir ją paniekinus nusidėtumei visai Lietuvos valstybei, ne vien Kaunui, kur Karo Muziejus jau tapo Forum Lituanum, lietuviško valstybingumo mokykla. Jei kas išdrįstų naikinti šia savotišką politikos auklėjimo vieta, apsivilkčiau atgailos maišu ir eičiau į minią, šaukdamas, kad savo krūtinėmis užstotų ją“. Vaižgantui ypač svarbu atrodė išsaugoti Karo muziejaus sukurtas komemoracijos tradicijas ir buvo pažymėta, jog „Vl. Nagevičiaus sudarytoji vieta virto kilnaus patriotiško kulto vieta“ [42].

1930 m. vėlyvą rudenį oficiozas taikliai nurodė, kad „dėl Vytauto Didžiojo muziejaus buvo daug ginčų ir daug projektų. Ir ta projektų – sumanymų daugybė jau buvo begresianti pačią idėją paskandinti“. Tad esą daug kam buvo netikėta žinia, jog lapkričio 23 d. bus šventinamas Vytauto Didžiojo muziejaus kertinis akmuo [9]. Diskusija, kur dėti kertinį pamatą Vytauto Didžiojo muziejui, išties tęsėsi iki paskutinės akimirkos. Užsitęsusiose diskusijose tašką padėjo valdžia. Jos nuomonę lėmė, kad Vytauto Didžiojo muziejaus statybai buvo pasirinkta vieta prie Karo muziejaus. Svariausia priežastis, nulėmusi galutinį šios vietos pasirinkimą, buvo ta, jog ši erdvė jau buvo tapusi kolektyvinės atminties vieta – muziejaus statybai einant į pabaigą oficiozas prisipažino: „Vietą muziejui nustatė tradicija. Ne ilgo laiko, bet įsigalėjusi, visų lietuvių širdyse įaugusi tradicija. Tą vietą įprasmino sumaniai ir rūpestingai auginamas Karo muziejus. Ją pašventino karių invalidų gražios, savaimingai lietuviškai maldingos apeigos“ [51].

1930 m. lapkričio 23 d. buvo surengtos Vytauto Didžiojo muziejaus kertinio akmens padėjimo iškilmės. Vytauto Didžiojo muziejaus kertinio akmens pašventinimas tapo paskutiniu raiškiu „vytautinių“ metų akcentu. Vytauto Didžiojo muziejaus statybos vietą pašventinęs Vaižgantas savo trumpoje kalboje pastebėjo, kad Vytauto Didžiojo muziejaus vaidmuo „liks tas pats, kaip ir iki šiol buvęs Karo Muziejus – valstybiškumo ir pilietiškumo mokykla“. Be to, būsimasis muziejus esą duos visuomenei „valstybėjimo ir pilietėjimo metodą: dabartį (Karo muziejų) jungs su praeitimi (istorija)“. Iškilmėse dalyvavęs prezidentas Antanas Smetona Karo muziejų ir jo vadovą V. Nagevičių regėjo būsimo muziejaus centru. Pasak jo, „Karo muziejaus įkūrėjas yra padaręs pradžią tautos brangaus palikimo apsaugai. Apie jį spiesis kitos lietuvių kultūros liekanos“ [9].

Taigi valdžia visas viltis dėl nacionalinio istorijos naratyvo materializavimo muziejaus salėse siejo su Karo muziejumi ir jam vadovaujančiu V. Nagevičiumi. Tuo metu niekas negalėjo nuginčyti šio muziejaus vaidmens ir jo indėlio sukuriant kolektyvinės atminties erdvę Karo muziejaus sodelyje. Kita vertus, tai, jog svariausia priežastis, nulėmusi galutinį vietos pasirinkimą muziejaus statybai, buvo Karo muziejaus sodelyje sukurtas simbolinis atminties laukas, liudija, kad valdantysis elitas į muziejų žvelgė kaip į neatsiejamą, organišką kolektyvinės atminties lauko dalį, padedančią nustatyti aiškius oficialius kolektyvinės atminties rėmus per kanoninį nacionalinės istorijos naratyvą.

Pradedant Vytauto Didžiojo muziejaus statybą mažai galvota apie tai, kaip būsimasis muziejus atspindės nacionalinės istorijos naratyvą. Peršasi mintis, jog valdžia tiesiog pasikliovė Karo muziejaus, kaip aktyvaus nacionalinės kolektyvinės atminties inžinieriaus, patirtimi ir per daug nesuko sau galvos, kaip realiai atrodys naujo muziejaus ekspozicija. Kita vertus, iniciatyvos projektuoti būsimo muziejaus sąrangą ėmėsi Vytauto Didžiojo komitetas, kuris vylėsi, kad šis muziejus bus ne tik Švietimo ministerijos žinioje, bet ir Vytauto Didžiojo komiteto globoje. 1931 m. Vytauto Didžiojo komitetas parengė Vytauto Didžiojo muziejaus statuto projektą, kuris šį muziejų projektavo kaip „centrinę Lietuvos meno, archeologijos, istorijos ir kitų jos kultūros vertingų palikimų ir dailės tvarinių saugojimo, pasididžiavimo ir mokslo vietą“. Vytauto muziejus buvo skelbiamas ir „savin/p/pinku visų Lietuvos senovės palikimų, žemės iškasimų ir kitų meno palikimų“ – t. y. atsakingu už visą kultūrinį palikimą. Šį muziejų turėjo sudaryti Karo muziejaus, Kauno miesto savivaldybės muziejaus ir M. K. Čiurlionio galerijos rinkiniai [49]. Šio įstatymo projekto autorių teigimu, buvo siekiama, kad Vytauto Didžiojo muziejus „susidėtų iš trijų svarbiausių dalių: iš laisvės muziejaus, iš istorijos ir dailės muziejų“ – Karo muziejaus rinkiniai tarnaus vaizduojant „kovą už laisvę ir nepriklausomybę“, o Kauno miesto archeologijos, etnografijos ir istorijos rinkiniai – vaizduojant istorinį naratyvą. Dalindamasis samprotavimais su visuomene vienas iš šio įstatymo autorių J. Viliešis pridūrė, jog būsimo muziejaus „galbūt, kiek praplėstose patalpose susirastų vietos ir meno ir dailės muziejui, o gal ir visai Čiurlionies galerijai“ [45]. Tai liudija, kad projekto autoriai siekė nacionalinės istorijos naratyvo įkūnijimo muziejaus erdvėje, todėl M. K. Čiurlionio galerija šiems ir atrodė kaip svetimybė.

1934 m. sausį dar nebaigtuose įrengti Vytauto Didžiojo muziejaus rūmuose įvyko pirmasis Vytauto Didžiojo komiteto plenumo posėdis, kuriame greta kitų klausimų buvo svarstytas ir naujas Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymo projektas, sukėlęs plačias diskusijas [44]. Šis įstatymo projektas numatė, jog Kaune bus steigiamas vienas Vytauto Didžiojo muziejus, renkantis, saugantis ir naudojantis „kultūros, švietimo ir mokslo reikalams lietuvių tautos meno, archeologijos, istorijos ir etnografijos kūrinius ir liekanas“. Švietimo ministerijos žinioje būsiančiame muziejuje buvo numatyti šie skyriai: archeologijos ir istorijos, etnografijos ir lauko, karo, M. K. Čiurlionio galerija ir Kauno istorijos [46; 48]. Vytauto Didžiojo komitete parengtas projektas įkūnijo tokią muziejaus viziją, kokią turėjo Kauno savivaldybė – visi pagrindiniai Laikinojoje sostinėje veikiantys muziejai turėjo virsti naujojo Vytauto Didžiojo muziejaus skyriais. Dėl planuoto mechaniško muziejų sujungimo siekis naująjį muziejų paversti nacionalinės istorijos naratyvo liudijimo etalonu atrodė tarsi antraeilis uždavinys, nors to, suprantama, atsisakyta nebuvo. Šis projektas sukėlė plačią diskusiją, tačiau diskutuota buvo dėl antraeilių dalykų – pirmiausia dėl pavaldumo. Ypač juo buvo nepatenkinti kariškiai, kurie spaudoje ėmė ryžtingai protestuoti prieš ketinimą Karo muziejų paversti tik vienu iš naujo muziejaus skyrių „civiliokų“ valdžioje [11; 14; 29; 33; 38; 59]. V. Nagevičius ėmėsi plačios propagandinės akcijos ir gindamas Karo muziejaus savarankiškumą Vyriausybės narius įtikinėjo, kad Karo muziejaus veikla ir sukaupti rinkiniai liudija šį esant toli gražu ne tik įprastu karo muziejumi, o muziejumi, atliekančiu nacionalinio muziejaus misiją, liudijančiu nacionalinės istorijos naratyvą [8]. Nors V. Nagevičiaus aiškinimai buvo skirti veikiau tik tam, jog jis galėtų „atsiriekti“ didžiąją Vytauto Didžiojo muziejaus pastato dalį, tačiau juose buvo daug tiesos. Karo muziejui visuomet rūpėjo parodyti visą Lietuvos istorijos naratyvą jau vien todėl, kad to tarsi fono reikėjo pasakojant Lietuvos kariuomenės istoriją. M. K. Čiurlionio galerijos indėlis į istorinio naratyvo liudijimą, suprantama, buvo minimalus – šiuo požiūriu ji konkuruoti su Karo muziejumi negalėjo, o ir niekada tokių ambicijų neturėjo.

1934 m., minint šešioliktąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, buvo iškilmingai pašventinta dalis baigtų įrengti Vytauto Didžiojo muziejaus rūmų patalpų. Šių patalpų pašventinimas, iškilmingas 1930 metais Lietuvą apkeliavusio Vytauto Didžiojo paveikslo į šių rūmų centrinę erdvę – Vytauto kapelą – pernešimas ir čia pat surengtas iškilmingas Vytauto Didžiojo komiteto posėdis buvo oficialūs ir pagrindiniai 1934 metų Nepriklausomybės dienos minėjimo renginiai. Vytauto Didžiojo muziejuje iškilmių metu pasakytoje kalboje švietimo ministras K. Šakenis išdėstė viziją, kokį ir su kokiais pagrindiniais akcentais istorinį pasakojimą lankytojui privalės pateikti muziejus. Pasak jo, muziejaus lankytojams bus priminti tie senovės laikai, „kada Lietuvos gyvenimą ir Lietuvos valstybę tvarkė mūsų garsieji kunigaikščiai, mūsų Vytautas Didysis ir toki prisiminimai įamžins Vytauto Didžiojo vardą ir lankytojuose sužadins tam mūsų didvyriui pagarbą. Muziejaus eksponatai vaizdžiai galės parodyti ir tuos jau liūdnus praeities laikus, kada Lietuva, susijungusi su Lenkija pradėjo nustoti savarankiškumo, ėmė blukti ir galop pateko į Rusijos valdžią. Nežiūrint tačiau visokių priespaudų, baigiant spaudos draudimu, lietuvių tautinė sąmonė pradėjo atsigauti, sužybsi atgimimo „Aušra“, ir visa baigiasi mūsų kovomis dėl nepriklausomybės. Muziejaus lankytojai pamatys čia ir tuos ginklus, kuriais buvo kovota dėl nepriklausomybės, kuriais mūsų nepriklausomybė atgauta nors ir dalinai, nors ir dar be mūsų sostinės Vilniaus. Be to, dar norima čia sutraukti ir visa tai, kas karakteringa yra mūsų tautai“ [21]. Taigi Vytauto Didžiojo muziejui projektuoti du pagrindiniai uždaviniai: eksponatais atskleisti aiškų nacionalinės istorijos naratyvą, kuriame atsispindėtų Lietuvos valstybingumo ir lietuvių tautos istorijos pasakojimas, o materialų etnokultūrinį palikimą pateikti kaip raiškų autentiško tautiškumo liudijimą. Trumpai tariant, liudyti tai, kas laikyta tautiškumo dėmenimis – tautos praeities naratyvą ir etnokultūrinį palikimą. Kaip buvo pastebėta, „sutraukti į vieną vietą visa, kas šiandien yra išmėtyta ar išskirstyta po muziejėlius, sandėlius ir privatinius butus“ tam, kad žmogus, „pamatęs visa kartu, galėtų įsigyti sau aiškesnį vaizdą apie mūsų praeitį ir dabartį, apie mūsų tautodailę ir šių dienų mūsų meną, apie priemones, kuriomis mūsų tauta kovojo dėl savo tautinės ir valstybinės nepriklausomybės namie ir karo lauke“ [21]. Taigi kolektyvinės atminties inžinieriumi tapusi valdžia rengėsi sutelkti vienose rankose visą kultūrinį palikimą ir iš jo konstruoti bendrą muziejinį nacionalinės istorijos naratyvą.

Siekdama tokio muziejaus vizijos įkūnijimo valdžia buvo pasirengusi negailestingai sulaužyti buvusių muziejų autonomiškumą naujo muziejaus kūne. Kaip minėjome, perspektyva „nuskęsti“ naujame Vytauto Didžiojo muziejuje prarandant institucinį savarankiškumą Karo muziejaus nežavėjo ir jis šiai idėjai kiek išgalėdamas priešinosi. Valdžia taip pat neketino nusileisti – paskutiniame 1934 m. vasario mėnesio oficiozo vedamajame buvo tiesiai pareikšta, kad „priešmindauginių laikų“ – atskirų muziejų savarankiškų kunigaikštysčių pavidalu Vytauto Didžiojo muziejuje nebus – „tautinis centralinis muziejus“ bus vienas ir jis „turi būti sukurtas ne mekaninio sudūrimo, o dvasinės ir pedagoginės sintezės keliu“, o jo sudėtin patekę muziejai privalės „didelio uždavinio dėliai paaukoti savo ambicijas, net savo paskiras gražias tradicijas“. Pabrėžta, jog šiuo klausimu išimčių nebus niekam – net Karo muziejui. Tiesa, tuo pat metu pridurta, kad, kuriant naują Vytauto Didžiojo muziejų, „Karo muziejus įneš didžiausią ir žymiausią indėlį“ ne tik dėl savo gausių rinkinių, bet ir todėl, jog šis „turi sukūręs šaunias, nepaprastas tradicijas. Jis turi ryškų, visiems artimą ir pažįstamą lietuvišką veidą. Jis yra ryškiausiai iš pat pradžių atsiliepęs vytautinei dvasiai Jis giliai įsąmonino mūsų patriotizmą“ [51].

Oficiozas tvirtino, kad Vytauto Didžiojo muziejaus statymo idėjos autoriai šią iniciatyvą pasiūlė suprasdami, jog „tautai visų pirmiausia reikia patikimo ryšio su praeitimi gairėms ateitin nustatyti. Jai reikia iškalbingos, plačiu mastu gyvos tautinės veiklos mokyklos. Jai reikia tampriai savo garbingą, kupiną didžių ir kilnių žygių praeitį pažinti ir pajusti“. Priminta, kad „Lietuva iki šiol neturėjo tautinio centrinio muziejaus“, tad ir buvo nuspręsta jį įkurti [51].

Tuo pat metu Švietimo ministerija pasiūlė ir atitinkamas Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymo projekto pataisas, liečiančias iš esmės muziejaus struktūrą, kurios naująjį muziejų būtų pavertusios dar labiau monolitiniu dariniu – pavyzdžiui, neliko planuoto Kauno miesto istorijos skyriaus. Muziejaus interesai fokusuoti į nacionalinės istorijos naratyvo pasakojimą [48]. Visa tai rodo, jog valdantysis politinis elitas į muziejaus statybą žvelgė ne tik kaip į paminklinio pastato statybą, bet ir kaip į nacionalinės istorijos naratyvo įkūnijimą muziejaus erdvėje. Beje, tokias viltis puoselėjo ir kai kurie muziejinio darbo profesionalai – pavyzdžiui, vykstant statybai E. Volteris kalbėjo apie tai, kad „atėjo laikas, kada bus galima atvaizduoti visą Lietuvos kultūros eigą nuo seniaus laikų ligi šių dienų remiantis likusiais dokumentais [pabraukta E. Volterio]“ [55].

1935 m. rudenį Švietimo ministerija parengė Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymo projektą, kuriame nebuvo net užsiminta apie karo istorijos pasakojimą naujajame muziejuje – buvo numatyti tik priešistorinis, istorinis ir numizmatinis bei „etnografinis ir lauko“ skyriai [50]. Tokia muziejaus koncepcija, kuri naikino savarankišką Karo muziejų, iš esmės prieštaravo šio muziejaus įkūrėjo ir vadovo V. Nagevičiaus vizijai ir užgavo jo asmenines ambicijas. V. Nagevičius į šį projektą atsakė savo kontrprojektu – minėtą įstatymo projektą tiesiog papildydamas skyriumi apie Karo muziejų kaip savarankišką būsimo muziejaus dalį [52].

1936 m. rugsėjo 25 d. Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymo projektas buvo pristatytas neseniai darbą pradėjusiame IV Seime. Kompromisu Karo muziejaus pretenzijoms esantis įstatymo projektas numatė, jog muziejuje bus priešistorinis, istorinis, etnografinis skyriai ir karo muziejus, o pats muziejus bus Švietimo ministerijos žinioje, tačiau Karo muziejus priklausys Krašto apsaugos ministerijai [53]. Tokia dviprasmiška muziejaus priklausomybė (bus du autonomiškai besitvarkantys šeimininkai) Seimo nariams labiausiai ir užkliuvo svarstant įstatymo projektą [39]. Seimas muziejaus įstatymo projektą pakoregavo aiškiai pabrėždamas, kad Vytauto Didžiojo muziejų sudaro savarankiški muziejai – Karo muziejus ir Kultūros muziejus. 1936 m. spalio 22 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas spalio 8 d. seime priimtas Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas, kuris skelbė, jog „Vytauto Didžiojo garbei steigiamas Vytauto Didžiojo Muziejus Kaune“. Kaip buvo įvardinta teisės akte, muziejus turėjo tapti „mokslo ir švietimo įstaiga“, o pastarojo tikslu paskelbta „ugdyti tautinį susipratimą, tėvynės meilę ir pasiryžimą ginti Lietuvos nepriklausomybę“. Naujasis Vytauto Didžiojo muziejus nebuvo vienalytis organizmas – po vienu stogu buvo įkurdinti du visiškai skirtingi muziejai – Kultūros muziejus ir Karo muziejus. Pastarieji turėjo ir skirtingus šeimininkus – Karo muziejus buvo pavaldus Krašto apsaugos ministerijai, o Kultūros muziejui vadovavo Švietimo ministerija. Seime pristatant Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymo projektą, šio muziejaus suskirstymas „į dvi autonomiškas įstaigas“ aiškintas tuo, jog pirmiausia Karo muziejus „turi savo specifinį tikslą“ – skirtas karo istorijai, o Kultūros muziejus „yra grynai meno, tautos kultūros muziejus, kuriame yra meno, istorijos, etnografijos ir kiti skyriai“. Kaip dar vienas muziejų atskyrimo motyvas įvardinta tai, kad Karo muziejaus sodelyje „yra sudarytos labai gražios“ komemoracijos tradicijos [40].

Įkūnyta nacionalinio muziejaus vizija

Tai, kad naujasis Vytauto Didžiojo muziejus buvo iš esmės du savarankiški muziejai – Kultūros muziejus ir Karo muziejus, – toli gražu nereiškia, jog politinio elito siekis muziejaus erdvėje pristatyti etaloninį nacionalinės istorijos naratyvą žlugo. Nepavykus (tiksliau pristigus politinės valios) sukurti projektuotą vieną muziejų pastarajam buvusi numatyta misija – pasakoti Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istoriją – buvo padalinta dviem muziejams – Karo muziejui patikėta materializuoti Lietuvos valstybingumo istorijos naratyvą, o Kultūros muziejui atspindėti lietuvių tautos istoriją. Tačiau tai nereiškia, kad šios misijos muziejams buvo pateiktos suformuluotų direktyvų pavidalu – valdantysis elitas tik pareikalavo įkūnyti nacionalinės istorijos naratyvą, o muziejų takoskyrą lėmė skirtingi pačių muziejų interesai (Karo muziejaus dėmesys politinei istorijai ir Kultūros muziejaus rūpinimasis etnokultūriniu palikimu). Trumpai tariant, įvykusi takoskyra nebuvo toliaregiškas valdančio politinio elito planas – tiesiog valdžiai nustačius direktyvinį kursą muziejaus ekspozicijoje įkūnyti nacionalinės istorijos naratyvą patys muziejai pateikė du nacionalinės istorijos naratyvo įgyvendinimo projektus – Karo muziejus ėmėsi atskleisti Lietuvos valstybingumo istoriją, o Kultūros muziejus ėmėsi liudyti lietuvių tautos kaip etninės bendruomenės istoriją. Tokia muziejų interesų takoskyra visiškai atitiko valdančio politinio elito lūkesčius.

Lietuvos valstybingumo istoriją Karo muziejus pasakojo ir anksčiau, tačiau toli gražu nebuvo idealus pasakotojas. Pati pastarojo muziejaus specifika sąlygojo išskirtinio intereso sutelkimą pirmiausia į karo istoriją. Tiesa, kaip jau minėjome, paties šio muziejaus, o tiksliau būtų sakyti, jo vadovo generolo V. Nagevičiaus interesai peržengė karo istorijos rėmus, tačiau politiniam elitui to jau nepakako. Pastarasis aiškiai formulavo mintį, jog reikalingas nacionalinis muziejus, kuris plačiai visuomenei pateiktų nacionalinės istorijos viziją, o nesitenkintų epizodiniu jos vaizdavimu. Ir muziejus šiuos politinio elito lūkesčius bandė atliepti – tai liudijo naujoji Karo muziejaus ekspozicija. Įsikūrusiame naujose patalpose Vytauto Didžiojo Karo muziejuje ketvirto dešimtmečio gale buvo šie skyriai:

  1. Vytauto Didžiojo kapela
  2. Lietuva po 1795 metų: Napoleono laikai; 1831 ir 1863 metų sukilimai; lietuvių spaudos draudimo laikotarpis
  3. Lietuvių kariniai daliniai Rusijoje 1917 metais
  4. Nepriklausomybės skyrius
  5. Lietuvos kariuomenės pulkų ir įstaigų skyrius
  6. Šaulių sąjungos ir partizanų skyrius
  7. Dariaus ir Girėno skyrius su Lituanikos likučiais
  8. Šarvų ir ginklų evoliucija
  9. Lietuvos piliakalnių fortifikacija ir vakarinės Lietuvos naujojo geležies amžiaus medžiaginė kultūra
  10. Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta [34, 125].

Didžioji muziejaus salė buvo paversta pagrindine istorinio naratyvo pasakojimo vieta, kur iš esmės buvo pristatomas oficialus nacionalinės istorijos naratyvas. Šioje salėje buvo Vytauto Didžiojo kapela. Kapelos nišoje stovėjo Vinco Grybo sukurta majestotiška Vytauto Didžiojo statula, o šios nišos šonų languose buvo vitražai, kurie vaizdavo Žalgirio mūšyje paimtą 51 nugalėtų kryžiuočių vėliavą. Ant sienų kabėjo paveikslai, vaizduojantys siužetus iš Lietuvos istorijos – Saulės mūšį, Lucko suvažiavimą, Žalgirio mūšį, Liublino uniją. Net keliasdešimt paveikslų vaizdavo siužetus, susijusius su Vytautu Didžiuoju – Vytauto priesaika, Vytautas prie Juodosios jūros, Vytautas prie Naugarduko, Totorių chano duoklė Vytautui ir t. t. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją liudijo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretų galerija, kurią užbaigė Stanislovo Augusto Poniatovskio – paskutinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1763–1795) – portretas. Ši nuosekli kunigaikščių portretų galerija buvo Lietuvos valstybingumo istorijos liudijimas. Po to – Lietuvos Respublikos prezidentų galerija. Tarp Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos Respublikos prezidentų portretų buvo tuščias tarpas, kurį ženklino 1795–1918 m. data, po kuria buvo erškėčių vainikas, simbolizuojantis gyvenimą rusų vergovėje [34, 127–131]. Tačiau tai nereiškia, kad muziejuje 1795–1918 m. laikotarpis buvo paverstas „balta dėme“. Šiaip ar taip muziejaus ekspozicijoje buvo raiškiausia pristatytas Lietuvos valstybingumo istorijos naratyvas, ypač akcentuojant lietuviško valstybingumo tradicijos ištakas LDK bei laikmetį iki Liublino unijos (1569 m.) – metą, kurį lietuviškas nacionalizmas laikė tautos „aukso amžiumi“ (reiktų pridurti, jog išskirtinis dėmesys rodytas Vytauto Didžiojo asmeniui kaip simbolinei lietuviško valstybingumo figūrai) bei pasakojant apie valstybingumo atkūrimą – akcentuojant ginkluotas kovas už nepriklausomybę. Nepriklausomybės kovų istoriją liudijo muziejuje plačiai atskleista Lietuvos kariuomenės istorija – naudotasi karo istorijos naratyvu.

Reiktų pažymėti, jog simbolinis naratyvas apie lietuvių tautinį atgimimą ir valstybingumo atkūrimo istoriją buvo įkūnytas jį perkėlus iš muziejaus salių į greta esantį Karo muziejaus sodelį. Karo muziejus toliau šioje simbolinėje erdvėje konstravo pasakojimą apie tautinį atgimimą ir iškovotą nepriklausomybę. Ketvirto dešimtmečio viduryje perplanuotame ir išplėstame Karo muziejaus sodelyje buvo pastatyti lietuvių tautinio atgimimo veikėjų Maironio, Martyno Jankaus, Petro Vileišio, Vlado Putvinskio ir nepriklausomybės kovų herojų Antano Juozapavičiaus, Povilo Lukšio, Silvestro Žukausko biustai [24]. Tuo metu čia pat pastatytos „Knygnešio“ ir „Sėjėjo“ skulptūros – pirmoji priminė spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo metą būnant Lietuvai carinės Rusijos valdžioje, antroji tapo paprasto lietuvio valstiečio, išsaugojusio savo tautinę tapatybę, simboliu. 1934 m. Karo muziejaus sodelyje buvo įrengtas Nežinomo kareivio kapas į jį perlaidojus kovose už nepriklausomybę kritusį nežinomą karį. Ši monumentinė propaganda iškalbingai rodė išskirtinį dėmesį naujausiai Lietuvos istorijai: nuo XIX a. tautinio atgimimo iki gyvenamojo momento. Tokiu būdu Karo muziejus atspindėjo Lietuvos valstybės istoriją, akcentuodamas seną valstybingumo tradiciją ir šios tradicijos atkūrimą XX a. Ar tai reiškia, jog dėmesys Lietuvos valstybingumo istorijai persvėrė pagrindinę šio muziejaus misiją – pasakoti Lietuvos kariuomenės istoriją? Manau, atsakyti galime taip: muziejus prioritetu kaip ir anksčiau liko Lietuvos kariuomenės praeitis ir nūdiena, bet lietuviško valstybingumo naratyvas muziejuje tapo toks raiškus, kad galime kalbėti apie Karo muziejų kaip Lietuvos valstybingumo istorijos pasakotoją.

Ką tuo metu veikė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus? 1936 m. lapkričio 17 d. Kultūros muziejaus taryba prisistatė švietimo ministrui. Iš lakoniško spaudos pranešimo apie šį susitikimą žinome, jog pokalbio metu buvo „paliesti principiniai muziejaus klausimai, ypač etnografijos ir oro muziejaus klausimas ir priešistorijos skyriaus organizavimasis ryšium su buvusio Kauno miesto muziejaus rinkinių parėmimu, istorijos skyriaus organizavimo forma ir kt.“ [18]. Peršasi mintis, kad pokalbio ministerijoje metu kaip tik kalbėta apie muziejui patikėtą misiją įkūnyti nacionalinės istorijos naratyvą susitelkiant į lietuvių tautos kaip etninės bendruomenės istorijos liudijimą, o tai muziejus galėjo įgyvendinti remdamasis tuo, kas laikyta neabejotinai lietuvišku etnokultūriniu palikimu – archeologiniais, etnografiniais, tautodailės artefaktais. Šiam naratyvui tarnavo ir tai, kas jau buvo įprasta šio muziejaus kolektyvui – pasakojimo apie etnokultūrinį palikimą kūrimas (M. K. Čiurlionio galerijos tradicija). Iš esmės nauja muziejui buvo tik proistorė. Muziejus ėmėsi darbo – pradėti kryptingai formuoti rinkiniai rengiantis archeologinei ir etnografinei ekspozicijoms. Muziejaus darbuotojai trūkstamų eksponatų ieškojo provincijoje veikusių kraštotyros muziejų rinkiniuose. 1937 m. vasarą buvo surengta pirmoji etnografinė muziejaus ekspedicija, kurios metu surinkta 400 eksponatų, fiksuota etnografinė buitis [35]. Muziejus žengė pirmuosius žingsnius ekspozicijoje kurdamas nuoseklų pasakojimą apie lietuvių tautos istoriją. Akivaizdus to liudijimas – 1938 m. sausio 25 d., po ilgo, kruopštaus darbo, buvo atidaryta visiškai nauja muziejaus archeologinė ekspozicija, pasakojanti apie lietuvių tautos proistorę. Į šios ekspozicijos atidarymą atvyko pats prezidentas A. Smetona, o valdžios oficiozas pabrėžė šios ekspozicijos reikšmę tautos istorijos naratyvui. Archeologinė ekspozicija atspindėjo lietuvių tautos istoriją iki lietuviško valstybingumo išvakarių – XIII a. Spauda entuziastingai skelbė, jog eksponatai liudija tai, kad II a. po Kr. jau galime rasti „gryną lietuvių kultūrą“ [10]. Lankytojams atverta priešistorės ekspozicija pademonstravo akivaizdžią muziejaus orientaciją per archeologinį ir etnokultūrinį palikimą pateikti visuomenei pasakojimą apie lietuvių tautos kaip etninės bendruomenės istoriją.

Tokiu būdu ketvirto dešimtmečio gale Vytauto Didžiojo muziejaus salėse ir už jo sienų, Karo muziejaus sodelyje, buvo pristatomas nacionalinis etnocentristinis naratyvas, liudijantis Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istoriją. Taip buvo sukurti ir oficialūs, valdančio elito legitimuoti kolektyvinės atminties rėmai.

Vietoje išvadų

Apibendrinant galima teigti, kad 1936 m. duris atvėręs Vytauto Didžiojo muziejus iš esmės buvo tai, ką savo vizijose lietuvių politinis ir kultūrinis elitas regėjo kaip Tautos ar nacionalinį muziejų. Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje šį nacionalinį muziejų reprezentavo du po vienu stogu įsikūrę, autonomiškai veikiantys muziejai – Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Šie muziejai savo erdvėse įkūnijo „pavyzdinį“, lietuviško nacionalizmo lūkesčius atliepiantį nacionalinės istorijos pasakojimą apie Lietuvos valstybingumo ir lietuvių tautos istoriją. Karo muziejus konstravo ir atspindėjo lietuviško valstybingumo istorijos naratyvą, o Kultūros muziejus tapo lietuvių tautos, kaip etninės bendruomenės, istorijos liudytoju. Visa tai papildė už muziejaus sienų, Karo muziejaus sodelyje, įkūnytas simbolinis atminties laukas, tapęs ir oficialia komemoracijos vieta.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1919 12 15 įsakymas kariuomenei [oficialus leidinys]. Kaunas [Krašto apsaugos ministerija].
  2. 1921 01 22 įsakymas kariuomenei [oficialus leidinys]. Kaunas [Krašto apsaugos ministerija].
  3. 1922 05 06 posėdžio protokolas Steigiamosios komisijos išdirbimui komiteto sumanymo dėl Karo muziejaus rūmų, stiliaus, vietos. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 1764, ap. 1, b. 51, l. 2.
  4. 1929 10 16 Tautos muziejaus statymo reikalu pasitarimo protokolas. Kauno apskrities archyvas (toliau – KAA), f. 219, ap. 1, b. 439, l. 19.
  5. 1929 10 19 Kauno miesto savivaldybės raštas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų paminėjimo rengimo Vyriausiam komitetui. KAA, f. 219, ap. 1, b. 631, l. 12.
  6. 1929 11 21 pasitarimo protokolas Centralinio muziejaus Vytauto Didžiojo vardu statymo reikalu. KAA, f. 219, ap. 1, b. 439, l. 18.
  7. 1930 06 16 posėdžio protokolas Muziejų statymo reikalams aptarti komisijos. LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 206, l. 25.
  8. 1934 01 28 laiškas Karo muziejaus viršininko Švietimo ministrui ir Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkui, LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 208, l. 26.
  9. Alm. Vytauto Didžiojo muziejus jau pradėtas statyti. Lietuvos aidas, 1930 lapkričio 24, nr. 268, p. 5.
  10. Atidarytas Vytauto D. Muziejaus Priešistorinis skyrius. Lietuvos aidas, 1938 sausio 26, nr. 38, p. 2.
  11. BRAZIULEVIČIUS. Dėl Vytauto Didžiojo muziejaus santvarkos. Lietuvos aidas, 1934 vasario 13, nr. 36, p. 3.
  12. BRUNDALAS. Karo muziejus. Trimitas, 1921, nr. 39, p. 20.
  13. Dr. V. Ter. Karo muzėjus. Karys, 1922, nr. 42, p. 498–499.
  14. E. Rengiantis atidaryti Vytauto Didžiojo muziejaus patalpų dalis. Kaip sutvarkyt muziejaus administravimą. Lietuvos žinios, 1934 vasario 8, nr. 32, p. 2.
  15. GALAUNĖ, Paulius. M.K. Čiurlionies galerija 1924XII131930 : penkerių metų darbo apyskaita. Kaunas: M. K. Čiurlionies galerija, 1931. 92 p.
  16. GALAUNĖ, Paulius, Lietuvos muziejai. Iš: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, Kaunas, 1930, p. 362–370.
  17. Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga. Putnam: Veronika Nagevičienė, 1962. 374 p.
  18. Iš Vytauto Didžiojo muziejaus veiklos. Lietuvos aidas, 1936 lapkričio 19, nr. 534, p. 8.
  19. JAKŠTAS, Adomas. Dėl vietos Tautos Muziejui. Rytas, 1930 lapkričio 5, nr. 252, p. 4.
  20. J. K-va. Pasitarimas Tautos Muziejaus statybos reikalu. Lietuvos aidas, 1929 10 17, nr. 237, p. 6.
  21. J.L. Tautos laisvės sukaktuvių dieną Vytauto Didžiojo paveikslas įneštas į tautos šventovę – Vytauto Didžiojo muziejų, Lietuvos aidas, 1934 vasario 17, nr. 39, p. 1, 12.
  22. JUREVIČIŪTĖ, Aušra. Senojo muziejaus istorija 1919–1930 m. Iš: Vytauto Didžiojo karo muziejus 2006 metais. Kaunas [i. e. Vilnius]: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2007, p. 8–44.
  23. Kalba pasakyta St. Seimo Pirmininko, E. Respublikos Prezidento Pareigas, A. Stulginskio, paminklą atidengiant. Lietuva, 1921 spalio 18, nr. 234, p. 1.
  24. KANČIENĖ, J. Laikinosios sostinės reprezentacinės aikštės. Archiforma, 2006, nr. 3, p. 72–80.
  25. Karžygių šventė. Lietuva, 1921 spalio 18, nr. 234, p. 1.
  26. Kauno karo muziejaus lankytojų knyga. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 54, l. 31.
  27. Kauno miesto muziejaus statutas [1929 m.]. KAA, f. 219, ap. 1, b. 645, l. 4.
  28. KERŠYTĖ, Nastazija. Lietuvos muziejai iki 1940 metų: Lietuvos muziejų raida XVI–XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2003. 230 p.
  29. KRĖVĖ, Vincas. Dėl Vytauto Didžiojo muziejaus santvarkos. Lietuvos aidas, 1934 vasario 9, nr. 33, p. 6.
  30. KULIKAUSKAS, Pranas; ZABIELA, Gintautas. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius: Diemedis, 1999. 327 p.
  31. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.161940.VI.15). Vilnius: Teisės institutas, 1996. 1035 p.
  32. „Liet. Žin.“ Kor. Aušros šventė Kaune. Lietuvos žinios, 1923 03 08, nr. 55, p. 1–2.
  33. MAČIUIKA, A. Kas bus su karo muziejumi? Lietuvos aidas, 1934 02 10, nr. 34, p. 7.
  34. MATULIONIS, B. Karo Muziejus – didysis gen. Gyd. Vl. Nagiaus Nagevičiaus kūrinys. Iš: Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga, 1962, p. 125–131.
  35. MIGLINAS. S. Kaip V. D. Kultūros Muziejus renka senąją Lietuvą vaizduojančią medžiagą. Lietuvos aidas, 1937 10 28, nr. 491, p. 3.
  36. PUZINAS, Jonas. Muziejininkystė [paskaitų konspektas]. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (toliau – LNMMB), F 52–67, l. 30.
  37. PUZINAS, Jonas. Kauno miesto muziejus. Lietuvos aidas, 1928 gruodžio 55, nr. 252, p. 3.
  38. RAŠTIKIS, Stasys. Dar karo muziejaus reikalu. Lietuvos aidas, 1934 vasario 7, nr. 31, p. 8.
  39. Seimo stenogramos. 1936 rugsėjo 25, 5-asis posėdis. Kaunas: Seimo kanceliarija.
  40. Seimo stenogramos. 1936 spalio 8, 9-asis posėdis. Kaunas: Seimo kanceliarija.
  41. Tautos muziejaus įstatymas [projektas, 1927 m.]. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Adelės ir Pauliaus Galaunių namai (toliau – NČDMGN), R – 705.
  42. VAIŽGANTAS. Tik dėl Karo Muziejaus. Lietuvos aidas, 1930 lapkričio 8, nr. 255, p. 5.
  43. Valstybės muziejaus įstatymas [projektas, 1925 m.]. NČDMGN, R – 704, l. 4.
  44. V. D. muziejaus kūrimo darbai. Pirmas V. D. komiteto plenumo posėdis V. D. muziejaus rūmuose. V. D. muziejaus valdymo ir tvarkymo statuto projektas. Lietuvos aidas, 1934 sausio 20, nr. 16, p. 8.
  45. VILEIŠIS, Jonas. Kaip tvarkyti Lietuvos muziejai. Lietuvos aidas, 1931 gruodžio 10, nr. 281, p. 2–3.
  46. Vytauto Didžiojo komiteto posėdžių protokolų knyga. 1930–1936 m. LCVA, f. 1640, ap. 2, b. 15, p. 101– 105.
  47. Vytauto Didžiojo karo muziejaus svarbiausiųjų įvykių kronika. 1919–1951 metai. Iš: Vytauto Didžiojo karo muziejus 2010 metais. Kaunas [i. e. Vilnius]: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2011, p. 8–88.
  48. Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas [projektas]. NČDMGN, R – 708.
  49. Vytauto Didžiojo muziejaus statutas [projektas, 1931 m.]. NČDMGN, R – 706.
  50. Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas [projektas, 1935 m.]. LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 206, l. 46–47.
  51. Vytauto Didžiojo muziejus. Lietuvos aidas, 1934 vasario 28, nr. 48, p. 4.
  52. Vytauto Didžiojo vardo karo muziejaus ir Vytauto Didžiojo vardo kultūros muziejaus įstatymas [projektas, 1935 m.]. LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 206, l. 49–51.
  53. Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas [1936 m., projektas]. NČDMGN, R – 711.
  54. V. J – tis. Vasario 16 d. šventė Kaune. Lietuva, 1921 vasario 18, nr. 38, p. 1.
  55. VOLTERIS, Eduardas. Kauno miesto archeologijos muziejus. LNMMB, F 17–280, l. 6.
  56. VOLTERIS, Eduardas. Kauno miesto muziejus. LNMMB, F 17–282, l. 1–2.
  57. V. Ž. Karo muziejaus įspūdžiai. Karys, 1927, Nr. 13, p. 119–120.
  58. ŽEMAITYTĖ, Zita. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988. 244 p.
  59. ŽUKAUSKAS, Silvestras. Karo muziejaus reikalu. Lietuvos aidas, 1934 vasario 2, nr. 27, p. 6.

Gauta 2013 m. sausio 29 d.
Pateikta spaudai 2013 m. gegužės 10 d.

Summary

Idea of the National Museum and Collective Memory in Independent Lithuania in 1918–1940

By analyzing the activities of museums located in Kaunas during the interwar period, the article aims to determine whether a “model" story about national history of the Lithuanian statehood and the Lithuanian nation expressing expectations of Lithuanian nationalism was presented in the Vytautas the Great Museum which was opened in 1936.

In the third decade the temporary capital of Lithuania Kaunas had the following main museums: the Kaunas City Museum, the Military Museum, the M. K. Čiurlionis Gallery, and the National Museum. However, there was no national museum in Lithuania the exposition of which could present a coherent narrative about the history of the national statehood of Lithuania and the Lithuanian nation. The Military Museum had a partial function of the national museum which told the story about the history of the Lithuanian statehood alongside with the history of the Lithuanian Army.

It is stated that the Vytautas the Great Museum which was opened in 1936 fulfilled the vision of the Lithuanian political and cultural elite to be a national museum of the Nation. At that time the Vytautas the Great Museum consisted of two autonomously operating museums which were located under one roof, i.e., the Vytautas the Great War Museum and the Vytautas the Great Cultural Museum. The museums exhibited a "model" story about the national history of the Lithuanian statehood and the Lithuanian nation expressing the expectations of Lithuanian nationalism. The Military Museum presented the story about historical development of the Lithuanian statehood while the Museum of Culture exhibited the history of the Lithuanian nation as an ethnic community.