„Istorija“. Mokslo darbai. 89 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Šiaulių ekonomija XX amžiuje
Spausdinti
Joniškio kraštas. Enciklopedinis žinynas. Sudarė V. Didčpetris. Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2001. 568 p.

Besidomintys istorija ir kraštotyra sulaukė naujos knygos, o rašantys istorinius darbus naujo istorinio šaltinio. Tai enciklopedinio žodyno formos didelės apimties veikalas „Joniškio kraštas“. Krašto pavadinimas platus. Kai į jį pažvelgi istoriko žvilgsniu, atrodo, kad knygoje aprašomi įvykiai ir reiškiniai liečia nuo XVI iki XX a. buvusią Šiaulių ekonomijos teritoriją. Tačiau iš esmės apsiribojama ne visa tuometine teritorija, o tik didesniąja jos dalimi. Kaip rašo pratarmėje knygos sudarytojas Vytautas Didčpetris, „kraštu čia vadinama teritorija, kuri pagal administracinį teritorinį ar bažnytinį susiskirstymą įvairiais istorijos tarpsniais buvo pavaldi Joniškyje veikusioms valstybinėms arba bažnytinėms institucijoms“ (p. 7). Taigi, be šiuolaikinės Joniškio parapijos ar jo rajono, šiame veikale aprašoma Žagarės, Joniškio, Skaistgirio, Kriukų, Gasčiūnų, didelės dalies Pašvitinio, Meškuičių, Gruzdžių ir kai kurių kitų buvusių ir esamų bažnytinių bei buvusių administracinių centrų, valsčių ar rajonų, o šiuo metu dažniau seniūnijų teritorijų istorinė praeitis. Teritoriniu požiūriu naujosios knygos „Joniškio kraštas“ ribos apima palyginti didelį Šiaurės Lietuvos plotą.

Recenzuojamos knygos autorių pasirinktas naujas metodas ir enciklopedinė forma būdinga istoriniam šaltiniui, kuriuo galės pasinaudoti tyrinėtojai savo moksliniams tiriamojo pobūdžio darbams. Veikalas orientuotas pirmiausiai į žmogų, t. y. į tame kri/pašte gyvenusius gyventojus, jų gyvenimo sąlygas ir daug mažiau į jų veiklą. Būdingas šio veikalo bruožas – labai gausi statistika, kuri pateikta lentelėse. Pavyzdžiui, statistinėse lentelėse, skirtose genocido mastui Joniškio krašte pažymėti, detaliai nurodyti kaimai, metai ir gyventojų skaičius – kiek buvo išvežta žmonių pirmosios ir antrosios Sovietų Sąjungos okupacijos metais į Sibirą ar nuteista ilgiems kalėjimo metams į Rusijos Šiaurės lagerius. Nurodyti ir gulagų adresai, kur kalėjo atitinkamas nuteistųjų joniškiečių skaičius. Gaila, kad autoriams nepavyko tiksliai suskaičiuoti, kiek žmonių iš šios Lietuvos teritorijos dalies pasitraukė nuo okupacijos į Vakarų Europą, kiek Joniškio krašto gyventojų nelaukę trėmimo paliko savo ūkius ir pasitraukė į ištuštėjusį Klaipėdos ar Vilniaus kraštą, pagaliau į Rygą ar kitus artimesnius Latvijos miestus, kiek jų sovietiniam rėžimui truputį atslūgus grįžo į savo sodybas? Tačiau gal tai per didelis ir per sunkus uždavinys. Be to, ši statistika iš dalies atsispindi kitose bendrose suvestinėse, kur pateikiamos atskirų žymesnių krašto žmonių enciklopedinės žinios. O iš to krašto kilusiems ir jame veikusiems žmonėms paskirta pusė didelės daugiau kaip 550 puslapių knygos. Knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas XX a. gyvenusiems ar dar gyvenantiems žmonėms. Tai ir suteikė galimybę šią recenziją pavadinti „XX a. Šiaulių ekonomija“. Pažymėtina, kad nors Joniškio krašto visuomenininkų, politikų, menininkų, mokslininkų, vietos administracijos ir kitų žmonių gyvenimas aprašytas perdėm enciklopediškai, tačiau dėmesį patraukia daugybė veikale pateiktų naujų faktų. Tai ištisas archyvas tiems, kurie toliau tyrinės šio krašto arba apskritai Lietuvos istoriją panašia problematika.

Didesnių ar mažesnių veikalų apie aptariamo Šiaurės Lietuvos kampelio istoriją turime. Yra nemažai tiek kraštotyrinio, tiek tiriamojo pobūdžio leidinių. Rašyta apie Žagarę, Skaistgirį, Gruzdžius ir kitas buvusios Šiaulių ekonomijos krašto vietoves. Tyrinėti kai kurie politiniai įvykiai, vykę tame regione. Tai matyti ir iš šioje knygoje pateiktų išnašų bei literatūros sąrašo. Vis dėlto knyga vertinga tuo, kad autoriai sugebėjo rasti dar neužpildytą istorijos nišą. Daug dėmesio skyrė Joniškio krašto gyvenviečių, t. y. kaimų bei miestų ir miestelių, istorijai, o kaimų istorija iki šiol plačiau mažai kas domėjosi. Kaimų istorijos ribos kiek ankstyvesnės. Daugiausiai pateikiamos žinios ir įvykiai nuo XVI a., nes, matyt, yra išlikę Valakų reformos tame regione duomenys. Be to, naudojami ir bažnyčių krikšto metrikų duomenys. Kai kada pernelyg smulkmeniškai perteikiamos enciklopedinės žinios. Pavyzdžiui, knygoje apie vieną kaimą rašoma taip: „RUKAIČIAI. Kaimas Saugėlaukio seniūnijoje, – 4 km į rytus nuo Joniškio. Kaimas (Rukayciow) įrašytas 1601 m. Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje. LDK laikais priklausė Šiaulių ekonomijos Joniškio traktui (gubernijai). 1649 m. turėjo 10 valakų žemės. 1658 m. buvo 11 apgyventų ir 6 sudegusios sodybos. 1676 m. šio kaimo 7 kiemai priklausė Joniškio klebonijai. Nukentėjo nuo XVIII a. pradžios karų, 1708–1711 m. – maro ir kitų nelaimių. 1738, 1772 m. buvo 2 dūmai. Kaimo žmonės dalyvavo 1769 m. sukilime. 1786 m. buvo 4 kiemai (21 gyventojas), gyventojai laikė 2 avilius bičių; 1866 m. – 4 kiemai, 31 gyventojas. 1920 m. nuomojamose patalpose atidaryta pradinė mokykla, 1922 m. pradžioje mokėsi 63 mokiniai. Panaikinta po 1925 m. 1923 m. surašyta 10 kiemų, 63 gyventojai. 1936 m. kaimas išsiskirstė vienkiemiais. 1951 m. į Sibirą ištremtos 2 šeimos (3 gyventojai). Pokario metų surašymo duomenimis, 1959 m. buvo 32, 1970 m. – 15, 2001 m. – 6 gyventojai“ (p. 105). Galima sakyti, tai charakteringas Joniškio krašto kaimo pavyzdys. Ir už šias žinias reikia tik padėkoti knygos sumanytojams ir autoriams. Padėkoti už tai, kad jie pateikė skaitytojui ne tik šiuo metu esančių, bet ir anksčiau egzistavusių kaimų ir ne tik jų, bet ir paminklų, net tų, kurių pamatai neišlikę, aprašymą. Ne tik surašė, bet ir pateikė trumpą istoriją išnykusiųjų. O išnykusių paminklų ir nuo žemės paviršiaus nušluotų kaimų aprašomame regione skaičius nemažas. Tiesa, pasitaikė atvejų, kad kai kuriuos išnykusius kaimus bei vienkiemius, dvarus autoriai ir „užmiršo“. Pavyzdžiui, neminimi Šikliai, Raudonėlė ir kiti. Nenurodomi ir kai kurių dvarų savininkai. Juk Žagarės dvaro šeimininkais ilgiausiai buvo ne Zubovai, o Naryškinai, kurie to meto sąlygomis gana gerai šeimininkavo. Naryškinus atsimena vietiniai gyventojai, tačiau šioje knygoje jie deramo dėmesio nesulaukė. O Naryškinai čia gyveno ir įdiegė kai kurių naujovių – paliko Žagarei savo egzistencijos paveldą ir paveikslą.

Kaip jau minėta, knygoje didelis dėmesys skiriamas ne tik gyvenviečių, bet ir gyventojų skaičiaus kaitai. Gyventojų statistika pateikiama jau nuo Lietuvos valstybės susikūrimo. Teigiama, kad XIII a. pradžioje visoje Žiemgaloje gyveno apie 20 tūkst. žmonių ir žinomos 6 jų žemės, iš jų Lietuvos teritorijoje stambiausias centras Žagarė. Autoriai teigia, kad į latviškų žemių teritorijas įėjo ir Pasvalio, Linkuvos, Joniškio pakraščiai, kur galėjo gyventi lietuvių ir į ramesnį pakraštį pasitraukusių latvių (maždaug apie 10–12 tūkst. žmonių). Vėliau gyventojų ir gyvenviečių nedaugėjo, nes daugiau kaip 200 m. vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karas su Ordinais.

Po karų su Livonijos ordinu, nepaisant to, kad čia XVI a. buvo sukurtas didelis valstybinis dvaras – Šiaulių ekonomija, pradėjo kurtis ir atskiri bajorai bei dvarininkai. Iš tolimesnių Rytų Aukštaitijos dvarų čia atsikėlė su visu gyvu ir negyvu inventoriumi Oginskiai, Karpiai ir kiti didikai. Išplėšus miškus ir dirvonus buvo įkurti dvarai ir jiems dirbantys valstiečių kaimai. Tačiau naujas smūgis gyventojams kilo XVII a. viduryje–XVIII a. pradžioje, vykstant rusų ir švedų karams, po to iš Europos atėjus marui ir kelerius metus užsitęsusiam nederliui. 1790 m. surašant LDK gyventojus Šiaulių paviete užfiksuotas 1721 kaimas, 14 030 sodybų. Manoma, kad jose gyveno po 8–9 žmones. Teigiama, kad, pavyzdžiui, Žagarėje, kuri toje teritorijoje buvo didžiausias miestas, gyveno 7312 žmonių, iš jų 222 bajorai, 670 gyventojų buvo žydai. Rusijos pirmojo gyventojų surašymo metu 1879 m. Žagarėje gyveno 9129 gyventojai, Joniškyje – 4474 žmonės. Didžioji dauguma abiejų miestų gyventojų buvo žydai (pvz., Žagarėje net 67 proc.) (p. 128–130). Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublikos surašymo 1923 m. duomenimis, gyvenviečių, ūkių ir žmonių skaičius Žagarės valsčiuje ir mieste, Joniškio valsčiuje ir mieste, Gasčiūnų, Kriukų ir Skaistgirio miestelių ir kaimų 331 gyvenvietėje 5516 ūkių buvo 34 024 gyventojai (p. 131). Po Antrojo pasaulinio karo gyventojų skaičius Joniškio krašte sumažėjo, o sovietmečiu neaugo. 1959 ir 1970 m. surašymo duomenimis, regione buvo 336 gyvenvietės, jose gyveno 33 534 žmonės (1959 m.), o po 11 metų sumažėjo iki 32 184 gyventojų (1970 m.). Vėliau gyvenviečių skaičius ėmė sparčiai mažėti ir iki 2007 m. neliko 156 kaimų. Gyventojų skaičius mažėjo kiek silpniau, nes sovietmečiu buvo kuriamos stambios gyvenvietės. Gyventojų skaičius stipriau pradėjo mažėti išsivadavus iš sovietinės priespaudos, kai padidėjo jaunimo emigracija į Vakarų Europos šalis, kai žemės ūkyje žmonių rankų darbą pradėjo aktyviau išstumti nauja žemės ūkio technika.

Be to, šiam regionui būdinga tai, kad čia po Nepriklausomybės atkūrimo XX a. pabaigoje vietoje kolūkių susikūrė stambios ir ūkiškai stiprios žemės ūkio bendrovės, tokios kaip Bariūnai, Kepaliai ir kitos. Greta kuriasi ir stiprūs pavieniai ūkiai, plėtojantys žemės ūkio produktų gamybą. Šiose derlingose žemėse pasiryžę imtis veiklos vietos ar atvykę gyventojai, kooperatyvai nuomoja iš naujųjų savininkų ar superka kaimynų žemes ir sėkmingai gamina produkciją vidaus ir užsienio rinkoms. Tokį procesą skatina tai, kad sovietmečiu ištremtieji ūkininkai po tremties nebegrįžo į gimtinę. Jie, kaip ir tie, kurie savo ūkius paliko antrosios sovietų okupacijos pradžioje, bijodami trėmimų ar kitų represijų, pasitraukė į užsienį ar į sovietų kuriamas pramonės įmones miestuose, į ištuštėjusius Klaipėdos ir Vilniaus kraštų miestus ar miestelius. Jų palikuonys jau įsitvirtino miestuose, dirba mokslo, kultūros, gamybos ar kitose srityse ir žemės darbas jų nebedomina. Jie perkasi sodybas poilsiui Dzūkijoje, Rytų Aukštaitijoje, kur vietos vaizdingesnės, kur Vilniaus ar Kaunas arčiau. Joniškio kraštas jiems jau nebe gimtinė, jis toli nuo jų gyvenamųjų vietų ir nepasižymi vaizdingumu. Taigi krašto žemėvaldos ir žemdirbystės sistemos ateitis vėl stambaus feodalinio tipo dvaras, tik jau dirbamas ne žmonių, bet technika. Nors knygoje pateikta statistika rodo, kad po Atgimimo savininkai atsiėmė daug ir palyginti mažus žemės sklypus, tačiau neakcentuota tai, kad dirbančiųjų žemę nepadaugėjo. Tai atsitiko todėl, kad tėvų ar senelių žemę atsiėmė nebe vienas, bet keli palikuonys, kurie paprastai gyvena miestuose.

Nebūdingas joniškiečiams ir Vakarų Europos ūkininkų žemės naudojimo būdas. Ūkininkai tokie atsargūs ir apdairus, jog neaugina vien tik vienos veislės galvijų ar nesėja vieno tipo grūdinių kultūrų. Kaip ir prieškarinėje Lietuvoje, jie sėja grūdines kultūras, augina bulves ar kitas daržoves, verčiasi sodininkyste, veisia kiaules ar laiko karves. Jų pozicija – gauti iš ūkio pajamas bet kokiais metais – nors jie lietingi ir mažiau derlingi vienai kultūrai, tačiau našūs kitai. Tokiu atveju nė vienais metais nepatiriamas didesnis nuostolis. Taip pasireiškia lietuviui valstiečiui būdingas bruožas nerizikuoti, kuris padėjo mūsų tautai išlikti sunkiausiais istorijos periodais, primestais vienų ar kitų didžiųjų kaimynų. Reikia tikėtis, kad atlaikysime ir Europos Sąjungos „spaudimą“? Gal ir emigracijoje prasigyvenęs jaunimas pasiilgs gimtojo krašto ramybės ir gamtos žalumos?

Knygos autorius ir sudarytojus reikia pagirti ir už tai, kad jie daug dėmesio skyrė sąmoningai sovietmečiu sunaikintiems religiniams kultūros paminklams: bažnyčioms, koplyčioms, kryžiastulpiams, kryžiams, taip pat bažnyčių ir koplyčių viduje buvusiam turtui: skulptūroms, paveikslams, apeiginiams daiktams pamaldų metu. Nurodoma, kam vieni ar kiti iš regiono išvežti objektai buvo perduoti, kur jie buvo išsaugoti, o kurių nepavyko rasti, vadinasi, buvo sunaikinti. Tik nepasakyta, kas juos apgynė nuo visiško sunaikinimo, išlaikė. Gal taktiškai pasielgta ir tuo atveju, kai nenurodomi ir tie, kurie tuos paminklus pavogė. Kas juos „priglobė“, bent mūsų kartai žinoma (tiesa, ne jų pavardės, bet profesija). O ateityje visos paslaptys, visas melas visada palengva atsiskleidžia...

Knygoje „Joniškio kraštas“ vyrauja XX amžiaus įvykiai. Šis amžius kraštą ypač pakėlė, pakilo jo ekonomika. Po dvarų žemėvaldos panaikinimo, vienkieminės sistemos įsigalėjimo išaugo žemės ūkis. Padaugėjo gyventojų, padidėjo dirbamų žemių plotai, pakilo žemdirbystės kultūra. Išaugo kaime išsilavinusių žmonių skaičius. Pažymėtina, kad šis regionas patyrė labai stiprų nuosmukį nuo pirmųjų žmonių pastovaus įsikūrimo dar iki Kristaus gimimo ir du kartus jau mūsų pirmajame šimtmetyje, kai beveik išnyko gyventojai ir kraštas apaugo miškais per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karus su Livonijos ordinu. Po to vos kiek stipriau regionas buvo apgyvendintas, kai Lietuva buvo įvelta į Rusijos ir Žečpospolitos karus su švedais bei į švedų ir rusų karus. O nepraėjus nė šimtui metų įvyko carinės Rusijos okupacija. Karališkoji Šiaulių ekonomija po Lietuvos prijungimo prie Rusijos 1795 m. atiteko Jakaterinos II favoritui Platonui Zubovui. Jis ir jo palikuonis rodė daugiau dėmesio ekonomijai, siekė gauti iš jos didesnį pelną sau ir valstybei, tačiau trukdė atsilikusi nuo visos Europos Rusijos žemėvaldos ir žemėtvarkos sistema. Ir tik XX a. pradžioje, iš esmės po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pradėtos toje srityje reformos, dvarų žemėvaldos susiaurinimas ir valstiečių žemėvaldos padidinimas, kaimų išskirstymas į vienkiemius, užsienio rinkos platesnis atsivėrimas lietuviškiems pieno ir mėsos produktams pakėlė šio krašto žmonių gyvenimo lygį, padidino gyventojų skaičių, paskatino krašto ekonominį ir kultūrinį augimą. Labai ryškiai visas tas sudėtingas laikotarpis atsispindi knygos autorių paskelbtoje statistikoje ir apibendrintose suvestinėse. Ši knyga – tai paminklas, kuriame užfiksuota XX a. Joniškio krašto istorija.

Man, o gal ir skaitytojui, kyla abejonių dėl Joniškio miesto vardo kilmės. Iš teksto atrodo, kad ir tarp autorių yra vykę tuo klausimu diskusijų. Knygoje dėstoma vyraujanti nuomonė, kad Joniškis palyginti vėlai yra tapęs miestietiška gyvenviete, gavo vardą nuo bažnyčią 1536 m. vizitavusio Vilniaus vyskupo Jono (1499–1538). Knygoje pažymima, kad „Vilniaus vyskupas Jonas, 1536 m. vizituodamas tuo metu jo valdyto Šiaulių valsčiaus pakraščius, rado, kad jų gyventojai vis dar buvo pagonys ir tebegarbino senuosius dievus. Vyskupo nurodymu keliose gyvenvietėse įsteigtos parapijos, o viena tokia gyvenvietė pavadinta Joniškiu“ (p. 33). Rašant apie pirmosios Joniškio bažnyčios pastatymą teigiama, kad medinė bažnyčia buvo pastatyta 1526 m. (p. 453). Žinoma, taip galėjo būti, bet kad gyvenvietėje, kuri būtų buvusi be pavadinimo, stovėtų bažnyčia, labai abejotina. Abejonių kelia ir tai, kad negalėjo Joniškis gauti vyskupo Jono vardo ir dėl kitų aplinkybių. Vilniaus vyskupas Jonas, kaip pažymima lenkų ir lietuvių istoriografijoje bei rašoma šiame veikale, buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo pavainikis sūnus. Jo tikroji pavardė buvo Joanne Telničanko. Tai jo motinos mergautinė pavardė. Motina iki ištekėdama vadinosi Kotryna de Ochstat Telničanko. Matyt, ji gyveno karaliaus dvare, nes Joanne gimė Krokuvoje. Ji buvo kilusi iš Moravijos. Iš pavardės aišku, kad buvo kilminga karališkojo dvaro freilina.

Vilniaus vyskupas Jonas buvo trečias Vilniaus vyskupas ir tiek lietuvių, tiek lenkų istoriografijoje jis laikomas pirmuoju Vilniaus vyskupu lietuviu. Be to, pasižymėjo demokratiškumu. Knygoje rašoma, kad jis „1520–1521 m. sušaukė pirmąjį Vilniaus vyskupijos sinodą, o 1527–1528 m. – antrąjį. Kovojo su liuteronybe. Skatino prie bažnyčių veikiančių mokyklų veiklą Per visą jo vyskupavimo laikotarpį pastatyta daugiau kaip 30 bažnyčių ir įsteigta parapijų“ (p. 446–447). Taip pat vykdė kitas katalikybės stiprinimo pozicijas krašte. Galima tik suabejoti, ar jam jau teko kovoti su liuteronybe, nes jos pradininkas Liuteris savo garsiąsias tezes paskelbė tik 1517 m. ir vargu ar jos taip greitai pasiekė Lietuvą. Dar daugiau, kyla klausimas, kada gi lotyniškas vardas Joanne virto lietuvišku Jonu ir kada ne tik jo vieno, bet ir kitų vyskupų vardai bei pavardės imtos lietuvinti. Ar tai nesusiję su XIX a.? O naujakrikštai valstiečiai, matyt, ir lietuviai bajorai, savo senus lietuviškus vardus po krikšto XVI–XVII a. užrašę pavardėmis, krikšto lotyniškus, suvokietintus ar sulenkintus vardus lietuviškais perdirbo tikriausiai anksčiau. Be to, lietuvių kalboje yra ištisa žolių \šeima, vadinama joninžolių ar jonažolių vardu, tarp kurių žinoma ir žolė joniukai (LKŽ, t. IV, p. 356). Gali būti, kad Joniškio pavadinimas buvo tame krašte žinomas ir vartojamas dar iki krikšto, o tuo labiau iki bažnyčios pastatymo ir parapijos sukūrimo XVI a. pradžioje. Gal tai susiję su žemgalių ar latvių kalbos vardais ar pavadinimais? Gal jau Rygos vyskupas buvo anksčiau čia atvykęs su krikšto sakramentu, nes jis valdė Žagarės dvarą, o Joniškis netoli Žagarės?

Abejonių dėl Joniškio vardo kildinimo nuo vyskupo Jono vardo kelia ir tai, kad Joniškio bažnyčia pavadinta Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų vardu. Joje didžiausi atlaidai susiję ne su Jonu, bet su šventuoju Martinijonu. O Juodeikių bažnyčia, Ivoškių ir Pošupių kapinių koplyčios turi Jono vardus ir tų šventųjų garbei skirtas šventes. Kita vertus, šis Šiaurės Lietuvoje esantis Joniškis ne vienintelis Lietuvoje. Be jo, Respublikoje yra dar 11 Joniškių ir netoli 100 Jonikaičių, Jonavų, Jonų, Joniškėlių ir panašių šio vardo dariniais pavadintų vietovių. Taigi Joniškio vardo kilme dar turėtų pasidomėti ankstyvuosius laikus tyrinėjantys istorikai ir lietuvių kalbos tarmių specialistai.

Kadangi knyga enciklopedinio tipo, joje pateikti ir glausti duomenys apie Joniškio krašto gamtą, klimatą, kalbą, švietimą, kultūrą, archeologinius paminklus, istoriją, o daugiausia apie XX amžiaus gyvenimą ir gyventojus. Vis dėlto pasitaiko ir kai kurių netikslumų. Pavyzdžiui, J. Miliaus ir J. Gumuliausko straipsneliai apie žemės ūkį galėjo būti bent kiek išsamesni ir tikslesni ir neapsiriboti vien lentelėmis, nes tame derlingame krašte ši gamybos sritis buvo ir liko esmingiausia. Be to, šiam kraštui netinka teiginys, kad baudžiavos laikais smulkėjo valakų dydis dalinantis tarp šeimos narių (p. 143). Šiaurės Lietuvos vadinamųjų karališkųjų valstiečių valakai buvo didesni negu dvarų ar bažnyčių valakai. Pastarieji Šiaurės Lietuvoje siekė 36 ha, o ekonomijai priklausančių kaimų 40–60 ha. Palyginti su kitais kaimynais, ekonomijos valstiečiai gyveno žymiai turtingiau. O tai atsitiko ir dėl to, kad gyventojų pertekliaus šiame krašte nebuvo. Tą aiškiai parodo knygoje autorių pateikti faktai ir duomenys.

Žinotina, kad jau Lietuvos Statutuose buvo įtvirtintas įstatymas valakų nedalinti, ūkį palikti vyresniajam sūnui, o dukroms ir kitiems sūnums duoti kraitį. Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, jaunesnieji sūnūs tapdavo kariškiais, valdovo ar dvaro tarnautojais, vienuoliais, dvasininkais, ieškodavo turtingų nuotakų ir pan.

Knygos „Joniškio kraštas“ gražus apipavidalinimas. Veikalas išties labai didelės apimties. Mano nuomone, turėdami daug faktinės medžiagos, autoriai panaudojo per smulkų šriftą, ypač išnašų. Taupydami knygos apimtį, nuotraukas, išnašas ir kitus paaiškinimus perkėlė į puslapio šoną. Tie šonai tiesiog primarginti paveiksliukais ir tekstais taip, kad sunku atskirti, kur tekstas po paveiksliuku, kur išnaša ir pan. Ne tik per daug įdėta puslapio šone XVII a. žemėlapio kopijų, bet ir per daug senų gyvenamųjų namų ar ūkinių pastatų, medinių lūšnų fotografijų. Nėra nei vienos gražaus vienkiemio, nei dvarų stiliaus namų nuotraukos, net geros Žagarės dvaro nuotraukos. Dabar gi ne sovietmetis, kai bausdavo etnografus ar istorikus už gražių vienkiemių sodybų, dvarų rūmų ar bažnyčių nuotraukas leidiniuose, kai I. Butkevičiui neleido gintis daktaro disertacijos apie Žemaitijos kaimą, nes ant knygos viršelio buvo išspausdinta nedidelio, bet tvarkingo žemaičio naujakurio sodybos nuotrauka, kai meno istorikai negalėjo išleisti istorinių veikalų apie Vilnių ar kitas Lietuvos vietas dėl bažnyčių ar kitų architektūrinių paminklų, nes tokių stilių nebuvo senojoje Rusijoje.

Gražia architektūra ar įdomiu planiniu išsidėstymu pats miestas Joniškis nepasižymi, bet jo bažnyčia ypač miela, įspūdinga, o kaip šiltai maldai nuteikia jos vidus. Deja, knygoje tai neatsispindi. Čia liko tik pavieniai eksponatai, suolai, klausyklos, sakyklos ir pan. Puslapio šone esančios mažos nuotraukos neaiškios, jose, be bendrų kontūrų, nieko neįžiūrėsi. Nors ir norės, bet nepažins kraštiečiai savo protėvių ir savęs pačių. Laimei, kad dar knygos gale atsirado kelios spalvotos nuotraukos.

Pavartę knygą skaitytojai gali pasididžiuoti gražiu paminklu tiems, kurie ten gyveno ir kūrė, kurie toliau puoselėja šį Lietuvos kampelį. O istorikai bei etnografai galės pasinaudoti knygos statistiniais ir kitais duomenimis, reikalingais jų kūrybai, naujų knygų išvadoms.