„Istorija“. Mokslo darbai. 89 tomas
Valdas SELENIS. Naujas „gyvų“ šaltinių leidinys – Vinco Trumpos korespondencija
Spausdinti
Vinco Trumpos korespondencija: šaltinių publikacija. Sudarė D. Dapkutė, D. Kuizinienė. Vilnius: Versus aureus, 2013. 336 p.

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas parengė ir paskelbė žymaus istoriko, žurnalisto ir publicisto Vinco Trumpos laiškų publikaciją, kurią „Egzodo archyvo“ serijoje išleido atskira knyga. Nors knygoje specialiai nepažymėta, jos pasirodymas sutampa su šiais metais sukaksiančiomis 100-osiomis šio itin savito ir įdomaus intelektualo, Egidijaus Aleksandravičiaus žodžiais tariant, „sekuliaraus žmogaus grynuolio“ [10] gimimo metinėmis. V. Trumpa, palyginti su kitais jo kartos egzilio intelektualais, nugyveno pakankamai ilgą ir garbingą gyvenimą (gimė 1913 m. gruodžio 2 d., mirė 2002 m. kovo 12 d.) Taigi, tai pakankamai gera proga pasidžiaugti, kad vis daugiau pasirodo „gyvos“ šaltinių rūšies, vadinamosios egodokumentikos, publikacijų. Šie šaltiniai subjektyvūs, tačiau čia ir yra jų vertė. Tuo labiau kad ne vien politinių veikėjų, o ir kultūros, mokslo darbuotojų (iš jų ir istorikų) korespondencija, skelbiama atskiromis knygomis, pakankamai retai.

Publikuojami laiškai, saugomi Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute, apima 1947–2000 m. laikotarpį, jų adresatai – žymūs liberaliosios krypties lietuvių egzilio intelektualai Henrikas Žemelis, Bronys Raila, Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis, Mykolas Drunga, Vytautas Vepštas, Henrieta Vepštienė, Gintautas Vėžys, Liūtas Mockūnas, Vincas Rastenis, Romas Sakadolskis ir Kostas Ostrauskas. Jie redaguoti minimaliai, išlaikant autentišką V. Trumpos stilių. Tiesa, knygos pavadinimas galėtų būti „Vinco Trumpos laiškai ir interviu 1947–2000 m.“, nes antrąją jos dalį „Vincas Trumpa pasakoja“ sudaro „žodinės istorijos“ epizodai – interviu, parengti knygos sudarytojų Dalios Kuizinienės ir Daivos Dapkutės kartu su kolega Linu Salduku, be to, žodis „korespondencija“ yra platesnis – jis apimtų ir laiškus, rašytus V. Trumpai. Mano duomenimis, iki emigracinio laikotarpio V. Trumpos laiškų yra išlikę tik Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje – pavyzdžiui, jo laiškas su sveikinimu Broniui Dunduliui Paryžiuje apgynus disertaciją [2]. Beje, pastarajam Z. Ivinskis rašydamas apie galimybes įsidarbinti Teologijos-filosofijos fakultete, kurias sunkino tai, kad B. Dundulis per visą studijų Paryžiuje laiką nieko neskelbė spaudoje, kaip pavyzdį nurodė V. Trumpą, kuris tik nuvykęs pradėjo rašyti į mokslinę spaudą [3].

Šiame rašinyje (nelinkęs jo vadinti recenzija) norėčiau pasidalinti mintimis, kurios kilo perskaičius šią įdomią knygą, savitai papildančią 2001 m. išleistą Gedimino Rudžio sudarytą V. Trumpos straipsnių rinkinį [9]. Esu peržiūrėjęs daugelio V. Trumpos kartos istorikų egodokumentinius šaltinius (atsiminimus, dienoraščius, laiškus), todėl norėtųsi pridurti keletą komentarų prie jo pasakojimo apie kitus kolegas istorikus.

E. Aleksandravičius taikliai pažymėjo, kad „istoriografijos istorijos baruose jam skirtas prancūziškų madų diegėjo vaidmuo lietuvių istorijos moksle“ [10]. Antai dar 1938 m. recenzuodamas Jono Matuso veikalą „Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas“, turėdamas progą susipažinti su istorinės medžiagos reprezentacijos kultūra Prancūzijoje, atkreipė dėmesį į bendrą Lietuvos istorikų mokslinių veikalų trūkumą – sunkiai paskaitomą nesklandų stilių [8]. Pats V. Trumpa pasakodamas apie studijų metus Lietuvoje ir Prancūzijoje pažymėjo, kad „Prancūzijos mokykla, vadinamoji Analų mokykla, daug dėmesio kreipė į istorijos metodiką, į istorijos dėstymą, į istorijos stilių, rašymo stilių“ (p. 204). Švietimo ministerijos studento stažuotojo asmens byloje V. Trumpa nurodė, kad 1937–1939 m. Paryžiaus universitete klausė istorikų Pierre'o Renouvino, kuris, jo nuomone, „dėstė labai išsamiai ir metodiškai“, Georgeso Lefebvre'o (Broniaus Dundulio disertacijos vadovo) ir įžymiojo „Analų“ mokyklos kūrėjo Marco Blocho Europos ekonominės istorijos paskaitų [11].

Atsiminimų, kaip šaltinio, specifika yra tokia, kad pasakotojas ne tik išreiškia savo požiūrį, bet gali ir nežinoti įvairių aplinkybių, todėl šaltinius reikia lyginti. V. Trumpa, matyt, nėra tikslus, teigdamas, kad jis buvęs „vieninteliu stipendiatu istoriku Prancūzijoje“, o B. Dundulis „nebuvo nei universiteto, nei ministerijos stipendininkas, jis buvo privačiai, turėjo dėdę kunigą turtingą, kuris padėjo jam. Žodžiu, savo lėšomis studijavo Paryžiuje“ (p. 203). Pats B. Dundulis atsiminimuose rašė, kad „1936 m. baigėsi iš Lietuvos gaunamos stipendijos laikas (...) Prof. Ž. Lefevras man nurodė, kad aš galėčiau gauti Prancūzijos stipendiją, nes tyrinėju temą, svarbią ir Prancūzijai. Tokios stipendijos gavimo reikalus reikėjo tvarkyti per Lietuvos pasiuntinybę. Lietuvos pasiuntinybė (nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Petras Klimas) stipendiją parėmė, ir aš nuo 1936 m. rudens gavau Prancūzijos stipendiją“ [4]. V. Trumpa neturėjo duomenų apie tai „kas siuntė“ Zenoną Ivinskį studijuoti į Vokietiją. Pastarasis buvo Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos stipendininkas, kuriam ne viskas sekėsi sklandžiai – Adolfas Šapoka laiške net paklausė Z. Ivinskio, ar tikrai jis susipykęs su Teologijos-filosofijos fakultetu, nes sklandė gandai, kad jam norėjo atimti stipendiją [1]. Gandai turėjo pagrindą – išliko Z. Ivinskio laiškas, adresuotas dekanui Pranciškui Kuraičiui, su prašymu nenutraukti stipendijos prieš pat baigiamuosius egzaminus, nes tada reiktų grįžti į Lietuvą net nesigynus disertacijos [11].

V. Trumpai būdingas humoras, atvirumas, ironija kartu su saviironija. Jis teigė, kad visados reikia kritiškai žiūrėti į pasaulį. Skeptiškumo apraiškų matyti šioje knygoje publikuojamame laiške V. Kavoliui, prisipažįstant, kad „man teko aktyviai išgyventi posūkį į kairę ir juo nusivilti, posūkį į nacionalizmą ir fašizmą ir juo dar labiau nusivilti“ (p. 133). Kaip didelę problemą viename iš publikuojamų interviu jis įvardijo nacionalizmą (p. 270). V. Trumpa pirmojoje Baltijos studijų konferencijoje, kuri įvyko Marylando universitete 1968 m. lapkričio 28 – gruodžio 1 dienomis, kritikavo „mažąjį“ lietuvišką nacionalizmą: „Be abejo, nacionalizmas yra galingas faktorius ir didelė jėga tautai kovojant dėl savo nacionalinio identiteto ir laisvės. Tačiau neturėtume pamiršti, kad nacionalizmas gali būti baisiai baisiai biaurus, biauresnis negu beveik visa kas kita. Ne taip labai seniai mes pergyvenome tokį nacionalizmą. Blogiausia nacionalizmo pusė – kad jis užkrečiamas ir kad jis neapsiriboja tik mažomis tautomis“ [6].

V. Trumpa skeptiškai žiūrėjo ir į A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ perleidimą 1989 m. šimtatūkstantiniu tiražu – pavadino „Šapokos sindromu“ ir pažymėjo, kad V. Kavolis tai galėtų įvardinti „socialinio ir kultūrinio gyvenimo deformacijomis ar net patologijomis“ [7].

V. Trumpa nemanė, kad partizaninis karas yra būtina laisvės siekimo sąlyga, nes nei Estijoje, nei Latvijoje, nei 1938 m. ir 1968 m. Čekoslovakijoje tokios ginkluotos rezistencijos formos nebūta. Priešingai, kaip tik „dėl tų kovų Lietuvai grėsė pavojus susilaukti kalmukų ir Krymo totorių likimo“. Kodėl lietuviai ėjo į miškus, nors ir žinojo, kad kova bus nelygi? V. Trumpa, kaip istorikas, atsako, kad lietuviai, skirtingai negu latviai ir estai, nuo pat Maskvos kunigaikštystės laikų „visada varžėsi su rusų tauta“ [5].

Knygoje publikuojamame interviu „Akiračiams“ V. Trumpa kalbėjo, kad „reikia pirmiausia apsivalyti nuo visų tų, kurie kalti dėl Lietuvos okupacijos ir sovietizacijos. Blogiausia, kad tų kaltininkų ieškota ne Maskvoje, o Vilniuje. Lyg, rodos, patys Lietuvos gyventojai Lietuvą okupavo ir sovietizavo“ (p. 318).

Knygoje galima rasti daug medžiagos liberalios krypties išeivių politinės ir kultūrinės veiklos istorijai, tarpusavio ryšiams, santykiams su kitomis ideologinėmis srovėmis V. Trumpos gyvenimo etapais atskleisti. V. Trumpos korespondencijoje ryškūs savitu humoru nuspalvinti vertinimai. Liberalių pažiūrų lietuvių išeivių perspektyva nusipelno būti pristatyta, nežiūrint nūdienos publicistikoje pasitaikančių mėginimų ją demonizuoti – kitaip sakant, „tegul visos gėlės žydi“.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Adolfo Šapokos laiškas Zenonui Ivinskiui, 1933 m. kovo 19 d. LNB RS, f. 29-1223, l. 3.
  2. Vinco Trumpos laiškas B. Dunduliui, 1940. 03. 13. VUB RS, f. 255-133.
  3. Zenono Ivinskio laiškai B. Dunduliui, Kaunas, 1938. 07. 18, 1938. 11. 02, 1039. 05. 14. VUB RS, f. 255-60.
  4. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Liberalaus tautiškumo darbininkas. Vinco Trumpos korespondencija: šaltinių publikacija. Egzodo archyvas / Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvių išeivijos institutas. Sudarė D. Dapkutė, D. Kuizinienė. Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 11.
  5. DUNDULIS, Bronius. Istorijos mokslo labui, Istorija, t. XXXIV. Vilnius, 1996, p. 9.
  6. TRUMPA, Vincas. Nejaugi! Akiračiai, 1990, nr. 8 (222), p. 11.
  7. TRUMPA, Vincas. Patriotizmas – si, nacionalizmas – no, Akiračiai, 1969, nr. 5, p. 13.
  8. TRUMPA, Vincas. Šapokos sindromas, Akiračiai, 1989, nr. 4 (208), p. 9.
  9. TRUMPA, Vincas, rec. kn. Jonas Matusas. Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas, Kaunas. 1937. Iš: Vairas, 1938, t. XXII, nr. 2, p. 106–108.
  10. TRUMPA, Vincas. Apie žmones ir laiką. Vilnius: Baltos lankos, 2001.
  11. SELENIS, Valdas. Lietuvos istorikų bendrija 19181944 metais. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 51, 57.