„Istorija“. Mokslo darbai. 89 tomas
Vytautas BERENIS. Nauja moderniosios istorijos chrestomatija
Spausdinti
KNIŪRAITĖ, Vida; MICKEVIČIUS, Artūras; NEFAS, Mindaugas; PUKIENĖ, Vida. Moderniosios XIX a. istorijos chrestomatija. Vilnius: Versus aureus, 2012, 190 p.

Lietuvos valstybingumo istorija lietuvių tautos savimonėje glaudžiai susijusi su tautos egzistencija. Skirtingai nuo savo kaimynų estų ir latvių, lietuviai save priskiria, kaip ir lenkai, kroatai, vengrai, prie istorinių, šimtametę valstybingumo tradiciją išsaugojusią tautų. Todėl istorijos strategijos kūrimas Lietuvoje yra svarbus valstybės uždavinys ir prievolė. Humanitarinių ir socialinių sričių mokslininkai savo veiklos pragmatizmą sieja su visuomenei teikiama racionalia nauda – švietimu, žinojimu, sąmoningumu. Bet kokia institucija, kaip ir kiti su kolektyvine žmonių veikla ir sprendimais susijusios strategijos, formuoja tam tikrą socialinį, kultūrinį ir ekonominį foną, kuris atitinkamai veikia visuomenės istorinį, dabarties ir ateities supratimą, t. y. kolektyvinius tapatumus. Tačiau tyrinėjant vieną ar kitą nacionalinę istoriją taip pat yra būtinas platus europinis ir pasaulinis istorinis kontekstas, kuris makroistoriniu lygmeniu gali padėti suprasti nacionalines, lokalines istorijas ir atitinkamai jas interpretuoti.

Kaip teigia istorijos teoretikas Jornas Rusenas, „praeitis yra keistas dalykas. Ji yra praėjusi ir vis dėlto dabartiška. Kas įvyko, tas įvyko, ir vis dėlto mes negalime dėl to nusiraminti. Ji vis iš naujo sudabartinama, interpretuojama, perinterprtuojama, įvaldoma, atstumiama, nutolinama, priartinama, sudievinama, suvelninama, sukonkretinama, išlydoma“ [2]. Tačiau, nors ir pripažįstama, kad istoriniai dokumentai savo turinyje turi subjektyvumo apnašų, tačiau tarptautinės ir dvišalės sutartys tarp valstybių buvo sudarytos laikantis amžiais nusistovėjusių tarptautinės teisės normų. Tokių dokumentų aptariamoje chrestomatijoje pateikiama nemažai ir jie iš tiesų gali būti atviro istorinio tyrimo pradžia.

Kaip žinoma, chrestomatija – tai grožinės literatūros kūrinių arba mokslo veikalų, dokumentų rinktinių fragmentų rinkinys, skirtas mokymui. Senovės graikai dar pridurtų – naudingai mokytis. Recenzuojamame leidinyje prieš kiekvieną dokumentą ar jo ištrauką pateikiama anotacija, kurioje parodomas jo atsiradimo istorinis kontekstas. Tai papildomai praplečia skaitytojui istorinių įvykių supratimą. Chrestomatijos sudarytojai leidinio pradžioje pažymi, kad tokio pobūdžio darbai skirti edukaciniams tikslams. Jos ypač išpopuliarėjo XIX a. Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, kai šių šalių valdžios ideologiškai formavo visuomenės, ypač jaunosios kartos, istorinę sąmonę. Vėliau chrestomatijų leidimas paplito Lenkijoje, SSRS. Kai kada jos buvo vadinamos Istoriniais šaltiniais (galime paminėti 1955 metais išleistą Lietuvos istorijos šaltinių pirmąjį tomą). Leidinio sudarytojai parinko 132&n (p. 133). Kaip didelę problemą viename iš publikuojamų interviu jis įvardijo nacionalizmą (p. 270). V. Trumpa pirmojoje Baltijos studijų konferencijoje, kuri įvyko Marylando universitete 1968 m. lapkričio 28 – gruodžio 1 dienomis, kritikavo „mažąjįKnygoje publikuojamame interviu „Akiračiamsbsp;dokumentus iš 1804–1938 m. laikotarpio – taip chronologiškai apibrėžiama modernioji epocha. Chrestomatija suskirstyta į keturias temines dalis: Socialinė ekonominė raida, Visuomeniniai judėjimai ir politinės santvarkos raida, Tarptautiniai santykiai ir Pirmasis pasaulinis karas. Nurodoma, kad leidinys orientuotas į istorinius dokumentus, atsisakyta tekstų, kuriuos galima surasti monografijose ir apžvalginio tokio pobūdžio lietuviškuose leidiniuose. Apskritai, yra keblu recenzuoti istorinių dokumentų sąvadus ar jų kompendiumus – juos reikia įdėmiai skaityti.

Didžiausias dėmesys chrestomatijoje skiriamas Europos valstybėms, tačiau publikuojami dokumentai iš JAV, Japonijos ir Kinijos istorijos. Pateikiami politiniai, ekonominiai ir statistiniai duomenys apie Vokietijos, JAV ir Rusijos raidą parodo šių valstybių geopolitinės galios augimą arba nuosmukį. Pavyzdžiui, JAV politinės galios atsiradimas XX amžiuje siejamas su sparčiu ekonomikos augimu. XIX a. 1870–1913 m. laikotarpiu plieno gamyba šioje šalyje išaugo nuo 69 iki 31 301 tūkst. tonų, metalo – nuo 1665 iki 30 996, anglies – nuo 29,5 iki 508,9 tūkst. tonų [1, 28]. Ta pačia chronologija pateikiami duomenys ir apie kitas Europos valstybes. Antai Didžiojoje Britanijoje 1868–1899 m. šie analogiški skaičiai išaugo taip: metalo lydymas nuo 5,0 iki 9,4 tūkst. t.; plieno lydymas nuo 0,1 iki 4,9 tūkst. t.; anglies iškasimas nuo 103 iki 220 tūkst. t. Vokietijoje 1868–1913 m. atitinkamai plieno lydymas padidėjo nuo 251 iki 18 329 tūkst. t.; metalo lydymas nuo 1564 iki 19 312 tūkst. t., anglies gavyba nuo 37, 9 iki 277, 3 tūkst. t.; Prancūzijoje pramonės rodikliai 1872–1913 m. – plieno lydymas nuo 130 iki 4690 tūkst. t., metalo lydymas – nuo 1218 iki 5027 tūkst. t.; anglies kasyba – nuo 15 803 iki 40 844 tūkst. t. [1, 23–24]. Šių valstybių galių rodikliai parodo kovos už dominavimą Europoje ir pasaulyje politiką.

Reikia atkreipti dėmesį į leidinyje skelbiamas įvairių valstybių konstitucijų ištraukas. JAV, Austrijos–Vengrijos imperijos, Suomijos, Prancūzijos ir kt. valstybių konstitucijos leidžia studentams gana gerai susipažinti su teisine valstybių raida XIX–XX amžiuose, palyginti šių valstybių ir visuomenių juridinius ir konstitucinius skirtumus. Napoleono civilinis kodeksas (1804 m.) kaip modernaus amžiaus teisynas per kelis dešimtmečius turėjo įtakos Europos visuomenės socialinės struktūros kaitai. Mūsų geopolitiniame areale 1816–1817 m. baudžiavos panaikinimas Suvalkijoje bei Kurše ir Livonijoje sudarė galimybes valstiečiams kurti naujas socialines struktūras, kurių efektyvumas išryškėjo tik po pusės amžiaus. Tai jau pakankamai išsamiai išnagrinėta istoriko Augustino Janulaičio studijoje, tad leidinio sudarytojai galėjo parinkti kitus kodekso straipsnius, kuriuose atsispindėtų įvairių socialinių sluoksnių teisės ir pareigos. Chrestomatijoje pateikiami Anglijos, Ispanijos, Norvegijos, Vokietijos ir net Australijos, Kinijos Japonijos konstitucijų kai kurie straipsniai. Nors ispanai kovojo su prancūzais, paradoksalu, bet korsetų 1812 m. priimtą Ispanijos (Kadiso) konstituciją iš dalies veikė Napoleono civilinis kodeksas. Pirmasis straipsnis skelbia: „Ispanų nacija yra sąjunga visų ispanų, gyvenančių abiejuose pusrutuliuose“. Kitas straipsnis nurodo, kad ,,ispanų nacija laisva ir nepriklausoma ir negali būti jokios dinastijos ir jokio asmens nuosavybė“, kad „suverenitetas įkūnytas nacijoje ir dėl to jai priklauso išskirtinė teisė nustatyti pagrindinius savo įstatymus“ [1, 83].

Chrestomatijos Tarptautinių santykių skyriuje skaitytojas gali susipažinti su 1815 m. Vienos kongreso nutarimais, „Europos parako statine“, Balkanų problema, Italijos ir Vokietijos suvienijimo procesais. Dokumentas ne tik užfiksuoja vieno ar kito politinio proceso raidą, bet taip pat jo gimimą. Leidinyje skelbiami dokumentai apie Pirmojo pasaulinio karo priežastis rodo tarp valstybių palaipsniui augantį antagonizmą, vėliau virtusį priešiškumu ir atvira karine konfrontacija. Knygoje skelbiamos karinės tarpvalstybinės sutartys, diplomatinės notos, slapti diplomatiniai demaršai iliustruoja geopolitinio galios lauko formavimąsi.

Ekonominį, politinį valstybės ar jų sąjungos raidos logiškumą turi pagrįsti ideologija. XIX a. vyravo trys pagrindinės ideologijos: konservatizmas, liberalizmas ir socializmas. Leidinio sudarytojai pateikia ištraukas iš Karlo Marxo „Komunistų partijos manifesto“ bei Lietuvos politikų ir socialinės tikrovės kritikų Manto Adomėno ir Leonido Donskio konservatizmo ir liberalizmo vertinimus. Pirmasis teigia, kad „antiutopiškumas, grandiozinių visuomenės pertvarkymų atmetimas yra pamatinis konservatizmo bruožas“ [1, 46]. Konservatizmo ideologija yra gana glaudžiai susijusi su krikščioniškąja tradicija, kuri teigia, kad žmogus iš prigimties yra pažeistas, nuodėmingas, todėl jokios jo skelbiamos utopijos yra neįmanomos, o jei ir teoriškai įmanomos, vis tiek negali būti įgyvendintos visuomenėje. O liberalizmo ideologijos paradigma, L. Donskio nuomone, – tai individo laisvė, kuri gina ar turi apginti jį nuo anoniminių kolektyvinių sprendimų ir grupinio spaudimo. „Liberalizmo išeities pozicija yra tikėjimas, kad individas pajėgia priimti racionalius sprendimus vadovaudamasis savo individualiu protu ir sąžine“ [1, 48]. Kitaip tariant, liberalizmas versus konservatizmas, arba individas prieš bet kokį bendruomeniškumą. XIX a. Europoje vyravo konservatizmo modifikuotos ideologijos formos (pavyzdžiui, Habsburgų imperijos tautinių santykių klausimų sprendimas), o liberalizmo ideologijos postulatai ženkliai pasireiškė ekonomikos ir iš dalies švietimo srityje (Prancūzijoje).

Tai, kad politika, ekonomika ir kultūra tiesiogiai ir savarankiškai lemia viena kitą galima suprasti iš vieno leidinyje išspausdinto teksto, o apie kultūrinio dialogo tarp tautų būtinybę byloja Aukščiausiosios Indijos tarybos nario ir istoriko Thomo Babingtono Maccaulay parengtas Švietimo protokolas (apie 1830 m.), kuriame aptariama anglų ir vietinių kalbų vartojimo Indijoje svarba („Tad kokią kalbą turime vartoti švietimo sistemoje? Pusė Komiteto reikalauja, kad tai būtų anglų kalba. Kita pusė primygtinai rekomenduoja arabų arba sanskrito kalbas. Man atrodo, kad klausimas yra toks: kokia kalba yra vertingiausia žinojimui? Aš nežinau sanskrito ir arabų kalbų, bet padariau visu jų vertybinius paskaičiavimus. Skaičiau garsiausių arabų ir sanskrito darbų vertimus. Diskutavau apie tai tiek čia, tiek namie su žymiais žmonėmis, įgudusiais vartoti Rytų kalbas. Esu pasirengęs pradėti mokytis Rytų kalbų. Iki šiol nesu sutikęs nė vieno rytiečio, kuris man būtų pasakęs, kad viena europietiškų knygų lentyna yra vertingesnė už gimtąją individualią arabų literatūrą“) [1, 141]. Nežiūrint ekonominės naudos, kurią gavo Didžioji Britanija iš Indijos, kolonijinė britų valdžia bandė derinti įvairius kultūrinius ypatumus, kurie jiems palengvintų kolojininį valdymą ir mažintų įtampą tarp vietos gyventojų. Chrestomatijoje skelbiami dokumentai ir jų ištraukos, visų pirma, turi atlikti pažintinę ir mokomąją funkciją. Pavyzdžiui, lyginamoji būsimų nepriklausomų Suomijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių nepriklausomybės deklaracijų analizė gali būti svarbus tyrimas studentams, siekiant parodyti Baltijos tautų istorinius, politinius, mentalinius skirtumus.

Leidinio pabaigoje skelbiami dokumentai, apibūdinantys Pirmojo pasaulinio karo genezę, pradžią ir pabaigą. Yra žinoma, kad pagrindinės istorijoje kilusių karų priežastys yra ekonominės, tačiau politinis susirašinėjimas tarp Rusijos ir Vokietijos imperatorių Nikolajaus II ir Vilhelmo II iš pirmo žvilgsnio liudytų, jog karo buvo galima išvengti. 1914 m. liepos 29 d. Rusijos imperatorius siunčia telegramą Vokietijos imperatoriui: „Šiuo sudėtingu momentu aš prašau Jūsų rimtos pagalbos. Negarbingas karas buvo paskelbtas silpnai valstybei (Serbijai – V. B.) ir Rusijoje kilo pasipiktinimas, kuriam aš visiškai pritariu ir dalijuosi. Aš bijau, kad netrukus nebegalėsiu pasipriešinti spaudimui, kuris nukreiptas prieš mane, ir būsiu priverstas imtis priemonių, kurios nuves į karą. Išvengti didžiulės nelaimės, kokia būtų karas Europoje“ [1, 170]. Vokietijos imperatorius savo atsakyme pažymėjo, kad šis karas yra Serbijos ir Austrijos–Vengrijos reikalas. Suprantama, tai buvo netiesa iš abiejų pusių. Karo pradžia jau buvo nulemta ir studentai, analizuodami šiuos konkrečius bei ankstesnius leidinyje dokumentus, gali suprasti objektyvias karo pradžios priežastis.

Nors leidinys skirtas studentams ir mokytojams, tačiau juo gali tikslingai pasinaudoti politologai, politikos apžvalgininkai ir dar skaitantys politikai. Toks pasaulinės istorijos, teisės, ekonomikos kompendiumas atlieka greitų žinių paieškos ir jų pritaikymo vaidmenį neramiame XXI amžiuje. Istorija yra neatskiriama kolektyvinės sąmonės dalis, nulemianti politinės bendruomenės ateities raidą ir šia prasme istorijos edukacinis matmuo yra neįkainojamas.

Teigiama, kad dėl globalizacijos ir integracijos tautos praranda istorijos pojūtį, todėl kolektyvinės atminties ugdymas nėra aktualus. Kiti teigia priešingai: istorija ne tik formuoja kolektyvinę atmintį, bet ir kuria dabartinės visuomenės tapatumo formas. Manau, chrestomatijos sudarytojai pritartų pastarajai nuomonei.

Literatūra

  1. KNIŪRAITĖ, Vida; MICKEVIČIUS, Artūras; NEFAS, Mindaugas; PUKIENĖ, Vida. Moderniosios XIX a. istorijos chrestomatija. Vilnius: Versus aureus, 2012, 190 p.
  2. RUSEN, Jorg. Retorika. Istorikos darbai. Vilnius: Margi raštai, 2007, 446 p.