„Istorija“. Mokslo darbai. 90 tomas
Dovilė TROSKOVAITĖ. Modernios karaimų tapatybės kūrimas XX a. pradžioje
Spausdinti
Straipsnis parengtas remiant Memorial Foundation for Jewish Culture.

Dovilė Troskovaitė – Klaipėdos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto jungtinės doktorantūros doktorantė; adresas: Klaipėdos universitetas, Herkaus Manto g. 84 (VI korpusas) LT-92294 Klaipėda; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių tyrinėjimų sritis – Rytų Europos karaimų istorija ir istoriografija, kolektyvinės nekrikščioniškų mažumų tapatybės problematika, nekrikščioniškų bendruomenių gyvenimo dominuojančioje visuomenėje aspektai.

Anotacija. Šiame straipsnyje aptarsime Lenkijos karaimų bendruomenės lyderių pastangas XX amžiaus pirmoje pusėje formuoti modernią kolektyvinę karaimų tapatybę. Bus siekiama atskleisti, kokie motyvai lėmė tapatybės formavimo kryptį, kokiais būdais ir priemonėmis ji buvo konstruojama bei kokiais konkrečiai simboliais rėmėsi moderni karaimų tapatybė.

Tyrimas atskleidė, kaip iki XX a. vidurio karaimų bendruomenėje buvo suformuota aiški, išbaigta, logiška tariamu karaimų kalbos, kilmės ir religijos ryšiu pagrįsta kolektyvinės tapatybės ideologija, kurios skaida per bendruomenės lyderius, leidžiamą spaudą bei į supančią visuomenę nukreiptą propagandą sugebėjo ją įtvirtinti ne tik bendruomenėje, visuomenėje, bet iš dalies ir akademinėje terpėje.

Prasminiai žodžiai: Lenkijos karaimai, žydai, kolektyvinė tapatybė, kilmės mitas, istorinė tėvynė, Seraja Szapszalas.

Abstract. The article discusses the efforts of Karaite community elite to form a modern collective identity of Polish Karaites in the first half of the 20th century. It seeks to discover the aims that determined the direction of Karaite self-identity transformation, means and ways it was constructed and symbols that composed the basis of modern Karaite self-identity.

The research revealed how until the middle of the 20th century a clear, complete, logical self-identity ideology was formed in Karaite community on the basis of the assumed relation between common language, origin and religion. The self-identity ideology was disseminated by communal leaders, using communal press to translate this ideology for community and surrounding society and to consolidate it partly in the academic area as well.

Key words: Polish Karaites, Jews, collective self-identity, myth of origins, historical homeland, Seraja Szapszal.

Įvadas

Rytų Europoje karaimai gyveno tarsi bendruomenė bendruomenėje – kitų tapatinami ir patys save įvardindami žydais jie vis dėlto suvokė ir jautė savo atskirumą nuo žydų rabinistų. Bendruomenei modernėjant, stiprėjo ir etninio tapatumo jausmai jos viduje, nuvedę prie skirtingų – žydiškos ir karaimiškos – tapatybių susiformavimo. Karaimų tapatybės formavimosi procesui reikšmingos įtakos turėjo politinių aplinkybių kaita jų gyvenamoje valstybėje. XIX a. vykdyta Rusijos imperijos politika žydų atžvilgiu paskatino karaimus apsvarstyti savo santykį su žydiškumu – palaipsnis, tačiau nuoseklus nutolimas nuo judėjiškų tradicijų siekiant išvengti žydams taikytų apribojimų suformavo prielaidas modernios etninės karaimų tapatybės susiformavimui XX amžiuje.

Nuo XVIII amžiaus tiek socialinis, tiek mentalinis karaimų atotrūkis nuo žydų nuolat augo. 1837 m. kovo 3 d. (pagal Julijaus kalendorių) buvo įsteigta Dvasinė karaimų valdyba (rus. Karaimskoje Dukhovnoje pravlenie) Taurijoje [56], kurios atsiradimas žymėjo skilimą žydų bendruomeninio gyvenimo tradicijoje [41]. Atlikta nemažai tyrimų, kuriuose atskleidžiamas su hebrajų tradicija susijusių elementų atsisakymas karaimų bendruomenėje. Romanas Freudas [26] šį procesą taikliai pavadino dejudeizacija. Jo aptarti veiksmai – hebrajų kalbos, ortografijos atsisakymas bendruomenėje – leidžia kalbėti apie racionalią, apgalvotą strategiją, siekiant sukonstruoti modernią karaimų savivoką. Apie panašias pastangas kalba ir Philipas Milleris [41], aptardamas diplomatines Krymo karaimų pastangas įtvirtinti socialinį atskirumą nuo žydų, bei bene išsamiausiai į šią problemą gilinęsis Mikhailas Kizilovas, kurio naujausia studija skirta Galicijos karaimų atvejui analizuoti [29]. Karaimų savivokos pokyčiai paveikė ir istoriografijos, tyrinėjančios Rytų Europos karaimų bendruomenių istoriją ir kultūrą, raidą. Dar XIX a. suaktyvėjęs domėjimasis Rytų Europos karaimais pradėjo formuoti takoskyrą nusistovėjusioje mokslinėje praktikoje, kai karaimai buvo tyrinėjami žydų studijų kontekste, ir išskyrė į dvi, sakytume, priešingas istoriografijos raidos tendencijas. Jos, tarsi dvi lygiagrečios tiesės, vystėsi nepriklausomai viena nuo kitos, todėl sudėtinga būtų kalbėti apie vientisą, apibendrintą karaimikos studijų lauką tiek akademine, tiek geografine prasme.

Tradicija tyrinėti karaimų istoriją žydų studijų kontekste labiau paplitusi Vakarų ir Izraelio istoriografijoje [46], tačiau toks apibendrinimas globalizacijos kontekste yra labai sąlygiškas. Ši prieiga leidžia pažvelgti į karaimus platesniame žydų istorijos kontekste ir tyrinėti šios bendruomenės istoriją kaip integralią jos dalį nuo seniausių laikų iki šiandien. Tai pasakytina ir apie Rytų Europoje gyvenusius karaimus, kurie buvo susieti su žydais rabinistais ne tik religinės tradicijos, bet ir bendro priklausymo Vaado jurisdikcijai, teisinių bei fiskalinių įsipareigojamų valstybei – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei [38; 50; 51]. Tiriant vėlesnių laikotarpių karaimų istoriją, ši prieiga įgalina tyrinėtojus rekonstruoti modernios etninės karaimų tapatybės susiformavimą bei sklaidą – kaip rodo R. Freudo [26], M. Kizikovo [30; 31; 32; 33; 34; 35], Ph. Millerio [41] darbai, karaimų etninio tapatumo paieškos prasidėjo nuo sąsajų su žydais atsisakymo, tad tiek bendruomenės istorija iki šio proceso, prasidėjusio XIX a., tiek ir po to skatina mokslininkus savo tyrimus lokalizuoti žydų studijų kontekste.

Antroji prieiga (dėl specifiško karaimų bendruomenės veikimo daugiausiai šalininkų sulaukė Rytų Europos istoriografijoje) [22] susijusi su karaimų tapatybės transformacija – mokslininkai linkę priimti chazariškos karaimų kilmės teoriją ir taikyti ją savo tyrimuose [57; 37; 46, 210–241]. Dėl jos ribotumo – kritiškas šios prieigos taikymas ankstesnei nei XX amžiaus karaimų istorijai tirti yra logiškai beveik neįmanomas – karaimikos studijos šiame regione nėra pakankamai išplėtotos. Prie svarbiausių šios krypties tyrinėtojų, be abejonės, galime priskirti Ananjaszą Zajączkowskį [53, 199–228; 54, 35–69; 55, 149–191], Abraomą Szyszmaną [47, 29–36], Szymoną Szyszmaną, Szymoną Firkowiczių [24, 21], Aleksandrą Mardkowiczių [39; 40, 17; 21, 8–9], Janą Grzegorzewskį [58, 9–10] ir kitus. Šiai mokyklai galima priskirti ir vėlesnius Lenkijos karaimikos tyrinėtojus, pvz.: Januszą Sykałą [43], Piotrą Borawskį [23]. O paskutinįjį dešimtmetį ši prieiga sulaukia vis mažiau šalininkų – išimtimi būtų nebent Lietuvos karaimų bendruomenės palaikomos daugiau mokslo populiarinamosios iniciatyvos [36], tačiau akademinėje visuomenėje chazariškoji prieiga imama vertinti kritiškai.

Šiame straipsnyje aptarsime karaimų bendruomenės lyderių pastangas XX amžiaus pirmoje pusėje formuoti modernią etninę karaimų tapatybę. Bus siekiama atskleisti, kokie motyvai lėmė tapatybės formavimo kryptį, kokiais būdais ir priemonėmis ji buvo konstruojama bei kokiais konkrečiai simboliais rėmėsi moderni, etninė karaimų tapatybė. Šaltinių, leidžiančių rekonstruoti šį procesą, masyvą sudaro S. Szapszalo archyve saugoma jo korespondencija, paties rašyti straipsnių rankraščiai [1; 2; 3; 4; 5; 6; 9], karaimų bendruomenės dokumentai Lenkijos religinių reikalų ir Švietimo ministerijai [10; 11] bei karaimų periodiniai leidiniai Myśl karaimska [58] (Vilnius, Lenkija) ir Onarmach [59] (Panevėžys, Lietuva). Daugelis šaltinių išsamiau aptariami pirmą kartą, ypač siekiant atskleisti kolektyvinės karaimų savivokos formavimąsi. Jis rėmėsi trijų kultūrinių reikšmių – kalbos, religijos ir istorijos, kurios suvokimas atsispindėjo kuriant karaimų kilmės mitą – (trans)formavimu, siekiant sukurti išbaigtą, bendruomenei priimtiną sistemą.

1. Ribų braižymas: Mes karaimai ir Jie žydai

Iki XIX a. 7 dešimtmečio, nepaisant iki tol buvusių daugiausia ekonominių nesutarimų tarp žydų ir karaimų, nei vieni, nei kiti nevadino savęs kitaip kaip žydais. Maža to, abi grupės manė, kad kiekvieni jų išpažįsta tikrąjį judaizmą [38; 41]. Įsteigus karaimų dvasinę valdybą, dvi judaizmo tradicijai priklausiusios bendruomenės buvo išskirtos, pripažįstant karaizmą atskira, savita religija. Tačiau ne visiškai tikslu būtų sutikti su Ph. Milleriu, kuris teigia, kad „nuo tada, kai Rusija 1783 m. prisijungė Krymą, dalis karaimų bendruomenės norėjo atsiriboti ne tik nuo žydų rabinistų, bet ir nuo žydijos apskirtai [41]“. Iš tiesų, Simchos ben Salomono Bobovičiaus, kuris tapo pirmuoju karaimų hakchamu įsteigus Dvasinę karaimų valdybą, tėvo Salomono kelionė į 1795 m. Peterburgą, siekiant gauti atleidimą nuo žydams ir karaimams įvestų apribojimų, bei 1827 m. paties Simchos pastangos gauti karinės prievolės panaikinimą šiai bendruomenei [60] liudija karaimų siekį atsiriboti nuo žydų rabinistų. Tačiau visi karaimų bandymai įtvirtinti atskirumą nuo žydų XVIII pab.–XIX a. iš esmės buvo nukreipti į išorę, t. y. norėdami atsikratyti jiems taikomų diskriminacinių apribojimų, siekė pirmiausia valdžios institucijoms parodyti, jog jie nėra tokie pat kaip žydai rabinistai. Šios pastangos buvo mažai paveikios bendruomeniniam gyvenimui ta prasme, kad nebuvo siekiama pakeisti karaimų savivokos, o tik pristatyti ją taip, kad ji atitiktų valdžios lūkesčius ir karaimų tikslus. Tai liudija ir išlikę istoriniai šaltiniai, kuriuose daugelis karaimų vis dar asocijavo save su Izraelio tauta ir judaizmo tradicijomis – pavyzdžiui, Josepho Solomono Luckio „Laiškas apie Izraelio išlaisvinimą“, parašytas 1840 m. biblijiniu stiliumi [41].

Posūkis karaimų bendruomenės savivokoje įvyko XX a. pradžioje, jos lyderiu tapus S. Szapszalui [61]. Jo asmenyje susipynė savybės ir gebėjimai, kurie jo bendruomeninę veiklą nukreipė etninės karaimų tapatybės formavimo linkme, paremta ne vien religine tradicija, bet ir kilme. Prasidėjo kokybiškai kitoks, t. y. ne tik į išorę, bet ir į pačią bendruomenę nukreiptas, procesas, transformavęs karaimų savivoką ir jos pagrindu suformavęs dominuojančios visuomenės požiūrį į šią etninę grupę. Svarbiausios šio lūžio paskatos, ko gero, buvo dvi – pirmoji, kaip ir ankstesniais amžiais, išliko ta pati – užsitikrinti palankias sąlygas bendruomenės gyvenimui, antroji – stiprėjantis etninio tapatumo jausmas, skatinęs apibrėžti savo unikalumą bei nubrėžti ribas tarp savęs ir kito. Kitas šiuo atveju buvo žydai rabinistai, su kuriais karaimus siejo stiprus religinės tradicijos ryšys. Tad nenuostabu, kad modernios etninės karaimų bendruomenės tapatybės formavimosi procesas prasidėjo nuo nuoseklaus hebrajiškų elementų atisakymo tiek religinėje tradicijoje, tiek suvokiant savo kilmę, tiek kalboje.

Kalba ir jos reformos: hebrajų vs karaimų

Kalbos reikšmę etniškumui tyrinėjęs J. Fishmanas teigė, kad „kalba ne tik yra sąmoningai suvokiamas veiksnys, bet ji gali tapti pagrindine priežastimi veikti bei būti suvokiama kaip labiausiai gintinas ir saugotinas dalykas“ [25, 7]. XX a. pradžioje, S. Szapszalui tapus Rusijos, o vėliau Lenkijos karaimų bendruomenės lyderiu, karaimų tapatybės transformacijos procesas prasidėjo būtent nuo kalbų vartojimo pokyčių bendruomenėje. Karaimų bendruomenėje, kur hebrajų kalba buvo aukštoji literatūros bei liturgijos kalba, o ortografija – karaimų kalbos raidynu, ji tarnavo ne tik kaip priklausymo pasaulio žydijai požymis, bet ir kaip žydiškumo raiškos būdas. Kalbėdamas apie religijos ir kalbos ryšį Fishmanas teigia, jog „ryšys tarp religijos ir kalbos (kas būtų religija be kalbos?) ne tik pašventina „mūsų kalbą“, tačiau iškelia ją į šventumo šviesą net sekuliarioje kultūroje“ [25, 7]. Modernios etninės karaimų tapatybės formavimosi procesas rodo, kad karaizmas buvo neatsiejamas nuo hebrajų kalbos ir jos atsisakymas turėjo įtakos religinių tradicijų bendruomenėje silpnėjimui. Tačiau tuo pat metu silpnėjantis religingumas reiškė išaugusią karaimų kalbos reikšmę bendruomenės tapatybei – ji tapo pagrindiniu argumentu S. Szapszalui plėtojant karaimų kilmės iš chazarų teoriją, taip pat padėjo įtvirtinti Krymo kaip istorinės tėvynės provaizdį karaimų savimonėje. Jau viename pirmųjų savo tekstų [12, 3], po to, kai buvo išrinktas vyriausiuoju Lenkijos karaimų dvasininku, S. Szapszalas tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai pabrėžė karaimų kalbos reikšmę bendruomenės savivokai – „būdami beveik tos pačios kilmės kaip ir totoriai, karaimai išsaugojo savąją tiurkų kalbą, kuria kalba ir meldžiasi“ [12, 3]. Kaip rodo citata, vyriausiasis karaimų dvasininkas, pristatydamas savo bendruomenę Lenkijos valdžios institucijų pareigūnams, aiškiai įvardija karaimų kalbą kaip vienintelę vartojamą bendruomenėje, neskaitant, žinoma, lenkų kalbos, kurios vartojimą suponuoja ja sudaryto minimo dokumento kalba. Tokios pat pozicijos S. Szapszalas laikėsi ir savo laiške Lenkijos religinių reikalų ir Švietimo ministerijai [13, 23] bei kituose savo tekstuose, tiek viešuose, publicistiniuose, tiek akademinio pobūdžio [14, 1–10].

Liturgijos ir kalbos ryšį gerai suprato ir karaimų bendruomenės lyderiai, ėmęsi svarstyti, kaip sustiprinti bendruomenės religingumą ir tuo pat metu pakeisti liturginėse apeigose vartotą hebrajų kalbą karaimų kalba. Štai Aleksandras Mardkowiczius [63], vienas iš Lucko bendruomenės lyderių, 1928 m. sausio 23 d. laišku kreipdamasis į S. Szapszalą, nurodo, kad reikia atsisakyti „hebrajų kalbos, kuria meldžiasi visi, tačiau supranta tik mažuma karaimų. (...) Tenkinant bendruomenės poreikius, reikėtų išversti maldynus į karaimų kalbą ir, pageidautina, šalia pateikti jo tekstą lenkiškai. Be to, spausdinti maldynus lotynišku raidynu [2, 5–10] (pabraukta mano – D. T.). Akivaizdu, jog šių eilučių autorius bendruomenės poreikius siejo jau ne su hebrajų, o su karaimų kalba. Tai nebuvo vienintelis žmogus, kurį jaudino kalbos ir religijos ryšio klausimas bei jo reikšmė karaimų benduromenės savivokai. Po dešimtmečio, 1938 m., į tą patį Szapszalą kreipėsi Samuelis Bobowiczius, taip pat atkreipęs dėmesį į, jo manymu, su karaimų savivoka nesuderinamą hebrajų kalbos vartojimą. Jo požiūris skiriasi nuo pirmtako išsakytų minčių griežtumu ir kategoriškumu. Bobowiczius teigia, kad „negalima melstis Dievui nesuprantama kalba, nes tuomet dalyvavimas pamaldose tampa prievole, o ne dvasios poreikių patenkinimu. Senovės žydų kalbos mes nelaikome sava, tai kalba mirusi ir mūsų kartai svetima bei nemaloni“ [9, 2–6; 62] (pabraukta mano – D. T.). Akivaizdu, kad karaimai vis mažiau tapatino save su hebrajų kalba tiek liturgijoje, tiek kitose gyvenimo srityse. Tiesa, nors nėra tiesioginių paties Szapszalo, kuriam buvo adresuoti minėti pastebėjimai ir kuris ėjo vyriausiojo dvasininko pareigas Lenkijos bendruomenėje, pasisakymų apie hebrajų kalbos vartojimą religinėse apeigose, tačiau jo nuomonę į karaimų ir hebrajų kalbų santykį atspindi jo vykdyta karaimų kalbos reforma. Šiam procesui pasitarnavo akademiniai jo interesai – S. Szapszalas buvo žinomas orientalistas, aktyviai dalyvavęs turkologų, kurių susidomėjimas karaimais išaugo XIX a. dėl karaimų kalbos, priklausančios tiurkų kalbų grupei, mokslinėse diskusijose [45, 349–380]. Dėl karaimų kalbos bei Krymo karaimų antropologinių bruožų specifiškumo daugelis šių mokslininkų tiek Europoje, tiek vėliau Rusijoje buvo linkę priskirti karaimus tiurkams. Krymo karaimai jau buvo pripažinti atskira religine grupe 1837 m. ir linko pasikliauti šiais svarstymais, parėmusiais jų, kaip išskirtinės, unikalios tautos, egzistavimą nuo gilios senovės. Tad nenuostabu, kad šių mokslinių svarstymų ir bendruomeninių nuotaikų fone S. Szapszalas ėmėsi karaimų kalbos reformos, siekdamas išvalyti ją nuo pasitaikančių hebrajų kalbos žodžių ir terminų bei pakeisdamas juos turkų kalbų žodžiais, tokiu būdu silpnindamas karaimų ryšį su žydiškumu. Iš pirmo žvilgsnio šie pakeitimai atrodo menki – dažniausiai skiriasi viena ar dvi raidės žodyje, tačiau iš tiesų jie reikšmingai pakeičia žodžio sandarą. Pavyzdžiui, žodis hachamas (hebr. Hakham – išminčius), apibūdinantis vyriausiąjį dvasininką, buvo pakeistas į hachanas (hakhan), kurio skambesys artimas žodžiui chanas, reiškiantį totorių vadą. Panašių pakeitimų patyrė ir metų, mėnesių pavadinimai – iki tol vartotus hebrajiškus jų pavadinimus pakeitė karaimiški [64]. R. Freundas, remdamasis Tadeuszu Kowalskiu, teigia, kad iki pat 1927 m. karaimai vartojo hebrajiškus terminus [64], tačiau tyrimo metu sukaupti archyviniai dokumentai rodo, kad suturkinti (sutiurkinti) terminai tuo metu jau plačiai vartojami oficialiuose Lenkijos karaimų bendruomenės dokumentuose [11].

Taigi XX a. pirmoje pusėje karaimų bendruomenė patyrė reikšmingų kalbinių pokyčių, kurie paveikė karaimų savivoką – ji nustojo asocijuoti save su hebrajų kalba, o tai turėjo įtakos kitų su žydiškumu susijusių elementų atsisakymui religinėje tradicijoje. XX a. pradžioje Trakų kenesos interjere nebeliko lubas puošusios Dovydo žvaigždės, iš interjero pašalinti hebrajiški dekalogo lentelių įrašai – tradicinis sinagogų dekoro elementas [34, 37]. O Vilniaus kenesoje, statytoje 1911 m., religinių simbolių vietą užėmė pasaulietiniai – bokšto smailę papuošė karaimų herbas; visuotinai išplitęs jis tapo bendruomenės simboliu. Jame tarsi lakmuse geriausiai atsispindi etninės karaimų tapatybės ideologijos esmė – chazariškos kilmės ir Krymo kaip istorinės tėvynės alegorijos [83].

Tik atsisakius hebrajiškų, t. y. tradiciškai su žydų bendruomene asocijuojamų, bruožų buvo galima pereiti prie kito svarbaus žingsnio formuojant tapatybę – naujų tapatybės bruožų paieškos, konceputalizavimo ir įtvirtinimo.

2. Modernios etninės karaimų tapatybės konstravimas

2.1. Kilmės transformacija: semitai vs chazarai

Svarstymuose apie karaimų kilmę, prasidėjusiuose XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, ji buvo siejama su žydais, neva atsikėlusiais į Krymą po Pirmosios Jeruzalės šventyklos sugriovimo [41, 5]. Kiek vėliau, apie trečiąjį XIX a. dešimtmetį, siekiant įtikinti Rusijos imperijos valdininkus bei stačiatikių bažnyčią, jog karaimai nedalyvavo Kristaus nužudyme, buvo ieškoma karaimų sąsajų su sadukiejais [41, 6]. Nors nei viena šių teorijų neįsitvirtino, pirmiausia dėl akivaizdžių chronologinių nelogiškumų [65], karaimų nedalyvavimo deicide siužetas plačiai paplito ir įsitvirtino visuomenėje [66]. Vis dėlto augant domėjimuisi karaimais, jų kilme, kalba ir etnografija, kilmės klausimą reikėjo išspręsti. Juolab kad ir Rusijos imperijos valdininkai, net ir įsteigus Dvasinę karaimų valdybą, nenustojo domėtis šia bendruomene [67]. Avrahamas Firkowiczius (1786–1874), kuriam Krymo karaimų bendruomenė patikėjo surinkti karaimų praeitį liudijančius įrodymus, iškėlė naują karaimų kilmės versiją. Jo manymu, karaimų protėviais buvo žydai, nuo biblijinių laikų gyvenę Juodosios jūros regione ir atvertę į karaizmą pagonis chazarus, kurie X–XI a. migruodami į pietus sukūrė bendruomenes Jeruzalėje, Damaske ir kt. [41, 8; 31]. Nepaisant prieštaringų Firkovičiaus vertinimų, ši teorija išpopuliarėjo Imperijoje. Būtina atkreipti dėmesį, kad, nepaisant į karaimų kilmės paieškas įvesto chazarų elemento, iš esmės buvo pripažįstama, jog karaimai kilę iš semitų.

XIX amžiuje vykusias diskusijas apie karaimų kilmę puikiai apibūdina vieno pirmųjų Rusijos orientalistų, besidomėjusio karaimų etnogeneze, V. V. Grigorjevo žodžiai:

„Atkreipsime dėmesį tik, kad totorių kalba [ir jos] tarmė, kuria kalba Rusijos karaimai, neturi savyje net menkiausių žydiškų žodžių ar kitų tos kalbos pėdsakų, kuria turėjo kalbėti jų protėviai, jei jie buvo žydai. Iš kitos pusės, veido bruožuose ir išraiškoje mūsų karaimų taip pat neaptinkamas tas ryškus nacionalinis žydiškas [bruožas], kuris iš pirmo žvilgsnio leidžia atskirti izraelitą nuo bet kurio kito žmogaus. (...) Arba Mūsų karaimai, jei jie tikrai žydai, kažkada susimaišė su tiurkų kilmės tautomis ir šis maišymasis turėjo būti ilgalaikis bei siekti ankstyvus amžius (...) arba, kas labiau neįtikėtina, (...) kad jie visai ne žydai, o palikuonys tų tiurkų – chazarų, kurie, kaip žinoma, išpažino Mozės Įstatymą ir valdė Krymą VIII–XI amžiais“ [19, 6; 84] (išskirta mano – D. T.).

Esminis lūžis karaimų savivokoje įvyko XX a. – S. Szapszalas, tuo metu jau vykdęs karaimų kalbos reformas, savo akademiniuose, publicistiniuose tekstuose, kaip antai „Karaimai Lietuvoje“ [16; 17], „Chazarai ir jų kalba“ [18], „Karaimų etnogenezės klausimu“ [19; 20], pasisakymuose bei laiškuose Lenkijos religinių reikalų ir švietimo ministerijai, ėmė formuoti karaimų kilmės iš chazarų teoriją. S. Szapszalas pateikė atsakymus į bendruomenei svarbius klausimus apie karaimų kilmę, istoriją, kalbą, religiją, be kurių moderni karaimų savivoka negalėjo susiformuoti.

Savo svarstymus jis vėliau apibendrino straipsnyje „Karaimų etnogenezės klausimu“ (Ko voprosu ob etnogeneze karaimov (prodolzhenie issledovanie „Chazary i ich jazyk“), [19; 20] kuriame pateikė naują karaimų kilmės koncepciją. Jos atspirties tašku tapo karaimų kalbos giminystė su tiurkų kalbomis ir jų šimtmečių trukmės istorija Kryme bei A. Firkovičiaus pradėta plėtoti karaimų ryšių su chazarais teorija. Chazarai – mistifikuota, išnykusi, kadaise galinga gentis – S. Szapszalo svarstymuose buvo „tinkama kandidatė į protėvius“, leidusi sukurti didingos karaimų praeities vaizdinį bendruomeninėje sąmonėje ir kartu visiškai atsiriboti nuo žydiškumo. Szapszalo kilmės teorijoje karaizmo išpažinėjai X a. pr. Kr. atkeliavo į Krymą ir įsikūrė ten, atversdami vietos chazarus į ikitalmudinį judaizmą [68]. Būtent chazarai, priėmę karaizmą, ir buvo tariami karaimų protėviai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad lyginant su A. Firkovičiaus bandymu įvesti chazariškąjį elementą į karaimų istoriją ir savivoką S. Szapszalo koncepcija turėjo svarbų skirtumą. Buvo atsisakyta A. Firkovičiaus idėjos apie karaimų kilmę iš ankstyvųjų judėjų – jų vietą pakeitė ir karaimų protėviais tapo chazarai [19]. Esminis šios transformacijos aspektas yra tas, kad ji leido visiškai išsivaduoti iš semitinės karaimų kilmės ir priartinti juos prie tiurkiškosios protėvių idėjos: „chazarai, kaip tauta, neturi nieko bendra su žydais, tik dėl išpažįstamos religijos juos vadino žydais“ [19]. Plėtodamas chazariškos karaimų kilmės teoriją S. Szapszalas rėmėsi antropologinių ekspedicijų [69] duomenimis, tačiau jo santykis su turima informacija gana specifiškas – nors aptartos mokslininkų nuomonės karaimų kilmės klausimu išsiskyrė (buvo rasta panašumų su žydais, totoriais, baškirais ir kt.), A. Bašmakovo išvados – itin kontraversiškos [70; 85], S. Szapszalas jas interpretavo kaip vienareikšmišką chazariškos karaimų kilmės įrodymą [71].

Vis dėlto pradėjus sklisti S. Szapszalo kilmės iš chazarų koncepcijai – šią jis ėmėsi plėtoti savo tekstuose XX a. trečiąjį dešimtmetį, tapęs vyriausiuoju Lenkijos karaimų dvasininku – ji ne iš karto įsitvirtino bendruomenės sąmonėje. Tai lėmė tiek ne visiškas koncepcijos išbaigtumas (galutinai ji buvo suformuluota tik XX a. 5 deš.), tiek dar palyginti nedidelis laiko tarpas, per kurį moderni karaimų tapatybė negalėjo galutinai įsitvirtinti. Tad šalia Szapszalo karaimų kilmės teorijos egzistavo ir kita, jau nutolusi nuo Firkowicziaus idėjų, bet dar neperėmusi visų radikalių Szapszalo siūlytų idėjų. Ji aprašyta jau minėto A. Mardkowicziaus tekste „Įstatymo sūnūs“ (Synowie zakonu, 1930), rašytame lenkų kalba Lucke ir 1934 m. perspausdintame lietuvių kalba Panevėžio karaimų žurnale Onarmach [21, 8–16]. Galima daryti prielaidą, kad šiame žurnale lietuviškai jis išspausdintas neatsitiktinai, juolab kad tai vienintelis tekstas šiame žurnale (jo išėjo 3 numeriai), išspausdintas ne Trakų karaimų kalbos dialektu. Kaip nurodo šio teksto autorius originale, „atsižvelgdami į augantį lenkų visuomenėje susidomėjimą socialiniais klausimais, išleidžiam šią apie karaimus knygutę. Tuo trokštam suteikti platesniems visuomenės sluoksniams tikrų žinių apie tą kuklią ir ramią tautelę, nelinkusią išsikišti priekin ir manifestuoti savo buvimu“ [21, 9]. Nei žurnalo „Onarmach“ redaktorius Mykolas Tinfavičius, nei teksto vertėjas (vardas ir pavardė nenurodyti) lietuvių kalbą neparašė pratarmės ar prierašo, kuriame būtų nurodyta šio teksto spausdinimo priežastis, tad manytina, kad ji atitiko autoriaus išsikeltą tikslą ir buvo pritaikyta Lietuvos visuomenei. Šiame tekste pateiktas ne tik pagal tris požymius – kalbą, religiją, kilmę – apibūdintas karaimų požiūris į save [72, 8], bet ir žinios, kurias bendruomenė norėjo perduoti visuomenei, kurioje gyveno. A. Mardkowicziaus straipsnis „Įstatymo sūnūs“ suskirstytas į keletą smulkesnių skyrių ir poskyrių, kuriuose aptariamas karaizmas, jo santykis su krikščionybe bei judaizmu, karaimų kalba, kilmė bei bendruomenės Lenkijoje bei Lietuvoje. Štai kelios svarbiausios A. Mardkowicziaus įžvalgos.

Kilmė. „Iš turkų ir semitų kraujomaišos ir ilgalaikio įvairių tautybių susijungimo kilo naujas elementas – Krymo karaimai [72, 13]“. Matyti, kad autoriaus pasaulėžiūroje atsispindi kai kurie S. Szapszalo formuojamos koncepcijos aspektai – karaimai jau kildinami iš Krymo teritorijos ir, nors vis dar išlaiko, autoriaus nuomone, semitiškos kilmės bruožų, pradedami tapatinti su šio regiono tautomis. Nepaisant įvardinto karaimų ryšio su semitais, autoriaus požiūris į žydus yra neigiamas. Priešpriešindamas karaimus pastariesiems, jis vartoja antisemitinius teiginius, „pasiskolintus“ iš nežinomo autoriaus [86]: „Nežiūrint daugelio bendrų žydų ir karaimų antropologinių žymių, yra dar griežtai neatskiriamų veido bruožų, kurie juos skiria. Tai yra visiems žinomi žydiški veido bruožai, kurie yra pavadinti geto veido vardu. Karaimuose tos geto išraiškos nesutinkame [21, 15]“.

Religija. „Karaizmui padėjo susidaryti du faktoriai: tikyba ir tautybė. Todėl pavadinimas „karaim“ apibūdina ne tik kalbamojo vieneto tikėjimą, bet taip pat pažymi jo tam tikrą, nuo kitų skirtingą, tautybę [21, 9]“. Karaizmas „ilgą laiką buvo vienintelė karaimus nuo kitų izraelitų skirianti žymė“ [21, 9]. „Iš čia kilo pavadinimas „karaim“ – nuo hebraiško žodžio „karai“, kas reiškia skaitąs [21, 11]“. Karaizmas plėtojosi „visuose kraštuose, kur tik tais laikais gyveno izraelitai (...). Karaizmo propaganda, eidama šiaurės kryptimi senuoju tautų kilnojimosi keliu, gulinčiu tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų, susirado gerą dirvą Armėnijoj, Dagestane, Gruzijoj, Kryme ir Bizantijoj [21, 12]“. Autoriaus požiūryje atsispindi jau įvykęs karaimų atsiribojimas nuo judaizmo bei žydiškumo ir stiprėjantis religijos siejimas su kilme („tautybe“), būdingas moderniai etninei karaimų savivokai.

Kalba. Karaimų kalba, „nuo senovės laikų pasidariusi karaimų protėvių kalba, išstumia paprastai liturgijoje vartojamą kaip bažnytinę hebrajų kalbą. Senovės karaimų rašytojai hebrajų kalbą vartojo ir kaip literatūros kalbą [21, 14]“.

Nors skirtingai nuo prieš tai jau aptartų S. Szapszalo tekstų, A. Mardkowicziaus „Įstatymo sūnuose“ beveik nesama aiškios vienareikšmiškos, Szapszalo teoriją palaikančios pozicijos, jame atsispindintys jau įvykę savivokos pokyčiai rodo vis didėjantį orientavimąsi į protiurkišką savęs suvokimą, daugiausia kilmės ir religijos plotmėse. Vis dėlto, nepaisant akivaizdžiai įžvelgiamo tapatybės poslinkio modernios etninės savivokos formavimosi link, Panevėžio karaimų, spausdinusių Mardkowicziaus tekstą, požiūrį į save, lyginat su Lenkijos karaimų savivoka, galėtume pavadinti pasenusiu. Štai pirmajame Lenkijos karaimų bendruomenės laikraščio „Myśl Karaimska“ numeryje 1924 m. spausdinama A. Rojeckio recenzija Mejerio Bałabano straipsniui „Karaimai Lenkijoje“ („Karaici w Polsce“), kuris buvo publikuotas Varšuvoje leistame ir paties M. Bałabano redaguotame mėnesiniame žurnale „Naujas gyvenimas“ („Nowe Życie“), skirtame žydų literatūrai, menui ir mokslui [42, 3–4]. Nors šio straipsnio turinys papiktino recenzijos autorių, akivaizdu, kad tam tikra polemika tarp žydų ir karaimų, bent publicistikos ir akademinės veiklos sferoje, vyko. A. Rojeckio žodžiais, M. Bałabanas tvirtino, jog „karaimai nuo amžių turi ambicijų tvirtinti, kad jie yra tikrieji žydai“ [42, 3]. Tuo tarpu recenzijos autorius nesutinka, teigdamas, kad „karaimai yra vieninteliai Senojo Testamento [ne Toros! Pabraukta mano – D. T.] be vėlesnių papildymų išpažinėjai, (...) ir vadintis žydais niekada pretenzijų neturėjo ir neturės, nes [jie] nėra žydai (skiriasi nuo jų tiek religija, tiek etnografija) todėl neturi tokios teisės“ [42].

Kuriant ir puoselėjant etniškumą, kilmė tampa bene svarbiausiu jo elementu. Kilmė, kraujo ryšiai su protėviais gali būti neigiami, perkuriami, gali būti tariami, mitiniai ar tikri, tačiau dėl jų savybės suteikti bendruomenei ilgaamžiškumą ir tęstinumą dažnai nulemia kolektyvinę bendruomenės elgseną. Ne išimtis ir karaimų bendruomenė, kurioje kilmės klausimas tapo bendruomeninių diskusijų objektu bei svarbiausiu modernios etninės tapatybės skiriamuoju ženklu.

XX a. pirmoje pusėje vykusios karaimų tapatybės transformacijos, ypač kilmės siejimo su kalba, rezultatai matyti ir akademinėje visuomenėje. Symonas Szyszmanas, remdamasis Tadeuszu Kowalskiu, kuris nurodo, kad karaimų kilmę iš chazarų liudija karaimų kalbos susiformavimas teritorijoje tarp Kaspijos ir Juodosios jūros, kur klestėjo chazarų kultūra, [37, 3–5] teigė, jog karaimai išlaikė chazarų kultūrą [48, 76]. Kaip ir Szapszalas, S. Szyszmanas randa papildomų argumentų įrodinėjant karaimų kilmę iš chazarų ir / ar čiuvašų antropometriniuose karaimų tyrinėjimuose [48, 78].

Kai Szapszalas ėmėsi įtvirtinti karaimų kilmės iš chazarų teoriją, bendruomenei aktualus tapo ir jų istorinės tėvynės klausimas. Karaimų religijoje istorinės tėvynės vaidmenį atliko Izraelio žemė, tačiau pradėjus formuotis etninei tapatybei bei siekiant atsiriboti nuo žydų reikėjo rasti, kuo pakeisti šį paveikslą. Pirmasis šaltinis, kuriame S. Szapszalas aptaria šį klausimą, tai jau minėtas „Memorialas“, kur, trumpai aptardamas karaimų istoriją, jis karaimus kildina iš Krymo [12, 3]. Panašios pozicijos laikėsi ir A. Mardkowiczius, istorinės karaimų tėvynės klausimą tiesiogiai siejęs su jų kilme. Autorius siejo karaimus su Rytais ir siekdamas pagrįsti savo nuomonę supriešino Krymą su Izraelio žeme, iš kurios kilusieji, pasak autoriaus, yra pasmerkti klajonėms, gyvenimui skirtingose vietose, kuriose jie (žydai) visada lieka svetimi, nepageidaujami. Todėl karaimams šventoji Izraelio žemė – „tai ne tikroji protėvių tėvynė, kurie jos niekada nematė, o įsivaizduojama, pažįstama tik iš Biblijos“, kitaip tariant, tėvynės alegorija [2]. Tačiau toks požiūris nebuvo vyraujantis – Haličo bendruomenėje 1929 m. Zacharas Zacharowiczius bendruomeninei šventei sukūrė eilėraštį [73, 393], kuriame šlovinama Izraelio žemė, o karaimai vadinami jos vaikais [72, 393]. Vis dėlto po chazariškos kilmės teorijos įsitvirtinimo karaimų sąmonėje Krymo reikšmė nuolat augo – istorinė tėvynė nustojo būti siejama su religine tradicija ir pradėta asocijuoti su kilme, kitaip sakant, jos vaizdinys tapo sekuliarios etninės tapatybės elementu. Jo pozicijas stiprino ir tai, jog savyje susiejo kilmės vietą ir realiai egzistuojančią karaimų bendruomenę, taigi istorinė tėvynė buvo apčiuopiama ir vizualizuota. Tokias Krymo ir karaimų sąsajas patvirtina ir S. Bobowicziaus siūlytas reformų projektas [5], kuriame, be religijos reformų, kalbama ir apie „karaimų nacionalinį klausimą“, siejant jį su Krymo istorinės tėvynės įvirtinimu.

Lietuvoje susiformavo dviejų vaizdinių simbiozė – Krymo paveikslas, kurį plėtojo S. Szapszalas, pats gimęs ir užaugęs Kryme, ir artimesnis Lietuvos bendruomenėms – Trakų vaizdinys, kurį savo eilėraščiuose išreiškė vienas iš vos keleto karaimų poetų – Simonas Kobeckis (1865–1933). Jo eilėraščių rinktinė „Irlar“ („Dainos“), išleista kirilica išspausdinta karaimų kalba, buvo pirmoji spausdinta pasaulietinio turinio knyga šia kalba [52]. Ją sudaro 25 kūriniai, kuriuose, kaip teigia Ananjaszas Zajączkowskis, atsispindi karaimų gyvenimas, jų tautiniai ir kultūriniai jausmai [52]. Savo eilėraščiuose „Domininkonų kalnas“ bei „Pavasaris“ S. Kobeckis aprašo Trakų apylinkes, gamtą [74]. Bene geriausiai žinomame jo kūrinyje – eilėraštyje „Jukla, uvlum, jukla“ („Miegok, sūnau, miegok“) – S. Kobeckis apdainuoja dvi karaimams „šventas vietas“ – Sioną, arba Šventąją žemę, bei Trakus. Skirtumas, kurį tarp šių dviejų vietų mato eilėraščio autorius, išreikštas žodžiais „Sionas lai būna tikslu tavo vilčių / o Trakai – objektu tavo minčių“ [75]. Šios eilutės taikliai apibūdina religinės bei pasaulietinės tėvynių išsiskyrimą, kuris žymi pokyčius bendruomenės savivokoje. Atrodo, jog jau XX a. 4 dešimtmetyje ir Lietuvos karaimų bendruomenėje įsitvirtino Krymo vaizdinys – jį savo eilėraštyje „Batyr bijin tamaša aty“ („Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas“) [75, 115–118] 1933 m., nors ir netiesiogiai, mini Szymonas Firkowiczius.

Kunigaikšti, tu – vienas, lyg Viešpats danguos!
Mes išgirdom senojoj Solchato [77] šaly,
Kaip kipčiakų [78] pulkus šiaurės girioj tankioj
Guldo tavo ranka, atkakli ir taikli [79, 116].
(…)
Didis Vytautas žvelgė pro langą pilies,
Karaimiškai moterims tarė… (pabraukta mano – D. T.).

Šis trumpas eilėraščio fragmentas išreiškia esminius modernios etninės karaimų tapatybės bruožus – įsitvirtinusią kilmės iš chazarų teoriją, protėvių tėvynės Kryme legendą bei karaimų kalbą kaip bendruomenės savitumo ženklą.

Karaimų poetų ir bendruomenės veikėjų dėmesys istorinės tėvynės klausimui nėra atsitiktinis. Bendruomenės sąmonėje istorinė tėvynė siejama su kilme bei kraujo ryšiais su protėviais. Kitaip tariant, tai yra sudedamoji kilmės klausimo, kuris buvo itin aktualus konstruojant modernią etninę karaimų tapatybę, dalis. Tad istorinės tėvynės perkėlimas į Krymą sustiprino, legitimavo ir įtvirtino karaimų kilmės iš chazarų teoriją bendruomeninėje sąmonėje bei supančioje visuomenėje.

2.2. Religija: reformų bandymai sekuliarėjančioje bendruomenėje

S. Szapszalas, ėmęsis kalbos ir istorijos pritaikymo naujajai tapatybės ideologijai, trečiąjį svarbų savivokos elementą – religiją – paliko kiek nuošalyje. Paradoksalu, tačiau eidamas vyriausiojo karaimų dvasininko pareigas imtis religinių reformų jis nesiryžo [80]. Religinių karaimų bendruomenės reformų problematika nėra nuosekliai aptarta istoriografijoje – tiek M. Kizilovas [31], tiek R. Freundas [26], tyrinėję šį klausimą, daugiau koncentravosi į hebrajiškų simbolių, terminų atsisakymą karaimų liturgijoje, mažiau dėmesio skirdami religinių reformų idėjoms ir jų sklaidai. Svarbu pastebėti, kad bendruomenės intelektualų suvokta religinių reformų būtinybė buvo sąlygota tiek ideologinių, tiek praktinių paskatų. Pirmąsias nulėmė įsitvirtinęs poreikis atskirti save nuo žydų, o antrąsias – blėstantis karaimų religingumas ir didėjanti sekuliarizacija, kėlusi grėsmę karaimų savivokai ir bendruomenės išlikimui.

Nors pats neinicijuodamas ir nevykdydamas religinių reformų, S. Szapszalas sudarė prielaidas karaimų bendruomenėje jų idėjoms rastis. Tik pradėjęs eiti vyriausiojo dvasininko pareigas, jis pristatė savą karaimų religijos interpretaciją – „karaimai išpažįsta Senąjį Testamentą pirmapradžiame tyrume, kaip ir krikščionių Bažnyčia. Ananas (Anan ben David – aut. past.) pripažinęs Jėzų Kristų [Dievo] siųstu pranašu, taip pat pripažino ir Muchamedą juo buvus [12, 3]“. Maža to, S. Szapszalas pirmą kartą įveda karaimų religijos sugretinimą su islamo tradicija – muftijų prilygindamas hachamui, imamus – chazanams, muedzinus – šamašams, nors tokie sugretinimai vargiai rastų atspirtį religinėje praktikoje [12].

Religinių reformų poreikis buvo suvoktas dar XX a. trečiame dešimtmetyje – Mardkowiczius, teksto „Įstatymo sūnūs“ [21, 8–16] autorius bei vienas iš Lenkijos bendruomenės lyderių, 1928 m. laišku kreipėsi į S. Szapszalą siūlydamas karaimų religijos reformų projektą, tačiau, kaip galima spręsti iš po to sekusios S. Szapszalo korespondencijos bei vėlesnio Samuelio Bobowicziaus projekto, jo siūlytos reformos nebuvo įgyvendintos. Priešingai nei panašių reformų iniciatorius XX a. ketvirtajame dešimtmetyje S. Bobowiczius, minėdamas priežastis, vertusias imtis religinių apeigų pokyčių, Mardkowiczius jas siejo daugiau su prisitaikymu supančioje slaviškoje aplinkoje nei su atsiribojimu nuo žydų, nors šis motyvas taip pat svarbus. Autorius pateikė du pasiūlymus, kurie turėjo priartinti karaimus prie supančios aplinkos. Pirmasis – perkelti švenčiamą septintąją savaitės dieną iš šeštadienio į sekmadienį, argumentuojant, jog „aplinkybės, kuriomis mes dabar gyvename, ne šeštadienis, o sekmadienis yra ta septintoji diena“, todėl ten, kur pamaldos vyksta tik kartą per savaitę, jos turėtų būti perkeltos iš šeštadienio į sekmadienį [2, 8]. Antrasis – tiesiogiai susijęs su judaizmo tradicijų reikalavimais ir autoriaus pavadintas kepurės klausimu („kwestja czapkowa“). Teigdamas, kad „kai kurių karaimų požiūriu vaikščiojimas neužsidengus galvos [kepure] yra malonus supančiai aplinkai“, siūlė apsvarstyti šį klausimą, nors pats neteikė šiam dalykui pernelyg daug reikšmės [2, 6]. Mardkowiczius pasiūlė ir gana egzotiškų idėjų, pavyzdžiui, atgaivinti biblijinių laikų aukojimo tradicijas ėriuką pakeičiant gėlėmis ir augalais bei smilkalų deginimu [2, 5].

Kaip matyti iš pateiktų siūlymų, A. Mardkowicziaus idėjos buvo smarkiai paveiktos gyvenamosios aplinkos ir poreikio prie jų prisitaikyti. Kaip spėjo ir pats šių idėjų sumanytojas, jo reformų projektas susilaukė stipraus bendruomenės pasipriešinimo – vienas Haličo bendruomenės lyderių Zacharas Zacharowiczius savo laiške S. Szapszalui, rašytame tais pačiais 1928 metais rugpjūčio 4 dieną, teigia, kad A. Mardkowicziaus siūlymai sukėlė Haličo bendruomenėje didelį nepasitenkinimą – karaimai manė reformas esant neetiškas ir nemoralias, nors laiško autorius, gindamas A. Mardkowiczių, pripažino, kad jis turėjo kuo geriausių intencijų bendruomenės atžvilgiu [8].

Nors pirmasis bandymas reformuoti karaimų religiją ir pritaikyti ją modernios epochos reikmėms žlugo, jų poreikis bendruomenėje liko. Tačiau praėjo dešimtmetis iki antrojo šaltiniuose žinomo bandymo pasiūlyti tokių reformų projektą. Jo sumanytoju tapo Samuelis Bobowiczius [81], tuo metu gyvenęs emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuris savo laiške S. Szapszalui 1938 m. lapkričio mėn. išdėstė pasiūlymus, kaip reformuoti religinį bendruomenės gyvenimą [5, 1–8]. Laiške jis nurodė ir svarbiausias priežastis, dėl kurių religijos pokyčiai yra būtini. Tai karaimų savivokos išsaugojimas, priklausantis nuo atsakymų į bendruomenei svarbius klausimus, ir galimybė siekti bendruomenės tikslų, kurie konkrečiai nėra įvardinti, tačiau laiško turinys leidžia spręsti, kad autorius turi omenyje karaimų prisitaikymą nenuspėjamoje ir grėsmingoje aplinkoje (neseniai buvo praėjęs I pasaulinis karas, Rusijos revoliucija, neabejotinai buvo jaučiamos neramios nacionalsocialistinės nuotaikos) bei būtinybę įtvirtinti savo atskirumą nuo žydų [5, 2]. Taigi, poreikis įtvirtinti etninę karaimų savivoką buvo aiškiai suvoktas ir išreikštas. Be jau mūsų aptarto jo siūlymo atsisakyti hebrajų kalbos pamaldose, jis taip pat pateikė savitą religinių švenčių suvokimą, kurį neabejotinai suformavo tuo metu jau bene visuotinai įsitvirtinusi karaimų kilmės iš chazarų teorija. Bobowiczius teigia, kad „mums nepriimtinos šventės, primenančios žydų išvarymą iš Egipto, jei mūsų tolimi protėviai ten nebuvo, tai jų iš ten ir neišvarė, todėl mes jų nelaikome savo šventėmis [5, 3]“ (pabraukta D. T.).

Nors svarstydami karaimų religijos klausimus S. Bobowiczius ir A. Mardkowiczius pagrindiniu reformų objektu manė esant pamaldose vartotą hebrajų kalbą, apie kurią jau kalbėjome anksčiau, kitomis idėjomis S. Bobowiczius ganėtinai nutolo nuo savo pirmtako. Vis dėlto galima įžvelgti juos turėjus panašių ketinimų – A. Mardkowiczius siekė karaimų religijos pritaikymo prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių įvesdamas naujus ritualus, o S. Bobowiczius panašaus tikslo vedamas norėjo eliminuoti žydiškus elementus iš karaimų liturgijos. Skirtumas tik tas, kad pirmasis siūlė konkrečius veiksmus, o antrasis – idėjas, kurios turėjo pastūmėti pokyčiams.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad tiek A. Mardkowiczius, tiek S. Bobowiczius savo individualias idėjas bei apmąstymus apie karaimų religiją, tradicijas bei būtinybę pritaikyti jas prie pasikeitusios, modernios visuomenės gyvenimo sąlygų pristatė S. Szapszalui, neabejotinai, tikėdamiesi jo pritarimo, paramos ir iniciatyvos įgyvendinant šiuos projektus. Kaip teigia S. Bobowiczius savo laiške, „visi šie klausimai mus labai jaudina ir mes pasikliaujame jūsų tvirta valia, nes kaip daugelis iš mūsų spėja, kad tai klausimas labai svarbus ir neatidėliotinas“ [5, 1–8]. Galima daryti prielaidą, kad S. Szapszalo vaidmuo svarstant šias reformas turėjo būti svarbus, nes tik jis, užimdamas vyriausiojo karaimų dvasininko postą, galėjo imtis jų įgyvendinti. Paradoksalu, tačiau sprendžiant religinius klausimus jis išliko santūrus, jam artimesnė buvo akademinės veiklos sritis [82, 340]. S. Szapszalo santykis su A. Mardkowicziaus ir S. Bobowicziaus pasiūlytomis reformomis gana pasyvus – pirmuoju atveju bendruomenė pati sukilo prieš reformas, antruoju – įvykius nulėmė prasidėjęs II pasaulinis karas. Todėl lieka neaišku, kokia buvo karaimų bendruomenės reakcija į paskutinįjį reformų pasiūlymą, kuris taip ir liko neįgyvendintas. Vis dėlto savivokos formavimosi procesui atskleisti itin svarbūs mentaliniai lūžiai karaimų savivokoje jau buvo įvykę. Nors ir gyvendami skirtingose valstybėse, karaimų intelektualiai veikė išvien svarstydami karaimų išlikimui svarbius klausimus.

Išvados

  1. Rytų Europos karaimai, nors jautė ir buvo įsisąmoninę savo skirtumą nuo žydų rabinistų, tačiau iki pat XIX amžiaus jis retai išeidavo už religinių diskusijų ribų. XIX šimtmetyje, Rusijos imperijos vykdomos žydų klausimo politikos fone, karaimų deklaruojamas atskirumas nuo žydų taip pat rėmėsi religiniais argumentais, tačiau jau turint kitų – pragmatinių – tikslų pagerinti savo socialinę padėtį valstybėje. Nors karaimai ėmė deklaruoti savo atskirumą nuo žydų rabinistų, tačiau jie vis dar aiškiai asocijavo save su religine judaizmo tradicija, žydiška kilme.
  2. XX amžiuje karaimų savivokoje įvyko lūžis, sąlygotas tiek racionalių (prisitaikymo visuomenėje, geresnės socialinės padėties bei integracijos joje), tiek mentalinių (vis augančio atotrūkio nuo žydiškumo, sekuliarizacijos bei etninio tapatumo jausmo atsiradimo) priežasčių. Modernios karaimų savivokos formavimuisi daugiausiai įtakos turėjo karaimų vyriausiojo dvasininko S. Szapszalo veikla. Tapęs bendruomenės lyderiu, savo veiklą jis nukreipė į a) visišką karaimų savivokos atribojimą nuo judėjiškos tradicijos ir b) naujų tapatybės elementų įvedimą ir įtvirtinimą bendruomenės sąmonėje. Reformavęs karaimų kalbą – pakeitęs hebrajiškus terminus turkiškais, S. Szapszalas ėmėsi karaimų kalbos pagrindu pagrįsti jų kilmės iš mistinės tiukrų genties teoriją, visiškai atsisakydamas iki tol bendruomenėje vyravusio žydiškos karaimų kilmės suvokimo. Charizma, lyderio savybės, diplomatinė patirtis pasitarnavo tam, jog S. Szapszalo teorijos rastų atgarsį ir pritarimą tarp bendruomenės lyderių, per kuriuos modernios etninės karaimų tapatybės ideologija įsitvirtino ir tarp kitų bendruomenės narių. Iki XX a. vidurio Szapszalas suformavo aiškią, išbaigtą, logišką tariamu karaimų kalbos, kilmės ir religijos ryšiu pagrįstą etninės tapatybės ideologiją, kurios skaida per bendruomenės lyderius, leidžiamą spaudą bei į supančią visuomenę nukreiptą propagandą sugebėjo ją įtvirtinti ne tik bendruomenėje, visuomenėje, bet iš dalies ir akademinėje terpėje.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Emanuelis Kobeckis Serajai Šapšalui. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius (toliau – LMAVBRS), f. 143, b. 364.
  2. Aleksandras Mardkovičius S. Šapšalui 1929 m. LMAVBRS, f. 143, b. 466.
  3. Aleksandras Mardkovičius S. Šapšalui. LMAVBRS, f. 143, b. 467.
  4. Aleksandras Mardkovičius S. Šapšalui. LMAVBRS, f. 143, b. 127.
  5. Samuelis Bobovičius S. Šapšalui. LMAVBRS, f. 143, b. 182.
  6. Samuelis Bobovičius S. Šapšalui. LMAVBRS, f. 143, b. 511.
  7. Zarachas Zarachovičius S. Šapšalui. LMAVBRS, f. 143, b. 723.
  8. Zarachas Zarachovičius S. Šapšalui. LMAVBRS, f. 143, b. 724.
  9. Zarachas Zarachovičius S. Šapšalui. LMAVBRS, f. 143, b. 511.
  10. 1921–1922 Karaimų teisinę padėtį Lenkijoje reglamentuojančio įstatymo projektas. LMAVBRS, f. 143, b. 364.
  11. 1928 Karaimų teisinę padėtį Lenkijoje reglamentuojančio įstatymo projektas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 51, ap. 4, b. 117.
  12. 1927–1928 Szapszal Seraja „Memoriał“, Vilnius. LCVA, f. 51, Ap. 4, b. 117, l. 3.
  13. 1928 11 29 Szapszalo Serajos laiškas Lenkijos Religinių reikalų ir švietimo ministerijai, Vilnius. LCVA, F. 51, Ap. 4, b. 400, l. 23 (mašinraštis).
  14. 1955 Seraja Šapšal „K voprosu ob istoričeskoj sviazi Litvy s tiurkskami strananmi i narodami“, Vilnius. Lietuvos istorijos instituto biblioteka (toliau – LIIB), F. 4, b. 208, p. 1–10.
  15. 1846 V. V. Grigorjev straipsnis (pavadinimas neduotas), parengtas Vidaus reikalų žurnalui. LIIB, f. 4, b. 127.
  16. С. Шапшал, „Караимы в Литве“. LIIB, f. 4, b. 181.
  17. С. Шапшал, „Караимы в Литве“, LMAVBRS, f. 143, b. 825.
  18. С. Шапшал, „Хазары и их язык“ LMAVBRS, f. 143, b. 828.
  19. С. Шапшал, „К вопросу об этногенезе караимов“. LIIB, f. 4, b. 127.
  20. С. Шапшал, „К вопросу об этногенезе караимов“ LMAVBRS, f. 143, b. 83
  21. MARDKOWICZ, Aleksandr. „Įstatymo sūnūs“, Onarmach, 1934, Panevėžys, (vienkartinis leidinys), 8–16. Lenkiškai pirmą kartą išleistas kaip Synowie zakonu (kilka słów o Karaimach). Łuck, 1930.
  22. BALIULIS, Algirdas, MIKULIONIS, Stanislovas, MIŠKINIS, Algimantas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius: Mokslas, 1991.
  23. BORAWSKI, Piotr. Zwyczaje i obrzędy religijne karaimów litewskich. Acta Baltico–Slavica, 1990, XIX.
  24. FIRKOWICZ, Szymon. O Karaimach w Polsce. Troki: leidykla nežinoma, 1938.
  25. FISHMAN, Joshua. Language and ethnicity in minority sociolinguistic perspective. Bristol: Language Arts & Disciplines, 1989.
  26. FREUND, Roman. Karaites and dejudaization. A historical Review of an Endogenous and Exogenous Paradigm. Stockholm: Coronet Books Inc, 1991.
  27. GĄNSIOROWSKI, Stefan. Karaimi w Koronie I na Litwie w XV–XVIII wieku. Krakow–Budapest: Austeria, 2008.
  28. GRZEGORZEWSKI, Jan. Dwa żywioły wschodnie w Rzeczypospolitej. Myśł Karaimska. 1924, t. 1, Wilno.
  29. KIZILOV, Mikhail. The Karaites fo Galicia: An Ethnoreligiuos Minority Among the Ashkenazim, the Turks, and the Slavs, 1772–1945. New York: Brill Academic Pub, 2008.
  30. KIZILOV, Mikhail. Between the Jews and the Khazars: the formation of the ethnic identity and historical views of the East European Karaites in the general context of European history from the late eighteen century until today. Pinkas: Annual of the Culture and History of East European Jewry. Ed. L. Lempertienė, Vilnius: Žara, 2008, vol. 2.
  31. KIZILOV, Mikhail. Social adaptation and manipulation with self-identity: Karaites in Eastern Europe in Modern times. Karaites in Eastern Europe in the Last Generations, Proceedings of the First International Karaite colloquim. Jerusalem: 2008.
  32. KIZILOV, Mikhail. The Arrival of the Karaites (Karaims) to Poland and Lithuania: A Survey of Sources and Critical Analysis of Existing Theories. Archivum Eurasiae Medii Aevi 12, Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2003 / 2004.
  33. KIZILOV, Mikhail. Faithful Unto Death: Language, Tradition, and the Disappearance of the East European Karaite Communities. East European Jewish Affairs, 2006, vol. 36, no. 1.
  34. KIZILOV, Mikhail. Karaites in North-Eastern Europe: The Karaite Community of Troki between the Two World Wars. Orient als Grenzbereich. Proceedings of the Deutscher Orientalistentag Weisbaden: Harrassowitz Verlag, 2007.
  35. KIZILOV, Mikhail. Karaites through the Travelers’ Eyes. Ethnic History, Traditional Culture and Everyday Life of the Crimean Karaites According to Descriptions of the Travelers. New York: Brill Academic Pub, 2003.
  36. KOBECKAITĖ, Halina. Lietuvos karaimai. Vilnius: Baltos lankos, 1997.
  37. KOWALSKI, Tadeusz. Turecka monografja o karaimach krymskich. Myśl Karaimska. 1929, t. 2, z. 2, s. 3–5.
  38. MANN, Jacob. Karaica. Texts and Studies in Jewish History and Literature. 1935, vol. 11, Philadelphia.
  39. MARDKOWICZ, Aleksandr. Karajłar Lech bijlikte (Karaimai Lenkijoje). Łuwachłar dert jiłha. Sud. A. Mardkowicz, Luck, 1932.
  40. MARDKOWICZ, Aleksandr. Ogniska karaimskie (Łuck, Hhalicz, Wiłno, Troki). Łuck, 1934.
  41. MILLER, Philip. Karaite Separatism in Nineteenth-Century Russia: Joseph Solomon Lutski's Epistle of Israel's Deliverance. New York: Hebrew Union College Pr, 1993.
  42. ROJECKI, Ananjasz. “Karaici w Polsce“ (o artykule Dr. M. Bałabana), Myśl Karaimska, 1924, t. 1, z. 1, s. 3–4.
  43. SYKAŁA, Janusz. Z Panstwa Chazarów na wtbzreże Gdanskie (karaimi – geneza i doktryna). Rocznik Gdanski, 1985, t. XLV, z. 1.
  44. SHAPIRA, Dan. Avraham Firkowicz in Istambul (1830–1832). Paving the Way for Turkic Nationalism. Ankara: Ayse Demiral, 2003.
  45. SHAPIRA, Dan. A Jewish Pan-Turkist: Seraya Szapszał (Şapşaloğlu) And His Work Qirim Qaray Türkleri (1928). Acta Orientalia Academiae Scientiarum Hung, 2005, vol. 58 (4), Budapest, 349–380.
  46. SHAPIRA, Dan. Tendencies and Agendas in Turkic–Karaite and Karaite – related studies in Eastern Europe in 20th Century. PINKAS: Annual of the Culture and History of East European Jewry. Ed. L. Lempertienė. Vilnius: Žara, 2006, vol. 1, p. 210–241.
  47. SZYSZMAN, Abraham. Osadnictwo karaimskie i tatarskie na ziemiach Wielkiego Księstwa Litewskiego. Mysł Karaimska. 1932–1934, t. 10, s. 29–36. Papildytas leidimas Osadnictwo karaimskie na ziemiach Wielkiego Księstwa Litewskiego. Wilno: 1936.
  48. SZYSZMAN, Simon. Karaizmas. Vilnius: Pradai, 2000.
  49. SCHUR, Nathan. History of the Karaites. Frankfurt am Main: Peter Lang, 1992.
  50. ŠIAUČIŪNAITĖ-VERBICKIENĖ, Jurgita. Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje: sambūvio aspektai. Vilnius: Žara, 2009.
  51. ŠIAUČIŪNAITĖ-VERBICKIENĖ, Jurgita. Ką rado Trakuose Žiliberas de Lanua, arba kas yra Trakų žydai. Lietuvos istorijos studijos, 1999, nr. 7.
  52. ZAJĄCZKOWSKI, Ananjasz. „Pieśni“ Kobeckiego“, Osobne odbicie z czasopisma. Myśl Karaimska, 1928, t. I, z. IV–V.
  53. ZAJĄCZKOWSKI, Ananjasz. Elementy tureckie na ziemiach polskich. Rocznik Tatarski, 1935, t. 2, s. 199–228.
  54. ZAJĄCZKOWSKI, Ananjasz. Na marginesie Studjum Bałabana “Karaici w Polsce“. Mysł Karaimska, 1928, t. 1, nr. 4–5, s. 35–69.
  55. ZAJĄCZKOWSKI, Ananjasz. Karimi na Wołyniu (pocodzenie i dzieje). Rocznik wołyński, 1933, t. 3, s. 149–191.

Komentarai

  1. Analogiška dvasinė valdyba Trakuose buvo įkurta 1863 m.
  2. Ryškiausi, žinoma, yra paties S. Šapšalo rašyti straipsniai, kurių rankraščiai saugomi Lietuvos istorijos instituto bibliotekoje, F. 4. Plačiau: SHAPIRA, Dan. Tendencies and Agendas in Turkic–Karaite and Karaite – related studies in Eastern Europe in 20th Century. PINKAS: Annual of the Culture and History of East European Jewry. Ed. L. Lempertienė, Vilnius: Žara, 2006, vol. 1, p. 210–241.
  3. „Myśl Karaimska“ („Karaimų mintis“), leidžiamas 1924–1939 lenkų kalba, Vilnius, red. Ananjasz Rojecki (1924– 1929), Ananjasz Zajączkowski (1929–1939) (išėjo dvylika leidinio numerių).
  4. “Onarmach“ („Pažanga“) leidžiamas 1934–1939 m. karaimų kalba, Panevėžys, red. Mykolas Tinfovičius (Tinfavičius) (išėjo trys leidinio numeriai).
  5. Nuo 1791 metų žydams leista gyventi tik sėslumo ribose; 1794 metais įvesti dvigubi mokesčiai; 1827 m. pradėta taikyti rekrutų prievolė – brėždami savo atskirumą nuo žydų rabinistų karaimai siekė šių aprobojimų panaikinimo.
  6. Seraja Szapszal (Šapšalas) – gimė 1873 m. Bachčisarajuje, 1894 m. išvyko mokytis į Peterburgą, 1909 m. vedė Verą Isaakovič Ogiz. Dirbo Peterburgo universitete Rytų kalbų dėstytoju, buvo įvairių mokslo draugijų nariu. 1915 m. S. Šapšalas buvo išrinktas Rusijos karaimų hachamu ir ėmėsi bendruomeninės veiklos – rinko dokumentus, įsteigė biblioteką, daug rankraščių persivežė į Peterburgą. Manytina, jog kaip tik tuo metu prasidėjo ir karaimų savivokos lūžis. I pasauliniam karui nutraukus S. Šapšalo veiklą, ji atsinaujino 1927 m. jam tapus Lenkijos karaimų vyriausiuoju dvasininku ir apsigyvenus Vilniuje. Šias pareigas jis ėjo iki 1940 m. 1929 m. jis tapo Lenkijos mokslų akademijos nariu, po dešimties metų jam buvo suteiktas Vilniaus universiteto garbės profesoriaus vardas. Iki XX a. 5 deš. pabaigos jis suformavo ir įtvirtino modernios etninės karaimų tapatybės ideologiją. S. Šapšalas mirė 1961 m. Vilniuje ir yra palaidotas bendrose karaimų ir totorių kapinėse. LMAB RS, f. 143, b. 404; LCVA, f. 51, ap. 4, b. 117, l. 1–2.
  7. Samuelis Bobowiczius – 1938 m. jam buvo apie penkiasdešimt metų, vadinasi, gimti jis galėjo apie XIX a. paskutinį dešimtmetį. Nors daugiau duomenų apie šį asmenį nepavyko rasti, neatmestina prielaida dėl jo giminystės ryšių su Simcha Bobovičiumi, kuris 1827 m. įvykdė sėkmingą misiją į Peterburgą.
  8. Aleksandras Mardkowiczius (1875–1944) – Lucko karaimų bendruomenės lyderis, poetas, publicistas, aktyvus bendruomenės veikėjas. Rašė Rusijoje, Maskvoje leistame žurnale „Karaimų gyvenimas“ („Karaimskaja Žizn“), vėliau, XX a. 3 deš., tapo karaimiškos spaudos pradininku – buvo laikraščio „Karaimų balsas“ („Karay Awazy“) redaktoriumi bei publikavo straipsnius laikraštyje „Karaimų mintis“ („Myśl Karaimska“).
  9. Hebrajiškų mėnėsių pavadinimų pakeitimą karaimiškais žr. FREUND, Roman. Karaites and dejudaization. A historical Review of an Endogenous and Exogenous Paradigm. Stockholm: Coronet Books Inc, 1991, p. 14.
  10. Toks aiškinimas prasilenkia su karaizmo genezės chronologija – karaizmas formavosi IX–XI amžiuje, tad dingusios Izraelio gentys negalėjo būti karaimai.
  11. XIX a. viduryje keliaudamas po Trakus Wladisławas Sirokomlia pasakoja apie karaimus, kad „neslegia jų, kaip žydų talmudistų, Teisingojo mirtis, nes Kristaus kankinimų metu jų jau nebuvo Jeruzalėje. Jie nesusitepė Talmudo klaidomis, nes jų nebuvo ten, kai Kristus buvo rišamas ir kryžiuojamas“. Žr. SIROKOMLĖ, V. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 58.
  12. Netrukus po 1837 m. įsako Rusijos imperija ėmė abejoti karaimams suteiktų privilegijų pagrįstumu – 1839 metais karaimų dvasinei valdybai Taurijoje buvo atsiųstas Taurijos generalgubernatoriaus Michailo Voroncovo (1782–1856) raštas, kuriuo prašoma suteikti informacijos apie karaimų kilmę, tradicijas, papročius ir jų atskirumą nuo žydų. Šio dokumento tekstas leidžia suprasti, kad, nepavykus pagrįsti karaimų savitumo įtikinamais faktais, suteiktos privilegijos ir statusas gali būti panaikinti. Žr. BELY, O. Obzor arxivnyx dokumentov po istorii karaimskoj obščiny Kryma v pervoj polovine XIX veka. Krymskij muzej (1995–1996), c. 114.
  13. С. Шапшал, „К вопросу об этногенезе караимов“. LIIB, f. 4, b. 127, l. 11. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad iš tiesų chazarai priėmė talmudinį judaizmą ir iki pat mįslingo išnykimo neturėjo jokių kontaktų su karaimais.
  14. Iš viso savo tekste S. Šapšalas aptaria 9 antropologinio pobūdžio ekspedicijas, atliktas daugiausia Kryme bei Lenkijoje, kurių metu buvo bandoma išsiaiškinti karaimų kilmę ir jos ryšį su žydiškumu.
  15. Bašmakovas teigia, jog Krymo karaimai, kaip ir totoriai, esti Krymo pusiasalio savotiški aborigenai. Pgl. С. Шапшал, „К вопросу об этногенезе караимов...“. LIIB, f. 4, b. 127, p. 10. Autorius cituoja Bašmakovo knygą Cinquante siecles d'evolution ethnique autour de la Mer Noisre. Paris, 1937.
  16. „Visi autoriai turi vienbalsiai pripažinti, kad karaimų tipas skiriasi nuo žydų ir atvirkščiai [bei] neginčijamai priartėja prie tiurkų [tipo]“. Tačiau tuo pat metu Šapšalas teigia karaimus iki apsigyvenant Kryme buvus izraelitais.
  17. „Kitokią karaimų kilmę rodo jų kalba, tipas ir tikybinės apeigos“. MARDKOWICZ, Aleksandr. “Įstatymo sūnūs“. Onarmach. 1934, Panevėžys, (vienkartinis leidinys), p. 8.
  18. Naujausia šio eilėraščio publikacija, žr. KIZILOV Mikhail. The Karaites fo Galicia: An Ethnoreligiuos Minority Among the Ashkenazim, the Turks, and the Slavs, 1772–1945. New York: Brill Academic Pub, 2008. Priedas Nr. 3. 3, p. 393.
  19. Simono Kobeckio kūrybai būdingi savitumai, atskleidžiantys dar XIX a. karaimų pasaulėjautą. S. Kobeckio eilėraščiuose atsispindi įvairių kalbų – hebrajų, lenkų, rusų, turkų bei arabų – įtaka. Eilėraščiuose vartojami šių kalbų skoliniai rodo, kad karaimų kalba XIX a. pabaigoje dar buvo gyva, intensyviai vartojama. XX a. S. Šapšalas ėmėsi reformuoti karaimų kalbą skolinius pakeisdamas turkų kalbos žodžiais, todėl S. Kobeckio eilėraščių kalba yra itin reikšminga lingvistiniu požiūriu. Galime įžvelgti paralelę tarp kalbos ir tapatybės kaitos – kaip ir iš karaimų kalbos, taip ir iš bendruomenės savivokos buvo pašalinti elementai, būdingi kitoms kultūroms.
  20. Syjon niech będzie celėm twej nadziei, a Troki – przedmiotem twej myśli (į lenkų kalbą vertė Ananjaszas Zajączkowskis. Iš: ZAJĄCZKOWSKI, Ananjasz. „Pieśni“ Kobeckiego“, Osobne odbicie z czasopisma. Myśl Karaimska, 1928, t. I, z. IV–V, s. 1.
  21. Eilėraštis karaimų ir lietuvių kalbomis publikuojamas –KOBECKAITĖ, Halina. Lietuvos karaimai. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 115–118.
  22. Solchatas – teritorija Kryme.
  23. Kipčiakai – viena iš buvusios Aukso Ordos tautų, gyvenusių Kryme.
  24. S. Frikovičius „Batyr bijin tamaša aty“ („Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas“). Iš: KOBECKAITĖ, Halina. Lietuvos karaimai. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 116.
  25. Su religinių reformų pasiūlymais į S. Šapšalą kreipėsi A. Mardkovičius bei S. Bobovičius, tačiau šios reformos taip ir liko neįgyvendintos (žr. toliau).
  26. Žr. [62]
  27. M. Kizilovas nevienareikšmiškai teigia, kad S. Šapšalas visiškai neišmanė religinių reikalų. Žr. KIZILOV, Mikhail. The Karaites fo Galicia: An Ethnoreligiuos Minority Among the Ashkenazim, the Turks, and the Slavs, 1772–1945. New York: Brill Academic Pub, 2008, p. 340.
  28. Kada tiksliai imtas naudoti karaimų herbas nėra žinoma, veikiausiai dar prieš Vilniaus kenesos pastatymą. Vėliau jis buvo naudojamas bendruomenėje kaip heraldinis simbolis ir dekoro elementas.
  29. Laisvas vertimas iš rusų kalbos autorės. Tiesa, Šapšalas nelabai linkęs sutikti su šia nuomone, tačiau žodžių autentiškumu neabejoja.
  30. Bašmakovas teigia, jog Krymo karaimai, kaip ir totoriai, esti Krymo pusiasalio savotiški aborigenai. Pgl. С. Шапшал, „К вопросу об этногенезе караимов“, LIIB, f. 4, b. 127, p. 10. Autorius cituoja Bašmakovo knygą „Cinquante siecles d'evolution ethnique autour de la Mer Noisre“. Paris, 1937.
  31. Teiginiai, neigiamai apibūdinantys žydus, cituojami kabutėse, tačiau šaltinis nenurodytas.

Gauta 2013 m. sausio 21 d.
Pateikta spaudai 2013 m. gegužės 13 d.

Summary

Formation of Modern Karaite Identity in the Early 20th Century

Even though Eastern-European Karaites sensed and were well aware of the difference between them and Rabbanite Jews, it rarely crossed the borders of religious discussions until as late as the 19th century. In the context of the Jewish policy implemented by the Russian Empire in the 19th century, the distinction from Jews declared by Karaites also relied on religious arguments; however, it was already based on other – pragmatic – aims seeking to improve their social situation in the country. Even though Karaites started declaring their distinction from Rabbanite Jews, they nevertheless clearly associated themselves with the religious tradition of Judaism and Jewish origin.

In the 20th century Karaite self-identity underwent a shift determined by both rational (adaptation in the society, better social situation and integration in it) and mental (the ever-growing gap between them and the Jewish tradition, secularisation and the rise of the feeling of ethnic identity) reasons. The formation of Karaite modern self-identity was mostly influenced by the activities of the Karaite spiritual leader Seraja Szapszal. Being the communal leader, he directed his activities towards a) a complete separation of Karaite self-identity from the Jewish tradition and b) introduction of new identity elements and their consolidation in the consciousness of the community. After reforming the Karaite language – the Hebrew terms were replaced with the Turkic ones – Szapszal began to create a theory of Karaite origin from a mystical Turkic tribe based on the Karaite language by fully abandoning the prevailing perception of the Jewish origin of Karaites in the community. Personal charisma, the qualities of a leader and diplomatic experience determined a response and support of Szapszal’s theories among communal leaders, which served as a mouthpiece for establishing the modern ideology of ethnic Karaite identity among other communal members as well. By the middle of the 20th century Szapszal shaped a clear, complete and logical ideology of ethnic identity based on the assumed relation between the Karaite language, origin and religion, whose dissemination through communal leaders, communal press and the propaganda targeted at the surrounding society ensured its consolidation in the community and the society and partly in the academic area.