„Istorija“. Mokslo darbai. 90 tomas
Arūnas GUMULIAUSKAS. Viešojo maitinimo įstaigos Šiauliuose sovietmečiu
Spausdinti

Arūnas Gumuliauskas – humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros profesorius; adresas: P. Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1926–1940 m., partijų istorija.

Anotacija. Straipsnyje, remiantis gausia šaltinių baze, stengiamasi atskleisti viešojo maitinimo įstaigų raidą Šiauliuose. Be to, publikacijoje aptariama tokio pobūdžio įmonių padėtis mieste tarpukariu, pirmosios bei antrosios sovietinių okupacijų metais. Čia didelis dėmesys skiriamas viešojo maitinimo įstaigų tinklo plėtros, aptarnavimo kultūros, patiekalų asortimento visuotinio deficito laikotarpiu problemoms.

Prasminiai žodžiai: Šiauliai, sovietmetis, kavinė, urestoranas, naktinis baras, valgykla, bufetas, alaus baras.

Abstract. Referring to a number of sources, the article tries to present the development of catering establishments in the city of Šiauliai. This publication also discusses the situation of such institutions in Šiauliai during the interwar period as well as during the years of the first and the second Soviet occupation. A lot of attention is paid to the problems of development of catering establishments, the culture of service, the range of dishes during the period of total deficit.

Key words: Šiauliai, Soviet times, café, restaurant, night club, canteen, buffet, bar.

Įvadas

Įvairios užeigos, kuriose apsistodavo pakeleiviai, žinomos dar nuo Antikos laikų. Žlugus Romos imperijai, jos veikė naujai susikūrusiose Europos valstybėse. Tačiau kavinės senajame žemyne atsirado tik XVII amžiaus antroje pusėje. Šis reiškinys dažniausiai sietinas ne tik su kavos, pargabentos iš Amerikos, išpopuliarėjimu, bet ir miestų kultūrine evoliucija. Kavinių plėtros tendencijas taip pat lėmė ekonominis veiksnys. Juk čia lankėsi asmenys, galintys išleisti dalį savo biudžeto pasisėdėti su draugais, kolegomis, šiaip pažįstamais. Taip pramoninio perversmo laikotarpiu Anglijoje išplito „pabų“ tradicija. Apskritai kavinę, barą, aludę galima laikyti vienos kilmės reiškiniu, kuris turėjo savo kultūrinį, socialinį, ekonominį, net politinį atspalvį. Jis pradėjo keisti žmonių bendravimo kultūrą. Antai kavinės tapo dalykinių susitikimų, diskusijų, įvairių švenčių pažymėjimo vieta. Taip nyko ėjimo į svečius tradicija. Šiuos pokyčius veikė miestų urbanizacijos tendencijos. Maitinimosi kavinėje įprotis net koregavo architektūrinius sprendimus – Vakarų Europoje statytuose butuose nebeliko vietos tradicinei virtuvei. Jau nuo XIX a. galima pastebėti kavinių diferenciaciją socialiniu aspektu. Vienose jų lankėsi akademinės bendruomenės, kitose – kūrybinės inteligentijos, dar kitose – politikos, verslo atstovai ir t. t. XX a. atsirado vaikų, o aukštųjų technologijų diegimo laikotarpiu – internetinės, kalbų kavinės. Darbininkijos atstovai mieliau laiką leisdavo aludėse. Tokios socialiai orientuotos viešojo maitinimo įstaigos net tapo savotišku barometru, galėjusiu atspindėti miesto kūrybinį bei intelektualinį potencialą. Į kavinių išplitimo problemą galima pažvelgti ir per istorijos regioninės sampratos prizmę. Neatsitiktinai tokia viešojo maitinimo įstaiga Lietuvoje atsirado beveik po dviejų šimtų (1862 m.) metų. Iki Pirmojo pasaulinio karo visos legalios įstaigos, kuriose pardavinėtas alkoholis, dažniausiai buvo vadinamos bendru pavadinimu traktieriai.

Viešojo maitinimo įstaigų ištakų Šiauliuose reikėtų ieškoti dar XV amžiuje. Kazimiero valdymo metais (1440–1492 m.) Žemaitijoje pastatytos 5 bažnyčios. Viena jų, anot Motiejaus Valančiaus, 1445 m. įsteigta Šiauliuose [126, 16]. Bažnyčia tapo valsčiaus ir parapijos ideologiniu centru. Tad galima manyti, kad XV a. Šiauliuose jau egzistavo turgūs, kurie sudarė sąlygas aplink juos kurtis karčemoms. XVI–XVII a. šaltiniai aiškiai patvirtina faktą, jog tokio pobūdžio įstaigos veikė miestelėnų namuose. Čia žmonės galėjo pavalgyti, išgerti, pernakvoti, pašerti arklius [126, 25]. Taigi 1639 m. Šiauliuose veikė 149 alaus, 105 degtinės, 2 midaus karčemos, o jas lankė net 80 proc. miestelėnų [126, 200]. Be to, XVII a. miesto gyventojų privačiuose namuose jau turėjo veikti austerijos (užeigos – užvažiuojamieji namai), kur į turgų atvykę prekijai galėjo pernakvoti, pavalgyti, išgerti.

Viešojo maitinimo įstaigų tema lietuvių istoriografijoje beveik nėra tyrinėta. Ji tiesiog ignoruota tiek sovietinių [121], tiek Antrosios Lietuvos Respublikos istorikų [120] stambiuose kolektyviniuose darbuose. Komunistinio totalitarinio režimo laikotarpiu rūpima problema moksliniuose tyrimuose buvo apeinama dėl „klasinės buržuazinės“ jos prigimties, o šiandien, matyt, tam dar neatėjo laikas. Tiesa, galima išskirti Andriaus Zeigio publikaciją, kurioje pateikiama naudinga informacija apie restoranų verslą šalyje tarpukariu [130, 24–26]. Tačiau regioniniu lygmeniu viešojo maitinimo įstaigų raidos istorinė analizė neatrodo visai beviltiškai. Pavyzdžiu šioje srityje galėtų būti Šiaulių miesto istorijos kompleksiniai tyrinėjimai. Dėl pastarųjų viešojo maitinimo įstaigų raida detaliau pradėta nagrinėti nuo XVI–XVII a. laikotarpio [126, 24, 25, 200]. Tačiau tokių gana skurdokų tyrimų chronologinės ribos baigiasi ties pirmąja sovietine okupacija [126, 167]. Reikia tik apgailestauti, jog rūpimai problemai neatsirado vietos kolektyvinėje monografijoje, kurioje nagrinėjama XX a. vidurio ir antrosios pusės Šiaulių miesto istorija [127].

Tiesa, 2012 m. gegužės 17–18 d. Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete surengta konferencija „Kavinės fenomenas kultūroje“, kurioje perskaityti keli pranešimai, savo turiniu artimi rūpimai problemai [125, 49–60; 123, 219–314]. Tačiau viename jų susikoncentruota ties Šiaulių karinės įgulos požiūriu į miesto kavines, restoranus tarpukariu, o kitas tėra labiau pažintinio pobūdžio.

Tad Šiaulių viešojo maitinimo įstaigų raidos sovietmečiu tema tebelieka baltąja istorijos dėme. Kita vertus, padėtį šioje srityje bandė taisyti žurnalistai ir buvę prekybininkai. Antai ilgametis Šiaulių prekybos darbuotojas Vytautas Jankauskas parengė knygą [128], kurioje apžvelgta miesto prekybos istorija sovietmečiu bei prekybininkų darbo atspindžiai periodinėje vietos spaudoje. Taip pat čia galima susipažinti su Šiaulių prekybos plėtojimu, valdymo struktūra, prekybos įmonių statybomis, prekybos sferoje dirbusiais žmonėmis. Vis dėlto viešojo maitinimo įstaigų veikla rūpimu periodu leidinyje atsispindi tik fragmentiškai. Ričardas Jakutis paskelbė ciklą straipsnių, kuriuose bandė atskleisti miesto kavinių istorinę raidą [114, 13, 17; 115, 13, 20; 116, 11]. Jis taip pat aiškinosi kavos gėrimo tradicijos puoselėjimo problemą [117, 10]. Tačiau minėtos publikacijos tepriminė mėgėjišką tyrimą, daugiausiai besiremiantį dizainerio Viliaus Purono atsiminimais [124, 5], kurie dažnai chronologine ar faktologine prasme netikslūs. Šiuos įtarimus tik patvirtino tarpukariu ir sovietmečiu publikuota medžiaga miesto laikraščiuose bei dokumentai, saugomi Šiaulių apskrities archyve. Pastaroji aplinkybė ir paskatino atlikti mokslinį tyrimą, kurio tikslas – atskleisti viešojo maitinimo įstaigų raidą sovietmečiu Šiauliuose.

Šiaulių viešojo maitinimo įmonės: tarpukario palikimas

Moderniaisiais laikais Lietuvoje susiformavo keletas viešojo maitinimo įmonių rūšių, kurios skyrėsi tarpusavyje savo veiklos paskirtimi ir pačia termino samprata (pvz., restoranas – ištaigingesnė, aukštesnės kategorijos viešojo maitinimo įmonė negu valgykla). Tai būtų valgykla, restoranas, kavinė, arbatinė, aludė, bufetas. Beje, visos šios viešojo maitinimo įmonės su nedideliais pokyčiais išlaikė savo veikos specifiką ir funkcionuoja iki šių dienų. Pirmosios Lietuvos Respublikos pradžioje vienu bendru traktierių pavadinimu vadinti restoranai, kavinės, aludės ir kitos įstaigos, kuriose prekiauta alkoholiniais gėrimais. Ši tradicija išnyko tik nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio [130, 25].

1927 m. vasario 25 d. Šiaulių miesto savivaldybėje buvo užregistruotos 6 valgyklos, 5 kavinės, 20 arbatinių, 2 viešbučių valgyklos, 2 stoties bufetai, 1 traktierius, 2 aludės, kur pardavinėjamas stiprus alus (daugiau nei 3 proc.) [53, 3]. Petronėlė Žostautaitė kolektyvinėje monografijoje tvirtina, jog 1931 m. mieste veikė 6 valgyklos, 5 aludės, 3 arbatinės, 7 restoranai, 4 bufetai [126, 167]. Per ketverių metų laikotarpį Šiauliuose ženkliai sumažėjo arbatinių ir padaugėjo restoranų skaičius. Viešojo maitinimo įstaigas steigė ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (1924 m. balandžio 23 d. Dvaro gatvėje, Baranauskienės name prieš teismą, Lietuvos katalikių moterų draugija atidarė viešbutį su valgykla, biliardu) [18, 4]. Jos daugiausia įsikūrė žmonių susibūrimo vietose (miesto centre, prie turgaviečių). Vien prie Chaimo Frenkelio fabrikų Vilniaus gatvėje 1939 m. veikė 3 restoranai, o prie miesto turgaus – 5 restoranai ir aludės [126, 67]. Šiauliuose buvo steigiamos ir sezoninės viešojo maitinimo įstaigos. Antai 1924 m. liepos 6 d. miesto sode pradėjo veikti bufetas, kur šiauliečiai galėjo pigiai papietauti, užkąsti ar atsigaivinti įvairiais gėrimais [7, 3]. Tačiau tokie tyrimo rezultatai kelia abejonių. Juk Šiauliai tarpukariu buvo antras pagal svarbą miestas šalyje. Todėl sunku patikėti, kad čia veikė tiek nedaug viešojo maitinimo įstaigų. Vien Kaune 1924 m. savo paslaugas siūlė keturiasdešimt šeši restoranai. Pastarąją poziciją tik sustiprino Šiaulių apskrities archyve aptiktas 1941 m. sausio 29 d. miesto įmonių ir įstaigų sąrašas, kuriame įregistruotos 59 viešojo maitinimo įstaigos – 28 restoranai, 7 valgyklos, 9 arbatinės, 6 bufetai, 5 alaus barai, 3 kavinės, 1 užkandinė [110, 3–21]. 44 iš jų priklausė lietuviams, 8 – žydams, 7 – įmonėms arba organizacijoms. Šie duomenys paneigia mumyse įsišaknijusį stereotipą, kad tarpukariu beveik visą viešojo maitinimo verslą šalyje kontroliavo žydų tautybės asmenys. Be to, valgyklos, restoranai, aludės, cukrainės ir kt. dažniausiai buvo atidaromos miesto centre arba bent netoliese. Taigi 1941 m. pradžioje 11 viešojo maitinimo įstaigų veikė Aušros alėjoje, 10 – Vilniaus g., 9 – Basanavičiaus g., 7 – Tilžės g., 7 – Dariaus ir Girėno g., 4 – Varpo g., 3 – Žemaitės g., 2 – Soties g., po 1 – Savanorių g. ir Arklių rinkos g., 2 – geležinkelio stotyje. Dalis jų užsiėmė kombinuotu verslu, kuris, matyt, sunkiomis pirmosios sovietinės okupacijos sąlygomis palengvino išgyvenimo galimybę. Veikė Elenos Alužienės (Basanavičiaus g. 76 a; kolonėlė, valgykla, prekyba), Genės Amelaraitės (Dvaro g. 78; valgykla, dalinė prekyba), Onos Antakauskienės (Aušros al. 49; valgykla, dalinė prekyba), Chanos Baitleraitės (Tilžės g. 164; valgykla, dalinė prekyba), Bronės Barcevičiūtės ir Teresės Verdingevičiūtės (Dvaro g. 123; valgykla, prekyba), Feigės Bleichmanaitės (Varpo g. 12; valgykla, dalinė prekyba), M. Brejerio (Tilžės g. 203; valgykla, dalinė prekyba) įmonės [110, 3–21].

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu viešojo maitinimo įstaigos buvo skirstomos į pirmos, antros ir trečios rūšies. Pirmos rūšies įstaiga galėjo vadintis ir restoranu, ir kavine, ir cukraine, kaip ir antros bei trečios rūšies [130, 25].

Tarpukariu šiauliečiai mėgo lankytis restoranuose „Metropolis“ (Dvaro g. 71), „Palanga“ (Piliečių klubas S. Dariaus ir S. Girėno g. 47), „Šešupė“ (Vilniaus g. 255), „Versalis“ (Vilniaus g. 150), „Amerika“ (Žemaitės g. 2), „Gintaro pilis“ (Basanavičiaus g. 116), „Kanada“ (Žemaitės g. 6), kavinėje „Viktorija“ (Vilniaus g. 146) ir kt. Pastaroji pradėjo veikti 1924 m. pradžioje. Čia atskiruose kabinetuose ar bendroje salėje lankytojai galėjo papietauti, paskanauti įvairių užkandžių su vynu, likeriu, kitais gėrimais. Be to, pietų laiku (13–16 val.) ir nuo 19 val. iki vėlyvo vakaro lankytojus linksmino muzikinis trio iš užsienio [46, 4]. Tuo pačiu metu E. Stupelis erdviame bei jaukiame bute (Kuršėnų ir Dvaro gatvių kampas) atidarė kavinę-restoraną „Roma“ [65, 3]. Restorane „Rambynas“, įsikūrusiame prie miesto sodo, Aušros alėjoje, lankėsi pasiturintys miestiečiai. Čia veikė pirmasis Šiaulių kabaretas su dviem šokėjomis, kas vakarą grojo muzika, vyko šokiai [114, 17]. Milšteino cukrainėje-kavinėje (Vilniaus g. 134) mėgo lankytis dramos teatro aktoriai [119, 15]. Tarpukariu viešojo maitinimo įstaigos šiauliečiams galėjo pasiūlyti turiningą bei kultūringą laiko praleidimą. Kita vertus, jos neretai virsdavo ir girtuoklysčių epicentru. Pastaroji blogybė viešinta miesto periodinėje spaudoje. 1923–1940 m. spirito ir degtinės prekybos monopolis šalyje priklausė valstybei. Tačiau nebuvo išvengta svaigiųjų gėrimų prekybos įstatymo pažeidimų. Dokumente akcentuotas draudimas parduoti alkoholį arba leisti jį vartoti neblaiviems asmenims, reklamuoti svaigiuosius gėrimus vitrinose ir t. t. Tačiau viešojo maitinimo įstaigų savininkai minėto įstatymo dažniausiai nepaisė [62, 2].

Viešojo maitinimo įstaigų veiklos pertvarkymas sovietizacijos sąlygomis

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu prasidėjo kardinalūs krašto prekybos sektoriaus, prie kurio galima priskirti ir viešąjį maitinimą, pertvarkymai. Jiems menamą juridinį pagrindą turėjo suteikti 1940 m. liepos 22 d. Liaudies seimo priimta „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracija“ [31, 127–128], taip pat 1940 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos SSR konstitucija. Pastarajame dokumente teigta, jog „ Lietuvos TSR, jos aukščiausių valdžios organų ir valstybės organų asmenyje, kompetencijai priklauso respublikos priklausomybėje esamų prekybos įmonių ir organizacijų valdymas “ [32, 93–94]. Tai reiškė visų, tarpukariu veikusių, prekybos įmonių nacionalizaciją. Šiam procesui politiškai tiesiogiai vadovavo partinės institucijos, o jį praktiškai realizavo 1940 m. rugpjūčio 1 d. įsteigta Lietuvos SSR Prekybos ministerija bei sovietinės valdžios atitinkami padaliniai vietose. Tačiau realiai privačių prekybos įmonių nusavinimo procesas prasidėjo tik 1940 m. rugsėjo 26 d., apsvarsčius šį klausimą LKP(b) CK. Tada nuspręsta, nenutraukiant praktinės veiklos, pirmiausia nacionalizuoti tas įmones, kurių metinė apyvarta nebuvo mažesnė nei 150 tūkstančių litų [121, 65]. Pastaroji nuostata jau kitą dieną atsispindėjo Lietuvos SSR AT Prezidiumo paskelbtame įsake [120, 117] (kai kuriose istorikų publikacijose tvirtinama, jog tai buvo vyriausybės nutarimas) [121, 65].

Sovietinei valdžiai išstumti iš prekybos privatininkus padėjo ir Lietuvos vartotojų kooperacijos sąjunga (Lietkoopsąjunga). Ji įsteigta 1940 m. pabaigoje sėkmingai veikusio tarpukariu ir okupantų likviduoto „Lietūkio“ pagrindu. Kaip ten bebūtų, bet iki 1941 m. vasario mėnesio visų prekybos įmonių nesugebėta nacionalizuoti. LKP(b) CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus savo ataskaitiniame pranešime LKP(b) V suvažiavime konstatavo, kad privačiam sektoriui priklausė 20–25 proc. krašto prekybos apyvartos [50, 43]. Apie tai byloja ir anksčiau minėtas 1941 m. sausio 29 d. Šiaulių miesto įmonių ir įstaigų sąrašas. Tad galima teigti, kad iki Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžios viešojo maitinimo privatus sektorius krašte nebuvo visiškai sunaikintas, o nacių okupacijos sąlygomis, panaikinus sovietinių reformų padarinius, jis vėl atgijo.

Dar vykstant karui, VKP(b) ir SSRS LKT 1943 m. rugpjūčio 21 d. paskelbė nutarimą „Dėl neatidėliotinų priemonių ūkiui atkurti išvaduotuose iš vokiškos okupacijos rajonuose“, kuriuo įpareigojo vykdomosios valdžios institucijas pirmiausia atstatyti tas ekonomikos šakas, kurių produkcija reikalinga karo reikmėms [113]. Po antrosios sovietinės okupacijos komunistinė valdžia Lietuvoje didžiausią dėmesį skyrė trims pagrindinėms problemoms: a) sugriauto krašto ūkio atstatymas; b) sovietinės ekonomikos įtvirtinimas (privataus sektoriaus visose ekonomikos šakose panaikinimas); c) lietuvių tautos pasipriešinimo sovietizacijai likvidacija. Tai atsispindėjo ir SSRS ketvirtojo penkmečio (1946–1950 m.) planuose [121, 267–269]. Vadinasi, Lietuvoje, sutelkus visas pajėgas minėtoms problemoms pramonėje ir žemės ūkyje spręsti, prekyba bei viešasis maitinimas didelio valdžios dėmesio okupacijos pradžioje nesulaukė. Tuoj po karo krašte veikė apie 2,5 tūkstančio privačių amatininkų dirbtuvių ir prekybininkų krautuvėlių [122, 171]. Tačiau sovietinių mokesčių reforma sunaikino ir juos. Jau 1949 m. vasario mėnesį įvykusiame LKP(b) VI suvažiavime konstatuota, kad sovietinė sistema visiškai nugalėjo Lietuvos miestuose [121, 279]. Tai reiškė ir viešojo maitinimo privataus sektoriaus sunaikinimą.

1944 m. liepos 27 d. po įnirtingų mūšių į Šiaulius įžengė Raudonoji armija. Antrojo pasaulinio karo metu miestas patyrė milžiniškų nuostolių. Čia sugriauta ar visiškai sunaikinta 85 proc. pastatų, iš 42 įmonių išliko 21, daug jų sugriauta iš dalies – nuo 10 proc. iki 90 proc., o ekonominė žala siekė daugiau nei 50 mln. rublių [127, 102]. Prasidėjo atstatomasis darbas. Atkūrus sovietinės valdžios institucijas, pradėjo veikti ir valstybinė prekyba. Jau 1944 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto tarybos posėdyje patvirtintas prekybos skyriaus pateiktas valstybinės prekybos tinklo išvystymo ir visuomenės maitinimo projektas [68, 8]. Valstybinė prekyba organizavo prekybą maisto produktais bei pramoninėmis prekėmis mieste. Jos direktoriumi 1944 m. spalio 24 d. miesto vykdomojo komiteto taryba paskyrė Vincą Stanislovaitį [68, 19]. Šiaulių valstybinė prekyba turėjo kadrų, planavimo, visuomeninio maitinimo, transporto, daržovių skyrius, centralizuotą buhalteriją, urmo prekybos bazę. Iki 1948 m. sausio 18 d. ši institucija buvo pavaldi miesto vykdomojo komiteto prekybos skyriui, o po to – Šiaulių m. DŽDT vykdomojo komiteto prekybos skyriui. Tačiau 1956 m. birželio 19 d. Šiaulių m. DŽDT vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 176: „ likviduoti miesto prekybos skyrių ir Šiaulių valstybinę prekybą ir jų bazėje organizuoti Šiaulių m. DŽDT vykdomojo komiteto prekybos valdybą, kuriai perduoti visas Šiaulių valstybinės prekybos įmones ir Šiaulių miesto kolūkines turgavietes “ [70, 29], taip pat patvirtino naujos institucijos įstatus [70, 30–36]. Pasak jo ilgamečio vadovo V. Jankausko, prekybos valdybos gyvavimo laikotarpį sąlyginai galima suskirstyti į du periodus: a) 1956–1970 m.; b) 1970–1990 m. Pirmasis jų pasižymėjo prekybos mieste atkūrimu, nacionalinių darbuotojų komplektavimu, būtiniausių prekybos pastatų statyba, valdymo sistemos sukūrimu, o antrasis – sandėlių, prekybos centrų statyba, naujų prekybos formų diegimu, prekybos mechanizavimu [128, 9]. 1970–1990 m. laikotarpiu buvo ieškoma optimalaus viešojo maitinimo valdymo mieste variantų. Galiausiai 1986 m. Šiaulių miesto prekybos valdybai (tiesiogiai pavaldžiai Lietuvos SSR Prekybos ministerijai bei Šiaulių m. LDT vykdomajam komitetui) priklausantis Valgyklų ir restoranų trestas vadovavo „Aušros“ (priklausė 35 viešojo maitinimo įmonės), „Rasos“ (31), „Baltijos“ (16), „Mildos“ (32), „Dainų“ (14), „Jaunystės“ (27), „Geluvos“ (16) visuomeninio maitinimo įmonių susivienijimams [128, 134].

Viešojo maitinimo įstaigų tinklo plėtra Šiauliuose sovietmečiu

1944 m. rudenį mieste jau veikė 10 duonos ir kolonėlių, 3 mėsos, 2 uždaro tipo parduotuvės (viena speciali parduotuvė [Dariaus ir Girėno g. 54] prekiavo mišriomis prekėmis, o kita [Tilžės – Vilniaus g. kampas] – avalyne, rūbais, manufaktūros gaminiais), viena pieno produktų krautuvė, taip pat popieriaus – rašomosios medžiagos (Tilžės g. 126), geležies (Tilžės g. 108), statybinių medžiagų (Kauno g. 1) bazės [68, 12]. Be to, tų pačių metų gruodžio 15 d. Šiaulių m. vykdomasis komitetas patvirtino „Aušros“ valgyklos (Varpo g. 27) etatų sąrašą (vedėja, vyriausias sąskaitininkas, kasininkė, sandėlininkas, maisto tiekėjas, 2 virėjos, 3 padavėjos, 3 virtuvės darbininkai, sargas) [68, 41]. 1945 m., anot R. Jakučio, tik vienintelėje vietoje mieste (Vilniaus g. 183) buvo galima įsigyti sveriamos degtinės [114, 17]. Deja, bet archyviniuose dokumentuose nepavyko aptikti, kada tiksliai po karo pradėjo veikti pirmasis sovietmečiu restoranas Šiauliuose „Baltija“ (Gegužės 1-osios g. [dabar Vasario 16-osios g.] 46). Šiauliečiai jį vadino „Senąja Baltija“ (stovėjo dabartinio paminklo Povilui Višinskiui vietoje), kuri 1956 m. sudegė. Pirmoji darbininkų valgykla po karo duris atvėrė „Elnio“ odos ir avalynės kombinate, o 1954 m. pradėjo veikti valgykla „Dubysa“, įsikūrusi dviaukščio pastato, esančio Komjaunimo g. (dabar Stoties g.) 2 pirmajame aukšte (1970 m. rugsėjo mėnesį čia baigtas kapitalinis remontas) [6, 1]. Tad 1956 m. mieste veikė 2 restoranai („Baltija“ ir geležinkelio stoties), 1 kavinė (Vilniaus g. 181), 2 užkandinės (Vilniaus g. 215, Lenino g. [dabar Tilžės g.] 116), 21 bufetas, 7 valgyklos. Beje, geležinkelio stoties restoranas nuo 1956 m. nebepriklausė miesto Prekybos valdybai. Jis tapo pavaldus tais pačiais metais įkurtam Lietuvos SSR geležinkelių restoranų ir bufetų trestui, kuris priklausė SSRS geležinkelių restoranų trestui ir LSSR Prekybos ministerijai. Bufetai, rečiau valgyklos veikė ir pramonės įmonėse (odos ir avalynės kombinate „Elnias“, odos gamykloje „Stumbras“, trikotažo fabrike „Verpstas“, Šiaulių dviračių gamykloje, mėsos kombinate ir kt.), valstybinėse institucijose (respublikinėje ligoninėje, dramos teatre, milicijos skyriuje, valstybiniame banke, DŽDT vykdomajame komitete, partijos bibliotekoje ir kt.) [72, 36–37]. Jų nuolat daugėjo (1959 m. veikė 9 valgyklos [585 sėdimos vietos], 28 bufetai [540 sėdimų vietų], o tai suteikė postūmį rastis tarnybinėms visuomeninio maitinimo įstaigoms 7-ajame dešimtmetyje. Kita vertus, iki to laiko sovietinės valdžios pastangomis (valstybinei prekybai [gostorg] daugiausiai vadovavo rusakalbiai) miesto viešojo maitinimo sektoriuje įsitvirtino lietuviškai kultūrai nebūdingi bufetai, kuriuose lankytojai galėjo greitai (dažniausiai stačiomis) išgerti vaisvandenių, alaus, alkoholinių gėrimų ir užkąsti. Tačiau nuo 7-ojo dešimtmečio bufetai mieste pradėjo nykti. Juos keitė kavinės bei restoranai. Be to, bufetai įvairiose miesto įstaigose atstojo valgyklas. Nors 1944–1960 m. laikotarpiu miesto viešojo maitinimo įstaigų tinklas plėtėsi, bet tokie plėtros tempai neatitiko vyriausybės nustatytų normatyvų. Antai 1961 m. Šiauliuose pagal gyventojų skaičių visose tokio pobūdžio įmonėse turėjo būti 2760 sėdimų vietų, bet šiauliečiams teko pasitenkinti 1734 [75, 113–116]. Tad septintasis dešimtmetis tapo tarsi lūžiu, plečiant miesto viešojo maitinimo įstaigų tinklą. 1965 m. Šiauliuose jau veikė 2 restoranai, 3 kavinės, 14 valgyklų bei 38 įvairios paskirties bufetai [77, 45]. Pastarieji atstojo valgyklas 16 iš 17 miesto mokyklų [77, 61].

Restoranai ir kavines dažnai atlieka reprezentacinę funkciją. Neretai miesto svečiui šių viešojo maitinimo įstaigų tinklo konfigūracija, aptarnavimo kultūra, patiekalų asortimentas tampa pirmuoju ir net svariausiu gyvenimo kokybės vertinimo kriterijumi. Šiauliuose kavinių bei restoranų tinklo plėtimu ypač susirūpinta septintajame dešimtmetyje. 1961 m. Vilniaus ir Dvaro gatvių sankirtoje trijų aukštų pastate duris atvėrė kompleksinė maisto produktų prekybos ir viešojo maitinimo įstaiga – pirmajame aukšte dienos metu veikė kulinarijos parduotuvė, valgykla, o antrajame nuo 19 val. – restoranas „Baltija“ [118, 3]. Čia iš viso buvo 324 sėdimos vietos [75, 113]. Tačiau pastato vidus nepasižymėjo modernumu, nes jau po penkerių metų pradėtas rengti jo rekonstrukcijos projektas [10, 3]. Restorano „Baltija“ visuomeninio maitinimo tašku tapo kavinė „Gulbė“, įsikūrusi V. Kapsuko g. (dabar Aušros alėja) 23 [81, 12]. Tai buvo pirmoji lauko kavinė mieste sovietmečiu. Ji turėjo salę su 110 sėdimų vietų, taip pat svečių kambarį (40 vietų). Kavinė dirbo nuo 12 iki 24 val. [82, 101]. Deja, bet 1982 m. ji sudegė [98, 30].

Reikia pažymėti, jog tokie maisto produktų prekybos ir viešojo maitinimo įstaigų kompleksai 1961–1986 m. laikotarpiu buvo gana populiarūs mieste. Antai 1963 m. gruodžio 31 d. pradėjo veikti 100 vietų valgykla, 120 vietų kavinė „Jaunystė“ ir 20 vietų kokteilių baras (Draugystės pr. 14). Čia kasdien galėjo apsilankyti iki 2000 miesto gyventojų ir svečių [23, 1]. Beveik tuo pačiu metu dviaukščiame pastate (Taikos g. 105) atidaryta parduotuvė, valgykla, kavinė „Rasa“ [76, 47]. Beje, pastarojoje po kapitalinio remonto 1976 m. birželio 15 d. tuo pačiu pavadinimu pradėjo veikti restoranas-alaus baras [67, 4]. 1969 m. spalio mėnesį dviaukščio pastato (Darbininkų g. 27) antrajame aukšte (pirmajame aukšte įrengta maisto prekių parduotuvė) duris atvėrė 72 vietų koldūninė „Žemaitis“ [25, 1; 63, 1]. Tačiau iškart kilo neaiškumų dėl jos profilio. Miesto visuomeninio maitinimo kontoros direktoriaus V. Jankausko teigimu, tai buvo restoranas, nes baldai, interjeras, teikiamos paslaugos atitiko tokio pobūdžio įstaigos reikalavimus. Kita vertus, patiekalų kainos čia prilygo eilinei valgyklai [128, 21]. Po rekonstrukcijos 1982 m. „Žemaitis“ tapo lietuviškų patiekalų restoranu [58, 1]. 1969 m. gruodžio 13 d. Lieporių mikrorajone, Lenino (dabar Tilžės g.) gatvėje atsidarė ketvirtasis miesto restoranas „Milda“. Čia veikė pagrindinė (140 vietų) bei banketų (40 vietų) salės. Restoranas dirbo nuo 12 iki 24 valandos [1, 1]. 1973 m. vasarą Komunarų g. (dabar Varpo g.) dviejų aukštų pastate įsikūrė kulinarijos parduotuvė, valgykla bei pirmasis naktinis baras mieste „Geluva“, kuris vienu metu galėjo priimti 72 lankytojus [54, 1; 15, 1]. Prie viešbučio „Šiauliai“ 1979 m. rudenį duris atvėrė tuo pačiu pavadinimu pavadintas aukščiausios kategorijos restoranas. Jo salėje vienu metu prie staliukų galėjo susėsti 144 žmonės. Be to, čia įrengtas baras, turintis 24 sėdimas vietas [34, 4]. Tai buvo moderniausia tokio tipo įstaiga mieste.

Septintajame dešimtmetyje pastebėta kavos gėrimo populiarėjimo mieste tendencija. Dėl to Šiauliuose sparčiau plėtėsi kavinių tinklas, pradėta ieškoti naujų prekybos formų. 1964 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus g. 166 buvusios audinių parduotuvės vietoje pirkėjams pirmąkart atvėrė duris naujoji kulinarijos parduotuvė. Čia buvo galima išgerti puodelį kavos, suvalgyti pyragaitį, ledų, atsigaivinti sultimis, mineraliniu vandeniu, išgerti vyno [49, 1]. Ilgainiui tokio tipo prekybos taškai tapo pakankamai populiarūs Šiauliuose. Jie steigti beveik visuose miesto mikrorajonuose. Antai 1973 m. gruodžio 5 d. Lieporių antrajame mikrorajone, Sevastopolio g. 1a, atidaryta kulinarijos parduotuvė-kavinė „Minutė“ [24, 1]. Dainų mikrorajone 1983 m. iškilusiame prekybos centro „Aidas“ komplekse lankytojus pakvietė 40 vietų turinti spurginė, kurioje galima pasivaišinti spurgomis, bandelėmis, sumuštiniais, kava, arbata [58, 1].

Kavinių tinklo plėtros procese taip pat buvo galima įžvelgti naujų formų. Ypač jautėsi specializacijos elementas, kada konkreti tokio tipo viešojo maitinimo įstaiga tapo tam tikros visuomenės grupės susibūrimo vieta. Antai 1963 m. pabaigoje A. Kleinerio g. (dabar Trakų g.) daugiabučio rūsyje atidarytoje kavinėje „Inga“ [76, 47] (40 sėdimų vietų) daugiausia rinkosi bohemos atstovai. 1967 m. rugpjūčio 15 d. V. Kapsuko g. (dabar Aušros alėja), priešais parką, atsidarė pirmoji mieste kavinė vaikams „Sigutė“ [11, 1] (pertvarkyta 1982 m.), o sausio mėnesį, rekonstravus senąją „Vairo“ gamyklos valgyklą, esančią Lenino g. 74 (dabar Tilžės g.), – pirmoji 100 vietų darbininkų svetainė „Kregždutė“, į kurią, perkėlus 100 vietų valgyklą į gamyklos teritoriją [26, 1], galėjo patekti visi norintys šiauliečiai bei miesto svečiai [21, 1]. Beje, 1986 m. ji tapo pirmąja jaunimo kavine mieste, kur kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį organizuoti muzikiniai vakarai [42, 2]. 1970 m. rugpjūtį Vilniaus–M. Gorkio (dabar P. Višinskio g.) gatvių kampe duris atvėrė šašlykinė „Ragas“. Jos pagrindinėje salėje galima buvo sutalpinti 60 žmonių. Be to, rūsyje dar veikė baras. Tai buvo 85-oji viešojo maitinimo įstaiga Šiaulių mieste [56, 4]. 1968 m. pradžioje atidarytos valgyklos „Skalsa“ patalpose (Vilniaus g. 251) įrengta 18 sėdimų vietų kavinė [82, 151]. 1972 m. Lenino g. 149 (dabar Tilžės g.) vietoje aludės „Apynėlis“ duris atvėrė cukrainė-kavinė „Saulutė“ [82, 152], 1973 m. liepą Lenino g. 121 (dabar Tilžės g.) – valgykla-kavinė „Aušrinė“ [45, 2], kuri 1986 m. vasarą po ilgų viešų diskusijų tapo jaunimo kavine [43, 3; 44, 2]. Muzikiniai, literatūriniai vakarai rengti V. Karvelio g. 51a (dabar Aido g.) 1983 m. atidarytoje kavinėje „Koncertina“ [59, 3]. 1984 m. miesto liaudies teismo patalpose, esančiose M. Melnikaitės g. 80 (dabar Dvaro g.), pradėjo veikti kavinė „Grilbaras“ [22, 1], 1986 m. Vilniaus g. 114–116 – kavinė-sultininė „Miglė“ (2 salės po 20 vietų), buvusio alaus baro „Putelė“ patalpose Lenino g. 28 – pirmoji picerija mieste „Ugnė“ (32 vietų aptarnavimo salė bei 15 vietų baras) [39, 4], o P. Karecko g. (dabar Lyros g.) – kafeterija „Lyra“ [35, 1; 60, 1]. Tuo metu Šiauliuose veikė ir trys alaus barai – „Gubernija“, „Lielupė“, „Rasa“.

Aštuntajame dešimtmetyje restoranai steigti netoli miesto, gamtos prieglobstyje. 1970 m. sausio mėn. Margiuose (Vyturių g.) pradėjo veikti užeiga „Pušelė“. Čia lietuviško kaimo tipo geltono namelio kieme pristatyta staliukų iš ąžuolo kaladžių, imituojančių kelmus, apie kuriuos galėjo susėsti po 4 ir net po 16 žmonių [33, 2]. 1976 m. prie Rėkyvos ežero duris atvėrė pirmos kategorijos restoranas „Žvejų užeiga“, kuris vienu metu galėjo priimti 92 svečius. Lankytojų paslaugoms veikė dvi salės, keturi keturviečiai svečių kambariai [55, 3].

1987 m. Šiaulių viešojo maitinimo sektoriuje pradėjo rastis pirmieji kooperatyvai, kurie tarsi tapo tarpine grandimi, jungiančia planinės ekonomikos žlugimo bei privataus verslo laisvojoje rinkoje įsitvirtinimo laikotarpius. Tų metų pavasarį atidaryta pirmoji kooperatinė kavinė mieste „Minutė“ (pirmininkė Janina Vaičiulienė) [37, 2]. Vasarą pastarosios pėdomis pasekė motelis „Žvejų užeiga“ (kooperatyvo pirmininkas Sigitas Janulis) [40, 1]. Beveik tuo pačiu metu Komjaunimo g. (dabar Stoties g.), priešais kavinę-valgyklą „Dubysa“, duris atvėrė viešojo maitinimo trečiasis kooperatyvas mieste „Sodžius“ (pirmininkė Jūratė Andrašiūnienė), vienu metu galintis aptarnauti 32 lankytojus [47, 1].

1961–1990 m. mieste ženkliai padidėjo skaičius valgyklų, veikusių prie įmonių ar įstaigų. Antai 1989 m. prie bendrojo lavinimo mokyklų veikė 28 visuomeninio maitinimo įmonės, turėjusios 5003 aptarnaujamas vietas [109, 12]. Stambiausios Šiauliuose Tarybų Lietuvos 40-mečio televizorių gamyklos dirbantieji nuo 10.30 iki 13.30 bei nuo 18.30 iki 20.00 val. galėjo pavalgyti „laisvo pasirinkimo“ valgykloje Nr. 17, kompleksinius pietus valgyklose „Žara“ ir „Žarija“, dietinėje valgykloje, 3 bufetuose, arbatinėje, 1987 m. atidarytoje kavinėje „Svaja“. Be to, gamyklos kulinarijos parduotuvėje prekiauta kava, sultiniais. Tad visuose gamyklos viešojo maitinimo taškuose buvo 876 sėdimos vietos [107, 14]. Kita vertus, ne visos įmonės galėjo pasigirti savo darbuotojų maitinimo kokybe. Pavyzdžiui, trikotažo fabriko „Verpstas“ valgykloje pagal reikalavimus trūko net 75 sėdimų vietų [107, 15].

Viešojo maitinimo įstaigų raidą Šiauliuose sovietmečiu galima suskirstyti į keletą laikotarpių: a) 1944–1960 m. iš dalies atstatytas karo metais sugriautas viešojo maitinimo tinklas mieste; b) 1961–1986 m. modernizuotos viešojo maitinimo įstaigos; c) 1987–1990 m. viešojo maitinimo įstaigose pradėtos taikyti naujos nuosavybės formos – atsirado pirmieji viešojo maitinimo kooperatyvai.

Viešojo maitinimo įstaigų veikla visuotino prekių deficito sąlygomis

Viešojo maitinimo įstaigų patrauklumą lemia ne tik interjeras, aptarnavimo kokybė, geografinė padėtis, bet, mano galva, svarbiausia – patiekalų asortimentas bei kokybė. Todėl, pasklaidžius 1962 m. restorano „Baltija“ patiekalų valgiaraštį [111, 1–17], galima susidaryti klaidingą vaizdą apie sovietinio gyvenimo kasdienybę. Ypač neįtikėtinai čia pateikiamas šaltųjų patiekalų asortimentas (ikrai, lašiša, šprotai, silkė, eršketas, lydeka, sterkas, menkė, karšis, žuvies asorti, krabai drebučiuose, kumpis, nugarinė, vyniotinis, šaltiena, rūkyta dešra, liežuvis drebučiuose, vištiena, veršiena, antiena, kalakutiena, naminių paukščių paštetas, krabų salotos ir t. t.). Abejonių kelia minėto valgiaraščio sriubų (5 rūšys), karštų žuvies (eršketas, sterkas, lydeka, karšis, menkė, sazanas), mėsos (3 rūšių bifšteksai, 7 rūšių kotletai, 2 rūšių langetai, triušiena, kalakutiena, antiena, žąsiena ir t. t.) patiekalų sąrašas. O kur dar įvairiausi daržovių, miltų, saldūs, desertiniai patiekalai (17 rūšių). Galima sutikti, kad sovietmečiu viešojo maitinimo įstaigų meniu spaustuvėse spausdinti ilgesniam naudojimo laikotarpiui, o prie tą dieną gaminamo virtuvėje patiekalo pavadinimo buvo tik prirašomos (dažniausiai ranka) kainos. Kita vertus, toks valgiaraštis atliko ne tik propagandinį vaidmenį, bet ir padėjo realizuoti aukštiems partiniams, sovietiniams, ūkiniams pareigūnams skirtus specialius maisto produktus, apie kuriuos eiliniai mirtingieji negalėjo nė pasvajoti. Štai kodėl tame pačiame restorane, užsisakius, pavyzdžiui, ikrų, galėjai išgirsti atsakymą, kad jie ką tik baigėsi. Miesto kavinių lankytojai pasigesdavo platesnio užkandžių prie kavos asortimento [8, 3].

Analogiškas vaizdas susidaro, pasklaidžius tų pačių metų restorano „Baltija“ gėrimų meniu [112, 1–11]. Kokioje viešojo maitinimo įstaigoje Lietuvoje sovietmečiu buvo galima pasivaišinti 7 rūšių alumi, 4 rūšių degtine, 10 rūšių trauktine, 4 rūšių antpilu, 8 rūšių likeriu, 14 rūšių vynu, 3 rūšių šampanu? Galima teigti, kad gėrimų meniu buvo skirti tokiems pat tikslams, kaip ir valgiaraščiai. Deficitinės prekės vis tiek įvairiais būdais pasiekdavo aukštus miesto pareigūnus. Antai 1975 m. liepos 25 d. Lietuvos SSR prekybos ministerija Šiaulių miesto išvadavimo 30-ųjų metinių proga prekybos valdybai paskyrė 60 dėžių čekiško alaus, 60,4 kg juodų ikrų, 50 ananasų (reikėjo savo transportu atsivežti iš Klaipėdos), 10 dėžių sauso vyno, 2 dėžes trauktinės „Dainava“, 1800 butelių Egipto alaus, 1000 butelių romo „Kazino“ ir t. t. [87, 90–91].

Kaip minėta anksčiau, dar 1944 m. rudenį Šiauliuose atidarytos dvi specialios parduotuvės, kurios maisto ir pramoninių prekių trūkumo sąlygomis turėjo aprūpinti aukštus partinius, sovietinius, ūkinius darbuotojus, kariškius. 1985 m. mieste veikė jau 5 tokio pobūdžio prekybos įstaigos (vadintos užsakymų stalais). Tiesa, jose, be minėtų pareigūnų, deficitinių prekių dar galėjo įsigyti personaliniai pensininkai, karo veteranai, karo invalidai, besirengiantys vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms [106, 18].

Pokariu komunistų partija didžiausią dėmesį skyrė stambiajai pramonei, kaip šalies karinio potencialo garantui, atstatyti. O lengvosios pramonės bei žemės ūkio vystymosi tempai buvo žymiai kuklesni. Šalyje atsirado plataus vartojimo pramoninių prekių ir maisto produktų deficitas, kuris egzistavo visą sovietmetį. Antai 1964 m. vienas šiaulietis per metus mažmeninėje prekyboje galėjo įsigyti vidutiniškai 16,5 kg mėsos, 16,86 kg dešros, 13,4 kg žuvies, 1,83 kg sūrio, 10,7 l degtinės. Vadinasi, per dieną jis (turimi galvoje ir mažamečiai) suvartodavo 45 g mėsos, 46,1 g dešros, 36,6 g žuvies, 5 g sūrio bei 29,2 g degtinės [78, 3; 129, 159]. Deja, bet alkoholinių gėrimų (degtinės, vyno, šampano, konjako) vienos dienos šiauliečio norma buvo pakankamai stabili. 1978 m. jis kasdien išgerdavo 22,9 g, 1982 m. – 25,1 g [92, 39; 97, 97; 129, 159].

Aišku, jog ir viešojo maitinimo įstaigos taip pat skundėsi kokybiškų mėsos bei pieno gaminių stoka. Antai valgykla „Žara“ 1973 m. pavasarį visiškai negavo muštų mėsos patiekalų, karbonadų ir buvo priversta lankytojus maitinti riebiu kiaulienos guliašu, kuris visai neturėjo paklausos [86, 42]. 1972 m. Šiaulių pieno kombinatas varške, sūreliais tegalėjo patenkinti apie 60 proc. viešojo maitinimo įstaigų užsakymų [84, 14]. Siekiant stabilizuoti vis prastėjančią apsirūpinimo maisto produktais padėtį mieste, imtasi įvairių priemonių. Viešojo maitinimo įstaigos aprūpino maisto atliekomis, kaip papildomu pašaru gyvuliams, netoli miesto esančius kolūkius bei tarybinius ūkius. Tačiau tokia iniciatyva, matyt, nebuvo labai efektyvi, nes 1986 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Ministrų Tarybos Prezidiumo posėdyje nuspręsta aktyviau supirkinėti duonos ir pyrago gaminių atliekas iš gyventojų. Per 1986 m. keturiose Šiaulių taros supirktuvėse nupirkta tik 127 kg tokių atliekų. Todėl nuo 1987 m. vasario 1 d. nuspręsta duonos ir pyrago gaminių atliekas supirkinėti 17 taros supirktuvių [104, 49].

Tačiau, metams bėgant, padėtis, aprūpinant miestiečius maisto produktais ir ypač mėsos gaminiais, tik prastėjo. Sovietinė valdžia ėmėsi griežtesnių administracinių priemonių. 1981 m. kovo 26 d. Lietuvos SSR prekybos ministras pasirašė įsakymą Nr. 90, kuriuo nuo balandžio 1 d. nustatė naują apsipirkimo mažmeninėje prekyboje tvarką [96, 127–128]. Dabar vienu metu pirkėjas negalėjo įsigyti daugiau nei 2 kg duonos, 2 kg miltų, 2 kg mėsos, 2 kg dešros, 0,2 kg sviesto, 0,4 kg varškės, 1 kg cukraus, 3 kg bulvių, 1 kg makaronų ir t. t. Tačiau reikalai nepagerėjo. Tad nuo 1985 m. spalio 14 d. Šiaulių m. LDT vykdomojo komiteto sprendimu apribotas mėsos ir dešros pardavimo laikas [106, 18], o 1986 m. birželio 30 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Prezidiumo komisija nustatė mėsos bei mėsos produktų kooperatinės prekybos orientacines kainas, kurios žmonėms, gaunantiems apie 100 rublių mėnesinį atlygį, buvo sunkiai įkandamos [104, 36–38]. Remiantis šiuo dokumentu, 1 kg kiaulienos kainavo 3,9 rub., jautienos – 4 rub., šaltai rūkytos „Maskvos“ dešros – 10 rub., „Lietuviškos“ – 10 rub., skilandžio – 11 rub., karštai rūkytos „Servelato“ dešros – 9 rub., „Medžiotojų“ dešrelių – 8,2 rub. ir t. t.

Visuotino maisto prekių deficito sąlygomis susidarė palanki terpė atsirasti „blatui“, įvairioms neteisėtoms prekybininkų kombinacijoms, nesąžiningai prekybai. Pastaroji viešojo maitinimo įstaigose pasireiškė įvairiomis formomis, kurių populiariausios – klientų apgaudinėjimas (apvaginėjimas), prekyba „iš po stalo“. Kavinių, bufetų, restoranų lankytojams buvo pateikiami skiesti alkoholiniai gėrimai, neatitinkantys nurodytos kiekio normos patiekalai, gėrimai [69, 12–15]. Labai dažnai viešojo maitinimo įstaigų darbuotojai nusižengdavo alkoholinių gėrimų, tabako gaminių (cigaretes „Kastytis“, „Regata“, „Kosmosas“ nelegaliai realizuodavo durininkai, rūbininkai) pardavimo taisyklėms [73, 12–15]. Todėl miesto DŽDT (LDT) deputatai, vykdomojo komiteto darbuotojai buvo priversti nuolat kontroliuoti kavinių, restoranų, barų, valgyklų veiklą, svarstyti ir bausti prasižengusiuosius [98, 29; 82, 105–118; 51, 3]. Tačiau realios pažangos šioje srityje sovietmečiu taip ir nepavyko pasiekti.

Vis dėlto miesto viešojo maitinimo įstaigų veikloje sovietmečiu negalima nepastebėti teigiamų poslinkių. Dar šeštajame dešimtmetyje lankytojai bufetuose, kavinėse, net restoranuose valgė iš pasibaisėtinų indų ir beveik visus gėrimus gėrė iš stiklinių [69, 11–12]. O 1979 m. atidarytame „Šiaulių“ restorane staliukai jau serviruoti melchioro įrankiais, krištolo, stiklo, porceliano indais [92, 23–24]. Beje, aštuntajame dešimtmetyje tokia serviravimo praktika naudota visuose miesto restoranuose, kavinėse. Naktiniame bare „Geluva“, restoranuose „Baltija“, „Šiauliai“, „Žemaitis“, kavinėje „Jaunystė“ grojo gyva muzika, buvo rodomos meninės programos. Nuo 1987 m. kovo 25 d. Lietuvos SSR valstybinis kainų komitetas patvirtino 1,5 rub. mokestį vienam lankytojui „Jaunystės“ kavinėje už 50 min. estradinę muzikinę programą, kuri rodyta nuo 21 val. penkis kartus per savaitę [108, 33]. „Šiaulių“ restorane parengtos net dvi estradinės muzikinės programos (viena truko 60 min., o kita – 70 min.), kuriose dalyvavo 4 dainininkai (Jurgis Žukauskas, Onutė Karkauskaitė, Rimas Cininas ir kt.), 7 šokėjos. Programa prasidėdavo nuo 21 val. ir buvo rodoma penkis kartus per savaitę. Čia lankytojui bilietas kainavo 2 rub. [92, 33]. „Baltijos“ restorane dainavo Simonas Donskovas, Vitalija Katunskytė, Romualdas Danilaitis, saksofonu grojo Karolis Ročys, bosine gitara – Algis Ščevinskas-Dziuba, mušamaisiais – Algis Brencius, instrumentinei grupei vadovavo Aleksandras Blaščiukas. Naktiniame bare „Geluva“ įvairiais laikotarpiais dainavo Saulius Lileikis, V. Katunskytė, Juozas Garbenis, Vidas Lileikis, J. Žukauskas, Gytis Paškevičius, restorane „Žemaitis“ – V. Katunskytė ir kt.

Miesto viešojo maitinimo įstaigos lankytojus traukė ir savo skoningu interjeru, kurį kūrė ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos („Jaunystė“) menininkai [105, 4]. Jaukiu vidaus apipavidalinimu pasižymėjo kavinės „Kometa“ (Vilniaus g. 100), „Saulutė“ (Lenino g. (Tilžės g.) 149), „Šiauliai“ (Draugystės pr. 25), „Kaštonas“ (V. Kapsuko [Aušros alėja] 52 c), „Spurgis“ (J. Žiburkaus g. [Aido g.] 14) ir t. t. [105, 87, 88; 104, 15, 25, 35].

Sovietmečiu ieškota naujų klientų aptarnavimo formų. Septintajame dešimtmetyje miesto viešojo maitinimo įstaigose, siekiant taupyti šiauliečių laiką, pradėti rengti kompleksiniai pietūs. Beje, pastarųjų organizavimo metodai buvo nuolat tobulinami [12, 2]. Tuo pat metu susirūpinta sveiku miestiečių maitinimu. Pradėtos steigti dietinio maitinimo įmonės, kurių tinklas sparčiai plėtėsi. 1986 m. mieste dietiniam maitinimui buvo skirtos 676 vietos (iš 3495), arba 19,34 proc. Tačiau šis rodiklis dar neatitiko nustatytų reikalavimų (20 proc.) [103, 60–61]. 1985 m. rudenį atsirado dar viena naujovė – šeimyniniai pietūs. Kiekvieną šeštadienį, sekmadienį, taip pat švenčių dienomis nuo 12 iki 15 val. į „Baltijos“, „Dubysos“, „Mildos“, „Šiaulių“, „Žemaičio“ restoranus, „Koncertinos“ kavinę papietauti buvo galima ateiti su visa šeima. Mažiesiems lankytojams ta proga buvo parengti spalvingi valgiaraščiai, net specialios muzikinės programos. Per dieną tokia paslauga pasinaudodavo 60–70 šiauliečių šeimų. Dažnai kartu papietauti rinkdavosi net vyresniųjų klasių moksleiviai su mokytojais [64, 3; 38, 2].

Išvados

  1. 1941 m. sausio 29 d. Šiaulių miesto įmonių ir įstaigų sąrašas paneigia mumyse įsišaknijusį stereotipą, kad tarpukariu beveik visą viešojo maitinimo verslą šalyje kontroliavo žydų tautybės asmenys.
  2. Realiai privačių prekybos įmonių nusavinimo procesas prasidėjo 1940 m. rugsėjo 26 d., bet iki Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžios viešojo maitinimo privatus sektorius krašte nebuvo visiškai sunaikintas.
  3. 1944 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto tarybos posėdyje patvirtintas prekybos skyriaus pateiktas valstybinės prekybos tinklo išvystymo ir visuomenės maitinimo projektas. Valstybinė prekyba organizavo prekybą maisto produktais bei pramoninėmis prekėmis mieste.
  4. 1949 m. vasario mėnesį įvykusiame LKP(b) VI suvažiavime konstatuota, jog sovietinė sistema visiškai nugalėjo Lietuvos miestuose. Tai reiškė ir privataus sektoriaus viešajame maitinime sunaikinimą.
  5. 1956 m. birželio 19 d. priimtas sprendimas likviduoti miesto prekybos skyrių ir Šiaulių valstybinę prekybą, o jų bazėje organizuoti Šiaulių m. darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto prekybos valdybą, kuriai perduoti visas Šiaulių valstybinės prekybos įmones ir Šiaulių miesto kolūkines turgavietes. Ši institucija veikė visą sovietmetį.
  6. 1970–1990 m. laikotarpiu buvo ieškoma optimalaus viešojo maitinimo valdymo mieste variantų. Galiausiai 1986 m. Šiaulių miesto prekybos valdybai priklausantis Valgyklų ir restoranų trestas vadovavo „Aušros“ (priklausė 35 viešojo maitinimo įmonės), „Rasos“ (31), „Baltijos“ (16), „Mildos“ (32), „Dainų“ (14), „Jaunystės“ (27), „Geluvos“ (16) visuomeninio maitinimo įmonių susivienijimams.
  7. Iki septintojo dešimtmečio sovietinės valdžios pastangomis miesto viešojo maitinimo sektoriuje įsitvirtino lietuviškai kultūrai nebūdingi bufetai, kurie po to pradėjo nykti. Juos keitė kavinės bei restoranai. Tačiau bufetai įvairiose miesto įstaigose dar ilgai atstojo valgyklas.
  8. Šiauliuose kavinių bei restoranų tinklo plėtimu ypač susirūpinta septintajame dešimtmetyje. 1961–1986 m. laikotarpiu mieste buvo populiarūs maisto produktų prekybos ir viešojo maitinimo įstaigų kompleksai.
  9. Viešojo maitinimo įstaigų raidą Šiauliuose sovietmečiu galima suskirstyti į keletą laikotarpių: a) 1944–1960 m. iš dalies atstatytas karo metais sugriautas viešojo maitinimo tinklas mieste; b) 1961–1986 m. vyko viešojo maitinimo įstaigų tinklo plėtra bei modernizacija; c) 1987–1990 m. atsirado pirmieji viešojo maitinimo kooperatyvai.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Atidarytas restoranas „Milda“. Raudonoji vėliava, 1969, gruodžio 16, p. 1.
  2. AUŠRYS, M. Pietinio naujakurė „Žara“. Raudonoji vėliava, 1971, birželio 16, p. 1.
  3. BARTAS, M. Bazinė statybininkų valgykla. Raudonoji vėliava, 1987, kovo 3, p. 2.
  4. BERNOTIENĖ, K. Profesinio meistriškumo konkursas. Raudonoji vėliava, 1981, gegužės 8, p. 1.
  5. BILIUKIENĖ, Z. Įmonėje – nauja valgykla. Raudonoji vėliava, 1983, vasario 18, p. 1.
  6. BRUŽAS, V. Baigtas „Dubysos“ remontas. Raudonoji vėliava, 1970, rugsėjo 18, p. 1.
  7. Bufetas. Šiaulių naujienos, 1924, liepos 11, p. 3.
  8. ČESNAUSKIENĖ, V. Kava ir ... sardelės. Raudonoji vėliava, 1979, balandžio 4, p. 3.
  9. DAMBRAUSKAS, V. „Kaštonas“ vakar, šiandien ir... Raudonoji vėliava, 1987, rugsėjo 9, p. 3.
  10. DRUPAITĖ, E. Į „Baltiją“ atplaukia nauji laivai. Raudonoji vėliava, 1966, liepos 13, p. 3.
  11. DRUPAITĖ, E. „Sigutė“ kviečia į svečius. Raudonoji vėliava, 1967, rugpjūčio 19, p. 1.
  12. DRUPAITĖ, E. Kitokia išvaizda, darbo metodas kitas. Raudonoji vėliava, 1980, vasario 15, p. 2.
  13. DRUPAITĖ, E. Gamykloje – arbatinė. Raudonoji vėliava, 1986, vasario 13, p. 1.
  14. Dar viena valgykla. Raudonoji vėliava, 1985, lapkričio 19, p. 2.
  15. Dar viena visuomeninio maitinimo įmonė. Raudonoji vėliava, 1973, rugpjūčio 16, p. 1.
  16. GALINIS, P. „Bistro“ – greitai ir skaniai. Raudonoji vėliava, 1983, birželio 14, p. 2.
  17. Gerinti darbuotojų maitinimą. Raudonoji vėliava, 1985, gegužės 29, p. 2.
  18. Įsisteigė Šiauliuose. Šiaulių naujienos, 1924, gegužės 9, p. 4.
  19. JOCAS, A. Nauja valgykla. Raudonoji vėliava, 1985, vasario 2, p. 2.
  20. JOVAIŠA, S. Darbo žmonių patogumui. Raudonoji vėliava, 1983, kovo 16, p. 1.
  21. JURAS, A. Kviečia svetainės žiburiai. Raudonoji vėliava, 1967, sausio 13, p. 1.
  22. Kviečia Grilbaras. Raudonoji vėliava, 1984, kovo 21, p. 1.
  23. Kviečia „Jaunystė“. Raudonoji vėliava, 1963, gruodžio 31, p. 1.
  24. Kviečia „Minutė“. Raudonoji vėliava, 1973, gruodžio 7, p. 1.
  25. KURAUSKAITĖ, S. Nauja kavinė. Raudonoji vėliava, 1969, spalio 14, p. 1.
  26. KURAUSKAITĖ, S. Nauja darbininkų valgykla. Raudonoji vėliava, 1970, spalio 2, p. 1.
  27. LEVIŠKIENĖ, E. Gražioje aplinkoje. Raudonoji vėliava, 1980, lapkričio 4, p. 2.
  28. LEVIŠKIENĖ, E. Pietūs – jaukioje aplinkoje. Raudonoji vėliava, 1984, kovo 31, p. 2.
  29. LINGIENĖ, I. Ar skaniai ir greit pavalgome. Raudonoji vėliava, 1980, sausio 5, p. 2.
  30. Lankytojus kviečia bufetas. Raudonoji vėliava, 1987, birželio 30, p. 2.
  31. Lietuvos liaudies seimas: stenogramos ir medžiaga. Vilnius: Mintis, 1985, p. 127–128.
  32. Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius: Mokslas, 1989, 93–94.
  33. MAČIŪNIENĖ, M. Kviečia „Pušelė“. Raudonoji vėliava, 1970, liepos 10, p. 2.
  34. MAIŽIUS, V. Atvėrė duris restoranas „Šiauliai“. Raudonoji vėliava, 1979, lapkričio 21, p. 4.
  35. MAIŽIUS, V. „Ugnė“, „Lyra“, „Miglė“... Raudonoji vėliava, 1986, liepos 24, p. 1.
  36. MAIŽIUS, V. „Žėrutis“ – statybininkams. Raudonoji vėliava, 1987, rugpjūčio 18, p. 1.
  37. „Minutė“ – pirmasis kooperatyvas. Raudonoji vėliava, 1987, balandžio 19, p. 2.
  38. NASTOPKA, N. Vakarai turiningesni, patiekalai įvairesni. Raudonoji vėliava, 1986, vasario 21, p. 2.
  39. NASTOPKIENĖ, N. „Ugnės“ šeimininkė. Raudonoji vėliava, 1987, sausio 31, p. 4.
  40. NASTOPKIENĖ, N. „Žvejų užeiga“ pakeitė šeimininkus. Raudonoji vėliava, 1987, rugpjūčio 22, p. 1.
  41. NAUDŽIŪNAS, B. Su malonia šypsena. Raudonoji vėliava, 1979, birželio 29, p. 2.
  42. OGINSKAS, K. Ne svečias, o šeimininkas. Raudonoji vėliava, 1986, liepos 12, p. 2.
  43. OGINSKAS, K. Užsitęsęs patekėjimas. Raudonoji vėliava, 1986, kovo 11, p. 3.
  44. OGINSKAS, K. Pradžia yra. Raudonoji vėliava, 1986, rugpjūčio 16, p. 2.
  45. PETRĖNAS, V. „Aušrinė“ kviečia į svečius. Raudonoji vėliava, 1974, liepos 26, p. 2.
  46. Puikiausia cukrainė „Viktorija“. Šiaulių naujienos, 1924, sausio 11, p. 4.
  47. RATKUTĖ, N. „Sodžius“ prie „Dubysos“ ... Raudonoji vėliava, 1987, rugsėjo 19, p. 1.
  48. SABALIAUSKAS, J. Pietaujame savo įmonės valgykloje. Raudonoji vėliava, 1980, kovo 13, p. 2.
  49. SAULIS, K. Kviečia puodelis kavos. Raudonoji vėliava, 1964, rugpjūčio 12, p. 1.
  50. SNIEČKUS, A. Ataskaitinis pranešimas V LKP (b) suvažiavime apie LKP (b) CK darbą. Kaunas, 1941, p. 43.
  51. STANKEVIČIUS, R. Sunkus palikimas. Raudonoji vėliava, 1987, balandžio 21, p. 3.
  52. ŠĖGŽDA, J. Kur tas „Šaltinėlis“. Raudonoji vėliava, 1969, balandžio 26, p. 1.
  53. Šiaulių miesto savivaldybėj iki 25. II. 27 m. įregistruota įmonių. Šiaulių naujienos, 1927, kovo 13, p. 3.
  54. ŠILINIS, R. Naujametinė dovana. Raudonoji vėliava, 1971, lapkričio 29, p. 1.
  55. ŠILINIS, R. Atvėrė duris „Žvejų užeiga“. Raudonoji vėliava, 1976, gruodžio 23, p. 3.
  56. Šašlykinė „Ragas“. Raudonoji vėliava, 1970, rugpjūčio 28, p. 4.
  57. ŠUKYTĖ, G. Apdovanojimą pelnė „Sultinys“. Raudonoji vėliava, 1987, lapkričio 13, p. 1.
  58. TAMUTIENĖ, E. Pirkėjų ir prekybininkų labui. Raudonoji vėliava, 1983, birželio 29, p. 1.
  59. TAMUTIENĖ, E. Kviečia nauja kavinė. Raudonoji vėliava, 1983, liepos 23, p. 3.
  60. TAMUTIENĖ, E. Kviečia šiauliečius ir svečius. Raudonoji vėliava, 1986, lapkričio 1, p. 1.
  61. TOLVYDAS, K. Dar viena valgykla. Raudonoji vėliava, 1976, rugpjūčio 19, p. 1.
  62. Traktierininkai nepildo įstatymų. Šiaulių naujienos, 1924, liepos 25, p. 2.
  63. VAIŠNORA, B. „Žemaitis“ kviečia užsukti. Raudonoji vėliava, 1969, lapkričio 13, p. 1.
  64. VALANTINAVIČIENĖ, D. Šeimyniniai pietūs. Raudonoji vėliava, 1985, lapkričio 20, p. 3.
  65. Visuomenės žiniai. Šiaulių naujienos, 1924, sausio 11, p. 3.
  66. VITKUS, G. Nauja valgykla. Raudonoji vėliava, 1970, gegužės 20, p. 2.
  67. ZAVALIENĖ, J. Po rekonstrukcijos. Raudonoji vėliava, 1976, birželio 15, p. 4.
  68. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto posėdžių protokolai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 3.
  69. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos nuolatinės komisijos ketvirtinis darbo planas ir prekybos taškų patikrinimo aktai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 167.
  70. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto posėdžių protokolai ir sprendimai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 212.
  71. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos nuolatinės komisijos posėdžių protokolai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 215.
  72. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos nuolatinės komisijos posėdžių protokolai, parduotuvių patikrinimo aktai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 241.
  73. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos nuolatinės komisijos posėdžių protokolai, prekybos taškų tikrinimo aktai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 272.
  74. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos nuolatinės komisijos posėdžių protokolai, prekybos taškų tikrinimo aktai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 330.
  75. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos nuolatinės komisijos darbo planai, ataskaitos, posėdžių protokolai, patikrinimo aktai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 447.
  76. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 711.
  77. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos ir viešojo maitinimo nuolatinės deputatų komisijos darbo planai, ataskaitos, posėdžių protokolai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 766.
  78. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 781.
  79. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 858.
  80. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 930.
  81. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės deputatų komisijos darbo planai, ataskaitos, posėdžių protokolai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1037.
  82. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės deputatų komisijos darbo planai, ataskaitos, posėdžių protokolai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1151.
  83. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1208.
  84. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1269.
  85. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto Prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės deputatų komisijos veiklos dokumentacija. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1292.
  86. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1346.
  87. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1408.
  88. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1489.
  89. Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1557.
  90. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1644.
  91. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės deputatų komisijos veiklos dokumentacija. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1722.
  92. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos darbo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1853.
  93. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės deputatų komisijos veiklos dokumentacija. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1883.
  94. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos darbo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1966.
  95. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės deputatų komisijos veiklos dokumentacija. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 1988.
  96. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2074.
  97. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2175.
  98. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos, viešojo maitinimo ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės komisijos veiklos dokumentacija. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2206.
  99. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo darbo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2285.
  100. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos, viešojo maitinimo ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės komisijos veiklos dokumentacija. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2311.
  101. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo darbo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2375.
  102. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos, viešojo maitinimo ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės komisijos posėdžių protokolai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2419.
  103. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos, viešojo maitinimo ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės komisijos posėdžių protokolai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2521.
  104. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo darbo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2597.
  105. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2680.
  106. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos, viešojo maitinimo ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės komisijos veiklos dokumentai. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2624.
  107. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos, viešojo maitinimo ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės komisijos posėdžių protokolai su priedais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2716.
  108. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2791.
  109. Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto susirašinėjimas prekybos ir visuomeninio maitinimo klausimais. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2896.
  110. Šiaulių miesto įmonių ir įstaigų sąrašai. ŠAA, f. 269, ap. 1 a, b. 13.
  111. Restorano „Baltija“ patiekalų ir gėrimų meniu. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas (toliau – ŠAMA), SEK 61879.
  112. Restorano „Baltija“ gėrimų meniu. ŠAMA, SEK 61879.
  113. Постановление СНК СССР и ЦК ВКП (б) от 21 августа 1943 г. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013-04-21]. Prieiga per internetą: <http://www.kadet.ru/doc/SNK_SSSR_210843.htm>.
  114. JAKUTIS, R. Šiaulių kavinių istorija. Šiauliai plius, 2008, spalio 3, p. 13, 17.
  115. JAKUTIS, R. Šiaulių kavinių istorija. Šiauliai plius, 2008, spalio 10, p. 13, 20.
  116. JAKUTIS, R. Šiaulių kavinių istorija. Šiauliai plius, 2008, spalio 17, p. 11.
  117. JAKUTIS, R. Gyvenimas matuojamas puodeliais kavos. Bulvaras, 2011, vasario 18, p. 10.
  118. KAVALIAUSKAITĖ, Ž. „Baltijos“ restorane blizgėjo ir taurės, ir parketas. Šiaulių kraštas, 2012, birželio 16, p. 3.
  119. KRIVICKAS, J. Praskriejo kaip vėjas. Šiauliai: Saulės delta, 2006, p. 15.
  120. Lietuva 19401990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005.
  121. Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 3. Vilnius: Mintis, 1985.
  122. Lietuvos TSR istorija, t. 4. Vilnius: Mokslas, 1975.
  123. NEKTRAŠIUS, J. Ekskursas po Šiaulių kavines. Acta humanirarica universitatis Saulensis, t. 15, 2012, p. 219–314.
  124. PURONAS, V. Šis bei tas iš Šiaulių kavinių istorijos. Šiaulių kraštas, 2001, gruodžio 29, p. 5.
  125. STRELCOVAS, S. Kavinės, restoranai, barai Šiaulių karinės įgulos kontekste XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Acta humanirarica universitatis Saulensis, t. 15, 2012, p. 49–60.
  126. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai: Momentas, 1991.
  127. Šiaulių miesto istorija 19401995. Šiauliai: Saulės delta, 2007.
  128. Šiaulių miesto prekyba spaudos akiratyje. Šiauliai: Titnagas, 2000.
  129. VAITIEKŪNAS, S. Lietuvos gyventojai: per du tūkstantmečius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006.
  130. ZEIGIS, A. Prie Smetonos buvo kitaip... Restoranų klasifikavimas tarpukario Lietuvoje. Restoranų verslas, 2009, nr. 1 (29), p. 24–26.

Gauta 2013 m. liepos 17 d.
Pateikta spaudai 2013 m. rugsėjo 16 d.

Summary

Catering Institutions of Šiauliai during the Soviet Times

Before the first Soviet occupation the business of catering in Šiauliai was dominated by Lithuanians. The expropriation of private catering facilities began on 26 September 1940; nevertheless, the private sector of catering facilities was not totally destroyed until the outbreak of the German-Soviet war. On 22 September 1944 the project of developing the network of public trade and public catering was presented during the meeting of Šiauliai Executive Committee. The system of public trade organized the supply of food and goods to the city. It was stated during the 4th Lithuanian Communist Party congress which took place in February 1949 that the Soviet system was fully established in Lithuanian cities. It meant the destruction of the entire private sector in catering. On 19 June 1956 it was decided to abolish the city’s trade department and the department of public trade and to organize the governing body of Šiauliai People’s Deputies Executive Committee for trade on their basis, which took control of all the establishments of public trade in Šiauliai as well as all the kolkhoz marketplaces. This system was in place during the whole Soviet period. During the period of 1970–1990 it was searched for the best solutions for public catering in the city. Finally, in 1986 the Network of Canteens and Restaurants of Šiauliai was in charge of the following public catering institutions: "Aušra" (to which belonged 35 catering establishments), "Rasa" (31 establishment), "Baltija" (16 establishments), "Milda" (32 establishments), "Dainai" (14 establishments), "Jaunystė" (27 establishments), "Geluva" (16 establishments). Due to the efforts of the Soviet government, the buffets were introduced in the catering institutions until the 1960s. However, they were foreign to Lithuanian culture and eventually started to disappear. They were replaced with cafés and restaurants. Nevertheless, buffets performed the function of canteens in the city’s many institutions. The expansion of café and restaurant network in Šiauliai was a matter of particular concern during the 1960s. In the period of 1961–1986 grocery – catering complexes became popular in the city. The development of public catering during the Soviet period can be divided into several periods: a) 1944–1960 partial restoration of public catering network destroyed by the war; b) 1961–1986 expansion and modernization of public catering facilities; c) 1987–1990 emergence of the first cooperatives in public catering.

text-align: justify;