„Istorija“. Mokslo darbai. 90 tomas
Juozas SKIRIUS. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1918–1939 m. naujausioje lietuvių istoriografijoje
Spausdinti

Juozas Skirius – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas, profesorius; adresas: T. Ševčenkos 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai '; document.write( '' ); document.write( addy_text37642 ); document.write( '<\/a>' ); //--> Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos užsienio politikos istorija 1918–1940 m., JAV lietuvių politinė veikla 1905–1949 m., Lietuvos vyriausybės ryšiai su užsienio lietuviais 1927–1940 m., istorijos mokymo priemonių vidurinei mokyklai ekspertavimas.

Anotacija. Lietuvos ir Lenkijos santykių 1918–1939 metais istoriografijos problematikoje Lietuvos istorikai jau drąsiau aptaria lietuviams skausmingus klausimus, tarp jų ir Vilniaus klausimą. Pastebėta, kad kritinės istorijos metodas vis labiau įsitvirtina tyrinėtojų darbuose. Straipsnyje paliesta tik keletas ryškesnių problemų ir su jomis susietų klausimų: 1927 m. A. Voldemaro ir J. Pilsudskio santykiai Ženevoje, S. Lozoraičio „naujo kurso“ politika 1934–1938 metais bei Lietuvos ir Lenkijos valstybių žlugimo 1939–1940 metais priežastys. Bandoma aptarti ir atkreipti dėmesį į Lietuvos istorikų išsakytas pozicijas, kurios gali ateityje tapti priežastimi naujiems tyrinėjimams.

Prasminiai žodžiai: Lietuva, Lenkija, Vilnius, tarpvalstybiniai santykiai, istoriografija, istorikai.

Abstract. In addressing the range of issues related to the historiography of Lithuanian-Polish relations in 1918–1939, Lithuanian historians are already more confident in discussing the issues touchy to Lithuania, including the Vilnius issue. It has been noted that the method of critical history is more and more common in research studies. The article limits with several more distinct problems and issues related to them: the relations of A. Voldemaras and J. Pilsudski in Geneva in 1927, S. Lozoraitis’ "new course" policy in 1934–1938 and the causes of the collapse of Lithuania and Poland in 1939–1940. It attempts to discuss and draw attention to the positions expressed by Lithuanian historians, which may trigger new studies in the future.

Key words: Lithuania, Poland, Vilnius, cross-border relations, historiography, historians.

Įvadas

Skaitant Lenkijos istorikų darbus, skirtus Lietuvos ir Lenkijos santykių įvairiems klausimams ir problemoms nušviesti 1918–1939 m. laikotarpiu, galima pastebėti, kad jie savo tyrinėjimuose p. Šiauliai: Titnagas, 2000.retais atvejais (išskyrus vyresnės kartos istorikai Piotras Łossowskis, Janas Jurkiewiczius; jaunesnės kartos istorikai Andrzejus Pukszto, Krzysztofas Grigaitis, Aleksanderis Srebrakowskis ir dar vienas kitas) remiasi lietuvių istorikų publikuotais darbais. Tiesa, Lietuvoje tėra keliolika istorikų (daugiausiai Lietuvos diplomatijos tyrinėtojai), kurie vienaip ar kitaip savo tyrinėjimuose paliečia ir analizuoja šios plačios temos problemas. Suprantama, kad mums – lietuviams istorikams – sunku lygintis su žymiai gausesniu lenkų istorikų būriu, lygintis su jų nuveiktais darbais kiekybine prasme. Lietuvos istorikai tarp savęs net pajuokauja, kad kolegos lenkai istorikai dirba ne tik už save, bet ir už mus lietuvius, tyrinėdami lietuviškąją problematiką. 1990–2008 m. Lietuvoje išaugo nauja, pakankamai gausi, darbinga istorikų karta, kuri jau yra paskelbusi ne vieną dešimtį monografijų ir šimtus mokslinių straipsnių pačiais įvairiausiais Lietuvos istorijos klausimais. Vien Lietuvos istorijos institutas skaičiuoja šimtais išleistas knygas – monografijas, straipsnių ir dokumentų rinkinius, publikuotus pranešimus konferencijose. Taigi, Lietuvoje per minėtą laikotarpį sukaupta mokslinė produkcija jau reikalauja kad ir trumpos istoriografinės analizės bei tam tikrų vertinimų aukščiau minėta tema.

Straipsnyje bus mėginta trumpai apžvelgti naujesnius, svarbesnius, gal net intriguojančius Lietuvos istorikų tyrinėjimus Lietuvos ir Lenkijos santykių bei Vilniaus problemos klausimais tarpukaryje. Bus bandoma išskirti naują, netradicinį istorikų požiūrį, kuris gali išprovokuoti naujus tyrinėjimus ir diskusijas.

Pirmiausia būtina pabrėžti tai, kad šiandieniniai Lietuvos istorikai savo tyrinėjimuose yra laisvi, nekaustomi ideologinių varžtų. Jiems prieškario Lietuva ir Lenkija – tai modernios nacionalinės valstybės, turinčios savo interesus ir vykdančios savą politiką (suprantama, kiek tai buvo įmanoma). Tai svarbu, atliekant objektyvius tyrinėjimus, nes įgalina atsikratyti išankstinių nuostatų apie valstybių agresyvumą, nesukalbamumą, panieką viena kitai. Iš istorikų leksikos išnyko tokie ankstesni stereotipai, kaip „ponų Lenkija“, „buržuazinė Lietuva“, „pilsudskinė Lenkija“, „smetoninė Lietuva“ ir panašiai, jau nekalbant apie „fašistinę Lenkiją ir Lietuvą“. Kartu labai svarbu pabrėžti, kad Lietuvos ir Lenkijos istorikai gali objektyviai vertinti Tarybų Rusijos, o vėliau ir Tarybų Sąjungos politiką Lietuvos ir Lenkijos santykių atžvilgiu. Ankstesnė griežta nuostata apie „TSRS vaidmenį, ginant Lietuvą nuo Vakarų imperializmo“ naujoje lietuvių istoriografijoje yra stipriai pakoreguota ir aiškiai parodyta, kad tas tariamo „globėjo“ vaidmuo buvo bolševikinei diplomatijai naudingas destabilizuojant Rytų Europą ir siekiant savų tikslų – sugrąžinti į Rusijos glėbį Baltijos šalis ir Lenkiją. Be to, svarbu akcentuoti ir tai, kad istorikai savo tyrinėjimuose naudoja ne tik Lietuvos archyvuose surinktą dokumentinę medžiagą, bet ir medžiagą, rastą Vokietijos, Rusijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, JAV ir kitų šalių archyvuose. Tai padeda aiškiau suprasti sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos santykius, objektyviau įvertinti iškilusias problemas.

Esant tokioms sąlygoms, egzistuojant laisvos interpretacijos galimybei, iš profesionalių istorikų tarpo išsiskiria grupė tyrinėtojų (Česlovas Laurinavičius, Algimantas Kasparavičius, Liudas Truska ir kt.), kurie savo darbuose kritiškesni Lietuvos užsienio politikos atžvilgiu. Jie didesnį dėmesį skiria Lietuvos ir Lenkijos santykių vertinimui europiniame kontekste, atsižvelgia į naujos politinės sistemos interesus po Versalio sutarties, t. y. neišvengiamai tyrimuose artėja prie Versalio sutarties signatarių D. Britanijos ir Prancūzijos interesų Rytų Europoje pateisinimo. Ir būtent šitame kontekste 269, ap. 1, b. 2419.

Šiaulių miesto LDT vykdomojo komiteto Prekybos, viešojo maitinimo ir buitinio gyventojų aptarnavimo nuolatinės komisijos posėdžių protokolai. ŠAA, f.atsiranda naujų idėjų, interpretacijų, teiginių, kurie fiksuojami monografijose, straipsniuose ir konferencijų pranešimuose.

Kitai profesionalių istorikų grupei priklauso tyrinėtojai (Algis Kasperavičius, Audrius Abromaitis, Algirdas Jakubčionis ir kt.), kurie vykdo savo tyrimus XX a. 1-os pusės Lietuvos vyriausybės veiklos įvairiose valstybės vidaus gyvenimo srityse – švietimas, krašto apsauga, spauda ir visuomenės informavimas, visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas ir pan. Taip pat priskiriami ir tie istorikai (Zenonas Butkus, Vytautas Žalys, Sandra Grigaravičiūtė ir kt.), kurie domisi Lietuvos santykiais su kitomis šalimis (ne su Lenkija). Visi jie savo darbuose paliečia Lietuvos ir Lenkijos santykių problemas ir tuo prisideda prie tolimesnių Lietuvos politikos Lenkijos atžvilgiu tyrinėjimų gilinimo.

Aptariamas klausimas pakankamai platus ir savo problematika sudėtingas, todėl straipsnio objektą prisieina apriboti atskirų istorikų bendresnio požiūrio į Lietuvos ir Lenkijos santykius pateikimo komentaru bei tik svarbesnių įvykių, kurie buvo labai aktualūs abiejų valstybių santykiams tam tikru metu (pavyzdžiui, 1927, 1934–1938 ir 1939 metais), vertinimu.

1. Tarpvalstybinių santykių nestabilumo ištakos ir 1927 metų įvykių vertinimai

Istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys gana vaizdingais žodžiais lakoniškai ir iš esmės apibūdina XX a. pradžioje Europoje atsiradusią naują Lietuvos valstybę ir jos problemas: „Pirmojo pasaulinio karo audrose atgimusi Lietuva to meto Europos valstybių buvo sutikta taip, kaip sutinkamas nelaukto kūdikio gimimas. Beje, jų požiūriu kūdikis gimė ne visiškai sveikas, t. y. ne tik silpnos sveikatos, bet ir kamuojamas specifinių ligų – teritorinių ginčų su kur kas didesniais ir Europos geopolitinėje sistemoje žymiai didesnį svorį turinčiais kaimynais. Šie teritoriniai ginčai (su Lenkija dėl Rytų Lietuvos ir Vilniaus, su Vokietija dėl Klaipėdos) sunkia našta gulė ant jaunos Lietuvos valstybės pečių per visą Respublikos laikotarpį“ [20]. (Tikslinga pažymėti, kad tokių gilių problemų, apie kurias kalba minėtas istorikas, lietuvių likimo broliai latviai ir estai neturėjo. Jų diplomatinė istorija, korektiškai kalbant, kuklesnė.) Taigi, Lietuvos teritorinės problemos ir jų tarptautinių sprendimų ištakos bazuojasi Taikos konferencijos Paryžiuje nutarimuose. Mums yra gerai žinoma, kad naujoji Versalio taikos struktūra neturėjo vidinio stabilumo. Labiausiai nepatenkintos naująja tvarka buvo Vokietija ir bolševikinė Rusija, kurios ir ėmė ieškoti kelių, kaip sugriauti naująją tvarką Europoje ir sykiu susigrąžinti ankstesnę galią bei autoritetą. Vienas iš būdų Vokietijai ir Rusijai tam tikslui pasiekti buvo sąjungininkų paieškos. Ir šia prasme, kaip pastebi istorikas Č. Laurinavičius, „viena iš pirmųjų didžiųjų revizionisčių sąjungininkių tapo Lietuva, taip pat nepatenkinta naująja tvarka, nes toji nepadėjo lietuviams atgauti Lenkijos užimto jų nacionalinio idealo – Vilniaus. Nusivylusi naująja Europa, Lietuva pasuko revizionizmo keliu, kitaip tariant – ėmė siekti naujo karo (…). Mat Lietuvos pozicija sudarė palankų motyvą bei priedangą dviem didžiosioms revizionistėms kėsintis į Lenkiją – esminę naujos europinės tvarkos atramą Rytuose“ [9, 82–93]. Taigi, anot istoriko, paramos ieškojimas Vokietijoje ir bolševikinėje Rusijoje – tai pavojinga Lietuvai politika, kuri rėmėsi užsienio reikalų ministro profesoriaus Augustino Voldemaro suformuluota teze, jog „raktas nuo Vilniaus yra Berlyne ir Maskvoje“. Nežiūrint to, kad tai pavojinga, Vilnius Lietuvos valstybei buvo svarbiau. Č. Laurinavičius prieina prie išvados, kad lietuviai iš Lenkijos pusės jautė sau kur kas didesnį nesaugumą nei iš bolševikinės Rusijos.

Tačiau istorikai atkreipė dėmesį ir į tai, kad A. Voldemaras ne visuomet buvo ištikimas minėtai savo tezei. 2002 metais buvo publikuotas istoriko V. Žalio straipsnis pavadinimu (klausimu) „Raktas į Vilnių – Paryžiuje?“, kur aptariama prancūzų diplomato Gabrielio Po (Puaux) tarpininkavimo misija 1927 metais. Tais metais, būdamas antros kadencijos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro poste, A. Voldemaras nepaprastai energingai pasižymėjo užsienio politikos baruose. Tuo metu Lietuva ir Lenkija ginče dėl Vilniaus balansavo ant karo ribos ir stipriai sujudino Europos politikus. Lenkijos diktatorius Juzefas Pilsudskis rimtai užsimojo vienaip ar kitaip išspręsti konfliktą su Lietuva. Aktyvus prancūzų tarpininkavimas reiškė, kad keičiasi tradicinis lietuvių diplomatų kelias, kurį V. Žalys pavadino „į Vilnių per Paryžių ir Londoną“. Istoriko nuomone, tai skatino ir besikeičianti geopolitinė padėtis Europoje, ir kai kurie specifiniai Lietuvos interesai. Prie pirmųjų tektų priskirti: (1) įstojusios į Tautų Sąjungą ir gavusios nuolatinę vietą Taryboje, todėl iš esmės pasikeitusią Vokietijos svarbą ir Europos reikalams, ir Lietuvos santykiams su Lenkija; (2) TSRS bejėgiškumą spręsti Europos reikalus, pagaliau (3) Prancūzijos strateginius interesus bei įtaką Lenkijai. Kaip pastebėjo V. Žalys, 8 mėnesių energingas Gabrielio Po tarpininkavimas nieko nedavė, netgi „abiejų valstybių priešprieša padidėjo“ ir „1927 metų rudenį Lietuvos vyriausybei ir jos lyderiams galutinai prilipo „nesutaikomųjų etiketė“ [21, 73, 75–76, 87]. Autorius daro išvadą, kad apgailėtina prancūzų misijos baigtis suteikė Lenkijai ne tik psichologinį, bet tam tikrą moralinį pranašumą tarp Santarvės valstybių. Net ir šaltesnės galvos Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje ėmė mąstyti, kad jų valstybė tik veltui gaišta laiką, nes lietuviai, pirmiausia premjeras A. Voldemaras, normalios kalbos nesupranta, o įprastiniai diplomatiniai metodai santykiuose su Lietuva neveiksmingi [21, 87]. Kilo rimtas pavojus Lietuvai.

2007 metais Lietuvos skaitytoją pasiekė stambi 584 puslapių V. Žalio knyga Lietuvos diplomatijos istorija 19251940 metais (T. 1), apimanti 1925–1932 metų laikotarpį. Autorius naujai (pasiremdamas ir D. Britanijos archyvų dokumentais) ir kritiškai pažvelgė į 1927 m. gruodžio mėnesį įvykusią vadinamąją garsiąją A. Voldemaro ir J. Pilsudskio žodžių dvikovą Ženevoje. Istorikas prieina prie išvados, kad tokios žodžių dvikovos, kuri yra aprašyta ankstesniuose istorikų darbuose, nebuvo. Buvo tik normalūs pokalbiai ir pasisakymai. Bet svarbiausia, V. Žalio nuomone, A. Voldemaras kreipdamasis į Tautų Sąjungą padarė rimtą klaidą, nes Vakarų valstybės reikalavo karo stovio Lietuvoje panaikinimo ir santykių su Lenkija normalizavimo. Paramos iš Prancūzijos ir D. Britanijos nesulaukta. Kita vertus, iš Ženevos A. Voldemaras grįžo patyręs minimaliausius nuostolius – teko atsisakyti karo stovio ir sutiko spręsti tautinių mažumų problemas. Tai vertindamas V. Žalys net pats stebisi tokiais rezultatais. Tai, galima sakyti, A. Voldemaro intelekto ir didelio diskusijų meistro rezultatas. Kartu Vakarai – Prancūzija ir D. Britanija – triumfavo, nes pajuto, kad santykiai lyg ir šiltėja [19, 335–340].

Tai, kad A. Voldemaras kreipėsi į Tautų Sąjungą, nėra atsitiktinumas. Tautų Sąjunga, kaip tarptautinė organizacija, Lietuvai daugiau ar mažiau buvo savotiška politinė užuovėja (priedanga) krizių metu. Istorikas Gintautas Vilkelis 1995 metais apgynė disertaciją tema Lietuvos ir Lenkijos konfliktas Tautų Sąjungoje (2006 metais publikuota knyga), kur jis aiškiai įrodinėja, kad „nuo pat įstojimo Tautų Sąjunga Lietuvai buvo kaip kelias į tarptautinį pripažinimą ir kolektyvinio saugumo sistemą. Taip pat buvo svarbiausias frontas kovoje dėl Vilniaus“ [17, 204].

2. Iracionalumo politika Lietuvos ir Lenkijos santykiuose

Lietuvių istorikų darbuose galime pastebėti bandymus griežčiau vertinti abiejų valstybių tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, istorikas Algimantas Kasparavičius teigia, kad lietuvių, kaip ir lenkų, tarpukario diplomatija buvo iracionali, t. y. neprotinga, nelogiška. Iracionali ta prasme, kad „šališkas lenkų prisirišimas prie unijinės tradicijos bei didžiosios valstybės įvaizdžio ir ne mažiau šališkas lietuvių pasitikėjimas tik tautinės valstybės vertybėmis XX a. pirmoje pusėje užprogramavo gilų ir ilgametį dviejų šalių konfliktą. Jo metu pozityvi istorinė patirtis buvo pamiršta, racionalūs tarpusavio santykiai suardyti. Kauno ir Varšuvos politiką bei diplomatiją užvaldė nuolat kovojančių, neklystančių, nepralaiminčių ir nepasiduodančių herojų vaizdiniai“ [7, 66–67]. Autoriui įspūdį padarė dar 1971 metais lenkų istoriko Sergiušo Mikuličio knyga, pavadinta Prometėjizmas II Žečpospolitos politikoje [11]. Knygos autorius J. Pilsudskio federalistines idėjas ir apskritai visą jo misinę Rytų politikos programą taikliai pavadino prometėjizmu. Tai idealistinis siekis atkurti Žečpospolitą, dėl kurios kenčia jis pats ir visa Lenkija. A. Kasparavičius žaismingai suranda ir Lietuvos lyderiams įvardinimą – Don Kichotas – kovotojas su vėjo malūnais, t. y. mažos Lietuvos nerezultatyvi kova su Lenkija. Tai vedė prie politinio nestabilumo Rytų Europoje. Taigi, simboliškai, anot istoriko, vyksta Don Kichoto kova su Prometėju. A. Kasparavičiaus įsitikinimu, tokia padėtis, būtent iracionali politika, abi valstybes atvedė prie joms liūdnų 1939–1940 metų įvykių, t. y. nepriklausomybės praradimo.

Šiame kontekste verta taip pat atkreipti dėmesį į Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Algimanto Prazausko netradicinius pastebėjimus. Jis svarsto, „ar simboliniai Lietuvos vyriausybės veiksmai ir diplomatinė pozicija atspindėjo realų siekį atgauti istorinę sostinę, ar tai buvo tik nesusitaikymo su Vilniaus praradimu imitacija“. Jam labiau atrodo, kad tai buvo imitacija, nes jeigu Vilnius būtų greitai atgautas ar tiesiog jį Lietuva būtų turėjusi, tai lenkų įtaka būtų buvusi Lietuvai didesnė ir pavojingesnė tuo laikotarpiu, kai dar nebuvo susiformavusi moderni lietuvių tauta. A. Prazauskas rašo: „Turėdama tik kuklias nacionalinės profesionaliosios ir urbanistinės kultūros užuomazgas, nepriklausomai nuo valdžios pastangų lietuvių kultūra nebūtų galėjusi efektyviai konkuruoti su brandesne lenkų kultūra ne tik Vilniuje, bet ir visoje šalyje, išskyrus kaimą. Miestuose normine kultūra būtų likusi lenkų kultūra, ir geriausiu atveju tik po kelių generacijų gal būtų susiformavusi bikultūrinė belgiškojo tipo visuomenė. Amputavus Vilniaus kraštą, susidarė palankesnės sąlygos nacionalinės kultūros ugdymui, tautinei kultūrinei revoliucijai, kuri yra būtina moderniosios nacijos tapatumo baigiamoji stadija“ [12, 17]. Tokiems jo samprotavimams įtakos turėjo lenkų istoriko Piotro Losovskio pastebėjimas, jog Lietuvos ir Lenkijos ilgalaikis konfliktas užsitęsė ne dėl Lenkijos, siekusios normalizuoti santykius teritorinio status guo pagrindu, o dėl Lietuvos pozicijos – ne tik dėl Vilniaus, bet daugiau, o gal ir daugiausia dėl lenkų įtakos baimės kultūros sferoje ir lenkų dvarininkų revindikacijų, priešiškų žemės reformai [10, 376]. Taigi, atsiranda kultūrinės įtakos baimės faktorius, kurį, matyt, istorikai detaliau aptars ateityje.

3. Vilnius – svarbiausias klausimas ir kliuvinys santykiams

Ar buvo įmanomas konstruktyvus bendravimas tarp Lietuvos ir Lenkijos tarpukaryje, išlaikant Vilnių Lenkijos sudėtyje? Tam buvo labai rimta kliūtis – Lietuvos visuomenės nuotaikos. Jaunas istorikas Audrius Abromaitis tuo klausimu 2002 metais parašė bei apgynė disertaciją tema Lenkijos ir Lietuvos visuomenė: požiūriai į Lenkiją Lietuvoje 19181940 m. ir jos pagrindu paskelbė keletą straipsnių. Autorius atskleidžia, kad nuosekliai lietuviškoje visuomenėje buvo kuriamas lenko, kaip priešo, įvaizdis, kurį stiprino kariniai konfliktai, Lenkijos diplomatinis spaudimas ir, be abejo, informacinės priemonės [2, 59–63; 1, 213–225]. Taip pat buvo plačiai išvystyta Vilniui vaduoti sąjungos veikla Lietuvoje ir tarp lietuvių išeivių. Šio klausimo tyrinėtoja Nastazija Kairiūkštytė rašė, kad Lietuvoje „propagandiniam, auklėjamajam Vilniaus vadavimo sąjungos darbui būdinga didelė renginių įvairovė bei išradingumas, jų gausa. Pasiekta, kad Vilniaus vadavimo idėja apėmė visus, pasireiškė kasdieniniame žmonių gyvenime jų maldomis, dainomis, Vilniaus vardu pavadintomis gatvėmis ir aikštėmis, medelių sodinimu, Vilniaus kryžių statymu ir pan. Propagandiniame darbe plačiai naudotas radijas, spauda“ [6, 226]. Taigi, visuomenė nuteikta prieš Lenkiją, visuomenė neparengta galimam suartėjimui su Lenkija. Antilenkiškos lietuvių visuomenės nuostatos iš esmės buvo savotiškas barjeras, per kurį negalėjo perlipti Lietuvos lyderiai, nors bandymų ir buvo (prisiminkime Ernestą Galvanauską, Augustiną Voldemarą, Stasį Lozoraitį). Tiesa, ne mažesnė antilietuviška propaganda buvo vedama ir Lenkijoje tarp lenkų visuomenės, o vadinamoji „Kauno Lietuva“ buvo lenkų nesibaigiančios pašaipos objektas.

Tokia padėtis negalėjo neatsiliepti ir tarptautiniu mastu. Lietuvių istorikai kalba apie tai, kad konfliktas su Lenkija ir Vilniaus problemos padiktuota Lietuvos geopolitinė orientacija Vakarų Europos akyse tarp dviejų pasaulinių karų sukūrė nepavydėtiną Pirmosios Respublikos tarptautinį įvaizdį. Jie remiasi tuo, kad ne kartą Vakarų spaudoje buvo keliamas klausimas: ar gali maža valstybė turėti teisės ir laisvės grėsti bendrai padėčiai ir mesti pirštinę svarbiausiems pasaulio veiksniams? Minėtas istorikas A. Kasparavičius pažymi, kad „ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje šią liūdną tiesą, kad Lietuvos politika dažnai kardinaliai kertasi su Europos pacifistiniais planais, pamažu pradėjo įsisąmoninti ir Kaune“ [8, 63]. Nauji ir aiškesni bandymai suartėti su Lenkija tuo laikotarpiu istorikų siejami su užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio (1934–1938 m.) vardu, kuriam pastaruoju metu skiriamas tikrai nemažas dėmesys [4, 291–346; 22, 25–70; 3, 86–91]. Istorikai, kalbėdami apie S. Lozoraitį, dažnai jį tituluoja kaip „naujosios kartos“ diplomatą, ir neatsitiktinai. Pats S. Lozoraitis, aiškindamas motyvus, paskatinusius jį užimti užsienio reikalų ministro postą, rašė: „Svarbiausia mintis, su kuria ėjau į Vyriausybę 1934 metais (…), buvo atidaryti Lietuvos užsienio politikai platesnius horizontus, praplečiant ir pagilinant santykius su Vakarų valstybėmis, ir tuo būdu atsispirti gresiančiam iš Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pavojui“ [22, 35]. Tai reiškė, kad Lietuvos valdžios sluoksniuose vyksta naujas geopolitinės padėties suvokimas ir kad Lietuvoje baigėsi „voldemariškosios“ politinės orientacijos epocha ir susidarė prielaidos Naujo kurso Lietuvos užsienio politikoje pradžiai. Kurso, kurio esmė, anot S. Lozoraičio, – „Lietuvos nepriklausomybė svarbiau už Vilnių“. To meto aplinkybėmis tai buvo nepaprastai rizikingas devizas, nesitikint, kad jam atvirai pritars Lietuvos visuomenė. Jis siūlė iki tol iš Lietuvos užsienio politikos eliminuotą „lenkiškąjį veiksnį“ sugrąžinti (t. y. pradėti bendradarbiauti su Lenkija) ir jį panaudoti prieš nacių valdomą Vokietiją. Vienintelė sąlyga normalizuoti santykius su Lenkija – teritorinių ginčų tarp abiejų valstybių pripažinimas, nebereikalaujant tuojau pat grąžinti Vilnių. Tačiau ilgalaikės S. Lozoraičio derybos su lenkais, tarpininkaujant britų diplomatams, baigėsi nesėkme. Istorikas V. Žalys, pasiremdamas Foreign Office dokumentais, tvirtina, kad pagrindinė nesėkmės priežastis buvo Lenkijos užsienio reikalų ministro Juzefo Beko pozicijos bekompromisiškumas ir arogancija. V. Žalys daro išvadą, kad esant „tokioms aplinkybėms, net ir užėmus lankstesnę poziciją Lietuvai, jos pastangos pasiekti modus vivendi su Lenkija negalėjo būti sėkmingos“ [18, 70–90]. Autorius mėgina parodyti, kad ir tarp Lenkijos vedančiųjų politikų trūko supratimo ir didesnės tolerancijos. Tačiau štai su V. Žaliu diskutuoja profesorius Liudas Truska, kuris mano, kad taip ir turėjo baigtis S. Lozoraičio politika. Anot L. Truskos, „didžiausia Lozoraičio klaida ta, kad jis neįvertino Vilniaus reikšmės lietuvių tautos sąmonėje. Šūkis Nepriklausomybė svarbiau už Vilnių neįveikė šūkio Mes be Vilniaus nenurimsime. Todėl Lozoraičio Naujasis kursas tebuvo epizodas tradicinėje – antilenkiškoje ir prosovietinėje – Lietuvos politikoje“ [15, 43]. Manyčiau, kad L. Truska turėjo aiškiau pagrįsti savo teiginį „epizodą“, kuris iš esmės yra teisingas, bet būtent toks jis tapo dėl J. Beko nesukalbamumo ir tų sąlygų, kurios jį darė nesukalbamą.

Tai ir atvedė prie labai nemalonaus, tiesiog liūdno lietuviams įvykio – 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo – reikalavimo tuojau pat užmegzti diplomatinius santykius. Visoje lietuvių istoriografijoje tai vertinama kaip agresijos aktas, nukreiptas prieš Lietuvą. Ultimatumo priėmimas, t. y. Lietuvai užmezgus santykius su Lenkija, nepagerino tarpvalstybinių santykių, o lietuvių visuomenės nuomonė lenkų atžvilgiu dar labiau pablogėjo – tauta jautėsi pažeminta. Istorikai ultimatumo klausimu diskutuoja, ar reikėjo priešintis, ar ne. Bet iškyla klausimas: ar kovai buvo pasiruošusi tauta? Istorikas L. Truska teigia, jog ši kapituliacija sukėlė tautos moralinę krizę, kurią po metų pagilino kapituliacija Vokietijai [14, 344–346], o vėliau ir bolševikinei TSRS. Anot jo, tai buvo Lietuvos Respublikos saulėlydžio pradžia. 2002 metais buvo paskelbtas jauno istoriko Giedriaus Janausko straipsnis Jėga nėra teisė. 1938 metų Lenkijos ultimatumas ir Lietuvos visuomenė, kuriame autorius pabandė išsiaiškinti atskirų socialinių visuomenės sluoksnių, tautinių mažumų ir partijų bei organizacijų reagavimą į Lenkijos ultimatumą Lietuvai ir jo priėmimą. Jis priėjo prie išvados, kad miestiečiai ir dalis kaimiečių palaikė Lietuvos vyriausybę, kita dalis kaimiečių buvo nusiteikę priešiškai arba išvis nerūpėjo šis reikalas. Šaulių sąjungos vadovai ir kariuomenės vadovybė rėmė oficialią politiką, tačiau buvo nepatenkinti jaunesnieji karininkai. Žydai rėmė A. Smetonos politiką, Lietuvos lenkai džiaugsmingai priėmė diplomatinių santykių normalizavimą. Tautininkų organizacijos, išskyrus jaunieji tautininkai, pritarė sprendimui priimti ultimatumą. Krikščionių demokratų dalis taip pat reiškė nepasitenkinimą [5, 116]. Taigi, Lietuvos visuomenėje reiškėsi įvairios nuomonės, priklausomai nuo politinių įsitikinimų ir pozicijų, tačiau moralinis skausmas palietė beveik visus.

Kitas istorinis fenomenas, į kurį pradeda atkreipti dėmesį istorikai – tai atsiradusi galimybė 1939 metais rugsėjo mėnesio pradžioje savo jėgomis Lietuvai susigrąžinti Vilniaus kraštą ir galimybės neišnaudojimas. Kodėl? Prarastas Vilnius, lietuvių visuomenėje formuota nepalanki ir gana pikta nuomonė apie Lenkiją, įteiktas ultimatumas Lietuvai, pagaliau vokiečių ir bolševikų parklupdyta 1939 metais Lenkija – tai visos sąlygos, kurios buvo reikalingos sėkmingai susigrąžinti Vilniaus kraštą savos kariuomenės pagalba. Tai buvo galima padaryti neperžengiant protingos ribos – atsiimti tik tai, kas priklausė Lietuvai pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį, bet nė pėdos daugiau. Kartu lietuviams būtinai reikėjo vykdyti žymiai aktyvesnius diplomatų veiksmus Vakarų ir Rytų valstybių sostinėse, įrodinėjant ir įtikinant Lietuvos vyriausybės sprendimo teisingumu [13, 359; 15, 43]. Tačiau tai neįvyko. Lietuvos vyriausybė nepasinaudojo istoriniu šansu. Kas tą lėmė? Ar Vakarų valstybių nepritarimas, ar baimė užrūstinti Maskvos emisarus, ar nenoras tapti nacių sąjungininku; gal suveikė moraliniai svertai, ar dar kokios kitos priežastys? Atsakymai į šiuos klausimus, reikia manyti, bus tolesnių istorikų tyrinėjimų rezultatas.

Išvados

  1. Straipsnyje, skirtame Lietuvos ir Lenkijos santykių 1918–1939 metais istoriografijos klausimams aptarti, buvo paliesta tik keletas ryškesnių problemų: 1927 m. A. Voldemaro ir J. Pilsudskio santykiai Ženevoje, S. Lozoraičio „naujo kurso“ politika 1934–1938 metais bei Lietuvos ir Lenkijos valstybių žlugimo 1939–1940 metais priežastys. Šiais ir kitais klausimais diskutuoja Lietuvos istorikai savo darbuose, publikuotuose 1990–2008 metų laikotarpiu.
  2. Lietuvos istorikai, nekaustomi ideologinių nuostatų bei atsiriboję nuo tautinės priklausomybės, jau drąsiau aptaria skausmingus praeities klausimus, bando iš šono pažvelgti į to meto įvykius, o tyrime naudojamas kritinės istorijos metodas vis labiau įsitvirtina tyrinėtojų darbuose.
  3. Lietuvos istorikai pastebi ne tik Lenkijos vyriausybės griežtos politikos raidą, bet ir Lietuvos vyriausybės vykdomos nesitaikymo politikos negatyvią pusę valstybės egzistencijai ir nestabiliai tarptautinei padėčiai Rytų Europoje. Antilenkiškų nuotaikų eskalavimas Lietuvos visuomenėje neleido vyriausybei vykdyti nors kiek racionalius vienai ir kitai pusei santykius su Lenkija iki pat Antrojo pasaulinio karo.
  4. Lenkų ir lietuvių istorikų nauji tyrinėjimai leis mums labiau suprasti praeityje kilusias problemas, pastebėti padarytas to meto Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių klaidas, objektyviau įvertinti vienas ar kitas aplinkybes, gal net ir pasimokyti stiprinant šiandieninius ir ateities lietuvių ir lenkų santykius.

Literatūra

  1. ABROMAITIS, Audrius. Kaip kito požiūris į Lenkiją. Lietuvos viešoji nuomonė 1920–1923 metais. Darbai ir dienos, 2004, nr. 30, p. 213–225.
  2. ABROMAITIS, Audrius. Priešo įvaizdžio įsitvirtinimas: Lenkijos suvokimas Lietuvoje 1919–1920. Istorija, 2002, t. 53, p. 59–63.
  3. BUTKUS, Zenonas. Stasys Lozoraitis sovietų diplomatų akimis. diplomatija XX amžiuje. Vilnius, 1999, p. 83–91.
  4. GAIGALAITĖ, Aldona. Stasio Lozoraičio politinė veikla dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo (1934 06 12–1938 12 05). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 19181940. Kaunas, 1999, p. 291–346.
  5. JANAUSKAS, Giedrius. Jėga nėra teisė. Darbai ir Dienos, 2002, nr. 30, p. 116.
  6. KAIRIŪKŠTYTĖ, Nastazija. Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 261938 11 25. Istorinė apybraiža. Vilnius, 2001, p. 226.
  7. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Don Kichotas prieš Prometėją. Tarpukario lietuvių–lenkų iracinalioji diplomatija. Darbai ir Dienos, 2002, nr. 30, p. 66–67.
  8. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Lietuvos geopolitika ir diplomatija 1918–1940 m.: nesėkmių priežastys. Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas. Vilnius, 2000, p. 63.
  9. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Dėl Lietuvos sąsajų su Europą. Kultūros barai, 2002, nr. 1, p. 82–83.
  10. ŁOSSOWSKI, Piotr. Stosunki polskolitewskie 19211939. Warszawa, 1997, s. 376.
  11. MIKULICZ, Sergiusz. Prometeizm w polityce II Rzeczypospolitej. Warszawa,1971.
  12. PRAZAUSKAS, Algimantas. Vilniaus krašto problema. Etnopolitiniai ir tarptautiniai aspektai. Darbai ir Dienos, 2004, nr. 40, p. 17.
  13. SKIRIUS, Juozas. Ministro Juozo Urbšio laviravimas tarp Rytų ir Vakarų (1938 12 05–1940 06 16). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 19181940. Kaunas, 1999, p. 359.
  14. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius,1995, p. 344–346.
  15. TRUSKA, Liudas. Kas traukė į Rusijos glėbį. Geopolitinė Lietuvos orientacija 1918–1940 metais. Darbai ir Dienos, 2002, nr. 30, p. 43.
  16. TRUSKA, Liudas. Kas traukė į Rusijos glėbį. Geopolitinė Lietuvos orientacija 1918–1940 metais. Darbai ir Dienos, 2002, nr. 30, p. 43.
  17. VILKELIS, Gintautas. Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje. Vilnius, 2006, p. 204.
  18. ŽALYS, Vytautas. Britų diplomatų tarpininkavimas Lietuvos–Lenkijos santykiuose 1934–1936 m. Iš: Lietuvos diplomatijos istorijos. Kaunas, 2000, p. 70–90.
  19. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (19251940), t. 1. Vilnius, 2007, p. 335–340.
  20. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Trumpa raidos apžvalga [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.urm.lt/data/32/LF51371522_ist.htm>.
  21. ŽALYS, Vytautas. Raktas į Vilnių – Paryžiuje? Darbai ir Dienos, 2002, nr. 30, p. 73, 75–76, 87.
  22. ŽALYS, Vytautas. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikalų ministras. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Vilnius, 1999, p. 25–70.
  23. ŽALYS, Vytautas. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikalų ministras. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Vilnius,1999, p. 35.

Gauta 2013 m. gegužės 6 d.
Pateikta spaudai 2013 m. rugsėjo 19 d.

Summary

Lithuanian-Polish Relations in 1918–1939 in the Most Up-to-date Lithuanian Historiography

The article dedicated to the discussion of the issues of historiography of the Lithuanian-Polish relations in 1918–1939 limits with several more distinct problems: the relations of A. Voldemaras and J. Pilsudski in Geneva in 1927, S. Lozoraitis’ "new course" policy in 1934–1938 and the causes of the collapse of Lithuania and Poland in 1939–1940. These and other issues are discussed by Lithuanian historians in their research studies published in the period of 1990–2008.

Free of any ideological preconceptions and detached from national belonging, Lithuanian historians are already more confident in discussing the touchy issues of the past and attempt to approach the events of that time from an unbiased viewpoint. The method of critical history used in the study is getting increasingly more popular in research works.

Lithuanian historians do not only point out the development of rigorous policy on the part of the Polish government but also the negative impact of the policy of non-reconciliation chosen by the Lithuanian government on the existence of the state and unstable international situation in Eastern Europe. The promotion of anti-Polish moods in the Lithuanian society prevented the government from any degree of rationality in the relations with Poland on any side until the outbreak of World War II.

The new studies of Polish and Lithuanian historians will ease the understanding of the problems arising in the past, enable to point out the mistakes made by Lithuanian and Polish governments at that time, to make more objective evaluations of certain circumstances and perhaps even learn in strengthening contemporary and future Lithuanian-Polish relations.