„Istorija“. Mokslo darbai. 90 tomas
Arūnas GUMULIAUSKAS. XIX–XX a. tarptautinių santykių istorinė analizė: lenkiškoji versija
Spausdinti

ROJEK, Wojciech. Historia nowoczesnych stosunków międzynarodowych. Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN, 2010. 558 p.

Lietuvos diplomatijos, tarptautinių santykių istorijos tyrinėjimai, atgavus Nepriklausomybę, išgyvena pastebimą pagyvėjimą. Apie tai byloja plačiajai visuomenei pristatytos monografijos [1; 4; 5; 6; 9; 20; 21; 23; 24; 25], kolektyviniai darbai [3], atsiminimai [7; 19], straipsnių [11], šaltinių rinkiniai [10; 26]. Tačiau reikėtų konstatuoti, jog šiose publikacijose aiškiai trūksta platesnio požiūrio, nes jose į rūpimą problemą dažniausiai žvelgiama „iš savo varpinės“. Todėl jos mažai žinomos užsienyje bei priskirtinos prie lokalinės ar regioninės istorijos tyrinėjimų. Aišku, kad šią tendenciją lėmė ir objektyvios priežastys – sovietinė okupacija, cenzūra, negausios istorikų profesionalų pajėgos, sunkiai bepajėgiančios naikinti Lietuvos istorijos baltąsias dėmes.

Tuo tarpu kaimyninės Lenkijos mokslininkai, analizuojantys tarptautinių santykių, diplomatijos istorijos procesus, neretai stebina plačiu savo tyrinėjamų objektų pasirinkimu bei mastais [2; 8; 22]. Šį kartą norėtųsi atkreipti skaitytojų dėmesį į V. Rojeko vadovėlį „Moderniųjų laikų tarptautinių santykių istorija“, skirtą ne tik tarptautinių santykių, istorijos specialybių studentams, bet ir visiems besidomintiems šiais klausimais [16]. Profesorius atstovauja Krokuvos universiteto istorikų mokyklai, kuri nėra tokia jautri lietuviškajai Lenkijos istorijos tematikai. Jis tyrinėja XIX–XX a. tarptautinių santykių, diplomatijos, taip pat karo istorijos problemas. V. Rojekas – mažai žinomas Lietuvos mokslininkų bendruomenei, nes ankstesniuose savo darbuose analizavo ne visai su Baltijos regiono istorija susijusias temas [17; 18].

Rengdamas „Moderniųjų laikų tarptautinių santykių istorijos“ vadovėlį, autorius pirmiausia selektyviai atrinko lenkų istorikų publikacijas, šaltinių rinkinius [16, 18]. Kita vertus, jis negalėjo apsieiti be mokslinių leidinių anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis [16, 536–548]. Tai, aišku, tik praturtino vadovėlio turinį, suteikė autoriui galimybę pateikti skaitytojui ne vien tik lenkų istoriografijos poziciją vienu ar kitu rūpimu klausimu. V. Rojekas savo knygoje pasirinko plačius, bet logiškus chronologinius rėmus. Jie prasideda 1871 m. sausio 18 d., kada Versalio rūmuose paskelbta apie Vokietijos imperijos sukūrimą, ir baigiasi Mastrichto sutarties pasirašymu 1992 m. vasario 7 d. Tad chronologiniai rėmai logiškai nulėmė pačios knygos struktūrą. Leidinys meno doktrina, NATO susiformavimas, VFR ir VDR atsiradimas, V. Europos integracijos pradžia, sovietinio bloko suformavimas, ESPT bei Varšuvos pakto organizacijos funkcionavimas, politinė padėtis Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje, Šiaurės Afrikos dekolonizacija); 2) Pasaulis įtampos mažinimo metu 1958–1975 m. (EEB raida, nestabilumas Artimuosiuose Rytuose, Vietnamo problema, Šiaurės Vakarų Afrikos dekolonizacija, Lotynų Amerikos integracinės tendencijos); 3) Santykinės stabilizacijos laikotarpis 1976–1989 m. (EEB plėtra, nusiginklavimo politika, padėties Artimuosiuose Rytuose sureguliavimo problema, sovietų intervencija į Afganistaną, Kinijos vaidmens tarptautinėje arenoje sustiprėjimas, apartheido likvidacija Afrikoje, Panamos kanalo problema, Australijos bei Naujosios Zelandijos užsienio politikos niuansai); 4) Pasaulinės dviejų blokų sistemos demontavimas nuo 1989 m. (Vokietijos suvienijimas, Čekoslovakijos iširimas, Europos sovietinio bloko šalių nepriklausomybės atkovojimas, Jugoslavijos irimo pradžia, SSRS žlugimas, ES susiformavimas).

Vis dėlto su autoriumi nelabai norėtųsi sutikti kai kuriais periodizacijos bei terminologijos klausimais. Ypač daug abejonių kelia pokarinis laikotarpis, kurio metu išryškėjo dviejų supervalstybių tarptautinės galios. Dar 1946 m. tarp šių šalių ir jų sąjungininkų prasidėjęs bei 1989 m. pasibaigęs šaltasis karas užbaigė pasaulio padalijimą į du lagerius bei aiškiai lėmė tarptautinių santykių raidos transformacijas. Komunistiniame bloke Europoje minėtu laikotarpiu įtvirtintas totalitarinis režimas (išsilaikė iki 1985 m.) bei vyko sovietizacija (iki 1989 m.). Todėl keista, jog šaltojo karo terminas praktiškai nevartojamas publikacijoje. Vadovėlyje, išskyrus trumpus pamąstymus įvade, taip ir nėra akcentuojami pateiktos medžiagos periodizacijos principai. Tad nėra visai aišku, kodėl trečiojo skyriaus pirmojo paragrafo „Aštrių padalijimų laikotarpis 1945–1957 m.“ [16, 335–403] chronologinės ribos baigiasi 1957 metais. Matyt, galima tik spėti, jog 1956 m. vykęs SSKP XX suvažiavimas iškėlė asmens kulto problemą, o 1957 m. kovo 25 d. pasirašyta Romos sutartis, kuria Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai įkūrė Europos Bendriją. Pastarasis susitarimas įsigaliojo 1958 m. pradžioje, kai jį ratifikavo paskutinė pasirašiusi šalis Italija.

Abejonių kelia ir kai kurių vadovėlio skirsnių pavadinimai. Antai trečiojo skyriaus pirmojo paragrafo skirsnyje „Pirmieji Europos padalijimo į du blokus simptomai“ [16, 352–353], logiškai mąstant, turėjo būti atskleistas sovietinio bei Vakarų blokų formavimosi vaizdas. Tačiau autorius kažkodėl analizavo Europos Tarybos sukūrimo procesą, kuriame aktyviai dalyvavo Vakarų Europos valstybės (Belgija, Danija, Prancūzija, Nyderlandai, Airija, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija, Didžioji Britanija, Italija), o ne visa Europa. Aiškiai nekorektiškas to paties skyriaus ketvirtojo paragrafo skirsnio „SSRS dezintegracija ir Nepriklausomų valstybių sandraugos paskelbimas“ [16, 530–533] pavadinimas. Po 1991 m. rugpjūčio pučo Sovietų Sąjunga praktiškai žlugo, o visos sąjunginės respublikos, išskyrus Kazachstaną (1991 m. gruodžio 16 d.), iki 1991 m. gruodžio 8 d., kada viešojoje erdvėje pranešta apie Belovežo susitarimą, paskelbė savo nepriklausomybę. Tad šiuo atveju galima kalbėti tik apie SSRS žlugimą, o ne dezintegraciją. Beje, tai 1991 m. gruodžio 25 d. pripažino ir pats Michailas Gorbačiovas. Įdomu, jog V. Rojekas dalį šių istorinių faktų savo knygoje mini, tačiau ir toliau išlieka termino SSRS dezintegracija šalininku.

Vadovėlis, be abejonės, tapo Lenkijos studentų – būsimų diplomatų, tarptautinių santykių specialistų – viena pagrindinių studijų priemonių. Jis prisideda prie Lenkijos diplomatinio korpuso požiūrio į pasaulį ateityje ir, aišku, į savo kaimynus formavimo. Todėl mums derėtų žinoti, kokią vietą tarptautinių santykių kontekste autorius skyrė lietuviams.

Lietuva, užimdama gana svarbią geopolitinę padėtį, amžiams bėgant dažnai atsidurdavo ypač reikšmingų istorinių įvykių Europai bei pasauliui sūkuryje. Tai tam tikra prasme atsispindi ir knygoje. „Grynai lietuvišku“ galima pavadinti antrojo skyriaus „Pusiausvyros trūkumo akivaizdoje 1914–1945 m.“ skirsnį „Vokiečiai užima Klaipėdą“ [16, 228–229], kuriame bendrais bruožais atskleidžiami uostamiesčio okupacijos niuansai. Tačiau autorius čia naudojasi jau kiek pasenusia lenkų istorikų tyrinėjimų medžiaga [15]. Kita vertus, tekste išskiriamos pagrindinės nacių okupacijos aplinkybės. V. Rojekas akcentuoja skirtingą Vokietijos ir Lietuvos karinį, politinį potencialą, Klaipėdos užėmimo taktiką, anksčiau panaudotą Čekoslovakijoje bei Austrijoje, pagaliau strateginę šio regiono reikšmę. Beje, prieš tai knygoje, analizuojant Versalio sistemos praktinę realizaciją, skaitytojas supažindinamas su uostamiesčio priklausomybės kaitos peripetijomis pokariu. V. Rojeko teigimu, „Klaipėdos kraštas, kur gyventojų daugumą sudarė lietuviai, po Pirmojo pasaulinio karo atiteko Antantei, praktiškai Prancūzijai. Todėl lietuviai jį 1923 m. užėmė jėga, o Tautų Sąjunga sutiko kraštą, kaip autonominį vienetą, perleisti Lietuvai“ [16, 155]. Gaila, bet toks paviršutiniškas problemos aiškinimas (kur Lenkijos, SSRS, Vokietijos pozicija šiuo klausimu?) tik dar labiau „sudrumsčia vandenį“. Galiausiai skaitytojui galėjo logiškai susiformuoti nuomonė, jog lietuviai puolė Klaipėdą, siekdami apginti pažeidžiamas savo tautiečių teises.

Lietuviška tematika kitose knygos vietose atsispindi jau bendrame tarptautinių santykių kontekste. Lietuvos problema iškyla sprendžiant esminius geopolitinius klausimus pasaulinių bei šaltojo karų laikotarpiu. Antai kalbėdamas apie Trilypės sąjungos teritorinius interesus 1917 m. gegužį, autorius akcentuoja vokiečių siekį aneksuoti Lietuvą [16, 130]. Įdomu, jog šiuo atveju pastaroji traktuojama kaip atskiras teritorinis administracinis vienetas. Tačiau Lietuvos statusas knygoje nekinta aptariant Bresto taikos derybų bei sutarties pasirašymo 1918 m. kovo 3 d. aplinkybes [16, 143]. Atrodytų, kad prieš tai net nebuvo Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. ir 1918 m. vasario 16 d. aktų. Lietuvos valstybingumo atkūrimo faktas, skirtingai nei Estijos ar Latvijos [16, 166], ignoruojamas skirsnyje „Nacionalinių valstybių įkūrimas ir atkūrimas Vidurio bei Pietryčių Europoje“ [16, 165–171]. Čia autorius fragmentiškai analizuoja Lietuvos–Lenkijos sienos nustatymo tarpukariu problemą bei atskleidžia Vilniaus priklausomybės svarbą kaimyninių šalių konflikte. Tačiau gan keistai tekste nuskambėjo teiginys, jog 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartis [10, 40–42] nepasitarnavo sprendžiant politinį ginčą dėl teritorijų priklausomybės. Todėl, anot V. Rojeko, „generolo Lucijano Želigovskio vadovaujami kariai pradėjo maištą ir spalio 9 d. užėmė Vilnių“ [16, 167]. Ši nuostata tik patvirtina faktą, jog knygos autorius pasinaudojo Piotro Łossowskio suformuluota istoriografine pozicija [13; 14]. Pastarasis istorikas dar nuo 1966 m. praktiškai monopolizavo Lietuvos ir Lenkijos santykių tarpukariu tyrinėjimų lauką. Todėl natūralu, jog seniai lietuvių istorikų paneigtas pasakojimas apie generolo L. Želigovskio maištą vis dėlto atsidūrė knygos tekste. Kita vertus, V. Rojekas šiuo atveju Lietuvą priskyrė prie Vidurio Europos regiono. Analogišką poziciją autorius pakartojo skirsnyje „Regioninės Europos sistemos“ [16, 199–202], atskleisdamas Baltijos Antantės susidarymo priežastis bei veiklą [16, 202].

Antrojo pasaulinio karo priežastingumo analizė neįsivaizduojama be Molotovo–Ribentropo pakto, kuris tiesiogiai susijęs su Baltijos šalių valstybingumo netekties problema. Tokia pozicija atsispindi ir V. Rojeko knygoje [16, 171, 237]. Tiesa, tekste pasitaikė tam tikrų netikslumų. Antai autorius tvirtina, jog Estija formaliai inkorporuota (tekste aneksijos terminas nevartojamas) į SSRS sudėtį 1940 m. rugpjūčio 3 d., Latvija – rugpjūčio 5 d., o Lietuva – rugpjūčio 6 d. [16, 270]. Deja, bet „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą įstatymas“ priimtas 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausios Tarybos septintosios sesijos trečiajame posėdyje [16, 131–148].

Po pirmosios sovietinės okupacijos bei aneksijos lietuviška tematika, kaip ir reikėjo tikėtis, ilgam nutrūksta. Prie jos autorius tik trumpai sugrįžta, atskleisdamas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos aplinkybes [16, 530]. Siekiant jas labiau detalizuoti, knygoje pateikiama lentelė, kur fiksuojama kiekvienos sąjunginės respublikos nepriklausomybės paskelbimo data [16, 531].

Nepaisant pasitaikiusių netikslumų, apie kuriuos knygoje užsiminė ir pats autorius [16, 18], norėtųsi pasveikinti Lenkijos kolegą, atlikus didelį bei naudingą darbą. Vadovėlis tikrai gali pasitarnauti ir Lietuvos universitetų atitinkamų specialybių studijų kokybei gerinti. Kita vertus, knyga tik dar kartą išryškino mūsų istorikų įsišaknijusias bėdas. Jeigu ir toliau „virsime tik savose sultyse“, tokių kapitalinių užsienio mokslininkų darbų, kuriuose atsispindėtų ir lietuvių moderniųjų laikų istoriografijos pozicija, negreit sulauksime.

Šaltiniai ir literatūra

  1. BUTKUS, Zenonas. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
  2. DOBRZYCKI, Wiesław. Historia stosunków międzynarodowych 18151945. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Scholar, 2007.
  3. GAIGALAITĖ, Aldona; SKIRIUS, Juozas; KASPARAVIČIUS, Algimantas; VEILENTIENĖ, Audronė. Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999.
  4. GRIGARAVIČIŪTĖ, Sandra. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais. Vilnius: Saulabrolis, 2002.
  5. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analizė. Vilnius: LII leidykla, 1996.
  6. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008.
  7. KLIMAS, Petras. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje: 19191940. Vilnius: Mintis, 1991.
  8. KUKUŁKA, Józef. Historia współczesna stosunków międzynarodowych 1945–2000. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Scholar, 2001.
  9. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Politika ir diplomatija: lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai. Kaunas: Naujasis lankas, 1997.
  10. Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Dokumentų rinkinys. Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.
  11. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Vilnius: Vaga, 1999.
  12. Lietuvos liaudies seimas: stenogramos ir medžiaga. Vilnius, 1985.
  13. ŁOSSOWSKI, Piotr. Kłajpeda kontra Memel: roblem Kłajpedy w latach 191819391945. Warszawa: Wydawn. Neriton, 2007.
  14. ŁOSSOWSKI, Piotr. Kraje bałtyckie w latach przełomu 19341944. Warszawa: PAN Instytut Historii, 2005.
  15. MIKULICZ, Sergiusz. Kłajpeda w polityce europejskiej, 19181939. Warszawa: Książka i Wiedza, 1976.
  16. ROJEK, Wojciech. Historia nowoczesnych stosunków międzynarodowych. Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN, 2010.
  17. ROJEK, Wojciech. Ekspansja mocarstw w Chinach i jej wpływ na rozwój stosunków międzynarodowych w latach 18951914. Kraków: Nakł. Uniwersytetu Jagiellońskiego, 1990.
  18. ROJEK, Wojciech. Spory o władanie morzem: polityczno-dyplomatyczne aspekty zbrojeń morskich w okresie międzywojennym 19191939. Kraków: Nakł. Polskiej Akademii Umiejętności, 1994.
  19. SIDZIKAUSKAS, Vaclovas. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius: Vaga, 1994.
  20. SKIRIUS, Juozas. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (18801967): gyvenimas paaukotas Tėvynei. Vilnius: Vaga, 2001.
  21. SKIRIUS, Juozas. Lietuvos užatlantės diplomatija 1918–1929 metai: santykių su JAV politiniai ir ekonominiai aspektai. Vilnius, 1995.
  22. SMAGA, Józef. Narodziny i upadek imperium. ZSSR 19171991. Kraków: Wydawn. Znak, 1992.
  23. ŠEPETYS, Nerijus. Molotovo–Ribentropo paktas ir Lietuva. Vilnius: Aidai, 2006.
  24. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1. Vilnius: Versus Aureus, 2007.
  25. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 metais, t. 2. Vilnius: Edukologija, Lietuvos istorijos institutas, 2012.
  26. СССР и Литва в годы Второй мировой войны: сборник документов, t. 1. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006.