„Istorija“. Mokslo darbai. 90 tomas
Valdas SELENIS. Lenkų istoriko monografija apie Lvovo istorikų bendriją
Spausdinti

TOCZEK, Alfred. Lwowskie środowisko historyczne i jego wkład w kulturę książki i prasy (18601918). Kraków: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu pedagogicznego, 2013. 465 s.

Istorikas Alfredas Toczekas parengė didelį veikalą – per keturis šimtus puslapių apimančią monografiją iš mokslo istorijos srities. Darbas skirtas Lvovo istorikams ir jų indėliui knygos bei spaudos kultūros plėtotei aptarti. Autorius vartoja sąvoką „środowisko historyczne“ (pažodžiui reikštų „istorinę aplinką“), apimančią ne vien istorikus kaip profesinę grupę, bet ir jų darbo sąlygas, produkciją ir kt. Paaiškinama, kad visų pirma tai „wspolnota historyków“, t. y. istorikų visuma, arba bendrija, kurią sieja darbo sąlygos ir mokslinė visuomeninė veikla (p. 10). Čia autorius seka žymaus istoriografijos ir istorijos didaktikos specialisto Jerzy Maternickio dar devintame dešimtmetyje suformuluota koncepcija ir inicijuota Lenkijos miestų ir regionų istorikų bendrijų tyrimų programa, kurios rezultatas – Varšuvoje 1986–1990 m. išleistas penkiatomis kolektyvinis darbas „Środowiska historyczne II Rzeczypospolitej“.

9-1

Monografiją sudaro įvadinė dalis (istorikų grupės „sociologinė statistinė struktūra“) ir dvi dėstomosios dalys: „Mokslinės ir didaktinės bei organizacinės veiklos sferos“, „Mokslinių interesų kryptys“. Pirmoji sudaryta iš šešių skyrių (mokslinis bei pedagoginis darbas universitete ir aukštosiose mokyklose; istorikai bibliotekose, archyvuose ir muziejuose; indėlis kuriant mokslines draugijas; istorikai – gimnazijų mokytojai ir spaudos darbuotojai), antroji – iš keturių (Lenkijos ir Ukrainos politinės, socialinės ir ekonominės, kultūros, mokslo ir švietimo, teisės, bažnyčios, karo istorijos tyrimai, specializuotų istorijos disciplinų tyrimai [archeologija, meno, literatūros ir filosofijos istorija], pagalbinių istorijos disciplinų tyrimai ir visuotinės istorijos tyrimai).

Autoriaus tikslas – parodyti Lvovo istorikų bendrijos indėlį į lenkiškos istoriografijos raidą. Tyrimui istorikas panaudojo itin plačią šaltinių bazę – Lvovo apskrities valstybiniame archyve, Centriniame istorijos archyve Lvove saugomas istorikų asmenines bylas, Lenkų istorikų draugijos Lvove bylas, Varšuvos senųjų aktų archyve saugomas Austrijos–Vengrijos švietimo ministerijos Vienoje bylas, Krokuvos, Lvovo ir Vroclavo bibliotekų rankraštynų medžiagą.

Autorius darbe taiko „kvantitatyvinį analitinį“ metodą, kuris labai artimas prozopografiniam (kolektyvinės biografijos), nes tyrimui parengta dokumentinė duomenų bazė apie 329 istorikus, kuriuos priskyrė Lvovo istorikų bendrijai. Skiriamos istorikų grupės siaurąja prasme (sensu stricto) ir plačiąja prasme (sensu largo). Pirmajai autorius priskiria profesionalius akademinėse institucijose dirbančius politinės, socialinės ir ekonominės, teisės, kultūros, mokslo ir švietimo, bažnyčios, karo ir visuotinės istorijos tyrinėtojus. Antrajai – specializuotų mokslo disciplinų atstovus – archeologus, literatūros, meno, filosofijos istorikus, šaltinių leidėjus, archyvistus, neprofesionalius mėgėjus, užsiimančius lokaline ir regionine istorija, istorijos publicistus. Pastarajai grupei autorius taikė „itin skrupulingą atranką“ (p. 11).

Lvovo istorikų bendrija XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje buvo viena svarbiausių lenkiškosios istoriografijos mokslo pajėgų, o Lvovas – vienas svarbiausių istorijos mokslo centrų greta Krokuvos ir Varšuvos. Čia, Austrijos–Vengrijos imperijai pavaldžios Galicijos autonominės srities centre, įkurtas pirmasis mokslinis istorijos žurnalas lenkų kalba „Kwartalnik Historyczny“ (1887 m.), Lvovo universitete 1883 m. įkurta chronologiškai trečioji Lenkijos istorijos katedra (pirmoji buvo įkurta Krokuvos universitete 1869 m.). Šalia universiteto veikė biblioteka, kitos mokslinės bibliotekos, iš kurių garsiausia – Osolinskių, archyvai, mokslinės draugijos.

Autorius pastebi, kad Lvove istorijos tyrimuose dalyvavo ir kitų etninių grupių istorikai – ypač ukrainiečiai, kuriems Lvovas šalia Kijevo buvo antras svarbus istorijos tyrimų centras. Lvovo istorikų bendrija – „multikultūrinė ir multietninė“, nes, anot autoriaus, ją sudaro 254 lenkai, 51 ukrainietis, 14 Austrijos vokiečių ir 10 žydų. Galicijos autonomijos laikų ukrainiečiai istoriko skiriami į dvi grupes: konservatyviąją (moskalofilai) ir tautinę. Žymiausias pastarosios atstovas – Michajlo Hruševskis, kuris, lenkų istorikų nuomone, reiškėsi kaip lenkiškos bajorijos civilizacinio vaidmens neigėjas. Jo amžininkai lenkų istorikai yra pripažinę jo darbų reikšmę, tačiau kritikavo ukrainietiško tautinio veiksmo pernelyg didelį sureikšminimą lenkų žemėse XIII–XVI a., prikišo netikslų „Ukrainos“ pavadinimo vartojimą vietoje „Rusios“, kazokų etmonų glorifikaciją, iškėlimą kaip tautinio atgimimo veiksnį jau nuo XVI a. Autorius mini ir Lvovo istorikus, tyrusius Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją – Kazimierzą Stadnickį, Fryderyką Papée ir Antonį Prochaską. Pažymi, kad būtent iš pastarojo lietuvių istorikas Mečislovas Jučas yra perėmęs tezę, kad Horodlės unija buvusi Lietuvos suverenumo garantu (p. 213).

Pabaigoje galima pabrėžti, kad Alfredo Toczeko knyga teikia daug duomenų apie XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Lvovo istorikų bendrijos mokslinę ir visuomeninę veiklą, leidžia susipažinti su gan išsamiu jos socialiniu kolektyviniu portretu, kartu tai vertinga knygos ir spaudos kultūros istorijos studija. Tačiau knygoje atsiskleidžia ir kai kurios interpretacijos „iš savosios varpinės“, ypač turint omenyje „lenkiškos kultūros įtakos“ ir „lenkiškų žemių“ ribas. Autorius pažymi, kad ši monografija – tai tik pirmas išsamus darbas apie vieną istorikų bendriją buvusios „pirmosios Lenkijos Respublikos“ žemėse.