„Istorija“. Mokslo darbai. 91 tomas
Aivas RAGAUSKAS. Iš miestietiškos kilmės LDK bajorijos istorijos. Vilniaus suolininkas Reinholdas Wittmacheris-Palmstruchas (1612–1670) ir jo švediška nobilitacija
Spausdinti

Aivas Ragauskas – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros profesorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – taikomoji istorija, miestų istorijos tyrimai, švietimo istorija.

Straipsnis parengtas tarptautinio projekto „Od szlachty do ziemiaństwa. Geneza i trwanie na obszarach niejednolitych etnicznie dawnej Rzeczypospolitej“ (program Ministra nauki i Szkolnictwa Wyższego „Narodowy Program Rozwoju Humanistyki“ w latach 2012–2014 Nr. 12H 11 0016 80 pt.) lėšomis.

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas unikalus atvejis, kai prieš 1655 m. Vilniaus miesto valdžios elito nariu – suolininku – tapo prieš tai svetimos valstybės – Švedijos – karalienės Kristinos su broliais Hansu ir Gerhardu už tėvo nuopelnus nobilituotas (1651 m.) olandų kilmės pirklys iš Rygos Reinholdas Wittmacheris-Palmstruchas (Wittmacher Palmstruch; 1612–1670). Švedmečiu (1655–1656 m.) jis Žemaitijoje rinko mokesčius švedams. Pažymima, kad Andrejus Kotljarchukas savo knygoje (2006) apie Kėdainių uniją suplakė jo ir brolio Hanso Johanno Wittmacherio-Palmstrucho biografijų faktus, todėl Reinholdo veiklą renkant mokesčius švedams Žemaitijoje nepagrįstai priskyrė Hansui Johannui ir taip nepagrįstai pavertė jį ir Švedijos nacionalinio banko (Riksbanken) steigėju. Daroma išvada, jog R. Wittmacheris jau po švediškos nobilitacijos pasistengė patekti į privilegijuotą (1568 m. nobilituotą) Vilniaus miesto valdžios elitą ir tapti „naujuoju bajoru“ dėl to, jog tai apsimokėjo.

Prasminiai žodžiai: miestietija, Vilnius, Lietuva, Švedija, XVII amžius, nobilitacija, Reinhold Wittmacher-Palmstruch (1612–1670).

Abstract. The article addresses a unique case when Reinhold Wittmacher-Palmstruch (1612–1670), a merchant of Dutch descent from Riga, previously nobilitated (1651) by the queen of a foreign country – Sweden – Christina together with his brothers Hans and Gerhard for their father’s merits, became an elite member of the Vilnius city administration – Lay Judge (Lith. Suolininkas, Pol. Ławnik) before 1655. During the Swedish rule (1655–1656), he collected taxes for Sweden in Samogitia. It should be noted that in his book about the Union of Kėdainiai (2006), Andrej Kotljarchuk mixed up the biographical facts of him and his brother Hans Johann Wittmacher-Palmtruch; therefore, Reinhold’s activities of collecting taxes for Sweden in Samogitia were unreasonably attributed to Hans Johann, thus turning him into the founder of the Swedish National Bank (Riksbanken). It can be concluded that after the Swedish nobilitation, Reinhold Wittmacher made it into the privileged (nobilitated in 1568) elite of the Vilnius city administration and became the "new noble" because it was worth the effort.

Key words: townspeople, Vilnius, Lithuania, Sweden, 17th century, nobilitation, Reinhold Wittmacher-Palmstruch (1612–1670).

Įvadas

Priešingai nei teigė garsusis „chamų“ medžiotojas lenkas Walerianas Nekanda-Trepka († 1640), patekti į bajoriją, tiesa, per smarkiai suvaržytą „naujosios bajorijos“ institutą (vadinamąjį skartabelatą), [18] buvo galima ir įvairiais teisėtais būdais. Vienas iš kelių įgyti nors dalį bajorijai priklausančių privilegijų buvo patekti į miestų, kurių pareigūnams buvo taikomos kolektyvinės nobilitacinės privilegijos, valdžią. Lenkijoje tokiais išskirtiniais miestais buvo Krokuva ir Lvovas, LDK – Vilnius ir Mogiliavas [30; 45; 41, 300–325; 39; 51; 50; 49; 31]. Minėtasis W. Nekanda-Trepka nobilituoto miesto teisinės specifikos matyti nenorėjo, o Krokuvos miesto valdžios elito nobilitacijos jis tiesiog nepripažino [8]. Nors apskritai šioje srityje „plebėjams“ fantazijos netrūko. Pvz., XVIII a. vid. Lenkijoje vieno didiko tarnautojas, baudžiavinio valstiečio vaikaitis, kad gautų bajorystę, apsimetė netgi žydu neofitu [46; 52].

Vilniuje tokie nobilituoti pareigūnai buvo vaitai, burmistrai, tarėjai, suolininkai ir suolininkų teismo bei tarybos raštininkai, kurie pagal 1568 m. privilegiją užėmę pareigas formaliai įgydavo teisę įsigyti žemės už miesto jurisdikcijos, užimti pasaulietines ir dvasines pareigas, siųsti pasiuntinius į seimus, naudoti bajoriškus titulus ir t. t. Bajorai, užėmę šias pareigas, bajorystės neturėjo prarasti. Nors šie teisės aktai buvo gan prieštaringi [53], bet anksčiausiai šias teises gavusių Krokuvos ir Vilniaus miestų išimtinis statusas buvo gerai žinomas visoje Abiejų Tautų Respublikoje (toliau ATR), matyt, ir kai kuriose aplinkinėse teritorijose. Juo paprastai remiamasi vėlesniuose teisės aktuose, pvz., 1658 m. privilegijoje Lvovui, kurioje šis sulyginamas pagal prerogatyvas be jokių papildomų seimų konstitucijų su anksčiau minėtais miestais (bajoriški titulai, dalyvavimas seimuose, žemės valdymas įkaito ir amžinos nuosavybės teise ir kt.). Realiame gyvenime, ypač nuo XVII a. mažėjant miestų reikšmei, būdavo įvairiai, todėl ambicingiausiems Krokuvos, Vilniaus ir kitų miestų atstovams šių nobilitacijų dažnai nepakakdavo ir siekdami „tikros“ bajorystės bandydavo gauti atskirus nobilitacijų, bajorystės atstatymo ir panašius teisės aktus [54].

Šiame straipsnyje bus nagrinėjamas vienas, berods, unikalus atvejis, kai prieš 1655 m. Vilniaus miesto valdžios elito nariu – suolininku – tapo prieš tai svetimos valstybės – Švedijos – karalienės Kristinos su broliais Hansu ir Gerhardu už tėvo nuopelnus nobilituotas (1651 m.) olandų kilmės pirklys iš Rygos Reinholdas Wittmacheris-Palmstruchas (Wittmacher Palmstruch; 1612–1670). Švedmečiu (1655–1656 m.) jis Žemaitijoje rinko mokesčius švedams. Taigi, pastarasis dėl jam svarbių motyvų nebėgo iš nobilituoto elito, o, priešingai, jau po nobilitacijos pasistengė į jį patekti. Vadinasi, būti jame apsimokėjo. Šiame straipsnyje toliau analizuojami Vilniaus miesto aktų knygų [41, 45, 110, 112, 166, 167, 172, 266, 280, 288, 289, 369, 379; 16, 57, 60, 63, 64, 579, 660], kitų šaltinių duomenys, kurie papildomi švedų istoriografijos pasiekimais – kapitaliniu Gabrieliaus Anrepo (1821–1907) veikalu, kitomis publikacijomis [7; 33; 9; 26; 27; 35], verslo istorijos tyrimais.

Straipsnyje keliama hipotezė, kad šis stambus, verslo interesų Lietuvoje, matyt, ir švediškoje Livonijoje bei pačioje Švedijoje turėjęs pirklys galėjo tik formaliai siekti nobilitacijos Vilniaus valdžios elite, kad teisiškai įgytų jo nariams priklausiusias įvairias socialines (gyvenamo namo atleidimas nuo svečių apgyvendinimo prievolės ir kt.) ir ypač ekonomines privilegijas (pvz., atleidimo nuo kai kurių muitų mokėjimo). Neturėjęs planų įgyti žemės valdų ar užimti kokių nors bajoriškų pareigybių, R. Wittmacheris-Palmstruchas nebuvo suinteresuotas indigenato – svetimos bajorystės – pripažinimo procedūra seime. Jam pakako faktiškai disponuoti „dviguba“ bajoryste – išsaugoti švedišką Livonijoje bei visoje Švedijoje ir įgyti „vilnietišką“ – Vilniuje ir visoje ATR. Tam ir pravertė Vilniaus suolininko pareigybė. Švedijos ir ATR kare Reinholdas Wittmacheris-Palmstruchas pasirinko pirmąją ir galiausiai liko gyventi joje.

Wittmacherių-Palmstruchų nobilitacijos nereikėtų painioti su 4 nepilnavertėmis, pusiau propagandinėmis Jono Kazimiero Vazos, kaip Švedijos karaliaus, vadinamomis „švediškomis“ nobilitacijomis, kurios vėliau turėjo būti patvirtintos ATR seimų [43, 17; 28]. Tai varšuvietis Stefanas Kazimierzas Hankiewiczius († 1704), Lenkijos karalystės didžiosios kanceliarijos ir Voluinės dekretų kanceliarijos raštininkas, būsimas Varšuvos miesto tarėjas ir vaitas, kuris švedišką nobilitaciją gavo 1655 m., nors 1673 m. seimo aktas vėl surašytas kaip nobilitacinis. Kaip naujasis bajoras, matyt, mokėjo įvairių mokesčių, kurių nemokėjo kiti bajorai. Pvz., 1685 m. kartu su keliais kitais naujaisiais bajorais – Adrianu Kozłowskiu ir kt. – buvo atleistas nuo „subsydium milicji husarskiej“ mokesčio mokėjimo. Silezietis, baudžiavinio valstiečio sūnus Adamas Kotas (Kotowskis, 1626–1693) jo patronui, Wojniczo kaštelionui Janui Wielopolskiui, užtarus pateko į Jono Kazimiero dvarą, tapo jo sekretoriumi ir 1659 m. irgi tapo švedu bajoru. Šiaip buvo valdovo patikėtinis, turtuolis bankininkas ir verslininkas. 1673 m. bajorystė jam pripažinta kaip indigenatas. Tokia pat bajorystė dar 1655 m. buvo suteikta broliams Maciejui Franciszekui ir Wawrzyniecui Janui Wodzickiams, kuriuos 1677 m. seimas jos pagrindu naujai nobilitavo. Beje, antrasis buvo A. Kotowskio proteguojamasis ir verslo partneris, tapo garsios Lenkijos didikų giminės pradininku [10, 388, 292, 437].

Apie Vilniaus miestiečių nobilitacijas

Šiuo aspektu įdomi yra Vilniaus miesto tarėjo, karaliaus Vladislovo IV Vazos gydytojo, medicinos daktaro Motiejaus Vorbeko-Lettowo (1593–1663) bajorystės byla [55]. Kaip jau minėta, pareigas nobilituotame elite užėmę bajorai bajorystės tarsi neturėjo prarasti. Nepaisant to, M. Vorbekas-Lettowas savo atsiminimuose primygtinai aiškino, jog ne kartą magistratui labai prašant neišmanydamas teisės yra sutikęs tapti suolininku ir praėjus vos 3 mėnesiams buvęs išrinktas tarėju. Giminaičiai iš Prūsijos jį yra įspėję, jog pareigybės užėmimas dėl Vladislovo IV karūnacinės konstitucijos žeidžiąs jo bajorystę („gestio magistratus civilis derogat gentilitio ortui“). M. Vorbekas-Lettowas turėjo galvoje 1633 m. ATR seimo konstituciją, kuri išties nurodė atimti bajorystę iš tų, kurie „osiadłszy w mieście, handlem się bawiąc, magistratus miejskie odprawiają“. Jis teigė, kad tuomet jis nebedalyvavęs tarybos veikloje, o galiausiai 1637 m. žodžiu ir raštu pareiškęs apie pareigybės atsisakymą. M. Vorbekas-Lettowas akcentavo, jog tik neseniai yra sužinojęs apie tai, jog pareigų ėjimas kenkiąs bajorystei.

Reikia pažymėti, jog iš teksto aiškiai matyti, jog netgi keleriems metams po minėtos konstitucijos priėmimo M. Vorbekas-Lettowas anaiptol nenorėjo atsisakyti pareigybės, kuri jam Vilniuje teikė įvairių privilegijų ir kurioje įtakingą valdovo dvariškį – liuteroną – irgi norėjo matyti bemaž tik iš katalikų ir unitų sudarytas magistratas. Nors nuo svečių apsistojimo savo name Vokiečių g. buvo atleistas jau 1633 m., dar po dvejų metų (1635 m.) jis gavo servitoratą, o 1636 m. iždo dvariškio pareigas, M. Vorbekas-Lettowas pareigybės atsisakė ne tiek bijodamas konstitucijos ar nepasitikėdamas Lietuvos Statutu, o, kaip pats rašė [44], dėl neaiškios bajoriškos kilmės, nors ji ir buvo patvirtinta 1635 m. pradžioje. Savotiškai apsidrausdamas M. Vorbekas-Lettowas, kad ir nenorėdamas, tiesiog privalėjo atsisakyti tarėjo pareigų, kad nesukeltų dar didesnių abejonių savo įtartina bajoriška kilme. Mat jo nobilitacijos aktas (1635 m. valdovo nobilituotas kaip „Litawer (Litauer)“ [10, 294] buvo suformuluotas kaip bajorystės atstatymas, kuris leido išvengti daugelio apribojimų bei buvo numatytas ir III Lietuvos Statute) nebuvo patvirtintas seimo, todėl buvo neteisėtas.

Po jam išskirtinai palankaus valdovo mirties M. Vorbekas-Lettowas ir vėliau susidurdavo su mokesčių mokėjimo problemomis – 1651 m. norėta apmokestinti jį kaip plebėją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) lauko (kariuomenės) raštininkas Vladislovas Valavičius netgi planavo perimti jo žemės valdas kaip iš Vilniaus miesto tarėjo ir kaip iš turinčiojo nuosavybę miesto jurisdikcijoje, atseit, žemės valdą leno teise neteisėtai gavusio. Jam pavyko gauti labai svarbų LDK Iždo tribunolo sprendimą, pagal tuometinę teisę savotišką bajorystės įrodymą, pripažįstantį jį bajoru. Pats M. Vorbekas-Lettowas rašė, kad tai labai reikalinga jo vaikams, nes „juo grindžiu savo bajorystę“ („ex quo wywodzę gentilitiam originem meam“). O nobilitacinę privilegiją, kurią M. Vorbekas-Lettowas vadino „indigenatu“, turėjo slėpti, nes, kaip minėta, išduota ji buvo be seimo sutikimo ir neįtraukta į konstituciją, todėl daugelio amžininkų akyse teisinės galios neturėjo [44].

Atrodytų, jog šios bylos kontekste 1568 m. nobilitacinė privilegija neturėjo jokios pozityvios reikšmės, greičiau atvirkščiai. Tačiau tokia išvada būtų pernelyg skubota. Kaip minėta, konkrečiu atveju, nepaisant M. Vorbeko-Lettowo retorikos, kliudė ne jo tarėjo pareigybė, o apskritai tvirtesnių bajoriškos kilmės įrodymų stygius.

Gyvenime galėjo būti ir tokių situacijų, kada bajorui būti miesto valdžios elite apsimokėjo. Yra žinoma, jog kai kurie Abiejų Tautų Respublikos miestietijos atstovai kartais pasistengdavo pirmiau gauti nobilitaciją užsienyje, pirmiausia iš šv. Romos imperijos imperatoriaus, o paskui jau siekti jos patvirtinimo savo šalyje [43, 8–9].

Teiginį, jog dalis miestiečių siekė „tikros“, o ne gyvenime bajorijos dažnai nepripažįstamos miestietiškos bajorystės, galima pagrįsti ir bent keliais vilniečių pavyzdžiais. 1576 m. (taigi, dar iki 1578 m., kai buvo apribota valdovo teisė vienasmeniškai nobilituoti ir buvo privaloma gauti abiejų ATR seimo rūmų pritarimą), tarpininkaujant LDK kancleriui, didžiajam etmonui Mikalojui Radvilai „Rudajam“, buvo nobilituotas, didiko adaptuotas – į herbą priimtas – Vilniaus burmistras, turtuolis pirklys katalikas Motiejus Rudomina († 1586). Su Radvilomis jis buvo susijęs įvairiais verslo ryšiais, buvo jų kreditoriumi, už tai gaudavo valdyti valdų. Nepaisant nobilitacijos, toliau liko burmistru, juo vadinosi, gyveno mieste – testamentą 1586 m. sudarė mūrnamyje prie rotušės aikštės, kuriame pats gyveno (rašė, jog „sam mieszkam“). 1585 m. jis už didžiulę 14 000 kapų gr. sumą iš kardinolo Jurgio Radvilos nusipirko Dusetų valdą Ukmergės pav. Savo testamente tai labai akcentavo: „A majętność moją ziemską Dusiaty nazwaną wiecznym prawem kupioną “. Pastaroji žemėvaldos forma – „amžina nuosavybė“, o ne tik įkaitas – buvo labiausiai neginčijamas materialinis bajorystės atributas. Valdą paliko trims savo sūnums – Tomui, Jonui ir Laurynui. Testamente minėjo ne tik valdas, krautuves, prekes, bet ir didžiules pinigų sumas. Nuo jo prasidėjo garsi, gausi ir ilgaamžė LDK bajorijos giminė. Nobilitacijos akte, kuris yra išlikęs, akcentuojamos ir jo suteiktos paskolos velioniui valdovui Žygimantui Augustui [1; 34; 42; 11].

Bajoru faktiškai tapo Vilniaus burmistras (min. 1579–1584 m.), LDK iždininkas Lukas Mamoničius († 1606) [25]. Atrodo, neginčijama bajoryste naudojosi Vilniaus vaitas, karaliaus sekretorius Tomas Bildziukevičius († 1648), tapęs tituliariniu Derpto (Tartu) vaiskiu, su jau minėtais Rudominomis susigiminiavęs. Jo protėviai buvo tik miestiečiai. 1635 m. Varšuvos seimo metu valdovo buvo nobilituotas (formaliai atstatyta bajorystė) buvęs Vilniaus miesto tarėjas, medicinos daktaras Motiejus Vorbekas-Lettowas (1593–1663) (žr. aukščiau). Liuterono burmistro Jokūbo Gibelio († 1637) sūnus Tomas tapo bajoru, berods, de facto palikęs miestą ir įvykdęs nobilitacinės privilegijos sąlygą, kad bajorystę išsaugo ir vaikai, jeigu nesiverčia miestietiškais verslais. Tačiau gyvenime jis neretai susidurdavo su faktišku bajorystės nepripažinimu, pvz., mokėdamas mokesčius. 1673 m. seime „už karinius nuopelnus ir užtarus Vilniaus vaivadai, LDK didžiajam etmonui Mykolui Pacui“ buvo nobilituotas Vilniaus amatininko Petro Kurovičiaus sūnus, Vilniaus u-to auklėtinis, buvęs katalikiškasis tarybos raštininkas, LDK kaltintojas (1676–1691 m.) Simonas Kazimieras Kurovičius-Zabistovskis († 1691). Yra žinoma, kad už karinius nuopelnus būdavo nobilituojami ir nekariavę asmenys [43]. Jo brolis Jonas Chrizostomas († 1662) irgi buvo baigęs u-tą, paskelbęs proginės literatūros kūrinių, tapęs Raseinių (Žemaičių Kalvarijos) vienuolyno prioru, Lietuvos dominikonų provincijos generaliniu pamokslininku [38, 29–31]. 1678 m. Gardino seime buvo nobilituotas – jam formaliai sugrąžinta bajorystė („deduxit originem ex antecessoribus avitae nobilitatis obywatelów W.X.Litt.“) Vilniaus burmistro Aleksandro Romanovičiaus sūnus, burmistro ir medicinos daktaro Leopoldo Romanovičiaus brolis, burmistro Jono Romanovičiaus pusbrolis, LDK vicekaltintojas (1676–1691), vėliau LDK asesorių teismo kanceliarijos raštininkas Jonas Dionizijus Romanovičius († 1701). Pastarasis, matyt, buvo baigęs universitetines studijas – 1675 m. paskelbė proginės literatūros kūrinį, vedė Krokuvos miesto tarėjo, turtingo pirklio, karaliaus sekretoriaus Walento Schmidto († 1692) dukterį Ceciliją [38, 45–47; 6; 24]. Kažkaip išsprendė bajorystės klausimus ir kai kurie kiti Vilniaus miesto valdžios atstovų palikuonys, kaip antai: burmistro Jono Vaišnoravičiaus († 1657) sūnus, 1676 m. Vilniaus kanauninku, vėliau vyskupijos kancleriu tapęs teologijos daktaras Jonas Kazimieras Vaišnoravičius (apie 1620–1677), katalikiškojo tarybos raštininko Baltramiejaus Gavlovickio († 1639) sūnus, Plocko ir Pultusko kanauninku tapęs teologijos daktaras (Padujos u-to auklėtinis) Simonas Gavlovickis († po 1686). 1685 m. seime „užtarus LDK etmonams“ buvo nobilituotas – sugrąžinta bajorystė – Jonui Kazimierui Leškevičiui, atrodo, vilniečio pirklio sūnui, būsimajam Vilniaus vaitui [41; 12]. 1768 m. indigenatas buvo suteiktas Kazimierui Desztrunkui (de Strunck) – neabejotinai jau XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje gyvenusių svetimšalių pirklių palikuoniui [13; 10, 523].

Keturmečio seimo 1790 m. buvo naujai nobilituoti šie Vilniaus miesto valdžios atstovai: lapkričio 2 d. vaitas, karaliaus patarėjas (konsyliarz JKM) Nikodemas Pšemeneckis († 1808) [56] ir suolininkas Teodoras Linevičius († po 1790) [15, 192] – nuo skartabelato jie galėjo būti atlaisvinti tik įsteigę įmones [15, 193]; lapkričio 25 d. burmistrai – karaliaus sekretorius Antonis Liachovičius († po 1793 m. vasario 12 d.) [57], broliai Danielius [58] ir Leonardas Paškevičiai (Tolokonskiai) [59], taip pat pirklys Janas Mülleris (Miller) [15, 194]. Visų jų nobilitacija turėjo įsigalioti tik pagal 1775 m. konstituciją įgijus žemės valdų ir sumokėjus už bajorystės diplomą [15, 194]. Šie nobilitacijos aktai tarsi rodo, jog tuomet 1568 m. nobilitacinės privilegijos reikšmė buvo smarkiai sumenkusi.

Wittmacheriai-Palmstruchai

Duomenų analizė rodo, jog Andrejus Kotljarchukas knygoje apie Kėdainių uniją suplakė dviejų tikrų brolių Wittmacherių-Palmstruchų – Hanso Johanno (1611–1671) ir Reinholdo (1612–1670) – biografijų faktus, tad pastarojo veiklą renkant mokesčius švedams Žemaitijoje nepagrįstai priskyrė Hansui (Johannui) ir taip netiesiogiai pavertė jį Švedijos nacionalinio banko (Riksbanken) steigėju [60]. Jeigu jis išties būtų rinkęs mokesčius Žemaitijoje, tai logiška būtų spėti, jog prie Švedijos banko sukūrimo savo pinigėliais nolens volens galėjo prisidėti ir žemaičiai... Tačiau tikrovėje jis mokesčių Žemaitijoje nerinko ir joje tuomet apskritai nebuvo, gyveno Stokholme, Švedijoje (žr. žemiau). Neįsigilinęs į Wittmacherių-Palmstruchų genealogiją, nepanaudojęs lietuvių autorių tyrimų apie XVII a. vid. švedmetį Lietuvoje ir XVII a. Vilniaus miesto elitą A. Kotljarchukas tiesiog supainiojo du skirtingus asmenis.

Pagal šeimos tradiciją, perteiktą vokiečių ir švedų genealogų, Wittmacheriai-Palmstruchai buvo iš Olandijos pietryčių (galbūt iš Roermondo, dabar Limburgo provincija, buvusi Holšteino grafystė) kilę protestantai. Nuo religinių persekiojimų XVI a. antroje pusėje aukščiau minėtų brolių tėvas pirklys ir finansininkas Reinholdas Wittmacheris († apie 1646, Reinholdt Wittmacher, Wittmaker) pabėgo į Lenkiją, o tiksliau – į Lietuvą [61]. Yra žinoma, jog Roermondas būtent XVI a. vid. tapo Ispanijos dalimi ir kontrreformacijos centru. Čia aktyviai veikė inkvizicija. Matyt, dėl besikeičiančios situacijos Lietuvoje bei dėl didesnių verslo galimybių R. Wittmacheris galiausiai persikėlė į Livoniją, į Rygą. Tokių išeivių iš Olandijos Rygoje buvo ir daugiau [62]. Joje prekybos mastai buvo didžiuliai ir su Vilniumi tiesiog nepalyginami, pelnas iš prekybos siekdavo net iki 50 proc. Ryga tuomet neabejotinai buvo tapusi svarbiausiu LDK užsienio prekybos punktu (antroje vietoje buvo Karaliaučius, o didžiausias Baltijos uostas – Gdanskas – LDK didelės tiesioginės reikšmės neturėjo). Tiesa, švedmetis Rygą (užimta 1621 m. rugsėjo mėn.) kiek nutolino nuo ATR, nors lietuviški grūdai Livoniją pasiekdavo ir toliau [48, 36, 51, 96; 47]. Rygoje R. Wittmacheris gyveno maždaug nuo XVI a. pab. – XVII a. pr. Kaip žinoma, 1582–1600 m. laikotarpis buvo taikus, Švedijos ir ATR karas vyko 1600–1629 m. Kaip ir kiti rygiečiai pirkliai (XVII a. pr. Rygoje buvo apie 300 pirklių šeimų) privalėjo turėti gerus ryšius su LDK, iš kurios (šalia Rusijos) į Rygą patekdavo didelė dalis per uostą eksportuojamos žemės ūkio (kanapių ir linų pluoštas bei sėmenys, grūdai ir kt.) ir miško produkcijos (potašas, pelenai ir kt.) [48, 42–47, 87–90; 35]. Ne veltui atvykėlis R. Wittmacheris buvo vedęs rusėnę iš LDK Aną Bielską (Bjelską) (žr. genealoginę lentelę). Rygoje 1611–1620 m. gimė jo vaikai, kurie sulaukė pilnametystės. Buvo įprasta, jog rygiečiai pirkliai dėl efektyvios prekybos palaikydavo nuolatinius kreditavimo ir kt. santykius su didikais, pirkliais, bajorais ir netgi valstiečiais vadinamajame „hinterlande“. Jam priklausė iki pusės LDK teritorijos, daugiausia šiaurės rytų. Žymiausio XVII a. Rygos prekybos tyrėjo Vasilijaus Dorošenkos nuomone, į šią sritį pateko Vilnius bei Kaunas ir Minskas. Apie tai, jog prekės buvo gabenamos į Rygą iš šių miestų, teigė Rygos miesto tarėjas (nuo 1618 m.) Benedictas Hintze [48, 87–96, 300, 304, 318]. Nors XVII a. pirmos pusės šaltinių išlikę palyginti mažai, vis dėlto daugiau yra argumentų paneigti tokį teiginį. Vilnius daugiau buvo integruotas į Nemuno vandens kelią, taigi į Karaliaučiaus „hinterlandą“, nekalbant apie Varšuvos kryptį. Su Ryga buvo susijęs ir Radvilų Biržų kunigaikštystės ūkis. Rygos pirkliams (žinoma, ne turguje, kaip kartais netiksliai teigiama) buvo parduodamos kanapės, linai, grūdai, perkamos įvairios importo prekės (lašiša, silkė, olandiškas sūris, vynas, audiniai, apelsinai, citrinos ir kt.) ir gaunami dideli kreditai. Čia iš laivų ar vietos gyventojų, jeigu nepavykdavo atsigabenti iš Olandijos tiesiogiai, buvo įsigyjama olandiškų galvijų. 1631 m. išleisdamas sūnų Jonušą II į edukacinę kelionę į Olandiją Kristupas II Radvila pavedė savo tarnautojui gauti dviejų Rygos pirklių vekselius su 2 proc. palūkanomis ir laivu išsiųsti juos tiesiai į Amsterdamą [32].

Sukaupęs kapitalą iš prekybos, finansų ir muitų administravimo R. Wittmacheris jau galėjo skolinti Švedijos karaliui Gustavui II Adolfui (valdė 1611–1632) pinigų garnizonams švediškoje Livonijoje išlaikyti. Karo metu 1617 m. Gustavas II Adolfas užėmė teritoriją iki Dauguvos su Ryga. Už tai R. Wittmacheriui buvo pažadėta nobilitacija, kurią galiausiai 1651 m. iš karalienės Kristinos (valdė 1632–1654) ir gavo visi trys jo sūnūs [35; 63]. Iš rygiečių Švedijos valdovai nobilitavo kelias dešimtis įtakingų asmenų, daugiausia pirklių [48, 97–101, 105–106, 319–320]. Vos 6 km. nuo Rygos, Vidžemėje, R. Wittmacheris 1631 m. nusipirko Belles (Bellenhof, Wittmachershof, Belas, Beliņa, Vitmakera muiža, dabar: Ķekavas novads, Daugmales pagasts, Bukulti) dvarą iš Rygos miesto kalyklininko Martino Wulfo (1593–1633). Palmstruchai (Palmstrauchai) dvarą pardavė 1710 m. Yra išlikęs XVIII a. pab. Johanno Christopho Brotze pieštas dvaro vaizdas (žr. 1 il.). Wittmacherių dvaru jis buvo vadinamas dar XX a. pr. [17; 23; 64]. Kuris iš sūnų paveldėjo dvarą, neaišku. Pačioms įtakingiausioms Rygos miesto šeimoms turtingas pirklys R. Wittmacheris, atrodo, nepriklausė, pvz., nebuvo tarėju ar burmistru.

XVII a. 3 dešimt. pab. dėl komplikuotos tarptautinės padėties Baltijos jūroje Rygos prekyba susidūrė su įvairiais iššūkiais, todėl, matyt, turtingiausiems pirkliams nepriklausiusio R. Wittmacherio sūnūs ieškojo naujų verslo galimybių – Reinholdas Lietuvoje, o Hansas – Olandijoje bei Švedijoje. 1634 m. H. Wittmacheris (Wittmaecker) atvyko į Amsterdamą ir 1635 m. tapo jo piliečiu, taigi gavo teisę verstis prekyba ir pan.

Miestas buvo pasaulio ekonomikos centras. Į Olandiją (šalia Anglijos, Vokietijos) patekdavo didžioji dalis Rygos eksporto. Rygiečiai turėjo intensyvių verslo ryšių su amsterdamiečiais, į šį miestą patekdavo didelė dalis eksporto, iš jo – importas. Amsterdamo pirkliai – faktoriai komisionieriai – parduodavo dalį rygiečių prekių, todėl šie sekė kainas Amsterdame ir pan. Atsiskaitant buvo operuojama grynais pinigais – dešimtimis tūkstančių talerių – bei vekseliais. Dar didesnės apimtys buvo Gdansko – Amsterdamo bei Gdansko – kitų Olandijos miestų tarpusavio verslo santykiuose. Grūdų eksportas iš Rygos Amsterdamo prekyboje XVII a. pirmoje pusėje sudarė 20, 5 proc. [48, 30–31, 38, 54; 21; 19; 20], nors Rygos eksporte tuomet dominavo kitos prekės.

02-1
1 il. Gribbylunds dvaras (gård), kuriame gyveno bankininkas Hansas-Johanas Wittmacheris-Palmstruchas (1611–1671). Löttingelund, Täby, šiuolaikinis vaizdinys

02-2
2 il. Wittmacherių-Palmstruchų herbas (1660) (pagal 1651 m. nobilitacijos aktą). Herb Witmacherów Palmstruchów Palmstruch adliga vapen

Iš Olandijos vietininko Fridricho Henriko Oraniečio sekretoriaus Constantijno Huygenso (1596–1687) korespondencijos (1638 m. spalio 1 d. laiškas) sužinome, jog tuomet Amsterdame gyvenęs H. Wittmacheris, nesumokėjęs už prekes Amsterdamo pirkliui Johannui van Wickevoortui 1000 florinų, išvyko į Rygą, o iš jos į Vilnių. Ši informacija patvirtina duomenis apie tai, kad 1638 m. jis gyveno Rygoje. Pasiųstas amsterdamiečio pirklio tarnautojas Joanas van der Duijekas tik iš H. Wittmacherio išgirdo, jog šis esąs kunigaikščio Radvilos (neaišku kurio; Jonušas Radvila buvojo Olandijoje 1632 ir 1633 m., jo globėjas dėdė Kristupas II Radvila mirė 1640 m.) malonėje ir pinigų nemokėsiąs. Iš kito (1639 m. vasario 8 d.) laiško matyti, kad kunigaikštis buvo nurodęs skolą sumokėti. Matyt, prekės buvo gautos jo vardu? [4; 65]. Galbūt dėl to grįžęs atgal 1639 m. vasario mėn. H. Wittmacheris buvo nuteistas kalėti (iš tiesų suėmimo priežastys nėra aiškios). Numizmatikos istorikas Aleksandras Platbārzdis spėjo, jog jis galėjo būti ekonominis švedų šnipas. Tačiau taip galėjo atsitikti ir dėl minėtos ar kitos skolos. Matyt, kalėjime jis fiziškai neilgai tebuvo, nes 1644 m. vedė Margarethą van den Bosch (1617–1677) iš Hagos. 1644–1653 m. susilaukė 5 vaikų – trijų dukrų ir dviejų sūnų (žr. 1 genealoginę lentelę psl. 23). 1646 m. liepos mėn. užtarus Švedijos karalienei Kristinai kaltinimai jam buvo panaikinti. Kitais metais H. Wittmacheris paliko jam nesėkmingą miestą bei šalį ir pradėjo tiek pat permainingą finansininko karjerą Stokholme, Švedijoje. Jį ir toliau lydėjo karalienės malonė –1651 m. už tėvo nuopelnus finansiškai remiant valdovą (paskolas) ir vykdant fortifikacijos darbus Livonijoje kartu su broliais Reinholdu (straipsnio „herojus“) bei Gerhardu formaliai buvo nobilituotas, gavo herbą (žr. 2 il.) ir pasivadino Johannu Palmstruchu (kiti pavardės variantai – Palmstrauch, Palmstrӧm). Ir jo broliai nuo tol taip pat pradėjo vadintis dviguba pavarde. Beje, pradžioje bajorystė buvo vadinama „neįvesdintąja“ (ointroducerad adel). Tai reiškia, jog ji nebuvo patvirtinta Bajorijos rūmuose (Riddarhuset), o Wittmacheriai-Palmstruchai socialiai pripažinti kaip švedų bajorai. Monarcho nobilituotieji asmenys turėdavo gauti tokį patvirtinimą, nors buvo nemažai bajorų šeimų, kurios jo neturėjo. Jų bajorystė teisiškai dėl to nebuvo ginčijama, jie galėjo naudotis titulais, herbais ir t. t. Būtent Švedijos baltiškose provincijose ir buvo daugiausia tokios bajorijos. Kaip ten bebūtų, jau 1661 m. J. Palmstruchui pavyko pasiekti ir minėtąjį pripažinimą – taip nobilituotieji tapo „įvesdintąja“ bajorija (introducerad adel).

1 lentelė. Wittmacherių (Palmstruchų) genealogija XVII a. vid. – XVIII a. vid.
02-1lentele

Kitos pavardės formos: Witmacker, Palmstruck. Vartojami simboliai: * – gimimas.
Lentelė sudaryta pagal:
Matrikel öfwer Swea rikes ridderskap och adel, uppå des begäran wid 1751. års riks-dag, utgifwen med historiska och genealogiska anmärkningar. Förra del. [del I], Anders Ant. von Stiernman. Stockholm, 1754, p. 531–532; Svenska adelns ättar-tafl or, utgifna af G. Anrep. Stockholm. 1862, t. 3, p. 151–155; G. Elgenstierna. Den introducerade svenska adelns ättartavlor med tillägg och rättelser. Stockholm, 1930, t. 5, nr. 657, tab. 1–22 [prieiga per internetą: <http://www.adelsvapen.com/genealogi/Palmstruch_nr_657>]; A. Šapoka. 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais. Vilnius, 1990, p. 188, 190; S. Fritz, Johan (Hans) Palmstruch. Svenskt biografi skt lexikon. 1992–1994, t. 28, p. 711–713 [prieiga per internetą: <http://www.nad.riksarkivet.se/sbl/Presentation.aspx?id=8034>]; A. Ragauskas. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.). Vilnius, 2002, p. 45, 110, 112, 166, 167, 172, 266, 280, 288, 289, 369, 379; Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, opracował. Wstępem i przypisami opatrzył D. Frick. Warszawa, 2008, p. 57, 60, 63, 64, 579, 660.

1654 m. finansininkas J. Palmstruchas buvo paskirtas 1651 m. įsteigtos Prekybos tarybos (Kommerskollegium) nariu (Kommerskollegiekommissarie). Nors jo 1652 ir 1655 m. pasiūlymai dėl banko įsteigimo buvo atmesti, tačiau jam pavyko kreiptis tiesiai į Karolį X Gustavą, kuris 1656 m. pabaigoje pritarė jo planui. 1657 m. liepą buvo atidarytas pusiau valstybinis Stokholmo bankas (gavo privilegiją steigti bankus Švedijoje 30 metų), kurio valdytoju buvo paskirtas J. Palmstruchas. Pradžioje Amsterdamo ir Hamburgo bankų pavyzdžiu sukurta institucija klestėjo, atidarė filialų, išleido pirmuosius Europoje popierinius banknotus. Tačiau jau po kelerių metų dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl priimamų indėlių trumpalaikiškumo ir išduodamų paskolų ilgalaikiškumo, dėl 1661 m. pradėtų leisti „Kreditivsedlar“ – kreditinių popierių, kitaip – popierinių pinigų (jie turėjo būti banko išmainyti į auksą ar sidabrą vos tik juos pateikus) – dalis jų nebuvo padengti brangiaisiais metalais ir jų vertė smuko, 1667 m. rugsėjį bankas nebepajėgė vykdyti savo įsipareigojimų ir galiausiai bankrutavo. Banko direktoriui už apgaulingą sąskaitybą – banke nebuvo išteklių, kurie jame turėjo būti pagal buhalterines knygas, buvo atimta bajorystė ir bankinė privilegija bei priteista atlyginti nuostolius. Kadangi to padaryti J. Palmstruchas nepajėgė, turėjo būti amžiams ištremtas arba nubaustas mirties bausme. Į kalėjimą uždarytam eksbankininkui 1670 m. iš dalies buvo atleista, o 1671 m. jis mirė. J. Palmstruchas valdė Gribbylundso dvarą prie Stokholmo – yra jo vardo gatvė (Palmstruchs väg), palaidotas buvo Täby bažnyčioje. Taigi J. Palmstruchas – vienas iš Švedijos bankinės sistemos kūrėjų. Stokholmo bankas buvo valstybės išpirktas ir tapo Švedijos nacionaliniu banku [9; 27; 36].

Kaip išties jis buvo susijęs su LDK? Kaip matyti, jis buvodavo joje, čia gyveno brolis Reinholdas, su juo, matyt, turėjo bendrų verslo reikalų. Kaip minėta, J. Palmstruchas nerinko mokesčių Žemaitijoje 1656–1657 m. Tačiau yra išlikęs jo laiškas, rašytas 1656 m. iš Elbingo [66]. Kaip ten J. Palmstruchas atsidūrė, neaišku. Kažin ar galėjo atvykti su Livonijos generalgubernatoriaus Magnuso Gabrieliaus de la Gardie kariuomene, kuri po Kėdainių sutarties aktų pasirašymo 1655 m. spalį galiausiai pasiekė Elbingą?

Finansus Stokholmo bankui steigti ir vystyti J. Palmstruchas, be abejo, sutelkė ne tik savo. Yra žinoma, jog dalininku buvo iš tos pačios Livonijos kilęs metalurgijos pramoninkas Reiholdas Rademacheris, beje, J. Palmstrucho svainis (žr. žemiau). Atrodo, kad vienu iš banko dalininkų galėjo būti ir J. Palmstrucho brolis Reinholdas.

Reinholdas Wittmacheris-Palmstruchas

Taigi, grįžkime prie R. Wittmacherio. Vilniaus miesto istorijos šaltiniuose jis, kaip liuteronas pirklys, pradedamas minėti 1644–1646 m., sulaukęs per 20 m. Vienoje 1644 m. kovo mėn. pradėtoje byloje miesto tarybos teismas konstatavo, jog jis yra sėslus, t. y. turi nekilnojamojo turto – „bene possessionatus est tanti“ („jest dobrze osiadły“) [2]. Vadinasi, neteisingas vėlesnis Vilniaus magistrato unitų teiginys, kad iš švedams surinktų mokesčių R. Wittmacheris 5000 auks. davęs žmonai, kad nupirktų mūrnamį, nes „neturėdamas posesijos negalėtų būti suolininku“ [41, 45]. 1636 m. karaliaus dvarui apgyvendinti skirtų Vilniaus namų surašyme minimas S. Engelbrechto našlės mūrnamis Pilies g. Našlė turėjo valdovo Vladislovo IV privilegiją, atleidžiančią jos velionį vyrą S. Engelbrechtą ir jo vaikus (A. R. – Mindaugo Paknio vertimas („šeimininkę ir jos vaikus“) neteisingas) nuo svečių prievolės iki gyvenimo pabaigos. Kadangi name vis tik apsistojo Lenkijos pakamaris Adamas Kazanowskis, atrodo, vaikų neturėjo būti, bet istoriografijoje minimi du – Jonas ir Martynas [72].

Namas aprašytas taip: „Apačioje krautuvė, du sandėliai, galerija malkoms sukrauti, bravoras (faktiškai alaus darykla; čia ir kitur Mindaugo Paknio vertimas mano koreguotas – A. R.), arklidė dviem arkliams laikyti, du rūsiai. Viršuje, primame aukšte, vienas kambarys į gatvės pusę, priemenė su virtuvėle. Iš kiemo pusės kambarėlis su virtuvėle ir kamarėle, taip pat kambarėlis su priemenėle. Kiemo gale, virš arklidės, du kambariai su priemene. Antrame aukšte didelis kambarys su priemene ir kambarėlis priešais“ [71]. Aukščiau ne kartą minėtas jo brolis Hansas (Johannas) Vilniaus evangelikų reformatų krikštų knygoje užrašytas jau 1638 m. 1668 m. vilnietiškame dokumente minimas ir brolis Gerhardas (1620–1677), būsimasis Rygos miesto uosto raštininkas, dar 1650 m. vedęs vilniečių Engelbrechtų šeimos atstovę Christiną (1637–1677), su kuria susilaukė aštuonių vaikų. Vėliau jis liko gyventi Rygoje.

R. Witmacheris jau 1639 m. vedė žymios vilniečių protestantų šeimos atžalą, Jurgio I Štrunko (Schtrunk) dukterį Kotryną (Catharina, † 1691), Simono II Engelbrechto († pr. 1636) našlę. Kaip pažymi M. Vorbekas–Lettowas, jaunesnysis Simonas Engelbrechtas mirė Karaliaučiuje 1636 m. nepalikęs testamento (hic Regiomontum suscepto itinere ibidem febre ardentissa correptus, intestato decessit). Po jo mirties gimė dukrytė, kuri buvo pakrikštyta Christinos vardu – Davidas Frickas Štrunkų genealogijoje jos nenurodo [73]. Šios šeimos atstovas – pirklys, Vilniaus liuteronų bažnyčios vyresnysis Vilhelmas Engelbrechtas († 1642) – 1636–1640 m. buvo Vilniaus miesto suolininku, 1641–1642 m. tarėju. Apskritai olandai liuteronai ir evangelikai reformatai XVII a. pirmos pusės Vilniuje ekonomiškai buvo labai stiprūs – pakaks nurodyti turtingą pirklių Winholdų šeimą [40], Vilniaus pilies statytoją ir pilininką (1619 03 14–1633) Petrą Nonhartą († 1633). Jis, beje, 1609 m. buvo nobilituotas (patvirtintas indigenatas) [67].

Kai kurie duomenys rodo, jog R. Witmacheris Vilniuje aktyviai užsiėmė verslu. Iš vienos gan informatyvios bylos matyti tam tikra verslo schema, susijusi su vilniečiais pirkliais ir Karaliaučiumi – šiuo atveju ne Ryga. 1644 m. kovo 12 d. dėl velionio vilniečio pirklio Martyno Ufageno Gautero (Marthin Uphogien Gauter) skoliaraščių R. Wittmacheris (Reynhold Withmacher), kaip Vilniaus miestietis ir pirklys, savo ir kitų Vilniaus pirklių – Antonio Vingarto (Antoni Wingarth), Rudolfo von der Reno (Rudolf von der Ren), Mathiaso Sichteno (Mathias von Sychten), taip pat Kondrato Frezo (Kondrat Kondratowicz Frez) ir Kristupo Horno (Krzysztof Horn), velionio Hendricho Kleskeno (Hendrych Klessken) globėjų ir Martyno Kaštelos (Marcin Kasztella) – vardu šaukė į teismą vilnietį pirklį Aleksandrą Juškevičių dėl to, kad jis išplukdė Nemunu ir pardavė Karaliaučiuje velioniui priklausiusią miško produkciją už 20 000 auks. Velionis ieškovams buvo likęs skolingas iš viso 5000 auks., tarp jų R. Wittmacheriui – 888 auks. Toji miško produkcija „pod herbiem i znakiem swoim“ (iš viso 20 kapų lentų, 3 kapos 5 štukos vančoso, dvi kapos 56 štukos pelenų, 7 kapos 26 štukos klepkos) buvo paruošta 1639–1641 m. Vilniaus pilininko ir statybininko Povilo Podchocimskio valdytoje karališkoje valdoje Mostuose, Ofiarevičių kaime, taigi prie pat Nemuno. Pagal 1639 m. rugpjūčio mėn. kontraktą su Karaliaučiaus pirkliais, Knipavos tarėju Arnoldu Bredleru ir Szemelfeningu, A. Juškevičius buvo raštiškai pažadėjęs, kad pardavęs prekes atiduos velionio skolas, bet to nepadarė ir nestojo į teismą 3 metus Beje, velionio M. Ufageno Gautero našlės ir vaikų gobėju buvo tas pats P. Podchocimskis. Šie vilniečiai pirkliai toje pat byloje miesto tarybos teismo buvo įvardyti kaip „kupcy dobrze znaczni i niemał wszyscy osiadli“, t. y. stambūs pirkliai ir beveik visi sėslūs. A. Juškevičius aiškino, jog dalis neprižiūrimų prekių buvo nunešta vandens, dalis išvogta. Iš Karaliaučiaus pirklio su velioniu kaip kompanionai („jako sociis“) jie buvo gavę 9000 auks. medžiagai paruošti (ieškovų teigimu, tik 6000 auks.), kurie turėjo būti išmokėti per tris kartus. Tačiau netrukus po kontrakto sudarymo 1640 m. gruodį, berods, Karaliaučiuje M. Ufagenas Gauteras mirė ir visa prievolė perėjo A. Juškevičiui. A. Juškevičius teigė, kad prekių areštas buvo neteisėtas, o skoliaraštis prievarta išgautas, dėl ko 1641 m. birželį ir pareiškęs protestą. Dėl neteisėtų veiksmų jis patyręs 12 700 auks. nuostolių. Iš 1646 m. lapkričio mėn. dokumento žinome, jog byla galiausiai pateko į valdovo asesorių teismą [3].

Pažymėtina, kad XVII a. pirmoje pusėje su vilniečiais protestantais giminystės ir verslo ryšiais buvo susiję ir kitų asmenų. Kai kurių jų karjera svarbi ir naujosios bajorijos kontekste, pvz., atvykėliai iš Vengrijos Eperješai. Kaip žinoma, Kristupo Eperješo sūnus Jonušas 1601 m. buvo nobilituotas (seimo konstitucija bajorystė patvirtinta 1607 m.) [22]. Dar anksčiau (1597 m.) už prekybos pajamas (miško produkcija ir kt.) jis nusipirko Panemunės dvarą, kur buvo pastatyta įspūdinga pilis. J. Eperješo sūnus, Vilniaus taurininkas Jurgis, kuriam teko tėvo palikimas, buvo vedęs Vilniaus miestietę.

R. Witmacheris su žmona turėjo mažiausiai keturis vaikus, kurie sulaukė pilnametystės: generalkvartermeisterį-leitenantą Georgą Reinholdą (1645–1712), inžinerijos kapitoną Johaną († 1707), kapitoną Martiną (1648–1718), Reinholdą Dawidą, kuris mirė mažametis. Matyt, visi jie gimė Vilniuje. Čia apie 1655 m. pradžią R. Witmacheris ir tapo suolininku unitiškoje pusėje. Kaip ir jo kolegą Hendrichą Monesą, R. Witmacherį parėmė Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas evangelikas reformatas Jonušas Radvila – tvanui praėjus jo spaudimą akcentavo unitiškasis suolas [41, 166]. Kaip jau minėta, 1651 m. brolio Hanso išgauta švediška nobilitacija galiojo ir jam. Ji irgi galėjo būti svarbi suolininko karjerai pradėti. R. Wittmacheris buvo liuteronas, todėl patekti į magistratą buvo sunku. Reikia manyti, jog paskatinti jį galėjo ne tik valdančiojo elito nariams taikomos privilegijos, bet ir ne „nepilnavertė“ jo 1651 m. bajorystė. Galbūt todėl jis siekė ją papildyti dar kitu socialiniu ekonominiu laimėjimu?

Prasidėjus lemtingiems XVII a. vid. įvykiams – Rusijos ir ATR karui, galiausiai Švedijos ir ATR karui – R. Wittmacheris tapo Livonijos muitinės direktoriumi ir rinko mokesčius taip pat ir Žemaitijoje. Gali būti, jog buvo rekomenduotas to paties J. Radvilos bei įtakingojo brolio Hanso (Johanno). Kaip švedų mokesčių rinkėjas, agentas, inspektorius Žemaitijoje būtent Reinholdas Vitmacheris (Palmstrӧmas) įvardytas lietuvių istoriko Adolfo Šapokos veikale apie Kėdainių sutartį [68]. Apie tai, jog R. Wittmacheris buvo vilnietis liuteronas, olandų kilmės pirklys, A. Šapoka, matyt, nežinojo. Vilniaus šaltiniuose irgi minima, kad karo metais su broliu Jokūbu (švedų genealogai tokio brolio nežino, gal tai brolio Gerhardo antrasis vardas?) Žemaitijoje rinko mokesčius švedams.

Kaip jau buvo minėta, R. Wittmacheriui buvo mestas kaltinimas, jog iš švedams surinktų mokesčių 5000 auks. davęs žmonai mūrnamiui įsigyti, kitaip, atseit, nebūtų galėjęs tapti suolininku. Tačiau tai netiesa, nes, kaip minėta, jis tapo suolininku unitų pusėje Vilniuje dar iki švedmečio. Nepaisant to, 1657 m. sausio 28 d. valdovo Jono Kazimiero sprendimu „brolių Reinholdo ir Jokūbo Wittmacherių“ kaip išdavikų turtas kaduko teise buvo atiduotas LDK didžiajam maršalkai Kristupui Zavišai.

Betgi 1659 m. Karaliaučiuje išleistame Vilniaus u-to profesoriaus, kataliko Simono Dilgerio epigramų rinkinyje yra epigrama, skirta ir „Reinholdui Witmacheriui Palmstrauchui“:

Gratia ipsa hora excidii Vilnensis facta, authore a Nobili et Magnifico Domino Reinholdo Witmacher Palmstrauch.
Ut troes, jacui somno vinogue sepultus, Exitio Vilnam cum mala facta dabant // Jam mala multa mihi, trepidae timere Caemoenae.
Ausa sed est vatem nulla vocare suu.
Ausus, adest, vatemque monet, secum evocat,
Urbe
Witmacher, noster Castor, et Euryalus.
Gratia, confiteor, magna est. Nil profui.
Illic
Occubuise velim, quam mala longa pati,
Mortem improvisam Superi brevitate rependunt.
Multa, dingue, patis, uil, nisi saepe morri,
Est. [5].

Kaip gyvenantis Rygoje, R. Wittmacheris minimas vilnietiškuose šaltiniuose 1663 m. 1666 m. Vilniaus miesto magistrato unitų suolas teigė, jog jis išvyko iš miesto į kitas valstybes, taigi atsisakė miesto teisės ir pareigybės – „wyniósł się z miasta do inszych państw, przez co renunciavit iuri civitatis i magistratus“ [41, 112]. 1670 m. gegužės 5 d. paminėtas kaip miręs. Vilnietiškuose šaltiniuose minimas ir jo sūnus Martynas Witmacheris („Palmstrauchas“), kuris 1699 m. įvardytas LDK kariuomenės kapitonu. Iš teisminės bylos sužinome, kad jam buvo priteistas tėvo mūrnamis, užgrobtas teisininko Kolčano našlės Marijanos Seliaviankos. Pasak ieškovo M. Witmacherio („Palmstraucho“), jis restauravęs mūrnamį, o išvykdamas į tarnybą įleidęs nuomininką, kurį atsakovė išvariusi [41, 112]. Vadinasi, jis gyveno Vilniuje. Beje, jis nefigūruoja XVII a. antros pusės ATR kariuomenės karininkų žodyne [69].

Taigi, vilnietis R. Witmacheris-Palmstruchas de facto turėjo ne tik dvi bajorystes – švedišką (1651 m. nobilitacija) ir lietuvišką (kaip suolininkas), bet ir dvi pilietybes – Vilniaus ir Rygos, kitaip kalbant, buvo savas tiek čia Lietuvoje, tiek Švedijos Livonijoje. Galima spėti, jog mokesčius, matyt, jo manymu, jis rinko ne kaip išdavikas, o kaip finansininkas, muitininkas, vertęsis tuo, pvz., jau 1654 m. Rygoje, taigi švedų Livonijoje, kaip ir jo tėvas. Žemaitiją švedams užėmus, sudarius Kėdainių sutartį, kaip specialistas R. Witmacheris-Palmstruchas šias funkcijas atliko ir Žemaitijoje. Švedams pralaimėjus 1657 m. pavasarį turėjo bėgti. Pažymėtina, jog yra išlikę kai kurie R. Witmacherio, kaip muitinės direktoriaus, laiškai, pvz., 1661 m. rugpjūčio 19 d. Rygoje rašytas laiškas Livonijos generalgubernatoriui M. G. de la Gardie. Kada iš Rygos išvyko į Švediją, neaišku. Atrodo, kad į senatvę atvyko pas turtingąjį svainį R. Rademacherį, nes buvo palaidotas toje pačioje Torshälla bažnyčioje, kaip ir jis. Galbūt turėjo verslo reikalų su broliu ir Stokholme, nes disponavo didelėmis pinigų sumomis, turėjo Švedijoje problemų dėl finansų – buvo apkaltintas išeikvojimais, 1668 m. Stokholme buvo įkalintas. Mirė Stokholme, kaip teigiama, nuskurdęs. 1672 m., jau po mirties, paskelbtas nekaltu, jo našlei ir vaikams atstatyta garbė. Kai kurie jo palikuonys padarė nemenką kariškio karjerą Švedijoje.

Duomenys rodo, jog R. Wittmacheris-Palmstruchas priklausė stambiai, Lietuvoje, Livonijoje ir Švedijoje veikusiai grupei verslininkų, kurie buvo olandų kilmės ir tarpusavyje susigiminiavę. Kaip matyti iš pateiktos genealogijos (žr. 1 genealoginę lentelę psl. 23), Johano ir Reinholdo svainis buvo kitas olandų kilmės rygietis pirklys, pramonininkas Reinholdas Rademacheris (1609–1668). Dar gyvendamas Rygoje, sukaupęs didelį kapitalą iš prekybos su Rusija ir, matyt, su Lietuva, jis 1651–1653 m. bandė sukurti metalurgijos centrą Valmieroje, o susidūręs su problemomis netgi grasino savo veiklą perkelti į ATR, turbūt, į Lietuvą. Vėliau galvojo apie gamyklos steigimą Gotlande, 1654 m. gavo privilegiją ją įkurti Kircholme. Dėl prasidėjusio karo su Maskva galiausiai 1654–1659 m. realizavo savo sumanymą įkurti metalurgijos ir geležies manufaktūras Eskilstunoje (Švedija). Tai R. Rademacheris padarė su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo pagalba. Gavęs monopolinę privilegiją, įkūrė naują Karolio Gustavo vardo miestą. Gamino šaudykles, patrankas, kitą produkciją. Tai buvo viena pirmųjų tokio tipo gamyklų Švedijoje, joje dirbo meistrai ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Livonijos [29; 37].

Neabejotina, jog visi šitie giminaičiai veikė kartu. Matyt, vilnietis R. Wittmacheris-Palmstruchas savo kapitalą, taip pat ir dalį pinigų, surinktų iš žemaičių (kas gali paneigti?), investavo tiek į brolio banką, tiek į svainio manufaktūras. Yra žinoma, kad R. Rademacheris svainio Johanno (Hanso) Palmstrucho banke irgi turėjo savo indėlį [37]. Beje, R. Rademacherio žmona po jo mirties tvarkė verslo reikalus iki pat gyvenimo pabaigos. Jie dar buvo įsisūniję Reinholdą Poortą, kuris vedė jų dukrą. R. Rademacheris buvo palaidotas Torshälla bažnyčioje, giminės kapavietėje.

Remiantis R. Witmacheriu-Palmstruchu, jo giminaičiais, jų „prošvediška“ veikla galima aptarti ir kai kurių to meto Vilniaus miestietijos grupių bei asmenų, konkrečiai kitataučių liuteronų, pozicijas Švedijos atžvilgiu, religinių, ekonominių ir kt. veiksnių įtaką joms. Ikišiolinėje istoriografijoje buvo analizuotas tik bajorijos santykis su švedais ir miestietijos, daugiausia stačiatikių, santykis su rusais. Į ekonominių ir religinių veiksnių įtaką LDK bajorijos pozicijoms švedų atžvilgiu naujai dėmesį atkreipė jau minėtas A. Kotljarchukas, mano manymu, po Tadeuszo Wasilewskio gan įtikinamai atskleidęs jų abiejų, o ypač antrojo, svarbą protestantiškajai bajorijai Kėdainių unijos kontekste. Kaip žinoma, daugelis autorių, tarp jų ir lietuvių istorikai, ją apskritai neigė [70]. Tačiau reikia pažymėti, jog aptariamas atvejis yra netipiškas. Nors dalis vilniečių protestantų išties rėmė Radvilas ir švedus – padėjo komunikuojant, šnipinėjant, tačiau dauguma vilniečių protestantų, kaip antai: medicinos daktaras, buvęs tarėjas M. Vorbekas-Lettowas, burmistras Hendrichas Monesas ir kt., vis dėlto nesusidėjo su švedais, o išvyko į Karaliaučių.

Išvados

  1. Remiantis genealoginiais duomenimis, būtina atskirti istoriografijoje suplaktus brolių, olandų kilmės rygiečių finansininkų Wittmacherių-Palmstruchų – Hanso Johanno (1611–1671) ir Reinholdo (1612–1670) – biografijų faktus. Pastarasis Žemaitijoje rinko mokesčius švedams, bet nebuvo Švedijos nacionalinio banko steigėjas ir popierinių pinigų Europoje išradėjas.
  2. Vilnietis pirklys, suolininkas R. Witmacheris-Palmstruchas de facto turėjo ne tik dvi bajorystes – individualią švedišką (1651 m. nobilitacija) ir kolektyvinę lietuvišką (kaip Vilniaus miesto suolininkas).
  3. Jis tuo pat metu priklausė dviem pasauliams – lenkiškam-lietuviškam ir livoniškam-švediškam. To nenorėjo pastebėti amžininkai ir šio dalyko iki šiol nepavyko užfiksuoti tyrėjams. Toji priklausomybė buvo įvairialypė – šeimos, ekonominė, profesinė, politinė, kultūrinė. Antrajame jis buvo integruotas nepalyginamai intensyviau ir visapusiškiau. Iškilus pasirinkimo būtinybei šis olandų pirklio sūnus liko švediškoje pusėje, veikė jos naudai, taigi ir savo naudai.
  4. Švedams pralaimėjus 1657 m. pavasarį, R. Witmacheris-Palmstruchas irgi turėjo bėgti. Atrodo, jog į senatvę atvyko pas turtingąjį svainį R. Rademacherį į Švediją, kur ir mirė. Tačiau jo sūnus Martynas tapo LDK kariuomenės kapitonu.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. SA, b. 5333, l. 85 v.
  2. LVIA, f. SA, b. 5096, l. 253.
  3. LVIA, f. SA, b. 5096, l. 253–265v, 354.
  4. Briefwisseling van Constantijn Huygens (16081687). Uitgegeven door J. A. Worp, S-Gravenhage, 1913, t. 2 (1634–1639), p. 411–412, 432.
  5. DILGER, S. Epigrammatum liber secundus sub auspiciis Nobilis et Magnifici Domini. Dn. Henrici Mones, Consularis Vilnensis, redituum M. D. Lith. Administratoris meritissimi publicatus... MDCLIX. Regiomonti: Typis Johannis Reusneri.
  6. Kraków, 17 X 1691. Testament Walentego Smidta, rajcy miejskiego krakowskiego. Wybór testamentów mieszczan krakowskich z XVIIXVIII wieku. Opracowała E. Danowska. Kraków, 2011, p. 71–72, 74–75.
  7. Matrikel öfwer Swea rikes ridderskap och adel, uppå des begäran wid 1751. års riks-dag, utgifwen med historiska och genealogiska anmärkningar. Förra del. [del I]. Anders Ant. von Stiernman. Stockholm, 1754, p. 531–532.
  8. NEKANDA TREPKA, W. Liber generationis plebeanorum chamorum („Liber chamorum“). Wyd. 2. Wrocław etc., 1995, p. 50–54.
  9. Svenska adelns ättar-taflor. Utgifna af G. Anrep. Stockholm, 1862, t. 3, p. 151–155 (Adel. ätten Palmström, nr. 867).
  10. TRELIŃSKA, Barbara. Album armorum nobilium Regni Poloniae XVXVIII saec. Herby nobilitacji i indygenatów XVXVIII w. Wstęp. Opr. i wyd. B. Trelińska. Lublin: Wydawn. Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej, 2001, p. 17, 294, 388, 392, 437, 523.
  11. Urzędnicy miejscy Wilna 13871795. Spisy. Przygotowali A. Ragauskas, R. Ragauskienė. Wilno, 2010 (Projekt badawczy „Spisy urzędników miejskich z obszaru dawnej Rzeczypospolitej, Śląska i Pomorza Zachodniego“. Sprawozdanie. Maszynopis: Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Toruniu).
  12. Volumina Legum. Petersburg, 1860, t. 5, p. 356.
  13. Volumina Legum. Petersburg, 1860, t. 7, p. 372.
  14. Volumina Legum. Poznań, 1952, t. 10, p. 341.
  15. Volumina Legum. Kraków, 1889, t. 9, p. 192, 193, 194.
  16. Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, opracował, wstępem i przypisami opatrzył D. Frick. Warszawa, 2008, p. 57, 60, 63, 64, 579, 660.
  17. Baltisches historisches Ortslexikon–Lettland (Südlivland und Kurland). Hrsg. von Hans Feldmann und Heinz von Zur Mühlen. Köln, 1990, t. 2: Lettland, p. 64 (Quellen und Studien zur baltischen Geschichte, Bd.8).
  18. BALZER, O. Skartabelat w ustroju szlachectwa polskiego. Kraków, 1911.
  19. BOGUCKA, M. Amsterdam and the Baltic in the First Half of the Seventeenth Century. Economic History Review, 1973, p. 435–441.
  20. BOGUCKA, M. Handeł bałtycki Amsterdamu w pierwszej połowie XVII wieku w świetle kontraktów frachtowych. Zapiski Historyczne, 1969, z. 2, p. 7–33.
  21. BOGUCKA, M. Zboże rosyjskie na rynku amsterdamskim w pierwszej połowie XVII wieku. Przegląd Historyczny, 1962, t. 53, zesz. 4, p. 617–626.
  22. BONIECKI, A. Herbarz Polski. Warszawa, 1902, t. 5, p. 230–231.
  23. BROCE, J. K. Zīmējumi un apraksti, 2. Sējums. Rīga, 1996, p. 256.
  24. CHMIEL, A. Domy krakowskie: ulica Floryańska. Cz. 1 (Liczby or. nieparzyste 157). Kraków, 1917, p. 72–74.
  25. DUBONIS, Artūras. Vilniaus miestietis Lukas Mamoničius. Lituanistica, 1994, nr. 2 (18), p. 22–27.
  26. ELGENSTIERNA, G. Den introducerade svenska adelns ättartavlor med tillägg och rättelser. Stockholm, 1930, t. 5, nr. 657, tab. 1–22; Prieiga per internetą: <http://www.adelsvapen.com/genealogi/Palmstruch_nr_657>.
  27. FRITZ, S. Johan (Hans) Palmstruch. Svenskt biografiskt lexikon, 1992–1994, t. 28, p. 713. Prieiga per internetą: <http://www.nad.riksarkivet.se/sbl/Presentation.aspx?id=8034>.
  28. HEYMOWSKI, A. «Swedish» nobility created by John II Casimir, the last Polish king of the Vasa dynasty. Genealogica & Heraldica: report of the 16th International congress of genealogical and heraldic sciences in Helsinki, 1621 August 1984. Ed. T. C. Bergroth. Helsinki. 1984, p. 348–353.
  29. HELLBERG, Knut. Eskilstuna genom tiderna. 1935, t. 2, p. 55–58, 115.
  30. JAWORSKI, F. Nobilitacja miasta Lwowa w r. 1658. Miesięcznik Heraldyczny, 1909, t. 2, nr. 5, p. 69–72; nr. 6–7, p. 86–89.
  31. KARPIŃSKI, A. Mieszczanie krakowscy na sejmach Rzeczypospolitej w XVI–XVIII w. In: Zarys problematyki. Społeczeństwo staropolskie. Seria nowa. Red. A. Karpiński. Warszawa, 2008, p. 39–63.
  32. KARVELIS, Deimantas. Radvilų Biržų kunigaikštystės visuomenė ir jos komunikacija 15891655 m. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Kaunas, 2009, p. 227232. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20091208_095256-81516/DS.005.0.01.ETD>.
  33. LIEVEN, H. J. Materialien zu einer liefländischen Adelsgeschichte, nach der bey der letzten dasigen Matrikul-Commission angenommenen Ordnung (mit Tabellen u. Illustr.). Nordische Miscellaneen, 1788, t. 15–17, s. 514–517 (nr. 80 Palmstrauch).
  34. LULEWICZ, H. Rudomina Maciej h. Trąby (zm. 1586). Polski Słownik Biograficzny, 1989–1991, t. 32/4, nr. 135, p. 667–668.
  35. LEWENHAUPT, Martin P. Palmstruch (Palmstruck), släkt. Svenskt biografiskt lexikon. 1992–1994, t. 28, p. 711.
  36. NATHORST-BÖÖS, E. The advantage of banking. A presentation of 3 Manuscripts of Johan Palmstruch. Revue internationale d’histoire de la banque, 1968, t. 1, p. 307–322.
  37. OHLSSON, B.-Erik. Reinhold Rademacher. Svenskt biografiskt lexikon. 1995–1997, t. 29, p. 610.
  38. RAGAUSKAS, A. Kaltintojai ir gynėjai nukirsdinto bei sudeginto ateisto Kazimiero Liščinskio teismo procese (1689): Mikroistorinio tyrimo bandymas. Seminarai 2002. Atviros Visuomenės Kolegija. Vilnius, 2003, p. 29–31, 45–47.
  39. RAGAUSKAS, Aivas. Kova dėl 1568 m. Vilniaus miesto valdžios elito nobilitacinės privilegijos Rusijos imperijoje (XIX a. pirmas – trečias dešimtmetis). Vilniaus istorijos metraštis, Vilnius, 2007, t. 1, p. 79–96.
  40. RAGAUSKAS, Aivas. Vilniečiai Winholdai – Biržų Radvilų klientai? (XVI a. pab. – XVII a. pr.): kelios mintys apie didikų ir miestiečių ryšius. Mūsų praeitis, 2001, t. 7, p. 5–21.
  41. RAGAUSKAS, Aivas. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.). Vilnius: Diemedžio leidykla, 2002, p. 45, 110, 112, 166, 167, 172, 266, 280, 288, 289, 300–325, 369, 379.
  42. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584 m.). Vilnius, 2002, p. 134–135, 230, 403.
  43. TRELIŃSKA, B. Wstęp, Album armorum nobilium Regni Poloniae XV–XVIII saec. Herby nobilitacji i indygenatów XVXVIII w. Wstęp. Opr. i wyd. B. Trelińska. Lublin: Wydawn. Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej, 2001, p. 7, 8–9.
  44. VORBEK-LETTOW, M. Skarbnica pamięci. Pamiętnik lekarza króla Władysława IV. Oprac. E. Galos i F. Mincer pod red. naukową Wł. Czaplińskiego. Wrocław etc., 1968, p. 86–91, 106–114, 125, 132, 161–166, 170–172.
  45. WASILEWSKI, T. Nobilitacje miast w dawnej Rzeczypospolitej Obojga Narodów. Czas, przestrzeń i praca w dawnych miastach. Studia ofiarowane Henrykowi Samsonowiczowi w sześćdziesiątą rocznicę urodzin. Warszawa, 1991, p. 373–398.
  46. ZIELIŃSKA, T. Nobilitowany neofita zdemaskowany jako chrześcijański plebejusz. Krakowski Rocznik Archiwalny, 2004, t. 10, p. 125–135.
  47. ŽIEMELIS, Darius. Abiejų Tautų Respublikos socialinė ekonominė raida XVI–XVIII amžiuje: feodalizmas ar periferinis kapitalizmas? Istoriografinė analizė. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Vilnius, 2009, p. 143–148. Prieiga per internetą: <http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20091024_103904-96167/DS.005.0.01.ETD>.
  48. ДОРОШЕНКО, В. В. Торговля и купечество Риги в XVII веке. Рига, 1985, c. 30–31, 36, 38, 42–47, 51, 54, 87–96, 97–101, 105–106, 300, 304, 316, 318, 319–320.
  49. ЯЦКЕВIЧ, З. Каралеўскія сакратары з Магілёва ў ХVII–XVIII стст. Беларускі археаграфічны штогоднік, 2002, вып. 3, p. 182–190.
  50. ЯЦКЕВIЧ, З. Набілітацыйныя прывілеі для гарадоў Вялікага Княства Літоўскага. Магчымасцi i рэалiзацыя на прикладзе г. Магилёва. Białostocczyzna, 2002, nr. 1–2 (61–62), p. 153–166.
  51. ЯЦКЕВIЧ, З. Узорны набілітацыйны прывілей для гарадоў ВКЛ. Беларускі археаграфічны штогоднік. 2001, вып. 2, p. 223–233.

Komentarai

  1. ZIELIŃSKA, T. Nobilitowany neofita zdemaskowany jako chrześcijański plebejusz. Krakowski Rocznik Archiwalny, 2004, t. 10, p. 125–135. Beje, autorė klaidingai spėjo, jog neofitu galėjo būti vilnietis protestantas Jokūbas Dessau – šis prancūzas pirklys su judaizmu nebuvo susijęs, plg. min. veik., p. 125.
  2. Plačiau žr. RAGAUSKAS, A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.). Vilnius, 2002, p. 300–325.
  3. „Kas norėjo būti tikru bajoru, tas ieškojo būdų gauti atskirą nobilitaciją“. Žr. JAWORSKI, F. Nobilitacja miasta Lwowa w r.1658, p. 89.
  4. Plačiau žr. RAGAUSKAS, A. Iš XVII a. Vilniaus miestiečių valdančiojo elito istorijos: Motiejus Vorbekas-Lettowas (1593–1663) ir jo „Atminties lobynas“. Lietuvos istorijos metraštis, 1996 metai. Vilnius, 1997, p. 5–42.
  5. 1758–1760 m. buvo suolininku, 1761–1764 m. – tarėju, 1765–1780 m. – burmistru, 1780–1794 m. vaitu; Urzędnicy miejscy Wilna 13871795. Spisy; VL, Kraków, 1889, t. 9, p. 192; Poznań, 1952, t. 10, p. 341. Wdowiszewski. Regesty, p. 176. Album armorum nobilium Regni Poloniae XV–XVIII saec..., p. 774.
  6. 1772–1773 m. buvo suolininku, 1774–1782 m. – tarėju, 1783–1793 m. – burmistru. Urzędnicy miejscy Wilna 13871795. Spisy; VL, Kraków, 1889, t. 9, p. 194; Poznań, 1952, t. 10, p. 341.
  7. Daniel Tołokonski Paszkiewicz (Paszkiewicz). 1772 m. buvo suolininku, 1773–1778 m. – tarėju, 1779–1790 m. – burmistru. Urzędnicy miejscy Wilna 13871795. Spisy; VL, t. 9, p. 194; t. 10, p. 341.
  8. Tołokonski Paszkiewicz (Paszkiewicz) Leonard. Šaltiniuose ir tyrimuose jis neretai vadinamas tik Paškevičiumi, plg. VL, t. 9, p. 194; t. 10, p. 341. Kita vertus, panašiai nenuosekliai buvo vadinamas ir jo brolis.
  9. „The nobility stressed that the Riga financier Hans Wittmacher (a future founder of the Swedish National Bank) had unlawfully hindered tax collection in Samogitia, „which was entrusted to Gabriel Sipowicz, who has a corresponding document confirmed by the all members of the Advisory Council “. „A talented financier Hans Wittmacher was born in Riga in 1611. His father was a Dutch merchant, his mother Anna Bielska came from the Ruthenian family of Lithuania. During 1655–56 Wittmacher made an excellent carrier in Lithuania under the command of De la Gardie. On November 30, 1656 De la Gardie recommended Wittmacher to Karl X Gustav with idea to creat the National Bank. Wittmacher moved to Stockholm and founded the Stockholms Banco, today known as Riksbanken – the first National Bank in the world. He was ennobled and died under name Johan Palmstruch. See: Svenskt Biografiskt Handlexikon. Vol. II, Stockholm, 1906, p. 268“. KOTLJARCHUK, A. In the Shadows of Poland and Russia. The Grand Duchy of Lithuania and Sweden in the European crisis of the mid-17th century, 2006, p. 67, 157; Svenskt Biografiskt Handlexikon. Stockholm, 1906, t. 2, p. 268.
  10. Švedų autorių tyrimai anksčiau man nebuvo žinomi, todėl 2002 m. R. Witmacherį netiksliai įvardijau kaip „vokiečių giminės atstovą“, plg. RAGAUSKAS, A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), p. 266, 280, 289.
  11. Plg. ДОРОШЕНКО, В. В. Торговля и купечество Риги в XVII веке. Рига, 1985, p. 316.
  12. Deja, kol kas nepavyko susipažinti su Švedijos ir Latvijos archyvų medžiaga apie Wittmacherius-Palmstruchus. Joje yra pavienių vertingų dokumentų, plg. ДОРОШЕНКО, В. В. Торговля и купечество Риги в XVII веке, p. 46.
  13. Šaltiniuose minimas Henrichas Wittmacheris. Galbūt tai antrasis R. Wittmacherio vardas?
  14. Beje, šis amsterdamietis pirklys vėliau turėjo verslo interesų Livonijoje, pvz., 1650 m. Piarnu.
  15. Pvz., Švedijos kariškiui ir valstybininkui grafui Perui Brahei (1602–1680).
  16. Iš naujesnių tekstų žr.: Nonhartas Petras (Nonhart, Nonhardt, Nunhart, Nonhaart, Nonhardteken). Vilniaus Žemutinės pilies biografinis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, R. Ragauskienė. Vilnius, 2010 (mašinraštis, saugomas VšĮ Valdovų rūmų paramos fonde); KAŁAMAJSKA-SAEED. Antokolski dwór Piotra Nonharta. Iš: Atrasti Vilnių. Skiriama Vladui Drėmai. Vilnius, 2010, p. 101–115.
  17. ŠAPOKA, Adolfas. 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais. Parengė A. Tyla. Vilnius, 1990. Publikacijos rodyklėje (p. 188, 190) netiksliai nurodyti kaip du atskiri asmenys: „Vitmacheris (Witmacher) Reinholdas“ ir „Palmstremas (Palmstrӧm) Reinholdas“.
  18. Plg.: WAGNER, M. Słownik biograficzny oficerów polskich drugiej połowy XVII wieku. Warszawa, 2013, t. 1. Apie LDK karininkiją, jos santykius su švedais žr.: A. Rachuba, Oficerowie cudzoziemskiego autoramentu w armii Wielkiego Księstwa Litewskiego w latach 1648–1667. Od armii komputowej do narodowej (XVI–XX w.). Pod redakcją Zbigniewa Karpusa i Waldemara Rezmera, Toruń, 1998, p. 57–71; to paties, Oficerowie armii litewskiej z armii szwedzkiej i oficerowie armii szwedzkiej z armii litewskiej w latach 1655–1660. Wojny północne w XVI–XVIII wieku. W czterechsetlecie bitwy pod Kircholmem. Pod red. Bogusława Dybasia, Toruń, 2007, p. 151–164; to paties, Udział „Inflantczyków“ i oficerów cudzoziemskiego pochodzenia w życiu publicznym Wielkiego Księstwa Litewskiego w latach 1569–1732. Rzeczpospolita państwem wielu narodowości i wyznań XVI–XVIII wiek. Red. T. Ciesielski, A. Filipczak-Kocur, Warszawa–Opole 2008, p. 431–442.
  19. Naujausią tyrimą, kuriame, beje, nepanaudota lietuviška istoriografija, žr.: KOSSARZECKI, K. Szlachta litewska wobec panowania szwedzkiego i moskiewskiego w okresie załamania Rzeczypospolitej przełomu 1655 i 1656 roku. Z dziejów stosunków Rzeczypospolitej Obojga Narodów ze Szwecją w XVII wieku. Pod. red. M. Nagielskiego. Warszawa, 2007, p. 277–301.
  20. Žr. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai. Įvadas, parengimas, vertimas į lietuvių kalbą Mindaugo Paknio. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 96, 216.
  21. Žr. FRICK, David. Kith, Kin and Neighbors. Communities and Confessions in Seventeenth–Century Wilno. Ithaca and London: Cornell University Press, 2013, p. 189, 305, 421.
  22. Žr. VORBEK–LETTOW, Maciej. Hypotyposis Vorbekanae... Biblioteka Książąt Czartoryskich, Muzeum Narodowe w Krakowie, nr. 1857, l. 35.

Gauta 2013 m. gruodžio 13 d.
Pateikta spaudai 2013 m. gruodžio 27 d.

Summary

From the History of Nobility of the Grand Duchy of Lithuania of City Origins. Lay Judge of Vilnius Reinhold Wittmacher-Palmstruch (1612–1670) and His Swedish Nobilitation

The publication addresses a unique case when Reinhold Wittmacher-Palmstruch (1612–1670), a merchant of Dutch descent from Riga, previously nobilitated (1651) by the queen of a foreign country – Sweden – Christina together with his brothers Hans and Gerhard for their father’s merits, became an elite member of the Vilnius city administration – Lay Judge (Lith. Suolininkas, Pol. Ławnik) before 1655. During the Swedish rule (1655–1656), he collected taxes for Sweden in Samogitia. The article analyses the data from Vilnius city record books and other sources, which are supplemented by the achievements of Swedish historiography – the major work of Gabriel Anrep (1821–1907), studies on business history. The author raises a hypothesis that this large-scale merchant, with business interests in Livonia, Lithuania and Sweden, could have sought to become a member of the elite of Vilnius city administration nobilitated in 1568 for the purpose of gaining various social (e.g. exemption from the duty of accommodation of guests) and economic privileges (exception from the payment of certain customs duties, etc.). With no plans to acquire land holdings and to take up any posts, Reinhold Wittmacher-Palmstruch was not interested in the procedure of recognition of indigenate – foreign nobility – in court. It sufficed for him to have a status of double nobility in practice – to maintain Swedish in Livonia and the whole Sweden and to acquire the Vilnius nobility – valid in Vilnius and the entire Polish-Lithuanian Commonwealth. The office of the lay judge of Vilnius served for that matter. In the war between Sweden and the Polish-Lithuanian Commonwealth Reinhold Wittmacher-Palmstruch chose the former and finally stayed there.

The research concluded that it is essential to separate the biographical facts of the Wittmacher-Palmstruch brothers, financiers of Dutch descent from Riga – Hans Johann (1611–1671) and Reinhold (1612–1670) – merged together in historiography (Andrej Kotljarchuk). The latter collected taxes for Sweden in Samogitia but he was not the founder of the Swedish National Bank and the inventor of paper money in Europe. A merchant from Vilnius, lay judge Reinhold Wittmacher-Palmstruch de facto had two nobility statuses – individual Swedish (nobilitation of 1651) and collective Lithuanian (as a lay judge of Vilnius City). He belonged to two worlds at the same time – Polish-Lithuanian and Livonian-Swedish. Contemporaries refused to notice this fact; researchers have failed to record this fact as well. The belonging was versatile – familial, professional, political, cultural. His integration in the latter world was far more intensive and thorough. Facing the necessity to choose, the son of the Dutch merchant stayed on the Swedish side and acted for the benefit of it; hence, for his own benefit as well. After the defeat of Sweden, in spring 1657, Reinhold Wittmacher-Palmstruch was forced to retreat as well. It seems that at his old age he went to his brother-in-law, industrialist Reinhold Rademacher in Sweden, where he eventually passed away. Nevertheless, his son Martin became the captain of the Army of the Grand Duchy of Lithuania.