„Istorija“. Mokslo darbai. 91 tomas
Arūnas ASTRAMSKAS. Ukmergės dūmos veikla ir pilietiškumo raiškos savivaldoje lygmuo
Spausdinti

Arūnas Astramskas – Lietuvos istorijos instituto XIX a. istorijos skyriaus doktorantas; adresas: Kražių g. 5, LT-01108, Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritis – miestų savivalda XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje.

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama Ukmergės miesto savivaldybės veikla ir pilietiškumo joje raiška 1879–1915 metais, kai galiojo carinėje Rusijoje liberaliausi savivaldos įstatymai. Tiriama, kokias sąlygas pilietiškumas turėjo reikštis savivaldos institucijose ir kokiomis konkrečiomis formomis jis pasireiškė. Tuo tikslu tiriama savivaldybių rinkėjų sudėtis, kiekis, pačių savivaldybės narių socialinės ir nacionalinės charakteristikos. Nagrinėjami savivaldybės veiklos prioritetai, finansinės jų realizavimo galimybės, carinės administracijos siekiai ir požiūris į savivaldybę.

Raktiniai žodžiai: Ukmergės savivalda, pilietiškumas, miesto dūma, miesto valdyba, miesto galva, savivaldybės veikla ir biudžetas.

Abstract. The article discusses the activities of the municipality of Ukmergė and the expression of citizenship in it in 1879–1915, when the laws on local self-government applied in tsarist Russia were most liberal. It attempts to study the conditions for citizenship to manifest itself in municipal institutions and the forms in which it unfolded. To that end, the article analyses the composition and number of voters in municipal elections as well as the social and national characteristics of the municipality members themselves. It deals with the priorities of activities of the municipality, financial possibilities for their realisation, aspirations of the tsarist administration and its approach towards the municipality.

Key words: self-government of Ukmergė, citizenship, municipal duma, municipal board, town mayor, activities and budget of the municipality.

Įvadas

XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Kauno gubernijos apskričių centruose carinė administracija ėmė įvedinėti 1870 metų Miestų nuostatus, 1879 m. jie ėmė galioti Ukmergėje. Šie nuostatai buvo caro Aleksandro II vykdytos valstybės liberalizavimo programos dalis. Palyginus su ankstesne miesto savivaldos padėtimi, 1870 m. nuostatai ją išplėtė ir suteikė naujų galimybių, tarp jų ir visuomenės iniciatyvoms bei nuotaikoms reikštis. Savivalda tapo neluominė, savivaldybės įgavo aiškų savo veiklos apibrėžimą ir didesnį savarankiškumą, savo tikslams įgyvendinti įsigijo pastovius, nuo administracijos mažai priklausomus pajamų šaltinius. Savivaldybės tapo vienomis iš nedaugelio institucijų imperijoje, kurios savo veiklos sektoriuje nebuvo pavaldžios administracijai, nors pastaroji ir stengėsi jų veiklą visokeriopai kreipti jai palankia kryptimi. 1892 m. caras Aleksandras III patvirtino naujus Miestų nuostatus, kurie suvaržė jų savarankiškumą ir labai padidino administracijos galias kištis į savivaldos sritį, pertvarkė rinkimų į savivaldybes sistemą. Amžininkai šį įstatymą net vadino „miestų kontrareforma“ [147, 181–229].

Tokia įstatymo kryptis irgi nebuvo pavienis reiškinys, o po Aleksandro II nužudymo priimtų autoritarinį valdymą stiprinančių įstatymų paketo dalis.

Teisinė bazė ir administracijos pozicija Miestų nuostatų galiojimo metu sudarė galimybes savivaldybėse reikštis pilietiškumui. Šis fenomenas lietuvių istorikus iki šiol domino nedaug. Daugiausia tai filosofų, sociologų ir politologų veiklos laukas, kur bandoma pažvelgti į pilietiškumo raidą Lietuvoje [117; 121; 127]. Tyrinėtojui istorikui sunkumų sudaro tai, kad dėl pilietiškumo sąvokos yra plačiai diskutuojama, ilgaamžėje savo tradicijoje pilietiškumas buvo suvokiamas skirtingai, laikui bėgant į šią sąvoką įtraukti nauji komponentai. Visuotinai pripažįstamos antikinės pilietiškumo reiškinio ir sąvokos ištakos, iš ten kildinama ir pilietiškumo respublikoniškoji tradicija. Tyrinėtojai teigia, kad XVII–XVIII a. sustiprėjo individualioji, arba liberalioji, pilietiškumo tradicija, kuri buvo panaudota kuriant pilietinės visuomenės teorines prielaidas [117; 122; 126; 127]. Reikia pabrėžti, kad pilietiškumas ir pilietinė visuomenė yra iš dalies persidengiantys, bet ne tapatūs reiškiniai.

Pagrindiniais, visą laiką išlikusiais pilietiškumo požymiais, pagal kuriuos jis atpažįstamas, laikoma piliečių laisvė, narystė ir dalyvavimas bendruomenės gyvenime, domėjimasis visuomeninėmis problemomis ir pasiryžimas dalyvauti jas sprendžiant, pilietinė dorybė, kuri suprantama kaip pasirengimas savo individualius interesus aukoti grupės labui [117; 122, 48; 123; 124, 74; 126]. XIX a. į pilietiškumo sąvoką įtrauktas priklausymas nacionalinei bendruomenei, taip pat visų bendruomenės narių lygių pilietinių ir politinių teisių siekiamybė. XX a. viduryje suformuotas išplėtotas pilietiškumo apibrėžimas, į kurį įtraukti pilietiniai (susirinkimų, spaudos ir kitos demokratinės laisvės), politiniai (teisė dalyvauti įgyvendinant valdžią) ir socialiniai (teisė į minimalią socialinę gerovę ir saugumą) aspektai [117; 123, 141–142].

Tyrinėtojai laikosi skirtingų nuomonių apie pilietiškumo raišką Vidurio Rytų Europoje. Adamas Seligmanas teigia, kad „į rytus nuo Elbės pilietinio ir politinio pilietiškumo principai niekada negaliojo“. Kitų nuomone, Lenkija, Čekija, Vengrija, Baltijos šalys turi ankstyvas pilietines tradicijas [117; 123, 143; 126, 37–38]. Jų požiūriu, Vidurio Rytų Europoje nuo viduramžių vyravo respublikoniškasis pilietiškumo modelis. Jam būdingi pilietinės dorybės, patriotizmo prioritetai, piliečiai laikyti tarpusavyje lygiais, bet viešpataujantys ne piliečių atžvilgiu, pilietiškumo pagrindą sudarė dalyvavimas, akcentuotas individualių interesų atsižadėjimas visuomeninių labui. XIX a. savęs atsižadėjimas, atsidavimas visuomenei net imamas suprasti kaip žmogaus gyvenimo tikslas. Valstybė laikyta svarbia vertybe, jos saugojimas ir tarnavimas visuomenės labui suprastas kaip pagrindinė pilietiškumo išraiška. O XVII–XVIII a. Vakaruose įsivyravusi liberalioji pilietiškumo tradicija sureikšmino piliečio individualumo sampratą, jo teises ir pareigas, ėmė pabrėžti piliečio prioritetą valstybės atžvilgiu. Pilietiškumu imta laikyti veiklą nuo valdžios nepriklausomose asociacijose, jis imamas suprati kaip kolektyvinė piliečių veikla dėl bendro visų individų gėrio, vertybe pripažįstama privati erdvė (respublikoniškoji tradicija į ją žiūri su panieka). Abi tradicijos turi visiškai skirtingus išeities taškus (respublikoniško pilietiškumo atveju – tai piliečių grupė, o liberaliojo – individas). Respublikoniškoji ir liberali pilietiškumo tradicijos yra susipynusios, bet dažniausiai galima išskirti vieną dominuojančią. Jos ir šiuo metu konkuruoja tarpusavyje [117; 124, 68–74; 126, 37–45; 127, 121–136].

Pastaruoju metu manoma, kad pilietiškumas Lietuvoje klostėsi pagal tam tikrą schemą. Pagrįstai laikomasi nuomonės, kad nuo XVI a. LDK egzistavo bajorų politinė bendruomenė, kuriai būdingas respublikoniškasis pilietiškumo modelis. Ji apėmė išimtinai tik kilmingųjų luomą, skiepijo meilę laisvei, jautė pasididžiavimą savivaldos institutais ir suprato, kad per juos galima kontroliuoti valdžią, suvokė, kad turi savo respubliką. XIX a. bajorija išlaikė pilietiškumo sampratą ir tradiciją, bet Abiejų Tautų Respubliką pasidalinusių valstybių nelaikė savomis, siekė atkurti buvusią valstybę. Nuo XVIII a. II pusės vyko valstiečių pilietėjimo procesas, ypač paspartėjęs po baudžiavos panaikinimo. Lietuvių valstiečių pilietėjimas buvo glaudžiai susijęs su nacionalinės sąmonės formavimusi. Didysis Vilniaus seimas 1905 m. užfiksavo abiejų procesų brandą [117; 121; 127].

Grįžtant prie pilietiškumo tyrimų konkrečioje XIX a. visuomenės struktūroje, vienas iš svarbiausių momentų yra kriterijai, pagal kuriuos būtų galima atpažinti pilietiškumą. Atsižvelgiant į vyravusį respublikoniškąjį pilietiškumo modelį šiame straipsnyje šiais kriterijais pasirinkti du visada akcentuojami pilietiškumo komponentai: dalyvavimas ir veikla visuomeninio intereso labui. Dalyvavimas suprantamas kaip savanoriškas asmeninis dalyvavimas savivaldoje, žinoma, atsižvelgiant į įstatymų ir administracijos nustatytas ribas. Veikimą visuomenės labui tikimasi užčiuopti savivaldybės įstaigų pozicijoje, veikloje ir jos santykiuose su administracija.

Kaip jau minėta, 1870 m. Miestų nuostatai, palyginus su prieš tai buvusia padėtimi, labai išplėtė savivaldybių veiklos ratą. Jų kompetencija buvo savivaldos pareigūnų rinkimas, algų dydžio jiems nustatymas bei veiklos kontrolė, miesto plano tvirtinimas bei pakeitimai, įvairių rinkliavų mieste įvedimas bei dydžio nustatymas, taisyklių mieste veikiančioms įmonėms bei įstaigoms rengimas ir tvirtinimas, visiems miestiečiams privalomų vykdyti nuostatų tvirtinimas, gerovės mieste palaikymas bei komunalinės paslaugos, švaros bei sanitarijos gerinimas, miesto biudžeto sudarymas, tvirtinimas bei vykdymas. Savivaldybės galėjo įsigyti ir disponuoti nekilnojamąja nuosavybe, steigti ir finansuoti įstaigas bei įmones, imti kreditus. Nuostatų penktasis straipsnis net pabrėžė, kad savivaldybės „savo kompetencijos ribose veikia savarankiškai“. Autoritariškai valdomoje biurokratizuotoje carinėje Rusijoje tai buvo iššūkis valdžios struktūroms ir savarankiškoms iniciatyvoms dažnai nepasirengusioms miestų bendruomenėms. Visus savivaldybių dūmų sprendimus tvirtino gubernatorius, jis galėjo juos ir atmesti. Bet tą darydamas gubernatorius privalėjo įrodyti, kad savivaldybės sprendimas prieštarauja įstatymams, o savivaldybės tokį sprendimą galėjo ginčyti aukštesnėse instancijose. Nežiūrint į savo trūkumus, 1870 m. Miestų nuostatai buvo liberaliausias savivaldos įstatymas carinės Rusijos istorijoje ir juo naudodamiesi daugybė didelių Rusijos miestų padarė didelę pažangą švietimo, sveikatos apsaugos ir gerovės srityse [132; 146]. 1892 m. įstatyme neliko nuostatos apie savivaldybių savarankiškumą, ją pakeitė vienuoliktas straipsnis, kuriame sakoma: „Gubernatorius prižiūri savivaldybės veiksmų teisingumą ir teisėtumą“ (pabraukta mano – A. A.). Pavartota sąvoka „teisingumas“ faktiškai leido kištis į bet kurią savivaldybių veiklos sritį, stabdyti bet kurio savivaldybės nutarimo veikimą. Be to, savivaldybių kompetenciją apibrėžiančiame straipsnyje atsirado punktas, pabrėžiantis nelygiateisę administracijos ir savivaldybių padėtį – pagrindinėms miestų funkcijoms priskirtas „nustatytų karinės ir civilinės valdžios poreikių vykdymas (2.12 str.). Buvo padidinta gubernatorių kompetencija savivaldos srityje, apribota savivaldybių galimybė jų sprendimus apskųsti [133]. Šį juridinį kontekstą reikia turėti omenyje nagrinėjant konkrečią Ukmergės savivaldybės veiklą.

Straipsnio tikslas – analizuojant Ukmergės savivaldybės veiklą XIX a. paskutiniajame ketvirtyje – XX a. pradžioje ištirti pilietiškumo raiškos savivaldoje požymius ir nuoseklumą. Keliami uždaviniai – išsiaiškinti miesto bendruomenės galimybes ir dalyvavimą savivaldoje, savivaldybės veiklos kryptis bei prioritetus, carinės administracijos interesus. Naudojami lyginamosios analizės, aprašomasis, statistinis metodai, interpretavimas.

Ukmergė savo dydžiu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo tarp didžiausių Kauno gubernijos miestų [149]. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, joje gyveno 13 532 žmonės, tuo pat metu Panevėžyje – 12 968, Šiauliuose – 16 128 [145]. Kituose apskričių miestuose gyventojų buvo dar mažiau. Šios dienos požiūriu, nedidelis gyventojų skaičius nepaneigia tuometinės Ukmergės reikšmės, Vidurio Lietuvos kontekste ji buvo svarbus ekonominis centras. Bet skirtingai nuo Šiaulių ir Panevėžio, kurių savivalda XIX a. paskutiniajame ketvirtyje – XX a. pradžioje istorikų yra tyrinėta [113; 115; 116; 119; 120], Ukmergė negali pasigirti dėmesiu šiam savo istorijos laikotarpiui. Vienintelę užuominą šia tema pavyko aptikti Ukmergės kraštotyros muziejaus išleistoje Michalo Survilos (Michał Surwiłło) Ukmergės istorijos apžvalgoje, kurioje viena pastraipa skirta miesto savivaldai. Beje, autorius neteisingai Ukmergės savivaldybės veiklos pradžią datuoja 1905 metais [125]. Iš teksto galima suprasti, pagrindinis M. Survilos žinių šaltinis apie XX a. pradžios Ukmergę yra jo ir jo artimųjų prisiminimai, kuriuose yra įdomių miesto istorijos detalių. Stasio Gelūno Ukmergės miesto istorijos sintezėje, vertingoje faktografiniu požiūriu, šis miesto istorijos puslapis liko neaptartas [118]. Taigi, nors Lietuvos kontekste carinės savivaldos tyrimas nėra naujiena, bet lokaliniu požiūriu tai pirmas bandymas išsamiai pažvelgti į Ukmergės miesto savivaldą 1879–1915 metais.

Pagrindinis tyrimo šaltinis yra Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas Kauno gubernijos miestų reikalų komiteto fondas Nr. 1567. Komitetas buvo svarbiausia institucija, prižiūrėjusi gubernijos savivaldybes. Jame saugoma medžiaga nušviečia Ukmergės savivaldos veiklą įvairiausiais aspektais: išliko dūmos posėdžių protokolų, rinkimams į savivaldybę skirtų bylų, susirašinėjimas dėl biudžeto formavimo, dokumentai apie mokesčius ir savivaldybės turtą, savivaldos įstaigų veiklą, miesto gerovės tvarkymą, daug bendro pobūdžio žinių apie miestą ir jo gyventojus. Šis labai informatyvus šaltinis Ukmergės istorijai pažinti iki šiol nenaudotas. Taip pat naudotasi Kauno apskrities archyve saugomu nedideliu, bet svarbiu Ukmergės miesto valdybos fondu [150]. Jame saugomi daugiausia miesto valdybos darbo dokumentai: miesto žemės nuomos, verslo liudijimai, mokesčių surinkimo, įvairūs buhalteriniai dokumentai, pirklių, miesto gyventojų sąrašai. Taip pat yra keletas Ukmergės dūmos posėdžių protokolų bylų ir viena valdybos posėdžių protokolų knyga. Kaip papildantis šaltinis naudojamos „Kauno gubernijos žinios“, kurių numerių yra išlikę ir tarp archyvinių bylų [151]. Viena kita žinutė apie Ukmergės savivaldą pasitaiko ir to meto lietuviškoje periodikoje. Visos minimos datos pateikiamos pagal Julijaus kalendorių.

Savivaldos institucijos

Miestų nuostatai numatė dvi savivaldos įstaigas: miesto dūmą, renkamą miestiečių, ir miesto valdybą, kurią rinko dūmos nariai. Abiejų kadencijos laikas buvo ketveri metai, abiem vadovavo dūmos renkama miesto galva. Po 1892 m. dūmos ir valdybos kadencijos ne visada sutapo: jei išrinkus naują dūmą valdybos ar kurio nors jo nario kadencija buvo nepasibaigusi, jis toliau ėjo savo pareigas iki tol, kol baigsis ketveri kadencijos metai. Taigi, susirinkusi naujos sudėties dūma ne visuomet iš karto perrinkdavo valdybą, kartais tai įvykdavo tik po keleto metų [152]. Abeji nuostatai laikėsi bendro principo, kad teisę dalyvauti rinkimuose turi tik savivaldybei mokesčius mokantys miestiečiai, daugiausia tai buvo nekilnojamosios nuosavybės savininkai. Tai iš dalyvavimo savivaldoje išbraukė didžiąją miestiečių dalį ir rinkimų teisę suteikė turtingiausiems gyventojams. Be to, rinkėjai turėjo būti Rusijos piliečiai ir turėti 25 metus, neleista dalyvauti miestiečiams, kurių teisės apribotos teismo ar administracijos, policijos pareigūnams. Rinkimų teisę turėjo ir moterys, bet pačioje balsavimo procedūroje jos galėjo dalyvauti tik per įgaliotinius. Miestų dūmų sudėtyje krikščionys turėjo sudaryti ne mažiau kaip du trečdalius jų narių, tik krikščionis galėjo tapti miesto galva.

Pagal 1870 m. nuostatus rinkimams buvo sudaromas bendras rinkėjų sąrašas, kuriame rinkėjai suskirstomi į 3 kurijas pagal mokamų mokesčių dydį. Į pirmąją patekdavo sąrašo viršuje esantys rinkėjai, kurių mokami mokesčiai sudarė trečdalį visų mokesčių, iš kitų rinkėjų analogišku būdu formuotos antroji ir trečioji kurija. Kiekviena kurija rinko po trečdalį dūmos narių. Taip didelę pirmenybę rinkimuose įgaudavo daugiausia mokesčių mokantys ir numanomai turtingiausi miesto gyventojai. 1892 m. nuostatai kurijų sistemą panaikino, bet buvo įvesti rinkėjų turto cenzai – rinkimų teisė palikta tik tiems nekilnojamosios nuosavybės savininkams, kurių nuosavybė įkainota daugiau kaip 300 rublių bei I ir II gildijų pirkliams. Tai visoje Rusijoje sumažino rinkėjų į savivaldybes skaičių. Be to, poįstatyminiais aktais rinkimų teisės neteko žydai, nuo tol administracija savo nuožiūra į dūmas skirdavo porą jų atstovų [131; 147, 201].

1894 m. rinkimuose Ukmergėje rinkėjų krikščionių sąraše buvo tik 111 asmenų, kurių nekilnojamosios nuosavybės kaina svyravo tarp 300–6300 rublių. Jie sudarė tik 0,65 % Ukmergės gyventojų. Be to, cenzą atitiko 63 žydai, bet pagal 1892 m. Miestų nuostatų apribojimą jie rinkimų teisę jau buvo praradę [39; 40]. XX a. pradžioje rinkėjų skaičius Ukmergėje liko panašus: 1902 m. jų buvo 118 (34 moterys), 1906 m. – 116 (27 moterys) , tik 1911 m. rinkėjų skaičius šoktelėjo iki 160 (43 moterys) [90; 93]. Tai atitinkamai sudarė 0,89 %, 0,93 % ir 1,11 % Ukmergės gyventojų [153]. Taigi, pilietines teises ir galimybę dalyvauti įgyvendinant valdžią turėjo labai nedidelė ukmergiečių grupė. Panaši padėtis buvo ir kituose gubernijos miestuose, kiek geresnė, bet iš principo panaši situacija 8 dešimtmetyje susiklostė ir Rusijos didžiuosiuose miestuose [114; 134]. Rinkimų cenzą Ukmergėje 1902 m. atitiko 126 žydai, 1906 m. 100 žydų, 1911 m. 158 žydai [91]. Taigi, jų dalyvavimas rinkimuose rinkėjų skaičių būtų padvigubinęs, nors iš esmės tai menko miesto bendruomenės atstovavimo rinkimuose problemos nebūtų išsprendę.

Esant tokiam nedideliam rinkėjų skaičiui jų aktyvumas turėjo labai svarbią reikšmę, ypač mažai narių turinčiose pirmojoje ir antrojoje kurijose. Taip pat tai ir rinkėjų pilietiškumo rodiklis. Deja, Ukmergės atveju konkrečiais šaltiniais disponuojame tik nuo XIX a. pabaigos, kai kurijos jau nebeegzistavo. Tikėtina, kad XIX a. aštuntojo dešimtmečio rinkimuose rinkėjų aktyvumas Ukmergėje klostėsi pagal panašų modelį kaip Šiauliuose ir Raseiniuose – labai aktyvūs rinkėjai pirmojoje kurijoje (dauguma jai priskirtų rinkėjų patekdavo į dūmos sudėtį), aktyvūs antrosios kurijos rinkėjai ir vidutiniškai aktyvūs ar neaktyvūs trečiosios kurijos rinkėjai [114]. Bet tai tik prielaida. Informacijos yra pradedant 1894 m. metais. Tuomet iš 111 turinčių rinkimų teisę ukmergiškių ja pasinaudojo 61 (54, 9 %) rinkėjas [47],1902 m. iš 118 – 40 (33,8 %), 1906 m. iš 118 – 27 (23,2 %), 1911 m. iš 160 – 59 ( 36, 8 %) [89]. Kaip matome, rinkėjų aktyvumas nuo XX a. pradžios nedidelis, ypač absoliučiais skaičiais, juose dalyvaudavo tik po keliasdešimt žmonių. Turint omenyje, kad 1911 m. rinkėjų skaičius buvo išaugęs, bendras aktyvumas rodo aiškią jo mažėjimo tendenciją. Lyginant su kitais apskričių centrais, rinkėjų aktyvumas Ukmergėje XX a. pradžioje buvo vienas žemiausių, šiek tiek pasyvesni rinkėjai buvo tik Panevėžyje. Didžiausias aktyvumas buvo 1899 m. Zarasuose – 84,3 % rinkėjų, Raseiniuose 1900 m. – 71,7 %, dažniausia rinkėjų aktyvumas svyravo tarp 40–60 % [114].

Rinkėjų aktyvumo mažėjimas Ukmergėje galėjo būti sąlygotas bendro nusivylimo savivaldybės galimybėmis ir po 1905 m. atsiradusios sąlygos savo pilietiškumą realizuoti kitose srityse bei labai griozdiška ir nepatogi rinkimų procedūra, kuri iš rinkėjų reikalavo šiam reikalui paskirti visą dieną ar net keletą.

Balsuojama buvo rutuliais, kiekvienas atvykęs rinkėjas turėjo įmesti į skirtingus rinkiminėje patalpoje stovinčios dėžės skyrius „už“ ar „prieš“ medinį rutulį. Šitą procedūrą rinkėjui tekdavo kartoti tiek kartų, kiek buvo kandidatų į dūmos narius, vadinasi, tai užtrukdavo labai ilgai. Todėl, pavyzdžiui, rinkimai į Ukmergės dūmą 1894 m. vyko gegužės 23–25 dienomis, taigi tęsėsi tris dienas [47]. Kad geriau būtų suprasti apie ką kalbama, detaliau susipažinkime su 1910 m. vykusių Ukmergės dūmos rinkimų eiga. Pirmasis rinkimų turas vyko rugpjūčio 16 d., reikėjo išrinkti 21 dūmos narį, į rinkimus atvyko 52 rinkėjai. Viešai perskaičius rinkimus reglamentuojančių įstatymų punktus ir rinkėjams davus priesaiką 12 valandą prasidėjo rinkimai. Buvo iškelti 42 kandidatai, 7 iš jų iš karto ar vėliau atsisakė kandidatuoti, taigi iš 52 rinkimuose dalyvavusių rinkėjų 35 kandidatavo į dūmą. Balsuojant už save kandidatai susilaikydavo, bet komplikacijų neišvengta. Balsavimą už tris kandidatus teko pakartoti, nes dalis rutulių už juos balsuojant rasta ne dėžėse, o ant jų. Be to, nuolat trūko 4–6 rinkėjų, buvusių rinkimų pradžioje. Pasibaigus balsavimui paaiškėjo, kad tik 8 kandidatai gavo daugiau teigiamų nei neigiamų balsų ir buvo išrinkti. Iki 20.30 val. nesulaukęs naujų kandidatų pasiūlymų rinkimams vadovavęs miesto galva rinkimus baigė. Naujas rinkimų turas vyko po dviejų savaičių, rugpjūčio 31 dieną. Į rinkimus atvyko 53 rinkėjai, bet šį kartą iškelta tik 13 kandidatų, du iš jų atsisakė balotiruotis. Tądien pavyko išrinkti tik vieną dūmos narį [74]. Po to dalis rinkėjų Kauno gubernatoriui pateikė skundą dėl rinkimų procedūrinių pažeidimų. Jį svarstydamas Kauno gubernijos miestų reikalų komitetas radęs formalią priežastį dėl neteisingai išduoto įgaliojimo dalyvauti rinkimuose rinkimų rezultatus iš viso panaikino ir paskyrė naujus [76].

Nauji rinkimai vyko 1911 m. kovo 10 d., rinkimuose dalyvavo 59 rinkėjai, balotiravosi 44 kandidatai, išrinkta 18 dūmos narių. Kovo 30 d. į rinkimus atvyko tik 39 rinkėjai, iškelta 10 kandidatų, išrinkti 5 dūmos nariai ir pagaliau jų buvo pakankamai, kad dūma galėtų pradėti veiklą [72; 73]. Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas savo rašte Vidaus reikalų ministerijai rašė, kad Ukmergėje „rinkimai vyko normaliai“. Jis neslėpė, kad rinkimų metu vyko senosios dūmos sudėties ir grupės rinkėjų, siekiančių pagerinti miesto padėtį, kova. Jo nuomone, pastarieji nugalėjo, nes iš senosios sudėties dūmoje liko tik 6 nariai, ir labai teigiamai vertino pirmuosius naujos sudėties dūmos veiksmus [83]. 1911 m. įvyko tikrai radikalus dūmos sudėties atnaujinimas, nes po 1901 m. rinkimų joje buvo tik 7 nauji nariai, po 1906 m. rinkimų – 9 [100]. Reikia pažymėti, kad po tokios nuožmios kovos ir radikalaus dūmos sudėties pasikeitimo 1911 m. savo postą pavyko išsaugoti ilgamečiam miesto galvai Mečislovui Kontautui. Rudenį vykusiuose valdybos rinkimuose jis buvo perrinktas, gavęs 13 balsų „už“ ir 7 „prieš“ [77]. Šis pavyzdys liudija ne tik apie rinkimų procedūros sudėtingumą, bet ir įnirtingą kovą dėl įtakos savivaldybėje. Iš minėto skundo nagrinėjimo Miestų reikalų komitete aiškėja, kad senoji dūmos sudėtis stengėsi išlaikyti savo pozicijas ir neįleisti į savo sudėtį naujokų [76].

Į 1910–1911 m. rinkimų epopėją galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Tiek pagal 1870 m., tiek pagal 1892 m. Miestų nuostatus rinkiminė agitacija ir kova buvo draudžiama, bet faktai tvirtina, kad tikrovėje XX a. pradžioje rinkimuose į savivaldybes ji realiai vyko, to cariniai pareigūnai neslėpė. Minėtame rašte rinkiminę kovą pripažino ir gubernatorius, ją apibrėžė kaip vykusią „ūkinėje-buitinėje sferoje“ ir apgailestavo, kad „tarp rinkėjų vyraujant katalikams-lenkams jie ir įėjo į dūmą“. Ukmergės ispravninkas irgi kovą apibūdino kaip vykusią „ūkinėje-buitinėje srityje“, bet kartu pastebėjo jos nacionalinį aspektą ir tvirtino, kad „stengtasi agituoti už lenkus“ [83; 84]. Taigi, cariniai administratoriai atpažino kai kuriuos pilietiškumo raiškos bruožus, konkrečiai jo nacionalinį aspektą.

Žinios apie rinkėjų skaičių ir aktyvumą, jų elgseną rinkimų metu, kai dauguma atvykusių į rinkimus rinkėjų kandidatavo į dūmos narius, leidžia daryti išvadą, kad Ukmergėje, panašiai kaip ir daugumoje apskričių centrų, XX a. pradžioje formuojant miesto savivaldą ir miesto savivaldos veikloje dalyvavo labai nedidelė, gana uždara aktyviausių ir dažnai turtingiausių miesto gyventojų grupė. Pilietiškumo požiūriu turimi duomenys apie rinkėjų dalyvavimą ir aktyvumą rinkimuose vienareikšmiškos išvados suformuoti neleidžia. Galima konstatuoti, kad kai kuriais atvejais, kaip 1894 m., pilietiškumas reiškėsi pakankamai stipriai, kitais metais jis pasireiškė silpnai.

Kauno gubernijos įvykių kronikoje nurodoma, kad 1870 m. Miestų nuostatai Ukmergėje įvesti 1879 m. liepos 19 dieną [135]. Matyt, čia turima galvoje, kad šią dieną įvyko dūmos rinkimai arba pirmasis dūmos posėdis, nes pirmuoju numeruojamas posėdžio protokolas yra rugpjūčio 14 dienos, o pirmasis jame svarstytas klausimas – „Dėl nekilnojamo mokesčio komisijos patvirtinimo“. Aišku, kad turėjo įvykti bent vienas ankstesnis posėdis, kuriame išrinkta miesto galva ir valdyba.

Pažvelkime į savivaldos institucijų sudėtį. 1870 m. Miestų nuostatų 48 straipsnis nustatė, kad miestuose, kuriuose rinkėjų skaičius neviršija 300, į dūmos sudėtį įeina 30 narių. Ten, kur rinkėjų daugiau, kiekvieniems 150 rinkėjų pridedama 6 dūmos nariai [132, 829]. Panevėžyje 1879 m. buvo 618 rinkėjų, Šiauliuose 722 rinkėjai [1; 2]. Remiantis šia taisykle 1885 m. į Raseinių ir Telšių dūmas buvo renkama 30 narių, Šiaulių dūmą – 42 nariai, Panevėžio dūmą – 45 nariai, Zarasų dūmą – 36 nariai, o į Ukmergės dūmą – net 54 nariai [20]. Tai reikštų, kad mieste buvo ne mažiau kaip 900 rinkėjų.

Šaltinių gerai aprašyta Ukmergės dūmos sudėtis devintojo dešimtmečio viduryje, trūksta tik žinių apie jos tautinę sudėtį. Tuo metu gyventojai pagal nacionalinius požymius diferencijuoti dar retai, tradiciškai jie skirstyti pagal tikybą. Taigi, 1885 m. iš 54 Ukmergės dūmos narių 19 (35,2 %) priklausė bajorų luomui [154]. Daugiausia bajorų pateko į I kuriją, kurioje jie vyravo (10 narių), kiek mažiau į II kuriją (6 nariai), o į III kuriją pateko tik 3 bajorai, bet užtat kokie! Joje kandidatavo ir buvo išrinkti Leonardas Paškovskis, būsimasis ilgametis miesto galva Mečislovas Kontautas ir Ukmergės apskrities bajorų vadovas Aleksandras Montvila. Netgi pirmąja Ukmergės dūmos galva 1879 m. išrinktas grafas Stanislovas Kosakovskis. Tuo metu į miestų savivaldybes pateko ir daugiau bajorijos lyderių: grafas Nikolajus Zubovas rinkimuose į Šiaulių dūmą irgi pasirinko trečiąją kuriją, kunigaikštis Mykolas Oginskis, Telšių dūmos rinkimuose išrinktas antrojoje kurijoje, tapo miesto galva [21]. 1879 m. pirmuosiuose Panevėžio dūmos rinkimuose pirmojoje kurijoje buvo išrinktas apskrities bajorų vadovas kunigaikštis Povilas Puzinas [9]. Kauno gubernijos miestuose bajorai sudarydavo didelę miestų dūmų narių dalį. Raseiniuose 1882 m. jų buvo 57 %, o 1914 m. – 50 %, Šiauliuose bajorai 1894 m. sudarė net 71 % dūmos narių, 1911 m. – 55 % narių, pirmojoje Panevėžio dūmoje 1879 m. bajorų buvo 38 %, 1913 m. – 40 % [114]. Taigi, devintajame dešimtmetyje miestų savivaldybių teiktos veiklos galimybės buvo patrauklios krašto bajorijai, viliojo net jos vadovus, kurie dažnai užimdavo vadovaujamas pozicijas jose. Mūsų pasirinkto dalyvavimo kriterijaus požiūriu galima daryti išvadą, kad bajorija dalyvavimu Ukmergės savivaldybėje demonstravo savo pilietiškumą, jos vadovai net atlikdavo demokratiškus gestus – Ukmergės bajorų vadovui Aleksandrui Montvilai priklausė Troškūnų dvaras, kurį sudarė 1993 dešimtinės žemės ir miško, taigi jis nesunkiai galėjo įsigyti aukštesnį cenzą atitinkantį nekilnojamąjį turtą ir taip faktiškai užsitikrinti vietą dūmoje, bet pasikliaudamas savo autoritetu kandidatavo žemiausioje trečiojoje kurijoje, kurioje rinkimų metu buvo didžiausia konkurencija. Ukmergės bajorai aktyviai savivaldybėje veikė ir vėlesniais dešimtmečiais, jie iki pat Pirmojo pasaulinio karo vadovavo savivaldai.

Didžiąją Ukmergės dūmos dalį 1885 m. sudarė miestiečių luomo nariai. Iš viso jų buvo 33 (61,1 %), bet pirmojoje kurijoje jie sudarė mažumą (tik 7 nariai, 39 %), užtat vyravo antrojoje (11 narių, 61 %) bei trečiojoje (15 narių, 83 %). Kiek daugiau kaip pusė miestiečių buvo žydų tautybės (18 iš 33 narių). Dūmoje posėdžiavo ir jokiam luomui nepriskirti Ukmergės klebonas Maurikijus Narbutas, išrinktas pirmojoje kurijoje, bei šventikas Pavelas Levikovas, išrinktas antrojoje kurijoje.

Ukmergės dūmoje 1885 m. nebuvo nė vieno valstiečių luomo atstovo, nors kitose savivaldybėse vienas kitas pasitaikydavo. Tai signalizuoja apie vis dar silpnas šio luomo pozicijas mieste.

Kaip minėta, 1870 m. Nuostatų 35 straipsnis ribojo nekrikščionių skaičių miestų dūmose, jie negalėjo sudaryti daugiau kaip trečdalio jos narių [132, 827]. Lietuvoje tai realiai buvo nukreipta prieš žydų etnokonfesinę grupę, sudariusią žymią dalį miestiečių ir rinkėjų. Todėl Ukmergės dūmos kiekvienos kurijos trečdalis vietų buvo skirta žydams, taip elgtasi ir kituose miestuose. Visi jie be išimties priskirti miestiečių luomui, beveik pusė jų, septyni, buvo pirkliai. Natūraliai penki žydai pirkliai atsidūrė pirmojoje kurijoje, likusiosioms teko po vieną pirklį ar prekybininką. Antrojoje kurijoje buvo išrinktas žydas valdininkas, tiesa, žemiausios kategorijos Fabianas Dunbė, trečiojoje kurijoje – vaistininkas Markas Geršteinas.

03-1
Grafas Stanislovas Kosakovskis tarp sūnų. Originalas saugomas
Ukmergės kraštotyros muziejuje

Tikybos požiūriu tarp dūmos narių vyravo katalikai, jie sudarė 59 % dūmos narių. Katalikai buvo visi bajorai ir dalis miestiečių. Be to, dūmoje posėdžiavo vienas pravoslavas (šventikas P. Levikovas) bei trys sentikiai.

Ketvirtis Ukmergės dūmos narių turėjo suteiktas valstybinės tarnybos kategorijas, tai liudijo, kad jie tuo metu ar ankščiau ėjo pareigas valstybinėse įstaigose, taigi turėjo administracinės patirties ir reikalingą išsilavinimą. Tam laikmečiui būdinga, kad iš 14 dūmoje buvusių valstybės tarnautojų 13 priklausė bajorų luomui ir tik vienas miestiečiams.

Įvedus 1892 m. Miestų nuostatus buvo nustatytas rinkėjų turto cenzas, dabar jais galėjo būti tik asmenys, kurių nekilnojamoji nuosavybė įkainota per 300 rublių bei 1–2 gildijų pirkliai [133, 16–17]. Tai labai sumažino rinkėjų skaičių [39; 89]. Nuostatų 56 straipsnis reglamentavo, kad miestuose, kuriuose yra iki 100 rinkėjų, dūmą sudaro 20 narių, o jei jų daugiau, tai kiekvieniems 50 rinkėjų pridedama po 3 dūmos narius. Taigi, pagal šią taisyklę Ukmergės dūmą XX a. pr. sudarė 23 nariai. Bet ne visi jie buvo renkami. Rinkimų teisę praradus žydams, carinė administracija į dūmas savo nuožiūra ėmė skirti dažniausiai po du jų atstovus, taip pat dvasininkų atstovą (paprastai kur tik buvo kandidatas, juo buvo skiriamas stačiatikių šventikas) [133, 27]. Todėl į Ukmergės dūmą 1902 ir 1906 metais buvo renkama po 20 narių, o 1911 m. – 23 nariai [100].

Didelių sunkumų iškyla analizuojant savivaldybės narių tautinę tapatybę. 1913 m. Vidaus reikalų ministerijos Ūkio skyrius rinko žinias apie savivaldybių rinkėjų, dūmų narių bei tarnautojų nacionalinę sudėtį per paskutiniąsias tris kadencijas. Savivaldybėms išsiuntinėtų anketų viršeliuose nurodoma, kad pagrindinis rusų tautybės požymis yra asmens vartojama kalba buityje ir tik kaip pagalbinis kriterijus minima tikyba [96]. Taigi, klausta apie modernias, etnolingvistines tautas. Ne visai aišku, koks atsakymas gautas ir ar tokios tautybės sampratos nuosekliai laikėsi duomenis ruošęs Ukmergės dūmos sekretorius. Gubernijos valdybai siųstoje anketoje jis rinkėjus ir dūmos narius labai aiškiai formaliai skirsto pagal tautybes į lietuvius, lenkus, rusus ir žydus (jokios vietinės interpretacijos čia negalėjo būti, griežtus rėmus nustatė iš Kauno atsiųsta anketos forma). Bet jo tuo pat metu laisva forma paruoštame dūmos narių sąraše grafoje „tautybė “ nurodoma asmens kilmė, taigi tautybei nustatyti panaudotas ne etnolingvistinis, bet istorinis kriterijus. Pavyzdžiui, Kazimieras Škadovskis, Mykolas Survila ir dar 15 dūmos narių nurodomi esantys „lietuvių kilmės“, Vitalis Kviatkovskis ir Vaclovas Tarčinskis – „lenkų kilmės“, Vasilijus Brosanikovas ir Pavelas Levikovas – „rusų kilmės“, Girša Levitas – „žydų kilmės“. Be to, kaip patikslinantis požymis nurodoma asmens tikyba. Tai duoda pagrindą manyti, kad lietuvių tapatybė bent iš dalies Ukmergės savivaldybės lygmeniu suprasta tradiciškai, kaip politinė LDK bajoriškoji tauta, o ne moderni etnolingvistinė bendrija. Nežinia, ar tuomet vykdyta kokia nors rinkėjų ir dūmos narių apklausa, tikriausiai bent dalies (o gal ir visų) tautybę sekretorius nustatė pats ar pasitaręs su valdybos nariais, nes kai kurių ankščiau vykusių rinkimų rinkėjų ir dūmos narių dėl įvairių priežasčių buvo nebeįmanoma apklausti. Šie du vienu metu to paties pareigūno paruošti, bet skirtingą tautybės sampratą rodantys dokumentai neleidžia padaryti pagrįstos išvados apie savivaldybės narių modernią tautinę tapatybę.

Pagal Ukmergės savivaldybės oficialiai pateiktas žinias, joje, iš rinkimų pašalinus žydus, vyraujančią poziciją užėmė lietuviai. 1913 m. iš 160 rinkėjų lietuvių buvo 124 (77,5 %), rusai 32 (20 %), lenkai tik 2 (1,25 %) ir po vieną vokietį bei latvį [101]. Tai didele dalimi nulėmė ir miesto dūmos sudėtį, kurioje lietuviai ėmė sudaryti vyraujančią tautinę grupę. 1902 m. iš 21 dūmos nario lietuvių buvo 18, 1906 m. iš 20 – 16, 1911 m. iš 22 – 16, kitų tautybių buvo tik po vieną kitą narį [99]. Lietuviais nurodomi ir visi šeši samdomi Ukmergės savivaldybės kanceliarijos darbuotojai [103]. Tačiau, kaip jau minėta, nenuosekliai vartojama tautinės tapatybės sąvoka ir kintanti jos samprata neleidžia padaryti vienareikšmių išvadų apie rinkėjų ir dūmos narių modernią tautybę.

Vykdomoji savivaldos institucija buvo miesto valdyba, kurią sudarė miesto galva ir du nariai, renkami nebūtinai iš dūmos deputatų, vienas jų ėjo ir miesto galvos pavaduotojo pareigas šiam sergant ar išvykus. Kadencija – ketveri metai. Kadangi miesto galva vadovavo ir dūmai, ir valdybai, ji tapo labai stipria figūra savivaldos gyvenime, dėl jos ir valdybos narių postų vyko didelė konkurencija, čia savo galią dažnai stengėsi panaudoti ir carinė administracija. Ypač geros galimybės tam atsivėrė patvirtinus 1892 m. Miestų nuostatus, kurie sustiprino valdybos rinkimų kontrolę ir galimybes kištis į savivaldos kompetencijos sritį. Pagal senesnius nuostatus gubernatorius tvirtino tik išrinktas miestų galvas, dabar jis tvirtino ir jos pavaduotojus, valdybos narius ir net miesto savivaldybės sekretorių. Be to, gubernatorius gavo teisę du kartus iš eilės nepatvirtinęs išrinktų miestų galvų kandidatūrų savo nuožiūra paskirti miesto galvą [133, 75–77].

Pirmieji Ukmergės valdybos rinkimai pagal naujus nuostatus vyko tik 1894 m. spalio mėnesį, bet carinė administracija savo galių panaudojimui ėmė ruoštis labai iš anksto. 1893 m. Ukmergės ispravninkas gubernatoriui pareiškė, kad jis iš viso nežino mieste tokio kandidato, kuris būtų vertas užimti miesto galvos postą, o apskrities bajorų vadovas išvardijo septynis asmenis, galinčius eiti šias pareigas (3 pravoslavus ir 4 katalikus) [36; 38]. 1894 m. vasario 19 d. rašte Ukmergės apskrities bajorų vadovas gubernijos valdybą jau informavo, kad po pokalbių su kandidatais vieni jų atsisakė kandidatuoti, o kiti netinka dėl asmeninių savybių, todėl pasiūlė miesto galvos pareigoms į pensiją besiruošiantį apskrities karinį viršininką papulkininkį P. Pnevskį [37]. O juk pačios dūmos rinkimai buvo planuojami tiktai gegužės mėnesį! Iš tiesų Ukmergės miesto galvos ir valdybos rinkimai vyko 1894 m. spalio mėnesį ir gubernijos valdžia tuoj pat ėmė teirautis nuomonių apie išrinkus savivaldybės pareigūnus ir asmenis, galinčius užimti jų vietą [44]. Tiek bajorų vadovas, tiek ispravninkas neigiamai atsiliepė apie išrinkto valdybos nario Ruškovskio dalykines savybes ir siūlė savo kandidatus į valdybą, tuo remiantis nei išrinkto miesto galvos M. Kontauto, nei valdybos narių rinkimų gubernatorius nepatvirtino ir pasiūlė surengti naujus [46; 48; 49]. Dūma juos numatė surengti vasario 7 d., bet gubernijos administracijos tai netenkino ir ji nurodė juos surengti greičiau, gruodžio 19 d., kitaip gubernatorius grasino savivaldybės pareigūnus paskirsiąs pats [43; 45]. Gruodžio 16 d. raštu Ukmergės ispravninkas gubernatoriui dar priminė apie dabar jau atsargos papulkininkį P. Pnevskį, gyvenantį Ukmergėje[50].

Gruodžio 19 d. dūma miesto galva išrinko S. Končevskį ir tris valdybos narius vietoj dviejų, manydama, kad gubernatorius iš jų patvirtins du jam priimtinus valdybos narius. Tačiau šis pasielgė kitaip: patvirtino miesto galvą, o valdybos narių kandidatūras atmetė, vietoj jų savo nuožiūra paskirdamas miestiečius J. Radvilavičių (jį rekomendavo tiek ispravninkas, tiek bajorų vadovas) ir A. Brasannikovą. Pastarasis eiti pareigas atsisakė ir jo vietoje gubernatorius paskyrė Januševičių [42; 53].

Žinių apie tokį brutalų administracijos kišimąsi į valdybų formavimą iš vėlesnių metų neišliko, nors pagal kitose savivaldybėse buvusius analogus galima manyti, kad gubernijos administracija bandė formuoti sau palankią valdybų sudėtį, tik ne tokiais drastiškais būdais. Gubernatoriaus paskirtas Juozapas Radvilavičius (kitur Radvilovičius), matyt, buvo tikrai tinkamas savo pareigoms, nes jas ėjo iki Pirmojo pasaulio karo, paskutinį kartą perrinktas 1911 metais (16 balsų „už“, 4 „prieš“) [77]. Gimęs 1863 m., katalikas, bajoras, lenkas, baigęs Ukmergės apskrities mokyklą, jis iki paskyrimo į valdybą nuo 1880 m. ėjo savivaldybės valdybos stalo viršininko pareigas [87; 94]. 1904 m. valdybos nariu išrinktas ir jas iki karo ėjo Kazimieras Škadovskis Juozapo, kilęs iš valstiečių, baigęs Raseinių apskrities mokyklą, nuo 1898 m. ėjęs Ukmergės ligoninės raštininko pareigas [87; 95].

Kaip minėta, pirmuoju Ukmergės dūmos, besitvarkančios pagal 1870 m. įstatus, vadovu išrinktas grafas Stanislovas Kosakovskis. Tokia autoritetinga miesto galva savivaldybei suteikė solidumo, pats grafas į savo pareigas žiūrėjo rimtai ir pilietiškai, savivaldybei kuriantis už savo lėšas pirko kanceliarines priemones, inventorių, pagamino savivaldybės antspaudą. Tiesa, nuo kasdieninės biurokratinės rutinos jis laikėsi atokiau. 1879 m. iš aštuonių raštų Kauno gubernatoriui apie dūmos posėdžių laiką ir dienotvarkę du pasirašė jis, likusius – miesto galvos pavaduotojas. S. Kosakovskis miesto galvos pareigas ėjo visą kadenciją, jis į Ukmergės dūmą išrinktas ir kitai kadencijai, bet miesto galvos pareigos nuo 1883 m. atiteko jo buvusiam pavaduotojui Onufrijui Petelčicui [3; 19; 137]. 1891 m. Ukmergės galva išrinktas gydytojas Mečislovas Kontautas, 1894 m. jis beveik vienbalsiai (19 „už“ ir 1 „prieš“) dūmos narių perrinktas į miesto vadovus, bet Kauno gubernatorius jo šiose pareigose nepatvirtino. Po poros mėnesių dūma išsirinko kitą miesto galvą – teisininką Serafimą Končevskį, kurį 1895 m. pradžioje gubernatorius „palaimino“ [41; 42; 51; 139]. 1899 m. Ukmergės dūmos galva tapo Juozapas Valmontas, šias pareigas paliko prieš laiką 1902 metais [141; 142]. 1903 m. mieto galva išrinktas tas pats Mečislovas Kontautas [155] ir savo pareigas jis šį kartą ėjo iki pat dūmos veiklos pabaigos 1915 m. Gydytojas M. Kontautas, gimęs 1847 m. bajoriškoje šeimoje, baigė Maskvos universitetą, nuo 1872 m. iki 1903 m. buvo Ukmergės miesto ligoninės vadovu. Nurodoma, jog jis ukmergiškis nuo gimimo, lenkas, turėjo brangiai įkainotą namą mieste. Beje, kitame, metais vėlesniame, dokumente valdybos narių sąraše M. Kontautas nurodomas esąs lietuvis, kas dar kartą demonstruoja modernios tautybės sąvokos neapibrėžtumą tuometinės visuomenės sąmonėje [78; 103]. Visos Ukmergės savivaldybės galvos buvo kilusios iš bajorų, turėjo gerą išsilavinimą: O. Petelčicas buvo baigęs Troškūnų (Panevėžio) bajorų mokyklą, J. Valmontas – Vilniaus bajorų institutą, S. Končevskis turėjo aukštąjį išsilavinimą.

Kasdienė savivaldos rutina

Siekiant geriau pažinti carinės Ukmergės savivaldą labai pravartu žvilgtelėti į kiekybinius jos veiklos rodiklius, svarstytų ir spręstų reikalų ratą. Pilietiškumo lygmeniui nustatyti svarbu pažinti savivaldos iniciatyvas, reikšmingus vykdytus projektus. Verta pabandyti užčiuopti ir carinės administracijos poziciją bei lūkesčius.

1870 m. nuostatai nustatė miestų dūmų pasėdžių minimumą – ne mažiau kaip du posėdžiai per metus, juos pakeitę 1892 m. nuostatai nurodė, kad per metus turi įvykti nuo keturių iki dvidešimt keturių posėdžių ir reikalavo iš anksto, metams į priekį, sudaryti jų grafiką [132, 828; 133, 32]. Ukmergės dūmoje visuomet vyko gerokai daugiau posėdžių nei nustatytas privalomas jų minimumas. 1879 m. savivaldybė per pusmetį posėdžiavo 8 kartus, 1881 m. planuota 12 posėdžių, 1882 ir 1889 m. įvyko po 11 posėdžių, 1902 m. – 12 posėdžių. 1903 metais planuota surengti 10 posėdžių [5; 11; 14; 28; 59; 60]. 1892 m. savivaldybė posėdžiavo 18 kartų, iš viso svarstyti 84 reikalai [34]. Dažniausiai posėdžiai vykdavo kartą per mėnesį, kartais dažniau, kartais nesusirinkus dūmos narių kvorumui jie buvo perkeliami į vėlesnį laiką, pasitaikydavo, kad posėdžiai tęsdavosi keletą dienų [34]. Panašaus posėdžių intervalo laikydavosi ir kitų miestų savivaldybės [22; 57]. Svarstomų klausimų kiekis, lyginant su dabartinių savivaldybių dienotvarkėmis, buvo nedidelis. 1881 m. Ukmergės dūma dvylikoje posėdžių planavo svarstyti keturiasdešimt šešis klausimus, bet įvyko vienuolika posėdžių, kuriuose apsvarstyti 29 klausimai. Viename posėdyje svarstytų klausimų kiekis svyravo nuo vieno iki penkių, dažniausia jų būdavo du ar trys [14; 15]. 1902 m. dvylikoje posėdžių ji apsvarstė 49 klausimus. Intensyviausias buvo rugsėjo 27 d. posėdis, kuriame spręsta dešimt reikalų, kituose jų skaičius svyravo tarp 3–4, liepos ir rugpjūčio posėdžiuose svarstyta tik po vieną klausimą [60].

Svarstomų reikalų ratas buvo gana siauras, dalis jų reguliariai kartojosi kasmet. Tik pradėjusi veiklą dūma 1879 m. daugiausia dėmesio skyrė įvairiems miesto mokesčiams: rinkliavų už prekybos ir amatų liudijimus nustatymui, nekilnojamojo turto mokesčių nustatymui ir paskirstymui, rinkliavos įvedimui už ganymą miesto ganyklose prie Šventosios upės, pajamoms iš miesto turto [6]. Šie reikalai persvarstyti kasmet, be to, kasmet dūmoje buvo svarstomas ir tvirtinamas kitų metų biudžetas bei praėjusių metų biudžeto ataskaita. Dar 1879 m. svarstyti miesto plano pakeitimai, du kartus svarstytas patalpų armijai nuomos klausimas ir kiti reikalai [7]. Daugumą dūmos spręstų klausimų galima suskirstyti į keletą temų: rinkimai ir komisijų sudarymai, finansai, miesto gerovė, savivaldybės pastatai, žemės sklypai, prekybos leidimai, gyventojų prašymai ir kita. Specifinį Ukmergės savivaldybės bruožą sudarė tai, kad miestui priklausė dideli miško plotai ir dūma skirdavo dėmesio jų priežiūrai bei eksploatavimui. 1882 m. iš 29 dūmoje svarstytų klausimų daugiausia, net 9 skirti žemės sklypų reikalams, 5 – miesto finansams, po 3 kartus svarstyti miesto gerovės ir miško eksploatavimo reikalai, sudarytos trys komisijos, po du kartus svarstyti leidimai prekybai bei miesto pastato statybai. 1882 m. Ukmergės dūma po penkis kartus svarstė miesto finansų reikalus bei rengė įvairius rinkimus, 4 kartus skyrė dėmesio miško reikalams, 3 kartus savivaldybės žemės sklypams. Du kartus aptarė švietimo būklę, taip pat du kartus patvirtino valdybos rengtų konkursų rezultatus, po kartą svarstė gerovės, miesto pastatų, prekybos reikalus [14; 28]. Konkrečiai 1882 m. keletą kartų dūma svarstė sklypo suteikimo armijos artilerijos daliniui aplinkybes, miestiečių prašymus sklypus, kuriuose stovi jų namai, perduoti jiems amžino činčo teise, 10 dešimtinių miško pardavimą miesto skoloms padengti, leido miesto valdybai statyti namą, grįsti Vilniaus gatvę bei privažiavimą prie Šventosios, įrengti šulinį bei žibintus, svarstė prekybos žuvimi vietą, sudarė nekilnojamojo turto įkainavimo komisiją, svarstė įkainavimo mokesčio žiniaraščius ir nepriemokas bei kitus reikalus. 1889 m. vyko valdybos nario ir dūmos sekretoriaus rinkimai, nutarta parduoti 42 dešimtines nuo gaisro nukentėjusio miško, pardavinėtos vėjovartos. Savivaldybė padengė skolą už liaudies mokyklos išlaikymą, bet atsisakė skirti lėšų gimnastikos priemonėms joje [14; 28].

Vienas iš ilgai trukusių ir ilgalaikes pasekmes turinčių to meto savivaldybės rūpesčių buvo priešais Ukmergės paštą, kitoje Kauno kelio pusėje, esantis vadinamasis „Pašto sodas“. Šį sklypą apie XIX a. vidurį užėmė Kauno apygardos susisiekimo kelių valdyba, bet formaliai jokie perdavimo dokumentai nebuvo sutvarkyti. 1884 m. savivaldybė pavedė miesto galvai kreiptis su pašymu į gubernatorių, kad sklypas būtų grąžintas, nes jau keletas metų sodas paliktas be aptvėrimo ir priežiūros, pilnas šiukšlių, daug medžių suniokota ar nuskurdę. Tik 1888 m. savivaldybė gavo raštą, jog Ministrų kabineto sprendimu, patvirtintu caro, sklypas neatlygintinai perduodamas miestui. Vėliau šis sklypas vadinamas Visuomeniniu sodu ir buvo reguliariai prižiūrimas [24; 25].

Pagrindinė dūmoje svarstomų klausimų iniciatorė buvo miesto valdyba. 1902 m. dūmoje svarstyti 49 klausimai, iš jų didžioji dauguma, net 25, miesto valdybos iniciatyva, 9 miestiečių prašymu, 7 gubernijos administracijos prašymu (3 kartus kreipėsi apskrities ispravnikas, po 2 kartus kreipėsi gubernatorius ir gubernijos miestų reikalų valdyba, 1 kartą gubernijos iždo rūmai). Tiesa, pačios valdybos aktyvumą dažnai inicijuodavo gubernijos valdininkai ar miesto gyventojai, o ši tik peradresuodavo dūmos kompetencijai priklausančius klausimus spręsti jai [60].

Carinės Ukmergės savivaldybės veikloje išryškėja keletas prioritetinių krypčių, kurioms visą laiką ar ilgus periodus buvo skiriamas pagrindinis dėmesys. Tai priešgaisrinė sauga, miesto gerovė, su kariniu daliniu, policija ir apskrities kalėjimu susiję reikalai, nuo XX a. pradžios – švietimo sritis.

XIX a. antroje pusėje Lietuvos miestuose įvyko baisių gaisrų, kurių metu sudegė ištisos miestų dalys, tūkstančiai žmonių neteko namų ir turto. Gaisrai siautėjo ir Ukmergės kaimynystėje. 1878 m. gegužės 31 d. Utenoje per gaisrą sudegė 150 pastatų, tarp jų bažnyčia, vaistinė, 54 parduotuvės su prekėmis, žuvo 7 žmonės. 1881 m. gegužės 7 d. Panevėžyje sudegė 160 pastatų, tarp jų policijos valdyba, ligoninė, Tarpusavio kredito draugijos pastatas, 384 šeimos neteko turto. Pačioje Ukmergėje 1884 m. per gaisrą sudegė 49 pastatai [135; 136; 138]. Todėl vienas iš nuolatinių savivaldybės rūpesčių buvo priešgaisrinė sauga. Jau viename pirmųjų savo posėdžių 1879 m. savivaldybė svarstė gaisrininkų komandos įsteigimą ir jos aprūpinimą įranga. 1879 m. rugpjūčio 17 d. posėdyje nutarta vietoj buvusio brandmeisterio (gaisrininkų vyresniojo) Vaiso samdyti Juozapą Kačanovskį ir mokėti jam 300 rub. per metus algą, dalį šios sumos mokant iš policijai numatytų lėšų, o kitą dalį surenkant iš miestiečių. Priešgaisrinei temai skirtas ir vienas pirmųjų savivaldybės paskelbtų privalomųjų nutarimų, priimtas 1882 m. gegužės 4 d. Jis uždraudė mieste dengti stogus šiaudais, reikalavo, kad mūrinių gyvenamųjų namų, taip pat kalvių ir pirčių stogai būtų dengiami tik čerpėmis ar skarda, draudė kalves statyti miesto centre, reikalavo reguliariai valyti kaminus, kepyklose net du kartus per mėnesį [8; 13]. 1881 m. savivaldybė vėl svarstė priešgaisrinių priemonių planą ir ieškojo vietos ugniagesių depo statybai [12]. 1885 m. dūma svarstė galimybę nupirkti ugniagesiams arklių ir jiems bei ugniagesių inventoriui laikyti pastatyti pastatą, bet priėmė neigiamą sprendimą. 1887 m. Ukmergės laisvosios ugniagesių komandos pirmininko iniciatyva prie šio reikalo grįžta, tuomet dūma skyrė lėšų ugniagesių inventoriui įsigyti, bet nuo arklių pirkimo vėl susilaikė. Ugniagesiams neturint arklių vandenį į gaisravietes vežė miesto vežikai ir už tai gaudavo atlyginimą. Bet nakties metu jie atsisakydavo tai daryti. Pagaliau 1889 m. dūma leido valdybai ugniagesiams nupirkti 2 arklius (prašyta leisti pirkti tris), kad į gaisro vietą jie galėtų nusivežti bent mažąjį siurblį, pasamdyti dar vieną ugniagesį arkliams prižiūrėti ir iš miesto medienos pastatyti pastatą arkliams bei inventoriui.

XIX a. 9 dešimtmetyje savivaldybė išlaikė ugniagesių komandą, kurią sudarė keturi ugniagesiai ir jų vyresnysis (brandmeisteris). Lėšas ugniagesių algoms, arkliams išlaikyti ir įsigyti, inventoriaus remontui bei papildymui, patalpoms savivaldybė skyrė nuolat. Tiesa, ugniagesių atlyginimai buvo nedideli: 1908 m. ugniagesių vyresnysis per mėnesį gaudavo 17 rub., o šeši eiliniai ugniagesiai po 10 rub. darbo užmokestį. Tais metais savivaldybė eilinių ugniagesių algas padidino iki 12 rub. per mėnesį, be to, jie gaudavo aprangą ir gyvenamąjį plotą [26; 29; 65; 70; 71; 108].

Nežiūrint į visas pastangas, Ukmergės ugniagesių pajėgos galėjo kovoti tik su lokaliais gaisrų židiniais ir buvo bejėgės prieš didelio masto nelaimes. 1904 m. birželio 3 d. miestą nusiaubė ugnies viesulas – centre sudegė apie 700 pastatų, tarp jų miesto ligoninė. Be pastogės liko per 1500 šeimų, nuostoliai viršijo milijoną rublių [143].

Su ugniagesių reikalais susijęs vienas žinomų aštresnių savivaldybės ir gubernijos administracijos susikirtimų. Dar 1883 m. gubernijos valdžia inicijavo, kad visos savivaldybės įsivestų naktines priešgaisrines sargybas, kurias paeiliui eitų miestiečiai. Bet kaip matyti iš kitų dokumentų, šios sargybos buvo skirtos ne tik priešgaisrinei apsaugai, iš dalies jos atliko ir policijos patrulių funkcijas, todėl policijos viršininkai stengėsi, kad tokie nemokami jų pagalbininkai miestuose veiktų [54; 61]. Ukmergės savivaldybė miestiečiams privalomą nutarimą dėl naktinių sargybų priėmė 1884 m. [18]. Bet jis buvo nevykdomas, nes 1893 m. Ukmergės dūma vėl svarstė ispravninko pasiūlymą apie naktinių sargybų įvedimą. Bet šį kartą motyvuodama tuo, kad neseniai padidintas policininkų ir ugniagesių kiekis mieste ir jų turėtų visiškai pakakti ir naktiniam budėjimui, pasiūlymą atmetė. Gubernijos miestų reikalų komitetas palaikė policijos pusę, dūmos nutarimą panaikino ir ją įpareigojo patvirtinti ispravniko parengtą naktinių sargybų instrukciją [35].

Daug laiko ir energijos savivaldybė sunaudodavo spręsdama su karinių dalinių dislokavimu susijusius reikalus. Tiesa, iš to susilaukdavo naudos miesto gyventojai ir pati savivaldybė, nes dalinys apylinkėse pirkdavosi maisto produktus ir pašarą, kitus reikmenis ir paslaugas, nuomojosi patalpas. 1886 m. už antrą metų ketvirtį kareivinių nuomai skirti pinigai atiteko 49 nuomotojams, sumos svyravo nuo 20 iki 1000 rublių. Iš tų pačių metų trečiajam ketvirčiui skirtų 4275 rub. 500 rub. pateko į miesto kasą, likusios paskirstytos nuomotojams, tarp kurių buvo ir dūmos narių. Stambiausiems nuomotojams L. Ridzinskiui, J. Šemiotai, Š. Šapiro atiteko didžioji pinigų dalis, atitinkamai 1000, 950, 1100 rublių [23]. Ne atsitiktinai 1890 m. nuolatinei dislokacijai į Ukmergę atvykstantį Jelizavietgrado devintąjį Viurtenbergo karalienės vardo dragūnų pulką savivaldybė nusprendė iškilmingai sutikti su duona ir druska visai miesto valdybai ir dūmai, kariškiams vaišinti „rusišku duonos ir vynuogių vynu“ skyrė 250 rublių. Tiesa, tokio sutikimo iniciatoriumi buvo Kauno gubernatorius [30]. 1892 m. dragūnų pulkui išvykstant į kitą dislokavimo vietą Marijampolėje bei laukiant atvykstančio Kobrino rezervinio pėstininkų pulko bataliono susirinkusi į skubų posėdį Ukmergės dūma išleistuvėms ir sutiktuvėms „pagal seną rusų paprotį“ vėl asignavo 250 rub. „vynuogių ir duonos vynui“ (jei šių lėšų nebūtų, miesto kasoje leido miesto galvai jų pasiskolinti) [33]. 1895 m. už mieste stovinčio 184 Kobrino rezervinio pėstininkų pulko kareivines ir sandėlius 5000 rub. nuomos buvo mokama miestiečiams, 1400 rub. už jai priklausančius pastatus, perduotus kariškių reikmėms, savo biudžetą papildė savivaldybė. Bet esamos sąlygos dalinio netenkino ir pulko vadas prašė pastatyti papildomas kareivines [52]. Net tuomet, kai stambesnio dalinio mieste nebuvo, savivaldybei „karinė prievolė“ likdavo. Jai tekdavo rūpintis ir mokėti už apskrities karinio viršininko, karinio konvojaus komandos ir neliečiamų atsargų sandėlio patalpų nuomą, apšvietimą ir šildymą [29]. Kadangi Ukmergė buvo judrių kelių sankryžoje, jos savivaldybė nuolat turėjo rūpintis laikinai apsistojusių pravažiuojančių generolų ir karininkų trumpalaike butų nuoma, šauktinių naujokų patalpomis, mokėti pašalpas į tarnybą pašauktų atsargos kareivių šeimoms [65].

Švietimo sistema tuo metu buvo carinės administracijos kompetencija, ji turėjo savo švietimo strategiją, sprendė mokyklų tinklo, finansavimo, mokymo programų klausimus ir tiesiogiai vadovavo mokykloms. Savivaldybėms švietimo srityje buvo numatomas tik antraeilis vaidmuo, nors kai kurios iš jų švietimui skyrė labai didelį dėmesį. Ukmergės savivaldybė šiame veiklos bare XIX a. antroje pusėje nepasižymėjo. Buvo mokama nedidelė kasmetinė pašalpa pradinei mokyklai, 1895 m. ji skyrė 300 rub. pašalpą steigiamai parapijinei mokyklai bei 500 rub. numatomai steigti amatų mokyklai [29; 35; 140]. 1896 m. 300 rublių skirta parapinės mokyklos pastatui pirkti [148]. 1902 m. minint rašytojo N. Gogolio mirties 50-ąsias metines savivaldybė įsteigė šešias nedideles stipendijas neturtingiems mokiniams už mokslą susimokėti. Jos po dvi paskirstytos pravoslavams, katalikams ir judėjams [67].

Nuo XX a. pradžios švietimas tapo pagrindiniu Ukmergės savivaldybės prioritetu. Lietuvos masteliu tai nebuvo unikalu, kitos savivaldybės švietimu susirūpino kiek anksčiau, bet Ukmergė šioje sferoje per trumpą laiką pasiekė žymų progresą, tik jo rezultatams subręsti neleido prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1906 m. spalio 11 d. dūma priėmė sprendimą mieste įsteigti gimnaziją. Tai buvo didelis iššūkis, nes reikalavo daug nuoseklaus organizacinio darbo, visos miesto bendruomenės ir gubernijos valdžios palaikymo, pagaliau nemažai lėšų. Savivaldybę drąsino tai, kad lėšomis gimnazijai išlaikyti žadėjo prisidėti apskrities bajorai, miestiečių valdyba, dalis valstiečių. Palankią poziciją užėmė ir tuometinis Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas pažadėdamas valdžios paskolą sklypui įsigyti ir gimnazijos pastato statybai. Pati savivaldybė įsipareigojo gimnazijai kasmet skirti 2000 rub. subsidiją. 1907 m. pradžioje jau buvo paruošti ir Vilniaus švietimo apygardai pateikti derinti gimnazijos nuostatai, sudaryta mokyklos steigimo komisija. Švietimo apygarda patvirtino nuostatus su sąlyga, kad juose bus nurodoma, jog gimnazija bus visuomeninė. Tai principinė pataisa, nes visuomeninė gimnazija negalėjo pretenduoti į valstybinį finansavimą. Dūma, suprasdama, jog mokyklos išlaikymas užgrius jos biudžetą ir mokinių tėvus, vis dėlto apsisprendė atidaryti „visuomeninę klasikinę vyrų gimnaziją su valstybinėmis teisėmis“ [68]. Gimnazija atidaryta nuo 1907 m. rudens, iš pradžių joje buvo trys klasės ir viena parengiamoji, mokyklos veiklai vadovavo globėjų taryba, į kurią įėjo mokyklos vadovas bei buvo renkami du bajorų, penki miestiečių krikščionių ir penki žydų atstovai [69].

Be to, 1908 m. Ukmergėje savivaldybės iniciatyva atidaryta visuomeninė septynmetė mergaičių gimnazija, už kurios patalpų nuomą ji mokėjo. 1914 m. savivaldybė įsipareigojo skirti 600 rub. subsidiją amatų mokyklai, jei tokia būtų atidaryta Ukmergėje [85; 118, 27; 128].

Pradžioje vyrų gimnazija buvo įsikūrusi savivaldybei priklausančiame name, bet atsirandant naujoms klasėms jame nebetilpo. 1910 m. dūma apsisprendė gimnazijai nupirkti pastatą. Sudaryta komisija pasirinko didelį pirklio Levito namą numatydama, kad jame tilps ne tik vyrų, bet ir mergaičių gimnazija. Nors kaina buvo nemaža – 20 500 rub., bet pats pastatas už paskolą buvo užstatytas Vilniaus žemės bankui, todėl savivaldybė apskaičiavo, jog jai reikės kasmet mokėti tik 1200–1400 rub. dydžio sumą, į kurią įėjo bankui grąžintina paskolos dalis ir palūkanos. O tai neviršijo tuomet gimnazijai mokamos pašalpos dydžio [75].

Gimnaziją 1912 m. inspektavęs Vilniaus švietimo apygardos pareigūnas nustatė, jog jos materialinė būklė gera: esamų patalpų visai pakanka parengiamajai ir septynioms pagrindinėms klasėms, kieme yra mūrinis pastatas su butu direktoriui, teritorija tinkama žaidimams ir sportui, gimnazija pakankamai aprūpinta mokymo priemonėmis (vadovėliais, žemėlapiais, fizikos, gamtos, piešimo, geografijos pamokų priemonėmis) ir inventoriumi. Bet dviejų gimnazijų išlaikymas savivaldybei buvo nepakeliama našta. Todėl Vyrų gimnazijos globėjų taryba 1912 m. pasiūlė keisti jos statusą ir gimnaziją paversti valstybine. Miesto dūma tam pritarė ir esant palankiam administracijos sprendimui įsipareigojo perduoti suvalstybintai mokyklai pastatą su žemės sklypu, visą inventorių, toliau mokėti kasmetines įmokas Vilniaus žemės bankui už pastatą ir skirti kasmetinę 1000 rub. subsidiją gimnazijos reikalams. Savivaldybė savo ruoštu pageidavo, kad jei valstybinė gimnazija turės tik 4 žemesnes gimnazijos klases, visiems dabartiniams mokiniams būtų leista baigti 8 klases [82]. Vilniaus švietimo apygardos vadovai tokias sąlygas laikė nepakankamomis. Jie apskaičiavo, kad suvalstybinus gimnaziją jos išlaikymas per metus kainuotų 25 000 rub., be to, reikėtų pradėti taikyti mokinių žydų kvotą, kuri valstybinėse gimnazijose negali viršyti 15 %, o tuo metu gimnazijoje žydai sudarė 44 % mokinių. Tai savo ruožtu sumažintų gimnazijos pajamas iš mokesčio už mokslą. Todėl Švietimo apygarda pareikalavo, kad miestas gimnazijai garantuotų 25 000 rub. kasmetinę subsidiją [86]. Savivaldybės tai neišgąsdino, ji apskaičiavo, kad 1912 m. gimnazija turėdama 170 mokinių per metus surinkdavo 20 000–21 000 rub. už mokslą, tapusi valstybine ji būtų patrauklesnė ir sulauktų daugiau mokinių, todėl tikėjosi net sumažinti mokestį už mokslą [79]. Bet derybos vyko sunkiai, 1912 m. Švietimo ministerija patvirtino naujus mokyklų etatus ir pagal juos 1913 m. Švietimo apygarda jau reikalavo 34 175 rub. subsidijos. Net ir tai savivaldybei neatrodė kliūtimi, optimistiškai tikėtasi, kad lėšų trūkumas jausis tik 2–3 metus, o vėliau, prisipildžius klasėms, gimnazija išsilaikys iš mokesčio už mokslą. Vilties teikė ir švietimo ministro pavaduotojo Traubės duotas pažadas pas jį lankantis miesto galvai M. Kontautui, kad savivaldybei bus suteikta subsidija gimnazijai išlaikyti. Todėl dūma savo posėdyje sutiko su visomis sąlygomis, kad tik gimnazija būtų suvalstybinta 1913/14 m. mokslo metais, nes per 1912/13 mokslo metus dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus ji turėjo 6000 rub. deficitą [80; 81]. Jis buvo dengiamas pardavinėjant savivaldybės mišką, 1914 m. dūma savo biudžete numatė 19 628 rublių skirti per porą metų susikaupusiam gimnazijos deficitui padengti, tai sudarė net 39 % biudžeto! Bet miškas buvo perkamas lėtai, dar ir 1915 m. savivaldybė dėl lėšų trūkumo gimnazijai planavo imti trumpalaikį kreditą [109; 111; 112].

Ukmergės savivaldybė Švietimo apygardai siūlė perimti ir septynmetę mergaičių gimnaziją, bet ši, motyvuodama, jog ruošiama privačių mokyklų reforma, atsisakė [85].

Taigi, XX a. pradžioje Ukmergėje po kelių dešimtmečių pertraukos veiklą atnaujino vidurinės mokyklos ir čia pagrindinis vaidmuo teko savivaldybei, prisiėmusiai didelį organizacinį ir finansinį krūvį. Aukščiau minėta, kad po 1911 m. rinkimų miesto dūma radikaliai atsinaujino, bet naujoji jos sudėtis tęsė pradėtą vidurinio mokslo projektą. Nors finansinė situacija klostėsi ir ne visai palankiai, švietimo labui buvo aukojamas ilgą laiką tausotas turtas – miškas.

Savivaldybės veikla neapsiribojo plačiau aptartomis sritimis. Daug laiko, energijos reikalavo gatvių grindimas, valymas, tiltų remontai, miesto apšvietimas, net apskrities kalėjimo šildymas, sanitarinių sąlygų gerinimas, mokesčių ir nepriemokų išieškojimas ir kiti kasdieniai, kasmet besikartojantys reikalai. 1910 m. savivaldybė priėmė sprendimą, nurodantį namų, esančių išgrįstose gatvėse, savininkams per metus priešais savo sklypus įrengti šaligatvius, o ten, kur gatvės bus išgrįstos, šaligatvius įrengti per metus nuo jų išgrindimo [129]. Daug laiko dūma sugaišdavo įvairiems miestiečių skundams ir prašymams svarstyti.

Pilietiškumo raiškos požiūriu Ukmergės savivaldybės veikloje išsiskyrė būtent dėmesys švietimui. Kitos sritys buvo tiesioginė savivaldybės kompetencija ir čia dažnai iniciatyvą rodė gubernijos administracija (ypač kariuomenės, policijos, priešgaisrinės saugos srityje), o vidurinių mokyklų kūrimas buvo autentiška ukmergiškių iniciatyva. Švietimo plėtros prioritetą galime laikyti nesavanaudiška veikla miesto visuomenės labui, o tai ir yra būdingas pilietiškumo raiškos požymis.

Biudžeto galimybės

Galima plačiai analizuoti savivaldybių teisinį reglamentavimą, svarstyti apie savivaldybių veiklos kryptis, bet tik susipažįstant su jų finansais galima suprasti realias veiklos galimybes. Biudžetų sandara tiesiogiai atskleidžia ir valstybinės valdžios požiūrį į savivaldos vietą valdymo struktūroje. Nors Miestų nuostatai atvėrė naujas savivaldos perspektyvas, bet atsiradusiomis galimybėmis galėjo pasinaudoti tik piniginius išteklius sukaupiantys miestai, todėl čia daug priklausė nuo pačių savivaldybių iniciatyvos ir veiklumo. Kita vertus, lemiamą svarbą turėjo bendra krašto ekonominė konjunktūra, pačių miestų plėtra ar stagnacija.

Jau pirmasis žvilgsnis į Ukmergės biudžeto raidą leidžia padaryti svarbią išvadą apie ilgalaikes tendencijas. Ukmergės, kaip ir Šiaulių bei Panevėžio, biudžetas augo, per tris dešimtmečius jis padidėjo net 3,4 karto. O kitų gubernijos apskričių miestų biudžetai patyrė stagnaciją.

Pajamos. Savivaldybės gaunamas pajamas galima suskirstyti į keletą grupių, jos turėjo savitą raidos kreivę. Vienų pajamų rūšių reikšmė augo, kitų mažėjo, o jų tarpusavio santykis nulėmė bendrąją tendenciją.

1 lentelė. Ukmergės savivaldybės biudžeto pajamos
03-1lentele

Ukmergės miesto savivaldybė, kaip ir kitos, gaudavo dalį valstybei mokamų mokesčių. Miestui atitekdavo 10 % pirmosios ir 15 % antrosios gildijos pirklių mokamo mokesčio, 10 % nuo visų prekybos liudijimų ir bilietų, 10 % nuo patentų spiritiniams gėrimams gaminti (kol buvo įvestas valstybinis alkoholio monopolis). Taip pat savivaldybė turėjo pajamų iš smuklių, viešbučių rinkliavų, patentų ir įvairių liudijimų amatininkams ir prekeiviams, mokesčių už notarų tvirtinamus aktus. Pirmaisiais dviem savivaldos gyvavimo dešimtmečiais pajamos iš verslo ir prekybos sudarė svarbią Ukmergės biudžeto dalį, bet padėtis visiškai pasikeitė XX amžiaus pradžioje. Tuomet jos labai sumažėjo, jų įtaka biudžetui formuoti tapo minimali. Priežastys gali būti įvairios, bet labiausia tikėtina, kad tai tiesioginė 1904 m. gaisro pasekmė. 1914 m. pajamos iš verslo padvigubėjo, bet savo reikšmės taip ir neatgavo.

1870 m. Miestų nuostatai įvedė naują miestų savivaldybių pajamų šaltinį – nekilnojamojo turto mokestį – ir reglamentavo jo rinkimo tvarką. Savivaldybės turėjo teisę pasirinkti nekilnojamojo turto mokesčio nustatymo būdą – rinkti iki 1 % mokestį nuo pastato įkainavimo sumos arba iki 10 % pastato duodamo pelno. Ukmergės savivaldybė pradžioje nustatė mokestį nuo nekilnojamosios nuosavybės vertės. Veiklos pradžioje jis siekė 0,5 %, 1881 m. savivaldybė mokestį padidino iki ⅝ %, o nuo 1887 m. nuosavybės savininkai mokėjo maksimalų 1 % tarifą. Bet vėliau jis pakeistas mokesčiu nuo nekilnojamosios nuosavybės duodamo pelno, kurio dydis 1905 m. buvo 7 %, o 1914 m. – 10 % [4; 10; 32; 66; 107]. Realiai iki XX a. pradžios nekilnojamojo turto mokesčio dydis buvo nustatomas ne pagal savininkų galimybes, o pagal savivaldybės poreikius, todėl biudžetuose planuotos apvalios šių mokesčių sumos. Štai 1889 m. savivaldybė nusprendė, kad tais metais iš namų savininkų surinks 2000 rub., ir sudarė komisiją, kuri turėjo šią sumą tiesiog padalinti visiems nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojams. Dūmos posėdis įvyko kovo 17 d., komisija mokestį turėjo paskirstyti iki balandžio 1 d., o namų savininkai iki gegužės 1 d. privalėjo jį sumokėti [27].

Nors Ukmergės pajamos iš nekilnojamojo turto per visą laikotarpį padidėjo 2,8 karto, bet palyginus su miestais lyderiais augimo greitis joje nedidelis. Šiauliuose per nagrinėjamą laikotarpį ši pajamų rūšis išaugo 6,6 karto, Panevėžyje – 4,5 karto. Šiuose miestuose būtent pajamų iš nekilnojamosios nuosavybės augimas savivaldybėms suteikė galimybę vykdyti stambius infrastruktūrinius projektus, o Ukmergė šiuo privalumu pasinaudoti negalėjo.

Savivaldybės dažnai gaudavo pajamų iš joms priklausiusių pastatų ar įmonių. XIX a. paskutiniais dešimtmečiais Ukmergė šios rūšies pajamų, palyginus su kitais miestais, gaudavo daug. 1890 m. už išnuomotus miesto pastatus (dalį armijos reikalams) ji gavo 3025,3 rublių, kurie sudarė 21 % metinio biudžeto. Pagal šio mokesčio dalį miesto pajamose tai unikalus rodiklis gubernijoje per visą apžvelgiamą laikotarpį, pagal gautą sumą tų metų rodiklis irgi yra vienas iš didžiausių. Vėliau iš pastatų gaunamos pajamos mažėjo, smuko ir jų įtaka biudžetui formuoti. Prieš karą miestas iš nuomojamų pastatų jau gaudavo tik mažytę 120 rublių sumą, kuri tapo visai nebesvarbi miesto biudžete. Palyginus 1906 ir 1914 metų Ukmergės biudžetus, matyti, kad šiuo laikotarpiu keletą kartų sumažėjo mieste esančios carinės kariuomenės kiekis, miestas prarado patalpų nuomotojus, o tai tiesiogiai atsiliepė ir pajamoms [29; 64; 107; 148]. Ukmergė ilgą laiką surinkdavo nemažas pajamas iš miesto nuosavybės, bet jos gautos iš vienintelio šaltinio, kuris pasikeitus aplinkybėms išseko. O ieškoti kitų galimybių, steigti savo įmones, kaip darė kai kurie kiti miestai, Ukmergės savivaldybė nebandė.

Ukmergės biudžeto stabilumą ir dideles galimybes garantavo jos pajamos iš žemės. 1909 m. savivaldybei priklausė 2477,6 ha. teritorija, kuri buvo didžiausia iš visų Kauno gubernijos apskričių centrų [144]. Aišku, didžioji miesto žemės dalis buvo neurbanizuota. Savivaldybei priklausė vertingi sklypai pačiame mieste, kurie buvo nuomojami keletui metų ar atiduoti neterminuotam miestiečių naudojimui, be to, užmiestyje ji turėjo didelius dirbamos žemės, ganyklų ir pievų plotus, brandų mišką, rinko mokestį už žvejybą Šventojoje. Todėl jos biudžete pajamos iš žemės visada buvo labai svarbios. 1890 metais savivaldybė iš nuomos mokesčio už žemę suformavo penktadalį savo pajamų, 1896 m. šios pajamos dar išaugo, bet jo dalis biudžete smuktelėjo. XX amžiaus pradžioje Ukmergės savivaldybė pradėjo pardavinėti mišką. Buvo parduodami tai mažesni, tai didesni kiekiai, ir tai iš karto žymiai padidino savivaldybės biudžetą – 1914 m. jis labai mažai nusileido Šiauliams. Žinoma, dideliais kiekiais miškas buvo parduodamas tik išimtiniais atvejais, kai buvo planuojamos didelės išlaidos. Bet savivaldybei buvo labai paranku turėti tokį rezervinį kapitalą, kurį visada galėjai panaudoti miestą nusiaubus gaisrui ar sumanius įgyvendinti stambius infrastruktūros projektus [29; 66; 107; 148]. Galbūt tai veikė ir per daug raminančiai, neskatino alternatyvių finansinių šaltinių paieškos. Pavyzdžiui, Panevėžys, turėdamas tik 34,9 ha teritoriją, buvo priverstas labai sumaniai ieškoti lėšų stambiems projektams įgyvendinti ir kurti miestui pelną duodančias įmones.

Savotišką savivaldybių pajamų šaltinį sudarė valstybės subsidijos, skiriamos kompensuoti miestų išlaidas, kurias šie patirdavo vykdydami valstybines funkcijas, bet šių pinigų savo reikalams savivaldybės panaudoti negalėjo. Tai karinių dalinių, policijos, kalėjimų poreikiams naudojamos lėšos. Tuose miestuose, kuriuose buvo didesni kariniai daliniai, didžiausia valstybės subsidijos dalis tekdavo jų užimamų pastatų išlaikymui kompensuoti. Ukmergė pradžioje gaudavo nedideles valdžios subsidijas, nes armijos dalinių mieste nebuvo ir savivaldybei reikėjo išlaikyti tik karinio viršininko administracijos pastatus, o kalėjimo išlaikymo išlaidos savivaldybei nekompensuotos. Bet jau po keleto metų Ukmergėje buvo dislokuotas armijos dalinys ir 1896 metais kareivinių nuomai, šildymui, apšvietimui skirta 7578,35 rublių valdžios subsidija, be to, dar 803,33 rublių sumą miestui pavyko gauti už kalėjimo šildymą ir apšvietimą, 480 rublių už valstybinių mokesčių administravimą. Iš viso valstybės pašalpa tais metais sudarė daugiau kaip trečdalį savivaldybės biudžeto. 1906 m. valstybinė subsidija Ukmergei armijos reikalams sumažėjo iki 3843,5 rublio, kuri padengė tik truputį daugiau kaip pusę savivaldybės realiai armijos reikalams išnaudotų lėšų. 1914 m. Ukmergėje nebebuvo karinio dalinio, neliko ir subsidijos jo reikalams. Tačiau bendra pašalpos suma, palyginus su 1906 m., išaugo daugiau nei dvigubai, nes miestas sulaukė 5210 rublių dotacijos policijos reikalams, be to, tikėjosi 6000 rublių paramos iš Švietimo ministerijos gimnazijai išlaikyti ir šią sumą įtraukė į pajamų planą [29; 66; 107; 148].

Dėl žymaus policijos etatų padidinimo nuo 1906 m. sausio 1 d., susijusio su 1905 m. revoliucija, visuose Rusijos miestuose buvo padidintas policininkų skaičius, numatant, kad vienas policijos pareigūnas turi tekti 400 gyventojų. Bet miestų biudžetai to pakelti negalėjo ir valstybė buvo priversta bent iš dalies išaugusias miestų išlaidas policijai išlaikyti kompensuoti. Pradžioje numatyta, kad dalis policijai skiriamų lėšų miesto savivaldybėms bus kompensuojamos tik laikinai, trejus metus. Bet šiam terminui praėjus ir įsitikinus, kad savivaldybės ir toliau neišgali išlaikyti policijos, kompensacijos mokėjimas buvo nuolat pratęsiamas, kol 1912 m. Valstybės taryba ir dūma priėmė, o caras patvirtino įstatymą „Apie miestų ir zemstvų finansų pagerinimą“ [62; 88], kuriuo valstybė įsipareigojo miestams grąžinti pusę savivaldybių policijai išlaikyti skiriamų lėšų.

Savivaldybėms renkant mokesčius neišvengiamai likdavo nepriemokos, kurių išieškojimas kartais užsitęsdavo labai ilgai, o nepriemokų suma metai iš metų kaupdavosi. Prie negautų pajamų didėjimo kartais prisidėdavo ir gubernijos administracija, ne visada miestui paskirtas ir į jų biudžetus įtrauktas subsidijas išmokėdama einamaisiais metais. Ukmergėje 1890 m. gruodžio 1 d. iš per metus susikaupusios bendros 2373,13 rub. nepriemokų sumos 1212,78 sudarė nekilnojamojo turto mokestis, 1160,35 rub. – žemės mokestis [31]. 1897 m. bendra Ukmergės biudžeto nepriemokų suma siekė 4343,97 rub., 1898 m. sausio 1 d. nepriemokos išaugo iki 7947,29 rub. Iš jų 3603,32 sudarė laiku neišmokėta subsidija už kareivių apgyvendinimą, 1131,17 rub., mokesčiai už žemę, 233,92 rub. miestiečiai buvo skolingi nekilnojamojo turto mokesčio, 7,75 rub. įsiskolino traktieriai. Dar 2931,13 rub. buvo įvairios smulkios skolos [55; 56]. Įsisenėjusių nepriemokų išieškojimas buvo problemiškas, nes nuo jų susidarymo buvo praėję daug laiko, pasikeitę nekilnojamosios nuosavybės savininkai ar miesto pastatų ir žemės nuomininkai, dažnai jos susidėjo iš tokių smulkių sumų, kad išieškoti teismo keliu jas buvo tiesiog nerentabilu. Nors pinigų atgavimas ir buvo numatytas biudžetuose, savivaldybės administracija puikiai žinojo, kad kai kurių nepriemokų susigrąžinimas neperspektyvus, tačiau su jų nurašymu neskubėjo. Nepriemokų struktūra įvairiose savivaldybėse gana panaši – pagrindinis jų šaltinis buvo nesumokėti nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai.

Žiūrint formaliai, 1890–1914 m. Ukmergės biudžetas padidėjo 3,4 karto ir tai buvo didžiausias augimas tarp kitų Kauno gubernijos apskričių centrų. Panevėžio biudžetas per tą patį laiką padidėjo 2,8 karto, Šiaulių – 1,6 karto. 1914 m. Ukmergės biudžetas pagal apimtį buvo lygus Šiaulių, nors gerokai atsiliko nuo 1913 m. Panevėžio biudžeto [16; 17; 97; 105]. Nors kiekybinis augimas įspūdingas, bet kokybinių pokyčių pajamų struktūroje neįvyko. Skirtingai nuo minėtų miestų, Ukmergės biudžeto augimo šaltinis buvo ne ekonomikos plėtra, o pradėtas naudoti ilgai buvęs įšaldytas kapitalas – miškas. 1914 m. jos biudžeto projekte iš miško pardavimo gautos lėšos sudaro net 48,5 % šios savivaldybės pajamų. Bet tais metais viso numatyto parduoti miško nepavyko ir pajamų planas liko neįvykdytas. 1915 m. Ukmergės valdyba suplanavo net 75159 rublių biudžetą, kuriame parduodamas miškas turėjo duoti 28 % pajamų [107; 112]. Nors paskutinių carinių savivaldybių gyvavimo metų biudžetai turėtų parodyti viso laikotarpio raidos rezultatus, bet Ukmergės atveju taip nėra. Jos 1914–1915 metų biudžetų projektai atspindi ne taisyklę, o išimtį. Jei iš tų metų pajamų sąmatų išbrauktume planuojamas gauti pajamas už mišką, Ukmergės biudžetas atsidurtų ne tarp miestų su augančiais biudžetais.

Išlaidos. Ir 1870 m., ir 1892 m. Miestų nuostatai visas savivaldybės išlaidas skirstė į privalomas ir neprivalomas. Privalomos išlaidos buvo pačios savivaldybės administracijos, jai priklausančių pastatų išlaikymas, paskolų grąžinimas, pašalpų įvairioms valdžios institucijoms mokėjimas, karinių dalinių ir kitų karinių institucijų finansinių poreikių tenkinimas, kalėjimų apšvietimas ir šildymas, policijos ir jai pavaldžios ugniagesių komandos išlaikymas. Ir tik paskutinėje vietoje prie privalomųjų savivaldybės išlaidų minimos išlaidos gatvių, aikščių grindimui ir valymui, miesto apšvietimui, tiltų ir šulinių įrengimui bei remontui ir panašiems miesto gerovės infrastruktūros objektams. Patenkinus išvardytų sričių poreikius savivaldybė galėjo lėšų skirti ir kitiems, neprivalomiems išlaidų punktams, į kurių skaičių pateko švietimas, sveikatos apsauga, kultūra, socialinė sfera [132, 837–839; 133, 46–48, 95–97]. Gubernijos administracija nagrinėdama ir tvirtindama savivaldybių biudžetus budriai sekė, kad būtent jai svarbūs privalomų išlaidų punktai gautų tinkamą finansavimą.

Visą laiką nemaža miestų išlaidų dalis tekdavo pačiai savivaldybei išlaikyti. Didžiąją šių išlaidų dalį sudarė miestų vadovų bei kanceliarijos darbuotojų atlyginimai. 1914 m. Ukmergės miesto galva uždirbdavo 600 rub., vienas valdybos narys 500 rub., antrasis – 400 rub. per metus. Be to, atlyginimą gaudavo dūmos sekretorius (600 rub.), buhalteris (600 rub.), buhalterio padėjėjas (540 rub.), raštvedys (480 rub.), registratorius (480 rub.), raštininkas (360 rub.). Sekretoriui, buhalteriui ir jo padėjėjui, raštvedžiui bei registratoriui papildomai buvo numatyti 120 rub. metiniai priedai, raštininkui 60 rub. priedas [107]. Panašiai uždirbdavo kitų miestų vadovai: Telšių seniūnas 1913 m. gaudavo 600 rub. algą, Zarasų – 800 rub. Šiauliuose ir Panevėžyje miesto vadovai XX a. pradžioje uždirbdavo dvigubai daugiau [98; 104; 105; 107; 113].

Kitas administracijos išlaidas sudarė kanceliarinės prekės, lėšos patalpoms. Savivaldybė iki pat Pirmojo pasaulinio karo nebuvo įsigijusi nuosavų patalpų, valdyba ir kanceliarija glaudėsi nuomojamame name, ten vyko ir dūmos posėdžiai [92]. Buvęs pakankamai stabilus Ukmergės savivaldybės išlaikymas žymai pabrango paskutiniaisiais jos gyvavimo metais. Priežastimi tapo pakeltos tarnautojų algos ir numatyti priedai, suplanuotos didesnės jų pensijos ir pašalpos, nuo 240 rub. iki 871 rub. pašokę pastato išlaikymo kaštai [63; 107].

Didelę miesto išlaidų dalį sudarė su savivaldybės veikla tiesiogiai neturinčios ryšio, bet valstybei svarbios išlaidos. Kaip minėta, Miestų nuostatai nustatė, kad savivaldybių prievolė yra policijos miestuose finansavimas, nors patys policijos pareigūnai buvo pavaldūs ispravninkui – apskrities policijos viršininkui. Tokia situacija kartais sukeldavo įtampą, nes mokėdamos policininkams atlyginimus savivaldybės tikėjosi, kad jie padės išreikalauti mokesčius ar atliks kitas būtent savivaldybei svarbias pareigas. Tačiau tai priklausė tik nuo policijos vadovų ir skirtingais laikotarpiais skirtingose savivaldybėse susiklostė įvairūs tarpusavio santykių modeliai. Pavyzdžiui, 1898 m. Ukmergės savivaldybė dėl policijos neveiklumo negalėjo išieškoti 1372,84 rub. mokesčių nepriemokų [56].

Policijos išlaikymas sudarė apie penktadalį savivaldybės biudžeto. Tiesa, Ukmergėje miesto biudžetas didėjo greičiau nei savivaldybės išlaidos policijai išlaikyti. Bendros pajamos išaugo 3,4 karto, o išlaidos policininkams tik 2,5 karto. Ilgą laiką buvusios stabilios, nuo 1906 m. jos padvigubėjo [29; 107]. Ukmergėje devintojo dešimtmečio pabaigoje pareigas ėjo 12 policininkų, o 1890 m. pareigūnų skaičių gubernijos valdžia padidino iki 22, tarp kurių 4 vyresnieji uždirbdavo 150 rublių per metus, likusiems tekdavo po 120 rublių, be to, aprangai ir ginkluotei visi dar gaudavo priedus po 25 rublius per metus. Savivaldybė skirdavo pinigus ir jų butų nuomai, lėšų komandiruotėms, patalpoms. 1902 m. Miestų reikalų valdyba svarstydama Ukmergės biudžetą pasiūlė 350 rub. padidinti išlaidas policininkų aprangai, atitinkamai tokia pat suma didindama numatomo gauti nekilnojamojo turto mokesčio dydį. Miesto dūma su tuo sutiko be prieštaravimų [58]. Nuo 1906 m. sausio 1 d. miestuose vėl padidinus policininkų etatų skaičių, Ukmergėje jų padaugėjo iki 34, šeši policininkai ėjo vyresniųjų pareigas ir gaudavo 300 rub. algą per metus, jaunesnieji uždirbdavo po 240 rublių [29; 35; 65; 109].

Savivaldybei tekdavo stambias sumas skirti kalėjimui išlaikyti. Našta palengvėjo, kai šią prievolę XX a. pradžioje visiškai perėmė valstybės iždas. O iki to teko mokėti atlyginimus kalėjimo prižiūrėtojams, dengti pastatų šildymo ir apšvietimo išlaidas. 1890 m. Ukmergės savivaldybė tam skyrė 1000 rub., kuriems tikrai būtų buvę galima rasti tikslingesnį panaudojimą.

2 lentelė. Ukmergės savivaldybės biudžeto išlaidos
03-2lentele

Savivaldybės išlaidos carinės kariuomenės reikalams visiškai neatitinka šiandieninės savivaldos sampratos, tačiau jei mieste būdavo kiek didesnis armijos dalinys, būtent šiam išlaidų punktui tekdavo didžiausia biudžeto dalis. 1890 m. Ukmergėje karinio dalinio nebuvo, bet vis tiek teko mokėti 708 rub. už apskrities karinio viršininko, karinio konvojaus komandos ir neliečiamų atsargų sandėlio patalpų nuomą, apšvietimą ir šildymą, be to, miestas turėjo išlaidų dėl per jį vykstančių kariškių apgyvendinimo [29]. Iš dalies šios išlaidos buvo kompensuojamos valstybės biudžeto, bet 3 lentelė atskleidžia, kad vis dėlto didele dalimi savivaldybė iš savo lėšų dotavo carinę kariuomenę.

Apskritai išlaidos armijai, policijai ir kalėjimui išlaikyti sudarė labai didelę Ukmergės savivaldybės biudžeto dalį. 1890 m. tam skirta 37,5 % išlaidų, 1896 m. – 54,2 %, 1906 m. – 47 % ir pagaliau 1914 m. – tik 20,2 %. Taigi, kai mieste buvo karinis dalinys, apie pusę savivaldybės biudžeto buvo skirta valstybės represinėms struktūroms – armijai, policijai ir kalėjimui. Kai dalinio nebuvo, šios lėšos sumažėdavo, bet vis tiek sudarė didelę biudžeto dalį. Tačiau svarbiausia tai, kad valstybė subsidijuodavo tik dalį šių išlaidų, taip sau svarbių funkcijų finansavimą perkeldama savivaldybei. 1890–1906 m. apie trečdalis savivaldybės iš įvairiausių šaltinių surenkamų lėšų atitekdavo armijai, policijai ir kalėjimui. Ir tik kai galutinai paaiškėjo, kad ši našta nepakeliama, carinė valdžia padidino subsidijų dydį.

3 lentelė. Savivaldybės išlaidos armijai, policijai ir kalėjimui išlaikyti
03-3lentele

Savivaldybės išlaidos miesto gerovei, nors ir priklausė privalomų išlaidų sričiai ir biudžete sudarė apie 10 %, tačiau joms dažnai teko antraeilis vaidmuo, po policijos ir armijos reikalų. Pagrindiniai savivaldybės finansuojami darbai buvo turgaus, gatvių valymas, tiltų, šulinių, nutekamųjų vamzdžių priežiūra ir smulkus remontas, miesto apšvietimas. Nuo 10 dešimtmečio reguliariai didesnės ar mažesnės sumos buvo skiriamos miesto sodui prižiūrėti. XX a. žymią išlaidų dalį sudarė lėšos savivaldybės pastatams – 1906 m. tai 1343 rubliai, kurie tais metais sudarė apie pusę miesto gerovei skirtų pinigų, 1914 m. sunaudota panaši suma. Štai kokie nauji miesto tvarkymo darbai planuoti 1914 m.: įsigyti penkis naujus modernius šviestuvus, grįsti gatvę prie bažnyčios, remontuoti Mikoliškio gatvę ir akmenimis išgrįsti vieną šaligatvį, įrengti šulinį Kauno gatvėje, pastatyti naują tiltą per Ukmergėlę prie žydų pirties. Miestui tvarkyti buvo išleidžiama mažiau nei savivaldybės administracijai išlaikyti, dažniausia vykdyti smulkūs darbai [29; 65; 108; 148]. Išimtį sudaro prieš karą įrengta tam laikui moderni apšvietimo sistema, gerokai padidinusi apšvietimui skirtų lėšų poreikį. 1914 m. mieste buvo 45 maži senos konstrukcijos šviestuvai ir 45 modernūs, juos aptarnavo trys žmonės, miestas buvo apšviečiamas dešimt mėnesių per metus [106].

Išlaidos švietimui buvo priskiriamos neprivalomiems miesto biudžeto punktams ir galėjo apsiriboti nedidelėmis pašalpomis valdinėms mokykloms. Ilgą laiką taip ir buvo. 1890 m. savivaldybė skyrė 190 rub. pašalpą liaudies mokykloms išlaikyti, 1896 m. už dešimtį neturtingiausių parapijinės mokyklos mokinių sumokėjo mokestį už mokslą (iš viso 60 rub.), nuo 1899 m. savivaldybės sprendimu kasmet 600 rub. buvo remiama miesto mokyklos amatų klasė. Kaip minėta, XX a. pradžioje švietimas tapo savivaldybės prioritetu, tai pakoregavo ir biudžeto išlaidas švietimui. Nuo 3,6 % 1906 m. jos pašoko iki 41 % 1914 metais. 1913/1914 mokslo metais vien vyrų gimnazijos mokytojų atlyginimas sudarė 29075 rub., iš kurių 12 700 numatyta surinkti iš mokesčio už mokslą, o likusią 16375 rub. sumą planuota skirti iš miesto biudžeto. To meto pedagogai tikrai neturėjo pagrindo skųstis: gimnazijos direktorius uždirbo 1800 rub. per metus ir dar gaudavo 2700 rub. priedų, rusų kalbos mokytojo alga – 1950 rub., lotynų ir vokiečių kalbų – 1500 rub., matematikos mokytojo – 1875 rub., istorijos – 1275 rublių [29; 65; 109; 110; 148]. Akcentuotina, kad savivaldybė rado galimybę iš dalies finansuoti gimnaziją, nors tai ir buvo laikoma nebūtina jos veiklos sritimi bei kėlė sudėtingų finansinių bei organizacinių problemų. Tai įtikina, kad nežiūrint lėšų trūkumo savivaldybė tvirtai laikėsi pasirinktos krypties – švietimą laikyti pagrindiniu savo veiklos prioritetu.

Išvados

  1. Ukmergės, kaip ir kitų miestų, savivaldoje galėjo dalyvauti nedidelė, uždara aktyviausių ir turtingiausių miestiečių grupė. Devintajame dešimtmetyje veikla savivaldybėje buvo patraukli krašto bajorų elitui – bajorijos atstovai jai vadovavo. Šaltiniai tvirtina, kad nuo XX a. pradžios Ukmergės savivaldoje vyravo lietuviai, nors „lietuvio“ sąvokos interpretacija yra ginčytina. Šiame straipsnyje naudojami šaltiniai yra dviprasmiški ir neleidžia nustatyti, ar yra pateikiami duomenys apie tradicines politines tautybes, ar apie modernias etnolingvistines. Šiai problemai spręsti reikalingi papildomi tyrimai.
  2. Ukmergės savivaldybė per visą laikotarpį išliko lojali carinei administracijai, jokio rimtesnio ilgalaikio konflikto tarp vietos elito ir gubernijos valdžios pėdsakų nerasta, nors kitose savivaldybėse pasitaikydavo. Carinė administracija bandė daryti įtaką savivaldybei palaikydama ar tiesiog paskirdama jai palankius savivaldybės pareigūnus bei nepatvirtindama į renkamas pareigas jai neįtikusių asmenų.
  3. Miestų nuostatai ir carinė administracija pagrindinius savivaldybės veiklos prioritetus kreipė į valstybei svarbių jėgos struktūrų – policijos, karinių dalinių, kalėjimų – išlaikymą. Tam buvo naudojami savivaldybių administraciniai pajėgumai ir lėšos, dažniausia tam buvo skiriama didelė savivaldybės biudžeto dalis. Gubernijos administracija prižiūrėjo, kad pirmiausia būtų patenkinti valstybės interesai ir tik kraštutiniu atveju su jų vykdymu susijusias išlaidas savivaldybei kompensuodavo iš valstybės iždo. Iš esmės administracija į savivaldybę žvelgė kaip į save išlaikantį, bet jos interesus įgyvendinantį darinį, tikra pilietinė bendruomenės savivalda neplanuota ir sąlygos jai reikštis buvo nepalankios.
  4. Nežiūrint į tai, XX a. pradžioje Ukmergės savivaldybė pasiekė, kad svarbiausiu jos veiklos prioritetu taptu švietimas, steigė vidurines mokyklas ir ieškojo būdų joms finansuoti. Ukmergės savivaldybės pasirinktas ir keičiantis jos kadencijoms išlaikytas prioritetas švietimui demonstruoja vietos elito pilietinę laikyseną. XX a. pradžioje Ukmergės savivaldybėje reiškėsi ir ryškiausiai švietimo srityje buvo įgyvendinami miesto bendruomenės interesai.
  5. Pagal pasirinktus kriterijus Ukmergės savivaldybės veikloje galima aptikti pilietiškumo požymių. Bet jis nebuvo nenuoseklus, neapėmė visų savivaldybės narių, o reiškėsi daugiau epizodiškai. Pilietiškumas sustiprėjo XX a. pradžioje savivaldybei savo veiklos prioritetu pasirinkus švietimo plėtrą. Pilietiška laikysena ryški kai kurių savivaldybės narių elgsenoje. Svarbi bajorų luomo narių pozicija savivaldoje leidžia kalbėti apie bajoriškojo pilietiškumo tradicijos tęstinumą, aišku, pakoreguotą XIX a. išryškėjusių pilietiškumo elementų.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1878 m. Miestų komiteto žurnalo juodraštis. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 153, l. 66–69.
  2. 1878 12 14 Panevėžio galvos raportas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2181, l. 5.
  3. 1879 08 12 ir 1879 12 14 d. Ukmergės dūmos galvos raštai Kauno gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 177, l. 1–10.
  4. 1879 08 14 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 179, l. 3.
  5. 1879 m. Dūmos posėdžių protokolų kopijos. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 179, l. 2–53.
  6. 1879 m. Dūmos posėdžių protokolų kopijos. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 179, l. 1, 7–10.
  7. 1879 m. Dūmos posėdžių protokolų kopijos. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 179, l. 1, 3, 4, 5, 8.
  8. 1879 08 12 Galvos raštas gubernatoriui apie planuojamų posėdžių laiką ir turinį. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 177, l. 1.
  9. 1879 09 21 Panevėžio dūmos narių sąrašai. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2181, l. 97–98.
  10. 1881 07 10 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2248, l. 6.
  11. 1881 m. Galvos raštai gubernatoriui apie planuojamų posėdžių laiką. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2248, l. 1–14.
  12. 1881 m. Galvos raštai gubernatoriui apie planuojamų posėdžių laiką ir turinį. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2248, l. 5, 7.
  13. 1882 05 04 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1479, l. 12–13.
  14. 1882 m. Dūmos posėdžių protokolų kopijos. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2296, l. 6–69.
  15. 1882 m. Galvos raštai gubernatoriui apie planuojamų posėdžių laiką. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2292, l. 1–14.
  16. 1882 m. Panevėžio biudžeto projektas. LVIA, f. 1244, ap. 1, b. 24, l. 61–68.
  17. 1884 m. Šiaulių biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2559, l. 15–18, 20–23.
  18. 1884 01 30 Ukmergės dūmos privalomas nutarimas dėl naktinių priešgaisrinių sargybų. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2362, 71–72.
  19. 1885 06 01 Ukmergės dūmos sudėtis. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2541, l. 10–11.
  20. 1885 m. Miestų dūmų narių sąrašai. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2541, l. 4, 6, 8, 10–11, 13, 17–18.
  21. 1885 m. Miestų dūmų narių sąrašai. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2541, l. 6, 13.
  22. 1885 m. Telšių dūmos posėdžių protokolų kopijos. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2504, l. 6–47.
  23. 1886 m. Nuomotojų žiniaraščiai. KAA, f. I-517, ap. 1, b. 14, l. 106–111, 184–189.
  24. 1887 06 11 Galvos raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2538, l. 5.
  25. 1888 04 19 Kauno apygardos susisiekimo kelių valdybos raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2538, l. 8.
  26. 1889 08 28 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2628, l. 31–32.
  27. 1889 03 17 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2628, l. 8.
  28. 1889 m. Dūmos posėdžių protokolų kopijos. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2628, l. 5–54.
  29. 1890 m. Ukmergės biudžeto sąmata. Ковенския губернския ведомасти, 1890 m., Nr. 35. Šis laikraščio numeris yra archyvo byloje, skirtoje 1890 m. Ukmergės biudžetui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2691, l. 108.
  30. 1890 07 09 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2700, l. 9.
  31. 1890 m. Ukmergės biudžeto ataskaita. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2734, l. 49.
  32. 1890 m. Ukmergės miesto savivaldybės biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2691, l. 93.
  33. 1892 10 23 Dūmos posėdžio protokolo kopija. KAA, f. I-517, ap. 1, b. 9, l. 153.
  34. 1892 m. Dūmos posėdžių protokolų turinys. KAA, f. I-517, ap. 1, b. 9, l. 1–4.
  35. 1893 02 21 Miestų reikalų komiteto žurnalas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2362, 114–117.
  36. 1893 06 02 Ukmergės bajorų vadovo raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 258, l. 4.
  37. 1893 02 19 Ukmergės bajorų vadovo raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 258, l. 18.
  38. 1893 03 24 Ukmergės ispravniko raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 258, l. 3.
  39. 1894 01 19 Ukmergės rinkėjų sąrašas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 5–6.
  40. 1894 01 29 Žydų, galinčių dalyvauti rinkimuose, sąrašas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 11–13.
  41. 1894 10 06 Miesto galvos rinkimų lapas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 45.
  42. 1894 12 19 Miesto galvos rinkimų lapas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 73.
  43. 1894 12 10 Gubernatoriaus raštas Ukmergės miesto galvai. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 63.
  44. 1894 m. Gubernijos valdybos rašto Ukmergės bajorų vadovui ir ispravnikui juodraštis. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 258, l. 27.
  45. 1894 12 10 Miestų reikalų komiteto posėdžio žurnalo juodraštis. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 61–62.
  46. 1894 11 09 Miestų reikalų komiteto sekretorius rašto juodraštis. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 53.
  47. 1894 m. Skundas Kauno gubernatoriui dėl rinkimų procedūros pažeidimų. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 18–19.
  48. 1894 10 31 Ukmergės bajorų vadovo raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 50–51.
  49. 1894 11 04 Ukmergės ispravniko raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 55–56.
  50. 1894 12 16 Ukmergės ispravniko raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 69.
  51. 1895 01 07 Kauno gubernatoriaus raštas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 79.
  52. 1895 m. Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 463, l. 1–2.
  53. 1895 m. Gubernatoriaus raštai miesto galvai. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 347, l. 79, 87–88, 99.
  54. 1895 18 18 Raseinių ispravniko nutarimo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 523, l. 2.
  55. 1897 m. Kauno gubernijos savivaldybių nepriemokų žiniaraštis. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2831, l. 39–41.
  56. 1898 01 01 Ukmergės savivaldybės nepriemokų žiniaraštis. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2831, l. 8–10.
  57. 1899 m. Panevėžio dūmos posėdžių protokolų santraukos. LVIA, f. 1244, ap. 1, b. 50, l. 1–15.
  58. 1902 02 21 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1005, l. 18.
  59. 1902 12 19 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1005, l. 104.
  60. 1902 m. Dūmos posėdžių protokolų kopijos. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1005, l. 4–110.
  61. 1903 04 30 Šiaulių dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1055, l. 1.
  62. 1906 03 23 Vidaus reikalų ministerijos raštas Kauno gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1992, l. 87.
  63. 1906 m. Ataskaita apie Ukmergės biudžeto pajamų sąmatos vykdymą. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1296, l. 10–36.
  64. 1906 m. Ukmergės biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1296, l. 10–23, 24–46.
  65. 1906 m. Ukmergės biudžeto sąmata. Ковенския губернския ведомасти, 1906 m., Nr. 32. Šis laikraščio numeris yra archyvo byloje, skirtoje 1906 m. Ukmergės biudžetui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1296.
  66. 1906 m. Ukmergės miesto savivaldybės biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1296, l. 10–23, 24–46.
  67. 1907 02 21 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1005, l. 16.
  68. 1907 02 26 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1390, l. 2.
  69. 1907 m. Valdybos skelbimas apie mokyklos atidarymą ir globėjų tarybos rinkimus. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1390, l. 26.
  70. 1908 04 16 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1487, l. 2–3.
  71. 1908 03 05 Ukmergės ispravniko raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1487, l. 5–6.
  72. 1910 03 10 Rinkimų protokolas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1655, l. 74–78.
  73. 1910 03 30 Rinkimų protokolas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1655, l. 79–80.
  74. 1910 m. Rinkimų protokolai, kandidatų sąrašai. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1655, l. 22–40.
  75. 1910 09 28 Miesto galvos raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1390, l. 122–126.
  76. 1910 11 16 Miestų reikalų komiteto posėdžio žurnalas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1655, l. 57–58.
  77. 1911 11 23 Ukmergės valdybos rinkimų lapai. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1655, l. 138–139.
  78. 1912 02 20 Ukmergės galvos raštas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1674, l. 158–161.
  79. 1912 08 27 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1390, l. 176.
  80. 1913 03 11 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1390, l. 178.
  81. 1913 03 13 Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1390, l. 179.
  82. 1912 05 11 Ukmergės dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f.1567, ap. 1, b. 1390, l. 155–159.
  83. 1912 03 26 P. Veriovkino raštas Vidaus reikalų ministerijai. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1674, l. 174.
  84. 1912 02 03 Ukmergės ispravniko raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1674, l. 153.
  85. 1912 06 28 Vilniaus švietimo apygardos raštas Kauno gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1390, l. 168.
  86. 1912 07 28 Vilniaus švietimo apygardos raštas Kauno gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1390, l. 166.
  87. 1912 m. Žinios apie Ukmergės valdybos narius. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1674, l. 159–161.
  88. 1913 12 20 Vidaus reikalų ministerijos cirkuliaras. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1992, l. 3–4.
  89. 1913 m. Duomenis apie rinkėjus, dalyvavusios rinkimuose. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1976, lapai nenumeruoti, 12 lentelė. Rinkėjų aktyvumui apskaičiuoti naudoti duomenis apie miesto gyventojus paskelbti Atmintinėse Kauno gubernijos knygelėse.
  90. 1913 m. Duomenys apie asmenis ir įstaigas turinčius rinkimo teisę, 1 lentelė. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1976, lapai nenumeruoti.
  91. 1913 m. Duomenų apie rinkimų cenzą turinčius žydus lentelė. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1976, lapai nenumeruoti.
  92. 1913 m. Dūmos posėdžio protokolo kopija. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1970, l. 1–2.
  93. 1913 m. Duomenų apie rinkėjus ir rinkėjų aktyvumą rinkimuose lentelė. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1976, lapai nenumeruoti, 12 lentelė.
  94. 1913 m. J. Radvilovičiaus formuliarinis sąrašas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1635, l. 45–60.
  95. 1913 m. K. Škadovskio formuliarinis sąrašas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1635, l. 61–64.
  96. 1913 m. Kauno miesto rinkėjų žiniaraštis. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1975, l. 33–34.
  97. 1913 m. Panevėžio biudžeto projektas. LVIA, f. 1244, ap. 1, b. 72, l. 177–198.
  98. 1913 m. Telšių savivaldybės projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1894, l. 15–33.
  99. 1913 m. Ukmergės dūmos narių tautybių lentelė. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1975, l. 37–38.
  100. 1913 12 14 Ukmergės galvos raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1976, lapai nenumeruoti.
  101. 1913 m. Ukmergės gyventojų ir rinkėjų lentelė. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1975, l. 43–44.
  102. 1913 12 14 Ukmergės miesto galvos raštas gubernatoriui. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1976, lapai nenumeruoti.
  103. 1913 m. Ukmergės valdybos narių sąrašas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1975, l. 41.
  104. 1913 m. Zarasų biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1922, l. 13–32.
  105. 1914 m. Šiaulių biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2020, l. 15–34, 35–73.
  106. 1914 m. Ukmergės apšvietimo sąmata. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2030, l. 60.
  107. 1914 m. Ukmergės biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2030, l. 14–27, 28–54.
  108. 1914 m. Ukmergės biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2030, l. 5, 14–27.
  109. 1914 m. Ukmergės biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2030, l. 14–27.
  110. 1914 m. Ukmergės vyrų gimnazijos 1913/1914 m. mokslo metų išlaikymo sąmata. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2030, l. 62.
  111. 1915 m. Paaiškinamasis raštas prie biudžeto. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2133, l. 16–17.
  112. 1915 m. Ukmergės biudžeto projektas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2133, l. 52–89.
  113. ASTRAMSKAS Arūnas. Panevėžio m. biudžetas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Panevėžio istorijos fragmentai. Sudarė A. Astramskas. Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 1993, p. 34–49.
  114. ASTRAMSKAS, Arūnas. Kauno gubernijos apskričių centrai: savivaldos raida ir sudėtis 1878–1914 metais. Istorija, 2000, t. 46, p. 11–21.
  115. ASTRAMSKAS, Arūnas. Panevėžio dūma: rinkėjai, rinkimai, išrinktieji. Istorija, 1999, t. 39, p. 15–21.
  116. ASTRAMSKAS, Arūnas. Naujos savivaldos galimybės. Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 metų. Redaktoriai K. Gudas, A. Kasperavičius. Panevėžys: Nevėžio spaustuvė, 2003 m., p. 187–198.
  117. CESIULIS, Arvydas. Pilietiškumo sampratos evoliucija ir modernybė. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos. Sudarė S. Šiliauskas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006 m., p. 106–120.
  118. GELŪNAS, Stasys. Ukmergės ir apylinkių praeities apžvalga nuo seniausių laikų iki 1940 metų. Ukmergė: UAB Ukmergės spaustuvė, 1994.
  119. MAKSIMAITIENĖ, Ona. Panevėžio miesto vidaus gyvenimo bruožai XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje. Panevėžio miesto istorija. Rengėja R. Ragauskienė. Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 2003, p. 129–247.
  120. MIKNYS, Rimantas. Šiauliai 1861–1919 m. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Atsakingas red. L. Mulevičius, A. Tautavičius. Šiauliai: Momentas, 1991, p. 86–100.
  121. PALIDAUSKAITĖ, Jolanta. Lietuvos politinė kultūra. Kaunas: Technologija, 1997, p. 16–30.
  122. POVILIŪNAS, Arūnas. Pilietinė visuomenė (sociologo požiūriu). Žmogaus socialinė raida. Vilnius : Homo liber, 2001, p. 43–57.
  123. SELIGMAN, Adam. Pilietinės visuomenės idėja. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 126.
  124. SIEDENTOP, Larry. Europos demokratija. Vilnius: Vaga, 2003, p. 68–74.
  125. SURVILA, Michalas. Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža. Ukmergė: Valdo leidykla, 2004.
  126. ŠILIAUSKAS, Saulius. Demokratijos diskursas ir pilietinės visuomenės analizė. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos. Sud. S. Šiliauskas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006, p. 40–45.
  127. ŠILIAUSKAS, Saulius. Pilietinės visuomenės įžvalga Lietuvoje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos. Sudarytojas S. Šiliauskas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006, p. 121–136.
  128. Ukmergė. Lietuvos žinios, 1914, nr. 32, p. 2–3.
  129. Ukmergė. Vienybė, 1910, nr. 7, p. 106.
  130. Ukmergės 1896 m. biudžeto projektas. Ковенския губернския ведомасти, 1896 г., No. 39.
  131. ВАСИЛЕВСКИЙ, С. М. Городское самоуправлене и хозяйство. Санкт Петербург, 1906 г., c. 12–17.
  132. Городовое Положенiе. ПСЗ. Собрание второе. 1874 г., т. 45, No. 48498, c. 823, 829–830.
  133. Городовое положеніе, высочайше утвержденое 11-го Iюля 1892 года. С. Пб., 1892 г., c. 4–7, 46–48 straipsniai 2.12, 11, 80–85.
  134. НАРДОВА, В. А. Городское самоуправлене в России в 60х – начале 90х годов XIX в. Ленинград, 1984 г., c. 61–62.
  135. Памятная книжка Ковенской губернии на 1880 г. Ковно, 1879 г., с. 366.
  136. Памятная книжка Ковенской губернии на 1882 г. Ковно, 1881 г., с. 316.
  137. Памятная книжка Ковенской губернии на 1884 г. Ковно, 1883 г., с. 134.
  138. Памятная книжка Ковенской губернии на 1885 г. Ковно, 1884 г., с. 349.
  139. Памятная книжка Ковенской губернии на 1892 г. Ковно, 1891 г., с. 198.
  140. Памятная книжка Ковенской губернии на 1896 г. Ковно, 1895 г., oтдел I, с. 112,116, 118.
  141. Памятная книжка Ковенской губернии на 1900 г. Ковно, 1899 г., oтдел I, с. 185.
  142. Памятная книжка Ковенской губернии на 1903 г. Ковно, 1902 г., oтдел I, с. 184.
  143. Памятная книжка Ковенской губернии на 1905 г. Ковно, 1904 г., oтдел II, с. 64–65.
  144. Памятная книжка Ковенской губернии на 1910 г. Ковно, 1909 г., oтдел III, c. 12.
  145. Первая всеобщая перепись населения Россійской имперіи 1897 г.: XVII. Ковенская губернiя. Подъ редакцею Н. А. Тройницкаго, 1903.
  146. ШРЕИДЕР, Г. И. Город и городское положение 1870 г. История России в XIX в. С. Пб., б. г., том 4.
  147. ШРЕИДЕР, Г. И. Городская контр-реформа 11 июля 1892 года. История России в XIX в. Санкт Петербург., б. г., том 5, c. 181–229.
  148. Ковенския губернския ведомасти, 1896 г., No. 39.

Komentarai

  1. Tuo metu oficialiuose dokumentuose Ukmergė buvo vadinama Vilkmerge (Вилкомир), lietuviškoje periodikoje kartais pavadinama Aukmerge.
  2. Kauno apskrities archyvas, f. I-517, Kauno gubernijos Ukmergės miesto valdybos fondas.
  3. Ковенския губернския ведомасти.
  4. Čia ir toliau Miestų nuostatai aptariami pagal šias jų publikacijas: Городовое Положенiе. ПСЗ. Собрание второе. 1874 г. T.45, No. 48498, c. 823–839; Городовое положеніе, высочайше утвержденое 11-го Iюля 1892 года. С. Пб., 1892 г.
  5. Apskaičiuota pagal gyventojų skaičių skelbiamą Atmintinėse Kauno gubernijos knygelėse: Памятная книжка Ковенской губернии на 1903 г. Ковно, 1902 г., с. 10, – 13114 gyventojai; Памятная книжка Ковенской губернии на 1907 г. Ковно, 1906 г., oтдел II, c. 52–53, – 12386 gyventojai; Памятная книжка Ковенской губернии на 1912 г. Ковно, 1911 г., oтдел II, c. 52–53, – 14945 gyventojai.
  6. Čia ir toliau Ukmergės dūmos sudėtis nagrinėjama pagal Ukmergės dūmos narių sąrašą, 1885 m. Žr. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2541, l. 10–11.
  7. Širdingai dėkoju vienai iš straipsnio recenzenčių, profesorei Aldonai Gaigalaitei už pasidalintus atsiminimus apie M. Kontauto palikuonis, kuriuos ji asmeniškai pažinojo.

Gauta 2013 m. vasario 20 d.
Pateikta spaudai 2013 m. spalio 4 d.

Summary

Activities of Ukmergė Municipal Duma and the Level of Expression of Citizenship in It

In the late 1870s the tsarist administration undertook a task of introducing the Municipal Statute of 1870 in the county centres of the Kaunas Governorate; in 1879 it took effect in Ukmergė. In contrast to the previous situation of municipal self-government, the statute expanded it and opened new possibilities. Municipalities acquired a clear-cut definition of their activities and greater independence; they already belonged to some of the few imperial institutions, which were not subordinate to the tsarist administration in terms of their activities.

The goal of the article is to single out the features and consistency of expression of citizenship in self-government through the analysis of activities of the municipality of Ukmergė in the final quarter of the 19th century – the beginning of the 20th century. It sets an objective to find out the possibilities of the municipal community and its participation in local self-government, the courses and priorities of activities of the municipality, and the interests of the tsarist administration.

It is the first scientific article covering the activities of the municipality of Ukmergė of the late 19th century – early 20th century and one of the first articles in the Lithuanian historiography addressing the past of the municipal community in the aspect of expression of citizenship.

The main source of the study is the Fund of the Committee for Municipal Affairs of the Kaunas Governorate No. 1567 kept in the Lithuanian State Historical Archives. The Committee was the principal institution supervising the municipalities in the governorate. It contains the material elaborating on the activities of the local self-government of Ukmergė in a wide variety of aspects: minutes of the meetings of the duma, cases on municipal elections, correspondence for budget formation purposes, documents on taxation and municipal assets, activities of self-government institutions, environmental management, plenty of information of general type on the town and its residents. This highly informative source has not been used for providing the information on the history of Ukmergė to this day. A rather concise but important Ukmergė Municipal Board Fund kept at the Kaunas County Archives was used as well.

The study led to the following main conclusions:

  1. A small and isolated group of most active and richest townspeople could participate in the self-government of Ukmergė in the manner identical to other towns. In the ninth decade the activities in the municipality were appealing to the noble elite of the region; representatives of the nobility used to chair it.
  2. The Municipal Statute and the tsarist administration gave the main priorities of municipal activities to the maintenance of force structures important to the country – the police, military units, prisons. The administrative capacities and funds of the municipality were used for that matter; as a rule, a lump sum from the municipal budget was allocated for that. The governorate’s administration supervised that the public interests were first met; the costs for meeting public interests were compensated from the state budget in extreme cases only.
  3. Despite the aforesaid, in the early 20th century the municipality of Ukmergė made education its main priority, established secondary schools and searched for ways to finance them. The priority of education chosen by the municipality of Ukmergė and maintained through its changing terms of office demonstrates the active citizenship of the local elite. In the beginning of the 20th century the municipality of Ukmergė saw the manifestation of the interests of the town community, which gained the clearest form in the field of education.
  4. According to the chosen criteria, the traits of citizenship can be singled out in the municipality of Ukmergė. However, it was not consistent and did not manifest to the extent of all members of the municipality but was rather random. The expression of citizenship got more active in the early 20th century when the municipality set the development of education as its priority. Active citizenship apparent in the conduct of certain members of the municipality and an important role of the nobility members in self-government enable us to speak about the tradition of noble citizenship, which was corrected by the elements of citizenship manifest in the 19th century.

Priedai

1 priedas

Ukmergės dūmos asmeninė sudėtis 1885 m. birželio 1 d.

Eil. Nr. Pavardė, vardas, kitos žinios Luomas, pareigos, profesija Tikyba

I kurija

1. Bortkevičius Jeronimas bajoras, miesto valdybos narys,
kolegijos asesorius
katalikas
2. Petelčicas Onufrijus bajoras, miesto galva,
kolegijos tarėjas
katalikas
3. Paklevskis Karlas bajoras, dvarininkas katalikas
4. Ulickis Fridrichas bajoras, kolegijos sekretorius katalikas
5. Biretto Boleslovas miestietis katalikas
6. Praniaspovskis Jonas bajoras katalikas
7. Kosakovskis Stanislovas dvaro kamerheras katalikas
8. Keld Julijonas bajoras katalikas
9. Butkevičius Tomas rūmų tarėjas, bajoras katalikas
10. Narbutas Maurikijus Ukmergės klebonas katalikas
11. Tomkevičius Teodoras bajoras, gubernijos sekretorius katalikas
12. Stankevičius Kazimieras bajoras, kolegijos sekretorius katalikas
13. Sapir Belcel miestietis judėjas
14. Sapir Šaja pirklys judėjas
15. Kac Z. pirklys judėjas
16. Volk B. pirklys judėjas
17. Zauch Cemachas pirklys judėjas
18. Arenzon M. pirklys judėjas

II kurija

1. Visockis Romualdas bajoras katalikas
2. Karablikovas Titas,
atsargos jaunesnysis karininkas
miestietis sentikis
3. Požerskis Jonas miestietis katalikas
4. Morozovas Josifas miestietis sentikis
5. Vereiko Justinas bajoras katalikas
6. Slavinskis Leonardas miestietis katalikas
7. Stankevičius Stanislovas bajoras katalikas
8 Bagenskis Marijonas bajoras katalikas
9. Levikovas Pavelas Ukmergės popas
10. Pravir... [neįskaitoma] Antanas bajoras, kolegijos sekretorius katalikas
11. Smakovskis Eduardas miestietis katalikas
12. Pranatrovičius Kleopas bajoras, gubernijos sekretorius katalikas
13. Los M. miestietis judėjas
14. Levitas Berelis miestietis judėjas
15. Vaisbrad M. miestietis judėjas
16. Braude A. pirklys judėjas
17. Dumbe Fabianas, Berko kolegijos registratorius iš miestiečių judėjas
18. Taraponis M. miestietis judėjas

III kurija

1. Montvila Aleksandras, Stanislovo,
Ukmergės apskrities bajorų vadovas
bajoras katalikas
2. Veličko Juozapas miestietis katalikas
3. Kontautas Mečislovas bajoras, dvarininkas katalikas
4. Paškovskis Leonardas bajoras katalikas
5. Mekanovskis Ignatijus kolegijos sekretorius iš miestiečių katalikas
6. Rabaševskis Ignatijus miestietis katalikas
7. Slavinskis Antanas miestietis katalikas
8. Muraškovas Sergėjus miestietis sentikis
9. Belfanas Jonas miestietis katalikas
10. Slavinskis Stanislovas miestietis katalikas
11. Zadarnovskis Petras miestietis katalikas
12. Baugr Julijonas kolegijos registratorius iš miestiečių katalikas
13. ... [neįskaitoma] Abraamas miestietis judėjas
14. Valt Ekel miestietis judėjas
15. D ... [neįskaitoma] miestietis judėjas
16. Natanzon A. miestietis judėjas
17. Segal U. pirklys judėjas
18. Geršteinas Markas vaistininkas judėjas

Sudaryta remiantis: Ukmergės dūmos sudėtis, sudaryta 1885 m. birželio 1 d., 1885 m. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 2541, l. 10–11; Pavardės rašomos taip, kaip rašyba nusistovėjusi lietuvių kalboje, jei pavardė iš šaltinio publikuojama pirmą kartą, paliekama originali rašyba.

2 priedas

Ukmergės dūmos nariai pagal 1913 m. sudarytą sąrašą

Eil. Nr. Pavardė, vardas, tėvavardis Tautybė, tikyba
1. Škadovskis Kazimieras Juozapo Lietuvių kilmės, katalikas
2. Survila Mykolas Andriaus Lietuvių kilmės, katalikas
3. Romanovskis Mykolas Jono Lietuvių kilmės, katalikas
4. Pranckievič Juozapas Silvestro Lietuvių kilmės, katalikas
5. Mackievič Motiejus Bernardino Lietuvių kilmės, katalikas
6. Kontautas Mečislovas Sigizmundo Lietuvių kilmės, katalikas
7. Radvilovičius Juozapas Sigizmundo Lietuvių kilmės, katalikas
8. Sabulis Kazimieras Pranciškaus Lietuvių kilmės, katalikas
9. Vilovič Feliksas Petro Lietuvių kilmės, katalikas
10. Targonskis Adolfas Napoleono Lietuvių kilmės, katalikas
11. Cibulskis Justinas Stanislovo Lietuvių kilmės, katalikas
12. Ratovtas Feliksas Ferdinando Lietuvių kilmės, katalikas
13. Kviatkovskis Vitalis Mykolo Lenkų kilmės, katalikas
14. Monkevičius Aleksandras Aleksandro Lietuvių kilmės
15. Tarčinskis Vaclovas Petro Lenkų kilmės, katalikas
16. Brasanikovas Vasilijus Abraomo Rusų kilmės, pravoslavas
17. Usanis Pranas Jurgio Lietuvių kilmės, katalikas
18. Simonovičius Antanas Ignacijaus Lietuvių kilmės, katalikas
19. Mikulis Titas Ignacijaus Lietuvių kilmės, katalikas
20. Ruškovskis Vladislovas Jono Lietuvių kilmės, katalikas
21. Levikovas Pavelas Proterėjus, rusų kilmės, pravoslavas
22. Levitas Girša Berelio Žydų kilmės, judėjas

Sudaryta remiantis: Ukmergės dūmos narių sąrašas. LVIA, f. 1567, ap. 1, b. 1975, p. 40–40 at.