„Istorija“. Mokslo darbai. 91 tomas
Juozas SKIRIUS. JAV lietuvių srovių telkimosi sunkumai ir prieštaravimai 1940 10 15–1941 05 15: nuo Lietuvai gelbėti tarybos iki Amerikos lietuvių tarybos
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas bandymas suaktyvinti LGT veiklą po jos įkūrimo. Atskleidžiama Lietuvos atstovų JAV, ypač pasiuntinio Povilo Žadeikio, didžiulės pastangos, ieškant būdų ir veiklos formų bendrai išeivijos organizacijai išjudinti. Parodomos pagrindinių patriotinių JAV lietuvių organizacijų (katalikų, tautininkų ir sandarininkų bei socialistų) padėtis tuo metu ir požiūris į LGT. Paaiškinama, kodėl reikėjo LGT reformuoti į ALT ir kaip į tai reagavo skirtingos srovės.

Prasminiai žodžiai: Lietuvai gelbėti taryba, Amerikos lietuvių taryba, išeivija, katalikai, tautininkai, sandarininkai, socialistai, P. Žadeikis, L. Šimutis, P. Grigaitis, K. Karpius, piniginės aukos.

Abstract. The article addresses the attempt to stimulate the activities of the Council to Aid Lithuania after its establishment. It reveals the enormous efforts made by Lithuanian representatives in the US, in particular envoy Povilas Žadeikis, in searching for ways and forms of activity for stirring up the common body of Lithuanians in exile. The article shows the situation of the main patriotic Lithuanian American organizations (Catholics, Nationalists-Sandara members and Socialists) at that time and their approach towards the Council to Aid Lithuania. It explains why the reform of the Council to Aid Lithuania into the Lithuanian American Council was required and how different movements reacted towards it.

Key words: Council to Aid Lithuania, Lithuanian American Council, exile, Catholics, Nationalists, Sandara members, Socialists, P. Žadeikis, L. Šimutis, P. Grigaitis, K. Karpius, cash donations.

Įvadas

JAV lietuvių politinė veikla septynių mėnesių laikotarpiu, po Lietuvai gelbėti tarybos (toliau – LGT) susikūrimo ir iki Amerikos lietuvių tarybos (toliau – ALT) paskelbimo, istorikų nėra tyrinėta, išskyrus trumpa šio klausimo apžvalga dokumentų rinkinio (sudarytojai Juozas Skirius ir Jonas Račkauskas), skirto ALT susikūrimui, įvade [114, 15–18]. Iš esmės tik formaliai susibūrusios svarbiausios JAV lietuvių patriotinės jėgos (katalikai, tautininkai ir sandarininkai bei socialistai) į LGT [120] greitu laiku neišplėtojo aktyvios politinės veiklos. LGT, vėliau ALT, pirmininkas Leonardas Šimutis tai pripažino, tiesa, skirdamas tam laikotarpiui menkai dėmesio savo atsiminimuose: „1940 metų pabaigoje ir 1941 m. LGT darbas ėjo palengva. Tarybą sudarančios grupės negreit susitarė dėl skyrių organizavimo formos, o be skyrių jos veiklą nebuvo įmanomą bent kiek praplėsti. Be to, Taryba neturėjo nė savo iždo“ [115, 28]. Tačiau archyvų dokumentai rodo gilesnes ir įvairiapuses priežastis. Šis trumpas septynių mėnesių laikotarpis pilnas prieštaringų ir pakankamai sudėtingų procesų bei įvykių politiniame JAV lietuvių srovių gyvenime. Štai ir straipsnio autoriaus naujausi tyrinėjimai atskleidė tuo metu kilusius nuolatinius išeivijos nesutarimus tarp srovių Lietuvos prezidento Antano Smetonos atžvilgiu [120; 121].

Straipsnio tikslas – išsiaiškinti LGT veikimo intensyvumą bei skirtingų srovių veikėjų pozicijas ir suprasti, kodėl reikėjo LGT performuoti į ALT minimu laikotarpiu. Svarbią vietą savo veikla šiuose procesuose užėmė Lietuvos pasiuntinys Povilas Žadeikis, konsulai Petras Daužvardis ir Jonas Budrys. Jų tarpusavio susirašinėjimas ir susirašinėjimas su LGT veikėjais yra vienas svarbiausių šaltinių problemai atskleisti.

Dokumentai, reikalingi straipsniui parengti, sukaupti Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) Lietuvos atstovybių JAV fonduose (f. 656 – Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone; f. 658 – Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke; f. 663 – Lietuvos konsulatas Čikagoje). Čia saugoma ne tik įvairaus pobūdžio korespondencija, bet ir surinkta medžiaga apie lietuvių išeiviją, jos veiklą, tos veiklos dokumentai. Būtina pažymėti, kad iš esmės tyrimą papildė bylos, prieš keletą metų parvežtos į Lietuvą iš Romos, kur ambasadorius Stasys Lozoraitis (jaunesnysis) buvo jas parsigabenęs iš pasiuntinybės Vašingtone. Originalių ir svarbių dokumentų pavyko surinkti JAV lietuvių archyvuose. Pasaulio lietuvių archyve prie Lituanistinių tyrimų ir studijų centro Čikagoje (toliau – LTSC/PLA) saugoma dalis Lietuvos konsulato Čikagoje dokumentų; konsulų Juzės ir Petro Daužvardžių asmeninis fondas, gausus asmeninis Leonardo Šimučio fondas, kuriame yra ne tik jo veiklos dokumentai, bet ir dienoraščiai; dokumentiniame Amerikos lietuvių tarybos fonde išsaugota ALT sekretoriaus Pijaus Grigaičio dalis korespondencijos. Amerikos lietuvių kultūros archyve Putname (toliau – ALKA) saugomas mūsų tyrimui svarbus Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos fondas (toliau – ALRKF), kuriame sukauptas L. Šimučio labai reikšmingas susirašinėjimas su Lietuvos diplomatais ir ypač su JAV lietuvių veikėjais (Juozu Laučka, kunigu Pranciškumi Juru, Kaziu Karpiumi ir kt.); Vytauto Širvydo fondas, kuriame išsaugotas jo susirašinėjimas su JAV lietuvių tautininkų veikėjais Kaziu Karpiumi ir Juozu Sagiu.

Daug vertingos faktinės medžiagos galima rasti to meto JAV lietuvių skirtingų srovių periodiniuose leidiniuose – Draugas, Naujienos, Sandara, Amerika, Keleivis, Dirva, Margutis, Tėvynė, Vilnis ir kt. Spaudos straipsniai gana gerai atspindi skirtingų pažiūrų išeivijos nuotaikas – spausdinamos žmonių nuomonės ir laiškai, redakcijų vedamieji; publikuojamos įvairių susirinkimų ir posėdžių rezoliucijos, nutarimai; gausu kritinių pasisakymų savo oponentų atžvilgiu.

Įvairių šaltinių analizė leido ne tik įsigilinti į šio neilgo laikotarpio problematiką, bet ir sudarė galimybes apibendrinti ir išskirti svarbiausius klausimus, formuluoti teorines išvadas.

1. LGT veikla iki 1941 m. pradžios. Pasiuntinio P. Žadeikio tarpininkavimas

1940 m. spalio 14–15 dienomis Vašingtone susiformavusios, tiesa tik formaliai, LGT nariai aptarė daugybę klausimų, numatė būsimos veiklos gaires [119]. Susidarė gana darbingos ir daug žadančios LGT vaizdas. Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis prisiėmė sau tam tikra prasme didžiausio naujos JAV lietuvių bendros politinės organizacijos globėjo ir saugotojo bei veiklos ragintojo vaidmenį. Ir tai suprantama, nes labai sunkiai jungėsi JAV lietuvių skirtingų pažiūrų politinės srovės į vienetą (to buvo siekiama išeivijoje ir Lietuvos valdžios per paskutinius du dešimtmečius). P. Žadeikis, padedant konsulams, įdėmiai sekė ir visais galimais būdais skatino LGT veiklą. Reikia manyti, kad jam pretekstą kreiptis į LGT vadovus teikė išeivių spaudoje kartkartėmis pasirodantys straipsniai, kritikuojantys JAV lietuvių pasyvumą, remiant moraliai ir materialiai bolševikų pavergtą Lietuvą bei lietuvių tautą [111]. P. Žadeikis, nė savaitei neprabėgus nuo susitikimo Vašingtone, LGT vadovams pasiuntė laišką. Diplomatiškai jame pažymi, jog, neturėdamas žinių apie galutinį LGT variantą, prisijungus JAV lietuviams socialistams, ir neatidėliotinų reikalų verčiamas, prašo artimiausiame Tarybos posėdyje išspręsti šiuo metu „ypatingai rūpimus dalykus“ [2]. Pasiuntinys nurodė, kad, jo žiniomis, Europoje greitu laiku susidarys Lietuvos tautinis komitetas (toliau – LTK), kurio pradžios darbams reikės 2–3 tūkstančių dolerių paramos. Primindamas informacinio spaudos darbo svarbą, jis rašė, kad tam reikalui į Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone yra kviečiamas buvęs Lietuvos pasiuntinybės Berlyne patarėjas Juozas Kajeckas, turintis šioje srityje patirties. Laiške prašoma LGT su juo bendradarbiauti ir pagal išgales jį finansiškai remti. Be to, rekomendavo LGT reikalų vedėju (ir kaip galimą lietuvių kolonijų lankytoją bei propagandistą) už algą pasikviesti vieną iš Lietuvos generalinio konsulato darbuotojų – Anicetą Simutį arba Vytautą Stašinską, kurių vienam, taupant lėšas, teks palikti darbą konsulate. Kartu priminė, kad pabėgėlių iš Lietuvos šelpimas Europoje yra „nuolatinis rūpestis“ [2]. Baigdamas laišką P. Žadeikis išreiškė viltį, kad LGT „teigiamai ir skubiai čia suminėtus reikalus išspręs“ ir neatsisakys jį apie tai informuoti [2]. Aiškiai matyti pasiuntinio pastangos stumtelėti LGT prie konkrečios veiklos, nubrėžiant jai kryptis.

LGT pirmininkas L. Šimutis atsakomuoju laišku paaiškino, kad JAV lietuvių visuomenė laukia, kad LTK sudarytų žmonės, atstovaujantys tautos daugumai, o ne vien tik, kaip buvo pabrėžta, senajam, labai nepopuliariam p. A. Smetonos rėžimui. Tik paaiškėjus LTK sudėčiai ir jo darbų planui, anot jo, LGT galėtų surinkti aukų. Pirmininkas užtikrino, kad „katalikai savo dalimi prisidės, jei tik kitos grupės tai padarys“ [3; 122]. Bet čia ir slypėjo viena iš LGT silpnos veiklos priežasčių. Todėl ir kitais klausimais L. Šimutis neįsipareigojo žadėti finansavimo. Jis labiau nepritarė prezidento Antano Smetonos siekui atvykti į JAV. LGT pirmininkas būkštavo, kad jo atvykimas ardytų taip sunkiai siekiamą JAV lietuvių vieningumą, nes JAV lietuviai tautininkai bandys prezidentą panaudoti savo reikalams, o JAV lietuviai socialistai yra aiškiai jam priešiški [120]. Tokia LGT pirmininko pozicija padarė P. Žadeikiui slogų įspūdį. Todėl net prieš savo valią jis labiau linko, kad A. Smetona nevyktų į JAV, o jeigu atvyks – tai neužsiimtų politine veikla. Jam JAV lietuvių vienybė Lietuvos okupacijos sąlygomis – svarbiau visko.

LGT sekretorius tautininkas K. Karpius lapkričio 2 d. laiške pasiuntiniui tiesiai rašė, jog LGT „nieko neveikia“, dar daugiau, anot jo, srovių atstovai, įeinantys į LGT, Lietuvos nelaime nori pasinaudoti, kad sustiprintų savo srovę [5; 7]. O štai LGT narys, katalikas Juozas Laučka atvirai teigė, kad bendras srovių darbas „beveik neįmanomas“. Jis tokią išvadą padarė po pirmojo LGT posėdžio Vašingtone, kuriame buvo audringai ginčytasi. Anot jo, daug naudingiau kiekvienai srovei veikti atskirai ir tik jų vadovams sueiti į posėdžius, padalinti paramą, paderinti darbą [15]. Tokia LGT iš esmės taptų formalia organizacija. Suprantama, kad P. Žadeikis jautriai sureagavo į LGT vadovybės išsakytas jam mintis. Pirmiausia jis Tarybos vadovams pareiškė, kad vien jau LGT susikūrimas padarė įspūdį išeivijai. Be to, daug reiškia, kad kiekviena politinė srovė ne tik svarsto rimtesnio prisidėjimo prie Tarybos, bet ir jos darbų parėmino galimybę. O laukti, kol susidarys LTK, yra klaidinga taktika, nes nežinia, kada Komitetas bus sudarytas. Europos lietuviai, kaip jis pažymėjo, žiūrį į LGT laukdami finansinės paramos bei politinės veiklos. Ir tai suprantama, nes, kaip pabrėžė diplomatas, „Taryba pasivadino Gelbėjimo vardu, tai visi ir laukia gelbėjimo darbų“ [8; 7]. P. Žadeikis siūlė pradėti darbą sukuriant bendrą fondą Lietuvos reikalams. Pasiuntiniui nebuvo naujiena, kad LGT sudarančios srovės darbuojasi savo naudai, bet kartu, kaip jis pastebėjo, srovės „stiprindamos savo pamatus, stiprina ir tautos atsparumą“. Tik P. Žadeikis pageidavo daugiau iš LGT narių padirbėti, kad bendro darbo sąvoka taptų realybe, bent 10 didelių susirinkimų surengti bendromis pastangomis, ypač per Vasario 16 d. minėjimus [16; 10]. Taigi, tradicinė Lietuvos nepriklausomybės šventė išeivijoje galėjo sustiprinti LGT ir finansiniu, ir organizaciniu atžvilgiu.

Iš tiesų, bendro darbo trūkumą pastebėjo daugelis. Ir jis nebuvo be pagrindo. Mat susikūrus LGT, JAV lietuvių kairioji spauda ir net kairieji tautininkai kėlė klausimą, kas įgaliojo veikėjus atstovauti vienoms ar kitoms srovėms Lietuvos gelbėjimo taryboje ar dalyvauti susitikime su JAV prezidentu F. Ruzveltu visų Amerikos lietuvių vardu [70; 112]. Tai tam tikra prasme darė įtakos LGT veikėjams. Net gerai organizuoti katalikai kėlė mintį, kad reikia greitu laiku sušaukti „visuotinę visos lietuvių išeivijos konferenciją, kuri išrinktų autoritetingą ir kompetentišką Lietuvos Valstybės Atstatymo Tarybą“. Tik ji, katalikų nuomone, galės tinkamai kalbėti lietuvių tautos vardu ir reikšti jos valią. Tokia Taryba rūpintųsi ir pabėgėliais bei suimtaisiais Lietuvoje, kovotų už Lietuvos nepriklausomybę [81]. Tai lyg ir paaiškintų L. Šimučio mintį atsiminimuose, jog iš esmės LGT buvo įkurta ir organizuota „laikinumo pagrindais“. Mat labai retas kas manė, jog Lietuvos okupacija užsitęs ilgą laiką [115, 27]. Taigi, LGT daugiau ar mažiau simbolizavo tik formalią JAV lietuvių vienybę, kur dar nebuvo bendro darbo, net ir nebuvo iki galo Taryba sutvarkyta viduje.

K. Karpius, matydamas susidariusią padėtį ir raginamas P. Žadeikio, rašė L. Šimučiui, kad reikia pasitarti LGT reikalu ir užbaigti Tarybos tvarkymą, siūlė lapkričio 9 ar 10 dienomis sušaukti posėdį [6]. Mat tuo metu K. Karpius planavo atvykti į Čikagą tautinės srovės reikalais. Tačiau pasikeitus planams, jo vizitas į Čikagą buvo nukeltas vėlesniam laikui. Paskatintas P. Žadeikio, jis parašė laiškus visiems LGT nariams, siūlydamas sušaukti lapkričio 16 d. posėdį. Jis trumpai surašė posėdžio galimą dienotvarkę: sudaryti LGT valdybą, veikimo programą bei papildyti Statutą; kuo greičiau steigti Propagandos biurą; pradėti rinkti aukas lietuviams Vokietijoje šelpti ir LGT reikalams; užmegzti ryšius su lietuvių veikėjais Europoje. K. Karpius priminė, kad LGT neveikiant JAV lietuviai komunistai tai puikiai išnaudoja ir patys renką pinigus važinėdami per kolonijas, skleisdami per savo spaudą propagandą [11]. Savo ruožtu P. Žadeikis lapkričio 13 d. laišku kreipėsi į konsulą P. Daužvardį prašydamas iš LGT narių Čikagoje išsiaiškinti, kada bus sušauktas antras LGT posėdis, kartu pasiūlyti posėdyje pasvarstyti papildomus klausimus: iš pradžių paskirti LTK darbams bent 2000 dolerių ir pakviesti į JAV atvykti LTK pirmininką, apmokėti finansines išlaidas [14].

Lapkričio 18 d. Čikagoje įvyko LGT narių L. Šimučio, P. Grigaičio, M. Vaidylos, K. Karpio pasitarimas (tiesa, neturintis sprendimo teisės), kuriame dalyvavo ir konsulas P. Daužvardis. Pasitarimo dalyviai išreiškė pageidavimą, kad kuo greičiau būtų sudarytas LTK, kuriam vadovautų E. Galvanauskas ar panašus asmuo; būtų Tarybai pranešta Komiteto sudėtis, jo darbų planas bei programa. Ir tik tada Taryba pakvies LTK pirmininką į JAV, sudarys tam tikrą fondą Komitetui finansuoti. LGT nariai sutiko priimti siūlomą Lietuvos konsulų pagalbą, rengiant masinius Vasario 16 d. minėjimus, renkant aukas LGT akcijai. Tuo reikalu buvo prieita prie nuomonės, jog reikia paskelbti LGT vardu atsišaukimą į JAV lietuvius, raginant visas lietuvių kolonijas bendrai ir iškilmingai paminėti Lietuvos nepriklausomybę. Taip pat nutarta kitą pasitarimą sušaukti tik tada, kai bus gauta išsami informacija iš Europos apie LTK [17; 18]. Kiti klausimai, apie kuriuos buvo užsiminęs P. Žadeikis, kuriuos planavo K. Karpius, nebuvo aptariami. Nežiūrint to, pasiuntinys vis dėlto puikiai įvertino LGT vadovybės sutikimą bendradarbiauti su Lietuvos konsulais ir pavadino tai „visuomeninio veikimo nugarkauliu“ [21]. Taip atsirado tam tikra galimybė oficialiai „prižiūrėti“ ir paskatinti LGT vadovus plačiau veikti.

Lietuvos pasiuntinys ir toliau atkakliai darė spaudimą LGT nariams. Jis lapkričio 25 d. laišku kreipėsi į L. Šimutį ir per jį į kitus veikėjus ir priminė, kad dar Vašingtone buvo sutarta, jog spaudos reikalai ir jos finansavimas bus vienas svarbiausias LGT rūpestis. P. Žadeikis siūlė į talką pritraukti JAV lietuvių organizacijas: Tėvynės mylėtojų draugiją, Literatų draugiją, Marianapolio lietuvių kolegiją, Spaudos klubą Niujorke ir kitas. Be to, jis atkreipė dėmesį, kad LGT neišvengiamai turės spręsti politinės bei propagandinės literatūros išleidimo klausimą. Todėl LGT jau dabar turėtų pasirūpinti sudaryti specialią komisiją, nes jau yra keletas autorių (Ignas Jurkūnas-Šeinius, Anicetas Simutis, Kazys Pakštas, Juozas Hertmanavičius ir kt.), siūlančių savo veikalus [22]. Kaip matome, pasiuntinys ieškojo būdų ne tik kaip nors suaktyvinti LGT veiklą, jos narius paskatinti svarstyti svarbius klausimus, bet ir kaip prie LGT pritraukti įvairių organizacijų, žymesnių žmonių, išplėsti Tarybos politinį svorį visuomenėje. Tačiau Tarybos judėjimo išvardintose srityse nebuvo. Tai patvirtina LGT sekretoriaus K. Karpio gruodžio 15 d. laiške P. Žadeikiui išsakyta mintis, jog „L. G. Tarybos reikalais nieko neveikiama, nors p. Šimutis yra jos pirmininkas“. Anot sekretoriaus, katalikų fondas visomis jėgomis dirba, kad stiprintų savo srovę, tautininkų srovėje įvyko apgailėtinas susiskaldymas, o socialistai, tapę Lietuvos gelbėtojais, taip pat skuba savo srovę sutelkti [27]. Manau, galima tikėti K. Karpiaus pastebėjimu, nes jis, pirma, buvo tvirtas bendrų veiksmų šalininkas; antra, kaip rodo jo laiškai, jautriai išgyveno dėl LGT ir tautininkų nesėkmių; trečia, kaip sekretorius, palaikė plačius ryšius su visomis srovėmis ir turėjo išsamią informaciją. Jis labai piktinosi, kad L. Šimutis vengia su juo palaikyti glaudesnį ryšį (iš čia, matyt, išplaukė ir jo griežtesnė pozicija). Aišku, jo pesimizmo gaidelė netenkino Lietuvos atstovų. Pavyzdžiui, konsulas P. Daužvardis savo atsakymuose LGT sekretoriui pažymėjo, jog LGT reikia sustiprinti, keliant ją aukščiau srovių partinių interesų, ir taip pritraukti tuos žmones, kurie srovėms nepritaria, bet nori savo tautai ir Tėvynei padėti. Todėl reikia kuo skubiau į LGT veiklą įtraukti abu išeivijos stambiausius susivienijimus (SLA ir LRKSA), Ekonominį centrą, Daktarų bei Advokatų draugijas. Tai, konsulo nuomone, suteiktų papildomų jėgų ir paskatintų darbams [31]. Įdomu pastebėti tai, kad LGT pirmininkas L. Šimutis, būdamas ir LRKSA prezidentas bei ALRKF sekretorius, atstovavo bendrai JAV lietuvių katalikų srovei. SLA prezidentas Fabijonas Bagočius įėjo į LGT narių sudėtį, jis deklaravo, kad SLA remia LGT [45], bet Tarybos darbe, pasitarimuose nedalyvavo. Dar lapkričio mėnesį Amerikos lietuvių ekonominio centro valdyba išplatino atvirą laišką siūlydama savo pagalbą LGT. Tai P. Žadeikis įvertino kaip pavyzdį JAV lietuvių visuomenės, kurios organizacijos neraginamos „spiečiasi apie LGT ir laukia jos vadovybės Lietuvos nepriklausomybės vadavimo darbuose“ [53]. Taigi, ir toliau LGT išlieka kaip trijų srovių formalus junginys, kurios vadovybė (Čikagos trijulė) nerodė intereso kokybiškai (pertvarkyti iš vidaus valdymo struktūrą) ir kiekybiškai (pritraukti kitas organizacijas) plėsti Tarybos. Tenkinosi epizodiniais susitikimais, bendresnio pobūdžio pasikalbėjimais.

2. Pasiuntinio P. Žadeikio pastangos gauti finansinę paramą lietuviams pabėgėliams Europoje

Vienas iš būtiniausių ir neatidėliojamų klausimų, kurį turėjo spręsti išeivija, telkiama LGT'os, tai pabėgėlių iš Lietuvos šelpimas. Reikėjo surinkti pakankamai dideles pinigų sumas, kurios taip pat buvo būtinos LGT organizaciniam bei propagandiniam darbui išplėtoti. Be to, jis buvo aktualus ir lietuvių politinėms srovėms, jų organizacijoms. Kaip matome, nuo pat LGT įsikūrimo šis finansinis klausimas buvo nuolat keliamas jos vadovybei. Deja, jis tapo ir viena iš LGT silpnos veiklos priežasčių. Sunkiai buvo vykdomas lietuvių šelpimo Vokietijoje darbas.

Lapkričio 9 d. P. Žadeikis laiške S. Lozoraičiui į Romą rašydamas, kad JAV lietuvių aukų jau pradeda atsirasti, nurodė, jog „kol berlyniečiai nesudarys sąrašo ir tikslesnės statistikos kam ir kiek ko reikia tolei tikėtis iš čia pinigų negalima“ [9]. Lietuvos atstovai JAV, norėdami paskatinti aukojimo procesą, net savo pavyzdžiu bandė uždegti išeiviją. Dar rugsėjo, spalio ir gruodžio mėnesiais pasiuntė į Europą vargstantiems lietuviams po 100 dolerių. Tiesa, tai buvo ne vien tik Lietuvos atstovybių darbuotojų suaukoti pinigai, bet ir gauti iš įvairių organizacijų bei asmenų [32; 98]. Gruodžio 2 d. P. Žadeikis, motyvuodamas žiemos šalčiu, nuo kurio kenčia pabėgėliai, vėl kreipėsi į LGT narius konfidencialiu laišku, pateikdamas savo surinktą informaciją apie lietuvius pabėgėlius. Jo žiniomis, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje yra keliolika studentų, žurnalistų ir buvusių Lietuvos atstovybių darbuotojų; pabėgėlių tikslus skaičius dar nežinomas, tiesa, rugsėjo mėnesį S. Kuzminskas buvo pranešęs, kad jų yra 485 žmonės, bet tas skaičius nuolat auga. Be to, ir JAV yra mažiausiai 10 remtinų atvykėlių. Prašė bent 2000 dolerių Kalėdų ir Naujųjų Metų proga pasiųsti pašalpą į Vokietiją [23]. Po kelių dienų P. Žadeikis visiems LGT nariams išsiuntinėjo ką tik gauto iš Vokietijos Lietuvos piliečių sąjungos pirmininko S. Kuzminsko laiško su naujausia informacija apie pabėgėlius nuorašus. Laiškas iš Vokietijos buvo išsiųstas lapkričio 1 d. ir jame glaustai aprašyta sunki pabėgėlių, kurių jau priskaičiuojama per 800 žmonių, materialinė padėtis bei sudėtingas Sąjungos darbas. Laiške pabrėžta, kad „Sąjunga lig šiol iš niekur dar nesulaukė bent kiek efektyvesnės paramos (...), lig šiol mūsų pabėgėlių likimui daugiau jautrumo rodė ir paramos teikė ne lietuviai“ [4]. O buvusio Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos lapkričio 11 d. laiške, kuris JAV lietuvius pasiekė tik po Naujųjų Metų, kritikuojama kai kurių JAV lietuvių veikėjų pozicija bandyti remti pabėgėlius partiniu principu. Pasiuntinys aiškiai pažymėjo, jog turi rūpėti visi lietuviai, nukentėję nuo okupacijos, o nesidairyti, kuriai politinei partijai kuris seniau priklausė. Diplomato nuomone, tokio nusistatymo turi laikytis JAV lietuviai šelpdami pabėgėlius, nes „kitaip tai būtų jau nebe šelpimas, bet politika ir, būtent, tokios pat rūšies politika, kuri privedė Lietuvą prie valstybinės nepriklausomybės netekimo, taigi – skaldymosi ir vidinių rietenų politika“ [34]. Tos mintys buvo aktualios, vertinant LGT narių ir joms atstovaujamų srovių santykius. Todėl, reikia manyti, neatsitiktinai K. Škirpos laiško nuorašus P. Žadeikis išsiuntė visiems LGT nariams.

Dar prieš tai jis gruodžio 10 d. parengė ir paskelbė išeivijai atsišaukimą Mūsų Broliai Lietuviai, Raudonojo Despotizmo Pabėgėliai, Laukia Nesulaukia Pašalpos, kuriame tas mintis, tiesa, diplomatiškiau, išdėstė. Atsišaukimą persispausdino visi patriotiškų pozicijų JAV lietuvių laikraščiai. Trumpai apibūdinęs Lietuvos liūdną padėtį, kreipėsi į kiekvieną lietuvį, nepriklausomai nuo jo pažiūrų, kad paskirtų nors nedidelę savo uždarbio dalį į bet kurį fondą nukentėjusiems nuo okupacijos. Pasiuntinys pabrėžė, kad „taip darydami (...) apginsime savo vardą nuo pikto įtarinėjimo būk lietuviai nesą jautrūs artimo nelaimei, rimtai pasitarnausime didžiųjų tautinių darbų programai“ [78; 87]. Jis taip pat nurodė, kad žinios apie visus aukojusius bus kaupiamos LGT rėmėjų, laikraščių redakcijose, pasiuntinybėje ir konsulatuose. Visos šios pasiuntinio informacijos praktiškesnei veiklai išjudino JAV lietuvius katalikus. Jie gruodžio 12 d. išsiuntė Lietuvos piliečių sąjungai Berlyne per kunigą Stasį Ylą simbolinę 200 dolerių sumą, kaip ALRKF Kalėdinę dovaną. LGT narys J. Laučka minėjo, jog gruodžio pabaigoje ALRKF Centras svarstys surinktų aukų klausimą ir spręs, kiek galima būtų dar išsiųsti. Domėjosi, kaip kitos srovės renką aukas, kiek pasiuntė [26]. P. Žadeikis buvo priverstas pripažinti, kad iš kitų srovių mažai ko tikisi, nes jų fondai tušti. Jo įsitikinimu, tik visų srovių sutartinė talka duotų rezultatą. To jis labai rimtai tikėjosi iš ateinančios Vasario 16 d. šventės minėjimų. Pavyzdžiui, pasiuntinys siūlė J. Laučkai minėjimą Brukline organizuoti LGT vardu, o surinktas aukas sudėti į Bendrą fondą. Tokios pajamos, P. Žadeikio nuomone, padarytų srovių bendradarbiavimą LGT'oje realesnį [29]. Jis siūlė LGT nariams paprasčiau išspręsti pabėgėlių šelpimo reikalą – didžiausiose lietuvių kolonijose, kurių yra 12, LGT atstovai Lietuvos nepriklausomybės dieną paskiria prievolę surinkti po 300 dolerių. Ir pradinė suma, reikalinga šelpti, pasiuntinio įsitikinimu, bus nesunkiai suaukota [34, 7]. Tačiau, kaip paaiškėjo LGT narių pasitarime 1941 m. sausio 11 d. Čikagoje, svarstant Bendro fondo klausimą, kurį iškėlė P. Grigaitis, katalikų atstovas ir LGT pirmininkas L. Šimutis nuo savo nuomonės susilaikė, o sandarininkas M. Vaidyla ir socialistas P. Grigaitis tokiam fondui pritarė. Negavus pirmininko pritarimo, fondo reikalai iš dienotvarkės buvo išimti. Konsulo P. Daužvardžio nuomone, katalikai Bendram fondui nepritars, nes nei sandarininkų, nei socialistų fondai iki šiol aktyvumo nerodė ir yra tušti, o katalikai jau yra surinkę keletą tūkstančių dolerių. Tiesa, L. Šimutis pasitarime pasakė, jog katalikai ruošiasi K. Škirpos vardu pasiųsti 2000 dolerių pabėgėliams sušelpti [38]. P. Daužvardis priminė, jog ALRKF griežtai pasisakė prieš bendrų LGT skyrių kolonijose organizavimą. Bendrų komitetų arba organų kūrimas kolonijose, anot konsulo, paliktas vietos žmonių nuožiūrai ir iniciatyvai [41]. Įdomu pastebėti, kad LGT vadovybė, pirmininkas L. Šimutis, taip ir neparengė minėto Tarybos kreipimosi į JAV lietuvių visuomenę aukų klausimu Vasario 16 d. proga. Tai rodo, kad iš tiesų katalikai nebuvo suinteresuoti Bendruoju fondu, kaip galimu sau rimtu konkurentu, nes jie patys rinko į savo Lietuvai gelbėti fondą išeivijos aukojamus dolerius ir vykdė agitaciją.

P. Žadeikis apgailestavo, kad kol kas Bendro fondo idėjos realizuoti negalima, bet jos neatsisakė. Ieškant sprendimo, jis, P. Daužvardžiui primindamas, kad jau vyksta bendri renginiai tarp srovių kolonijose, rekomendavo skatinti veikėjus bendrų renginių įplaukas perduoti Lietuvos atstovybėms, kurios persiųs pinigus pagal išeivijos pageidavimus [39]. Idėja nebuvo nauja, nes dalį surinktų pinigų įvairių kolonijų veikėjai dažnai tiesiogiai siųsdavo į Lietuvos atstovybes, bet šiuo atveju idėja turėjo pozityvų pobūdį. Artėjant Vasario 16 d., P. Žadeikis prašė konsulų „dėti visas pastangas“, kad lietuvių kolonijose susidarytų vietos Komitetai, bendradarbiaujant su LGT, ir būtų surinkta bent 4000 dolerių pabėgėlių reikalams. Taip bendrus renginius pavyko organizuoti Čikagoje ir kitose kolonijose, išskyrus Niujorką [36; 37]. Lietuvos nepriklausomybės dienai minėti Čikagoje susidaręs bendras srovių komitetas savo atsišaukime nurodė aukas siųsti ne tik komiteto iždininko, bet ir Lietuvos konsulato adresu [61]. Lietuvos konsulatas Čikagoje po Vasario 16 d. minėjimų iš įvairių kolonijų, komitetų ir organizacijų Lietuvos vadavimo reikalams gavo 343 dolerius ir 88 centus [106]. P. Daužvardis užsiminė, jog bendro renginio metu Čikagoje surinktą 1.000 dolerių sumą numatyta perduoti konsulato globai [42]. Nepriklausomybės dienos minėjimas iki galo nepateisino Lietuvos diplomatų vilčių, nes nebuvo surinkta pageidaujama suma, bet išeivijos telkimas per renginių komitetus iš dalies pavyko.

3. JAV lietuvių katalikų organizacijų veikla

Kiekvienos JAV lietuvių srovės vidaus veiklos analizė LGT kontekste padeda geriau atskleisti katalikų, tautininkų bei sandarininkų ir socialistų vadų požiūrį į LGT, jos stiprinimą bei jų pačių vietą bendroje veikloje. Katalikai, kaip pripažino jų oponentai, buvo geriausiai organizuota ideologinė srovė, kuri visiškai neatsitiktinai ėmėsi iniciatyvos organizuojant Tarybą ir perėmė jos kontrolę.

Susipažinus su LGT pirmininko L. Šimučio dienoraščiais, galima teigti, kad po posėdžio Vašingtone katalikai dėmesį sukoncentravo į aukų rinkimą, mažiau domėjosi tolesniu LGT organizavimu ir stiprinimu. Į katalikų įkurtą Lietuvai gelbėti fondą (toliau – LGF) pirmoji pinigų suma – 103 doleriai – 1940 m. rugpjūčio viduryje buvo sulaukta iš Bruklino lietuvių katalikų. Ta proga dienraštis Draugas rašė, jog iki šiol išeiviai rinkosi į protesto prieš okupantus susirinkimus, o dabar pradeda intensyvų ir konkretų darbą, t. y. aukų Lietuvos reikalams rinkimą. Laikraštis ragino kurti LGF skyrius, kviesti jų susirinkimus ir rengti prakalbas [94]. Spaudoje paskelbė LGF statutą, nurodė tikslą ir priemones bei veikimo būdus; pažymėjo, jog pagal statutą fondo valdyba yra ALRKF Centro valdyba [82]. Tačiau ne visi išeiviai tai suprato ir žinojo, ir jų dalis LGF siejo tiesiogiai su Taryba. Katalikai susirinkimuose kaip kalbėtojus sėkmingai išnaudojo ne tik savo veikėjus, bet ir iš Lietuvos atvykusius Aleksandrą ir Kotryną Račkus, Petrą Vileišį, kunigą Juozą Prunskį, advokatą Stasį Gabaliauską ir kitus. Lūžis įvyko 1940 m. spalio 27 d. ALRKF Čikagos lietuvių katalikų konferencijoje, kai buvo priimtas ALRKF Centro valdybos parengtas LGF vajaus (t. y. veikimo, akcijos) planas – per du mėnesius surinkti 10.000 dolerių aukų, pritraukiant į LGF skyrius 10.000 naujų narių, t. y. kiekvienas aukos po 1 dolerį. Tą planą rengė L. Šimutis, o dėl plano įgyvendinimo tarėsi su klebonais ir sudarė S. Gabaliausko prakalbų maršrutą po lietuvių kolonijas. L. Šimutis parašė ir lapkričio 7 d. išsiuntė JAV lietuvių laikraščiams straipsnį apie LGF vajų [108; 33]. Iš esmės tai buvo atsišaukimas, kreipimasis į išeiviją. Išvardinus, ką reikės remti pinigais (pabėgėlius iš Lietuvos, LTK, Informacijos biurus JAV ir Europoje), pažymėjo, jog „visam tam dideliam darbui reikalingos milžiniškos lėšos, kurias galima sukelti tik visi aukodami“. Be to, buvo nustatyta kiekvienai lietuvių kolonijai ir parapijai tam tikra pinigų sumos kvota, kurią parapijiečiai privalės surinkti [97; 72]. Spaudoje paskelbė, jog Ilinojaus, Viskoncino ir Indijanos lietuviai turės surinkti 2.200 dol., Niujorko ir Niudžersio – 1.500 dol., Detroito ir Grand Rapids'o – 400 dol., Pitsburgo – 720 dol., Baltimorės – 123 dol., Skrantono – 850 dol. ir t. t. [71]. Visiems katalikiškiems laikraščiams paskelbus ir parėmus Lietuvai gelbėti vajų, tuomet ir dienraštis Draugas, kurio redaktorius – LGT pirmininkas L. Šimutis, diplomatiškai persispausdino iš savaitraščio Ameriką savo paties paruoštą informaciją. Mat ten renkant aukas rekomendavo ir tautininkams bei socialistams pasekti šiuo pavyzdžiu. Dar daugiau, straipsnyje priminė, kad „visos trys grupės sutiko dirbti bendram tikslui, tad visos vienodai turi ir pasidarbuoti. Lygiomis teisėmis stoja į darbą ir naštos sunkumą lygiomis pasidalina“ [114, 147; 96].

Katalikų spaudoje nuolat buvo skelbiama informacija apie vajų, sakomas prakalbas, aktyviausius klebonus; pranešama apie lietuvių kolonijas ar parapijas, kurios įvykdė savo aukų kvotas, kurioms dar trūksta ir pan. Pavyzdžiui, L. Šimutis spaudoje pagyrė pirmas aktyviausias lietuvių kolonijas Masačiuseco valstijoje ir Filadelfijoje. Įdomu pastebėti, jog S. Gabaliauskas per du mėnesius su paskaitomis apie pavergtą Lietuvą aplankė 40 kolonijų [116; 79]. Nežiūrint pastangų, nepavyko surinkti per lapkričio ir gruodžio mėnesius suplanuotą sumą. Surinko tik 1.300 dolerių. Vajų stabdė ir užsitęsęs specialių kvitų knygelių, reikalingų aukoms rinkti, spausdinimas. Kvitas buvo išduodamas bent 1 dolerį paaukojusiam. Paaiškėjo, jog gruodžio pradžioje dalis parapijų dar neturėjo knygelių ir net nebuvo tarp parapijų pasiskirstę kvotų [24]. Vajus ALRKF Centro valdybos gruodžio 27 d. sprendimu Niujorke buvo pratęstas iki 1941 m. kovo 4 d., tikintis daugiau aukų Vasario 16 d. bei Šv. Kazimiero švenčių metu. Tuo reikalu nutarta paskelbti atsišaukimą išeivijai. Be to, katalikai nutarė lietuviams pabėgėliams Europoje pasiųsti dar 900 dolerių [101].

Po Naujųjų metų vajaus reikalai pajudėjo. Spaudoje buvo pranešta, kad sausio mėnesio pabaigoje LGF jau turi surinkęs 3.085 dolerius ir 35 centus, o ALRKF Centro valdyba nutarė tuojau pasiųsti 2.000 dolerių K. Škirpos vardu Lietuvos pabėgėliams Vokietijoje [117]. Tiesa, siųsdamas pinigus LGF susidūrė su sunkumais. Mat Bostono bankas, per kurį siuntė, pareikalavo asmenų vardų, kuriems siunčiami pinigai, ir atsisakė priimti didesnių kaip 500 dolerių sumų vieno siuntimo atveju [41]. Tai užtęsė pinigų išsiuntimą į Vokietiją.

Nors gegužės mėnesio pradžioje jau buvo surinkta 8.000 dolerių aukų, bet spaudoje L. Šimutis rašė, jog dar nė pusę kolonijų neįvykdė savo kvotų ir todėl vajus bus vykdomas tol, kol kiekvienas lietuvis, kuris išgali, savo tautinę pareigą atliks [102].

Pinigai buvo skiriami ne tik pabėgėlių reikalams. LGT narys J. Laučka balandžio 3 d. laišku ragino L. Šimutį paremti gerai dirbantį Lietuvių informacijos biurą Šveicarijoje ir dr. Albertui Geručiui nusiųsti iš LGF 200 dolerių. Priminė, kad katalikų atstovai LGT posėdyje Vašingtone tam buvo pritarę. Be to, jau buvo numatyti pinigai ir katalikų planuojamam įkurti Informaciniam biurui Amerikoje [46]. Gegužės 9 d. L. Šimutis gavo vyskupo P. Būčio telegramą iš Romos, kurioje pranešė, kad Lietuvos pasiuntinybė prie Vatikano nebeturi lėšų išsilaikyti. Vyskupas prašė iš LGF paramos. L. Šimutis kreipėsi į fondo iždininką prašydamas pasiųsti pasiuntiniui S. Girdvainiui 500 dolerių kaip paskolą [58].

Reikia pasakyti, kad katalikų pastangos renkant aukas gana teigiamai buvo įvertintos tautininkų ir socialistų spaudoje. Tačiau ne kartą buvo atkreiptas dėmesys, kad katalikai nerodo noro prisidėti prie kolonijose ir valstijose įvairių lietuvių draugijų kuriamų bendrų organizacijų [92], kad savo fondui pritaikė LGT pavadinimą – „Lietuvai gelbėti“, kuris labai klaidino išeivių visuomenę, manančią, jog aukoja Tarybai, o ne katalikams. Tai piktino tautininkų bei sandarininkų ir socialistų veikėjus, kuriems katalikai vis prikišdavo jų neveiklumą ir nesugebėjimą surinkti reikiamą kiekį aukų.

4. JAV lietuvių tautininkų ir sandarininkų organizacinės problemos

JAV lietuvių tautinė srovė buvo labiausiai susiskaldžiusi iš visų išeivijos srovių, turinti daugiausiai fondų. Tautinės srovės suvažiavimas Filadelfijoje neišsprendė susiskaldymo problemos, bet ją dar labiau pagilino. Išsiskyrė kelios grupės: sandarininkai su savo savaitraščiu Sandara (red. M. Vaidyla Čikagoje); Bruklino lietuviai tautininkai turėjo Amerikos lietuvių sąjungą, vadovaujamą dr. Venciaus, ir savo atskirą fondą; Čikagos tautininkai telkėsi apie žurnalą Margutis ir jo redaktorių A. Vanagaitį; savotiškas tautininkų centriukas JAV vidurio vakaruose (tiesa, artimesnis brukliniečiams) gyvavo Klivlende, kur buvo leidžiamas savaitraštis Dirva, redaguojama K. Karpiaus. Pats K. Karpius lapkričio 2 d. laiške P. Žadeikiui atvirai rašė, kad tautinėje srovėje viešpatauja beviltiška suirutė, kuriai įtakos daro „tam tikri ambicingi žmonės“ [65], kurių kiekvienas siekia savo rankose sutelkti vadovavimą tautinei srovei. Akivaizdžiai jų susiskaldymas kenkė ir LGT bendram darbui, nes partneriai Taryboje dažnai prikišdavo tautinės srovės neorganizuotumą. Tą žinojo ir patys tautininkai. Taigi prieš JAV lietuvius tautininkus iškilo sunkiai įgyvendinamas, bet neišvengiamas tikslas – suvienyti savo jėgas. Bet kaip tą padaryti? K. Karpius matė tik vieną išeitį – „tautinės akcijos išjudinimui, lietuvių dvasios sustiprinimui, būtų labai naudinga, jeigu atvažiuotų į Ameriką prezidentas Smetona“ [66]. Kartu jis neslėpė, kad bus stiprus socialistų nepritarimas A. Smetonai. Tačiau M. Vaidyla matė kitas tautinės srovės suirimo ir susivienijimo priežastis. Jo įsitikinimu, tie, kurie siekė suvienijimo, „visą laiką tik dejavo ir vienas kitą kritikavo (...), ne idėjiniai ir ne principiniai klausimai trukdė tautinės srovės susicementavimui, bet grynai asmeniškumai ir nemokėjimas orientuotis susirinkimuose“ [12]. Tuo jis lyg ir įsipareigojo dėti pastangas tautinei srovei suvienyti ir atsiribojo nuo asmeniškumų.

Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis matė pakankamai paprastą šios problemos sprendimą – visos grupės turi sudaryti bendrą ir autoritetingą valdybą, į kurią kiekviena grupė siunčia po penkis žymiausius savo veikėjus. Ir iš 15 valdybos narių reikia išrinkti Vykdomąjį komitetą ir sudaryti komisijas [13]. Tam pritarė ir K. Karpius, ir M. Vaidyla, bet, deja, iš to artimiausiu metu nieko neišėjo. Lapkričio 17 d. Čikagoje įvyko sandarininkų sukviesta tautininkų konferencija, kurioje dalyvavo apie 30 žmonių iš Čikagos ir apylinkių. Didžiąją daugumą sudarė sandarininkai. Iš toliau atvykusių dalyvavo K. Kasputis, Martynas Kasparaitis ir K. Karpius. Konferencijoje nemažai buvo kalbėta apie vidurinės srovės konsolidaciją, bet nieko konkretaus nebuvo pasiekta. Nutarta kurti Lietuvos nepriklausomybės fondą Čikagoje. Susirinkusieji į fondą sudėjo 60 dolerių [93; 20]. Tiesa, tokiu pavadinimu fondas, vadovaujamas Viljamo F. Laukaičio, jau buvo įkurtas tautininkų konferencijoje Filadelfijoje, bet į jo valdybą nebuvo įtrauktas nė vienas iš Čikagos ar vakarinių valstijų veikėjų. Taigi atsirado dar vienas, dubliuojantis kitą, fondas. Konsulas P. Daužvardis nieko nelaukdamas kreipėsi į V. F. Laukaitį prašydamas talkos abu fondus sujungti į vieną, papildant valdybą iš vakarinių valstijų veikėjų, su skyriais įvairiose kolonijose [19, 8]. Atsakymo nepavyko tarp archyvinių dokumentų užtikti.

Fondų gausumas, kurių jau buvo net trys, tapo ne tik tautinės srovės konsolidacijos kliūtimi, bet ir Lietuvos atstovų galvos skausmas, kalbant apie JAV lietuvių vienybę ir pabėgėlių šelpimą. Jie ieškojo šalininkų, kurie galėtų skubiai padėti tuos tuščius fondus sujungti į vieną, bet veiklų ir perspektyvų fondą. Gruodžio 5 d. pats P. Žadeikis kreipėsi laiškais į Lietuvos nepriklausomybės fondo Baltimorėje pirmininką V. Laukaitį, į Lietuvių tautos fondo Brukline pirmininką Juozą Ginkų, Lietuvos nepriklausomybės fondo Čikagoje pirmininką dr. A. Zimontą ir K. Karpių. Pabrėždamas, kad „visuomenė tos fondomanijos nesupras ir tur būt mažai fondus terems“, siūlė, siekiant išvengti bereikalingo jėgų išbarstymo, trijų fondų įgaliotiems asmenims iki Kalėdų susirinkti į vieną vietą (Vašingtone, Pitsburge ar Baltimorėje) ir sudaryti bendro fondo valdybą iš 15 asmenų, atstovaujančių vidurio srovės kairei, centrui ir dešinei pusėms. Anot pasiuntinio, nuo tautinės srovės stiprumo priklauso ir LGT įtaka išeivijoje [19, 13]. Siūlymas buvo pakankamai racionalus, vienybei iš esmės visi pritarė, bet, kad tai reikia daryti, niekas rimtų žingsnių, išskyrus K. Karpį, nesiėmė atlikti. Jis gruodžio 15 d. kreipėsi į fondų valdybas, aiškindamas, kodėl reikalinga bendra visų fondų veikla. Mat ir tautininkai, kaip katalikai, organizavo savo kalbėtojų maršrutus po lietuvių kolonijas. K. Karpius atkreipė dėmesį, jog prieš jų kalbėtojus Jadvygą Tubelienę, pulkininką Valušį (ir kai atvyks prezidentas A. Smetona) yra vykdomos jų opozicijos (turima omenyje ne tik komunistus, bet ir socialistus ir net katalikus) akcijos spaudoje ir susirinkimuose. Todėl reikalinga tautininkų bendra veikla, palaipsniui jungiantis fondams, kad „žymių mūsų svečių iš Lietuvos maršrutai pavyktų ir kad mūsų svečiams nebūtų užmuštas ūpas“ [28]. K. Karpius su savo šalininkais pareiškė tautinės srovės veikėjams, kad jei jie nesugebės susitarti, tai jis viešai kreipsis į visuomenę ragindamas aukojamas lėšas siųsti ne fondams, o Lietuvos atstovybėms. Klivlendiečiai tai savo pavyzdžiu parodė – pasiuntė Lietuvos pasiuntinybei surinktus 15 dolerių lietuvių pabėgėlių reikalams [35; 60]. Bet rimtų poslinkių nelabai buvo galima tikėtis, kai tokie tautininkų veikėjai, kaip žymus verslininkas Juozas Bačiūnas (Bachunas), nematė nieko blogo, kad yra keletas fondų. Spaudoje rašė, jog visai nesvarbu, kokiais pavadinimais tie fondai veikia, svarbu, kad jie įsteigti lietuvių pastangomis vienam ir tam pačiam tikslui – Lietuvai gelbėti ir jos nepriklausomybei atstatyti. Jis naiviai ragino išeiviją dabartiniu momentu vengti bereikalingų vaidų, kam nors primenant praeities klaidas ir ryšius su buvusiu rėžimu Lietuvoje [75]. Be to, tenka suabejoti, kad jis nematė, jog ir patys tautinių fondų vadovai nesugebėjo tarpusavyje susitarti. Taigi, įdomu pažiūrėti, kaip sekėsi tautinei srovei rinkti aukas, tą sutartą kiekvienai srovei po 10.000 dolerių? Remiantis Lietuvių tautos fondo ataskaita Nr. 4, iki 1941 m. balandžio 9 d. buvo surinkta 528 doleriai ir 64 centai. Iš tos sumos Lietuvos tremtiniams Vokietijoje buvo pasiųsta 200 dolerių [84; 85]. Tai ir visas JAV lietuvių tautininkų indėlis remiant lietuvių pabėgėlius Europoje. Apie Lietuvos nepriklausomybės fondų Čikagoje ir Baltimorėje surinktus pinigus nieko negalima pasakyti, nes duomenų užtikti nepavyko. Tiesa, 1941 m. kovo 27 d. P. Žadeikis, rašydamas tautininkams, retoriškai klausė: „Sutvėrėte L. N. Fondus, bet kodėl jie tušti?“ [63]. Todėl nieko nuostabaus, jog, pavyzdžiui, katalikai į savo partnerius Taryboje kritiškai žiūrėjo ne tik kaip neturinčius bendrai platesnei veiklai pinigų, bet ir kaip nesugebančius susitelkti savo viduje.

Vienas iš skaudžiausių smūgių tautinei srovei partnerių Taryboje (pirmiausia iš socialistų) – tai atvykusio į JAV A. Smetonos, kaip Lietuvos prezidento, nepripažinimas ir jo sutikimų JAV lietuvių kolonijose ignoravimas. A. Smetonos klausimu visos tautinės grupės, net ir sandarininkai, sutarė [123]. Prieštaravimai sustiprėjo, kai kovo 8 d. LGT nariai L. Šimutis, P. Grigaitis ir M. Vaidyla, dalyvaujant konsului P. Daužvardžiui, savo pasitarime nutarė Tarybos į rengiamą A. Smetonos pasitikimą ir priėmimą neįtraukti [59]. Socialistų spauda, reaguodama į tai, pareiškė, jog Tarybos nariai vienbalsiai nutarė: A. Smetoną laikyti kaip privatų asmenį, o ne kaip Lietuvos prezidentą; jį ignoruoti Lietuvos laisvinimo darbe; įspėti JAV lietuvius tautininkus, kad jie nebandytų krautis iš Smetonos sau politinio kapitalo ir jei A. Smetona „sėdės ramiai ir į politiką nesikiš, tai viešai jo nekliudyti“. O jei ne, tai Taryba (buvo pagrasinta) bus priversta prieš tautininkus ir A. Smetoną protestuoti [89]. Po dviejų dienų sandarininkai paneigė paskleistą informaciją kaip sufabrikuotą. Patikslino, kad LGT trys nariai tarėsi, ar nebūtų galima suvienodinti trijų skirtingų srovių nusistatymą A. Smetonos atžvilgiu ir prieita prie nuomonės, jog kiekviena srovė tuo klausimu savo pažiūras sumažina iki minimumo, jeigu kiltų ginčai. Kartu buvo pažymėta, jog, nesant LGT narių kvorumo, tokie pasitarimai yra privataus pobūdžio [104]. Dirvos redaktorius pasipiktinęs puolė kritikuoti P. Grigaitį, S. Michelsoną ir pabrėžė, kad nepripažindami Lietuvos prezidentu A. Smetonos „jau stoja kartu su komunistais ir kalba taip kaip Maskva nori (...) ir tokio žiauraus teigimo nedarė iki šiol Maskva ir jos pakalikai – Lietuvos priešai“ [74]. Tarp katalikų požiūris į A. Smetoną taip pat nebuvo palankus tautinei srovei. Amerikos redaktorius J. Laučka politiniais sumetimais laikėsi daugiau palankesnės nei neutralios pozicijos, dienraštyje Draugas pasirodydavo kritiškesnių straipsnių, o Bostono laikraštyje Darbininkas kunigas J. Končius išsakė daugybę kaltinimų A. Smetonai dėl jo valdymo Lietuvoje [91]. Tai nieko gero nežadėjo bendrame srovių fronte. Į tai dėjo viltis ir JAV lietuvių komunistinis sparnas, kuris atidžiai sekė vykstančius prieštaravimus tarp srovių veikėjų.

5. JAV lietuvių socialistų atsargios taktikos laikymasis LGT atžvilgiu

JAV lietuvių socialistų srovė ilgiausiai neapsisprendė dalyvauti kuriamoje LGT. Tiesa, jie pasižymėjo griežta kritika prieš JAV lietuvius komunistus ir smerkė bolševikinės Tarybų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją. Į Vašingtoną dalyvauti susitikime su prezidentu R. Ruzveltu kaip socialistų atstovai atvyko P. Grigaitis, F. Bagočius, P. Mileris, taip pat E. Mikužiūtė iš Čikagos [110] (F. Bagočius ir E. Mikužiūtė buvo artimi socialistams, bet jie atstovavo SLA). Tačiau tarp jų nebuvo tokių žinomų veikėjų, kaip savaitraščio Keleivis redaktorius S. Michelsonas ir savaitraščio Naujoji Gadynė redaktorius J. Stilsonas, kurie buvo vieni iš realiausių kandidatų į LGT narius. Tačiau jie Tarybą pakankamai atsargiai vertino. J. Stilsonas dar rugsėjo mėnesį išreiškė abejojimą dėl galimybės įeiti į LGT narių tarpą motyvuodamas, kad jis nėra JAV lietuvių socialistų išrinktas [1]. O štai S. Michelsonas net gruodžio 16 d. laiške P. Žadeikiui stebisi, kodėl Lietuvos pasiuntinys į jį kreipiasi kaip į LGT narį, nes, kaip pats rašo, „nežinau, kas mane tuo nariu paskyrė ir kokios turėtų būti mano pareigos“ [68]. Po tokios informacijos P. Žadeikiui kilo klausimas, ar apskritai socialistų srovė dalyvauja LGT sudėtyje, ar tik vienas P. Grigaitis bando jai atstovauti. Paneigdamas S. Michelsono abejones, P. Grigaitis pažymi, kad jis lapkričio mėnesio pradžioje yra gavęs Amerikos lietuvių socialistų sąjungos (toliau – LSS) Vykdomojo komiteto sekretoriaus J. Buivydo laišką, kuriame nurodyta, jog S. Michelsonas, J. Stilsonas ir P. Grigaitis yra paskirti į LGT. P. Grigaitis svarstė, kad S. Michelsonas apie tai yra informuotas, tik, matyt, nėra gavęs iš LSS VK sekretoriaus įgaliojimo raštu. Pasižadėjo tuojau susisiekti su S. Michelsonu [68]. Tai tam tikra prasme rodo, kad tarp socialistų buvo trintis. Bet tai bus galima atskleisti tik specialiai atlikus JAV lietuvių socialistų veiklos istorijos tyrimą kalbamuoju laikotarpiu. Reikia manyti, kad daug kam galėjo nepatikti per didelį savarankiškumą rodantis P. Grigaitis, kuris socialistų vardu atstovavo LGT. Atkreiptinas dėmesys, kad kai 1941 m. pavasarį buvo renkamas LSS Vykdomasis komitetas kitiems dvejiems metams (1941 07 01–1943 06 31), rinkimuose dalyvavo LSS 23 iš 24 kuopų atstovai. Didžiausia kuopa iš Čikagos dėl neaiškių priežasčių nedalyvavo (nebuvo P. Grigaičio) [83]. Tam tikros priežastys galėjo glūdėti Čikagos socialistų veikloje. O katalikų ir net tautininkų veikėjai apie socialistų susitelkimą daugiau ar mažiau atsiliepdavo palankiai. Tai rodo, kad į viešumą socialistai savo santykių nekeldavo ir stengėsi kiek įmanoma laikyti paslaptyje.

Socialistų spaudoje rugsėjo 25 d. išreiškiama viltis, jog būtų gražu, jeigu ateityje visi lietuviai veiktų bendrai tautos gerovei, bet tam reikalinga vienybė išeivijoje [88]. Reikėjo ir organizuotos bei kryptingos socialistų veiklos. Tuo tikslu rugsėjo 27 d. laikraščio Naujienos patalpose įvyko Vilniaus kraštui šelpti komiteto perorganizavimas į Demokratijos ir Lietuvos nepriklausomybės sąjungą. Buvo išrinkta naujos organizacijos Centro taryba iš 7 žmonių. O rugsėjo 30 d. įvyko Centro tarybos posėdis, kuris išrinko P. Grigaitį organizacijos pirmininku, G. Stungį – vicepirmininku, A. Žymontą – sekretoriumi, P. Milerį – iždininku [105]. Naujoji organizacija – tai siekimas parodyti, kad JAV lietuviai socialistai pasisako už nepriklausomą Lietuvą demokratiniais pagrindais. Kūrėsi ir bendros vietinės organizacijos, kur dalyvavo ir socialistai. Pavyzdžiui, Bostono komitetas kovai už nepriklausomą Lietuvą, kuris įkurtas 1941 m. sausio 26 d. sušauktame Masačiuseco valstijos lietuvių organizacijų suvažiavime, siekiant subendrinti jėgas į vieningą ir bendrą darbą kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę [107]. Panašūs bandymai vyko visose valstijose, kur buvo gausesnės lietuvių kolonijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gruodžio 15 d. Niujorko ir apylinkių LSS bei LDD kuopų konferencijoje buvo nutarta ne tik derinti savo veiklą su kitomis demokratinėmis jėgomis, padėti nukentėjusiems Lietuvoje, bet ir „praplėsti savo veiklą kitose draugijose, įtraukti jas į kovą už išlaikymą demokratijos“ [113]. Netiesiogiai buvo sakoma, jog socialistams reikia stiprinti ir plėsti savo narių gretas per kitas draugijas. Tai neišvengiamai vedė prie prieštaravimų su sandarininkais ir tautininkais, kurių daug šalininkų dalyvavo įvairių draugijų veikloje. Tiesa, akivaizdžiausia socialistų kova, kurią dažnai aprašo jų spauda, buvo kova su JAV lietuviais komunistais. Pirmiausia nuo jų ir siekė apvalyti centrines (kaip SLA) bei vietines kultūrines organizacijas, kuriose dalyvavo ir socialistai. Pavyzdžiui, gruodžio 9 d. Lietuvių piliečių klube Vorčesteryje įvyko susirinkimas, kuris balsų dauguma nutarė klubo skaitykloje uždrausti komunistinį dienraštį Laisvė, nes klubo nariai komunistai prieš tai norėjo už bolševikų smurto Lietuvoje kritiką iš skaityklos pašalinti kitų srovių laikraščius. Klubo durys užsidarė komunistams. Klube skaitytojas, kaip nurodo spauda, galėjo skaityti Keleivį, Naujienas, Sandarą, Vienybę, Draugą ir Amerikos lietuvį [77]. Tai socialistų, tautininkų ir katalikų laikraščiai.

Spalio mėnesį pagrindinių socialistų organizacijų – LSS ir Lietuvių darbininkų draugijos (toliau – LDD) – Centro komitetai nutarė bendrai surengti J. Stilsono, S. Michelsono ir P. Grigaičio prakalbų maršrutus po lietuvių kolonijas nuo lapkričio 1 d. iki gruodžio 23 d. Be antibolševikinės propagandos buvo numatyta kurti socialistų organizacijų kuopas tose kolonijose, kur jų nebuvo; raginti užsiprenumeruoti socialistų laikraščius ir taip pat pamėginti surinkti pinigų kalbėtojų kelionės išlaidoms padengti [86]. Tačiau apie pinigų rinkimą pabėgėlių reikalams ar bendrai visų srovių veiklai finansuoti tuo metu nebuvo kalbama. Aukas pradžioje rinko komitetai, draugijos, klubai, kur aktyviai dalyvavo ir socialistai. Jau minėtas Bostono komitetas kovai už Lietuvos nepriklausomybę aukų surinko 25 dolerius Lietuvos pabėgėliams ir šią sumą išsiuntė Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke [30]. Atsigavęs socialistų Lietuvos šelpimo fondas rengė susirinkimus, kvietė į juos kalbėtojus. Gruodžio 9 d. Lietuvių svetainėje Lauvrense (Masačiuseco valstijoje) fondas sukvietė lietuvius. Kalbėjo SLA prezidentas F. Bagočius, fondo vadovas K. Vidunas ir Lietuvos generalinio konsulato Niujorke atašė Vytautas Stašinskas, kurie nušvietė bolševikų veiklą Lietuvoje, kritikavo JAV lietuvius komunistus, užsiminė apie trijų srovių veiklą Taryboje. Surinko aukų 121 dolerį ir 96 centus [95]. Panašūs renginiai vyko ir kitose kolonijose. Tik 1941 metų pradžioje socialistų spauda jau aiškiai kreipėsi į savo skaitytojus ragindama aktyviau ginti Lietuvos laisvę, vengti savitarpio nesusipratimų ir „bent dalelę savo santaupų skirti Lietuvos vadavimo reikalams“ [99]. Bet ryškesnių rezultatų šioje srityje socialistai nepasiekė. Pasirėmę LSS 1941 m. pirmo pusmečio finansine ataskaita, matome, jog susumavus pajamas ir išlaidas LSS iždininkas P. Tiškevičius turėjo 409 dolerius ir 21 centą [83]. Apie lėšas, skirtas LGT veiklai ar pabėgėliams šelpti, nėra nė žodžio, nors buvo sutarta, kad kiekviena srovė turi turėti po 10.000 dolerių. Tokia padėtis piktino partnerius Taryboje. Artimas tautininkams Vytautas Širvydas savaitraštyje Dirva apibendrintai charakterizavo JAV lietuvių socialistų vadų veiklą, kurie, anot jo, galvoja Lietuvos nepriklausomybę atgauti trimis darbais: neįkurdami jokio fondo kovai finansuoti; paskelbdami, kad A. Smetonos nepripažįsta Lietuvos prezidentu ir Čikagos apylinkėse sukurdami sąjungą, kuri rengs diskusijas dėl Lietuvos ateities [103]. Tačiau ir socialistai turėjo priekaištų dėl bendros veiklos. P. Grigaičio nuomone, Tarybos darbas neina sklandžiai, nes „jis buvo pradėtas organizuoti atbulai“, t. y. katalikai su tautininkais susitarė tarpusavyje, o po to pakvietė socialistus prisidėti [25]. Tariamai socialistai jaučia skriaudą, pasigesdami lygaus pradinio susitarimo (nors taip ir nebuvo). Jis pageidavo iš naujo formuoti Tarybą. Be to, kaip P. Grigaičiui atrodė, katalikų srovė pati nenoromis einą į bendrą veiklą, o savo fondą pavadino artimu Tarybos pavadinimui. Nemalonų įspūdį socialistams darė tai, kad katalikai susitarę su tautininkais LGT pirmininku paskyrė L. Šimutį [25]. Anot jo, turėtų būti trys LGT pirmininkai (?). Kaip rodo išeivių spauda, nuolat vyko diskusijos tarp socialistų ir tautininkų dėl skirtingo požiūrio į A. Smetoną, į buvusį tautininkų rėžimą Lietuvoje, į padėtį SLA. Visa tai bendram darbui tik kliudė.

6. Amerikos lietuvių tarybos susiformavimas

1941 m. kovo 12–13 dienomis Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke vykusiame Lietuvos atstovų pasitarime konsulas P. Daužvardis pranešė, kad ALRKF neturi noro eiti į artimesnius bendrus darbus su kitomis srovėmis. Ypač tokios nuomonės, anot jo, laikosi JAV rytinių valstijų lietuviai katalikai, kurie teigia, kad LGT turėtų būti formali, o ne vadovaujanti institucija. Tokią poziciją, kaip pabrėžė konsulas, „visai ryškiai parodė p. Šimutis grįžęs iš Federacijos Tarybos konferencijos Brooklyne“ [69] po Vasario 16 d. minėjimų. Tiesa, LGT pasyvumo problema nebuvo naujiena. Bet dabar ji, kaip pasirodė visiems, turėjo tendenciją gilėti.

Dar sausio 7 d. P. Žadeikis laiške LGT nariams pastebėjo, kad LGT įvardinimas perdaug artimai sutampa su LGF, nes tai gadina dalies išeivijos nuotaiką. Todėl, norint pagyvinti LGT veiklą, Lietuvos pasiuntinio nuomone, reikia šiek tiek pakeisti pavadinimą. Jis aiškino, jog „gelbėjimas“ reiškia Lietuvos vadavimą arba nepriklausomybės atstatymą, tai būtų tikslinga Tarybą pavadinti Lietuvai vaduoti taryba (LVT) arba Lietuvai atstatyti talkos taryba (LATT). Taip pat P. Žadeikis atkakliai siekė, kad LGT sušauktų visuotinį posėdį, turintį sprendžiamą galią [34, 6]. Sausio 11 d. LGT pasitarime Čikagoje buvo paliestas pavadinimo klausimas. Lyg ir bandyta Tarybos vardą pritaikyti prie Vyriausiojo Lietuvos tautinio komiteto Europoje ir angliškai vadinti Tarybą American Lithuanian National Council, o lietuviškai – Amerikos lietuvių taryba [38]. Tačiau, anot LGT pirmininko L. Šimučio, galutinį organizacijos pavadinimo pakeitimą bus įmanoma padaryti tiktai aptarus ALRKF Tarybos susirinkime, nes ji davė LGT pavadinimą [40]. Lietuvos diplomatai, kalbėdami apie LGT pavadinimo keitimą, tikėjosi šią organizaciją visuotinio posėdžio metu labiau išplėsti įtraukiant į Tarybą ne tik JAV lietuvių susivienijimus (SLA ir LRKSA), kaip buvo nutarta dar posėdyje Vašingtone, bet ir kitas nepartines organizacijas, moterų bei jaunimo atstovus „ir žingsnis po žingsnio eiti prie ALT su skyriais didmiesčiuose“ [39]. Sausio 27 d. laiške P. Žadeikis įgaliojo P. Daužvardį nuolat tuo klausimu tartis su LGT nariais (jų 5 iš 9 gyveno konsulo dispozicijoje esančiose valstijose) ir skatinti išeiviją didesnėse kolonijose stipresniems tarpusavio ryšiams [39]. Kad konsulas pareigingai vykdė savo šefo nurodymą, aiškiai rodo L. Šimučio dienoraštis, fiksuojantis, kuriomis dienomis pas jį redakcijoje lankėsi P. Daužvardis ar buvo susitikę kitoje vietoje. Išeivijai apie bandymą reformuoti LGT pristatė savaitraštis Sandara. Laikraštyje sausio 24 d. labai trumpai nurodyta, kad laikui bėgant paaiškėjo, jog žodis „gelbėti“ yra kaip ir per siauras, todėl sumanyta pakeisti organizacijos pavadinimą į ALT. Dar paaiškino, jog JAV lietuvių pareiga yra ne tik rinkti aukas, prašantiems pagalbos, bet ir „imtis plačiausios politinės akcijos Lietuvos atvadavimui“ [76]. Socialistų ir sandarininkų spaudoje pradedamas vartoti ALT pavadinimas.

P. Žadeikis, jau žinodamas katalikų lyderių siekimą dar labiau formalizuoti LGT veiklą, kovo 5 d. parašė laišką L. Šimučiui, kurio nuorašus išsiuntė šiems Tarybos nariams: P. Grigaičiui, M. Vaidylai, J. Laučkai, S. Michelsonui ir K. Karpiui. Baiminosi, kad LGT idėja gali tarp išeivijos „išdilti ir vardas išnykti“ ir tokiu būdu įvykęs LGT apsilankymas Baltuosiuose Rūmuose „nukentėtų, jo reikšmė nubluktų“. Todėl, anot pasiuntinio, Tarybos autoritetą visiems sutartinai reikia „auginti ir stiprinti“. Rekomendavo pradėti organizuoti metines LGT konferencijas, kuriose dalyvautų visi JAV lietuvių spaudos redaktoriai, literatai, visuomenės veikėjai ir politikai; kasmet rinkti LGT pirmininką ir sekretorių; efektingiau organizuojant finansinę paramą, lietuvių kolonijose telkti visus patriotus į Lietuvai vaduoti komitetus nepartiniu pagrindu visoms srovėms bendradarbiaujant [44]. Komitetų idėja jau buvo realizuojama tarp išeivijos. Iš esmės komitetai kūrėsi įvairiose kolonijose ruošiantis bendrai paminėti Lietuvos nepriklausomybę Vasario 16 dieną. Pavyzdžiui, vasario mėnesio pabaigoje Bostone buvo sušaukta Naujosios Anglijos lietuvių organizacijų konferencija ir ji pakvietė dar neprisidėjusias organizacijas jungtis prie Lietuvai remti draugijos. Balandžio 20 d. Brukline įvyko Niujorko bei Niudžersio lietuvių draugijų, klubų ir kuopų (iš viso 37 organizacijos ir 100 delegatų) konferencija, kuri įkūrė Lietuvai gelbėti komitetą. Ir viena, ir kita susikūrusi organizacija įsipareigojo teikti moralinę ir materialinę paramą Lietuvos žmonėms, kvietė visus JAV lietuvius stoti į bendrą darbą, siekiant Lietuvai nepriklausomybės [114, 170–172]. Panašių susivienijimų buvo ir kitose kolonijose. Vasario 27 d. P. Daužvardis pranešė P. Žadeikiui, kad Čikagoje lietuviai advokatai ir kiti „stipriai nesusirišę su srovinėmis grupėmis žmonės“, kurie dalyvavo bendruose Vasario 16 d. renginiuose, išreiškė siekį įkurti Lietuvai vaduoti nepriklausomą organizaciją, kuri turėtų fondą ir įvairius komitetus. Organizatoriai siūlė konsului P. Daužvardžiui, nors jis pats dėl to stipriai abejojo, užimti organizacijos pirmininko pareigas [42]. Įdomu pastebėti, jog, P. Žadeikio nuomone, tokios organizacijos atsiradimas reiškia visuomenės nepasitenkinimą LGT neveiklumu. Jis pažymėjo, kad jeigu greitu laiku LGT neparodys aktyvumo ir nesudarys plano ateities darbui, tai neišvengiamai atskirose kolonijose lietuviai jungsis teikti paramą Lietuvos nepriklausomybei atstatyti nepartiniu pagrindu [43]. Tokia padėtis tarp išeivių nebuvo paslaptis LGT vadovybei. Konkuruojančių organizacijų kūrimasis turėjo būti perspėjimo signalas, jog Taryba praranda savo tiesioginės misijos, užfiksuotos LGT statute, teisę. Reikėjo arba kažką daryti, arba palaipsniui būti likviduotai.

Savo atsiminimuose L. Šimutis rašo, kad balandžio 17–19 dienomis jis „ALT reikalais“ lankėsi Vašingtone. Lietuvos pasiuntinybėje susitiko su ten viešinčiu prezidentu A. Smetona, kurį priėmė JAV prezidentas F. Ruzveltas, pažadėjęs paramą Lietuvai. Atkreiptinas dėmesys į L. Šimučio balandžio 18 d. įrašą dienoraštyje, kur nurodoma, jog jis su P. Žadeikiu ilgai tarėsi pabėgėlių šelpimo, LGT Vykdomojo komiteto sudarymo ir kitais klausimais [115, 31–32; 54]. Taigi, P. Žadeikio pastangos pradėjo duoti rezultatų. Kad reikalas pajudėjo, parodo ir tas faktas, jog Lietuvos pasiuntinys į nuolatinį K. Karpiaus priekaištą dėl LGT neveiklumo atsakė, nurodydamas, kad L. Šimutis jau siūlo sudaryti Tarybai atsakingą Vykdomąjį komitetą, kurio nariai dirbtų ir Informacijos biuro darbus. O tai, anot jo, pateisina LGT buvimą. Jis rekomendavo K. Karpiui, pasitarus su kitais savo tautinės srovės atstovais, parengti LGT reorganizavimo projektą ir pateikti Tarybai svarstyti. Be to, paklausė, ar tautininkai jau turi numatę savo kandidatą į Vykdomąjį komitetą ir kiek pinigų skirs Informacijos biurui išlaikyti? [47]. Praktiški patarimai orientavo į konkrečius veiksmus performuojant LGT.

Balandžio 30 d. pietų metu L. Bohemijos viešbutyje L. Šimutis, kunigas J. Prunskis ir J. Gabaliauskas diskutavo su socialistų vadais dėl Vykdomojo komiteto sudarymo ir Informacijos biuro įkūrimo reikalų, o gegužės 1 d. L. Šimutis tarėsi su P. Grigaičiu ir M. Vaidyla. Buvo nutarta gegužės 15 d. kviesti LGT suvažiavimą Čikagoje [55]. (Simboliškai pasirinkta 1920 m. Steigiamojo seimo, kuris padėjo Lietuvai demokratijos pamatą, atidarymo data.) Tuojau pat L. Šimutis informavo LGT narius apie suvažiavimo būtinumą, norint parengti LGT tolimesnio veiklos planą ir numatyti priemones Tarybos vykdomiems organams išrinkti. Jiems ir P. Žadeikiui išsiuntė suvažiavimo dienotvarkę, sudarytą iš teikiamų svarstyti aštuonių plačių klausimų: LGT Vykdomojo komiteto sudarymas; LGT sekretoriato ir Informacijos biuro įsteigimas Vašingtone bei jų finansavimo klausimas; LGT pareiškimo nepriklausomos Lietuvos santvarkos reikalu svarstymas; LGT narių skaičiaus padidinimas, kviečiant kitų šalių lietuvių organizacijų atstovus; santykiai su panašiomis kitų pavergtų kraštų organizacijomis; informacinio leidinio anglų kalba klausimas; LGT narių lojalumo JAV vyriausybei pareiškimo parengimas. Tačiau LGT pavadinimo keitimo klausimo nebuvo. Be to, asmeniškai L. Šimutis kreipėsi į P. Žadeikį prašydamas jo nuomonės tais klausimais iki suvažiavimo [48]. Po kelių dienų, t. y. gegužės 7 d., visą informacinį tekstą paskelbė Draugo dienraštyje [109]. Taip buvo sudarytos sąlygos ir platesnėms diskusijoms. Diskusijos ir toliau vyko tarp srovių vadovų. Gegužės 10 d. pietų metu L. Bohemijos viešbutyje vėl susitiko Čikagos trijulė – L. Šimutis, P. Grigaitis ir M. Vaidyla. Pasikalbėjimas užsitęsė, kaip pažymėjo LGT pirmininkas, „ilgai ir rimtai“; išryškėjo LGT vadovo ir Informacijos biuro vedėjo klausimais pažiūrų skirtumai. L. Šimutis užrašė: „Abejoju ar ir Tarybos suvažiavime susitarsime“ [56]. Vadinasi, katalikų srovei reikėjo pasiruošti rimtoms diskusijoms. Visą dieną prieš suvažiavimą vyko katalikų LGT narių L. Šimučio, J. Laučkos ir J. Švagždžio pasitarimai. Nutarta, jeigu tautininkai ir socialistai neskirs lėšų Informacijos biurui, tai jį finansuos ALRKF ir biuro vedėju metams kvies prof. K. Pakštą. Po to vakare susitiko su konsulu P. Daužvardžiu [57].

Atsiliepė ir P. Žadeikis. Jo nuomone, išplėtus LGT narių skaičių reikėtų sudaryti Tarybos valdybą ar komitetą iš trijų narių (pirmininko, sekretoriaus ir iždininko) po vieną nuo srovės, pasiskirstant veiklos sritis. Sprendimą priimti daugumos (du prieš vieną) principu. Jeigu valdyba dirbtų Čikagoje, tai Informacijos biurą tikslinga būtų įkurti Niujorke, o ne Vašingtone, kur ir taip Lietuvos pasiuntinybė vykdo propagandą, leidžia savo leidinius. Taigi būtų galima sudaryti veiklos ašį, apimančią visas lietuvių kolonijas. P. Žadeikis tai parėmė kitų tautų (lenkų, norvegų, estų ir kt.) pavyzdžiu. Priminė, jog LGT veiklai yra reikalingi pinigai ir todėl reikia pagalvoti apie Tarybos bendrą fondą arba „suorganizuoti Tarybos talkininkų komitetus didesnėse kolonijose“. Lietuvos ateities viziją patarė grįsti tik demokratizmo idėja, nes kitaip „viena srovė norės katalikiškos Lietuvos, kita norės lietuviškos Lietuvos, o trečia norės socialistiškai-demokratinės Lietuvos“ [49].

Gegužės 15 d., ketvirtadienį po pietų, Morrisono viešbutyje Čikagoje įvyko LGT suvažiavimas. Dalyvavo L. Šimutis, kunigas J. Švagždys, J. Laučka, P. Pivariūnas, K. Karpius, M. Vaidyla, P. Grigaitis ir nedalyvavusių LGT narių atstovai – K. Gugis vietoje F. Bagočiaus, P. Mileris vietoje S. Michelsono, dr. A. Montvydas vietoje J. Stilsono ir kunigas I. Albavičius vietoje kunigo P. Juro (naujai paskirto LRKSA atstovo į Tarybą). Atvyko šie svečiai: konsulas P. Daužvardis, D. Pivariūnas, kunigas J. Prunskis ir advokatas Ch. Česnulis [50; 118]. Posėdis tęsėsi nuo 2 val. po pietų iki 11 val. vakaro. Anot P. Daužvardžio, daugiausia kalbėta apie Informacijos biuro finansavimą ir vedėją. Į biuro vedėjus katalikai rekomendavo prof. K. Pakštą, biuro biudžetą sudaryti iš 4.000 dolerių. Tas išlaidas pasiūlė visoms srovėms pasidalinti po lygiai. Kitų srovių nariai savo kandidatų nekėlė, tačiau ir K. Pakštui stipresnės paramos nerodė. Didesnio pasipriešinimo jam nerodė, nes, kaip manė konsulas, tautininkai ir socialistai dar nebuvo pasiruošę pinigais prisidėti prie biuro steigimo. Buvo nuspręsta, dr. M. Viniko pasiūlymu, prie Tarybos valdybos sudaryti Vykdomąjį (Pildomąjį) komitetą iš Čikagoje esamų Tarybos narių – L. Šimučio, P. Grigaičio ir M. Vaidylos, kurie jau turėjo LGT veiklos patirtį (birželio 17 d. jie pasiskirstė pareigomis: ALT pirmininkas L. Šimutis, sekretorius P. Grigaitis ir iždininkas M. Vaidyla). Komitetui pavesta parengti Tarybos ir biuro veiklos planą bei patikslinti valdybos sudėtį. Suvažiavimas pakeitė Lietuvos gelbėjimo tarybos vardą į Amerikos lietuvių tarybą [50; 73; 115, 32]. Šis vardo pakeitimas platesnio komentaro JAV lietuvių spaudoje nesusilaukė. Tik tautininkų Dirva užsiminė, jog „senasis pavadinimas buvo perdaug artimas katalikų įkurtam Lietuvos gelbėjimo fondui“ [80]. Suvažiavimas priėmė dvi ALT rezoliucijas, kuriomis pareikštas JAV lietuvių lojalumas JAV ir nuostata Lietuvos atžvilgiu. Išeivijos spauda atkreipė dėmesį, jog ALT nariai aiškiai pasisakė, kad jie stovi už visų JAV lietuvių vienybę ir kad stengsis sutelkti JAV lietuvių tautines, moralines ir materialines jėgas kovai dėl Lietuvos laisvinimo iš bolševikinės Rusijos okupacijos, dėl demokratijos atstatymo Lietuvoje, politinės laisvės, ūkinės, socialinės gerovės ir sąžinės laisvės [62]. Svarbu atkreipti dėmesį į rezoliucijoje pareikštą mintį, kuri parodo senosios ir naujosios organizacijos skirtumą: „Amerikos Lietuvių Taryba laiko reikalinga jungti į vienybę Lietuvos vadavimo darbui visas kūrybines mūsų visuomenės pajėgas“ [118]. Jeigu anksčiau LGT savo programoje kalbėjo tik apie „sutartinį darbą“, akivaizdžiai vengiant „bendro darbo“ sąvokos, tai jau dabar pasisakė už „vieningą pasiryžimą dirbti ir kovoti“ [118]. Be to, neapsiribojama tik trimis politinėmis srovėmis. Neatsitiktinai P. Žadeikis viename savo laiške ALT pirmininkui L. Šimučiui rašė, jog ALT yra vienintelė organizacija, kuri dabar jau turi moralinę teisę kalbėti visų JAV lietuvių vardu [51]. Pats Lietuvos pasiuntinys to nuoširdžiai ir visomis priemonėmis siekė, bet gyvenimas ir kelių mėnesių praeities patirtis jam rodė, kad tarp srovių ir toliau egzistuoja rimti prieštaravimai. Be to, nusivylimą suvažiavimo rezultatais jautė ir katalikai. Jie savo spaudoje atvirai pareiškė, jog tautininkai ir socialistai dar nėra pasiruošę didesniems darbams, nes neturi reikiamų finansinių resursų, jiems dar ne iki galo aiškios darbo ir kovos priemonės. Nors, kaip jie apgailestavo, aštuoni mėnesiai buvo praleisti pasitarimams, apmąstymams, veiklai derinti. Tiesa, išreiškė viltį, kad vis dėlto ir kitos grupės „pradės aiškesnį, apčiuopiamesnį darbą, (...) parodys didesnį pasiaukojimą“ [90], t. y. įgyvendins susitarimus.

LGT narių suvažiavime įkurta platesnė organizacija – ALT, kuri teikė daug vilčių sujungti didžiąją JAV lietuvių visuomenę Lietuvai laisvinti, staiga pristabdė savo veiklą. Nors dabar, kaip stebėjosi konsulas P. Daužvardis, „rodosi, Taryba turėtų kalbėti ir dirbti daugiau, nes naujų klausimų ir darbų yra begalės“ [52]. Taigi, didelėmis pastangomis pavyko sukurti platesniame kontekste galinčią veikti organizaciją, bet tarp srovių egzistuojantys prieštaravimai ir savi interesai ne tik kad stabdė ALT veiklą, bet ir išlaikė tendenciją skaldyti ir taip formalią vienybę.

Išvados

  1. Vašingtone įkurta LGT funkcionavo teoriškai, didžioji jos narių dalis nerodė noro daugiau energijos ir laiko skirti organizacijos tikslams įgyvendinti. Pagrindinių patriotinių srovių vadovams (L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla) LGT tapo kaip priedanga, stiprinant savo srovės pozicijas išeivių visuomenėje. Lietuvos diplomatai, visų pirma P. Žadeikis, atkakliai dėjo pastangas suaktyvinti LGT veiklą, siūlydamas jos vadovams atlikti konkrečius darbus (rinkti Lietuvos reikalams pinigus, sutvarkyti LGT struktūrą, finansuoti reikalingų leidinių publikavimą, vykdyti propagandą ir pan.). Srovių vadovai rasdavo priežasčių, atitolinančių nuo bendro ir konkretaus darbo: katalikai buvo nepatenkinti tautininkais ir socialistais dėl organizacinio ir finansinio nepasiruošimo, tautininkus nervino kitų srovių nepritarimas, kad prezidentas A. Smetona atvyktų į JAV; socialistai vengė bendrauti su Lietuvos atstovais, toliau kritikavo buvusi rėžimą Lietuvoje. Dalis socialistų vadų abejojo Tarybos tikslingumu.
  2. Svarbiausia kliūtis LGT glaudžiam bendradarbiavimui buvo finansinis klausimas. Niekaip nepavyko įkurti Bendro fondo. Kaip bebūtų keista, tam labiausiai priešinosi JAV lietuvių katalikų vadovai. Jie turėjo savo Lietuvai gelbėti fondą, kuris iš dalies sutapo su LGT pavadinimu ir tai suteikė painiavos išeivijoje, kurių dalis aukojo bendriems reikalams, o ne katalikų organizacijai. Tuo reiškė nepasitenkinimą tautininkai ir socialistai. Daug vilčių gausesnėms aukoms gauti P. Žadeikis siejo su Vasario 16 d. bendru minėjimu, bet LGT pirmininkas L. Šimutis neparengė LGT kreipimosi į išeiviją, o bendrus minėjimus organizavo vietos entuziastai ir Lietuvos atstovai. Buvo surinktos pirmos gausesnės aukos, skirtos lietuviams pabėgėliams Vokietijoje ir kitur. Katalikai atskirai siuntė paramą į Europą.
  3. Minimu laikotarpiu išeivijos katalikų vadovai daugiausia dėmesio kreipė į savo LGF stiprinimą, aukų rinkimą (pavyko surinkti 8.000 dolerių), maksimaliai išnaudojo iš Lietuvos atvykusius pabėgėlius, kaip propagandistus. Katalikai motyvavo, jog srovės turi pirmiausia finansiškai pasiruošti bendram darbui. O tautininkai, būdami suskilę net į keturias grupes ir turėdami tris tuščius fondus, pirmiausia bandė patys viduje susiorganizuoti, bet pastangos baigdavosi nerezultatyviai. K. Karpio įsitikinimu, JAV lietuvių tautininkus turėtų suvienyti atvykęs į JAV prezidentas Antanas Smetona. Tuo laikotarpiu socialistai stiprino ir plėtė savo organizacijų tinklą, kovodami su JAV lietuviais komunistais; organizavo socialistų lyderių kalbų kolonijose maršrutus, propaguodami bendrą darbą, bet pasisakydami griežtai už demokratiją ir agituodami išeivius prenumeruoti socialistų spaudą; piniginių aukų nerinko, bet ragino remti pabėgėlius iš Lietuvos.
  4. Siekiant suaktyvinti LGT, reikėjo ją plėsti, įtraukiant ne tik srovių bei ideologines organizacijas (susivienijimus, draugijas, klubus ir pan.). P. Žadeikio nuomone, žodis „gelbėti“ per siauras ir yra kliūtis politinei tarybos veiklai. Norint tai pakeisti, reikėjo LGT narių suvažiavimo, kurio ilgai nepavyko sukviesti dėl pačių vadovų nenoro. Jau 1941 m. pradžioje sandarininkų ir socialistų spaudoje pradedamas plačiau vartoti LGT pavadinimo pakaitalas – Amerikos lietuvių taryba, kuri 1941 m. gegužės 15 d. suvažiavime buvo įteisinta. Lietuvos diplomatų iniciatyva kuriami kolonijose ne srovių pagrindu komitetai remti Lietuvai privertė JAV lietuvių katalikų vadovus, kurie pajuto konkurencinę grėsmę, imtis reformuoti LGT į ALT. Įteisintas bendra ir platesnė veikla nepašalino prieštaravimų tarp srovių, kuriuos aštrino atvykusio į JAV A. Smetonos asmenybė ir srovių skirtingas požiūris į jį.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1940 09 06 J. Stilsono laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 31.
  2. 1940 10 21 P. Žadeikio laiškas (ne spaudai) LGT nariams (L. Šimučiui, P. Grigaičiui ir M. Vaidylai). ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija), lapai nenumeruoti.
  3. 1940 10 31 L. Šimučio laiško P. Žadeikiui į Vašingtoną nuorašas. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija), lapai nenumeruoti.
  4. 1940 11 01 S. Kuzminsko iš Berlyno laiško P. Žadeikiui nuorašas skirtas LGT nariams. ALKA, Kunigo Jono Švagždžio archyvas, dėžė nr. 1, b. 4 (Lietuvos pasiuntinio P. Žadeikio raštai 1940–1941 m.), l. 2.
  5. 1940 11 02 K. S. Karpio laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 154.
  6. 1940 11 03 K. S. Karpio laiškas L. Šimučiui į Čikagą. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija), lapai nenumeruoti.
  7. 1940 11 05 P. Žadeikio laiško K. S. Karpiui į Klivlendą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 301, l. 31.
  8. 1940 11 08 P. Žadeikio laiškas (ne spaudai) L. Šimučiui į Čikagą. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija), lapai nenumeruoti.
  9. 1940 11 09 P. Žadeikio laiško Nr. 1607 S. Lozoraičiui (oro paštu) nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 301, l. 55.
  10. 1940 11 10 P. Žadeikio laiško (ne spaudai) P. Grigaičiui į Čikagą, rankraštis. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 161.
  11. 1940 11 11 LGT sekretoriaus K. Karpio laiškas LGT nariams (kopija išsiųsta P. Žadeikiui). LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 162.
  12. 1940 11 11 M. Vaidylos laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 752, l. 32–32a.
  13. 1940 11 12 P. Žadeikio rašto (ne spaudai) nr. 1610 K. S. Karpiui į Klivlendą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 164.
  14. 1940 11 13 P. Žadeikio skubaus laiško (ne spaudai) P. Daužvardžiui į Čikagą rankraštis. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 165.
  15. 1940 11 14 J. Laučkos laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 167.
  16. 1940 11 15 P. Žadeikio laiško J. Laučkai į Brukliną nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 301, l. 74.
  17. 1940 11 18 P. Daužvardžio raštas Nr. 5540/27-12 „L. G. T. narių pasitarimas“ P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 171.
  18. 1940 11 20 L. Šimučio laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 179.
  19. 1940 11 20 P. Daužvardžio laiško nr. 5549 W. F. Laukaičiui į Baltimorę nuorašas (nuorašas P. Žadeikiui). LCVA, f. 656, ap. 2, b. 755, l. 8.
  20. 1940 11 20 P. Daužvardžio raštas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 755, l. 7.
  21. 1940 11 22 P. Žadeikio rašto Nr. 1660 „L. G. T. Reikalu. Tamstos Nr. 5540“ P. Daužvardžiui į Čikagą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 301, l. 89.
  22. 1940 11 25 P. Žadeikio laiško nr. 1678 L. Šimučiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 182.
  23. 1940 12 02 P. Žadeikio laiškas LGT nariui kunigui J. Švagždžiui. ALKA, Kunigo Jono Švagždžio archyvas, dėžė nr. 1, b. 4 (Lietuvos pasiuntinio P. Žadeikio raštai 1940–1941 m.), l. 4–5.
  24. 1940 12 03 J. Laučkos laiškas L. Šimučiui į Čikagą. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija), lapai nenumeruoti.
  25. 1940 12 09 P. Grigaičio laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 185.
  26. 1940 12 13 J. Laučkos laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 755, l. 22–22a.
  27. 1940 12 15 K. Karpiaus laiškas P. Žadeikiui, J. Budriui ir P. Daužvardžiui. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 752, l. 39.
  28. 1940 12 15 K. Karpiaus laiško JAV lietuvių fondams, P. Žadeikiui ir J. Tubelienei nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 755, l. 23.
  29. 1940 12 16 P. Žadeikio laiško nr. 1803 J. Laučkai į Brukliną nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 301, l. 181.
  30. 1940 12 16 S. Michelsono laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 183.
  31. 1940 12 17 P. Daužvardžio laiško nr. 595/27-12-1 K. S. Karpiui į Klivlendą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 752, l. 40.
  32. 1940 12 31 P. Žadeikio informacija „Lietuvos okupacijos pabėgėliams-protestantams šelpti aukotojų sąrašas“ JAV lietuvių laikraščiams. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 301, l. 231–232.
  33. 1940 spalio 27, 30 ir lapkričio 7 dienų dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  34. 1941 01 07 P. Žadeikio laiškas (ne spaudai) LGT nariams. ALKA, Kunigo Jono Švagždžio archyvas, dėžė nr. 1, b. 4 (Lietuvos pasiuntinio P. Žadeikio raštai 1940–1941 m.), l. 6, 7, 8–9.
  35. 1941 01 07 P. Žadeikio laiško nr. 9 K. S. Karpiui į Klivlendą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 752, l. 46.
  36. 1941 01 08 P. Žadeikio skubaus bei svarbaus rašto nr. 27 „16 Vasario – aukos pabėgėliams-tremtiniams“ P. Daužvardžiui į Čikagą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 779, l. 19.
  37. 1941 01 10 P. Daužvardžio rašto nr. 71/27-12 „Vasario 16 dienos reikalu“ P. Žadeikiui į Vašingtoną nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 779, l. 21.
  38. 1941 01 21 P. Daužvardžio raštas nr. 243/27-12 P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 294, l. 1.
  39. 1941 01 27 P. Žadeikio raštas nr. 66 „Dėl L. G. T. veiklos: Jūsų Nr. 243“ P. Daužvardžiui į Čikagą. LTSC/PLA, P. ir J. Daužvardžių fondas, dėžė nr. 5, b. Lietuvai Gelbėti Taryba, lapai nenumeruoti.
  40. 1941 01 29 L. Šimučio laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 294, l. 3.
  41. 1941 01 29 P. Daužvardžio rašto nr. 295/27-12 – „L. G. T. veiklos reikalu“ P. Žadeikiui į Vašingtoną nuorašas. LTSC/PLA, P. ir J. Daužvardžių fondas, dėžė nr. 5, b. Lietuvai Gelbėti Taryba, lapai nenumeruoti.
  42. 1941 02 27 P. Daužvardžio raštas nr. 739/27-12 P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 779, l. 148.
  43. 1941 03 04 P. Žadeikio rašto nr. 227 „Dėl L. G. T. ir advokatiško komiteto: Jūsų 739“ P. Daužvardžiui į Čikagą. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 779, l. 150.
  44. 1941 03 05 P. Žadeikio laiško nr. 247 L. Šimučiui į Čikagą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 302, l. 351.
  45. 1941 03 31 P. Žadeikio laiško (ne spaudai) nr. 347 SLA prezidentui F. J. Bagočiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 294, l. 10.
  46. 1941 04 03 J. Laučkos laiškas L. Šimučiui į Čikagą. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 40 (J. Laučkos laiškai L. Šimučiui 1941–1944).
  47. 1941 04 28 P. Žadeikio laiško nr. 446 K. Karpiui į Klivlendą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 302, l. 212.
  48. 1941 05 02 L. Šimučio laiškas P. Žadeikiui (ir visiems LGT nariams) į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 294, l. 15–16.
  49. 1941 05 12 P.Žadeikio laiško (ne spaudai) nr. 501 L. Šimučiui į Čikagą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 294, l. 120–121.
  50. 1941 05 20 P. Daužvardžio raštas nr. 1472/27-12 P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 294, l. 126.
  51. 1941 07 19 P. Žadeikio laiško nr. 857 L. Šimučiui į Čikagą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 294, l. 140.
  52. 1941 09 17 P. Daužvardžio laiškas nr. 2497-8-9/27-12 ALT Vykdomojo komiteto nariams į Čikagą (nuorašas P.Žadeikiui). LCVA, f. 656, ap. 4, b. 294, l. 145.
  53. 1941 11 15 P. Žadeikio laiško nr. 1638 ALEC pirmininkui Chasui Pikieliui nuorašas (kopija pasiųsta LGT pirmininkui L. Šimučiui). ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija), lapai nenumeruoti.
  54. 1941 m. balandžio 18 dienos dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  55. 1941 m. balandžio 30 d. ir gegužės 1 d. dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  56. 1941 m. gegužės 10 d. dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  57. 1941 m. gegužės 14 d. dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  58. 1941 m. gegužės 9 d. dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  59. 1941 m. kovo 8 d. dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  60. Clevelando Lietuvių tautinių Veikėjų Pareiškimas Amerikos Lietuvių Tautinės Srovės Fondams (nuorašas). LCVA, f. 656, ap. 2, b. 752, l. 38.
  61. Kas dar neaukojo? Lietuvos Vadavimo reikalams. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 779, l. 134.
  62. Klausutis M. V. Amerikos lietuvių vienybė. Šiuo reikalu aiškiai pasisakė Amerikos Lietuvių Tarybos nariai Chicagoje (iškarpa iš laikraščio Vienybė). LCVA, f. 656, ap. 4, b. 294, l. 136.
  63. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 752, l. 55.
  64. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 755, l. 13.
  65. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 154.
  66. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 155.
  67. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 183.
  68. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 183.
  69. Posėdžio protokolo kopija. LTSC/PLA, P. ir J. Daužvardžių fondas, dėžė nr. 14, b. Laiškai ir sveikinimai, lapai nenumeruoti.
  70. Straipsnio iškarpa iš komunistinio dienraščio Laisvė (1940 10 28). LCVA, f. 656, ap. 4, b. 293, l. 148.
  71. ALRKF Centro atsišaukimas „Stokime Lietuvai gelbėti vajun“. Amerika, 1940, lapkričio 15, nr. 46, p. 1.
  72. ALRKF CV atsišaukimas „Stokime pagalbos vajun!“. Amerika, 1940, lapkričio 8, nr. 45, p. 1–2.
  73. Amerikos lietuvių tarybos suvažiavimas Čikagoje. Sandara, 1941, gegužės 16, nr. 21, p. 1.
  74. Ar Prezidentas Smetona atsistatydino? Dirva, 1941, balandžio 4, nr. 14, p. 2.
  75. BAČIŪNAS, J. J. Atgal žiūrėdami toli nenueisime. Sandara, 1940, gruodžio 20, nr. 49, p. 1.
  76. Bruožai. Sandara, 1941, sausio 24, nr. 4, p. 1.
  77. Dar apie tai, kaip iš Lietuvos Piliečių Kliubo išmesta komunistų „Laisvė“. Keleivis, 1941, sausio 1, nr. 1, p. 3.
  78. Draugas, 1940, gruodžio 16, nr. 284, p. 2.
  79. GABALIAUSKAS, Stasys. Prie Naujų Metų slenksčio. Amerika, 1940, gruodžio 27, nr. 52, p. 2.
  80. Iš Amerikos lietuvių tarybos suvažiavimo. Dirva, 1941, gegužės 23, nr. 21, p. 2.
  81. Kas gali kalbėti tautos vardu? Amerika, 1940, spalio 25, nr. 43, p. 2.
  82. Lietuvai Gelbėti Fondas. Amerika, 1940, rugsėjo 9, nr. 39, p. 2.
  83. Lietuvių socialistų organizacijos reikalai. Keleivis, 1941, liepos 23, nr. 30, p. 5.
  84. Lietuvių tautos fondo apyskaita Nr. 2. Sandara, 1941, sausio 3, nr. 1, p. 2.
  85. Lietuvių tautos fondo apyskaita Nr. 4. Bal. 19, 1941. Dirva, 1941, gegužės 9, nr. 20, p. 7.
  86. LSS ir LDD rengia prakalbų maršrutus. Keleivis, 1940, spalio, 23, nr. 43, p. 3.
  87. Margutis, 1940, gruodžio 15, p. 7.
  88. Mūsų kolonijoj nėra vienybės. Keleivis, 1940, rugsėjo 25, nr. 39, p. 3.
  89. Nutarė ignoruoti Smetoną. Keleivis, 1941, kovo 19, nr. 12, p. 2.
  90. Pamažu, bet – į priekį (vedamasis). Amerika, 1941, gegužės 23, nr. 21, p. 2.
  91. Pas klerikalus. Vilnis, 1941, balandžio 1, nr. 77, p. 2.
  92. PEČIULIS, J. M. Amerikos lietuvių taryba: būtinybė ar sapnas? Sandara, kovo 12, nr. 12, p. 5.
  93. Pirm. M. Vaidyla, rašt. M. Kasparaitis. Darbas jau pradėtas Vakarų valstijose. Sandara, 1940, lapkričio 29, nr. 46, p. 3.
  94. Pradžia padaryta. Draugas, 1940, rugpjūčio 17, nr. 193, p. 2.
  95. Prakalbos Lietuvos užgrobimo reikalu. Lawrence, Mass. Keleivis, 1941, sausio 1, nr. 1, p. 3.
  96. Pritaria svarbiam darbui. Draugas, 1940, lapkričio 11, nr. 265, p. 2.
  97. Reikalingas vajus (vedamasis). Amerika, 1940, lapkričio 8, nr. 45, p. 2.
  98. Sušelpė pabėgėlius. Amerika, 1940, spalio 11, nr. 41, p. 1.
  99. ŠACIKAUSKAS, Pranas. Kaip mūsų išeivija turi šiuo sunkiu metu elgtis. Keleivis, 1941, sausio 1, nr. 1, p. 2.
  100. ŠIMUTIS, L. Federacijos Centro nutarimai. Amerika, 1941, sausio 10, nr. 2, p. 2.
  101. ŠIMUTIS, L. Lietuvai Gelbėti Fondo Vajaus Eiga. Draugas, 1940, gruodžio 19, nr. 287, p. 2.
  102. ŠIMUTIS, L. Reikalų daug – aukų mažai. Amerika, 1941, gegužės 2, nr. 18, p. 3.
  103. ŠIRVYDAS, Vytautas. Vienų negirdėti, kiti dirba. Katalikų, socialistų ir tautininkų rolė dabartinio momento mūsų judėjime. Dirva, 1941, balandžio 11, nr. 15, p. 3.
  104. Tokio dalyko ALT nenutarė. Sandara, 1941, kovo 21, nr. 13, p. 2.
  105. ŽYMONTAS, A. Demokratijos ir Lietuvos nepriklausomybės sąjungos Centro tarybos posėdis. Naujienos, 1941, spalio 2, nr. 233, p. 7.
  106. Aukos Lietuvos Vadavimui. Draugas, 1941, kovo 8. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 165.
  107. Bostono komitetas kovai už nepriklausomą Lietuvą gerai veikia. Keleivis, 1940, lapkričio 20, nr. 47, p. 4. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 142–144.
  108. Konferencijos nutarimai. Draugas, 1940, spalio 29. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 139.
  109. LGT suvažiavimas. Draugas, 1941, gegužės 7. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 175.
  110. Lietuvių išeivija Amerikoje (18681961). Medžiagą surinko ir spaudai paruošė S. Michelsonas. So. Boston, 1961, p. 225.
  111. Patriotas. Nepateisinamas Amerikos lietuvių pasyvumas. Tėvynė, 1940, spalio 25. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 132.
  112. Prezidentas Rooseveltas padrąsino lietuvius kovoj už atgavimą Lietuvos nepriklausomybės. Tėvynė, 1940, spalio 25. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 127.
  113. Rezoliucijos priimtos New Yorko ir apylinkės LSS-LDD kp. konferencijoj. Naujoji Gadynė, 1940, gruodžio 15. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 141.
  114. SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 15–18, 147, 170–172.
  115. Šimutis L. Amerikos lietuvių taryba: 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940–1970. Chicago: Draugo spaustuvė, 1971, p. 27, 28, 31–32.
  116. ŠIMUTIS, L. Lietuvai Gelbėti Fondo Vajaus Eiga. Pradžia Džiuginanti. Draugas, 1940, gruodžio 4. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 148.
  117. ŠIMUTIS, L. Lietuvos pabėgėliams siunčiam $2,000. Draugas, 1941, sausio 30. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 150.
  118. Tarybos suvažiavimas. Draugas, 1941, gegužės 7. Iš: SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998, p. 177.
  119. SKIRIUS, Juozas. JAV lietuvių ideologinių srovių suartėjimas 1940 06 15–10 15: Lietuvai gelbėti tarybos įkūrimas. Istorija, 2012, t. 87, p. 25–38.
  120. SKIRIUS, Juozas. Prezidento Antano Smetonos atvykimo į JAV 1941 metais ir išeivijos pozicija. Lietuvos istorijos metraštis 2010 metai 2. Vilnius, 2011, p. 77–92.
  121. SKIRIUS, Juozas. Prezidento Antano Smetonos pirmieji mėnesiai JAV 1941 metais: iš Niujorko per Vašingtoną į Čikagą. Inveniens quaero. Ieškoti, rasti, nenurimti. Vilnius: VPU leidykla, 2011, p. 677–720.

Komentarai

  1. 1940 10 31 L. Šimučio laiško P. Žadeikiui į Vašingtoną nuorašas. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija), lapai nenumeruoti. (Būtina pažymėti, jog visų srovių atstovai buvo įsipareigoję prie LGT veiklos finansiškai prisidėti lygiomis dalimis, iš pradžių turėti po 10.000 dolerių).
  2. Plačiau žr.: SKIRIUS, Juozas. Prezidento Antano Smetonos atvykimo į JAV 1941 metais ir išeivijos pozicija. Lietuvos istorijos metraštis 2010 metai 2. Vilnius, 2011, p. 77–92; SKIRIUS Juozas. Prezidento Antano Smetonos pirmieji mėnesiai JAV 1941 metais: iš Niujorko per Vašingtoną į Čikagą. Inveniens quaero. Ieškoti, rasti, nenurimti. Vilnius: VPU leidykla, 2011, p 677–720; Prezidento A. Smetonos atvykimo klausimu. Sandara, 1941, kovo 7, nr. 11, p. 2.

Gauta 2013 m. lapkričio 8 d.
Pateikta spaudai 2013 m. gruodžio 18 d.

Summary

Difficulties and Disagreements in Consolidation of Lithuanian American Movements from 15 October 1940 to 15 May 1941: from Council to Aid Lithuania to Lithuanian American Council

Council to Aid Lithuania established as a common political body of Lithuanians in exile on 15 October 1940 in Washington functioned in theory only because a larger part of its members did not show willingness to pay more energy and time for implementation of the objectives of the organisation. For the leaders of the main patriotic movements (Catholic Leonardas Šimutis, Socialist Pijus Grigaitis, Sandara member Mikas Vaidyla) the Council to Aid Lithuania became like a refuge in further strengthening the positions of their movements among Lithuanians in exile. Lithuanian diplomats in the US, primarily envoy Povilas Žadeikis, put every possible effort to stimulate the activities of the Council to Aid Lithuania by proposing its leaders to carry out specific works (to raise funds for the matters of Lithuania; to re-structure the Council to Aid Lithuania; to finance the release of required publications, to pursue propaganda, etc.). Movement leaders used to find a reason how to digress from the common specific work: the Catholics were dissatisfied with the organisational and financial unpreparedness of the Nationalists and the Socialists; the Nationalists were displeased by the disagreement of other movements to the arrival of Antanas Smetona in the US; the Socialists avoided communication with Lithuanian representatives; they went on to criticise the former regime in Lithuania. A part of Socialist leaders questioned the necessity of the Council.

However, the principal obstacle to close cooperation among Council members was a financial issue because they could not establish Common Fund by any means possible. Strange though it may seem, the leaders of Lithuanian American Catholics were the fiercest opponents. They had their own Fund to Aid Lithuania, which partially coincided with the name of the Council to Aid Lithuania and brought certain confusion among Lithuanians in exile because some of them donated for general matters rather than the Catholic organisation. The Nationalists and the Socialists were dissatisfied about it. Povilas Žadeikis rested much of his hopes on the common commemoration day of 16 February 1941 in Lithuanian colonies in exile; however, the chairman of the Council to Aid Lithuania Leonardas Šimutis failed to prepare the planned address of the Council to Aid Lithuania to Lithuanians in exile. Joint commemoration events were organised by local enthusiasts and Lithuanian representatives rather than the Council to Aid Lithuania. The first more numerous funds were raised for Lithuanian refugees in Germany and elsewhere. The Catholics separately sent their financial support to Europe which was primarily intended for their ideological supporters, thus raising discontent among other Lithuanian groups.

In the period concerned the Catholic leaders in exile paid most attention to the strengthening of their Fund to Aid Lithuania and collection of donations (they succeeded in raising 8,000 dollars) by exploiting more well-known refugees from Lithuania for the spread of propaganda to the maximum degree possible. The Catholics explained their actions by arguing that the movements first of all had to financially prepare for the common work of aiding Lithuania. Meanwhile, the Nationalists, split into as many as four groups with three empty funds, primarily attempted to organise among themselves but their efforts were doomed to fail. A member of the Council to Aid Lithuania, editor of the paper Dirva Kazys Karpis argued that Lithuanian American Nationalists would be re-united by President Antanas Smetona paying a visit to the US. At that time, the Socialists strengthened and expanded the network of their organisations through the struggle with Lithuanian American Communists; they organised the routes for public addresses of Socialists leaders in Lithuanian colonies by promoting the common work but speaking strictly in favour of democracy and encouraging Lithuanian Americans to subscribe to Socialist press; they did not collect cash donations but urged Lithuanians in exile to support refugees from Lithuania. They did not expose their problems in public.

To stir up the activities of the Council to Aid Lithuania, it had to be expanded by also involving other non-ideological organisations of Lithuanians in exile (unions, associations, clubs, etc.). In the opinion of Povilas Žadeikis, the word to "aid" was too narrow and it was an obstacle to political activities of the council. To change it, the meeting of the members of the Council to Aid Lithuania was required; due to the unwillingness of the leaders themselves (Catholic representatives), it took long to convene it. It was as early as the beginning of 1941 that the press of Sandara members and the Socialists was more commonly using the substitute name for the Council to Aid Lithuania – Lithuanian American Council, which was made official in the meeting of 15 May 1941. Non-ideological committees (uniting Lithuanians of different views) set up in Lithuanian colonies on the initiative of Lithuanian diplomats (consuls Petras Daužvardis, Jonas Budrys, Antanas Šalna) for supporting Lithuania made Lithuanian American Catholic leaders, in the face of competition, to undertake the reform of the Council to Aid Lithuania into the Lithuanian American Council. The introduction of common and broader activities did not however eliminate the contradictions between movements which were even fuelled by the arrival of Antanas Smetona in the US and the diverging views of the movements towards him.