„Istorija“. Mokslo darbai. 91 tomas
Jonas SIREIKA. Knyga, kurią verta perskaityti kiekvienam, besidominčiam antikos istorija
Spausdinti

DILYTĖ, Dalia. Senovės Romos kultūra. Vilnius: Metodika, 2012. 421 p.

Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros docentė, žinoma antikos kultūros žinovė Dalia Dilytė- Staškevičienė 2012 m. pradžioje visuomenei pristatė knygą „Senovės Romos kultūra“. D. Dilytė savo knygos pratarmėje pažymėjo, kad „Senovės Romos kultūra“ skirta „[...] visiems tiems, kuriems rūpi Europos kultūros ištakos ir pamatai“. Autorė išreiškė viltį, kad knyga „[...] galės pasinaudoti ir humanitarinių studijų programų studentai bei gimnazijų moksleiviai“.

Kadangi Lietuvoje yra visai nedaug originalių darbų, parašytų antikos istorijos temomis, šio naujo veikalo išleidimas, be abejo, yra visų humanitarų, o pirmiausia istorikų ir apskritai kultūrininkų, dėmesio vertas įvykis. Būtent iš istoriko, senovės istorijos dėstytojo pozicijos ir norima pažvelgti į šią knygą.

Žinias apie daugiau kaip 1000 metų egzistavusios senovės Romos kultūrą D. Dilytė sudėjo į 22 temas (skyrius), kurios atspindi turtingos senovės Romos kultūros skirtingas puses, aspektus. Nors autorė savo darbo pratarmėje kukliai sako, kad knygoje „[...] trumpai apžvelgiami būdingiausi Romos kultūros dalykai“, iš tikrųjų nemažos apimties (421 p.) iliustruotame veikale Romos kultūra aptarta gana išsamiai. Sąvoką „kultūra“ mokslininkė traktuoja plačiąja prasme, todėl rašo ne tik apie vaizduojamąjį meną, architektūrą, literatūrą, ugdymą, žinių sklaidą, bet ir karybą, ūkį, religiją, teisę bei kitus dalykus. Be autorės dėmesio nelieka privatus romėnų gyvenimas, kasdienybė, laiko skaičiavimas. Knygoje atskirai rašoma apie sostinę ir senovės megapolį Romą, Ostijos uostą, Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo pražudytą Pompėjų miestą. Knygos „Senovės Romos kultūra“ skaitytojas supažindinamas su Romos, vadinamos „amžinuoju“ miestu, įkūrimo legenda ir istorija, romėnų moralinėmis vertybėmis. D. Dilytė rašo apie įžymius dėl savo asmeninių savybių, įsimintinus romėnus – valdovus, karvedžius, rašytojus – ir jų veiklą. Skaitytojas sužinos daug įdomių dalykų apie Julijų Cezarį, Oktavianą Augustą, Gajų Marijų, Vergilijų, Ovidijų, Horacijų ir kitus. Knygos autorė įtraukia savo skaitytoją į sudėtingą, prieštaringą, turtingą ir įdomų romėnų kultūros pasaulį, parodo, kaip ir kuo romėnai gyveno, kas būdinga jų politikai, karybai, teisei, laisvalaikio praleidimui, kokia buvo jų pasaulėjauta, koks mokslo žinių lygis. Kad skaitytojams būtų lengviau suprasti Romos kultūrą, pateikta ir politinio bei socialinio gyvenimo apžvalga. Senovės Romos kultūros naratyvą D. Dilytė baigia skyriumi „Skolos grąžinimas: romėnų kultūros sklaida“, kuriame parodo, ką romėnai, kultūriškai suklestėję dėl daugelio Rytų kultūrų skolinių, patys davė Rytams.

D. Dilytės pasirinkta knygos struktūra nėra griežtai akademiška, yra laisva, leidžianti autorei kalbėti apie savo objektą taip, kaip norisi, žvelgiant tai iš vienos, tai iš kitos pozicijos.

Nepaisant to, apie ką rašoma – ar apie meną, ar apie ūkį – visos temos puikiai atskleistos, panaudojant daugybę detalių, kurių dalis yra intriguojančio pobūdžio. Knygos tekstas sklandus, vaizdingas, įdomus ir kartu labai informatyvus. Stebina autorės sugebėjimas įsigilinti į skirtingas temas ir rašyti visada įdomiai, nors pati tema kartais gali atrodyti visai neįdomi. Vienas iš būdų sudominti skaitytoją yra platus ir tinkamas antikinių šaltinių naudojimas. D. Dilytė semiasi informacijos savo darbui ir interpretuoja tiek antikos istorikų, tiek ir kultūros veikėjų – Livijaus, Plinijaus, Plutarcho, Tacito, Svetonijaus, Cicerono, Horacijaus, Ovidijaus, Vergilijaus ir kitų – darbus. Autorė, puikiai išmanydama šiuos šaltinius, dalį jų pati yra išvertusi iš lotynų kalbos, jais nuolat remiasi ir tarsi priartina šiuolaikinį žmogų prie antikos, nutolusios nuo mūsų per pusantro–du tūkstančius metų. Šaltiniai leidžia pajusti ir senovės Romos dvasią, ir kasdienio gyvenimo nuotaikas. D. Dilytė, pasitelkusi visus savo kaip filologės sugebėjimus, gyvai pasakoja apie senovės Romą, didžiausią senovės imperiją, turinčią kultūrinių nuopelnų tiek Rytams, tiek ir Vakarams, jos tekste tarsi vis dar pulsuoja seniai pradingusios civilizacijos gyvenimas.

Senovės Romos kultūrą nagrinėdama įvairias aspektais, D. Dilytė nuolat lygina romėnus su graikais, parodo, išryškina abiejų šių istorinių kultūrų savitumą. Tai, be abejo, sveikintina, nes kultūros istoriografijoje esama tendencijos romėnus laikyti paprasčiausiais graikų epigonais.

Autorė, savotiškai naudodama nuorodų ir išnašų sistemą, daugelį dalykų, paminėtų pagrindiniame tekste, papildomai paaiškina arba suteikia apie juos daugiau informacijos. Tai palengvina pagrindinio teksto suvokimą ir daro jį įdomesnį.

Džiaugiantis D. Dilytės darbu „Senovės Romos kultūra“, kuris kartu su vadovėliu aukštųjų mokyklų humanitarinių programų studentams „Senovės Graikijos kultūra“ užima svarbią vietą lietuviškoje antikos istoriografijoje, norisi pateikti kai kurias savo pastabas ir samprotavimus. Autorė, rašydama apie senovės Romos istoriją, daug kur remiasi romėnų rašytoju, pirmojo Romos imperatoriaus Augusto draugu Titu Livijumi. Deja, Livijaus tekstas kartais naudojamas nekritiškai, nes, kaip žinoma, Titas Livijus antikos istoriografijoje nelaikomas itin patikimu liudininku. Jam būdingas polinkis idealizuoti ir romantizuoti praeitį, šlovinti romėnų dorovę ir dvasią. Skaitant knygą kartais susidaro įspūdis, kad D. Dilytė pati patenka į stiprią antikos istorikų įtaką.

Nagrinėdama romėnų stiprybės šaltinius, jų tradicines vertybes, D. Dilytė vartoja sąvoką „nacionalinė savimonė (p. 11) ir „nacionalinis bruožas“ (p. 12). Iš to išeitų, kad romėnai buvo nacija. Tačiau sąvoka „nacija“ lietuvių kalboje vartojama tik kalbant apie XIX–XX a., nes nacija yra moderniųjų laikų reiškinys.

Knygos skyriuje „Trumpa istorijos apžvalga“, analizuodama romėnų ir kartaginiečių karus (pūnų karus), autorė apie Kartaginą rašo taip: „Į Kartaginos įtaką buvo patekęs šiaurinis Afrikos krantas, ji turėjo kolonijų Ispanijoje ir Sicilijoje“ (p. 30). Iš šios minties neaišku, kur buvo pačios Kartaginos teritorija. Galima pagalvoti, kad kažkur ne Afrikoje arba bent ne Šiaurės Afrikoje. Tačiau Kartaginos valstybė ir buvo įsikūrusi būtent Šiaurės Afrikoje. Jos teritorijų branduolys buvo šiuolaikinio Tuniso žemėse. Pasakodama apie žymaus senovės karvedžio kartaginiečio Hanibalo mirtį (p. 31), knygos autorė rašo apie „pilį“, buvusią Mažojoje Azijoje, kur po visų pralaimėjimų ir nesėkmių pasislėpusį Hanibalą apsupo romėnų kariuomenė. Terminas „pilis“ paprastai vartojamas kalbant apie viduramžius, o antikos laikų įtvirtintos vietos vadintinos tvirtovėmis, o ne pilimis.

Knygos skyriuje „Mįslingieji pirmtakai etruskai“, nagrinėjant etruskų kilmės klausimą, yra netikslumas. Knygoje (p. 21) rašoma: „Visi tyrėjai italikų (taigi ir etruskų) mene įžvelgia didelę ir archajinio meno, ir klasikinio graikų meno įtaką“. Iš šio teiginio išeina, kad etruskai taip pat buvo italikai. Tačiau gerai žinoma, kad pagrindiniai Italijos pusiasalio gyventojai italikai, kurių viena gentis – lotynai, buvo indoeuropiečiai, o etruskų etninė kilmė iki šiol nenustatyta. Taip yra, visų pirma, dėl rašytinių tekstų etruskų kalba neišsamumo, jų dešifravimo sunkumų. Nors žinoma apie 10000 etruskų įrašų, bet absoliuti dauguma jų yra trumpi, neinformatyvūs, daugiausia susiję su kapais. Išimtis yra tik keli tekstai, kurių didžiausias tekstas, saugomas Zagrebo nacionaliniame muziejuje, buvo parašytas ant lino ir supjaustytas į juostas, panaudotas Egipte mumijai įvynioti. Šime tekste, pavadintame Drobine knyga, yra net 1300 žodžių. Nors etruskų rašto (savo abėcėlės pagrindu jie perėmė graikų eubojiečių abėcėlę) ženklų reikšmės yra žinomos, bet perskaityti išlikusius etruskų tekstus, išskyrus nedaugelį žodžių, iki šiol nepavyko niekam. Neiššifravus etruskų rašto, neįmanoma nustatyti, kokia buvo jų kalba ir, suprantama, etninė kilmė: ar jie buvo senieji vietiniai Italijos gyventojai, ar atvykėliai? Dabar linkstama manyti, kad etruskų protėviai gyveno kažkur Viduržemio jūros regione, tačiau ne Italijoje. Į Italiją jie atsikraustė vėliau.

D. Dilytė savo knygos tekste nebus išvengusi ir tam tikrų prieštaravimų. Skyriuje „Religija ir kultas“ rašoma, kad „romėnai dievų neantropomorfizavo, todėl neturėjo ir mitologijos“ (p. 15). Tame pačiame puslapyje randame ir pirmajam teiginiui prieštaraujančią mintį: „Svarbiausia romėnų mitologijos ypatybe laikomas jų tikėjimas neturinčiomis plastinio vaizdo antgamtinėmis galiomis ir jėgomis“. Perskaičius šiuos teiginius iškyla klausimas – turėjo ar neturėjo romėnai mitologiją? Atsakymas būtų toks: taip, turėjo, nes mitai buvo ne tik apie dievus kaip antropomorfines būtybes. Abejonių kelia ir D. Dilytės teiginys, kad „[...] romėnų religija buvo nekanonizuota ir nekodifikuota“ (p. 105) dėl tos priežasties, kad savo dievų jie neįsivaizdavo kaip žmonių, turinčių antžmogiškų savybių. Visos pagoniškos senovės religijos buvo nekanonizuotos, nors daugumos tų religijų tikintieji savo dievus laikė turinčiais žmonių pavidalą. Tame pat skyriuje teigiama, kad romėnų religija neturėjo žynių hierarchijos, tačiau knygos 9 p. rašoma, kad romėnų „[...] vyriausiasis žynys išstatydavo lentas su įamžintais praėjusių metų įvykiais [...]“, o 121 p. minimas kulto tarnas, kuris vadinamas „svarbiausiu žyniu“ (lot. rex sacrorum). Lietuviškai šis pareigūnas įvardintas kaip „aukojimo karalius“, kuris „garbe lenkė kitus žynius, bet realios valdžios turėjo mažai“ (p. 121). Jeigu šias pareigas užėmęs žynys valdžios turėjo mažai, o žynių hierarchija Romoje neegzistavo, tai koks pagrindas vadinti jį „svarbiausiu“? Be to, ar „svarbiausias“ reiškia „vyriausiasis“? Senovės Romoje didesnę įtaką turėjo Pontifikų kolegijos, besirūpinusios bendrais religijos reikalais, vadovas, kurio titulą Didysis pontifikas (lot. Pontifex maximus) paveldėjo Romos popiežiai. Būtent Didįjį pontifiką su tam tikromis išlygomis galima laikyti vyriausiuoju žyniu. Bet koks santykis tarp 9 p. minimo „vyriausiojo žynio“ ir Didžiojo pontifiko, lieka neaišku?

Knygos 65 puslapyje randame tokį teiginį: „Romėnų kariuomenė buvo pirmoji pasaulyje profesionali, išmankštinta, aprūpinta kariuomenė“. Šis teiginys yra netikslus, kai apie romėnų kariuomenę sakoma apibendrintai, neatsižvelgiant į jos evoliucijos labai ilgą kelią. Karalių epochoje ir Respublikos laikais romėnai neturėjo profesionalios kariuomenės, sukūrė ją ir naudojo tik imperijos laikais. Be to, gerai išmankštintą, aprūpintą, nors ir nelaikytiną profesionalia kariuomenę dar iki romėnų jau turėjo spartiantai bei makedonai (jei kalbame tik apie Europą).

D. Dilytė paprastai preciziškai ir tiksliai vartoja žodžius, sąvokas, todėl gana keistai skamba vienas kitas knygoje esantis sakinys. Antai, 141 puslapyje, pasakodama apie Romos vandentiekius, autorė rašo taip: „Kai kur kalnuose vamzdžiai buvo iškertami uolose“. Kaip žinoma, buvo iškertami uolose vandeniui tekėti tuneliai, jei to prireikdavo, o ne vamzdžiai. Nemaža knygos „Senovės Romos kultūra“ dalis tenka įvairaus pobūdžio iliustracijoms. Nespalvotos iliustracijos, įdėtos į tekstą, išskyrus tik keletą, yra glaudžiai su juo susietos ir ne tik padeda tekstą lengviau suvokti, o studijuojantiesiems antikos istoriją ir įsiminti informaciją, bet teikia daug papildomų žinių, sudomina skaitytoją. Nespalvotos iliustracijos yra tinkamai parengtos, naudojamos apgalvotai. Tačiau dalies spalvotų iliustracijų panaudojimas knygoje yra probleminis. Kai kurios spalvotos iliustracijos yra neinformatyvios. Antai, visos iliustracijos, esančios tarp teksto 160 ir 161 puslapių, neturi pavadinimų. Daugelis spalvotų iliustracijų yra niekaip nesusietos su tekstu, įdėtos ne tame skyriuje, kur turėtų būti, o kitame. Kai kurios iliustracijos skaitytojui nieko nepasako. Štai spalvota iliustracija pavadinta taip: „Pont du gard“. Matome gražų vaizdą, kažkokio tilto nuotrauką. Bet ką tai turi bendro su senovės Romos kultūra? Kai kurios iliustracijos, pvz., iliustracija, pavadinta „Julijaus kurija“, prašyte prašosi daugiau negu tik pavadinimo. Reikalas tas, kad „Julijaus kurija“ vadinamas pastatas Julijaus Forumo teritorijoje. Šiame pastate nuo imperatoriaus Augusto laikų posėdžiaudavo Romos senatas. „Julijaus kurijos“ pastatas 7 a. transformuotas į krikščionių bažnyčia. XX a. ketvirtame dešimtmetyje bažnyčia panaikinta, viršutinė pastato dalis nugriauta. Dabartinis „Julijaus kurijos“ pastatas stovi ant senosios „Julijos kurijos“ pastato fundamento, tačiau nuo jo skiriasi – turi dvišlaitį stogą. Originalus „Julijaus kurijos“ pastatas turėjo plokščią stogą. Taigi pateikus „Julijaus kurijos“ nuotrauką be paaiškinimų skaitytojas galvos, kad mato išlikusį originalų romėnų statinį. Prie estetiškai atrodančių spalvotų iliustracijų reikėjo dar pateikti ir išsamesnės informacijos. Skaitytojui taip pat būtų gerai knygoje radus panaudotų spalvotų iliustracijų sąrašą, kaip tai paprastai daroma Vakarų šalyse išleistose senovės istorijos knygose.

Knygos „Senovės Romos kultūra“ gale įdėti darbui rengti panaudotos literatūros ir santrumpų sąrašai, vardų ir terminų rodyklės. Literatūros sąrašas ne tik liudija, kad knygos autorė rėmėsi daugybe mokslo darbų, parašytų įvairiomis kalbomis, bet ir yra naudingas, norintiems toliau gilintis į senovės Romos kultūros problematiką.

D. Dilytės knyga „Senovės Romos kultūra“ yra pirmasis originalus tokio pobūdžio ir tokios apimties darbas lietuviškoje antikos istoriografijoje, nors knygos pavadinime ir nėra žodžio „istorija“. Nepaisant kai kurių pastabų (dalis jų laikytinos poleminėmis), knyga yra neabejotinai vertinga, informatyvi, labai įdomi, tinkama universitetų humanitarinių programų studijoms. Ja turėtų naudotis studentai, besigilinantys į antikos kultūrą, privalėtų perskaityti kiekvienas skaitytojas, kuris trokšta gauti kuo daugiau išsamesnių žinių iš antikos istorijos ir nori skaityti tekstą nenuobodžiaudamas.