„Istorija“. Mokslo darbai. 91 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Lietuvos jaunimo studijos XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje
Spausdinti

TYLA, Antanas. LIETUVIAI ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais.
Lietuvos nacionalinis muziejus. Vilnius, 2013. 199 p.

Dar sovietmečiu įžymus istorikas Antanas Tyla greta kitų tautinio atgimimo problemų domėjosi ir lietuvių studijomis carinės Rusijos universitetuose. Studijų Rusijoje ir užsienyje klausimas tapo ypač aktualus Lietuvos jaunimui, kai po 1831 m. sukilimo buvo uždaryti Vilniaus ir Varšuvos universitetai. Arčiausiai pasiekiamas buvo Dorpato, t. y. Tartu universitetas, nors jaunimas vyko į Peterburgo ir Maskvos bei kitas aukštąsias mokyklas. Be to, Mintaujos ir kitas latvių gimnazijas baigę lietuviai, kaip ir Lietuvos vokiečiai ir žydai, mokėjo vokiečių kalbą. Palanki buvo ir ta aplinkybė, kad Tartu universitete veikė vienintelis carinėje Rusijoje fakultetas evangelikams reformatams. Kaip ir į Seinų kunigų seminariją, čia vyko lietuvių jaunimas, siekiantis tapti katalikų dvasininkais. Tartu universitete studijavo lietuvių ir vokiečių jaunuoliai, norintys dirbti evangelikų reformatų tikėjimo platintojais ir mokytojais. Kitu atveju reikėdavo vykti žymiai toliau į Vokietijos universitetus. Svarbu ir tai, kad 1823 m. Valstybės taryba nutarė vietoje nutrūkusių Liudvikos Karolinos Radvilaitės XVII a. įsteigtų stipendijų Marburgo, Karaliaučiaus, Frankfurto, Heidelbergo, Oksfordo, Edinburgo, Leideno universitetuose paskirti šešias nuolatines stipendijas po 200 rublių studijuojantiems Tartu universitete. Stipendininkų kandidatūras atrinkdavo Vilniaus evangelikų reformatų sinodas.

Apie Lietuvos jaunimo mokymąsi Maskvos, Peterburgo bei kituose Rusijos universitetuose A. Tyla yra paskelbęs straipsnių istoriniuose žurnaluose, o šiemet istorikas parengė atskirą knygą vien apie Tartu universitete studijavusius lietuvius bei iš Lietuvos kilusius kitų tautybių studentus – nurodomas jų skaičius, tautybė, socialinė kilmė, kilmės vieta, specialybės pasirinkimas, absolventų darbas Lietuvoje bei kitose Rusijos vietose. Knygoje apibendrinta Tartu universiteto ir kituose archyvuose išlikusi medžiaga, kuri skaitytojui pateikiama 14 lentelių ir net 68 puslapių priede „Iš Lietuvos kilusių Tartu universiteto studentų 1802–1918 m. sąrašas“. Taigi statistiniai duomenys užima vos ne pusę knygos teksto. Dar reikia pažymėti ir tai, kad knyga gausiai dokumentuota ir informatyvi, nes joje nemažai autoriaus sudarytų diagramų, vaizduojančių studentijos pasiskirstymą ir kitus klausimus.

Statistika rodo, kad tarp studijuojančiųjų iš Lietuvos pagal specialybes dominuoja medicinos ir teisės studijos. Gydytojo ir teisininko specialybė leido baigusiems universitetą dirbti savarankiškai ar laisvai samdomais specialistais, taip pat ir galimybę dirbti Lietuvoje, nes valdines vietas užimantiems lietuviams, pvz., mokytojams ir pan., Lietuvoje carizmo priespaudos metais nebuvo leidžiama dirbti.

Naujojoje knygoje A. Tyla aptarė Tartu universiteto studentiją pagal tautybes. Pavyzdžiui, 1916 m. dominuoja rusai, žydai, vokiečiai ir tik 4 vietoje estai, o lietuviai užima 7 vietą. Pateiktas grafinis vaizdinys apie studentų socialinę kilmę. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad per visą šimtmetį dominuojančią poziciją mokyti savo jaunimą užėmė bajorai, tik po jų ėjo miestiečiai ir inteligentai, o XX a. juos pralenkė ir beveik bajorus prisivijo valstiečiai. Kaip matyti iš A. Tylos surinktų ir pateiktų duomenų, lietuviai valstiečiai savo vaikus ėmė mokyti Tartu universitete dar iki baudžiavos panaikinimo. Autorius pirmąjį tokį studentą užfiksavo 1832 m. Tų metų rugpjūčio 8 d. čia įstojo Mykolo ir Onos Valančių aštuntas vaikas, žymaus žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus jaunesnysis brolis Feliksas. Tiesa, įstojo ne savo, o giminaičio Justino Bohdzievičiaus pavarde. O pirmasis valstietiškos kilmės studentas, nenuslėpęs savo tikrosios pavardės, buvo imatrikuliuotas 1840 m. Tai žymaus istoriko, savo veikalus leidusio lietuvių kalba, Simono Daukanto giminaitis Mykolas Kniuipis. Jis tik subajorino savo pavardę, pasirašęs Knipovičius. Stengėsi išmokslinti savo vaikus pirmiausiai laisvieji valstiečiai. Po baudžiavos panaikinimo ir ypač žemės išperkamųjų mokesčių panaikinimo, nuo 1873 m., valstiečių vaikų skaičius universitete ryškiai augo šoktelėjo net iki 10 procentų ir daugiau. Dar sparčiau bajorus ėmė išstumti miestiečių kilmės vaikai, išaugę ne tik iš žydų, vokiečių, bet ir iš lietuvių tarpo. Kaip pažymi knygos autorius, tai rodo, kad „savo pozicijas sustiprino pagrindinis lietuvių tautiškumo gaivintojas ir Lietuvos valstybės kūrimo iniciatorius valstiečių sluoksnis, drąsiai investavęs į savo vaikų intelektualinį profesinį parengimą“ (p. 48).

Įdomus ir tas faktas, kad universitetiniu išsilavinimu susidomėjo ir moterys bei jų tėvai. Tiktai Tartu universitete mergaitės, kilusios iš Lietuvos, pasirodė gana vėlai. Tai 6 žydaitės, medicinos fakultete studijavusios Pirmojo pasaulinio karo metais.

Knygoje pateikta duomenų ir apie tai, iš kurių gimnazijų bei regionų vykdavo į Tartu universitetą studijuoti Lietuvos jaunimas. Pasidomėjau savo gimtojo krašto, Šiaurės Lietuvos (Šiaulių, Upytės ir Panevėžio apskrities), jaunuolių mokslu Estijos universitete. Suskaičiavau, kad iš baigusiųjų 1438 studentų per A. Tylos analizuojamą laikotarpį lietuvių, kilusių iš šio regiono, baigė 149, žydų ir vokiečių 109. Imatrikuliuotų būta ir daugiau, nes dalis nebaigė, kai kurie mirė, kai kurie išėjo į kitas aukštąsias mokyklas, dalis atvyko iš kitų universitetų išmesti dėl studentų bruzdėjimų ar kitų aplinkybių.

A. Tyla aptaria ir klausimą, kur studentai, baigę studijas, įsidarbindavo. Jo duomenimis, iš 1802–1880 metais imatrikuliuotųjų daugiau kaip pusė grįžo į Lietuvą, kiti gavo darbą Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje ir kitur. Taigi lietuvių jaunimas pateisino pasirinkimo galimybę dirbti savo gimtajame krašte, savo tėvynės naudai.

Knygos „LIETUVIAI ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais“ autorius Antanas Tyla, be Tartu universiteto studentų sudėties analizės, labai trumpai (vos pusantro puslapio) paminėjo Tartu veterinarijos institute studijavusius lietuvius. Be to, knygos pačioje pabaigoje pateikė Tartu veterinarijos institute 1848–1897 metais imatrikuliuotų studentų, kilusių iš lietuviškų Kauno ir Vilniaus gubernijų, sąrašą. Remiantis juo, Veterinarijos institute per tą laikotarpį mokėsi 115 studentų. Kiek iš jų buvo lietuvių, sunku pasakyti. Viena aišku, kad 16 priklausė Lietuvių Dorpato studentų draugijai. Kad čia baigė mokslus daugiau lietuvių, galima spręsti ir iš to, kad atkūrus Nepriklausomybę veterinarai, grįžę iš Rusijos ir kitų šalių, ilgai patenkino veterinarijos gydytojų poreikius Lietuvoje. Mat kiekviename valsčiuje turėjo būti po vieną gyvulių gydytoją, kartu einantį ir kai kurias kitas su mėsos prekyba ir gamyba bei aplinkos higiena susijusias pareigas. Didesniuose miestuose buvo net po kelis veterinarus. Tai matyti dar ir iš to fakto, jog iki nepriklausomybės atkūrimo išsimokslinusiai veterinarijos gydytojų kartai išėjus į užtarnautą poilsį ar atsisveikinus su šiuo pasauliu tik 1936 m. Kaune buvo įkurta Veterinarijos akademija. Tai parodo, kad tik tada iškilo realus poreikis turėti šioje srityje jaunų specialistų. Mano savimylą paglostė tai, kad A. Tylos knygoje pateiktuose Tartu veterinarijos instituto studentų ir Lietuvių draugijos sąrašuose greta kitų radau ir savo senelės brolį Dominyką Aleksandravičių. Tačiau nei tarp žymių lietuvių veikėjų, nei Tartu veterinarijos instituto sąrašuose neradau ilgamečio Joniškio (Šiaulių a.) veterinarijos gydytojo, Rusijos I Dūmos nario, išrinkto Šiaulių apskrities gyventojų, Lauryno Lopo pavardės. Jis carinėje Dūmoje atkakliai kėlė ir gynė Lietuvos politinės autonomijos ir valstiečių aprūpinimo žeme bei kitus tuo metu aktualius lietuviams klausimus. Kilęs iš mažažemių valstiečių šeimos, anksti netekęs tėvo, jis baigė Kauno kunigų seminariją, bet dėl lietuviškos orientacijos demonstravimo liko neįšventintas kunigu. Tada L. Lopas su pertrauka (dėl lėšų stokos ir veiklos Dūmoje, įkalinimo kartu su kai kuriais kitais Dūmos nariais po Vyborgo atsišaukimo pasirašymo paleidus I Dūmą) mokėsi Tartu veterinarijos institute. Nepriklausomybės metais gydė Joniškio apylinkės gyvulėlius ir buvo nukankintas sovietinės valdžios tuoj po antros Lietuvos okupacijos Pagėgių lageryje.

Greta paminėtų A. Tylos knygos privalumų reikia pažymėti ir tai, kad, be schemų, diagramų ir lentelių, knyga iliustruota to meto studentų, kurie vėliau tapo žymiais lietuvių mokslo, kultūros, politikos veikėjais, nuotraukomis, grupinėmis studentų ir to meto Tartu miesto nuotraukomis bei kitomis iliustracijomis. Tačiau knyga būtų labiau praturtėjusi, jeigu joje būtų daugiau dėmesio skirta tokiems studentams ir absolventams, kaip Pertas ir Juozas Avižoniai, Jonas Biliūnas, Povilas Jakūbėnas, Kazimieras Jokantas, Vladas Kuzma, Karolis Zaborskas, Jurgis Žilinskas, Vladas Lašas, Antanas Merkys ir kt. Jie mūsų vyresniajai kartai gerai žinomi, tačiau jaunimui turbūt ne visada girdėti? Knygoje galėjo būti pateikta daugiau informacijos apie lietuvių studentų mokymo programą, apie jų veiklą lietuvybės dirvoje studijų metais ir dirbant jau Nepriklausomoje Lietuvoje, o nepasitenkinti tik vienu kitu sakiniu, kad, pavyzdžiui, buvo ministras pirmininkas ar žinomas gydytojas. Pravartu būtų buvę paskirti kai kuriems veikėjams jei ne visą puslapį, tai bent po gerą pastraipą.

Tikėjausi rasti daugiau duomenų apie Lietuvių Dorpato studentų draugiją. Ją yra truputį paminėjęs E. Vidmantas straipsnyje „Inteligentijos vaidmuo. Jos idėjinė diferenciacija“, išspausdintame knygoje „Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas / ligi 1904 metų /“ (Vilnius, 1987, p. 152). Kita vertus, gal yra buvusių draugijos dalyvių atsiminimų ar kitos archyvinės medžiagos, kuri sudarytų galimybę plačiau atskleisti tą prolietuvišką Tartu veterinarijos instituto ir universiteto lietuvių studentų veiklą. Studentai lietuviai susibūrė į labiau organizuotą draugiją siekdami kelti savo krašto kultūrą, lavinti ir šviesti lietuvius valstiečius, mokyti juos bendrinės lietuvių kalbos, aprūpinti save ir kitus nelegalia lietuviška spauda. Jie ne tik skaitė nelegalią lietuvišką spaudą, bet ir stengėsi ją dauginti hektografuodami. Taip išplatino padaugintą K. Jauniaus gramatiką. Matyt, atliko ir kitokių darbų? Be to, dar iki draugijos susikūrimo jie jau buvo atsiskyrę nuo lenkų organizacijų ir palaikė ryšius tarp lietuvių. Apie tai šiame veikale tikėjausi daugiau sužinoti.

Suabejojau dėl kai kurių vietovių pavadinimų, pateiktų lentelėse ar tekste. Pavyzdžiui, paminėtas Girminių dvaras Šiaulių apskrityje. Ar tai ne Gedminiai Lygumų valsčiuje? Girminių pavadinimo nėra apgyvendintų vietovių sąrašuose. O Guodžių dvaras ar tik nebus Puodžių? Tikrai aišku, kad ne Plonėno, bet Plonėnų dvaras. Ranka rašytos pavardės, pavardžių ir vietovių rašyba lenkų ar rusų raidėmis gal kai kada nelengvai perskaitoma. Abejoju, ar kada nors buvo dvaras Tulminių kaime Linkuvos valsčiuje ir parapijoje. To kaimo žinau kiekvieną sodybą ir mano jaunystės metais gyvenusius jame žmones. Dvaras, kuriame tulminiečiai atliko baudžiavą, buvo visai greta – Rimkūnai. Ribojosi Rimkūnų dvaro ir Tulminių kaimo žemės, kaimą nuo dvaro skyrė gal tik puskilometris. Rimkūnų dvaras iki 1831 m. sukilimo priklausė Karpiams. Po sukilimo perimtas į valstybės rankas ir išnuomotas. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jį nuomojo prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Chodakauskaitės-Smetonienės tėvas Antanas Chodakauskas. Jame lankydavosi ir pats būsimasis prezidentas, ir kiti tuo metu dar gimnazistai ar studentai, o vėliau žymūs lietuvių politikos bei kultūros veikėjai, tarp jų net Vincas Kapsukas.

Tikiu, kad naujausioji Antano Tylos knyga apie Tartu universitete ir veterinarijos institute mokslus ėjusius XIX a.–XX a. pradžioje lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos bajorų, dvarininkų, miestiečių, inteligentų ir valstiečių vaikus bus pratęsta atskiromis knygomis, kurios bus skirtos Maskvos, Peterburgo, o gal Odesos ir Kijevo ar kitose Rusijos aukštosiose mokyklose studijavusiems Lietuvos jaunuoliams. Jie ir vyko ten norėdami tapti reikalingi savajam kraštui, nes savosios alma mater neteko carizmo priespaudos metais. Labai viliuosi, kad ši knyga tik pirmoji kregždė.