„Istorija“. Mokslo darbai. 92 tomas
Žydrūnas MAČIUKAS. Lenkijos bajorai kryžiaus žygių į Lietuvą dalyviai XIV amžiaus antroje pusėje
Spausdinti

nprh_logo

Straipsnio rengimą ir leidybą finansavo Lenkijos Mokslo ir švietimo ministerijos Nacionalinė humanitarinių mokslų plėtros programa.

Žydrūnas Mačiukas – Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros lektorius, magistras; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111, Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsienio politika XV a., LDK istorija XV a., lokalinė istorija, taikomoji istorija.

Anotacija. Straipsnyje, remiantis viduramžių Vakarų Europos XIV a. pabaigos – XV a. pradžios herbynų (Gelre herbynas, Bellenville herbynas) informacija, skelbtais Vokiečių ordino, Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentais, gausia įvairių šalių istoriografija, siekiama atskleisti Lenkijos bajorijos – kryžiaus žygių į Lietuvą dalyvių – vaidmenį XIV a. pabaigos – XV a. pradžios Lietuvos istorijoje. Mėginama išskirti lenkų bajorų įsitraukimo į karines Vokiečių ordino akcijas, vadinamuosius „reisus“, etapus, išsiruošimo arba dalyvavimo žygiuose motyvus, taip pat pristatyti šių žygių dalyvių – lenkų bajorų – biografijas. Bendrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės tarpvalstybinių santykių fone XIV amžiaus pabaigoje – XV a. pr. siekta atsekti tolimesnius Lenkijos kryžininkų ryšius su Lietuva Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto aplinkoje.

Prasminiai žodžiai: Kryžiaus žygiai, Lenkijos bajorija ir Lietuva XIV–XV amžiais, „Garbės stalas“, Gelre herbynas, Bellenville herbynas.

Abstract. Based on the information from the armorials of medieval Western Europe of the late 14th century – early 15th century (Gelre Armorial, Bellenville Armorial), published documents of the Teutonic Order, the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania as well as abundant historiography of various countries, the article seeks to reveal the role of the Polish nobility – participants of the crusades to Lithuania in the history of Lithuania of the late 14th century – early 15th century. It attempts to single out the stages of involvement of Polish nobles in the military campaigns of the Teutonic Order, the so called "reises", the motives of preparation for the campaigns or participation in them, as well as to present the biographies of the participants – Polish nobles – in the military campaigns. In the background of the common inter-state relations of the Grand Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland at the end of the 14th – beginning of the 15th century, the article aims to track the subsequent relations between Polish crusaders and Lithuania in the environment of Lithuanian rulers Jogaila and Vytautas.

Key words: crusades, Polish nobility and Lithuania in the 14th–15th century, "Table of Honour" (Ehrentisch), Gelre Armorial, Bellenville Armorial

Įvadas

Vykdomo mokslinio projekto „Lenkijos bajorija Lietuvoje iki XVI a.“ keliamas tikslas – tirti Lenkijos bajorijos ryšių su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste istoriją XIII–XV amžiais, atskleidžiant įvairias jų formas – karybą, diplomatinę veiklą, dinastinius ryšius, ekonominius, kultūrinius santykius. Galutinis projekto rezultatas – biografinio žodyno parengimas.

Ankstyvoji Lietuvos ir Lenkijos ryšių istorija iš tiesų geriausiai apibūdintina lenkų istoriko Grzegožo Błaszczyko monografijos, skirtos Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijai, pirmojo tomo pavadinimo žodžiais „Sunki pradžia“ (Trudne początki). Tai komplikuota, neretai fragmentiška santykių, kuriuose matome tiek konflikto, tiek bendradarbiavimo pavyzdžių, istorija. Kaip neretai kaimyninių valstybių istorijoje būna, šio ankstyvojo laikotarpio dominante laikytina lietuvių karinių žygių į Lenkijos karūnos, Mazovijos žemes istorija. Istorikų darbuose atsiskleidžia ne tik lietuvių žygių, bet ir vadinamųjų lenkų belaisvių – Lietuvos žemių kolonizatorių – analizė ir jos kritika (W. Abraham, H. Łowmiański, J. Jurkiewicz, J. Ochmański, E. Gudavičius, G. Błaszczyk). Deja, ši ir kitos dvišalių istorinių santykių problemos nedaug ką leidžia pasakyti apie konkrečius Lenkijos bajorijos reprezentantus Lietuvoje iki XIV a. pabaigos. Tikimasi, kad mūsų tyrimas atidengs dar vieną paslapties šydą – Lenkijos bajorijos dalyvavimą žygiuose į Prūsiją prieš lietuvius XIV amžiaus antroje pusėje. Todėl ši problematika ir pasirinkta 2012 m. projekto tyrime, didelį dėmesį kreipiant į personalijų biografijų analizę, dalyvavimo „reisuose“ chronologiją bei šių kryžininkų ryšius su Lietuva vėlesniu laikotarpiu.

Tyrimas aktualus ir naujas, nes Lietuvos istoriografijoje pasirinktoji tema iš esmės nėra nagrinėta. Ji iki šiol neaptarta naujausiose studijose, skirtose Kryžiaus karų istorijai Baltijos regione, ar gausėjančioje Lietuvos ir Lenkijos santykių viduramžiais istoriografijoje, Lietuvos istorijos sintezėse [31; 33].

Šios temos pionieriumi laikytinas vokiečių istorikas W. Paravicini, kuris nagrinėdamas Kryžiaus karus ir jų dalyvius Europos riterijos kontekste panaudojo Europos viduramžių herbynų (Gelre, Bellenville) informaciją, o naujausiuose darbuose iškėlė ir P. Bourdieu kapitalų teorijos atspindį Kryžiaus žygių dalyvių karjeroje. Atskiri jo koncepcijos pavyzdžiai randa sąryšį su Lenkijos karūnos ir Mazovijos bajorijos atstovų biografijomis, apie ką detaliau ir mėginama pristatyti straipsnyje.

Lenkiškosios istoriografijos pasiekimai (K. Górski, J. Pakulski, S. Mikucki, L. Pudłowski, A. Supruniuk, M. Wilska ir kt.), kuriuose heraldinė informacija susiejama su konkrečių bajorų personalijomis, biografijos rekonstruojamos (dalis jų publikuota „Lenkijos biografinio žodyno“ tomuose), taip pat pristatomi šiame straipsnyje. Didžiausias dėmesys tyrimo metu buvo kreipiamas į daugybę Lenkijos bajorų – kryžiaus žygių dalyvių – XIV a. aštuntajame–devintajame dešimtmečiais. Preliminarūs tyrimai leidžia kalbėti apie buvusius, nors ir nelabai intensyvius, šių Lenkijos bajorų kontaktus su Lietuva – karinius, socialinius, politinius. Geriausi to pavyzdžiai galėtų būti lenkai kryžininkai, vėliau Vorsklos kautynių dalyviai, identifikuojami kaip karo belaisviai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto išduotų dokumentų liudininkai.

Pastaroji problematika nėra nauja tiek Lenkijos, tiek Lietuvos istorijos moksle. Kita vertus, tokiu atveju biografinis metodas, žvelgiant per konkrečių istorinių personalijų istorijas, dar nėra visapusiškai taikytas. Pažymėtina, kad atskirų autorių, ypač lenkų istorikų, darbuose (J. Fijalek, M. Kosman, G. Blaszczyk, A. Supruniuk) naudojamasi biografiniais elementais.

Aptariant Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą viduramžių kontekste, didžiausias istoriografijos dėmesys buvo kreipiamas į šiuos klausimus: Lenkijos ir Lietuvos unija, vedybų ir dinastijų sąjunga, karai ir teritoriniai ginčai dėl Haličo ir Voluinės, lietuvių grobiamieji žygiai į Lenkijos žemes (Mazovija, Mažoji Lenkija), dėl kurių kilo menamos lenkiškosios kolonizacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje polemika, Lietuvos ir Lenkijos pasienio klausimai (Palenkės inkorporavimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę problemos, vidinės kolonizacijos Palenkėje raidos tyrimai), taip pat nuolat besiplėtoję ir itin dinamišką pobūdį turėję Lietuvos ir Mazovijos kunigaikščių ir bajorijos santykiai, galiausiai, kiek menkiau tirti Lenkijos bajorijos dalyvavimo Kryžiaus žygiuose prieš pagonis lietuvius XIV a. istorijoje klausimai, kurie taip pat glaudžiai siejami su Lietuvos ir Mazovijos peripetijomis.

Lenkijos bajorijos atstovų dalyvavimas Kryžiaus žygiuose prieš lietuvius atskleidžia naujus, iki šiol menkai žinomus bajorijos ryšių su Lietuva aspektus Lietuvos istoriografijoje. Analizuojant XIV a. pabaigos – XV a. pirmosios pusės rašytinius šaltinius, buvo mėginama atsekti šių Lenkijos bajorijos atstovų ryšius ir jų vaidmenį vėlesniuose Lietuvos istorijos įvykiuose XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje.

Lenkijos bajorijos dalyvavimo Kryžiaus žygiuose į Lietuvą etapai

Lenkijos bajorijos dalyvavimo kryžiaus žygiuose klausimą istoriografijoje pirmasis iškėlė vokiečių istorikas Werneris Paravicini dar 1981 m. skelbtame straipsnyje [37, 25–28]. Sąlyginę tylą ankstesnėje istoriografijoje matyt, lėmė faktas, kad naratyvinių šaltinių informacija dažniausiai pasižymėjo bendro pobūdžio nuoroda apie dalyvaujančių žygiuose į Lietuvą riterių kiekybę (exercitus magnus, major exercitus quam prius, maximus exercitus, fratres cum maximo exercitu, magna expeditio, multi fratres et pugnatores, magna multitudo, potens exercitus) [38, 20–45] ar aukštą statusą (karaliai, kunigaikščiai), jų įvardijimą garbingiausių svečių sąraše. W. Paravicini pirmasis susiejo XIV a. antrosios pusės Gelderno grafo aplinkoje sukurto vadinamojo Gelre herbyno bei taip pat to laikotarpio Nyderlandų Bellenville herbyno informaciją apie juose pavaizduotus Lenkijos bajorijos herbus su galimais žygių dalyviais – Lenkijos bajorijos atstovais Marienburgo aplinkoje [40, 111–134; 39, 139; 34, 105; 49, 13, 21]. Šių herbynų informacija ir jos susiejimas su konkrečiomis Lenkijos bajorijos giminėmis leido identifikuoti dalies Lenkijos bajorų ryšius su Prūsija ir dalyvavimo žygiuose į Lietuvą chronologiją XIV a. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje [40, 139–140; 27, 39–57; 55, 31–55]. Lenkų istoriografijos tyrimus reprezentuoja K. Górskio, J. Pakulskio [27, 39–57], L. Pudłowskio [45, 5–12] bei A. Supruniuko [55, 31–56; 59, 52–83] tyrinėjimai, kuriuos savo ruožtu taip pat inspiravo žymiausių XIV a. antros pusės viduramžių Europos Gelre ir Bellenville herbynų tyrimai. Chronologiškai kiek senesnis Bellenville herbynas (L’Armorial Bellenville), sukurtas apie 1360–1400 m., buvo siejamas su Gelre herbynu ir tuo pačiu autoriumi – Gelderno grafo Vilhelmo I (1364–1402) heroldu Klaesu Heinenu (~ 1340/1345 m. – 1414 m.), (Claes Heinen, Heijnen, Heneysoen, Heinenzoon, Heijnenszoon), dar žinomu Gelre vardu. Naujausi tyrinėjimai, nors ir nekvestionuoja ryšio su Gelre herbynu, rodo, jog Bellenville herbynas buvo formuojamas kaip atskiras kūrinys [62, 15]. Šiame herbyne randama per 20 lenkų bajorijos atstovų herbų, kai kurie iš jų vaizduojami pakartotinai. Anot lenkų istoriko Juzefo Šymanskio (Józef Szymański), iš viso pateikti 22 Lenkijos bajorų herbai, du iš kurių siejami su Kryžiaus žygių prieš Lietuvą organizavimo dalyviais. Jie neįtraukti tiesiogiai į herbyną, bet pateikiami vadinamuosiuose prieduose. Viena herbų grupė sietina su 1372 m. žygio dalyviais (Korničas (Kornicz), Ostoja (Ostoja), Kiaulytė (Świnka), Odrovonžas (Odrowąż), Ogončikas (Ogon, Ogończyk), Antis (Gąska), Łekno, Szafgoczas, Jelita (Jelita) ir Beczas) bei 1375–1380 m. (Leliva (Leliwa), Ogončikas (Ogon, Ogończyk), Pravdičas (Prawda, Prawdzic), Įkartas (Korczak), Bogorija (Bogoria), Bużewojus). Kitų dviejų priedų atsiradimas susijęs su tiksliau nedatuotais riterių turnyrais (Ragai (Rogala), Leblowas, Bużewojus), taip pat 1380 m. kryžiaus žygiu (Gulbė (Łabęć), Pravdičas (Prawda, Prawdzic), Stoginė (Laska, Leszczyc) ir Pomianas (Pomian)). Penktajame priede patekęs Galvaraiščio herbas (Nałęcz) J. Šymanskio neidentifikuojamas [62, 15].

XIV a. paskutiniame ketvirtyje, maždaug 1370–1395 m., sukurtas kitas vienas išsamiausių vėlyvųjų viduramžių herbynas, vadinamas Gelre herbynu (Wapenboek Gelre) [1], kurio autoriumi laikomas jau minėtas Gelderno grafo heroldas Klaesas Heinenas [25, 68–73; 35, 121; 34, 103–104]. Herbyne pateikta per 1700 Europos monarchų, kunigaikščių, iškilių riterių herbų, tarp jų ir Vengrijos, Čekijos, Lenkijos karalysčių diduomenės herbai. Lenkijos atveju tai pirmiausiai Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I Andegaveno, Mazovijos kunigaikščio Siemovito IV, Silezijos kunigaikščių Liudviko I Teisingojo ir jo sūnaus Henriko VII, Vladislovo Opoliečio, Bolko III, Konrado II ir kitų kunigaikščių herbai, taip pat į heroldo informacijos lauką patekusių Lenkijos bajorijos atstovų herbai. XIV a. pabaigoje Nyderlandų diduomenė pakankamai aktyviai dalyvavo Prūsijos „reisuose“, vien heroldo senjoras, Gelderno grafas Vilhelmas I 1383–1400 m. Vokiečių ordino valstybėje lankėsi 7 kartus (1383–1384 m., 1385–1386 m., 1386–1387 m., 1388–1389 m., 1395–1396 m. ir 1399–1400 m.) [12, 305, 362, 374; 39, 60–65, 175]. Trečiojo žygio (datuojamo 1386 pabaiga – 1387 m. pradžia ir neįvykusio dėl netinkamo oro) Prūsijoje atveju lankėsi Vilhelmas I, Ostervanto grafas Vilhelmas (1365–1417), būsimasis Olandijos, Zelandijos, Hainau grafas Vilhelmas VI. Pastarojo žygio Prūsijoje metu lankėsi ir pats heroldas Gelre [14, 768–769; 67].

XIV a. Lenkijos bajorijos atstovų dalyvavimas Kryžiaus žygiuose į Lietuvą nepasižymėjo ryškesniu intensyvumu. Tai rodo vienetiniai paminėjimo atvejai rašytiniuose šaltiniuose. Lenkijos karalių Vladislovo I Uolektinio (1320–1333) ir Kazimiero III Didžiojo (1333–1370) valdymo laikais dėl įtemptų Vokiečių ordino valstybės ir Lenkijos karalystės santykių Lenkijos bajorai iš esmės nebuvo įsitraukę į šias karo kampanijas [27, 43]. Antra vertus, nepaisant XIV a. augusios Lenkijos ir Lietuvos konkurencijos dėl Haličo ir Voluinės žemių kontrolės, abipusiškai aktualus kryžiuočių ekspansijos faktorius neretai vedė ne tik prie konfrontacijos, bet ir bendradarbiavimo. Atskiras klausimas – į Lenkijos karūnos sudėtį neįėjusių istorinių Lenkijos žemių atstovų dalyvavimas žygiuose. Tokiu pavyzdžiu galima laikyti Silezijos Piastų, Silezijos bajorų, iš dalies Mazovijos bajorijos atstovus, kurie nebuvo Lenkijos karūnos valdiniai [19, 81; 39, 139]. Iš tų retų XIV a. pirmosios pusės ir vidurio kronikininkų paminėjimų apie Lenkijos žygių prieš pagonis dalyvius minėtina Jono Dlugošo kronikos 1322 m. žinia apie daugelio krikščionių, tarp jų riterių iš Lenkijos, Čekijos ir Meiseno, dalyvavimą žygiuose prieš pagonis [7, 155–156; 5, 209]. Lenkų istorikas G. Błaszczykas, suabejojęs šia J. Dlugošo informacija, atkreipė dėmesį, jog lenkų atveju tiksliai įvardintas tik Silezijos atstovas, Svidnicos kunigaikštis Bernardas, kuris taip pat ne Lenkijos Karūnos atstovas [19, 82; 30, 456]. W. Paravicinis savo fundamentinėje studijoje apie Europos riterius, Kryžiaus žygių į Prūsiją dalyvius, analizuodamas XIV a. vidurio ir antros pusės žygius, nurodo keletą atvejų, siejamų su Lenkijos atstovais – 1343 m. paminėtas žygio dalyvis ginklanešys, vardu Morval – „Lenkijos karaliaus“ atstovas, o 1369 m. – Karaliaučiuje atvykusi „Lenkijos karaliaus“ riterių ar ginklanešių grupė. Antra vertus, paties W. Paravicini nuomone, ši žinoma informacija nepakankamai konkreti, o antruoju, 1369 m. atveju, informacija galėjo būti susijusi ne tik su karinio žygio dalyviais, bet ir Kazimiero III Didžiojo pasiuntiniais Prūsijoje [39, 139]. Istoriografijoje, aptariančioje vėlesnių metų įvykius, jau po Kališo taikos sutarties sudarymo, 1343–1344 m. ar galbūt garsiajame 1345 m. žiemos žygyje, kurio dalyviai buvo ir Vengrijos karalius Liudvikas I, Čekijos karalius Jonas Liuksemburgas, Moravijos markgrafas Karolis bei Burbonės kunigaikštis Petras I ir Olandijos grafas Vilhelmas, tarp gausybės riterių (magna multitudo) nurodoma buvus ir Lenkijos bajorų [29, 113; 19, 82]. Vėlesniame 1366 m. Kryžiaus žygyje dalyvavo Gnievkovo Kujavijoje kunigaikštis Vladislovas Baltasis.

Situacija ženkliau keitėsi tik po Kazimiero III Didžiojo mirties, kai Lenkijos sostą paveldėjo Vengrijos karalius Liudvikas I Didysis (1370–1382) [27, 43]. Kurį laiką situacija išliko stabili, nes Lenkijos karalystės užsienio politikos interesai šiaurėje andegavenams nebuvo aktualūs. Liudvikui pirmiausiai rūpėjo Vengrijos karalystės interesai Balkanuose, kovos dėl Neapolio. Situacijos pokyčius galėjo išprovokuoti 1376 m. spalio–lapkričio mėn. įvykęs grėsmingas lietuvių kariuomenės žygis, kurio metu buvo pasiektos Krokuvos apylinkės ir tūkstančiai lietuvių buvo paimti kaip karo belaisviai [7, 347].

Atsakydama į išpuolį 1377 m. liepos–rugsėjo mėnesiais Liudviko I Andegaveno vadovaujama vengrų ir lenkų kariuomenė puolė ir užėmė Belzą, Cholmą, Horodlę. Spaudimo priemone lietuviams pasitarnavo ir lenkų įsitraukimas į Kryžiaus žygius Lietuvoje. K. Gorskio ir J Pakulskio tvirtinimu, Liudviko I žygyje dalyvavo Mažosios Lenkijos ir Sieradzo žemės bajorija, taigi tikėtina, jog į 1377–1378 m. kryžiuočių žiemos žygį, paskatintą karaliaus Liudviko I, galėjo įsitraukti Didžiosios Lenkijos bajorija [27, 44; 22, 302–314]. Tikslesni duomenys, remiantis herbynų analize, sietini su 1378–1379 m. informacija [68]. Jų skaičiavimais, šiame „reise“ galėjo dalyvauti iki 9 lenkų bajorijos atstovų, tarp jų Jonas „Jaška“ Bielikas, Jonas „Jaška“ Kustra, Ščiboras iš Ščiboro (vėliau padaręs karjerą Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio dvare), Petras Švinka, Strašas iš Bialačovo, Imbramas iš Rogovo, Kreslavas iš Kujavijos Kosciolo, Stošas Ramoldas iš Gorynės [27, 47–50]. Šiuo laikotarpiu galima pastebėti tam tikras tendencijas, kaip Lenkijos valdančioji dinastija rėmė bajorijos dalyvavimą žygiuose į Lietuvą. Štai Lenkijos karaliaus motina, regentė Elzbieta 1379 m. privilegija apdovanojo Sandomiro kaštelioną ir savo rūmų maršalką, būsimąjį 1380 m. žiemos žygio dalyvį Joną „Jašką“ iš Tarnovo [9, 325–327; 27, 44, 50–51; 23, 100–106]. Jono iš Tarnavo sūnūs Rapolas ir būsimasis Krokuvos vaivada Jonas iš Tarnovo suvaidino taip pat reikšmingą vaidmenį Lietuvos istorijoje XIV a. pab. ir ypač XV a. pirmos pusės įvykiuose. Pirmasis iš jų, Rapolas iš Tarnovo, žinomas kaip Vorsklos kautynių dalyvis, buvo patekęs į totorių nelaisvę. Krokuvos vaivados (1410–1432 m.) Jono iš Tarnovo veiklos neįmanoma pervertinti, atsimenant jo veiklą Didžiojo karo metu 1409–1410 m., 1413 m. Horodlės susitarimų metu, 1418 m. dalyvaujant Jogailos palydoje į Lietuvą, 1429 m. sausio mėnesį Lucko suvažiavime ir ypač 1429 m. pasiuntinybėje pas Vytautą, kur kartu su Krokuvos vyskupu Zbignevu Olesnickiu pasiūlė Lenkijos karūną Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. 1379–1380 m. žiemos žygyje, be šių svarbių kryžininkų, dalyvavo ženklesnis Lenkijos bajorų kiekis, galėjęs siekti apie 20 bajorų [27, 50–56; 20, 83], tarp jų Magnusas von Loebenas iš Silezijos, Jonas Pilikas, Jonas iš Tarnovo, Ivanas iš Klecės, Ščiboras iš Oglendowo, Bartošas iš Vezemburgo, Jonas iš Plonkovo, Abrahamas Socha ir kiti, kurių herbai palieka vietos personalijų alternatyvoms [27, 50–56].

Sąlyginai trečiąja Lenkijos bajorijos atstovų dalyvavimo Kryžiaus žygiuose į Lietuvą faze laikytinas periodas po Liudviko I Andegaveno mirties 1382 m. rugsėjo 10 d. Įpėdinystės klausimas sukėlė atvirą Lenkijos diduomenės konfliktą dėl galimo sosto paveldėtojo [28, 610–613, 615–618; 47; 46, 79–101]. Svarbų vaidmenį šiame kelerių metų periode suvaidino taikliai Henriko Samsonowicziaus pavadinta „Lenkijos Burgundija“ – Mazovijos kunigaikštystė ir jos pretendentas į Lenkijos karūną Siemovitas IV [57, 76–81; 56, 32–33]. Dar Liudvikui gyvam esant buvo dedamos pastangos, kad vienai iš jo dukterų, Marijai ar Jadvygai, būtų garantuota Lenkijos sosto paveldėjimo teisė. Tačiau netikėta valdovo mirtis šiuos planus sujaukė, suskaidydama diduomenę į skirtingas partijas. Didžioji Lenkijos bajorija pirmenybę teikė vyresniajai Liudviko I dukrai Marijai ir jos vyrui Brandenburgo markgrafui Zigmantui Liuksemburgiečiui. Antroji bajorijos grupė, susirinkusi Sieradze, karaliumi paskelbė Piastų dinastijos atstovą, Mazovijos kunigaikštį Siemovitą IV [54, 40–42; 53, 17–19]. Galiausiai, trečioji, Mažosios Lenkijos diduomenė, siekė kompromiso, tačiau vėliau parėmė jaunesniosios Liudviko I dukters Jadvygos kandidatūrą. Kovos dėl Lenkijos sosto kontekste svarbiu veiksniu tapo Siemovito IV ryšiai su Vokiečių ordinu, jo dvaro aplinkos, rėmėjų apsilankymai Prūsijoje, ordino teikiamos finansinės paskolos ir kt. Visa tai nulėmė, kad 1382–1385 m. formavosi intensyvūs Siemovito IV dvaro ir jo rėmėjų ryšiai Prūsijoje. Dalis iškilesnių jo rėmėjų vardų paminėti 1385 m. „Garbės stalo“ dalyvių sąraše, tarp jų minėtini Bartošas iš Vezemburgo, Petras Švinka, Krzeslavas iš Kujavijos Koščiolo [54, 40–42]. Būtent šie asmenys išliko aktyviausiais Siemovito IV kandidatūros į Lenkijos sostą rėmėjais.

Lenkų bajorai – Kryžiaus žygių į Lietuvą dalyviai

Šioje straipsnio dalyje verta plačiau pristatyti konkrečias Lenkijos bajorijos personalijas, pasižymėjusias kaip planuotų Kryžiaus žygių į Lietuvą dalyvius. Visas šias personalijas vienijantis veiksnys vėlesni jų ryšiai Su Lietuva, nors ir fragmentiški, jau po Jogailos karūnacijos Lenkijos karaliumi. Taip pat įsidėmėtina, kad didžioji šios bajorų grupės dalis buvo svarbūs XIV a. antros pusės ir pabaigos Lenkijos politinio gyvenimo žaidėjai. Dauguma jų buvo glaudžiai susiję su Mazovijos kunigaikštystės Piastų dvaro aplinka, o per jį turėjo galimybę geriau pažinti ir santykių su Lietuva subtilybes. Iškalbinga, kad vėlesniu laiku, 1399 m. Vorsklos karinėje kampanijoje, dalyvavo trys Mazovijos vaivados, iš kurių du Abrahamas Socha ir Jonas Pilikas minėtini tarp kryžininkų. Priklausomybė opozicinei Mazovijos Piastų partijai nesutrukdė kai kuriems iš jų daryti karjerą naujojo Lenkijos karaliaus Jogailos dvare.

Iš Lenkijos bajorijos atstovų, dalyvavusių Kryžiaus žygiuose į Lietuvą, savo padėtimi ir karjera pasižymėjo iš Dobrynės žemės kilęs bajoras, vėliau Plocko vaivada (1383–1399 m.) Abrahamas Socha iš Sčytno ir Borkovo (Abraham Socha ze Szczytna, z Borkowa, 1350–1399 m.) [34, 115; 3, 742; 11, 738–739; 34, 115; 56, 121–124]. Abrahamo giminė priklausė Galvaraiščio (Nałęcz) herbui. Abrahamas Socha gimė apie 1350 m. ar 1355 m. [32, 117–120; 60, 8; 58, 610] įtakingoje Didžiojoje Lenkijoje, Dobrynės žemės giminėje. Informacija apie tėvus yra itin skurdi, žinomas tik jo tėvo vardas – Sedživojus [55, 45; 58, 610]. A. Sochos karjera glaudžiai susijusi su Mazovijos kunigaikščių dvaru ir dėl to susiformavusiais asmeniniais ryšiais. Jaunystėje Abrahamas Socha išėjo riterystės ir dvaro gyvenimo mokslus kunigaikščio Siemovito III dvare. Būdamas būsimojo Mazovijos kunigaikščio Siemovito IV (1352–1426) bendraamžis ir jaunystėje palaikęs bičiuliškus santykius, po Siemovito III mirties 1381 m. jis tapo vienu artimiausių kunigaikščio Siemovito IV aplinkos atstovų. Jono Dlugošo kronikoje jis iškyla kaip aktyvus 1382–1385 m. Siemovito IV planų, siekiant Lenkijos karūnos, vykdytojas. Siemovito IV pasitikėjimas Abrahamu Socha buvo patvirtintas dar 1382 m. privilegija, suteikusia jam Borkovo, Mažojo Borkovo ir Šniedzanovo kaimus [60, 10]. Nėra tiksliai žinoma data, kada Siemovitas IV paskyrė jį į svarbias Plocko vaivados pareigas. Dabartiniai tyrimai leidžia teigti, kad tai galėjo įvykti 1382–1383 m. sandūroje ar 1383 m. pradžioje. 1383 m. gegužės mėn. Kovalio miesto ir pilies užėmimo metu lenkų kronikininkas Jonas iš Čarnkovo titulavo jį Plocko vaivada [11, 738]. Jau kaip Plocko vaivada Abrahamas Socha suvaidina ženklų vaidmenį 1383–1385 m. Lenkijos vidaus karo metu, jo veikla atspindėta svarbiausioje to meto kronikininko Jono iš Čarnkovo kronikoje bei Jono Dlugošo reliacijoje [7, 121–122, 124]. 1383–1385 m. Lenkijos vidaus karų aprašyme Abrahamas Socha iškyla kaip impulsyvus, karingas riteris, nevengęs plėšti net Gniezno kapitulai priklaususius kaimus [11, 742].

Abrahamo Sochos Galvaraiščio herbas užfiksuotas ne tik minėtuose XIV a. antros pusės Gelre ir Bellenville herbynuose [1; 34, 114], tačiau ir vėlesniuose XV a. pirmosios pusės Vakarų Europos herbynuose – flamandų „Armorial Lyncenich“ ir su juo susietame „Codex Bergshammar“ [58, 610; 34, 114– 115]. Tai leidžia manyti, kad Abrahamas Socha buvo dažnas svečias Vokiečių ordino valstybėje bei aktyvus Kryžiaus žygių prieš Lietuvą dalyvis. Nėra įmanoma tiksliai nustatyti laiką, kada jis dalyvavo žygiuose į Prūsiją ir Lietuvą, greičiausia tai periodas iki 1382–1383 m., kai prasidėjo Lenkijos vidaus karas ir buvo paskirtas Plocko vaivados pareigoms 1383 m. Tikėtinas jo apsilankymas Vokiečių ordino valstybėje 1379–1380 m. žygio metu.

Akcentuotina tai, kad riteriškas Abrahamo Sochos charakteris, išryškintas Jono iš Čarnkovo kronikoje, pasireiškė jo gyvenimo pabaigoje ir turėjo tiesioginį ryšį su Lietuva. Jo riterystės idealų įgyvendinimu, o kartu dar vienu ryšių su Lietuva patvirtinimu tapo įsijungimas į Vytauto organizuotą karinę kampaniją prieš Aukso ordą 1399 m. Lenkų kronikininko Jono Dlugošo Vorsklos kautynių aprašyme, pateiktame žuvusiųjų lenkų sąraše, minimi Krokuvos vaivada Spitkas iš Melštyno (Spytko z Melsztyna), Čersko vaivada Jonas iš Leženicų (Jan z Leżenic), Varšas iš Michovo (Warsz z Michowa), Jonušas Vadvičius iš Dambrovnos (Hannusz Wadwic z Dąbrowny), Tomas Vierzynekas (Tomasz Wierzynek), Petras iš Miloslavio (Piotr z Miłosławia). Žuvusiųjų sąrašą užbaigia du ankstesnių Kryžiaus žygių į Lietuvą dalyviai, dar du Mazovijos vaivados – Abrahamas Socha ir Jonas Pilikas [7, 228; 51; 52]. Trijų aukščiausių Mazovijos kunigaikštystės pareigūnų – vaivadų Jono iš Leženicų, Abrahamo Sochos ir Jono Piliko – žūtis Vorsklos lauke nedviprasmiškai paliudija glaudžius ryšius tarp Mazovijos ir Lietuvos XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje.

Mazovijos kunigaikštį Siemovitą IV kelionėse į Marienburgą taip pat lydėjo Jonas „Jasiekas“ Pilikas [66, 278–279; 34, 111; 10, 823; 2, 43; 10, 569] (Jasiek Pilik, Jaśko Pilik) – Ragų (Rogala) herbas. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jis paminėtas dar Kazimiero Didžiojo dvare, kaip Ryčyvolės (Ryczywół) seniūnas [9, 823]. Po Mazovijos žemių padalijimo 1373 / 1374 m. užsimezgė jo ryšiai su Mazovijos Čersko ir Ravos kunigaikščiu Siemovitu IV. Joną Piliką taip pat galime charakterizuoti kaip tipiško riteriško gyvenimo būdo atstovą, narsų, aktyvų vėlyvųjų viduramžių riterį. Tai patvirtina jo dalyvavimas piligriminėje kelionėje į Santjago de Kompostelos sanktuariumą 1380 m. pradžioje [44, 65–72; 65, 165–169]. Karų su kitatikiais – maurais, totoriais, pagonimis (lietuviais) – kontekste vienas iš Kristaus apaštalų šv. Jokūbas, kurio palaikai saugoti Santjago de Kompostelos katedroje, buvo už tikėjimą kovojančių riterių patronas. 1382–1385 m., kaip ir Abrahamas Socha, Jonas Pilikas rėmė Siemovito IV pretenzijas į Lenkijos sostą. Už ištikimą tarnystę Siemovitas IV atsidėkojo užrašydamas Serpco miestą [55, 46]. Vargu ar jį galima įtraukti į 1379–1380 m. kampanijos Prūsijoje dalyvių sąrašą, atsimenant jo dalyvavimą piligriminėje kelionėje 1380 m. pradžioje.

Kita vertus, nekyla abejonių dėl Jono Piliko dalyvavimo Kryžiaus žygiuose į Lietuvą. Sėkmė ir narsa ankstesnėse kovose, matyt, užtarnavo ir deramą jo statusą tarp Prūsijoje viešinčių riterių. Vokiečių ordino didžiojo magistro ar didžiojo maršalo rengiamose Garbės stalo – „Mensa honoris“ [41, 15–16; 12, 370] – iškilmėse 1385 m. minimas ir Jonas Pilikas [4, 37]. Šią viduramžių riterių kultūros tradiciją Vokiečių ordine formavo legendinio karaliaus Artūro riterių Apskritojo stalo legenda. Jų organizavimo pradžia datuotina dar XIV a. viduryje, nors tėra išlikęs vienintelis, 1385 m. užrašytas, Garbės stalo dalyvių sąrašas. Tokios iškilmės pačioje Vokiečių ordino valstybėje organizuotos Karaliaučiaus pilyje sausio ar vasario mėnesiais, prieš naujo žygio pradžią [39, 316–322]. Neatsitiktinai tiek Gelre, tiek Bellenville herbyne Jonas Pilikas paminėtas kaip h(er) pylic, h(er)pilat [1; 55, 46]. Antroje devinto dešimtmečio pusėje Jonas Pilikas suartėjo su Varšuvos kunigaikščiu Jonušu I ir 1396 m. užtarnavo Čersko vaivados pareigybę [66, 278]. Gyvenimo pabaigoje dar kartą lankėsi Lietuvoje, kur, kaip ir kiti lenkų bajorai, dalyvavo Vytauto kariniame žygyje. 1399 m. rugpjūčio 12 d. Jonas Pilikas žuvo Vorsklos kautynėse [7, 528; 13, 82, 312].

Kitas Lenkijos bajorijos atstovas, dalyvavęs „reisuose“ į Lietuvą, buvo Strašas iš Bialačovo (Strasz z Białaczowa i Kościelnik) (mirė 1408 / 1409 m.) [64, 200–203], kilęs iš Sandomiero žemės – Odrovonžo (Odrowąż) herbas. Kaip ir prieš tai minėti bajorai (Abrahamas Socha, Jonas Pilikas), istoriniuose šaltiniuose Strašas minimas Mazovijos kunigaikščių aplinkoje. Strašo ryšius su Vokiečių ordinu paliudija abiejų herbynų informacija: Gelre herbyne jo vardas įrašytas kaip „her stresk“ [1; 34, 115; 64, 200], Bellenville herbyne – „her stroske“. Strašas iš Bialačovo 1385 m. pradžioje taip pat paminėtas kryžiuočių Garbės stalo Karaliaučiuje draugijoje 1385 m. [4, 37; 21, 220]. Ši informacija leidžia daryti prielaidą, kad jis buvo gerai žinomas riteris Vokiečių ordino aplinkoje, o tokį pripažinimą buvo užsitarnavęs iš ankstesnių žygių XIV a. aštuntajame dešimtmetyje. Neabejotina, kad jis dalyvavo 1385 m. „reise“ į Lietuvą [27, 40; 19, 83]. Su Strašo personalija ir jo žygių istorija sietinas dar vienas lenkų bajoras – Imbramas iš Rogovo, kurio herbas taip pat puikavosi Gelre herbyne [1; 34, 117]. Naujausios Strašo iš Bialačovo biografijos autorius istorikas M. Wilamowskis abejoja aktyvia jo veikla talkininkaujant Vokiečių ordinui, nurodydamas jo gana sėkmingą karjerą Jogailos dvare po 1386 m. Kita vertus, žinomi žygių dalyvių biografijos faktai, jų karjera Jogailos aplinkoje liudija, kad tai nebuvo visiškai susiję dalykai. Taip pat M. Wilamowskis nurodo, kad jau 1387 m. Strašas buvo siunčiamas Jogailos pasiuntiniu į Prūsiją, taigi buvo užtarnavęs naujojo valdovo pasitikėjimą. Mums aktualu, kad lituanistiniai šio lenkų bajoro kontaktai taip pat tęsėsi ir po Jogailos karūnacijos 1386 m. kovo 4 d. Strašas iš Bialačovo minimas naująjį karalių į Lietuvą lydinčioje delegacijoje, o Vilniuje rašytame 1387 m. birželio 1 d. Jogailos fundacijos Obolcų bažnyčiai akte jis figūruoja liudininkų sąraše kartu su dar dviem lenkų bajorais – Sončo kaštelionu Kristinu iš Koziegluvų bei Sandomiro vaiskiu Prendota Laska iš Zrenčycų [8, 19]. Lietuvos krikšto 1387 m. fone įsidėmėtinos ir 1387 m. vasario mėn. Vilniaus katedroje įvykusios Mazovijos kunigaikščio Siemovito IV ir Jogailos sesers kunigaikštytės Aleksandros vedybos [17, 475–476; 63, 150; 54, 49]. Šios dviejų dinastijų – Jogailaičių ir Piastų – sąjungos iškilmių dalyviu labai tikėtina buvo Strašas iš Bialačovo. Trečiasis jo apsilankymas Lietuvoje datuojamas 1390 m. žiemą, kai atsinaujino Jogailos ir Vytauto nesutarimai. Tuo metu Strašas dalyvavo Kameneco apgultyje bei buvo dar vieno Jogailos dokumento, išduoto 1390 m. vasario 12 d., liudininkų sąraše kartu su Sandomiro kaštelionu Krzeslavu iš Chodovo, Poznanės vaivada Bartošu iš Vezemburgo, Sončo kaštelionu Kristinu iš Koziegluvų, Gnievošu iš Dalevičių bei Kustra iš Kšyšovo [3, 537; 6, 16; 26, 33]. Ištikimybė naujai išrinktam Lenkijos karaliui Jogailai, matyt, lėmė tolimesnę Strašo karjerą Lenkijoje – 1390–1392 m. jis ėjo Lenčicos seniūno, o 1391–1407 m., veikiausiai iki pat mirties, – Malogoščio kašteliono pareigas.

Mažiau žinomas dar vienas žygių į Lietuvą dalyvis – Kreslavas iš Kujavijos Košciolo (Krzesław z Kościoła na Kujawach) – Ogončiko (Ogonczyk) herbas. Istoriniuose šaltiniuose jis pirmą kartą minimas tik XIV a. aštuntojo–devintojo dešimtmečio sandūroje. Kreslavas galėjo dalyvauti 1378–1379 m. sandūros žiemos žygyje į Lietuvą. Jo herbas net du kartus atvaizduotas Bellenville herbyne su prierašu „her tsesseler“. Šis faktas leidžia manyti, kad Kreslavas galėjo dalyvauti žygiuose keletą kartų. Kreslavo karjera taip pat siejosi su Mazovijos kunigaikščio Siemovito IV dvaru bei parama pastarajam siekiant Lenkijos karūnos. Vėlesniais metais žinoma jo ištikimybės priesaika Jogailai.

Bartošo iš Vezemburgo [42, 23–34; 44, 322–323] (Bartosz z Wezemborka, mirė apie 1393 m.; Buivolo (Tur) herbas) personalija, ko gero, viena „spalvingiausių“ iš žinomų lenkų bajorų – Kryžiaus žygių dalyvių. Jis taip pat vienas įtakingiausių Siemovitų partijos atstovų kovų dėl Lenkijos karūnos metu. Kartu šis bajoras garsėjo kaip Vakarų Europos riteriškųjų tradicijų adeptas – dalyvavo piligriminėje kelionėje į Santjago de Kompostelą, pasižymėjo riterių turnyruose Paryžiuje bei Prancūzijos karaliaus Karolio V dvare [44, 322–323; 55, 47; 21, 242]. Bartošo iš Vezemburgo vaidmuo buvo svarbus įgyvendinant Lenkijos karalystės XIV a. antros pusės diplomatijos ir dinastinės politikos planus. 1375 m. balandžio 14 d. Berne sudarant vedybų sutartį tarp Vengrijos ir Lenkijos princesės Marijos ir tuometiniu Brandenburgo markgrafo Zigmanto Liuksmeburgiečio, Bartošas iš Vezemburgo paminėtas kaip vienas iš sutarties liudytojų [43, 322]. Helenos Poličkuvnos teigimu, dalyvavimas sudarant šią vedybų sutartį tarp dviejų Vidurio Europos dinastijų atstovų tapo pretekstu, kad Bartošo iš Vezemburgo herbas patektų į minėtuosius XIV a. herbynus. Gelre herbyne Bartošo herbas ir įrašas po juo skelbia „Bartos van wesenborch“, Bellenville herbyne – „her bartus“. Bartošo iš Vezemburgo dalyvavimas žygiuose į Lietuvą, matyt, datuotinas laikotarpiu tarp 1375–1382 m. Vėlesniais metais Bartošas dar kartą lankėsi Lietuvoje, jau po Jogailos karūnacijos Lenkijos karaliumi, svarbiu Lietuvos krikšto įvedimo laikotarpiu 1387 m. pirmojoje pusėje. Tarp Lenkijos diduomenės atstovų, lydinčių į Lietuvą su krikšto misija grįžtantį karalių, buvo ir Bartošas iš Vezemburgo. Tą liudija 1387 m. vasario 17 ir 20 d. Vilniuje rašytose Jogailos privilegijose Vilniaus vyskupijai, bažnyčiai ir Lietuvos bajorams. Bartošo iš Vezemburgo vardas taip pat paminėtas liudytojų dalyje, kur jau eina ypač reikšmingas Poznanės vaivados pareigas [10, 6, 8, 14; 16, 2]. Nepamirština, kad tuo metu, 1387 m. pradžioje, į Lietuvą atvykusį Jogailą taip pat lydėjo Mazovijos kunigaikštis Siemovitas IV, atkeliavęs į tuoktuves su Jogailos seserimi Aleksandra. Gediminaičių ir Mazovijos Piastų santuoka įvyko Vilniuje, 1387 m. vasario mėnesį [17, 475–476; 63, 150; 54, 49] ir, kaip jau minėtas Strašas iš Bialačovo, Bartošas iš Vezemburgo taip pat buvo santuokos iškilmių dalyvis Vilniuje.

Abiejuose jau aptartuose XIV a. herbynuose vaizduojamas dar vienas lenkiškas herbas – Švinka. Bellenville herbyne minimas „her zwiinkiin“ ir vaizduojamas Kiaulytės (Świnka) herbas, Gelre herbyne jis vaizduojamas be aprašymo. Šis herbas siejamas su Siemovito IV dvare pasižymėjusiu bajoru Petru Švinka iš Strygo, Dobrynės žemės (mirė apie 1405 m.). Pirmieji jo paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose datuojami XIV a. septintojo dešimtmečio pabaiga – aštuntojo dešimtmečio pradžia, kuriuose jis traktuojamas kaip einantis Dobrynės stalininko, vėliau Dobrynės vėliavininko, o tarp 1371–1373 m. jau ir Rypino kašteliono pareigas [18, 432–433]. Siemovitui IV pareiškus pretenzijas į Lenkijos sostą, pastarojo šalininkų ir rėmėjų gretose atsidūrė ir Petras Švinka. Lenkų istorikės Anos Supruniuk teigimu, Petro Švinkos įsijungimą į Siemovito IV šalininkų gretas turbūt nulėmė jų pažintis lankantis Marienburge ir besiruošiant „reisui“ į Lietuvą. Tikėtina, kad tai buvo 1378–1379 m. žiemos periodu [55, 49].

Mažosios Lenkijos atstovai taip pat minimi Nyderlandų herbynuose. Tikėtina, kad vienu iš tokių buvo Ivanas iš Gorajos ir Klecės (Iwan z Goraja i Klecia) – Įkartų (Korczak) herbas. Gelre herbyne užrašytas kaip „her ywin van goray“ [1; 34, 113]. Nors informacijos apie jo veiklą nėra gausiai išlikę, įsidėmėtina, kad jis pateko į anksčiau minėtą 1385 m. Garbės stalo dalyvių sąrašą Karaliaučiuje, taigi taip pat priskirtinas prie 1385 m. žiemos „reiso“ kryžininkų [4, 37; 27, 40].

Kitas Mažosios Lenkijos bajoras, dalyvavęs „reisuose“ į Lietuvą, buvo Andrius Rzešotka (Andrzej Rzeszotko) – Gulbės (Łabędź) herbas (tikėtina, yra kilęs iš Sandomiro žemės) [55, 49]. Jis minimas XIV a. jau vidurio rašytinuose šaltiniuose, kaip ir daugeliu atvejų, Mazovijos dvare. Andriaus karjera prasidėjo dar valdant Siemovitui III, kuris jam suteikė Ciechanovo pastalininko pareigas, o 1376 m. Varšuvos stalininko pareigas. Keičiantis Mazovijos kunigaikščių kartoms, Andrius Rzešotka ir toliau tarnavo įpėdiniui Siemovitui IV, toliau kilo karjeros laiptais. Siemovitas IV jį skyrė į kunigaikščio dvaro maršalkos pareigas 1374–1385 m., o kartu jis lydėjo Mazovijos kunigaikštį Siemovitą IV jo kelionių į Prūsiją metu.

1385 m. žygio į Lietuvą dalyviu buvo iš Ciechanovo žemės kilęs bajoras Sasinas iš Bolkovo (Sasin z Bolkowa ar Sasin z Smarzewa, gimė apie 1350 m., žuvo garsiosiose Nikopolio kautynėse prieš turkus 1396 m. rugsėjo 25 d.) [36, 247–248; 56, 249–251] – Pravdičo (Prawda, Prawdzic) herbas. Kaip ir Bartošas iš Vezemburgo, tai buvo spalvinga asmenybė, riteriškos kultūros idealų adeptas, Kryžiaus karų į Lietuvą dalyvis ir krikščionybės gynėjas. Istoriniuose šaltiniuose jis paminėtas pakankamai vėlai – 1377 m. birželio 8 d. Mazovijos kunigaikščio Jonušo I dovanojimo akte, kai jau ėjo svarbias kunigaikščio rūmų maršalkos pareigas [36, 248; 55, 51]. Vėlesniais metais Jonušo I buvo paskirtas kaštelionu. Riteriškosios kultūros adoraciją jo asmenyje liudija Sasino sūnų vardai – Rolandas ir Turpinas, pasiskolinti iš herojinio epo „Rolando giesmė“ ir iš XII a. užrašytos kronikos Historia Caroli Magni ar Historia Karoli Magni et Rotholandi, dar žinomos kaip Turpino kronika ar pseudo Turpino kronika [50, 459]. Galėtume tvirtinti, kad XIV a. antrosios pusės Lietuva paliko gana ryškų antspaudą Sasino iš Bolkovo biografijoje. Dar 1382 m. Mazovijos kunigaikščiai rengė karinę kampaniją prieš Lietuvą dėl ginčytinų žemių Palenkėje valdymo. Lenkų kronikininkas Jonas iš Čarnkovo nurodo, jog 1382–1383 m. šios kampanijos įvykiuose Sasinas pasižymėjo vadovaudamas Drohičino pilies gynybai. Po lietuvių kunigaikščių pergalės pilies gynėjai, tarp jų ir Sasinas iš Bolkovo, buvo pakliuvę į lietuvių nelaisvę [11, 734–735]. Nors trūksta tikslesnių duomenų apie jo buvimą lietuvių nelaisvėje, matyt, tas laikas užtruko iki 1384 m. pabaigos, kai buvo sudaryta taikos sutartis. Lenkų istorikų tyrimuose nėra vienos nuomonės dėl Sasino dalyvavimo Kryžiaus žygiuose į Lietuvą chronologijos. A. Supruniuk manymu, pirmoji išvyka į Prūsiją datuotina tarp 1379 / 1380–1382 m., taigi iki minėtos Drohičino pilies gynybos. Tokią nuomonę ji grindžia Bellenville herbyno informacija. Antrasis Sasino iš Bolkovo apsilankymas Prūsijoje datuojamas 1385 m. pradžia, kai jo vardas buvo įtrauktas į Garbingojo stalo dalyvių sąrašą [4, 37; 55 51]. Grįžimas iš lietuvių nelaisvės sutapo su nauju riteriško aktyvumo prasiveržimu. G. Błaszczyko teigimu, neabejotinas Sasino iš Bolkovo dalyvavimas 1385 m. kryžiuočių žygyje kartu su kitais lenkų atstovais: Strašu iš Bialačovo, Ivanu iš Gorajos, Jonu Piliku, Pauliumi iš Radzanovo [19, 84].

Paulius iš Radzanovo (Pawel (Paszko) z Radzanowa, mirė 1408 / 1409 m.) – Mazovijos kunigaikščio Jonušo I dvaro atstovas [61, 395–396], lankęsis Prūsijoje 1385 m. pradžioje. Tiksli jo gimimo data nėra žinoma. Dar 1376 m. balandį paskirtas Varšuvos vėliavininku. 1380 m. viduryje kartu su jau žinomais Lenkijos bajorijos atstovais Jonu Piliku, Bartošu iš Vezemburgo vyko į piligriminę kelionę Santjago de Komposteloje. Tai patvirtina 1380 m. balandžio 10 d. Aragono karaliaus Petro IV išduotas apsaugos raštas [61, 395]. Po 1383 m. suartėjo su kunigaikščio Siemovito IV dvaru. 1385 m. Paulius iš Radzanovo rėmė Siemovito IV kandidatūrą į Lenkijos sostą. Jis taip pat lydėjo kunigaikštį į Krokuvą 1385 m. gruodžio mėnesį. Nuo 1388 m. buvo Bielsko seniūnas. XIV a. paskutiniajame dešimtmetyje ėjo ir Plocko vėliavininko pareigas. Lituanistiniai jo ryšiai susiję su Pauliaus iš Radzanovo vardo paminėjimu 1385 m. Garbingojo stalo dalyvių sąraše [4, 37].

Dalyvavimo Kryžiaus žygiuose priežastys

Istoriografijoje ne iki galo atsakyta į klausimą, kokie motyvai skatino Lenkijos bajoriją dalyvauti žygiuose į Lietuvą? K. Górskio ir J. Pakulskio tyrimuose daroma išvada, jog svarbios buvo dvi aplinkybės: visų pirma, glaudūs Siemovito IV ryšiai su kryžiuočiais (neatsitiktinai Ordino šaltiniuose jis minimas kaip „patikrintas kryžiuočių draugas“ [1; 15, 484]); antroji aplinkybė – bendras Mazovijos ir Vokiečių ordino karinis interesas ir priešas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Anos Supruniuk manymu, kritikos neatlaiko ypač antroji aplinkybė, dėl kurios natūraliai kyla klausimas, kodėl šiuose žygiuose nerandame paminėjimų apie bajorus iš kunigaikščio Jonušo I Mazovijos žemių, kurios labiau kentėjo nuo lietuvių antpuolių ir turtingesnių bajorų giminių atstovų? Kaip alternatyvą jau minėtoms aplinkybės lenkų istorikė iškelia Lenkijos sosto paveldėjimo problemą XIV a. antrojoje pusėje. Egzistavę susitarimai tarp Kazimiero Didžiojo ir Liudviko Didžiojo iki galo neužkirto kelio šalutinėms Piastų giminės linijoms (vienos iš kurių atstovu buvo Siemovitas IV) pretenduoti į sostą. Kartu esama padėtis lėmė atskirų politinių grupių telkimąsi aplink potencialius kandidatus. Bajorų dalyvavimas Kryžiaus žygiuose į Lietuvą su Mazovijos Piastų atstovu rodė jų paramą kandidatui, reprezentuojančiam senąją valdovų dinastiją, priešpastatant ją svetimšaliams andegavenams [55, 44]. Plėtojant šią lenkų istorikės tezę, vertėtų sugrįžti prie W. Paravicini išdėstytų minčių apie Kryžiaus žygių dalyvių motyvus atsižvelgiant į P. Bourdieu „kapitalų teoriją“ – ekonominį, kultūrinį, socialinį bei simbolinį kapitalą, kapitalų lauko ir konvertuojamumo aspektą [41, 11–12]. Lenkijos bajorų ir pirmiausiai paties Siemovito IV asmens kontekste atkreiptinas dėmesys į vadinamąjį simbolinį ir socialinį kapitalą. Vertindamas Kryžiaus žygių į Lietuvą organizaciją ir juose dalyvavusios Europos riterijos motyvus jungtis į šiuos žygius W. Paravicini jau anksčiau minėtą Garbės stalo ceremoniją P. Bourdieu kapitalų teorijos kontekste traktuoja kaip aukščiausią viduramžių kilmingųjų kultūrinio institucionalizuoto kapitalo formą. W. Paravicinio tyrimai parodė, kad dalyvavimas Garbės stalo pietuose garantavo ir kviečiamųjų riterių žinomumą, užtikrindavo patekimo į minėtuosius XIV a. herbynus kelius, o tai, anot W. Paravicini, pagal P. Bourdieu kapitalų koncepciją reiškė kilmingojo asmens socialinio kapitalo augimą [41, 15–16]. Nemenkos ekonominio kapitalo investicijos į pasirengimą ir išvykimą į Prūsiją pačiam kunigaikščiui ar su juo vykstantiems bajorams galėjo reikšti jų socialinio prestižo augimą. Anot W. Paravicini, kilmingas asmuo dalyvaudamas žygyje tokiu būdu didino savo socialinį kapitalą, valdovų ir riterių susitikimai, pagerbimai taip pat sudarė simbolinį garbės kapitalą, tikėtina, reikalingą potencialiam kandidatui į Lenkijos sostą. Lenkijos bajorijos atveju išlaidos, skiriamos dalyvauti žygyje, simboliškai grįždavo per socialinio kapitalo ar institucionalizuoto kultūrinio kapitalo formas. Tai atspindi lenkų bajorų Strašo iš Bialačovo, Pauliaus iš Radzanovo, Jono iš Kempos, Ivano iš Gorajos ir Klecės, Jono Piliko, Sasino iš Bolkovo pagerbimas vadinamajame „Garbės stale“. Fragmentiškai atkuriamos šių ir kitų lenkų kryžininkų biografijų detalės leidžia manyti, kad daliai iš jų tokios simbolinio ar socialinio statuso formos buvo pakankamai svarbios, ir tai reprezentuoja kai kurių iš jų dalyvavimas piligriminėse kelionėse, įsitraukimas į kitus „karštus“ XIV a. pabaigos konfliktus, riteriškos kultūros pažinimas ir pripažinimas. Tam tikrais atvejais dalyvavimas Kryžiaus žygyje galėjo lemti ir kopimą karjeros laiptais senjoro dvare.

Išvados

  1. XIV a. Lenkijos bajorijos atstovų dalyvavimas Kryžiaus žygiuose į Lietuvą nepasižymėjo ryškesniu intensyvumu, nors rašytiniai šaltiniai fragmentiškai užsimena apie 1322 m., 1343 m., 1345 m., 1369 m. žygiuose galėjusius būti Lenkijos atstovus. Situacija ženkliau keitėsi po Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo mirties, valdančiosios dinastijos pasikeitimo ir suintensyvėjusių lietuvių karinių žygių 1376 m. rudenį. Kaip atsakas į šias lietuvių karo kampanijas tapo Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I Andegaveno 1377 m. žygis prieš Lietuvą bei ryškesnis lenkų bajorų įsitraukimas į 1377–1378 m., 1378–1379 m., 1379–1380 m. Vokiečių ordino organizuojamus žiemos žygius. Tai liudija ir Lenkijos bajorijos herbų atsiradimas po Liudviko I Andegaveno mirties 1382 m. rudenį. Įtemptas 1382–1385 m. periodas, kai buvo keliamos kandidatūros į Lenkijos karalystės sostą, nenutraukė dalies Lenkijos politinio elito ir bajorijos ryšių Marienburgo dvare. Šiuo laiku intensyvėjo vieno iš kandidatų, Mazovijos kunigaikščio Siemovito IV, dvaro ir jo rėmėjų ryšiai Prūsijoje. Nemaža dalis iškilesnių jo rėmėjų, vykę į Prūsiją kaip kryžininkai, buvo paminėti 1385 m. „Garbės stalo“ dalyvių sąraše, dėl to šių bajorų herbai puikavosi Gelre ir Bellenville herbynuose.
  2. Vertindami Lenkijos bajorijos įsitraukimo į Kryžiaus žygius prieš Lietuvą priežastis, Lenkijos istorikai atkreipė dėmesį į opozicijos karališkajai valdžiai ryšius su Vokiečių ordinu, bendrą priešą – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, galiausiai konkuruojančių ar naujai iškylančių kandidatų konkurencijos aplinkybes (Mazovijos Piastų atstovo Siemovito IV, kaip senosios valdovų dinastijos atstovo, supriešinimas su svetimšaliais andegavenais ar naujas svetimšalis kandidatas Jogaila). Remiantis vieno žymiausių Kryžiaus karų Baltijos regione tyrėjo Wernerio Paravicini analize, kurioje taikoma Pjero Bourdieu „kapitalų teorija“ Kryžiaus karų dalyvių „prasmingo švaistymo“ veiklai aptarti, galima teigti, kad dalies lenkų bajorų patekimas į Vokiečių ordino „Garbės stalo“ sąrašą, svarbų riteriškajam ceremonialui, Mazovijos kunigaikščio ir jo palydos apsilankymai Marienburge simbolizavo socialinio, simbolinio ar garbės kapitalo augimą, nedviprasmiškai įtvirtintą ir jau minėtuose XIV a. pabaigos Vakarų Europos herbynuose.
  3. XIV amžiaus pabaigos – XV a. pradžios Lenkijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltinių tyrimai leidžia kalbėti apie buvusius, nors ir ne labai intensyvius, šių Lenkijos bajorų – kryžininkų – vėlesnius ryšius su Lietuva – karinius, socialinius, politinius. Geriausi to pavyzdžiai galėtų būti lenkai kryžininkai, vėliau Vorsklos kautynių 1399 m. rugpjūčio 12 d. dalyviai (Mazovijos vaivados Abrahamas Socha, Jonas Pilikas), identifikuojami kaip karo belaisviai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Sasinas iš Bolkovo), Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto išduotų dokumentų liudininkai (Bartošas iš Vezemburgo, Strašas iš Bialačovo) ar Mazovijos kunigaikščio Siemovito IV ir Jogailos sesers Aleksandros santuokos iškilmių dalyviai Vilniuje 1387 m. vasario mėnesį (Bartošas iš Vezemburgo, Strašas iš Bialačovo).

Šaltiniai ir literatūra

  1. Armorial de Gelre. Prieiga per internetą: <http://www.heraldique-europeenne.org/Armoriaux/Gelre/index.html>.
  2. Codex diplomaticus et commemorationum Masoviae generalis. Wyd. J. K. Kochanowski. Warszawa, 1919.
  3. Codex Diplomaticus Poloniae. Wyd. L. Rzyszczewski, A. Muczkowski. Warszawa, 1848– 887, t. II.
  4. Codex diplomaticus Prussicus. Hrsg. von J. Voigt. Königsberg, 1851, bd. 4.
  5. Dusburgietis Petras Prūsijos žemės kronika = Chronica terrae Prussiae. Parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė, žemėlapį sudarė Romas Batūra, vertė L. Valkūnas. Vilnius, 1985.
  6. Index actorum saeculi XV: ad res publicas poloniae spectantium. Ed. Anatolius Lewicki, 1888.
  7. Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście. Przekład Karola Mecherzyńskiego. Kraków, 1868, t. 3, ks. 9, 10.
  8. Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej. Wyd. Jan Fijałek i Władysław Semkowicz, Kraków, 1932–1948, t. 1 (1387–1507).
  9. Kodeks dyplomatyczny Malopolski. Wyd. F. Piekosiński. Kraków, 1887, t. 3 (1333–1386).
  10. Kodeks dyplomatyczny Wielkopolski. Poznań, 1879, t. 3: Zawiera numera 1293–2053, lata 1350–1399.
  11. Kronika Jana z Czarnkowa. Monumenta Poloniae historica. Lwów, 1872, t. 2.
  12. Marburgietis Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999.
  13. Monumenta Poloniae historica. Lwów, 1878, t. 3.
  14. Rekening-Kost der reise in Pruissen dos graaven van Oostervant van St. Martyn in winter 1386 tot 19. April 1387, onder hertoge Albrecht van Beieren. Scriptores Rerum Prussicarum. Leipzig, 1863, bd. 2.
  15. Scriptores rerum prussicarum. Bearb. M. Toeppen. Leipzig, 1866, bd. 3.
  16. Zbiór praw litewskich od roku 1389 do roku 1529, tudzież rozprawy sejmowe o tychże prawach od roku 1544 do roku 1563. Przygotował A.T. Hr. z Kościelca Działyński. Poznań, 1841.
  17. Balzer, Oswald. Genealogia Piastów. Kraków, 1886.
  18. Bieniak, Janusz. Piotr Świnka. Polski słownik biograficzny. Warszawa, 1981, t. XXVI/3, z. 110.
  19. Błaszczyk, Grzegorz. Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności. Poznań, 1998, t. 1.
  20. Błaszczyk, Grzegorz. Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności. Poznań, 2007, t. 2.
  21. Brzustowicz, Bogdan W. Turniej rycerski w Królestwie Polskim w późnym średniowieczu i renesansie na tle europejskim. Warszawa, 2003.
  22. Dąbrowski, Jan. Ostatnie Lata Ludwika Wielkiego 13701382. Kraków, 1918.
  23. Dworzaczek, Włodzimierz. Leliwici Tarnowscy. Warszawa, 1971.
  24. Dzieje Mazowsza do 1526 roku. Red. A. Gieysztor, H. Samsonowicz. Warszawa, 1994.
  25. Galbreath, Donald Lindsay. La Suisse féodale daaprds l’Armorial de Gelre. Archives Heraldiques Suisses, 1932, vol. 46.
  26. Gąsiorowski, Antoni. Itinerarium króla Władysława Jagiełły 13861434. Warszawa, 1972.
  27. Górski, Karol; Pakulski, Jan. Udział Polaków w krzyżackich rejzach na Litwę w latach siedemdziesiątych i osiemdziesiątych XIV stulecia. Zapiski Historyczne, 1987, t. LII, z. 3.
  28. Grodecki, Roman; Zachorowski, Stanisław; Dąbrowski, Jan. Dzieje Polski średniowiecznej. Opr. J. Wyrozumski. Kraków, 2011, t. 2: od roku 1333 do 1506.
  29. Kiaupa, Zigmantas; Kiaupienė, Jūratė; Kuncevičius, Albinas. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius, 1995.
  30. Kłodziński, Adam. Bernard świdnicki. Polski Słownik Biograficzny, t. 1. Kraków, 1935.
  31. Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje: mokslinių straipsnių rinkinys. Sudarė Rita Regina Trimonienė, Robertas Jurgaitis. Šiauliai, 2007.
  32. Kuczyński, Stefan Maria. Przynależność rodowa Abrahama Sochy wojewody płockiego. Miesięcznik Heraldyczny, 1938, nr. 7–8.
  33. Lietuviųlenkų santykiai amžių tėkmėje. Istorinė atmintis: straipsnių rinkinys. Moksliniai redaktoriai Jaroslav Volkonovski, Ryšard Gaidis. Vilnius, 2009.
  34. Mikucki, Sylwiusz. Rycerstwo slowianskie w Wapenboek Gerlego. Studia Źródłoznawcze, 1958, z. 3.
  35. Nijsten, Gerard. In the Shadow of Burgundy: The Court of Guelders in the Late Middle Ages. Cambridge: Cambridge University Press, 2004.
  36. Pacuski, Kazimierz. Sasin ze Smarzewa. Polski słownik biograficzny. Warszawa, Kraków, 1994, t. XXXV / 2, z. 145.
  37. Paravicini, Werner. Die Preussenreisen des europäischen Adels. Historische Zeitschrift, 1981, jg. 232.
  38. Paravicini, Werner. Die Preussenreisen des europäischen Adels. Sigmaringen, 1995, t. 2.
  39. Paravicini, Werner. Die Preussenreisen des europäischen Adels. Sigmaringen, 1989, t. 1.
  40. Paravicini, Werner. Heraldische Quellen zur Geschichte der Preussenreisen im 14. Jahrhundert, Ordines militares: Werkstatt des Historikers der mittelalterlichen Ritterorden. Quellenkundliche probleme und forschungsmethoden. Toruń, 1987, t. 4.
  41. Paravicini, Werner. Prasmingas švaistymas: žygiai į Prūsiją ir Lietuvą Pierre'o Bourdieu kapitalų teorijos požiūriu. Lietuvos istorijos studijos, 2010, nr. 26.
  42. Piwowarczyk, Dariusz. Poczet rycerzy polskich XIV i XV wieku. Warszawa, 2004.
  43. Polaczkówna, Helena. Bartosz z Wezemborga. Polski słownik biograficzny. Kraków, 1935, t. I.
  44. Polaczkówna, Helena. O podróżnikach średniowiecznych z Polski i do Polski. Miesięcznik Heraldyczny, 1937, vol. 5.
  45. Pudłowski, L. Udział rycerzy polskich w krzyżackich rejzach. Sprawozdania Poznańskiego Towarzystwa Przyjaciół Nauk. Wydział Nauk o Sztuce, 1991, nr. 108.
  46. Radoch, Marek. Z dziejów stosunków Mazowiecko – krzyżackich n przełomie XIV i XV wieku. Od starożytności do współczesności: Studia historyczne. Olsztyn, 1997.
  47. Radoch, Marek. Zarys działalności polityczno dyplomatycznej książąt mazowieckich wobec państwa krzyżackiego w Prusach w latach 13851407. Olsztyn, 1999.
  48. Rekening-Kost der reise in Pruissen dos graaven van Oostervant van St. Martyn in winter 1386 tot 19. April 1387, onder hertoge Albrecht van Beieren. Scriptores Rerum Prussicarum. Leipzig, 1863, bd. 2.
  49. Rimša, Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį. Vilnius, 2004.
  50. Viduramžių žodynas: sąvokos, reiškiniai, dalykai. Vilnius: Aidai, 2004. 607 p.
  51. Rowell, Stephen Christopher. Naujieji kryžiaus žygiuotojai: LDK ir Bizantijos santykiai XIV–XV a. sandūroje. Ar Vytautas Didysis buvo Lietuvos kryžiaus žygių prieš turkus bei totorius pradininkas? Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje. Sudarė R. R. Trimonienė, R. Jurgaitis. Šiauliai, 2007.
  52. Rowell, Stephen Christopher. Ne visai primintinos kautynės: ką byloja šaltiniai apie 1399 m. mūšį ties Vorsklos upe? Istorijos šaltinių tyrimai, 2008, t. 1.
  53. Sieradzan, Wiesław. Sąsiedztwo mazowiecko krzyżackie w okresie przemian politycznych w Europie Środkowo Wschodniej w latach 14111466. Toruń, 1999.
  54. Supruniuk, Anna. Mazowsze Siemowitów (13411442). Dzieje polityczne i struktury władzy. Warszawa, 2010.
  55. Supruniuk, Anna. O wyprawach do Prus rycerzy polskich i wojnie domowej w Koronie w latach 1382–1385. Zapiski Historyczne, 2000, t. 65, z. 2.
  56. Supruniuk, Anna. Otoczenie księcia mazowieckiego Siemowita IV (1374–1426): Studium o elicie politycznej Mazowsza na przełomie XIV i XV wieku. Warszawa, 1998.
  57. Supruniuk, Anna. Siemovit IV, Polski słownik biograficzny. Warszawa, Kraków, 1996, t. XXXVII / 1, z. 152.
  58. Supruniuk, Anna. Socha Abraham. Polski słownik biograficzny. Warszawa, Kraków, 1994, t. XXXIX / 4, z. 163.
  59. Supruniuk, Anna. U kresu wypraw krzyżowych. Udział rycerzy i stronników mazowieckich w krzyżackich rejzach na Litwę na podstawie XIV-wiecznych herbarzy. Teki Historyczne. Londyn, 1994–1995, t. 21.
  60. Supruniuk, Anna. Wojewoda Płocki Abraham Socha przyczynek do genealogii Nałęczów Mazowieckich. Szkice o rycerstwie mazowieckim XIV / XV wieku. Toruń, 2008.
  61. Swieżawski, Aleksander. Pawel (Paszko) z Radzanowa. Polski słownik biograficzny. Warszawa, Kraków, 1980, t. XXV / 2, z. 105.
  62. Szymański, Józef. Herbarz średniowiecznego rycerstwa polskiego. Warszawa, 1993.
  63. Tęgowski, Jan. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów. Poznań–Wrocław, 1999.
  64. Wilamowski, Maciej. Strasz z Białaczowa, Polski słownik biograficzny. Warszawa, Kraków, 2006, t. XLIV / 2, z. 181.
  65. Wilska, Małgorzata. Pielgrzymim szlakiem z Mazowsza do Composteli. Peregrinationes. Pielgrzymki w kulturze dawnej Europy. Rred. H. Manikowska, H. Zaremska. Warszawa, 1995.
  66. Wilska, Małgorzata. Pilik Jan (Jaśko). Polski słownik biograficzny. Warszawa, Kraków, 1981, t. XXVI / 2, z. 109.

Komentarai

  1. Rekening-Kost der reise in Pruissen dos graaven van Oostervant van St. Martyn in winter 1386 tot 19. April 1387, onder hertoge Albrecht van Beieren. Scriptores Rerum Prussicarum. Leipzig, 1863, bd. 2, s. 768–769: Heraud van Gelre, Gherle.
  2. Apie 1378–1379 m. žiemos žygius, vadovaujamus Balgos komtūro Dytricho Elnerio (apie vasario 16 d.) ir Osterodės komtūro Burhardo iš Mansfeldo (apie vasario 22 d.) žr. MARBURGIETIS, Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999, p. 159–160.

Gauta 2013 gruodžio 30 d.
Pateikta spaudai 2014 m. vasario 3 d.

Summary

Polish Nobles as Participants of the Crusades to Lithuania in the 2nd Half of the 14th Century

Based on the information from the armorials of medieval Western Europe of the late 14th century – early 15th century (Gelre Armorial, Bellenville Armorial), published documents of the Teutonic Order, the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania as well as abundant historiography of various countries, the article seeks to reveal the role of the Polish nobility as participants of the crusades to Lithuania in the history of Lithuania of the late 14th century – early 15th century.

The participation of Polish nobility in the crusades to Lithuania in the 14th century was not marked by prominent intensity, though written sources include fragmentary hints to possible participation of Polish representatives in the crusades of 1322, 1343, 1345, and 1369. More significant changes in the situation occurred after the death of Casimir III the Great, King of Poland, the change of the ruling dynasty and the intensified Lithuanian military campaigns – in the autumn of 1376. The 1377 campaign of Louis I, King of Hungary and Poland from the Angevin dynasty, against Lithuania and a more active involvement of Polish nobles in the winter campaigns of the Teutonic Order of 1377–1378, 1378–1379, 1379–1380 testified by the occurrence of the coats of arms associated with the Polish nobility became a response to Lithuanian military campaigns. The death of Louis I in the autumn of 1382 was followed by an intensive period of 1382–1385 marked by controversy over the succession to the throne of the Kingdom of Poland, which did not discontinue the relations of a part of the Polish political elite and the nobility in the castle of Marienburg. The time was marked by intensified relations between the manor of one of the candidates to the throne, Siemowit IV, Duke of Masovia, and his supporters in Prussia. A significant part of his more accomplished supporters went to Prussia as crusaders and they were mentioned in the list of participants of the "Table of Honour" (Ehrentisch) of 1385; through it, the coats of arms of these nobles made their way to Gelre and Bellenville armorials.

In the attempt to assess the reasons of involvement of Polish nobility in the crusades against Lithuania, Polish historians paid attention to the motives behind the relations of the opposition to the royal crown and the Teutonic Order, the Grand Duchy of Lithuania as the common enemy and, finally, the circumstances of competition of competing or newly emerging candidates (Siemowit IV of the Masovian Piast Dynasty as a representative of the old ruler dynasty against the foreign Angevin dynasty or a new foreign candidate Jogaila). According to the research of Werner Paravicini, one of the most outstanding researchers of the crusades in the Baltic region, on the application of Pierre Bourdieu’s "theory of capitals" in the activities of "meaningful waste" of crusaders, it can be stated that the access of a part of Polish nobles to the list of the "Table of Honour" important to the chivalrous ceremonial of the Teutonic Order, the visits of the duke of Masovia and his escort to Marienburg symbolised the growth of social, symbolic or honour capital unambiguously established in the afore-mentioned armorials of Western Europe of the late 14th century.

The studies of the sources of Poland and the Grand Duchy of Lithuania of the late 14th century – early 15th century enable us to speak about the subsequent, though not very intensive, relations of these Polish nobles-crusaders with Lithuania – military, social, political. Polish crusaders, would-be participants of the Battle of the Vorskla River of 12 August 1399 (voivodes of Masovia Abraham Socha, Jan Pilik) identified as prisoners of war in the Grand Duchy of Lithuania (Sasin of Bolków), witnesses of documents issued by Lithuanian rulers Jogaila and Vytautas (Bartosz of Wezembork, Strasz of Bialaczow) or participants of the marriage ceremony of Siemowit IV, Duke of Masovia, and Jogaila’s sister Alexandra in Vilnius in February 1387 (Bartosz of Wezembork, Strasz of Bialaczow) could be considered the best examples.