„Istorija“. Mokslo darbai. 92 tomas
Modestas KUODYS. Painūs „Lietuvos aido“ komentarai apie 1935 m. Suvalkijos ūkininkų streiko iniciatorius
Spausdinti

Modestas Kuodys – humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros lektorius; adresas: K. Donelaičio g. 52, LT-4424 Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinė, socialinė, kariuomenės istorija.

Anotacija. Straipsnyje analizuojama oficioze „Lietuvos aidas“ pateikta informacija apie 1935 m. ūkininkų streiko Suvalkijoje inspiravusias jėgas, atskleidžiamas šios informacijos prieštaringumas bei tai lėmusios aplinkybės. Pristatomos trys pagrindinės oficialios versijos, parodoma, kaip buvo kompromituojami streiko dalyviai.

Prasminiai žodžiai: Suvalkijos ūkininkų streikas, „Lietuvos aidas“, nacių Vokietija, komunistai, opozicija, Lietuvos Respublika 1918–1940 m.

Abstract. The article analyses the contradictory information about the initiators of the farmers’ strike in Suvalkija in 1935 published in the main pro-governmental newspaper Lietuvos aidas. It also aims to reveal the circumstances of this situation, to present three main official versions and to show how the participants in the farmers’ strike were discredited.

Key words: Farmers’ strike in Suvalkija, Lietuvos aidas, Nazi Germany, the Communists, opposition, Republic of Lithuania 1918–1940.

Įvadas

1935 m. ūkininkų streiko Suvalkijoje ekonominės priežastys, eiga, teisėsaugos veiksmai, nukentėjusieji ir nuteistieji – visa tai besidomintiems „smetoninės“ Lietuvos gyvenimu, jį tyrinėjantiems yra žinoma ir, regis, principinių diskusijų nekelia. Tokia nuomonė peršasi daugiausia dėl to, kad niekas iš akademinės aplinkos atstovų šia tema jau senokai nieko neparašė. Bet ar iš tiesų viskas toje istorijoje yra taip aišku, kaip atrodo iš pažiūros? Kas už tų neramumų slypėjo, kas juos įplieskė ar stengėsi įplieksti, kas ir kaip savais tikslais bandė pasinaudoti susidariusia situacija? – tai klausimai, į kuriuos tiesaus, įtikinamo atsakymo egzistuojanti istoriografija nepateikia. Reikalingi specialūs tyrimai. Norėtųsi, kad šis straipsnis taptų tam savotiška paskata. Jame viso labo apsiribojome išryškindami vieną siauresnį, tačiau pakankamai reikšmingą minėtos problemos aspektą – ganėtinai miglotus ir prieštaringus 1935 m. pabaigoje – 1936 m. svarbiausiame provyriausybiniame dienraštyje „Lietuvos aidas“ pateiktus aiškinimus apie neramumus Suvalkijoje inicijavusias jėgas. Mūsų tikslas – išanalizuoti šią informaciją ir įvertinti viešosios nuomonės formavimo tendencijas. Nuosekliai realizuoti pastarąjį siekį įgalina du pagrindiniai uždaviniai: 1) pristatyti oficiozo iškeltas versijas apie Suvalkijos įvykių kaltininkus; 2) paaiškinti tų versijų kaitos aplinkybes. Tai istoriografijoje dar atskirai nenagrinėti temos aspektai. Išsamiausią iki šiol faktografinį Suvalkijos ūkininkų streiko vaizdą 1958 m. išleistoje knygoje pateikė Juozas Leonavičiaus ir Jonas Maksimavičiaus [85]. Tačiau dėl sovietmečio konjunktūrinių imperatyvų tas vaizdas yra ganėtinai iškreiptas. Sąlygos subalansuotam, ideologinių dogmų nebesaistomam Suvalkijos ūkininkų streiko aplinkybių ir padarinių įvertinimui susidarė tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Nepaisant to, specialių darbų šia tema nepasirodė – ji būdavo prisimenama tik kaip nedidelis epizodas bendrame Lietuvos Respublikos raidos kontekste. Reikšmingiausias šiuo požiūriu kol kas yra istoriko Liudo Truskos įdirbis. Knygoje „Antanas Smetona ir jo laikai“ [92, 219–225] jis glaustai, bet įtikinamai parodė visą 1935 m. situacijos dramatiškumą. Atskirai dar paminėtinas ir kitas represijas prieš protestuotojus aptaręs autorius – Vidmantas Jankauskas [82, 191–199]. Taigi istorikus pirmiausiai domino pats ūkininkų streikas, o ne tai, ką apie jį žinojo visuomenė, kaip jį nušvietė žiniasklaida. Atliekant tyrimą tokia kryptimi daugiausia remtasi archyvine medžiaga, o spaudos informacija, kaip išfiltruota tuometinės cenzūros ir paveikta Vyriausybės primestų propagandinių įpareigojimų [93, 13–166; 87, 219–262], nelaikyta pakankamai reikšmingu tyrimo objektu. Tikriausiai dėl tokios išankstinės nuostatos Suvalkijos įvykių interpretacijų šalies informacinėje erdvėje problematika nesulaukė deramo dėmesio. Šiuo straipsniu kaip tik ir siekiama bent iš dalies užpildyti egzistuojančią istoriografinę nišą.

Pirmoji ir ankstyviausioji versija – „vokiečių darbas“

Suvalkijos ūkininkų streikas buvo bene pirmasis įvykis, kurį oficiozas iš karto įvardino kaip priešiškos valstybės agentų destruktyvios veiklos rezultatą, nors apskritai rimtų sukrėtimų Lietuvos vidaus gyvenime netrūko nuo pat jos posūkio autoritarizmo, oficialiai vadinto keliu „tautine linkme“. 1927 m. antroje pusėje šalį supurtė kairiosios opozicijos inspiruoti pučai, pagimdę plečkaitininkų judėjimą, kuris vėliau, remiamas Lenkijos, bandė surengti ne vieną įžūlią provokaciją [78,135–240]. 1930–1932 m. Lietuvos visuomenę supriešino tautininkų valdžios konfliktas su krikščionis demokratus gynusia Katalikų Bažnyčia [92, 219–225]. Tai sukomplikavo santykius su Vatikanu [83, 359–375]. Lyg to būtų maža, tuo pat metu valstybėje pasijuto pirmieji pasaulinės ekonominės krizės simptomai [91,138–152], įvyko skilimas valdančioje Lietuvių tautininkų sąjungoje: 1929 m. iš ministro pirmininko posto pašalinto Augustino Voldemaro radikalieji šalininkai ėmė ruoštis konfrontacijai, siekdami ryžtingai pakeisti šalies politinį kursą [77, 72–114; 89, 5–27]. Jie laikė prezidentą Antaną Smetoną perdėm nuosaikiu, stokojančiu ideologinio principingumo ir tvirtos rankos. Voldemarininkų ultradešiniosios ambicijos per kelerius ateinančius metus sukėlė ištisą didesnių ir mažesnių sąmokslų grandinę [60, 17]. Tačiau visus juos laiku išaiškino ir neutralizavo valstybės saugumo struktūros. Į viešumą pateko tik informacija apie pradinėje stadijoje subliuškusį pučą Kaune 1934 m. birželio 7-osios naktį. Jau tada šis įvykis buvo siejamas su „vienos nedraugiškos Lietuvai valstybės“ intrigomis [63]. Ir tuo metu, ir vėliau tą valstybę spaudoje vengta konkrečiai įvardinti, tačiau visiems ir be užuominų (nors jų netrūko) buvo aišku, kas turima omenyje. Lietuvos Respublika susidūrė su labai pavojinga ir galinga jėga, tad net ir simbolines priemones apsisaugoti nuo jos rūstybės, atsižvelgiant į to meto situaciją Europoje, visiškai galima suprasti. Klaipėdos kraštas, kurį Lietuva sėkmingomis karinėmis ir diplomatinėmis pastangomis plačios autonomijos teisėmis prisijungė 1923–1924 m., po dešimtmečio virto iš už kitapus Nemuno kurstomu ir kasmet vis labiau įsidegančiu vokiškojo revanšizmo židiniu [95, 9–90]. Jis kėlė rimtą grėsmę valstybės integralumui, o ilgesnėje perspektyvoje – ir nepriklausomybei, nes kėsinosi peržengti autonominės teritorijos ribas. Pavojingos tendencijos Klaipėdos krašte ėmė ryškėti dar iki nacionalsocialistų atėjimo į valdžią Vokietijoje [1]. Iš pradžių atrodė, kad jas pavyks prislopinti administracinėmis priemonėmis. Tokią viltį suteikė iš esmės palankus Lietuvai 1932 m. Hagos tribunolo verdiktas vadinamoje Oto Betcherio (Otto Böttcher) byloje, patvirtinęs centrinės šalies valdžios Kaune viršenybę prieš autonominius valdžios organus, tvarkant saugumo, užsienio politikos reikalus [96, 86–88]. Naujas Lietuvos Vyriausybės paskirtas gubernatorius Jonas Navakas tvarką Klaipėdos krašte 1933–1935 m. pabandė įvesti griežtomis policinėmis priemonėmis [94, 60]. Tam teisinį pagrindą suteikė 1934 m. vasario mėnesį įsigaliojęs „Tautai ir valstybei“ saugoti įstatymas [69]. Remiantis juo, per artimiausias kelias savaites buvo vykdomi Klaipėdos krašto nacionalsocialistinių organizacijų aktyvo areštai ir netrukus pradėtas didžiulis procesas Kariuomenės teisme, istoriografijoje žinomų lyderių Teodoro Zaso (Theodor Sass) ir Ernsto Noimano (Ernst Neumann) pavardėmis pavadinta byla [96, 136–143]. Proceso metu Vokietija, iki tol pasitenkinusi daugiau užkulisinėmis intrigomis, ėmėsi tiesioginio spaudimo įvairiomis formomis – nuo tulžingos propagandos [26], labai skausmingų ekonominių sankcijų iki demonstratyvaus bauginimo savo karine galia [79, 305]. Lietuvos vyriausybė, kad ir visaip stengdamasi toliau neprovokuoti didžiosios kaimynės, kartu bandė savo kariuomenę ir visuomenę [61, 230] parengti blogiausiam scenarijui – dienai, kai teks su ginklu stoti ginti nepriklausomybės. Šalyje pradėta organizuoti kryptingą karinę patriotinę propagandą. Tų dienų viešosios nuomonės formavimui būdingą ryžto ir atsargumo derinį gerai iliustruoja ši 1935 m. lapkričio 4 d. „Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms remti“ aplinkraščio regioniniams skyriams ištrauka: „Jau kuris laikas, kaip mūsų Vakarų kaimynas dažnai visai atvirai pareiškia, kad jie nori veržtis į rytus. Mes aiškiai suprantame jų norą lietuvių tautą nušluoti nuo žemės paviršiaus, ir ten, kur platus Nemunas banguoja, kur bėga skaidrioji Šešupė, kur Dubysos pakrantės žaliuoja, kur ošia mūsų girios ir tūno derlingi laukai, džiūgauti būsimuosiuose amžiuose. Jie sudarę slaptas sutartis su kitu klastingu kaimynu [1934 m. nepuolimo sutartis su Lenkija – M. K.] mums dar didesniu pavojumi gresia. Valanda rimta“ [7].

Oficialiai buvo pripažįstama, jog „ta priešiška kaimyninė valstybė“ jau pradėjo prieš Lietuvą nukreiptą „dvasinį karą“ su visomis jo atmainomis bei atributais: dezinformacija, Vyriausybės diskreditacija, psichologiniu spaudimu ir bauginimais, kuriais siekta sutrikdyti, supriešinti visuomenę, pasėti kapituliacines nuotaikas [10; 47]. Valstybės saugumo departamentas net kvietėsi į pagalbą muitininkus, kad šie padėtų sulaikyti į Lietuvą slapta iš Vokietijos gabenamus piktos propagandos prisodrintus laikraščius [4].

Štai tokių faktų ir procesų kontekste tuometinė Lietuvos valdžia, krašto apsaugos struktūros [5] vertino šalies gyvenimą sutrikdžiusius įvykius – visų pirma 1935 m. rugpjūčio 20 d. Suvalkijoje prasidėjusius neramumus, pačių jų dalyvių pavadintus „ūkininkų streiku“. Jis truko beveik dešimt dienų: ūkininkai atsisakė tiekti savo produkciją perdirbimo bendrovėms, blokavo kelius, gąsdino nenorinčius prisidėti prie protestų. Įvyko keletas kruvinų susidūrimų su policija (Veiveriuose ir kitur), kai streikininkai pabandė išvaduoti suimtus bendrininkus. Kad situacija šiame pasienio regione komplikuojasi ne be didžiosios Vakarų kaimynės paramos Valstybės saugumo policija galėjo spręsti iš surinktų žinių apie aktyvią vokiečių žvalgybos veiklą [75, 232–238]. „Nematomas frontas“ tuo metu „pasislinko“ iš Klaipėdos krašto į Pietų Lietuvą ir galėjo plisti toliau. Vietos vokiečių organizacijos, pirmiausiai Kulturverbandas, taip pat dalyvavo šiame procese [81, 40–51]. Sąlygos jų destruktyviai veiklai buvo ypač palankios Vilkaviškio apskrityje, kur gana reikšminga dalis gyventojų dėl konfesinių, kultūrinių ir istorinių priežasčių buvo linkę labiau įsiklausyti į iš Rytprūsių sklindančius „padrąsinimus“. Tarp toje apskrityje sulaikytų ir vėliau nubaustų streiko dalyvių buvo gana nemažai etninių vokiečių [84, 20].

Visa tai leido dėl neramumų iš karto apkaltinti Vokietijos agentus [65]. Tik šiek tiek vėliau imta aiškinti, kad šia jų sukurta situacija savo tikslais bandė pasinaudoti ir Lenkija, ir komunistai, ir legalios lietuvių opozicinės partijos [14; 59; 29; 11]. Tokia eiliškumo seka, viena kitą papildydamos (ir praplėsdamos), „Lietuvos aide“ buvo pateiktos trys pagrindinės oficialios įvykių Suvalkijoje kilmės versijos. Berods, jokiame akademinei lietuvių istoriografijai priskirtiname darbe vokiškojo veiksnio įtaka inspiruojant ūkininkų streiką nėra pripažįstama kaip lemiama. Išties, susidariusi situacija Berlynui buvo naudinga, tačiau jis neturėjo tiek įtakos Užnemunės ūkininkams, kad manipuliuotų jais tarsi marionetėmis. Tačiau „Lietuvos aidas“ prasidėjusių neramumų šaknis pirmiausia „atkasė“ Rytprūsiuose. Pluošte straipsnių pabandyta pateikti tai patvirtinančių įrodymų – prisipažinimų, paliudijimų, daiktinių įkalčių [72; 43; 65; 64; 66]. Tuo siekta parodyti visuomenei, jog Lietuvos pretenzijos – ne prasimanymai. Tačiau tokio atviravimo didžiajai Vakarų kaimynei spaudoje gana greitai atsisakyta. Neatlaikiusi Vokietijos spaudimo ir nesulaukdama paramos iš šalies, Lietuva ėmė daryti nuolaidas – 1935 m. pabaigoje pakoregavo, o ilgainiui ir panaikino bausmes Zaso ir Noimano procese nuteistiems asmenims, sušvelnino nacionalsocialistams nepalankią politiką Klaipėdos krašte. Dėl to Berlynas ėmė kalbėti taikesniu tonu ir kelerius metus Kauno atvirai nebešantažavo. Lietuvos spauda savo ruožtu stengėsi palaikyti šią „normalizuotą“ dvišalių santykių atmosferą. „Apgailėtinų įvykių“ iniciatorių Suvalkijoje imta ieškoti nebe kitapus Nemuno, bet krašto viduje. Jų rasti sunkumų nekilo – „priešvalstybinis gaivalas“, kaip oficialiai teigta, šaliai patiriant ekonominius sunkumus, ėmė atkakliai kelti galvą.

Antroji versija – „komunistai prisipažino“

Toks tiesmukas tvirtinimas 1935 m. pabaigoje – 1936 m. oficialiai buvo išsakytas ne kartą [67; 33; 71]. Dėl aukščiau aptartų aplinkybių, ūkininkų sukurstymu nustojus kaltinti Vakarų kaimynę, šalies piliečių dėmesį pasistengta nukreipti į Rytų pusę. Iš ten kylančios grėsmės Lietuvos valdžiai ir visuomenei nebuvo naujiena – Kominterno agentūra XX a. trečiajame dešimtmetyje nuolat kaltinta bandymu sugriauti valstybę iš vidaus. Tik 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas, kaip spaudoje kartota kasmet minint šio įvykio sukaktis, toms pragaištingoms pastangoms sudavė stiprų smūgį [22; 24;23]. Todėl kurį laiką „revoliucinės situacijos“ problema nebeatrodė aktuali. Bet ketvirtojo dešimtmečio viduryje padvelkė nauji vėjai. Sovietų sąjungai suaktyvėjus tarptautinėje arenoje, komunistų internacionalas iškart iškėlė atnaujintų, progresyviai skambančių lozungų. Svarbiausias jų – kurti „antifašistinius liaudies frontus“, sudarytus iš plataus spektro kairiųjų ir demokratinių visuomenės grupių, kaip taktinis sprendimas – efektyviai pasipriešinti „reakcingiausių stambiojo kapitalo pagimdytų jėgų“ įsigalėjimui [16, 38–45]. Ekonominės krizės nukamuotoje ir politinių prieštaravimų draskomoje Europoje pasėta propagandinė sėkla gana greitai davė vaisių. Tie vaisiai ne visur buvo vienodai nuodingi. Antai Prancūzijoje kilo tik šiokia tokia politinė sumaištis, o Ispanijoje viskas virto kruvinu beveik trejus metus trukusiu pilietiniu karu. Kitose žemyno valstybėse konfrontacija tarp kairiųjų ir dešiniųjų jėgų taip pat paaštrėjo. Šio proceso idėjinė įtaka netrukus pasiekė ir Lietuvą. Nelegaliai platinamuose atsišaukimuose „pažangūs visuomenės sluoksniai“ irgi raginti „stabdyti fašizmą“, kurį pagal Kominterno kriterijus esą visiškai įkūnijo Musolinio Italiją mėgdžiojantis ir Vokietijai pataikaujantis Antano Smetonos režimas [3]. Nors platus „Antifašistinis liaudies frontas“ Lietuvoje taip ir nebuvo sukurtas, komunistų partijos istorikai sovietmečiu apie bandymus tai padaryti plačiai rašė [76; 90; 80; 88; 86].

Savotiškai paradoksalu, kad pirmąsias „liaudies frontų“ destruktyvios veiklos apraiškas oficialūs Lietuvos valdžios sluoksniai įžvelgė būtent Suvalkijos įvykiuose, nors šio regiono ūkininkai, garsėję racionalumu, individualizmu ir sugebėjimu kaupti turtą, vargiai galėjo būti laikomi komunistų skleidžiamų idėjų simpatikais. Tačiau „Lietuvos aidas“ bent iš pradžių, kol oficialios informacijos lauke reikėjo užglaistyti anksčiau plėtotą Vokietijos intrigų epizodą, pasistengė suderinti prieštaringus faktus ir autoritetingai paaiškinti keistoką situaciją. Keliuose straipsniuose buvo pateiktos gana vienareikšmiškos, konkrečių už ūkininkų kurstymą ir valstybinio turto niokojimą suimtų asmenų charakteristikos. Visi jie apibūdinti kaip sąžiningo darbo vengiantys, prasiskolinę, amoralūs elementai, ne kartą anksčiau bausti už chuliganizmą, naminės degtinės varymą – rimtų ūkininkų, tarp jų esą nepavyktų surasti [32; 35; 57; 54; 65]. Tokį į ekstremizmą linkusį liumpenų kontingentą spaudos puslapiuose buvo lengviau paversti komunistų sąjungininkais. Be to, tuo metu oficioze publikuotų LKP atsišaukimų santraukos ir be komentarų (nors jų nevengta) aiškiai rodė, jog agitacinės medžiagos adresatas kaip tik tokie „iš vagos išmušti žmonės“ [58]. Kad komunistų įtaka ūkininkų streikui neturėtų būti menkinama, viešai pareiškė pats Respublikos Prezidentas. 1936 m. rugsėjo 1 d. pradėdamas pirmąjį Seimo posėdį jis aiškino: „Paskelbus Trečiajam internacionalui liaudies frontą, šis ėmė reikštis ir mūsų krašte, ypatingai Suvalkų žemėje. Piktieji žmonės, naudodamiesi sunkia ūkininkų būkle, ir komunistai, kaip ir kokia talka, ėmė kurstyti kaimiečius statyti valdžiai neįmanomus reikalavimus, kad jie būtų patenkinti iš valstybės iždo. Dalis kaimiečių davėsi sugundomi to fronto, apsimetusio sergančiu ūkininkų rūpesčiais“ [17]. Panašius teiginius kiek anksčiau per Valstybės radiofoną buvo išdėstęs Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis [42; 34; 12]. Jo vadovaujamos įstaigos analitikai vienoje slaptoje pažymoje konstatavo, jog dėl ekonominės krizės net ir Lietuvos ūkininkų gretose padaugėjo simpatizuojančių komunistams [2]. Tačiau Povilaitis susidariusios padėties nelaikė labai pavojinga ir viešai patikino, jog nepaisant dedamų pastangų ir pritrauktų persimetėlių iš kitų opozicijos grupių komunistai nepajėgs įgyti rimtesnių pozicijų lietuvių visuomenėje [42]. Raminantis pareiškimas visai nereiškė, kad ši tema nebebus toliau eskaluojama – tiesiog vėliau pasistengta visuomenės dėmesį nukreipti į kitus tautininkų valdžiai parankius jos aspektus, visų pirma suteikiančius galimybę atvirai užsipulti pagrindinius politinius konkurentus – dvi stambiausias opozicines partijas [46]. „Valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai, – tvirtinta viename iš kelių panašių straipsnių, – panorėjo išnaudoti nelengvą Lietuvos valstybės padėtį savo partinei agitacijai. Dokumentais yra įrodyta, kad vieni ir kiti siekė drauge su Lietuvos valstybės priešais sukelti ūkininkus prieš tautiškąją vyriausybę, kad ją nuvertus galėtų nekliudomai sėti pragaištingą mūsų tautai anarchiją. Eidami išvien su komunistais, drauge su komunistais nekęsdami tautiškos vyriausybės valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai nusipolitikavo iki to, kad pradėjo slaptai platinti įvairius atsišaukimus su visokiais prasimanymais, keldami krašte nerimą ir tuo trukdydami tautiškajai vyriausybei kovą su ekonominiais sunkumais“ [56].

Oficiozinės spaudos bandymas sureikšminti LKP vaidmenį ūkininkų streike buvo trumpalaikis, nes atrodė kaip perdėm supaprastintas susidariusios situacijos vertinimas. Visuomenės ir net pasyviausių jos sluoksnių nuomonę apie politinį gyvenimą formavo anaiptol ne vien tik oficiali žiniasklaida. Tuo metu ja imta vis mažiau pasitikėti. Vyriausybei nerimą kėlė krašte sklandantys nepalankūs gandai. Apie būtinybę su jų platintojais griežtai kovoti nuolat raginta spaudoje, ryžtingos direktyvos buvo duodamos ir teisėsaugai [6]. Todėl „Lietuvos aidas“ turėjo ne tik moralizuodamas smerkti „nesusipratėlius ir panikuotojus“, bet ir stengėsi pateikti sudėtingesnį, nebe tokį vienareikšmišką Suvalkijos įvykių vaizdą.

Trečioji versija – „opozicijos išdavystė“

Po pirmųjų emocionalių perspėjimų apie aiškų priešiškų užsienio jėgų pėdsaką kurstant neramumus Suvalkijoje „Lietuvos aidas“ visą savo dėmesį sutelkė į opoziciją tautininkų vyriausybei šalies viduje. Ji tapo svarbiausia kaltininke dėl sukeltų neramumų. Buvęs įtakingas LVLS aktyvo narys Mečislovas Mackevičius atsiminimuose mini, jog krikščionys demokratai su Petru Karveliu priešakyje bei kai kurie valstiečių liaudininkų veikėjai 1935 m. rudenį iš tiesų ruošėsi suorganizuoti ūkininkų žygį į Kauną, vykdė atitinkamą agitaciją. Dėl paramos neoficialiai tartasi su kariuomenės vadovybe – Stasiu Zaskevičiumi, Stasiu Raštikiu. Pastarasis esą iš pradžių žadėjęs netrukdyti akcijai, greitai apsigalvojo – todėl visas planas žlugo [49, 23–24]. Matyt, informacija apie tokius planus ir sukėlė nežabotą įtūžio pliūpsnį oficiozo puslapiuose. Straipsnių, kuriuose dėl ūkininkų nuteikinėjimo prieš Vyriausybę ir pesimistinių nuotaikų skleidimą piktai užsipuolami opozicijos veikėjai ir agitatoriai „Lietuvos aide“, ėmė rastis jau nuo 1934 m. pradžios [50; 45]. Vėliau apie pragaištingus į politinio gyvenimo paraštes nustumtų partijų ir nelegalių grupuočių siekius imta rašyti dar dažniau, pateikiant skaitytojams vis painesnį rengto „sąmokslo“ vaizdą. Tačiau ir ši spaudos medžiaga stokojo konkretumo – asmenų, įsivėlusių į tą istoriją, pavardės beveik nebuvo minimos. Vengta nurodyti ir partijų pavadinimus. Akivaizdu, nenorėta jų reklamuoti, parodyti, kad padėtis valstybėje kur kas komplikuotesnė, nei oficialiai tvirtinta. Tačiau pagiežingų epitetų ir pasmerkimo anonimais paverstiems opozicionieriams negailėta. Pirmiausiai smogta voldemarininkams, prieš metus jau „pasižymėjusiems“ ir kurie, anot oficiozo, „dar vakar patys pasmerkė savo darbus, pavadindami juos pragaištingais ir davė garbės žodį jų nebedirbti, o šiandien pasislėpę pogrindžiuose vėl tą darbą varo“ [62; 53]. Be to, pasak kito straipsnio, „bendrai, kur tik susiduriame su mūsų [vakarų] kaimyno įtaka į mūsų vidaus politikos gyvenimą, ten minimas ir Voldemaras“ [47].

Šiek tiek vėliau smarkokai kliuvo valstiečiams liaudininkams bei krikščionims demokratams. Jų laikraščiai kaltinti visuomenės dezinformacija, simpatijomis streikininkams. Peržvelgus tuos šaltinius, sunku būtų patvirtinti tokius kaltinimus – jie gerokai perdėti. Opozicinė spauda iš esmės pateikė tik oficialius faktus, susilaikydama nuo platesnių komentarų ir smerkimo. Pastarojo dalyko, ko gero, labiausiai ir pasigedo vidaus reikalų ministras gen. Julius Čaplikas traktuodamas tokią laikyseną kaip paramą antivalstybinėms jėgoms [70; 18]. Kita vertus, jei jau tie straipsniai, esant pakankamai griežtai cenzūrai, vis dėlto išvydo dienos šviesą, galima manyti, jog kompetentingi pareigūnai juose neįžvelgė nieko blogo. Šiaip ar taip minėti kaltinimai opozicijos laikraščiams greitai buvo panaudoti visuomenės akyse pateisinant itin nedemokratišką Spaudos įstatymą, sudariusį teisinį pagrindą visą šalies žiniasklaidą pajungti Vyriausybės nuopelnų propagandai [70].

Oficiozas, puldamas valstiečius liaudininkus ir krikščionis demokratus, labiausiai akcentuodavo žalą, kurią valstybei esą padarė savanaudiškų partinių interesus vaikymasis. Aiškinta, jog tos intrigos ne tik kiršino visuomenę ir žeidė valdžios autoritetą, bet ir labai pasitarnavo Lietuvos priešams. Svarbiausia, kad toks kategoriškas legalios opozicijos užsipuolimas nebuvo vien uolių oficiozo propagandistų išmonė. Analogiškus kaltinimus, skaitydamas paskaitą Kauno radiofone, dėstė net pats VSD direktorius A. Povilaitis [42]. Kryptingu „demaskuojančios“ informacijos srautu visuomenė buvo ruošiama kitam netolimoje ateityje numatytam svarbiam įvykiui – faktiniam opozicinių partijų uždraudimui. Iš pradžių – 1935 m. lapkritį [40], apkaltinus bendradarbiavimu su komunistais kuriant liaudies frontą bei kitais politiniais nusikaltimais, valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų veikla buvo sustabdyta laikinai, tačiau po kelių mėnesių įsigaliojęs naujasis draugijų įstatymas tokį jų statusą pratęsė neribotam laikui [92, 228–239].

Neliko nepastebėti ir opozicionierių „suvedžioti“ Suvalkijos gyventojai. Nors platinant proklamacijas ir neramumų metu aktyviausi buvo smulkesni, nusigyvenę ūkininkai, ironiškų išvedžiojimų nepagailėta ir stambiesiems, kurie tautininkų valdžiai asocijavosi su buvusios sąjungininkės – „Ūkininkų vienybės“ – nepriimtinomis politinėmis ambicijomis [44]. Spaudoje norėta užgauti jų savimeilę, sugėdinti dėl „politinio trumparegiškumo“ bei „nepagrįsto verkšlenimo“, kad gyvenimas sunkus. Niekas geriau už plunksnos virtuozą Augustiną Gricių, tikriausiai, nebūtų galėjęs to padaryti. 1935-ųjų pirmoje pusėje, dar iki kylant streikui, straipsnių cikle apie provincijos gyventojų nuotaikas pasiturintiems, bet linkusiems skųstis sunkia ekonomine būkle Suvalkijos ūkininkams pabandyta įgelti priešpastatant kur kas skurdesnių žemaičių dvasinį tvirtumą ir santūrų optimizmą [19; 20; 21]. Beje, Jonas Aistis XX a. šeštajame dešimtmetyje išeivijoje išleistuose atsiminimuose teigė, jog iškart po tų publikacijų pasirodymo pats Gricius jam apsiašarojęs dievagojosi jaučiąs didelę sąžinės graužatį dėl to į satyros apvalkalą įvilkto šmeižto [8, 122]. Tokių straipsnių, kuriuose aiškinta, kad „ūkininkams agitatoriai įkalbėjo krizę“, kad gyvenimas Lietuvoje, lyginant su kitais Europos kraštais, ne toks jau blogas, kad tautinė vyriausybė daug nuveikė, jog jį pagerintų, nuolat (pasirašydami ir anonimiškai) skelbė ir kiti „Lietuvos aido“ bendradarbiai [30; 37; 28; 38]. Apskritai šis dienraštis visur stengėsi kuo šviesesnėmis spalvomis vaizduoti šalies kasdienybę, įrodinėjo, jog Vyriausybė daro viską (ir jau daug padarė), kad išspręstų arba palengvintų pasaulinės ekonominės krizės sukeltas socialines problemas [36; 13; 41; 9].

„Lietuvos aidas“ nuolat kartodavo „Tautos vado“ priesakus apie drausmės valstybės svarbą viduje , jos nepriklausomybei išlaikyti [68]. Taip pat raginta nepasiduoti provokacijoms, neklausyti piktavališkų prasimanymų apie Vyriausybę, nes streikininkų reikalavimai „yra neįgyvendinamas sapnas“ [74]. Ypač stengtasi pabrėžti, jog teisėsaugos struktūros tikrai neišsigando tokio masiško nepasitenkinimo proveržio ir kad jos nenuolaidžiaus miniai – nepristigs ryžto iškilus būtinybei pavartoti pačias griežčiausias priemones [65]. Streiko organizatoriai vadinti paprasčiausia smurtautojų gauja: „Ir tikrai, įvykiai Suvalkijoje, gali būti prilyginami banditizmo apsireiškimui. Ūkininkai ir ūkininkų reikalai čia buvo tik priedanga. Jei ne energingi saugumo organų žygiai, tai greičiausiai būtų prasidėję kaimuose atviri ūkininkų plėšimai“ [27]. Greta to pabrėžta, kad „ramūs gyventojai šiandien prašo valdžią apsaugoti juos nuo banditų, sukėlusių riaušes Suvalkijoje. Šie gyventojai gali būti tikri, kad kaimas bus apvalytas nuo drumzlių, keliančių suirutę ir tuo sudarančių pavojų mūsų krašto saugumui. Valdžia būtų ne valdžia, jei ji leistų banditizmui plėstis“ [27; 25]. „Lietuvos aido“ straipsnyje, kuriame informuota apie mirties bausmės įvykdymą keliems aktyviausiems ūkininkų streiko dalyviams ir organizatoriams, buvo pateiktas tvirtas ir vienareikšmiškas jų antivalstybinės veiklos įvertinimas, ypač pabrėžiant, kad pasmerktieji „savo pragaištingą valstybei darbą perkėlė į užsienį ir su svetimų agentų pagalba stojo į kovą prieš savo kraštą“ [55]. Tokiu būdu skaitytojams siekta išsklaidyti visas abejones, kad su tais asmenimis pasielgta per giežtai, nes jų poelgius lėmė anaiptol ne desperacija, paskatinta ekonominės krizės.

Naujos griežto pasmerkimo porcijos iš „Lietuvos aido“ opozicija sulaukė 1936 m. birželio pabaigoje, po to, kai per Antano Kranausko – lentpjūvės darbininko, nušovusiosio savo darbdavį ir nusižudžiusio laidotuvėse [15] – Kaune kilo spontaniška protesto akcija, kurią jėga teko išskirstyti policijai. Oficiozas atkartojo ankstesnius kaltinimus antivalstybine veikla [31;51], spausdino darbininkų prašymus apsaugoti nuo kurstytojų. Panašių peticijų bei kolektyvinių riaušininkų pasmerkimų „Lietuvos aide“ netrūko ir 1935 m. rudenį per patį neramumų Suvalkijoje įkarštį [39; 73; 52].

Taigi oficiozinės spaudos akcija, skirta „teisingai“ visuomenei nušviesti ūkininkų nepasitenkinimo proveržį, prasidėjusi destruktyvios išorinės įtakos eskalavimu, galiausiai virto gana drastišku svarbiausių opozicinių partijų šalyje demaskavimu. Visa tai suteikė tautininkų valdžiai pretekstą juridiškai eliminuoti politinius konkurentus, sustiprinti viešojo gyvenimo ir žiniasklaidos kontrolę.

Išvados

  1. 1935 m. rugpjūčio pabaigoje Suvalkijoje daugiausia dėl ekonominių priežasčių kilęs ūkininkų streikas buvo vienas iš rimčiausių socialinių sukrėtimų per antrąjį Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. Lietuvos Vyriausybė, atmesdama streikininkų reikalavimus, per savo kontroliuojamas žiniasklaidos priemones jų protestą visuomenei pristatė vien kaip žalingą antivalstybinę akciją, kurioje persipynė politinės opozicijos šalies viduje ir priešiškų jėgų jos išorėje interesai bei įtakos. Per trumpesnį nei vieneri metai laikotarpį buvo pateiktos trys viena kitą sekusios ir koregavusios tų įvykių iniciatorius demaskuojančios versijos.
  2. Užnemunėje kilusių neramumų kaltininkais „Lietuvos aidas“ pirmiausiai įvardino Vokietijos agentus. Tos jų destruktyvios pastangos buvo laikomos kulminaciją pasiekusios kovos dėl įtakos Klaipėdos krašte tarp Kauno ir Berlyno dalimi. Buvo siekiama pagrįsti Lietuvos pretenzijas, sutelkti šalies visuomenę Vokietijos taikomų ekonominių sankcijų ir grasinimų kariniu konfliktu akivaizdoje. Tačiau Lietuvai neatlaikius šio spaudimo ir ėmus daryti nuolaidas, karingos retorikos bei kaltinimų Vakarų kaimynei atsisakyta.
  3. Nustojęs viešai eskaluoti vokiškojo veiksnio įtaką neramumams Suvalkijoje, oficiozas trumpam visą dėmesį sutelkė į Lietuvos komunistų partiją, gerokai sureikšmindamas jos vaidmenį tuose įvykiuose, kad nauja sensacinga informacija užgožtų anksčiau plėtotą neparankia tapusią versiją. Skelbiant suimtųjų prisipažinimus, konfiskuotos agitacinės medžiagos ištraukas įrodinėta, kad komunistai streiko metu Kominterno nurodymu, kaip ir kitose Europos šalyse, bandę suorganizuoti liaudies frontą, radę nemažai šalininkų asocialių elementų ir politinių avantiūristų gretose.
  4. Inspiruotas Vyriausybės pasinaudoti paskirais faktais apie valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų kontaktus su komunistiniu pogrindžiu ūkininkų streiko metu „Lietuvos aidas“ išvystė platų viešą puolimą prieš stipriausius tautininkų konkurentus šalyje. Taip visuomenė buvo ruošiama numatytam spaudos priežiūros sugriežtinimui ir opozicinių partijų juridiniam eliminavimui iš politinio gyvenimo. Oficiozas informuodamas apie 1935–1936 m. įvykius Suvalkijoje be išimčių pateisindavo visus valdžios veiksmus, o protestuotojus traktavo kaip savivaliautojus ir net kaip valstybės išdavikus. Pastarajai kategorijai buvo priskirtos visos organizuotos opozicinės jėgos.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1931 05 07 Klaipėdos krašto karo komendanto plk. ltn. R. Liormano raportas Krašto apsaugos ministrui. LCVA, f. 384, ap. 2, b. 376, l. 74.
  2. 1934 m. gruodžio mėn. slaptas VSD raštas karo padėties reikalų referentui. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 461, l. 2.
  3. 1935 m. LKP atsišaukimas. LCVA, f. 378, ap.10, b. 109, l. 26.
  4. 1935 04 10 VSD direktoriaus A. Povilaičio slaptas pranešimas Prekybos departamento direktoriui. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 165, l. 130.
  5. 1935 08 31 KAM Kariuomenės štabo aplinkraštis Nr. 14. LCVA, f. 929, ap. 1, b. 597, l. 24.
  6. 1935 10 04 Vidaus reikalų ministro J. Čapliko slaptas įsakymas apskričių viršininkams. LCVA, f. 409, ap. 1, b. 392, l. 361.
  7. 1935 11 04 „Sąjungos ginkluotosioms krašto pajėgoms remti“ aplinkraštis skyriams. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1478, l. 5.
  8. AISTIS, Jonas. Milfordo gatvės elegijos. London: Nida, 1968.
  9. Apie naująjį ūkininkų skolų mokėjimui palengvinti įstatymo pakeitimą. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 27, p. 4.
  10. Ar gresia mums pavojus iš Vokietijos pusės? Lietuvos aidas, 1935, sausio 24, p. 4.
  11. Atgarsiai. Lietuvos aidas, 1936, birželio 26, p. 4.
  12. „Liaudies frontai“ Lietuvoje faktų šviesoje. Lietuvos aidas, 1936, rugsėjo 1, p. 6.
  13. Bl. Suvalkijoje jau visur gyvenimas grįžo į normalias vėžes. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 19, p. 3
  14. ANTS, J. Kas dar kiršina Suvalkijos ūkininkus. Ūkininkai organizuoja savisaugą nuo chuliganizmo. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 25, p. 8.
  15. Darbininkai prašo apsaugoti juos nuo agitatorių. Nepagrįsti gandai. Lietuvos aidas (rytinė laida), 1936, birželio 20, p. 1.
  16. DAULIUS, Juozas [YLA, Stasys]. Komunizmas Lietuvoje, Kaunas: Šviesa, 1937.
  17. Dirbkime taip, kad būsimos kartos būtų pajėgesnės. Blogieji parlamentų įpročiai neras šiame seime šalininkų. Valstybės prezidento Antano Smetonos kalba, pasakyta š. m. rugsėjo 1 d. Seimo iškilmingąjį posėdį atidarant. Lietuvos aidas, 1936, rugsėjo 2, p. 4.
  18. Gandų, šmeižtų skleidėjai niekuo nesiskiria nuo kriminalinių nusikaltėlių. Ministerio gen. Čapliko kalba LTS visuotiniame atstovų susirinkime. Lietuvos aidas, 1935, gruodžio 30, p. 1.
  19. GRICIUS, Augustinas. Kaip dabar gyvena mūsų ūkininkas (3). Lietuvos aidas, 1935, vasario 2, p. 8.
  20. GRICIUS, Augustinas. Kaip dabar gyvena mūsų kaimas (4). Lietuvos aidas, 1935, vasario 4, p. 5.
  21. GRICIUS, Augustinas. Kaip dabar gyvena mūsų kaimas (5). Lietuvos aidas, 1935, vasario 6, p. 5.
  22. Gruodžio 17. Lietuvos aidas, 1934 gruodžio 17, p. 4.
  23. Gruodžio 17 d. posūkis. Lietuvos aidas, 1937 gruodžio 17, p. 4.
  24. Gruodžio 17 d. žygis buvo išganingas aktas. Lietuvos aidas, 1935 gruodžio 20, p. 6.
  25. Iš suvalkiečių pasakojimų. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 6, p. 4.
  26. JONAITIS, J. T. Vokietijos propaganda prieš Lietuvą. Kaunas, 1935.
  27. Jų tikrasis veidas. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 4, p. 4.
  28. Kaimo padėtis ir pesimistiški jos vertintojai. Lietuvos aidas, 1935, balandžio 24, p. 4.
  29. Kaip veikia priešvalstybiniai gaivalai. Lietuvos aidas,1935, lapkričio 7, p. 3.
  30. Kalbos apie kaimą. Lietuvos aidas, 1935, sausio 31, p. 4.
  31. Kas eina prieš valstybės tvarką. Lietuvos aidas (rytinė laida), 1936, birželio 20, p. 1.
  32. Kas kėlė neramumus. Suimtas 120 žmonių, jų tarpe nė vieno rimto ūkininko. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 6, p. 1.
  33. Kas kursto ūkininkus? Suimtas komunistas su 4000 egz. atsišaukimų į ūkininkus. Lietuvos aidas, 1935, gruodžio 9, p. 1.
  34. Kas tie „liaudies frontai“ dir. Povilaičio radijo paskaitos santrauka. Lietuvos aidas, 1936, rugpjūčio 11, p. 2.
  35. Kas yra tie neramumų kurstytojai. Eilė kurstytojų sulaikyta. Lietuvos aidas (rytinė laida), 1935, lapkričio 14, p. 1.
  36. Ką yra padariusi tautiškoji vyriausybė ūkininkų būklei pagerinti. Lietuvos aidas, 1935, lapkričio 18, p. 6.
  37. KEMEŽYS, Vincas. Nelemtų įvykių vietose. Iš įspūdžių ir pasikalbėjimų. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 2, p. 4.
  38. KEMEŽYS, Vincas, Ten gerai, kur mūsų nėra. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 4, p. 4.
  39. Kėdainiai. Protestuoja prieš krašto ramybės ardytojus. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 4, p. 8.
  40. Kodėl sustabdytas krikščionių ir valstiečių liaudininkų partijų veikimas. Lietuvos aidas (rytinė laida), 1935, lapkričio 7, p. 12.
  41. Kokiais būdais vyriausybė rūpinasi kelti savo krašto ir ypač ūkininkų gerovę. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 23, p. 2.
  42. Komunizmo pavojus Lietuvai nebaisus sako saugumo departamento direktorius A. Povilaitis. Lietuvos aidas, 1935, lapkričio 19, p. 2.
  43. Kur spausdinami Suvalkijos ūkininkams kurstyti atsišaukimai. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 27, p. 10.
  44. K. Kurstytojų meškerės vaisiai. Lietuvos aidas, 1935, lapkričio 2, p. 4.
  45. Laiškas iš kaimo. Lietuvos aidas, 1934, balandžio 17, p. 3.
  46. Liaudininkai dirba išvien su komunistais ir dar provokuoja jaunalietuvius. Lietuvos aidas, 1935, spalio 24, p. 7.
  47. Lietuvos valstybės vidaus saugumas ir užsienių įtaka. Lietuvos aidas, 1935, spalio 16, p. 4.
  48. Lietuvos vidaus saugumas ir užsienių įtaka. Lietuvos aidas, 1935, spalio 16, p. 4.
  49. MACKEVIČIUS, Mečislovas. Atsiminimai. Vilnius, 1997.
  50. N. F. Ar apsimoka? Dėl žalingų kurstymų ūkininkų. Lietuvos aidas, 1934, sausio 17, p. 6.
  51. Neatsakingų gaivalų darbas. Lietuvos aidas (rytinė laida), 1936, birželio 20, p. 4.
  52. Nelemtieji Suvalkijos įvykiai visų griežtai pasmerkiami. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 27, p. 12.
  53. Nepataisomieji. Lietuvos aidas, 1936, sausio 23, p. 4.
  54. Nubausti ūkininkų kurstytojai ir valstybės turto naikintojai. Lietuvos aidas, 1936, balandžio 26, p. 3.
  55. Nupelnyta bausmė. Lietuvos aidas, 1936, gegužės 23, p. 1.
  56. Partinės „demokratijos“ galas. Lietuvos aidas (rytinė laida), 1935, lapkričio 7, p. 4.
  57. Plečkaitininkai – kurstytojų eilėse. Byla dar 11-kai neramumų kėlėjų. Lietuvos aidas (rytinė laida), 1935, lapkričio 30, p. 2.
  58. Po naujos pamokos. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 27, p. 4.
  59. Pogrindžio trijulė. Lietuvos aidas, 1935, spalio 12, p. 4.
  60. POVILAITIS, Augustinas. Neramios dienos. Sukilimai Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atgavimo iki šių metų [1939] sausio 1 d. Kaunas, 1996.
  61. RAŠTIKIS, Stasys. Kariškoji propaganda ir jos organizacija. Kardas, 1938, gegužės 15, nr. 10, p. 230.
  62. Rimties ardytojai. Lietuvos aidas, 1935, kovo 8, p. 4.
  63. Saugokimės piktos valios. Lietuvos aidas, 1934, liepos 28, p. 3.
  64. Stalupėnuose spausdinami ūkininkus kurstantieji atsišaukimai. Lietuvos aidas-(rytinė laida), 1936, balandžio 2, p. 1.
  65. Sudrauskime neklaužadas. Lietuvos aidas, 1935, lapkričio 18, p. 6.
  66. Sulaikyti ūkininkų kurstytojai vokiečiai, siuntinėję grasinančius raštelius. Lietuvos priešai nerimsta. Lietuvos aidas (rytinė laida), 1936, balandžio 16, p. 1.
  67. Susekti ūkininkų neramumų kurstytojai. Ūkininkus kurstė komunistai. Lietuvos aidas, 1935, lapkričio 3, p. 1.
  68. „Tautos drausmė – tautos laisvė. Mūsų tautai reikia būti drausmingai. Tik toji tauta stipri, kuri išmano drausmės reikalą“, – sako valstybės prezidentas p. A. Smetona. Lietuvos aidas, 1936, kovo 14, p. 5.
  69. Tautai ir valstybei saugoti įstatymas. Vyriausybės žinios, 1934, vasario 8, nr. 437–3044.
  70. Vidaus reikalų ministeris gen. Čaplikas aktualiais klausimais. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 20, p. 5.
  71. V. I. S. Komunistai prisipažįsta kurstę ūkininkus. Lietuvos aidas, 1936, kovo 11, p. 3.
  72. Vokiečiai kursto prie ūkininkų neramumų Lietuvoje. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 3, p. 4.
  73. Žemės ūkio rūmų atsišaukimas į ūkininkus. Lietuvos žinios, 1935, rugsėjo 9, p. 5.
  74. Ž. Ūkio rūmai kviečia ūkininkus gyvai pasipriešinti agitatoriams. Lietuvos aidas, 1935, rugsėjo 5, p. 5.
  75. ANUŠAUSKAS, Arvydas. Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940. Antras leidimas. Vilnius: Mokslas, 1998.
  76. ATAMUKAS, Solomonas. LKP kova prieš fašizmą už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935–1940 metais. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros l-kla, 1958.
  77. BULOTA, Andrius. Nuo Baltojo žirgo iki svastikos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros l-kla, 1962.
  78. ČEPAS, Ričardas. Plečkaitininkai. Vilnius: Vaga, 2000.
  79. GAIGALAITĖ, Aldona. Stasio Lozoraičio politinė veikla dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo. Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940 m. Kaunas: Šviesa, 1999.
  80. GLOVACKIENĖ, Jakaterina. Lemiamas posūkis: Kominterno vaidmuo Lietuvos komunistų partijos kovoje dėl antifašistinio liaudies fronto, prieš fašizmą ir karą (1933–1937). Vilnius: Mintis, 1974.
  81. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Lietuvos vokiečių kultūrverbando ryšiai su Vokietija 1933–1940 metais. Istorija, 2006, t. 74.
  82. JANKAUSKAS, Vidmantas. Nepriklausomos Lietuvos generolai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1998.
  83. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto l-kla, 2008.
  84. KAUBRYS, Saulius. Pasiklydę tarp savęs ir įverčių: 1918–1940 m. Lietuvos vokiečių įvaizdžio klausimu. Istorija, 2011, t. 84.
  85. LEONAVIČIUS, Juozas; MAKSIMAVIČIUS, Jonas. Valstiečių streikas Suvalkijoje ir Dzūkijoje 1935 metais. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros l-kla, 1958.
  86. Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 2. Vilnius: Mintis, 1978.
  87. MAČIULIS, Dangiras. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto l-kla, 2005.
  88. MARCELIS, Albertas. Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą: Lietuvos KP kova už darbininkų klasės ir darbo valstiečių sąjungą fašizmo viešpatavimo metais (1927–1940). Vilnius: Mintis, 1976.
  89. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai. Augustinas Voldemaras. Pastabos saulėlydžio valandą. Vilnius: Mintis, 1992.
  90. SUDAVIČIUS, Bronius. LKP kova už darbininkų klasės vienybę (1934–1937 metai). Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros l-kla, 1961.
  91. TERLECKAS, Vladas. Pinigai Lietuvoje 1915–1944. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 1992.
  92. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.
  93. VAIŠNYS, Andrius. Spauda ir valstybė 1918–1940. Vilnius: UAB Biznio mašinų kompanija, 1999.
  94. ŽALYS, Vytautas. Ringen um Idetität: Warum Litauen zwischen 1923 und 1939 im Memelgebiet keinen Erfolg hatte. Kova dėl identiteto: kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m. Lüneburg, 1993.
  95. ŽOSTAUTAITĖ, Petronėlė. Hitlerininkų kėslai užgrobti Klaipėdos kraštą. Vilnius: Mokslas, 1986.
  96. ŽOSTAUTAITĖ, Petronėlė. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: Mokslas, 1992.

Gauta 2013 m. spalio 15 d.
Pateikta spaudai 2014 m. sausio 13 d.

Summary

Confusing Comments of Lietuvos aidas about the Farmers’ Strike in Suvalkija in 1935

Farmers’ strike broke out in Suvalkija at the end of August 1935. It was one of most serious social upheavals over the twenty year period of Lithuania’s independence. The strike was driven by economic reasons. The article analyses the contradictory information about the initiators of the strike published in the main pro-governmental newspaper Lietuvos aidas in 1935. It also aims to reveal the circumstances of this situation, to present three main official versions and to show how the participants in the farmers’ strike were discredited. The press of authoritarian nationalist government first accused Nazi Germany. It was argued that it was German agents who incited farmers as Berlin was seeking to destabilise Lithuania and to expand its influence in Klaipėda Region. However, soon afterwards, the Lithuanian government did not withstand the Nazi pressure and had to stop the anti-German rhetoric in the press. Lietuvos aidas then started affirming that the turmoil in Suvalkija arose mainly due to the fault of the Communists. It was interpreted that the Lithuanian Communist Party was trying to adapt the Popular Front strategy in that way. However, this version did not seem very convincing, and it was finally decided to lay the entire blame for the strike on the opposition parties. In 1936 these charges were used to formally justify the ban on political parties. To sum up, it should be noted that the newspaper tried hard to discredit the strike participants and to show them as traitors of homeland and morally degraded persons.