„Istorija“. Mokslo darbai. 92 tomas
Sigita ČERNEVIČIŪTĖ. Mirties bausmės taikymo praktika: 1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų streikas
Spausdinti

Sigita Černevičiūtė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos studijų magistrantė; adresas: Universiteto g. 7, LT-01513 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptis – visuomenės nusikalstamumo tendencijos Lietuvoje 1918–1940 m.

Anotacija. Straipsnyje, kritiškai įvertinus neskelbtą dokumentinę medžiagą ir prisiminimus, publikuotus šaltinius bei pasiremiant istoriografiniu įdirbiu, siekiama atskleisti mirties bausmės praktikos ypatumus keturiose griežčiausio nuosprendžio sulaukusiose 1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų streiko baudžiamosiose bylose.

Prasminiai žodžiai: Suvalkija, ūkininkai, streikas, mirties bausmė, malonės suteikimas, egzekucija, sušaudymas, dujų kamera.

Abstract. Based on critical evaluation of unpublished documentary material and memoirs, published sources and the established historiographic experience, the article attempts to reveal the peculiarities of the practice of the death penalty in four criminal court - martial cases of the 1935–1936 farmers’ strike in Suvalkija.

Key words: Suvalkija, farmers, strike, death penalty, pardon, execution by firing squad, gas chamber.

Įvadas

Tarpukario Lietuvos istorijoje 4-asis dešimtmetis išsiskyrė ryškėjančiu gyventojų nepasitenkinimu savo socialine padėtimi. 1929–1933 m. kilusi pasaulinė ekonominė krizė pablogino ūkio sąlygas, krito ir gyvenimo sąlygų kokybė, autoritarinio režimo suvaržytos laisvės paskatino žmones įvairiais būdais protestuoti. Lietuvoje minėtu laikotarpiu kilo voldemarininkų pučas, vyko darbininkų streikai, o 1935 m. sujudo ir ūkininkai. Bruzdėjimui įsisiūbavus jį nuslopinti buvo imtasi griežčiausių priemonių – riaušių bei mitingų dalyviai buvo suimami, teisiami tiek administracinėmis baudomis, tiek laisvės atėmimu atliekant bausmę kalėjime ar sunkiojo darbo stovyklose. Už itin sunkius nusikaltimus skirtos mirties bausmės.

Mirties bausmė populiariai apibrėžiama kaip „baudžiamojo įstatymo nustatyta kriminalinė bausmė, skiriama apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu ir vykdoma atimant nuteistajam gyvybę“ [45]. Tarpukario laikotarpiu mirties bausmė Lietuvoje galiojo su trumpomis pertraukomis iki pat 1940 m. birželio 15 d. [62]. Mirties bausmės skyrimas teisiškai buvo apibrėžtas Baudžiamajame statute, Baudžiamajame karo statute bei nacionaliniuose nepaprastuosiuose įstatymuose: Ypatinguosiuose valstybės apsaugos įstatuose [38] (toliau YVAĮ) bei Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti [46]. Mirties bausmių vykdymo praktika Lietuvoje skiriama į 2 laikotarpius: 1) 1919–1937 m. Lietuvoje mirties bausmė buvo vykdoma pakariant arba sušaudant; 2) 1937–1940 m. – nunuodijant dujų kameroje [63].

Suvalkijos [65] ūkininkų streiko [58] 1935–1936 m. [66] tema daugiausiai tyrinėta sovietinėje istoriografijoje, kurioje pateikta nemažai iki šiol naudingos faktografinės medžiagos. Fragmentiškai ūkininkų streiką pristatė ir išeivijos istorikai. Šiuolaikinė lietuviškoji istoriografija šiai temai dėmesio skyrė itin mažai, paviršutiniškai ji buvo paliesta A. Smetonos biografijose bei keliuose, ekonominius aspektus tyrinėjančiuose straipsniuose. Suvalkijos ūkininkų judėjimo temos atgimimą žymi M. Balkaus darbas, analizuojantis šio reiškinio propagandą ir viešąją nuomonę. [50]. Ligšiolinių istorikų darbuose mirties bausmės praktikos klausimas Suvalkijos ūkininkų streiko metu buvo nagrinėtas itin skurdžiai kiek daugiau dėmesio skiriant sušaudytiesiems ūkininkams bei dujų kameros aukai A. Maurušaičiui. Mirties bausmė tarpukario Lietuvoje taip pat yra susilaukusi teisės istorikų dėmesio[24, 28, 29, 49].

Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti mirties bausmės praktiką Suvalkijos ūkininkų streiko metu. Suformuluotas tikslas bus įgyvendinamas remiantis šiais uždaviniais: 1) pristatyti Suvalkijos ūkininkų judėjimo aplinkybes bei jo slopinimą; 2) supažindinti su pirmąja mirties bausmės paskyrimo istorija; 3) išanalizuoti įvykdytą sušaudymo mirties bausmę kaip visuomenės gąsdinimo įrankį; 4) apžvelgti griežčiausios bausmės sušvelninimo dešimčiai streikininkų atvejį bei aptarti A. Maurušaičio likimą.

Tyrimo šaltinių imtyje dominavo neskelbta dokumentinė medžiaga, prisiminimai bei publikuoti šaltiniai. Analizuojant mirties bausmės vykdymo praktiką Suvalkijos ūkininkų streiko atveju studijuota Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fondų medžiaga (baudžiamosios Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvių bylos, VSD biuleteniai, pasitarnavę atskleidžiant mirties bausme nuteistųjų ūkininkų nusikaltimus, bylų eigos ypatumus, visuomenės reakcijas į karo lauko teismų sprendimus). Tyrimo perspektyvą praturtino Kauno IX forto muziejaus (toliau – KDFM) fonduose aptiktas sušaudytųjų ūkininkų mirties bausmės įvykdymo aktas. Nagrinėjant šią bylą pasitelkti kritiškai vertintini Vilkaviškio krašto muziejaus istorijos fonduose saugomi nuteistųjų kartu su mirtininkais prisiminimai. Darbe taip pat remtasi publikuotais Suvalkijos ūkininkų streiko amžininkų memuarais. Tyrinėta ir to meto periodinė spauda, kuri atskleidė mirties bausmės taikymo kaip nusikalstamumo prevencijos aspektą.

Darbe plačiausiai taikytas neskelbtos dokumentinės medžiagos, prisiminimų, publikuotų šaltinių bei istoriografijos analizės ir kritikos, taip pat aprašomasis analitinis bei interpretacinis metodai.

Chronologinės darbo ribos apibrėžiamos 1935 m. gegužės pabaiga, kuri yra laikoma Suvalkijos ūkininkų bruzdėjimo pradžia, ir 1937 m. spalio 21 d. – Aleksandro Maurušaičio mirties bausmės įvykdymo data. Straipsnis nepretenduoja į visapusį Suvalkijos ūkininkų streiko 1935–1936 m. kaip socialinio reiškinio tyrimą, tačiau siekia pristatyti mirties bausmės praktikos ypatumus griežčiausio nuosprendžio sulaukusiose 1935–1936 m. vykusio Suvalkijos ūkininkų streiko baudžiamosiose bylose.

1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų judėjimas: eigos metrika

Suvalkijos ūkininkų streikas 1935 m. kilo dėl kelių svarbiausių priežasčių: jį netiesiogiai paskatino autoritarinio režimo nelankstumas sprendžiant krašto problemas bei piliečių teisių ir laisvių apribojimas. Svarbiausioji ir tiesioginė priežastis – tai 1929 m. ekonominės krizės pasekmės Lietuvos ūkiui: žemės produktų kainos smarkiai krito, o pramoninės prekės neatpigo.

Ryškiausi ūkininkų bruzdėjimo branduoliai susiklostė Suvalkijoje: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių bei Seinų apskrityse, dalyje Dzūkijos: Alytaus ir Trakų apskrityse, bei Raseinių apskrityje. Kitose Lietuvos vietovėse streikas tiesiogiai nepaplito, bet jam pritariančių pasitaikė visoje šalyje.

Suvalkijos ūkininkų judėjimo tyrinėjimų prieiga leidžia sąlyginai išskirti 3 streiko etapus, kurie skiriasi savo intensyvumu, kovos formomis, organizaciniu pobūdžiu.

Pirmoji fazė prasidėjo 1935 m. gegužės pabaigoje, kada judėjimas ėmė organizuotis ir tęsėsi iki tų pačių metų gruodžio vidurio. Streikas prasidėjo rugpjūčio 20 d. Pagrindinis ūkininkų bruzdėjimo tikslas buvo reikalauti ekonominės padėties pagerinimo, o to siekti boikotuojant miestus ir jiems netiekiant žemės ūkio produktų. Buvo iškelti ir politiniai reikalavimai – suorganizuoti seimo rinkimus. Šiai fazei būdingos skirtingos kovos formos: agitacija atsišaukimais, telefono stulpų niokojimas, priverstinis pieninių uždarymas, grasinimai, turto padegimai, neremiančių ūkininkų bei vietos savivaldos atstovų apšaudymai. Pirmasis streiko etapas labiausiai išsiskyrė masiniais ūkininkų piketais keliuose, demonstracijomis ar mitingais bei ginkluotais susirėmimais su policija. Juose žuvo 5 streikininkai.

Santykinai įvardinta antrosios streiko fazės pradžia galime laikyti 1935 m. gruodžio vidurį, o pabaigą 1936 m. rugpjūtį. Antrosios bangos intensyvumas buvo silpnesnis. Pasikeitė kovos pobūdis: nebebuvo masinių mitingų, plačiau nei pirmajame etape paplito teroristiniai veiksmai: telefono ir telegrafo laidų naikinimas, gaisrai, streiko neremiančių asmenų apšaudymai. Judėjimas tapo konspiratyvesnis, slaptesnis.

1936 m. rudenį prasidėjusiam trečiajam ūkininkų bruzdėjimo etapui būdingos silpnos pasipriešinimo apraiškos. Jo pabaiga laikyta 1937 m. ruduo. Šiuo laikotarpiu tik buvę streikininkai užsiėmė naujo streiko organizavimu. Pastarieji palaikė ryšius su opozicija ir ieškojo būdų susivienyti, tačiau bandymai buvo nesėkmingi.

Valdžia naudodamasi karo padėtimi puikiai išnaudojo sukurtas institucijas slopinti ne tik opoziciją, bet ir ūkininkų sukeltą streiką. Tiesiogiai jam malšinti vyriausybė pasitelkė policininkus [64], kuriems padėjo šauliai bei valstybės saugumo agentai [60], taip pat ir karo komendantus, karo lauko, kariuomenės, Apeliacinių rūmų teismus bei Vyriausiąjį tribunolą.

Karo komendantai ir apskričių viršininkai turėjo teisę paskirti administracines bausmes bei suvaržymus. Karo padėties metu veikiantys YVAĮ karo komendantams suteikė teisę nusikaltusius bausti administracinėmis bausmėmis, nelaukiant ilgo teisminio proceso. „Administracinių bausmių spektras buvo gana platus: karo komendantai galėjo skirti įvairaus dydžio pinigines baudas (maksimali suma – 5000 Lt), areštą (iki 3 mėnesių), ištrėmimą, izoliavimą koncentracijos stovyklose“ [44]. Remiantis Saugumo departamento vadovo A. Povilaičio pranešimu, už dalyvavimą Suvalkijos ūkininkų judėjime, „įsikišus valdžios organams, už nelegalius ir priešvalstybinius veiksmus ir prisidėjimą prie šio bruzdėjimo buvo sulaikyti 763 asmenys. Iš jų 210 perduoti teismui, 530 – administracijos organams, 16 – paleisti ir 7 – iš administracinių organų buvo atimti minios per susirėmimus“ [22].

Teisminį teisingumą po 1933 m. reformos Lietuvoje vykdė paprastieji teismai: apylinkės ir apygardų teismai, Apeliaciniai rūmai, Vyriausiasis tribunolas. Karo teismų statusas išliko nepasikeitęs. Politines bylas dažniausiai spręsdavo karo teismai. Karo teismai buvo skirstomi į pulko, karo lauko ir kariuomenės teismus. Pulko teismai dirbo su kareivių, Krašto apsaugos ministerijos civilių tarnautojų, šaulių bylomis. Karo lauko teismai nagrinėjo kariškių bei civilių bylas, dėl šnipinėjimo, antivalstybinės agitacijos, karo veiksmų karo padėties vietovėse ir t. t. Jo sprendimas buvo galutinis, tačiau įsigalioti pradėdavo tik pasirašius teismo viršininkui. Bausmę sumažinti galėjo krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas [32]. Kariuomenės ir karo lauko teismai nagrinėjo ir garsiausias Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvių bylas.

1936 m. Marijampolės apygardos viršininkas raporte VSD direktoriui teigė, jog streikininkus labiausiai veikia karo teismai ir didesnės administracinės baudos. Trumpalaikės administracinės baudos, grįžusiems iš kalėjimo, leidžia skelbtis, jog jie nukentėję dėl visuomenės reikalų [17]. Todėl negali stebinti ir karo teismų nubaustųjų ūkininkų bruzdėjimo skaičiai. Kariuomenės teisme 1935 m. gruodžio 21 d. – 1936 m. liepos 22 d. laikotarpiu buvo nuteista 17 asmenų, prisidėjusių prie Suvalkijos ūkininkų neramumų [42]. 1935 m. gruodžio pabaigos – 1936 m. rugpjūčio pradžios laikotarpiu karo lauko teisme buvo nuteistas 91 Suvalkijos streiko dalyvis, daugiausiai jų nubausta 1936 m. gegužės mėn. – 29 asmenys [43].

Kariuomenės teismai karo padėties metu nagrinėjo kariškių ir civilių bylas už nusikaltimus, numatytus YVAĮ. Kariuomenės teismo nuosprendis galėjo būti skundžiamas Vyriausiajam tribunolui. Pvz., 1936 sausio 23 d. S. Eidukaičio, A. Kolevo, A. Ginterio gynėja L. Purėnienė padavė kasacijos skundą Vyriausiajam tribunolui, teigdama, jog minėtų ginamųjų byla neturėjo būti perduota kariuomenės teismui [2].

1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkai streiku siekė socialinės ir ekonominės padėties pagerinimo. Valdžiai neatkreipus dėmesio į prastą ūkininkų padėtį veiksmų imtasi tik prasidėjus neramumams. 1935 m. rugsėjo 6 d. pakeisti žemės ūkio ir vidaus reikalų ministrai. Taisyti ekonominę ūkininkų situaciją buvo išleista visa grupė įstatymų, skirtų ūkininkų skoloms pertvarkyti, žemės bei kitiems mokesčiams sumažinti ir kt. Plačiai vartojamų prekių kainos taip pat sumažintos, o ūkininkų produktų supirkimo kainos pakeltos.

Mirties bausmė J. Čėsnai ir kaip jos išvengta

1936 m. pasižymėjo griežtu ūkininkų judėjimo slopinimu. Vyko teismo procesai, kurie sulaukė didelio visuomenės dėmesio.

1936 m. balandžio 23 d. vyko karo lauko teismas, pirmininkaujamas majoro M. Repšio. Buvo nagrinėjama Juozo Kutulio, Augusto Pudimaičio, Vinco Valentos, Jurgio Čėsnos, Vinco Juodzevičiaus, Juozo Valentos ir Vinco Dudonio byla [4]. Pastarieji buvo kaltinami dėl 1936 m. vasario mėn. bendrai koordinuotų veiksmų gadinant telefono-telegrafo stulpus Marijampolės–Kauno plente ir geležinkelio linijoje. Kiti nusikaltimai buvo susiję su antivalstybinių atsišaukimų gaminimu bei platinimu 1935 m. spalį, gruodį bei 1936 m. sausio mėn. Minėti asmenys skatino nemokėti žemės bei kitų mokesčių, o seniūnams, viršaičiams ir burmistrams atsisakyti savo pareigų. Telefono-telegrafo laidų pjaustymo ir naikinimo inspiratoriais laikyti Jurgis Čėsna ir Vincas Juodzevičius [3].

Jurgis Čėsna buvo 46 metų amžiaus savamokslis ūkininkas, turėjęs 90 margų žemės. Iki tol baustas 2 paromis už slaptą susirinkimą ir 2 mėnesiais už ūkininkų terorizavimą. J. Čėsna neprisipažino esantis telefono-telegrafo stulpų naikinimo organizatorius, tačiau teismas, išklausęs liudytojus bei kaltinamųjų pasiaiškinimus, vis dėlto jį pripažino kaltu ir paskelbė mirties bausmę sušaudant. Likusieji bylos teisiamieji išsisuko su švelnesnėmis bausmėmis: Juozas Kutulis ir Augustas Pudimaitis gavo po 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, Vincas Valenta ir Vincas Dudonis po 4 metus sunkiųjų darbų kalėjimo, o Juozas Valenta gavo vienerius metus paprasto kalėjimo lygtinai su 3 metais bandomojo laikotarpio [4]. Mirties bausmė J. Čėsnai vis dėlto jau kitą dieną buvo pakeista į sunkiųjų darbų kalėjimo bausmę iki gyvos galvos [4].

Teismo sprendimas J. Čėsnos netenkino, todėl jis išsiuntė prašymą karo lauko teismui, norėdamas gauti motyvuotą bausmės sprendimo nuorašą. Deja, jį suteikti buvo atsisakyta, nes karo lauko teismo sprendimai neišduodami [10]. J. Čėsna ir toliau nerimavo, todėl parašė prašymą pačiam Lietuvos Respublikos prezidentui, aiškinantį naujas bylos detales. Jis teigė, jog buvo nuteistas per griežtai, nes iniciatyvos gadinti susisiekimo priemones nesiėmė ir šio fakto bylos teisiamieji nepatvirtino. Anot ūkininko, patys kaltinimai yra sufabrikuoti Valstybės saugumo policijos. Net su dviem minėtos institucijos agentais J. Čėsna turėjo asmeninių nesutarimų: agentas Sadauskas [56] apgavo J. Čėsną iš jo perkant dviratį ir, paėmęs pinigus, dviračio taip ir neatidavė. Ūkininko nuomone, kitas saugumo darbuotojas Palaikis [56] – apskritai susikompromitavęs agentas, uždarbiaujantis prasimanymo lygmens informacijos rinkimu Valstybės saugumo policijai. J. Čėsna teigė: „Šios aplinkybės verčia mane manyti, kad šie asmenys ir tam tikrais sumetimais, o iš kitos pusės ir lengvo pasipelnymo siekdami, inkriminavo mane nebūtame nusikaltime“ [14]. Atskleidęs visas aplinkybes nubaustasis prašė prezidentą atnaujinti bylos tardymą ir iš naujo nagrinėti bylą. J. Čėsnos prašymas buvo atmestas, nes Sadauskas ir Palaikis byloje liudininkais nefigūravo ir jų parodymais kaltinimas nebuvo paremtas [15].

Suvalkijos ūkininkų streikui rimstant, bausmės jo dalyviams buvo švelninamos. J. Čėsnai 1937 m. kovo mėn. 20 d. prezidentas bausmę sumažino iki 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo [19], tų pačių metų rugsėjį iki 8 metų sunkiųjų darbų kalėjimo [20], o galiausiai visa bausmė dovanota 1938 m. gegužės 19 d. [21].

Mirties bausmės taikymo preventyvusis aspektas – kaip gąsdinimo įrankis

1936 m. gegužės 18–21 d. IX-ajame forte vyko karo lauko teismas, vadovaujamas pulkininko V. Braziulevičiaus. Čia sprendėsi Broniaus Pratasevičiaus, Juozo Leonavičiaus, Prano Maladausko, Juozo Bagdono, Broniaus, Simo ir Kosto Šiugždų, Kazio Narkevičiaus, Jono Vasiukevičiaus, Alfonso Petrausko, Petro Šarkausko, Kazio Liesunaičio, Vinco Aleksos, Augusto Valinsko, Vinco Traskausko, Juozo Kažemėkaičio ir Otto Gerhardo likimas. Jie buvo perduoti karo lauko teismui, nes 1935 m. pabaigoje – 1936 m. balandžio 20 d., karo padėties laikotarpiu, organizuotai veikė prieš valstybę.

Ši grupuotė Vokietijoje išspausdino, kontrabanda pargabeno į Lietuvą ir platino atsišaukimus Marijampolės, Vilkaviškio ir kitose apskrityse. Kelių rūšių atsišaukimais kurstė ūkininkus nemokėti žemės mokesčių, skatino seniūnus atsisakyti savo pareigų, neklausyti valdžios įsakymų ir ginkluotu sukilimu nuversti esamą valdžią. Iš Vokietijos į Lietuvą buvo pargabenta 20 681 egzempliorių atsišaukimų su Juozo Gustaičio ir Stasio Veiverio [55] lavonų atvaizdais bei 4999 egzempliorių be atvaizdų. Teisiamieji buvo nubausti ir už ginklų bei šovinių laikymą bei slėpimą, kuriais apšaudė streiko nepalaikiusius ūkininkus ir valdžiai ištikimus vietinius pareigūnus. 1935 m. spalio 24 d. grupuotė, apsiginklavusi pistoletais, užpuolė iš turgaus grįžtantį žmogų su nupirktais gyvuliais, juos atėmė ir vėliau sužeidė [5, 24–26].

Po daugelio metų teisiamasis Juozas Bagdonas teigė, jog visi nuteistieji sudarė būrį, kuriame buvo patys pasiskirstę į mažesnes grupeles. Vadu buvo išrinktas Kazys Narkevičius, kuris buvo vyresnis, turėjo iškalbą, o jo brolis buvo karininkas Lietuvos kariuomenėje, todėl daugiau išmanė apie karinę drausmę. Kiekviena grupelė vykdė skirtingas užduotis: vieni atsišaukimus iškabindavo, kiti pas seniūnus eidavo gąsdinti [40].

Suėmus kaltinamuosius prasidėjo kvotos. Juozas Kažemėkas prisimena, jog „tardė daugiausia naktimis. Grasino, liepė išduoti, naudojo fizines bausmes. Dažnai išvesdavo į laukus ir liepdavo bėgti, turbūt norėjo nušauti“ [41]. Policininkų smurtavimą patvirtina ir Bronius Šiugžda, kuris buvo pasodintas į Vilkaviškio kalėjimą ir tardymo metu buvo mušamas [26]. Tarp žmonių kalbėta, jog mirties bausmė keturiems pajavoniškiams turėjo būti taip pat pakeista į švelnesnę bausmę. „Tačiau policijos ir kariškių delegacija primygtinai prašiusi nepasigailėti, nes nuteistieji per tardymą buvo taip daužomi, kad atkrėsta nuo kaulų mėsa, – jie vis tiek jau būsią amžini paliegėliai, o svarbiausia, paaiškėsią žvėriški policijos darbai, todėl daug geriau būsią juos sušaudyti, kad kapai pridengtų tą „paslaptį“ [39].

Teismo procesas buvo varginantis, vyko tris paras, teisiamiesiems leidžiant pamiegoti tik po 2–3 valandas. Teismo nuosprendis paskelbtas 1936 m. gegužės 21 d. Visi kaltinamieji buvo pripažinti kaltais. Pirmuoju teismo sprendimu 7 asmenys buvo pasmerkti griežčiausiajai – mirties bausmei sušaudant. Kiti byloje teisiami asmenys buvo nubausti švelnesnėmis bausmėmis: V. Traskauskas, K. Liesunaitis, O. Gerhardas, K. Šiugžda, J. Maladauskas – sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos, J. Vasiukevičius, J. Bagdonas ir S. Šiugžda – 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimu, J. Kažemėkaitis – 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimu, B. Šiugžda lengvinančiomis aplinkybėmis kaip nepilnametis buvo nubaustas 6 metams paprastojo kalėjimo [5, 28]. Teismo pirmininkas priminė, jog nei kasaciniai skundai, nei apeliacijos nėra priimamos, vienintelė išeitis – rašyti malonės prašymus [61] Respublikos prezidentui, kuriuos visi mirtimi nuteistieji ir parašė [54]. J. Leonavičius bausmės sušvelninimo prašė motyvuodamas, jog savo laiku atliko karinę tarnybą, turi ūkį ir seną tėvą. Taip pat jis teigė, jog prie ūkininkų bruzdėjimo prisidėti jį paskatino kitų įkalbinėjamas, dėl ko labai gailisi [7]. Vincas Aleksa taip pat norėjo parodyti savo ištikimybę Lietuvos valstybei primindamas apie atliktą karinę tarnybą, teigė esantis šeimyniškas žmogus [8]. Augustas Valinskas save teisino jaunu, dvidešimt šešerių metų, amžiumi, prašė pasigailėti jo ir senų tėvų, kuriems jis esantis vienintelis sūnus. A. Valinskas prisipažino esantis labai nusikaltęs ir gailisi dėl nusižengimų [6].

Po nuosprendžio paskelbimo nuteistieji buvo pervežti į Kauno kalėjimą, kur vienoje kameroje atsidūrė ir laukiantieji mirties. Remiantis B. Šiugždos prisiminimais, pasmerktieji sušaudyti nebuvo stipriai nusiminę, „ypač nuteistas mirti Valinskas stačiai galva ėjo, susigalvojo kažkokį žaidimą arkliukais ir jis pats per visą naktį išdykavo, dar pasakydamas kai kokį sąmojį ant Smetonos“ [26]. B. Šiugždai prieštarauja mirtimi nuteistasis V. Aleksa, kuris teigė, jog po malonės prašymų pateikimo nuotaika buvusi bjauri, o nervus ramino tik kapelionas ir kalėjimo pareigūnai [54].

Kitą rytą nuteistieji buvo išskirstyti į kameras, o vakare apie 22–23 val. sušaukti į kalėjimo raštinę. Buvo paskelbta, jog Respublikos Prezidentas patenkino V. Aleksos, A. Valinsko ir J. Leonavičiaus malonės prašymus, kuriais mirties bausmė pakeista sunkiųjų darbų kalėjimo bausme iki gyvos galvos [67]. Likusiems keturiems: K. Narkevičiui, A. Petrauskui, B. Pratasevičiui ir P. Šarkauskui – buvo paaiškinta, jog jų malonės prašymai atmesti ir bausmė bus vykdoma. Mirtininkams leista parašyti laiškus namo [57] ir pasiūlyta atlikti išpažintis.

Įprastai mirties bausmės buvo vykdomos slaptai, nakties metu arba labai ankstų rytą. Galima daryti prielaidą, jog toks paros laikas pasirinktas tam, kad mažiau paveiktų visuomenę. Mirtininkai buvo laikomi Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, ten apie vidurnaktį buvo iškviečiamas kunigas, kuris turėdavo suteikti sakramentus. Po apeigų nuteistasis vėl būdavo nuvedamas į kamerą laukti. Tik vėlai naktį dažnai paryčiais sulaukus visų egzekucijos dalyvių buvo važiuojama į mirties bausmės vykdymo vietą. Egzekucijos metu mirtininkas turėjo dėvėti kalinio drabužius, o kariškiams leista būti su uniforma be skiriamųjų ženklų. Nuteistiesiems buvo perskaitomas teismo sprendimas, leidžiama tarti paskutinį žodį. Po to vedama prie iš anksto paruoštos duobės, prie kurios pasmerktieji buvo pririšami prie stulpo ir jiems užrišamos akys. Po duoto signalo kariai šaudavo į pasmerktuosius. Mirusieji krisdavo į duobę, kur būdavo ir palaidojami.

Vykdant Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvių mirties bausmę dalyvavo Kauno apygardos teismo prokuroro padėjėjas P. Pakarklis, Kauno miesto policijos III-iosios nuovados viršininkas A. Kinderis, Kauno apskrities gydytojas dr. Petraitis [59], pranciškonų kunigas B. A. Bagdonas bei Kauno apygardos teismo sekretoriaus pavaduotojas D. Stankūnas, 20 policijos mokyklos mokinių ir jų inspektorius J. Liaudinskas [9]. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo politiniai kaliniai pasakojo, jog mirtininkai į egzekuciją buvo išvežti auštant, kitų kamerų kaliniams protestuojant ir keliant triukšmą [26]. Mirtininkai tikrai į sušaudymo vietą, prie VI forto esantį Mickevičiaus slėnį, buvo atvežti 1936 m. gegužės 23 d. paryčiais, 3 val. 8 min. Nuteistiesiems buvo perskaitytas teismo sprendimas, leista tarti paskutinius žodžius, kuriais buvo paprašyta išsiųsti laiškus namiškiams, maistą išdalinti kaliniams (tos pačios bylos dalyviams), o turimus kalėjime pinigus ir rūbus atiduoti Pranciškonų vienuolynui. Egzekuciją, vadovaujant J. Liaudinskui, 3 val. 33 min. įvykdė 20 policijos mokyklos mokinių. Dr. Petraitis po dešimties minučių konstatavo visų mirtį [9].

Žinios apie karo lauko teismo nuosprendį ir jo įvykdymą buvo paskelbtos šalies spaudoje, tiek oficiozas Lietuvos aidas, tiek valstiečių liaudininkų laikraštis Lietuvos žinios ar krikščionių demokratų Rytas paskelbė Eltos pranešimą apie mirties bausmės paskyrimą ir jos įvykdymą. Šalia pranešimo pridedama ir nepasirašyto autoriaus žinutė, kuria teigiama, jog griežčiausios bausmės dėl bendradarbiavimo su svetimų valstybių agentais veikiant prieš valstybę prezidentas negalėjęs sušvelninti. Žinutėje aiškinama: „Tai skaudi pamoka tiems, kurie, pasiduodami svetimų agentų kurstymams, dirba priešvalstybinį darbą. Tegul ši pamoka sulaikys silpnos valios žmones nuo pasidavimo svetimai įtakai, o priešvalstybiniai gaivalai turi žinoti, kad valstybė, stojusi su jais į griežtą kovą, sugebės užkirsti kelią jų pragaištingam darbui“ [34]. Vėliau spaudoje pasirodė straipsnis, dar plačiau paaiškinantis, už ką keturi ūkininkų streiko dalyviai nusipelnė mirties bausmės, kiekvieno asmens nusikaltimai buvo aprašyti atskirai, kuriant teroristų, nusikaltėlių – banditų – įvaizdį [52]. Galima daryti prielaidą, jog aiški oficialioji propaganda siekė nuslopinti streikininkus gąsdinant griežčiausiąja – mirties – bausme.

Pasmerktųjų sušaudymo dieną, gegužės 23-iąją, opozicijos lyderiai M. Sleževičius, K. Grinius, A. Stulginskis, P. Dovydaitis bei E. Galvanauskas paprašė priėmimo pas prezidentą A. Smetoną norėdami nutraukti ūkininkų šaudymus. Audiencijos prašymas buvo atmestas, tačiau delegaciją priėmė ministras pirmininkas J. Tūbelis. Pastarajam K. Grinius atvykusiųjų vardu išreiškė požiūrį į Suvalkijos ūkininkų streiką, perdavė reikalavimus [36]. Vėliau skiriamos bausmės ūkininkų neramumų dalyviams prezidento buvo sušvelnintos, nors karo lauko teismo sprendimai ir buvo griežti. K. Grinius kaltais už Suvalkijos ūkininkų bruzdesį laikė tautininkų režimą: „ visas tautininkų režimo laikotarpis neatsikratė perversmo paliktų nuotaikų, ir suvalkiečių ūkininkų šaudymus ir sušaudymus reikia skirti prie 1926 m, gruodžio 17 d. perversmo pasekmių“ [37].

Griežčiausios teisminės bausmės įvykdymas sukrėtė visuomenę. Valdžia sekė jos nuotaikas, bijodama sukelti naują ūkininkų pasipriešinimo bangą. Vilkaviškio apskrityje, pasienyje, ūkininkų nuomone, 4 sušaudytieji bausmės nusipelnė. Saugumo organų manyta, jog tai veiks kaip prevencinė priemonė kitiems streikininkams. Tarp prasiskolinusiųjų ūkininkų vyravo nuomonė, kad teismas paskyręs per griežtas bausmes. Patys ūkininkų judėjimo dalyviai teigė, jog sušaudytieji ir kiti nuteistieji nebuvo prasikaltę, todėl juos teismas nubaudė tik vyriausybės paveiktas. Streiko dalyviai buvo mažai išgąsdinti, savo veiklos nežadėjo atsisakyti, o ir toliau ją plėtoti, tik kitokiomis priemonėmis. Marijampolės apskrities, ypač Kalvarijos apylinkės, opozicijos atstovai buvo nepatenkinti mirties bausme, manyta, jog bausmė per griežta. Todėl norėta dar griežčiau vykdyti boikotą. Šakių apskrityje mirties bausmės įvykdymas ūkininkų bruzdėjimo dalyvius nuramino, nes „nesikartoja terorizavimas pareigūnų arba ramių gyventojų ir negadinamas valdiškas turtas“. Spėta, kad mažai streikininkų vėl imsis senos taktikuos [11].

Mirties bausmės įvykdymas streikininkus paveikė iš karto. Nepaisant to, greitai jie vėl ėmė drąsiau elgtis, pagaminta ir išplatinta nemažai naujų atsišaukimų. Ypač tai buvo ryšku rytinėje Vilkaviškio apskrities dalyje bei Marijampolės apskrityje [11].

Prezidento malonė: 10 laimingųjų

1936 m. liepos mėn. 3 d. Kauno karo kalėjimo VI-ajame forte vyko neviešas karo lauko teismo posėdis, kuris sprendė 21 Suvalkijos ūkininkų bruzdėjimo dalyvio likimą. ELTA teisiamuosius įvardino kaip Suvalkijos ūkininkų kurstytojus ir teroristus [35].

Teisiamieji buvo kaltinami, jog 1935 m. spalio mėn. – 1936 m. balandžio mėn. laikotarpiu Šakių apskrityje priklausė slaptai organizacijai, kuri kurstė ūkininkus nemokėti mokesčių, nepardavinėti žemės ūkio produktų ir „tuo būdu neklausyti įstatymų ir daryti tai, kas gali didžiai kenkti valstybės interesui ir nuversti esamą valdžią“. Šios organizacijos vyriausiuoju vadu laikytas A. Valuckas, o jo padėjėjais P. Katkus, S. Mauza ir A. Ritbergeris. Grupuotė dirbo konspiratyviai, darė slaptus susirinkimus streiko ir sukilimo reikalams aptarti bei organizavo teroristinius būrelius – trejukes, kurios turėjo šaudyti, deginti ir kitaip kenkti streiko nesilaikantiems ūkininkams, neatsisakiusiems nuo pareigų seniūnams bei policijos informatoriams – ūkininkams. Grupelės nariai turėjo slapyvardžius, trejukių vadus, ginklus tiekiančius bendrininkus bei ryšininkus [12, l. 33–33 ap.].

Mirties bausmė paskirta net dešimčiai bylos teisiamųjų: Aleksandrui Ritbergeriui, Juozui Sutkaičiui, Saliamonui Mauzai, Antanui Kubilinskui, Pranui Katkui, Juozui Martinkevičiui, Andriui Valuckui, Petrui Lieponiui, Juozui Juškai ir Antanui Bajerčiui. Jau kitą dieną po karo lauko teismo prezidentas A. Smetona pasigailėjo mirtininkų ir jų bausmę pakeitė į sunkiųjų darbų kalėjimą iki gyvos galvos [12, l. 36 ap.]. Šią malonią žinią, remiantis A. Valucko prisiminimais, jis su kitais nuteistaisiais mirtimi išgirdo liepos 7 d. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, kur jie buvo pergabenti iš VI-ojo forto [53].

Andrius Valuckas buvo garsus agronomas, nors kariuomenėje netarnavo, tačiau kaip šaulys dalyvavo vaduojant Klaipėdą, buvo išsilavinęs, baigęs Dotnuvos žemės ūkio technikumą. Gyveno Plokščių valsčiuje, Zyplių žemės ūkio mokykloje, buvo valdininku – mokytoju. Kadangi buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių žmonių tarp visų nuteistųjų, jautėsi esąs labai nelaimingas dėl susiklosčiusios padėties. Greitai po mirties bausmės pakeitimo į sunkiųjų darbų kalėjimą A. Valuckas parašė skundą kariuomenės teismo prokurorui, kuriame įrodinėjo, jog saugumo valdininkai Mickus ir Babravičius parodė jo nekaltumą apšaudant Žilinską bei prisidedant prie Kudirkos Varpo leidybos. Anot A. Valucko, šios dvi svarbios aplinkybės nebuvo užprotokoluotos, todėl tie kaltinimai turėtų būti atmesti, o likusi bylos dalis perduota kariuomenės teismui [13]. Deja, jo skundas buvo atmestas.

Tai buvo paskutinioji Suvalkijos ūkininkų streiko byla 1936 m., kurioje mirties bausmė prezidento malone buvo pakeista į švelnesnę – sunkiojo darbų kalėjimo iki gyvos galvos – bausmę.

Mirtis dujų kameroje

1936 m. daugelyje Suvalkijos vietų masinis ūkininkų bruzdėjimas rimo. Vis dėlto Kalvarijos ir Liudvinavo valsčių apylinkėse pavieniai neramumai tęsėsi, o nuo 1936 m. pavasario pasireiškė daugiausiai vykdant teroristinius aktus prieš viršaičius, seniūnus ir streikui nepritariančius ūkininkus Per agentūrą buvo išsiaiškinta, kad Kalvarijos ir Liudvinavo valsčiuose susidarė nusikalstama grupė, kuri vykdė teroristinius aktus. „Buvo nustatyta, kad į tą grupę įeina Aleksandras Maurušaitis, Stasys Jackevičius, Albinas Butanavičius, Bronius Grinevičius, Kostas Grigaliauskas ir kiti. Buvo nustatyta, kad šioji grupė per savo patikimuosius užmezgė ryšius su Prienų, Šilavoto, Veiverių, Igliškėlių ir kitomis apylinkėmis ir dėjo pastangas savo veikimą, pagalba tuose apylinkėse veikiančių asmenų išplėsti“ [16].

1936 m. balandžio 30 d. A. Maurušaičio namuose įvykdyta krata, planuojant jį suimti, tačiau jo nebuvo namuose. Nuo to laiko jis ėmė slapstytis ir buvo suimtas tik tų pačių metų rugpjūčio 27 d. naktį Vytauto Botyriaus namuose. Suėmimo metu A. Maurušaitis pasipriešino policijai ir ją apšaudė [16]. Po A. Maurušaičio suėmimo spaudoje pasirodė keletas žinučių apie jo nusikaltimus. Minėta, jog vienas iš ūkininkų kurstytojų A. Maurušaitis su bendrininku padegė buvusio žemės ūkio ministro J. Aleksos ūkį. Taip pat jie kaltinti žmogžudyste. Kariuomenės teismas jų bylą turėjo spręsti 1937 m. liepos 20 d. [23].

Aleksandras Maurušaitis kariuomenės teismo buvo „pripažintas kaltu ir nubaustas pagal B. St. 51 str. (iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas), 129 str. 1, 2 ir 3 p. (kurstydamas nugriauti esamą visuomenės sutvarkymą, priešinimasis valdžios atstovams), 145 str. 1 d. (grasinimas valdžios pareigūnams pareigų neiti), 589 str. 2 d. 4 ir 5 p. (plėšikavimas, asmeniui smurtas ginklu), 563 str. (padegimas), 453 str. (nužudymas), 455 str. 3 p. nužudymas valdininko, einančio tarnybos pareigas arba dėl pareigų ėjimo), Yp. Valst. Aps. Įst. 14 § 2 p.“ [31]. 1937 m. spalio 2 d. Vyriausiajame tribunole nagrinėta kasacija, tačiau kariuomenės teismo nuosprendis buvo patvirtintas [51]. Mirties bausmė turėjo būti įvykdyta. 1937 m. Lietuvoje buvo pastatyta dujų kamera. Istorikas A. Eidintas teigia, jog „naudoti dujų kamerą lėmė ne ypatingas lietuvių tautininkų vado sadistinis geismas, o kariuomenės vadovybės spaudimas vyriausybei“ [33]. S. Raštikis iš tikrųjų buvo labai neigiamai nusiteikęs prieš karių naudojimą budelio pareigoms. Anot S. Raštikio, karinių teismų paskirtos mirties bausmės nėra problema, tačiau negalima pateisinti civilinių teismų mirties bausmių vykdymo: „ jokiu būdu negalima pavesti kariuomenei valstybinio budelio pareigų, kad tai nėra suderinama ne tik su kario pašaukimu ir jo karinės garbės principais, bet ir su karių, ypač kareivių moraliniu auklėjimu“ [48]. 1935 m. gruodžio 17 d. krašto apsaugos ministras S. Dirmantas ir kariuomenės vadas S. Raštikis prašymu kreipėsi į ministrą pirmininką pakeisti mirties bausmę sušaudyti siūlant pakarti ar ieškoti kitokių būdų, nes „karių naudojimas budelio pareigoms, ypatingai dabartinių laikų kario pašaukimo supratimu, yra griežtai nepriimtinas“ [1].

1937 m. sausio 19 d. Ministrų posėdyje buvo nutarta pakeisti Baudžiamojo statuto 15 straipsnį, kuriuo numatyta, jog mirties bausmė įvykdoma dujomis. Mirties bausmės vykdymo procesas dujų kameroje šiek tiek skyrėsi nuo sušaudymo. Kaip ir anksčiau, mirties bausmė buvo vykdoma neviešai, tam skirtame būste. Vietinio kalėjimo viršininkas, prižiūrimas apygardos teismo prokuroro, turėjo pasirūpinti reikalingomis mirties bausmei priemonėmis. Pasmerktajam pareiškus norą, turėjo būti pakviečiamas jo tikybos dvasininkas. Bausmės vykdymą turėjo prižiūrėti apygardos teismo prokuroras. Egzekucijoje privalėjo dalyvauti kalėjimo viršininkas, kalėjimo gydytojas ir apygardos sekretorius. Prieš bausmės įvykdymą buvo perskaitomas teismo sprendimas [18]. Taip pat buvo paskelbiamas malonės prašymo atmetimas ir duodamas paskutinis žodis, leidžiama atlikti išpažintį ir vykdoma bausmė. Mirties bausmė buvo vykdoma I-ajame forte. Mirusieji ten pat ir palaidoti.

A. Maurušaitis į bausmės vykdymo vietą buvo išvežtas 1937 m. spalio 21 d. rytą. Prie dujų kameros jo jau laukė apygardos teismo sekretorius, kunigas, dujų kameros prievaizdas Jonas Pakalnis, Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo gydytojas ir chemijos laboratorijos atstovas. Laikantis įstatymo Suvalkijos ūkininkų streiko dalyviui perskaitytas teismo sprendimas, pasiūlyta atlikti išpažintį [25]. Įvykdžius privalomus proceso formalumus, „ 7 val. 50 min. nuteistasis buvo įvestas į dujų kamerą, 7 val. 52 min. būsto prievaizdas paleido į dujų kamerą dujas (CO). Pravėdinus dujų kamerą 8 val. 40 min. gydytojas apžiūrėjęs Maurušaitį konstatavo, kad jo gyvybės žymių nėra“ [27].

Tarybinės enciklopedijos duomenimis, 1937–1940 m. Kauno I-ajame forte veikė dujų kamera. „Pirmas joje 1937 10 21 nunuodytas Lietuvos valstiečių 1936 m. streiko dalyvis A. Maurušaitis“ [30]. Tenka šią, istoriografijoje besikartojančią klaidą paneigti, pirmąja dujų kameros auka tapo ne A. Maurušaitis, o Bronius Pogužinskas, kuris 1937 m. liepos 27 d. 9 val. 45 min. pirmasis Lietuvoje įžengė į dujų kamerą [47].

A. Maurušaitis buvo Suvalkijos ūkininkų neramumų dalyvis, savo nusikalstamais veiksmais labiau primenantis maištautoją teroristą negu ūkininkų interesų gynėją. Mirties bausmės įvykdymas streikininkui dujų kameroje nesusilaukė spaudos dėmesio. Šiuo atveju galima daryti prielaidą, jog valdžia nusprendė nebekelti daugiau visuomenės nepasitenkinimo, todėl egzekucijos įvykdymo nepanaudojo propagandai ir taip numalšino paskutinius streiko bandymus.

Išvados

  1. Suvalkijos ūkininkų bruzdėjimas buvo paskatintas 1929 m. ekonominės krizės pasekmių Lietuvos ūkiui, kai žemės produktų kainos nukrito neproporcingai daug, o pramoninės prekės neatpigo.. Suvalkijos ūkininkų neramumų tyrinėjimo prieiga leidžia sąlyginai išskirti 3 reiškinio etapus, kurie skiriasi savo intensyvumu, kovos formomis, organizaciniu pobūdžiu. 1935 m. gegužės pabaigoje pradėjęs organizuotis ūkininkų judėjimas kilo streiko pavidalu reikalaujant ekonominės padėties pagerinimo. Suvalkijos ūkininkų neramumai palaužti 1937 m. Juos nuslopinti pasitelkti policininkai, šauliai, valstybės saugumo agentai. Teisminį teisingumą padėjo vykdyti karo komendantai, karo lauko, kariuomenės, Apeliacinių rūmų teismai bei Vyriausiasis tribunolas. Griežčiausios bausmės buvo skirtos karo lauko ir kariuomenės teismų, kurie labiausiai veikė judėjimo dalyvius nebeprisidėti prie neramumų.
  2. 1936 m. balandžio 23 d. karo lauko teismas paskelbė pirmąjį mirties bausmės nuosprendį ūkininkui Jurgiui Čėsnai, kaltinamam antivalstybine veikla bei telefono-telegrafo stulpų gadinimu. Pirmoji paskirta griežčiausioji bausmė vis dėlto nebuvo įvykdyta, dar tą pačią dieną buvo suteikta malonė, bausmę pakeičiant į sunkiųjų darbų kalėjimą iki gyvos galvos. Prezidento malonės tendencija kartojosi ir vėlesniais mirties bausmės paskyrimo atvejais.
  3. 1936 m. gegužės 21 d. karo lauko teismas paskelbė mirties bausmę už veikimą prieš valstybę 7 asmenims bene garsiausioje Suvalkijos ūkininkų streiko byloje. Malonė buvo suteikta tik trims asmenims, o K. Narkevičiui, A. Petrauskui, B. Pratasevičiui ir P. Šarkauskui mirties bausmė sušaudant įvykdyta 1936 m. gegužės 23 d., apie 3 val. 30 min., prie VI forto esančiame Mickevičiaus slėnyje. Informacija apie karo lauko teismo nuosprendį ir jo įvykdymą buvo plačiai paskelbta šalies spaudoje, kuriant teroristų nusikaltėlių įvaizdį. Galima daryti prielaidą, jog oficialioji propaganda siekė nuslopinti streiką, dalyvius gąsdindama mirties bausme. Ar tikslas buvo pasiektas, galima vertinti nevienareikšmiškai: vieni bruzdėjimo dalyviai buvo mažai įbauginti ir veiklos atsisakyti nežadėjo, kiti nurimo ir nebesiėmė senos taktikos.
  4. 1936 m. liepos 3 d. įvyko dar vienas grandiozinis karo lauko teismas, paskelbęs mirties bausmę net dešimčiai asmenų, kurie kaltinti kenksminga veikla valstybei bei kėsinimusi nuversti valdžią. Spaudoje ūkininkų kurstytojais bei teroristais vadinti teisiamieji nuo mirties buvo išgelbėti prezidento malonės. Tai buvo paskutinioji Suvalkijos ūkininkų streiko byla, kurioje prezidentas buvo toks maloningas.
  5. 1937 m. spalio 21 d. įvykdyta mirties bausmė neseniai pastatytoje dujų kameroje. Nunuodytasis buvo A. Maurušaitis, kuris nuteistas dėl organizuoto teroristinių aktų vykdymo ir pasikėsinimo į valstybės santvarką. Nors po pirmojo nuosprendžio buvo duotas kasacinis skundas, tačiau Vyriausiasis tribunolas nuosprendį patvirtino. Egzekucija dujų kameroje visiškai nesulaukė oficialiosios spaudos dėmesio, apie dujų kameros panaudojimą informacijos galima rasti tik mažai paplitusiuose komunistų laikraštėliuose. Tai skatina manyti, jog valdžia nusprendė šią mirties bausmę labiau nuslėpti bei nebenaudoti kaip prevencinės priemonės tolesniems nusikaltimams. Klausimas, kodėl vis dėlto malonė nebuvo suteikta, taip ir lieka neatsakytas. 1936 balandžio 23 d. – 1937 m. spalio 21 d. laikotarpiu mirties bausmės buvo paskirtos 19 Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvių. Iš jų įvykdytos 5.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1935 m. gruodžio 17 d. krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado raštas Ministrui Pirmininkui. LCVA, f. 923, ap.1. b. 872, l. 2.
  2. 1936 m. sausio 23 d. Kasacijos skundas Vyriausiajam tribunolui. LCVA, f. 932, ap. 1, b. 139, l. 261–262.
  3. 1936 m. balandžio 20 d. Įsakymas antrai pėstininkų divizijai. Nuorašo nuorašas. LCVA, f. 483, ap. 7, b. 538, l. 53–53 a. p.
  4. 1936 m. balandžio 23 d. Karo lauko teismo sprendimo nuorašas. LCVA, f. 483, f. 7, b. 538, l. 62, 62 a.p.
  5. 1936 m.gegužės 21 d. Karo lauko teismo nuosprendis B. Pratasevičiui ir kt. LCVA, f. 483, ap. 7, b. 678, l. 24–26; l. 28,
  6. 1936 m. gegužės 22 d. Augusto Valinsko malonės prašymo nuorašas. LCVA, f. 483, ap. 7, b. 678, l. 31.
  7. 1936 m. gegužės 22 d. Juozo Leonavičiaus malonės prašymo nuorašas. LCVA, f. 483, ap. 7, b. 678, l. 30.
  8. 1936 m. gegužės 22 d. Vinco Aleksos malonės prašymo nuorašas. LCVA, f. 483, ap. 7, b. 678, l. 30 ap.
  9. 1936 m. gegužės 23 d. mirties bausmės protokolas. KDFM F1957.
  10. 1936 m. birželio 3 d. J. Čėsnos prašymas karo lauko teismui. LCVA, f. 483, f. 7, b. 538, l. 96.
  11. 1936 m. birželio 4d. VSD biuletenis Nr. 158. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 88 a-II d. , l. 22–23.
  12. 1936 m. liepos 3 d. Karo lauko teismo nuosprendžio nuorašas. LCVA, f. 483, ap. 7, b. 537, l. 33–33 ap.; l. 36 ap.
  13. 1936 m. liepos 10 d. Andriaus Valucko skundas Kariuomenės Teismo Ponui Prokurorui. LCVA, f. 483, ap. 7, b. 537, l. 45.
  14. 1936 m. liepos 23 d. J. Čėsnos prašymas jo ekscelencijai Lietuvos Respublikos ponui prezidentui. LCVA, f. 483, f. 7, b. 538, l. 107–108.
  15. 1936 m. rugsėjo 9 d. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkui. LCVA, f. 483, f. 7, b. 538, l. 112.
  16. 1936 m. rugsėjo 19 d. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Marijampolės apygardos viršininko nutarimas. LCVA, f. 507, ap. 1, b. 455, l. 410.
  17. 1936 m. lapkričio 5 d. Marijampolės apygardos viršininko raportas VSD direktoriui. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 602, l. 244.
  18. 1937 m. sausio 19 d. ministrų kabineto posėdis. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 950 a, l. 4 ap.
  19. 1937 m. kovo 20 d. Malonės aktas. LCVA, f. 483, f. 7, b. 538, l. 173.
  20. 1937 m. rugsėjo 8 d. Malonės aktas. LCVA, f. 483, f. 7, b. 538, l. 208.
  21. 1938 m. gegužės 19 d. Malonės aktas. LCVA, f. 483, f. 7, b. 538, l. 229.
  22. 1939 m. pavasarį VSD direktoriaus A. Povilaičio pranešimas „Sukilimai Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atgavimo iki šių metų sausio 1 d.“ Kauno apskrities archyvas, f. F-219, ap. 1., b. 1122, l. 225.
  23. Aleksos ūkio padegimo byla. Sekmadienis, 1937, birželio 27, nr. 26 (486), p. 1.
  24. ANDRIULIS, Vytautas. Mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 m. Pozicija, 1997, nr. 2, p. 10–11.
  25. APUOKAS-MAKSIMAVIČIUS, Jonas K. Ką slėpė pirmasis fortas? Švyturys, 1964, rugsėjo 15 d., nr. 17, p. 5.
  26. Broniaus Šiugždos prisiminimai. Užrašė Viktorija Ostrauskienė.Vilkaviškio krašto muziejaus istorijos fondų medžiaga. [Aut. past. – muziejaus fondų medžiaga nesutvarkyta.]
  27. Cituojama iš: LEONAVIČIUS, Juozas, MAKSIMAVIČIUS, Jonas. Valstiečių streikas Suvalkijoje ir Dzūkijoje 1935 metais. Vilnius, 1958, p. 115.
  28. DOBRYNINAS, Aleksandras; KATUOKA, Saulius. Mirties bausmė Lietuvoje: teisiniai ir sociologiniai aspektai. Vilnius, 1999, 115–117.
  29. DRAKŠAS, Romualdas. Mirties bausmė: situacija ir perspektyvos. Vilnius, 2002, p. 65–69.
  30. Dujų kamera. Iš Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1978, t. 3, p. 186.
  31. Dujų kameroje įvykdyta trečioji bausmė. Lietuvos žinios, 1937, spalio 22 d., nr. 241, p. 6.
  32. DVARECKAS, Stanislavas. Lietuvos teismai 1918–1940 metais. Mokomoji priemonė. Vilnius, 1997, p. 36.
  33. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius, 2012, p. 247.
  34. ELTA pranešimas. 7 kurstytojai nubausti mirties bausme: keturiems mirties bausmė įvykdyta; Žinutė: Nupelnyta bausmė. Lietuvos aidas, 1936, gegužės 23, nr. 236 (2852) p. 1; tie patys straipsniai pateikti: Lietuvos žinios, 1936, gegužės 23, nr. 116 (5097) p. 1; Rytas, 1936, gegužės 23, nr. 117 (3489), p. 1 ir p. 9; Suvalkietis, 1936, gegužės 31, nr. 22 (316), p. 1 ir p. 4.
  35. ELTA pranešimas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 899, l. 455.
  36. GRINIUS, Kazys. Apie 1926 metų gruodžio 17-os dienos perversmą. Iš: EIDINTAS, Alfonsas. Kazys Grinius. Vilnius, 1993, p. 186.
  37. ILGŪNAS, Gediminas. Kazys Grinius. Vilnius, 2000, p. 394.
  38. Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai. Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, kovo 5, nr. 4, p. 1–2.
  39. JONYNAS, Zigmas. Suvalkijos ūkininkų streikas. Ūkininkas, 1995, nr. 3 (64), p. 3.
  40. Juozo Bagdono prisiminimai. Vilkaviškio krašto muziejaus istorijos fondų medžiaga. [Aut. pastab.: Muziejuje rasti dveji J. Bagdono prisiminimai, šiuose nenurodytas juos užrašęs asmuo.]
  41. Juozo Kažemėko prisiminimai. Užrašė A. Zabilavičienė. Vilkaviškio krašto muziejaus istorijos fondų medžiaga.
  42. Kariuomenės teismo nuteistų (iki 1936. VII. 22 d.) ūkininkų judėjimo dalyvių bylų sąrašas. LCVA, f. 507, ap. 1, b. 941, l. 24.
  43. Karo lauko teismo išspręstų ūkininkų judėjimo dalyvių bylų (pradedant 1935. XII. 19) sąrašas. LCVA, f. 507, ap. 1, b. 941, l. 19–20.
  44. KUODYS, Modestas. Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m. Vilnius, 2007, p. 47.
  45. NEVERA, Andrius. Mirties bausmė. Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija, XV t. Vilnius, 2009, p. 207.
  46. Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti įstatymas. Vyriausybės žinios, 1929, birželio 25, nr. 304, p. 1.
  47. Pogužinskiui mirties bausmė įvykdyta. Diena, 1937, rugpjūčio 8, nr. 32, p. 10.
  48. RAŠTIKIS, Stasys. Kovose dėl Lietuvos. Kario atsiminimai. T. 1. Los Angeles, 1956, p. 409.
  49. STOLIAROVAS, Andriejus. Lietuvos respublikos kariniai teismai 1919–1940 m. Daktaro disertacija. Kaunas, 2012, p. 115–118.
  50. Suvalkijos ūkininkų streiko 1935–1936 m. istoriografija gan išsamiai apžvelgta, žr. BALKUS, Mindaugas. 1935–1936 m. Užnemunės ūkininkų streikas: propagandos ir viešosios nuomonės apžvalga. Lietuvos istorijos metraštis, 2012, nr. 1, p. 103–118.
  51. Teistųjų asmenų sąrašas: 1919–1940 m. buržuazinės Lietuvos teismuose teistieji revoliucinio ir antifašistinio judėjimo dalyviai. Sudarė LCVA darbuotojų grupė: N. Baškytė, I. Dembo, V Sinkevičius ir darbo vadovas H. Feigelsonas. Vilnius, 1966, t. 2, p. 833. [Sąrašas saugomas LCVA]
  52. Už ką nubausti pikčiausieji ūkininkų kurstytojai ir teroristai. Lietuvos žinios, 1936, gegužės 30, nr. 122 (5103), p. 2. ELTA pranešimas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 899, l. 376–377.
  53. VALUCKAS, Andrius. Susipažinau kalėjime. Iš Mykolas Sleževičius, sud. J. Būtėnas, red. A. Rūkas, Chicago, 1954, p. 301.
  54. Vinco Aleksos prisiminimai. Užrašė Petruškevičius (Aut. pastab.:vardas nenurodytas). Vilkaviškio krašto muziejaus istorijos fondų medžiaga.

Komentarai

  1. 1935 m. rugpjūčio 27 d. Veiveriuose kilo neramumų, per susirėmimą su policija žuvo Juozas Gustaitis ir Stasys Veiverys.
  2. Agento vardas dokumente nenurodytas.
  3. Alfonsas Petrauskas savo laiške artimiesiems rašė: „Mieliems mano tėveliams, sesutei Bronytei, Birutukei ir broliukui Ignatukui (...) mus nuteisė sušaudyti. Sprendimas bus įvykdytas 23 d. 3 val. ryto. Mes visi keturi suvirsime į vieną duobę ir niekas niekuomet nesuras mūsų kapo. Negalime jūsų atsisveikinti tiesiogiai, nė atsibučiuoti, tad atsisveikinu per šias eilutes. Prisiminkit visuomet, kad jūsų mylimas sūnus ir brolis nebuvo vertas tokios bausmės ir žuvo nuo brolių rankos, kurie neturi nė širdies, nė mažiausio pasigailėjimo kibirkštėlės. Taip pat praneškite mano visiems pažįstamiems, kad aš žuvau dėl tiesos žodžio. Mano drapanas, kad jos jums mane taip skaudžiai neprimintų, paskyriau čia vargstantiems kaliniams. Visiems sudie, sudie.“ GAILA-GAILEVIČIUS, Juozas. Suvalkiečių sukilimo aidas. Suvalkija, 1998, p. 20.
  4. Analizuojant 1935–1936 m. ūkininkų judėjimą susidurta su šio reiškinio apibūdinimo problema. Neskelbtuose dokumentuose jis dažniausiai vadinamas ūkininkų bruzdėjimu, streiku, sukilimu ar maištu. Streikas – organizuotas, kolektyvinis darbo nutraukimas, ko nors reikalaujant iš darbdavių. Žr. Streikas. Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus], [žiūrėta 2012-04-02]. Prieiga per internetą: <http://www.lkz.lt/
    startas.htm
    >. Šiuo atveju ūkininkai streikavo prieš valdžią reikalaudami socialinės ir ekonominės jų padėties pagerinimo. Kai kur istoriografijoje analizuojamas reiškinys vadinamas sukilimu: „Suvalkiečių ūkininkų streikas 1935–1936 dėl savo apimties ir priemonių jam užgniaužti gavęs sukilimo vardą.“ Žr. VALUCKAS, A. Suvalkiečių sukilimas. Iš: Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1963, t. 29, p. 241. Sukilimas – tai masinis, ginkluotas pasipriešinimas. Žr. Sukilimas. Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus], [žiūrėta 2012-04-02]. Prieiga per internetą: <http://www.lkz.lt/startas.htm>. Ūkininkų judėjimą sukilimu ar net maištu kartais vadindavo patys jo dalyviai, taip pat ir valdžios pareigūnai. Kadangi straipsnio pagrindinis objektas yra mirties bausmės praktika Suvalkijos ūkininkų judėjime, darbe pasirinkta vartoti neutraliausias – streiko ir ūkininkų judėjimo, bruzdėjimo bei neramumų – sąvokas.
  5. Gydytojo vardo surasti nepavyko.
  6. Jie buvo infiltruojami į ūkininkų susirinkimus, kartais patys dalyviai buvo užverbuojami dirbti policijai.
  7. K. Narkevičiaus, A. Petrausko, B. Pratasevičiaus ir P. Šarkausko malonės prašymų surasti nepavyko.
  8. Mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta 1920 gegužės 28 d. – 1920 m. liepos 23 d. bei 1926 m. birželio 17 d. iki 1926 m. gruodžio 20 d. laikotarpiais.
  9. Pakorimas daugiausiai vykdytas Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, o atgavus Vilniaus kraštą, paraleliai vykdant mirties bausmę dujų kameroje sugrąžintas ir sušaudymas.
  10. Suvalkijos ūkininkų judėjimas kilo gaivališkai, todėl pirmosios pajėgos pasiųstos slopinti streikininkus buvo vietinė viešoji policija. Ji buvo pagrindinė administracinė valstybės jėga, palaikiusi krašto tvarką.
  11. Ūkininkų judėjimo teritorijų apibrėžties klausimas yra prieštaringas. Suvalkijos teritorija yra sąlyginė: remiantis nepublikuota dokumentine medžiaga streikas plačiausiai buvo paplitęs Marijampolės, Vilkaviškio, Seinų ir Šakių apskrityse, taip pat dalyje Dzūkijos – Alytaus apskrityje. Tam tikrų jo apraiškų buvo sutinkama ir už šių vietovių ribų. Istoriografijoje galima rastiir Užnemunės terminą, kuris apibrėžia pietinę Lietuvos dalį, apjuostą Nemuno, tačiau dėl nepublikuotoje dokumentikoje, tarpukario spaudoje bei istoriografijoje tradiciškai dominuojančio Suvalkijos vardo minėta sąvoka pasirenkama vartoti ir šiame straipsnyje.
  12. Ūkininkų streiko trukmė istoriografijoje tradiciškai laikoma 1935–1936 m. Šiame straipsnyje ūkininkų bruzdėjimo pradžios data laikoma 1935 m. gegužės pabaiga. Ūkininkų judėjimo pabaigos data yra sąlyginė – sprendžiant iš neskelbtos dokumentikos analizės, galima būtų kelti prielaidą, jog streikas nesibaigė 1936 m., o tęsėsi kitokiomis formomis iki 1937 m.
  13. Vėliau streikininkų bausmės buvo sušvelnintos ir daugiau.

Gauta 2013 m. spalio 4 d.
Pateikta spaudai 2014 m. sausio 21 d.

Summary

Practice of the Death Penalty: 1935–1936 Farmers’ Strike in Suvalkija

In the midst of the interwar years, the 1930s were particularly marked by social discontent within society. The 1929–1933 global economic crises had worsened the conditions of agriculture, the quality of life dropped, the restrictions on civil rights and liberties by the authoritarian regime led people to protest in various ways. In 1935 the farmers of Suvalkija started their movement. Prices of agricultural products decreased, but prices of industrial products remained unchanged forcing farmers to demand economic concessions by executing the boycott for the cities by not supplying them with agricultural products. Massive pickets, demonstrations and rallies came with propaganda, chaotic vandalism, and the destruction of public and private property.

The government had to take actions. The police started to arrest the strikers; courts began to punish the most active participants of the farmers’ movement. For extremely serious crimes strikers were judged in the court – martialed and sentenced to death.

In the interwar period of Lithuania the death penalty was in force until 15 June 1940 with short breaks. The imposition of the death penalty was legally defined in the Criminal Statutes, Penal Statute of War and extraordinary national laws. The practice of the death penalty in Lithuania is divided into two periods: 1919–1937 when punishment was carried out by firing squad and 1937–1940 when gas chamber was used for execution.

Jurgis Čėsna was the first participant of the farmers’ movement sentenced to death. On 23 April 1936 he was convicted for the demolition of telephone and telegraph lines and actions against the state. Fortunately, the president granted him clemency and sentenced J. Čėsna to imprisonment in a penitentiary.

The second and the most famous criminal case of Suvalkija farmers’ strike took place on 18–21 May 1936. Seven individuals were court-martialed and convicted to death because of the organised actions against the state. After appealing for pardon, three persons were granted clemency, but K. Narkevičius, A. Petrauskas, B. Pratasevičius and P. Šarkauskas were sentenced to death. They were executed by firing squad on 23 May 1936 at 3:00 a.m. The information about execution was widely covered in the press. It can be assumed that the official propaganda sought to suppress the strike, by threatening its participants with death penalty.

The third case of the death sentences of the 1935–1936 farmers’ movement in Suvalkija was announced on 3 July 1936. The court-martial sentenced ten participants of the strike to death, because they belonged to the secret organization which provoked farmers not to pay taxes and not to sell agricultural products. This organization also sought to overthrow the government. After big scandals of the last May executions, the president decided to be gracious and changed the punishment to a lighter sentence.

On 21 October 1937 the capital punishment was executed in the recently built gas chamber. The poisoned person was A. Maurušaitis, who was convicted for organizing terrorist acts and attempting to overthrow the state order. Even though the cassation appeal was given after the first court verdict, the Supreme Court confirmed the court-martial judgement. The execution in the gas chamber did not receive attention of the press, thus leading to the presumption that the government had decided to stop using the death penalty propaganda as a preventive measure for further crimes.

In the period from 23 April 1936 to 21 October 1937 19 participants of the Suvalkija farmers’ strike were sentenced to death; 5 of them were executed.