„Istorija“. Mokslo darbai. 92 tomas
Ingrida JAKUBAVIČIENĖ. Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninės ir politinės veiklos epizodai (1918–1940 m.)
Spausdinti

Ingrida Jakubavičienė – humanitarinių mokslų daktarė, Istorinės LR Prezidentūros Kaune istorikė; adresas: Vilniaus g. 33, LT‑44290, Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – sporto ir visuomeninės moterų organizacijos Lietuvoje XX a. 3–4 dešimtmečiuose, Lietuvos prezidentų visuomeninė veikla, Klaipėdos kraštas, su Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) istorija susijusių kultūros renginių bei projektų organizavimas.

Anotacija. Remiantis anuometine periodika, negausia istoriografija ir amžininkų atsiminimais straipsnyje analizuojama Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninė ir politinė veikla Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.), jos indėlis vykdant Lietuvos Tarybos užduotis, dirbant valstybės tarnyboje. Atskleidžiama jos politinė ir visuomeninė veikla Sankt Peterburgo lietuvių tautinių organizacijų darbe, kuri suteikė įgūdžių darbui svarbiose valstybinėse pareigose. Straipsnyje patikslinamos lietuvių istoriografijoje išplitę biografijos klaidos, pristatoma spalvinga J. Chodakauskaitės-Tūbelienės asmenybė, šeimyninis gyvenimas, giminystės ryšiai su prezidento Antano Smetonos šeima. Tai pirmasis mokslinis tyrimas apie moterį, kuri tarpukario Lietuvos istorijoje suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų.

Prasminiai žodžiai: Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė, Juozas Tūbelis, Antanas Smetona, Sofija Smetonienė, Lietuvos moterų taryba, Lietuvos Taryba.

Abstract. Based on the periodical press and literature of that time and the memoirs of contemporaries, the author analyses the biography of the prominent leader of Lithuanian women organisations, wife of the Prime Minister Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė. The author reveals the most important episodes of her political and social activities in 1918–1940. The article presents the most important facts about her bright personal and family life and her relations with the family of President Antanas Smetona. During the period of over 20 years after the restoration of Lithuania’s statehood it is the first scientific research elaborating on the activities of the woman who can easily be called the second lady of the state.

Key words: Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė, Juozas Tūbelis, Antanas Smetona, Sofija Smetonienė, Council of Lithuania, Lithuanian Women Council.

Įvadas

Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė daugeliui istorikų bei besidominčių istorija yra žinoma kaip Pirmosios Lietuvos Respublikos ilgamečio Ministro Pirmininko ir Tautininkų partijos vadovo Juozo Tūbelio žmona bei prezidentienės Sofijos Smetonienės sesuo. Iki šiol menkai tyrinėta J. Tūbelienės politinė veikla ir stiprus autoritetas, kurie buvo labai reikšmingi daugelyje svarbiausių Lietuvos politikos krypčių. Svarbiausi jos visuomeninės veiklos epizodai yra aptariami bendrame moterų organizacijų darbo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kontekste, tačiau jos politinė veikla iki šiol nėra tyrinėta.

J. Tūbelienės išorinis žavesys amžininkus veikė labiau nei jos skvarbus protas, ryžtingas charakteris, principingas būdas. J. Tūbelienę, kaip reto proto, gabumų ir elegancijos moterį, įvertino Lietuvos kariuomenės baliuje 1939 m. lankęsis Lenkijos karo atašė Kaune Leonas Mitkiewitczius. Jis rašė: „Aprašant šį balių reikia atiduoti pagarbą lietuvių moterų grožiui ir žavumui. Lietuvės to tikrai nusipelnė, bet mano plunksna nėra tiek įgudusi ir tokia talentinga, kad rastų tinkamą formą ir tinkamus žodžius. Ponios Indrašiūnienė, Tūbelienė, Lozoraitienė ir Raštikienė – finansų ministro, buvusio ministro pirmininko, užsienio reikalų ministro ir vyriausiojo kariuomenės vado žmonos – man atrodė kaip lietuvių dievaitės, atstovaujančios Lietuvos moterų grožio ir žavesio atmainoms“ [43].

Tarpukariu buvo visiems paslaptis, kad „svainių respublika“ (taip buvo vadinama Lietuva) buvo valdoma svainių Prezidento A. Smetonos ir ilgamečio bičiulio, Ministro Pirmininko J. Tūbelio ir jų žmonų Sofijos Smetonienės ir J. Tūbelienės. Labiausiai šių dviejų šeimų politinis duetas stebino užsienio diplomatus, todėl šie savo raportuose dažnai pabrėždavo, jog Lietuvos pirmieji asmenys yra gerokai veikiami savo žmonų. Britų pasiuntinio Baltijos valstybėms Hughe Montgomery Knachbullo-Hugesseno pranešimuose į Londoną taip pat teigiama, kad dvi seserys, Prezidento ir Ministro Pirmininko žmonos Sofija ir Jadvyga, darė didelę įtaką vyriausybei [53]. Amerikos pasiuntinys Kaune F. W. Colemanas savo raportuose rašė, jog ponios Smetonienė ir Tūbelienė neturėjo valstybinių pareigų, bet aktyviai tvarkė valstybės reikalus. Ir nors galbūt ne visiškai sugebėjo įvertinti 1939 m. pasikeitusios vidaus ir užsienio padėties mastą, buvo manoma, kad tuometinėje arenoje abi buvo valingos ir sumanios asmenybės [45]. Lietuvos ir užsienio šalių diplomatai su didele pagarba prisiminė J. Tūbelienę net ir jai pasitraukus į Vakarus. Korespondencijoje, skirtoje prezidentui Antanui Smetonai, dažnai buvo perduodami šilti linkėjimai prezidento svainei [9].

J. Tūbelienė – labai ryški asmenybė. Ji išsilavinusi, ambicinga, drąsi ir net linkusi į avantiūrizmą, tačiau kartu karšta patriotė, energinga jaunos valstybės tarnautoja, aktyvi politinių įvykių dalyvė. Visą laiką ji išliko ištikima savo vyro J. Tūbelio bei svainio A. Smetonos politinių planų rėmėja. Šis straipsnis skirtas ne tik išryškinti reikšmingiausius J. Chodakauskaitės-Tūbelienės politinės veiklos bei darbo valstybės tarnyboje epizodus, bet ir atitaisyti lietuvių istoriografijoje įsivėlusius netikslumus.

Tyrimo problema ir aktualumas. Per pastarąjį dvidešimtmetį ženkliai padaugėjo feminizmo Lietuvoje istorijos bei moterų organizacijų veiklos XX a. tyrimų [39; 52]. Tyrinėdama Lietuvos moterų organizacijų veiklą ir rengdama Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune 2012 m. liepos 4 d. atidarytą parodą „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“ autorė pastebėjo, jog moterys, kurios visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį dirbo petys į patį su vyrais, vėliau patyrė skaudžią neteisybę: jų indėlis beveik buvo ištrintas iš istorijos vadovėlių [28]. Autorė, skyrusi daug dėmesio tarpukario iškilių visuomenininkių S. Smetonienės, Vincės Jonuškaitės-Zaunienės, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės biografijų tyrimams, konstatavo, kad šių tarpukario veikėjų indėlis į Lietuvos valstybinį gyvenimą labai stokoja istorinių tyrimų [24; 25; 26; 27]. Daugiausia istorikų dėmesio sulaukė aktyviai politiniame šalies gyvenime dalyvavusios Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė [14; 15], Gabrielė Petkevičaitė-Bitė [38; 44], Felicija Bortkevičienė [13, 31, 47], Ona Mašiotienė [40], Magdalena Draugelytė-Galdikienė [51] ir kitos. Nors Lietuvos istorija kasmet papildoma naujais tyrimais, iki šiol beveik netyrinėta dviejų pačių svarbiausių Lietuvos politinio gyvenimo moterų prezidentienės S. Smetonienės ir jos sesers J. Tūbelienės veikla.

Autorė remdamasi negausiais šaltiniais bei asmeniniais interviu su vieninteliu Tūbelių anūku Peteriu Kuhlmannu, gyvenančiu JAV, Niujorke. P. Kuhlmanno pasakojimai saugomi autorės asmeniniame archyve. Dalis jų jau buvo publikuota publicistiniuose straipsniuose apie Tūbelių šeimos istoriją [29; 30]. P. Kuhlmanno atsiminimai ir jo sukaupti J. Tūbelienės interviu, kuriuos jis užrašė studijų metais (apie 1972) Viskonsino universitete prašomas istorijos kursų dėstytojo Alfredo Ericho Senno, leido užpildyti kai kurias istoriografijos spragas. Kadangi A. E. Sennas perdavė šiuos interviu VDU Lietuvių išeivijos institutui, jie prienami visiems tyrinėtojams [4]. P. Kuhlmannas apie močiutės veiklą taip teigė: „Kadangi J. Tūbelis turėjo labai mažai laiko bei nelabai mėgo būti žmonių apsuptyje, visuomenėje kur kas labiau matoma buvo Jadvyga. Jeigu J. Tūbelienė gyventų šiais laikais, ji neabejotinai taptų ministre: ji buvo išsilavinusi ir labai ambicinga moteris, lyčių skirtumuose nemačiusi jokių kliūčių, niekada nekreipusi dėmesio į žmogaus kilmę, bet žiūrėjusi į asmenybę“ [5].

Autorė rėmėsi negausiais archyviniais dokumentais, saugomais Lietuvos valstybės centriniame archyve, Kauno apskrities archyve ir VDU Lietuvių išeivijos institute, anuometine periodika. J. Chodakauskaitės-Tūbelienės politinės veiklos epizodai yra minimi amžininkų Petro Klimo [37; 38] ir Martyno Yčo [22; 23] atsiminimuose, jos interviu žurnalistams [12; 35]. Straipsnis parengtas remiantis negausia istoriografija, pirmiausia Virginijos Jurėnienės atliktais Lietuvos moterų organizacijų veiklos tyrimais [32, 33, 34], prezidento A. Smetonos biografijomis [17; 18; 41; 48], Chodakauskų giminės narių biografijomis [11], kuriose pateikiama faktų ir apie J. Tūbelienės gyvenimą.

Tyrimo objektas svarbiausi Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės politinės ir visuomeninės veiklos 1918–1940 m. epizodai. Tikslas ištirti J. Chodakauskaitės-Tūbelienės dalyvavimą svarbiausiuose politiniuose gyvenimo įvykiuose. Uždaviniai: 1. Aptarti J. Chodakauskaitės visuomeninės veiklos pradžią 1909–1917 m. Peterburge lietuvių inteligentų rateliuose. 2. Atskleisti J. Chodakauskaitės vykdytų Lietuvos Tarybos pavestų misijų svarbą 1918–1919 metais. 3. Išanalizuoti J. Tūbelienės politinę įtaką aukščiausiuose valdančiuosiuose sluoksniuose. 4. Atskleisti jos požiūrį į tuo metu svarbiausius politinius veikėjus. 5. Patikslinti svarbiausius biografijos faktus. Teoriniai tyrimo pagrindai: interviu, pirminių šaltinių ir istoriografijos analizė. Tyrimo metodai: istoriografinis, aprašomasis, analizės ir sintezės.

1. Jadvyga Chodakauskaitė įsitraukia į lietuvių bendruomenės veiklą

Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė gimė 1891 m. sausio 11 dieną (pagal senąjį kalendorių 1890 m. gruodžio 28 d.) Gavenonių dvare, Pašvitinio valsčiuje, tuomet buvusioje BiržųPasvalio apskrityje [2]. Pradedant jos gimimo data prasideda painiava lietuvių istoriografijoje. Dauguma autorių remiasi neteisingu šaltiniu ir teigia, jog ji gimė 1892 m. gruodžio 28 dieną [17]. Jos tėvai priklausė nuo XVI a. Lietuvoje garsiai bajorų Chodakauskų giminei. Tėvas Antanas Chodakauskas buvo vedęs pusseserę Mariją Joaną Chodakauskaitę. Nepaisant bajorų namuose populiarios lenkų kultūros, Chodakauskai draugavo su žymaus lietuvių kalbininko Jono Jablonskio šeima ir aktyviu lietuvių švietėju Petru Vileišiu, labai gerbė lietuvių kultūrą bei kalbą, tai perdavė ir savo vaikams – sūnums Romanui ir Tadui bei dukroms Sofijai ir Jadvygai. Motina buvo labai pasišventusi vaikų mokymui – Mintaujoje, kur Sofija, Jadvyga ir Tadas lankė gimnaziją, ji porą metų praleido išnuomotame bute kartu su vaikais.

Jadvyga buvo labai smalsi, imli naujovėms, mėgo skaityti, mokykloje – geriausia mokinė. Dar vaikystėje išryškėjo Jadvygos aktyvumas, impulsyvumas, drąsa. 1905 m. revoliuciniams įvykiams apėmus visą carinės Rusijos imperiją, Jadvyga taip pat svajojo tapti kovotoja už teisybę. Mintaujos gimnazijoje ji kartu su keletu bendramokslių pritarė revoliucinėms idėjoms, todėl buvo pašalinta iš mokyklos. Kadangi buvo kilusi iš dvarininkų šeimos, mokyklos vadovybė konfidencialiai paprašė Chodakauskus atsiimti dukrą iš mokyklos [50].

Mokslus ji tęsė Vilniuje įstojusi mokytis į privačią V. Prozorovienės gimnaziją, kurią 1909 m. baigė aukso medaliu. Visą tą laiką gimnazistė Jadvyga gyveno sesers Sofijos Smetonienės namuose. Tuo metu Smetonų namuose rinkdavosi lietuvių inteligentų ratelio nariai. Aštuoneriais metais vyresnė sesuo Sofija, kuri nuo paauglystės simpatizavo lietuvių tautiniam judėjimui, suvaidino reikšmingą vaidmenį Jadvygos politinei orientacijai ir renkantis tolimesnę karjerą. Sofija buvo labai veikli ir visuomeniška, o ištekėjusi už Antano Smetonos, tuomet dar tik aktyvaus lietuvių visuomenininko, jį visokeriopai rėmė ir drąsino ginti lietuvių tautos interesus [27].

Dėl S. Smetonienės svetingumo ir A. Smetonos noro telkti apie save lietuvių inteligentų pajėgas jų namuose pabuvojo bemaž visi ano meto lietuvių politikos, mokslo ir kultūros veikėjai. Čia kone kas vakarą vykdavo politiniai debatai, lietuvių menininkai muzikuodavo ir dainuodavo. Gyvenimas Smetonų namuose lėmė, kad nuo jaunystės Jadvyga asmeniškai pažinojo daugelį lietuvių inteligentų, o girdėtos įvairios politinės diskusijos tapo svarbiausia politikos mokslų mokykla.

Jadvyga domėjosi istorija, buvo gabi užsienio kalboms, nes tėvų namuose buvo kalbama lenkų, vokiečių, o vėliau ir lietuvių kalbomis, mėgo muziką, meną. Ji svajojo toliau studijuoti. 1909 m. Jadvyga išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą, kuriame gyveno nemaža lietuvių studentų bendruomenė. Pasak Egidijaus Aleksandravičiaus, jau XIX a. 4 dešimtmetyje Sankt Peterburgas tapo svarbiausiu lietuviškosios veiklos centru. Kai kurie lietuviai buvo gana aukšti valstybės pareigūnai, todėl buvo išnaudojamos visokios oficialios priemonės plėtoti lietuvių liaudies švietimą, plėsti parapines mokyklas, spausdinti vadovėlius ir šviečiamąją literatūrą. Sankt Peterburgo lietuviai gebėjo suformuluoti svarbiausius lietuvių bendruomenės gaivinimo principus, kūrė istorinės atminties vaizdinius, čia buvo klojami nacionalinių mokslų, pirmiausia istorijos ir etnologijos pamatai [8]. J. Tūbelienė savo interviu prisiminė, jog iki 1914 m. veikusi Sankt Peterburgo lietuvių draugija „Rūta“ suvienijo visus lietuvių inteligentus [50]. Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenė ypač pagausėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Tuomet čia gyveno apie 20 tūkst. lietuvių, kurių didelė dalis buvo įsitraukę į tautinę veiklą. Hypatija Yčienė prisiminimuose rašė: „Tuo metu [1916 m.] Petrapilyje buvo daug lietuvių, tarp jų pulkininkas Jonas Variakojis, Adomas Varnas, Mykolas Sleževičius, Tomas Naruševičius, J. Chodakauskaitė, kunigas Juozas Tumas ir jo sesers duktė Bronė Mėginaitė ir daug kitų“ [23].

J. Chodakauskaitė Sankt Peterburge sėkmingai įstojusi į Bestuževo Aukštuosius moterų kursus studijavo istoriją ir klasikinę filologiją. Nuo 1913 m. ji ėmė artimiau bendrauti su tuo metu lektoriumi dirbusiu Augustinu Voldemaru, kuris A. Smetonos svainei mielai skolino studijoms reikalingą literatūrą. A. Voldemaras buvo įsimylėjęs jauną, veiklią bei protingą merginą. Vis dėlto nei globėjiškas docento elgesys su studente, nei romantiškos vilionės Jadvygos nepaveikė [5].

Pirmojo pasaulinio karo metais išaugusiai lietuvių bendruomenei stigo lietuvių mokytojų. Tuomet Jadvyga tapo lietuvių kalbos bei Lietuvos istorijos mokytoja Sankt Peterburgo lietuvių pabėgėlių gimnazijoje [48]. Pedagoginis darbas nebuvo pats mėgstamiausias, daug mieliau jai patiko rašyti, dalintis įspūdžiais, todėl greitai ji tapo Sankt Peterburge leidžiamo Lietuvių balso korespondente. Šis darbas jai leido įsigilinti į politinius lietuvių inteligentų siekius, artimiau susipažinti su veikliausiais lietuvių bendruomenės veikėjais. Pasak M. Yčo, Lietuvių balso redakcijoje dirbo faktiškasis ir atsakomasis redaktorius Liudas Noreika, J. Variakojis, J. Chodakauskaitė, Jonas Juodišius ir iš šalies teikė straipsnius kun. Juozas Tumas, Juozas Kubilius, Liudvika Didžiulienė-Žmona, Konstantinas Šakenis, Petras Vileišis, Petras Kriaučiūnas, Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, A. Voldemaras ir kiti [22]. Šių iškilių asmenybių apsuptyje Jadvyga matė daug pasiaukojimo siekiant suburti lietuvius ir įtikinti juos nepriklausomos tautinės valstybės idėja.

Naujausių laikų istorijos ir prancūzų kalbos studijos, žurnalistinis darbas bei dėstymas lietuvių gimnazijoje jai suteikė daug naujų įgūdžių. Būdama Sankt Peterburge ji nenutraukė saitų su Vilniumi ir Smetonų šeima. Tuometinis laikraščio Viltis redaktorius A. Smetona kvietė Jadvygą dažniau parašyti straipsnių apie įvykius Rusijoje, ten vykstančius lietuvių susirinkimus. Jau tuomet Jadvyga turėjo didelį A. Smetonos pasitikėjimą, jam ir seseriai Sofijai rašė laiškus, teikdama įvairią informaciją.

1915 m. J. Chodakauskaitė baigė Bestuževo aukštuosius kursus, skirtus moterims. 1917 m. ji išlaikė valstybinius egzaminus Sankt Peterburgo universiteto istorijos ir filologijos fakultete ir gavo diplomą. Jai siūlė pasilikti universitete asistentės teisėmis ir tapti dėstytoja. J. Tūbelienė anūkui P. Kuhlmannui didžiavosi, jog ji tapo pirmąja moterimi, dėsčiusia Rusijos aukštojoje mokykloje. Dėstytoja J. Chodakauskaitė skaitė paskaitų kursą apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją [7].

1917 m. kovo 13 d. Peterburge buvo sudaryta Lietuvių Tautos Taryba, kuri paskelbė apie gegužės 27 d. įvyksiantį visos Rusijos lietuvių suvažiavimą Sankt Peterburge. Šiame suvažiavime dalyvavo ir J. Chodakauskaitė. Į šį suvažiavimą moterys buvo rinktos tais pačiais pagrindais, kaip ir vyrai, jame deklaruota vyrų ir moterų politinė ir pilietinė lygybė [32]. 1917 m. Lietuvos Tarybai vis aktyviau siekiant šalies nepriklausomybės dalis Rusijoje dirbusių lietuvių inteligentų suskato kuo aktyviau dalyvauti kuriant naują valstybę. 1917 m. spalį po ginkluoto perversmo bolševikų valdžia ėmė skubiai vykdyti carinės Rusijos administracijos pertvarkymus, kurie palietė ir visą švietimo sistemą. J. Chodakauskaitė ilgai nesvarsčiusi atsisakė darbo universitete ir pasišventė Lietuvos Tarybos pavedimų vykdymui. 1917 m. pabaigoje, tebevykstant Pirmajam pasauliniam karui, ji per Švediją grįžo į Lietuvą.

2. J. Chodakauskaitės vykdomos Lietuvos Tarybos misijos 1918–1919 metais

Šis laikotarpis buvo aktyviausios J. Chodakauskaitės politinės veiklos etapas. 1917 m. pabaigoje Jadvyga grįžo į Smetonų namus Vilniuje, kuriame virte virė visuomeninis lietuvių gyvenimas, juose nuolat lankėsi vokiečių okupacinės valdžios atstovai bei kariškiai. Kadangi to meto vokiečių administracijos organų valioje buvo tolimesnis lietuvių tautinių organizacijų darbas, Smetonai iš kailio nėrėsi siekdami pelnyti kuo didesnį administracinės valdžios atstovų palankumą, o kartu ir išsiderėti kuo geresnes sąlygas lietuvių tautinei veiklai. Daugiausia atsiminimų apie J. Chodakauskaitės dalyvavimą Lietuvos politiniuose reikaluose paliko Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, vienas iš aktyviausių Lietuvos Tarybos narių P. Klimas. Jam 1918–1920 m. nemažai laiko teko dirbti su J. Chodakauskaite, pirmiausia A. Voldemaro vadovaujamoje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. P. Klimas rašė: „Tose pačiose patalpose (nesakau ministerijoje) pradėjo darbuotis J. Chodakauskaitė, kuri sekė daugiausia Vokietijos spaudą. Greitai ji buvo pasiųsta į Berlyną, paskui į Berną taip pat spaudos ir propagandos reikalui. Pagaliau ir pats Voldemaras ir aš išvykome į Paryžiaus taikos konferenciją. Tuo būdu gruodžio mėn. visa Užsienio reikalų ministerija, jei ji būtų buvusi, atsidūrė užsienyje“ [36]. Iš tiesų, 1918 m. lapkričio 11 d. sudarytame Ministrų Kabinete A. Voldemaras sugrobė svarbiausius postus (ministro pirmininko, krašto apsaugos ministro ir užsienio reikalų ministro), Užsienio reikalų ministerijos neorganizavo. Jis tik pavedė P. Klimui surinkti visus Lietuvos Tarybos dokumentus nuo 1917 m., o P. Klimo sekretore paskyrė J. Chodakauskaitę [19].

„Das Neue Litauen“ leidyba

1917 m. Lietuvos Taryba J. Chodakauskaitei paskyrė sudėtingą misiją – vykti į Berlyną ir ten vokiečių kalba leisti laikraštį Das Neue Litauen (liet. „Naujoji Lietuva“), kuriame būtų skleidžiamos Lietuvos nepriklausomybės idėjos. Šias pareigas gavo neatsitiktinai: buvo žinoma žurnalistė, turėjo organizacinės patirties bei daugelio Lietuvos Tarybos narių asmeninį pasitikėjimą. Žurnalo teišėjo 7 numeriai, nes dėl J. Chodakauskaitės straipsnio apie vokiečių okupacinės valdžios siautėjimą Lietuvoje jis buvo uždarytas. Vėliau šį straipsnį perspausdino vokiečių socialdemokratų laikraštis „Vorwärts“ [43].

Vasario 16-osios akto perdavimas į Vokietiją

Dar svarbesnį vaidmenį Jadvyga suvaidino Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. istorijoje. Šiai užduočiai atlikti buvo pasitelkta J. Chodakauskaitė bei jai romantiškus jausmus puoselėjęs vokiečių karo žurnalistas Oskaras Wöhrle. P. Klimas atsiminimuose niekur neįvardija šio asmens, bet užsimena, jog tai vokiečių karo žurnalistas, rašęs laikraščiui Zeitung der X. Armee, kuris prižadėjo jam perduotus keletą aktų nuorašų slapta nugabenti į Vokietiją ir išplatinti vokiečių laikraščiuose. Jadvyga vakare slapta iš spaustuvėje dirbusio P. Klimo paėmė keletą Lietuvos aido egzempliorių su Vasario 16-osios aktu ir, saugodamasi vokiečių šnipų, kurie sekė visus su A. Smetona susijusius lietuvių veikėjus, perdavė juos O. Wöhrlei. Operacija pavyko, todėl vokiečiai Vilniuje konfiskavę visą Lietuvos aido tiražą su Nepriklausomybės aktu mažai ką telaimėjo. Po keleto dienų Lietuvoje pasklido žinia, jog apie Lietuvos nepriklausomybę jau pranešė keli stambūs Vokietijos laikraščiai. Kitu metu rašytuose atsiminimuose P. Klimas kalbėdamas apie Vasario 16-osios akto perdavimą į Vokietiją rašo: „Turėdami vieną vokiečių kareivį socialistą, prisijaukinę beveik bičiuliu (jis buvo ir šioks toks rašytojas, dirbęs Zeitung der X. Armee ir, be to, susipainiojęs romane su viena mūsų ponia), įdavėme jam skelbimo aktą, kad jie jį įteiktų Berlyne parlamento lyderiams ir telegrafo agentūrai“ [37]. J. Audėnas savo prisiminimuose pamini, jog, Juozo Pajaujo teigimu, būtent J. Chodakauskaitė neleidusi spausdinti Vasario 16 d. Tarybos akto, išvertė jį į vokiečių kalbą, turėdama leidimą vykti į Berlyną ir ten studijuoti, nuvežė jį ir paskelbė viename laikraštyje, o vėliau akto tekstą perspausdino ir kiti Vokietijos laikraščiai [10]. Šiais teiginiais pasitiki ir daugelis kitų istorikų [17].

Kadangi šioje slaptoje istorijoje svarbiausią vaidmenį suvaidino P. Klimas bei J. Chodakauskaitė, patikimiausiais šaltiniais laikytini būtent jų atsiminimai. Istorikas, žurnalistas J. Pajaujis Vašingtone minint Lietuvos nepriklausomybės 50-ąsias metines pasakojo, kaip jis kreipėsi laišku į J. Tūbelienę, prašydamas prisiminti, kokiu būdu ji pati dalyvavo akto perdavime į Vokietiją istorijoje. J. Tūbelienė savo atsakyme rašė: „Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraštį Zeitung der Zehnten Armee, kurio vienas redaktorių buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, elzasietis rašytojas Wöhrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su Wöhrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Wöhrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs“ [35]. Taigi, šis liudijimas paneigia kai kuriuos istoriografijoje įsivėlusius netikslumus, kur teigiama, kad pati J. Chodakauskaitė pernešė per sieną keletą Lietuvos aido numerių ir perdavė juos Vokietijos spaudai.

Kaip buvo perduotas oficialus kvietimas Mindaugui II

Pasak tų įvykių liudininko P. Klimo, dėl karaliaus Mindaugo II rinkimų nuostatai buvo konfidencialiai aptarti tarp Tarybos narių ir suformuluoti persiuntus juos per tarpininkus jau seniau iš Berlyno įspėtam princui, kuris davė iš Freiburgo im Breisgau savo sutikimą jau 1918 m. liepos 1 dieną. Tai buvo ne tik tikslus šachmatinis manevras, bet ir savo rūšies suokalbis arba maištas. Lietuvos Valstybės Taryba, siekdama neįkliūti į Vokietijos spendžiamus monarchijos spąstus ir nesutikti su jų siūloma kaizerio Wilhelmo sūnaus Joachimo kandidatūra į Lietuvos sostą, nutarė susirasti kitą kandidatą. Pirmiausia Tarybai nepriimtini buvo tiesioginiai kandidato ryšiai su Vokietijos kaizeriu ir tai, jog šie buvo protestantai. Katalikiškai Lietuvai netiko ne katalikas valdovas. Tokiu būdu buvo surastas katalikas Wilhelmas fon Urachas, kuris sužinojęs apie siūlomą sostą mielai sutiko išmokti lietuvių kalbą, ėmė domėtis šalies praeitimi. Wilhelmas fon Urachas šiuo pasiūlymu jautėsi labai pagerbtas, nes jis nors ir buvo kilęs iš Viurtembergo karališkosios dinastijos, tačiau dėl savo morganatinės santuokos (santuokos su žemesnio sluoksnio asmeniu) negalėjęs pretenduoti į Viurtenbergo sostą. Nepriklausomas monarchas turėjo padėti Lietuvai nutraukti vis dar stiprią okupantės Vokietijos įtaką. Tuojau po to, liepos 11 d., Taryba pakeitė savo vardą: vietoj Krašto Taryba (Landesrat) ji pasivadino jau Lietuvos Valstybės Taryba (Staatsrat) ir pranešė apie tai Vokietijos kancleriui, o liepos 13 d. ir karo valdžios šefui [36].

B. Vaškelis 1977 m. kalbinęs J. Tūbelienę sužinojo apie jos dalyvavimą perduodant Lietuvos Valstybės Tarybai kviečiamo užimti Lietuvos sostą Wilhelmo fon Uracho pasirašytą sutikimą. Šis dokumentas 1918 m. birželio 4 d. buvo patvirtintas Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo, o jo pabaigoje pretendentas į sostą turėjo savo ranka užrašyti, kad jis sutinka su visomis išdėstytomis sąlygomis ir pasirašyti. J. Chodakauskaitei Lietuvos Valstybės Tarybos sprendimu teko dalyvauti šioje svarbioje operacijoje. Ji teigė, kad, į Berlyną susitikti su W. Urachu išvyko A. Voldemaras, prelatas Konstantinas Olšauskas ir Juozas Purickis. Jie nuvyko pas W. Urachą ir lengvai gavo jo parašą. Problema iškilo dėl šio dokumento pargabenimo į Lietuvą. A. Voldemaras ir kiti vyrai nenorėjo rizikuoti, todėl nusprendė, kad kurjerio darbui geriausiai tiks jauna moteris J. Chodakauskaitė. Drąsiai moteriai tokia užduotis pasirodė lengvai įgyvendinama. Ji pasakojo: „Na, tai aš mielu noru, labai nudžiugau. Turėjau tokius aukštus batus, sutvarstytus iki kelių. Įsidėjau šitą karaliaus parašą į batą ir išvažiavau į Lietuvą“ [12]. J. Tūbelienė vykti į Lietuvą turėjo metu tarp 1918 m. liepos 1 d., kai W. Urachas pasirašė po jam atvežtuoju dokumentu, ir liepos 11 d., kai Taryba, susirinkusi į eilinę IX sesiją ir ėmusi svarstyti monarchijos klausimą iš esmės, jau turėjo aptariamą dokumentą. Tikėtina, jog J. Chodakauskaitė pasiekė Vilnių liepos 10 d.

Tačiau iš tiesų visa operacija greitai tapo tikru kuriozu. Jadvyga, netyčia supainiojusi vaistus, į akis įsilašino lašų, dėl ko parai tapo beveik nerege. Apie tai, kad panaudojo ne tuos vaistus, ji suprato tik iš ryto, prieš pat kelionę į Lietuvą. Nors ji bijojo, jog tokios būsenos negalės viena vykti, tačiau A. Voldemaras buvo neperkalbamas, nes tik Jadvyga turėjo Berlyno komendanto išduotą leidimą vykti į Vilnių. Tuo metu iš okupuotų teritorijų kraustėsi vokiečių kariuomenė, pasienis buvo griežtai kontroliuojamas. A. Voldemaras, stengdamasis padėti Jadvygai šioje situacijoje pasisiūlė visur ją palydėti, o J. Purickiui pavedė sukrauti visą jos bagažą. J. Tūbelienė rašė: „Nieko nemačiau, kaip tirščiausias rūkas prieš akis. Jis viską sudėjo, įstūmė į vagoną ir aš važiuoju. Tada tai tikrai reikėjo drąsos, kad važiuotum“ [12].

Vokietijos pasienio stotelėje Eitkūnuose Jadvyga turėjo persėsti į kitą traukinį, vykstantį į Vilnių. Deja, traukinys į Vilnių jau buvo išvykęs. Pasieniečiai pradėjo nuodgnią Jadvygos patikrą, tačiau batų neliepė nusimauti. Kito traukinio laukti teko visą parą pasienio viešbutėlyje. Po poros dienų patirto streso ir laimingai pasibaigusių nuotykių sėdėdama traukinyje į Vilnių Jadvyga galėjo atsipūsti. Atvykus į Vilnių ją pasitiko Tarybos nariai. Nors atvažiavo ir vieną dieną pavėlavusi, tačiau su tuometiniu traukinių grafiku tai nutikdavo gana dažnai. J. Chodakauskaitė buvo tuoj pat nuvežta į Tarybos buveinę. Kaip ji pati pasakojo, „čia iškilmingai numovė mano batą ir išėmė iš bato karaliaus parašą! Vienas dalykas buvo pabaigtas, dideliam visų džiaugsmui. To dokumento daugiau niekada savo gyvenime nemačiau“ [12]. Apie tai, jog Lietuva tapo karalyste, visuomenei pirmą kartą buvo atskleista 1918 m. spalio 3 d., „Lietuvos aide“ paskelbus W. Uracho išrinkimo faktą, kurį vokiečių valdžia laikė lietuvių maištu prieš Vokietiją ir griežčiausiai draudė apie tai kalbėti spaudoje [36]. Ši J. Chodakauskaitės misija taip pat ilgus dešimtmečius buvo laikoma paslaptyje.

Lietuvos informacijos biuro Berne įsteigimas

Ryškiausias J. Chodakauskaitės biografijos etapas – 1918 m. pabaigoje gautas Lietuvos Tarybos pavedimas Šveicarijos sostinėje Berne prie Lietuvos atstovybės įsteigti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Apie šį jos veiklos etapą iki šiol buvo žinoma tik tiek, kad 1918 m. ji paskirta organizuoti ir vadovauti Lietuvių informacijos centrui Berne, kurio žinias perspausdindavo didžiosios telegramų agentūros (Havas, Reuters, Stefan), tad Lietuvai buvo svarbu pateikti reikalingas ir naudingas žinias apie save. J. Tūbelienė su malonumu dalijosi prisiminimais apie darbą Šveicarijoje. Mokėdama rusų, lenkų, vokiečių bei prancūzų kalbas ir būdama charizmatiška asmenybe ji greitai užmezgė kontaktus su svarbiausių Šveicarijos informacinių biurų vadovais: Šveicarijos laikraščio Bund atsakinguoju redaktoriumi dr. Bühleriu bei Šveicarijos Telegrafo agentūros vadovu dr. Lüde. Pasak J. Tūbelienės, „dr. Lüde davė nurodymą savo vadovaujamai Šveicarijos Telegrafo agentūrai be jokios kontrolės priimti viską, ką tik aš jiems duodu ir perduoti Stefani, Havas ir Reuters agentūroms“ [4; 5]. Lietuva tuo metu dar tik siekė tarptautinio pripažinimo, todėl dirbti teko sudėtingomis sąlygomis. Apie Jadvygos darbą Berne rašė ir P. Klimas: „Berne radau jau pažįstamą J. Chodakauskaitę, kuri buvo Vilniuje priskirta prie Užsienio reikalų ministerijos spaudos biuro ir čia ėjo tas pačias pareigas. Uždavinys buvo labai svarbus, nes reikėjo teikti per Šveicarijos telegrafo agentūrą žinių apie Lietuvą visam pasauliui ir drauge kovoti prieš įsigalėjusią lenkų propagandą, kuri Lietuvos „separatizmą“ skelbė vokiečių arba net bolševikų akcija prieš Lenkiją“ [36].

Diplomatinė tarnyba Lietuvos atstovybėje Šveicarijoje

Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Daumantui-Dzmidavičiui išvykus keliems mėnesiams į Lietuvą, J. Chodakauskaitė ėjo jo pareigas [17]. Akcentuotina, jog Berne J. Chodakauskaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomatinėje tarnyboje. Ji pasakojo: „Taigi aš pasirašinėjau diplomatinius pasus ir rašydavau pranešimus Lietuvos vyriausybei“. Šveicarams patiko bendradarbiauti su J. Chodakauskaite, nes prieš išvykstant į Paryžių šveicarai surengė jai iškilmingą atsisveikinimo vakarienę [5]. Moteris diplomatinėje tarnyboje XX a. pradžioje buvo negirdėtas atvejis. Tai, kad diplomatinės atstovybės darbas buvo pavestas J. Chodakauskaitei, rodo ne tik jos didelį autoritetą bei kompetenciją, bet ir tuometinės Lietuvos vyriausybės demokratinį požiūrį į moteris valstybės tarnyboje, kuris gana greitai buvo pamirštas. XX a. 4 dešimtmetyje, kai ilgametė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tarnautoja Magdalena Avietėnaitė norėjo pereiti dirbti į diplomatinę tarnybą, visi svarbiausi Lietuvos diplomatai (P. Klimas, V. Čarneckis ir kiti) atsakė, jog neįsivaizduoja moters diplomatinėje tarnyboje [53]. J. Chodakauskaitei, be minėtų darbų, Šveicarijoje teko pagelbėti ir seseriai S. Smetonienei, kurią dėl bolševikų pavojaus A. Smetona su mažamečiais vaikais išsiuntė į užsienį. Dėl Jadvygos diplomatinių ryšių S. Smetonienei gana greitai buvo suteikta Šveicarijos viza, todėl su vaikais iš Vokietijos atvyko į Berną. Šiuo etapu Jadvyga tampa lydere: ji aiškina seseriai tarptautinės politikos naujienas, moko, kaip jai reikia elgtis tapus Lietuvos prezidento žmona. Dėl šeimyninių rūpesčių S. Smetonienė vis dažniau jautėsi tik paprasta namų šeimininke, o jaunėlė sesuo sukosi aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose.

Darbas Paryžiaus taikos konferencijoje

Po misijos Šveicarijoje J. Chodakauskaitė kartu su Lietuvos delegacija išvyko dirbti Paryžiaus taikos konferencijoje. Oficialiai konferencija atidaryta 1919 m. sausio 18 d. ir tęsėsi iki 1920 m. sausio 21 d. su keliais pertrūkiais. Nors Lietuva oficialiai nebuvo pakviesta, konferencijoje šalies interesams atstovavo M. Yčas, Tomas Naruševičius, P. Klimas, Simonas Rozenbaumas, Maksas Soloveičikas, Alfredas Jonas Tiškevičius, Jonas Žilius, Bronius Kazys Balutis ir Juozas Dobužinskis, vadovaujami tuometinio užsienio reikalų ministro A. Voldemaro. Lietuvos delegacija Paryžiuje turėjo keletą pagrindinių tikslų: 1) pripažinti Lietuvos politinį valstybingumą su sienomis, kurias nustatė patys lietuviai; 2) įteisinti Lietuvos delegacijos dalyvavimą konferencijoje; 3) kovai su bolševikais gauti paramą kareiviais, patarėjais ir karine amunicija; 4) gauti skubią paramą maisto produktais [46]. Reikėjo kovoti su Lenkija, kuri priešinosi Lietuvos nepriklausomybei. Nors J. Chodakauskaitės oficialiame delegacijos sąraše nematyti, ji gavo užduotį ieškoti politinės paramos Paryžiaus spaudoje. Ši svarbi Lietuvai J. Chodakauskaitės veikla buvo įvertinta ir tarpukariu, kai moterų organizacijos stengėsi įrodyti vyriausybei, jog jos yra kompetentingos dirbti kartu su vyrais ir yra neteisėtai nustumtos nuo politinės valdžios vairo [40].

Paryžiuje J. Chodakauskaitė tarėsi net su 12 laikraščių dėl palankių Lietuvai straipsnių, kuriuos parašydavo ji pati arba komisijos nariai (daugiausia A. Voldemaras), publikavimo. Susitarti jai pavyko su vienu stambiausių ir įtakingiausių Paryžiaus dienraščių Le Temps, nors šis susitarimas jaunos Lietuvos biudžetui kainavo labai daug – 50 tūkst. frankų [4]. Šiandien tokia Paryžiaus dienraščių praktika vadintųsi kyšininkavimu, tačiau anuomet šie darbo metodai buvo visiems žinomi. Pasak J. Tūbelienės, kalbėjusios apie tai jau po daugelio metų, tai buvo tiesiog mainai, todėl ji turėjo derėtis dėl straipsnių ir dėl kainų už jų publikavimą. „Kai aš atvykau į Paryžių, Lietuva jau buvo įsteigusi informacinį biurą. Prancūzijoje garsiausi buvo Le Temps – populiarus politinis laikraštis, o dar svarbesnis ir profesionalesnis buvo Journal de Débat, tačiau jis buvo nepaperkamas. Lietuvos delegacijos nariai ir informacinis biuras susitarė su Le Temps, kad sumokės už vietą laikraštyje, kur bus dedamos naujienos apie Lietuvą, kurias rašys delegacijos nariai. Kurį laiką tai visai gerai sekėsi, lietuviai susimokėdavo ir viskas buvo spausdinama, bet vėliau lenkai sužinojo apie šią aferą ir pasiūlė Le Temps didesnius pinigus bei kartu uždraudė spausdinti lietuvių žinias“ [4].

Lietuvos delegacijos derybas su prancūzų spauda aprašė ir P. Klimas: „Spaudoje mums buvo sunku savarankiškai pasirodyti su savo tezėmis, nes mes neturėjome tiek pinigų, kad galėtume „perrėkti“ lenkus. Ilgai derėdamiesi su Le Temps leidėju, mes, nebeatmenu, už kiek dešimčių tūkstančių frankų, galėjome paskelbti tik keletą žinučių. Kai kontraktas pasibaigė – prasidėjo tikras šantažas. Pasipylė prieš mus visokių insinuacijų tyčia tam, kad jas ryžtumės sustabdyti dar stambesniu „kyšiu“. Apskritai Paryžiaus spauda tada žiūrėjo į politines įvairių valstybinių informacijas kaip į skelbimus. Kas savo „skelbimą“ tinkamai apmoka, gauna tinkamą vietą ir tam tikrą eilučių skaičių. Pinigai tuomet per redakcijas plaukė nemunais. Silpnosioms nepripažintų valstybių tezėms buvo aukštesnis tarifas...“ [37]. Vadovaujant Lietuvos informacijos biurams Berne ir Paryžiuje atsiskleidė J. Chodakauskaitės puikūs organizaciniai sugebėjimai ir ryžtinga pozicija žodžiu ginti Lietuvos interesus pasitelkiant spaudą bei telegrafą.

Kur slypi J. Chodakauskaitės fenomenas?

Pasak V. Jurėnienės, J. Chodakauskaitės politinei veiklai didelės reikšmės turėjo palankiai susiklosčiusios aplinkybės ir 1919 m. Lietuvos Valstybės Tarybos priimti teisės aktai. Kita vertus, ji niekada netapo vyriausybės nare, o tik buvo valstybinės reikšmės pavedimų vykdytoja. 1918 m. pabaigoje ryškiausiai lietuvių politikos veikėjai Felicijai Bortkevičienei neleista užimti ministro posto. Ministrui pirmininkui Mykolui Sleževičiui pasiūlius Maitinimo ministerijos ministre skirti didžiulę tokio darbo patirtį turinčią F. Bortkevičienę, Lietuvos Tarybos prezidiumo sekretorius J. Šernas atkirto, jog „moterys iki šiol nedalyvavo pas mus politikoje. Paskyrus moteris į kabinetą, gali sugadinti jos vardą“ [33]. Nors Stasys Šilingas siūlė pritarti jos kandidatūrai, teigdamas, kad „Lietuvoje moterys labiau gerbiamos kaip užsieny. Jos kabineto autoriteto nesugadins“, vis dėlto didžioji dauguma buvo prieš. Tačiau 1919 m. Lietuvos moterims suteikta rinkimų teisė žymėjo jaunos valstybės žingsnį tikrosios demokratijos link. 1919 m. liepos 1 d. Lietuvos Valstybės Taryba kreipėsi į Lietuvos piliečius nurodydama, kad Lietuva kuriama laisvės, demokratijos ir lygybės principais. Taip pat buvo teigiama, kad „visi Lietuvos piliečiai privalo lygiai eiti visas valstybės pareigas“ [32]. J. Chodakauskaitės politinei karjerai reikšminga buvo ir jos kompetencija, asmeniniai ryšiai su daugeliu Valstybės Tarybos narių bei jos pirmininko, o nuo 1919 m. balandžio 4 d. valstybės prezidento A. Smetonos visiškas pasitikėjimas.

3. J. Tūbelienės veikla Kaune 1920–1928 metais

Atlikusi jai pavestas užduotis kartu su Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje, Jadvyga grįžo į Lietuvą. 29-erių metų moteriai buvo pats laikas pagalvoti apie šeimos kūrimą. Žavios, veiklios, išsilavinusios valstybės tarnautojos rankos siekė daugelis tuometinių Lietuvos politinių veikėjų: A. Voldemaras, B. K. Balutis, P. Klimas ir kiti. Tačiau 1920 m. vasario 7 d. J. Chodakauskaitė ištekėjo už veiklaus visuomenininko, praktiško ekonomisto, o kartu elegantiško, ramaus būdo ir patikimo gyvenimo draugo Juozo Tūbelio. Istoriografijoje plačiai išplitusi klaida, jog Tūbeliai susituokė 1919 m. vasarį [17]. Tuo metu J. Chodakauskaitė dirbo užsienyje. Be to, J. Tūbelienės prisiminimuose išliko ypatinga vestuvių puota, kuri vyko prezidento rūmuose dalyvaujant visai vyriausybei, mat jaunikis tuo metu buvo žinomas visuomenės veikėjas, o nuotaka prezidento A. Smetonos svainė.

Santuoka nė kiek nesustabdė aktyvios poros gyvenimo tempo. J. Tūbelienė tuo metu dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje Informacijos departamento direktore, o vyras J. Tūbelis pasinėrė į ūkinę veiklą: drauge su kitais organizavo stambiausias Lietuvos akcines bendroves Maistas, Lietūkis ir Pienocentras, aktyviai rūpinosi žemės ūkio modernizavimu ir kooperacija. J. Tūbelienė 1920–1923 m. dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje Kaune pasižymėjo kaip reikli ir pastabi darbuotoja. Ji nesitaikstydavo su netvarka bei taisyklių pažeidinėjimu. Pastebėjusi, kad iš Užsienio reikalų ministerijos imta siųsti neįprastai didelius diplomatinius paketus, ji demaskavo kontrabandos verslu besiverčiančius kolegas. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais Užsienio reikalų ministerija buvo prastai finansuojama, todėl jos kurjeriams vietoj atlyginimo dažnai buvo pasiūloma galimybė užsidirbti iš legaliai gabenamos kontrabandos diplomatiniu paštu. 1921 m. vaduojant Administracijos departamento tarnautoją, J. Tūbelienė atsisakė uždėti antspaudą ant didelio diplomatinio paketo, vežamo kurjerio į Lietuvos atstovybę Maskvoje, nepatikrinus siuntinio turinio. Kilus sąmyšiui, teko įsikišti pačiam ministrui Juozui Purickiui, kuris ir išsiuntė šį siuntinį.

J. Tūbelienė suprato, jog su ministro žinia vyksta neskaidrūs dalykai, todėl po darbo nuskubėjo pas Smetonas ir jiems papasakojo apie įvykį. Tuo metu iš aktyvios politikos eliminuotas buvęs prezidentas A. Smetona suprato, kad čia palanki proga įgelti politiniam oponentui J. Purickiui. A. Smetona tuoj pat susisiekė su savo svainiu kpt. Tadu Chodakausku ir paprašė apie šį įvykį informuoti krašto apsaugos ministrą plk. Konstantiną Žuką. Pradėjus tyrimą paaiškėjo, jog tame pakete būta vaistų ir medicininės įrangos, visai ne Lietuvos atstovybei reikalingų dalykų. Kontrabanda buvo apkaltinti atskiri tarnautojai, iš dalies ir pats J. Purickis. Vėliau plk. K. Žukui tęsiant tyrimą buvo demaskuota didelė kontrabandininkų grupė, diplomatinių krovinių priedanga gabenusi į Sovietų Rusiją spekuliuoti sachariną, vaistus, maisto produktus. Dėl vadinamosios „Sacharino bylos“ J. Purickis atsistatydino ir susigadino tolesnę politinę karjerą [20].

1923 m. rudenį J. Tūbelienės darbas ministerijoje nutrūko dėl nėštumo ir gimdymo atostogų. 1923 m. lapkričio 5 d. ilgai laukto kūdikio gimimas vos nesibaigė Jadvygos mirtimi. Dėl komplikuoto gimdymo gydytojai pirmiausia stengėsi gelbėti motiną, manydami, kad kūdikis gimė negyvas. Laimei, pavyko ne tik išgelbėti motiną, bet ir išgirsti ant palangės palikto leisgyvio, traumuoto kūdikio verksmą. Komplikuotas gimdymas turėjo ilgalaikių padarinių – dukra Marija buvo silpna, turėjo gimdymo traumos sąlygotą negalią, todėl motinai teko palikti valstybės tarnybą ir nuolat rūpintis jos sveikata [7].

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai A. Smetona vėl buvo pakviestas užimti prezidento postą, o po pusmečio (1927 m. gegužės 3 d.) J. Tūbelis paskirtas finansų ministru, J. Tūbelienė džiaugėsi – mat vėl planavo grįžti prie politinės veiklos. Veikliai ir ambicingai moteriai namų šeimininkės vaidmuo nebuvo pats tinkamiausias. Visą laiką ji išliko aktyvia Tautininkų partijos nare. 1927–1928 m. redagavo Tautininkų balsą, tačiau laikraščio leidyba nemažai rūpinosi kiti tautininkų partijos nariai. Net ir baigusi valstybės tarnautojos karjerą, J. Tūbelienė buvo labai užimta moteris, jos darbotvarkė nuolat buvo pilna susitikimų, renginių, darbų, reikėjo tinkamai pasirūpinti ir vyro karjeros reikalais.

1932 m., kai Tūbelių šeima persikėlė į nuosavus namus Dainavos gatvėje, J. Tūbelienė juose įsirengė kabinetą, kuris tapo neformaliu jos priimamuoju. Namuose Jadvyga buvo neoficiali ministro pirmininko J. Tūbelio sekretorė. Kaune buvo kalbama, kad jeigu interesantui pavyks įtikinti J. Tūbelienę reikalo svarba, tuomet apie tai sužinos ir premjeras [6]. Formaliai pasitraukusi iš valstybės tarnybos J. Tūbelienė visą laiką išliko aktyvi Lietuvos politiniame gyvenime, tapo moterų organizacijų vadove. Tačiau jos ambicijos siekė kur kas daugiau įtakos. Dukros Marijos teigimu, motina ir pati norėjo tapti ministre pirmininke [6].

Šiandien istorikai diskutuoja, kokią įtaką prezidento A. Smetonos ir premjero J. Tūbelio sprendimams turėjo jų žmonos. Formaliai atlikę tyrimą archyve ir neaptikę jokių rašytinių dokumentų, kuriuose būtų tiesiogiai įvardyta J. Tūbelienės ir S. Smetonienės įtaka, istorikai daro išvadą, jog jos tebuvo žmonos, namų šeimininkės, sutuoktinių palydovės oficialiuose renginiuose. O beveik visų užsienio šalių diplomatai, rezidavę Kaune, savo pranešimuose lyg susitarę perduodavo Lietuvos politikos ypatumus: šalį valdo du svainiai ir jų žmonos seserys. Pabrėžiama, kad pezidentienė ir premjerienė yra labai įtakingos visuomenėje moterys, teigiama, jog jos aktyviai dalyvauja priimant svarbius valstybinius sprendimus [53; 45].

A. Smetonos atsiminimuose yra tvirtinama, kad prezidentūroje iki išnaktų vykdavo neformalūs vyriausybės narių ir kariuomenės vadų susitikimai. Beveik nuolatiniu jų dalyviu būdavo ir premjeras J. Tūbelis. Tūbelių anūko P. Kuhlmanno nuomone, J. Tūbelienė šiuose susitikimuose nedalyvaudavo, tačiau savo turimus planus įgyvendindavo pasitelkusi moteriškų gudrybių. Ji dažnai susitikdavo su prezidentu šeimyninių švenčių, vakarienių metu. Tuomet ji atsargiai pasidomėdavo, kokia A. Smetonos nuomonė jai rūpimu klausimu. Įsitikinusi, kad idėja bus įvertinta palankiai, ji apie tai pasikalbėdavo su vyru, išdėstydama keletą papildomų argumentų dėl plano naudingumo valstybės ar visuomenės labui. Gavusi J. Tūbelio palaikymą, ji apie tai dar kartą pasikalbėdavo su prezidentu. Pasak P. Kuhlmanno, XX a. 4 deš. J. Tūbelienė turėjo tvirtą nuomonę įvairiais klausimais bei valstybės pareigūnų personalijų atžvilgiu. Ji gerbė kompetenciją ir atsakomybę ir nekreipė dėmesio į žmogaus kilmę ar socialinę padėtį. Nekompetentingus, neatsakingus tarnautojus ji laikė pavojingais valstybei. P. Kuhlmanno teigimu, J. Tūbelienė dažniau imdavosi veiksmų nei tik išreikšdavo savo nuomonę [6].

J. Tūbelienė kartu su S. Smetoniene kruopščiai išnagrinėdavo visų žymių Lietuvos asmenų biografijas ir, matydamos bent kokią „dėmę“, siūlydavo nekviesti to asmens į valstybinius priėmimus. Tokią praktiką iliustruoja režisieriaus Boriso Dauguviečio šeimos išsiuntimas į Šiaulius. Sužinojusi, jog B. Dauguviečio šeimai gresia skyrybos (mat žmoną aktorę Nelę Vosyliūtę įsimylėjęs Šveicarijos diplomatas) J. Tūbelienė kartu su seserimi S. Smetoniene ėmėsi žygių. Suderinus su Valstybės teatro vadovais, B. Dauguvietis su šeima buvo išsiųstas į Šiaulius. G. Dauguvietytė teigia, jog dėl to, kad B. Dauguvietis buvo išsiskyręs ir gyveno antroje santuokoje su aktore N. Vosyliūte, įžymaus valstybės teatro režisieriaus niekada nekviesdavo į oficialius priėmimus [16]. Abi seserys savo sutuoktiniams nevengdavo priminti, kuriuos pareigūnus verta pamaloninti už puikią tarnybą, o kurie nėra verti pasitikėjimo. J. Tūbelienė laiške A. Smetonai priminė, jog J. Tūbelis geru žodžiu nuolat mini Vincą Mašalaitį ir siūlo jam skirti I-jo laipsnio Gedimino ordiną [3]. S. Smetonienės įtaką vyro sprendimams taip pat liudija jos laiškai, rašyti 1919 m. iš Šveicarijos. Juose ji nevengia kritikos Lietuvos Tarybai: piktinasi, kad iš Lietuvos leido išvykti didžiajam avantiūristui Juozui Gabriui-Paršaičiui bei kad nepelnytai areštu nubaudė Lietuvai nusipelniusį karininką Glovackį [1].

4. J. Tūbelienė vadovauja svarbiausioms Lietuvos moterų organizacijoms 1928–1940 metais

Patirti asmeniniai motiniški išgyvenimai pastūmėjo J. Tūbelienę rūpintis gimdyvių bei kūdikių sveikatos apsauga. XX a. 3 dešimtmetyje kūdikių mirtingumas Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje, kasmet mirdavo keliolika tūkstančių kūdikių ir vaikų iki penkerių metų. 1928 m. Kaune buvo įkurta Motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga, kuri jungė 23 labdaros organizacijas. Sąjungos ilgamete pirmininke buvo J. Tūbelienė, o aktyviausios valdybos narės – Aldona Hunebelienė, Elena Šklėrienė, dr. Aldona Birutavičienė, Birutė Novickienė. Organizacijos narės nuveikė daug svarbių darbų: steigė motinos ir vaiko sveikatos centrus visoje Lietuvoje, organizavo gailestingųjų seserų ir akušerių suvažiavimus, rengė Motinos dienas, kilnojamąsias parodas, rėmė daugiavaikes šeimas.

Lietuvos motinoms ir vaikams globoti sąjungos išlaikomuose sveikatos centruose buvo numatyta rūpintis ne tik mažamečių sveikata, bet globoti vaikus iki 15 metų. Kadangi vaikai iki 14 metų tuometinėje Lietuvoje sudarė 31 proc. visų gyventojų, galime teigti, jog organizacija kėlė sau didelius tikslus: tik su nedidele valstybės parama ir didžiąja dalimi suaukotomis lėšomis siekė pasirūpinti trečdalio šalies piliečių sveikata [6]. Svarbiu organizacijos projektu 1932 m. tapo „Motinos ir vaiko muziejaus“ Kaune, Laisvės al. 12 (dabar 24), įsteigimas. Muziejus tapo visiems prieinama auklėjimo įstaiga higienos klausimais. Čia vyko populiarios paskaitos, buvo demonstruojami kovos su tuomet mirtinomis venerinėmis ligomis bei džiova filmai. Muziejuje buvo sukaupta nemaža medicininės literatūros biblioteka [21].

J. Tūbelienės vadovaujamos moterys aktyviai domėjosi Europoje populiariais moderniausiais vaikų ugdymo metodais, savo rašiniais periodikoje skatino visuomenę formuoti naują požiūrį į vaiką, jo poreikius. Lietuvos Motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos pastangomis XX a. 4 deš. ypač padaugėjo vaikų darželių. XX a. 3 deš. Kaune buvo vos keletas privačių vaikų darželių, o 19391940 m. visoje Lietuvoje veikė 172 vaikų darželiai, kuriuos lankė 6500 vaikų. Tai, ką šiuo metu Lietuvoje koordinuoja keletas ministerijų (Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos, Švietimo ir mokslo), tarpukariu atliko Lietuvos Motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga.

1929 m. vasario 17 d. J. Tūbelienė kartu su kitomis žymiomis Lietuvos visuomenininkėmis O. Mašiotiene, B. Novickiene, S. Čiurlioniene, Paulina Kalvaityte-Karveliene, B. Biržiškiene įkūrė moterų draugijų sąjungą – Lietuvos moterų tarybą. Pagrindiniu tarybos tikslu tapo siekis bendrai veiklai sujungti visas lietuvių moterų organizacijas, atstovauti moterų interesams ne tik šalyje, bet ir užsienyje. J. Tūbelienės dalyvavimas organizacijos veikloje užtikrino valstybės paramą. V. Jurėnienės nuomone, sutikdama finansuoti Lietuvos moterų tarybos veiklą, vyriausybė galėjo lengviau kontroliuoti moterų judėjimą, neleisdama joms imtis aktyvių veiksmų, o apribodama tik memorandumų ar peticijų teikimu [32]. Gauta vyriausybės parama leido tarybai plėsti ryšius ir atstovauti Lietuvos moterų judėjimui tarptautiniu mastu. Nors J. Tūbelienė neužėmė jokių pareigų valstybės tarnyboje, tačiau vadovavimas moterų organizacijoms stiprino jos autoritetą visuomenėje bei leido realizuoti save šalies politikoje praktiškai.

Nors Konstitucija įtvirtino visų piliečių lygias teises, tačiau A. Smetonos autoritarinio režimo metu moterys buvo išstumtos iš valstybės valdymo. Todėl Lietuvos moterų taryba aktyviai siekė gauti vietų Lietuvos valstybės taryboje ir kad moterys dalyvautų rengiant su jomis susijusių įstatymų projektus. J. Tūbelienė tarpininkavo šiuo klausimu derybose su prezidentu A. Smetona. 1930 m. sausio 7 d. Lietuvos moterų tarybos valdyba posėdyje pasisakė už dalyvavimą Valstybės taryboje ir išrinko šias kandidates: O. Mašiotienę, B. Novickienę, V. Tumėnienę, J. Tūbelienę, S. Čiurlionienę, P. Kalvaitytę ir O. Kairienę. Tačiau, socialdemokratėms pasipriešinus, nė viena iš šių moterų į Valstybės tarybą nepateko ir šis klausimas vėliau nebuvo svarstomas. Nepaisant šios nesėkmės, moterų organizacijos stengėsi dalyvauti savivaldybių rinkimuose. 1934 m. renkant miestų tarybas, į Kauno miesto tarybą buvo išrinkta J. Tūbelienė, Šiauliuose – Stanislava Venclauskienė, į Ukmergės apskrities tarybą išrinkta Julija Smetonaitė, Naumiestyje – M. Skirgailienė [32].

Greta darbo Lietuvos moterų taryboje J. Tūbelienė aktyviai veikė Vilniaus vadavimo sąjungos moterų sekcijoje. 1938 m. Lietuvos vyriausybė ją paskyrė atstove į Tautų Sąjungos Ženevoje Patariamąją komisiją socialiniams klausimams spręsti. Lietuvai 1939 m. spalį atgavus Vilnių, ji tapo Vilniaus kraštui remti Raudonojo Kryžiaus moterų sekcijos ir koordinacijos komiteto pirmininke [17].

Už ilgametę aktyvią visuomeninę veiklą J. Tūbelienė 1938 m. vasario 16 d. Tautos šventės proga vidaus reikalų ministro teikimu buvo apdovanota III laipsnio D. L. K. Gedimino ordinu [49].

J. Tūbelienė nuosekliai laikėsi viešai deklaruojamų principų, o į visuomeninę veiklą žiūrėjo kaip į valstybinės reikšmės darbą, kuriam atlikti buvo būtina gera organizacijų veiklos koordinacija.

Vietoj epilogo

Veiklios moters nesustabdė ir didžiuliai išgyvenimai, susiję su 1938 m. sausį pablogėjusia vyro J. Tūbelio sveikata. 1939 m. rugsėjo 1 d. šeimą sukrėtė žinia apie Europoje prasidėjusį karą, o rugsėjo 30 d. sustojo įtampos neatlaikiusi J. Tūbelio širdis. Likusi našle su neįgalia dukra J. Tūbelienė pagalbos galėjo tikėtis tik iš artimųjų – Smetonų šeimos. 1940 m. birželio 15 d. naktį prezidento A. Smetonos šeimai pasitraukus iš Lietuvos, J. Tūbelienė nutarė būti arčiau sesers. Iš Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje Ericho Cechlino gavusi diplomatinę vizą, Jadvyga su dukra Marija, pasiėmusios tik po nedidelį kelioninį lagaminą, sėdo į traukinį, vykstantį į Berlyną, ir kirto Lietuvos sieną.

Praradusi vyrą, namus, tėvynę, Jadvyga siekė apsaugoti dukrą nuo karo negandų, todėl 1941 m. padedama artimo bičiulio JAV diplomato, žurnalisto Williamo Christiano Bullito (jaunesniojo) ji gavo vizą vykti į Ameriką. Už Atlanto našlę ir dukrą pasitiko gana didelė lietuvių kolonija, padėjusi joms pradėti naują gyvenimą. J. Tūbelienė įsikūrė Vašingtone, dirbo rusų kalbos dėstytoja JAV kariuomenės vadų mokykloje. Net ir sulaukusi 70-ies Jadvyga išliko jaunatviška, energinga, mielai skraidė lėktuvu ir po keletą mėnesių per metus praleisdavo Europoje, susitikinėdama su artimais bičiuliais: Stasiu ir Vincenta Lozoraičiais, Brone Klimiene bei kitais. Apie Tūbelių šeimos gyvenimą Kaune primena likę namai, kuriuose nuo 1945 m. ėmė veikti meno mokykla. J. Tūbelienė užgeso 1988 m. spalio 4 d., palaidota Putnamo lietuvių moterų vienuolyno kapinėse, Konektikuto valstijoje.

Išvados

  1. J. Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninį aktyvumą ir patriotizmą nuo jaunų dienų pirmiausia paskatino tėvų namuose ugdyta pagarba lietuvių kalbai ir kultūrai bei sesers Sofijos Smetonienės namuose Vilniuje vykę lietuvių inteligentų susirinkimai, politinės diskusijos. Studijų metais J. Chodakauskaitė įsitraukė į Sankt Peterburgo lietuvių visuomeninę veiklą, dirbo lietuviškų laikraščių „Viltis“ ir „Lietuvių balsas“ korespondente, lietuvių gimnazijos mokytoja. 1917 m. išlaikiusi valstybinius egzaminus istorijos ir klasikinių kalbų fakultete tapo pirmąja moterimi dėstytoja. Įgytas išsilavinimas, visuomeninio darbo patirtis bei asmeninės pažintys su dauguma ryškiausių to laikotarpio veikėjų, sudarė palankias sąlygas jai įsitvirtinti aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose.
  2. 19181919 m. J. Chodakauskaitė, turėdama daugumos Lietuvos Tarybos narių pasitikėjimą, vykdė valstybinės reikšmės pavedimus užsienyje: Berlyne vokiečių kalba leido laikraštį „Das Neue Litauen“, vėliau pasiųsta į Šveicarijos sostinę Berną įsteigė Lietuvos informacijos biurą, teikusį žinias apie Lietuvą svarbiausioms telegrafo agentūroms Reuters, Stefani, Havas. 1919 m. ji dirbo kartu su A. Voldemaro vadovaujama Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje, vykdė specialius Valstybės Tarybos pavedimus.
  3. 19181923 m. J. Chodakauskaitė dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ir pasižymėjo kaip atsakinga, sumani spaudos skyriaus tarnautoja. 1918 m. jai buvo pavesta pavaduoti Lietuvos atstovą Šveicarijoje V. Daumantą-Dzimidavičių. Taip ji tapo pirmąja ir vienintele moterimi Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, dirbusia diplomatinėje tarnyboje.
  4. J. Tūbelienė kartu su bendramintėmis nuo 1927 m. siekė sujungti lietuvių moterų socialinės veiklos bei labdaros organizacijas ir išplėsti jų veiklą visoje Lietuvoje. 1928 m. J. Tūbelienės vadovaujama Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga ėmėsi efektyvių priemonių kūdikių ir gimdyvių mirtingumui sumažinti. Sąjungos pastangomis įsteigti sveikatos centrai rūpinosi 30 proc. visų Lietuvos gyventojų sveikata, o Kaune įsteigtas „Motinos ir vaiko“ muziejus tapo svarbiausiu visuomenės sveikatos švietimo centru. J. Tūbelienė buvo renkama daugelio moterų organizacijų pirmininke bei valdybos nare. Ji iki pat 1940 m. birželio aktyviai dirbo 1929 m. įkurtos Lietuvos moterų tarybos valdyboje, atstovavo šiai organizacijai tarptautiniu mastu.
  5. Straipsnyje buvo patikslinta daugelis svarbiausių J. Chodakauskaitės-Tūbelienės biografijos faktų. Remiantis J. Tūbelienės atsiminimais išaiškintos istoriografijoje pateikiamos klaidos, pirmiausia dėl jos vaidmens perduodant „Lietuvos aido“ numerius kartu su išspausdintu Vasario 16-osios aktu į užsienį, patikslinta jos veikla Šveicarijoje įsteigus Lietuvos informacijos biurą ir Paryžiuje, dirbant kartu su Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1919 m. S. Smetonienės laiškas A. Smetonai iš Šveicarijos. LCVA, f. 1686, a. 1, b. 215, l. 24.
  2. 1920 06 19 užpildyta J. Tūbelienės Chodakauskaitės paso kortelė nr. 6452 Kauno miesto policijos valdyboje. Kauno apskrities archyvas, f. 66, ap. 1, b. 6452_1920.
  3. 1938 02 12 J. Tūbelienės laiškas A. Smetonai iš Šveicarijos. VDU Lietuvių išeivijos institutas, f. 1, ap. 1–4, b. 913–81, l. 2.
  4. 1974 m. P. Kuhlmanno interviu su J. Tūbeliene apie jos veiklą Šveicarijoje (mašinraštis, 22 psl. anglų k.). VDU Lietuvių išeivijos institutas, A. E. Senno fondas, f. 31.
  5. 2012 11 09 I. Jakubavičienės interviu su P. Kuhlmannu apie J. Chodakauskaitės veiklą Berlyne, Šveicarijoje ir Paryžiuje. I. Jakubavičienės asmeninis archyvas.
  6. 2012 11 11 I. Jakubavičienės interviu su P. Kuhlmannu apie Juozo ir Jadvygos Tūbelių šeimą. I. Jakubavičienės asmeninis archyvas.
  7. 2013 08 21 I. Jakubavičienės interviu su P. Kuhlmannu apie J. Chodakauskaitės veiklą Sankt Peterburge. I. Jakubavičienės asmeninis archyvas.
  8. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus Aureus, 2013, p. 120–121.
  9. Antano Smetonos korespondencija (1940–1944). Sudarė D. Dapkutė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1999, p. 323324, 390.
  10. AUDĖNAS, Juozas. Lietuvos valstiečiai liaudininkai. Brooklyn, New York, 1986.
  11. BIRŽYS, Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai. Biržų apskritis, t. 2. Kaunas, 1932, p. 154169.
  12. Broniaus Vaškelio pokalbis su Jadvyga Chodakauskaite-Tūbeliene apie Wilhelmą Urachą. Lietuvos istorijos metraštis, 2006 metai, nr. 2. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007, p. 157160.
  13. BŪTĖNAS, Julius. Gyvenusi kitiems: apybraiža apie Feliciją Bortkevičienę. Kaunas: Aušra, 1993.
  14. ČIURLIONIENĖ-KYMANTAITĖ Sofija. Raštai, t. 3. Vilnius, 1988.
  15. ČIURLIONYTĖ-ZUBOVIENĖ, Danutė. Patekėjo saulė. Kaunas, 1996.
  16. DAUGUVIETYTĖ, Galina. Dialogai su savimi. Vilnius, 2010, p. 83.
  17. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 335–337.
  18. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai. Vilnius: Mintis, 1990.
  19. GAIGALAITĖ, Aldona. Pratarmė. Lietuvos užsienio reikalų ministrai (19181940). Kaunas: Šviesa, 1999, p. 7.
  20. GAIGALAITĖ, Aldona; ŽEIMANTIENĖ, Jūratė. Juozas Purickis – Vygandas. Vilnius, 2009, p. 52–53.
  21. HUNEBELIENĖ, Aldona. Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga. Motina ir vaikas, 1937, nr. 2, p. 11.
  22. YČAS, Martynas. Atsiminimai: Nepriklausomybės keliais. Vilnius, 1991, t. 3, p. 128.
  23. YČAS, Martynas. Iš Agaro krašto: 18851941. Kaunas: Candela, 2009, p. 281.
  24. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Lietuvos sporto rėmimo tradicijos XX a. 34 dešimtmetyje. Istorija, 2013, t. 89, p. 3952.
  25. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Moterys Lietuvos sporto arenoje XX a. 34 dešimtmetyje: pasirinktas ar primestas vaidmuo. Istorija, 2012, t. 85, p. 3548.
  26. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Motinystė Lietuvoje A. Smetonos laikais. Kauno diena, 2012, gegužės 4, nr. 103, priedas Santaka, p. 2 [žiūrėta 2013 m. 11 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.diena.lt/naujienos/kultura/motinyste-lietuvoje-asmetonos-laikais-208011#ixzz2beyZnKad>.
  27. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. S. Smetonienė: neįmintos pirmosios ponios mįslės. Kauno diena, Santaka, 2013, sausio 11, nr. 8, p. 23.
  28. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Tik vienybėje glūdi moterų stiprybė. Kauno diena, Pramogų alėja, 2012, birželio 29, nr. 151, p. 11, 13.
  29. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Tūbelių šeimos metraščio puslapiai (I). Kauno diena, 2012, lapkričio 23, nr. 274, Santaka, p. 45.
  30. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Tūbelių šeimos metraščio puslapiai (II). Kauno diena, 2012, lapkričio 30, nr. 279, Santaka, p. 23.
  31. JURĖNIENĖ, Virginija. F. Bortkevičienės vaidmuo feministiniame judėjime Lietuvoje. Dvasinės vertybės žinių visuomenėje. Vilnius, 2003, p. 25.
  32. JURĖNIENĖ, Virginija. Lietuvos moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 78, 90, 167, 173174, 176.
  33. JURĖNIENĖ, Virginija. Lietuvos moterų judėjimo integralumas tautiniame judėjime [žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lsc.vu.lt/assets/leidiniai/indexb508.html?show_content_id=630>.
  34. JURĖNIENĖ, Virginija. Lietuvos moterų taryba ir jos veikla valstybėje XX a. 34 dešimtmečiuose. Parlamentarizmo studijos, 2005, nr. 4.
  35. Kaip spausdinta Vasario 16-osios deklaracija. „Amerikos balso“ archyvas. LRT Radijo laida „Ryto garsai“, www.lrt.lt, 2013 m. vasario 16 d. 13:30 [žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/amerikos-balso-archyvas-kaip-spausdinta-vasario-16-osios-deklaracija.d?id=60689821#ixzz2bNB2JHGq>.
  36. KLIMAS, Petras. Iš mano atsiminimų. Vilnius, 1990, p. 141, 144, 178, 226.
  37. KLIMAS, Petras. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: Mintis, 1991, p. 12, 23.
  38. MARCINKEVIČIENĖ, Dalia. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir moterų klausimas. Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vilnius, 2001.
  39. MARCINKEVIČIENĖ, Dalia. Lietuvių moterų veikla 19051940 metais. Mokslas ir gyvenimas, 1990, nr. 10.
  40. MAŠIOTIENĖ, Ona. Moterų politinis ir valstybiniai – tautiškas darbas 19071937 m. Kaunas, 1938, p. 34.
  41. MERKELIS, Antanas. Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York: Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, 1964.
  42. MITKIEWITCZ, Leon. Kauno atsiminimai (19381939). Vilnius, 2002, p. 337.
  43. NOVICKIENĖ, Bronislava. Tūbelienė-Chodakauskaitė Jadvyga. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1953–1985, t. 31, p. 539–540.
  44. PETKEVIČAITĖ-BITĖ, Gabrielė. Raštai, t. 4. Vilnius, 1967.
  45. SENNAS, Alfredas Erichas. F. W. Colemanas JAV pasiuntinys Pabaltijo valstybėse 1922–1931 metais. Lituanistika, 1992, nr. 1, p. 143147.
  46. SKIRIUS, Juozas. Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas (1918 11 11–1922 06 19). Lietuvos užsienio reikalų ministrai (19181940). Kaunas: Šviesa, 1999, p. 24.
  47. SUBAČIUS, Liudas. Aplenkusi laiką. Felicija Bortkevičienė 1873–1945. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
  48. ŠLIOGERIS, Vaclovas. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas. Atsiminimai. Sodus (Mich.): Bachunas, 1966, p. 18.
  49. Tautos šventės proga apdovanotos ordinais. Moteris ir pasaulis, 1939, nr. 1, p. 14.
  50. Tūbelienės interviu „Amerikos balso“ žurnalistui J. Blekaičiui, 1972 m. įrašas [žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/5978/>.
  51. VEILENTIENĖ, Audronė. Galdikienė Magdalena. Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius, 2007, p. 256–260.
  52. VOVERIENĖ, Ona. Moterys ir politika. Socialinės grupės: raiška ir ypatumai. Vilnius, 1998.
  53. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 metais, t. 2, pirmoji dalis. Vilnius: Edukologija, 2012, p. 42, 80–86.

Gauta 2013 m. spalio 7 d.
Pateikta spaudai 2013 m. spalio 28 d.

Summary

Political and Social Activities of Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė in 1918–1940

The social activities and patriotic feelings of Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė were from the early days encouraged by the respect to the Lithuanian language and culture nurtured in her parents’ home, as well as the meetings and political discussions by Lithuanian intellectuals hosted by her sister Sofija Smetonienė at her place in Vilnius. J. Chodakauskaitė was well-educated and erudite. She was fluent in several foreign languages and in possession of the talent to interact with people representing different social strata and holding various beliefs. She could, as well, inspire the audience with her ideas. J. Chodakauskaitė’s talents were acknowledged at the University of St. Petersburg. In 1917 she successfully passed her state examinations at the faculty of history and classical languages and was offered lecturer’s position at the university. She became the first female professor at a Russian University and taught the history of the French Revolution. However, her academic career was disrupted by the revolution that befell Russia in October 1917.

In 1909–1917 Jadvyga Chodakauskaitė got actively involved in the public activities of Lithuanians in St. Petersburg, worked as a reporter for Lithuanian newspapers "Viltis" ("The Hope") and "Lietuvių balsas" ("The Lithuanian Voice") and as a teacher in a school for Lithuanian refugee children. In 1918–1919 J. Chodakauskaitė, supported by the majority of the Council of Lithuania, was commissioned to pursue a certain state business abroad: in Berlin she organized the publication of the Lithuanian newspaper "Das Neue Litauen" in the German language. Later she was delegated to open the Lithuanian Information Bureau in the Swiss capital Bern which provided Lithuania-related information to the leading news agencies such as Reuters, Stefani and Havas. In 1918 she was deputized for V. Daumantas-Dzimidavičius, Lithuanian ambassador to Switzerland, and became the first woman in the First Republic of Lithuania employed in the diplomatic service.

The article presents some corrections of Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė’s biography facts. According to the memoirs of J. Tūbelienė and the interviews with her only grandson P. Kuhlmann, the author made some corrections about her work in the Lithuanian Information Bureau in Bern and at the Paris Peace Conference in 1918–1919.

In 1918–1923 she worked in the Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania and proved to be a reliable and skilful employee of the press section. In 1919 J. Chodakauskaitė, together with the Lithuanian delegation under the leadership of Augustinas Voldemaras, worked at the Paris Peace Conference. In the period from 1918 to 1919 the Lithuanian government declared equal civic and political rights for men and women thus striving to develop a modern democratic state. The equal rights, together with J. Chodakauskaitė’s competence and personal character traits, afforded grounds for her to hold political positions of responsibility. In 1920 she got married to Lithuanian economist and politician Juozas Tūbelis. The marriage did not stop her political and social activities.

Jadvyga Tūbelienė expressed concern about the social problems of Lithuanian women and children. Starting from 1927, together with other women sharing her ideas, she sought to join forces of all social and charitable organizations of Lithuanian women and expand their activities nationwide. In 1928 the Association of Organizations for the Protection of Lithuanian Women and Children (which encompassed 23 women organizations and was under the leadership of Jadvyga Tūbelienė) took effective measures to combat mortality of newborns and mothers. Health centres established through the efforts of the Association attended to health matters of 30 per cent of Lithuania’s population. The Museum of Mother and Child was opened in Kaunas and became the leading centre of public health education. Until June 1940 Jadvyga Tūbelienė was an active member of the Lithuanian Women Council board established in 1929, representing the organization on the international level.

The article specified a number of key facts of Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė’s life. Based on J. Tūbelienė’s memoirs, certain flaws that occurred in historiography have been identified. First and foremost, those flaws relate to her role in transferring copies of the newspaper "Lietuvos aidas" ("The Lithuanian Echo") and the printed independence act of February 16 abroad, as well as her activities in Switzerland following the establishment of Lithuanian Information Bureau and working as part of the Lithuanian delegation at the Paris Peace Conference in Paris. The article itemizes these matters.

In 1938, in acknowledgement of J. Tūbelienė’s active public and political work, she was awarded the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas (third degree). J. Tūbelienė earned extensive public respect. 50 years of Sovietization erased numerous personalities of the First Republic of Lithuania from the memory of Lithuanians. Not a single article elaborating on the activities of this woman who can easily be called the second lady of the state has been published during the period of over 20 years after the restoration of statehood.

On June 17, 1940, with the beginning of the Soviet occupation, J. Tūbelienė decided to flee to the West. Together with her daughter Marija they each took a small piece of luggage, got on a Berlin train and crossed the Lithuanian border. In 1941, with the help of a close friend in the US diplomatic corps, she and her daughter were issued American entry visas. J. Tūbelienė passed away on October 4, 1988 at the age of 97. She is buried in Putnam, Connecticut in the convent cemetery of the Lithuanian Sisters of the Immaculate Conception.