„Istorija“. Mokslo darbai. 92 tomas
Lina KASPARAITĖ-BALAIŠĖ. Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligono įvaizdžio formavimas visuomenėje 1931–1939 m.
Spausdinti

Lina Kasparaitė – humanitarinių mokslų magistrė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus Edukacijos poskyrio vyriausioji muziejininkė; adresas: K. Donelaičio g. 64, LT-44248 Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai , Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – Lietuvos kariuomenės karo policijos istorija, Lietuvos kariuomenės kovinis rengimas.

Anotacija. Straipsnyje analizuojamas Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligono įvaizdžio formavimas visuomenėje. Nagrinėjant žiniasklaidos priemonių medžiagą ir karių meninę kūrybą analizuojami šio formavimo ypatumai ir juos veikusios aplinkybės.

Prasminiai žodžiai: kariuomenė, poligonas, įvaizdis, visuomenė, karys, kūryba.

Abstract. The article analyses the creation of the image of the Lithuanian Army Gaižiūnai military range in the community. The image is under consideration in mass communication and in the artistic creation of soldiers. The formation of the properties and factors of influence are analysed as well.

Key words: Army, military range, image, community, soldier, creation.

Įvadas

Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenė buvo kuriama, kad gintų ir saugotų Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Jog užtikrintų šiuos tikslus, karinės pajėgos privalėjo būti atitinkamai parengtos, kiekvienas karys turėjo būti paruoštas kaip drąsus, sąmojingas, atkaklus kovotojas, įgijęs ne tik karinės teorijos žinių, bet ir gebantis šias žinias pritaikyti praktikoje, t. y. kovos lauke [38, 91]. Kuriantis Lietuvos valstybei ir jos kariuomenei, kovinis karių rengimas buvo vykdomas kovų už Lietuvos nepriklausomybę lauke. Tik šioms kovoms pasibaigus, karių kovinio rengimo situacija ėmė keistis. Praktiniams kariuomenės mokymo tikslams įgyvendinti Lietuvos kariuomenė nuo 1925 m. naudojo Varėnos poligoną, kuriame buvo vykdomos artilerijos šaudymo ir taktinės pratybos. Pastarajam karinių mokymų laukui nebepatenkinus Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo poreikių, 1930 m. valstybės teritorijos viduryje buvo pradėtas įrenginėti naujas poligonas netoli Jonavos miesto, gavęs Gaižiūnų pavadinimą. Naujasis karinių pratybų rengimo laukas buvo pranašesnis už Varėnos poligoną daugeliu atžvilgių, visų pirma dėl pratybų vykdymo galimybių ir patogaus susisiekimo [37, 651–652]. 1931 m. Gaižiūnų poligonui pradėjus funkcionuoti buvo įsteigta atskira poligono komendantūra, buvusi atsakinga už administracinį poligono veiklos organizavimą ir įgyvendinimą [64, 262]. Kadangi karinės pratybos poligone buvo vykdomos tik šiltuoju metų laiku, t. y. gegužės–rugsėjo mėnesiais, atitinkamai šiuo laiku funkcionuodavo ir poligonas, išskyrus minėtą komendantūrą, kuri savo funkcijas poligone vykdė ištisus metus iki 1939 m. pabaigos, kai Gaižiūnų poligonas buvo perleistas Sovietų Sąjungos karinėms pajėgoms dislokuoti. Pagrindinės poligono paskirties įgyvendinimas lėmė įvairių kariuomenės dalinių sutelkimą ir intensyvius praktinius mokymus. Taigi, Gaižiūnų poligono pratybų laikotarpiu šioje karinėje teritorijoje lankydavosi įvairūs svečiai, viešojoje spaudoje, tiek visuomeninėje, tiek ir karinėje, buvo plačiai aprašoma vykdyta poligone veikla, visuomenei transliuojamos radijo programos iš poligono, kariai apie poligoną kūrė įvairius kūrinius. Žiniasklaidos priemonėmis (spaudos ir radijo) buvo formuojamas Gaižiūnų poligono įvaizdis visuomenėje. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti, koks ir kodėl buvo formuojamas Gaižiūnų poligono įvaizdis visuomenėje. Tikslui įgyvendint formuluojami šie uždaviniai: 1) išnagrinėti Gaižiūnų poligono aprašymus, pateikiamus plačiajai visuomenei spaudoje; 2) išanalizuoti poligono įvaizdžio pateikimą karių meninės kūrybos raiškoje; 3) įvertinti poligono įvaizdžio kūrimo ypatumus.

Pasirinktas tyrimo objektas – Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligono įvaizdis. Tyrimo naujumą pagrindžia temos aktualumas, kadangi iki šiol istorikų darbuose nenagrinėta Gaižiūnų poligono, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu svarbiausios karių kovinio rengimo institucijos, istorija.

Reikia pažymėti, kad tyrimo objekto istoriografija yra labai menka, kadangi istorikai plačiai nesidomėjo Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės Gaižiūnų poligono funkcionavimu ir jame vykdyta veikla. Daugiausiai informacijos apie Gaižiūnų poligoną yra pateikta istoriko Vytauto Leščiaus straipsnyje Lietuvos kariuomenės aprūpinimas (1921–1940) [37, 246–256]. Autorius analizuodamas Kariuomenės tiekimo valdybai pavaldžios Karo butų valdybos veiklą, kuri buvo atsakinga už kariuomenei tinkamų gyvenimo ir mokymo sąlygų sudarymą, funkcionavimą ir pareigas, pateikia duomenų ir apie Gaižiūnų poligono steigimą. Remiantis archyviniais dokumentais gana detaliai aptariamas poligonui reikalingų teritorijų įsigijimo procesas, pateikiama šiek tiek duomenų apie statybų planus ir jų vykdymą pateikiant šioms išlaidoms skiriamas finansines lėšas ir jų sąmatas bei aptariamas poligono likimas 1939 m. pabaigoje. Apie Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės Gaižiūnų poligoną nedidelė dalis duomenų pateikta buvusio Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės karininko Vytenio Statkaus knygoje Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. [57, 718–722]. Autorius, remdamasis tarpukario periodinėje spaudoje publikuotais straipsniais, pateikia šiek tiek žinių apie poligono steigimo niuansus, trumpai aptaria poligone vykdytas karinės pratybas: užsimena apie pratybų vykdymo koviniais junginiais specifiką bei apie pagrindinius artilerijos ir karo aviacijos pratybų veiksmus ir pateikia keletą fotografijų iš Gaižiūnų poligono realijų. Tačiau autorius, negalėdamas pasinaudoti tuo metu okupuotoje Lietuvoje esančiais archyvais, detalesnio poligono istorijos pasakojimo pateikti negalėjo. Kitų istorikų darbuose tik fragmentiškai užsimenama apie vienokį ar kitokį šio poligono veiklos aspektą bendrame kitų temų ir tyrimų kontekste.

Istoriografijos fragmentiškumas sąlygojo koncentravimąsi į šaltinius, kurie ir sudarė pagrindinę tyrimo duomenų bazę. Atsižvelgiant į šio tyrimo specifiką, svarbiausi buvo periodiniai šaltiniai, kadangi spauda buvo ne tik informacijos perteikimo priemonė, bet ir visuomenės moralinių vertybių ugdymo bei jos požiūrio formavimo būdas. Periodiniuose šaltiniuose geriausiai atsispindi poligono įvaizdžio pateikimo ypatumai, kurie buvo aptikti karinės periodinės ir visuomeninės spaudos leidiniuose. Pirmajai priskirtini keturi to meto leidiniai: Karys [76], Kardas [77], Kariūnas [78], Trimitas [79], kuriuose buvo rasta duomenų, leidusių įvertinti poligono įvaizdžio formavimą propaguojant įvairių svečių lankymąsi ir radijo transliacijų organizavimą. Visuomeninės spaudos leidiniuose: Ūkininko patarėjas [80], Vakarai [81], Lietuvos Aidas [82], Lietuvos žinios [83], XX Amžius [84] ir Mūsų Vilnius [85], rasta informacija suteikė galimybę atskleisti karių tarnybos poligone pateikimą plačiajai visuomenei. Archyvinių šaltinių, saugomų Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fonduose nr. 836 (f. 836 – Pėstininkų inspekcija. Krašto apsaugos ministerija. Lietuvos Respublika) ir nr. 929 (f. 929 – Kariuomenės štabas. Krašto apsaugos ministerija. Lietuvos Respublika), aptikti duomenys buvo svarbūs, kaip papildantys nagrinėjamą tematiką apie kariuomenės institucijų požiūrį į Gaižiūnų poligoną, radijo transliacijų rengimo ypatumus ir užsienio šalių svečių lankymosi faktus.

Realizuojant išsikeltus uždavinius, sisteminant ir analizuojant šaltiniuose esančius duomenis naudoti aprašomasis ir istorinis analitinis, apžvalginis metodai, kurie padėjo atskleisti Gaižiūnų poligono įvaizdžio formavimo plačiojoje visuomenėje ypatumus.

Gaižiūnų poligono įvaizdis karinėje ir viešojoje spaudoje

1931 m. Gaižiūnų poligonui pradėjus funkcionuoti buvo propaguojama įvairių svečių, tiek kariškių, tiek civilių, lankymosi galimybė. Kartu kiekvieno svečio apsilankymas poligone susilaukdavo atgarsių ir žiniasklaidoje. Kita vertus, kai poligono lankytojais buvo spaudos korespondentai, spaudoje buvo pateikiama jų asmeninė patirtis ir susidaryta nuomonė apie Gaižiūnų poligono realijas. Taigi, poligono įvaizdžio formavimas nagrinėtinas neatsiejant šių dviejų aspektų. Pirmaisiais Gaižiūnų poligono funkcionavimo metais poligone buvo surengta baigiamoji aukštesniųjų karininkų kursų praktika, kur karininkai privalėjo pademonstruoti įgytas teorines žinias artilerijos šaudymo pratybų metu. Pasibaigus pratyboms, čia pat poligone buvo surengtos ir kursų baigimo iškilmės, kuriose dalyvavo krašto apsaugos ministras plk. Balys Giedraitis, vyriausiojo štabo viršininkas gen. ltn. Petras Kubiliūnas, kursų viršininkas plk. ltn. Stasys Dirmantas ir kiti karininkai [9, 674]. Krašto apsaugos ministras į poligoną atvyko pasveikinti baigusių kursus karininkų ir perduoti prezidento Antano Smetonos sveikinimų. Galima pastebėti, kad vyriausybės atstovui buvo skiriamas išskirtinis dėmesys, kadangi iškilmingų vaišių metu šio asmens garbei buvo sakomi tostai ir pritarimo, džiaugsmo šūkiai. Po šių vaišių vyriausiojo štabo viršininko ir kariuomenės inspektoriaus iniciatyva krašto apsaugos ministrui buvo surengta pažintinė ekskursija po Gaižiūnų poligoną [9, 675]. Baigiamoji aukštesniųjų karininkų kursų praktika paskatino ir karinės spaudos korespondento apsilankymą poligone, kuris šio įvykio eigą aprašė Kario laikraštyje [9, 674–675]. Tiesa, apžvalginiame straipsnyje buvo akcentuojamas aprašytasis įvykis ir svečių sveikinimo kalbos, o pradėjusiam funkcionuoti Gaižiūnų poligonui dėmesio neskiriama. Pradėjus poligone organizuoti karių mokymą, karinėje spaudoje pasirodžiusiuose keturiuose apžvalginiuose straipsniuose buvo nušviestas naujo poligono įsteigimas, jo funkcijos ir savybės bei karių gyvenimo sąlygos, t. y. gyvenamųjų stovyklų meninis apipavidalinimas ir laisvalaikio praleidimo formos [49, 591–592; 21, 634–635; 40, 651–652; 24, 660]. Tokių informacinio pobūdžio straipsnių pasirodymas galbūt gali būti siejamas su pakitusia karių kovinio rengimo specifika. Gaižiūnų poligone, skirtingai negu Varėnos poligone, buvo rengiamasi atlikti kompleksinius kovinio rengimo mokymus, kuriuose turėjo dalyvauti visos ginkluotųjų pajėgų rūšys. Pastebėtina, kad 1931 m. poligonui pradėjus funkcionuoti jo reikšmė kariuomenės aprūpinimo institucijose nebuvo tinkamai suprasta. Tai patvirtina kariuomenės inspektoriaus plk. Oskaro Urbono pastabos dėl kariuomenės tarnybų požiūrio į poligoną: „Gavosi įspūdis, kad mūsų kariuomenės įstaigos žiūri į poligoną, kaip į savos rūšies žaidimą, kuris nereikalingas rimto dėmesio“ [3, 12]. Visų pirma, fortifikacijos darbams atlikti reikalingus medienos pjūklus Karo technikos tiekimo skyrius į poligoną atsiuntė neparengtus naudoti. Pratyboms reikalingos pagalbinės imitacinės priemonės, tokios kaip raketos, petardos, dūminės bombos, buvo atsiųstos pavėluotai. Kariuomenės inspektoriui teko paaiškinti tiekimo tarnyboms poligono paskirtį, susijusią su jame vykdomų pratybų paskirtimi ir specifika [3, 12–12 verso]. Jog poligono reikšmė Lietuvos kariuomenės koviniam rengimui nebuvo tinkamai suprantama, liudija ir tas faktas, kad 1931 m. jame neapsilankė vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas – Lietuvos Prezidentas, o ir krašto apsaugos ministro apsilankymas buvo susijęs ne su Gaižiūnų poligono veiklos pradžia. Taigi, pirmaisiais funkcionavimo metais Gaižiūnų poligono įvaizdis pačioje krašto apsaugos sistemoje nebuvo geras, o visuomenėje – dar nebuvo susiformavęs.

1932 m. Gaižiūnų poligone lankėsi užsienio šalių karo atašė. Šių metų birželio 18 d. į poligoną buvo atvykęs Jungtinių Amerikos Valstijų karo atašė majoras Viljamas Evanas Šipas (William Ewen Shipp), stebėjęs tą dieną vykusius artilerijos grupės bei sunkiųjų kulkosvaidžių kuopų šaudymus ir apžiūrėjęs kariuomenės stovyklas [2, 64–66]. Tų pačių metų liepos 8 d. Gaižiūnų poligoną aplankė Prancūzijos karo atašė mjr. Janas Kabaneras (Jean Chabanier), o liepos 15 d. – Sovietų Sąjungos karo atstovas pulkininkas Aleksėjus Rauskis (Алексей Реутский). Pastarasis karininkas poligone galėjo stebėti jungtines ginkluotųjų pajėgų pratybas, kurių tikslas buvo išmokyti karinius vienetus artėjimo link „priešo“, kontakto su juo sudarymo ir puolimo veiksmų [2, 66–67]. Iš pateiktų faktų matyti, kad 1932 m. Gaižiūnų poligono įvaizdis kariuomenėje pagerėjo, poligoną imta naudoti kaip Lietuvos kariuomenę reprezentuojančią instituciją užsienio šalių kariniams atstovams.

1933 m. pirmą kartą į Gaižiūnų poligoną atvyko prezidentas A. Smetona, stebėjęs jungtinių ginkluotųjų pajėgų pratybas. Kartu su prezidentu buvo atvykę ir trys Vokietijos kariuomenės karininkai, Latvijos ir Sovietų Sąjungos karo atašė. Šių asmenų apsilankymo proga po pratybų buvo surengtas kariuomenės dalių paradas, o A. Smetona savo ruožtu pasakė kariams sveikinimo kalbą [42, 539]. Pirmasis prezidento apsilankymas Gaižiūnų poligone buvo stebimas spaudos korespondentų ir aprašytas Kario laikraštyje. Reikia pažymėti, kad straipsnyje apie vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado viešnagę poligone pateikiamas ir trumpas Gaižiūnų poligono veiklos ir paskirties aprašymas bei nešališko stebėtojo subjektyvus karinių pratybų vertinimas: „Buvo jaučiama graži, kilni nuotaika ir vienas bendras stiprus kontaktas, kad yra viršininkai, kurie išmintingai vadovauja, tvarko, viskuo rūpinasi, vertina, ir valdiniai, kurie gerai supranta ir atlieka savo pareigas“ [42, 539]. Tais pačiais metais karinėje spaudoje buvo pateiktas straipsnis Karių ištvermė stebina poligono apylinkių gyventojus [19, 540], kuriame apžvelgti karių tarnybos poligone ypatumai ir Karo sanitarijos bei veterinarijos tarnybų veikla poligone. Pastebėtina, kad karių tarnyba poligone apibūdinama tik pozityviai: „Stebisi ir poligono apylinkių gyventojai. Jie nesupranta, kaip mes [kariai – aut. past.] galime ištverti. Mūsų darbai ir žygiai jiems nežmoniški atrodo. O mums – juokai. Mes jokio nuovargio nejaučiame. Žygiuojam ir dainuojam“ [19, 540].

1934 m. pirmą kartą Gaižiūnų poligoną aplankė visuomeninės spaudos korespondentai, kuriems buvo leista stebėti jungtines ginkluotųjų pajėgų pratybas ir apžiūrėti karių gyvenamąsias stovyklas. Po šio vizito laikraštyje Ūkininko patarėjas buvo parašytas straipsnis, kuriame išsamiai apibūdinta karinių pratybų vykdymo eiga, pozityviai atsiliepta apie karių tarnybą ir jų gyvenimo sąlygas [29, 6]. Karių tarnyba poligone pateikiama visuomenei optimistiškai, pagrindžiant ją kario pareigomis: „Ir pradėjo iš visų poligono kraštų į savo palapines žygiuoti žvalūs, šaunūs, saule išdegintais veidais Lietuvos kareivėliai. Nors sunkus jiems poligono gyvenimas, dar sunkesni karo manevrai, tačiau čia visi energingi, drąsūs, linksmi ir ištvermingi. Tai mūsų žaliųjų laukų ūkininkų vaikai, kurie čia mokomi tėvų žemę nuo priešų ginti. Iš šalies žiūrėdama, ne viena motina gal apsiraudotų, pamačiusi savo sūnelį – kareivėlį, su sunkia kuprine ant pečių, dulkėtą, prakaituotą, žygiuojantį per poligono smiltynus. Tačiau tas sūnelis savo motinai pasakytų, kad čia jam gera, nesunku, miela, kad jis mokosi tėvynę nuo priešų ginti. O kariui tai mėgiamiausias darbas, jam šventa pareiga“ [29, 6]. Aprašant karių gyvenimo sąlygas poligone, buvo akcentuojamos didžiosios dalies karių galimybės gyventi kareivinėse, bet tai ne visiškai atitiko realybę. Archyvinių dokumentų analizė leidžia teigti, kad didžioji dalis karių per visą Gaižiūnų poligono funkcionavimo laikotarpį pratybų metu gyveno palapinėse, nes pastatytos kareivinės nepajėgė sutalpinti visų karių, o gyvenamųjų patalpų statybos poreikis išliko aktualus iki 1939 m. pabaigos. Galima konstatuoti, kad plačiajai visuomenei skirtas straipsnis apie kariuomenės poligoną vaizduoja jį tik teigiamai, akcentuojant tik privalumus.

1935 m. liepos 25–26 d. Gaižiūnų poligone lankėsi du Latvijos kariuomenės karininkai: artilerijos inspektorius gen. Artūras Danebergas (Arturs Dannebergs) ir artilerijos inspekcijos kpt. Karlas Kalacis. Pirmąją dieną latvių karininkams poligone buvo pademonstruotos artilerijos grupės šaudymo, koreguojant karo aviacijai, pratybos, kur trys artilerijos baterijos šaudė į aštuonis taikinius. Po šių pratybų karininkai stebėjo šaudymą iš automatinių pabūklų Oerlikon. Šiuo atveju buvo parodytas šaudymas į judančius tanko formos taikinius ir šaudymas trasuojamaisiais sviediniais [85], taip pademonstruojant pabūklų pramušamąją galią ir taiklumą. Pratyboms pasibaigus latvių karininkams Ruklos dvare įrengtoje ramovėje buvo paruoštos vaišės, kurių metu dalyvavo visi poligone buvę artilerijos pulkų vadai ir kiti aukštesnieji karininkai. Šių vaišių metu, be sveikinimo kalbų ir tostų, gen. A. Danebergas išsakė lietuvių ir latvių artilerijos karininkų bendradarbiavimo būtinybę, rengiant komandiruotes į Lietuvos ir Latvijos artilerijos dalinius. Po vaišių latvių karininkams buvo aprodytos karių stovyklos poligone, paaiškintos vidaus tvarkos taisyklės. Kitą dieną svečiams iš Latvijos buvo suteikta galimybė stebėti artilerijos grupės šaudymo, atliekant taktinius manevrus, pratybas ir šaudymą iš sunkiųjų kulkosvaidžių netiesiai taikant [36, 720]. Taigi, latvių karininkams buvo stengiamasi parodyti Lietuvos karių kovinio rengimo praktiką poligone. Tų pačių metų rugpjūčio 11–17 d. Lietuvoje vyko pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas, sutraukęs į Lietuvą įvairiose užsienio šalyse gyvenusius lietuvius. Greta paskaitų, posėdžių ir konferencijų užsienio svečiams buvo surengta keletas ekskursijų į įdomesnes Lietuvos vietas. Viena tokių vietų buvo pasirinktas Gaižiūnų poligonas. Minėto mėnesio 13 d. apie šešiasdešimt kongreso atstovų atvyko į poligoną, kur stebėjo jungtines ginkluotų pajėgų pratybas ir galėjo susipažinti su pėstininkų, artilerijos, karo aviacijos, kavalerijos, šarvuočių, ryšių, tiekimo ir sanitarijos tarnybų veikimu. Pasibaigus pratyboms svečiams buvo leista rinkti sviedinių ir minų skeveldras, kurias „sakė [kongreso atstovai – aut. past.] vešis atgal, parodys savo artimiesiems, o patiems kongreso atstovams tai bus geriausias ir gražiausias mūsų šaunios kariuomenės prisiminimas“ [34, 11]. Pažymėtina, kad kitais atvejais šias liekanas pasisavinti buvo draudžiama, tokius veiksmus traktuojant kaip valstybinio turto pasisavinimą ir už tai gresiant administracinėms sankcijoms [30, 24–25]. Galima pastebėti, kad išimtis, leidžianti rinkti šaudmenų liekanas kongreso atstovams, buvo padaryta stengiantis jiems palikti gerą Lietuvos kariuomenės įvaizdį ir kartu suteikiant galimybę turėti autentišką suvenyrą. Taip pat kongreso atstovams buvo surengta ekskursija po Gaižiūnų poligono karių gyvenamąsias stovyklas, kurių meniški papuošimai ir poligono veikla svečiams paliko gerą įspūdį: „Užsienio lietuviams kariuomenės poligonas padarė tokį gilų įspūdį ir juos taip karštai uždegė meile tėvynei, kad grįždami atgal pažymėjo, jog, reikalui esant, jie iš viso pasaulio važiuos Lietuvos ginti“ [34, 11]. Iš pateiktų faktų matyti, kad Lietuvos karinė vadovybė panaudojo Gaižiūnų poligoną, kaip reprezentuojantį visą Lietuvos kariuomenę, jos tinkamą kovinį pasirengimą ir veiklą. Reikia paminėti, kad tais pačiais metais laikraštyje Karys buvo pasirodę trys straipsniai, kuriuose buvo gana plačiai aiškinama Gaižiūnų poligono paskirtis, detaliai aprašomas vykdomas karių praktinis mokymas, jo tikslai ir karių laisvalaikis [26, 531; 20, 532; 55, 680]. Tokių detalių straipsnių apie Gaižiūnų poligoną pasirodymą, ko gero, lėmė1934 m. viduryje Kario laikraštyje išspausdintas laikraščio redakcijos buvusių poligone karių prašymas kuo daugiau pateikti duomenų apie Gaižiūnų poligoną, aprašyti patirtus įspūdžius, pateikti fotografijų [51, 454]. Tokį prašymą galbūt būtų galima susieti ir su informatyvių paaiškinimų apie karių tarnybos tikslus ir uždavinius poligone stoka kariuomenėje.

1936 m. antrą kartą Gaižiūnų poligone, po ketverių metų pertraukos, apsilankė krašto apsaugos ministras plk. S. Dirmantas. Šių metų birželio 30 d. ministras stebėjo jungtines ginkluotų pajėgų pratybas, kurių pagrindinis uždavinys buvo pėstininkų pulko persikėlimas per Neries upę nakties metu. Beje, šias pratybas buvo pakviesti stebėti ir svečiai – Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai šauliai [8, 376; 6, 696]. Tų pačių metų rugpjūčio 9 d. minėtasis ministras poligoną aplankė dar kartą. Tiesa, šį kartą plk. S. Dirmantas atvyko karių poilsio dieną (sekmadienį), kada karinių užsiėmimų nebuvo vykdoma. Ministras dalyvavo poligone rengtose religinėse pamaldose, o po jų apžiūrėjo karių gyvenamąsias stovyklas, buvo supažindintas su stovyklų įrengimo reikalavimais ir jų vykdymu [10, 800]. Minėtų metų liepos 26 d. į Gaižiūnų poligoną buvo dar kartą pakviesti šauliai (I-osios Kauno rinktinės). Karių poilsio dieną šauliai poligone dalyvavo pamaldose, buvo supažindinti su karių gyvenimu poligono stovyklose, šauliams buvo pademonstruotos tankų techninės galimybės, aprodyta poligono karo ligoninė ir pademonstruoti ginklai [59, 757]. Taigi, nuo 1936 m. Šaulių sąjungos nariai buvo kasmet kviečiami į poligoną. Pavyzdžiui, kitais metais Gaižiūnų poligone buvo surengta ekskursija apie šimtui šaulių, kuriems buvo aprodytos karių stovyklos, pademonstruoti artilerijos pabūklai ir tankai, apibūdintos jų veikimo galimybės [43, 811]. 1936 m. pirmą kartą straipsnių apie Gaižiūnų poligoną pasirodė Lietuvos šaulių sąjungos leistame laikraštyje Trimitas. Dviejuose straipsniuose, skirtuose Gaižiūnų poligono tematikai, plačiai aprašomi ne tik poligone vykdomi karių mokymai, laisvalaikis ir buitis, bet ir apžvelgiamos poligono steigimo aplinkybės [7, 787–789, 72, 789–791]. Galima pastebėti, kad 1935 m. Šaulių sąjungą įtraukus į Lietuvos kariuomenės sudėtį Gaižiūnų poligonas tapo tinkama vieta iš arti supažindinti šaulius su karių kovinio rengimo praktika ir naudojamais ginklais. 1936 m. karinėje spaudoje pasirodęs straipsnis, skirtas Gaižiūnų poligono veiklos apžvalgai, gana plačiai paaiškina poligono paskirtį ir jame vykdomas karines pratybas, jų tikslus: „ <...> poligonas yra rimta kariams taikos meto mokykla ir į ją turi veržtis kiekvienas su pakelta nuotaika, kad papildytų žiemos metu gautas teoretiškas žinias praktiškai ir užgrūdintų save fiziškai tikromis kautynėmis“ [28, 485–486]. Pastebėtinas poligono paskirties aiškinimas, paremtas karių kovinio rengimo būtinybe.

1937 m. birželio 1 d. į Kauną buvo atvykę Latvijos kariuomenės karininkai plk. Oto Grosbartsas ir plk. ltn. Janis Zivtinšas, kurie susitiko su Kauno įgulos, Karo technikos ir Kariuomenės štabo II-ojo skyriaus viršininkais. Kitą dieną svečiams iš Latvijos buvo suteikta galimybė apžiūrėti Gaižiūnų poligoną, būtent karių gyvenamąsias vietas, arklių laikymo sąlygas ir šaudyklas [66, 668; 27, 668]. Tų pačių metų liepos 1 d. Kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas plk. Juozas Šarauskas aplankyti Gaižiūnų poligono pakvietė įvairių leidinių spaudos korespondentus: Lietuvos Aido, Eltos, Vakarų, XX Amžiaus, Lietuvos Žinių, Mūsų Vilniaus, Tautos mokyklos, Ūkininkų patarėjo, Trimito ir Kario [66, 8]. Tą dieną buvo rengiamos baigiamosios pirmojo poligono pratybų periodo jungtinės ginkluotų pajėgų pratybos, kurių išskirtinis bruožas – kovinių šaudmenų naudojimas vietoje paprastai naudojamų imitacinių. Pratybų eigos stebėti atvyko ir krašto apsaugos ministras brg. gen. S. Dirmantas bei Lietuvos kariuomenės vadas gen. št. plk. S. Raštikis [39, 342]. Baigiamųjų pratybų tikslas buvo pademonstruoti dalinių puolimą ir gynybą su artilerijos, sunkiųjų kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnies priedanga. Taigi, spaudos atstovams buvo suteiktos galimybės stebėti visą karinių pratybų eigą, jų rezultatų vertinimus, o pratyboms pasibaigus – apžiūrėti karių stovyklas [33, 782]. Po korespondentų vizito poligone šešiuose visuomeniniuose laikraščiuose pasirodė straipsnių, kuriuose buvo aprašomi minėtos dienos įvykiai ir žiūrovų įspūdžiai [58, 5; 66, 8; 49, 4–5, 17, 6; 53, 11; 75, 635–636]. Peržvelgus šių straipsnių turinį, galima konstatuoti, kad straipsniuose vyrauja karinių pratybų eigos aprašymas ir karių stovyklų meniškų papuošimų apibūdinimas. Taip pat pastebėtinas ir Gaižiūnų poligono, kaip atskiro kariuomenės struktūrinio vieneto, išskyrimas, pavyzdžiui: „Poligonas – atskira ir kultūringa valstybė “ [66, 8]; „Lietuvoje yra vieta, kurioje gyvenama atskiru savitu gyvenimu, mažai panašiu į ramų kaimo ar miesto gyvenimą – tai mūsų kariuomenės vasaros pratimų stovykla – Gaižiūnų poligonas“ [17, 6]; „Poligonas – tai didžioji krašto gynimo mokykla, nes čia kiekvienais metais visos mūsų kariuomenės dalys vykdo įvairius praktiškus krašto gynimo pratimus“ [53, 11]; „Poligone nėra saulės nusileidimo, nėra užtekėjimo. Karių darbui tas pat: diena ar naktis“ [75, 635]. Be to, minėtuose straipsniuose galima įžvelgti Gaižiūnų poligono įvaizdžio, o kartu ir pačios kariuomenės formavimą visuomenėje per karių gyvenimo stovyklose aprašymą ir jų meniško išskirtinumo akcentavimą: „Pavyzdingai yra sutvarkytas palapinių miestas. O tie begaliniai stovyklų pagražinimai, meniški išmarginimai, šūkiai, vyčiai, didžiųjų mūsų tautos vyrų iš akmenukų sudėstyti paveikslai“ [58, 5]; „Poligono valstybė padalinta į tris miestus – stovyklas, su įvairiomis puikiomis gatvėmis, statyba. gražiausios gatvės, paminklai, gėlynai, originali architektūra, ornamentika“ [66, 8]; „Poligono palapinių miestas garsus ne tik kariuomenės dalyse; jis jau gerai žinomas, tiesa, tik iš nuotraukų, ir plačiajai visuomenei, juo kiekvienas karys ar poligono svečias gyvai domisi, jį lanko ir juo didžiuojasi“ [53, 11]. Reikia paminėti, kad karių stovyklų meniškas apipavidalinimas poligone buvo įgyvendinamas ne dėl poligoną aplankančių svečių, o dėl pačių tarnybą poligone atliekančių karių. Tik įsteigus poligoną ir jam pradėjus funkcionuoti, karių gyvenamųjų stovyklų įrengimas buvo reglamentuotas kariuomenės inspektoriaus įsakymais, o nuo 1932 m. – Gaižiūnų poligono taisyklėmis. Dalinių palapinių išdėstymas turėjo būti ne tik simetriškas, tvarkingas, bet ir gražus [1, 84v.–85; 68, 5, 27]. Būtent pastarasis reikalavimas buvo įgyvendinamas karių meninės fantazijos išraiška, t. y. prieš palapines iš miške randamos medžiagos: samanų, smėlio, akmenų ir pan., buvo kuriamos Lietuvos kunigaikščių figūros, tautiniai simboliai ir raštai, dalinių vėliavos ir panašūs atributai, o tokių puošybos elementų poreikis buvo motyvuojamas kario drausmės, ryžto ir tėvynės meilės kėlimu [21, 634]. Vis dėlto galima pastebėti, kad meniškas karių stovyklų poligone apipavidalinimas tapo išskirtiniu Gaižiūnų poligono bruožu.

05-1
1 il. Gaižiūnų poligono stovyklos papuošimai su tautiniais Lietuvos simboliais – Jogailaičių dvigubu kryžiumi ir Gediminaičių stulpais. XX a.
4-asis dešimtmetis [87]

Reikia pažymėti, kad aptartąsias pratybas ir Gaižiūnų poligono karių gyvenimo realijas garsinio kino juostoje įamžino vienas pirmųjų lietuviškų dokumentinių filmų autorių Alfonsas Žibas ir kino juostą išsiuntė Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusiems lietuviams [66, 8]. Tų pačių metų II-ojo poligono laikotarpio baigiamųjų pratybų dieną, t. y. rugpjūčio 17 d., to paties plk. J. Šarausko iniciatyva buvo dar kartą į poligoną pakviesti visuomeninės spaudos korespondentai. Šį kartą buvo organizuotos pratybos, kurių pagrindinis tikslas buvo vandens kliūties įveikimas tamsiu paros metu [56, 976]. Šio vizito analogiški atgarsiai pasirodė visuomeninėje spaudoje šešių straipsnių išraiška [14, 3; 35, 5; 44, 6; 52, 7; 68, 287; 74, 800–801]. Panašiai, kaip ir jau aukščiau aptartu atveju, straipsniuose vyrauja stebėtų karinių pratybų eigos aprašymas, tik šiuo atveju nebėra karių gyvenimo sąlygų aptarimo, kadangi spaudos atstovams teko tik stebėti pratybas. Beje, šiuose straipsniuose jau galima išskirti poligono reikšmės karių mokymui bei tinkamą karių parengimo akcentavimą: „Mūsų kariuomenės poligone verda ypatingas gyvenimas; eina įtemtas ir sistemingas mūsų krašto ginkluotų jėgų rengimas. Visų ginklų rūšių kariuomenė, kokia tik šiuose pratimuose dalyvauja, savo uždavinį atlieka atsidėjusi, su didžia rimtimi“ [14, 3]; „Tik vieną kartą pamačius poligono pratimą, patį poligoną pamatęs, jau gali numanyti, ko verta mūsų kariuomenė, kaip ji gražiai mokoma ir išmokyti, su kokiu atsidėjimu ir kruopštumu dirba visi kariai, pradedant eiliniu ir baigiant aukštuoju viršininku“ [44, 6]; „Toji mokykla [Gaižiūnų poligonas – aut. past.] yra viena žymesnių karių praktiško parengimo priemonių, nes joje išmokstama tiksliai vartoti ginklą mūsų žemei ir mūsų laisvei ginti“ [52, 7]; „Gali justi, kad pradedant vadu, baigiant eiliniu kareiviu, kiekvienas žino savo veiksmo paskirtį, savo užduoties svarbumą ir savo pareigos atsakingumą“ [68, 287]; „Tik stebėtis reikėjo, kaip sparčiai dirbo mūsų kariuomenės vyrai. Ir svarbiausia – be jokio triukšmo. Kiekvienas žinojo savo vietą, savo darbo paskirtį“ [74, 801]. Iš pateiktų faktų galima spręsti, kad visuomeninės spaudos atstovų kvietimas į Gaižiūnų poligoną ir galimybių suteikimas stebėti karių praktinio kovinio rengimo vykdymą, unikaliai įrengtų karių stovyklų demonstravimas nebuvo atsitiktinis. Tai galima sieti su kariuomenės vado gen. št. plk. S. Raštikio kariuomenės modernizacijos reformų planais, kurių vienas buvęs pakelti kariuomenės įvaizdį visuomenės akyse. XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje kariuomenės vadovybė stengėsi visais įmanomais būdais atstatyti pablogėjusį kariuomenės autoritetą visuomenėje [65, 129]. Akivaizdu, kad buvo suvokta, jog Gaižiūnų poligono veiklą galima irgi panaudoti šiam tikslui, kadangi čia, vienoje, gana koncentruotoje vietoje, buvo sutelkiama įvairių ginkluotų pajėgų rūšių kariuomenės daliniai, kurių vykdoma veikla galėjo reprezentuoti visos Lietuvos kariuomenės pasirengimą, sietiną su krašto gynyba. Be to, pasitelkiant visuomenės akims patraukliai įrengtų karių stovyklų įvaizdį, buvo patogu pademonstruoti karių karinės dvasios ryžtą, patriotinį nusiteikimą ir tautines vertybes.

05-2
2 il. Gaižiūnų poligono stovyklos papuošimas – staugiantis vilkas. XX a. 4-asis dešimtmetis [88]

1939 m. poligone buvo apsilankęs garsus lietuvybės puoselėtojas ir skleidėjas lenkų okupuotame Vilniaus krašte Pranas Žižmaras. Šis asmuo į poligoną atvyko turėdamas tikslą pamatyti kariūnų tarnybos praktiką, todėl jam buvo aprodytos kareivinės, kuriuose buvo apsistoję kariūnai, karininkų palapinės ir skaitykla bei valgykloje surengtos vaišės, kurių metu kariūnai savo ruožtu atliko patriotinio bei karinio turinio dainas ir padovanojo svečiui Kariūno laikraštį su specialiu įrašu „Broliui Pranui Žižmarui – Laisvos Lietuvos XX laidos kariūnai“ [72, 223–224]. P. Žižmaro apsilankymą poligone galima sieti su dar platesniu Lietuvos karių parengimo reprezentavimo arealo išplėtimu.

Gaižiūnų poligone buvo leista organizuoti ekskursijas mokyklų mokiniams. Paminėtina, kad Lietuvoje nuo 1929 m. bendrojo lavinimo mokyklų vyresniųjų klasių ir specialiųjų vidurinių mokyklų auklėtiniams buvo įvestas karinis rengimas. Tokios disciplinos įvedimo būtinybė buvo traktuojama moksleivių profesiniu orientavimu ir jų rengimu atlikti privalomąją karinę tarnybą. Karinis rengimas mokyklose buvo vykdomas keleriopai: tam skirtų pamokų, mokinių manevrų, šaudymo pratybų ir varžybų bei ekskursijų į įvairius Lietuvos kariuomenės dalinius metu. Ekskursijoms buvo numatytos įvairios kariuomenės dalys, tokios kaip karo mokykla, pėstininkų, artilerijos, kavalerijos pulkai, inžinerijos daliniai, karo muziejus, šarvuočių rinktinė, valstybinė karvelidė, radijo stotis ir pan. [11, 8, 17, 285, 288]. Tokio tipo ekskursijos į Gaižiūnų poligoną buvo organizuojamos Jonavos mokyklų mokiniams, jų metu buvo galima moksleivius supažindinti iš karto su keliomis kariuomenės dalimis (pėstininkais, artilerija, kavalerija, karo technikos dalimis, karo aviacija ir t. t.). Galima pastebėti, kad ekskursijos buvo dviejų tipų: pažintinės ir pramoginės. Pirmųjų metu mokiniams buvo parodomos poligone tarnybą atliekančių karių stovyklos, taip pat mokiniai supažindinami su ginklais ir karine technika. O pramoginių ekskursijų metu mokiniai stebėdavo karių veiklą, pvz., prizinio šaudymo varžybas [27, 668; 32, 670]. Taigi, Gaižiūnų poligonas buvo tinkamas ne tik reprezentuoti karių tarnybą tarp mokinių, bet ir diegti karinio rengimo pagrindus.

Poligono įvaizdis karių meninėje kūryboje

1926 m. Lietuvoje įrengus Kauno radijo stotį ir pradėjus radijo transliacijas, Lietuvos kariams buvo organizuojamos radijo laidos, o nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios – reguliariai transliuojami kariuomenės pusvalandžiai. Taip buvo nuspręsta radiją išnaudoti ne tik pramoginiams reikalams, bet ir kariams auklėti bei lavinti [11, 314, 344]. Gaižiūnų poligone karinių pratybų laikotarpiu nuo 1933 m. buvo organizuojamos panašaus pobūdžio radijo transliacijos, kurių metu kariai skaitydavo feljetonus, atlikdavo dialoginius vaidinimus, įvairias deklamacijas, dainuodavo, grodavo ir pan. Karių kūryba buvo vienaip ar kitaip susijusi su atskirų kariuomenės dalių gyvenimu ir patirtimi poligone. Kartais būdavo transliuojamos netgi inscenizuotos kautynės, šaudant iš įvairių ginklų, o transliacijos programa paprastai buvo užbaigiama tautos himno atlikimu arba kitomis patriotinio turinio dainomis, kurias atlikdavo visi susirinkusieji [71, 689; 62, 792]. 1933 m. viena iš karių kūrybos atliktų dainų pateikta 3 iliustracijoje.

1. Kai pasiekiau poligoną,
Nerašiau tau nieko, Ona;
Dabar proga kuo geriausia,
Tai per radio išbliausiu.

2. Iki Jonavos į bruką
Mano kojos kiek atbuko,
Bet toliau į smėlio sprandą
Savo kojas pagalandau.

3. Kai žygiavome per Ruklą,
Smėlio debesys tik rūko;
Kol stovyklon atlingavom,
Visas dulkes išdainavom.

4. Stovykla – tai miško plotas
Palapinėmis nuklotas;
O čia pušys ir pušaitės –
Tai ne mūsų Rudžių giraitės.

5. Tarpe medžių, tarpe krūmų
Kiek alėjų, kiek čia rūmų,
Medžiaga pačių medžiota
Ir gražiai visur nuklota.

6. Pakraščiuose palapinių,
Eilės juostų sudėtinių,
Čia erelis ir šuniukas,
Tenai liūtas ir varliukas.

7. Vietos žmonės nebetoki,
Mano nuomone, keistoki:
Kai Antano šventę šventė,
Kailiniuose šaltį kentė.

8. Vietinės šešiolikinės
Neatrodo gaspadinės:
Jos ir rūbais kiek prastesnės
Už mūsiškės daug liesesnės.

9. Bet dėlto miške žvėrelių
Daug daugiau, negu panelių:
Ir graužikų, ir raguočių,
Šaltakraujų ir sparnuočių.

10. Rašai gromatą Onutei,
„Ku ku“ keikiasi gegutė;
Jei paliksi, kur padėtą,
Rasi antspaudą uždėtą.

11. O jei medžio, kur pavėsyje
Gautą valandą stovėsi;
Voveraitė atsitūps.
Juokiasi praskėtus lūpas.

12. Atsarginis Jonas Dalba
Šaukė Dievą į pagelbą:
Jis pamatė šunį Dogą
Ir iš baimės vis nesprogo.

13. Ne vienam įvaro strioko
Manevruojant prie Tartoko:
Jei ne taip, kaip reikia buvo,
Žiūrėk barzdą ir prisiuvo.

14. Kasdien šaudom, priešą baidom,
Granatas rankines svaidom;
Paskui grįžę pro šaudyklą,
Stačia galva į maudyklą.

15. O čia Neris – tai bent upė
Daug platesnė už Šešupę,
Neryj žuvys alkanesnės
Ir ant slieko daug smalsesnės.

16. Bet sudiev užteks giedoti
Greitai tikrins, reikia stoti,
O už šitą mano dainą
Atsiųsk dešrą apvalainą [61, 554].

3 il. Daina „Vytenietis poligone“, dainuota per 1933 m. radijo transliaciją iš Gaižiūnų poligono

Peržvelgus pateikto muzikinio kūrinio turinį, galima pastebėti, kad vartojant daugeliui suprantamus pasakymus, asociacijas ir perkeltinės reikšmės žodžius eiliuota forma buvo pristatoma visuomenei Gaižiūnų poligono aplinka, karių stovyklos ir karių veikla. Dar vienas poligono radijo transliacijų metų atliktas humoristinio muzikinio kūrinio pavyzdys pateiktas 4 iliustracijoje.

Plaukia sau mėnulis Šilosėdžių link,
Sėdi Petras krūme, dairosi aplink.
Kur tiktai pažiūri – vis kyšo šalmai!
Štai ten vienas, antai kitas, net keli šimtai.

Rimtai svarsto Petras ką dabar daryt?
„Reiktų greitai bėgt, vadui pasakyt.
E, slapta prislinksiu, suskaitysiu kiek,
Jeigu jų mažiau kaip šimtas pulsiu juos vis tiek“.

Tyliai slenka Petras, tyli ir šalmai.
Pradeda skaityti – jų šimtų, šimtai.
Staiga nusispiauja: „O kad juos vilkai!
Juk tai samanomis apžėlę pušynų kelmai...

Stovi piktas Petras, girdi šaka „trakšt!“
Kai perkūno trenktas jis prie žemės šast.
Žiūri, slenka priešas, krūmais, vorele
Drąsus puola, bailiai bėga, kaip tikram kare [13, 857].

4 il. Daina „Nakties išdaigos“, dainuota per 1936 m. radijo transliaciją iš Gaižiūnų poligono

Šiuo atveju (žr. 4 iliustraciją) dainoje humoro forma apibūdinama galima patirtis karinių pratybų metu. Populiarūs buvo ir trumpi, eiliuoti linkėjimai ir kūrinėliai.

Ar belauki, senas tėve,
Pėstininko kareivėlio;
Grįšim iš miškų tamsiųjų,
Į vagas rugių gelsvųjų... [16, 577].

Sveikas tėve, kaip tau sekas?
Tavo sūnus čionai šneka;
Ir tyriausiu širdies noru,
Sveikinimus siunčia oru...
Tu žinai juk – aš lakūnas,
Pliekiu priešus ten Gaižiūnuos;
Vaikau, šaudau pikiruoju,
Su Anbuku mylimuoju... [45, 706].

Sveikos mamos, sveiki broliai,
Šituos žodžius jums iš toli
Visiems siunčiam, ir tau Ona –
Iš Gaižiūnų poligono... [16, 577].

Sudieu Neri, Ruklos Ona,
Mes apleidžiam poligoną! [45, 706].

Kas su valtim, kas pontonais
Plaukiam virsdami ant šono,
O po valandos, kitos
Nebedarom tos klaidos [15, 826].

5 il. Eiliuoti kūriniai, atlikti per radijo transliacijas iš Gaižiūnų poligono

Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad karių atliktoje kūryboje vyrauja Gaižiūnų poligono aprašymai bei netiesioginis kario tarnybos reprezentavimas. Reikia pridurti, kad radijo transliacijų organizavimas poligone tapdavo dideliais renginiais, į kuriuos susirinkdavo ne tik poligone tarnybą atliekantys kariai, vietos gyventojai, bet atvykdavo ir kitų svečių.

05-6
6 il. Svečiai Gaižiūnų poligone stebi karių atliekamą radijo transliaciją. 1937 m. [88]

1938 m. Gaižiūnų poligoną aplankė apie dvidešimt lietuvių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kurie galėjo pamatyti vieną iš karių surengtų radijo transliacijų. Beje, keletą dainų šioje transliacijoje buvo leista atlikti ir poligone buvusiems mokytojų karinio rengimo kursų klausytojams [5, 653]. Pažymėtina, kad minėtos transliacijos buvo viena iš organizuoto karių laisvalaikio praleidimo formų, o kartu ir auklėjamoji, lavinamoji priemonė. Kariai privalėdavo iš anksto parengti transliacijų programą, kurią patvirtindavo Gaižiūnų poligono štabo viršininkas. Buvo reikalaujama, kad programose atsispindėtų karinio auklėjimo ir informaciniai dalykai, būtų dainų, muzikos, humoro, kurie sudarytų vientisą ir logišką vaizdą. Taip pat buvo privaloma vengti specifinių karinių terminų, nesuprantamų visuomenei [4, 80]. Taigi, tokie karinės vadovybės nurodymai leidžia teigti, kad radijo transliacijų tikslas buvo ne tik vienpusis, t. y. karių auklėjamoji priemonė, taip pat buvo siekiama plačiajai visuomenei reprezentuoti karių tarnybą Gaižiūnų poligone, kartu pakelti ir pačios kariuomenės autoritetą. Taigi, radijo transliacijų iš Gaižiūnų poligono metu buvo formuojamas paties poligono ir visos kariuomenės tobulas įvaizdis lokaliai – poligone susirinkusiems žiūrovams iš aplinkinių gyvenviečių, kurie galėjo gyvai stebėti karių atliekamas programas, ir visos Lietuvos mastu – tarp plačiosios visuomenės.

Kita karių, atlikusių tarnybą Gaižiūnų poligone, meninės kūrybos išraiškos forma, kurioje atsispindi poligono įvaizdis, buvo eilėraščiai, feljetonai, anekdotai, iliustraciniai piešinėliai ir kitokie kūrybiniai tekstai. Tokie kūriniai buvo publikuojami karinėje spaudoje. Karių kūrybos gausumu išsiskiria leidinys Karys, kuriame buvo atskira rubrika „Kuprinės pabiros“, skirta tokio tipo tekstams. Kūrybinių tekstų apie Gaižiūnų poligoną buvo publikuota ne viena dešimtis. Gausiausia grupė – eilėraščiai, kuriuose atsispindi poligono įvaizdis. Vienas iš tokių pavyzdžių:

Namie palikęs ūkį, pačią, sūnų,
Pėsčias atėjęs iš stoties Gaižiūnų,
Ant Neries kranto stačiau palapinę,
Kad turėt nuo vėjo kokią nors landynę.

Snaudė ant kranto šilas nusiminęs,
Neris bangavo ašarom patvinęs;
Neriui palietus savąja krūtine
Šilas kartoja karo sutartinę.

Mums poligonas dvasią atgaivino
Einant takeliais mintais Gedimino:
Šautuvas, rūbai ir mankštos vietovė
Širdis padarė mūs bendra tvirtove.

Pratimus baigę ir namo sugrįžę
Nerį vaduot būsim pasiryžę;
Auklėsim sūnus ir mylėsim žmonas,
Kaime užtrauksim: „Valio poligonas“ [60, 543].

7 il. Eilėraštis „Atsarginis poligone“ apie Gaižiūnų poligoną

Eilėraštyje (žr. 7 iliustraciją) perteikiama kario tarnyba poligone, pabrėžiant karių vienybę ir tarnybinės patirties kovinių mokymų lauke naudingumą. Karių kūryboje gausu pavyzdžių, iliustruojančių karinių pratybų organizavimo specifiką.

Karių sukurtuose eilėraščiuose dažnai dominuoja ir patriotiniai motyvai, kuriais sustiprinama tarnybos reikšmė poligone, t. y. kovinis rengimas, ir kariuomenėje. Teiktinas toks pavyzdys, iliustruojantis kovinio rengimo praktikos naudą – pasirengimą ginti savo tėvynę:

O, poligone, svajone mano,
Kiek kartų rymodams mąsčiau,
Ir netikėjau mintimis savo,
Kad poligonan aš patekčiau.

Dabar svajonė tikrove virto,
Įkaitintą smėlį braidau.
Priešas mūs kuopai juoką iškirto,
Prieš save dujų rūką matau.

Čia šviesi saulutė spindulius beria,
Kai į ataką einame mes.
Ir savo širdingą ačiū mums taria,
Kad savo tėvynei aukojam jėgas.

O Neris senelis skardžiai kvatoja,
Pro poligono bėgdams laukus,
Jis mato kaip narsiai kovoja,
Ir laimina savo vaikus.

Tik vienas berželis prie Ruklos rymoja,
Nuleidęs lieknąsias šakas.
Jis liūdi ir ką tai galvoja,
Bet kas gi atspės jo godas?

Neverki, berželi, nuleidęs šakas,
Bet auk ir bujoki tvirtai.
Pavojui Tėvynei sūnų susiras,
Juk jų poligono laukuose matai [31, 774].

9 il. Eilėraštis „Poligone“ apie Gaižiūnų poligoną

Tuometinė karinė vadovybė laikėsi nuostatos, kad Lietuvos karys turi būti gerai parengtas ne tik kaip puikus kovotojas karo lauke, bet ir turėti tvirtas moralines vertybes, kurios būtų pagrįstos patriotizmu. Būtent tokias nuostatas propaguojantys eilėraščiai buvo atrinkti publikacijai spaudoje.

05-8
8 il. Eilėraštis „Poligoniški apdūmojimai apie visas ginklų rūšis“ [63, 734–735]

Gaižiūnų poligono tematika kariai sukūrė nemažai feljetonų, t. y. nedidelių humoristinio turinio kūrinių. Humoristiniais vaizdais buvo apibūdinami karių tarnybos kasdienybės poligone ypatumai. Pavyzdžiui, jau minėtosios karių gyvenamosios stovyklos: „Jei kas sakytų, kad poligone gyvenimas, palyginamai, čigoniškas, tai tam, atsiprašau, spjaučiau stačiai į abu vaksuotus užkulnius ir nė kepurės nepakėlęs atsisveikinčiau. Poligono stovykla, brolužiai, tai naujas techniškas išradimas miestų statymo srity, kuris pralenkia ir garsiąją Ameriką“ [70, 674]. Metaforiškai feljetonuose buvo apibūdinama karių tarnybos poligone kasdienybė ir taisyklės: „Bet, gerbiamieji, yra ir turi kiekvienas laikytis tam tikros tradicijos [poligone – aut. past.], ne kaip kituose miestuose. Vadinasi, jeigu kelt, tai kelt kartu visiems. Valgyt taip pat, o dirbti tai jau savaime aišku, kad reikia visiems, tai ne kaip Kaune Kelti – signalas visiems šventas dalykas, jo klauso visi „miesto“ [poligono – aut. past.] gyventojai ir bematant kartu iš ramaus „miesto“ pasidaro nepaprastas judėjimas. Kreipkis kur nori, visur atdara ir visi „miesto“ gyventojai [kariai – aut. past.] atsiduria po žydruoju dangumi ir griebiasi kiekvienas kas nuo ryto yra daroma. Vėliau po kaulų mankštos gardūs visiems pusryčiai. Taip kasdien ir bėga mūsų gyvenimas, tik gaila, kad jis neilgai, bet sakau, brolyčiai, tai gyvenimas!“ [70, 674]. Galima pastebėti, kad pateiktoje feljetono ištraukoje tarnyba poligone pateikiama kaip išskirtinė ir įdomi, su kuria kariui gaila atsisveikinti. Nebuvo vengiama feljetonuose ir satyriškai apibūdinti karių elgesį, įvykius. 1937 m. karininkų laikraštyje Kardas publikuotame feljetone Poligono veidai [23, 420–421] autorius bandė vaizdžiai nušviesti tam tikrus faktus, kurie atspindi karių elgsenos tipažus poligone. Satyriškai „poligono meškeriotojais“ vadinami kariai, kurie tarnybą atlikdami poligone nevengė užmegzti santykių su vietos moterimis. „Poligono suvenyrų rinkėjais“ – asmenys, bandę pasisavinti po pratybų užsilikusių sprogmenų skeveldras arba nesuveikusius sprogmenis. Beje, toks elgesys tuomet buvo traktuojamas kaip valstybinio turto pasisavinimas, už kurį grėsė administracinės nuobaudos. Feljetono autorius satyriškai apibrėžė vieną iš karininkams būdingų poelgių: „Iš ne taip ryškių ir būdingų grupių galima pažymėti jaunavedžių arba atsiskyrėlių grupę. Šios grupės atstovams galima primesti tiek, kad jie savo antrųjų pusių karinio pasirengimo srityje yra pasiekę nuostabių rezultatų, nes jos dabar visapusiškai pažino poligono gyvenimą ir jame geriau orientuojasi, negu mūsų šaunieji grandiniai. Tik tokiomis priemonėmis mes sukarinsime mūsų visuomenę!“ [23, 421]. Šiuo atveju metaforiškai rašoma apie tai, kad karininkai dirbdami poligone vasaros laiku kartu su savimi atsiveždavo ir savo sutuoktines arba vaikus. Konstatuotina, kad pasirinkta satyrinio kūrinio forma spaudoje buvo pateikiamos ydingo elgesio, kuris pasitaikydavo tarp karių Gaižiūnų poligone, apraiškos.

Anekdotai buvo dar viena iš karių kūrybos išraiškos formų. Trumpi, žaismingi pasakojimai atspindėjo karių patirtį poligone.

Poligono barometras:
Galas žino, kodėl taip staiga atšalo oras?
Mat, mūsų artilerininkai nustojo šaudyti [12, 758].

Radijo dalyvis:
Na, per šią radijo transliaciją iš poligono ir mano balsą girdėjo namiškiai, giriasi draugui eil. Vėjelis.
A! Užtat mano brolis laiške ir klausia, girdi, koks galas ten vis jiems kliudęs girdėti [12, 758].

Laisvomis valandomis:
Būrelis karių samdosi pas ūkininką pasivažinėti po gražiąją Nerį.
Kiek reikės mokėti už valandą?
Tik 50 centų! Tik gal turėtumėt iš anksto sumokėti, mat valtis yra šiek tiek skylėta [12, 758].

Žvalgo nuotykis poligone:
Grįžta iš žvalgybos eil. Kurpaitis ir raportuoja būrio vadui:
Tamsta leitenante, pamiškėje mačiau gal dvidešimt priešų.
Būrio vadas: O gal dešimt?
Tiesa, galėjo būti ir dešimt.
O gal matei tik penkis?
O gal buvo ir penki.
O gal tik vienas?
Gal ir vienas.
Ak, tu, melagi, geriau sakyk, kad norėjai pameluoti. Nė vieno tu ten nematei.
Tai kas ten miške braškėjo? [54, 1076]

10 il. Karių sukurti anekdotai Gaižiūnų poligono tematika

Kariai, atlikę tarnybą Gaižiūnų poligone, kūrė ir vizualinės išraiškos kūrybą – piešinėlius. Karių pieštuose miniatiūriniuose piešinėliuose atsispindi specifinė tarnyba, kuri buvo tik poligone, t. y. asmens tvarkos ir higienos priežiūra, gyvenimas palapinėse, karių maitinimas lauko sąlygomis, laisvalaikio praleidimo būdai. Galima pastebėti, kad pateiktuose piešiniuose kariai vaizduoja tai, kas jiems buvo aktualiausia tarnybos metu.

05-11-1 05-11-2
Poligono oro galia [48, 518] Iš poligono malonumų [41, 538]
05-11-3 05-11-4
Gera Klumbiui poligone [18, 671] Radijo transliacija poligone [50, 694]
05-11-5 05-11-6
Poligono kirpykloje [47, 138] Gal šaltibarščiai? [25, 138]

11 il. Karių piešti piešiniai Gaižiūnų poligono tematika

Išvados

Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligono įvaizdžio formavimas visuomenėje buvo tiesiogiai paremtas žiniasklaidos priemonėmis. Karinėje spaudoje pateikiama informacija, t. y. faktiniai aprašymai apie Gaižiūnų poligoną, formavo poligono, kaip naudingos kario tarnybos, patirties ir tinkamiausios kovinio pasirengimo ginti savo kraštą, vietos įvaizdį. Tokiu būdu buvo siekiama pakelti ne tik karių kovinę dvasią bei ryžtą atlikti tarnybą poligone, taip pat ir kariuomenėje, bet ir pagrįsti tokios tarnybos aktualumą.

Visuomenine spauda plačiojoje visuomenėje buvo stengiamasi pateikti Gaižiūnų poligoną kaip idealios karinės tvarkos ir tinkamo karių pasirengimo sferą. Šalia to buvo propaguojami ir patriotiniai idealai. Tobulo Gaižiūnų poligono įvaizdžio formavimas visuomenėje buvo susijęs su dviem siekiais: su visos Lietuvos kariuomenės įvaizdžio ir autoriteto pakėlimu visuomenėje bei su kariuomenės reprezentacija. Poligono įvaizdis, pagrįstas tautiniais ir patriotiniais idealais, buvo kuriamas plačiajai visuomenei suprantamomis kalbos išraiškos priemonėmis.

Radijo transliacijų iš Gaižiūnų poligono metu transliuotose programose ir karių meninėje kūryboje poligono įvaizdis buvo kuriamas visuomenei priimtinomis ir patraukliomis kalbos bei vizualinės retorikos išraiškos formomis. Panaudojant karių meninės kūrybos galimybes buvo reprezentuojama tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Gaižiūnų poligono tapimą reprezentacine Lietuvos kariuomenės institucija sąlygojo specifinė karinių pratybų vietos paskirtis ir unikalios karių tarnybos aplinkybės.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1931 07 07 Gaižiūnų poligonui įsakymas Nr. ¼. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 759.
  2. 1932 07 18 Gen. št. mjr. Žilio raportas Generalinio štabo valdybos II-ojo skyriaus viršininkui. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 792.
  3. 1932 m. kariuomenės inspektoriaus plk. O. Urbono bendros pastabos dėl Gaižiūnų poligono veiklos. LCVA, f. 836, ap. 1, b. 69.
  4. 1936 06 27 Kariuomenės štabo viršininko raštas apie radijo transliacijų programų rengimo reikalavimus. LCVA, f. 836, ap. 1, b. 202.
  5. Antroji šiais metais radijo transliacija iš poligono. Trimitas, 1938, nr. 27.
  6. Aplankėme poligoną. Karys, 1936, nr. 28.
  7. R. Naktis karių draugijoje. Trimitas, 1936, nr. 33.
  8. Š-A. Neries forsavimas. Kardas, 1936, nr. 14.
  9. Aukštesniųjų karininkų kursų išleistuvės Gaižiūnų poligone. Karys, 1931, nr. 34.
  10. Aukštieji svečiai II stovykloje. Karys, 1936, nr. 33.
  11. AŽUBALIS, Algirdas; KAZLAUSKAITĖ-MARKELIENĖ, Rolanda; ŽILĖNIENĖ, Virginija. Karinis rengimas Lietuvos mokykloje (1929–1940 m.). Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2009.
  12. BAUGUS-TINAVIČIUS. Poligone linksma. Karys, 1937, nr. 27.
  13. G. Daina, dainuota per II-ą poligono transliaciją. Karys, 1936, nr. 35.
  14. BIČIŪNAS, V. Gaižiūnų poligone. Lietuvos Aidas, 1937, nr. 374.
  15. BUNDZA, A. Antroji transliacija iš poligono. Karys, 1936, nr. 34.
  16. BURKAUSKAS, V. Gaižiūnų poligonas valstybės radiofone. Karys, 1934, nr. 29.
  17. Čia vasarą mokosi mūsų kariuomenė. Lietuvos Žinios, 1937, nr. 146.
  18. ČIUVARIS, A. Gera Klumbiui poligone. Karys, 1935, nr. 28.
  19. DAINA, J. Karių ištvermė stebina poligono apylinkių gyventojus. Karys, 1933, nr. 27.
  20. DANILEVIČIUS. Pirmasis aidas iš poligono. Karys, 1935, nr. 23.
  21. DEGTUVAS. Iš Gaižiūnų padangės. Karys, 1931, nr. 32.
  22. DEGTUVAS. Karys, 1931, nr. 32.
  23. DOTNUVĖLĖ. Poligono veidai. Kardas, 1937, nr. 18.
  24. Gaižiūnų poligonas. Karys, 1931, nr. 33.
  25. Gal šaltibarščiai? Kariūnas, 1937, nr. 3.
  26. GOGĖ. Ko mokoma Gaižiūnų poligone. Karys, 1935, nr. 23.
  27. JABLONSKIS, B. Gaižiūnų poligonas. Karys, 1937, nr. 24.
  28. J. Ž. Poligonas – kariuomenės mokykla. Karys, 1936, nr. 20.
  29. Kariuomenės poligoną aplankius. Ūkininko patarėjas, 1934, n. 28.
  30. Kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyrius. Poligono statutas. Kaunas: Krašto apsaugos ministerija, 1937.
  31. KASCENSKAS, J. Karys, 1935, nr. 33.
  32. KASMAUSKAS, J. 8 pėst. pulkas poligone. Karys, 1937, nr. 24.
  33. Kauno žurnalistai aplankė poligoną. Karys, 1937, nr. 28.
  34. KR. Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas pasibaigė. Ūkininko patarėjas, 1935, nr. 34.
  35. KUPČIŪNAS, P. Gaižiūnų fronte kai kas naujo. XX Amžius, 1937, nr. 184.
  36. Latvių karininkai mūsų poligone. Karys, 1935, nr. 31.
  37. LEŠČIUS, Vytautas. Lietuvos kariuomenės aprūpinimas (1921–1940). Karo archyvas, Vilnius, 2011, t. XXVI.
  38. Lietuva 1918–1938: Leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti. Red. V. Kemežys. Kaunas: Spaudos fondas, 1990.
  39. L. L. Parodomieji šaudymo pratimai poligone. Kardas, 1937, nr. 14–15.
  40. L. Naujas kautynių mokyklos laukas. Karys, 1931, nr. 33.
  41. MARTINAITIS, J. Iš poligono malonumų. Karys, 1934, nr. 27.
  42. M. Aukštasis svečias poligone. Karys, 1933, nr. 27.
  43. M. Ž. Kaišiadorių šauliai poligone. Karys, 1937, nr. 29.
  44. OŠKINIS, V. Viena naktis Gaižiūnų poligone. Lietuvos Žinios, 1937, nr. 187.
  45. Paskutinis poligono meniškas paradas. Karys, 1934, nr. 35.
  46. Poligonas. Karys, 1931, nr. 30.
  47. Poligono kirpykloje. Kariūnas, 1937, nr. 3.
  48. Poligono oro galia. Karys, 1934, nr. 26.
  49. P. R. Reportažas iš Gaižiūnų poligono. XX Amžius, 1937, nr. 146.
  50. Radijo transliacija poligone. Karys, 1935, nr. 29.
  51. Redakcijos prierašas. Karys, 1934, nr. 23.
  52. SENKUS, J. Naktis priešininkų stovyklose. Ūkininko patarėjas, 1937, nr. 34.
  53. SENKUS, J. Tikrojo karo vaizdai Gaižiūnų poligone. Ūkininko patarėjas, 1937, nr. 27.
  54. SIMAS. Karys, 1937, nr. 3738.
  55. S. N. Gaižiūnų poligono įspūdžiai. Karys, 1935, nr. 29.
  56. S. N. Spaudos atstovai Gaižiūnų poligone. Karys, 1937, nr. 35.
  57. STATKUS, Vytenis. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago: Vydūno jaunimo fondas, 1986.
  58. STEP. A. Šaudymo pratimai poligone, laikraštininkams parodytas poligono gyvenimas. Lietuvos Aidas, 1937, nr. 292.
  59. ŠUTINYS, A. Šaulių ekskursija į poligoną. Karys, 1936, nr. 31.
  60. TYLA, J. Atsarginis poligone. Karys, 1933, nr. 27.
  61. TYLA, J. Daina, dainuota per radio 1933 06 25. Karys, 1933, nr. 27.
  62. URBUTIS, V. II-oji transliacija iš poligono. Karys, 1935, nr. 34.
  63. VABALAS, K. Karys, 1934, nr. 36.
  64. VAIČENONIS, Jonas. Karo komendantūrų veikla Lietuvoje 1927–1940 m. Karo archyvas, Vilnius, 2003, t. XVIII.
  65. VAIČENONIS, Jonas. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940). Vilnius: Versus Aureus, 2004.
  66. VAIDELYS, J. Gaižiūnų poligone. Vakarai, 1937, nr. 151.
  67. V. B. Latvių karininkai lankėsi Lietuvoje. Karys, 1937, nr. 24.
  68. Viena naktis su kariuomene. Mūsų Vilnius, 1937, nr. 17.
  69. Vyriausiojo štabo spaudos ir švietimo skyrius. Gaižiūnų poligono taisyklės. Kaunas: Krašto apsaugos ministerija, 1932.
  70. VYTENIETIS. Brolužiai, gyvenimas! Karys, 1931, nr. 34.
  71. V. Transliacija iš poligono. Karys, 1935, nr. 29.
  72. ZONYS, J. Žižmaras poligone. Kariūnas, 1939, nr. 34.
  73. ŽUKAUSKAS, J. Mes dirbam poligone. Trimitas, 1936, nr. 33.
  74. ŽUKAUSKAS, J. Naktis poligone. Trimitas, 1937, nr. 34.
  75. ŽUKAUSKAS, J. Poligone. Trimitas, 1937, nr. 27.

Komentarai

  1. Karys – karių laikraštis, leistas 1920 –1945 m. Šio laikraščio tikslas – ugdyti meilę tėvynei, karinę dvasią ir dorovę bei skleisti karo mokslą. Rašė krašto gynybos klausimais, dėdavo daug apysakų, eilėraščių, prisiminimų iš Nepriklausomybės kovų, įvairenybių ir istorinių straipsnių. Laikraštis turėjo kariuomenės gyvenimo, sporto, mokyklinio jaunimo ir humoro rubrikas. Lietuvių enciklopedija. Red. J. Puzinas. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, t. 11, p. 16–17.
  2. Kardas – Lietuvos karininkų laikraštis, leistas nuo 1925 m. sausio 15 d. iki 1940 m. birželio 15 d. Kaune. Nuo 1929 m. buvo leidžiamas su karo mokslo priedu Mūsų Žinynas, o nuo 1933 m. gegužės 15 d. paverstas žurnalu, ėjusiu du kartus per mėnesį. Žurnalo straipsnių tematika apėmė aktualius krašto gynimo, kariuomenės, atsargos karininkų, savanorių kūrėjų, šaulių reikalus. Buvo dedama karo, užsienio ir vidaus politikos apžvalgų, taip pat plačiai informuota apie Lietuvos ir kitų valstybių kariuomenių gyvenimą bei įvykius. Lietuvių enciklopedija. Red. J. Girnius, J. Puzinas. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, t. 10, p. 529.
  3. Kariūnas – Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos auklėtinių iliustruotas laikraštis. Pradžioje, t. y. 1932 m., neperiodinis, vėliau – ėjo kartą per du mėnesius. Leidinyje buvo spausdinami karo mokslo ir istorijos straipsniai, beletristika ir poezija. Lietuvių enciklopedija. Red. J. Puzinas. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, t. 11, p. 19.
  4. Trimitas – savaitinis Lietuvos šaulių sąjungos laikraštis, leistas 1920–1940 m. Kaune. Leidinio turinys buvo labai įvairus, be įžanginių straipsnių, buvo tokios rubrikos ir skyriai: Mūsų menas, Retenybių kronika, Jėga ir grožis, Laisvoji tribūna, Įvairenybės, Recenzijos, Žinios iš okupuoto krašto, Savanorių kūrėjų skyrius, Minties ir kultūros naujienos, Klausimai ir atsakymai ir kt. Lietuvių enciklopedija. Red. J. Puzinas. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964, t. 31, p. 481.
  5. Ūkininko patarėjas – ūkininkų laikraštis, leistas 1925–1944 m.
  6. Vakarai – 1936–1939 m. Klaipėdoje leistas dienraštis.
  7. Lietuvos aidas – valstybės laikraštis, leistas 1917–1940 m.
  8. Lietuvos žinios – politikos, visuomenės ir literatūros dienraštis, leistas 1922–1940 m.
  9. XX Amžius – katalikiškos orientacijos laikraštis, leistas 1936–1940 m.
  10. Mūsų Vilnius – Vilniui vaduoti sąjungos žurnalas, leistas 1928–1938 m.
  11. Trasuojamasis sviedinys – sviedinys su traseriu, skirtas įsišaudymui ir šaudymo koregavimui palengvinti, taikiniams nurodyti. Traseris – sviedinio (kulkos) įtaisas, ertmė sviedinyje, kurioje supresuoti trasuojamasis ir įsiliepsnojamasis mišiniai, degant mišiniams susidaro įvairių spalvų ugnies trasa, matoma dieną ir naktį, tai suteikia galimybę matyti lekiančio sviedinio (kulkos) trajektoriją. Enciklopedinis karybos žodynas. Red. Z. Kulys. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008, p. 571, 635.
  12. Paimta iš: LCVA, P-12378.
  13. Paimta iš: LCVA, P-13260.
  14. Paimta iš: LCVA, P-03012.

Gauta 2013 m. gegužės 7 d.
Pateikta spaudai 2014 m. sausio 13 d.

Summary

The Creation of the Image of the Gaižiūnai Military Range in the Community in 1931–1939

The Army of the first Republic of Lithuania was raised to defend and protect the independence of Lithuania. In order to ensure these aims, The Lithuanian Armed Forces had to be trained accordingly. Each soldier had to be prepared as a brave, ingenious and dogged fighter who not only had knowledge of military theory but also was able to use this information in practice, i.e. in a battlefield. The Lithuanian Army dispensed tactical training of soldiers in the military range of Gaižiūnai which functioned from 1931 to 1939. Various guests visited this territory in a period of practical training of Gaižiūnai military range. The activity dispensed in the range was widely published in the public press, both social and military, and broadcasted on the radio from Gaižiūnai. Soldiers created artistic creations about this military range. The image of Gaižiūnai range was conditioned by mass communication in society. All information represented in the military press, i.e. a factual description of the range, created the image of the Gaižiūnai military range as the best place of advantageous service and experience for soldiers. In this way, a military command strove not only to uplift a fighting spirit and resolution of soldiers to do military service in Gaižiūnai military range and in the Army but also to motivate the relevance of the military service. The image of Gaižiūnai military range was represented to society as a sphere of perfect military order and as a place of the best readiness of soldiers. It was represented through the medium of social press. The service in the Lithuanian Army was also represented by means of artistic creation of soldiers. The military range of Gaižiūnai became a representative institution of the Lithuanian Army; it was conditioned by a specific purpose of military training field and a unique circumstance of service.