„Istorija“. Mokslo darbai. 92 tomas
Brigita TRANAVIČIŪTĖ. Ekonominė Klaipėdos jūreivių veikla sovietinio verslumo kontekste XX a. 8–9 dešimtmečiuose
Spausdinti

Brigita Tranavičiūtė – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros doktorantė; adresas: K. Donelaičio g. 52–502, LT-44244 Kaunas, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių tyrimų sritys – sovietinė ekonomika, teisė Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje.

Anotacija. Straipsnyje, pristatant pagrindinius sovietinio verslumo bruožus, analizuojama, kaip sovietinio verslumo apimtis sąlygojo ekonominė Klaipėdos jūreivių veika. Remiantis kontrabandos ir spekuliacijos atvejų analize bus atkleidžiama, kokiais būdais ši neteisėta veika prisidėjo prie sovietinės visuomenės vartojimo poreikių tenkinimo.

Prasminiai žodžiai: sovietinis verslumas, šešėlinė ekonomika, kontrabanda, valiutos spekuliacija, valiutinių vertybių spekuliacija.

Abstract. The paper analyses the extent to which Soviet economic policy influenced the entrepreneurship of seamen in Klaipėda and the main characteristics of the Soviet economic policy. On the basis of given cases of smuggling and speculation, the study analyses how these illegal cases helped to satisfy the needs of the Soviet society.

Key words: Soviet economic policy, entrepreneurship, black economy, smuggling, currency speculation, valuables speculation.

Įvadas

Verslas sovietmečiu buvo siejamas su draudžiama veikla, kuri prieštaraudavo sovietinei ideologijai ir buvo nesuderinama su oficialiąja ekonomine sistema. Ideologiniu požiūriu verslas tapatintas su darbo išnaudojimu ir netolygiu pajamų pasiskirstymu, todėl praktiškai negalėjo būti vykdomas komunistinei sistemai deklaravus asmenų lygybę ir valstybei monopolizavus rinką. Tačiau socialinės lygybės principas tapo formalus, o valstybės oficialioji ekonomika gyvavo nuolatinio deficito situacijoje. Sovietinis verslas iki šiol istorijos moksle buvo gvildenamas kaip reiškinys, kuris atrodė nesuderinamas su politine santvarka bei ekonomine sistema, tačiau neabejotinai pasižymėjo laisvojo pasaulio verslo bruožais, o asmenys, veikę šioje srityje, tapo kapitalizmo pradininkais planinės ekonomikos sistemoje. Dėl šios priežasties privačios ir daugeliu atvejų neteisėtos verslo veiklos sovietmečiu aspektai siejami ir su ankstyvosios posovietinės ekonomikos vystymosi procesais, kurie nulėmė posovietinės erdvės valstybių ekonomikų ir rinkų bruožus.

Sovietinio verslo tema Lietuvos istoriografijoje dar tik atranda savo nišą. Vertėtų paminėti Justo Stončiaus straipsnį „Valiutininkų byla“ (1961–1963 m.): latentinio antisemitizmo atvejis Lietuvos SSR?“, kuriame autorius aptaria vieno iš labiausiai Sovietų Sąjungoje persekioto ekonominių nusikaltimų – valiutos spekuliacijos – priežastis ir analizuoja asmenų, kaltintų valiutos spekuliacija, teismų procesų, nušviestų spaudoje, atvejus. Autorius daro išvadą, kad viešajame diskurse aptariant „valiutininkų bylas“ naudota „paslėpta“ antisemitinė retorika, kuri turėjo skatinti visuomenėje antisemitinio pobūdžio nuotaikas [26, 39–47].

Užsienio istoriografijoje sovietinis verslas patenka į sovietinės šešėlinės ekonomikos tyrimų lauką ir atskleidžia platesnį požiūrį į Sovietų Sąjungoje plačiai praktikuotos versliškos veiklos reiškinį. Dauguma autorių nevengia vartoti verslo ir verslumo sąvokas, kuriomis apibūdina sandorius, vykusius sovietinėje šešėlinėje ekonomikoje, o sovietinės visuomenės poreikius analizuoja per vartojimo kultūros, nulemtos deficito, prizmę. Gregory Grossmanas, analizuodamas šešėlinę ekonomiką Sovietų Sąjungoje, teigė, jog pastaroji užpildė oficialiosios ekonomikos sukeltą deficitą, parūpindama sovietinei visuomenei reikalingą kiekį kokybiškų prekių ir paslaugų. Be to, per visą socializmo gyvavimo laikotarpį praktikoje sovietinė teisė leido egzistuoti gyventojų privačiai ekonominei veiklai, kuriai įvardyti dėl ideologinių priežasčių vengta vartoti terminą „privati“. Šiai veiklai apibūdinti vartotos ideologiškai neutralesnės sąvokos – „asmeninė“ arba „individuali“ [20, 32] veikla. Anthony Jonesas ir Williamas Moskoffas teigė, kad ir nesant privačių įmonių ar susiklosčiusios verslo kultūros Sovietų Sąjungoje visuomenė turėjo sąlygas verslumo įgūdžiams formuotis. Nuolatinis deficitas ir vartojimo prekių trūkumas leido klestėti šešėlinei ekonomikai, kuri ir ugdė atskirų asmenų verslumo įgūdžius. Tačiau tokio „verslo“ trūkumas buvo tas, kad sovietinėje šešėlinėje ekonomikoje suklestėjęs kyšininkavimas, turto grobstymas vėliau persikėlė į posovietinio verslo kultūrą [25, 27]. Danielio Hjortho teigimu, Sovietų Sąjunga tapo versliška valstybe dėl ilgalaikio ekonomikos planavimo politikos ir kontrolės sistemos, kuri vertė individus ugdyti verslumo įgūdžius. Šaržuodamas situaciją autorius tvirtina, kad kiekvienas pilietis buvo verslininkas, naudojantis tuščias valstybės ekonomikos nišas asmeninei materialinei naudai gauti, o įvertinus tikrąjį sovietinio piliečio ekonominį gyvenimą, galima atrasti versliškos elgsenos bruožų [21, 150].

Vertindami šešėlinės ekonomikos įtaką, kai kurie Rusijos istorikai akcentuoja, kad totalinio deficito sąlygomis verslūs asmenys šias sąlygas sušvelnino parūpindami visuomenei trūkstamų prekių. Šiems asmenims apibūdinti vartoti neigiamo atspalvio terminai „komersantas“ ir „verslininkas“, kurie visuomenėje turėjo niekinamąją prasmę. Tokia versliška veikla, kai nelegaliai veikiantys prekių gamintojai ir pardavėjai teikė šias prekes planinės ekonomikos sąlygomis, buvo laikoma marginaline, todėl valdžios politika buvo nukreipta į šešėlinės ekonomikos sunaikinimą [30, 148]. Kaip pažymi ekonomistas Leonidas Kosalsas, šešėlinė ekonomika XX a. 8–9 deš. pradžioje Sovietų Sąjungoje buvo tapusi socialinės, ekonominės sistemos elementu ir sovietinės visuomenės institutu. Kaip ekonominis institutas, šešėlinė ekonomika turėjo gana stabilią socialinę struktūrą, kurioje žmonės užėmė tam tikrą statusą ir buvo pasiskirstę socialiniais vaidmenimis – spekuliantai, turgaus prekeiviai ir pan. Kartu tarp šių asmenų egzistavo tarpusavio priklausomybė, pagrįsta piniginiais tarpusavio įsipareigojimais. Galiausiai šešėlinė ekonomika pradėjo veikti šalia oficialiosios ir atliko ekonominę bei socialinę funkcijas. Rašydamas apie ekonominę funkciją autorius pabrėžia, kad šešėlinė ekonomika kompensavo oficialiosios ekonomikos trūkumus. Akivaizdu, kad suplanuoti visą ekonomiką iš viršaus buvo neįmanoma, nes, ekonominei veiklai tapus sudėtingesnei ir kilus didesniam modernių technologijų poreikiui, įgyvendinti ekonomikos valdymą tapo problemiškiau. Dėl šios priežasties centralizuotoje ekonomikoje buvo nuolatinis tam tikros rūšies išteklių disbalansas, kurį ekonomikos subjektai bandė įveikti užmegzdami iš viršaus nekontroliuojamą, horizontalų bendravimą ir apsikeisdami reikalingais resursais. Kita vertus, tokie natūriniai mainai planinėje ekonomikoje suformavo šešėlinės ekonomikos pagrindą. Kalbėdamas apie šešėlinės ekonomikos socialinę funkciją L. Kosalsas teigia, kad šešėlinė ekonomika suteikė versliems asmenims savirealizacijos galimybių, kurių negalėjo suteikti oficialioji valdžia [28, 6–7].

Taigi, apibendrinus užsienio istoriografiją, galima teigti, jog autoriai sovietinį verslumą tapatina su asmenų gebėjimais veikti ir imtis iniciatyvos patenkinant buvusią prekių paklausą. Tačiau ši iniciatyva prieštaravo įtvirtintai politinei ideologijai ir griežtai apibrėžtai ekonominei sistemai, todėl toks verslas tapo šešėlinės ekonomikos pagrindu. Remiantis įvade išdėstytais teiginiais, šiame straipsnyje keliamas tikslas – išanalizuoti neteisėtos Klaipėdos jūreivių ekonominės veiklos įtaką sovietinio verslumo kontekste vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje. Straipsniui rengti naudoti aprašomasis, analizės ir lyginamasis metodai.

Straipsnyje naudojami publikuoti ir archyviniai šaltiniai. Pirmą straipsnyje panaudotų šaltinių grupę sudaro publikuoti šaltiniai, kurie padėjo apibrėžti teorinius ekonominės nusikalstamos veikos požymius. Vienas iš straipsnyje naudojamų publikuotų šaltinių – 1961 m. birželio 26 d. priimtas Lietuvos TSR baudžiamasis kodeksas [14], kuriame numatyta asmenų atsakomybė už įvairios neteisėtos ekonominės veikos vykdymą. Minėtame teisės akte apibrėžtos tokių nusikalstamų veikų kaip kontrabanda, spekuliacija, valiutos ir valiutinių vertybių spekuliacijos sudėtys, kurios padėjo diferencijuoti atskirų ekonominių nusikaltimų požymius ir pateikti ryškiausius pavyzdžius iš archyvinės medžiagos. Straipsnyje panaudotas 1964 m. gegužės 5 d. priimtas SSRS Muitinės kodeksas, kuriame apibrėžta valstybinės sienos kirtimo tvarka ir asmeniniam naudojimui gabenamų daiktų gabenimo per muitinės postus tvarka [13]. Minėtas šaltinis padėjo identifikuoti kontrabandos atvejus. Daugiausia straipsnyje remiamasi archyviniais šaltiniais, kurių didžioji dalis mokslinėje apyvartoje panaudoti pirmą kartą. Straipsnyje panaudoti Lietuvos ypatingajame archyve saugomi Lietuvos TSR prokuratūros Tardymo valstybės saugumo organuose (KGB) priežiūros skyriaus (f. K-6) dokumentai. Kitą straipsnyje panaudotų archyvinių dokumentų grupę sudaro Klaipėdos apskrities archyve saugomi Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto finansų skyriaus (f. R-121) dokumentai. Gausiausiai straipsnyje naudojamasi tais Lietuvos ypatingojo archyvo ir Klaipėdos apskrities archyvo dokumentais, kuriuose įvardinti ekonominės veiklos atvejai, sovietmečiu priskirti prie nusikalstamos veikos. Dalį iš šių dokumentų panaudotos faktinės medžiagos sudaro baudžiamosiose bylose užfiksuoti asmenų liudijimai apie nusikalstamos veiklos aplinkybes ir būdus. Šių asmenų teiginių patikimumas buvo tikrinamas lyginant juos tarpusavyje ir įvertinant kitą turimą medžiagą iš kelių, baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusių institucijų, medžiagos. Taip pat iš Lietuvos ypatingojo archyvo (f. K-6) bylose esančios Lietuvos TSR prokuratūros ir KGB tardymo ir sekimo medžiagos, panaudota apibendrinamo pobūdžio informacija apie ekonominės nusikalstamos veikos aplinkybes ir apimtis. Gretinant ją su individualiais atvejais išryškintos labiausiai analizuojamu laikotarpiu sovietinėje Lietuvoje vykdyti ekonominiai nusikaltimai stipriai įtakoję sovietinio verslumo apimtis.

Straipsniui rengti panaudoti sovietinės spaudos straipsniai [16; 17], kuriuose nušviestos stambiausios valiutinių vertybių spekuliacijos bylos. Minėtuose straipsniuose nevengta moralinio valiutinių vertybių spekuliacija kaltintų asmenų pasmerkimo, todėl juose pateikta faktinė medžiaga papildomai patikrinta palyginus su tuos pačius faktus liečiančia archyvine medžiaga.

Kontrabanda – kaip prekių paklausos patenkinimo prielaida

Sovietinis verslas turėjo praktinę reikšmę izoliuotos ir deficito veikiamos visuomenės gyvenime. Kasdienė padėtis oficialiose prekybos vietose diktavo būtinybę imtis neformalių prekių ir paslaugų įsigijimo būdų. Parduotuvių „modernėjimas“ ir „malonus pardavėjų aptarnavimas“ neužmaskavo prekių trūkumo ir nesumažino pirkėjų eilių. Įprastai tik patikimų neformalių ryšių turėjimas sovietiniam piliečiui suteikdavo galimybę įsigyti paklausių ir kokybiškų prekių, taip pat gerokai sumažindavo prekių paieškų laiką. Tačiau vadinamasis blatas arba „prekės iš po prekystalio“ buvo tik dalis šios veiklos, kuri padėjo pasinaudoti oficialios rinkos teikiamomis galimybėmis. Tam, kad sovietinė visuomenė galėtų vartoti daugiau nei oficiali rinka galėjo suteikti, buvo naudojamasi kitais būdais, kurie atspindėjo sovietinio verslo esmę. Susiformavę sovietinės visuomenės vartojimo įpročiai buvo nulemti ne tik vyravusio požiūrio į materialias vertybes, kaip siekiamybę, bet ir iš už uždangos sklindančios kultūrinės įtakos. Veikiausiai dėl šios priežasties sovietinė visuomenė tapo itin imli viskam, kas bent kiek priminė Vakarų kultūros elementus ir asocijavosi su laisvės siekiu. Kita vertus, vietinių prekių prasta kokybė ir pilkuma kėlė norų turėti patraukliai atrodantį daiktą.

Vienas lūžio momentų sovietinėje visuomenėje įvyko 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai ją pradėjo pasiekti vis daugiau Vakarų kultūros elementų – stiprėjo iš Vakarų valstybių ateinančių mados ir muzikos populiarumas. Mėlyni džinsai, roko muzika, popkultūra, literatūra buvo tik nedidelė dalis užsienio kultūrinės įtakos, veikusios sovietinės visuomenės gyvenimą [22, 732]. Mėlynų džinsų mada suvaidino svarbų vaidmenį komunistiniame pasaulyje 7–8 dešimtmetyje, kur valdžios požiūriu džinsų poreikis simbolizavo didėjantį visuomenės vartotojiškumą, o jis transformavo komunistinį režimą [23, 235]. Tačiau džinsų mada Vakaruose ir Sovietų Sąjungoje turėjo skirtingas simbolines reikšmes. Vakaruose tai buvo maišto prieš nusistovėjusias normas ir buržuazinio gyvenimo tradicijas simbolis, o Sovietų Sąjungoje džinsai visuomenėje įgijo simbolinę turto ir įsiliejimo į elitą reikšmę [29, 131]. Tiesioginį ryšį su Vakarų kultūros elementais galėjo pajusti tik nedidelė dalis Sovietų Sąjungos piliečių, turėjusių galimybę keliauti į užsienį. Kelionės į užsienio valstybes, o ypač į Vakarus, dažnam buvo ne tik galimybė stebėti aukštesnę gyvenimo kokybę, bet ir perkelti jos elementus į savo gyvenamą aplinką. Galėję išvažiuoti į užsienį Sovietų Sąjungos piliečiai tam tikra prasme buvo laikomi privilegijuota grupe ne tik dėl galimybės apsilankyti užsienio valstybėse. Paprastai jie turėjo geresnių galimybių apsirūpinti prekėmis, kurių vietinė rinka negalėjo pasiūlyti arba jos buvo prieinamos tik ribotam asmenų ratui. Išskyrus valdžios atstovus, kurie taip pat nevengė „parvežti dovanų iš užsienio šeimos nariams“, daugeliui dirbusių užsienio valstybėse žmonių tai tapo galimybe padidinti savo pajamas. Nedideliam skaičiui asmenų buvo leidžiama išvykti į užsienį asmeniniais reikalais – dažniausiai aplankyti giminaičių. Tačiau turizmas sudarė tik gana nedidelę piliečių, galėjusių išvykti į užsienį, kelionių dalį. Pavyzdžiui, oficialiuose valdžios dokumentuose fiksuojama, kad 1985 metais į socialistinio bloko valstybes leista išvykti 10 134 piliečiams, o į kapitalistines valstybes – 1443 [10, 20]. Iš šio skaičiaus į socialistinio bloko valstybes daugiausia asmenų vyko į VDR – 310, į Lenkiją – 240, į Čekoslovakiją – 200. Iš kapitalistinių valstybių daugiausia vykta į JAV, VFR ir Kanadą. Reikėtų paminėti, kad, kaip ir vykusieji į kitas valstybes dirbti Sovietų Sąjungos piliečiai, pastarieji buvo itin kruopščiai stebimi sudarant savotiškas jų kelionių istorijas, t. y. kiek kartų asmuo yra važiavęs į užsienį, su kuo ten bendravo, ar nepažeidė grįžimo terminų ir kita informacija. Dokumentai taip pat nurodo apytikslius skaičius apie užsienio valiutos pardavimą piliečiams, vykstantiems į užsienį ir grįžtantiems iš jo. SSRS Užsienio prekybos banko Vilniaus skyriaus duomenimis, 1986 metais vykstantiems į socialistinio bloko valstybes asmenims buvo parduota valiutos beveik už 200 tūkst. rublių, o į Vakarų valstybes – už 99 tūkst. rublių [10, 21–22].

Sovietinio verslo specifiką gana reikšmingai keitė Klaipėdos jūreivių išvykos į užsienio uostus. Per šias išvykas stengtasi užmegzti prekybinius ryšius. Remiantis tokiais ryšiais, prekės į Lietuvą atkeliaudavo iš įvairių valstybių uostų – VFR (Brėmeno ir Hamburgo), Belgijos (Antverpeno), Ispanijos (Santa Kruzo, Las Palmo), taip pat Skandinavijos valstybių uostų. Iš Klaipėdos uosto išplaukę žvejybiniai laivai pasiekdavo ir Vakarų Afrikos valstybių krantus – Siera Leonės, Mauritanijos ir kt. Būtent dėl užsienio valstybėse įgytų ryšių ir galimybių apsirūpinti prekėmis jūreiviai atrodė labiau pasiturintys palyginti su eiliniais piliečiais, kadangi galėjo sau leisti dėvėti vakarietiškus drabužius, rūkyti vakarietiškas cigaretes, dažnas turėjo japoniškos ar kitos užsienietiškos aparatūros. Tačiau visas šias prekes jūreiviai sunkiai galėjo įsigyti iš oficialiai mokamo atlyginimo, be to, buvo ribojamas įvežamų prekių skaičius ir kiekis. Didesnio nei leidžiama kiekio paklausių prekių kelias į Sovietų Sąjungą ėjo kontrabandiniu būdu. Teisiniu požiūriu kontrabanda buvo įvertinta kaip SSRS užsienio prekybos monopolio pažeidimas ir grėsmės kėlimas sovietų valstybės ūkio pagrindams [18, 147]. Kontrabandą sudarė tyčinis neteisėtas prekių ar kitokių vertybių gabenimas per SSRS valstybinę sieną, paslėpus daiktus specialiose saugyklose arba pasinaudojus muito bei kitokiais dokumentais [14]. Sąlygas prekių kontrabandai jūreiviai įgydavo išplaukę į reisus jūra ir trumpam sustoję kokiame nors užsienio uoste. Nors Sovietų Sąjungos jūreivių išlipimas į uosto teritoriją turėjo būti griežtai kontroliuojamas, bet šio reikalavimo dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių ne visuomet buvo laikytasi. Kaip pažymima oficialiuose dokumentuose, sustojus užsienio uostuose, laivų vadovybė dažnai sudarydavo sąlygas jūreiviams išlipti į krantą nusipirkti prekių, o jie dažniausiai pirkdavo daugiau nei buvo leidžiama teisės aktuose. Įgulų vadovai nesiimdavo veiksmų, kad užkirstų kelią perteklinėms prekėms supirkti ir kontrabandai. Dokumentuose fiksuojama, kad išleistos į miestą jūreivių grupės nariai dažniausiai vaikščiodavo po vieną ir ieškodavo ryšių su vietos prekeiviais, kurie prekes pristatydavo tiesiai į laivus [9, 170–171].

Sovietmečiu vykdytos kontrabandos mastai užfiksuoti kai kuriuose Klaipėdos muitinės patikros dokumentuose. 1971–1973 metų duomenimis, išaiškinta po keliasdešimt kontrabanda užsiimančių jūreivių per metus. Šioje veikloje dažniausiai dalyvaudavo grupė asmenų, užsiimančių prekių kontrabanda per valstybės sieną, jų spekuliacija, taip pat ir spekuliacija valiuta. Dauguma kontrabanda įtartų asmenų buvo pasidaliję vaidmenimis – vieni ieškojo, iš ko pirkti valiutos, o kiti išplaukę į reisą už šią valiutą nupirkdavo prekių, pargabendavo į Klaipėdą – čia pargabentas prekes realizuodavo jau kiti asmenys. Be to, nustatyta atvejų, kai Klaipėdos muitininkai laivus tikrindavo aplaidžiai, nepastebėdami didelių kiekių kontrabandinių prekių, kurios vėliau būdavo praleidžiamos be kontrolinės patikros. Dar vienu atveju užfiksuoti įtartini muitinės darbuotojo ir asmenų, kaltintų kontrabanda, ryšiai bei korupcijos faktai [8, 16].

Po dešimtmečio buvo deklaruojami dar didesni kontrabandos atvejų skaičiai. Pavyzdžiui, vien per 1981 metų lapkričio–gruodžio mėnesius kontrabandos faktai buvo užfiksuoti trijuose laivuose, o kontrabandos gabenimu įtarti 45 asmenys. Kaip paaiškėjo, minėtuose laivuose buvo vežami japoniški magnetofonai, kilimai, audiniai ir kt. Dar 13 atvejų nebuvo nustatyta asmenų, kuriems priklausė kontrabandinės prekės. Įvairiuose laivuose buvo aptikta importinio alkoholio, japoniškų laikrodžių, džinsinės medžiagos. Be to, patikrinus laivus prieš išplaukiant, nustatyta, kad laivų įgulos į užsienį bando gabenti metalus – babitą, bronzą, žalvarį, taip pat antikvarinius daiktus – ikonas, senovines sidabrines ir auksines monetas [11, 1–4]. Per 1982 metų sausio–rugsėjo mėnesius užfiksuotas 61 kontrabandos atvejis, konfiskuota kontrabandos prekių už 35 tūkst. rublių, o baudžiamojon atsakomybėn patraukti 43 asmenys. Nustatyta, kokiems kontrabandos dalykams teikia prioritetą vietiniai ir užsienio jūreiviai. Vietiniai jūreiviai per valstybės sieną dažniausiai neteisėtai įveždavo kilimus, buities techniką ir džinsus, o išveždavo metalus ir degtinę. O užsienio jūreiviai pirmenybę teikė vietinei valiutai – rubliams ir degtinei [11, 1–4].

Pagal muitinės taisykles jūreiviams buvo leidžiama minimaliai parsivežti užsienyje nusipirktų prekių savo reikmėms. Jūreiviams, kurių reisas trukdavo ilgiau nei 3 mėnesius, buvo galima parsivežti vieną magnetofoną, radijo stotelę, 5 drabužius iš trikotažo, sintetikos, šilko ar kitų audinių, 3 komplektus drabužių iš džinsinės medžiagos, po 2 vienetus džinsinių kelnių ar sijonų. Buvo leidžiama vežti ne daugiau kaip 60 metrų įvairių rūšių audinių, bet kiekvienos rūšies audinio negalėjo būti daugiau kaip 10 metrų, 4 kilogramus moherinių siūlų, 3 kilimus ir pan. Jūreiviams, kurių reisas trukdavo trumpiau kaip 3 mėnesius, visų minėtų prekių buvo galima parsivežti perpus mažiau, išskyrus magnetofonus ir kitą techniką, kurios leista parsivežti po vieną vienetą [13, 199–200].

Užsienyje pagamintų prekių poreikis ir galimybė įgyti papildomų pajamų skatino įvairias sovietinės visuomenės grupes ieškoti jų įsigijimo ir pargabenimo būdų. Analizuojamu atveju Klaipėdos jūreiviai naudojosi kontrabandos būdu, kuris buvo glaudžiai susijęs su kitomis sovietinėje baudžiamojoje teisėje įtvirtintomis nusikalstamomis veikomis – valiutos ir prekių spekuliacija.

Valiutos ir valiutinių vertybių spekuliacija

Užsienio valiutos apyvarta Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo itin sudėtingas klausimas. Visų pirma, piliečiai šios valiutos teisėtai praktiškai negalėjo turėti dėl ideologinių priežasčių. Antra, turėdamas valiutos, asmuo vis tiek negalėjo atlikti teisėtų materialinių vertybių įsigijimo operacijų. Poreikis spręsti disponavimo valiuta klausimą iškilo maždaug 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kai stalinistinę izoliacijos politiką pakeitė atviresnė N. Chruščiovo, ir Sovietų Sąjunga atvėrė kelius intensyvesniems tarptautiniams santykiams. Buvo atidaryta nemažai diplomatinių pasiuntinybių, prekybos atstovybių, pradėta dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Be to, pradėta daugiau leisti užsieniečiams lankytis Sovietų Sąjungos teritorijoje, o piliečiams dirbti kai kuriuos darbus daugelyje Azijos ir Afrikos valstybių. Rūpestį kėlė ne tik piliečiai, išvykę dirbti į užsienį ir ten gaunantys atlyginimus užsienio valiuta, bet ir čia atvykstantys kitų valstybių darbuotojai bei turistai, atsivežantys valiutos savo reikmėms [27, 87].

Sovietų Sąjungoje buvo tik kelios grupės asmenų, galėjusios teisėtai disponuoti užsienio valiuta nustatytose vietose. Nuo 1958 metų spalio 7 d. Sovietų Sąjungos piliečiai, dirbantys užsienyje, už gautą užsienio valiutą galėdavo nusipirkti deficitinių Sovietų Sąjungoje pagamintų prekių. Prekių pirkimo operacijos galėdavo būti atliktos asmeniškai nedalyvaujant pirkėjui, nes prekės būdavo užsakomos iš katalogų, o jas atsiimti galėjo giminaičiai ar patikėtiniai. Apmokėjimas už prekes vykdavo per SSRS Valstybinio banko užsienio prekybos skyrių. Šis skyrius iki 1961 m. atliko ribotos apimties užsienio valiutos operacijas – užsienio valiutos keitimą turizmo tikslams, bankinių perlaidų valiuta administravimą, taip pat tvarkė diplomatinių atstovybių darbuotojų valiutos keitimo reikalus [19, 185]. 1961 m. SSRS Užsienio ministerijos sudėtyje įsteigiamas SSRS Užsienio prekybos bankas (Внешпосылторг), kuriam pavedama atlikti prekybos užsienio valiuta funkcijas [15, 223–230; 87 ]. Įkūrus šį banką dar labiau išaugo galimybės nusipirkti prekių užsienyje dirbantiems Sovietų Sąjungos piliečiams, nes atlyginimai skaičiuoti pagal buvimo vietos pragyvenimo lygį, tad jau po kelerių metų darbo asmuo galėjo įsigyti naujos buitinės technikos, automobilį ir kitų prekių [27, 87].

1961 m. atsivėrė galimybės užsieniečiams, gyvenantiems Sovietų Sąjungoje, nusipirkti prekių už turimą valiutą. Parduotuvės užsieniečiams egzistavo oro uostuose, viešbučiuose, prie turistų lankomų vietų. Įkurtas specialus parduotuvių tinklas „Berželis“ (Берёзка), kuriame prekes užsieniečiai ir užsienio turistai galėdavo įsigyti už valiutą. Reikėtų pažymėti, kad „Berželio“ parduotuvės filialų buvo įsteigta ir kitose tuo metu Sovietų Sąjungai priklausiusiose respublikose [24, 14–16]. Sovietų Sąjungos piliečiams, dirbantiems užsienyje, apsipirkti buvo skirtos panašios į „Berželį“ parduotuvės ir tik 1967 m. šios parduotuvės buvo sujungtos į vieną tinklą, kur galėjo apsipirkti tiek užsieniečiai, tiek užsienyje atlyginimus valiuta gavę piliečiai. Vienas iš svarbiausių pokyčių atsiskaitymo valiuta sistemoje įvyko 1965 metais, kai išleisti specialūs sertifikatai, kuriais buvo galima atsiskaityti „Berželio“ parduotuvėse. Vadinamieji sertifikatai, čekiai arba bonai buvo prilyginami vertybiniams popieriams, kurių vertė išreikšta rubliais ir kuriuos kaip mokestį priimdavo parduotuvės bei valstybinės prekybos įmonės, pardavinėjusios prekes už užsienio valiutą [18, 252]. Viena specialių sertifikatų, o vėliau čekių atsiradimo priežasčių buvo ta, kad Sovietų Sąjungos piliečiai pačioje Sovietų Sąjungoje negalėjo atsiskaitinėti grynąja valiuta, o banko pervedimai ne visada tinkamai veikdavo [24, 14–16]. Pagal galiojusius įstatymus Sovietų Sąjungos piliečiai, dirbantys užsienyje, dalį atlyginimo – ne daugiau kaip 60 procentų – privalėjo pervesti į SSRS Užsienio prekybos banko sąskaitą, o grįžę į Sovietų Sąjungą atgauti sertifikatais, už kuriuos buvo galima įsigyti prekių. Nepervesta į banką atlyginimo dalis galėjo būti išleista užsienyje.

Dar vienas panašus į „Berželio“ tipo parduotuvių tinklą buvo „Albatrosas“, skirtas jūreiviams apsipirkti už kitokio pobūdžio specialius čekius. „Albatroso“ parduotuvės buvo įkurtos miestuose, kuriuose buvo jūros uostai, tarp jų ir Klaipėdoje. „Albatroso“ parduotuvėse jūreiviai už čekius galėjo įsigyti importinės technikos, drabužių ar kitų prekių. Kitaip nei „Berželio“ parduotuvių tinkle, „Albatroso“ parduotuvėse būdavo tikrinami asmenų dokumentai (t. y. jūreivio knygelė).

Taigi Sovietų Sąjungoje buvę turistai, užsieniečiai, taip pat piliečiai, dirbę užsienyje, galėjo teisėtai įsigyti prekių specialiai įkurtų tinklų parduotuvėse. Eiliniams Sovietų Sąjungos piliečiams į šias prekybos vietas patekti buvo praktiškai neįmanoma. Tačiau valiutos teikiama perkamoji galia buvo tokia patraukli, kad netrukus tokia palankia padėtimi pradėjo naudotis šešėlinės rinkos atstovai. Pirmiausia, klestėjo iš šių parduotuvių supirktų prekių spekuliacija, taip pat nevengta ir šiose parduotuvėse perkamąją galią turėjusių sertifikatų ir čekių spekuliacijos. Prie „Albatroso“ Klaipėdoje nuolat būriuodavosi perpardavinėtojai.

Viena iš aktyviausių grupių, dalyvavusių neteisėtose valiutos apyvartos operacijose, buvo jūreiviai, turėję galimybių ir gauti valiutos, ir ją išleisti. Kaip minėta, dalis atlyginimo jūreiviams, plaukiantiems į reisus už Sovietų Sąjungos ribų, buvo išmokama valiuta, kurios dažniausiai pakakdavo nedidelėms išlaidoms padengti. Kita dalis – specialiais čekiais, už kuriuos buvo galima nusipirkti prekių „Albatroso“ parduotuvėje Klaipėdoje. Tačiau net ir šios, atrodytų, materialiai palankios sąlygos nepadėjo išvengti spekuliacijos valiuta atvejų tarp jūreivių. Pradinis ir vienas ryškiausių tokios nusikalstamos veikos sovietmečiu atvejų buvo valiutos spekuliacija, kai jūreiviai bandydavo įsigyti ir perparduoti valiutą neišplaukę į reisus. Dažnai tokiais atvejais valiuta būdavo įgyjama ne savo reikmėms (slapta vežtis į užsienį ir pirkti prekių), bet perparduoti vietiniams gyventojams. Vieną iš tokios veiklos pavyzdžių atskleidžia teismo medžiagos fragmentai. 1970–1972 metais jūreivis A. S. užsiėmė užsienio valiutos spekuliacija, kurią supirkinėdavo iš užsienio valstybių jūreivių, o perpardavinėdavo dažniausiai vietiniams pirkėjams. Minėtas asmuo 1970 metais atliko keletą valiutos pirkimų ir pardavimų – vasaros pradžioje Klaipėdoje prie Interklubo iš VFR jūreivio už 8 rub. nupirko 20 markių, kurias pardavė kitam asmeniui už 30 rublių, o rugpjūčio mėnesį iš dviejų Suomijos jūreivių už 40 rublių nupirko 20 suomiškų markių ir 10 JAV dolerių. Po kelių dienų šią valiutą pardavė prekybinio laivo „Boruta“ jūreiviui už 70 rublių. Lapkričio mėnesį Klaipėdos prekybos uoste iš Danijos prekybinio laivo „Elez Klausman“ jūreivio už 12 rublių nupirko 50 daniškų kronų, kuriuos pardavė už 30 rublių. 1971 m. kovo mėnesį iš VFR jūreivio už 30 rublių nupirko 30 markių, o kitą dieną prie „Albatroso“ parduotuvės pardavė už 45 rublius. Balandžio mėnesį prie restorano „Klaipėda“ iš VFR jūreivio nupirko 50 markių už 40 rublių ir kitą dieną „Albatroso“ parduotuvėje už 75 rublius pardavė kitam asmeniui. 1971 m. vasarą Klaipėdoje prie viešbučio „Baltija“ iš dviejų Graikijos jūreivių nupirko 21 JAV dolerį už 63 rublius ir tą pačią dieną perpardavė už 100 rublių kitam asmeniui. Apibendrinant pateiktą situaciją reikėtų paminėti, kad, be jau nurodytų vietų, A. S. valiuta spekuliuodavo ir kitose Klaipėdos vietose – prie kavinių „Banga“, „Pingvinas“, naktinio baro „Neringa“, restoranuose „Neptūnas“, „Meridianas“ bei kitur. Pas A. S. rasta valiuta buvo JAV doleriai, VFR markės, Švedijos, Norvegijos kronos, Prancūzijos frankai, Olandijos guldenai, Didžiosios Britanijos svarai ir kt. Be to, jis supirkinėjo ne tik užsienio valiutą, bet ir iš užsienio atgabentas prekes – audinius, cigaretes, siūlus [4, 272–329].

Minėtas atvejis išryškina keletą aspektų, būdingų jūreivių spekuliacijai užsienio valiuta. Jūreiviai ir uostą aptarnaujantieji asmenys turėjo galimybių patekti į Klaipėdos prekybos uosto teritoriją, kur švartuodavosi užsienio valstybių laivai. Nors jūreivių bendravimą stengtasi kontroliuoti tiek uosto teritorijoje, tiek už jos ribų, tačiau viena pusė buvo suinteresuota valiutą parduoti, o kita – pirkti, todėl kontaktai neteisėtai veikai būdavo aktyviai mezgami jūreivių lankomose laisvalaikio praleidimo vietose – klubuose, restoranuose. Neformalūs užsienio jūreivių ir vietinių jūreivių santykiai sudarė prielaidas platesniam spekuliacijos valiuta mastui Lietuvoje. Dažniausiai valiutą nupirkdavo asmenys, neturintys nieko bendra su reisais jūra į užsienio valstybes, todėl valiutos spekuliacija galėjo siekti ir kitus Lietuvos miestus. Minėtą teiginį patvirtina įvairūs dokumentai, kuriuose užfiksuoti ir kitų asmenų, kurie versdavosi prekių ar valiutos spekuliacija, bandymai palaikyti neformalius ryšius su užsienio jūreiviais. Pavyzdžiui, vienoje iš KGB ataskaitų teigiama, kad 1973–1974 m. buvo išaiškinta 13 asmenų, kurie nuolat palaikydavo ryšius su užsienio jūreiviais daugiausia dėl valiutos spekuliacijos. Tyrimo metu nustatyta, kad pažinčių su užsienio jūreiviais minėti asmenys ieškodavo restoranuose, alaus baruose ir miesto gatvėse, o vėliau sandorius sudarydavo savo butuose, kur gaudavo iš užsienio atgabentų prekių, valiutos. Be to, nustatyta, kad keli asmenys dėl kontrabandinių prekių įsigijimo bendravo ir su vietiniais jūreiviais [12, 155].

1961 m. LTSR Baudžiamajame kodekse (toliau – BK) buvo įtvirtinti du straipsniai, reglamentavę baudžiamąją atsakomybę už spekuliaciją valiuta, vertybinių popierių supirkimą, pardavimą ar keitimą nedideliu mastu (BK 1652 str.) ir valiutos operacijų taisyklių pažeidimus, spekuliaciją valiutinėmis vertybėmis arba valstybiniais popieriais (BK 87 str.) [14]. BK 1652 str. numatytas nusikaltimas apėmė užsienio valiutos (popierinių, metalinių pinigų, esančių užsienio valstybių apyvartoje), užsienio valiuta išrašytų mokėjimo dokumentų, SSRS Užsienio prekybos banko sertifikatų, čekių pirkimą, pardavimą už rublius ir keitimą į daiktus. Minėtų vertybių apyvarta buvo draudžiama tiek su užsieniečiais, tiek su Sovietų Sąjungos piliečiais [18, 252].

Analizuojamu atveju svarbu aptarti valiutos operacijų taisyklių ir spekuliacijos valiutinėmis vertybėmis (BK 87 str.) pažeidimų, kurie apėmė valiutinių vertybių pirkimą-pardavimą bei mainus, reikšmę. Straipsnis išskyrė dviejų grupių valiutines vertybes, už kurių spekuliaciją buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pirmajai valiutinių vertybių grupei priklausė gryna užsienio valiuta, mokestiniai dokumentai užsienio valiuta (čekiai, vekseliai), akcijos ir obligacijos, auksas, sidabras, platina, platinos grupės metalai monetomis, lydiniais, laužu arba žaliava. Antrajai valiutinių vertybių grupei buvo priskiriama aukso, sidabro, platinos ir platinos grupės metalų (technikos, meno, buities) dirbiniai, brangakmeniai ir dirbiniai iš jų. Tačiau antrosios grupės valiutinės vertybės nusikaltimo dalyku galėjo būti tik tuo atveju, jeigu naudotos atsiskaitant su užsieniu arba tam tikslui įvežamos ar išvežamos iš SSRS [18, 156].

Palyginti su valiutos spekuliacija (BK 1652 str.), valiutinių vertybių spekuliacija (BK 87 str.) buvo gana dažnas nusikaltimas, kuriam ryždavosi jūreiviai. Pasitaikydavo nemažai atvejų, kai jūreiviai bandydavo užsienyje parduoti senovines aukso, sidabro monetas, dirbinius, pramonėje naudotą sidabrą, kuris dažniausiai būdavo pagrobtas iš Kauno radijo gamyklos. Spekuliacijos sidabru bylas yra plačiai nušvietusi sovietinė spauda. Viename iš straipsnių aprašoma daugiau nei pusės milijono rublių vertės sandoris, kurio metu grupė buvusių jūreivių per 1983–1984 m. Kaune iš laikrodžių meistro nupirko daugiau kaip 65 kg aukštos prabos pramoninio anodinio sidabro, kurį paskui pardavinėdavo Klaipėdos uoste dirbantiems jūreiviams. Vienu iš atvejų sidabras buvo gabenamas į Klaipėdos uoste esantį latvių laivą „Baldone“, iš kurio pardavėjai planavo realizuoti sidabrą vienoje Olandijos parduotuvėje „Rekord“ savininkui, nes palaikė su juo ryšius ir jau buvo informavę parduotuvės savininką apie turimą sidabrą. Tam, kad būtų lengviau nunešti į laivą, sidabras buvo išlydytas į specialios formos luitus, kurie pritvirtinti ant diržų su kišenėmis. Olandijoje sidabras buvo parduotas nurodytam pirkėjui, kuris davė už jį 500 elektroninių laikrodžių ir 1281 sidabrinę grandinėlę. Prekės turėjo būti pargabentos į Lietuvą, kur pelnas buvo pasidalintas pusiau. Per dvejus metus buvo parduota daugiau kaip 52 kg sidabro, kuris išvežtas į užsienį kontrabanda [16, 2].

1987 m. LTSR Aukščiausiame teisme baigta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje grupė asmenų buvo kaltinama grobsčiusi iš Kauno radijo gamyklos ir spekuliavusi pramonėje naudojamu sidabru stambiu mastu. Buvo nustatyta, kad sidabrą grobstė ir juo spekuliavo keli Kauno radijo gamyklos darbuotojai, radę būdą, kaip vienu metu iš pakuočių išimti nuo 100 iki 500 g aukštos kokybės sidabro nepažeidus pakuotės plombos. Buvo klastojami dokumentai tam, kad būtų paslėptas sidabro trūkumas. Per trejus metus buvo pavogta apie 180 kilogramų sidabro maždaug už 1,5 mln. rublių. Iš pradžių sidabrą bandė realizuoti Kauno „Žiedelio“ ir „Ūlos“ juvelyrams. Vėliau kaltinamiesiems pavyko susitarti su Kauno buitinių dirbtuvių „Žaibas“ laikrodininku, kuris per kelis kartus nupirko 130 kilogramų sidabro. Vėliau šis asmuo sidabrą parduodavo jūreiviams, kurie jį gabendavo į Belgiją, VFR, Olandiją [17, 2].

Kitas atvejis iliustruoja panašiomis aplinkybėmis įvykdytą sidabrinių monetų realizavimą. Grupė jūreivių, ilgą laiką dirbę žvejybiniuose laivuose, žinojo apie šviesiųjų metalų, sidabro ir aukso paklausą užsienyje. 1977 m. išsiruošdami į Las Palmo ir Santa Kruzo uostus, jūreiviai Sovetsko (liet. Tilžė) mieste nusipirko 30 sidabrinių monetų: 8 vienetus sidabrinių Pirmosios Lietuvos respublikos litų, 22 vienetus sidabrinių carinės Rusijos monetų. Vėliau Klaipėdoje jie dar nupirko 176 kilogramus babito, taip pat keletą fotoaparatų „Zenit-2“. Minėtuose uostuose monetas pardavė už 9000 ispaniškų pesetų, vieną fotoaparatą „Zenit-2“ pardavė už 3500 pesetų, o babitą – už 44 000 pesetų. Už gautus pinigus jūreiviai nupirko per šimtą ritinių medžiagos, moteriškų drabužių, skarelių, skėčių, alkoholio ir kitų prekių. Parsigabenę minėtas prekes, jūreiviai jas pardavinėjo Klaipėdoje įvairiems asmenims ir komiso parduotuvėse, bet buvo sulaikyti teisėsaugos organų [7, 162].

Minėti spekuliacijos atvejai apėmė tiek pramoninį sidabrą, tiek kitų brangiųjų metalų dirbinius, kuriuos jūreiviai galėjo pelningai parduoti ir nupirkti prekių. Dar dažniau pasitaikydavo šviesiųjų metalų, kurie Sovietų Sąjungoje buvo naudojami techniniams prietaisams gaminti, kontrabanda į užsienį. Vienu iš atvejų 1974 metais trys žvejybinio laivo „Mažeikiai“ jūreiviai, prieš išplaukdami į reisą, įsigijo 315 kilogramų bronzos lydinių, pavogtų iš Klaipėdos laivų remonto įmonės. Atvykę į Ispanijos Santa Kruzo uostą, pirmasis jūreivis pardavė 100 kg. bronzos lydinių už 4000 pesetų, antrasis – 130 kilogramų už 4700 pesetų, likę 85 kilogramai buvo parduoti už 3000 pesetų. Už gautus pinigus asmenys įsigijo apie 700 vienetų sintetinių skarelių, 40 sruogų moherinių siūlų ir butelį ispaniško vyno. Visas prekes paslėpė vandens cisternoje, tačiau prekės buvo aptiktos muitinės patikros metu. Pargabentų prekių vertė sudarė beveik 3500 rublių, kas buvo laikoma stambiu mastu, todėl šiems asmenims skirtos maždaug penkerių laisvės atėmimo bausmės [5, 16].

Išanalizuoti valiutos ir valiutinių vertybių spekuliacijos atvejai parodo, kad didelis užsienio valiutos šaltinis buvo Klaipėdos prekybos uoste laikinai atplaukę užsienio šalių jūreiviai, kurie parduodavo valiutą vietiniams jūreiviams. Valiutinių vertybių, analizuojamu atveju pramonėje naudoto sidabro, šaltinis buvo stambios Lietuvoje veikusios ir gamybai brangiuosius metalus naudojusios įmonės. Dideli kiekiai sidabro iš Lietuvos galiausiai neteisėtai keliaudavo pas užsienio supirkėjus, kurie buvo itin suinteresuoti šiuos metalus supirkti, o už brangiuosius metalus įgyta valiuta tapdavo priemone užsienyje pagamintoms prekėms įsigyti.

Spekuliacija prekėmis

Žymiai labiau nei spekuliacija valiuta ar valiutinėmis vertybėmis buvo paplitusi spekuliacija įvairiomis užsienyje ir vietoje pagamintomis prekėmis. Sovietinėje Lietuvoje deficito sąlygomis didelę paklausą turėjo iš esmės visos užsienyje pagamintos prekės. Kaip minėta, praktiškai kiekvieno deficito pasekmes išgyvenančio Sovietų Sąjungos piliečio noras buvo įsigyti kokybiškų vakarietiškų prekių – technikos, džinsų, siūlų, audinių, kilimų, smulkių papuošalų, netgi madų ar pornografinių žurnalų. Vakarietiškos prekės į Sovietų Sąjungą dažniausiai patekdavo kontrabanda, todėl jų paklausa visuomet buvo didesnė nei pasiūla, o prekyba jomis vykdavo plačiai išvystytoje šešėlinėje rinkoje. Šešėlinėje rinkoje esančių vakarietiškų prekių kaina buvo žymiai didesnė ir kartais galėjo siekti tiek, kiek per mėnesį uždirbdavo eilinis Lietuvos gyventojas. Originalių džinsų kaina galutiniam pirkėjui galėjo atsieiti nuo 180 iki 220 rublių, o šešėlinės rinkos dalyvių pelnas siekė kelis ar keliolika kartų didesnę sumą. Reikėtų pažymėti, kad dažnai tokios prekės būdavo perparduodamos kelis kartus, kol atsidurdavo galutinio vartotojo rankose, tad prekės kaina galėjo kilti keletą kartų.

Be vietinių spekuliantų, kurie daugiausia galėjo pasiūlyti vietos parduotuvėse, turguose nupirktų ar namudininkų pagamintų prekių, originalių vakarietiškų prekių galėjo pargabenti į užsienį plaukiantys jūreiviai arba jos galėdavo būti nupirktos iš į Klaipėdos uostą atplaukusių užsienio valstybių įgulų. Keli atvejai iliustruoja minėtą teiginį. S. Č. dirbo jūreiviu laive „Neftianistas“ Klaipėdos jūrų prekybos uoste. 1981 m. balandžio 4 d. užpildant Lenkijos laivą degalais „Suvalkai“ užmezgė pokalbį su šio laivo jūreiviu, iš kurio nupirko 8 vienetus velvetinių džinsų „Montana“ po 150 rub. už vienus ir 170 vienetų plastikinių spalvotų maišelių po 1 rub. 50 kap. už vienetą. 1981 m. balandžio 6 d. savo bute 7 vienetus džinsų „Montana“ perpardavė Permės miesto gyventojams J. V. ir O. A. po 180 rub. už vienetą [2, 71–72].

Kitu atveju A. N., dirbdamas Klaipėdos prekybos uoste, 1982 metų rugsėjį susitarė su savo pažįstamu L. F., kad jam nupirks kokių nors prekių. A. N. iš nenustatyto jūreivio, dirbusio VDR „Bremen Flaga“ laive, nupirko 200 vienetų balto metalo grandinėlių po 14 rublių už vienetą ir pardavė L. F. 1982 metų lapkričio viduryje A. N. vėl nupirko 150 vienetų tokių pačių grandinėlių už 2100 rublių ir pardavė po 25 rublius L. F. 1982 m. lapkričio 23 d. A. N. užsienio laive nupirko 50 vienetų velvetinių juodos spalvos kelnių „Montana“ po 60 rublių už vienetą ir susitaręs su uosto ekspeditoriumi R. išvežė iš uosto teritorijos medinėje dėžėje. Kelnes R. pasiliko savo namuose ir A. N. prašymu pardavė jo pažįstamiems iš Panevėžio. Vienam 7 vienetus, kitam 5 vienetus po 185 rublius už vienus džinsus, iš viso už 2220 rublių, iš kurių A. N. 100 rublių sumokėjo R. už kelnių išvežimą iš uosto. Likusias 38 poras kelnių A. N. realizavo pats po 180 rublių. Už visus parduotus džinsus gavo 6680 rublių. 1982 metais gruodžio 20 dieną A. N. vėl nupirko 50 vienetų velvetinių juodos spalvos „Montana“ džinsų po 60 rublių ir 26 „Orient“ laikrodžius po 150 rublių. A. N. vėl susitarė, kad R. išvežtų prekes ta pačia mašina, tačiau buvo sulaikytas [3, 92–93].

Prekių ar kitokių reikmenų supirkimas ar perpardavimas, turint tikslą pasipelnyti, buvo kvalifikuojamas pagal BK 164 straipsnį. Spekuliacijos dalyku galėjo būti daiktai, pagaminti SSRS arba atvežti iš užsienio, taip pat reti istorinę, antikvarinę vertę turintys daiktai, nekilnojamieji daiktai ir pan. Būtinu spekuliacijos požymiu buvo prekių supirkimas turint tikslą parduoti jas didesnėmis kainomis arba mainais gauti kitokį ekvivalentą. Dar vienas būtinas požymis buvo nupirktų prekių perleidimas už pinigus ar kitus daiktus [18, 248]. Taigi spekuliacija prekėmis galėjo vykti ir už pinigus, ir mainantis daiktais, ir tai buvo paplitę tarp žvejybinių laivų įgulų. Šių mainų objektu dažniausiai buvo iš Sovietų Sąjungos atgabenta degtinė, juodieji ikrai, fotoaparatai „Zenit“, taip pat jau minėti taurieji metalai. Tokiais mainais dažniausiai būdavo suinteresuoti netoli užsienio uostų besisukioję prekeiviai ir parduotuvių savininkai, kurių parduotuvėse lankydavosi jūreiviai. Kadangi iš Sovietų Sąjungos atvykusių įgulų išlipimas į krantą ir daiktų į laivą parsinešimas turėjo būti griežtai kontroliuojamas, prekių supirkimo ir atgabenimo į laivus schemos buvo labai ištobulintos. Išlipimui į krantą galiojo trijų jūreivių taisyklė, iš kurių vienas buvo kontroliuojantis ir atsakingas. Tačiau, kaip galima spręsti iš kai kurių baudžiamųjų bylų medžiagos, jūreivius nevengė stebėti ir ketvirtas asmuo, galima spėti, KGB pareigūnas ar kitas asmuo. Nors visi trys įgulos nariai turėjo drauge vaikščioti krante, bet galima pastebėti, kad jie bandydavo išsiskirti ar bent jau „nematyti“, ką veikia kiti. Kai kuriais atvejais padėdavo gerai susiklostę santykiai su vietiniais prekeiviais arba tarpininkais, kuriems įvardyti vartotas specialus angliškai skambantis terminas – „maklakas“ (nuo angliško žodžio mackler). Vadinamieji „maklakai“ galėjo suvesti su reikalingais žmonėmis, rasti norimų prekių ir pristatyti jas tiesiai prie laivo. Būtent dėl prekių pristatymo į laivus jūreiviai dažniausiai naudojosi „maklakų“ paslaugomis. Visų pirma, dėl to, kad pirkdavo didelį kiekį prekių, kurių fiziškai negalėjo parsinešti patys, antra, vengta pašalinių akių, nes ir prekės būdavo pristatomos naktį arba tamsiu metu. Prekių supirkimą galima iliustruoti kai kurių baudžiamųjų bylų medžiagos ištraukomis. 1982 m. vieno iš žvejybinių laivų, sustojusio Belgijos, Antverpeno uoste, jūreivių C teigimu, įvykiai klostėsi taip: 1982 m. lapkričio 6 d. laivas stovėjo Belgijos uoste, Antverpene [1, 76]. Pirmasis kapitono padėjėjas jūreiviui C pasakė, kad į krantą jis turės išlipti su mašinistu K ir virėju A ir kad jūreivis C bus grupės vyresnysis. Jūreivis D, išgirdęs apie tai, iš karto kreipėsi į mašinistą K, kad iškeistų jo pinigus krante į Belgijos frankus. Jo teigimu, padaryti tokius mainus buvo galima praktiškai bet kurio prekeivio parduotuvėje. Šie prekeiviai taip pat galėjo parduoti prekių už rublius, tačiau jūreivis D tą bijojo daryti prie kitų grupės narių, su kuriais turėjo eiti į krantą. Dar prieš jiems išlipant į krantą, pirmasis kapitono padėjėjas perdavė jūreiviui C vieną pusės kilogramo juodųjų ikrų skardinę ir paprašė nupirkti automobilio magnetofoną. Į krantą jūreivis C pasiėmė ir savo 5 skardines juodų ikrų. Mašinistas K turėjo 2 skardines tokių pat ikrų. Kai visi trys priėjo miesto rajoną, kur buvo vadinamųjų „maklakų“ parduotuvės, į vieną užėjo, o ten pradėjo tartis su pardavėju dėl ikrų pardavimo. Tačiau su šiuo pardavėju dėl ikrų skardinių pardavimo susitarti nepavyko, todėl vėliau užėjo į kito „maklako“, vardu Davidas, parduotuvę. Jis už ikrų skardinę pasiūlė 2000 frankų. Pasiderėjus pavyko susitarti dėl 2500 frankų už skardinę. Kiti du įgulos nariai tuo metu rinkosi prekes. „Maklakas“ Davidas apžiūrėjo ikrų skardines ir pradėjo atidarinėti kiekvieną. Viena skardinė buvo pažeista, bet jūreivis C susitarė, kad ją pardavėjas mainys į magnetofoną ,,Maxeeder“, kurio norėjo kapitono padėjėjas. Už kitas 5 skardines ikrų jūreivis C gavo 12 500 belgiškų frankų, o mašinistas K – 5000. Be to, įgulos nariai dar pirko sidabrinių grandinėlių už rublius. Kaip teigė jūreivis C, ikrus Davidui pardavė dėl to, kad pastarasis pažadėjo surasti vieną lenką Janušą, kuris užsiima automobilių pardavimu ir remontu. Kažkada Janušas buvo nuvežęs jūreivį C į automobilių sąvartyną, kur jis rado dalių savo importinės mašinos remontui. Taip pat jūreivis C iš pardavėjo Davido nusipirko sau dar vieną automobilio magnetofoną ,,Maxeeder“, už kurį sumokėjo 40 VFR markių ir 500 Belgijos frankų iš oficialiai gauto atlyginimo. Kaip teigė jūreivis C, „maklakai“ dažniausiai patys žino, kokių prekių labiausiai nori Sovietų Sąjungos jūreiviai [1, 76].

Pasitaikydavo gana dažnų atvejų, kai žvejybinių laivų jūreiviai neteisėtai parduodavo sugautą žuvį, o gautus pinigus panaudodavo prekėms įsigyti taip: 1981 metais nuo liepos iki lapkričio mėnesio žvejybinio laivo „Mūša“ įgula gaudė jūros produktus prie Siera Leonės krantų. Nors visa produkcija turėjo būti perduodama Siera Leonės firmai „Siera-Fishing“, tačiau įgula dalį krevečių ir žuvų pardavinėdavo pastoviai į laivą atplaukdavusiems pirkėjams, o gautą pelną valiuta išsidalindavo tarpusavyje. Nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio įgula pirkėjams pardavė maždaug 5000 kilogramų žuvies už beveik 2000 rublių. Vienam įgulos nariui atiteko po 220–230 leonių pelno. 1981 metų lapkritį laivas prisišvartavo Santa Kruzo uoste, kur greitai užmezgė ryšius su vietiniais pirkėjais bei leisdavo jiems apžiūrėti žuvį. Čia pardavė 284 kilogramus krevečių už 126000 pesetų ir 80 kg sepijų už 4000 pesetų. Už gautą valiutą įgulos nariai pirko magnetofonų, audinių ir kitų prekių [6, 251–252].

Išanalizuoti atvejai patvirtina, kad sovietmečiu šalia kitų šaltinių didelį kiekį prekių pargabendavo iš užsienio grįžtantys Klaipėdos jūreiviai. Atskirais atvejais prekių spekuliacija buvo suderinta su kitomis nuskalstamomis veikomis, tokiomis kaip turto grobstymas ar kontrabanda. Taip pat galima pastebėti ištobulintą prekių valiutos ir prekių įgijimo sistemą ir vadybą, kuriai pravertė užsienio uostuose užmegzti ir palaikomi neformalūs ryšiai su vietiniais prekybininkais.

Išvados

  1. Sovietinės visuomenės vartojimo poreikiai nebuvo patenkinti dėl nuolatinio prekių deficito, vyravusio oficialiojoje rinkoje, todėl įvairioms asmenų grupėms atsirado palanki terpė užpildyti pastarosios paliktas spragas, aprūpinant visuomenę trūkstamomis prekėmis. Minėta veikla atspindėjo sovietinio verslumo esmę. Toks verslumas sudarė nemenką dalį sovietinės šešėlinės ekonomikos. Izoliuota sovietinė visuomenė neišvengiamai buvo paveikta iš už geležinės uždangos sklidusių kultūrinės laisvės idėjų, o tai suformavo su oficialiąja ideologija nesuderinamus vartojimo poreikius. Tačiau tik nedidelė sovietinės visuomenės dalis galėjo turėti tiesioginį ryšį su Vakarų pasaulio kultūros elementais, dėl ko tik dar labiau išaugo užsienyje pagamintų prekių paklausa. Šią paklausą iš dalies patenkindavo Klaipėdos jūreiviai, iš užsienio kontrabandiniu keliu gabenę paklausias prekes.
  2. Dėl ideologinių priežasčių Sovietų Sąjungoje piliečiai negalėjo teisėtai disponuoti užsienio valiuta, išskyrus asmenis, dirbusius užsienyje ir gaudavusius darbo užmokestį valiuta. Dėl Sovietų Sąjungos piliečių, dirbančių užsienyje, ir į šalį atvykstančių užsieniečių buvo sukurta speciali bankinių pervedimų ir prekių įsigijimo sistema, suteikusi šiai daliai visuomenės ir užsieniečiams palankesnių sąlygų įsigyti kokybiškesnių prekių. Uždrausta valiutos apyvarta ir didesnė valiutos perkamoji galia skatino valiutos ir valiutinių vertybių spekuliaciją, kuria aktyviai užsiėmė Klaipėdos jūreiviai, turėję galimybę išvykti į užsienį ir įsigyti ten prekių. Valiutos ir valiutinių vertybių spekuliacija buvo priskiriama prie ekonominių nusikaltimų ir sudarė žymią sovietinio verslumo dalį.
  3. Iš užsienio kontrabanda pargabentų prekių spekuliacija užsiėmę Klaipėdos jūreiviai jų įsigydavo už neteisėtai atsivežtą iš Sovietų Sąjungos valiutą arba užsienio uostuose pardavę kai kurias Sovietų Sąjungoje įsigytas prekes ir žaliavas. Šiam tikslui užsienio uostuose buvo užmegzti neformalūs ryšiai su vietiniais prekeiviais, kuriems įvardyti buvo vartotas specialus terminas „maklakas“. Prekių spekuliacija buvo glaudžiai susijusi su kita nusikalstama veika – prekių kontrabanda, kurios, suderintos tarpusavyje, žymiai išplėtė sovietinio verslumo apimtis ir galimybes patenkinti sovietinės visuomenės vartojimo poreikius.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1983 10 03 J. Ž. Ir kt. kontrabandinių prekių gabenimo Klaipėdos jūrų laivu „Elec“ baudžiamoji byla. LYA, f. K-6, ap. 3, b. 412, l. 76.
  2. 1981 09 23 Klaipėdos m. liaudies teismo nuosprendis nr. I-426. Klaipėdos apskrities archyvas (toliau – KLAA), f. R-121, ap. 3, b. 43, p. 71–72.
  3. 1983 03 18 Klaipėdos m. liaudies teismo nuosprendis nr. I-154. KLAA, f. R-121, ap. 3, b. 52, p. 92–93.
  4. 1973 07 17 Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo nuosprendis nr. 8-8. KLAA, f. R-121, ap. 3, b. 26, l. 272–329.
  5. 1975 10 03 Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo nuosprendis nr. 5-11. KLAA, f. R-121, ap. 3, b. 28, l. 16.
  6. 1982 08 31 Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo nuosprendis nr. 8-3. KLAA, f. R-121, ap. 3, b. 47, l. 251–252.
  7. 1983 03 23 sekamoji byla dėl V. Z. ir kt. kontrabandinių prekių gabenimo per Klaipėdos jūrų uostą laivu „Kengarags“ ir spekuliacijos stambiu mastu. LYA, f. K-6, ap. 3, b. 406, l. 162.
  8. 1973–1974 Lietuvos SSR Prokuratūros Tardymo valstybės saugumo organuose priežiūros skyriaus pažymos ir ataskaitos apie skyriaus darbą, nagrinėjant kontrabandines ir skundų bei baudžiamąsias bylas. LYA, f. K-6, ap. 2, b. 162, l. 16.
  9. 1974 11 26 Представление председателю комитета государственной безопасности при Совете Министров Литовской ССР. LYA, f. K-6, ap.2, b. 159, l. 170–171.
  10. 1986 09 30 Сообщение прокурора Литовской ССР государственный советник юстиции 2 класса А. А. Новикова. LYA, f. K-6, ap. 2, b. 234, l. 20, 21–22.
  11. 1982 09 Справка о результатах проверки соблюдения законости и обоснованности принятых решений в Клайпедском и Вильнюсской таможнях по фактам контрабанды, а также исполнения законов по борьбе с контрабандой на Клайпедской базе „Океанрыбфлот“ и в Литовском морском пароходстве за 9 мес. 1982 года. LYA, f. K-6, ap. 2, b. 192, l. 1–4.
  12. 1974 08 12 Справка о состоянии профилактеческой работы в отделе КГБ при СМ ЛССР по г. Клайпеде и ЛМБ на канале морского судоходства и на каналах вьезда советских граждан за границу в 1973–74 годах. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 768, l. 155.
  13. 1964 05 05 Указ Президиума Верхного Совета СССР об утверждении таможнего кодекса ССР. Выписка из таможенных правил. LYA, f. K-6, ap. 3, b. 412, l. 199–200.
  14. 1961 06 26 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamasis kodeksas. Vilnius: Mintis, 1970.
  15. 1961 05 19 Приказ Министерства внешней торговли об образовании всесоюзной конторы Внешпосылторг. РГАЭ, ф. 413, оп. 13, д. 8893, л. 223–230. Iš: ИВАНОВА, Анна. Магазины внешпосылторга: валютная торговля в СССР (1960–1980 е годы). История. Вестник Пермского университета, 2011, в. 3 (17), c. 87.
  16. STRUMSKIS, Algirdas. Sidabrinis liūnas. Tiesa, 1986, kovo 23, nr. 71, p. 2.
  17. ГАСЮНЕНЕ, А. Черная тень на серебряном слитке. Советская Литва, 1987, 17 марта, но. 67, с. 2.
  18. APANAVIČIUS, Martynas; BAIGOZINAS, A. Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso komentaras. Vilnius: Mintis, 1974. p. 147, 156, 248, 252.
  19. GEKKER, Paul. The Soviet Bank for Foreign Trade and Soviet Banks Abroad: A Note. Economics of Planning, 1967, vol. 7, no. 2, p. 185.
  20. GROSSMAN, Gregory. Subverted Sovereignty: Historic Role of the Soviet Underground. Center for German and European Studies: University of California, 1998. 32 p.
  21. HJORTH, Daniel; STEYAERT, Chris. Narrative and discursive approaches in entrepreneurship: second movements in entrepreneurship book. University of Illinois at Urbana-Champaign’s Academy for Entrepreneurial Leadership Historical Research Reference in Entrepreneurship, 2004. 150 p.
  22. HOFFMANN, Erik Peter; FLERON, Frederic J. (ed.). The conduct of Soviet foreign policy. Transaction Books, 1980. 732 p.
  23. HOWARD, C. Michael. Transnationalism and Society: An Introduction. Jefferson, McFarland, 2011. 235 p.
  24. IVANOVA, Anna. Shopping in Beriozka: Consumer Society in the Soviet Union. Zeithistorische Forschungen. Studies in contemporary history, 2013, no. 2, p. 14–16.
  25. JONES, Anthony; MOSKOFF, William. Ko-Ops: The rebirth of entrepreneurship in the Soviet Union. Indiana University Press, 1991. 27 p.
  26. STONČIUS, Justas. „Valiutininkų byla“ (1961–1963 m.): latentinio antisemitizmo atvejis Lietuvos SSR?“. Istorija, 2013, t. 89, nr. 1, p. 39–47.
  27. ИВАНОВА, Анна. Магазины внешпосылторга: валютная торговля в СССР (1960–1980 е годы). История. Вестник Пермского университета. 2011, в. 3 (17), c. 87.
  28. КОСАЛС, Леонид Янович. Теневая экономика как особенность российского капитализма. Вопросы экономики, 1998, но.10, p. 6–7.
  29. МИРОНЕНКО В. П.; ШАБЕЛЬНИКОВА М. Н. Джинсовая мода ‒ от рабочей одежды до современных тенденций. Вісник ХДАДМ, 2008, но. 5, с. 131.
  30. РОМАНОВ, Павел; СУВОРОВА Мария. Чистая фарца: социальный опыт взаимодействия советского государства и спекулянтов. Неформальная экономика в постсоветском пространстве: Проблемы исследования и регулирования. СПб: ЦНСИ, 2003, c. 148.

Gauta 2013 m. lapkričio 10 d.
Pateikta spaudai 2013 m. gruodžio 16 d.

Summary

Economic Activities of Klaipėda Seamen in the Context of Soviet Entrepreneurship in the 1970s–1980s

Deficit was one of the most striking characteristics of the Soviet era, when Lithuanian citizens from all over the country searched for alternative ways of buying shortage goods. The trade based on personal connections, production, buying and selling for profit became a part of everyday life for many people and constituted the basis for forming Soviet black economy and entrepreneurship. Even though entrepreneurship in the form of smuggling and local production satisfied the needs of the many, it was still hardly possible to purchase luxury products in Lithuania. As luxury goods were usually associated with Western countries, the sea route was one of the most common ways to import them illegally. This was done absolutely by Klaipėda seamen, who took the risk driven by the thirst of profit and the need to satisfy the growing demand in the country. The paper aims at revealing the methods that seamen used in order to smuggle goods they purchased in Western seaports to Lithuania and what range of those goods was. What is more, the impact of such activities on general Soviet entrepreneurship is examined.