„Istorija“. Mokslo darbai. 93 tomas
Rokas Sinkevičius. Mirtį pranašaujantys sapnai partizanų ir jų artimųjų atsiminimuose
Spausdinti

Kauno miesto muziejus, Tremties ir rezistencijos ekspozicija,
Vytauto pr. 46, Kaunas, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnio tyrimo objektas – pasakojimai apie mirtį pranašaujančius sapnus partizanų ir jų artimųjų atsiminimuose. Šiam tyrimui pasirinkta istoriškai išskirtinė atsiminimų grupė, susijusi su XX amžiaus penktame–šeštame dešimtmetyje Lietuvoje vykusiu partizaniniu išsivadavimo judėjimu, tiksliau, su žmonėmis, kurie buvo aktyviai į jį įsitraukę – partizanais, ryšininkais, rėmėjais ir jų artimaisiais. Pasakojimus apie mirtį pranašaujančius sapnus siekiama suskirstyti į kelias pagrindines grupes pagal vaizdinius. Reikšmingais, pranašiškais laikomi sapnų vaizdiniai lyginami su jų atitikmenimis platesnėje sapnų, aiškinimo tradicijoje. Sapnai interpretuojami pateikėjų biografijų ir psichologinės būklės kontekste. Mirtį pranašaujantys sapnai analizuojami pasitelkus aprašomąjį, interpretacinį, komparatyvistinį metodus.

Esminiai žodžiai: mirtis, pranašiški sapnai, sapnų pasakojimai, sapnų aiškinimai, partizanai.

Abstract. The article focuses on the stories about death-predicting dreams in the memoirs of freedom fighters and their relatives. A historically specific group of memoirs was selected for the study, i.e. memoirs related to the liberation movement of the 1940s–50s in Lithuania or, to be more precise, the people actively involved in the movement – freedom fighters, their liaison assistants, supporters and relatives. The author aims to divide death-predicting dreams into several major groups by their images. Dream images that are considered significant and ominous are compared with their traditionally interpreted counterparts. Dreams are interpreted in the context of biographies and psychological condition of these people. Death-predicting dreams are analyzed by applying descriptive, interpretive and comparative methods.

Key words: death, prognostic dreams, dream narratives, dream interpretations, freedom fighters.

Įvadas

Šiandien sapnų tyrinėtojai bando sukurti universalią sapnų klasifikavimo sistemą, tačiau ją pritaikyti gana sudėtinga. Folklorininkų, nagrinėjančių sapnus, darbuose „pastebima tendencija skirti pranašingus ir nepranašingus sapnus, pirmuosius dar grupuojant pagal pranašystės išsipildymus“ (pvz., mirtis, vedybos) [13, 84–85]. Pranašiškų sapnų aiškinimai pasižymi prognostine funkcija; jie artimi kitoms tautosakos kategorijoms – liaudies tikėjimams, ateities būrimam

Šiam tyrimui pasirinkta istoriškai išskirtinė atsiminimų grupė, susijusi su XX amžiaus penktame–šeštame dešimtmetyje Lietuvoje vykusiu partizaniniu išsivadavimo judėjimu, tiksliau, su žmonėmis, kurie buvo aktyviai į jį įsitraukę – partizanais, ryšininkais, rėmėjais ir jų artimaisiais. Šių žmonių gyvenimo patirtis nebuvo izoliuota nuo kitų to laiko amžininkų. Tai greičiau tam tikras visuomenės – tų kartų, kurioms teko XX amžiaus vidurio išbandymai – skerspjūvis, kuriame išryškėja žmonės su konkrečiomis vertybinėmis orientacijomis, gyvenimo pasirinkimais, veikla ir likimais.

Visi aptariami sapnai apima partizanų žūtis – smurtines mirtis nuo priešo rankos, – ištikusias 1945–1965 metų laikotarpiu. Vienas vėlyviausių, 1961 metų, pavyzdys tik nukreipia į mirties prognostinę simboliką, tačiau pasakotojas nevertinamas kaip pranašaujantis mirtį.

Šio darbo naujumas Lietuvos tyrinėjimų kontekste pasireiškia tuo, jog sapnų naratyvams tirti išskiriama viena socialinė grupė ir jos pasakojimų klodai, susiję su konkrečiu istoriniu laikotarpiu, išskirtine gyvenimiška patirtimi ir mirties aplinkybėmis.

Darbo tikslas – išnagrinėti mirtį pranašaujančių sapnų pasakojimus partizanų ir jų artimųjų prisiminimuose. Darbo uždaviniai: atskleisti pagrindinių vaizdinių ir jų interpretavimo santykį su sapnų aiškinimo tradicija, pasakotojų gyvenimu ir psichologine būkle, apibūdinti mirusiųjų išvaizdą ir elgseną, matomą tokiuose sapnuose.

Pagrindinis šio darbo šaltinis – memuaristinė literatūra ir prisiminimai, publikuoti periodikoje.

Išsamiausiai sapno fenomeną ir oneirinius pasakojimus iš šiuolaikinių Lietuvos folklorininkų yra tyrinėjusi Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė. Ji pabrėžė įvairialypę kultūrinę ir folklorinę tokių naratyvų problematiką [14; 16], pastebėjo sapnų apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą turinio sampynas su religine literatūra [15]. Etnologė Asta Višinskaitė daktaro disertacijoje apžvelgė platų spektrą tradicinių alegorinių sapnų vaizdinių, tarp jų ir siejamų su mirtimi, pačius sapnų aiškinimus priskirdama tikėjimams [34]. Radvilė Racėnaitė savo monografijoje daugiau gilinosi į mirties mitologinius vaizdinius, jos vietą tradicinėje pasaulėžiūroje ir papročiuose, mirtį pranašaujančius ženklus [28]. Audronė Daraškevičienė gilinosi, kaip XX amžiuje keitėsi pomirtinio gyvenimo vaizdiniai, remdamasi mirusiojo sapnavimo interpretacijos pokyčiais Žemaitijoje [9]. Mirtį pranašaujančius sapnus, susitikimą sapnuose su mirusiais artimaisiais yra nagrinėjusi ir rusų mokslininkė Svetlana Tolstaja [40]. Įdomu, kad pamažu vystosi ir sovietų lagerių kalinių folkloro tyrinėjimai: pradžioje tyrinėtos kalinių dainos, dabar – ir sapnų aiškinimo tradicija, kurios dėsningumus neseniai straipsnyje aptarė jauna rusų mokslininkė N. Petrova [39].

Mirties pranašavimas – nuo tikroviško vaizdo iki alegorijos

Partizaninio karo memuaristinėje literatūroje retkarčiais sušmėžuoja epizodai, kuriuose pasakojama apie sapnus, išpranašavusius paties sapnuotojo arba jo artimųjų mirtį. Pirmuoju atveju išsipildymas paprastai įvyksta netrukus, dažnai – tą pačią dieną. Savaime suprantama, tokie pasakojimai nebūna „iš pirmų lūpų“. Antruoju atveju sapno metu mirtis jau būna įvykusi arba įvyksta tą pačią parą, ar kiek vėliau.

Kadangi mūsų nagrinėjamuose pasakojimuose sapno žinia susiejama su jau įvykusio mirties fakto paminėjimu, ji paprastai vaizduojama kaip neišvengiama, kurios jokiomis pastangomis negalima pakeisti.

Pasakojimus apie mirtį pranašaujančius sapnus pirmiausia sąlygiškai galima suskirstyti į kelias grupes pagal vaizdinius: 1) kuriuose konkretus sapno turinys nepateikiamas; 2) kuriuose apsiribojama realistiniais sapno vaizdiniais, tiesiogiai nurodančiais į susidūrimą su priešais arba žūtį (kai kuriuose iš jų mirties priežastis arba aplinkybės išpranašaujamos tiksliai); 3) kuriuose mirties pranašystė susiejama su alegoriniais sapno vaizdiniais. Riba tarp antros ir trečios grupių ne visuomet yra ryški.

Pirmosios grupės pasakojimuose tiesiog nurodomas pats pranašiško sapno faktas, nenupasakojant paties sapno turinio. Pavyzdžiui, partizano Jono Slapšinsko mirtį pranašaujantį sapną jo brolis Bronius užsimena regėjęs kalėdamas Utenos kalėjime [35, 194]. Tauro apygardos partizanas Povilas Pečiulaitis-Lakštingala atsiminimų knygoje „Šitą paimkite gyvą“ mini, jog prabudęs 1951 metų balandžio 18-osios rytą jo brolis Jonas Pečiulaitis-Žvangutis ištarė: „Sapnavau, kad mudviem, Povilai, jau reikės skirtis“. Kitą dieną brolis žuvo [26, 99–100]. Tokie pasakojimai itin reti, iš paminėtų atvejų galima įtarti, jog jie atsiranda, kai atsiminimų turinį riboja leidinio apimtis arba kai pateikėjui visas sapno turinys nebuvo papasakotas.

Kiek gausesnėje, tačiau vis tiek palyginti nedidelėje sapnų pasakojimų dalyje mirtį pranašauja ne kokie nors alegoriniai vaizdiniai, o susidūrimas su aiškiai atpažįstamais ir įvardijamais kasdieniais priešais. Tačiau būsimo susidūrimo su jais pasekmės sapnavusiajam ne visada lieka iki galo aiškios. 1949 metų vasario 2-osios rytą partizanų būrio vadas Albinas Tindžiulis, turėjęs Dėdės slapyvardį, jį slėpusiems žmonėms ištarė: „Šiąnakt sapnavau skrebus. Tikriausiai teks su jais susitikti...“ Tą patį rytą partizanas buvo nužudytas, kai likęs be ginklo mėgino pasiduoti jį apsupusiems kareiviams [2, 872]. Kitas pasakojimas primena 1950 metų liepos 26-osios rytą, kai, Stasys Strikulis-Fricas, bendražygiams pasipasakojo sapnavęs keistą sapną, kuriame skrebas norėjęs jį nušauti iš po skudurų. Tą rytą netikėtai užklupus priešams iš partizanų vienintelis jisai ir žuvo [4, 210–211].

Trečiąją, gausiausią, pasakojimų grupę sudaro pasakojimai apie alegorinius sapnus, tai yra tokius, kurie „reikalauja aiškinimo ir suprantami perkeltine prasme“ [34, 4]. Priešiška jėga tokiuose sapnuose gali būti paslėpta po kokia nors alegorija, pavyzdžiui, gyvūno įvaizdžiu, kaip Algirdo Kamantausko pasakojime. Jis Kėdainių saugumo kameroje, vėliau lageryje susitikęs partizaną Joną, turėjusį Tarzano slapyvardį. Kartą eidamas iš darbo Jonas jam pasakojo: „Sapne užpuolė žiurkės, ir negaliu atsiginti“. Priėjus prie lagerio vartų, čia jo laukė „voronokas“ (uždara mašina kaliniams pervežti), ir Jonas buvo išvežtas. Pasak A. Kamantausko, po daugelio metų jis sužinojęs, kad Jonas „buvo sušaudytas Tuskulėnų dvare“ [17; 43]. Sapne užsitęsusi akistata su priešiškomis jėgomis, nuo kurių neįmanoma atsiginti, – tai užuomina apie liūdną pabaigą.

Daugumos žūtį pranašaujančių sapnų vaizdinių vienaip ar kitaip nurodo mirtį, nesvarbu, ar ji bylotų akivaizdžiai, ar ją reiktų „iššifruoti“ per įvairias asociacijas. Paprastai tokius smurtinę mirtį pranašaujančius skirtingus sapnus vienija įtempta, sunki psichologinė būsena, patiriama jų metu, ir rimtas požiūris į juos prabudus.

Pranašaujamos mirties aplinkybės sapne gali atitikti būsimą realybę. Šiuo atveju tiesiogine prasme gali būti aiškinami sapnuose regėti žaizdų, kančių vaizdai. Pietų Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose užsimena neretai susapnuodavęs grėsmingai tikroviškus vaizdus: „tartum matau, kaip kurie nors iš mano pažįstamų vyrų raičiojasi kraujo klane, o kūnas – vienų žaizdų... Po to sužinodavau, kad kaip tik tuo metu jie žuvo“ [29, 152].

Tačiau nagrinėjamuose sapnuose gali figūruoti ne tik kraujas, bet ir kitokie grėsmės žmogaus egzistencijai vaizdiniai, pavyzdžiui, skendimas. 1950 m. išleistoje atsiminimų knygoje „Partizanai už geležinės uždangos“ Juozas Lukša pateikia sapno, neva pasitaikiusio jo bendražygiui įtemptą žygio akimirką, aprašymą:

„Felikso sapnai buvo patys ryškiausi, nieko gero mums nežadą. Jis skendęs kažin kur raiste, o su juo kartu Butautas ir Kariūnas. Raisto pakrantėje augo keisti medžiai, iš kurių į raistą varvėjo kraujas. Jis matęs atokiau stovinčius draugus, bet jie grimztantiems negalėję padėti“ [10, 368–372].

Pasak J. Lukšos, tą dieną per Romintos upelį kertant Rusijos–Lenkijos sieną susišaudymo metu Butautas, Feliksas ir Kariūnas žuvo.

Šis pavyzdys išskirtinis, kadangi pasakojamas neegzistuojančio veikėjo netikras sapnas. Kaip „Rakte“ knygos rankraščiui nurodė pats Juozas Lukša, „Felikso kaipo tokio nebuvo“ ir „minimų Felikso sapnų nebuvo, tik visų grupės narių sapnai rodė, kad turėsime kautynes“. Sufalsifikuota istorija apie dramatišką sienos perėjimą buvo reikalinga, norint įtikinti suinteresuotas užsienio jėgas, kad panašiu būdu įveikti sienas toliau bus neįmanoma [19, 604].

Nepaisant to, šis sukurtas arba pritaikytas knygos istorijai pasakojimas atitinka sapnų aiškinimo tradiciją. Susapnuotas braidžiojimas, skendimas vandenyje (ypač drumzliname, nešvariame) tiek lietuvių, tiek lenkų ir baltarusių tradicinėje kultūroje reiškė ligą. Tačiau nuskendimas galėjo reikšti ir mirtį [34, 57, 154]. Tokie vaizdiniai reikšmingi ne tik psichofiziologiniu, bet ir mitologiniu aspektu. Senojoje lietuvių religijoje mirusiųjų buveinė galėjo būti įsivaizduojama ir vandeny arba už vandens. Galbūt iš to atėjo ir žodis „paskanda“, kuriuo vėliau vadintas krikščioniškasis pragaras [33, 59]. V. Masiulionytė atkreipia dėmesį į kelis su vandeniu susijusius lietuvių frazeologizmus, tarp kurių „ant kranto sėdėti“, reiškiantį „laukti mirties“ [25, 80].

Etnolingvistinių ekspedicijų Polesėje metu surinkta medžiaga besiremianti S. Tolstaja teigia, jog liaudies sapnininke egzistuoja tvirta vandens sąsaja su mirtimi ir pomirtiniu pasauliu: „Sapne regėti vandenį, ypač drumstą, tamsų, eiti, sunkiai bristi per vandenį, matyti arba gaudyti žuvį vandenyje ir pan. visuomet aiškinama kaip mirties ženklas“ [40, 201].

Tokį S. Tolstajos teiginį tarsi idealiai papildo dar vienas mūsų pavyzdys, šįsyk iš partizano Juozo Petraškos-Patrimpo atsiminimų. Atvykęs į Dainavos apygardos štabo bunkerį prieš pat jo sunaikinimą ir vado Domininko Jėčio-Ąžuolio žūtį 1947 m. rugpjūčio 11 d., jis susapnavo slogų sapną:

„Rodos, plaukiu per Nemuną ties Balbieriškiu, paskui mane pavaduotojas Spyruoklis-Kučinskas Jonas, o vanduo Nemune toks drumstas, lyg būtų moliu atskiestas. Plaukiu sunkiai ir galvoju, kad tik greičiau pasiekčiau kitą krantą. Rodos, taip netoli jis buvo, kai staigiai pabudau tame drumstame vandenyje. Paaiškėjo, kad mane pažadino kažkokie neaiškūs garsai virš bunkerio“ [27, 92].

Rašytoja A. Garmutė tą patį sapną perpasakoja glausčiau. Jos pasakojime išnyksta konkretūs vietovardžiai, asmenvardžiai, vaizdingesni palyginimai, sapno siužetas sutrumpinamas iki pagrindinio elemento – plaukimo drumstu vandeniu. „Rodos sunkiai plaukė drumstu Nemuno vandeniu į kitą krantą. Iš sapno jį pabudino neaiškūs garsai“ [13, 131].

Apibendrinant galima pasakyti, kad beveik neįmanoma surasti aprašymo, kuriame pranašiškas sapnas vien tikroviškai parodytų būsimą mirtį. Kuo ilgesnis ir labiau išplėtotas sapno perpasakojimas, tuo daugiau jame įpinta atsimintų fantastiškų detalių. Tačiau kartu iš visų galimų fantasmagoriškų ar absurdiškų dalykų iškyla bendra idėja apie gresiančią mirtį, pasireiškianti kritiniu egzistencijos baigtumo nujautimu (ar pajautimu), kuris sapno vaizdais ateina kaip besiartinantys priešai, sužeidimai, užsitęsęs persekiojimas, skendimas...

Pasakojimai apie sapne pasirodančias laidotuvių realijas

Tiek Lietuvoje, tiek aplinkiniuose slavų kraštuose sapnų vaizdiniai, susiję su laidotuvių ritualu, aiškinami kaip pranašaujantys mirtį arba ligą (tačiau kartais – oro permainas, vestuves) [34, 63, 97, 146]. Atitinkamai tokiais mirtį pranašaujančiais ženklais laikomi ir netikėti garsai, skleidžiami daiktų, naudojamų rengiant šermenis ar per kitas mirusiųjų dienas [28, 207]. Pažiūrėkime, kaip šios folklorinės tendencijos atsispindi mūsų nagrinėjamuose pasakojimuose.

Tauro apygardos partizaną, būrio vadą Vytautą Marčiulionį-Viesulą rašytoja A. Garmutė apibūdino kaip „gamtos apdovanotą intuicija“. Šiam teiginiui iliustruoti ji perpasakojo sapną, kuris Vytautą aplankė ribiniu laikotarpiu – „artėjant frontui prie Nemuno“. Sapne jis matė tėviškės kieme stovintį juodą karstą su neseniai mirusio draugo palaikais, aplink kurį buvo susirinkusi visa Vytauto šeima. „Staiga trenkia baisus griaustinis, visi žmonės ištaškomi, – rašo A. Garmutė. – Baisusis sapnas išsipildė: tremtyje mirė tėvai, partizaninėje kovoje krito abu sūnūs [t. y., Vytautas ir jo brolis Jonas – R. S.]“ [13, 12]. Pranašiškas sapno ženklas čia susietas ne su pavienio žmogaus, bet visos šeimos tragišku likimu.

Naktį prieš pat buvusio partizano Petro Pošiaus-Gedimino suėmimą (1961 m. spalio 6 d.) jo žmona susapnavo ant smėlio kalnelio gulintį karstą, aplink kurį buvo prisirinkę daug vyrų ir moterų:

„Man lyg sako: „Tavo vyras, tavo vyras!“ Aš lyg pribėgau ir klausiu: „Ar tiesa?“ Rodos, išvirto galas karsto ir pamačiau jo kojas su basutėm (su tom basutėm jis avėjo ir, kai suėmė, išvažiavo). O aš lyg išgirdau jo balsą: „Netikėk, netikėk, aš nemiręs. Aš gyvas!“ Aš visą laiką tuos 15 metų atsiminiau tuos žodžius ir tikėjau, kad liks gyvas“ [12, 168].

Sapno pradžia ir partizano netikėtas suėmimas tą naktį tarsi liudijo, kad Petro Pošiaus gyvenimas priartėjo prie mirties, ir tik tolesnis sapno vingis, sugriovęs laidotuvių rimties iliuziją, matyt, leido Valentinai Pošienei neigti tą psichologinę interpretaciją, kurią siūlo panašūs sapnai ir įprasti jų aiškinimo būdai. Sapne girdėtas griežtas vyro užtikrinimas leido sugriauti loginę schemą, kurią pirštų tokie reginiai.

Vietos, kur dviejuose aptartuose sapnų pasakojimuose pasirodo karstas, – gimtosios sodybos kiemas, smėlio kalnelis – leidžia įtarti, jog jos nėra atsitiktinės, o susijusios su laidotuvių ritualu – mirusiojo išlydėjimu nuo namų iki kapinių. Sapne tarsi stebima įprasta laidojimo eiga, tik ją papildo arba iškreipia kitos, pasąmonės pagimdytos, įvykių sekos galimybės.

Laidotuvėms būdingos realijos sapnuose iškyla šalimais arba grėsmingai artėja. Petronėlė Kairienė prieš savo sūnaus partizano Valentino žūtį (1953-ųjų sausį) susapnavo, kad šalia jos lovos stovi baltas karstas [3, 202–203]. Tuo tarpu partizano Jono Vytauto Imbraso pasakojime pasirodo keli laidotuvėms būdingi objektai (juodi paminklai, varpinė, juodos vėliavos). Partizanas prisiminė, kaip 1946 m. rudenį gyveno bunkeryje su Napaliu Varžgaliu-Karklu ir Vytautu Gumbaragiu-Kardu. Vieną rytą abu jo draugai pokalbio metu išsiaiškino sapnavę tą patį sapną: „Nuo Žemaitkiemio artėjo paminklai ir didžiulė varpinė. Juodi paminklai ir juodos vėliavos ėjo vieškeliu į mūsų pusę.“ Visai netrukus bunkeris buvo apsuptas, o suėmimo metu Karklas su Kardu buvo nušauti [4, 516–517].

Paskutiniojo Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio žmonos pasakojime apie sapną, regėtą prieš vyro žūtį (1965 m. kovo 17 d.), dominuoja juodos kaip gedulo spalvos simbolika:

„...naktį prieš jo žuvimą sapnavau, kad žemė juoda, nors tais metais sniego buvo daug. Sapnavau tris akmenis. Ant vieno baltas sniego lopinėlis, o kiti du juodi. Aš padariau Antanėliui valgyt ir papasakojau, ką sapnavau. Jis pasako: „Tai mane apsups, užmuš.“. Šitaip ir buvo. Sesers vyras Antanėlis ir jis – abu žuvo. O tas baltas lopinėlis ant akmens – matyt, aš, nes likau gyva“ [31, 163; 32, 53–54].

Šiame pasakojime krenta į akis A. Kraujelio užtikrintumas aiškinant tikrąją sapno prasmę. Jis buvo užgrūdintas karys, šešiolika metų atlikęs šventą partizano pareigą, todėl lengvai švaistytis tokiais žodžiais negalėjo. Žmonių atsiminimuose A. Kraujelis iškyla kaip gudrus, bebaimis, pasižymintis tam tikromis antgamtiškomis galiomis [44].

Staiga sapne išnykęs sniegas galėtų liudyti apie netikėtas smarkias permainas. Atsidengusi juoda žemė – tai užuomina į jos judinimą, tam tikrus su žeme susijusius darbus, taip pat kapo kasimą. Kaip pastebi A. Višinskaitė, žemės kasimas, arimas ir kitoks judinimas pagal atliekamo veiksmo analogiją sapnų aiškinimuose siejamas su kasamu kapu [34, 24, 67–68]. Šiame kontekste atsiskleidžia ir galima akmenų pasirodymo sapne reikšmė: iš jų gaminami žmogaus atminimui įamžinti skirti objektai – antkapiniai, paminkliniai akmenys. Sapnų aiškinimuose akmenys siejami su vargais, sunkumais [34, 127]. Sprendžiant sapno mįslę susipina daiktų, spalvų ir skaičių simbolika: juoda žemė aiškinime reiškia mirtį, tą patį reiškia ir du juodi iš trijų akmenų, – nes yra du žuvusieji. Du atsidengę akmenys – tai du akmeniniai paminklai.

Liaudies tradicijoje susapnuoti kertami, vežami medžiai, rąstai, lentos, statomi nauji namai buvo siejami su laidotuvių pranašyste. Panašiai sapnus apie nukirstus, nugriuvusius medžius traktuoja baltarusiai, lenkai ir ukrainiečiai [34, 69–70]. Namas, dvarelis be langelių ir be durelių raudose, frazeologizmuose reiškia karstą [28, 240–241]. Nors partizanų palaikai dažniausiai buvo priešų išniekinami ir užkasami be karstų ir apeigų, atsiminimuose galime pastebėti tos pačios liaudiškos tradicijos įtakos pavyzdžių. Marija Kinertaitė dažnai sapnuodavo pasikartojančius sapnus, kuriuose matydavo palaužtus, gulinčius medžius, rąstus, lentas – jie visuomet reikšdavo naujas pažįstamų partizanų aukas, aikštėse suguldytus jų kūnus [20, 113, 117, 141, 143, 148]. Viena vertus, tokie sapnų aiškinimai artimai susiję su laidojimo ritualu (iš medienos lentų daromas karstas). Kita vertus, žmogaus trapumui ir mirčiai įprasminti dažnai naudojamas poetinis palaužto medžio simbolis, vedantis prie ikikrikščioniškų tikėjimų žmogaus gyvybės ir medžio ryšiu [28, 236–244].

Ne vieną sapną, pranašaujantį mirtį, yra aprašęs žymusis partizanas Juozas Lukša. Jam teko susapnuoti ir brolio Jurgio žūtį:

„Rodos, dienos metu parėjau į tėviškę. Jau iš tolo pastebėjau sukinėjantis būrį svetimų karių. Jų buvo prisikimšęs pilnas kiemas, sodas ir pirkios. Čia išvydau šiurpų reginį. Laidotuvių vežime, juodam karste pastebėjau brolį Juozą [vardai sukeisti dėl konspiracijos? – R. S.]. Jis buvęs dar truputį gyvas. Mane pamatęs, skausmingai sudejavo ir ranka parodė krūtinėje kulkosvaidžio serijos padarytą didelę žaizdą, sakydamas, kad jo mirties kaltininkai esą čia aplink besitelkią svetimieji. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Iš seklyčios sklido graudžios laidotuvių giesmės. Manyje užsiliepsnojo didžiulis keršto pyktis aplink besimaišantiems kariams, bet pasijutau visiškai bejėgis. Kankinamas bejėgiškumo ir pykčio prabudau“ [10, 295].

Šiame pavyzdyje laidotuvių scena pakankamai išplėtota: regimas laidotuvių vežimas, juodas karstas, laidotuvių giesmės, beje, sklindančios iš seklyčios, kur tradiciškai šarvojamas mirusysis. Tiesa, ar pasakojimas nėra pagražintas literatūriniais sumetimais, mes nežinome. Tačiau nekyla abejonių, kad jis paremtas kultūrine tradicija.

Laidotuvių vaizdai sapne maišosi su okupacijos ir teroro realijomis. Aplinkui pasklidę svetimi kareiviai grąžina į kasdienę tikrovę. Šių kareivių „prisikimšęs pilnas kiemas, sodas ir pirkios“, jų neįmanoma išvengti ar nuo jų nutolti, jie užėmę namų erdvę – tai reiškia aukščiausią išorinės agresijos laipsnį ir grėsmę. Jų gausa, pasklidimas visur ir beveidiškumas kontrastuoja su sapnuojančiojo patiriamu bejėgiškumo jausmu.

Juozas Lukša savo atsiminimų knygoje nurodo, jog šį sapną susapnavęs „birželio dvyliktos dienos naktį“. Netrukus partizanas gavo laišką, jog jo brolis Jurgis išties žuvo. Atitiko netgi įvykio detalės – Jurgis buvo pakirstas kulkosvaidžio serijos, kuomet bandė pabėgti iš sodybos, į kurią įsibrovė keliasdešimt enkavedistų ir Veiverių stribų [10, 296–299, 766–767]. Jurgis Lukša žuvo 1947 metų birželio 13-osios paryčiais, taigi, iškart po nurodyto sapno laiko.

Maždaug tuo pat metu bloga lemiantį sapną apie Jurgį, kaip pasakoja, susapnavo ir kitas brolis, Antanas Lukša. Taigi sapnais apie vieno asmens mirtį buvo informuoti iškart keli jo artimieji. Antano pasakojimą galime rasti kelių rašytojų ir žurnalistų perpasakotą spaudoje. Pateiksime vieną iš tekstinių variantų:

„Sapnavau tą naktį brolį Jurgį, pakabintą klojime už kojų, ir kažkas lupa jam odą... Ir tai sakiau Mamai. Ji kurį laiką žiūrėjo į grandines, paskui pasakė, kad Jurgio nebėra... nušautas“ [1].

Kitas tos pačios istorijos perpasakojimas skamba taip:

„Neišlaikiau aš, – prisipažįsta A. Lukša. – Mama, – pasakiau, – sapnavau baisų sapną... Tarsi ne sapną regėčiau, o pragarą. Mačiau mūsų kluone ant balkio pakabintą Jurgį, o jam juodi šešėliai lupo odą...“ [30].

Trumpas, bet iškalbingas Antano Lukšos pasakojimas pasižymi labiau „sapniškomis“, fantastinėmis detalėmis. Sapno žinia nėra tiesmukai aiški kaip Juozo pasakojime, kur pats brolis, tardamas paskutinius žodžius, praneša savo mirties faktą. Priešiškos erdvės atstovų pavidalas taip pat labiau išplaukęs – jie tik migloti šešėliai.

Pasakojime iškylantis odos lupimo vaizdinys simbolizuoja ardomą žmogaus kūno vientisumą; tai primena tuos sapnų aiškinimus, kuriuose mirtį pranašauja kūno dalies netektis (dažniausiai danties, rečiau – plaukų ar kt.) [34, 61–62]. S. Tolstajos nuomone, sapnų aiškinimuose apie iškritusį dantį, sugriuvusį namą arba jo dalį išreikšta idėja, jog mirtis naikina ir ardo žmogų, jo kūną ir gyvenimą [40, 202–203].

Tačiau jei susapnavus iškritusį dantį paprastai bijomasi netekti kažko iš artimųjų, savo „kūno ir kraujo“, tai stebimas odos lupimas kitam asmeniui, matyt, reikštų pastarojo atplėšimą nuo gyvenimo, jo kūno pavertimą tuo, kas iš jo lieka po mirties. Oda čia prarandama itin šiurkščiu būdu, kuris taikomas paskerstiems gyvuliams (beje, veiksmas sapno vizijoje vyksta ūkiniame pastate), tačiau kartu šis siaubingas vaizdas sukelia asociacijas su pragaru arba mirusiųjų pasauliu apskritai. Įdomu, kad oda ir šešėlis užima tam tikrą tarpinę padėtį tarp gyvosios ir negyvosios materijos ir kuria panašias asociacijas su besiartinančia mirtimi ir vėlėmis. Pavyzdžiui, apie sunkų ligonį, nusilpėlį sakoma: „iš jo teliko viena oda ir kaulai“ [22, 993], „žmogus menkas, išdžiūvęs kaip šešėlis“ [24, 680]. Oda – išorinis kūno sluoksnis, šešėlis – dar nepastovesnė su juo susijusi substancija [7, 264–267; 45].

Skirtumai tarp abiejų (Juozo ir Antano Lukšų) pasakojimų simbolikos įdomūs, o juos suvokti padeda šių dviejų vyrų biografijos. Pirmu atveju sapnuotojas – aktyvus karys partizanas, jis sapne regi šaunamojo ginklo paliktas žaizdas. Antru atveju sapnuotojas – partizanų ryšininkas, dar neseniai buvęs laisvėje, glaudžiai susijęs su partizanais, tačiau pasakojimo veiksmo momentu – kalinamas ir žiauriai tardomas Kauno MGB pastate. Atsiminus, jog sovietiniai tardytojai ir jų parankiniai prieš savo aukas naudojo tuo metu įprastas „specialiąsias priemones“ (mušdavo, kol auka netekdavo sąmonės, raudavo plaukus, keldavo pririšę už rankų ir kojų, laužydavo pirštų kaulus, kankindavo elektra ir t. t.), nenuostabu, jog žiauriai tardomas žmogus galėjo sapnuoti panašias košmariškas scenas.

Įvairūs apžvelgti pavyzdžiai rodo, kad tradicinė mirtį pranašaujančių sapno vaizdinių grupė, susieta su laidojimo apeigomis ir daiktais, išlieka ryški ir partizanų bei jų artimųjų atsiminimuose. Čia ji atsiskleidžia tiek vaizdiniais, kurie iššifruojami lengvai, „pagal formulę“ (kertami, palaužti medžiai – dirbamas karstas / „palūžtanti“ žmogaus gyvybė), tiek sudėtingomis scenomis, iš kurių imami atskiri elementai ir aiškinami pusiau laisvame, susiraizgiusiame interpretacijų tinkle (A. Kraujelio žmonos sapno aiškinimo pavyzdys).

Mirusiųjų išvaizda ir elgsena sapnuose

Mirusieji arba ant mirties slenksčio stovintys žmonės sapnuose gali pasižymėti ypatingais fiziniais bruožais. Pavyzdžiui, Bronės Bubulytės-Kaselienės pasakojime apie sapną, kuris išpranašavo dviejų partizanų žūtį (1945 metų kovo 3 dieną), pirmiausia į akis krenta vieno iš jų ryški baltų dantų šypsena (paradoksalu – danties arba dantų netektis sapne pranašauja kažkieno mirtį, tačiau sapnuojamas mirusysis turi jų perteklių).

„Mačiau didelę eilę partizanų, o eilės gale stovėjo Ramunis Bronius Ivanauskas. Palinkęs į priekį jis garsiai kvatojosi, net buvo matyti jo balti dantys. Eilės priekyje stovėjo Ešerys ir, priėjęs prie manęs, tarė „sudie...“ ir, nusiėmęs nuo pečių savo automatą, užkabino man ant kaklo. Aš net sudejavau nuo sunkumo… Išsigandusi paklausiau: „Kur eini?“ Atsakė: „Sužinosi vėliau, o dabar sudie!“ Po to dar pridūrė: „Eik mano pramintu keliu...“ [6, 356–362].

Ramunio elgesys sapne atrodo neadekvačiai jį ištikusios lemties fone. Pati sapnuotoja čia daugiau stebėtoja, kurios poelgius ir veiksmus vedžioja sapno įvykiai ir personažai. Tuo tarpu Ramunis nuo pradžių atrodo tarsi savoje erdvėje, elgiasi „gyviau“, aktyviau už sapnuotoją. Tautosakoje ir mitologijoje pats sapnas, miegas yra suvokiami kaip būsena, simboliškai artimesnė mirčiai, o ne gyvenimui. Be to, A. Višinskaitė atkreipia dėmesį, jog kai kuriuose sapnų aiškinimuose bei tikėjimuose sugretinamos emocinių būsenų priešpriešos. Susapnuotas džiaugsmas, linksmybės, juokai gali reikšti būsimas ašaras [34, 77, 140, 170].

Baltos spalvos objektai, ypač tie, kurie susiję su laidotuvių ritualu, sapnuose paprastai reiškia mirtį [40, 200–201]. Baltą kaip gedulo spalvą mūsų kultūroje ilgainiui nustelbė juoda. Visgi ne baltos spalvos kultūrinė reikšmė išprovokuoja aptariamame pasakojime dantų paminėjimą, o greičiau atvirkščiai, pati dantų semantika skatina baltos kaip gedulo spalvos pasirinkimą. Gilinantis į žmogaus anatomiją, galima pastebėti, kad dantys artimi kaulams, sudaryti iš kaulinio audinio. Jie išryškėja, kai nupūva galvos oda ir raumenys, ir geriausiai matomi ant plikos kaukolės. Dantys ir burnos ertmė priklauso slėpiningam žmogaus vidui ar bent tam tikram prieangiui į jį. Tas pažeidžiamas vidus iki mirties tarsi turėtų išlikti vientisas ir paslėptas nuo aplinkinių akių. Iš visų žmogaus kūno dalių po mirties ilgiausiai išsilaiko balti kaulai ir dantys. Gal dėl to lietuvių mitologijoje, tautosakoje, papročiuose dantų ir nagų semantika ypač svarbi. Palaikų sudeginimo atveju likdavo šviesūs pelenai. Tokios biologinės ir apeiginės realijos galėjo sustiprinti baltos spalvos sąsajas su amžinybe arba pomirtiniu gyvenimu.

Išskirtinę vietą baltos, auksinės ir mėlynos spalvos semantika užima ir partizanų ryšininkės Leonoros Grigalavičiūtės-Rubinės pasakojime apie pusiau miego, pusiau budrumo būsenoje matytą viziją, kuri ją įtikino pomirtinio pasaulio egzistavimu. Šalia savęs ji išvydo nepaprasto grožio mergaitę: „Tokių plaukų, šitą, aš nemačiau gražumo. Buvo saulės spindesio plaukai. Apsirengus buvo balta bliuzka su ilgom rankovėm. Mėlyna liemene, tamsiai mėlyna. [...] Aš žinau, kad tas rūbas yra tautinis, tik nežinau, kokios valstybės tas tautinis rūbas. Aš žiūriu į ją, jinai į mane. Mėlynos mėlynos akys. Kaip lino mėlynumo žiedo akys mėlynos. Balti dantys tokie, šypsosi“ [42]. Pomirtinio, sakralaus pasaulio atstovės įsivaizdavimas baltomis, spindinčiomis spalvomis remiasi archajiška kultūrine tradicija. Indoeuropiečių prokalbėje ir kai kuriose šios grupės kalbose – tiek lietuvių, tiek latvių – žodžiai „šventas“ ir „šviesti, švitėti“ yra išsirutulioję iš bendros šaknies [18, 336–338]. Krikščionybėje šviesos ir baltumo semantika siejami su nekaltybe, dvasiniu tyrumu, Kristumi [37, 5–7].

Tačiau ši vizija iš daug vėlesnių, taikių laikų. Sapnuose apie partizanų žūtis dominuoja toli gražu ne šviesūs atspalviai. Marija Kinertaitė, kurios sapnus apie palaužtus medžius jau minėjome, pateikė ir daug labiau išplėtotą pasakojimą apie kitokį sapną, kuris pranešė jai apie vyro Benedikto Narkevičiaus – partizano Algio mirtį. Praėjus trims dienoms po Benedikto žūties Marija susapnavo purvą, šiaudus, kažkokius žmones ir staiga:

„...taip aiškiai matau Benediktą. Jis padėjęs galvą man ant kelių... Labai išvargęs. Pakeliu jo galvą, klausiu, kas yra? Matau išteptą jo veidą, kaktą... Jis sako: „Maryte, tu nežinai, koks sunkus gyvenimas“. Noriu nušluostyti jam veidą, klausiu: „Kuo išsitepei? Ar purvas?“ Bet jis sako: „Ne purvas“... Aš supratau – šratai...“ [20, 150–151].

Purvas (arba purvinas, nešvarus vanduo) aiškinant sapnus paprastai siejamas su liga, sunkumais, nesėkme, nemalonumais, gėda [34, 57, 89, 130, 159]. Purvas tarsi bylotų apie įklimpimą į ilgalaikius rūpesčius (purvą įsivaizduojame kaip klampų, tepantį, sunkiai išbrendamą) [46], o šiaudai – apie gyvenimo teikiamus gausius, tačiau padrikus ir menkaverčius įspūdžius (jie būna padrikai pasklidę, lūžtantys, tuščiaviduriai). Visa tai siejama su Benedikto nuovargiu, sunkiu jo gyvenimo keliu, vedančiu į mirtį: purvas virsta krauju ant partizano veido ir kaktos.

Nuovargis, gulima padėtis, išteptas veidas ir kakta – visa tai byloja, kad fizinės jėgos apleidžia kūną, tačiau sapne Benediktas nėra identifikuojamas kaip mirusysis. Skirtingai nei Juozo Lukšos pasakojime apie sapną, išpranašavusį brolio žūtį, sapnuojamasis garsiai neprasitaria apie savo mirtį. Tačiau netgi ištarmė apie sunkų gyvenimą nuskamba lyg galutinis nuosprendis, paliekantis po savęs kraupias nuojautas.

Mirusieji sapnuose gali ne tik pranešti apie savo mirtį, bet ir kviesti sapnuojantįjį pas save. Jau minėtuose Povilo Pečiulaičio atsiminimuose aprašyta Kazimiero Rusecko-Dolerio žūtis 1952 m. lapkričio 3 d., prieš kurią jis prasitarė sapnavęs keistą sapną. Matęs savo motiną, kurią 1945 metais buvo nušovę stribai. Motina gulėjusi patale ir jį šaukusi: „Kazeli, gulk pas mane, tau bus čia ramiau“. Atbudęs pagalvojo, kad niekada motinos nesapnavęs, turbūt įvyks kas negero [26, 125–127]. Girdėti sapne kažką šaukiant tave vardu apskritai laikoma negeru ženklu, reiškiančiu ligą arba mirtį. Ypač su mirtimi siejamas mirusiojo kvietimas arba vedimasis pas save [47] Svarbūs paties sapnuojančiojo veiksmai: sapne reikia neatsiliepti į šaukimą, vengti artimo kontakto su mirusiuoju (bučiuotis, valgyti kartu) [34, 62–65]. V. Ivanauskaitė-Šeibutienė pastebi, kad priklausomai nuo sapnuojančio asmens elgesio, toks sapnas gali būti laikomas pranešimu apie artėjančią mirtį arba, priešingai, ilgo gyvenimo ženklu [16, 204].

Įdomu, kad sapne pasirodantys artimieji arba pažįstami asmenys, tuo metu atsidūrę mirties akivaizdoje, gali ne kviesti, bet netgi atstumti nuo savęs. Vienas tokių pavyzdžių – Onos Svetikaitės-Jurgelienės pasakojimas. Naktį prieš netoliese įvykusį susišaudymą, per kurį žuvo keturi partizanai, ji susapnavo, jog pas ją ateina keturi baltai apsirengę partizanai. Pasistatę kulkosvaidį ant žemės, jie sugula darželyje kojomis į vakarus. Ji priėjusi prie kulkosvaidininko ir mėginusi atsigulti greta, tačiau šis atstūmęs ją ranka tolyn, tardamas: „Ne, čia tau negalima“ [5, 277–278].

Tiek Kazimiero Rusecko, tiek Onos Svetikaitės-Jurgelienės sapnų vaizdiniai gražiai dera su liaudiškomis sapnų aiškinimo tradicijomis, pagal kurias sapne gultis greta velionio jokiu būdu negalima, nes tai gresia fizine žmogaus baigtimi [34, 65–66]. Gulimoji padėtis lietuvių kalboje siejama ne tik su miegu, bet ir su ligos, mirties ar laidojimo semantika. Veiksmažodis „gulti“, „atgulti“ gali būti vartojamas reikšme „mirti, žūti“: „Kare guldavo mūsų karių, bet guldavo ir priešų“; „Atsduso da porą kartų ir atagulė“; „Kiek žmonių, į žemę atgulusių, kiek į platų pasaulį išklydusių!“ „Apgulti“, „įgulti“, „išgulti“, „užgulti“ viena iš reikšmių – „apsirgti“ [21, 717–722]. Daiktavardis „patalas“ perkeltine prasme taip pat siejamas su liga arba mirtimi. „Mirties (smerties, paskutinis) patalas“ – tai „mirties akivaizda“ [22, 601].

Tad galime teigti, jog nagrinėjamuose sapnų pasakojimuose pabrėžiami mirusiųjų bruožai nėra atsitiktiniai, jie paremti giliais psichologiniais motyvais, išreikštais nusistovėjusiomis kultūrinėmis formomis, tam tikrais liaudiškų sapnų aiškinimų dėsningumais. Ne vienas užfiksuotas sapnų siužetas (mirusiojo kvietimas pas save, gulimasis šalia mirusiojo) turi gausius atitikmenis liaudiškoje tradicijoje.

Išvados

  1. Iš visų partizanų memuarinėje literatūroje pasitaikančių sapnų, pranašaujančių mirtį, pasakojimų tik nedidelė dalis – minimaliai glausti sapnų perpasakojimai – apsiriboja tikrovei artimomis sapnų detalėmis (priešai, sužeidimai). Kuo labiau pasakojimas išplėtotas, tuo daugiau jame fantasmagorinio turinio. Absoliuti šių sapnų dauguma interpretuojama alegoriškai, o jų išsipildymas suvokiamas kaip neišvengiamas.
  2. Didžioji dalis nagrinėtų sapnų aiškinimų glaudžiai siejasi su ilgaamžėmis tradicijomis, paremtomis tikėjimais ir papročiais. Ne viename panaudojami vaizdiniai, susiję su laidojimo ritualu tiesiogiai (karstas, paminklai, laidotuvių giesmės ir kt.) arba perkeltinėmis reikšmėmis (palaužti medžiai). Mirties priartėjimą liudija sapnuose atsidengianti juoda žemė, skendimas drumstame vandenyje, raiste – vienaip ar kitaip pasireiškianti trauka žemyn. Reikšmingos juodos ir baltos spalvų simbolikos galime aptikti ir tradiciniuose tikėjimuose bei laidojimo ritualuose.
  3. Susapnuotas mirusysis gali būti su žaizdų žymėmis, tačiau vis tiek elgiasi arba bendrauja tarsi būtų gyvas. Jis gali pasirodyti netgi gyvesnis už tą, kuris sapnuoja, nes kaip sapno veikėjas inicijuoja sapno vaizdų kaitą. Mirusiųjų juoką sapne sietume su išvirkštiniu sapno pasaulio pobūdžiu. Pabrėžiamas baltų dantų, ryškios šypsenos vaizdas sietųsi su žmogaus kūno vidaus atsivėrimu po mirties. Dantys – artimas kaulams kūno darinys. „Nurenginėjamą“, ardomą žmogaus kūną liudytų ir kitame sapno pasakojime aprašytas odos plėšimas. Pasitaikančios mirusiųjų elgesio interpretacijos paprastai atitinka tradicines reikšmes. Jie gali kviesti pas save, raginti atsigulti šalia savęs, tačiau taip pat ir atstumti.
  4. Peržiūrėjus įvairius sapnų pasakojimus darosi akivaizdu, jog neretai egzistuoja ryšys tarp sapno turinio ir sapnuojančiojo psichologinės bei fizinės būsenos (įtampos, nuovargio, patiriamų kankinimų), jausmų (bejėgiškumo nežabotos karinės agresijos akivaizdoje, partizaniško pasitikėjimo ir kliovimosi vienas kitu).

Šaltiniai ir literatūra

  1. ABROMAVIČIUS, Stanislovas. Partizanų tėvo Simano Lukšos žūtis. Tremtinys, 2011, kovo 11, nr. 10 (936), p. 5.
  2. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, I knyga, Vilnius: Vaga, 1996.
  3. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, II dalis, 2 knyga, Vilnius: Vaga, 1999.
  4. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, IV dalis, Vilnius: Margi raštai, 2004.
  5. Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai, V dalis, Vilnius: VĮ Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2006.
  6. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, VI dalis, Vilnius: Vaga, Vilnius: Margi raštai, 2008.
  7. BERESNEVIČIUS, Gintaras. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004.
  8. ČERNIAUSKAITĖ-STIRBIENĖ, Teklė. Iš kur mes... Kaunas: Naujasis lankas, 2004.
  9. DARAŠKEVIČIENĖ, Audronė. Populiarių pomirtinio gyvenimo vaizdinių kaita XX a. Žemaitijoje. Tautosakos darbai, 2009, t. XXXVII, p. 162–178.
  10. DAUMANTAS, Juozas. Partizanai. Kaunas: LPKTS, LGGRTC, 2005.
  11. DAUMANTAS. Laiškai mylimosioms. Kaunas: „Į Laisvę“ Fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialas, 1994.
  12. Dejavo žemė ir žmonės. Utenos apylinkių partizanų ir rėmėjų atsiminimai. Parengė Balys Juodzevičius, Utena, UAB „Utenos spaustuvė“, 2004.
  13. GARMUTĖ, Antanina. Motinėle, auginai. Kaunas: Spindulys, 1993.
  14. IVANAUSKAITĖ, Vita. Žemaičių sapnai: tekstų folkloriškumas ir kontekstų reikšmė. Tautosakos darbai, 2007, t. XXXIV, p. 79–96.
  15. IVANAUSKAITĖ-ŠEIBUTIENĖ, Vita. Mirusiųjų sapnavimas katalikiškuose tikėjimo patirčių ir liudijimų kontekstuose. Tautosakos darbai, 2011, t. XLII, p. 56–77.
  16. IVANAUSKAITĖ-ŠEIBUTIENĖ, Vita. Sapno pasakojimas kaip folklorinis naratyvas. Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 178–217.
  17. KAMANTAUSKAS, Algirdas. Pilnatis. Lietuvos aidas, 2003, rugpjūčio 13, nr. 188, p. 5.
  18. KARULIS, Konstantins. Latviešu etimoloģijas vārdnīca. II sēj. P-Ž. Rīga: Avots, 1992.
  19. KASPARAS, Kęstutis, ULEVIČIUS, Bonifacas. Paaiškinimai. Daumantas J. Partizanai. Kaunas: LPKTS, LGGRTC, 2005, p. 604.
  20. KINERTAITĖ-LAUGALIENĖ, Marija. Jaunystė ir rezistencija. Ukmergė: UAB „Ukmergės spaustuvė“, 1996.
  21. Lietuvių kalbos žodynas, t. III (G–H). Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956.
  22. Lietuvių kalbos žodynas, t. VIII (MELŪDA–OŽVILNIS). Vilnius: Mintis, 1970.
  23. Lietuvių kalbos žodynas, t. IX (P–PIRKTUVĖS). Vilnius: Mintis, 1973.
  24. Lietuvių kalbos žodynas, t. XIV (SU–ŠLIUOŽTI). Vilnius: Mokslas, 1986.
  25. MASIULIONYTĖ, Virginija. Riba tarp šiapus ir anapus bei ją ženklinantys simboliai lietuvių tautosakoje ir frazeologijoje. Filologija, 2008, nr. 13, p. 80.
  26. PEČIULAITIS, Povilas. Šitą paimkite gyvą. Atsiminimai. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1993.
  27. PETRAŠKA, Juozas. Žvilgsnis atgal. 1 dalis. Vilnius: leidykla „Savo“, 1992.
  28. RACĖNAITĖ, Radvilė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.
  29. RAMANAUSKAS-VANAGAS, Adolfas. Daugel krito sūnų. Vilnius: Mintis, 1991.
  30. SEMAŠKAITĖ, Janina. Kovos už laisvę kelyje. XXI amžius, 2004, gruodžio 15, nr. 94 (1297), p. 15.
  31. ŠIUKŠČIUS, Algirdas. Nenugalimas: Apybraiža apie partizaną A. Kraujelį. Laisvės kovų archyvas, t. 10, Kaunas: LPKTS, 1994, p. 140–168.
  32. ŠYVOKIENĖ, Janina. Gyvenimą paaukojęs Tėvynei. Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai. Vilnius: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2006.
  33. VĖLIUS, Norbertas. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987.
  34. VIŠINSKAITĖ, Asta. Lietuvių liaudies sapnų aiškinimai ir pasakojimai apie sapnus: sandara, funkcionavimo specifika, reikšmės. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2007.
  35. Vorkutos politinių kalinių atsiminimai. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998.
  36. ŽVIRGŽDAS, Manfredas. Šešėlio semantika Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Lituanistica, 2005, t. 63, nr. 3, p. 79–87.
  37. ОГУЙ, Александр. Лингвопрагматическая символика цвета в Западноевропейском средневековом религиозном дискурсе. Speech and Context, vol. 2 (III), 2011. http://www.usarb.md/limbaj_context/volumes/v6/art/oguy.pdf
  38. ПЕРШАЙ, Александр. Семантика гендера во фразеологии как полевая структура. Slavia Orientalis, Tom LII, Nr. 3, Rok 2003, p. 448.
  39. ПЕТРОВА, Наталья. «Живой Мартын Задека в действии»: толкование сновидений в ГУЛАГе. Фольклористика и культурная антропология сегодня. Тезисы и материалы Международной молодежной научной школы. Москва, 2012, с. 314–324. [žiūrėta 2014-01-03]
  40. ТОЛСТАЯ, Светлана. Иномирное пространство сна. Сны и видения в народной культуре. Мифологический, религиозно-мистический и культурно-психологический аспекты. Москва: Российский государственный гуманитарный университет, 2001, с. 198–219.
  41. СТУРЛУСОН, Снорри. Круг Земной. Москва: Наука, 1980.

Komentarai

  1. Pokalbis su Leonora Grigalavičiūte-Rubine, g. 1923 m. Jūrmala, 2013 m. birželio 6 d. Asmeninis V. Vaitkevičiaus archyvas.
  2. Sapne puolančių žiurkių sugretinimas su neduodančiais ramybės tardytojais – neatsitiktinis. Žiurkės laikomos landžiomis, įžūliomis, puolančiomis ištisa gauja, gyvenančios slaptą gyvenimą (po grindimis, etc.). Todėl toks epitetas, pritaikytas saugumo darbuotojams, aptinkamas ne tik lietuvių, bet ir rusų kalboje. Tardytojų darbas – kabinetinis (prisiminkime frazeologizmus „kanceliarinė žiurkė“, „kabinetinė žiurkė“). Karo metu NKVD daliniai veikė užfrontėje. Rusų kalboje paniekinamai „žiurkėmis“ kaip tik galėjo būti pavadinti tie, kurie išvengia eilinio kario veiklos. Pavyzdžiui, „garnizono žiurkė“ (гарнизонная крыса) – tai kariškis, daug laiko praleidžiantis garnizone, „intendantinė žiurkė“ (интендантская крыса) – kariškis, besirūpinantis ūkiniais reikalais ir karinių dalinių bei įstaigų aprūpinimu [38, 448].
  3. Viena A. Kraujelio tiesiogiai nepažinojusi ryšininkė jį apibūdino taip: „Tai buvęs labai geras ryšininkas, nepaprastai gudrus, ne kartą iš sudėtingiausių situacijų stebuklingai išsisukęs“ [6, 198]. Šio kovotojo biografiją parašęs A. Šiukščius teigia: „Pažinojusieji Antaną tvirtino, kad metams bėgant, jis daręsis vis atsargesnis ir gudresnis, nors ir iš prigimties jam šių savybių netrūko“ [31, 153]. O štai kaip pats Antanas Kraujelis nupasakojo vienas kautynes: „Kartą apsupo mane rugiuose. Biesas žino, kaip aš ten buvau užmigęs. Prabundu: kaip šunys iš visų pusių šliaužia prie manęs, matyt, gyvą nori pačiupt. Galvoju – viskas. Atsistoju, čiupau už automato, sustaugiau vilko balsu ir paleidau seriją! Kaip strėlė rėžiau pakalnėn. Tai rėkė kaip gyvuliai, lėkdami iš paskos. Aš tik nusikvatojau į juos atsigręžęs ir pabėgau“ [31, 156].
  4. Apskritai, šešėlis – tai figūra, būdinga tiek netikram sapno, mirties pasauliui, tiek ir pranašystei – žiniai, neaiškiais būdais peršokančiai laiką ir erdvę. Juk, pasak M. Žvirgždo, šešėlis „pratęsia subjekto egzistenciją tiek kaip kažko, kas dar atsiranda, nuojauta, tiek kaip to, ko nebėra, prisiminimas“ [36, 84].
  5. Palyginimui pora pavyzdžių iš mūsų peržiūrėtos literatūros, kurioje bridimo, grimzdimo purve, žemėje motyvas išreiškia sapnuojančiojo psichologinę būseną. „Brendu, rodos, namie su keletu draugų per gilų, gilų pavasario dumblą. Pats vidurnaktis. Šaltas lietus plaka mūsų perkreiptas, išvargusias figūras...“, – rašo J. Lukša 1949 metų vasario 7 d. laiške N. Bražėnaitei [11, 43–44]. „Balandžio mėnesį iš septintos į aštuntą, sapnavau sapną. Už daržinės buvo tokia nedidelė dirvutė ir aš taip klimpau į žemę, kad jokiu būdu negaliu ištraukti kojų, net pajudinti negaliu“, – dienoraštyje rašė T. Černiauskaitė-Stirbienė [8, 25].
  6. Susapnuotas mirusiųjų kvietimas nuo senų laikų aiškinamas kaip gresianti mirtis. XIII a. islandų autorius Snoris Sturlusonas sagų cikle „Žemės ratas“ („Heimskringla“) aprašo, kaip Norvegijos ir Danijos karalius Magnus Gerasis susapnavo savo tėvą, šventąjį Olafą, kuris pakvietė jį eiti pas save. Netrukus Magnus susirgo ir numirė [41, 418].

Summary

Rokas Sinkevičius. Death-predicting Dreams in the Memoirs of Freedom Fighters and Their Relatives
Kaunas City Museum, Exposition „Exile and Resistance“, Vytauto pr. 46, Kaunas, e-mail Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

This work focuses on the stories about death-predicting dreams in the memoirs of freedom fighters and their relatives. A historically specific group of memoirs was selected for this study – i.e. memoirs related to the liberation movement of the 1940s-50s in Lithuania or, more exactly, related to the people who participated in this movement – freedom fighters, their liaison assistants, supporters, and relatives. Dream images that are considered ominous are compared with their counterparts in the wider tradition of dream interpretation. The studied individuals’ dreams are interpreted in the context of these people’s biographies and psychological condition. Death-predicting dreams are analyzed by applying the descriptive, interpretive, and comparative techniques.

The majority of dream interpretations are closely associated with a long-standing folk tradition based on beliefs and customs. A number of these interpretations use images associated with funeral rites and symbolism of black and white colours.

The deceased individuals seen in a dream may have wound marks, and yet they behave and communicate as if they were alive. The interpretations of the deceased people’s behaviour usually correspond to traditional meanings. The dead may call the persons who dream about them to themselves, to lie down beside them – but may also push them away.

Various dream narratives are characterized by a relationship between the contents of the dream and the dreamer’s psychological and physical condition and feelings.

Key words: death, prognostic dreams, dream narratives, dream interpretations, freedom fighters.

Įteikta/Received 2014-04-22
Priimta/Accepted 2014-05-13