„Istorija“. Mokslo darbai. 93 tomas
Aldona Gaigalaitė. Komentarai, pranokę publikaciją
Spausdinti

Adomas Stanislovas Krasinskis. Atsiminimai. Parengė Aldona Prašmantaitė. Vilnius: LII leidykla. 2013, 356 p.

Atsiminimų pagausėjimas dažniausiai yra susijęs su politinių, visuomeninių, kultūrinių santykių pasikeitimu, su kylančiomis naujomis idėjomis ir naujais siekimais, su geresniu praėjusios kartos gyvenimo pažinimu, siekiant, kad nebūtų kartojamos senos klaidos, kad būtų galimybė pasimokyti iš istorijos. Lietuvoje atsiminimais, ypač jų rašymu, susidomėta XIX amžiuje. Tai buvo susiję su atsiminimų plitimu Vakarų Europoje, su moterų raštingumo didėjimu, jų pastangomis išreikšti save. Ir, matyt, svarbiausia dėl to, kad XIX amžius buvo sudėtingas mūsų praeities laikotarpis visais atžvilgiais. Todėl reikšmingesni to meto visuomeninio gyvenimo veikėjai ir jo stebėtojai paliko mums ir ateinančioms kartoms ,konkrečiais savo gyvenimo faktais pagrįstą, savo jausmais išgyventą, šimtametį carizmo priespaudos Lietuvoje vaizdą. Turime nemažai lietuvių ir kitomis kalbomis apie to meto padėtį Lietuvoje skelbtų ir dar neskelbtų atsiminimų. Jie tarnauja mūsų istorikams, nes praplečia kitus konkrečius archyvinius dokumentus; nors yra priskiriami prie trečiarūšių istorijos šaltinių, tačiau padeda susidaryti ryškesnį ir spalvingesnį praeities vaizdą. Atsiminimai įdomūs jaunimui kaip to meto grožinė literatūra. Todėl tenka padėkoti istorikams ir kitiems humanitarams, kad jie, atsitraukę nuo mokslinio tiriamojo darbo, suranda galimybę praplėsti visuomenės akiratį. Iš esmės ši grožinės literatūros forma padeda labiau pažinti Lietuvos istoriją.

Daktarės Aldonos Prašmantaitės parengta knyga yra lenkų kalba paskelbtos Lietuvoje kunigavusio, Vilniaus vyskupu buvusio, Peterburge lietuvių dvasininkus ugdžiusio A. S. Krasinskio (1810–1891) atsiminimų knygos „Wspomnienia biskupa Adama Stanislawa Krasinskiego, Krakow, Czas, 1900 (ar 1901)“ vertimas. Tačiau leidinio lietuvių kalba rengėja dr. Aldona Prašmantaitė Krokuvos Tautinio muziejaus rinkiniuose rado paties „Atsiminimų“ autoriaus A. S. Krasinskio rašytą knygos rankraštį. Jį palyginusi su atspausdintu tekstu pastebėjo nemažai paliktų nespausdintų rankraščio teksto dalių. Jie, XIX a. leidėjų nuomone, pasirodė nereikalingi, per smulkūs ar, kaip matyti iš praleidimų, net pavojingi tuo metu skelbti dėl tekste paminėtų kai kurių pavardžių ar faktų. Publikacijos lietuvių kalba sudarytoja ryžosi tuos praleistus tekstus į jos rengiamą lietuvišką knygą įtraukti ir taip papildyti lenkiškąjį atsiminimų leidimą. Visi tie papildymai įrašyti pagal rankraštinį tekstą – ten, kur buvo autoriaus pateikti, tiktai išskirti kursyvu laužtiniuose skliausteliuose. Be to, ištaisytos kai kurios klaidos, pasitaikiusios lenkiškame atsiminimų leidme. Todėl verstinė knyga dėl publikacijos rengėjos dr. A. Prašmantaitės skrupulingumo bei atidumo yra vertingesnė už 1900 ar 1901 m. Krokuvoje lenkų kalba spausdintą knygą.

„Atsiminimai“ A. S. Krasinskio rašyti jau senatvėje, po 20 metų (1963–1983), išgyventų tremtyje Viatkoje. Į Viatką buvo tremiami daugiausia rusų ir Rusijos pavergtų tautų inteligentai, pasižymėję ne konkrečia revoliucine kova, bet tie mokslininkai, menininkai ir kiti aukštos profesinės kvalifikacijos žmonės, kurie savo demokratinėmis, tautinėmis, revoliucinėmis idėjomis galėjo nuteikti žmones prieš reakcinį monarchinį caro valdymą. Viatkoje tremties metus leido A. Gercenas, M. Saltykovas-Ščedrinas ir kiti rusų bei Rusijos pavergtų tautų rašytojai, menininkai, mokslininkai. Be to, į akis krenta tas faktas, kad po 1863 m. sukilimo iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos tremiami katalikų bažnyčios dvasininkai į politinę tremtį buvo „mėtomi“ į atskiras tremties vietas skirtingose gubernijose, kad vienoje vietoje gyvendami negalėtų tarp savęs bendrauti. S. Krasinskis apie 20 Viatkoje pragyventų metų skelbiamoje atsiminimų knygoje parašė vos pusantro puslapio, bet A. Prašmantaitei pavyko rasti žinių, kad jis buvo parašęs atskirą atsiminimų apie tremtyje gyventus metus rankraštį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais dingęs iš Krokuvos archyvų.

Vyskupas A. S. Krasinskis „Atsiminimus“ rašė vėlai, todėl jie gana apibendrinti, nes, matyt, daugelis konkrečių faktų buvo primiršti. Vyskupo kilmė ir mokslai susiję su pijorų vienuolių veikla ir Volynės regionu. Į Lietuvą A. S. Krasinskis pateko numalšinus 1830–1831 m. sukilimą. Manoma, kad metus mokytojavo Ukmergės pijorų gimnazijoje, o vėliau pats mokėsi Vilniaus Romos katalikų dvasinėje akademijoje ir baigė ją teologijos magistro laipsniu. 1837 m. įšventintas į kunigus A. S. Krasinskis Mogiliovo arkivyskupo metropolito S. B. Siestrencevičiaus buvo paskirtas mokytojauti į Sankt Peterburgą į prie Šv. Stanislovo bažnyčios įsteigtą pijorų išlaikomą mokyklą. Čia prasidėjo A. S. Krasinskio literatūrinė veikla. Jis rašė poeziją ir prozą, skelbė mintis apie pasaulio pažangą Peterburge imtame leisti „Naujajame literatūros metraštyje“, kuris taip pat buvo jo pagimdytas kūdikis. Tačiau Peterburge į literatūrą neriantis kunigas ilgai neužsibuvo: 1839 m. Vilniaus vyskupijos valdytojo A. B. Klongevičiaus buvo paskirtas Vilniaus katedros pamokslininku, nes be literatūrinių gabumų turėjo ir gerą iškalbą bei atmintį – be jokių užrašų sakė pamokslus, įdomius ir iškalbingus, klausytojų visada perpildytoje katedroje. Po ketverių metų A. S. Krasinskis buvo paskirtas klebonu į Giedraičius, bet dažnai pamokslauti atvykdavo ir į katedrą Vilniuje. Be to, Giedraičiuose parengė antrą poezijos ir prozos tomą, kurį išspausdino J. Zavadskio spaustuvė Vilniuje.

1853 m. A. S. Krasinskis paskiriamas į Sankt Peterburgą į Romos katalikų dvasinę akademiją kaip Vilniaus vyskupijos atstovas. Čia jis tęsė teologijos studijas, gilinosi į bažnyčios istoriją, leido vadovėlius, skirtus dvasininkams ugdyti, bendravo su Peterburge gyvenančiais vilniečiais lenkais bei lietuviais. Už mokslinę veiklą jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Pagaliau Sankt Peterburge Šv. Kotrynos bažnyčioje 1859 m. vasario 1 d. jis buvo konsekruotas Vilniaus vyskupu. Į vyskupo sostą Vilniuje įžengė po poros mėnesių. Iškilminga eisena iš Aušros Vartų lydėjo jį į vyskupo sostą katedroje.

Dirbdamas vyskupijos ganytoju A. S. Krasinskis palaikė vyskupo Motiejaus Valančiaus inicijuojamą blaivybės judėjimą, pailgino mokslo metus vyskupijos kunigų seminarijoje. Vilniaus vyskupijos hierarchas davė ne vieną leidimą spausdinti maldaknyges ir kitas katalikiškas knygas lietuvių kalba lotynišku šriftu. Jis aktyviai dalyvavo visuomeniniame Vilniaus gyvenime, rėmė ir palaikė E. Tiškevičiaus įsteigtą Archeologijos komisijos veiklą, jos posėdžiuose skaitė pranešimus, kartais posėdžiuose pirmininkavo. Miesto inteligentija noriai lankydavo vyskupo rengiamus ketvirtadienio pietus, kurių metu buvo skaitomi ir aptariami nauji literatūros kūriniai, svarstomos mokslo ir kitos problemos.

Per 1863 m. sukilimą Vilniaus vyskupas, pagal „Atsiminimų“ rengėjos dr. A. Prašmantaitės rastus duomenis, aktyvus nebuvo. Jis tik sekė jo eigą, ragino kunigus, Vilniaus generalgubernatoriaus V. Nazimovo nurodymu, atsidėti pastoraciniam darbui, bet jokių nuobaudų nusižengusiems kunigams netaikė. Tačiau to užteko, kad naujasis Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, lietuvių pramintas Muravjovu Koriku, pasiūlęs vyskupui mėnesį pailsėti Rygos pajūryje, išsodino jį iš vagono Daugpilyje ir išsiuntė dvidešimčiai metų į politinę katorgą Viatkoje – A. S. Krasinskiui paskyrė ilgiausią ištrėmimo laiką, kurį pagal tuomečius Rusijos įstatymus galėjo skirti generalgubernatorius politiniu nusikaltimu kaltinamam asmeniui.

Tokia trumpa vyskupo biografija – „Atsiminimuose“ ji, žinoma, išsamiau. Kartais, ypač vaikystės ir jaunystės, mokymosi metų prisiminimai yra paįvairinti anekdotais bei anekdotiškais jaunimo poelgiais. Yra ir vėlesnių anekdotiškų pasišaipymų iš Vilniaus universiteto ir Medicinos-chirurgijos akademijos profesūros. Štai pasišaipymas iš pasenusio bajoriško vilniečių gyvenimo būdo. Rašoma, kad sunegalavus kunigaikštienės Sapiegienės numylėtam šuneliui ir neradus veterinarijos gydytojo, liokajus buvo pasiųstas pas universiteto profesorių L. H. Bojaną. Pastarasis, prieš eidamas pas šunelį, apsivilko auksu siuvinėtą universiteto mundurą, prisisegė turėtus ordinus ir nuvažiavo karieta. Jam atvykus į Sapiegų saloną ant pagalvės buvo įneštas šunelis, o pati ponia, verkdama iš gailesčio, ėjo šalia. Profesorius Bojanas rūpestingai šunelį apžiūrėjo, išrašė receptą ir pakeltu balsu pasakė, kad už vizitą mokėti reikia 100 dukatų. Gautus pinigus profesorius perdavė liokajui ir įsakmiu tonu liepė atiduoti labdaros draugijai nuo profesoriaus Bojano, taip parodydamas, kad veterinarijos profesorius – ne šundaktaris (p. 110). Arba štai dar vienas anekdotinis pasakojimas apie Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos profesūrą. Konstantinas Porcijanka „buvo talentingas chirurgas ir gydytojas. Į pensiją išėjęs iki mirties gyveno Vilniuje ir, nors praktika neužsiiminėjo, dažnai buvo, kaip sakoma, įkaušęs“. Kartą iškviestas pas susirgusį krūtimi maitinamą kūdikį, atėjo neblaivus ir, jį apžiūrėjęs, konstatavo, kad vaikas yra girtas. Namiškiai nusišypsojo išgirdę tokią diagnozę, o matydamas tai daktaras tarė: „Ką gi, manote, kad girtas Porcijanka nepažins ligos? Motina yra girta, tai ir vaikas girtas“. Iš tikro, paaiškėjo, kad motina buvo girta“ (p. 111). Panašių anekdotų „Atsiminimų“ autorius nevengė, gana faktografiškai ir vaizdžiai atpasakodamas siekė jais sudominti ir priartinti būsimuosius savo skaitytojus.

Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio „Atsiminimai“ papildo mūsų memuarinės literatūros fondą, praturtina istoriografiją naujais faktais. Tačiau reikia pažymėti, kad lietuvių kalba paskelbti vyskupo „Atsiminimai“ ypač vertingi ir kitu požiūriu – labai kruopščiai dr. Aldonos Prašmantaitės parašytais komentarais. Tokių puikių komentarų dar neteko skaityti. Iš jų galėtų pasimokyti kiti publikacijų rengėjai.

Pirmiausiai reikia akcentuoti tai, kad kruopščiai peržiūrėti tie, pagrindiniai, archyvai, kuriuose buvo galima rasti žinių apie Vilniaus vyskupą Adomą Stanislovą Krasinskį. Žinių ieškota ne tik Vilniaus archyvuose, miesto bibliotekų bei įstaigų rankraštynuose, bet ir Vatikano archyvo fonduose, Krokuvos ir Varšuvos archyvuose bei atitinkamų Lenkijos įstaigų rankraščių skyriuose. Plačiai pasinaudota šiuo metu visiems prieinama internete esama istorinių šaltinių medžiaga.

Antras vertingas A. Prašmantaitės bruožas kruopštumas, nes surinkta visa bibliografinė medžiaga apie tai, kas ir kur iki „Atsiminimų“ buvo rašyta apie vyskupą Adomą Stanislovą Krasinskį (tą medžiagą rašė ir paskelbė daugiausia lenkų istorikai bei kiti humanitarai). Lietuviškoje istoriografijoje jis, aukštas katalikų bažnyčios dvasininkas, rašęs ir kalbėjęs lenkų kalba, dėmesio iš esmės nesusilaukė. Tiek sovietmečiu, tiek ir po Atgimimo jis neliko visai užmirštas, bet paminėtas tik enciklopediniuose leidiniuose. Lietuviškai šnekanti bei rašanti Kauno ir Vilniaus vyskupijų dvasininkija jau nuo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų, sunkiais carinės priespaudos metais, o XX a. sovietinės okupacijos laikotarpiu, buvo vienintelė suburta jėga, kovojusi už savo gimtojo žodžio ir krašto teises. Tautinio atgimimo problemomis plačiau domėjosi ir mūsų istorikai, literatūrologai bei kiti tyrinėtojai. Bet, matyt, atėjo metas mūsų visuomenei susipažinti ir su kitomis kalbomis rašiusiais ir kalbėjusiais, XIX a. Lietuvoje gyvenusiais ir jos žmonių labui veikusiais įžymiais žmonėmis. A. S. Krasinskis taip pat buvo vienas iš tų, kurie nuo to meto Lietuvos gyvenimo ir lietuviškos visuomenės raidos nenusišalino. Taigi, šiuo požiūriu dr. Aldona Prašmantaitė pristatė mums naują ne tiek katalikų bažnyčios, kiek XIX a. visuomenės bei kultūros veikėją – vyskupą A. S. Krasinskį.

Kitas vertingas „Atsiminimų“ sudarytojos bruožas – kruopščiai pateiktos trumpos to meto Lietuvos (ir ne tik jos) mokslininkų, dvasininkų, politikų, kultūros bei literatūros veikėjų charakteristikos (puslapio, kuriame jie minimi, apačioje). Šie dr. A. Prašmantaitės pateikti kartais net mažai iki šiol mums žinomų ar apskritai neminėtų mūsų istoriografijoje asmenų komentarai, – tikras enciklopedinis žodynas. Istorikui nereikės naršyti po kompiuterį ar po enciklopedijas ieškant vieno ar kito XIX a. ar anksčiau gyvenusio asmens duomenų. Pasidėjęs šią knygą istorikas lengviau – iš asmenvardžių rodyklės ir pateiktos puslapio pabaigoje informacijos – suras tai, kas jam buvo nežinoma, bet tuo metu reikalinga. A. S. Krasinskio „Atsiminimuose“ tiek jo jaunystės metais, augant ir mokantis Volynės regione, tiek vėliau dirbant Vilniuje, Giedraičiuose ar Peterburge sutiktų žmonių pavardžių nevengta. Bendrauti su to meto aukštuomenės, dvasiškių ir pasauliečių luomo atstovais vyskupui teko daug. Dr. A. Prašmantaitė taip kruopščiai parengė atsiminimų komentarus, jog knygos prieduose nurodomi net svarbesni informaciniai leidiniai, kuriais ji naudojosi rašydama pavardžių, leidinių ir kitus paaiškinimus.

Labai kruopščiai, gal kai kuriuo atžvilgiu net per daug, parengta ir asmenvardžių rodyklė. Pavyzdžiui, jei viename puslapyje asmuo pavadintas vardu ir pavarde, o kitame puslapyje jau be vardo arba tik kiek pakeitus pavardės galūnę, tas asmuo rodyklėje yra įrašomas du kartus. Galbūt užtektų vieną kartą tiksliai jį paminėti vardu ir pavarde ir pažymėti visus puslapius, kuriuose ta pavardė minima, pavyzdžiui, prie asmenvardžio Bojanus Liudvikas Heinrichas prirašyti ir tuos puslapius, kuriuose parašyta tik sulietuvinta pavardė –Bojanas, arba nurodyti„žr. Bojanus Liudvikas Heinrichas“. Šiuo atveju atrodo, kad Bojanas yra jau kitas asmuo.

Apskritai reikia paminėti, kad publikacijos rengėjos smulkiu šriftu pateikti A. S. Krasinskio „Atsiminimų“ komentarai sudaro gal daugiau kaip trečdalį knygos, ir yra labai informatyvūs.

Tačiau komentarais dr. A. Prašmantaitės darbas nesibaigė – puikiai charakterizavo „Atsiminimus“, jų autorių vyskupą A. S. Krasinskį, taip pat aptarė atsiminimų rašymo eigą, parašė išsamią knygos pratarmę. Yra ir publikacijos rengėjos parašyta pabaiga. Tik pabaiga, kaip ir paties A. S. Krasinskio paskutinis knygos skyrius apie tremtį Viatkoje, kiek trumpoka, nors, kaip žinoma, išvadų iš publikacijų sudarytojų nėra reikalaujama.

Publikacija iliustruota paties autoriaus rankraščio faksimilėmis, litografijomis ir nuotraukos, kuriose užfiksuoti to meto Vilniaus ir kitų vietų vaizdai. Knygos skyreliai įrėminti 1900 metų lenkų kalba leistos knygos ornamentais, todėl publikacija mus priartina prie to meto dvasinės, kūrybinės nuotaikos.

Paties autoriaus pateiktoje publikacijoje ir sudarytojos komentaruose vyskupas A. S. Krasinskis minimas kaip puikus pamokslininkas, todėl norėjosi sužinoti apie jo pamokslų turinį, rasti bent kokį jo pamokymą. Gal pratarmėje ar kitur vertėjo pateikti ne tik pamokslo ištrauką, bet knygos gale atspausdinti vieną ar du pamokslus, išverstus į lietuvių kalbą. Tai, manau, nebūtų klerikalizmo ar katalikų bažnyčios dogmų pristatymas, bet skaitytojo supažindinimas su to meto katalikiškosios visuomenės auklėjimo problemomis, taip pat su aiškiomis autoriaus mintimis bei turiningais pamokslais. Pamokslų perteikimo būdo atkurti neįmanoma, nebent iš to meto kurio nors klausytojo atsiminimų. Mažai duomenų ir apie pamokslininko išvaizdą, nes tėra likę tik du portretai, kurie išspausdinti „Atsiminimuose“. Nelikę žinių apie pamokslininko laikyseną, gestikuliaciją, veido išraišką, balso toną ir kalbos raiškumą – tai būtų įdomu, kadangi oratoriaus laikysena jam suteikė daug populiarumo tarp klausytojų. Tačiau, matyt, publikacijos rengėjai nepavyko rasti tokio turinio atsiminimų apie vyskupą A. S. Krasinskį. O gal tie reikalavimai išeina už publikacijos ribų? Gal jie ateityje bus paskelbti kitose publikacijose apie vyskupą?