„Istorija“. Mokslo darbai. 93 tomas
Jonas Mardosa. Tradicinė meninė baltarusių kultūra
Spausdinti

Традыцыйная мастацкая культура беларусаў. У 6 тамах; Аўтар ідэі і агулнае рэдагаванне Т. Б. Варфаламеевай. Мiнск: «Вышейшая школа». 2001–2013.

Tyrinėjantys Rytų Lietuvos etnologines problemas bei besidomintys liaudies kultūra mokslininkai dažnai palyginamosios medžiagos ieško baltarusių etnologų ir folklorininkų darbuose. Ir neatsitiktinai, nes tiesiogiai apie Lietuvą rašė ir nemažai vertingos medžiagos paliko praeities baltarusių mokslininkai, pradedant XIX a. pabaigoje E. Romanovo, P. Šeino, M. Fedorovskio, V. Dobrovolskio, N. Nikiforovskio ir kitų atliktais dvasinės kultūros tyrimais. Sovietmečiu jau lietuvių etnologai etnografinė medžiaga buvo renkama Baltarusijoje (ši veikla tęsiama ir iki mūsų dienų). Tyrimai apėmė vakarinę jos dalį, o duomenys panaudoti J. Laniauskaitės, R. Merkienės, A. Vyšniauskaitės monografijose, turime išleistas keletą knygų apie lietuviškas salas Baltarusijoje, o Gervėčių apylinkių žmonių gyvenimas nagrinėjamas ir LEU studentų istorikų bakalauro ir magistro darbuose. Disertacijos pagrindu taip pat parengta jauno baltarusių etnologo J. Vnukovičiaus knyga apie Baltarusijos lietuvius [5], kurioje be etninės raidos panoramos atskleidžiama nemažai tradicinės lietuvių kultūros šiame krašte niuansų. Tad baltarusių ir lietuvių liaudies kultūros tradicijos turi nemažai sąsajų, o kaimynų mokslo darbai yra įdomūs abiejų šalių mokslininkams.

Tačiau sovietmečiu Baltarusijoje, kaip ir Lietuvoje, mokslininkai buvo orientuojami tirti materialią kultūrą, o daugelis, ypač religijai artimų, temų buvo ignoruojamos, ypač žodinė liaudies kūryba neretai būdavo „nurašoma“ kaip neatitinkanti „socialistinio kultūros modelio“ atgyvena. Todėl XX a. pabaigoje, kaip ir visoje posovietinėje erdvėje, baltarusių etnologai ir folklorininkai ėmėsi aktyviai pildyti atsivėrusias spragas: atsirado reikšmingų materialios kultūros, folkloro tyrimų, enciklopedinių darbų, kuriuos galima rasti Lietuvos bibliotekose. Šiuo tekstu noriu pristatyti keliolika metų trukusį mokslininkų kolektyvo darbą „Tradicinė meninė baltarusių kultūra“, kuriame skelbiama per paskutinius du XX a. dešimtmečius ir beveik iki mūsų dienų užfiksuotas, baltarusių liaudies kultūroje išlikusias tradicines formas.

Galima drąsiai teigti, kad „Tradicinė meninė baltarusių kultūra“ yra Baltarusijos mokslo rėmus perauganti šešių tomų serija. Tik pirmą ir antrą, skirtus Mogiliovo Padnieprei ir Vitebsko Padniestrei, tomus sudaro po vieną knygą, kiti keturi tomai sudaryti iš dviejų dalių, todėl serija iš viso apima dešimt didelės apimties knygų. Serijos mokslinis vadovas yra žinoma baltarusių folklorininkė, etnomuzikologė Tamara Varfalamejeva. Leidinio sandara konstruojama regioniniu principu. Baltarusija skirstoma į šešis istorinius etnografinius regionus: Padnieprę, Paežerę, Panemunę, Rytų Polesę, Vakarų Polesę, centrinę Baltarusiją (Поднепровье, Поозерье, Понемонье, Восточное и Западное Полесье, Центральная Беларусь) [8]. Tiesa, tomų pavadinimai ne visiškai atitinka regionų pavadinimus. Galbūt tai diktavo esamos medžiagos geografinės ypatybės ar kitos priežastys, o tomų pavadinimai orientuoti į administracinius pavadinimus. Antai pirmasis tomas pavadintas „Mogiliovo Padnieprės tradicinė kultūra“, Panemunė tapo „Gardino Panemune“. Pagrindiniu serijos uždaviniu tapęs „kompleksinis regioninių turtų ir visų rūšių tradicinės meninės kultūros autentiškų formų parodymas“ [6] į liaudies kultūrą žvelgiant ne kaip į archyvinį šaltinį, bet kaip gyvą dabarties meninę tradiciją. Kiekvienas serijos tomas pradedamas įžanga su plačiu regiono geografines, istorines ir etnokultūrines ypatybes pristatančiu skyriumi. Kartu per materialines bei dvasinės kultūros ypatybes, pvz., gyvenamo būsto tipus, kalbos ypatybes ir kt., išryškinamas kiekvieno etnokultūrinio regiono kultūros savitumas (autorius V. Citou).

Regioninis medžiagos dėstymas būdingas ir papročių tyrimams XXI a. pradžioje Lietuvoje. Toks diskursas turi privalumų, nes, kaip parodo tyrimai, nors baltarusių (kaip ir lietuvių) tradicinė kultūra išlaiko esminius giluminius vienovės bruožus, taip pat pasižymi ir lokaliais savitumais. Kita vertus, kartais nepakanka medžiagos regioniniams skirtumams išryškinti, ir, kadangi dauguma temų kartojasi kiekviename tome, tekste atsiranda panašumų ir pasikartojimų. Tomų turinys nėra visiškai tapatus, todėl dalis temų neparodo Baltarusijos visumos vaizdo. Nepaisant to, kiekvieną tomą galima skaityti kaip atskirą ir susidaryti išsamų regiono tradicinės liaudies kultūros vaizdą. Todėl, žvelgdamas į visus tomus, manyčiau, kad regioninis tyrimo principas, pasiteisina. Toks medžiagos dėstymas yra naudingas lietuvių mokslininkams, nes jo galima sekti baltarusių liaudies kultūros paraleles su lietuviška medžiaga, pvz., šiuo požiūriu ypač vertingos dvi Gardino Panemunei skirtos knygos.

Gana įdomi autorių pozicija į regionų kultūrą žvelgti ne tik tyrinėtojo akimis, kitaip tariant remiantis išoriniais kriterijais (antropologai tai įvardija etic terminu), bet ir iš vidaus – tos kultūros skleidėjų akimis per jų mąstyseną, kasdienį elgesį (emic) [1]. Todėl kiekviename skyriuje randame autentiškų ištraukų iš medžiagos pateikėjų naratyvų. Ypač kalendorinės tradicijos gausiai pateikiamos memoratų pavidalu, t. y. per apeigų, papročių liudininkų pasakojimus, kurie skelbiami iš esmės neadaptuotais autentiškais įvairių žanrų kūrinių tekstais. Skyriuose, kurie atskleidžia gyvenimo ciklo apeigų panoramą, į mokslinį tekstą organiškai įterpiama tų papročių skleidėjų kalba. Tokiais tekstais ypač pasižymi skyriai „Tradicinė apranga“, „Tradicinė liaudies tekstilė“. Kituose, pvz., „Šokių folkloras“, „Neapeiginis folkloras“, „Instrumentinė muzika“, siekiama užfiksuoti ir išsaugoti liaudies terminiją, dėl to tekstas papildomas atlikėjų, klausytojų arba žiūrovų charakteristikomis, o panaudoti vaizdingi posakiai, patarlės ir priežodžiai papildo autorinius tekstus.

Kalendorines (V. Basko, Т. Kucharonak, Т. Valodzina, A. Bohaneva) ir šeimos apeigas bei papročius (T. Varfalamejeva) nagrinėjantys skyriai platūs ir atitinka tų apeigų ir papročių svorį autentiškame šiuolaikinio kaimo gyvenime. Man, kaip tyrinėjančiam kalendorinių švenčių papročius, pasirodė vertingas tas teksto bruožas, kad į kalendorinių metų esmę žvelgiama per stačiatikių ir katalikų tradicijas. Tuo atveju, kai žvelgiama į įvairių reiškinių ištakas, pasitelkiamas mitologinis diskursas. Įdomus pastebėjimas, kad konservatyviausias yra laidotuvių ritualas, o ryškiausias polinkis į inovacijas atsiskleidžia vestuvėse.

Visos šventės aprašomos su jose skambančių muzikinių kūrinių melodijomis. Manau, kad tekstai turi ir praktinę vertę, nes iššifruotos natos naudingos atlikėjams, kurie įtraukia apeiginį giedojimą į savo repertuarą. Tokią pat vertę turi ir baltarusių šokių tyrinėjimai (M. Kozenka). Autorius pateikia verbalinius šokių aprašus, panaudoja vizualizaciją – grafines choreografijos raštų ir jos leksikos iliustracijas, tekstus papildo šokių muzika. Prie šių skyrių reikėtų prijungti ir liaudies drabužius bei tekstilę apimančius tyrimus, kurie perauga mokslinio diskurso rėmus ir taip pat vertingi taikomuoju požiūriu. Apskritai visi tomai pasižymi puikiomis, tiesiogiai tekstą papildančiomis iliustracijomis. Derėtų pridurti, kad ir nuotraukose pateikiami autentiški įvairios medžiagos davėjų portretai nuo paprastų gyvenimiškų realijų neleidžia nukrypti į rimtą mokslinę analizę.

Išskirtinę vietą knygose užima „Liaudies prozos“ skyriai (legendos, sakmės, pasakojimai ir pan.). Juose pateiktos visus žanrus apimančios teorinės įžvalgos, kurios suteikia galimybę autoriams pagrįsti prozos klasifikacijos sistemą. Nors knygose skelbiami aprašai neretai daryti jau XXI a. pradžioje, kai liaudies prozos kūriniai nyko ir mažėjo nagrinėjamos liaudies prozos įvairovė, tačiau pateikiami tekstai rodo per sovietmetį išsaugotus liaudies kultūros klodus. Meninės tradicinės kultūros vaizdą papildo skyriai „Neapeiginės dainos (T. Varfalamejeva), „Instrumentinė muzika“, „Liaudies žaidimai“ (M. Kozenka). Kiekvienas iš jų pasižymi originalios medžiagos gausa ir regionų kultūros įvairovės vaizdais. Tenka konstatuoti, kad šios tradicinės kultūros kaimynų būvis liudija apie dvejopą situaciją. Viena vertus, fiksuojamas atskirų jos formų gyvavimas šiuolaikiniame kaime, šventinėje ir kasdienėje veikloje. Tačiau daugiausia tradicinę kultūrą atspindinčios medžiagos randama tik vyresnės kartos žmonių atmintyje, tad rengdami šią seriją, autoriai pirmiausia užrašė nykstančius tradicinės kultūros reliktus ir išsaugojo juos nuo praradimo. Todėl gal pernelyg optimistinė autorių gaida, jog tradicinė kultūra baltarusių kaime dar gyvybinga, ir tai leidžia kalbėti apie pozityvias jos perspektyvas ateityje [7].

Ypač svarbūs ir vertingi lietuvių liaudies kultūros tyrinėtojams yra „Liaudies kostiumo“ (M. Romaniuk (Padnieprė), N. Bobrovič (Paežerė), М. Vinnikova (Bresto Polesė), I. Smirnova (Panemunė, Centrinė Baltarusija, Gomelio Polesė ir Padnieprė) ir „Tradicinė liaudies tekstilė“ (V. Labacheuskaja) skyriai. Juose galime rasti nemažai paralelių ir analogų su Rytų Lietuvos drabužiais ir tekstile. Tiesa, nagrinėti liaudies drabužius autoriams nebuvo lengva, nes išeiginį liaudies kostiumą Baltarusijoje (kaip ir Lietuvoje) daugiau kaip prieš šimtą metų išstūmė bendraeuropinės šiuolaikinės aprangos formos. Galima manyti, kad anksčiausiai šie procesai paveikė Paežerės regioną, ir autentiškų artefaktų mažuma vertė jo liaudies drabužius pristatyti meninių rekonstrukcijų pavidalu. Svarbu, kad tekstą papildydami piešiniais ir schemomis, autoriai sėkmingai atskleidžia menines ir technologines liaudies audinių ir siuvinėjimų charakteristikas, išryškina lokalius rankšluosčių ir juostų bruožus. Folkloriniu požiūriu vertingas bandymas į liaudies drabužius žvelgti ne kaip į muziejinę vertybę, bet liaudišką aprangą sieti su drabužių panauda ritualiniame kaimo gyvenime.

Nors kiekviena serijos knyga išlaiko esmines struktūros tendencijas, tačiau pastebima, kad pirmų dviejų tomų tematika siauresnė. Pradėjus leisti seriją, medžiagos rinkimas nenutrūko, todėl atsirado galimybė gausinti bei tobulinti tekstą. Nuo trečio tomo, tekstą papildžius naujais skyreliais, kiekvieno apimtis išaugo iki dviejų knygų. Trečias tomas skirtas Gardino Panemunei. Į regiono liaudies kalendoriaus tyrimus įtraukiama ir Lietuvos kaime praeityje buvusi gana populiari laisvalaikio leidimo forma – vakarojimai (I. Smirnova) ir skyriaus medžiagoje skyriuje randame nemažai paralelių su dzūkų vakarojimais. Liaudies kultūros panorama nuo ketvirto tomo skyriaus „Liaudies proza“ papildyta poskyriu „Liaudies biblija“. Atsiranda skyrius „Mažosios folkloro formos“ (T. Valodzina), kuriame analizuojami užkalbėjimai. Kaip matyti iš knygų, užkalbėjimai labiausiai paplitę buvo Gomelio Polesėje ir Padnieprėje, dėl to ši tradicinės liaudies kultūros sfera šiems regionams skirtose knygose plačiai pristatoma. Kita vertus, negalime susidaryti mums artimos Panemunės užkalbėjimų vaizdo. Dviejuose paskutiniuose tomuose yra skyrius „Sapnai“ (T. Valodzina). Tai vėl įdomi savitos, folkloro sampratą praplečiančios medžiagos analizė. Nors sapnai pirmiausia išreiškia individualius žmonių potyrius, tai įdomus ir vertingas šaltinis, leidžiantis rekonstruoti žmonių įsivaizdavimą apie galimybes komunikuoti su anapusiu pasauliu. Reikia paminėti, kad šią savitą folkloro sritį (kaip ir užkalbėjimus) tyrinėja ir lietuvių tautosakininkai [2; 3; 4], todėl baltarusių medžiaga vėlgi prasminga palyginamuoju aspektu.

Turint prieš akis dešimt didelės apimties knygų, nederėtų kalbėti apie smulkesnius trūkumus ar abejonių sukėlusias vietas. Palieku tai konkrečias temas gvildenantiems mokslininkams. Tačiau negaliu praleisti to fakto, kad tik „Vitebsko Padvinės“ tome yra puodininkystei skirtas skyrius. Ši, iki mūsų dienų išlikusi, liaudies kūrybos ir amatų sritis galėjo būti nagrinėjama visuose tomuose. Kaip minėjau, tai ne vienintelė tema. Galbūt taip atsitiko dėl pradiniame darbo etape suburto pernelyg mažo specialistų skaičiaus, todėl apsiribota siauresne tematika. Žinant, kad mokslininkai ne visada pajėgūs dėl finansų ir kitų aplinkybių paveikti įvairius knygų leidybos aspektus, tenka manyti, kad dėl leidėjų požiūrio tomai paskelbti be santraukų anglų ar rusų kalbomis. Šiuolaikinės mokslinių darbų leidybos neatitinkantis ir knygų pabaigoje įdėtas jų turinys – nepatogu skaitytojui, o jeigu bus sukurtas elektroninis knygos variantas, atsiras dar didesnių keblumų vartotojui. Nepaisant to, apibendrinant galima pasakyti, kad serija pirmiausia baltarusių skaitytojui leidžia susidaryti panoraminį tautos tradicinės kultūros įvairovės vaizdą. Knygos yra reikšmingas indėlis į rytų slavų liaudies kultūros tyrinėjimus, o dėl ilgalaikio bendro istorinio likimo ir etnokultūrinės sąveikos knygos įdomios bei vertingos ir lietuvių mokslininkams. Tiesa, kol kas visos serijos „Тradicinė baltarusių liaudies kultūra“ knygų neteko rasti svarbiausiose Vilniaus bibliotekose. Belieka apgailestauti, kad neturime panašaus pobūdžio leidinio, nors praeityje tokių sumanymų ir net bandymų būta.

Šaltiniai ir literatūra

  1. ČIUBRINSKAS, V. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos. Mokomoji knyga. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, p. 210.
  2. IVANAUSKAITĖ, V. Žemaičių sapnai: tekstų folkloriškumas ir kontekstų reikšmė. Tautosakos darbai [t.] XXXIV, 2007, p. 79–96.
  3. VIŠINSKAITĖ, A. Individualumas ir tradicija pasakojimuose apie sapnus. Tautosakos darbai, [t.] XXXI, 2006, p. 183–189.
  4. VIŠINSKAITĖ, A. Sapnų aiškinimai: teksto formų lyginimas. Tautosakos darbai, [t.] XXIX, 2005, p. 119–124.
  5. ВНУКОВИIЧ, Ю. I. Лiтоўцы Беларусi. Этналагiчнае даследованне. Мiнск, «Беларуская навука», 2010. 168 c.
  6. Магілёўскае Падняпроўе. Традыцыйная мастацкая культура беларусаў. Т. 1. / Т. Б. Варфаламеева, В. І. Басько, М. А. Козенка і інш /. Мінск: «Беларуская навука», 2001, c. 5.
  7. Традыцыйная мастацкая культура беларусаў. У 6 т. Т. 2. Віцебскае Падзвінне / складальнік Т. Б. Варфаламеева. Мінск: Беларуская навука, 2004, c. 6.
  8. ЦIТОЎ, В. С. Этнаграфічная спадчына: Беларусь. Традыцыйна-бытавая культура. Мінск: Беларусь, 1997, c. 205.