„Istorija“. Mokslo darbai. 66 tomas
Rimvydas LAUŽIKAS. Meam vide umbram, tuam videbia vitam
Spausdinti

Klimka, Libertas. Saulės laikrodžiai Lietuvoje. Vilnius: Versus aureus, 2007, 102 p.

 

Buvau gal penkerių. Tądien Šiauliuose stovėdamas prie pietinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios sienos pirmą kartą supratau, kad „vis dėlto ji sukasi...“. Net ir dabar neatsimenu nei šios bažnyčios vidaus, nei altorių, nei skliautų. Tačiau žinau, kad ant pietinės sienos yra geležinis strypas (tada dar nežinojau, kad jis vadinamas gnomonu), romėniški skaitmenys (tada dar nežinojau, kodėl raides vadiname skaičiais) ir svarbiausia – šešėlis, kiekvieną saulėtą dieną sėkmingai įveikiantis trumpesnį ar ilgesnį savo kelią. Vėliau jų buvo ne vienas: romėniška Akvinikumo hemisfera, astronomiškai tikslus Florencijos observatorijoje, liaudiškai paprastas ant Tomaro Šv. Jono bažnyčios... Tačiau pirmasis ir įspūdingiausias tebėra Šiauliuose.

Dar buvo ne viena knyga apie laiko matavimą, Saulės, vandens, ugnies, mechaninius laikrodžius; rusų, anglų, lenkų kalbomis; leistos XIX, XX, XXI a. Skaitydamas jas visada norėjau, kad kas nors kada nors parašytų ką nors panašaus lietuviškai. Ir kad tai nebūtų straipsnis laikraštyje, kurį išmetame po savaitės, ar žurnale, kuris pradingta po metų. Žinoma, šiuolaikinis žmogus visada pasiūlys paieškoti internete. Taip, yra gerų tinklapių apie Saulės laikrodžius (http://www.sundials.co.uk/; http://sundials.gnomonica.com/; http://www.infraroth.de/cgi-bin/slinks.pl; http://www.mysundial.ca/tsp/tsp.html); net Saulės laikrodžius vaikams (http://www.liverpoolmuseums.org.uk/nof/sun/), tačiau lietuviška informacija šiuo klausimu net ir internete labai skurdi.

 

 

Taigi, dabar jau turime profesoriaus Liberto Klimkos knygą „Saulės laikrodžiai Lietuvoje“. Knygos pavadinimas neatitinka turinio. Tačiau tai yra gerai, nes turinys platesnis. Skaitytojas čia ras žinių ne tik apie Saulės laikrodžius Lietuvoje (4–6 skyriai), bet ir apskritai apie laiko matavimą ir skaičiavimą (tai ne tas pats!!!), apie Saulės laikrodžių istoriją, apie gnomoniką kaip mokslą Vilniaus universitete (plačiame gamtos ir tiksliųjų mokslų kontekste) ir net „gerosios praktikos gidą“ – „Kaip pačiam pasigaminti Saulės laikrodį“. Knygos tekstas labai informatyvus ir kartu parašytas lengva, bet kuriam skaitytojui suprantama kalba.

Manau, kad ši knyga yra ne tik įdomus informacijos šaltinis. Jis svarbi keliais bruožais, apie kuriuos norėčiau parašyti plačiau. XX a. antrojoje pusėje tapo ypač ryškūs skirtingų mokslų ribų nykimo procesai. Kiekvieno mokslo aktualizacijos per atskirumą nuo kitų mokslų procesus keičia bendradarbiavimas. Jei vos šimtmečiu anksčiau svarbiausias mokslininkų uždavinys buvo teoretizuotis, akcentuoti savo metodologijos, metodų ir terminijos atskirumą, nubrėžti aiškias savo mokslo ribas, kurti tik savo mokslui būdingą terminiją, tai paskutiniaisiais dešimtmečiais vis labiau stiprėja tarpdalykiniai ryšiai. Populiarėja skirtingų mokslų tyrimų rezultatų, terminijos, net metodologijų ir metodų taikymas kituose moksluose. Kartu plėtojamos taikomosios įvairių mokslų tendencijos, ryškesnės gamtos ir mažiau ryškios humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Jei dar prieš penkiasdešimt metų mokslų egzistavimo prasmė buvo grindžiama paties mokslo kaip akademinės disciplinos egzistavimo faktu, o mokslininkas buvo suvokiamas kaip reikšmingą darbą atliekantis atsiskyrėlis, kurio veiklos rezultatai nebūtinai turi būti suprantami visuomenei, tai paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais ir XXI a. to nebeužtenka. Viešumo ir skaidrumo,kaip pamatinių vertybių pripažinimas skatina mokslo atvirumą, pritaikomumą, auga visuomenės poreikiai suvokti, kontroliuoti ir taikyti gyvenime iš biudžeto finansuojamų mokslo tyrimų apčiuopiamą naudą. Ir profesoriaus L. Klimkos biografija, ir jo kūriniai yra gražus tarpdalykinio ir taikomojo požiūrių į mokslą pavyzdys bei puikus įrodymas apie tokių požiūrių perspektyvas. Knyga „Saulės laikrodžiai Lietuvoje“ tik dar vienas liudijimas. Todėl man bene įdomiausias skyrius buvo apie gnomoniką – taikomąją astronomijos ir matematikos dalį, dėstytą Vilniaus universitete nuo pat jo įkūrimo 1579 m. Iš tikro, kai pagalvoji, kiek daug taikomųjų, gyvenimiškų aspektų gali turėti įvairūs teoriniai mokslai? Ir kiek jų mažai likę šiuolaikinėse mokyklų programose? Nejau XVI a. jėzuitai buvo išmintingesni už mus, XXI a. žmones? Vien ko vertas L. Klimkos aprašytas (p. 43–44) eksperimentas, kurio metu profesorius Tomas Žebrauskas 1756 m. nustatinėjo Vilniaus geografinę platumą. Pakartokim tai mokykloje, per fizikos pamokas ir VU Fizikos fakultete vieneto nesiekiantys svertiniai konkursai išaugs iki 2–3. Medžiagos savo pamokoms, ekskursijoms knygoje  ras ir istorikai. Kiek yra žinančių apie Saulės laikrodžius Troškūnuose, Panevėžyje (Šv. Petro ir Povilo bažnyčia)?. O kurią dalį istorijos programos užima kultūros, mokslo istorija? O paskui – kas trukdo bendradarbiauti istorijos ir fizikos mokytojams? Ar tarpdalykinis programų integravimas ir taikomųjų įvairių teorijų aspektų išryškinimas negali būti išeitis iš vis augančių mokyklinių krūvių? Tema apie Saulės laikrodžius galėtų tapti nedideliu, bet svarbiu ir nesudėtingu žingsneliu šia kryptimi.

Knygoje gausu iliustracijų. (iš 102 puslapių tik bene 6 yra neiliustruoti). Iliustracijos geros kokybės, informatyvios. Tai nėra tik „gražūs paveikslėliai“, jos pateikia daug informacijos, papildančios knygos tekstą, pasiūlo idėjų kiekvienam, kuris kada nors pats mėgins kurti (ne daryti ir ne gaminti) Saulės laikrodį.

Džiugina ne tik knygos turinys. Malonus formatas, gražus dizainas, puiki, paprasta (bet ne prasta) kalba, stilius. Todėl labai smagu matyti šią knygą. O visa kitą – smulkmenos. Man atrodytų, kad šalia I. Prigožino (Ilya Prigogine) verta paminėti ir F. Kaprą (Fritjof Capra); minint H. Minkovskį (Hermann Minkowski) – dar kartą priminti ir jo lietuvišką kilmę Beje, visi žinom, kad ne Proksima yra artimiausia Žemei žvaigždė. Saulė, apšviečianti Šiaulių katedros pietinę sieną, yra kur kas arčiau...

 



* Lot. „Žiūrėk į mano šešėlį, matysi savo gyvenimą“, įrašas senoviniame Saulės laikrodyje.