„Istorija“. Mokslo darbai. 94 tomas
Andrzej Ważny. Prokuratūros modelio formavimasis Lenkijoje
Spausdinti

Teisingumo institutas, Krašto teisėsaugos ir prokuratūros mokykla,
04-283 Warszawa, ul. Sztabowa 5, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. straipsnyje analizuojama Lenkijos prokuratūros institucijos istorinė raida nuo viduramžių iki šių dienų. Remiantis istoriografija ir pirminiais šaltiniais chronologiškai nagrinėjamas prokuratūros modelio funkcionavimas. Aptariamos prokuroro kompetencijos.

Esminiai žodžiai: Lenkija, prokuratūra, prokuroras, struktūrinis modelis.

Abstract. The article analyses the historical development of the public prosecutor’s office in Poland from the Middle Ages to this day. Based on historiography and primary sources, it provides a chronological analysis of the institutional model of the public prosecutor’s office and discusses the competences of the public prosecutor.

Key words: Poland, public prosecutor’s office, public prosecutor, system model.

Įvadas

Prokuratūros institucijos, taip kaip ji yra suprantama dabar, genezė siekia antikos laikus (piliečių skundas, vadinamasis grafé, Graikijoje, arba actio popularis Romoje), kai vox populi, kuriuo pripažįstama viešo skundo teisė kiekvienam teises turinčiam piliečiui ar asmeniui, atstovaujančiam tam tikrą visuomenės grupę, sudarė galimybę ginti pažeistą visuomenės interesą pateikiant kaltinimą [93, 15].

Straipsnyje nagrinėjama Lenkijos prokuratūros modelio formavimosi problema amžių slenkant amžiams. Susitelkta ties prokuratūros organų vietos teisinėje sistemoje analize ir prokuroro vaidmens, taikant teisines normas, tyrimu. Lenkijos prokuratūros modelio tema iki šiol istoriografijoje nebuvo dažnai aptarinėjama. Tiesa, nagrinėtas šios institucijos funkcionavimas, tačiau istoriniu aspektu analizuoti tik atskiri fragmentai [109; 76; 37; 54]. Straipsnyje remiantis istoriografija ir pirminiais šaltiniais supažindinama su prokuratūros veiksmų profiliavimo principais, šios institucijos vieta valstybinių organų sistemoje, aptariamos prokuroro teisės ir pareigos, tarp jų ir procesinės, taip pat vaidmuo nagrinėjant bylą teisme, glaustai pristatomi teisingumo ministro ir generalinio prokuroro funkcijų teisinio reguliavimo aspektai. Pagrindinis tyrimo metodas – atskirų įstatymais pagrįstų normų lyginimas remiantis doktrinos nuostatomis, teismų sprendimais ir taikymo praktika.

1. Prokuratūros genezė

Prokuratūros institucijos ištakos Lenkijoje siekia XIII a., kai kunigaikštis Henrikas IV Dorasis (1257–1290) siekdamas patraukti baudžiamojon atsakomybėn plėšikus ir vagiliaujančius riterius Silezijoje įkūrė konsulo pareigybę [40, 8 ir kt.]. Luominės monarchijos laikotarpiu nusikaltėlių prieš viešąjį interesą baudžiamasis persekiojimas, nepaisant luominės kaltinamojo priklausomybės, buvo pavestas budeliui (lot. maleficorum iudices) [34, 119 ir kt.], drauge vykdžiusiam policininko, prokuroro ir teisėjo funkcijas. Iš pradžių pareigą sugauti nusikaltėlį turėjo bendruomenė, kuri remdamasi vadinamąja pėdsako institucija, funkcionavusia iki XIV a. pradžios, persekiojo nusikaltėlį savo bendruomenės teritorijoje. XII–XIII amžiais baudžiamasis persekiojimas buvo kašteliono, monarcho skiriamo pareigūno, kompetencija. Jam priklausė nusikaltimo išaiškinimas, nusikaltėlio nuteisimas ir egzekucijos vykdymas[106, 203; 34, 262–271].

Nuo XIV a. vis didesnę svarbą pradėjo įgyti instigatorių (lot. instigator) teismai [48, 22 ir kt.]. Instigatorius tyrė nusikaltimus prieš valstybę, o atlikęs tyrimą teisme tapdavo kaltintoju. Nuosprendžio priėmimas priklausė tam tikros rūšies teismui – žemės, pilies ir pakamario. Svarbesnės bylos buvo nagrinėjamos bendruomenės (vėliau – seimo) ar karaliaus teisme. Iš pradžių instigatorius tyrė viešuosius nusikaltimus: valdovo didybės įžeidimus, bruzdėjimų inicijavimą, seimų nutraukimą, užsienio titulų ir pareigybių priėmimo atvejus bei nusikaltimus prieš iždą, ypač mokesčių nesumokėjimą. Bėgant laikui šio pareigūno pagrindinė funkcija tapo kaltinamojo akto pateikimas teismui tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose (nuo 1784 m. pilies instigatoriaus kompetencijai priklausė nužudymų tyrimas) [75, 35 ir kt.]. Pagal 1588 m. Seimo Konstituciją tiriant nusikaltimus prieš valdovą (lot. crimen laesae maiestatis) šalia instigatoriaus įsteigta kaltinimą teisme palaikančio skundėjo (lot. delator) pareigybė. Jeigu skundėjas kaltės neįrodydavo, tuomet pats buvo nubaudžiamas kaltinamajam grėsusia bausme. Griežta bausmė skundėjui grėsė ir nusišalinimo nuo kaltinimo atveju.

Terminas „prokuroras“ dabartine prasme pirmąkart Lenkijoje pavartotas 1791 m. Seimo Konstitucijos straipsnyje apie miesto magistrato teismus. Ši pareigybė buvo įsteigta kiekviename miesto teisme – „fiskalinis prokuroras“, kurio kompetencijai pavesta jurisdikcijos saugumas ir „policijos prokuroras“, kuriam suteikti įgaliojimai pareikšti kaltinimus magistrato vardu ir jam reikalaujant [1, 305; 74, 35]. Čia aptariamos temos kontekste esminiais laikytini pokyčiai, įvesti Didžiojo Seimo Gegužės 3-iosios Konstitucijoje. Joje atsispindi tokie dabartiniai principai, kaip nekaltumo prezumpcija ar nuostata, kad niekas negali būti pripažintas kaltu ir nubaustas, jeigu nėra įstatymo (lot. nullum crimen, nulla poena sine lege). Antrasis ir trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimai (1793 ir 1795) sužlugdė tolesnės pertvarkos planus.

Luominė justicija iš esmės išnyko tik įkūrus Varšuvos kunigaikštystę (1807 m.). Teisėjas pradėtas skirti iki gyvos galvos ir tapo nepriklausomas. Buvo įsteigti paprastosios policijos teismai prasižengimams nagrinėti ir pataisos policijos teismai, nagrinėję prasižengimus, už kuriuos grėsė laisvės atėmimas iki 2 metų bei baudžiamojo teisingumo teismai nusikaltimams tirti ir paprastosios bei pataisos policijos teismų apeliacijoms nagrinėti. Baudžiamųjų bylų tyrimai iš esmės rėmėsi 1808 metų Prancūzijos baudžiamojo proceso kodeksu, kuris panaikino inkviziciją ir įteisino naują modelį, vadinamąjį mišrųjį procesą [101; 49, 625–626; 68, 15]. Pastarajam būdingi du etapai: įvadinis procesas (parengiamasis) ir pagrindinis procesas (teisminis tyrimas). Parengiamieji veiksmai didele dalimi buvo dar inkvizicinio pobūdžio, juos vykdė tiek prokuroras, kuris pagal pareigas pradėdavo procedūrą, tiek ir teisėjas tyrėjas, vykdęs tardymą [64, 349–350]. Parengiamoji procedūra apėmė tiek tyrimo etapą (lot. instruction), tiek tardymo (lot. information). Iš parengiamosios procedūros išskirtas tardymas sietinas su ankstesne inkvizicijos institucija, o jo tikslas buvo išaiškinti kaltininką ir nustatyti, ar nusikaltimas tikrai įvykdytas [36, 106 ir kt.]. Tardymas, paprastai būtinas sunkių nusikaltimų atvejais, turėjo tikslą visapusiškai išaiškinti bylos aplinkybes ir pateikti įrodymus teismui. Prokuroro pareiga buvo prižiūrėti tardytojo veiksmus, o pastarajam baigus tyrimą surašydavo kaltinamąjį aktą ir teikdavo teismui. Parengiamasis tyrimas iš esmės buvo pavaldus prokurorui [36, 110]. Prokuroro perskaitytas kaltinamasis aktas sietas su jurisdikcinio (lot. jugement) etapo pradžia. Nagrinėdamas baudžiamąja bylą, teismas privalėjo remtis šiais principais: objektyvios tiesos, informacijos surinkimo ir pateikimo, rungimosi, betarpiškumo, laisvo įrodymų įvertinimo, teisės į gynybą, visų neaiškumų ir netikslumų aiškinimo kaltininko naudai (lot. in dubio pro reo) bei jo padėties nepabloginimo (lot. non reformationis in peius) [64, 325]. Šią baudžiamojo proceso teisę Prancūzijoje naujasis kodeksas pakeitė tiktai 1957 m., iš esmės perdėm nenutoldamas nuo savo pirminio šaltinio [70, 157]. Atkreiptinas dėmesys, kad toks modelis įsigaliojo visose Europos valstybėse, taip pat valstybėse, kurios XVIII a. pab. pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką (Rusijoje 1864 m., Austrijoje 1873 m. ir Vokietijoje 1877 m.). Laikui bėgant pastarasis modelis Europos valstybėse, neišskiriant ir Lenkijos, tapo pagrindu naujųjų laikų teisės aktams.

2. Prokuratūra tarpukario laikotarpiu

Po I pasaulinio karo prokuratūros struktūra buvo veikiama buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes pasidalijusiose valstybėse galiojusių teisės normų – tai lėmė skirtumus atskiruose regionuose. Situaciją iš esmės pakeitė tiktai 1921 m. Konstitucija [2] ir 1928 m. priimtas Teismų įstatymas [5], pagal kuriuos prokuratūra organizaciniu ir struktūriniu požiūriu buvo susieta su teismais ir tapo pavaldi teisingumo ministrui, kuris kartu buvo ir generalinis prokuroras. Teisėkūros darbai taip pat vyko Kodifikacinės komisijos [82, 122] veiklos kontekste. Pastaroji komisija pirmajame 1924 m. viešai paskelbtame projekte [81, 121–125] įtraukė nuostatas dėl kaltintojų: viešojo, privataus ir pagalbinio. Prokuroras, kaip viešasis kaltintojas, turėjo teikti ir palaikyti kaltinimą bylose apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ex officio (t. y. pagal pareigas, kompetenciją). Pastarasis projektas buvo tobulinamas ir, ne vieną punktą pakoregavus, 1926 m. buvo pateikta nauja jo versija [80, 126]. Pakoreguotame projekte buvo numatyta privataus kaltintojo ir kaltinamojo susitaikymo galimybė. Įrašytas punktas, leidžiantis prokurorui perimti privatų kaltinimą atsižvelgiant į viešąjį interesą (prokurorui atšaukus kaltinimą, tokia byla įgaudavo pirminį, t. y. privataus kaltinimo pobūdį). Trečiuoju skaitymu priimtame projekte modifikuota taip pat pagalbinio kaltintojo (oskarżyciel posiłkowy) [86] dalyvavimo tvarka, užkertant kelią eventualiam bylinėjimuisi. O dėl viešojo kaltintojo įgaliojimų, buvo pripažinta, kad teisminio nagrinėjimo metu atsiimtas kaltinimas niekaip neįpareigoja teismo [83, 129].

1928 m. priimtame Baudžiamajame kodekse buvo paliktos visos trys anksčiau minėtos kaltintojų institucijos [3]. Atkreiptinas dėmesys, kad tolesni tiek proceso, tiek konstitucinių nuostatų pakitimai vedė link prokuroro pozicijų stiprinimo ir akivaizdaus jo pozicijos pervertinimo, o pati prokuratūra buvo sukurta remiantis prancūzų sistemos nuostatomis [49, 627].

Pagal 1928 m. Teismų įstatyme įteisintą modelį, hierarchinė prokuratūros struktūra buvo priderinta prie hierarchinės teismų organizacijos. Prokuratūros sistemą tarpukariu sudarė: 45 apskričių teismų prokurorai su jų vadovais apskrities prokurorais (ir dar 9 apskričių teismų tarpmiestinės prokuratūros), 7 apeliacinės prokuratūros su jų vadovais apeliacijos prokurorais ir Aukščiausiojo teismo prokuratūra su jai vadovaujančiu pirmuoju Aukščiausiojo teismo prokuroru [95, 17]. Adekvačiai šiai struktūrai, prie apskričių teismų dirbo prokurorai, viceprokurorai ir prokurorų asistentai [84], prie apeliacinių teismų apeliaciniai prokurorai ir viceprokurorai, o prie Aukščiausiojo teismo – Aukščiausiojo teismo prokurorai ir viceprokurorai [79]. Lenkijos II Respublikos laikotarpiu prokuratūros funkcionavimas buvo paremtas vientisumo, centralizmo, hierarchinio pavaldumo, legalumo, substitucijos ir devoliucijos principais [59, 38–40]. Jais remiamasi iki šiol. Su prokuratūros darbu susiję straipsniai Teismų įstatyme išskirti šeštame skyriuje pavadinimu „Prokuratūros institucijos“ [102]. Teismų įstatymo straipsnio Nr. 231 išnašoje (pirminis pavadinimas „Prokuroras yra teisės saugotojas“) akcentuojami prokuratūros kaip institucijos uždaviniai ir taip pat įtvirtinamas privalomas legalumo principas. Ši nuostata papildyta apeliacinių ir apskričių prokuratūrų veiklos taisyklių punktais [8], kuriais konstatuojama, kad prokuroras yra valstybinės valdžios institucija, atsakinga už įstatymų laikymąsi ir baudžiamąjį persekiojimą. Itin iškalbingas buvo Teismų įstatymo antrasis 231-ojo straipsnio teiginys apie tai, kad prokuroras turi besąlygiškai paklusti savo vyresnybės [104]. Taigi įteisintas hierarchinio pavaldumo principas, pabrėžiant pareigą tiksliai vykdyti vyresniųjų nurodymus (str. Nr. 249) [90; 73, 299–300]. Tam tikra išimtis numatyta kitoje Teismų įstatymo straipsnio Nr. 249 dalyje, kuria suteikiama galimybė prokurorui nesilaikyti nurodymo byloje pateikiant žodines išvadas, jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, kurios iš esmės pakeitė ligtolinę bylos situaciją. Tačiau ir tokiais atvejais prokurorui buvo privalu iš anksto gauti savo tiesioginio viršininko sutikimą.

Centralizmo principą visų pirma palaikė Teismų įstatymo str. Nr. 232 teiginiai (vyriausiuoju prokuroru buvo teisingumo ministras). Vadovavimo ir priežiūros teisę Aukščiausiojo teismo prokurorų ir viceprokurorų atžvilgiu taip pat turėjo pirmasis prokuroras, o apeliacinių ir apskričių teismų prokurorai – jiems pavaldžių prokurorų, viceprokurorų ir prokurorų asistentų atžvilgiu. Teisingumo ministrui, kaip vyriausiajam prokurorui, buvo pavaldūs visų laipsnių prokurorai, tačiau tiesiogiai pavaldūs jam buvo tiktai Aukščiausiojo teismo pirmasis prokuroras ir apeliacinių teismų prokurorai. Tuo tarpu tolygumo principas buvo reglamentuotas Teismų įstatymo str. Nr. 234. Prokuratūros vadovas galėjo imtis veiklos, priklausančios jo vadovaujamos prokuratūros kompetencijai, visuose jam pavaldžios apskrities teismuose asmeniškai arba pavesti juos savo pavaldiniams [91]. Šio principo konsekvencija laikytina substitucijos (aukštesnio rango prokuroras galėjo pavesti žemesnio rango prokurorui kiekvieną darbą), taip pat devoliucijos (viršininkas turėjo teisę priimti sprendimą dėl kiekvieno jam pavaldaus prokuroro veiksmo ar jį patį nušalinti nuo veiklos) taisyklė [92]. Prokurorą iš dalies varžė ir įstatymo numatyta teisingumo ministro teisė esant reikalui perkelti jį į kitą vietą. Nors minėtieji reguliavimai rodytų savotišką prokuroro suvaržymą, tačiau taip pat reikėtų akcentuoti šiai profesijai būdingą simetriją nepriklausomos, iš konstitucinės normos kylančios, teisėjo pozicijos atžvilgiu (žr. pvz. Teismų įstatymo straipsnius Nr. 68 ir Nr. 85).

Nepaisant konstitucinio prokuratūros organų įteisinimo nebuvimo, įstatymais numatytas prokuroro pareigų apibrėžimas rodė jį turint baudžiamojo persekiojimo pareigą. Įgaliojimai kontroliuoti įstatymo vykdymą iš esmės buvo iliuzoriniai, nes prokuroras turėjo teisę dalyvauti tiktai kai kuriose civilinėse bylose, be išimtinės teisės prižiūrėti valdžios ir savivaldos struktūrų administracinių organų teisinį veikimą [76, 13–14]. Ar įstatymo yra laikomasi, prokuratūra nekontroliavo [110].

Remiantis 1928 m. kovo 19 dienos Lenkijos Respublikos Prezidento potvarkiu ir įsigaliojus Baudžiamajam kodeksui [3], prokuroro kompetencija tapo kur kas platesnė [43, 14]. Baudžiamajame kodekse buvo įteisinta iki šiol galiojanti nuostata, kad visuose teismuose prokuroras yra viešasis kaltintojas (str. Nr. 55). Tam tikras išimtis iš taisyklės numatė Baudžiamojo kodekso straipsnio Nr. 56 pirmasis paragrafas, pagal kurį remiantis atskirais įstatymais viešaisiais kaltintojais municipaliniuose teismuose buvo valstybinė policija ir kitos administracinės institucijos [96]. Ši taisyklė negaliojo, jeigu prokuroras veikė pats (Baudžiamojo kodekso str. Nr. 56, 2 §). Policija buvo įgaliota palaikyti kaltinimą, pateiktą kitų administracijos institucijų, veikdama vietoj tų institucijų arba greta jų [6].

Pagal Baudžiamojo kodekso str. Nr. 242 prokuroras buvo įpareigotas pradėti baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamų veikų, persekiojamų ex officio, apie kurias jam buvo pranešta arba kurias sužinojo kokiais nors kitais būdais. Tuomet prokuroras atlikdavo tyrimą padedamas policijos, o jeigu to reikalaudavo susiklosčiusios aplinkybės, imdavosi tyrimo pats. Prokuroras galėjo ikiteisminiam tyrimui pasitelkti kitas valstybės ar savivaldybės institucijas (Baudžiamojo kodekso str. Nr. 42, jeigu nusikaltimas įvykdytas tuo metu, kai tos institucijos buvo atsakingos už ramybės palaikymą, saugumo ar viešosios tvarkos užtikrinimą arba nusikaltimų tyrimą). Tyrimo procese prokuroras naudojosi įrodymų inicijavimo teise ir taip pat turėjo teisę dalyvauti visuose tyrimo veiksmuose (Baudžiamojo kodekso str. 266 ir 268 str. 1 §).

Prokuroras, kaip specialų pasirengimą turintis kaltintojas ir pagrindinis viešasis kaltintojas, turėjo daugybę kitų procesinių įgaliojimų, rodančių jo vaidmenį baudžiamajame procese. Prokuroras galėjo teikti ir palaikyti kaltinimą bet kurios instancijos teisme. Aukštesnėje instancijoje prokuroras palaikydavo apeliaciją ar teikdavo kasacinį skundą (išimtinais atvejais – pateikus kitam viešajam kaltintojui) [77]. Prokuroras taip pat vykdė tardymo eigos priežiūrą. Jeigu tyrimui būdavo pasitelkiama policija, pastarajai, jeigu to reikalavo aplinkybės, duodavo išsamius nurodymus raštu ar žodžiu. Vadinamojoje policijos 1935 m. instrukcijoje prokuroro vykdytos policijos priežiūros ribos buvo išsamiai apibrėžtos [33].

Patraukus baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka, prokuroras galėjo imtis kaltintojo vaidmens, jeigu to reikalavo privatus kaltintojas ar viešasis interesas (Baudžiamojo kodekso str. 69, 1 §). Tais atvejais, kai kaltinimą perimdavo prokuroras, procesas toliau vykdavo ex officio, o privatus kaltintojas turėjo teisę palaikyti kaltinimą (Baudžiamojo kodekso str. 69, 2 §). Jeigu prokuroras nusišalindavo, byla toliau buvo nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Bylose, kuriose būdavo pagalbinis kaltintojas (oskarżyciel posiłkowy), prokuroras bet kurioje bylos stadijoje galėjo imtis kaltinimo, nenušalindamas pagalbinio kaltintojo (Baudžiamojo kodekso str. 73).

Prokuroro pozicija baudžiamajame procese ypač sustiprėjo 1938 metais, Lenkijos Respublikos Prezidentui pasirašius dekretą dėl teismo proceso tobulinimo [7]. Remiantis šiuo dekretu, patobulintais ir papildytais 1928 m. Baudžiamojo kodekso straipsniais prokurorui suteikta teisė tyrimo metu vykdyti daugybę procesinių veiksmų, iki tol buvusių teismo kompetencija, jeigu bus pripažinta, kad tai yra būtina fiksuojant nusikaltimo pėdsakus ir įrodymus [42, 586]. Šiuos veiksmus buvo būtina protokoluoti ir jie turėjo teismo veiksmų galią, o protokolai vertinti kaip teismo protokolai [52, 136 ir kt.].

Prokuroras neabejotinai buvo teismo proceso šeimininkas (lot. dominus litis). Esant teisėjo tyrėjo institucijai, kuri buvo atsakinga už tyrimo eigą, tai rodė, kad prokuroras turėjo didelį, įstatymų įteisintą, pasitikėjimą. Tai pasiteisino, nes dėl vėlesnių novelizacijų prokuroro pozicija buvo itin sustiprinta teisėjo tyrėjo sąskaita [46, 48–52].

3. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai

Vokietijos okupuotose Lenkijos žemėse II pasaulinio karo metais veikė vokiečių teisė. Formaliai vokiečių baudžiamoji teisė (materialioji ir proceso) okupuotose teritorijose buvo įvesta 1940 m. birželio 6 d. potvarkiu. Reorganizacija vykdyta Vokietijos teisingumo ministro 1940 m. lapkričio 26 d. dekretu ir apėmė visų lygių teismus: apskrities, krašto ir Aukščiausiąjį krašto teismą. Be to, okupuotose teritorijose įsteigti specialūs teismai. Aukščiausias specialusis teismas politinėms byloms buvo Liaudies Tribunolas Berlyne. Pirmosiomis karo savaitėmis taip pat įkurti nepaprastieji teismai (policijos valdybos viršininkas ir du jo pasirinkti tarėjai), kurie skubos tvarka nagrinėjo lenkų ir žydų, kaltintų veikla prieš Vokietiją, bylas. 1941 m. gruodžio 4 d. potvarkiu įvesta speciali, išskirtinai nekonkreti ir nepreciziška, baudžiamoji teisė lenkų ir žydų kilmės žmonėms. Ją taikyti ėmėsi policijos organai: saugumo policija (sutrumpintai „Sipo“), slaptoji valstybinė policija (sutrumpintai „Gestapo“) ir kriminalinė policija (sutrumpintai „Kripo“), prokuratūros ir teismai. Šios naujai įsteigtos struktūros lenkų ir žydų atžvilgiu įstatymus taikė savo nuožiūra, siekdamos išnaikinti okupuotų teritorijų gyventojus [100, 593].

Generalinėje gubernijoje (Generalne gubernatorstwo, Generalgouvernement), įkurtoje 1939 m. spalio 12 d. dekretu, galiojo ligtolinė lenkų teisė tiek, kiek ji nesikirto su vokiečių teise. Tai prižiūrėjo policija, vadovaujama SS (vok. Schutzstaffel – apsaugos rinktinė) vadų ir policijos viršininko, kuris turėjo potvarkių išleidimo teisę okupuotoms teritorijoms. Nuo 1939 m. spalio 26 d. buvo įteisinta nauja teismų sistema, atskiriant vokiečių ir lenkų teismus. Pagal vokiečių teisėtvarką veikė valstybiniai ir specialieji teismai. Valstybiniai teismai buvo dviejų instancijų: pirmosios ir antrosios (paskutinės). 1939 m. lapkričio 15 d. įsteigtų specialiųjų teismų kompetencija buvo ypatingos, atskirais potvarkiais paskiriamos bylos. Lenkiškieji teismai, kuriuose sprendimus priiminėjo lenkų teisėjai, o kaltintojai buvo lenkų prokurorai, nagrinėjo bylas, kurių tyrimas nepriklausė vokiečių teismų kompetencijai. Lenkiškuose teismuose buvo nagrinėjamos lenkų, ukrainiečių ir žydų bylos. Jeigu paaiškėdavo, kad jų nusikalstama veika yra prieš Vokietijos valstybę, vokiečių tautą ar atskirus vokiečių tautos asmenis, byla būdavo nagrinėjama vokiškuose teismuose.

Teritorijose, kurias po 1939 m. rugsėjo 17 d. užėmė Sovietų Sąjunga, pradėjo galioti sovietinė teisė, nes aneksija reiškė, kad lig tol čia galiojusi Lenkijos teisėtvarka neteko galios, nors jokie pereinamojo laikotarpio įstatymai nebuvo išleisti [47, 352]. Remiantis 1917 m. teismų dekretu, panaikinti visi ligtoliniai teismai, o jų vietoje įkurti vienos instancijos darbininkų ir valstiečių revoliuciniai tribunolai, renkami delegatų tarybų. Prokuratūra buvo likviduota [38, 250]. Imituotuose rinkimuose 1939 m. spalio 22 d. išrinktam Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos susirinkimui pavesta legalizuoti aneksuotų Lenkijos žemių teritorinius pokyčius, tai ir buvo padaryta išleidžiant atitinkamo turinio įsakus [45, 82]. 1926 m. Baudžiamasis kodeksas įtvirtino 1922 m. įstatymo analogijos (lot. analogia legis) principą, kaip atsakomybės pagrindą, tad nusikaltimu laikytas kiekvienas veiksmas, nukreiptas prieš bolševikinės valstybės sistemą. Baudžiamoji atsakomybė buvo sustiprinta 1934 m. pakoreguotu Baudžiamuoju kodeksu, vadinamąja Kirovo teise (lot. lex Kirow) [38, 251], kuria likviduoti procesinių garantijų likučiai kaltinamajam politinėse bylose. Tyrimas negalėjo trukti ilgiau nei dešimt dienų. Kaltinamasis aktas kaltinamajam buvo įteikiamas parą prieš teismo posėdį. Teisminis procesas vykdavo nedalyvaujant kaltinamajam, jeigu tik turimos tyrimo medžiagos pakako skelbti teismo sprendimui, kuris negalėjo būti skundžiamas. Nuo 1935 m. leista bausti mirties bausme, kuri turėjo būti įvykdoma per 24 valandas, taip pat ir asmenis, kuriems nusikalstamos veikos metu nebuvo sukakę 12 metų. Parodomasis didžiojo teroro laikotarpio represinis lex Kirow kodeksas buvo panaikintas tiktai 1956 m. [38, 251].

Po II pasaulinio karo prokuratūros koncepcija, lygiai taip pat ir prokuroro statusas, visose socialistinėse valstybėse modeliuotas remiantis sovietinei prokuratūrai būdingais bruožais [50, 16; 54, 75–76; 63, 26; 65, 25;]. Lenkija nebuvo išimtis. Dalinės prokuratūros reformos, įvykdytos 1944–1950 m., buvo suponuotos pasikeitusių realių gyvenimo sąlygų ir pačios sistemos pokyčių. Įtakos taip pat turėjo visuomeniniai politiniai siekiai, įteisinti Lenkijos tautinio išvadavimo komiteto (Polski Komitet Wyzwolenia Narodowego, PKWN) vadinamuoju Liepos mėn. manifestu [85]. 1944 m. rugpjūčio 31 d. dekretu dėl sankcijų hitleriniams nusikaltėliams ir lenkų tautos išdavikams [15] bendrais bruožais buvo apibrėžta prokuratūros kompetencija [78]. Įsiteisėjus 1945 m. lapkričio 16 d. dekretui dėl nepaprastųjų teismo procesų, kurie vykdavo be tyrimo [16], prokuroras teismui reikalingus duomenis galėjo surinkti pats arba pasitelkti tam miliciją, arba kreiptis į teisėjus tyrėjus, kad šie atliktų ikiteisminį tyrimą. Vykstant tyrimui prokuroras galėjo išklausyti prisiekusius liudininkus. Jeigu ikiteisminio tyrimo prokuroras buvo nepradėjęs, tokį tyrimą prokuroro priežiūroje galėjo vykdyti valstybės saugumo organai, kurie jį baigę turėjo pareigą perduoti įkiteisminio tyrimo medžiagą prokurorui. 1946 m. birželio 13 d. buvo priimtas pastarąjį dekretą panaikinęs vadinamasis Mažasis baudžiamasis kodeksas [17], tačiau prokuratūra ir toliau funkcionavo kaip atitinkamų teismų struktūrinis padalinys.

Baudžiamasis kodeksas pirmąkart po karo buvo atnaujintas 1949 m. balandžio 27 d. įsaku [19]. Prokuroras tapo tiesiogiai atsakingas už ikiteisminį tyrimą taip pat tapdamas ir tyrimo dominus litis (panaikinta ikiteisminio tyrimo teisėjo institucija). Prokuroras, informuotas apie įvykdytą nusikaltimą, duodavo nurodymą pradėti tyrimą arba imdavosi tai daryti pats ar padedamas milicijos. Laikinas suėmimas taip pat buvo galimas tik teismo ar prokuroro sprendimu, tačiau prokuroras areštą galėjo taikyti tik tyrimo eigoje. Prokurorui suteikta teisė nutraukti tyrimą, jeigu nusikaltimo metu padaryta visuomeninė žala buvo nedidelė (55 str.). Nusikaltimo bylose, priklausiusiose miesto teismo kompetencijai, ikiteisminį tyrimą vykdė milicija. Apskrities ir apeliacinio teismo kompetencijai priklausiusiose nusikaltimo bylose ikiteisminį tyrimą, jeigu jo nepradėjo prokuroras, galėjo vykdyti visuomenės saugumo organai.

Baudžiamojo kodekso straipsnius pakoregavus 1950 m. liepos 20 d. įsaku, ikiteisminiame tyrime taip pat atsirado pakeitimų: buvo pakeisti kai kurie baudžiamojo persekiojimo organų įgaliojimai, likviduoti miesto teismai ir teismų organizacija priderinta prie naujojo administracinio padalijimo [20]. Pagal naują teisingumą vykdančių organų struktūrą, prie kiekvieno teismo veikė prokuratūra. Prokuroro dalyvavimas vaivadijos, kaip pirmosios instancijos, teismo posėdyje buvo būtinas. Milicija ir kiti administracijos organai įstatymų nustatytose ribose turėjo teisę į ikiteisminio tyrimo vykdymą ir visuomeninį kaltinimą bylose, kurios nagrinėtos supaprastinta tvarka. Tačiau nebuvo būtina apie nustatytą nusikaltimą pranešti prokurorui, kaip ir pateikti tvirtinimui kaltinimo akto ar nutarimo dėl bylos nutraukimo. Tai varžė prokuroro vykdomą priežiūrą. 1952 m. spalio 29 d. dekretu apie kai kurių Baudžiamojo kodekso straipsnių pakeitimą [22], tam tikri įgaliojimai vykdyti ikiteisminį tyrimą suteikti taip pat ir milicijos pareigūnams.

1950 m. prokuratūros įstatymas buvo modeliuotas pagal socialistinę Sovietų Sąjungos prokuratūros struktūrą. Sekant Sovietų Sąjungoje galiojusia praktika įvesta prokuratūros kontrolė [98; 35,11], kur jau veikė vadinamoji „aukščiausioji priežiūra“ [89; 54]. Nepaisant politinių pokyčių 6-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje, prokuratūros organai bendrosios kontrolės vykdymo pretekstu buvo naudojami politinių ūkinių tikslų įgyvendinimui. Prokuratūra vertinta kaip priemonė, galinti užtikrinti ūkinio gyvenimo negerovių šalinimą ir administracinio aparato funkcionavimo tobulinimą. Prokuratūrai keltas uždavinys prižiūrėti, kad valdžios ir administracinių organų veikla atitiktų teisinius aktus. Prokuroras turėjo teisę įsikišti tik tuomet, jeigu būdavo pažeisti teisės aktai [67, 18]. Vienas iš daugelio bendrosios kontrolės silpnųjų elementų buvo prokuroro statuso neapibrėžtumas ikiteisminio tyrimo procedūroje [103; 55, 20].

1950 m. liepos 20 d. įstatymu įteisinti prokuratūros veiklos pokyčiai atsispindi ir 1952 m. liepos 22 d. vienbalsiai priimtoje Lenkijos Respublikos Konstitucijoje [21], galiojusioje iki 1992 m. Pastaroji Konstitucija, parengta pagal Sovietų Sąjungos pagrindinio įstatymo pavyzdį, pakartojo ir sankcionavo 1947 m. priimtos vadinamosios Mažosios konstitucijos straipsnius [18]. Prokuratūra 1952 m. Konstitucijos straipsniais buvo įpareigota tirti nusikaltimus, kurie grėstų Lenkijos Liaudies Respublikos santvarkai, saugumui ir nepriklausomybei. Kadangi generalinis prokuroras buvo skiriamas ir atšaukiamas Valstybės Tarybos, kuriai ir atsiskaitydavo, visa prokuratūra tapo valdžios organu. Todėl Konstitucijos straipsnis apie teisėjų nepriklausomybę pakibo ore: teismai pirmiausia turėjo sergėti Lenkijos Liaudies Respublikos santvarką, ir jų pagrindinė užduotis buvo saugoti valdžią, o ne ginti teisingumą.

1955 m. gruodžio 21 d. įstatymu, įsigaliojusiu 1956 m. kovo 1 d., dar kartą buvo pakoreguoti su prokuratūros veikla susiję teisės aktai [23]: grįžta prie ikiteisminio tyrimo ir tardymo etapų atskyrimo ir įteisinta prokuratūros kontrolė, suteikiant jai veiksmingesnes formas. Akivaizdžiai atskirti tardymą vykdantys prokuratūros ir neprokuratūros organai. Buvo reglamentuotas milicijos, kaip ikiteistiminio tyrimo organo, neturinčio kaltintojo įgaliojimų, vaidmuo. Prokurorui suteikta teisė inicijuoti ar palaikyti civilinį ieškinį, jeigu to reikalavo viešasis interesas. Šiais pertvarkymais akivaizdžiai buvo sustiprinta prokuroro pozicija, pirmiausia sunkių nusikaltimų teismo procesuose [111; 60, 15].

Dar kartą su prokuratūros veikla susiję straipsniai koreguoti 1959 m. birželio 18 d. įstatymu, tačiau ikiteisminio tyrimo vykdymo procedūros modelis iš esmės nekeistas [24]. Šiek tiek padidintas prokuroro kontrolės diapozonas procesiniams milicijos veiksmams. Prokuroras galėjo pavesti ikiteisminio tyrimo vykdymą milicijai, tačiau turėjo kontroliuoti jo eigą. Toks teisinis statusas baudžiamajame procese galiojo iki 1969 m. balandžio 19 d. pradėjusio galioti Baudžiamojo kodekso [26].

4. XX a. 7–9-as dešimtmetis

Teisiniai prokuratūros veiklos trūkumai vadinamuoju bendrosios priežiūros laikotarpiu, o ypač, kai tokia „priežiūra“ neatitiko faktinių prokuroro veiksmų, skatino keisti susiklosčiusią situaciją. Jau 1967 m. įstatyme apie Lenkijos Liaudies Respublikos prokuratūrą [25] įvesti pataisymai ir prokuroro veiklai įvardyti lig tol vartotas žodis „priežiūra“ pakeistas žodžiu „kontrolė“ [99; 65, 25]. Prokuroro veiklos identifikavimas su įstatymų vykdymo kontrole, be abejonės, labai išplėtė iki tol prokuratūros turėtus įgaliojimus [72, 156257]. Nors 1967 m. prokuratūros veiklą reglamentuojantis įstatymas nekeitė prokuratūros vidaus struktūros, tačiau jame kur kas aiškiau formuluotas teisinis prokuratūros pobūdis, į pirmą vietą iškeliant jos nepriklausomumo ir bešališkumo principus visų piliečių atžvilgiu (str. 5). Pirmąkart buvo sunormintos prokuroro teisės ir pareigos (str. 3), apibrėžtos skyrimo į prokuroro pareigas sąlygos (str. 1013), pasirengimo jas eiti principai (str.1720) bei nustatyta drausminė atsakomybė (str. 6369). Taip pat apibrėžta karinės prokuratūros struktūra [108]. 1967 m. įstatymas sustiprino prokuratūros poziciją valstybės institucijų sistemoje, taip pat pakėlė prokuroro profesiją į aukštesnį rangą, nepaisant, kad profesinės kompetencijos nebuvo išsamiai apibrėžtos [107].

Įstatymo apie prokuratūrą straipsnių teiginiai buvo sukonkretinti 78 dešimtmečiais priimtais įstatymais, visų pirma 1969 m. Baudžiamojo kodekso straipsniais. Sustiprėjusios prokuroro pozicijos išraiška laikytina jo vaidmens ikiteisminėse procedūrose iškėlimas. Prokurorui buvo suteikti įgaliojimai taikyti prevencijos priemones, tarp jų ir laikiną suėmimą (Baudžiamojo kodekso 22 str.) siekiantiems išvengti teismo. Prokuroro kompetencija buvo ir baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusių institucijų priežiūra, o jo žodis dėl vykdomo persekiojimo teisėsaugos institucijoms tapo privalomas (Baudžiamojo kodekso 23 str.).

Prokuroras, neperžengdamas įstatymais numatytų teismo kompetencijų, prižiūrėjo teismo sprendimų vykdymą baudžiamosiose bylose [87; 57], pvz., galėjo sustabdyti kiekvieną penitenciarinės institucijos priimto sprendimo vykdymą, jeigu tas sprendimas susijęs su sulaikytuoju asmeniu ir buvo nesuderinamas su teise. Generalinis prokuroras teikdavo nuteistųjų malonės prašymus (Baudžiamojo kodekso 51 str.) [88; 51]. Galiausiai generalinis prokuroras pagal turimus įgaliojimus ir kompetenciją pasitelkęs sau pavaldžius prokurorus vykdė nusikaltimo priežasčių ir prevencijos tyrimus. Tai buvo nauja, tradiciniuose prokuratūros modeliuose iki tol nenaudota funkcija [94; 62, 875876].

Dar viena prokuratūros mechanizmo korekcija buvo įteisinta 1977 m. įstatymu, įvedant „vadovaujančio prokuroro“ (prokurator przełożony) ir „pavaldaus prokuroro“ (prokurator podległy) sąvokas (9 str.). Vadovaujantieji (tiesiogiai ir netiesiogiai) prokurorai buvo tie, kurie ėjo pareigas, turėjusias ir vadovaujančios funkcijos statusą. Kiekvienas vadovaujantis (arba vyriausiasis) prokuroras buvo viršininkas jam pavaldžių žemesnio laipsnio organizacinių struktūrų prokurorams. 1985 m. birželio 25 d. priimtas įstatymas dėl prokuratūros struktūros (vėliau ne kartą pildytas ir koreguotas) iš esmės jau funkcionuojančio prokuratūros modelio nepakeitė. Apsiribota buvo neesminėmis prokuratūros vidaus organizacijos korekcijomis [28; 30; 31; 32].

5. Naujausi teisės aktai

Konstitucijos pakeitimai, priimti 1989 m. gruodžio 29 d. [29; 66], suponavo ir prokuratūros įstatymo modifikacijas. 1990 m. kovo 22 d. įstatymas dėl Lenkijos Liaudies Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įgalino atsiriboti nuo 1950 m. priimtos „sovietinės“ prokuratūros koncepcijos. Prokuratūrai tapus pavaldžia vidaus reikalų ministrui, jos modelis iš esmės pasikeitė. Vidaus reikalų ministras, kaip prokuratūros aukščiausiasis vadovas, tapo generaliniu prokuroru. Jo, kaip generalinio prokuroro, veikloje svarbią vietą užėmė kova su nusikalstamumu. Pagal 1990 m. įstatymą, prokuratūrą sudarė generalinis prokuroras ir jam pavaldūs pirmasis pavaduotojas, generalinio prokuroro pavaduotojai, Vidaus reikalų ministerijos prokurorai ir viešųjų bei karinių struktūrų prokurorai. Funkcijų sudvejinimas lėmė, kad vidaus reikalų ministro kompetencijai priklausė atskirų prokuratūros organizacinių struktūrų vidaus tvarkos nustatymas. Prokuroro dalyvavimą teismo procese reglamentavo atskiri įstatymai. Taigi tirdamas bylą prokuroras atlikdavo veiksmus pagal atitinkamas Administracinio kodekso nuostatas. Gerokai išplėtus savivaldos institucijų kompetenciją, vaivadijų lygmenyje įkurta prokurorų kolegija ir prokurorų taryba prie generalinės prokuratūros.

Generalinio prokuroro ir teisingumo ministro funkcijų sujungimas lėmė, kad Lenkijoje jau demokratinių pertvarkymų laikotarpio pradžioje buvo užkirstas kelias realiai prokurorų nepriklausomybei nuo vykdomosios valdžios – Ministrų tarybos [97; 39; 41; 58]. Tokia galimybė atsirado po dviejų dešimtmečių, kai 2009 m. rugpjūčio 28 d. buvo priimta novela (įsigaliojusi 2010 m. kovo 31 d.), kuria vyriausybės nario, teisingumo ministro, funkcijos buvo atskirtos nuo generalinio prokuroro [32]. Pastarasis papildymas ne tik sudarė sąlygas tobulinti prokuratūros veiklai, bet, svarbiausia, padėjo pagrindą jos pagrindiniams uždaviniams – garantuoti teisinės valstybės saugumą ir užtikrinti baudžiamąjį persekiojimą (2 str.) – vykdyti. Tai teikia vilčių, kad savo pareigas einantys prokurorai iš tikro taps nepriklausomi. Apgailestauti belieka, kad nesvarstant naujo prokuratūros įstatymo priėmimo buvo apsiribota novela. Visiška prokuratūros organų (taip pat ir prokurorų) nepriklausomybė galima tik iš esmės reorganizavus šiuo metu egzistuojančią jos struktūrą ir įteisinus prokuratūros vietą konstitucijoje [56, 9; 71, 114–117; 44, 111].

Vietoje išvadų

Prokuratūros institucijos ištakos Lenkijoje sietinos su budelių teismais (XII a.), kurie vykdė ir policijos, ir prokuroro, ir teisėjo funkcijas. Vėliau, teismuose padidėjus instigatorių vaidmeniui, prokuroro pareigos teko kaštelionams.

Šiuolaikiniai principai, tokie kaip nekaltumo prezumpcija ar nullum crimen sine lege ir nulla poena sine lege poenali anteriori atsispindi Gegužės 3-iosios Konstitucijoje. Apskritai tuo laikotarpiu Lenkijoje baudžiamojo kodekso nuostatos rėmėsi Prancūzijos baudžiamojo proceso 1808 m. kodeksu, kuris panaikino inkvizicijos procesą ir įteisino naują modelį, vadinamąjį mišrųjį procesą. Pastarąjį modelį viena po kitos tuo metu priėmė visos Europos valstybės, taip pat valstybės, įvykdžiusios Abiejų Tautų Respublikos padalijimą. Laikui bėgant tai tapo kiekvienos modernios valstybės, neišskiriant ir Lenkijos, teisės aktų pagrindu.

Lenkijai atgavus nepriklausomybę 1918 metais, prokuratūros teisinis statusas reglamentuotas 1921 m. kovo mėnesio Konstitucija, vėliau 1928 m. įstatymu apie teismus. Šiais teisiniais aktais tiek organizaciniu, tiek struktūriniu lygmeniu prokuratūra susieta su teismais ir tapo pavaldi teisingumo ministrui, kuris buvo ir generalinis prokuroras. Prokuroras, kaip visuomeninis kaltintojas, teikė ir palaikė valstybinę kaltinimą, taip pat kaip kaltintojas turėjo daugybę procesinių įgaliojimų, o tai rodo jo vaidmens svarbą baudžiamajame procese.

Prokuratūros koncepcija ir prokurorui keliami uždaviniai po II pasaulinio karo visose socialistinėse valstybėse buvo modeliuojami pagal sovietinės prokuratūros pavyzdį. Įsigaliojus 1945 m. lapkričio 16 d. dekretui dėl supaprastinto proceso, prokuroras galėjo imtis tyrimo tiesiogiai, pasitelkti tam miliciją ar kreiptis dėl kai kurių teisminių procedūrų į tyrėjus ar miesto teismus. 1946 m. birželio 13 d. įsigaliojus vadinamajam Mažajam baudžiamajam kodeksui įteisintas prokuratūrų funkcionavimas prie atitinkamų teismų.

1952 m. liepos 22 d. priimtoje Lenkijos Liaudies Respublikos Konstitucijoje atsispindėję pokyčiai įteisinti 1950 m. liepos 20 d. prokuratūros įstatymu. Prokuratūra privalėjo vykdyti ir nusikaltimų prieš Lenkijos Liaudies Respubliką baudžiamąjį persekiojimą. Būdama atsakinga Valstybės tarybai prokuratūra tapo valdžios organu. 1967 m. balandžio 14 d. Lenkijos Liaudies Respublikos prokuratūros įstatymas labiau akcentavo teisinį prokuratūros pobūdį, tačiau iš esmės nei jos vidaus struktūros, nei juolab pačios sistemos nekeitė.

1985 m. birželio 20 d. prokuratūros įstatymas vertintinas kaip sisteminio pobūdžio teisinis aktas, kuris iš esmės tiktai sankcionavo ligtolinius su prokuratūra susijusius sprendimus, įgalindamas tam tikrus vidaus struktūros pokyčius.

Prokuratūros, taip pat ir prokurorų, vaidmens ir vietos pertvarką valstybės sistemoje įteisino 1990 m. kovo 22 d. novelizacija. Nuo 1990 m. kovo 31 d. prokuratūra tapo pavaldi teisingumo ministrui. Toks prokuratūros modelis veikė iki 2010 m. kovo 31 d. novelos, kuria generalinio prokuroro ir teisingumo ministro funkcijos buvo atskirtos. Teisingumo ministro ir generalinio prokuroro vykdomų funkcijų atskirumą patvirtinus įstatymu, buvo ne tik sudarytos sąlygos pakelti prokuratūros veiklos lygį, bet, svarbiausia, padėti pagrindai teisingam jos pagrindinių uždavinių – teisingumo užtikrinimo ir nusikaltimų tyrimo proceso priežiūros – vykdymui. Tačiau apie prokuratūros organų visišką savarankiškumą bus galima kalbėti tiktai įteisinus jos poziciją Konstitucijoje.

Prokuratūros istorinės raidos analizė įgalina prokuratūros modelį apibrėžti kaip griežtai hierarchinę struktūrą, kur vadovaujantis vaidmuo tenka prokurorui.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1791 10 06 aktas. Volumina Legum, t. 9, Kraków, s. 305.
  2. 1921 03 17 įstatymas, Konstytucja Rzeczypospolitej Polskiej. In: Dziennik Ustaw ustaw Rzeczypospolitej Polskiej (toliau – Dz. U.), 1821 m., Nr. 44, poz. 267 (su vėlesniais pakeitimais); panaikintas 1935 m. kovo 23 d. Konstitucijoje (taip vadinama balandžio Konstitucija), Dz. U., 1935 m., Nr. 30, poz. 227.
  3. 1928 03 19 Lenkijos Respublikos prezidento potvarkis. Dz. U., 1928 m., Nr. 33, poz. 313, su vėlesniais pakeitimais (įsigaliojo nuo 1929 m. sausio 1 d.).
  4. 1928 03 19 Lenkijos Respublikos prezidento potvarkis. Dz. U.,1928 m., Nr. 33, poz. 314.
  5. 1928 02 06 Lenkijos Respublikos prezidento potvarkis. Dz. U., 1928 m., Nr. 12, poz. 93 (su vėlesniais pakeitimais).
  6. 1931 04 11 Aukščiausiojo teismo nutartis, II 2L 1548 / 30. Zbiór Orzecień i Sądu Najwyższego, 301 / 1931.
  7. 1938 11 21 Lenkijos Respublikos prezidento dekretas apie teismo proceso tobulinimą. Dz. U., 1938 m., Nr. 89, poz. 609, įsiteisinęs nuo 1938 m. lapkričio 28 d.
  8. Apeliacinių ir apskričių teismų prokuratūrų vidaus veiklos taisyklės. Dz. U. 1932 m., Nr. 102, poz. 784 (įsiteisino nuo 1932 m. sausio 1 d.).
  9. Dz. U., 1821 m., Nr. 44, poz. 267.
  10. Dz. U., 1928 m., Nr. 12, poz. 93 (su vėlesniais pakeitimais).
  11. Dz. U., 1928 m., Nr. 33, poz. 313.
  12. Dz. U.,1928 m., Nr. 33, poz. 314.
  13. Dz. U.,1932 m., Nr. 102, poz. 784.
  14. Dz. U., 1935 m., Nr. 30, poz. 227.
  15. Dz. U., 1944 m., Nr. 4, poz. 16.
  16. Dz. U., 1945, Nr. 53, poz. 301.
  17. Dz. U., 1946, Nr. 30, poz. 192.
  18. Dz. U., 1947, Nr. 78, poz. 71; vadinamoji Mažoji konstitucija priimta kaip laikinas pagrindinis įstatymas, kuriuo buvo reguliuojama aukščiausiųjų organų veikla.
  19. Dz. U., 1949, Nr. 32, poz. 238.
  20. Dz. U., 1950, Nr. 38, poz. 348.
  21. Dz. U., 1952, Nr. 33, poz. 232.
  22. Dz. U., 1952, Nr. 44, poz. 302.
  23. Dz. U., 1955, Nr. 46, poz. 309.
  24. Dz. U., 1959, Nr. 36, poz. 229.
  25. Dz. U., 1967, Nr. 13, poz. 55 (su vėlesnių metų papildymais); Pilnas įstatymo tekstas: Dz. U., 1980, Nr. 10, poz. 30.
  26. Dz. U., 1969, Nr. 13, poz. 96.
  27. Dz. U., 1980, Nr. 10, poz. 30.
  28. Dz. U., 1985, Nr. 31, poz. 138.
  29. Dz. U., 1989, Nr. 75, poz. 444.
  30. Dz. U., 1991, Nr. 25, poz. 103.
  31. Dz. U., 2002, Nr. 21, poz. 206.
  32. Dz. U., 2008, Nr. 7, poz. 39.
  33. Teisingumo ministro 1935 08 16 potvarkis. Dziennik Urzędowy Ministra Sprawiedliwości, 1935, Nr. 17.
  34. BARDACH, Juliusz, LEŚNODORSKI Bogusław, PIETRZAK, Michał. Historia ustroju i prawa polskiego. Warszawa, 1974.
  35. BORKOWSKI, Janusz. Formy procesowe prokuratorskiej kontroli przestrzegania prawa we administracji państwowej. Prokuratura i Prawo, 1989, Nr. 11.
  36. CIEŚLAK, Marian. Polska procedura karna. Podstawowe założenie teoretyczne. Warszawa, 1973.
  37. DASZKIEWICZ, Wiesław. Oskarżyciel w polskim procesie karnym. Warszawa, 1960.
  38. DZIADZIO, Andrzej. Powszechna historia prawa. Warszawa, 2008.
  39. DZIAŁOCHA, Kazimierz. Stan prawa konstytucyjnego w PRL. Prawo i Prokuratura, 1986, Nr. 3.
  40. EKSNER Janusz. Prokurator rzecznikiem praworządności. Warszawa, 1974.
  41. GARLICKI, Leszek. Ochrona konstytucyjności i praworządności. Prawo i Prokuratura, 1987, Nr. 10.
  42. GRZEGORZYK, Tomasz, TYLMAN, Janusz. Polskie postępowanie karne. Warszawa, 2003.
  43. GURGUL, Józef. Prokurator w II Rzeczypospolitej – zagadnienia wybrane. Prokuratura i Prawo, 1999, Nr. 11–12.
  44. HERZOG, Aleksander. Niezależność prokuratury – mit czy nadzieja? Prokuratura i Prawo, Nr. 1.
  45. KALLAS, Marian. Historia ustroju Polski. Warszawa, 2007.
  46. KULESZA, Cezary. Sędzia śledczy w modelu postępowania przygotowawczego na tle prawnoporównawczym. Białystok, 1991.
  47. MACIEJEWSKI, Tadeusz. Historia ustroju i prawa sądowego Polski. Warszawa, 1999.
  48. MAKAREWICZ, Juliusz. Instygator w dawnym prawie polskim. Lwów, 1922.
  49. MARSZAŁ, Kazimierz. In: MARSZAŁ, Kazimierz, STACHOWIAK, Stanisław, ZGRZYZEK, Kazimierz. Proces karny. Katowice, 2003.
  50. MASEWICZ, Walery. Prokurator w postępowaniu cywilnym. Warszawa, 1975.
  51. MURZYNOWSKI, Amdrzej. Ułaskawienie w Polsce Ludowej. Warszawa, 1965.
  52. NISENSON, Jerzy, SIEWERSKI, Mieczysław. Kodeks postępowania karnego z komentarzem i orzecznictwem. Warszawa, 1939.
  53. PALIWODA, Józef. Prokuratorska kontrola przestrzegania prawa. Warszawa, 1970.
  54. PALIWODA, Józef. Nadzór ogólny prokuratury. Warszawa, 1961.
  55. PALIWODA, Józef. O potrzebie nowych metod i form działania prokuratury w zakresie nadzoru ogólnego. Biuletyn Generalnej Prokuratury, 1962, Nr. 3–4.
  56. PARULSKI, Krzysztof. Reforma prokuratury. Prokurator, 2004, Nr. 7.
  57. PŁAWSKI, Stanisław. Prawo penitencjarne. Warszawa, 1968.
  58. RYBICKI, M. Organizacja wymiaru sprawiedliwości w PRL – doświadczenia i perspektywy rozwoju. Prawo i Prokuratura, 1984, Nr. 7.
  59. RYSZKA, Franciszek (red. ). Historia państwa i prawa Polski 1918–1939, cz. 2. Warszawa, 1968.
  60. SCHAFF, Leon. Nowa reforma postępowania przygotowawczego. Państwo i Prawo, 1956, Nr. 3.
  61. SIEWIERSKI, Mieczysław. Ustrój prokuratury PRL. In: Prokuratura PRL w dziesięcioleciu 19501960. Pod red. J. Druskiego, Warszawa, 1960.
  62. SMOLEŃSKI, Jerzy. Kilka uwag w sprawie więzi nauki prawa z praktyką prawniczą. Prokuratura i Prawo, 1964, Nr. 2. 63. SMOLEŃSKI, Jerzy. Rodowód leninowskiej koncepcji prokuratury i jej ustawowej realizacii. Prokuratura i Prawo, 1970, Nr. 7–8.
  63. SÓJKA-ZIELIŃSKA, Katarzyna. Historia prawa. Warszawa, 2005.
  64. STARCZEWSKI, Henryk, ŚWIĄTKIEWICZ, Jerzy. Prokuratorska kontrola przestrzegania prawa w PRL. Warszawa, 1970.
  65. TREMBICKA, Krystyna. Okrągły Stół w Polsce. Studium o porozumieniu politycznym. Lublin, 2003.
  66. Uwagi o nadzorze ogólnym. Załącznik do Biuletynu Prokuratury Generalnej, 1960, Nr. 6 (78).
  67. VITU, André. Procedure pénale. Paris, [2001].
  68. WALTOŚ, Stanisław. Proces karny. Zarys systemu. Warszawa, 2003.
  69. WALTOŚ, Stanisław, Napoleoński model procesu karnego a współczesny proces karny w Polsce. Czasopismo Prawno-Historyczne, 2005, t. LVII, Nr. 2.
  70. WAŻNY Andrzej. Konstytucja bez prokuratury. Prokuratura i Prawo, 2009, Nr. 9.
  71. WŁODYKA, Stanisław. Ustrój organów ochrony prawnej. Warszawa, 1968, s. 156–257.
  72. WOLTER, Władysław. Prawo karne. Warszawa, 1947.
  73. ZARZYCKI, W. Oskarzyciel publiczny w okresie reform w II połowie XVIII wieku. Problemy Praworządności,1970, Nr. 2, s. 48, Nr. 3.
  74. ZARZYCKI, W. Pisarze dawnego polskiego prawa sądowego o instygatorach. Problemy Praworządności, 1970, Nr. 3.
  75. ZIĘBA-ZAŁUCKA, Halina. Instytucja prokuratury w Polsce. Warszawa, 2003, s. 13–14.

Komentarai

  1. 1932 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu dalis Baudžiamojo kodekso straipsnių buvo pakeista. Pakeitimai įsigaliojo nuo 1932 m. rugsėjo 1 d. Dz. U., 1932 m., Nr. 73, poz. 662.
  2. 1944 m. spalio 1 d. išvaduotose teritorijose veikė 3 apeliacinių teismų prokuratūros (Liublino, Varšuvos ir Krokuvos) ir 5 apskrities teismų prokuratūros (Liublino, Zamostės, Balstogės, Seldcės, Žešuvo); žr. ZIĘBA-ZAŁUCKA, H. Instytucja prokuratury w Polsce. Warszawa, 2003, s. 15.
  3. 233 str. 1-asis Teismų įstatymo paragrafas buvo pakeistas į 57 str. 1932 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu ir įsiteisino nuo 1932 m. rugsėjo 1 d.; žr.: Dz. U., 1932, Nr.73, poz. 661.
  4. Baudžiamojo kodekso projektas su pagrindimu ir palyginamąja lentele priimtas Lenkijos Respublikos Kodifikacinės komisijos 1926 m. balandžio 28 d., cit. iš DASZKIEWICZ, W. Oskarżyciel w polskim prawie karnym. Warszawa, 1960, s. 126.
  5. Baudžiamojo proceso projektas, priimtas Lenkijos Respublikos Kodifikacinės komisijos sekcijoje antruoju skaitymu 1924 m., cit. iš DASZKIEWICZ, W. Oskarżyciel w polskim prawie karnym. Warszawa, 1960, s. 121–125.
  6. Išsamiau žr. WALTOŚ, S. Proces karny. Zarys systemu. Warszawa, 2003, s. 122.
  7. Kodifikacinė komisija, be kita ko, svarstė galimybę į Kodeksą įtraukti piliečio skundą (lot. actio popularis); žr. DASZKIEWICZ, W. Oskarżyciel w polskim prawie karnym. Warszawa, s. 129.
  8. Lenk. podprocurator, angl. assistant public prosecutor; pareigybė Lenkijos prokuratūros sistemoje. (Vert. pastaba).
  9. Nota bene, Lenkijos tautinio išvadavimo komitetą (Polski Komitet Wyzwolenia Narodowego, PKWN) įkūrė Šalies tautinės tarybos (Krajowa Rada Narodowa, KRN) atstovai Maskvoje 1944 m. liepos 21 d.; tą pačią dieną Maskvoje buvo priimtas Manifesto tekstas, kurį pasirašė B. Bieruta kaip KRN pirmininkas. Viešai Manifestas per radiją perskaitytas 1944 m. liepos 22 d. paskelbtas Dz. U. 1944 m. liepos 22 d., jo parengimo vieta nurodant Liublino Chelmą (Chełm Lubelski). Žr. KALLAS, M. Historia ustroju Polski. Warszawa, 2007, s. 269.
  10. Oskarżyciel posiłkowy – Lenkijos baudžiamojo proceso institucija, kuri įgalina nukentėjusį teismo procese imtis kaltintojo funkcijų, t. y. uždavinėti klausimus liudininkams, pateikti savo tyrimo versiją etc.; norėdamas tapti pagalbiniu kaltintoju nukentėjęs asmuo, nepažeisdamas nustatytų terminų, turi teismui pateikti tokį prašymą. (Vert. pastaba).
  11. Plačiau žr. PŁAWSKI, S. Prawo penitencjarne. Warszawa, 1968.
  12. Plačiau žr. MURZYNOWSKI, A. Ułaskawienie w Polsce Ludowej. Warszawa, 1965.
  13. Plačiau žr. PALIWODA, J. Nadzór ogólny prokuratury. Warszawa, 1961.
  14. Plg. istoriografijoje išsakytą neigiamą nuostatą dėl straipsnio apie pavaldumą taikymo padarinių, kai absurdiškas nurodymų vykdymas neretai kirtosi su teisės normomis, žr. WOLTER, W. Prawo karne. Warszawa, 1947, s. 299–300.
  15. Plg. taip pat 1931 m. lapkričio 26 d. Apeliacinių ir apskričių teismų vidaus taisyklių 10 paragrafą „Prokuratūra sudaro vieningą organizmą“, kuriame aptarta vienas iš prokuratūros vidaus organizacijos elementų. Tad pagrįstas buvo Aukščiausiojo teismo 1934 m. balandžio 12 d. sprendimas sygn. 2K 343 / 34, kuriame akcentuota, kad prokuratūros narių skyrimas atlikti vienus ar kitus darbus yra išimtinai prokuratūros vidaus reikalas, žr. Orzecznictwo Sądów Polskich, 1934, Nr. 446.
  16. Plg. taip pat Teismų įstatymo Nr. 235 pirmojo paragrafo teiginį „Pirmasis Aukščiausiojo teismo prokuroras turi teisę apeliacinį skundą, pateiktą Aukščiausiajam teismui žemesniojo teismo, anuliuoti“.
  17. Plg., DASZKIEWICZ, W. Oskarżyciel w polskim procesie karnym. Warszawa, 1960, s. 15.
  18. Plg. SMOLEŃSKI, J. Kilka uwag w sprawie więzi nauki prawa z praktyką prawniczą. Prokuratura i Prawo, 1964, Nr. 12, s. 875–876.
  19. Plg. SIEWIERSKI, M. Ustrój prokuratury PRL. In: Prokuratura PRL w dziesięcioleciu 1950–1960. Pod red. J. Druskiego. Warszawa, 1960, s. 17.
  20. Po pakeitimų, kurie buvo įteisinti 1932 m. sausio 21 d. įstatyme, pakeitusiame kai kuriuos baudžiamojo proceso nuostatus nuo 1932 m. kovo 1 d. (Dz. U., 1932 m., Nr. 10, poz. 60) ir 1932 m. rugpjūčio 24 d. potvarkiu, įsigaliojusiu 1932 m. rugsėjo 1 d., padarytų pakitimų.
  21. Praėjusio šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje vykusioje diskusijoje dėl prokuratūros vietos valstybės institucijų sistemoje išryškėjo dvi skirtingos koncepcijos. Vienos iš jų šalininkai buvo linkę manyti, kad prokuratūra turėtų būti pavaldi seimui. Tokios nuomonės laikėsi, be kita ko, K. Działocha, L. Garlicki. Žr.: DZIAŁOCHA, K. Stan prawa konstytucyjnego w PRL. Prawo i Prokuratura, 1986, Nr. 3; GARLICKI, L. Ochrona konstytucyjności i praworządności. Prawo i Prokuratura, 1987, Nr. 10. Kiti pasisakė už prokuratūros pavaldumą vyriausybei. Žr., pvz., RYBICKI, M. Organizacja wymiaru sprawiedliwości w PRL – doświadczenia i perspektywy rozwoju. Prawo i Prokuratura, 1984, Nr. 7.
  22. Prokuratūros kontrolės įvedimas yra susijęs su Lenkijos liaudies išlaisvinimo komiteto (Polski Komitet Wyzwolenia Narodowego (PKWN) 1944 m. rugsėjo 23 d. dekretu apie karinių teismų ir prokuratūrų teisę bei struktūrą. Šiuo dekretu apibrėžtos karinių prokuratūrų veiklos kryptys; žr. BORKOWSKI, J. Formy procesowe prokuratorskiej kontroli przestrzegania prawa we administracji państwowej. Prokuratura i Prawo, 1989, Nr. 11, s. 11.
  23. Prokuroras turėjo pareigą kontroliuoti kaip laikomasi įstatymų už teisminių procedūrų veiklos ribų nuo 1967 iki 1990 m. kovo mėn. Žr. STARCZEWSKI, H., ŚWIĄRKIEWICZ, J. Prokuratorska kontrola przestrzegania prawa w PRL. Warszawa,1970, s. 28.
  24. Pvz., specialusis teismas Lodzėje mirties bausmę pritaikė apie 20 % nagrinėtų bylų, žr. BARDACH, J., LEŚNODORSKI, B., PIETRZAK, M. Historia i ustrój prawa polskiego. Warszawa, 1974, s. 593.
  25. Pvz. MARSZAŁ, K. In: MARSZAŁ, K., STACHOWIAK, S., ZGRZYZEK, K. Proces karny. Katowice, 2003, s. 625–626; išsamiau žr. VITU, André. Procedure pénale. Paris, [2001], p. 15 ir kt.
  26. Skyriaus pavadinimas „Prokuratūros institucijos“ 1932 m. rugpjūčio 23 d. potvarkio 56 str. pakeistas į „Prokuratūra“ (Dz. U., 1932 m., Nr. 73, poz. 661).
  27. Stalinizmo žlugimas inicijavo poreikį peržiūrėti ir svarstyti tokį prokuratūros kontrolės mechanizmo efektyvumą, žr. PALIWODA, J. O potrzebie nowych metod i form działania prokuratury w zakresie nadzoru ogólnego. Biuletyn Generalnej Prokuratury, 1962, Nr. 3–4.
  28. Ši formuluotė pakeista 1929 m. kovo 4 d. įstatymu, žr. Dz. U., 1930 m., Nr. 5, poz. 43.
  29. Šis įstatymas ne kartą pildytas, žr. Dz. U., 1989, Nr. 75, poz. 444; plačiau žr. TREMBICKA, K. Okrągły Stół w Polsce. Studium o porozumieniu politycznym, Lublin, 2003.
  30. Tarp bausmių už visuomenei pavojingus nusikaltimus vyravo mirties bausmė (paprastoji ir kvalifikuotoji), bauda, turto konfiskavimas, laisvės atėmimas ir ištrėmimas (ypatinga forma buvo didikams taikoma banicija). Privataus kaltinimo bylose numatyta piniginė bausmė (galvos mokestis) ir padarytos žalos atlyginimas. KRUK, M. (red.) System organów ochrony prawnej w Polsce. Warszawa, 2006, s. 203; Plg. BARDACH, J., LEŚNODORSKI, B., PIETRZAK, M. Historia ustroju i prawa polskiego. Warszawa,1974, s. 262–271.
  31. Viena iš skyrimo prokuroro pareigoms prielaidų buvo „atitinkamos moralinės kvalifikacijos“ (str. 10).
  32. Vyriausias karo prokuroras buvo vienas iš Generalinio prokuroro pavaduotojų.
  33. Žr., pvz., ZIĘBA-ŻĄŁUCKA, H. Instytucja prokuratury w Polsce. Warszawa, 2003; PALIWODA, J. Prokuratorska kontrola przestrzegania prawa. Warszawa, 1970; DASZKIEWICZ, W. Oskarżyciel w polskim procesie karnym. Warszawa, 1960.
  34. Žr. prokurorui keliami uždaviniai, apibrėžti apeliacinių ir apskričių teismų prokuratūrų vidaus veiklos taisyklių 5–7 paragrafais.
  35. Žr. SCHAFF, L. Nowa reforma postępowania przygotowawczego. Państwo i Prawo, 1956, Nr. 3.

Summary

Andrzej Ważny. The Polish Public Prosecutor’s Office System – Its Evolution towards the Present Form

The Institute of Justice, Naional School of Judiciary and Public Prosecution,
Sztabowa St. 5, Warsaw, e-mail Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The paper presents the process of evolution of the present model of public prosecutor’s offices in Poland. Over the centuries the institution was taking different forms and principles; however, its major role remained essentially the same: to guarantee compliance with the law. The discussion of the institutional model and the public prosecutor’s role starts from medieval investigator courts, embraces the partitions of the Polish-Lithuanian Commonwealth, as well as the period between World War I and World War II by eventually arriving at the solutions of the present time. Currently, the public prosecutor’s office system is not anchored in the Polish Constitution of 1997 – undoubtedly an important obstacle in proper implementation of the new legal provisions in connection to the separation of functions of the Minister of Justice and the Public Prosecutor General as of the establishment of the Office of the Public Prosecutor General on 31 March 2010.

Key words: Poland, public prosecutor’s office, public prosecutor, system model.

Įteikta / Received 2013-06-07
Priimta / Accepted 2014-06-20