„Istorija“. Mokslo darbai. 94 tomas
Andrea Griffante. Savo valstiečių beieškant. Dėl valstiečių simbolinio įpilietinimo Lietuvoje XIX a. pab.–XX a. pr.
Spausdinti

Lietuvos istorijos institutas,
Kražių g. 5, Vilnius, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje analizuojama, su kokiomis atminties vietomis lietuvių inteligentija susiejo valstiečio, kaip piliečio, ištakas XIX a. pab. – XX a. pr. Tiriama, kodėl lietuvių diskurse Kosciuška, kuris buvo ypač populiarus kitose buvusios Žečpospolitos žemėse, nesusilaukė didelių pasekmių kaip liaudies išlaisvinimo didvyris, žymiai didesniu atgarsiu galėjo pasinaudoti 1861 m. baudžiavos panaikinimo aktas.

Esminiai žodžiai. Atminimo kultūra; atminties kultūra; Kosciuška; baudžiavos panaikinimas; nacionalizmas.

Abstract. The article analyses what lieux de mémoire the Lithuanian intelligentsia used in associating the origins of the peasant as a citizen between the end of the 19th century and the beginning of the 20th century. It seeks to answer why Kościuszko, who enjoyed great popularity in other lands of the former Polish-Lithuanian Commonwealth, was not widely recognised as the hero liberating the masses in the Lithuanian discourse, whereas the 1861 abolition of serfdom evoked a far greater public response.

Key words: commemoration culture; memory culture; Kościuszko; abolition of serfdom; nationalism.

Įvadas

XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių ir lenkų [93] nacionaliniai judėjimai Lietuvoje [94] vyko vienodomis sąlygomis. Nors šimtmečio pradžia sutapo su sąlyginiu politinio gyvenimo Rusijos imperijoje liberalizavimu, renkamosios Valstybės Dūmos sukūrimu, po 1905 m. įvykių masinių politinių partijų vystymasis ir toliau tegalėjo naudotis ribotomis veikimo galimybėmis. Nepaisant to, amžiaus sandūroje susiformavusioms lietuvių ir lenkų partijoms tautiškai įsisąmoninusių asmenų gretų praplėtimas sudarė jų pačių išlikimo išlygą. Neminint jau nuo XX a. pr. didėjančio kultūrinio darbo apimties, tiek lietuvių, tiek lenkų nacionaliniams judėjimams vis dar trūko platesnės socialinės aprėpties, valstiečių masių nacionalinio sąmoningumo lygis tebeliko sąlyginai žemas. Atsižvelgiant į konkurencinį šių judėjimų pobūdį, reikėtų atkreipti dėmesį, kokiomis simbolinio pilietinimo strategijomis nacionalinių judėjimų elitas naudojosi siekdamas praplėsti savo įtakos sferą žemesniuose visuomenės sluoksniuose, užbaigti nacionalinių judėjimų socialinę struktūrą.

Politinio suverenumo pagrindams ėmus keistis nuo pat XVIII a. pabaigos bei tautai įsitvirtinant kaip tokio pat suverenumo subjektui, žemesnių visuomenės sluoksnių nacionalinio ir politinio įsąmoninimo darbas darėsi neišvengiamesnis. Dalykinė literatūra yra plačiai įrodinėjusi, kad civilinės religijos kūrimas itin aktyviai prisidėjo prie tokio proceso, transformuodamas patį politinį procesą į sekuliarizuotą (pilietinę) ritualų ir simbolių visumą, galinčią mobilizuoti visuomenę ir suteikti jai matomus tapatumo bruožus [47, 8–9]. Civilinių religijų objektais tapo ypatingi praeities įvykiai, asmenybės (atminties vietos [95]), kurių aktualizavimu remiantis siekta apibūdinti tapatumą, jo santykį su kitoniškumu. Kaip socialinis reiškinys, atspindintis tam tikros komunikacinės terpės palaikomas reikšmes, atminties vietos reiškia ne tik skirtingų nacionalinių bendruomenių, bet ir skirtingų vienos nacionalinės bendruomenės visuomenės terpių tapatumą [60]. Per savo atminimo kultūrą (atminties vietų įamžinimą literatūroje, ceremonijų kūrimą, paminklų statymą ir t.t.) įvairios terpės palaiko savo tapatybę ir siekia praplėsti savo ribas neišvengiamai susidurdamos su gretimomis terpėmis.

Lietuvių ir lenkų nacionaliniams judėjimams siekiant įsitvirtinti tarp Lietuvos agrarinių masių, praeities aktualizavimas buvo neišvengiamai problemiškas. Į buvusios ATR istorinį ir kultūrinį paveldą pretendavo ne vienas nacionalinis judėjimas. Tačiau bendro istorijos, kultūros paveldo įsisavinimą vis stipriau veikė etniniai principai, kurie tapo kriterijais, kurių pagrindu to paties paveldo simbolinės dalybos ir vyko. Vienais atvejais, vienas praeities segmentas, pavyzdžiui, Žalgirio mūšis, pasirodė vienodai efektyvi simbolinė įpilietinimo priemonė kone visiems tautiniams judėjimams, kurie bandė tokį praeities segmentą įsisavinti [40]. Tačiau siekiant simboliškai įsitvirtinti, vis dažniau skirtingi nacionaliniai judėjimai aktualizavo skirtingus praeities segmentus, kurie labiau pasitarnautų krašto bei krašto gyventojų ypatybėms sureikšminti. Agrariniame krašte, tokiame kaip ankstyvojo XX a. Lietuva, kur lietuvių nacionalinis judėjimas nuolat akcentavo savo narių agrarinę kilmę, kaimietis, kaip savarankiškas pilietis, turėjo ne tik būti pozityvių politinių veiksmų adresatas, bet ir simbolinio sureikšminimo objektas. Kaip naujos, išlaisvintos bendruomenės „kilmės mitas“, valstiečio pilietinio savarankiškumo kilmė suvaidino esminį simbolinį vaidmenį – kaip ir bet kuris „kilmės mitas“ jis eliminavo etninės grupės narių socialinio statuso skirtumus, suteikė grupei bendruomeniškumo jausmą [67, 39–59]. XIX a. II p.–XX a. pr. lenkų nacionalinis judėjimo diskurse tokioms pradžioms sureikšminti naudotasi vieno itin garsaus ATR veikėjo – T. Kosciuškos – figūra. Jo populiarumas itin stipriai pasireiškė Galicijoje, kur lenkų nacionalinis judėjimas galėjo naudotis ypač palankiomis politinėmis veikimo sąlygomis. Tačiau kyla klausimas, ar T. Kosciuškos simboliu galėjo būti efektyviai naudojamasis Lietuvos ATR žemėse. Jose ne tik lietuvių ir lenkų nacionaliniai judėjimai konfrontavosi dėl patekimo į valstietiją, bet ir po 1863 m. sukilimo politinių laisvių ir komunikacijos sfera itin susiaurėjo, reikšmingų pokyčių nesulaukta ir po 1904 m.

Straipsnyje bus analizuojama, ar ypatingas Lietuvos politinis kontekstas buvo lemtingas nusakant T. Kosciuškos, kaip valstietijos įpilietinimo simbolinės priemonės, efektyvumą (ar neefektyvumą) Lietuvoje, kokių alternatyvių praeities segmentų ir strategijų buvo imtasi kuriant valstietijos, kaip savarankiško istorinio veikėjo, savarankiško piliečio, įvaizdį. Nors daugiausia dėmesio bus skiriama lietuvių diskursui, lenkų diskursas taip pat bus apžvelgiamas siekiant suprasti, ar tarp lietuvių ir lenkų terpių buvo aktualizuojami skirtingi praeities segmentai ir kodėl taip atsitiko. Atliekant tyrimą remtasi legalia ir nelegalia periodine spauda bei archyviniais šaltinais.

T. Kosciuškos atminčiai, įvaizdžiui skirta nemažai dėmesio mokslinėje literatūroje. T. Kosciuškos įvaizdžiui Lenkijoje, ypač Kosciuškos sukilimo, mirties šimtmečio minėjimams Austrijos, Rusijos bei Prūsijos lenkų bendruomenėse, lenkų išeivijoje itin didelį dėmesį skyrė lenkų tyrinėtoja M. Micińska [44; 45], taip pat P. M. Dabrowski [12], J. Molenda [46], J. Lubicz-Pachoński [39] ir K. Stauter-Halsted [72; 73]. Istoriografiją lenkų kalba, susijusią su T. Kosciuška, išsamiai aptarė K. Średniowska [74], B. Oleksowski [51]. Skirtingai nuo mokslinės literatūros, skirtos T. Kosciuškos asmenybei, lenkų kalba, T. Kosciuškos įvaizdžiui viešojoje lietuvių erdvėje lietuvių mokslinėje literatūroje skirta labai mažai dėmesio. M. Biržiška trumpai palietė T. Kosciuškos įvaizdžio liaudies dainose klausimą ką tik pasibaigus Pirmam pasauliniam karui [8, 31–37], V. Savukynas [61, 293–297] ir J. Skirius [62] analizavo T. Kosciuškos įvaizdį folklorinėje literatūroje ir JAV išeivijoje, T. Kosciuškos įvaizdį šiek tiek analizavęs ir E. Aleksandravičius [2], tačiau išsamiau T. Kosciuškos įvaizdis lietuvių diskurse dar neaptartas.

Herojus ir liaudis: Tado Kosciuškos atmintis buvusios ATR teritorijose XIX a. pab.–XX a. pr. diskurse

Politikai transformuojantis į ritualizuotą, į mases orientuotą praktiką, įpilietinamoms grupėms artimos istorinės figūros, atspindinčios, viena vertus, tokių grupių vertybes ir, kita vertus, galinčios integruoti, konsoliduoti skirtingus visuomenės sluoksnius, remiantis bendromis moralinėmis vertybėmis, sudarė svarbią nacijos formavimosi priemonę. Buvusiose ATR žemėse Tado Kosciuškos asmenybė bei su ja susiję istoriniai įvykiai galėjo vaidinti svarbų vaidmenį. Gimęs istorinėje Lietuvoje, po studijų Varšuvoje ir Paryžiuje T. Kosciuška dalyvavo Amerikos Nepriklausomybės kare. Sugrįžęs į Europą, 1794 m. buvo sukilimo prieš Rusiją vadas. Siekdamas padidinti savo pajėgas, pritraukti valstiečius, Polanco vietovėje Lenkijoje paskelbė vadinamąjį Universalą, kuriuo garantavo visiems valstiečiams pilietines teises. Nors jis su valstiečių pagalba pasiekė pergalę Raclavicų mūšyje, sukilimas buvo galutinai numalšintas, jo vadas – sužeistas ir suimtas. Netrukus paleistas, T. Kosciuška likusį gyvenimą praleido Šveicarijoje, kur mirė 1817 m.

Nors amžininkų požiūris į Kosciuškos asmenybę toli gražu nevienbalsis [74, 53], lūžis įvyko, kai po 1831 m. sukilimo buvusios ATR inteligentija ėmė vieningiau vertinti jį kaip karžygį [45, 192] bei kovotojų vadą [88, 104]. Herojaus ir liaudies [22] simbolinis suartinimas darėsi reikšmingesnis nuo XIX a. 7-ojo dešimtmečio. Istoriografijoje svarbiausią vaidmenį formuojant T. Kosciuškos įvaizdį turėjo T. Korzono hagiografinio pobūdžio monografija (1894 m.). Joje T. Kosciuška pristatytas kaip naujosios, neelitinės, nacijos kūrėjas, kuris sujungė kovą už valstiečių pilietines teises su naujojo pasaulio laisvės samprata – amerikiečių federalizmu, ir kurio asmenybė suderino krikščionišką dorybę ir individo vertybes [74, 181]. Nors iki Pirmojo pasaulinio karo į T. Kosciuška beveik be išlygų buvo pripažįstamas kaip nacionalinis didvyris, besikuriančios politinės partijos skirtingai akcentavo jo, kaip vado, savybes. Socialistų ir liaudininkų diskurse T. Kosciuška buvo valstiečių išlaisvintojas ar netgi revoliucionierius, tautinės demokratijos (Narodowa demokracja) atstovai sureikšmino jo gebėjimą veikti skirtinguose luomuose. [74, 188].

Kuriantis modernioms politinėms partijoms, T. Kosciuška virto ir ritualizuotų minėjimų objektu [96]. Sukilimo šimtmečio minėjimai (1894 m.) pabrėžė naujo lūžio momentą: Kosciuška, nors ir laikinai, tapo beveik svarbiausia lenkų nacionalinio panteono asmenybe, jo įvaizdis buvo pagrįstas gebėjimu sujungti visą naciją. Maža to, Kosciuškos įvaizdis taip pat įgijo lokalinių, konkrečiam socialiniam-istoriniam kontekstui būdingų atspalvių.

Jau keletą dešimtmečių autonominiu statusu besinaudojančioje Galicijoje T. Kosciuškos, kaip valstietiško herojaus, įvaizdis atgijo valstiečių nacionalinėse šventėse 9-ajame dešimtmetyje [72, 208–215]. Sukilimo šimtmečio proga atmintis, susijusi su T. Kosciuška, atskleidė Galicijoje visą savo simbolinį įpilietinimo potencialą. Tokia proga Lvove įvyko ilgai rengta Nacionalinė mugė, kurios tikslas buvo sukurti naują miesto infrastruktūrą ir skatinti regioninę kooperaciją. Nors pasirengimą daugiausia atliko lenkų elitas, tačiau nuo pat pradžių siekta sureikšminti regiono etninę įvairovę. Prie to taip pat prisidėjo ukrainiečių tautos atstovai, kurie buvo oficialiai pakviesti į renginį ir sakė kalbą atidarymo proga [12, 121]. Simbolinė renginio reikšmė nebuvo antraeilė. Dailės skyriaus atskirame pastate eksponuotas milžiniškas paveikslas Raclavicų panorama [12, 118–129] tapo savotiška istorijos pamoka lankytojams valstiečiams. Paveiksle, kuris neatsitiktinai buvo susijęs ne tik su nacionaline, bet ir su vietine istorija, pagrindinis veikėjas jau buvo nebe T. Kosciuška, o tradicinius Mažosios Lenkijos kostiumus dėvinti ir nacionalinę istoriją kurianti liaudis. Tokį supratimą savo metiniuose minėjimuose, vykusiuose kaimuose, diegė ir pagrindinė Galicijos „liaudiška“ partija – liaudininkai [97]. Sukilimo minėjimas taip pat suteikė progą kitokio pobūdžio bei kitokį tikslą turinčioms T. Kosciuškos įvaizdžio interpretacijoms. Renginiuose Krokuvoje valdančioji konservatyvi inteligentija atkreipė dėmesį į T. Kosciušką kaip carų valdžios priešą. Kaip ir jis, vietinė inteligentija siekė įrodyti savo nuostatas priešindamasi T. Kosciuškos liaudiškumo pabrėžimui statant jam paminklą mieste [98].

Lenkijos karalystėje T. Kosciuškos, kaip didvyrio, įvaizdžio plitimą ribojo po 1863 m. įvykių įvesti politikos, kultūros sričių varžymai. Nepaisant to, sukilimo minėjimas varšuviečiams tapo pirmų viešų manifestacijų per 30 metų pretekstu. Manifestacija, kurią rengė Tautinės demokratijos aktyvistai, buvo sudaryta iš mišių bei antirusiško turinio lankstinukų platinimo; ji taip pat sureikšmino ne patį T. Kosciušką, o vietinę tradiciją – minėti Varšuvos miesto sukilimą siekiant mobilizuoti miesto gyventojų sluoksnius. Nenuostabu, kad didėjant pramonės svarbai Varšuvoje patys socialistai nepraleido sukaktuvių ir minėjo „dirbančios liaudies“ herojų gegužės 1-ąją [44].

Mūsų ar jūsų? Tado Kosciuškos atmintis Lietuvoje XX a. pradžioje

Buvusioje ATR teritorijoje sunkiausia lemtis politinių, kultūrinių teisių požiūriu teko Šiaurės vakarų krašto žemėms, kurios nuo 1863 m. patyrė aršią antibajorišką politiką. Viena vertus, dėl griežtos kontrolės, viešos erdvės (ypač kalbos, spaudos, švietimo) apribojimų T. Kosciuškos atmintis viešumoje nepasireiškė ir panaikinus 1864 m. spaudos draudimą bei 1904 m. atsivėrus sąlygiškai platesnei visuomeninio gyvenimo erdvei. Kita vertus, augant lietuvių ir lenkų nacionalinių judėjimų konfrontacijai dėl bendros valstybės simbolinio paveldo, T. Kosciuškos įvaizdis atspindėjo Lietuvos bei Lenkijos tradicinių ryšių rėmėjų ir lietuvių etnocentrizmo susidūrimą.

Nepaisant griežtos valdžios kontrolės, dar XX a. pradžioje Lietuvos lenkų inteligentija pastebėjo ypatingą pačių lenkų sluoksnių pasyvumą. Pasak L. Abramowicziaus, esą, trūko noro viešai paminėti vadą ir taip „apšviesti“ vietinius gyventojus, supažindinant juos su jų pačių istorija [37]. Iš tikrųjų vietinės lenkų dvarininkijos „atsargumas“ valdžios atžvilgiu buvo viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje XX a. pradžioje T. Kosciuška netapo viešų minėjimų objektu. Spaudoje, kur T. Kosciuškai buvo skirta ne itin daug vietos, Lietuvos lenkų sluoksnių požiūriai buvo plėtojami dviem kryptimis. Viena vertus, konservatyvių sluoksnių [99] požiūris sutapo su tokios pat idėjinės pakraipos nuostatomis Lenkijoje, buvo pabrėžiama T. Kosciuškos, kaip visos ATR tarpluominės jungties, svarba [80]. Kita vertus, negausūs pilietiškai nusistačiusių Lietuvos lenkų sluoksniai (krajovcai) T. Kosciuškos asmenyje įžvelgė valstietijos įpilietinimo pradininką, kurio pastangos, esą, buvo neįgyvendintos dėl bajorijos pasipriešinimo. Krajovcai nepraleido progos sureikšminti lokaliosios 1794 m. sukilimo dimensijos. L. Abramowiczius pabrėžė, kad sukilimo eiga Lietuvoje buvo savarankiška, nors nebuvo deramai mobilizuoti miesto gyventojų sluoksniai. Sukilimo žlugimas reiškęs aukštesniųjų visuomenės sluoksnių silpnumą, nederamą pasirengimą [1; 70; 86].

Nors, regis, iki pat karo žemesnieji visuomenės sluoksniai nedaug ką težinojo apie 1794 m. sukilimą ir jo vadą [10], lietuvių inteligentijai T. Kosciuška buvo gerai žinoma asmenybė. Siedami Kosciušką su savo socialiniu sluoksniu, kuriam jie skyrė daugiausia dėmesio ir su kuriuo buvo susijusi jų retorika, lietuviai į T. Kosciušką kone sutartinai žiūrėjo kaip į kovotoją dėl valstiečių laisvės. 1883 m. M. Davainis-Silvestraitis Aušroje publikuotame straipsnyje rašė:

Garbinu ne tiek mūsų garsingą didžiavyrį Kasciušką, kaipo kareivį, garbinu jį labiau, kaipo geradėją ar apveizdietojį našlaičių, pavergelių ir išliuosotojį ūkininkų, kuris pyrmiaus in kelis dešimtis metų, ne kad galiejo apei tą apmislitie karaliaus, išluosavo anuos. Mums, šios gadinės Lietuvems, senovės karinę garbę, užpakalij‘ palikusiems, gali geriaus intikti šioji paskutinioji garbė žmogaus doro ir protingo mūsų viengenčio! [15].

Nors nuolat buvo primenamas T. Kosciuškos priklausymas istorinės Lietuvos paveldui [26], lietuvių diskurse buvo ypač pabrėžiama jo socialinė kilmė („gimė neturtingo bajoro grinčioje“ [14]) ir lietuvių kalbos gerbimas, kurį T. Kosciuška esą įrodinėjo skelbdamas Universalą ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Viena vertus, kaip neturtingų bajorų sūnus T. Kosciuška simboliniu lygmeniu reprezentavo sluoksnį, kurį lietuviai siekė įtraukti į nacionalinį judėjimą. Kita vertus, nors T. Kosciuškos veikla nebuvo skirta vien lietuviams, bet visiems ATR valstiečiams, Universalo skelbimas dviem kalbomis įteisino lietuvių kultūrines teises: lietuvių diskurse T. Kosciuška buvo ne tik kovotojas dėl ATR valstietijos socialinių teisių, bet ir lietuvių (lietuviškai kalbančiųjų) valstiečių kultūrinio individualumo gynėjas [100].

Tačiau, kaip ir lenkų diskurse, neigiama sukilimo pabaiga tapo aštresnių vertinimų objektu. Tokio pobūdžio vertinimai buvo ypač būdingi kairiųjų pakraipai, kuri sukilime įžvelgė galimos socialinės revoliucijos pradžią. Viena vertus, sukilėlių pralaimėjimo priežastimi dažniausiai laikyta bajorija. Bajorija buvo apibūdinta kaip kasta, pasiryžusi paaukoti netgi valstybės nepriklausomybę mainais į carienės pagalbą kovojant su Gegužės 3-osios Konstitucijos principais ir jos įgyvendintojais, su kuriais sutapatintas ir T. Kosciuška [90, 29–31; 101]. Kita vertus, sukilimo, kaip skirtingų luomų karo, apibūdinimas vertė kritikuoti ir patį T. Kosciušką, kurio laikysenoje įžvelgta pagrindinė sukilimo nesėkmės priežastis. Tokį požiūrį aiškiai reiškė 1909 m. J. Šliūpas: „Silpnumas budo, pastumėtas iki pilningam politiškam nerangumui, niekados jam neleido drąsiai prieiti prie jokios didelės minties; visados jam liepė pasirinkti netikiausius kelius, nes vedančius tolyn nuo tikrų jo paties pastangų. Drebantis tik užsiminus apie naminę karę, jis buvo vyriausia priežastimi to, kad maištas negalėjo pavirsti į revoliucijos judėjimą“ [76]. Sukilimas esą žlugo dėl to, kad T. Kosciuška nenorėjo besąlygiškai remtis valstietija, jo dvejojimai jį dar tebesiejo su senąja tvarka. J. Šliūpas naudojosi paplitusiomis idėjomis apie bajorijos laiko dvasios neatitikimą, bandė sujungti nacionalinį ir socialinį (klasinį) klausimą, laikydamas 1794 m. sukilimą Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atspindžiu [102]. Kitais atvejais, nepaneigiant T. Kosciuškos kaip stratego trūkumų, vis dėlto siekta parodyti ir jo, kaip pavyzdingo lietuvio patrioto prototipo, bruožus. Lietuvis patriotas, galvojantis apie savo Tėvynės gerovę, esą, privalo laikytis tokių pat moralinių principų, kokių laikėsi generolas T. Kosciuška, kuriam buvo būdingas nuoširdus atsidavimas kovai už valstiečių teises. Tačiau, esą, kiek tai susiję su valstiečiais, reikia, skirtingai nuo T. Kosciuškos, kompromisų visiškai atsisakyti. Ne tik lietuviai patriotai, bet ir lenkai, pasak Vl. Pauliukonio, iš savo didvyrio klaidų pasimokė: „[Lietuviai ir lenkai] eina didvyrio-lietuvio (Kasciuškos) keliais – jie reikalauja sau, o ne „prašo“, kaip Kosciuška, autonomijos: Kosciuškos „prašymų“ ir XX amžiaus istorija parodė lietuviams ir lenkams, kad „prašymų“ kelias visai netikęs, nes nieko jais (prašymais) nepeši!... Tik tame Tadas Kosciuška klydo“ [52].

Nepaisant kritikų, bent jau iki XX a. pradžios lietuvių diskurse tesiekta atimti iš lenkų T. Kosciuškos asmenybės simbolinę monopoliją, pabrėžiant jo, kaip Lietuvos-Lenkijos bendros valstybės istorinio paveldo figūros, kovos tikslus: socialinę reformą, lietuvių valstiečių kalbinių ir (arba) etninių ypatumų išsaugojimą. T. Kosciuška apibūdintas kaip daugiau jungianti nei skirianti asmenybė. Apie tai liudiją ir liberalesnėje aplinkoje JAV XIXXX a. sandūroje vykę bendri lietuvių ir lenkų išeivijos minėjimai, skirti T. Kosciuškai atminti [7; 17; 43]. Tik kuriantis Lietuvos valstybei ir aštrėjant nacionalinių judėjimų priešiškumui dėl Vilniaus, T. Kosciuškos asmenybę pradėta savintis [103] naudojantis išimtinai etninėmis kategorijomis [27; 62].

Beieškant savų valstiečių: baudžiavos panaikinimas

Nors T. Kosciuška turėjo savo vietą lietuvių atmintyje, tačiau galima pagrįstai abejoti jo figūros pirmaeile svarba lietuvių nacionaliniame panteone. Vartant XIX a. pab.–XX a. pr. kalendorius galima pastebėti, jog T. Kosciuška, jo vadovautas sukilimas socialistinės pakraipos kalendoriuose dažnai buvo įtraukiami į atmintinų įvykių sąrašus [13]. Tačiau kituose lietuvių kalendoriuose T. Kosciuška ir 1794 m. įvykiai į tokius sąrašus faktiškai nepateko [104]. T. Kosciuškos istorinės atminties sumenkėjimą paaiškina kultūriniai ir politiniai lietuvių nacionalinio judėjimo ypatumai. Viena vertus, jau nuo XIX amžiaus antrosios pusės lietuvių istorinė atmintis siejosi su kunigaikščių epocha. Bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija po Horodlės unijos (ir dar labiau po Liublino unijos) suvokta kaip „polonizatorių“ įsitvirtinimo etninių lietuvių žemėse, etninių lietuvių nutautinimo periodas. Skirtingai nuo 1863–1864 m. sukilimo [71, 28–29], T. Kosciuškos sukilimas dažniausiai suvoktas kaip nuoširdus demokrato bandymas suteikti baudžiauninkams pilietines laisves. Tačiau nepasisekęs sukilimas pademonstravęs, kad T. Kosciuška tesudarė išimtį lenkų ir sulenkėjusių bajorų dominuojamame pounijinės politikos fone. Kita vertus, Lietuvos ir Lenkijos valstietijos išlaisvinimo bendro herojaus buvimas griovė lietuvių valstietijos, kaip savarankiškos istorinės bendrijos, įvaizdį. Be to, jis galimai „uždengė“ Lietuvos valstietijos istorijos ypatybes [79]. Kitaip sakant, iki pat Lietuvos valstybės susikūrimo, kol valstietijos nacionalinio sąmoningumo lygis apskritai buvo žemas, T. Kosciuškos figūra galėjo pasirodyti pernelyg sudėtinga bei dviprasmiška, kad galėtų efektyviai pasitarnauti lietuvių tikslams. Atsižvelgiant į Šiaurės vakarų krašto ypatybes, galima sakyti, kad lietuviams buvo reikalinga atminties vieta, kuri ne tik rodytų valstiečio pilietinio individualumo ištakas, bet ir paryškintų valstietijos, kaip savarankiškai (t. y. be lenkų-bajorų pagalbos ar net akistatoje su jais) besitvarkančios socialinės jėgos, lojalumą esamajai politinei tvarkai.

Vienas iš atminties vietų, sutampančių su minėtais reikalavimais, buvo ir 1861 m. baudžiavos panaikinimas, kuris su intensyvėjančiu dažnumu tapo sureikšmintas lietuvių istoriografijoje nuo pat XIX a. pabaigos. Viena vertus, baudžiavos panaikinimas tapatintas su lietuvių nacionalinio judėjimo pagrindine prielaida. Su baudžiavos panaikinimu, kaip St. Matulaitis rašė 1911 m. Lietuvos ūkininke, „[...] prasidėjo dvasiškas [mano pabraukta, A.G.] mūsų liaudies kilimas. Tik išsiliuosavus iš ponų globos mūsų lietuviškoji liaudis galėjo eiti prie aprūpinimo reikalų, kame jai pagelbėjo iš liaudies išėjusi inteligentija; senoji bajoriškoji buvo jai svetima, nes lenkiška. Tą mūsų lietuviškosios liaudies kilimą mes paprastai lietuvių tautos atgijimu vadiname“ [41]. Baudžiavos panaikinimas, esą, suteikė prielaidas pačių valstiečių luome formuotis būsimai lietuvių inteligentijai. Tačiau, kita vertus, padidėjus socialiniam mobilumui, bendra situacija nepasikeitė, „dvasinis kilimas“ netapo ekonominio valstiečių konkretaus įsitvirtinimo prielaida. Tebesutapatinant etnines ir socialines kategorijas, tokia pastaba reiškėsi kaip kritika (lenkų) bajorijos atžvilgiu. Ypač kairiųjų pažiūrų publicistai nepraleido progos pabrėžti, jog radikaliai nepakeitus socialinės struktūros ir santykių, baudžiava pasirodė „po nauja priedanga“ [75] kaip „samdomoji“ [30]. Laisvi valstiečiai dažnai mažai tepajuto naujo statuso teikiamas galimybes, didelės žemės išpirkimo kainos valstiečius vėl pririšo daugeliui metų prie žemės. Socialinės padėties pagerėjimo nebuvimas ir žemės reformos uždelsimas leido publicistams vadinti poreforminį laikotarpį naujo pobūdžio baudžiavos etapu [42]. Tiesa, naujas baudžiavos etapas ne tik aktualizavo neišspręstą lietuvio / baudžiauninko ir lenko / bajoro socialinę akistatą, bet ir aiškiai rodė politinius lietuvių orientyrus per istorijos prizmę. Taigi, jei lenkų bajorija buvo apkaltinta sutrukdžiusi valstiečių įpilietinimo tvarkai netolimoje praeityje ir dabartyje, joje įžvelgtas ir pagrindinis senos tvarkos įvedimo protagonistas nuo pat Lietuvos ir Lenkijos koegzistavimo pradžios po Liublino unijos [18, 23–25; 89]. Lietuvių „polonizacija“ pasirodė kaip procesas, užvaldęs Lietuvos laisvę teritoriškai, politiškai ir socialiai. Skirtingų lietuvių visuomenės terpių akcentai mažai kuo tesiskyrė. Kairieji akcentavo senosios tvarkos (dvarininkų, kunigų bei valdžios) atsakomybę už baudžiavos įvedimą [16, 6]. Tuo tarpu, nors ir neapibrėžtai ir nepastoviai, konservatyvūs katalikiški sluoksniai siekė baudžiavos įvedimą susieti su pagoniška dvasia, su kuria buvo siejami netikros krikščioniškos dvasios pasekėjai – lenkai. Akivaizdu, kad tuo tebuvo bandoma (ir nelabai sėkmingai) primesti lenkams tokią pat pagonybės žymę, kuri būdavo naudojama lenkų diskurse apibūdinant „netikrą“ lietuvių tikėjimą bei menkinant jų nacionalinio judėjimo savarankiškumą [35].

Griežtai antilenkišką ir antibajorišką lietuvių pozicijos pobūdį tvirtina ir 1861 m. reformos atsiradimo eigos interpretacija. Priešindamiesi nuomonei, kad pirma paskata reformai atsirasti kilusi iš bajorų, lietuviai vienbalsiai nurodė carų imperijos valdžią kaip pagrindinę lietuvių valstiečių socialinės padėties pagerinimo iniciatorę. 1911 m. Lietuvių mokslo draugijoje skaitytame pranešime tokią nuomonę pareiškė A. Janulaitis. Jis radikaliai atmetė tezę, kad reformą iniciavo Lietuvos dvarininkai. Kaip pagrindinį reformų vykdytoją A. Janulaitis nurodė biurokratus, kurie jau po 1831 m. sukilimo bandė spręsti socialinį klausimą be dvarininkų ir bajorų pagalbos. Nikolajaus I-ojo iniciatyva sušauktose komisijose XIX a. 5-ąjį dešimtmetį biurokratijos atstovai svarstė galimus būdus, kaip pagerinti valstiečių padėtį, ėmėsi vykdyti pirmąsias reformas. Taigi galutinis baudžiavos panaikinimas tesudarantis paskutinį etapą proceso, prasidėjusio jau 1840 m., kuomet įvesti dvarų inventoriai bei nustatyta, kiek dvarininkai gali reikalauti iš valstiečių duoklės, mokesčių [25]. Pirma, savo veiksmais biurokratija, esą, siekė įveikti dvarininkiją, jos ekonominę savivalę bei socialinį viešpatavimą. Šis siekis sutapo su valstiečių masių ekonominės emancipacijos tikslu, kurį lietuviai puoselėjo. Antra, baudžiavos panaikinimas sudarė būdą kitaip reguliuoti socio-ekonominius santykius, įvykdyti tą valstiečių įpilietinimą, kurio patys dvarininkai nebuvo pajėgę vykdyti ar netgi sąmoningai nuslopino XVIII a. pabaigoje ir 1831 m. sukilimo metu [24]. Nors galutinį sprendimą panaikinti baudžiavą lėmė ekonominė situacija po Krymo karo, papildomų lėšų poreikis ir valstybės siekimas išvengti kylančių valstiečių bruzdėjimų [41], vis dėlto, regis, carinė biurokratija ir pats Aleksandras II [105] lietuvių diskurse buvo pristatomi kaip suvaidinę teigiamą vaidmenį pagal seną posakį „Mano draugo priešas – tai mano draugas“. Tai patvirtiną ir valdžios antilenkiškos veiklos 1863 m. interpretacija:

Kilus maištui [mano pabraukta, A. G.] 1863 metais, Lenkmečiu vadinamam, valdžia norėjo atitraukti žmones nuo lenkų, o patraukti prie savęs. Todėl 1863 metais davė valdžia didelius palengvinimus Kauno, Vilniaus, Gardino ir kitų gubernijų, apimtų maištų, gyventojams. Ūkininkai visai išimta iš po dvarininkų globos. Žemė atiduota pilnon nuosavybėn ir gana daug kiekvienam ūkininkui paskirta. Be to, išperkamieji mokesčiai už žemę sumažinti penkta dalimi, palyginus su kitomis Rusijos gubernijomis. Vis tai buvo daroma, kad greičiau apmalšinus Lenkmetį, į kurį tiesą pasakius, lietuviai valstiečiai nenoriai nei prisidėdavo [82].

1863 m. „maištas“ buvęs dvarininkų-lenkų veikimo padarinys, prie kurio valstiečiai-lietuviai nedaug ar nenorom prisidėjo [106]. Bent jau dėl savo pastangų palengvinti žemės suteikimo valstiečiams sąlygas pats M. Muravjovas sulaukė teigiamų įvertinimų [42]. Skirtingai nuo lietuvių, Lietuvoje veiklą vykdžiusių lenkų kalbos publicistų, kultūros bei politikos veikėjų diskurse baudžiavos panaikinimui skirta žymiai mažiau dėmesio. Viena vertus, tiek mažesnę įtaką turinti pilietinių pažiūrų inteligentija, tiek Tautinės demokratijai pažiūroms artimos visuomenės terpės sutiko, kad ne Aleksandro II veiksmus, o Gegužės 3-osios Konstituciją ir T. Kosciuškos Universalą reikia laikyti pagrindiniais dokumentais, kuriais bajorija pirma siekė pradėti valstiečių įpilietinimą [3]. Maža to, baudžiava Lietuvoje ir Lenkijoje laikyta senosios, katalikų civilizacijos idealų įkvėptos santvarkos liekana, kuri, esą, radikaliai skyrėsi nuo Rusijos, kurioje baudžiauninkų padėtis buvo beviltiška [50]. Dėmesys, mat, atkreiptas ne tiek į baudžiavą kaip ekonominį reiškinį, kiek į jos „civilizacinę“ reikšmę. Tačiau, kita vertus, tai nereiškė, kad lenkų terpėse 1861 m. akto svarba būtų nejaučiama. Taigi, Tautinei demokratijai artimos lenkų terpės faktiškai pakartojo lietuvių argumentus, tik dėl nežymiai pakitusios valstiečių situacijos apkaltindamos imperinę biurokratiją, kuri įvykdžiusi reformą nesuteikė pakankamų priemonių jai užbaigti, [23], neleido Šiaurės vakarų krašte reikiamų administracinių pokyčių, galinčių tapti visiško valstietijos įpilietinimo pradžia. Tarp krajovcų būta nuosaikesnių balsų. Kad ir nepraleisdama progos pabrėžti ypatingą Lietuvos bajorijos vaidmenį valstiečių įpilietinimo byloje, dvarininkė K. Skirmuntaitė pripažino 1861 m. akto teigiamą poveikį [63]. Panašias pažiūras 1861 m. akto atžvilgiu išreiškė ir Mykolas Römeris, kuris atkreipė dėmesį, kad 1861 m. aktas tesudarė pirmą žingsnį (pavaldumo panaikinimas), kurį papildė 1863 m. kovo 1 d. caro ukaz, įteisinantis valstiečių žemės nuosavybę [59]. Tačiau 1863 m. „papildyme“ M. Römeris įžvelgė ne valdžios nuolaidą, o sukilimo Lietuvoje padarinį. Kitais žodžiais tariant, baudžiavos panaikinimo proceso pabaiga susieta su 1863 m. sukilimu. Baudžiavos panaikinimas, esą, konkrečiai neįgyvendino nei valdžios siekių kovoti su lenkų bajorija, nei bajorų siekių toliau valdyti liaudį, suteikiant jai kai kurių nuolaidų, o reiškė demokratėjančios krašto visuomenės formalų įteisinimą [58].

Aukštinant lietuvį valstietį: baudžiavos panaikinimo 50-osios metinės

Progą iškilmingai paminėti „tikrąjį“ lietuvių valstiečių išsilaisvinimą suteikė baudžiavos panaikinimo 50-osios metinės. Viena vertus, sukaktuvės suteikė valdžiai galimybę sustiprinti Aleksandro II, kaip valstiečių išlaisvintojo, figūrą, pabrėžti valstietiškų nacionalinių judėjimų priklausomybę nuo carų Rusijos, su kuria pagal oficialių rusų diskursą Lietuvą siejo amžini saitai (исконно русская земля). Kita vertus, lietuvių nacionalinio judėjimo nariams sukaktuvės sudarė tinkamą progą išaukštinti Lietuvos valstietiją kaip savo judėjimo pagrindą daugiau nesukant galvos dėl valdžios klausimo.

Caro valdžia buvo nustačiusi visai imperijai bendrus minėjimo rėmus. Švietimo ministerijos aplinkraštis įsakė baudžiavos panaikinimo dekreto išdavimo dieną (vasario 19 d.) iškilmingai švęsti baudžiavos panaikinimą pradinėse ir vidurinėse mokyklose, laikyti pamaldas cerkvėse ir bažnyčiose, viešas vietas padabinti valstybės simbolika. Be to, valdžia pasirūpino, kad minėjimo proga būtų padalinta knygučių apie baudžiavos panaikinimą bei Aleksandro II portretų [4]. Valdžia rūpinosi, kad minėjimo turinys nenukryptų nuo oficialaus diskurso gairių [107]. Tačiau prie minėjimo, kuris buvo finansiškai remiamas atskirų valsčių ir ūkininkų skirtomis lėšomis, prisidėjo ne tik valdantis elitas. Ištikimas savo pažiūroms vietinis lenkų elitas baudžiavos panaikinimo ypatingai nesureikšmino ir, neminint valdžios remiamų iškilmingų pamaldų bažnyčiose, tepasiūlė Vilniaus Miesto taryboje naują 4-ų klasių mokyklą pavadinti „Aleksandro II išlaisvintojo“ vardu bei įsteigti jo garbei tris metines stipendijas Vilniaus miesto mokyklos moksleiviams [69; 87]. Kiek kitaip sureagavo lietuvių inteligentija, kuri į baudžiavos panaikinimo minėjimą įsitraukė gana aktyviai.

Viena vertus, lietuviai stengėsi daryti įtaką oficialiems renginiams. Oficialių švenčių mokyklose proga dažniausiai buvo pasitelkiamas folkloras kaip prisidėjimo būdas. Todėl vykstant oficialiai programai lietuviai mokiniai ne kartą sudainavo lietuvių tradicinio repertuaro dainas, skaitė eiles lietuvių kalba [6]. Dėmesio vertą aktyvumą lietuviai taip pat parodė statant Aleksandro II paminklus. 1911 m. proga paminklus Aleksandrui II buvo pastatytas Varniuose, Utenoje bei Tauragėje [36]. Faktas yra itin svarbus atkreipiant dėmesį į porą aplinkybių. Pirma, carų imperijoje paminklų statymas buvo privati iniciatyva. Minėtais atvejais lėšos statyboms atėjo „iš apačios“, t. y. buvo surinktos vietinių gyventojų. Antra, paminklai išvydo dienos šviesą ne Vilniuje ar Kaune, o valstietiškoje Lietuvos provincijoje. Matyt, paminklai vienu metu reprezentavo valstiečių lojalumą carams, valstiečių tapatybės išraišką bei nacionalinę erdvėkūrą, savaip interpretuojant oficialaus diskurso simbolį.

Kita vertus, valdžios remiamuose renginiuose vieta, skirta valstiečiams ir lietuvių kalbai, beliko minimali, dominavo rusų kalba bei Aleksandro II liberalumo gyrimas [38]. Juk minėjimo oficialiosios versijos dominavimas stimuliavo lietuvių atmintimi pagrįsto konkurencinio minėjimo diskurso atsiradimą. Neminint iškilmingų mišių Šv. Jono bažnyčioje, Vilniuje katalikiška Blaivybės draugija surengė nemokamą vakarą. Ne mažesnį aktyvumą rodė „Rūtos“ draugija, kuri pastatė net dvi pjeses – Ponas ir mužikas ir Viršaičio vargai bei surengė viešą Augustino Janulaičio paskaitą apie baudžiavą Lietuvoje [69; 83]. Panašius renginius organizavo ir Kauno lietuvių draugijos. Vasario 19 d. Tilmansų teatre taip pat buvo pastatyta pjesė Ponas ir mužikas, o surinktos lėšos paaukotos Šv. Juozapo draugijai, kuri kartu su Moterų draugija aktyviai prisidėjo prie renginių organizavimo[78]. Neminint šventinių minėjimų, sukaktuvės sudarė ir progą rinkti pinigus įvairaus pobūdžio veikloms, kurios taptų išlaisvintų baudžiauninkų, t. y. lietuvių, „gyvu paminklu“ [11; 34]. Kitais žodžiais tariant, sukaktuvės turėjo būti proga per penkiasdešimtmetį įtvirtinti po baudžiavos panaikinimo lietuvių priešiškomis sąlygomis žengtus žingsnius švietimo ir tautinio sąmonėjimo keliu. Vietiniams valstiečiams, valsčiams paaukojus pinigų bei kunigaikštienei M. Bagdonienei-Oginskienei paaukojus žemės sklypą, Rietave buvo atkurta 1859 m. Irenėjaus Oginskio įsteigta, bet po 1863 m. sukilimo uždaryta žemės ūkio mokykla [57]. Vilniuje tokia proga lietuvių inteligentija taip pat paaukojo pinigų konkretiems tikslams – Lietuvių mokslo ir Dailės draugijų namams statyti [20; 108].

Didesnį lietuvių įsitraukimą į baudžiavos panaikinimo minėjimą lėmė ne tik palankios aplinkybės, bet ir dar vienas reikšmingas faktas. Skirtingai nuo T. Kosciuškos atminties, baudžiavos panaikinimas tebebuvo gyvas gyventojų komunikacinėje atmintyje [81] ir galėjo suteikti minėjimų dalyviams didesnį bendrumo jausmą [21]. Komunikacinės atminties pagrindinis vaidmuo žadinant valstiečių bendrumo jausmus atsispindėjo ir Lietuvos spaudoje vykusiuose poleminiuose ginčuose. 1911 m. pradžioje lenkų publicistas Janas Obstas paragino Lietuvos gyventojus rinkti medžiagą apie baudžiavą savo krašte, surinktą medžiagą paaukoti Lietuvių mokslo draugijai, kuri turėjo ją saugoti [49]. J. Obsto raginimas sukėlė diskusiją Vilniuje tarp krajovcų ir lietuvių, kuri buvo pagrįsta gana skirtingais požiūriais į savą istoriją.

Pirmas atsiliepimas atėjo iš Konstancijos Skirmuntaitės. Ji sukritikavo J. Obsto mintį kaip prieštaraujančią jos istorijos bei visuomeninių santykių Lietuvoje suvokimui. Nors K. Skirmuntaitė suprato, kad vietinės visuomenės demokratėjimas neišvengiamas, paremtinas procesas, vis dėlto plėtojo įsitvirtinusį požiūrį, kad bajorija vaidinusi istorinį vaidmenį siekiant užtikrinti valstiečių pilietines teises. K. Skirmuntaitės manymu, ne tik Gegužės 3-osios Konstitucija parodė bajorijos brandumą, ji taip pat pabrėžė, kad baudžiavos panaikinimo rėmėjai buvo Lietuvos bajorai, kurie pirmieji pristatė Aleksandrui II baudžiavos panaikinimo memorandumą [64]. Kita vertus, Lietuvos kaip istoriškai susiklosčiusios, demokratėjančios daugiakalbės visuomenės idėjos rėmėja, K. Skirmuntaitė įžvelgė riziką, kad baudžiavos sureikšminimas tik paaštrins antibajorines, antilenkiškas lietuvių nuotaikas ir dar labiau apsunkins pilietinės nacijos formavimo kelią Lietuvoje. Negana to, K. Skirmuntaitė įdėmiai įžvelgė ir kitą, lietuvių praktikoje jau pasireiškusią problemą – sureikšminat baudžiavą, visuomenėje plintančios antilenkiškos nuostatos būtų skatinusios valstiečius atsigręžti į Rusiją kaip į pagrindinį baudžiavos panaikinimo ir valstiečių socialinio išlaisvinimo veiksnį ir būtų tapusios tolesniu krašto visuomenės susiskaldymo faktoriumi [63].

K. Skirmuntaitės argumentai negalėjo patikti lietuviams, kurie bajoriją sutapatino ne tik su valstietijos išnaudotojais, bet ir etninių lietuvių nutautinimo istoriniu veiksniu. Pastebėdamas, kad „Skirmuntaitė truputį bajoriškai ir lenkiškai žiūri į buvusios baudžiavos metu Lietuvos bajorų santykius su valstiečiais ir į dabarties lietuvių judėjimą“ [65], Antanas Smetona išreiškė mintį, jog medžiagos apie baudžiavą rinkimas esą ne tik nesuskaldytų Lietuvos visuomenės, bet supažindintų Lietuvos gyventojus su vienu iš svarbiausių jų bei visos Europos istorijos etapu, kuris buvo prielaida nacionalinio judėjimo [66] sudemokratinimui. Tačiau A. Smetona medžiagos rinkimui skyrė ir papildomą, šviečiamąją, reikšmę – suaktualinti baudžiavos vertinimą. Nors baudžiava buvo panaikinta prieš 50 metų, esą, bajorų kultūra mažai kuo tepasikeitė. Kaip kadaise bajorai naudojosi baudžiauninkų darbo jėga, taip ir baudžiavą panaikinus jie, esą, nedėjo pastangų pagerinti baudžiauninkų padėčiai , bet atvirkščiai – vis dar tęsė savo kovą su litvomanija. Priešingą požiūrį A. Smetona reiškė ir kalbėdamas apie istorinį bajorijos vaidmenį. Viena vertus, A. Smetonos kritika, kuriai savo straipsnyje pritarė ir Augustinas Voldemaras [85], buvo nukreipta į Gegužės 3-osios Konstituciją, kuri, pasak jo, sietina tik su pačios bajorijos mėginimu išsigelbėti suteikiant valstiečiams tam tikras teises, kurios galėtų numalšinti kilsiančius maištus. Tolesnė įvykių eiga, pačios konstitucijos neįgyvendinimas, esą, rodė, kad bajorija valstiečius bet kada būtų paaukojusi dėl luomo gerovės [109]. Kita vertus, kad ir pripažindamas, jog lenkų memorandumas buvo pirmas dokumentas, kuriame Lietuvos bajorai žadėjo suteikti laisvę valstiečiams, A. Smetona neįžvelgė nuoširdaus ketinimo įpilietinti valstiečius. Memorandume, kaip jis priminė, Lietuvos bajorai ketino valstiečius išlaisvinti nesuteikdami jiems žemės (pertvarkant ūkius bei siekiant didinti jų narsumą).

Nors asmeninės atminties ir istorijos susipynimas, jo sureikšminimas galėjo skatinti savųjų savimonę, jų spontanišką integravimąsi į naciją bei gyvo nacionalinės atminties paveldo plėtojimą [54], tačiau baudžiavos komunikacinė atmintis buvo svarbi dėl dar vienos priežasties. Kaip socialinius dėsnius bei santykius atspindinti kategorija, baudžiavos atmintis galėjo būti lengvai suaktualinama atsižvelgiant į tuometinius socialinius santykius. Baudžiava buvo oficialiai panaikinta 1861 m., tačiau jos atminties aktualizavimas dėl naujų baudžiavos „variantų“ galėjo padėti sustiprinti ne tik liaudies socialinę, bet ir nacionalinę savimonę.

Išvados

  1. Simbolinio žemesnių visuomenės sluoksnių (valstiečių) įpilietinimo procesas XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvoje vyko remiantis tiek ATR bendram istoriniam paveldui priklausančiomis istorinėmis figūromis, tiek atskirų istorinių momentų sureikšminimu. Politinis kontekstas buvo pagrindinis veiksnys, galintis padaryti įtaką praeities segmentų pasirinkimui, istorinės atminties figūrų aktualizavimui. Kaip ir kitose buvusios ATR žemėse, taip ir Lietuvoje T. Kosciuškos istorinė atmintis buvo gyva, ja naudojosi tiek lietuviai, tiek įvairios lenkų grupės. Tačiau didelis savimonės suvaržymas neišvengiamai apribojo T. Kosciuškos simbolinę galią, skirtingai nuo kitų buvusios ATR žemių jo istorinė atmintis teatsispindėjo literatūroje, spaudoje.
  2. Valstietijos įpilietinimo strategijų kontekste galima įžvelgti tris skirtingus T. Kosciuškos įvaizdžio variantus, atitinkančius politinių grupių nuostatas. Pirma, lietuviai aktualizavo T. Kosciuškos, kaip nuoširdaus, bet ne vien valstiečius telkusio lietuvių herojaus, figūrą. Nors jo kilmė ir idealai lietuviams jį darė ypač artimą herojų, vis tik jis tepasirodė esąs pereinamojo iš senųjų į naujuosius laikus etapo asmenybė, kovojusi už valstiečius, bet ryžtingai savo socialinių siekių dar neįgyvendinusi. Antra, iš dalies sutikdama su lietuvių interpretacija, pilietiškai nusiteikusi Lietuvos lenkų inteligentija (krajovcai) sureikšmino T. Kosciuškos, kaip lojalaus piliečio, įvaizdį. Trečia, Tautinei demokratijai artimi sluoksniai naudojosi T. Kosciuškos įvaizdžiu kaip visos lenkų nacijos vienybės simboliu.
  3. Aštrėjantys santykiai su lenkais skatino lietuvius sureikšminti ne tik T. Kosciuškos figūrą, bet ir tokį įvykį, kaip baudžiavos panaikinimas, kuris pabrėžtų lietuvių valstiečių savarankišką, t.y. be lenkų pagalbos, tapimą istorijos subjektu. Baudžiavos panaikinimas nerado vietos Tautinei demokratijai artimų visuomenės sluoksnių vertybiniame panteone nei Lietuvoje, nei kitose buvusiose ATR žemėse. Tuo metu krajovcai siekė aktualizuoti baudžiavos panaikinimą neneigdami jos svarbos, bet sureikšmindami vietinės bajorijos įnašą į baudžiavos panaikinimo procesą.

Šaltiniai ir literatūra

  1. ABRAMOWICZ, L. Przyczynek do dziejów powstania Kościuszkowego na Litwie. Gazeta Wileńska, 1906, nr. 26–34.
  2. ALEKSANDRAVIČIUS, E. Karklo diegas: Lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus Aureus, 2013.
  3. BARANOWSKI, W. Ideja emancypacji włościan na Litwie (II). Kurjer Litewski, 1911, nr. 41, s. 1.
  4. Baudžiavos... Lietuvos žinios, 1911, nr. 15, p. 3.
  5. Baudžiavos 50 sukaktuvės. Lietuvos ūkininkas, 1911, nr. 9, p. 84.
  6. Biržai. Lietuvos žinios, 1911, nr. 24, 1911, p. 3.
  7. Biržas, Szimukai. Vienybe lietuvninku, 1894, nr. 21, p. 250.
  8. BIRŽIŠKA, M. Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos. Vilnius: Švyturio spaustuvė, 1920.
  9. BIRŽIŠKA, M. Lietuvos sukilimas 1794 metais. Vilnius, 1919.
  10. BIRŽIŠKA, M. 1794 metai ir Kasčiuška mūsų dainose. Liuosoji valanda, 1917, nr. 2, p. 2.
  11. BRIEDIS, J. Geriausiai paminėsime. Viltis, 1911, nr. 11, p. 3.
  12. DABROWSKI, P. M. Commemorations and the Shaping of Modern Poland. Bloomington and indianapolis: Indiana University Press, 2004.
  13. Darbininkų kalendorius 1904 metams. Londonas: LSDP, 1904.
  14. DAVAINIS-SILVESTRAITIS, M. Tadas Kasciuška. Šaltinis, 1907, nr. 10, p. 161.
  15. DAVAINIS-SILVESTRAITIS, M. Tadeuszas Kasciuszka buvo lietuvininkas. Aušra, 1883, nr. 5, p. 136–38.
  16. Dėdė [KAIRYS, S.] Kodėl išnyko baudžiava Lietuvoje? Tilžė, 1908.
  17. Dovanos garbus skaitytojai. Vienybe lietuvninku, 1894, nr. 15, p. 175.
  18. Erelis, J. B. [BIELINIS, J.] Istoriszki pritikimai isz ukininku gyvenimo Lietuvoje: ju praeitē ir ateitē. Vilnius: 1899.
  19. GIMŽAUSKAS, S. Lietuvos bičiulis. Ragainė, 1882.
  20. GRIGARAVIČIUS, A. Tautos namų sumanymas – tautinės vienybės kelių išbandymas. Liaudies kultūra, 2008, t. 18, nr. 4, p. 6–14.
  21. GRIGONIS, M. Panevėžys. Viltis, 1911, nr. 22, p. 4.
  22. HAUMANN, H. ‘Held‘ und ‘Volk‘ in Osteuropa. Eine Annäherung. Osteuropa, 2007, t. 57, nr. 2, p. 9, p. 5–17.
  23. HŁASKO, J. Jubileusz usamodzielnienia włościan. Goniec codzienny, 1911, nr. 40, s. 1.
  24. JANULAITIS, A. Lietuvos dvarininkų sumanymai baudžiavos panaikinti XIX amž. Lietuvos žinios, 1911, nr. 123, p. 2–3.
  25. JANULAITIS, A. Lietuvos dvarininkų sumanymai baudžiavos panaikinti XIX amž. Lietuvos žinios, 1911, nr. 124, p. 2–3.
  26. JANULAITIS, A. Tadas Kasciuška. Lietuvos aidas, 1917, nr. 16, p. 2.
  27. JURGĖLA, K. R., laiškas A. Janulaičiui, 1933 m. spalio 19 d. LMAB, f. 267, b. 528, l. 1.
  28. Kalėdų vigilijoje. Tilžė: Tėvynės sargas, 1902, p. 4.
  29. KAIRYS, S. Baudžiavos panaikinimas. Visuomenė, 1911, nr. 2–3, p. 51.
  30. KALNĖNAS-ANDŽIULAITIS, J. Paminėkime baudžiavas. Vienybė lietuvininkų, 1892, nr. 8, p. 97.
  31. Kauno kalendorius 1914 metams. Kaunas, 1913.
  32. KORWIN-MILEWSKI, H. Siedemdziesiąt lat wspomnień (1855–1925). Poznań: J. Jachowski, 1930.
  33. KRAUSHAR, A. Obchody pozgonne Kościuszkowskie w Warszawie w XIX stuleciu. Warszawa: 1918.
  34. LABANAUSKIS, P. Baudžiavos panaikinimas. Lietuvos žinios, 1911, nr. 12, 1911, p. 1.
  35. Laisvės šventė. Vienybė, 1911, nr. 7, p. 99.
  36. LAUČKAITĖ, L. Apie paminklus Lietuvos provincijoje XIX a. viduryje–XX a. pradžioje. Ar statė lietuviai paminklus carams? Dailės istorijos studijos, t. 3: Ars memoriae: atmintis – dailės funkcija ir tema (XVIII–XXI a.). Red. L. Balaišytė, A. Kaladžinskaitė. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008, p. 92–109.
  37. Licz [ABRAMOWICZ, L.] Rocznice. Gazeta Wileńska, 1906, nr. 30, s. 2.
  38. Linkuvoje. Lietuvos žinios, 1911, nr. 31, 1911, p. 3.
  39. LUBICZ-PACHOŃSKI, J. Kościuszko na ziemi krakowskiej. Warszawa-Kraków: PAN, 1984.
  40. MAČIULIS, D., PETRAUSKAS, R., STALIŪNAS, D. Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje. Vilnius: Mintis, 2012.
  41. MATULAITIS, S. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoj. Lietuvos ūkininkas, 1911, nr. 7, p. 66.
  42. MATULAITIS, S. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoj. Lietuvos ūkininkas, 1911, nr. 11, p. 106.
  43. Mes jau gerai pažįstame. Vienybė lietuvninkų, 1892, nr. 25, p. 293.
  44. MICIŃSKA, M. Gołąb i Orzeł: obchody rocznic kościuszkowskich w latach 1894 i 1917. Warszawa: Neriton, 1997.
  45. MICIŃSKA, M. The myth of Tadeusz Kościuszko in the Polish mind (1794–1997). European Review of History: Revue europeenne d‘histoire, 1998, t. 5, nr. 2, p. 191–196.
  46. MOLENDA, J. Obchody rocznic kościuszkowych współorganizowane przez ludowców, koniec XIX w.–1918. Kościuszko – powstanie 1794 r. – tradycja. Materiały z sesji naukowej w 200-lecie powstania kościuszkowego 15-16 kwietnia 1994 r. Red. J. Kowecki. Warszawa: Biblioteka Narodowa, 1997, s. 305–328.
  47. MOSSE, G. L. The Nationalization of the Masses: Political Symbolism and Mass Movements in Germany from the Napoleon Wars Through the Third Reich. New York: Howard Fertig, 1975.
  48. NORA, P. Between Memory and History: Les Lieux de Mémoire. Representations, 1989, nr. 26, p. 7–24.
  49. Obelaitis, K. [OBST, J.] Rinkime žinias apie baudžiavą. Viltis, 1911, nr. 2, p. 2.
  50. OBST, J. W 50-tą rocznicę. Wilno, [1911], p. 4–5.
  51. OLEKSOWICZ, B. Legenda Kościuszki: Narodziny (wiek XIX). Gdańsk: Słowo/Obraz terytoria, 2000.
  52. PALIKUONIS, V. Generolas Tadas Kosciuška. Vilniaus žinios, 1906, nr. 191, p. 2.
  53. PALIKUONIS, V. Lietuvių ir lenkų valstybės vargai. Lietuvos Ūkininkas, 1906, nr. 26, p. 349–351.
  54. Paminėjimas – lai bus sustiprėjimas. Lietuvos ūkininkas, 1911, nr. 7, p. 62.
  55. RAILA E. Apie 1791 gegužės 3-iosios konstituciją. Vilnius: Aidai, 2007.
  56. RAMILA, A. Didelė valstiečių šventė. Vienybė, 1911, nr. 3, p. 35.
  57. Rietava. Lietuvos žinios, 1911, nr. 22, p. 2.
  58. RÖMER, M. Dienoraštis, 1911 m. LMAB, f. 138, b. 2228, l. 55.
  59. RÖMER, M. Uwłaszczenie włościan 1 marca 1863 r. Tygodnik Wileńśki, 1911, nr. 16, s. 2.
  60. SAFRONOVAS, V. Kultūrinė atmintis ar atminimo kultūra? Kultūrinės atminties teorijos taikymo moderniųjų laikų tyrimams problemos. Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo: atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX–XXI amžiuje. Sud. A. Nikžentaitis. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, p. 39–64.
  61. SAVUKYNAS, V. Istorija ir mitologija: tautybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje. Vilnius: LRT, 2012.
  62. SKIRIUS, J. XX amžiaus JAV lietuvių ir Lietuvos istorikų požiūris į generolą Tadą Kosciušką. Istorija, 2011, t. 82, nr. 2, p. 47–55.
  63. SKIRMUNTAITĖ, K. Laiškas į redakciją. Viltis, 1911, nr. 15, p. 1–2.
  64. SKIRMUNTT, K. Parę słów objaśnienia. Kurjer wileński, 1911, nr. 73, p. 1.
  65. SMETONA, A. Dėl baudžiavos tyrinėjimo. Viltis, 1911, nr. 17, p. 1.
  66. SMETONA, A. Žvilgsnis į baudžiavą. Viltis, 1911, nr. 18, p. 1.
  67. SMITH, Anthony D. The “Golden Age” and National Renewal. Iš: Myths and Nationhood. Sudarė G. Hosking, G. Schöplin. London: Hurst&Company, 1997.
  68. Rocznica uwłaszczenia włościan w kościołach wileńskich. Kurjer Litewski, 1911, nr. 41, p. 2.
  69. Rūtoje. Lietuvos ūkininkas, 1911, nr. 9, p. 82.
  70. S. S-ski, W 50-lecie zniesienia państwa. Kurjer Krajowy, 1914, nr. 33, s. 2.
  71. STALIŪNAS, D. Savas ar svetimas paveldas? 1863–1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta. Vilnius: Mintis, 2008.
  72. STAUTER-HALSTED, K. The Nation in the Village: The Genesis of Peasant National Identity in Austrian Poland, 1848–1914. Ithaca and London: Cornell University Press, 2001.
  73. STAUTER-HALSTED, K. Patriotic Celebrations in Austrian Poland: The Kosciuszko Centennial and the Formation of Peasant Nationalism. Austrian History Yearbook, 1994, t. 25, p. 79–95.
  74. ŚREDNIOWSKA, K. Kościuszko bohater narodowy. Warszawa: PWN, 1973.
  75. ŠLIŪPAS, J. Baudžiavos. Vienybė lietuvininkų, 1892, nr. 11, p. 130.
  76. ŠLIŪPAS, J. Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569–1795 m.). Chicago, 1909.
  77. ŠLIŪPAS, J. „Laisvosios minties“ albumas. Scranton, 1912.
  78. TAURAUSKAS, P. Kaunas. Viltis, 1911, nr. 25, p. 4; Viltis, 1911, nr. 23, p. 4.
  79. TYLA, A. Lietuvos valstiečių istorijos (1795–1861) bruožai. LAIS 4: Liaudis virsta tauta. Vilnius, 1993, p. 7–102.
  80. T. K., W setną rocznicę zgonu. Dziennik Wileński. 1917, nr. 237, s. 1.
  81. Vaiva, Baudžiavos laikai pagal Biliūno apysakėles, referatas, 1911 m. LMAB, f. 12, b. 165, l. 1–2.
  82. VALIOKAITIS J. Baudžiavos panaikinimo. Šaltinis, 1914, nr. 8, p. 2.
  83. Vilniuje. Lietuvos žinios, 1911, nr. 22, p. 2.
  84. VITKUS, J. 1863 metų Sukilimas Lietuvoje (Prisiminimai). Kaunas: Raidės, 1933.
  85. VOLDEMARAS, A. Kam reikalingos žinios apie baudžiavą. Viltis, 1911, nr. 25, p. 1.
  86. Wi-ski, Pod wrażeniem ostatniej powieści Reymonta. Przegląd Wileński, 1914, nr. 21–22, s. 1–3.
  87. W Radzie miejskiej. Kurjer Litewski, 1911, nr. 23, p. 2–3.
  88. ZIEJKA, F. W kręgu mitów polskich. Kraków: Wydawnictwo literackie, 1977.
  89. ŽADEIKA, V. Baudžiava (lažai) Lietuvoj. Vilniaus kalendorius 1914 m. Vilnius, 1913, p. 38–40.
  90. Žmogus [JANULAITIS A.] Baudžiava Lietuvoje. Chicago, 1901.
  91. 3ci maj ir mes. Vienybė Lietuvininkų, 1891, nr. 9, p. 3.
  92. 1911 m. vasario 15 d. Kauno gubernatoriaus pranešimas Kauno Policijos viršininkui. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1469, ap. 1, b. 12, l. 6.

Komentarai

  1. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (Sutarties Nr. LIT-6-8). Tyrimas buvo įgyvendintas autoriui bendradarbiaujant su Lietuvos istorijos institutu.
  2. Šiame straipsnyje terminas Lietuva reiškiaVilniaus ir Kauno gubernijas.
  3. Čia terminas atminties vieta naudojamas remiantis klasikiniu Pierre Nora apibūdinimu. Plg. Nora, P. Between Memory and History: Les Lieux de Mémoire. In Representations 26, 1989, p. 72–4.
  4. Keletas atvejų būta ir anksčiau. Plg. Kraushar, A. Obchody pozgonne Kościuszkowskie w Warszawie w XIX stuleciu. Warszawa: 1918, p. 10–13.
  5. Paveiksle paryškintą T. Kosciuškos įvaizdį ypač noriai pasisavino Galicijos liaudininkai, kurių partiniame-nacionaliniame panteone T. Kosciuška užėmė vieną iš pagrindinių vietų. Žr. Molenda, J. Obchody rocznic koś ciuszkowych …, s. 305–328.
  6. Paminklas buvo vis dėlto buvo pastatytas 1903 m. Žr. Lubicz-Pachoński, J. Kościuszko na ziemi krakowskiej, s. 298–303.
  7. Tautinė demokratija buvo populiariausia politinė Lietuvos bajorų jėga. Korwin Milewski, H. Siedemdziesiąt lat wspomnień (1855–1925). Poznań: J. Jachowski, 1930, s. 186–187.
  8. Kartais Universalo dvikalbystė sureikšminama netgi neminint T. Kosciuškos kilmės, jo veiklos. Plg., pvz., Gimžauskas, S. Lietuvos bičiulis. Ragainė: 1882, p. 21; Kalėdų vigilijoje. Tilžė: Tėvynės sargas, 1902, p. 4.
  9. Panašus bajorijos įvaizdis matyti tuometėje Gegužės 3-osios Konstitucijos istoriografinėje interpretacijoje. Plg. Raila, E. Apie 1791 gegužės 3-iosios konstituciją. Vilnius: Aidai, 2007, p. 80–82.
  10. Jonas Šliūpas neneigė T. Kosciuškos vertės ir svarbos nacionalinio judėjimo eigai. Tai liudija JAV išleistas albumas, kuriame T. Kosciuška užėmė pereinamąją vietą tarp klasikinių laisvamanių, laikytų lietuvių laisvamanystės ištakomis, ir garsiausių lietuvių asmenybių. Plg. Šliūpas, J. „Laisvosios minties“ albumas. Scranton: 1912.
  11. Būta ir bandymų padalyti sukilimą į lietuvišką ir lenkišką puses nepaneigiant jo bendros socialinės svarbos. Žr. Biržiška, M. Lietuvos sukilimas 1794 metais. Vilnius: 1919.
  12. Lietuviškų kalendorių atmintinų datų sąrašai pasižymėjo akivaizdžiu antilenkišku nusistatymu, siekta sureikšminti kunigaikščių laikus iki Liublino unijos, pounijinio laikotarpio lenkų skriaudas lietuvių atžvilgiu, lietuvių nacionalinio judėjimo formavimosi etapus. Plg., pvz., Kauno kalendorius 1914 metams. Kaunas: 1913.
  13. Caro įvaizdyje maišėsi meilė valstiečiams ir politinis apskaičiavimas. Aleksandras II-asis apibūdinamas kaip „[...] gero būdo žmogus, , žinojo bent dalį tų baisenybių, kurias reikėjo vergui nuo pono kentėti ir tiktai norėjo, kad jų nebebūtų“. Tačiau jo veiksmus esą vedė įsitikinimas „[...] geriau esą liuosuoti baudžiauninkai išaugšto, nes kitaip jie pasiliuosiuisią iš apačios, trumpai ir drūtai tais žodžiais išdėjo valdžios nerimastį, krūvinių maištų laukiant“. Baudžiauninkų lietuvių ištikimybė juk buvo bendrojo intereso, lemiamo antilenkiškumo, rezultatas. Žr. Dėdė [St. Kairys], Kodėl išnyko ..., p. 15; Kairys, St. Baudžiavos panaikinimas. Visuomenė, 1911, nr. 2–3, p. 51.
  14. Tokia nuomonė tebebuvo itin gyva komunikacinės atminties sferoje. Plg. Vitkus, J. 1863 metų Sukilimas Lietuvoje (Prisiminimai). Kaunas: Raidės, 1933, p. 10.
  15. 1911 m. vasario 15 d. Kauno gubernatoriaus pranešimas Kauno Policijos viršininkui, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f 1469, ap. 1, b. 12, l. 6. Likus keletui dienų iki minėjimo Kauno policija konfiskavo brošiūras (turbūt socialistinio pobūdžio) iš užsienio, raginančias valstiečius „kitaip“ paminėti baudžiavos panaikinimo sukaktuves. Ten pat, l. 8.
  16. Turbūt čia turėti omenyje vadinamieji Tautų namai, dėl kurių lietuvių inteligentijos diskusijos prasidėjo 1907 metais. Žr. Grigaravičius, A. Tautos namų sumanymas – tautinės vienybės kelių išbandymas. Liaudies kultūra, 2008, t. 18, nr. 4, p. 6–14.
  17. Tokie nesutarimai dėl Gegužės 3-osios Konstitucijos nebuvo nauji. Žr., pvz., [?], 3ci maj ir mes. Vienybė Lietuvininkų, 1891, nr. 9, p. 3.

Summary

Andrea Griffante. In Search of Our Peasants. On the Process of Symbolic Peasant Integration in Lithuania (Late 19th Century – Early 20th Century)

The Lithuanian Institute of History,
Kražių St. 5, Vilnius, e-mail Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Between the late 19th century and the early 20th century Kościuszko functioned in the Polish discourse as a myth able to integrate both peasant masses and urban classes. In the Lithuanian lands of the former Polish-Lithuanian Commonwealth (Rzeczpospolita), which directly depended on the Tsarist Empire, the myth of Kościuszko was not as successful as in Galicia or in the Kingdom of Poland. While in the Polish-language discourse the myth of Kościuszko did not differ profoundly from the image actualized in the mainstream Polish-language discourse, Kościuszko was only one of the lieux de memoire used for the integration of the peasantry in the ethnic Lithuanian discourse. The deteriorating relations between ethnic national movements within the Lithuanian lands of the Tsarist Empire stimulated the emergence of the independent “Lithuanian” myth of peasant integration – the abolition of serfdom by Alexander II. By underlining such a separate lieu de mémoire, ethnic Lithuanians sought to create such mythology for the Lithuanian peasantry which symbolically isolated them from the Poles.

Key words: commemoration culture; memory culture; Kościuszko; abolition of serfdom; nationalism.

Įteikta / Received 2013-08-30
Priimta / Accepted 2014-06-20