„Istorija“. Mokslo darbai. 94 tomas
Rokas Sinkevičius. Pranašiški sapnai partizanų, politinių kalinių ir tremtinių atsiminimuose
Spausdinti

Kauno miesto muziejus, Tremties ir rezistencijos ekspozicija,
Vytauto pr. 46, LT-44322 Kaunas, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnio tyrimo objektas – pasakojimai apie pranašiškus sapnus ginkluotos antisovietinės rezistencijos dalyvių, politinių kalinių, tremtinių ir jų artimųjų atsiminimuose. Pranašiški sapnai straipsnyje skirstomi į kelias grupes pagal jų temą ir funkciją: 1) fizinės būklės pokyčius pranašaujantys sapnai); 2) svarbias permainas pranašaujantys sapnai; 3) sapnai apie susisiekimą su artimaisiais; 4) mirtį pranašaujantys sapnai; 5) gelbėjantys ir perspėjantys sapnai; 6) per visą gyvenimą vedantys ir tikėjimą skatinantys sapnai. Darbe siekiama atskleisti kiekvienos išskirtos sapnų grupės savitumus, sapnų vaizdinių interpretavimo būdus bei santykį su sapnų aiškinimo tradicija, pasakotojų gyvenimu ir psichologine būkle. Sapnų pasakojimai analizuojami pasitelkus aprašomąjį, interpretacinį, komparatyvistinį metodus.

Esminiai žodžiai: pranašiški sapnai, sapnų pasakojimai, sapnų aiškinimai, partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai.

Abstract.The article focuses on the stories about prognostic dreams in the memoirs of freedom fighters, political prisoners, exiles and their relatives. The article divides prognostic dreams into several groups by their subject and function: 1) dreams predicting the changes of physical state; 2) dreams predicting important changes; 3) dreams about the communication with relatives; 4) death-predicting dreams; 5) life-saving and warning dreams; 6) recurring dreams coming back over a life-time and faith-inspiring dreams. The paper seeks to reveal the peculiarities of each group of dreams, methods of interpretation of dream images and their relationship with the dream interpretation tradition, the dreamer’s life and psychological state. Dream narratives are analysed by applying descriptive, interpretive and comparative techniques.

Key words: prognostic dreams, dream narratives, dream interpretations, freedom fighters, political prisoners, exiles.

Įvadas

XX amžiaus antrosios pusės–XXI amžiaus pradžios lietuvių memuarinėje literatūroje, aprėpiančioje partizaninio karo, kalinimo, tremties istoriją, gausu pasakojimų apie neįprastas dvasines patirtis (pranašiškus sapnus, ženklus, nuojautas, vizijas ir kt.). Tarp tokių plačiausiai paliudyti reikšmingi, pranašiški sapnai.

Nors antisovietinės rezistencijos dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių aplinka nebuvo izoliuota nuo kitų to laiko amžininkų, tačiau galima juos išskirti kaip žmones, kuriems būdingos tam tikros vertybinės orientacijos ir ypatingų gyvenimo išbandymų patirtis (dalyvavimas ginkluotame pasipriešinime, sovietų represijos). Tai pakankamai didelė Lietuvos gyventojų grupė, sudaranti bent dešimtadalį Lietuvos gyventojų (skaičiuojant, kiek žmonių sovietinės okupacijos metu buvo įkalinta, ištremta, žuvo partizanų ir jų rėmėjų gretose).

Mūsų tiriamą objektą – sapnų pasakojimus – daugelis tyrinėtojų linkę išskirti į atskirą žanrinę folklorinių naratyvų grupę. Pranašiškų sapnų aiškinimai pasižymi prognostine funkcija, jie artimi kitoms tautosakos kategorijoms – liaudies tikėjimams, ateities būrimams. Ypač dėkinga medžiaga neįprastų dvasinių patirčių tyrinėtojui – buvusių kalinių ir tremtinių memuarai, kadangi neretai vienoje knygoje galima rasti aprašytus net kelis panašius tikėjimo naratyvus. Antai A. Verksnys prisipažįsta: „Ne sykį ir aš esu sapnavęs pranašiškų dalykų: 1943 metais, būdamas Gorkio kalėjime, susapnavau tėvo mirtį. Tame kalėjime mačiau išsiskyrimą su pirmąja žmona. Viskas pasitvirtino. Buvo ir kitų išankstinių numatymų, pasirodymų...“ [59, 262]. Į tyrimo lauką beletristinių sapnų aprašymų, pasitaikančių grožinėje literatūroje apie partizaninį karą, tremtį pateko mažiau, nes tikėtina, kad jie gali būti smarkiau nutolę nuo tradicinių vaizdinių, pagimdyti asmeninės vaizduotės [77].

Į sapnų ir jų kilmės aiškinimus Lietuvoje vienas pirmųjų dėmesį atkreipė Povilas Višinskis 1897 m. parengtoje žemaičių antropologinėje studijoje [62]. Susidomėjimas sapnų pasakojimais ypač sustiprėjo XXI a. pradžioje. Asta Višinskaitė daktaro disertacijoje nagrinėjo tradicines sapnų vaizdinių reikšmes, sapnų aiškinimų sąsajas su kitais tautosakos žanrais: tikėjimais, būrimais, mįslėmis. Sapnų aiškinimus ji priskyrė tikėjimams [61]. Ši etnologė taip pat yra aptarusi individualumo ir tradicijos santykius sapnų aiškinimuose [60]. Išsamiausiai sapno fenomeną ir oneirinius pasakojimus iš šiuolaikinių Lietuvos folkloristų yra tyrinėjusi Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė. Ji pabrėžė įvairialypę kultūrinę ir folklorinę tokių naratyvų problematiką [21; 24], pastebėjo sapnų apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą turinio sampynas su religine literatūra [23], tyrinėjo pranašiškus vedybinius sapnus [22]. Lina Būgienė sapnų pasakojimus linkusi priskirti asmeninės patirties pasakojimams (personal experience story) [12, 43].

Latvijos mokslininkai nuo prieškario laikų nemažai dėmesio skyrė liaudies tikėjimų, burtų, sapnų ir jų aiškinimų tyrinėjimams. A. Aizsilis 1939 m. publikuotoje knygelėje „Latvių liaudies sapnų aiškinimas“ pateikė pagrindinių sapnų objektų aiškinimus, su sapnais susijusių tikėjimų pavyzdžius [1]. J. Kursitė 1999 m. išleistoje monografijoje „Mitiškumas folklore, literatūroje, mene“ aptarė ir miego bei sapnų temą tradicinėje pasaulėžiūroje ir latvių grožinėje literatūroje [37]. Tautosakinės ekspedicijos Varkavos valsčiuje metu užrašytus sapnų pasakojimus nagrinėjo L. Drozdova-Auzāne [15].

Pradėjus tyrinėti sovietinių lagerių folklorą, pirmiausia dėmesio susilaukė vagių romansai (блатная песня), nagrinėjami nuo XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio. Tačiau pastebimas ir pamažu kylantis susidomėjimas kalinių folkloriniais naratyvais. 2012 m. surengtoje XII tarptautinėje jaunųjų mokslininkų mokykloje „Tarpdisciplininės prieigos ir inovaciniai metodai folkloristikoje“ buvo perskaitytas Natalijos Petrovos pranešimas „Gyvasis Martynas Zadeka veikia: sapnų aiškinimas GULAG‘e“ [68]. Be to, dėmesio skiriama su karu susijusiems pranašiškiems sapnams ir ženklams, kurie, anot A. Balašovos, „užima ypatingą vietą Didžiojo Tėvynės karo folklore“ [65].

Šiandien sapnų tyrinėtojai bando sukurti universalią sapnų klasifikavimo sistemą, tačiau ją pritaikyti gana sudėtinga. Folkloristų, nagrinėjančių sapnus, darbuose „pastebima tendencija skirti pranašingus ir nepranašingus sapnus, pirmuosius dar grupuojant pagal pranašystės išsipildymus“ (pvz., mirtis, vedybos) [21, 84–85]. Atsižvelgdami į sapnų temas ir funkcijas, kurias, pasak pateikėjų, jų gyvenime atlieka tokie sapnai, suskirstėme tiriamų pasakojimų sapnus į kelias grupes:

  1. fizinės būklės pokyčius pranašaujantys sapnai – pranešantys apie pokyčius, lemiančius pamatinius gyvybės klausimus (liga, prasimaitinimas);
  2. svarbias permainas pranašaujantys sapnai – pranešantys apie gresiančius svarbius gyvenimo įvykius, pokyčius. Pastaruosius galima skirstyti į asmeninio gyvenimo ir visuomenines permainas pranašaujančius;
  3. sapnai apie susisiekimą su artimaisiais – pranešantys apie artimųjų gyvenimą, tarpusavio ryšius arba artėjantį kontaktą (susitikimą arba laiškus, siuntinius);
  4. sapnai apie mirtį – pranešantys apie maždaug tuo metu įvykstančią artimų žmonių mirtį arba gresiančią paties sapnuotojo mirtį;
  5. gelbėjantys ir perspėjantys sapnai – pranešantys apie gresiančią nelaimę ir taip padedantys jos išvengti;
  6. per visą gyvenimą vedantys ir tikėjimą skatinantys sapnai – pranešantys ne apie vieną konkretų gyvenimo įvykį, bet apie tolimesnį gyvenimą apskritai, aukštesnių jėgų globą.

Vieną iš šių grupių – pranašiškus partizanų ir jų artimųjų sapnus apie mirtį jau esame aptarę atskirame straipsnyje [53].

Atitinkamai skirtingų grupių sapnų interpretacijos gali išreikšti kiek skirtingą likimo idėją ir supratimą apie mistinių patirčių galimybes. Pavyzdžiui, pirmų keturių grupių sapnų žinia apie artėjančius įvykius suprantama kaip neišvengiama (ypač tai pasakytina apie mirtį pranašaujančius sapnus), penktos ir šeštos grupių sapnai dažniau gali būti vertinami kaip patariantys arba morališkai palaikantys.

Darbo tikslas – išnagrinėti pranašiškų sapnų pasakojimus ginkluotos antisovietinės rezistencijos dalyvių, politinių kalinių, tremtinių ir jų artimųjų atsiminimuose. Darbo uždaviniai: 1) suklasifikuoti pranašiškų sapnų pasakojimus į tam tikras grupes; 2) atskleisti kiekvienos išskirtos sapnų grupės savitumus; 3) nustatyti sapnų vaizdinių interpretavimo būdus; 4) ištirti santykį su sapnų aiškinimo tradicija, pasakotojų gyvenimu ir psichologine būkle.

Naudojami šaltiniai – publikuota memuaristinė literatūra bei keletas pokalbių su pateikėjais, užrašytų straipsnio autoriaus bei archeologo ir tradicinės kultūros tyrinėtojo Vykinto Vaitkevičiaus.

Įvairiuose partizanų kasdienio gyvenimo aprašymuose pasitaiko užuominų, jog kovotojai kartais pasakodavosi vieni kitiems sapnuotus sapnus [36, 110–111]. Pavyzdžiui, Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, nors ir teisinosi nenorįs, jog kiti kovotojai palaikytų jį prietaringu, tačiau kai kuriuos išskirtinius, blogas nuojautas sukeliančius sapnus vertino kaip pranašiškus [49, 152, 191]. Kėdainių krašto partizanų leisto satyrinio laikraščio „Katiuša“ išlikusiame 3/4 numeryje (1945 m. lapkričio–gruodžio mėn.) pateiktas humoristinis „tarybinis sapnininkas“, kuriame sapnų reikšmės šmaikščiai susietos su partizaninės kovos ir politinėmis aktualijomis. Pavyzdžiui, kolchozą sapne regėti reiškė artėjančią ablavą, per kurią būsi 5 dienas nevalgęs [27]. Tikėjimas pranašiškais sapnais paliudytas ir to meto eilėraščiuose: „Pamačiau aš sapne juodą kryžių / Ir su tavo vardo parašu, / Dabar aiškiai žinau, kad tu žuvęs...“ [55, 314].

Pokalbiai apie regėtus sapnus, sapnų sureikšminimas ir pranašavimas iš jų – taip pat būdingas stalininio laikotarpio sovietinių kalėjimų ir lagerių reiškinys.

Fizinės būklės pokyčius pranašaujantys sapnai

Sąlygos sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose, ypač XX amžiaus penktame dešimtmetyje, buvo pragaištingos kaliniams. Alinantis darbas ir apgailėtini „maisto“ daviniai lėmė, kad jie nuolat neprivalgydavo ir badaudavo. Tai skaudžiai atsiliepė kalinių būklei ir savivokai. Pavyzdžiui, Vorkutos šachtose dirbęs politinis kalinys Petras Sapka rašo: „Atmintis grįžo tik po trejų metų laisvėje. Nuo bado buvo labai susilpnėjusi atmintis, taip pat ir regėjimas“ [63, 169]. Visuotinis badas kūrė laisvėje neįsivaizduojamus vaizdus: pasitaikydavo pavienių kalinių, kurie atrajodavo prarytą maistą, mirdavo persivalgę produktų iš gauto siuntinio. Demonstruojami kino filmai su nukrautais stalais ir sočiais veidais buvo suvokiami lyg pasityčiojimas. Net į kai kurias nuodėmes, padarytas dėl bado, žiūrėta atlaidžiau [78].

Dėl to kalinių mintys nuolat sukdavosi apie maistą arba kaip jo prasimanyti. Jie pasakodavo vieni kitiems svajones ir sapnuotus sapnus apie maistą. Buvusi kalinė M. Rimkienė prisimena: „Tikėjomės nors susapnuoti ką nors gražesnio, ką nors skanesnio...“ [50, 62]. „O šiaip ištisai galvoje buvo duona, sapnuodavosi duona, kažkodėl tik duona. Atsibudus dažnai burnoj dar jausdavai duonos skonį“, – jai antrina M. Dirsė [6, 176; 79].

Kai kada iš sapnuose matytų valgių buvo spėjama apie būsimą dienos davinį: „Mūsų sapnuose skanėstai būdavo sukrauti, išdėlioti, bet mes jų negalėdavome pasiekti. Vis kažkas sukliudydavo jų atsikąsti. Ir iš to, kokius valgius matydavome sapnuose, dažniausiai atspėdavome, kokia bus ateinanti diena. Riebi (priedo gausim) ar liesa (negausim)“ [59, 169–170].

Tradiciniuose sapnų aiškinimuose neigiamos interpretacijų reikšmės dažniausiai susijusios su nelaimėmis, liga, mirtimi. Mūsų tiriamuose pasakojimuose taip pat galima rasti aiškinimų, susiejančių regėtus sapnus su tuo metu apnikusia liga, jos pradžia arba pabaiga. Viename iš M. Kinertaitės aprašytų sapnų ją bučiavęs ožys – kaip iškart pabrėžia pati autorė, „tokie sapnai pranašauja ligą“. Po šio sapno vakare jos temperatūra smarkiai pašoko [33, 49]. Liaudiškuose sapnų aiškinimuose pabučiavimas sapne taip pat dažniausiai žymi ligą (tačiau jei bučiuoja numirėlis – gali reikšti ir artėjančią mirtį) [61, 40, 58, 64, 132, 153].

Susirgusiam ir smarkiai viduriuoti pradėjusiam A. Verksniui padėjo maldos bei pranašiškas sapnas, kuriame jo sesuo jį iš kažkur gelbėjusi [80]. P. Žiauberis atsiminimuose rašo, kaip 1950 metais lageryje jį ėmė kamuoti nuolatinis viduriavimas. Patartas vieno žemaičio pradėjo gydytis beržo anglimi, kurią valgė apie pusę metų. Ligos pabaigoje jis susapnavo, jog išvėmė „riebiosios mėsos tešlą“ [45]. Šio vaizdinio autorius nekomentuoja, tačiau tradiciniuose sapnų aiškinimuose sapnuoti mėsą kaip tik dažniausiai reiškia ligą, kai kada – mirtį, laidotuves ir kt. [61, 149–150]. Įdomu, kad pagal šamanistinius tikėjimus gydymo metu ligą (jos dvasią) taip pat galima pašalinti per burną, iščiulpiant, o paskui išspjaunant ją simbolizuojantį daiktą (mėsos gabalą, kirmėlę).

Sapnus, kurie glaudžiai siejami su fizinės būklės pokyčiais, iš kitų tarpo gali skirti ir psichobiologinės jų kilmės priežastys. Apibendrindamas ankstesnes mokslininkų teorijas, psichologijos mokslo klasikas Z. Froidas (Freud) darbe „Sapnų aiškinimas“ (1900) išskyrė tris somatinius sapnų šaltinius: 1) išorinis (objektyvus) jutimų dirginimas, 2) vidinis (subjektyvus) jutimų dirginimas, 3) vidinis (organų) fizinis dirginimas [70, 124]. Pastarųjų atveju, impulsai iš vidaus organų, ypač nesveikų, pažeistų ligos, gali per sapnų turinį įspėti apie prasidedančią ligą.

Kaip matome, sapnuose apie fizinės būklės pokyčius dažni fiziologiniai motyvai (maistas ir valgymas, bučiavimas, vėmimas). Pasitaiko atvejų, kai šios grupės sapnuose jaučiama artimųjų pagalba.

Svarbias asmeninio gyvenimo permainas pranašaujantys sapnai

Iš visų aptariamų sapnų pasakojimų išsiskiria nemaža grupė, kurioje kalbama apie sapnus, pranašaujančius svarbias asmeninio arba politinio gyvenimo permainas. „Vis tiek sapnai pranašauja didelius gyvenimo įvykius“, – kalinio atsiminimuose rašo Jonas Šukys [57, 168]. Sapnuotojas šių sapnų prasmės atžvilgiu dažniausiai išlieka tarsi pasyvus stebėtojas, laukiantis, kol savaime įvyksta numatytas įvykis.

Aiškinant sapnus dažniausiai dėmesys kreipiamas į reikšmingiausius įvykius, kurie smarkiai keičia sapnuojančiojo gyvenimo kryptį ir socialinį vaidmenį. Pavyzdžiui, L. Drozdovos-Auzanės nagrinėtuose sapnų pasakojimuose, užrašytuose Varkavos valsčiuje (Latvija), dažniausiai figūravo tokie motyvai: politinės valdžios kaita, mirtis, liga, kova, vedybos ir kt. [15, 164].

Politinių kalinių gyvenime svarbiausios laiko ribos buvo įkalinimas, tardymo pradžia ir pabaiga, etapai (pervežimai į kitą lagerį), bausmės pabaiga ir paleidimas į laisvę. Kartu jie galėjo lemti esminius kalinio būklės pokyčius: prasidedančias ar pasibaigiančias fizines ir psichines kančias, mirtį arba išsigelbėjimą. Kaliniai šiuos laiko taškus suvokė kaip atraminius: „Sakoma, kad kiek ilgai kalėjime besėdėtum, vis tiek būna tik treji metai: pirmieji metai – metai, paskutinieji metai – metai ir visa, kas tarp tų dvejų praeina, taip pat vieni metai“, – pastebi A. Verksnys [59, 172]. A. Solženicyno apysakoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ daugybės lageryje praleistų monotoniškų metų patirtis perteikta tarsi viena diena.

Nenuostabu, kad su anksčiau išvardytais kritiniais laiko momentais buvo siejami įvairūs pranašavimai, ypač sapnų reikšmės. Rusijos mokslininkė N. Petrova taip pat pastebi, jog Gulago kalinių pasakojimai apie sapnus (paprastai – išsipildžiusius) aprėpia tokias temas: suėmimą, nuosprendį, išlaisvinimą, kalėjimo-lagerio kasdienybę (iškvietimą į tardymą, išsiuntimą į etapą ir pan.), mirtį [68, 317].

Kai kurios sapnų pranašystės paremtos ateities įvykių tapatumo principu: sapnų vaizdai detaliai pakartoja būsimus įvykius. Tokio tipo pranašiškų sapnų vaizdinių nebandoma aiškinti alegoriškai, o jų pranašiškas pobūdis tampa akivaizdus tik po įvykio (paprastai tik tuomet atsimenamas ir pats sapnas) [67, 40–42]. Leonora Grigalavičiūtė-Rubinė prieš antrąjį suėmimą tris naktis iš eilės sapnavo vieną ir tą patį sapną, kuriame prie jos priartėdavo moters važnyčiojamas vežimas su vienu arkliu, prisėdęs vyrų, kurie jas su seserimi suimdavo. Netrukus sapnas išsipildė su visomis išvardytomis detalėmis [73]. O. Mikulėnaitei sapnai išpranašavo, jog abu jų namuose besislapstantys partizanai bus suimti gyvi [8, 112]. Laikomas Tauragės „Šubertinėje“ (vietos NKVD (MGB) būstinė) A. Kentra susapnavo kelią, kuriuo galėtų pabėgti iš Vilniaus Rasų lagerio. Tačiau sapno žinią suprato tik tuomet, kai buvo atvežtas į šį lagerį [32, 261–262]. Prieš paleidžiant į laisvę, K. A. Bersėnas susapnavo kelią į savo sodybą per smarkiai pasikeitusią aplinką, nors apie sapne regėtus pokyčius sužinojo tik grįžęs į Lietuvą [72]. Jonas Šukys sapne regėtą juodabarzdį šūkalojantį vyrą sutapatino su vėliau sutiktu kameros vyresniuoju [57, 164–166].

Matome, kad tokių pasakojimų apie tiksliai būsimų įvykių vaizdus apreiškiančius sapnus pavyzdžių esama nemažai. Visgi daugumos aprašytų sapnų pranašystė yra ne tiesioginė, bet interpretuota alegoriškai, beje, dažniausiai remiantis nusistovėjusia liaudies aiškinimų ir sapnininkų tradicija. Kameroje susapnavęs „labai didelės kiaulės skerdieną su iš nugaros išpjautu dideliu mėsos gabalu“, A. Verksnys pagalvojo, kad įvyks didelė kiaulystė. „Ir įvyko. Grąžino atgal“, – konstatuoja jis. Nors tikėjosi būti išvežtas etapu kitur, bet dėl nežinomų priežasčių tas neįvyko [59, 172]. Iki galo nesuprastume, kodėl A. Verksnys taip užtikrintai pasirinko tokį sapno išaiškinimą ir pateikė jį atsiminimuose be platesnių samprotavimų, kodėl interpretacijai pasirinko kiaulės, o ne kokį kitą (nugaros, išpjovos, etc.) vaizdinį, jei nežinotume, jog susapnuota kiaulė tradiciškai ir plačiai siejama su nutiksiančiomis kiaulystėmis [61, 54, 90, 143–144].

Išsikapanojimas iš tamsaus, gilaus vandens mūsų tiriamuose sapnų aiškinimuose gali būti susietas su netrukus pasibaigusiu tardymu [63, 86–87], tuo tarpu negalėjimas išbristi iš jūros, vandenų – su patiriama didele psichologine įtampa [8, 765]. Tradiciniuose sapnų aiškinimuose purvas arba purvinas, nešvarus vanduo paprastai vertinamas kaip būsima liga. Kitos galimos reikšmės: sunkumai, nesėkmė, nemalonumai, gėda [61, 57, 130, 159].

Ryškiausia tradicinio interpretavimo įtaka matoma tais atvejais, kai stengiamasi laikytis nusistovėjusių reikšmių, tačiau įvykiai sapne ir tikrovėje jas kiek pakoreguoja. Naktį, kai turėjo būti ištremtas su šeima, Antanas Vyšniauskas slapstėsi kituose namuose. Ten susapnavo, jog tų namų šeimininkė jam atneša ir paduoda kūdikį, kuris jo rankose „išyra“, dingsta. Šį regėjimą A. Vyšniauskas įvertino kaip įspėjimą apie grėsusį išvežimą ir išvengtą vargą: „Nu jis... dingo man, padavė tą vaikiuką, nu sapne taip, ir ant kelių iširo. Kad tas vargas turbūt... dingo, neišvežė mane“ [74]. Lietuvoje išties plačiai paliudytos vaiko sapnavimo reikšmės – vargas, liga [61, 54, 58, 138, 167].

Jonas Šukys prieš suėmimą sapnavo, jog stovi gatvėje ir staiga aplink griūva namai, pakyla dulkės, ir jis lieka vienui vienas nepaliestas stovėti viduryje, lyg kokioje aikštelėje. Nors, kaip teigia, netikėjo sapnais, bet šį palaikė reikšmingu ir susiejo su blogomis nuojautomis ir vėlesniu areštu [57, 10]. Čia galima būtų išvesti paraleles su susapnuota namų, krosnies griūtimi kaip mirties pranašyste [46, 190–195] – tiek vienu, tiek kitu atveju žmogaus susikurtas kasdienio gyvenimo stabilumas pavirsta šipuliais.

Net vieno asmens sapnų, siejamų su analogiškomis pranašystėmis, vaizdiniai gali smarkiai skirtis. Antanas Terleckas prieš kiekvieną savo suėmimą susapnuodavęs jį pranašaujantį sapną: „1945 m. liepos 26 d. sapnavau baisiu greičiu nežinia kur lekiantį traukinį, 1957 metais – kad įkritau į didelę duobę, 1979 metais spalio pabaigoj sapnavau, kad numiręs guliu ant lentos, o rankose laikau šventą paveikslėlį. Tą pačią dieną ir įdavė į rankas arešto orderį...“ [20, 21]. Vieno iš paminėtų sapnų – pirmojo – vaizdinys (traukinys) gali kelti sąsajas su specifinėmis to meto realijomis (masinis Lietuvos gyventojų vežimas į SSRS). Paminėtas antrojo vaizdinys (duobė) – pakankamai universalus, išreiškiantis apskritai neigiamus psichologinius pojūčius (kritimas žemyn, negalėjimas išlipti). Trečiojo sapno vaizdiniai nurodo į kultūrines realijas (laidotuvių ritualą) ir labiausiai susietas su būsimo įvykio detalėmis: šventas paveikslėlis rankose sugretinamas su arešto orderiu.

Įkalinimas sapnų pasakojimuose gali būti siejamas su vaizdiniais, tiesiogiai žyminčiais kalėjimo erdvę (pats kalėjimas, grotos), o laisvė – su gyvenimo laisvėje vaizdais. 1941 m. kovo mėnesį Kauno kalėjime kalintas kunigas A. Dirvelė, pažadinęs kunigą J. Petrėną, jam kalbėjo: „Broleli, greitai jau būsime laisvėje. Ką tik sapnavau sapną: su šviesiu baltu arnotu laikiau Vytauto bažnyčioje, Kaune, šv. Mišias. Minios žmonių meldžiasi, žvakės dega... Šviesios Mišios reiškia džiaugsmą, artėjančią laisvę...“ [48, 342]. Sapno interpretacija paremta tapatumo principu – sapne regėta laisvės laikų erdvė ir įprastas darbas susiejami su artėjančiu grįžimu į ankstesnes sąlygas. Susapnuota laisvė kaliniams apskritai teikė džiaugsmą, bet kartu ir baimę prabudus sugrįžti į tikrovę [81]. Gulago kalinių susapnuota bažnyčia taip pat reiškė laisvę. Anot senesnių žmonių, lageryje užsiėmusių sapnų aiškinimu, „sapnuoti bažnyčią – tai išeiti į laisvę, todėl, guldamasis ant kietų gultų, pagalvodavai: „Duok, Dieve, susapnuoti bažnyčią ir laisvę“ [38, 213; 82]. Tačiau rusų atsiminimuose apie XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį pasitaiko ir priešinga reikšmė: susapnuosi cerkvę būdamas laisvėje – kalėjimo neišvengsi [69]. Sapnuoti, jog esi bažnyčioje, latviams reiškė atsidurti teisme, bylinėtis. A. Aizsilis šią analogiją grindžia gilesnėmis istorijos realijomis: bažnyčioje seniau buvo „teisiami“ nusidėjėliai, prie jos buvo statomi gėdos stulpai [1, 14].

Mirtininkų kameroje laikomas Jonas Šukys prieš jam pakeičiant lengvesnę bausmę regėjo „keistą“, „pranašingą“ sapną, jog jis gražią vasaros dieną vaikšto tėviškėje ir išgirsta brolienės balsą: „Dėde Jonai, eik čia greičiau į gryčią – tuojau tamstą paleis...“ [57, 168]. Tuo tarpu tos pačios kameros kalinys rusas Vlasovas prieš išvedant jį į teismą susapnavo mirusį tėvą ir tai palaikė blogu ženklu, mat „Mirusius tėvus sapnuoti – nelaimė. Jie po mirties rūpinasi savo vaikais ir prieš nelaimę pasirodo sapne...“ [57, 87]. Daug vėliau lageryje sutiktas popas susapnavo mirusį tėvą, sakantį: „Kodėl neini pro vartus, sūnau? Šiandien tu esi laisvas. Paimk savo lakmonus ir eik. Tau vartai atdari, nes tu atkentėjai dešimteriopai...“ Tačiau sapnas pasirodė klaidingas [57, 316].

Iš kai kurių sapnų neišvengiamai bandoma išsiaiškinti rūpimus skaičius. Teisiamiesiems ypač magėjo sužinoti, kiek metų teks praleisti nelaisvėje. Vienas pasakotojas tvirtina iš sapno prieš mėnesį sužinojęs tikslią savo teismo datą. Tame pačiame sapne matė kalinį, ištiesusį jam pakelį su dešimčia papirosų, iš kurių išsitraukė septynis. Netrukus po to buvo nuteistas kalėti dešimt metų, tačiau praėjus po suėmimo dienos šešeriems su puse metų buvo paleistas [2, 159]. Tremtinio susapnuotas sapnas, kuriame laivo gale stovintis kapitonas parodo iškėlęs du pirštus, išaiškinamas taip: grįšią arba po dviejų mėnesių, arba po dvejų metų [28]. Tardymo metu Č. L. Kareckas susapnavo, jog grįžta į namus, bet užlipęs į trečią aukštą beveik prie pat buto durų pastebėjo, kad trūksta dviejų laiptelių. Lengvai peršokęs tarpą, atsiduria namuose. Rytą toje pačioje kameroje laikytas geras sapnų aiškintojas išaiškino: „Nesidžiauk, į namus pareisi negreitai, nes trečiame aukšte nebuvo laiptelių, todėl belieka tris padauginti iš dviejų ir gausi atsakymą, kiek tau metų reikės nelaisvėje išbūti“ [31, 72–73]. Iš šių pavyzdžių matyti, jog apie laiko terminus sprendžiama tuomet, kai atsimenamas tam tikras konkretus sapne regėtas objektų skaičius, kurio prasmė nėra iki galo aiški. Kai skaičius neatitinka turimų iliuzijų, jį bandoma pakoreguoti (dveji metai – nerealiai maža bausmė, todėl du dauginami iš trijų).

Tose sapnų interpretacijose, kuriose bandoma išaiškinti skaičių simboliką, paprastai mažiau dėmesio skiriama arba visai neskiriama likusių vaizdinių galimoms alegorijoms atskleisti. Ignas Markūnas tvirtina kiekvieną naktį iš penktadienio į šeštadienį susapnuodavęs tam tikrą skaičių, kuris atitikdavo kitą dieną gaunamų siuntinių skaičių. Sapnų vaizdiniai buvo nevienodi, nors visi paminėti susiję su muštynėmis arba oro kautynėmis [plg. 61, 151] ir netgi menkai susiję su įsimintu skaičiumi: „Po jų muštynių, kažkaip neskaičiuodamas žinau, kad akmenys buvo mesti net 12 kartų“, „Neskaičiuoju, bet žinau, kad buvo šauta 16 kartų“, „Neskaičiuodamas žinojau, kiek buvo šauta“ [41, 53–54].

Iš apžvelgtų pavyzdžių galime konstatuoti, jog asmeninio gyvenimo permainas pranašaujančių sapnų vaizdiniai kinta nuo simbolinių, alegoriškai aiškinamų (kiaulė, kūdikis, bažnyčia) iki psichologinę būseną perteikiančių (plaukimas, bridimas) ir net tapatumo principu paremtų (kalėjimo arba laisvės vaizdai). Pasitaiko ir tokių, kurių reginiai po kurio laiko tiksliai atsikartoja tikrovėje. Asmeninio gyvenimo permainas lemiančių sapnų pasakojimams būdingesnis ir spėliojimas iš sapne regėtų, sužinotų skaičių, suskaičiuojamų objektų.

Svarbias visuomenines permainas pranašaujantys sapnai

Sapnai taip pat gali pranašauti svarbius vietinius arba pasaulinius įvykius, pavyzdžiui, pasaulinio karo pradžią arba pabaigą [83], šalies okupaciją ir išlaisvinimą, diktatoriaus mirtį ir kt. Kaip teigia latvių folkloristė Janina Kursitė, Latvijoje žmonės neretai pasakoja, jog jie patys arba jų tėvai 1939–1940 metais prieš okupaciją regėję pranašiškus sapnus arba ženklus. Pavyzdžiui, vieno jos pažįstamo giminaitis 1939 metais susapnavęs didžiulį gėlėmis nuklotą kapą, ant kurio buvo užrašas „Latvija“ [37, 288].

Kaip konstatuoja gyvenimo pasakojimų tyrinėtojas Augustas Miltas, „kiekvieno žmogaus gyvenimo pasakojimas apima santykius su daugeliu žmonių, šeima, tauta, valstybe, istoriniais įvykiais“ [43, 36]. Tad vieno sapno aiškinimas gali apimti ir asmeninio, ir visuomeninio gyvenimo įvykius. Pavyzdžiui, begalinėmis eilėmis sustatyti kareiviški batai aiškinami kaip kilsiantis karas, įnirtingai puolantys šunys – čekistai, stiprus žaibas dangaus skliaute, po kurio šunys krinta nebegyvi, – išsigelbėjimas [58, 47; 84].

1988 metais Lukiškių kalėjime kalintas Petras Gražulis regėjo sapną, kuriame sėdėjo geležinkelio stotyje su supančiotomis rankomis ir kojomis. Prie jo prieidavę žmonės patarė nesijaudinti, nes ateityje būsiąs laisvas tiek jis, tiek Lietuva. Tuomet grandinės nuo jo nukrito [44]. E. Kochanskaitė-Garnevičienė atsiminimuose pateikė mamos 1938 m. susapnuotą sapną. Pasak mamos, angelo danguje užrašyti žodžiai žydų ir lenkų kalbomis reiškė, jog tos tautos nukentės, o grandinėmis apsuptas ir vėliau iš jų išlaisvintas Vytis – kad Lietuva bus okupuota, bet vėliau išlaisvinta [35, 229]. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į sapno pateikėjos asmeninę kultūrinę patirtį: ji „mokėjo žydiškai kalbėti ir pažinojo žydų raštą“.

Pakankamai dažnai aptariamoje sapnų grupėje pasitaikanti tema – J. Stalino mirtis. Tai buvo įvykis, žymėjęs ištisos epochos pabaigą – po Stalino mirties prasidėjusios permainos per kelerius metus iš esmės pakeitė daugumos politinių kalinių ir tremtinių būklę. Karagandos lagerio kalinys P. Žiauberis, likus iki Stalino mirties „gal mėnesiui, gal mažiau“, susapnavo, jog yra kalėjime, kur jauna mergina tiesia ant vonios drobulę: „Aš klausiu, ką darai. Ji man sako – ateis Stalinas, sėsis ir nuskęs“ [45]. A. Vyšniauskas, likus savaitei iki Stalino mirties, sapnavo erdvų kiemą, virš kurio mėlynam danguje regėjo nepažįstamo vado su kariška uniforma portretą. Balsas iš šalies ištarė, kad šis vyriškis yra „Tarybų Sąjungos vadas“. Šį pranašišką sapną pateikėjas susiejo ne tik su Stalino liga ir mirtimi, bet ir savo asmeniniu likimu: išsiaiškinus, kad jis slapstėsi nuo ištrėmimo, po mėnesio jį armijoje areštuoja [74; 85]. V. Maldžiūnas pateikė net dviejų savo sapnų, susietų su Stalinu, pasakojimus. Pirmame sapne Stalinas išrikiuotiems žmonėms praneša, kad žmonės badauja ir prašo išsakyti pasiūlymus. Sapnuotojas pasiūlo užimti laukus su nenupjautais javais prie Šiaulių. Ryte prabudęs per radiją sužino apie didelį puolimą tame krašte. Kitu atveju susapnuojamas negyvas Stalinas (iš sniego vėpūtinio kyšo tik pusė veido). Šiuo atveju tikimasi greitos pastarojo mirties, tačiau tai neįvyksta [40, 175–176].

Absoliuti dauguma lietuvių politinių kalinių ir tremtinių Stalino mirtį sutiko su džiaugsmu ir prabudusiomis viltimis. Apie rusų tautybės kalinius to pasakyti negalima. Daliai jų, nors ir laikomiems nežmoniškomis sąlygomis, Stalinas išlaikė „gerojo caro“ įvaizdį, kiti savo jausmus buvo išmokyti slėpti. Atitinkamai Stalino regėjimas sapne buvo aiškinamas nevienareikšmiškai: tiek teigiamai (išlaisvins), tiek neigiamai (išves į tardymą, sumuš), tiek apskritai draudžiant minėti jo vardą ir aiškintis sapno reikšmę [68, 322–323].

Taigi aptariamuose sapnų pasakojimuose atsispindintys ryškiausi visuomeniniai-politiniai įvykiai – svarbiausi Lietuvos valstybės gyvenimo įvykiai (okupacija, nepriklausomybės atgavimas), karas, SSRS generalinio sekretoriaus Josifo Stalino mirtis.

Sapnai apie susisiekimą su artimaisiais

Dalis sapnų siejami su artimų žmonių likimu, susitikimo arba tam tikros žinios apie juos galimybe. Kai kurie kaliniai ir tremtiniai užsimena neretai sapnuodavę toli likusius artimuosius, šeimos narius, išsiskyrimas su kuriais, rodos, tik sustiprindavo dvasinį ryšį: „Širdies ryšys gal tik sustiprėjo“ (39, 320). „O pasiilgau nežmoniškai. Sapnuoju naktimis, rodos, tu čia, bet kai tik noriu prisiliesti, kažkur dingsti. Nubudusi verkiu, bet niekam nesakau ir neturiu kam pasiguosti, – K. Jakubauskui rašė laisvėje likusi jo mergina [25, 56].

Kai kurie sapnai tiesiog neįtikėtinu būdu praneša apie artimus arba pažįstamus žmones, nuo kurių skiria atstumas. Kai kada tai itin svarbios žinios: apie išsiskyrimą su sutuoktiniu [59, 262], artimo žmogaus mirtį. Pranašiškus partizanų ir jų artimųjų sapnus apie mirtį jau aptarėme atskirame straipsnyje [53]. Tremtinių atsiminimuose taip pat galime rasti stebėtinų pasakojimų apie tai, kaip sapnai pranešė apie artimo žmogaus mirtį ir tiksliai perteikė jos aplinkybes: sapne regimas tėvas, žūstantis šachtoje po vagonėlio ratais [10, 159–162], nušaunamas tėvas [17]. Kituos – sapno aiškinimas paremtas tradicinėmis alegorijomis, pavyzdžiui, iškritusio danties [17].

Antanas Ruškys Čiurubai-Nuros lageryje 1951 metų rudens pabaigoje ar žiemos pradžioje tris naktis iš eilės sapnavo pasikartojantį sapną, jog tėviškėje tenka laidoti tėvelį, tik niekas neapsiima nukirsti netikėtai virš žemės pasilikusios jo galvos. Po tokių sapnų A. Ruškys meldėsi, nes buvo tikras, kad senyviems tėvams galėjo kažkas nutikti. Galutinė sapno interpretacija susidėliojo tik po kelerių metų: 1954 metais iš sesers gautas laiškas patvirtino, kad tėvai 1951 metų rugsėjo pabaigoje ištremti ir gyvena Krasnojarsko krašte [51, 223].

Stasys Gvildys aprašė, kaip 1945 metų gruodį sapnavo „keistą sapną“, jog kalbasi su svainiu, ir šis papasakoja apie Stasio brolius ir seseris, koks kieno likimas, kaip tėviškė, pastatai ir t. t. Pabudęs ryte jis pamanė, kad tą dieną tikrai gaus laišką iš namų su panašiomis naujienomis. Ir išties, tą dieną atėjo svainio laiškas su tokiomis pačiomis žiniomis [19, 112].

Apie išpranašautus artimųjų laiškus ir siuntinius liudija nemažai sapnų pasakojimų. A. Stankūnas susapnavo, kaip jo močiutė atneša baltą maišelį su įvairiomis gėrybėmis. Ryte išties gauna tokį maišiuką su tokiais pačiais daiktais, kokius susapnavo [3, 571]. Kalėdamas Šilutės kalėjime A. Kentra naktį prieš siuntinio gavimą susapnavo, jog atvažiuoja dėdė, o jis nespėjęs į tuščio maišo, kurį reiks atiduoti, siūlę įsiūti laiškelio [32, 260–261].

Kalėdamas J. Grušys susapnavo esąs savo kameroje-vienutėje, tačiau su jai neįprastu atributu – iš lubų nutįsusiu vielos strypu su medine rankena (pasak jo, seniau Vilniuje tokia buvo beveik prie kiekvieno didesnio įvažiavimo, įėjimo į kiemą ir buvo skirta sargui pakviesti). Patraukęs už rankenos išgirdo žmonos balsą: ši skundėsi, kad Juozo visi labai pasiilgo, kad greit grįšiąs, nes nesąs joks nusikaltėlis. Kitą dieną J. Grušys gavo iš žmonos slaptą raštelį [18, 173–174]. Medinė rankena šiame sapne atlieka panašią kaip tikrovėje funkciją – tai susisiekimo tarp skirtingų erdvių (šiuo atveju tarp kalėjimo ir laisvės) priemonė.

Sapnų interpretacijose būsimas laiškas gali būti susietas ir su daugiau mažiau tipiškais tradiciniais vaizdiniais. A. Višinskaitė nagrinėjo sapno pasakojimą, pagal kurį išvežto į Rusiją sūnaus laišką išpranašavo susapnuota marga kalakutė [60, 184]. Tuo tarpu K. A. Bersėnas lageryje prieš gaudamas laišką ar siuntinį sapnuodavo tą patį sapną, jog yra apsuptas ir šaudomas enkavedistų, paskui pakyla ir skraido: „Plasnoju, ir aš pakilęs skridau, skrendu: kaip skrendu, taip laiškas.“ Panašius sapnus jis sapnuodavo ir išleistas iš lagerio: „Ir dabar tokius, papuola, susapnuoju. Skraidai, papuola, kokie ten užpuola, paimi, pakyli… Nu ir gera ta diena, sekasi“ [72]. Skraidymas sapne (skirtingai nei plaukiojimas) tradiciškai dažniausiai siejamas su būsima sėkme, džiaugsmu, garbe, turtais, rūpesčių pabaiga ir pan. [61, 91, 161–162] Be to, sapnuose matyti paukščius (balandžius, kregždes, baltas žąsis, antis ir kt.) ar šiuolaikiškiau – lėktuvą, kurie gali įveikti didelius atstumus oru, taip pat dažnai reiškia laišką, žinią [61, 102, 128, 147, 155, 173]. Panašią interpretaciją regime ir Jono Šukio atsiminimuose – jis susapnavo, jog krauna šieno vežimą tėviškėje, staiga iš po vežimo išbėga juodas šuniukas, kuris gaudomas virsta kažkokiu paukščiu, o šis – popieriaus lapu, prirašytu juodų raidžių. Šį vaizdinį autorius susiejo su advokato parašytu malonės prašymu. Sapnas suteikė viltį ir nusiraminimą, jog prašymas pasieks Maskvą [57, 127].

Rečiau pavyko užtikti pasakojimų, kuriuose sapno pranašystė siejama su būsimu susitikimu. Tokį netikėtą pasimatymą su artimu žmogumi gali išpranašauti sapne išgirstas jo balsas. Pavyzdžiui, su partizanu draugavusi M. Kinertaitė sapne tarsi išgirsta mylimojo raginimą atvažiuoti, ir jiems pavyksta susitikti [33, 97]. Sapne gali būti iš anksto regimas pats susitikimas. Gyvendama tremtyje M. Juškevičienė susapnavo, kad pas ją atvažiuoja vyras, su kuriuo daug metų buvo nesimatę. Tikslios vyro atvykimo datos ji nežinojo, tačiau kitą dieną po sapno vyras iš tiesų atvykęs [86].

Vadinasi, sapnus apie susisiekimą su artimaisiais galima skirti į tuos, kuriuose per atstumą perduodama žinia apie jų gyvenimo sąlygas, tarpusavio ryšius (išsiskyrimas, mirtis, kt.) bei tuos, kuriais pranašaujamas greitai įvyksiantis kontaktas su artimaisiais (susitikimas, gautas laiškas arba siuntinys). Kaip ir kitose sapnų grupėse, pasitaiko alegoriškai aiškinamų vaizdinių (margas paukštis, skraidymas), bet labai dažni ir pasakojimai apie sapnus, tiksliai išpranašaujančius būsimo ar nutolusio įvykio detales.

Gelbėjantys ir perspėjantys sapnai

Skirtingai nei sapnai, kuriais perduodama žinia apie neišvengiamą ateitį, daranti žmogų tik pasyvų likimo surežisuoto spektaklio stebėtoją, kita grupė sapnų informuoja sapnuojantįjį ir padeda jam įsijungti į įvykių eigą, įveikiant gyvenimo sunkumus arba išvengiant gresiančios nelaimės.

Sapnai gali padėti atrasti ieškomą arba stokojamą daiktą. Lageryje per pietus užsnūdęs P. Barkauskas susapnavo utėlę. Atsibudęs pasimeldė, o vėliau bedirbdamas, beardydamas dėžutes rado 400 rublių: „Ot tau ir utėlė!“ [39, 317]. Vargiai suprastume šį trumpą džiaugsmingą konstatavimą, jei nežinotume, kad pagal tradicinius sapnų aiškinimus sapnuoti utėles paprastai reiškia, jog gausi pinigų („Jei sapnuojant utėlės užpuola – pinigų gausi“, „Jei sapne matai utėles ir jas muši, tai gausi pinigų“, „Kai utėlės, tai pinigai“ ir pan.). Žymiai retesnės priešingos reikšmės („Susapnuoti, kad muši utėles, tai nustosi daug pinigų“) arba pagal socialines asociacijas išvesti pavyzdžiai („Saka, jei matai per sapną utėles, tai bus vargas tau“) [61, 167].

Vietą, kur paslėptas daiktas, sapnas gali atskleisti ir po daugelio metų paieškos. 1950 metų gruodžio 26 dieną (antrą Kalėdų dieną) vežant į teismą anksčiau minėtam K. A. Bersėnui pažįstamas partizanas J. Zinius mašinoje spėjo šnibžtelėti užuominą: „Jeigu liksi gyvas, upeliu žemyn, skruzdynė“. K. A. Bersėnas suprato, jog kalbama apie žemėje paslėptą partizanų dokumentaciją, ir grįžęs iš lagerio bandė toje vietoje ieškoti, bet iš pradžių nesėkmingai. Tačiau mintys jam nedavė ramybės. Apie 1997 metus susapnavo sapną: „Skruzdynas, nu te pagal bunkerį, netoli... Bet tos skruzdėlės beveik kaip pelas, kad didelės tokios, kad... neklauskit.“ Bandė su sapnininku aiškintis sapno reikšmę, bet niekas neatitiko. Tuomet vėl ieškojo ir surado užkastą kapsulę [72].

Pavyko aptikti nemažai pasakojimų apie sapnus, kurie įspėja apie gresiančią rimtą nelaimę ir taip padeda jos išvengti. Tokie įvykiai gali būti pasikartojantys. Teko girdėti pasakojimą apie partizaną, kuris sapnais būdavo perspėjamas apie artėjantį apsupimą ir ne vieną kartą taip gelbėjosi nuo pražūties [76]. A. Mikulėnaitė-Dulskienė išsipildančiais laikė tam tikrus savo sapnus: „Jeigu tik susapnuodavau, kad einu per sniegą, rytojaus dieną būtinai pasirodydavo rusai“ [8, 110].

Artėjantys priešai sapne gali pasirodyti tiesioginiu savo pavidalu. Taip partizanas Juozas Buzevičius paryčiui prieš suėmimą susapnavo, kad namus, kur jis miega, supa rusai [6, 104]. Tačiau taip pat jie tapatinami su sapne regėtais gyvūnais, pavyzdžiui, šunimis, vilkais. Partizanų susapnuoti atbėgantys ir norintys pulti du šunys reiškė „bolševikų užpuolimą, nes daugelį kartų išsipildė“ [36, 100]. E. Miškinytė-Vaičiūnienė naktį prieš miško šukavimą, susišaudymą ir jos suėmimą susapnavo, kad stovi kažkokioj palaukėj, o visai prie jos veido prikišęs snukį vilkas: „Atsibudau ir sakau, kad kažkokį baisų sapną sapnavau, net neramu pasidarė“ [4, 610]. S. Steponavičius prieš tai, kai traukdamiesi iš apsupto miško žuvo dauguma jo bendražygių, o jį patį suėmė, susapnavo, kad juos dideliu ratu apsupo daug raudonų karvių. Raudona spalva šiuo atveju kovotojų natūraliai, pagal politinę simboliką suvokiama kaip reiškianti priešus – komunistus [7, 324].

Priešininkas sapnuose gali pasirodyti ir kitų gyvūnų pavidalu. Kalinamas Insterburgo (Įsrutės) kalėjime 1944 m. Povilas Žičkus susapnavo ir papasakojo kitiems sapną, kad kiaulė užpuolė Joną Deksnį ir labai apdraskė, sukruvino. Tą dieną pasivaikščiojimo metu Deksnį sumušė ir sukruvino prižiūrėtojas. Grįžęs į celę, Deksnys tarė: „Tai vot, ir tavo kiaulė, kuri mane sukruvino!“ [64, 20].

S. Bislytė-Paškonienė naktį prieš milicininko apsilankymą jos namuose ir paraginimą vykti atsiimti paso susapnavo, kad velnias ją pirštu kviečia [3, 745].

Iš čia pateiktų sapnų, pranešančių apie susidūrimą su priešais, pavyzdžių matome, kad nubrėžti aiškią ribą, kada sapnas padeda pakeisti ateitį, o kada tik byloja neišvengiamybę, yra sunku. Iš pavienių pateikėjų užuominų susidaro įspūdis, jog tai priklauso nuo sapnuojančiojo patirties – kiek jis pajėgus įsiklausyti į savo nuojautas, „perskaityti“ sapno žinią ir ja pasinaudoti. Tarkime, partizanui Jonui Kadžioniui susapnavus, jog vemia kaulais, kitą dieną su draugais miške tenka likviduoti rusų šnipą [3, 166–168]. Anksčiau aptartame sapne A. Verksnys išvemia mėsos gabalėlį prieš atsikratydamas savo ligos, šiuo atveju svetimkūnis viduje – priešų įdarbintas šnipas. Kita vertus, „išvemti“ kaulai vėliau primena apie save – per tardymus šis partizanų veiklos epizodas išaiškėja, J. Kadžioniui tenka važiuoti į įvykio vietą ir stebėti, kaip lavonas atkasamas, skrodžiamas, o vėliau ten pat užkasamas. Ar šiame būsimų įvykių kontekste galime vertinti sapną kaip įspėjimą, jog priešų talkininko nužudymas gali „atsirūgti“? Tai priklausytų nuo pasakojimo autoriaus interpretacijų, o jos galėjo būti bent dvi: ankstyvesnė (kai sapno vaizdiniai susieti su šnipo sulaikymu ir likvidavimu) ir vėlyvesnė (kai jie buvo naujai interpretuoti po tardymo ir teismo).

Aiškiau išreikštą pagalbos funkciją dažniau atlieka tie sapnai, kuriuose figūruoja artimi žmonės arba šventieji. I. Skliutaitę-Navarackienę apie tuoj sprogsiantį vandens katilą sapne perspėjo jos tėvas [54, 140; 87]. M. Bulaukos-Kolumbo atsiminimuose rašoma, kaip 1945 metais apsupimo metu vienas iš miške buvusių partizanų susapnavęs, jog „atsivėrė dangus ir nusileido ant žemės Marija. Priėjo prie mūsų ir pasakė: „Vaikeliai, niekur neikit, nes kur tik eisit, visur žūsit, bet eikit Skirpstų grioveliu, tik ten praeisit“. Sapne nurodytas kelias pasiteisino. [5, 760–761]. Sapne regėti šventieji gali padėti atrasti svarbų pamestą arba paslėptą daiktą. Praėjus daugiau nei pusei metų nuo Stirnos rinktinės štabo sunaikinimo ir štabo pareigūnų žūties [88], 1946 m. birželį M. Petrulionytei-Tamaliūnienei prisisapnavo Švč. Marija, pasakiusi, kur ieškoti žuvusio štabo viršininko S. Grigo-Aro rankinės (planšetės) su štabo dokumentais. Iš pradžių iš sapno pasijuokę, vėliau nuėję į nurodytą vietą partizanai išties ten surado rankinę su dokumentais [89].

Tačiau sakralių personažų pasirodymas sapne gali būti susietas ir su mažiau konkrečia informacija. V. Baranauskas prieš suėmimą bunkeryje susapnavo, jog iš paveikslo, kabančio ant sienos namuose, į jį kažkaip rūsčiai, su nepasitikėjimu žvelgia Kristus: „Aš greit pabudau ir pagalvojau, kad tas sapnas gali reikšti tik kažką bloga“ [9, 540].

Kaip matome, šie sapnai (kai jie aprašyti plačiau) interpretacijose su būsimu įvykiu, asmenimis ar paieškos vieta susiejami tiek per alegorijas (utėlės kaip pinigų simbolis), tiek per tikrovės realijas (skruzdėlės konkrečioje daikto paslėpimo vietoje). Priešus gali simbolizuoti laukiniai ir naminiai gyvūnai (šunys, vilkai, raudonos karvės, kiaulės) ar net velnias. Nurodyti, ar pasakojime sapnas leidžia pakeisti ateitį, ar tik byloja neišvengiamybę, ne visuomet paprasta. Šiuose sapnuose kiek dažniau nei kituose pasirodo artimieji arba šventieji, kurie pataria, perspėja. Pastaraisiais atvejais įsibėgėjusią įvykių eigą, taip pat ir likimą pasinaudojant sapnu dažniausiai galima pakeisti.

Per visą gyvenimą vedantys ir tikėjimą skatinantys sapnai

Į atskirą grupę galima išskirti pranašiškus sapnus, kuriuos pateikėjai sieja ne su vienu konkrečiu įvykiu, bet su įvykių seka, atskiru gyvenimo laikotarpiu ar net visu tolesniu gyvenimu. Tokie sapnai, jų teigimu, liudija apie tai, kad Dievas arba neįvardytos antgamtinės jėgos globoja ir veda per gyvenimą. Šie sapnai, pasak pateikėjų, suteikia neįprastų potyrių, paskatina religinius apmąstymus, keičia vidinį nusiteikimą, požiūrį į gyvenimą, santykį su tikėjimu.

Ši sapnų grupė priartėja prie tokių sapnų, kurių interpretacijose nėra konkretaus ateities pranašavimo, tačiau jų pasakojimai byloja apie mistines religines patirtis, labiausiai dominančias religijotyrininkus. Pavyzdžiui, Ignas Markūnas aprašo keletą sapnų, kuriuose girdėjo įvairias su jo likimu susijusias ištarmes. Viename nematomos esybės balsas patarė nesijaudinti, jog nepavyko pabėgti iš kameros, nes jis būtų žuvęs. Tačiau pasakojime ne tik įvertinama praeitis ir suteikiama dvasinė parama, bet yra ir užuomina į ateitį. Balsas praneša, jog už kilnius poelgius sapnuojantįjį Dievas apsaugojo nuo mirties, nes jam „yra skirtas kitas kelias ir kitas didelis darbas“ [41, 52]. Pastaroji pasakojimo detalė artina šį sapną prie kitų ateitį pranašaujančių sapnų.

Aptariami sapnų pasakojimai gali tapti įvadu į visą aprašomą gyvenimo kelio istoriją, jungti tolimesnius įvykius tarsi nematoma, retkarčiais išnyranti gija. K. Juknevičius prieš pat okupaciją susapnavo, jog stovi kieme ir staiga šiaurinėje pusėje pamato iš dangaus besileidžiančią Dievo Motiną, visą spindinčią, bet nuliūdusią. Sapną išaiškino sau taip: „Ji man davė suprasti, kad globos mane tais sunkiais, pilnais žiaurumo metais, nes buvau ištikimas Dievui ir Tėvynei“ [56, 174].

Bronius Slapšinskas prieš pat suėmimą 1944 metų gruodžio 4 dieną susapnavo, jog yra kalėjime, kur langai su metalinėmis grotomis, bet pro grotas mėlyname dangaus fone mato didelį Švč. Marijos paveikslą, „tarsi vilties ir pergalės ženklą“ [63, 192]. Su šiuo įsimintu sapne regėtu šventu vaizdiniu jis susieja ilgą tolesnį savo gyvenimo laikotarpį, jo metu patirtą dalią: „Visą laiką, kol buvau pasmerktas kančiai ir pražūčiai, tose skurdo ir vargo dienose, mane lyg kažkas globojo, lydėjo kažkokia laimė, gal tas tėviškėje sapnuotas Švč. Marijos paveikslas, o gal taip lėmė likimas“ [63, 196].

B. Slapšinsko sapne Švč. Marija suvokiama tradiciškai – kaip globojanti, gelbstinti, apsauganti. Iš pasakotojo biografijos žinome, jog jis mokėsi Švenčionių gimnazijoje bei mokytojų seminarijoje. Reiktų atkreipti dėmesį, jog Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios centrinę arką užpildo Rožinės Švč. Mergelės Marijos paveikslas (XVIII a.). Visai tikėtina, jog pasakotojo individualiems religiniams regėjimams įtaką galėjo padaryti ir išskirtinis dėmesys, skirtas Švč. Marijos paveikslui miestelyje, kuriame jis praleido ne vienerius jaunystės metus. Religinių pasakojimų temą ne kartą savo darbuose nagrinėjusi etnologė Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė konstatuoja, jog šiuose pasakojimuose „išryškėja individualus pasakotojo santykis su religija, paremtas autentiškais religiniais išgyvenimais ir gyvenimiškąja patirtimi“ [47, 195]. Aušra Kairaitytė, tyrinėjusi legendas ir religinius pasakojimus apie Švč. Mergelę Mariją, šiuos tautosakinius kūrinius skirsto į dvi grupes: 1) kuriuose Mergelė Marija tiesiogiai apsireiškia žmogui; 2) kuriuose Marijos galia reiškiasi per tam tikrus objektus, t. y. stebuklingais laikomus paveikslus ir kt. [30, 155– 165] Mūsų nagrinėjamas atvejis būtų skirtinas kaip tik antrajai grupei.

Partizanų ryšininkė O. Gelčytė susapnavo, jog kažkas jai uždeda nešti ilgą kryžių, o žmonės supuola pagelbėti. Šį epizodą perpasakojusi rašytoja A. Garmutė sapno žinią siejo su merginą vėliau ištikusiais sunkumais – buvo priversta išeiti iš namų ir pereiti į nelegalų gyvenimą [16, 19]. Tradiciškai sapne regėtas arba neštas kryžius siejamas su nelaimėmis, sunkumais, vargais [61, 146; 90]. Tokią reikšmę įtvirtina ir įvairūs kalboje paplitę frazeologizmai „kryžių nešti“, „kryžiaus kelius pavaikščioti“, „kryžių uždėti“ ir pan. [29, 352–353].

Anksčiau minėto Igno Markūno iškalbingai pavadintos knygos „Aukščiausiojo tau skirta“ pagrindinė tema yra Dievo rodomi įvairūs ženklai, pastiprinantys ir nukreipiantys gyvenimo kelyje: reikšmingi sapnai, patariantys balsai, vedlys – dvasia, kortomis buriančio aklo senuko pranašavimai, nuojautos. Pasakoti apie vaikystę autorius pradeda nuo to, kaip pavyko išprašyti šv. Antaną pagalbos, kad šis panaikintų dantų skausmą, o visa knyga baigiama aprašymu, kaip laukiama išpranašautos mirties datos ir netikėtai išgirstama dar viena ištarmė. „Tikiu, Dieve, kad viskas vyks pagal Tavo valią“, – atsiliepdamas į ją, baigia paskutines knygos eilutes I. Markūnas.

Vienas pirmųjų knygoje aprašytų neįprastų atsitikimų – 1944 metų rudenį susapnuotas sapnas. Autorius plačiai, per du puslapius nupasakoja jo turinį, tačiau nesiima alegoriškai aiškinti nė vieno iš paminėtų vaizdinių. Persekiojęs didžiulis juodas jautis sapno pabaigoje krinta negyvas, sapnuojančiajam pasiruošus jį nudobti, ir dukart pasigirsta balsas: „Kaip tu savo drąsumu nugalėjai tą jautį, taip nugalėsi visus vargus, kurie yra Aukščiausiojo tau per tą laiką skirti“ [41, 15–16]. Prie šios istorijos grįžtama ir tolimesniuose knygos puslapiuose [41, 35].

Prieš išsiunčiant etapu iš Šiaulių kalėjimo į Vilnių susapnuojamas dar vienas sapnas, kurį I. Markūnas aprašė irgi labai išsamiai. Sapne jis grūmėsi su didžiuliu juodu šunimi, pavirtusiu velniu, kurį įveikti paprašius padeda pats Viešpats Dievas [41, 55–56]. Sapnas išaiškinamas taip: „Jeigu aš neužmiršiu Dievo ir prašysiu jo pagalbos, tai jis man padės ir aš viską pergyvenęs grįšiu į Tėvynę“ [41, 59]. Svarbu pažymėti, kad visi paliudijimai apie neįprastas dvasines patirtis knygoje glaudžiai susipina su kitais tikėjimo naratyvais, kuriais išpažįstamas tikėjimas ir užsimenama apie atliekamas religines praktikas, taip sudarydami neišskiriamą visumą.

Kunigas S. Kiškis savo atsiminimuose pateikė įspūdingą memoratą, kurį sudaro kryptingai paeiliui išsipildančių pranašysčių, gautų per sapnus ir iš kitų asmenų, grandinė. Įvykiai įtraukia trijų skirtingų tikybų dvasininkus – musulmonus, stačiatikius ir katalikus. Šios ilgos istorijos siužetas pabaigoje ima priminti grandininio laiško kelionę, kurioje tikėjimo žinia paeiliui perduodama skirtingų religijų išpažinėjams. Šios žinios centre yra Švč. Marijos apsireiškimas. Pagal pasakojimą, naikinant Kaukaze cerkves vienas musulmonas išgelbėjo išmestą į purvą nedidelį Dievo Motinos Marijos paveikslą (ikoną). Nuo to laiko Švč. Marija jam pradėjo rodytis sapnuose. Pirmą sykį ji tik padėkojo. Kitą naktį atskleidė reginį, kaip cerkvės naikinimo metu žūsta du jaunuoliai. Po kurio laiko toks įvykis išties iki smulkmenų pasikartoja tikrovėje. Vėl pasirodžiusi sapne Švč. Marija parodo lagerio vaizdą – tuo metu sapnuotojas dar nesupranta, kad tai lageris, – ir praneša, kad čia jis praleisiąs 10 metų. Jau patekus į lagerį per sapną vėl pasirodžiusi Švč. Marija liepia susirasti Nikiforą Nikiforovočių. Šis pasirodo besąs rusų popas, kuris dirba felčeriu ir priima jį pas save dirbti sargu. Kitą sykį tam pačiam musulmonui ateitį praneša ne Švč. Marija, o pats Nikiforas. Jis tvirtina staiga susirgsiąs ir numirsiąs, todėl duoda brolvaikio, gyvenančio Leningrade adresą, ir ragina pas jį nuvažiuoti ir viską papasakoti: „Kelionėje tau teks išlipti ir palaukti kito traukinio. Ten būdamas truputį susirgsi ir tave vienai nakčiai paims į lagerį. Ten tave globos kunigas, ir tu jam papasakok visą šitą istoriją“. Viskas išsipildo, o nurodytas kunigas pasitaiko ne kas kitas, o istoriją užrašęs S. Kiškis [34, 68–70]. Kaip matome, S. Kiškis išgirsta jau pilnai sudėliotą pasakojimą iš svetimų lūpų ir, tapdamas vienu iš jo dalyvių, perduoda ją kitiems.

Dažniau pasitaikanti aptartų pavyzdžių sapnų tema – pranašystė apie artėjančius sunkius gyvenimo vargus, kuriuos pavyks ištverti su Dievo, šventų jėgų pagalba, ir galiausiai laukiantį išsigelbėjimą. Interpretuojant sapnus beveik nesinaudojama alegorijomis, tačiau itin dažni vaizdiniai – religiniai simboliai (kryžius), Švč. Marija (arba jos paveikslas), kartais pats Viešpats Dievas. Greta jų sapne gali pasigirsti dievišką išmintį perduodantis balsas, tačiau kam jis priklauso, pasakotojas nežino.

Išvados

Išnagrinėję surinktus gausius sapnų pasakojimų pavyzdžius, galime tvirtinti, jog pasirinkta jų klasifikacija teminiu-funkciniu požiūriu pasiteisino, nors ribos tarp atskirų grupių nėra griežtos, o kai kur netgi susilieja. Pavyzdžiui, kai kuriuos sapnus, išpranašaujančius artimųjų mirtį, galėtume skirti tiek sapnams apie mirtį, tiek sapnams apie susisiekimą su artimaisiais. Ką laikyti ir priskirti svarbiems gyvenimo įvykiams, taip pat galima įvairiai interpretuoti.

Sapnų, kurie siejami su fizinės būklės pokyčiais, vaizdiniai glaudžiau susiję su psichofiziologine būsena sapno metu, atitinkamai į juos daugiau kreipiamas dėmesys aiškinant sapnus (vėmimas, plaukimas, etc.). Sapnų apie svarbius asmeninius ir visuomeninius įvykius interpretacijose jau dažniau naudojamos įvairios alegorijos. Priešininkų paveikslas sapnuose daugiau siejamas su nežmogišku, gyvulišku pradu ir pasireiškia atitinkamais gyvūnų vaizdiniais. Jei kalbama apie konkretų asmenį – SSRS diktatorių – jo paveikslas nėra zoomorfizuotas.

Tariamai tikslus sapno vaizdų pasikartojimas tikrovėje dažniau pasitaiko interpretacijose, kuriose laiko atkarpa tarp sapno ir įvykio nedidelė. Skaičiai irgi kartais interpretuojami artimų įvykių kontekste (siuntinių skaičius), tačiau dažniau – pranašaujant ilgalaikę ateitį (kalėjimo metus).

Artimųjų, šventųjų pagalbos paprastai sulaukiama tuose sapnuose, kurių žinia interpretuojama pozityviai. Tiesa, šventieji taip pat pasirodo tuose sapnuose, kurie pranašauja ilgus vargų bei išbandymų metus ir tik jų pabaigoje laukiantį išsigelbėjimą.

Šaltiniai ir literatūra

  1. AIZSILS, Arvīds. Latviešu tautas sapņu iztulkošana. Rīga, Konvents, 1996.
  2. Amžino įšalo žemėje. Vilnius: Vyturys, 1989.
  3. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, I knyga. Vilnius: Vaga, 1996.
  4. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, II dalis, 2 knyga. Vilnius: Vaga, 2000.
  5. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, III dalis. Vilnius: Margi raštai, 2001.
  6. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, IV dalis. Vilnius: Margi raštai, 2004.
  7. Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai, V dalis. Vilnius: VĮ Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2006.
  8. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, VI dalis. Vilnius: Vaga, Vilnius: Margi raštai, 2008.
  9. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, VII dalis, 2 knyga. Vilnius: Margi raštai, 2010.
  10. BABONAS, Mindaugas. Per kančias neprarandant vilties: atsiminimai. Vilnius: UAB „Valstiečių laikraštis“, 1997.
  11. BUTKUS, Benediktas. Laisvės netekus. Vilnius: UAB „ARBA“, 1991.
  12. BŪGIENĖ, Lina. Objekto problema šiandienos tautosakos moksle ir naratyvų analizės perspektyvos. Tautosakos darbai, 2008, t. XXXV, p. 38–51.
  13. Dejavo žemė ir žmonės. Utenos apylinkių partizanų ir rėmėjų atsiminimai. Parengė Balys Juodzevičius, Utena, UAB „Utenos spaustuvė“, 2004.
  14. DIKAITIS, Pranas. Dvyniai. Kaunas: Ajeta, 1992.
  15. 15. DROZDOVA-AUZĀNE, Lelde. Mūsdienu sapņu stāsti Vārkavā. Vārkava. Tradicionālā kultūra un mūsdienas, Rīga: Madris, 2008, p. 164–175.
  16. GARMUTĖ, Antanina. Motinėle, auginai. Kaunas: Spindulys, 1993.
  17. Gyvenimo išbandymai. Paruošė Stanislovas Abromavičius. Tremtinys, 2013, birželio 28, nr. 24 (1046) (tęsinys), p. 6.
  18. GRUŠNYS-ŽILVINIS, Juozas. Laukti nebuvo kada. Marijampolė: Ramona, 2000.
  19. GVILDYS, Stasys. Laisvės troškimo kaina. Istorinė apybraiža. Kaunas: Aušra, 1999.
  20. IVANAUSKAITĖ, Jurga. Tarybinę valstybę žeminantys prasimanymai. Atgimimo balsai. Vilnius: Vyturys, Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991, p. 14–27.
  21. IVANAUSKAITĖ, Vita. Žemaičių sapnai: tekstų folkloriškumas ir kontekstų reikšmė. Tautosakos darbai, 2007, t. XXXIV, p. 79–96.
  22. IVANAUSKAITĖ-ŠEIBUTIENĖ, Vita. Lemtingi pasimatymai sapnuose: oneirinės patirtys advento-Kalėdų ciklo tikėjimuose. Tautosakos darbai, 2010, t. XL, p. 42–65.
  23. IVANAUSKAITĖ-ŠEIBUTIENĖ, Vita. Mirusiųjų sapnavimas katalikiškuose tikėjimo patirčių ir liudijimų kontekstuose. Tautosakos darbai, 2011, t. XLII, p. 56–77.
  24. IVANAUSKAITĖ-ŠEIBUTIENĖ, Vita. Sapno pasakojimas kaip folklorinis naratyvas. Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 178–217.
  25. JAKUBAUSKAS, Kazys. Tarsi ne mano gyvenimas. Kaunas: LPKTS, 1995.
  26. JASNAUSKAS, Antanas. Stalinizmo pragare. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2001.
  27. 27. JUODIS, Darius. Partizanų humoras, arba ką skelbė „Katiuša“. Tremtinys, 2013, liepos 19, nr. 27 (1049), p. 6.
  28. JUŠKIENĖ, Ona. Prisiminimai apie tremtį. Vilnius, 1996. Prieiga per internetą: [žiūrėta: 2014-06-13].
  29. Frazeologijos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001.
  30. KAIRAITYTĖ, Aušra. Mergelės Marijos apsireiškimų traktuotė lietuvių folklore. Soter, 2008, nr. 28 (56), p. 155–165.
  31. KARECKAS, Česlovas Leonas, Raudonųjų vilkolakių brydė. Kaunas: Judex, 1998.
  32. KENTRA, Albinas. Atsiminimai apie Šilalės krašto laisvės kovotojus. Aitvarai. Simono Stanevičiaus bendrijos metraštis, nr. 6. Kaunas: V. Andziulio AB spaustuvė ir leidykla, 1998, p. 245–274.
  33. KINERTAITĖ-LAUGALIENĖ, Marija. Jaunystė ir rezistencija. Ukmergė: UAB „Ukmergės spaustuvė“, 1996.
  34. KIŠKIS, Stanislovas. Aš padarysiu jus žmonių žvejais: memuarai.Kaišiadorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1994.
  35. KOCHANSKAITĖ-GARNEVIČIENĖ, Elena. Gegutė pamelavo. Dainavos apygardos partizanų takais. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 1997, p. 155–246.
  36. KRIŠČIŪNAS-VALSTIETIS, Mykolas. Kelias į Laisvę. Iš prisiminimų. Tada, kai žuvom dėl Tėvynės. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996, p. 110–111.
  37. Kursīte, Janīna. Mītiskais folklorā, literaturā, mākslā. Rīga: Zinātne, 1999.
  38. LAKICKAS, Kęstutis. Kalinys Z311: Atsiminimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.
  39. Leiskit į Tėvynę: Tremtinių atsiminimai. Kaunas: Šviesa, 1989.
  40. MALDŽIŪNAS, Viktoras. Išaugau Vilnijoj. Atsiminimai. Kaunas: Spindulys, 1996.
  41. MARKŪNAS, Ignas. Aukščiausiojo tau skirta. Šiauliai: Lucilijus, 2004.
  42. MICKEVIČIUS, Steponas. Sibiro vartai: Atsiminimai, poezija. Kaunas: SPAB „Aušra“, 2000.
  43. MILTS, Augusts. Tautas izziņa mutvārdu vēsturē. Spogulis. Sast. M. Zirnīte. Rīga: LU FSI, 2001.
  44. P. Gražulį apie pavojus perspėja sapnai, lrytas.lt, 2012-01-05. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2014-06-13].
  45. Prano Žiauberio atsiminimų rankraštis. Iš asmeninio P. Žiauberio archyvo.
  46. RACĖNAITĖ, Radvilė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.
  47. RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ, Rasa. Šiuolaikinių gyvenimo istorijų bei asmeninės patirties pasakojimų analizės ypatumai. Lituanistica, 2011, t. 57, nr. 2 (84), p. 188–197.
  48. RAIŠUPIS, Matas. Dabarties kankiniai. Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje sovietų okupacijoje. Niujorkas: Krikščionis Gyvenime, 1972.
  49. RAMANAUSKAS-VANAGAS, Adolfas. Daugel krito sūnų. Vilnius: Mintis, 1991.
  50. RIMKIENĖ, Marija. Spąstuose. Šiauliai: Saulės delta, 2008.
  51. RUŠKYS, Antanas. Raudonosios katorgos keliais: Memuarai. Kaunas, 1994.
  52. SIMONIUKŠTYTĖ, Aušra. Seredžiaus romai. Lietuvos valsčiai: Seredžius. Vilnius: Versmė, 2003, p. 861–889.
  53. SINKEVIČIUS, Rokas. Mirtį pranašaujantys sapnai partizanų ir jų artimųjų atsiminimuose. Istorija, 2014, t. 93, nr 1, p. 79–94.
  54. SKLIUTAITĖ-NAVARACKIENĖ, Izabelė. Brydė išlieka ne tik pievoj. Druskininkai: Vija, 2000.
  55. Sušaudytos dainos. Dzūkijos partizanų dainos. Sudarė ir parengė Vytautas Ledas, Henrikas Rimkus. Vilnius: Vaga, 1990.
  56. ŠIMĖNAS, Antanas. Kovoje dėl Lietuvos laisvės. Panevėžio-Algimanto-Vyčio apygardų partizanai. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1998.
  57. ŠUKYS, Jonas. Mane nuteisė sušaudyti. Atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1993.
  58. TOLIS, Antanas. Mirties kolona. Chicago: Draugas, 1947.
  59. VERKSNYS, Antanas. Mano gyvenimas – liudininkas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992.
  60. VIŠINSKAITĖ, Asta. Individualumas ir tradicija pasakojimuose apie sapnus. Tautosakos darbai, 2006, t. 31, p. 183–189.
  61. VIŠINSKAITĖ, Asta. Lietuvių liaudies sapnų aiškinimai ir pasakojimai apie sapnus: sandara, funkcionavimo specifika, reikšmės. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2007.
  62. VIŠINSKIS, Povilas. Antropologinė žemaičių charakteristika. Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2004.
  63. Vorkutos politinių kalinių atsiminimai. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998.
  64. ŽIČKUS, Povilas. „Užmirškite apie bet kokią nepriklausomybę“. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga 19402000. Kaunas, 2001, p. 13–22.
  65. БАЛАШОВА, Александра: Мотивы вещих снов и знамений в структуре устных рассказов о войне. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2014-06-13].
  66. КАПНИСТ, Мария Ростиславовна. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2014-06-13].
  67. Лурье, Михаил. 2002: Вещие сны и их толкование. Сны и видения в народной культуре. Мифологический, религиозно мистический и культурно-психологический аспекты. Сост. О. Б. Христофорова. Отв. ред. С. Ю. Неклюдов. (Серия “Традиция, текст, фольклор”). Москва, с. 26–43.
  68. Петрова, Наталья. «Живой Мартын Задека в действии»: толкование сновидений в ГУЛАГе. Фольклористика и культурная антропология сегодня. Тезисы и материалы Международной молодежной научной школы. Москва, 2012, с. 314–324. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2014-06-13].
  69. САНДЛЕР, А. С.; ЭТЛИС, М. М. Современники ГУЛАГа: Книга воспоминаний и размышлений. Магадан: Кн. изд-во, 1991. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2014-06-13].
  70. ФРЕЙД, Зигмунд. Толкование сновидений. Москва: Фирма СТД, 2005.
  71. ШЕПЕТИНСКИЙ, Яков Исаакович, iremember.ru (Я помню. Воспоминания ветеранов ВОВ), 2008 12 02. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2014-06-13].

Komentarai

  1. Pokalbis su Kęstučiu Albinu Bersėnu. 2011 m. kovo 6 d. Asmeninis Vykinto Vaitkevičiaus archyvas.
  2. Pokalbis su Leonora Grigalavičiūte-Rubine, g. 1923 m. Jūrmala, 2013 m. birželio 6 d. Asmeninis Vykinto Vaitkevičiaus archyvas.
  3. Pokalbis su Antanu Vyšniausku, g. 1928 m. Kaunas, 2013 m. lapkričio 9 d. Asmeninis Roko Sinkevičiaus archyvas.
  4. Pokalbis su Marija Juškevičiene. 2010 m. kovo 21 d. Asmeninis Roko Sinkevičiaus archyvas.
  5. Iš asmeninio pokalbio su Inga Mitkute apie jos senelį Bronių Klimašauską.
  6. Plg. Prano Dikaičio romaną, kuriame net aprašyta sapnuotojos elgsena psichologiškai keista – ji laikinai sustabdo sapno vizijų tėkmę, o paskui vėl jas pratęsia: „Prisidengiau rankom akis. Kai vėl rankas nuo akių atitraukiau, matau...“ [14, 306].
  7. „Tuose kraštuose [Vakarų Ukrainoje – R. S.] vyravo dar religija ir merginų galvosenose dar laikėsi žodis nuodėmė prieš Dievą, o lagerio gyvenime buvo nuo bado save gelbėjimosi teisiškumas“ [63, 6].
  8. T. p. žr. [11, 237], [38, 213], [13, 47], [57, 113] ir kt.
  9. „Liepos 22-osios naktį sapnuoju savo seserį Magdukę, kad ji mane iš kažkur gelbsti. Pabudęs ilgai dar sapnu gyvenau. Jis toks ryškus buvo. Meldžiausi. Prašiau Dievo, kad laikytų gyvus namiškius ir gelbėtų mane. Lyg stebuklas įvyko. Viduriai ėmė tvarkytis. Pajutau, kad sveikstu. Aš vėl atgijau. O tai buvo reti atvejai. Daugelis ir jaunesnių, ir vyresnių nuėjo po velėna“ [59, 172].
  10. Plg. [38, 213].
  11. T. p. žr. [68, 322].
  12. Pvz. [26, 192, 196–197].
  13. Epitetas „šunys“ enkavedistams taikomas ir kituose atsiminimuose. Plg. [42, 142].
  14. Panašiai prieš Stalino mirtį matytą Mirono Etlio sapną jo uošvienė susiejo tiek su būsima Stalino liga ir mirtimi, tiek su Mirono pasodinimu į kalėjimą [69].
  15. „Vieną naktį, dar žiema buvo, vieną naktį sapnuoju, kad parvažiavo. Tai aš dabartės, man reikia išeiti į darbą. Tai aš išeidama sakau: Vaikai, šiandien turbūt atvažiuos jau tėvelis, nes aš jį sapnavau, sutikit“ [75].
  16. Panašių pasakojimų yra ir kitų tautybių žmonių atsiminimuose. Sovietų armijos kareivis Jakovas Šepetinskis susapnavo motiną, raginančią keltis ir eiti į gatvę. Išėjus į pastatą pataiko artilerijos sviedinys. Anksčiau niekad netikėjęs sapnų aiškinimais, nuo tol jis prieš kiekvieną mūšį mintyse kalbėdavosi su motina ir prašydavo: „Penkis sūnus turėjai, vienas liko, išsaugok mane, mama“ [71].
  17. 1945 m. lapkričio 20 d. Jankų valsčiaus Degučių kaime pas Tamaliūnus žuvo trys partizanai: Stirnos rinktinės vadas Bronius Abramavičius-Abramaitis-Spyglys (19141–1945), Žilvičio būrio vadas Stasys Grigas (Grigaitis)-Aras, Erelis (1917–1945) ir Žandaro būrio kovotojas Jonas Tamaliūnas-Kardas, Žaibas (1924–1945).
  18. Jau būdama Pečioros lageriuose (1947–1950 m.) M. Tamaliūnienė išsiuvinėjo regėtą Švč. Marijos atvaizdą ant medžiagos. Šis siuvinys saugomas Kauno rezistencijos ir tremties muziejuje (Kauno miesto muziejaus padalinys).
  19. Plg. čigonės T. Majauskienės perpasakotą jos mamos sapną, kaip sunkiai brendant per upelį atskridęs „su sparnais kryžius, ant to kryžio šventa Marija. Prie tos šventos Marijos dvylika angelų“. Kryžius persekiojo, puolė ant mamos, „tiesiog ant širdies“. „Ir vot tas kryžius liko ant viso viso viso gyvenimo“ [52, 883]. Tačiau kultūrinė aplinka ir asmeninis charakteris gali lemti kitokius vaizdinius, priešingą panašaus sapno siužeto atomazgą ir interpretaciją. Rusų grafaitė, būsima įžymi aktorė Marija Kapnist susapnavo, jog apsiima nešti maišą su grūdais. Sapne jai niekas nepadeda, tačiau ji pati išdalina grūdus žmonėms. Sapno žinią ji išsiaiškino sau taip: „Prabudau ir supratau: sapnas pranašiškas. Daryk žmonėms gera ir viską pajėgsi (станешь всесильной). Nuo to laiko stengiuosi taip daryti“ [66].

Summary

Rokas Sinkevičius. Prognostic Dreams in the Memoirs of Freedom Fighters, Political Prisoners and Exiles

Kaunas City Museum, Exposition “Exile and resistance”,
Vytauto av. 46, Kaunas, e-mail Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The article focuses on the stories about prognostic dreams in the memoirs of freedom fighters, political prisoners, exiles and their relatives. The article divides prognostic dreams into several groups by their subject and function: 1) dreams predicting the changes of physical state; 2) dreams predicting important changes; 3) dreams about the communication with relatives; 4) death-predicting dreams; 5) life-saving and warning dreams; 6) recurring dreams coming back over a life-time and faith-inspiring dreams. The paper seeks to reveal the peculiarities of each group of dreams, methods of interpretation of dream images and their relationship with the dream interpretation tradition, the dreamer’s life and psychological state. Dream narratives are analysed by applying descriptive, interpretive and comparative techniques.

The images of the dreams associated with the changes of physical state are more tightly linked with the psychophysiological state during the dream; respectively, more attention is paid to such images in dream narratives (vomiting, swimming, etc.). The interpretations of dreams about important personal and public events tend to resort to various allegories. The image of the enemy in the dreams is more associated to inhuman, beastly nature and tends to manifest in relevant images of beasts. If a specific person – USSR dictator – is in mind, his image does not acquire zoomorphic properties.

The allegedly accurate recurrence of dream images in reality is more characteristic of narratives where the period of time between the dream and the event is rather short. Numbers are also sometimes interpreted in the context of events expected in the immediate future (number of packages); however, they are more common in the prediction of long-term future (years of imprisonment).

The assistance from relatives or saints is usually received in such dreams whose message is associated with a positive interpretation. It should be noted that saints also appear in such dreams which predict long years of hardships and trials and the salvation waiting at the end.

Įteikta / Received 2014-06-13
Priimta / Accepted 2014-06-20