„Istorija“. Mokslo darbai. 94 tomas
Ieva Anušauskaitė, Kristina Jankauskaitė, Vilius Šadauskas. Lietuvių pasaulis ar lietuviai pasaulyje?
Spausdinti

ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus, 2013. 630 p.

06_01

Šių metų vasarą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, lietuvių išeivijos instituto direktorius Egidijus Aleksandravičius viešajai publikai ir Lietuvos istorikų bendruomenei pristatė savo naujausią lietuvių išeivijos tyrinėjimų rezultatą – monografiją „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“. Tiek savo apimtimi (630 p.), tiek savo turiniu ši monografija drąsiai gali būti laikoma baziniu darbu, bendriausiais bruožais galinčiu nušviesti lietuvių diasporoje vykusius procesus, pradedant ankstyvaisiais lietuvių paminėjimais užjūrio kraštuose, baigiant lietuvių migracijos proceso apybraiža po 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Nors šia tema yra parašyta daug mokslinių straipsnių, monografijų, apginta nemažai disertacijų, tačiau iki plačiosios visuomenės šios žinios dar sunkiai randa kelią. Būtent ši eiliniam skaitytojui lengvai suprantama kalba parašyta monografija, kuri šalia paties autoriaus tyrinėjimų medžiagos sujungia gausius ankstesnius mokslininkų (A. Eidinto, D. Dapkutės, V. Kasperavičiūtės ir kt.) tyrinėjimus ir remiamasi didele monografijoje aptariamų laikotarpių originalių rašytinių šaltinių baze, sudaryta iš memuarų bei asmenybių biografijų, gali būti laikoma tarpine grandimi tarp išeivijos tyrinėjimų ir plačiosios visuomenės. Kalbant apie rašytinius šaltinius, taip pat labai svarbu paminėti, kad knygoje jie ne tik atlieka informacinę funkciją, tačiau įterpti į autorinį tekstą daro pasakojimą įdomesnį ir padeda geriau perteikti analizuojamo laikotarpio dvasią bei visuomenės pažiūras. Monografiją ypač pagyvina autentiškos fotografijos ir išeivijos lietuvių portretai.

Lygindami 1993 m. išleistą A. Eidinto monografiją „Lietuvių Kolumbai“ [2] (ją galima laikyti pirmu bandymu Lietuvai atgavus nepriklausomybę parašyti koncentruotą lietuvių išeivijos istoriją iki 1940 m.) su 2013 m. išleista E. Aleksandravičiaus monografija „Karklo diegas“ aiškiai galėsime įžvelgti paskutiniųjų dvidešimties metų išeivijos istorijos tyrinėjimų pasiektus rezultatus bei pasikeitimus vertinant patį migracijos reiškinį.

Pradedant monografijos pratarme ir įvadu, jau galima pamatyti, kaip apibūdindamas lietuvių migracijos procesą ir diasporos formavimąsi nulėmusius veiksnius autorius iškelia naujų teiginių. Pirmiausia novatorišku požiūriu bandoma pateikti lietuvių migracijos procesą – pasitelkiant bendravalstybinių procesų, vykusių Europoje, trumpą apybraižą, Lietuvos atvejį labiau siūloma vertinti ne kaip unikalų, o labiau kaip visuotinio europinio reiškinio elementą, turintį lokalinių bruožų. Antras svarbus ir įvade labai akcentuojamas dalykas – naujo termino lietuvių pasaulis pagrindimas. E. Aleksandravičius savo darbe atsisakė iki tol visuotinai, aptariant lietuvių migracijos procesus, naudoto apibrėžimo – lietuviai pasaulyje, siūlydamas į lietuvių pasklidimą po skirtingus kontinentus pažvelgti kaip į lietuvių gyvenamosios erdvės, kitaip tariant, lietuvių pasaulio ribų išsiplėtimą skirtingais istorijos laikotarpiais. Greičiausiai, būtent šis faktorius turėjo įtakos tam, kad autorius monografiją suskirstė į septynis skyrius su aiškiai apibrėžtomis chronologinėmis ribomis.

Pirmas skyrius „Senovės lietuvių nutikimai: tarp priešaušrio ir ekspansijos“ yra unikalus vertinant jį iš lietuvių migracijos studijų perspektyvos. Daugelis šios srities tyrinėtojų (pvz., A. Eidintas) ankstyviausią lietuvių emigracijos apybraižą pradeda legendinio lietuvio Kuršiaus įsikūrimo Amerikoje aprašymais, o E. Aleksandravičius yra linkęs išsamiau pažvelgti į ankstyvesnius, tai yra ankstyvosios Lietuvos valstybės formavimosi, laikus. Šiame skyriuje pasineriama į gana gilius lietuvių (baltų) genčių migracijos proceso svarstymus, tai pateikiant bendro V–VII a. Didžiojo tautų kraustymosi kontekste, palaipsniui pereinant prie to, kaip veikiant išoriniams veiksniams galėjo kisti baltų genčių apgyvendinta erdvė, kitaip tariant, kaip galėjo kisti ankstyvasis lietuvių pasaulis. Naujas dalykas migracijos požiūriu – didesnis dėmesys ankstyvajai lietuvių migracijai į rytus, ekspansijai į rusiškas žemes Lietuvos valstybės priešaušryje. Nors autorius šį procesą bando paaiškinti pasiremdamas ir papildydamas pasakojimą politinės LDK istorijos tyrinėjimų medžiaga, galima būtų ekspansiją į rusiškas žemes ir lietuvių migraciją vertinti labai atsargiai, kadangi kalbamuoju laikotarpiu „lietuvių“ sąvokos apibrėžimas yra labai problemiškas. Taip yra pirmiausia dėl to, kad šiuo laikotarpiu apie lietuvius negalima kalbėti kaip apie vienalytį etnosą, turintį aiškų tautinį identitetą. Taigi, šioje vietoje, kai kalbama apie lietuvių migraciją į rusiškas žemes, o tai yra neginčytinas faktas, priimtinesnis variantas būtų vartoti terminą Vakarų baltų genčių gyventojai arba Lietuvos gyventojai. Taip pat novatoriškas ir įdomus autoriaus pasirinkimas šiame skyriuje – LDK pavaizduoti kaip patrauklų regioną gyventojų imigracijai iš Vakarų Europos šalių. Gana plačiai aptariama šia kryptimi orientuota LDK valdovų politika ir pirmųjų etniniu ir religiniu pagrindu susiformavusių imigrantų grupių įsikūrimas ir raida Lietuvoje. Skyriaus pabaigoje paliekama vietos aprašyti jau ankstesnių autorių minėtiems pirmųjų lietuvių paminėjimams emigracijoje Amerikos žemyne. Nors kai kurie iš šių pasakojimų yra daugiau legendos pobūdžio, patį migracijos procesą iš LDK autorius sieja su pasikeitusia religinės tolerancijos politika valstybėje, o tai pirmuosius emigrantus iš esmės paverčia protestantais. Toks vienašališkas vertinimas verčia suabejoti teiginio teisingumu, kadangi atsižvelgiant į katalikiškų valstybių indėlį kolonizuojant naujas žemes nereikėtų atmesti ir tos galimybės, kad tarp pirmųjų emigrantų į Ameriką pagrįstai galėjo būti ir katalikų lietuvių.

Antrame skyriuje„Politinė lietuvių emigracija LDK žlugimo ir buržuazinių revoliucijų epochoje XVIII a. pabaigoje – XIX a.“ E. Aleksandravičius koncentruotai bando apibrėžti, kokią įtaką lietuvių migracijai turėjo Abiejų Tautų Respublikos žlugimas. Pirmiausia, didelis dėmesys skiriamas tokioms asmenybėms, kaip Tadas Kosciuška ir kitiems ATR (Abiejų Tautų Respublikos) bajorijos elito atstovams, per kurių biografijas galima aiškiau suvokti XVIII–XIX a. lietuvių migracijos kryptis ir pagrindines procesą nulėmusias priežastis. Kalbėdamas apie šį laikotarpį, autorius taip pat didelį dėmesį skiria geopolitiniams procesams Europoje ir Amerikos žemyne aptarti. Būtent ATR žlugimą, kaip esminį lūžį Rytų Europos politinėje erdvėje, E. Aleksandravičius tiesiogiai sieja su emigracijos iš buvusių Lietuvos ir Lenkijos valstybių teritorijos specifika. Autorius teigia, o šaltinių medžiaga patvirtina, kad šio laikotarpio emigraciją galima laikyti iš esmės bajorų emigracija, istoriografijoje dar vadinama didžiąja lenkų emigracija, kur pirmiausia dominuoja socialinis, o ne etninio ar tautinio priklausomumo faktorius. Aiškiai išskiriami du bajorų vidinę ir išorinę migraciją nulėmę veiksniai, tai yra: politinės karjeros galimybių ieškojimas ir bėgimas nuo valdžios represijų už dalyvavimą antirusiškoje politinėje veikloje (ypač sukilimuose). Gana palčiai aptariamos buvusių ATR piliečių paplitimo ribos pasaulyje, pagrindinė organizacinė veikla ir probleminiai lietuvių bei lenkų emigrantų identifikavimo ir atskyrimo klausimai. Tačiau šiame skyriuje galima įžvelgti ir keletą taisytinų aspektų. Bendrai lyginant pirmą ir antrą skyrius, aiškiai matoma, kad autoriaus siekis Lietuvoje vykusius procesus pateikti Europos valstybių politinio gyvenimo kontekste, kad tai padėtų skaitytojui lengviau orientuotis istorinėje erdvėje ir laike, kai kuriose pasakojimo vietose daro daugiau žalos negu duoda naudos. Labai dideli minties šuoliai, aliuzijos į tolimesnių skyrių temas, staigiai besikeičiantis istorinis laikas ir erdvė, kai kur toli prasilenkiantys su skyriaus chronologinėmis ribomis, skaitytoją verčia pasimesti.

Trečiajame skyriuje„Amerika pirtyje, arba pirmoji ekonominės emigracijos banga (1898–1914), kalbama apie esminį emigruoti pasiryžusių žmonių kontingento pasikeitimą lyginant su XVIII–XIX a., neišleidžiant iš akių fakto, kad aptariamuoju laikotarpiu pagrindine emigrantų iš Lietuvos grupe tampa valstiečiai ir darbingo amžiaus jaunimas. Tokią migracijos specifiką E. Aleksandravičius, kaip ir A. Eidintas, tiesiogiai sieja su pramonės vystymosi paveiktais stipriais ūkio pasikeitimais Vakarų Europoje ir analogiškų reiškinių vėlavimu Rusijos imperijoje. Tai pat pateikiama nauja to meto vidinės lietuvių emigracijos imperijos viduje pozicija ir vertinimas. A. Aleksandravičius iškelia A. Eidinto mažai akcentuotą lietuvių migraciją į Rusijos imperijos gilumą. Autorius, pasiremdamas šaltinių informacija, teigia, kad, nepaisant lietuvių kėlimo gyventi į Sibirą už valstybinus nusikaltimus imperijai, atsirado ir nemaža dalis asmenų, savanoriškai pareiškusių norą dalyvauti imperijos vykdytoje Sibiro įsisavinimo kampanijoje. Skyriuje didelę vietą užima nelegalios valstiečių migracijos į Vakarus nušvietimas bei Rusijos vadovybės vertinimai. Galiausiai, pasiremiant amžininkų prisiminimais ir periodine spauda bandoma aprašyti pagrindinius lietuvių migracijos kelius, pagrindines kolonijas bei ten nuvykusių lietuvių likimus. Galima teigti, kad šis skyrius yra aiški, jau statistine informacija ir šaltiniais tvirtai paremta lietuvių pasaulio apybraiža Lietuvos valstybės atkūrimo priešaušryje.

Ketvirtame skyriuje ,,Amerikos lietuvių diaspora iki 1940 metų“ išsamiai aptariamas XIX a.–XX a. sandūros lietuvių imigrantų bendruomenės gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pateikiama JAV gyvenusių lietuvių statistika, išvardijamos statistinės savybės, padedančios diagnozuoti aplinkybes, lėmusias imigrantų skaičiaus didėjimą arba mažėjimą. E. Aleksandravičiaus surinkta informacija leidžia sužinoti apie lietuvių kultūrinę veiklą: katalikų parapijų kūrimąsi, draugijų steigimą, spaudos leidimą. Remiantis nelegalios lietuvių spaudos straipsniais, autorius aptaria diasporinės tautos sąmoningumo bei pasaulėžiūros formavimąsi. Tai sudaro galimybę skaitytojui išsiaiškinti, kaip atgimstanti lietuvių tauta rūpinosi Lietuvos valstybės ateitimi. Nors E. Aleksandravičius rašydamas tekstą remiasi amžininkų atsiminimais ar kitų autorių parašytų darbų ištraukomis, tai nesumenkina monografijos vertės, kadangi aprašomi įvykiai bei faktai analizuojami, interpretuojami bei pateikiamos nuorodos, kurios parodo, iš kur paimta naudota medžiaga. Tai padidina leidinio mokslinę vertę.

Penktame skyriuje,,Lietuvių Respublika ir lietuvių diaspora 1918–1940 metais“ supažindinama su emigracijos situacija, jos poveikiu atkūrus Lietuvos valstybę. Sudaromas bendras vaizdas, ką lietuviams reiškė Lietuvos nepriklausomybė, kuo išeivija prisidėjo kuriant jaunos valstybės pamatus, kokie buvo išeivijos idealai, tautos patriotizmo principai. Istorikas, nagrinėdamas lietuvių gyvenimą svetimuose kraštuose, leidžia sužinoti, su kokiais sunkumais susidūrė diaspora, kaip įveikė socialines problemas ar siekė išsaugoti tautinę atmintį. Čia pateikiama V. Vileišio sudaryta statistikos lentelė, kuri rodo ne tik išeivių iš nepriklausomos Lietuvos skaičius, bet ir Lietuvos valstybės institucijos gebėjimą sekti, reflektuoti vykstančius procesus [1, 291]. Analizuojami 1926–1930 m. masinės lietuvių imigracijos bangos bruožai. Daug dėmesio skiriama lietuvių imigrantų gyvenimui Pietų Amerikos šalyse: Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, aprašyti. E. Aleksandravičius kalbėdamas apie lietuvių diasporos paplitimą pasaulyje pamini 1935 m. Pietų Afrikoje gyvenusius lietuvius bei aptaria lietuvių repatriaciją iš Rusijos, kuri įvyko po Lietuvos valstybės atsiradimo 1918 m. Vasario 16-osios bei I pasaulinio karo pabaigos. Nurodomos priežastys, kas skatino lietuvius grįžti į tėvynę. Autorius konstatuoja, kad bolševikų revoliucijos pergalė ir kelerius metus vykęs pilietinis karas Rusijoje lėmė lietuvių išsibarstymą po Rusiją bei kitas Azijos valstybes. Remdamasis keliautojo Mato Šalčiaus užrašais knygos autorius taip pat aptaria lietuvių diasporos užuomazgas Rytų valstybėse. Pateikta informacija leidžia sužinoti, kur telkėsi lietuviai, kokie ryšiai juos siejo su Lietuva. Autorius pristato Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių diasporos vaidmenį Lietuvos valstybės atstatymo ir jos tarptautinio pripažinimo byloje, aptaria diasporos pokyčius, kurie įvyko po 1918 m. ir 1926 m. valstybės perversmo.

E. Aleksandravičius aprašo svarbų Lietuvos istorijai įvykį – tai 1933 m. Amerikos lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą, kuris simbolizavo lietuvių diasporos vienybę. Tragiškai pasibaigęs „Lituanicos“ skrydis telkė amerikiečių lietuvių tautinius jausmus. Autorius daug dėmesio skiria Lietuvos valstybės atstovų organizuotam Pasaulio lietuvių kongresui aprašyti. Aptariamas Pasaulio lietuvių sąjungos laikinosios valdybos statuto projektas, iš kurio galima konkrečiai sužinoti sąjungos uždavinius, sandarą, sudėtį, atstovavimo principus, narių skaičių. Paminimas svarbus faktas Lietuvos švietimo sistemai – tai Pasaulio lietuvių kongreso metu sugalvota idėja parengti naują Lietuvos istorijos vadovėlį, patvirtinantį civilizacinių pokyčių ribas, formuojantį bendrą lietuvių tautos pasakojimo variantą. Autorius, lygindamas šių dienų istorijos vadovėlius su Pirmosios Respublikos Adolfo Šapokos ,,Lietuvos istorija“, konstatuoja, kad pastarajame vadovėlyje Lietuvos išeivijos istorijai skiriama daugiau nei dešimtadalis proc., o šiandien mažiau nei 2 proc. Todėl istorikas daro išvadą, kad šiais laikais emigravę iš savo gimtosios žemės gentainiai yra išvaryti ir iš istorijos [1, 410].

Šeštame skyriuje„Antroji „poetų ir karių“ emigracija: 1944–1990“ aprašoma lietuvių pasaulio istorija nuo DP stovyklų iki veiklos Lietuvos Atgimimo laikais. Ypač taikliai ir reikšmingai E. Aleksandravičiaus nurodytas simbolis, atspindintis lietuvių tautos likimą penktajame dešimtmetyje – dvigubas D, reiškiantis deportuotus ir DP (displaced persons) stovyklose vakarų Europoje apgyvendintus karo pabėgėlius lietuvius. Autorius kviečia skaitytoją suprasti karo metu ir po jo vykusius iš esmės skirtingus procesus kaip vientisą veiksmą. Toks siejimas yra naujas arba retai pasitaikantis mūsų istoriografijoje.

E. Aleksandravičius aprašo sunkias lietuvių karo pabėgėlių gyvenimo sąlygas DP stovyklose Vakarų Vokietijoje. Tuo metu emigravo didžioji dalis lietuvių inteligentijos, kuri, nors ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis, sugebėjo puoselėti lietuvių kultūrą įkurdama pradinio, vidurinio, aukštojo mokslo įstaigas, kultūros organizacijas, spaustuves. Autoriaus žodžiais tariant, DP stovyklose susiformavo „ unikali tautos kultūros būsena, kai palyginti dramatiškų aplinkybių dėka susitelkęs išsilavinęs ir patriotiškai nusiteikęs sluoksnis sukėlė tokią didelę kūrybos ir kultūros energiją“ [1, 432].

Penktojo dešimtmečio pabaigoje žlugus viltims grįžti į tėvynę, iš DP stovyklų išsikėlusios lietuvių bendruomenės pasklido po visą pasaulį prisijungdamos prie anksčiau susikūrusių lietuvių bendruomenių. Sovietų okupuotoje Lietuvoje likusių rezistentų ir ištremtų į Sibirą tautiečių kančios iki tol save taip pat tremtiniais laikiusius lietuvius karo pabėgėlius privertė suvokti, kad labiau tinkamas apibūdinimas jiems būtų išeiviai, arba, kad ir kaip sunku pripažinti, emigrantai.

Šiame skyriuje taip pat detaliai aprašoma Pasaulio lietuvių bendruomenės raida. Naujoji emigrantų banga į senąsias merdinčias lietuvių bendruomenes atsinešė viską, kas Lietuvoje buvo subrandinta geriausio per du nepriklausomybės dešimtmečius. Atsirado poreikis konsoliduoti lietuvių diasporą. Tokios iniciatyvos ėmėsi VLIK, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, veikęs Vokietijoje. 1949 m. paskelbus Lietuvių chartą pradėtas Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrimas. Vertėtų paminėti, kad prie pastarosios organizacijos kūrimo labai prisidėjo kun. Mykolas Krupavičius, tačiau jo pavardė čia neminima galbūt sąmoningai, nes apskritai leidinyje yra mažai faktografijos. Viskas apsivertė 180 laipsnių kampu: po Antrojo pasaulinio karo jau ne Lietuva turėjo rūpintis išeiviais, o nauja emigrantų banga papildyta diaspora rūpintis Lietuva.

Leidinyje kartais aptinkama atvejų, kai iliustracijos nesisieja su tekstu. Pavyzdžiui, skyriuje apie PLB kūrimą [21, 438–465] atsiranda nuotraukos iš renginių 1972 m. Romo Kalantos aukai pagerbti Čikagoje.

Nenuvertinama kaip nereikšminga, o, atvirkščiai, detaliai aprašoma Amerikos lietuvių kasdienybė, jų verslas, laisvalaikis. Lietuviai pamažu palikdavo tarpukariu populiarius darbus skerdyklose ir pradėdavo savo mėsos, kepyklų verslą. Atidarinėjo tavernas, smukles, restoranus. Prie to paties aptariama įvairių kultūros, meno, religinių, tautinių organizacijų, bendruomenių veikla.

Nušviečiant lietuvių bendruomenes kontinentinės Europos vakaruose plačiau nagrinėjama Vokietijos lietuvių bendruomenės raida, tačiau visai dėmesio neskiriama Lenkijos lietuvių bendruomenei, kurią labai detaliai yra ištyrusi Lietuvos istorijos instituto darbuotoja Vitalija Stravinskienė monografijoje „Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 metais“ [4]. Taip pat ne tik kultūriniu aspektu galėjo būti pateikta ir Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikla. PLB istorija įvairiais požiūriais nagrinėjama straipsnių rinkinyje „Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis“ [3].

Visas poskyris skiriamas Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenei. Akcentuojami geri santykiai tarp senosios ir naujosios lietuvių emigrantų kartos, kultūrinė bendruomenės veikla. Mažiau dėmesio skirta Lietuvos pasiuntinybės Londone veiklai Šaltojo karo metais. O juk, pasak istoriko Juozo Skiriaus, Lietuvos atstovybės, kurių nepajėgė perimti TSRS emisarai, užsienyje, galima sakyti, tapo nepriklausomybės simboliu, aktyviu propagandos prieš Lietuvos okupaciją židiniu. Tačiau vienoje monografijoje greičiausiai buvo neįmanoma visko iš esmės aptarti.

Aprašant lietuvių pasaulio pakraščius po II pasaulinio karo paliečiamos mažai istoriografijoje minimos, negausios Pietų Amerikos – Urugvajaus, Argentinos, Brazilijos, Kolumbijos, Venesuelos – lietuvių bendruomenės. Pietų Amerikos šalis DP stovyklose apsistoję lietuviai rinkosi vangiai. Dažniausiai šia kryptimi keliavo tie, kurie turėjo šiose šalyse giminaičių. Šiose valstybėse dėl menkos lietuvių koncentracijos aktyvesnė veikla diplomatiniu lygmeniu, siekiant išvaduoti Lietuvą, nebuvo plėtojama, taip pat sparčiai vyko asimiliacija. Kiek galima plačiau atskleista ir Australijos lietuvių bendruomenės veiklos raida.

Kaip buvo minėta anksčiau, autorius šioje monografijoje siekia aprėpti visą lietuvių pasaulį, į kurį įeina ir dažnai atskiru pasauliu laikomoje Sovietų Sąjungoje (dab. Rusijoje) gyvenę lietuvaičiai. Sovietų Sąjungoje buvo bent dvi lietuvių kategorijos – prisitaikėliai ir rezistentai. Jų statusai iš esmės skyrėsi, dėl to šią lietuvių pasaulio dalį gan keblu aprašyti. Tačiau E. Aleksandravičius atskiria mokslo aukštumų Sovietų Sąjungoje siekusius lietuvius – baigusius mokslus ir grįžusius į Lietuvą daryti karjeros – nuo sovietinės karjeros siekusių lietuvių, vadinamųjų politinės karjeros adeptų. Ir visai atskira lietuvių kategorija laikomi Sibiro lietuviai.

Paskutiniame šio skyriaus poskyryje nurodoma, kokią misiją atliko pasaulio lietuviai Lietuvos atgimimo priešaušriu 1985–1990 m. Šiame poskyryje chronologinės ribos kiek platesnės, nes minima ir aktyvi VLIK, egzilinės diplomatinės tarnybos, ALT, BALF, PLB ir kitų diasporos organizacijų veikla vykdant liaudies diplomatijos darbus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę materialiai ypač padėjo amerikiečių organizacijos Lithuanian Mercy Lift ir Lithuanian Hotline.

Sovietų okupacijos metu lietuvių tautai neprarasti savo identiteto ir nesusitaikyti su okupacija labai padėjo išeivijoje veikiančios organizacijos, fondai, komitetai, kurių nariai, iniciatoriai padarė be galo daug dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo tiek finansine, tiek moraline prasme. Šiame skyriuje autorius visos Lietuvoje likusios lietuvių pasaulio dalies vardu netiesiogiai dėkoja už etninės Lietuvos ribų veikusiems tautiečiams už jų ryžtą, tikėjimo nepraradimą, visokeriopą pagalbą okupuotoje tėvynėje likusiems broliams ir sesėms.

Septintame skyriuje„Nepasibaigusi istorija: lietuvių pasaulis po 1990-ųjų“,autorius bando ieškoti priežasčių, kodėl atgavus nepriklausomybę nemaža dalis lietuvių pakėlė sparnus į Vakarus. Čia įtakos turėjo ilgametė priespauda ir netikėtas laisvės pojūtis. E. Aleksandravičius aprašo ir visiškai naują reiškinį, atsiradusį tarp lietuvių išeivijoje: nei vienoje išeivių kartoje, skirtingai negu dabar, nebuvo taip, kad kur nors užsienyje lietuvis sutikęs savo tautietį į jį žiūrėtų įtariai, vengtų bendrauti. Autorius teigia, jog mes šiuo metu dar nesuvokiame šio vyksmo ir kol kas nėra išsiaiškintos emigracijos ir fenomenalaus išeivijos lietuvių bendravimo priežastys.

Daug dėmesio skiriama ir šiuo metu Rusijos platybėse veikiančioms lietuvių bendruomenėms, kurių yra net 16, tačiau aktyvesnės yra Maskvos ir Sankt Peterburgo bendruomenės, turinčios pozityvesnę postkolonijinę atmintį. Visos Rusijos Federacijoje veikiančios bendruomenės yra susivienijusios Rusijos lietuvių bendrijų sąjungoje.

Lietuvių pasaulis paskutiniame XX a dešimtmetyje labai pasikeitė. Lietuvių bendruomenės pirmą kartą susispietė Islandijoje, Italijoje, Skandinavijoje. Tačiau, kita vertus, Pasaulio lietuvių bendruomenėje taip laukta ir išsvajota Lietuvos laisvė sutapo su dar neregėtais lietuvių emigracijos mastais. Autorius pastebi paradoksalią situaciją Didžiojoje Britanijoje, kur registruotų, Lietuvių sąjungai priklausančių sąmoningų narių apie 1000, o neregistruotų viršija šimtą tūkstančių.

E. Aleksandravičius nemažą akmenį sviedžia ir į nepriklausomos Lietuvos valdžios daržą. Lygina valdžios veiksmus tarpukario Lietuvoje, kur emigravusiems lietuviams buvo skiriama parama per Draugiją užsienio lietuviams remti, ir dabartinėje Lietuvoje, kur valdžios parama emigrantams apsiriboja pažadais, o kartais net atsiranda pareiškimų, kad tai emigravusieji turėtų visokeriopai padėti Lietuvoje likusiems tautiečiams. Autorius aptaria lietuvių išeivijos švietimo problemas, elementarių mokymo priemonių užsienio lituanistinėse mokyklose trūkumą.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad E. Aleksandravičius knygoje „Karklo diegas. Pasaulio lietuvių istorija“ nebijo lietuvių pasaulio istoriją pateikti kiek netradiciškai, keldamas sudėtingus, nevienareikšmiškus atsakymus turinčius klausimus. Jau vien tai, kad monografijoje lietuvių migracijos istorija pradedama dėstyti nuo priešistorinių laikų, yra visiškai nauja. Taip pat nepabijota paliesti probleminį lietuvių išeivijos Sovietų Sąjungoje klausimą ir daug kitų svarbių dalykų. Be jokios abejonės, istoriko, erudito Egidijaus Aleksandravičiaus leidinys yra neįkainojamos vertės lietuvių kultūrai. Kita vertus, monografijos mokslinį svorį žymiai padidintų ir nuo įvykių vienašališko interpretavimo bei vertinimo autorių apsaugotų gausesnis archyvinių šaltinių naudojimas. Šiuo atveju, nors ir gausiai monografijoje naudojant memuarų bei asmenybių biografijų medžiagą, negalima pateikti nešališko, asmeninių išgyvenimų nepaveikto reiškinių vertinimo. Susipažinus su visu monografijos turiniu, dar kartą verta grįžti ir prie termino lietuvių pasaulis vartojimo. Akivaizdu, kad autorius formuodamas šį terminą yra linkęs vertinti lietuvių diasporą pasaulyje kaip lietuvių gyvenamosios erdvės išsiplėtimą, kur neskiriama didesnio dėmesio vietos faktoriams. Nors lietuvių diaspora nuo migracijos pradžios LDK laikais smarkiai išsiplėtė, kai kuriose šalyse net sukuriant lietuvių bendruomenes-kolonijas savo kultūra ir mentalitetu jos negali būti prilyginamos Lietuvoje gyvenantiems asmenims. Reikia nepamiršti, kad nepriklausomai nuo išsaugoto tautinio identiteto diasporos lietuviai yra tik palyginti nedidelės žmonių grupelės, kurios per kasdienines veiklas yra intensyviai kultūriniu bei socialiniu pobūdžiu veikiamos supančių vietos gyventojų. Taigi, vertinant terminą lietuvių pasaulis, lieka klausimas, ar to pasaulio gyventojas – lietuvis – savo esme vis dar yra išsaugojęs tautinį identitetą ir turėdamas galimybes rinktųsi gyvenimą Lietuvoje, ar jis labiau yra jau kosmopolitas, kurio viduje tarpusavyje susilieja tautinio identiteto likučiai ir nauji emigracijos valstybės meilės vaizdiniai. Atsižvelgiant į tai, sunkiai galima vadinti lietuvių pasauliu tą erdvę, kur patys lietuviai labiau yra veikiamieji negu veikiantieji. Nepaisant šių probleminių klausimų, be abejonės, autorius atliko milžinišką darbą, susintetindamas žymiausius Lietuvos istorikų darbus ir naujausius istorijos tyrinėjimus, patraukliai, aiškiai pristatė lietuvių pasaulio istoriją plačiame geografiniame, kultūriniame, literatūriniame kontekste.

Šaltiniai ir literatūra

  1. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus, 2013. 630 p.
  2. EIDINTAS, Alfonsas. Lietuvių Kolumbai. Vilnius: Mintis, 1993. 228 p.
  3. SALDUKAS, Linas. Prancūzijos lietuvių bendruomenė. Kaunas: Versus Aureus, 2009. 232 p.
  4. STRAVINSKIENĖ, Vitalija. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 metais. Punskas, Vilnius: Aušra, 2004. 298 p.