„Istorija“. Mokslo darbai. 94 tomas
Valdas Selenis. Disertacija apie Lietuvos istoriografiją ir visuomenę 1904–1940 metais
Spausdinti

GIEDA, Aurelijus. Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje 19041940 m. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Vilnius, 2013. 482 p.

2013 m. lapkričio 15 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko Aurelijaus Giedos disertacijos „Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje 1904–1940 m.“ gynimas. Disertacijos gynimo tarybą sudarė darbo vadovas Alfredas Bumblauskas, pirmininkas, Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas, to paties fakulteto docentas Nerijus Šepetys, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto darbuotojas Vigmantas Butkus, oponentai – Zenonas Norkus ir Alvydas Nikžentaitis.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad disertacijos autoriaus kelias iki baigtinio disertacijos rezultato buvo ilgas. Jau bakalaurinis darbas apie prieškario Lietuvos istorijos mokslo teologines-metodologines orientacijas (apgintas Klaipėdos universitete 1999 metais) rodo daugiametį susidomėjimą istoriografijos tyrimais. Dėl įvairių gyvenimiškų aplinkybių disertacijos rašymas užtruko vienuolika metų. Taigi, ką naujo šis darbas duoda mokslui ir kokiomis įžvalgomis atnaujina Lietuvos istoriografijos tyrimus? Žinoma, ši tematika iš pirmo žvilgsnio nėra dėkinga, nes apie istorikus ir istoriografiją daug rašyta, todėl nelengva išvengti pasikartojimų. Galbūt todėl disertacijos autorius savo darbo naujumą grindžia ne tiek naujos mokslo tyrimų medžiagos pateikimu, bet „XX a. pirmųjų keturių dešimtmečių Lietuvos nacionalinės istoriografijos matymu ir bendresnėje humanitarinių mokslų perspektyvoje, ir bendruose europinės istoriografijos kontekstuose“, taip pat gana įmantria „kritine istoriografijos refleksija ir savirefleksija“ [5, 56].

Disertacija gana nemažos apimties – jos tekstas apima 482 puslapius, 444 pozicijas turintį literatūros ir 857 šaltinių sarašą. Žinoma, kai darbas yra nemažas, atkreipsiu dėmesį tik į kai kuriuos dalykus. Disertacijos įvade, turinčiame savo pavadinimą „Istoriografijos istorija kaip kritinė refleksija“, pažymėjus, kad mokslo, literatūros, dailės ar muzikos socialumas mokslo tyrimų objektu tapo jau seniai, aptariama istoriografijos istorija, pristatomos šiuolaikinės pasaulio ir Lietuvos istoriografijos tyrimų kryptys – minimi tokie autoriai kaip Horstas Walteris Blanke ir Stefanas Bergeris. Įdomus Jörno Rüseno, Thomo Kuhno paradigminės prieigos svarstymas, akcentuojamas istoriografijos ryšys tarp asmens, grupės ir visuomenės. Tyrimo aktualumas, anot autoriaus, slypi ne raštų viena ar kita tema kiekybėje, bet dialoge ar poliloge su savo paties ir kitų istorikų prielaidomis [5, 9].

Iki šiol neturėta istorikos analizės probleminio svarstymų lauko, kuris aiškiai susietų istorikos poslinkius Lietuvoje ir Europoje [5, 9]. A. Giedos nuomone, „tarpukario, kuriam yra skirta kur kas daugiau dėmesio nei pirmiems XX a. dešimtmečiams, lietuviškosios istoriografijos vaizdas šiandieniniuose tyrimuose yra pernelyg vienaplaninis ir vienmatis“ [5, 11] todėl, kad dažnai tyrimams pasirenkama pernelyg siaura, iš politinės istorijos paveldėta dviejų dešimtmečių istoriografijos raidos chronologija, t. y. turimi omenyje Lietuvos Respublikos gyvavimo 1918–1940 metai. Pats disertacijos autorius pradinę chronologinė ribą, kuri buvo peržengta aprašant „Aušros gadynės“ istorikus, pasrinko sociokultūrinei istorijai svarbius 1904 metus, kai Rusijos imperija panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Gali kilti klausimas, kodėl atskaitos tašku nepasirinktas pirmosios Jono Totoraičio disertacijos apgynimas Fribūro universitete kaip pirmasis profesionalaus istoriko universitetinis ritualas? Žinoma, čia yra smulkmena, nes metai tie patys – 1904-ieji.

Šia proga pažymėsiu, kad pasirinkau vienam šiame žurnale skelbtam straipsnio pavadinimui Adolfo Šapokos šūkio pavidalo antraštę „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoje“ ir pavadinau programą metaforiškai – sutinku, kad galima vadinti „didaktine tendencija“ arba, sekant Jörno Rüseno sąvoka, „gyvenimo praktine orientavimo funkcija“ [5, 12]. Ji tuo metu buvo natūrali – neidentifikuojant tyrimų objekto, nebūtų ir nacionalinės istoriografijos. Be to, nepaverčiau didaktinės tendencijos „raskim lietuvius Lietuvos istorijoje“ A. Šapokos originalia autorine kūryba (taip yra išdėstyta nurodomo straipsnio įvade), o tik pamėginau atskleisti šio istoriko santykį su šia tendencija. Disertacijoje nurodomoje knygoje „smulkmeniškas aprašinėjimas“ apie Konstantino Avižonio pradinį mokslą Maskvoje buvo skirtas ne perdėtai pagarbai išreikšti, bet akcentuoti rusų kalbos žinioms, kurių prireikė vėliau studijuojant istoriją. Istorikai, mokęsi dar carinėse ugdymo įstaigose, ją mokėjo geriau negu kiti [5, 15].

Jau disertacijos pavadinime matyti paantraštėje išskirti trys teminiai blokai, kurie ir sudaro tris darbo skyrius, iš kurių stambiausias ir, mano nuomone, vertingiausias, teikiantis naujų faktų ir praplečiantis XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorikos žinias yra pirmasis, pavadintas „Istorijos kaip mokslo pagrindimas ir teorinės paieškos, dominantės ir alternatyvos“. Nurodant J. Totoraičio, kaip Z. Ivinskio mokytojo, santykį galima pasitelkti ne vien paskaitų užrašus, kurie, suprantama, nepakankamas šaltinis, bet ir korespondenciją, kur Z. Ivinskis dėkoja už kai kuriuos patarimus dėl paleografijos dalykų [8, 13–22], bet reikia turėti omenyje, kad J. Totoraitis tik supažindino su instrumentais, kitaip sakant, mokytoju gali ir būti žmogus, „parodęs pradžią“, bet nebūtinai juo sekama visais aspektais ir visą laiką [5, 126–127]. Disertacijos autorius, pažymėjęs, kad „mokytojo-mokinio santykiai lietuvių istoriografijoje kol kas svarstyti gana buitiškai, t. y. pasiremiant tuo, kas kada ką pavadino mokytoju ar prisipažino patyręs įtaką [5, 126], pats taikė panašią prieigą rašydamas apie Augustiną Voldemarą [5, 136–137]. Tačiau, būtent rašydamas apie A. Voldemarą, A. Gieda pirmą kartą iškėlė tokius jo intelektinės biografijos faktus kaip jo priklausymą „Analų“ mokyklos pirmtakus sutelkusiai organizacijai Centre International de Synthése [5, 1461–47], Michailo Rostovcevo veikalui apie papirologiją dar studento sudarytąją bibliografiją, kuri rodo tam tikrą jaunojo A. Voldemaro kompetenciją [5, 139]. Naujas šios disertacijos dalykas yra Lietuvos istoriografijos ir XIX a. pabaigos Prancūzijos istoriografijos situacijos panašumų pastebėjimas. Įžvelgiamas net istoriografinis paralelizmas [5, 179], o tai yra netikėta žinant vokiškosios istorinės mokyklos geografinį artimumą ir įtaką.

Antrajame disertacijos skyriuje, kurio pavadinime „Normalaus mokslo link: profesijos ir jos atributų klostymasis“ galima atpažinti T. Kuhn‘o sąvokas, aptariama, kaip Lietuvos istoriografijos profesionalizacija prasidėjo XX a. pradžioje, nuo istoriografijos be istorikų iki akademinės institucionalizacijos Lietuvos Respublikos laikotarpiu 19201–922 m. Autorius nėra novatoriškas, tačiau kai kur papildantis iki šiol pasirodžiusius tos pačios tematikos tyrimus. Trečiojoje šio skyriaus dalyje pateikiama istorikų profesinės bendrijos sociografija naujų dalykų beveik neatskleidė, taip pat ir galimo istorijos mokslo spiritus movens Lietuvos istorijos draugijos veiklos aptarimas, nors ir platesnis negu kituose darbuose, kitokių išvadų negu ankstesniuose darbuose nepateikė [10]. Tokioje nedidelėje istorikų, intelektualų, akademinėje bendruomenėje nežinomų konfliktų, bendradarbiavimo ar protegavimo priežasčių rasti sunku.

Disertacijos autorius pažymėjo, kad Jonas Matusas didžiausiais Lietuvos istorijos autoritetais vadino Igną Jonyną ir Augustiną Janulaitį [5, 279], tačiau kodėl būtent pastarasis mėgino jam užtverti kelią į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą[1]? Kaip tik čia ir pasireiškė dviejų šio universiteto fakultetų santykių nelygiavertiškumas.

Į LID leistą žurnalą „Praeitis“ „prasimušė“ aiškiai politiškai angažuoti Lietuvos istorijos lietuvintojai J. Matusas, A. Šapoka [5, 294], o kodėl ne Antanas Kučinskas? Sutrukdė konkurencija su tuo pačiu A. Janulaičiu. Neatsitiktinai A. Kučinskas baiminosi, kad šis neišleistų monografijos apie Kęstutį anksčiau [2]. Be to, ne tik Z. Ivinskis kritiškai atsiliepė apie A. Kučinsko „Kęstutį – lietuvių tautos gynėją“ – A. Šapoka taip pat kritiškai vertino pastarojo perdėtą „Kęstučio ir jo Lietuvos“ garbinimą ir Jogailos menkinimą [4].

Tai, kad Z. Ivinskis rašė pasiūlymus LID dėl mokslinio žurnalo (apie tai liudija išlikę juodraščiai), nereiškia, kad jis neįtraukė jokių A. Šapokos minčių, pavyzdžiui, tarp žurnalų kuriais reikia sekti paminėjo vieną iš pavyzdžių, ir „Česki časopis historicki“. A. Šapoka išmanė čekų literatūrą labai gerai ir turėjo savo nuomonę, kokie turi būti moksliniai istorijos žurnalai – tai rodo jau Kanados laikotarpio korespondencijoje išreikštos kritinės pastabos dėl „Tautos praeities“ žurnalo [3].

Įdomūs disertacijos autorius pasvarstymai, kodėl nebuvo žydų kilmės istorikų, nors istoriją studijavusiųjų VDU per visą laikotarpį buvo 38 iš 136 [5, 134]. Tai liudija ir vienas neskelbtas I. Jonyno laiškas A. Šapokai, kuriame išreikšta nuostaba, kad į Latvijos istorijos kursą 1932 m. daugiau negu trečdalis užsirašiusių buvo žydų kilmės studentai [6]. Įdomu, kad iš išlikusių I. Jonyno paskaitų užrašų matyti, jog Lietuvos istorijos paskaitose Vytauto Didžiojo universiteto studentams jis minėjo svarbiausius Lietuvos žydų istorijos faktus [9, 48].

Trečiajame disertacijos skyriuje „Visuomeniškai orientuota istorija: istorinės kultūros laukas ir istorikai“ autorius pristato Maironio „Apsakymų apie Lietuvos praeigą“ kaip tautinės istoriografijos kanoną, A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ populiarumo kontekstus. Skyrius ir disertacija baigiama svarstymais apie mažųjų naratyvų vietą istoriografijoje. Šiame kontekste dar kartą atkreipiamas dėmesys į Z. Ivinskį. Z. Ivinskis iš 1939 m. Lietuvių katalikų mokslų akademijos (toliau – LKMA) suvažiavimui ruošiamo pranešimo išbraukė sakinį apie lietuvių ieškojimą ne todėl, kad A. Šapoka buvo Gedimino ordino kavalierius [5, 395] ir galėjo susilaukti pasekmių, bet dėl tarpasmeninių santykių. Iš egodokumentinių šaltinių – korespondencijos pobūdžio ir dienoraščio matyti, jog jie buvo bičiuliai ir „valandų valandas“ kalbėdavosi apie įvairius dalykus. Z. Ivinskis taip pat parašė konjunktūrinių tekstų [12], A. Šapoka – kritiškų recenzijų kolegoms, pasidavusiems istorijos romantizmui.

Z. Ivinskio vietą istorikų bendrijoje ir tuomečiame akademiniame lauke, disertacijos autoriui vykusiai pavyko patikslinti [5, 392]. Tačiau galima svarstyti, ar simbolinio kapitalo atributai, kuriuos turėjo Z. Ivinskis (nebuvo tik mokslinio žurnalo redaktorius), taip pat mažai ką reiškė ir katalikiškosios inteligentijos, LKMA, ateitininkų, pagaliau jaunųjų istorikų aplinkoje.

Užbaigdamas savo darbo pristatymą, A. Gieda išreiškė viltį, kad jam pavyko išvengti vadinamojo istoriografinio „popso“ – paprasto aprašinėjimo, kas, kur ir kada įvyko. Baigiant galima konstatuoti, kad istoriografinio „popso“ išvengta, tik, manyčiau, šiuo atžvilgiu išimtis gal būtų kronikos pobūdžio skyrelis apie Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“.

Disertacijoje nėra aptarti taikomi hermeneutiniai tyrimo metodai, vietoje jų pasiūlytos hipotezės ir „tyrimo modelis“. Iškelta hipotezė, kad prieš „aušrinę“ pragmatinę istoriografiją nusistačiusi Kauno istorijos mokykla konsolidavosi. Hipotezė iškelta ne tiriant, kaip formavosi istorikų socialinė-profesinė grupė, nustatant, kokie susidarė socialiniai ar mokslo tinklai, o remiantis istorikų tekstais. Nuoroda į Kauną sugestionuoja santykį su kitomis mokyklomis – kokiomis? Tuo metu Lietuvoje kitų istorikų mokyklų nebuvo, pvz.: Marijampolės, Šiaulių ar Klaipėdos, tačiau istoriografijoje figūruoja vadinamoji Vilniaus istorinė mokykla, gyvavusi iki Vilniaus universiteto uždarymo XIX a.

Darbo privalumas – XX a. Lietuvos istoriografijos tyrimų chronologinių ribų praplėtimas: įtraukti sociokultūriniu požiūriu svarbūs dešimtmečiai nuo 1904 m. iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo, tautinės istoriografijos kanonu laikomas Jono Mačiulio-Maironio kūrinys „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, o ne Simono Daukanto darbai, J. Rüseno teorija pristatoma kritiškai, kaip viena iš galimų prieigų, Lietuvos istoriografijos raida pristatoma tarptautiniame kontekste. A. Giedos disertacija daugeliu atžvilgiu panaši į sintezę, kurią galima papildyti kai kurių žinomų ar mažiau žinomų tekstų analize [11], išeivijos istorikų darbais, kai kuriais bibliometriniais ar istoriografijos „ekonomikos“ duomenimis. Čia pristatytos disertacijos suformuluotas tikslas yra „pasiūlyti istoriografinio tyrimo modelį, kuriame istorikos, istoriko profesijos ir tam tikri istorinės kultūros raidos aspektai yra integralūs, detalios analizės reikalaujantys istoriografinio proceso lygmenys“ [5, 29].Tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad XX a. pirmosios pusės istoriografijos tyrimų lauke faktiškai nebeliko „neartų dirvonų“ ir pasiūlytą tyrimo modelį taikyti jau nebebus kam, išskyrus patį disertacijos autorių.

Komentarai

  1. 1937 m. pareikšta A. Janulaičio „atskira nuomonė“ tapo Senato komisijos (pasirašė A. Janulaitis. A. Purėnas ir J. Blažys) pareiškimo, adresuoto VDU rektoriui projektu, kuriame teigta, kad istorijos daktaro laipsnį gali suteikti tik Humanitarinių mokslų fakultetas (HMF), o Teologijos-filosofijos fakulteto suteiktasis negalioja ir siūlė HMF persvarstyti, ar turi J. Matusas mokslo laipsnį. Žr.: Senato komisijos pareiškimas Ponui Vytauto Didžiojo Universiteto Rektoriui, 1937-V-1. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 267-2647, l. 7–9.
  2. A. Kučinskas prašė Švietimo ministerijos Knygų leidybos komisijos pirmininko paskubinti knygos, „Kęstutis – lietuvių tautos gynėjas“ leidybą, nes jis sužinojęs, kad knygą apie kunigaikštį Kęstutį tuo pat metu rašė A. Janulaitis. Jo knygai pasirodžius anksčiau, Kučinsko galimybės išleisti savo knygą sumažėtų, o tai ,,būtų didelis moralinis smūgis“, kuris jį sulaikytų nuo tolimesnių Lietuvos istorijos tyrinėjimų. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 391, ap. 4, b. 1813, l. 19.
  3. A. Šapokos laiškas kunigui Vytautui (Bagdanavičiui), 1959 m. gruodžio 30 d. Lituanistikos tyrimų ir studijų centro Pasaulio lietuvių archyvo Kultūros veikėjų korespondencijos fondas, puslapiai nenumeruoti.
  4. A. Šapokos recenzija Antano Kučinsko knygai „Kęstutis“, išsiųsta Knygų leidybos komisijai 1935 m. balandžio 1 d. LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1813, l. 20.
  5. GIEDA, Aurelijus. Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje 19041940 m. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2013.
  6. I. Jonyno laiškas A. Šapokai, 1932 m. spalio 5 d. LMAVB RS, f. 233-9, l. 17.
  7. SELENIS, Valdas. Adolfas Šapoka ir nepriklausomos Lietuvos istorijos mokslo programa „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoje“. Istorija, 2008, nr. 71.
  8. SELENIS, Valdas. Zenonas Ivinskis 1918–1940 metų istorikų bendrijos kontekste. Soter, 2009, nr. 29 (57).
  9. ŠIAUČIŪNAITĖ-VERBICKIENĖ, Jurgita. Žydų ir lietuvių abipusio pažinimo ir kultūrinio benradarbiavimo atspirtys tarpukario Lietuvoje: priemonės ir rezultatai. Abipusis pažinimas: lietuvių ir žydų kultūriniai saitai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.
  10. Disertacijos autoriaus minimame darbe LID buvo skirtas minimalus dėmesys ne todėl, kad nemanyta, kad ši organizacija galėjo turėti vienokios ar kitokios įtakos profesinei bendrijos struktūrai ir istorikų tarpusavio santykiams, o todėl, kad tokia įtaka buvo minimali. Ironizuojant galima sakyti, kad tai buvo vieno žmogaus organizacija. Rašydamas apie tą patį J. Jakšto atvejį, turėjau omenyje, kad prieškario Vytauto Didžiojo universitete reikalavimus istorikų disertacijoms kėlė (taip pat ir „darė atranką“) konkretūs profesoriai – Ignas Jonynas ir Augustinas Janulaitis. Šiokį tokį supratimą, ar Lietuvos istorijos draugija (LID) tarpukario laikotarpiu buvo istorikų bendruomenės centras spiritus movens, arba kokios aplinkybės sukliudė Juozui Jakštui iš pirmo karto apsiginti disertaciją, galima susidaryti ir iš mano užuominų prieš šešerius metus išleistoje knygoje: SELENIS, Valdas. Lietuvos istorikų bendrija 19181944 metais. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 59, 101.
  11. Turiu omenyje Lietuvos edukologijos universiteto leidžiamus Adolfo Šapokos „Raštus“, kuriuose pasitaiko neskelbtų rankraščių ar jų fragmentų.
  12. Vienas tokių: IVINSKIS, Z. Aktualieji mūsų praeities klausimai ir jų įtaka dabarčiai. Kardas, 1939, nr. 12, p. 316–325.