„Istorija“. Mokslo darbai. 94 tomas
Istorijos mokytojų mokytojas – Stanislovas Stašaitis
Spausdinti

08_01

Viename iš leidinių Stanislovas Stašaitis apie save ir klasės draugus rašo: „Mes – Šėtos, Pagirių, Žeimių miestelių ir jiems gretimų kaimų vaikai, gimę laisvojoje Lietuvoje, bet sovietinių programų ir vadovėlių atskirti nuo savo tėvų ir protėvių praeities bei tradicijų, nuo visos Lietuvos praeities ir kultūros. Mes – liudininkai, kai saugumiečiai iš klasės išvedė mūsų draugus Jeronimą ir Joną bei pasodino juos už grotų. Mes – tie, kurie viešai mokėjome kalbėti taip, kaip reikia, užslėpdami savyje tikrąsias mintis ir jausmus, o kitaip kalbėjome tarpusavyje, nes toks buvo laikmetis. Mes, moksleiviai, buvome paklusnūs: ką mokytojai sakydavo, tą darydavome, bet ypač gerai įsiklausydavome į jų neoficialius žodžius“.

Galbūt mokytojų su potekste išsakyti žodžiai – atsargi kritika „Stalino saulės“ epochai ir padrąsinimo žodžiai, įkvepiantys tikėjimo šviesesne tautos ir savo ateitimi, – turėjo įtakos renkantis istorijos mokytojo profesiją. Galbūt tuomečių mokytojų pavyzdys įkvėpė Stanislovą Stašaitį panašiai elgtis ir tarybinės santvarkos metais, kai bendrojo lavinimo mokykloje arba aukštosios mokyklos auditorijoje išsakydavo kritišką žodį to meto valdžios atžvilgiu ir jos vykdomai politikai, tik tai darydavo ne atvirai, o su užuomina, „tarp eilučių“. Žvelgiant iš dabarties laikų į prabėgusius Stanislovo Stašaičio gyvenimo metus, galima sakyti, jog pedagoginei veiklai jis paskyrė daugiau kaip keturis dešimtmečius, o istorijai – beveik visą gyvenimą.

Stanislovas Stašaitis gimė 1934 m. lapkričio 1 d. Pakštelių kaime (Kėdainių apskrityje) ūkininkų šeimoje. Mokėsi Užkapių pradinėje mokykloje, o nuo 1946 m. mokslą tęsė Šėtos progimnazijoje, kuri 1950 m. buvo pervadinta į vidurinę mokyklą. Ją baigęs 1954 m. įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos fakultetą. Studijų metais jam didelę įtaką padarė istorikai Juozas Galvydis ir Rokas Varakauskas, lituanistas Ipolitas Cieška, o užsimezgusi draugystė su studijų laikų draugais Kazimieru Blažiu ir Viktoru Marengolcu tęsėsi maždaug penkis dešimtmečius, todėl kartu daug nuveikė istorijos mokymo baruose.

Baigęs Pedagoginį institutą 1958 m., S. Stašaitis porą metų dirbo Pagėgių (dabar – Šilutės) rajono Stoniškių vidurinėje mokykloje, Katyčių mokykloje internate. Tačiau buvusios Mažosios Lietuvos kaimo mokyklose ilgai neužsibuvo ir, progai pasitaikius, grįžo mokytojauti į savo gimtąjį Kėdainių rajoną. 1960–1963 m. dirbo Slikių aštuonmetės mokyklos mokymo dalies vedėju, Dotnuvos internatinės mokyklos mokymo dalies vedėju, rajono metodinio kabineto vedėju, 1963–1971 m. – Dotnuvos Akademijos vidurinės mokyklos istorijos mokytoju.

Dirbdamas istorijos mokytoju neapsiribojo kasdieniais mokytojo rūpesčiais – domėjosi kraštotyra, gilinosi į istorijos mokymo sritį bei šiomis temomis paskelbė dvi dešimtis straipsnių Kėdainių rajono laikraštyje „Tarybinis kelias“, taip pat ir Lietuvos mokytojams skirtame laikraštyje „Tarybinis mokytojas“. Aktyvi pedagoginė veikla neliko nepastebėta, todėl 1971 m. buvo pakviestas darbui Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Visuotinės istorijos katedroje. Pradėtą darbą institute neilgam teko nutraukti, kadangi 1972–1973 m. dirbo Vyriausios enciklopedijų redakcijos redaktoriumi, tačiau 1973 m. vėl grįžo į Visuotinės istorijos katedrą dirbti vyresniuoju dėstytoju ir būsimiems istorijos mokytojams pradėjo dėstyti „Istorijos dėstymo metodikos“ kursą.

Dirbant aukštojoje mokykloje reikėjo įgyti mokslininko kvalifikaciją. Didelio pasirinkimo nebuvo – teko rengti humanitarinių m. srities istorijos krypties disertaciją, kurios tema buvo kitų asmenų suplanuota. S. Stašaitis parengė ir 1978 m. apgynė disertaciją tema „Darbininkų kadrų rengimas Lietuvoje 1940–1970 m.“. Dar tarybiniais metais jis atvirai sakydavo, kad šis darbas buvo „duoklė socializmui“, kadangi tik įveikęs šį barjerą galėjo atsidėti savo mėgstamai veiklai – istorijos mokymo klausimams.

Įgytas istorijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) laipsnis padėjo užimant administracines pareigas: 1978–1983 m. jis buvo Visuotinės istorijos katedros vedėjas. 1983 m. jam suteiktas pedagoginis docento vardas, iki 1991 m. dirbo Visuotinės istorijos katedros docentu, po to – naujai įsteigtos Lietuvos istorijos katedros docentu. Kai Istorijos fakultete 1991 m. buvo įsteigta Istorijos tyrimų ir metodikos katedra, S. Stašaitis buvo išrinktas šios katedros vedėju, juo buvo ir 1997–2001 m., kai minėta katedra buvo pervadinta Istorijos didaktikos katedra.

Per maždaug tris dešimtmečius pedagoginio darbo Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 m. – universitete) S. Stašaitis daugelio buvusių Istorijos fakulteto absolventų prisiminimuose išliko kaip itin savo profesijai atsidavęs, iniciatyvus, reiklus bei studentams draugiškas vyresnysis kolega. Per paskaitas net ir tarybiniais metais išdrįsdavo pasakyti daugiau, ko kiti kolegos dėstytojai vengdavo, bijodami užsitraukti valdžios nemalonę. Ir mokėjo tai padaryti taip, kaip jo mokytojai tai darė pokario metais – pasakydavo ne tiesiogiai, o „tarp eilučių“. Todėl neretai studentai po paskaitos dar diskutuodavo apie jo išsakytus žodžius ir aiškindavosi, kas kaip supratę ir ką tuo norėta pasakyti.

Tarybiniais metais S. Stašaitis stengėsi įskiepyti studentams nuostatą domėtis „tikrąja“ Lietuvos istorija. Tuo tikslu kviesdavo studentus į muziejus ir parodas, į susitikimus su prieškario laikų inteligentais, rengė studentams išvykas po sostinę Vilnių ir ekskursijas po Lietuvą, atsiradus galimybei organizavo kelionę į Bulgariją, kur supažindino su Jonas Basanavičiaus veikla, organizavo kelionę į Lenkiją, kur studentus supažindino su istorinėmis vietomis – Punsku, Suvalkais, Žalgirio mūšio vieta ir kt.

Kai Lietuvoje 1988 m. prasidėjo Sąjūdis, tai daugelyje mitingų, ir ne tik Vilniuje organizuotų, galėjai sutikti ir S. Stašaitį. Jis su dideliu entuziazmu platino Sąjūdžio spaudą, to meto leidiniuose pagarsino kai kuriuos ilgai slėptus istorijos faktus. Kartu su grupe dėstytojų Vilniaus pedagoginiame institute S. Stašaitis įsteigė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupę, į Sąjūdžio veiklą stengėsi įtraukti ir Istorijos fakulteto studentus (tuo metu jis vadinosi Istorijos–pedagogikos fakultetu) bei kartu su jais dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Visuomeninės ir švietėjiškos veiklos nenutraukė ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę: nuolat bendraudamas su studentais, istorijos mokytojais, švietimo institucijų atstovais, kolegomis iš užsienio, dalijosi istorijos mokymo gerosios patirties sklaida, supažindindavo pedagoginę bendruomenę su kitų valstybių istorijos mokymo naujovėmis.

Apžvelgiant S. Stašaičio mokslo ir mokslo populiarinimo leidinius, kuriuos jis parengė dirbdamas Lietuvos edukologijos universitete, negalima nepastebėti, kad jie yra dviejų sričių – pedagogikos ir istorijos. Tai suprantama, kadangi tokią nuostatą suponavo nuo jaunų dienų išsiugdytas pomėgis istorijai ir profesinė veikla universitete rengiant istorijos mokytojus.

Kaip pedagogikos srities, t.y. istorijos dėstymo metodikos atstovas jis parengė metodinių priemonių studentams ir mokytojams. Jis taip pat yra autorius, bendraautoris arba sudarytojas kelių mokymo priemonių, skirtų bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams. Iš metodinių priemonių galima paminėti keletą leidinių, kurie buvo nors ir nedidelės apimties, bet plačiai naudojami arba novatoriški. Tai studentams skirta „Istorijos mokymo metodikos medžiaga“ (1979), su bendraautoriu K. Blažiu išleido „Lietuvos istorijos mokymas IX klasėje: nuo seniausių laikų iki 1917 m.“ (1988), „Istorijos mokymo metodikos ABC“ (1990), „Istorinių asmenybių veiklos atskleidimas“ (1994), „Istorijos pamokų tikslų nustatymas“ (2001), „Istorijos didaktika ir jos uždaviniai“ (2003), „Istorija Lietuvos mokykloje (XVII a.–1940 m.)“ (2004). Dalį metodinių priemonių paskelbė kaip sudarytojas, kadangi tai buvo prieškario Lietuvos arba užsienio lietuvių mokyklų istorijos mokymo patirtis – kaip atsvara tarybinio laikotarpio ideologizuotai istorijos mokymo metodikai. Iš tokių leidinių paminėtini Prano Penkausko „Istorijos dėstymo metodika“ (1992), Onos Maksimaitienės „Istorijos mokymo metodika“ (1993), „Istorija ir visuomenės mokslas užsienio lituanistinėse mokyklose: programų ir straipsnių rinkinys“ (1997), „Istorijos mokytojas“ (1998).

Kai Lietuvoje, prasidėjus Sąjūdžiui, sustiprėjo nepasitenkinimas ideologizuotu istorijos mokymo turiniu ir nepakankamu dėmesiu Lietuvos istorijai, pirmiausia iškilo poreikis parengti naują istorijos mokymo programą. 1988 m. S. Stašaitis parengė „Lietuvos TSR kultūros istorija X–XII kl. Vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos fakultatyvinio kurso programos“, kuriai įgyvendinti kartu su V. Kelevišiumi ir G. Pošiumi sudarė ir analogišką mokymo priemonę – sąsiuvinį. Tais pačiais metais parengė ir dar vieną programą – „Lietuvos istorijos skaitinių programa (ekspermentinė) V klasei“. Pagal minėtą programą visus mokslo metus penktos klasės mokiniai turėjo galimybę mokytis Lietuvos istoriją. Iki tol daugiausia buvo Rusijos istorijos temų (nors oficialiai tai buvo vadinama „TSRS istorija“). Iš tikrųjų tai buvo didelė ir ilgai laukta naujovė, kuri buvo įgyvendinta dar iki Nepriklausomos valstybės paskelbimo.

Apžvelgiant išleistas bendrojo lavinimo mokyklų mokymo priemones, taip pat matoma jų įvairovė. Tarybiniais metais S. Stašaitis pirmasis Lietuvoje sudarė istorijos pratybų sąsiuvinius, kurie buvo skirti Lietuvos istorijai mokytis. Tiesa, minėtų priemonių tiražas buvo toks nedidelis, kad po vieną kitą vienetą teko tik grupei mokytojų. Su grupe studentų (dažniausiai kaip studentų darbo vadovas) S. Stašaitis išleido keletą mokomosios medžiagos leidinių studentams: „VII–IX klasės Lietuvos TSR istorijos vadovėlio vietovardžių ir atskirų sąvokų paaiškinimai (Dalijamoji medžiaga)“ (1985), „Lietuvos TSR istorijos mokymo metodikos tarybinės literatūros bibliografija (1940–1985m.)“ (1986), „Moksleivių savarankiško darbo užduotys iš Lietuvos TSR istorijos (1901–1917)“ (1988) ir kt.

Lietuvos istorijos mokymo priemonių S. Stašaitis išleido ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Tai istorinio turinio grožinių literatūros kūrinių rinkinys „Lietuvos istorija grožinėje literatūroje: nuo seniausių laikų iki 1918 metų“ (1990), kartu su R. Glinskiu ir R. Mockevičiumi išleido istorikų ir publicistų straipsnių rinkinį „Lietuvos istorijos skaitiniai: nuo seniausių laikų iki 1918 metų“ (1992), o po kurio laiko ir skaitinių knygos antrą dalį „Lietuvos istorijos skaitiniai 1918–1990“ (1994). Ypač daug pastangų dėjo rašydamas istorijos vadovėlį „Tėvynės istorijos puslapiai. Lietuvos istorijos vadovėlis V klasei“ (2001), kurį parengė kartu mokytoja J. Šačkute.

Iš aukščiau minėtų mokymo ir metodinių priemonių pavadinimų galima spręsti, jog S. Stašaitis savo veikla siekė, kad mokinai domėtųsi gimtąja Lietuvos istorija, o istorijos mokytojai būtų aprūpinti mokymo priemonėmis. Ir tai darė skirdamas tam ne tik daug laiko, bet kai kuriais atvejais negailėdamas ir asmeninių lėšų.

Būdamas istorijos mokslo atstovas, jis paskelbė straipsnių istorijos tema mokslo žurnaluose – ypač domėjosi Lietuvos ir kitų valstybių kultūriniais ryšiais, pvz., su Indija, Bulgarija. Studentus taip pat nukreipdavo tyrinėti Lietuvos ryšius, ir ne tik kultūrinius, su kitomis valstybėmis – Latvija, Japonija ir kt. Tačiau iš istorijos mokslo ir mokslo populiarinimo darbų norėčiau išskirti vieną tyrinėjimo sritį, kuriai skyrė ypač daug dėmesio. Ta sritis – gimtinės istorija.

Šiuo metu Lietuvoje yra paskelbta daug knygų apie atskirų miestų, kaimų ar valsčių istoriją. Neretai sutelkę jėgas dirba grupė mokslo atstovų, kraštotyrininkų ar šiaip istorijos mėgėjų. Tuo tarpu S. Stašaitis savo gimtinės istoriją tyrinėjo ir garsino iš esmės be kitų autorių pagalbos (išimtis – mokyklos istorija): periodiniuose leidiniuose paskelbė straipsnių apie gimtinę, parengė ir išleido keletą knygų bei mažesnės apimties leidinių. Pirmiausia surinktus istorijos faktus apie gimtąjį kaimą apibendrino brošiūroje „Pakštelių kaimas“ (1997). Po to kraštiečiams pateikė savo gimtosios mokyklos istoriją „Šėtos vidurinė mokykla (1777–1919–1998 m.)“ (1998), kurios bendraautorės yra kraštietės A. Pečiulytė ir A. Likšienė. Po kelerių metų gimtojo krašto žmonės sulaukė jo parengtos istorinės apžvalgos knygos apie Šėtos miestelį „Šėtai – 640 metų“ (2002). Kitas svarbus gimtosios vietovės objektas, glaudžiai susijęs su vietos žmonėmis, aprašytas leidinyje „Šėtos parapijos kapinės“ (2009). Tais pačiais metais išėjo dar vienas leidinys – „Šėtos vidurinės mokyklos V laida (1954–2009)“. Beje, šios laidos atstovas yra ir S. Stašaitis. Taigi minėtas leidinys buvo graži dovana klasės draugams. Leidinių apie gimtąjį kraštą seriją prieš porą metų papildė dar viena knyga „Kraštiečiai: Šėtos valsčius“ (2012). Minėtas leidinys, autoriaus žodžiais tariant, yra žymesnių Šėtos žmonių ir jų artimųjų žinynas, skirtas Šėtos miestelio įkūrimo 650-sioms metinėms.

Dažnai nutinka, kai prieš daugelį metų iš gimtinės išvykę žmonės nuo jos atitolsta, įsitraukia į veiklas, kurios sudaro sąlygas išgarsėti arba pelnyti materialinės naudos. Šiuo atveju minėti leidiniai byloja apie ką kita – altruizmą ir neapsakomą pagarbą savo gimtinei. Tai galėtų būti kitiems įkvepiantis pavyzdys, bylojantis, ką gali nuveikti savo tautai ir tėvynei atsidavęs istorikas.

Fragmentiškai prisimenant aštuonis Stanislovo Stašaičio gyvenimo dešimtmečius, kurie buvo paženklinti aktyvios pedagoginės, mokslinės ir visuomeninės veiklos, derėtų prisiminti prancūzų poeto, dramaturgo ir visuomenės veikėjo Viktoro Hugo pasakytą sentenciją: „Visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi vienodai įmina pėdas“.

Prof. dr. Benediktas Šetkus,
LEU Istorijos didaktikos centro vedėjas