„Istorija“. Mokslo darbai. 95 tomas
Arvydas Malonaitis. XIV–XVI a. kirviai: kai kurie pavidalo bruožai
Spausdinti

2014, t. 95, Nr. 3, p. 5–23 / Vol. 95, No. 3, pp. 5–23, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2014.01

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Baltų proistorės katedra, T. Ševčenkos 31, Vilnius, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje apžvelgiami XIV–XVI a. Lietuvoje naudoti kirviai. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į jų pavidalą: aptariami struktūrinių dalių – penties, liemens / pleišto, ašmenų, koto kiaurymės ypatumai ir savitumai. Kadangi kirviai nevienodi ir priklauso dviems skirtingiems tipams, todėl pavidalo tendencijos lyginamos tarpusavyje. Remiantis gautais rezultatais daroma išvada apie kirvių skirstymo į du tipus pagrįstumą, taip pat apie senosios tradicijos pabaigą ir naujosios pradžią. Straipsnyje pateikiama aptariamų kirvių pavidalo iliustracijos.

Esminiai žodžiai: XIV–XVI a kirviai, pentis, liemuo / pleištas, ašmenys, koto kiaurymė. Abstract. The article reviews the axes used in Lithuania in the 14th-16th century. It focuses on their shape: the peculiarities and distinctive features of their structural parts – butt, cheek/wedge, blade, haft-hole – are discussed. Whereas axes are different and belong to two different types, shape tendencies are compared between themselves. Based on the results obtained, a conclusion can be made on the validity of division of axes into two types as well as the end of the old tradition and the beginning of the new one. The article provides the illustrations of the shape of the axes under discussion.

Keywords: axes of the 14th-16th century, butt, cheek/wedge, blade, haft-hole.

Įvadas

Bene plačiausią vėlyvųjų viduramžių kirvių pavidalo aptarimą randame 2011 m. išleistame Eugenijaus Svetiko darbe [4, 48–84, 97–133, 143–164, 188–197]. Iš viso autorius aptarė 242 kirvius, rastus 56 vėlyvųjų viduramžių kapinynuose, iš jų 208 kirvius iš52 kapinynų suskirstė į du tipus. Abiejų tipų kirviai ir juos atitinkančios replikos pagal formos ir dydžių skirtumus suskirstyti dar į keturis pogrupius. Autoriaus skirstymo pagrindas yra kirvių pavidalo ypatybės: tipai skiriami pagal penties pavidalą (I tipas – kirviai apvaliomis pentimis [4, 51, 54, 61], II tipas – kirviai kampuotomis pentimis [4, 51]), pogrupiai – pagal liemens (pasak autoriaus, ašmenų) pavidalo ypatybes [4, 51, 54, 61, 68]. Atlikta kiekvieno tipo chronologinė analizė ir nustatyta, kad I tipo 1–3 pogrupių kirviai ir 1 pogrupio kirvių replikos buvo naudojami XIV a. pab.–XV a. pirmoje pusėje, o 4 pogrupio – nuo XV a. II ketvirčio iki XV a. antros pusės; II tipo 1–3 pogrupių kirviai ir 1 bei 4 pogrupio kirvių replikos ir visi pavieniai (neklasifikuoti) kirviai naudoti visą XV a., 3-jo pogrupio kirvių replikos XV a. antrojoje pusėje; II tipo 4 pogrupio – nuo XV a. antrosios pusės iki XVI a. pradžios (4, 48–84). Panašiai autorius klasifikuoja ir Bazorų kapinyno kirvius [5, 33, 35–36], panašiai randame ir latvių tyrinėtojo Rūdolfo Brūzio darbe, skirtame XIV–XVII a. kirvių tipologinei analizei [1, 41–49].

Neginčijant autorių atlikto darbo pažymėtina, kad kirvių pavidalas išnagrinėtas tik iš dalies. Nuošalyje liko tokie bruožai kaip pleišto, ašmenų, penties pavidalas, svarbūs ne tik tipologijos prasme, bet neretai rodantys paskirtį, techninės minties raidą, kalvių pastangas sukurti techniškai tobulą įrankį. Todėl tikėtina, kad detalesnis jų aptarimas praplės sampratą apie XIV–XVI a. kirvius.

Straipsnyje pateikiama antroji dalis tyrimo, skirto XIV–XVI a. kirviams aptarti, t. y. apžvelgiami penties, liemens ir ašmenų pavidalo bruožai. Kartu siekiama parodyti, kad kirviai apvaliomis ir kampuotomis pentimis tarpusavyje skiriasi daug labiau ir atspindi gamybos tradicijų lūžį, susijusį su kitokio nei pavidalo koto naudojimo pradžia. Priminsime, jog pirmojoje dalyje buvo apžvelgiami pagrindiniai jų parametrai – dydis (aukštis), svoris, ašmenų plotis [2, 3–17]. Kirviams tirti iš dalies taikyta ta pati metodika, kokia buvo taikoma siauraašmenių kirvių atveju [2, 16–18]. Pavidalo analizei, kurios rezultatai pateikiami šiame straipsnyje, naudojami muziejuose atsitiktinai atrinktų 275 kirvių duomenys. Jų pagrindu aptariamas kirvio trijų struktūrinių dalių pavidalas.

Pentys

Kirvio pentis yra iš esmės cilindro pavidalo struktūrinis techninis elementas, esantis priešingoje ašmenims pusėje (gale) ir skirtas sujungti metalinę dalį su kotu, kurio kryptis pentyje paraleli ašmenims. Tiek išorinis, tiek vidinis jos pavidalas gali būti įvairus. Iki maždaug XV a. bendras penties pavidalas yra apskritimas su vienokiomis ar kitokiomis variacijomis. Vėliau jis įgauna kampuotą pavidalą, kuris su nedideliais patobulinimais gyvuoja iki šiol. Tiesa, retai pasitaikančių ankstyvų geležinių pleišto pavidalo kirvių penties išorė taip pat buvo kampuota, o kai kurių vėlyvojo geležies amžiaus kirvių pentys buvo su paaukštinimais. Bent jau pastaruosius derėtų laikyti išskirtiniais egzemplioriais.

Peržvelgus I tipo kirvių pentis matyti, kad jų pavidalas labai artimas arba toks pat kaip ir ankstesnio laikotarpio geležinių kirvių. Sienelių storis tiek šonuose, tiek viršuje bemaž vienodas ir nerodo buvus savarankiškos funkcijos, kuriai reikėtų penties viršutinės dalies pastorinimo ir suplokštinimo.

Tarp aptariamų kirvių rasti šeši egzemplioriai, kurių išorinė penties pusė yra kampuota (Kuršai, k. 57, ŽAM 30.964/A2353; Obeliai, k. 8?, LNM AR 621:434; k. 128, LNM AR 621:1113; atsitiktinis, LNM AR 621:1540; Rumšiškės, atsitiktinis, LNM AR 390:869; radimo aplinkybės nežinomos, PKM 682/A838; 1 il.). Ne visų kirvių penčių kampuotumas vienodai ryškus, neretai vos įžiūrimas, kartais jis dera su išraiškingai užbaigtais penties galais. Šitokį apipavidalinimą reikėtų vertinti kaip pagražinimą, tam tikrą puošimo variaciją, išskirtinumo pabrėžimą.

Atskirai derėtų paminėti Biržų apylinkėse rastą kirvį taip pat kampuota pentimi (VDKM 1027:3). Jos kampuotumas yra panašus į II tipo kirvių penčių: viršutinė dalis plokščia, apie 25 mm pločio, nuo jos į abi puses link plačiausios penties vietos padarytos plokščios apie 14 mm pločio briaunos. Koto kiaurymės forma dėl to taip pat nebūdinga I tipo kirviams. Apskritai pagal penties pavidalą jis artimesnis II tipo kirviams, tačiau pagal visus kitus bruožus jį neabejotinai reikia laikyti I tipo kirviu. Greičiausiai tai neišsikristalizavęs kirvio pavidalas, turintis abiejų tipų požymių. Panašių samplaikų galima rasti ir tarp II tipo kirvių.

Apžvelgiamų kirvių penčių galai kaip ir ankstesnio laikotarpio būna užbaigti įvairiai. Absoliučios kirvių daugumos jie yra vienodo ilgio, rečiau priekinis ilgesnis (Obeliai, k. 131, LNM AR 621:1215; Rumšiškės, atsitiktinis, AR 390:856; Skrebinai, k. 14, LNM AR 688:26; Šilelis, k. 54 (8), VDKM 831:99; Šulaičiai, k. 11, VDKM 2337:56; radimo aplinkybės nežinomos, LNM AR 384:158). Pasitaikė tik vienas kirvis, jei nekreipsime dėmesio į jau minėtą Biržų kirvį, kurio pentis neturi priekinio snapelio (Vertininkai, atsitiktinis, LNM AR 677:1) ir du kirviai, neturintys abiejų snapelių (Rumšiškės, atsitiktinis, LNM AR 390:861; radimo aplinkybės nežinomos, LNM AR 384:187). Pastarųjų priekinė ir užpakalinė kraštinė įgaubtos link penties centro. Kitų kirvių penties galų snapeliai įvairūs. Dažniausiai jie vienodai suapvalinti, rečiau nusmailinti. Nusmailinimo kraštinės būna tiesios (Rumšiškės, LNM AR 390:858; 862; radimo aplinkybės nežinomos, LNM AR 384:193) arba lenktos (Kaunas, VDKM 565; Obeliai, LNM AR 621:1540). Kartais pasitaiko, jog penčių galai nenusmailinti arba nusmailinti nežymiai, todėl žvelgiant iš viršaus pentis primena keturkampį (Obeliai, atsitiktiniai, LNM AR 621:1126; 1524), kartais kraštinės nežymiai palenktos penties centro link (Alytus, k. 257, AKM 4998).

01_1

1 il. 1 tipo kirviai „kampuotomis“ pentimis (1 – Rumšiškės, atsitiktinis, LNM AR 390:869; 2 – Obeliai, virš žirgo kapo nr. 8, LNM AR 621:434; 3 – Obeliai, k. 128, LNM AR 621:1113; 4 – Obeliai, ežeras, LNM AR 621:1540) (I. Maciukaitės piešinys)

Tarp apžvelgiamų kirvių nepasitaikė nė vieno, kurio pentis būtų kaip nors profiliuota, t. y. su atsparnėmis. Tai vienas pagrindinių skirtumų nuo ankstesnio laikotarpio kirvių, kuriems tai itin būdinga. Tačiau, kaip matyti iš publikacijų, Rumšiškių kapinyno kape Nr. 196 (LNM AR 390:550) yra rastas kirvis, kurio pentis yra su atkraštėmis ir labai panaši į kai kurių vėlyvojo ir netgi vidurinio geležies amžių kirvių pentis. Autorius šį kirvį priskyrė prie pavienių egzempliorių, o jo chronologiją apibrėžė XV a. [4, pav. 69:5].

Koto kiaurymių pavidalą pavyko nustatyti 137 egzemplioriams (1 lentelė). Kaip matyti iš pateiktų duomenų, vyrauja apskritos koto kiaurymės, būdingos 2/3 apžvelgiamų I tipo kirvių. Bemaž trečdalis jų turi kiaušinio formos kiaurymes ir tik menka dalis yra su ovaliomis koto kiaurymėmis (Junkilai, atsitiktinis, ŠAM 635/44:14; Purvynai, atsitiktinis, VDKM 1092:23; Rumšiškės, atsitiktiniai, LNM AR 390:875; 967; Skrebinai, atsitiktinis, VDKM 1977:9, radimo vieta nežinoma, LNM AR 384:193). Kadangi vėlyvojo geležies amžiaus kirviai šiuo požiūriu nenagrinėti, todėl lyginti galima nebent tik su siauraašmeniais pentiniais kirviais. Pastarųjų tyrimas parodė, jog didžiausią dalį sudaro kirviai kiaušinio formos koto kiauryme [3, 1 lentelė].

1 lentelė. Koto kiaurymės formos

Apskrita (a)

92

Kiaušinio formos (b)

39

Ovali (c)

6

Neaiški

3

Nenustatyta

4

Antrojo tipo kirvių pentys yra savitos, primenančios mums įprastas, tačiau pažvelgus atidžiau matyti, kad nei vertikalioje, nei horizontalioje projekcijoje jos nėra vienodos. Nors šis kirvių tipas išskiriamas pagal charakteringą požymį – penčių kampuotumą, tačiau pats požymis nėra absoliutus.

Žvelgiant į šių kirvių pentis iš šono matyti, kad penčių galų snapeliai (pailginimai) yra visiškai nebūdingi, tačiau būdingas visos užpakalinės penties dalies pailginimas, tiesa, nevienodu mastu. Pagal šį bruožą pentis sąlyginai galima suskirstyti į tris grupes (2 il.). Pirmoji, kai penties galas, lyginant su siauriausia liemens vieta, pailgintas visai nežymiai arba jo iš viso nėra. Šitokį aiškų požymį turi tik keletas kirvių (Paberžė, atsitiktinis, LNM AR 935:1; Pašaminė, atsitiktinis, LNM AR 446:5; Uliūnai, k. 42, LNM AR 689:55); šiek tiek silpniau požymis išreikštas kirviuose, kuriuose iš Bazorų, k. 57, AKM GEK 3706; Biržų, atsitiktinis, BKMS neinv.; Taikūnų, atsitiktinis, VDKM 2355:3). Antrosios grupės kirvių penties galo pailginimas žymus, kartais labai žymus, apatinė ir viršutinė dalys pailgintos vienodai (galinė kraštinė vertikali). Tokį požymį turi daugiau kaip trečdalis aptariamų kirvių (55 egz.). Trečiai grupei priskirtini tokie, kurių penčių apatinė ir viršutinė dalys pailgintos nevienodai. Kraštinė, jungianti viršutinę ir apatinę dalis, gali būti tiesi ar nežymiai išlenkta. Tai gausiausia grupė, apimanti daugiau nei pusę aptariamų kirvių (68 egz.). Pažymėtina, kad kartais, daugiausia dėl korozijos poveikio, riba tarp antros ir trečios grupių yra labai neryški. Kartais dėl to iš viso neįmanoma nustatyti kai kurių požymių (Kuršai, k. 21?, ŽAM 329).

01_2

2 il. 2 tipo kirvių penčių užpakalinės dalies pavidalas žvelgiant iš šono (1 – penties galo pailginimas nežymus; 2 – penties pailginimas žymus; 3 – penties galo apatinė ir viršutinė dalys pailgintos nevienodai)

Atskirai paminėtinas Jakštaičių k. 102 (LNM AR 539:214) rastas kirvis. Skirtingai nei aptartieji, jo penties galas pailgintas tik viršuje, todėl kirvio pavidalas šiuo požiūriu yra artimesnis I tipo kirviams, tačiau pagal kitus bruožus jį neabejotinai reikia laikyti II tipo kirviu. Kaip ir Biržų kirvio atveju, greičiausiai čia taip pat neišsikristalizavęs kirvio pavidalas, turintis abiejų tipų požymių.

Daliai šio tipo kirvių būdingas penties užpakalinės dalies pakėlimas į viršų, aiškiai matomas į kirvį žvelgiant iš šono. Kontūro brėžinyje korpuso priekio ir penties viršaus linijų sandūra tokiais atvejais sudaro buką kampą. Penties viršaus liniją atkartoja vidaus linija, o tai reiškia, jog ir tokio kirvio koto linija taip pat buvo pakelta – taigi kotas ėjo kiek neįprastai. Peržvelgus kirvius nustatyta, jog šį požymį turi 36 egzemplioriai (27,5%). Tačiau pasireiškia jis nevienodai – vienų kirvių jis vos pastebimas, kitų labai ryškus. Tarp pačių ryškiausių pavyzdžių galima būtų paminėti kirvius iš Jakštaičių, k. 68, LNM AR 539:148; Karmėlavos, k. 113, VDKM 2233:96; Krūminių, k. 24, LNM AR 493:13; Papilės, atsitiktinis, LNM AR 15:34; Rumšiškių, atsitiktinis, LNM AR 390:1046; Šlapgirės, k. 5, LNM AR 468:11; radimo vieta nežinoma, ŽAM 512/1046. Pažymėtina, kad viename ir tame pačiame paminkle yra rasta šį požymį turinčių ir neturinčių kirvių (Alytus, Jakštaičiai, Karmėlava, Krūminiai, Rumšiškės, Taikūnai, Vašilėnai).

Žvelgiant į šių kirvių pentis iš priekio (skersiniame pjūvyje) matyti, kad pentys taip pat nevienodos. Didžioji jų dalis yra kampuotos, tačiau kai kurios yra suapvalintos išlaikant būdingą kiaurymės pavidalą, o kai kurios yra apvalios arba artimos apvalioms įskaitant ir kiaurymės pavidalą. Todėl sąlyginai pentis galima suskirstyti į dvi grupes – kampuotas ir apvalias. Pagal tai, kur yra plačiausia penties vieta, kampuotų grupę dar galima skaidyti į dvi dalis, o tas pentis, kurių viršutinė dalis yra suapvalinta, bet išlaiko būdingą koto kiaurymės pavidalą, derėtų laikyti kampuotų grupės atmaina.

Pažymėtina, kad nustatyti penties formą neretai būna keblu, kai pentys labai surūdijusios, deformuotos ar taisytos. Dėl to pjūvyje viena pusė atrodo vienaip, kita – kitaip. Kartais aiškių ribų iš viso nematyti, todėl priskyrimas vienai ar kitai grupei yra ganėtinai sąlyginis. Visgi penties formą pavyko nustatyti 125 egzemplioriams, tarp kurių 1 egzempliorius yra savitas.

Kaip matyti 3 iliustracijoje, pirmą grupę sudaro kirviai suapvalintomis pentimis arba labai artimomis apvalioms. Iš viso tokių kirvių rasti 7 egzemplioriai. Iš jų tik vienas yra rastas kape (Bazorai, k. 57, AKM GEK 3706), vienas rastas kapinyno teritorijoje atsitiktinai (Taikūnai, VDKM 2355:3), dar vieno žinoma tik radimo vietovė (Telšiai, ŽAM 763), o keturių radimo vieta ir aplinkybės nežinomos (PKM 152/1163; 514/729; ŽAM 508/1040; 510/1042). Visų jų penties viršus daugiau ar mažiau plokščias, koto kiaurymė netaisyklingo apskritimo ar ovalo pavidalo. Labiausiai suapvalintos yra Bazorų ir ŽAM 510/1042 kirvių pentys, visų kitų pjūvyje panašios į ovalą. Greičiausiai tai pereinamojo pobūdžio požymis, liudijantis senosios tradicijos atgyvenas.

01_3

3 il. 2 tipo kirvių penčių pavidalas skersiniame pjūvyje (žvelgiant iš priekio)

Antrai grupei priskirtos tipiškos kampuotos pentys, kurių plačiausia vieta yra viršutiniame trečdalyje. Tarp apžvelgiamų kirvių tokiomis pentimis rasta 47 egzemplioriai. Viršutinė jų dalis plokščia, retai nežymiai suapvalinta (Bikūnai, k. 5, UKM 21699/688) arba artima suapvalintai (Jakštaičiai, k. 70, LNM AR 539:151; Rumšiškės, atsitiktinis, LNM AR 390:969). Penties viršaus perėjimas į šonus daugumos kirvių yra suapvalintas, rečiau užbaigtas platesne ar siauresne plokštuma, todėl susidaro dar papildomas kampas (Bazorai, k. 42, AKM GEK 3654; Krūminiai, k. 24, LNM AR 493:13; Paalksniai, atsitiktinis, ŠAM 743; Paberžė, atsitiktinis, LNM AR 935:1; Skrebinai, k. 344, LNM AR 688:236; radimo vieta nežinoma, PKM 653/847). Koto kiaurymės forma atkartoja penties sienelių kontūrus ir artima ovalo, kiaušinio ar skydo suapvalintais kampais pavidalui, kurio apatinis kampas kartais būna nusmailintas (Jakštaičiai, k. 68, LNM AR 539:148; Karmėlava, atsitiktinis, VDKM 2345:23; Paberžė, atsitiktinis, LNM AR 935:1; Pavandenė, atsitiktinis, ŽAM 12.107/937).

Antras šios grupės variantas yra pentys daugiau ar mažiau suapvalintu viršumi – iš viso jų rasta 19 egzempliorių. Jų plačiausia vieta taip pat yra viršutiniame trečdalyje. Koto kiaurymės forma artima ovalui, kartais jo apačia būna nusmailinta. Tarp labiausiai būdingiausių tokiomis pentimis kirvių galima paminėti rastus Jakštaičiuose, k. 185, LNM AR 539:464; Paežeryje, k. 135, LNM AR 469:345; Pašaminėje, atsitiktinis, LNM AR 446:5; Šilelyje, k. 78, VDKM 1914:9; Taikūnuose, k. 1(3), AKM GEK 4641; Urniežiuose, atsitiktinis, VDKM 1888:4; taip pat kirvį, kurio radimo vieta nežinoma, PKM 654/1151.

Trečiai grupei priskirtos tipiškos kampuotos pentys kampuotos, tačiau plačiausia vieta yra ties koto kiaurymės viduriu. Šiuo požiūriu jie artimiausi dabar naudojamiems kirviams. Tarp apžvelgiamų kirvių tokiomis pentimis rasta 50 egzempliorių. Visų jų penties viršus plokščias, kai kada pastorintas (Alytus, k. 202, AKM GEK 4997; Arglaičiai, k. 11, LNM AR 637:29; Pribitka, k. 15, LNM AR 640:69; Taikūnai, atsitiktinis, VDKM 2355:2). Koto kiaurymė neretai artima taisyklingam ovalui (Alytus, atsitiktinis, AKM GEK 4777; k. 100, AKM GEK 4778; k. 871, AKM GEK 5127; Debeikiai, atsitiktinis, UKM 3068/294; Jakštaičiai, k. 115, LNM AR 539:254; Rumšiškės, k. 256, LNM AR 390:1027; Taikūnai, atsitiktiniai, VDKM 2355:1; 2), rečiau nusmailintam ovalui (Slėdai, atsitiktinis, LNM AR 412:1; Šukioniai, atsitiktinis, ŠAM 606/24:61; radimo vieta nežinoma, PKM 532/1351), kiaušinio formai (Alytus, k. 506, AKM GEK 4911; k. 646, AKM GEK 5007; Papilė, atsitiktinis, LNM AR 15:34; Pribitka, k. 15, LNM AR 640:69; Rumšiškės, k. 203, LNM AR 390:573; atsitiktinis, LNM AR 966; Šlapgirė, k. 5, LNM AR 468:11; radimo vieta nežinoma, RKM 4848/832), kartais ji primena skydą suapvalintais kampais (Alytus, k. 515, AKM GEK 4912; k. 663, AKM GEK 5008; Arglaičiai, k. 11, LNM AR 637:29; Morkūniškė, atsitiktinis, ŠAM 106; radimo vieta nežinoma, ŽAM 512/1046).

Atskirai paminėtinas Tryškiuose rastas kirvis savita pentimi (ŽAM 30.058). Nuo aptartų ji skiriasi tuo, kad jos šoninės kraštinės nuo plokščio viršaus eina lygiagrečiai. Koto kiaurymė atkartoja geležinės dalies formą ir yra skydo pavidalo.

Liemenys

Nagrinėjant kirvio liemenį, galimi du požiūriai: jei į liemenį žvelgsime iš priekio (priešingos kotui pusės), tai galėsime kalbėti apie vienokį ar kitokį pleišto pavidalą, jei į jį žvelgsime iš šono, galėsime kalbėti apie kraštinių konfigūraciją, visam kirvio pavidalui suteikiančią savitumo. Abu kirvių tipus iš pradžių apžvelgsime pirmuoju požiūriu. Priminsime, jog platus pleištas reiškia tokį pavidalą, kai šoninės kraštinės nuo penties šonų tiesiomis ar beveik tiesiomis kraštinėmis siaurėja į ašmenis – horizontali projekcija primena lygiašonį trikampį viršūne žemyn. Siauras pleištas – kai šoninės kraštinės po pentimi itin suartėja ir link ašmenų eina beveik lygiagrečiai, vidutinis – kai šoninės kraštinės po pentimi suartėja ne taip ryškiai ir link ašmenų siaurėja sudarydamos trikampį. Pastebėsime, kad pastaroji forma yra nepastovi ir svyruoja nuo artimos plačiam iki siauram pleištui.

Kaip matyti iš 2 lentelės duomenų, tarp I tipo kirvių nerasta tokių, kurie turėtų platų pleištą. Absoliučią daugumą sudaro kirviai vidutiniu pleištu (138 egz., 95,8 %). Tiesa, čia patenka 23 nelabai aiškūs egzemplioriai, iš kurių 19 egzempliorių yra artimi siauram, o 4 egzemplioriai – plačiam pleištui. Tipiški pirmojo atvejo pavyzdžiai galėtų būti kirviai iš Ažugirės (k. 21, UKM 337:43 ir atsitiktinis, UKM 699/1), Eželiškės (atsitiktinis, UAM 649), Kaišiadorių (atsitiktinis, LNM AR 716:1), Karmėlavos (k. 62, VDKM 2040:36), Masteikių (k. 26, VDKM 2453:246), Skrebinų (k. 14, LNM AR 688:26), Vyžuonų (atsitiktinis, UKM 2082/291). Kirvių iš Kuršų (k. 57, ŽAM 30.964/2353), Obelių (atsitiktinis, LNM AR 621:1126), Purvynų (atsitiktinis, VDKM 1092:23), radimo vieta nežinoma (LNM AR 384:193) pleištas artimas plačiam. Siauru pleištu yra 6 kirviai (4,2%), rasti Diktaruose (k. 83, LNM AR 655:241), Geniakalnyje (atsitiktinis, UKM 20444/429), Jakštaičiuose-Meškiuose (atsitiktinis, LNM AR 630:476), Kejėnuose (atsitiktinis, VDKM 2002:368), Raguvoje (atsitiktinis, VDKM 885:162), Rumšiškėse (atsitiktinis, LNM AR 390:862).

Tarp aptariamų II tipo kirvių rasti visi trys pleištų tipai. Kaip ir pirmuoju atveju, absoliučią daugumą sudaro vidutiniai pleištai (123 egz., 93,9 %), iš kurių 7 egzemplioriai yra artimi plačiam, o 8 egzemplioriai siauram pleištui. Tipišku plačiu pleištu yra kirviai iš Krūminių (k. 24, LNM AR 493:13), Kuršų (k. 21, ŽAM 329), Rumšiškių (k. 111, LNM AR 390:305), Titvydiškės (atsitiktinis, VDKM 1000:43) ir du kirviai, kurių radimo vieta nežinoma (ŽAM 512/1046; ŽAM neinv.). Siauru pleištu yra tik du kirviai, kurių radimo vieta nežinoma (ŽAM 510/1042; VDKM 1067:11).

2 lentelė. Pleišto pavidalo pasiskirstymas

Pleišto forma

1 tipas (egz.)

2 tipas (egz.)

Platus

0

6

Vidutinis

138

123

Siauras

6

2

Žvelgiant į kirvius iš šono, matyti, jog liemuo nuo koto kiaurymės apačios (dažniausiai tai siauriausia liemens dalis) išplatėja link ašmenų, koto pusėn paprastai daugiau, priešingon koto pusėn mažiau. Šoninių kraštinių konfigūracija nevienoda – priekinė dažniausiai paprastesnė, užpakalinė sudėtingesnė, o jų sąsaja su ašmenimis ir ypač su penties galų kraštinėmis suformuoja viso kirvio pavidalo savitumą.

Pirmojo tipo kirvių liemens priekio (priešinga kotui pusė) pavidalą pavyko nustatyti 142 egzemplioriams. Iš jų didžiąją dalį (114 egz., 80,2 % iš nustatytų) sudaro kirviai, kurių liemens priekinė kraštinė nuo penties iki ašmenų daugiau ar mažiau ištemta į priešingą kotui pusę ir yra lenkta. Tai labai būdingas visų geležinių kirvių bruožas pradedant siauraašmeniais pentiniais ir įmoviniais. Daug mažiau kirvių, kurių ši kraštinė tiesi (20 egz., 14 % iš nustatytų) arba labai artima tiesiai (4 egz.). Rasti keturi kirviai, kurių liemens priekis daugiau ar mažiau palenktas koto pusėn (Karmėlava, atsitiktinis, VDKM 2222; Ruseiniai, k. 29, LNM AR 508:62; Šulaičiai, k. 11, VDKM 2337:56; Uliūnai, k. 40, LNM AR 689:52). Ši kraštinė paimta kartu su penties priekine kraštine sudaro visą kirvio priekinės dalies pavidalą, kuris, žvelgiant į kirvį iš šono, yra panašus į asimetrinį lanką (išskyrus minėtus keturis kirvius, kurių kraštinė yra vingiuota). Šiuo požiūriu aptariami I tipo kirviai taip pat labai artimi siauraašmeniams pentiniams ir vėlyvojo geležies amžiaus kirviams. Projekcijos brėžinyje arba realiame kirvyje tiese sujungus penties priekio išsikišimą su priekine ašmenų viršūne galėsime rasti lanko didžiausio išlinkimo vietą bei išlinkimo dydį. Peržvelgus 129 kirvių duomenis nustatyta, jog yra penki ruožai, ties kuriais stebimas didžiausias lanko išlinkimas: a) ties koto kiaurymės vidurine dalimi, b) ties koto kiaurymės apačia, c) ties liemens pradžia (po pentimi), d) arčiau masių centro, e) ties masių centru. Visgi daugiausia išlinkimas darytas ties koto kiaurymės apačia (47 egz.) ir liemens pradžia (po pentimi) (51 egz.) – tai pagrindinis išlinkimo ruožas. Žymiai rečiau išlenkimas darytas arčiau masių centro (24 egz.), o ties koto kiaurymės viduriu ir masių centru – iš esmės tik pavieniai atvejai (atitinkamai 4 ir 3 egz.).

Liemens užpakalinės dalies (iš koto pusės) formą pavyko nustatyti 130 egzempliorių. Peržvelgus jos konfigūraciją (5 il.), rasta, kad kirviai smailiu kampu užbaigta liemens užpakaline dalimi sudaro tik menką dalį (6 egzemplioriai: Alytus, k. 257, AKM GEK 4998; Geniakalnis, atsitiktinis, UKM 20444/429; Skrebinai, atsitiktinis, VDKM 1977:9; Šlapgirė, k. 18, LNM AR 468:89; Uliūnai, k. 40, LNM AR 689:52; Vyžuonos, atsitiktinis, UKM 2082/291). Alytaus ir Uliūnų kirvių užpakalinė liemens dalis yra labai artima daugeliui II tipo kirvių. Prie šios grupelės galima pridėti dar tris kirvius, kurių užpakalinės liemens linijos galas yra švelniai nusklembtas ašmenų link, todėl pati linija yra vingiuota, su ašmenimis sudaro smailų kampą (Radikiai, atsitiktinis, VDKM 1965:1; Šarkaimys, atsitiktinis, VDKM 1368; Urniežiai, atsitiktinis, VDKM 1888:3). Absoliučią daugumą (120 egz., 92,3 %) sudaro kirviai, kurių liemuo taip pat ištęstas koto link, tačiau smailaus kampo nesudaro ir yra apribotas stačia ar įgaubta linija, t. y. nuo penties iki ašmenų einanti liemens linija yra laužtės pavidalo. Šitokie kirviai pas mus dažniausiai vadinami kirviais su „statmenai nukirstais ašmenimis“. Tačiau žvelgiant atidžiau matyti, kad „nukirtimas“ yra nevienodas – vienų kirvių sudaro tiesią liniją, kitų – nevienodai įgaubtą. Statmenas jis tik ašmenų lanko atžvilgiu, todėl projekcijoje bemaž visada „nukirtimo“ linija yra palinkusi liemens ašinės linijos atžvilgiu. Yra tik keli kirviai, kurių liemens užbaigimas artimas vertikaliai linijai (Kelmė, ŠAM 1943/28:18; Kuršai, k. 57, ŽAM 30.934/2352, 30.964/2353; Pribitka, k. 53, LNM AR 640:229; Rumšiškės, atsitiktinis, LNM AR 390:856, 869; radimo vieta nežinoma, PKM 647/1175). Pamėginus nustatyti, kokia „nukirtimo“ linija – tiesi ar lenkta (įgaubta) – vyrauja, rasta, kad bemaž pusės kirvių (66 egz., 50,8 %) ji yra lenkta (įgaubta), kiek daugiau nei trečdalio (54 egz., 41,5 %) ji tiesi. Išlenkimas yra nevienodas – kartais jis vos pastebimas ir artimas tiesiai linijai (pvz., Ažugirė, k. 21, UKM 337:43; Diktarai, k. 10, LNM AR 655:69; Geniakalnis, atsitiktinis, UKM 20645/483), kartais būna labai ryškus (pvz., Rumšiškės, atsitiktinis, LNM AR 390:1047; Sariai, k. 10, LNM AR 504:42; Šilelis, k. 54 (8), VDKM 831:99; radimo vieta nežinoma, LNM AR 384:1662). Atskirai pažymėtinas Sarių k. 17 rastas kirvis (LNM AR 504:52), kurio liemens užbaigimo linija yra išgaubta.

Žvelgiant į visumą maty ti, kad vadinamojo „nukirtimo“ vieta nebuvo pastovi. Priklausomai nuo to, kokiu atstumu nuo linijos – siauriausia liemens dalis – ašmenų pakraštys, – padarytas „nukirtimas“, nukirtimo linijos aukštis dėl to įvairus ir svyruoja nuo 60–67 mm (atitinkamai Rumšiškės, atsitiktinis, LNM AR 390:875; Ažugirė, k. 21, UKM 337:43; Rumšiškės, k. 65, LNM AR 390:178; Radikiai, k. 2, VDKM 529:1) iki 13–18 mm (atitinkamai Ruseiniai, atsitiktinis, LNM AR 508:382; Kajėnai, atsitiktinis, VDKM 2002:368; Pernarava, atsitiktinis, LNM AR 57:1). Pastarųjų „nukirstas“ iš esmės tik liemens smaigalys. Taip pat atitinkamo ilgio yra užpakalinė liemens dalis (vadinamoji barzda). Tačiau tarp 128 egzempliorių, kuriems pavyko nustatyti barzdos ilgį (matuota nuo minėtos linijos iki maksimalaus išplatėjimo), net 100 egzempliorių jos ilgis svyruoja 40–60 mm intervale, o tai neabejotinai rodo buvus nusistovėjusius tam tikrus standartus. Kad tam tikros ribos nebuvo peržengiamos, rodo ir tai, jog tarp aptariamų kirvių liemens „kirtimo“ vieta niekada nebūna aukščiau nei masių centro linija, kartais su ja sutampa (Ažugirė, k. 21, UKM 337:43; Diktarai, atsitiktinis, UKM 1896/83; Paprūdžiai, k. 7, LNM AR 635:19; Rumšiškės, k. 109, LNM AR 390:296, atsitiktinis, LNM AR 390:964; Vertininkai, atsitiktinis, LNM AR 677:1; radimo vieta nežinoma, BKMS 369/783; LNM AR 384:164) arba yra labai arti jos (iš viso 28 egz., atstumas neviršija 10 mm). Tikėtina, kad ši aplinkybė būdinga ir kitiems, į šią apžvalgą nepatekusiems, kirviams.

Itin būdingas šių kirvių bruožas yra vadinamasis „dantis“ užpakalinėje liemens dalyje, toje vietoje, kur liemens linija „lūžta“ link ašmenų (4 il.). Tai estetinį įspūdį sustiprinantis, galbūt savininko socialinę padėtį išreiškiantis elementas (kartu su kitais savitumais), neturėjęs jokios funkcinės paskirties [7, рис. 23]. Pavienių jo apraiškų galima aptikti kai kuriuose vėlyvuose siauraašmeniuose kirviuose [6, рис. 3:7], o plačiau išplinta vėlyvojo geležies amžiaus kirviuose (plg. Apuolė, VDKM; Kivyliai, VDKM 940:32, 944:1; Melnikai, KėdKM 5304/672; radimo vieta nežinoma, LNM AR 384:160, 174, 180, 183, 186, 197, 198, 200, 212, 215, 217, 219, 233; VDKM 1067:23, 2365; ŽAM 2323; RKM 195/274). Ne visų „dantis“ vienodai išlikęs, kartais pasitaiko labai surūdijęs, todėl ir forma ne visada aiški, tačiau kad jis buvo – neabejotina (Ažugirė, k. 21, UKM 337:43). Tarp aptariamų kirvių rasti 34 tokio darinio egzemplioriai. Peržvelgus kirvius matyti, kad „dantys“ būna dviejų pavidalų – trikampiai (smailūs) ir keturkampiai. Kokio nors ryškesnio pasiskirstymo nepastebėta – abiejų pavidalų vienodai, po 17 egzempliorių. Tiek vieni, tiek kiti tarpusavyje nevienodi – nuo vos pastebimų iki labai ryškių ar net hiperbolizuotų (Jakštaičiai-Meškiai, atsitiktinis, LNM AR 630:476). Keturkampių „dantų“ briauna kartais būna papildomai iškalinėta (radimo vieta nežinoma, PKM 682/838). Kai kurie kirviai aiškiai išreikšto „danties“ tarsi ir neturi, tačiau jų užpakalinė liemens kraštinė išlenkta dviem skirtingo spindulio lankais, kurių sandūra sudaro smailų kampą, ypač kai „nukirtimo“ linija giliai įgaubta (Radikiai, k. 2, VDKM 529:1; Rumšiškės, atsitiktinis, LNM AR 390:1047; Sariai, k. 10, LNM AR 504:42; Šilelis, k. 54 (8), VDKM 831:99; radimo vieta nežinoma, LNM AR 384:1662). Tokį techninį išpildymą galbūt taip pat turėtume laikyti savitu „dantimi“.

01_4

4 il.1 tipo kirviai su „dantimis“ liemenyje (1 – Ažugirė, UKM 699/1; 2–3 – Diktarai, k. 83, LNM AR 655:241, atsitiktinis, UKM 1896/83; 4–5 – Karmėlava, atsitiktiniai, VDKM 2346:41, 2223; 6 – AR 542:112; 9 – Paprūdžiai, k. 7, LNM AR 635:19; 10 – Raguva, atsitiktinis, VDKM 885:162; 11 – Rumšiškės, atsitiktinis, LNM AR 390:968; 12–13 – Skrebinai, k. 11, LNM AR 688:7, k. 14, LNM AR 688:26; 14 – Radimo vieta nežinoma, PKM 682:838; 15 – Radimo vieta nežinoma, PKM 3459/1172; 16 – Radimo vieta nežinoma, LNM AR 684:169; 17 – Radimo vieta nežinoma, LNM AR 384:176; 18 – Radimo vieta nežinoma, LNM AR 384:182; 19 – Radimo vieta nežinoma, LNM AR 384:207; 20 – Radimo vieta nežinoma, LNM AR 384:210; 21 – Radimo vieta nežinoma, LNM AR 384:177; 22 – Jakštaičiai-Meškiai, atsitiktinis, LNM AR 630:476; 23 – Junkilai, atsitiktinis, ŠAM 635/44:14; 24 – Kaišiadorys, atsitiktinis, LNM AR 716:1; 25 – Kejėnai, atsitiktinis, VDKM 2002:368; 26 – Masteikiai, k. 26, VDKM 2453:246; 27 – Obeliai, atsitiktinis, LNM AR 621:1539, 28 – Papušyniai, atsitiktinis, VDKM 933:3; 29 – Purvynai, atsitiktinis, VDKM 1092:23; 30–31 – Rumšiškės, atsitiktiniai, LNM AR 390:859, LNM AR 390:962; 32–33 – Sariai, k. 17, LNM AR 504:52, k. 26, LNM AR 504:87; 34 – Biržų apylinkės, atsitiktinis, VDKM 1027:3)

Antrojo tipo kirvių liemens priekio pavidalą pavyko nustatyti 122 egzemplioriams. Panašiai kaip ir I tipo kirvių atveju didžiąją dalį (65 egz., 53,3% iš nustatytų) sudaro kirviai, kurių liemens priekinė kraštinė nuo penties iki ašmenų daugiau ar mažiau ištemta į priešingą kotui pusę ir yra lenkta, kartais labai nežymiai. Šiek tiek mažiau kirvių, kurių kraštinė yra tiesi (40 egz., 32,8 %) ir 17 egzempliorių, kurių kraštinė lenkta koto pusėn. Taigi, nors lenkta kraštinė išlieka vyraujanti, tačiau pasiskirstymas ne toks aiškus kaip I tipo kirvių atveju, be to, itin padaugėja kirvių su koto pusėn lenkta priekine liemens kraštine. Ši kraštinė paimta kartu su penties priekine kraštine sudaro visą kirvio priekinės dalies pavidalą, kuris, lyginant su I tipo kirviais, yra įvairesnis. Nors ir ne taip ryškiai, visgi vyrauja lanko pavidalo priekinė kraštinė (71 egz.), tiesa, pats lankas dažniausiai nežymus. Didžiausias jo išlinkimas dažnai sutelktas ties masių centru, kuris neretai sutampa su penties ir liemens sandūra arba yra netoli jos. Tik pavieniais atvejais jis gali būti žemiau nei masių centras (Jakštaičiai, k. 185, LNM AR 539:464). Pati kraštinė ne visų kirvių vienoda – vienų ji artima simetriniam lankui, kitų penties ruožo viršuje dažnai būna nežymiai palenkta koto pusėn. Artimas aptartajam atvejis, kai liemens dalis palenkta ar tiesia linija ištemta į priekį, o penties dalis yra tiesi (18 egz.). Ryškiausiai pavyzdžiai galėtų būti kirviai iš Akmenių (k. 25, LNM AR 488:199), Alytaus (k. 506, AKM GEK 4911, k. 646, AKM GEK 5007), Jakštaičių (k. 209, LNM AR 539:529), Tisaičių (atsitiktinis, KKM 2722), Urniežių (atsitiktinis, VDKM 1888:4). Kitas atvejis, kai visa priekinė kirvio kraštinė yra tiesi (18 egz.). Būdingiausi kirviai yra iš Alytaus (k. 100, AKM GEK 4778), Debeikių (atsitiktinis, UKM 3068/294), Rumšiškių (k. 60, LNM AR 390:163), Skrebinų (k. 344, LNM AR 688:236), Uliūnų (k. 42, LNM AR 689:55). Dar vienas atvejis, kai visas kirvis kartu su priekine kraštine yra lanko pavidalo, t. y. daugiau ar mažiau išlenktas koto pusėn (15 egz.). Kartais tokio kirvio priekinėje kraštinėje žymi penties ir liemens sandūra (būna nedidelis įlinkimas). Tarp būdingiausių pažymėtini kirviai iš Gandingos (atsitiktinis, ŽAM 513/1045), Gintalaičių (atsitiktinis, VDKM 1014:1), Pavandenės, (atsitiktinis, ŽAM 12.107/937), Telšių (atsitiktinis, ŽAM 763), iš nežinomos radimo vietos (BKMS 447/376; RKM 4848/832; PKM 153/1177).

Kirvių užpakalinės liemens dalies (iš koto pusės) formą pavyko nustatyti 126 egzemplioriams. Peržvelgus jos konfigūraciją rasta, kad panašiai kaip ir I tipo kirvių atveju liemens užpakalinė dalis gali būti užbaigta smailiu kampu ir „statmenai nukirstais ašmenimis“, tačiau tarpusavio pasiskirstymas yra kitoks. Skirtingai nei I tipo kirvių atveju vyrauja kirviai smailiu kampu užbaigta užpakaline liemens dalimi (86 egz.), apie trečdalį (40 egz.) sudaro kirviai „statmenai nukirstais ašmenimis“. Detalesnė analizė parodė, kad pirmąjį variantą dar galima skirti į tris, o antrąjį – į dvi atmainas. Kaip matyti 5 iliustracijoje pirmo varianto atmainos skiriamos pagal liemens užpakalinės dalies kraštinės pobūdį. Pirmai (a) atmainai priklausytų kirviai, kurių liemens kraštinė yra išlenkta didesniu ar mažesniu lanku. Tarp aptariamų kirvių su šiuo požymiu rasta 30 egzempliorių. Kai kurių kirvių liemens smaigalys būna grakščiai užriestas (Krūminiai, k. 24, LNM AR 493:13; Rumšiškės, k. 111, LNM AR 390:305; Titvydiškė, atsitiktinis, VDKM 1000:43; Vašilėnai, atsitiktinis, LNM AR 676:1; radimo vieta nežinoma, ŽAM 512/1046; LNM AR 384:1661). Antrai (b) atmainai priskirtini kirviai, kurių liemens kraštinė prie penties prasidėjusi nedideliu lankeliu link ašmenų eina tiesiai ar beveik tiesiai. Su šiuo požymiu rasti 24 egz. Tarp būdingiausių pažymėtini kirviai iš Apuolės (atsitiktinis, VDKM 1142:66), Karmėlavos (k. 111, VDKM 2233:91), Mažeikių (k. 134, LNM AR 695:355), Radikių (atsitiktinis, VDKM 1965:3), Rumšiškių (k. 60, LNM AR 390:163, atsitiktinis, LNM AR 390:163). Trečiai (c) atmainai priskirtini kirviai, kurių liemens kraštinė link ašmenų eina vingiuota linija, t. y. prie penties ji prasideda didesniu ar mažesniu lankeliu, o galas yra švelniai nusklembtas ašmenų link ir su jais sudaro smailų kampą – šio požymio kirvių rasti 32 egzemplioriai, iš jų būdingiausi rasti Geniakalnyje (atsitiktinis, UKM 21131/555), Jakštaičiuose (k. 68, LNM AR 539:148), Morkūnuose (atsitiktinis, VDKM 2001:4), Pribitkoje (k. 2, LNM AR 640:19), Rumšiškėse (k. 56a, LNM AR 390:149, atsitiktinis, LNM AR 390:966), radimo vieta nežinoma (PKM 653/847; LNM AR 384:237).

01_5

5 il. Kirvių liemens užpakalinės dalies pavidalas (žvelgiant iš šono)

Antro varianto atmainos taip pat skiriamos pagal liemens užpakalinės dalies kraštinės pobūdį. Pirmos (a) atmainos požymis labai aiškus: panašiai kaip I tipo kirvių atveju liemuo ištęstas koto link, tačiau smailaus kampo nesudaro ir yra „nukirstas“ stačia ar įgaubta linija, t. y. nuo penties iki ašmenų einanti liemens linija yra laužtės pavidalo. Tarp aptariamų kirvių tokių rasta 16 egzempliorių – mažiausias visų variantų kiekis. „Nukirtimo“ linijos pobūdžio atžvilgiu pasiskirstymas vienodas. Iš būdingiausių paminėtini kirviai rasti Bazoruose (k. 30, AKM GEK 3617, k. 57, AKM GEK 3706), Kriemaloje (k. 3, LNM AR 275:6), Rumšiškėse (k. 234, LNM AR 390:674, atsitiktiniai, LNM AR 390:898, LNM AR 390:965), nežinomoje vietoje (LNM AR 384:236). Antrai (b) atmainai priskirti kirviai nuo pirmosios skiriasi tuo, kad liemens užpakalinė linija nuo penties pradžioje žymiai ištęsta ašmenų link. Tik vėliau ji užlinksta link koto ir netrukus tiesia ar užapvalinta linija pasuka link ašmenų. Kartais visa linija nuo penties iki ašmenų sudaryta tarsi iš trijų laužčių. Toks liemens užpakalinės dalies apipavidalinimas būdingas daugiausia patiems didžiausiems, bet turintiems siauriausius ašmenis kirviams. Nors šiai atmainai priskirti 24 egzemplioriai, tačiau bent trečdalio priskyrimas yra sąlyginis, nes požymis kartais labai nepastovus. Tarp būdingesnių egzempliorių, paminėtini kirviai iš Raguvos (atsitiktinis, VDKM 2361:3), Sudeikių (atsitiktinis, UKM 4962:379), Šilalės (atsitiktinis, ŠM neinv.), Tryškių (atsitiktinis, ŽAM 30.058), nežinomos radimo vietos (RKM 4848/832, BKMS 449/378, PKM 534/730).

Pažymėtina, kad šis suskirstymas yra ganėtinai sąlyginis, nes nė viena iš atmainų nėra „gryna“ – kiekvienoje pasitaiko po keletą egzempliorių, kurie tik su išlygomis patenka į apibrėžtus rėmus. Kita vertus, akivaizdu, jog II tipo kirvių liemens užpakalinės dalies apipavidalinimas kur kas įvairesnis nei I tipo kirvių, o pasiskirstymas tarp variantų ir atmainų yra vienodesnis. Ką tai reiškia, kol kas pasakyti sunku. Galbūt tai chronologiniai, teritoriniai, paskirties, savininko užgaidų, kalvių manierų ar kitokie pasireiškimai. Greičiausiai sąsajos čia gali būti įvairios, juo labiau, kad daugelyje čia paminėtų paminklų rasta kirvių su aptartais įvairiais bruožais.

Ašmenys

Ašmenys – pati svarbiausia pjaunamųjų ir kertamųjų įrankių dalis. Nuo jų tvirtumo ir aštrumo didžia dalimi priklauso įrankio efektyvumas. Ašmenų aštrumą tiesiogiai lemia jų nuožulnos kampas ir pjaunamoji briauna – siaura juostelė pačiame pakraštyje. Šiuo požiūriu nagrinėti iškastinius įrankius ganėtinai sudėtinga, nes būtent ašmenys labiausiai būna nukentėję dėl korozijos. Apie įrankio tobulumą tam tikrų duomenų teikia ašmenų plotis bei jų išlenkimas, t. y. asimetrijos buvimas ar nebuvimas. Šiuo požiūriu yra pravartu pažvelgti į čia aptariamus XIV–XVI a. kirvius.

Ašmenų asimetriją pastebėti vizualiai apžiūrint kirvį ne visada pavyksta, ypač kai ji nežymi. Buvo pasitelkti kirvių projekcijos brėžiniai, kuriuose tiese buvo sujungiamos ašmenų viršūnės. Pažymėtina, kad dėl korozijos poveikio asimetriją nustatyti ne visada pavyko, nors pats ašmenų plotis buvo nustatomas be vargo. Procedūros rezultatai pateikti 3 lentelėje.

3 lentelė. Kirvių ašmenų asimetrija

Ašmenų asimetrija

1 tipas (egz.)

2 tipas (egz.)

Nėra

82

86

Yra

35

28

Neaiški

27

17

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, tiek tarp I tiek tarp II tipo kirvių vyrauja simetriškai išlenkti ašmenys – abiem atvejais jie sudaro daugiau kaip 2/3 iš visų nustatytųjų. Ašmenų simetrija kiek būdingesnė I tipo kirviams, tačiau ryškesnė ji tik 16 egzempliorių (13,7 % iš nustatytų). Antrojo tipo kirvių su asimetriniais ašmenimis dar mažiau, o asimetrija nežymi, tačiau tarp jų rasta 15 egzempliorių (13,1 % iš nustatytų), kuriems būdinga atvirkštinė asimetrija, t. y. didžiausias ašmenų išlinkimas, pasislinkęs ne į priekį, bet link koto. Tiek tarp siauraašmenių pentinių ir įmovinių, tiek plačiaašmenių tokia konfigūracija nėra dažna, bet pasitaiko, kai ašmenys yra labai nugaląsti arba taisyti. Atpažinti vizualiai ją nesunku, nes ašmenų palinkimo linija būna netipiška – priekinė dalis būna daug pakelta. Tarp aptariamų šio požymio kirvių galima paminėti du I tipo kirvius, rastus Rumšiškėse atsitiktinai ir Šulaičių k. 12 (atitinkamai LNM AR 390:869; VDKM 2337:58). Teoriškai tokie kirviai neatitinka greičių projekcijų reikalavimų ir laikytini netinkamais naudoti, tačiau praktiškai neretai būna ir kitaip, ypač plačiaašmenių kirvių atveju, kurių judesio dinamika yra kiek kitokia nei siauraašmenių, todėl ir konfigūracija gali atrodyti kitaip, juo labiau, kai ji nežymi. Galimas dalykas, čia yra ieškojimų, susijusių su kitokia pentimi ir kotu, pasireiškimas.

Dar vienas požymis, skiriantis abu aptariamus kirvių tipus, yra ašmenų išlenkimo lankas. Šiuolaikinėje standartinėje gamyboje tai vadinama išlenkimo spinduliu R, kurio centras yra pastovus ir paprastai nurodomas gaminio specifikacijoje. Kitaip yra kalbant apie kalvių gaminius, kurių kiekvienas iš esmės yra individualus, todėl ir įvairūs parametrai, būdami artimi, visgi yra skirtingi. Ieškodami ašmenų lanko išlenkimo dydžio, veiksmus supaprastinome ir apribojome tik atstumo išmatavimu nuo linijos, jungiančios ašmenų viršūnes, vidurio iki didžiausio ašmenų išlinkimo. Siekiant geriau išryškinti skirtumus, gauti duomenys buvo suskirstyti į tris sąlygines grupes: žemą, vidutinį ir aukštą lanką. Žemas lankas toks, kai minėtas atstumas neviršija 10 mm, vidutinis, kai neviršija 20 mm, ir aukštas, kai atstumas daugiau nei 20 mm. Gauti matavimų rezultatai pateikti 4 lentelėje.

4 lentelė. Ašmenų išlenkimo lankas

Ašmenų lankas

1 tipas (egz.)

2 tipas (egz.)

Žemas

12

19

Vidutinis

99

45

Aukštas

10

43

Nenustatytas

23

24

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, I tipo kirviams būdingesnis vidutinis lankas (82 % iš nustatytų), tuo tarpu žemas ir aukštas ašmenų lankai sudaro tik nedidelę dalį, bemaž po dešimtadalį. Žvelgdami į II tipo kirvių duomenis tokio aiškaus pasiskirstymo nerasime – labai sumažėja vidutiniu lanku išlenktų, šiek tiek padaugėja žemu ir itin išauga aukštu lanku išlenktų ašmenų. Pastarojoje grupėje bemaž pusę (24 egz.) sudaro kirviai, kurių minėtas atstumas sudaro 25–30 mm. Tarp jų paminėtini kirviai iš Karmėlavos (k. 113, VDKM 2233:96), Rumšiškių (atsitiktinis, LNM AR 390:857), Urniežių (atsitiktinis, VDKM 1888:4), kurių atstumas pats didžiausias ir siekia 30 mm. Įdomu pastebėti, jog vadinamasis žemas lankas būdingas siauriausius ašmenis turintiems kirviams. Apskritai trumpa šio požymio apžvalga iš esmės rodo tas pačias tendencijas kaip ir pagrindinių parametrų apžvalgos atveju [2, 3–17], kai išryškėjo nemenki vidiniai II tipo kirvių skirtumai.

Išvados

  1. Atlikta kirvių penčių analizė parodė, kad I tipo kirvių penčių pavidalas iš esmės toks pat kaip ir ankstesnio laikotarpio kirvių. Vienintelis ryškesnis skirtumas – kai kurių penčių kampuotumas, kurį reikėtų vertinti kaip pagražinimą, tam tikrą puošimo variaciją, išskirtinumo pabrėžimą. II tipo kirvių pentys panašios į šiuolaikinių kirvių pentis, tačiau nei vertikalioje, nei horizontalioje projekcijoje jos nėra vienodos. Penčių galų snapeliai (pailginimai) yra visiškai nebūdingi, tačiau būdingas visos užpakalinės penties dalies pailginimas, o daliai kirvių – penties galo pakėlimas į viršų. Didžioji dalis penčių yra kampuotos, tačiau kai kurios yra suapvalintos išlaikant būdingą kiaurymės pavidalą, kai kurios yra apvalios arba artimos apvalioms įskaitant ir kiaurymės pavidalą. Kiaurymės gali būti ovalios, nusmailinto ovalo, kiaušinio formos, skydo suapvalintais kampais formos.
  2. Atlikta kirvių liemens analizė parodė, kad pleišto požiūriu esminių skirtumų tarp tipų nėra – vyrauja vidutinis pleištas. I tipo priekinės kraštinės forma ir visas kirvio priekio pavidalas iš esmės toks pat kaip ir ankstesnio laikotarpio kirvių. Liemens užpakalinės dalies pavidalo požiūriu vyrauja kirviai „statmenai nukirstais ašmenimis“, o kirviai smailiu kampu užbaigta liemens užpakaline dalimi sudaro tik menką dalį. Itin būdingas šių kirvių bruožas yra vadinamasis „dantis“ užpakalinėje liemens dalyje. Tai estetinį įspūdį sustiprinantis, galbūt savininko socialinę padėtį išreiškiantis elementas, neturėjęs jokios funkcinės paskirties. Dalies II tipo kirvių priekinės kraštinės forma ir visas kirvio priekio pavidalas iš esmės yra panašus į visų geležinių kirvių, tačiau nėra toks išraiškingas, be to, dalies kirvių jis iš viso tiesus, dalies – lanko pavidalo. Užpakalinės dalies pavidalo požiūriu vyrauja kirviai smailiu kampu suformuota užpakaline liemens dalimi, o „statmenai nukirstais ašmenimis“ daug mažiau.
  3. Atlikta kirvių ašmenų analizė parodė, kad simetrijos požiūriu esminių skirtumų neišryškėjo – vyrauja simetriniai ašmenys, o asimetrinių yra mažai, o pati asimetrija neryški. Kai kuriems II tipo kirviams būdinga atvirkštinė ašmenų simetrija. Ašmenų išlenkimo lanko požiūriu tarp tipų išryškėjo tam tikri skirtumai – tarp I tipo kirvių vyrauja vidutinis išlenkimo lankas, tuo tarpu tarp II tipo pasiskirstymas nevienodas.
  4. Atlikta XIV–XVI a. kirvių pavidalo bruožų apžvalga išryškino esminius skirtumus tarp tuomet egzistavusių kirvių tipų:
    • I tipo kirviams būdingi bruožai, sietini su iš ankstesnių laikų einančia tradicija: apvalios pentys, priekinės kraštinės išlenkimas asimetriniu lanku, puošybiniai elementai (penčių viršaus galų pagražinimas, kampuotos pentys, „dantis“ liemens užpakalinėje dalyje). Tiek parametrų apžvalga, tiek ir išorės bruožų analizė parodė, jog šie kirviai yra daug vienodesni, todėl galima daryti prielaidą, jog savo gyvavimo pabaigoje jie buvo pasiekę tam tikrą tobulumo viršūnę, galbūt priėję savo galimybių ribas.
    • II tipo kirvių išorės bruožų kaip ir parametrų analizė išryškino jų įvairumą, sietiną su iš esmės nauja kirvių gamybos kryptimi, kuri iš pradžių nebuvo tobula ir liudija tuomet buvus nenusistovėjusius standartus. Ovalo skersinio pjūvio koto atsiradimas suponavo naujų reikalavimų kotui tvirtinti ir apskritai kirviui subalansuoti, naujoms funkcijoms pritaikyti. Naujų paieškų kelius akivaizdžiai rodo penties išorės ir jos kiaurymės, liemens pavidalo ir ašmenų išlenkimo įvairumas. Visa tai galima vertinti kaip šiuolaikinių kirvių gimimo procesą.

Šaltiniai ir literatūra

  1. BRŪZIS, Rūdolfs. Cirvji Latvijas 14.–17. gadsimta arheoloģiskajā materiālā: tipoloģiskā analīze. Vēsture: avoti un cilvēki. Humanitārās fakultātes XIX starptautisko zinātnisko lasījumu materiali. Vēsture: Daugavpils universitātes akadēmiskais apgāds „Saule“, 2010, t. 13, lpp. 41–49.
  2. MALONAITIS Arvydas. XIV–XVI a. kirviai: pagrindinių parametrų apžvalga. Istorija, 2013, t. 91 (3), p. 3–17.
  3. MALONAITIS, Arvydas. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008.
  4. SVETIKAS, Eugenijus. Žalgirio epochos lietuvių ir žemaičių karių kapai su ginklais. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2011.
  5. SVETIKAS, Eugenijus. Bazorų kapinynas: christianizacijos šaltiniai. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2012.
  6. ЛАСКАВЫЙ Г. В. К истории оружия Белорусского Подвинья в VI–XIII вв. Полоцкий летописец, Полоцк, 1992, №. 1 (2). с. 12–38.
  7. ПОПОВ Богдан. Топоры Древней Руси. <http://kuznya.kiev.ua/doc/rusaxe.htm>.

Summary

Arvydas Malonaitis. Axes of the 14th–16th Century: Certain Features of the Shape

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of History, Department of Baltic Prehistoric Studies, address: T. Ševčenkos 31, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Based on the data of 275 axes of the 14th–16th century discovered on the territory of Lithuania and currently stored in 16 museums, the analysis of certain features of the shape revealed that the butt shape of first-type axes is essentially identical to that of the axes of the earlier period. The only more prominent difference is the angularity of certain butts, which should be evaluated as an adornment, a certain variation of decoration and a highlight of exceptionality. The butts of second-type axes resemble the butts of contemporary axes; however, they are neither identical in horizontal nor vertical plane. The majority of butts are angular, though certain are roundshaped by maintaining the characteristic hole shape, while others are round-shaped or close to round-shaped, including the shape of the hole. Holes can be oval, sharp-oval, egg-shaped or have a shape of a shield with rounded edges.

The analysis of axe-cheek revealed that the two types do not show essential differences in terms of the wedge – they are dominated by an average wedge. In respect of the shape of the rear part of the first-type axe-cheek, axes “with a perpendicularly-cut blade” are dominant, while axes with a rear part of the cheek ending with a sharp angle make up a small part only. The so called “tooth” at the rear part of the cheek is an especially characteristic feature of these axes. Second-type axes are dominated by the rear part of the cheek formed in the shape of a sharp angle, whereas axes “with a perpendicularly-cut blade” are far less common.

The axe-blade analysis revealed that no essential features could be identified in respect of symmetry – symmetrical blades are dominant, while asymmetrical ones are weakly expressed.

Like the review of parameters, the analysis of external features revealed that first-type axes are far more uniform, leading to the assumption that they had achieved a certain height of perfection or possibly reached the limits of their possibilities at the end of their existence, whereas secondtype axes show more varied external features, which are attributable to a virtually new trend in axe production, which was not perfect in the beginning and testifies to the existence of unsettled standards at that time.

Keywords: axes of the 14th–16th century, butt, cheek/wedge, blade, haft-hole.

--

Įteikta / Received 2014-09-10
Priimta / Accepted 2014-11-26