„Istorija“. Mokslo darbai. 95 tomas
Domininkas Burba. Plėšimo samprata XVIII amžiaus Vilniaus pavieto bajorų bylose: terminologijos, ryšių su kitais nusikaltimais ir erdvės klausimai
Spausdinti

2014, t. 95, Nr. 3, p. 24–39 / Vol. 95, No. 3, pp. 24–39, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2014.02

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Lietuvos istorijos katedra, adresas: T. Ševčenkos 31, Vilnius, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Darbe nagrinėjama plėšimo problematika XVIII amžiaus Vilniaus pavieto bajorų bylose. Tiriami terminologijos, ryšių su kitais nusikaltimais ir erdvės klausimai. Plėšimo nusikaltimas tiek teisės moksle, tiek teisės istorijos veikaluose dažnai kvalifikuojamas ir traktuojamas itin įvairiai, skiriasi Vakarų ir Rytų bei Vidurio Europos autorių interpretacijos. Pagrindiniais straipsnio šaltiniais tapo Lietuvos Statutas ir jo komentatorių darbai bei Vilniaus pavieto pilies teismo knygos. Straipsnis interdisciplininis, nagrinėjantis tiek teisinius, tiek istorinius plėšimo aspektus.

Esminiai žodžiai: plėšimas, nusikaltimai, bajorai, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lietuvos Statutas, pilies teismas.

Abstract. The paper addresses robbery related issues in the cases of the nobility of Vilnius district in the 18th century. It deals with the issues of terminology, connections with other crimes and space. The crime of robbery is often qualified and treated differently both by the science of law and the works of the history of law; the interpretations of West, East and Central European authors differ as well. The Statute of Lithuania and the works of its commentators as well as the castle court books of Vilnius district have become the main sources for the article. It is a cross-disciplinary article which analyses legal as well as historical aspects of robbery.

Keywords: Robbery, crimes, nobility, Grand Duchy of Lithuania, Statute of Lithuania, castle court.

Įvadas

Gilinantis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos tarpusavio santykių problematiką, sunku nesutikti su Abiejų Tautų Respublikos papročių tyrėjo Jano Stanisławo Bystrońio pastebėjimu, kad kilmingiems šios šalies gyventojams pavojus grėsdavo ne vien dėl plėšikų, gyvenančių iš savo „amato“, bet ir iš „brolių bajorų luomo“ [29, 318]. Šią frazę galima išskleisti ir paaiškinti plačiau. Privalu sutikti su mokslininku, kad profesionalaus plėšimo atvejų išties būta, tačiau smurtiniai konfliktai (beje, neretai, ir su plėšimo elementais) tarp pačių bajorų buvo įprasti. Tiriant bei vertinant šiuos nusikaltimus, paminėtus bajorų bylose, kyla ne vienas konkretus klausimas, kuriems nagrinėti ir skirtas šis straipsnis, siekiant išsiaiškinti plėšimo sąvoką ir jos sampratą LDK.

Dabartinėje teisės terminologijoje plėšimu laikoma nusikalstama veika, kurios metu iš asmens fiziniu smurtu ar grasinimu atimamas turtas, įsilaužus į svetimą patalpą, grasinant ar panaudojus ginklus [44, 347]. Plėšimo kaip konkretaus baudžiamojo nusikaltimo reiškinys egzistavo ir ankstesnėse epochose, apie jį rašė tiek to meto teisininkai, tiek teisės istorijos specialistai.

LDK tiriančioje istoriografijoje nėra išsamių tyrimų apie plėšimą minėtuoju laikotarpiu. Tiesa, galima paminėti XIX a. pabaigoje Kijevo mokslininko Joanikijaus Malinovskio (Иоанникий Алексеевич Малиновский) parašytą darbą apie nusikaltimus pagal Lietuvos Statutą, tačiau šis autorius į plėšimo nusikaltimą žvelgė daugiau kaip teisininkas, o ne kaip istorikas [54]. J. Malinovskio schema, tiesa, ne visuomet tai nurodydamas, rėmėsi ir lietuvių autorius Stasys Vansevičius [52]. XIX a. plėšimo Lietuvoje istorija tirta tik Rimos Praspaliauskienės ir Tomo Balkelio darbuose [28; 47, 89–136].

Europos istoriografijoje gausu darbų, skirtų atskirų profesionalių nusikaltėlių grupių tyrimui. Šios problemos itin aktualios Vokietijos, Austrijos, Lenkijos istoriografijoje, todėl kai kuriuos darbus galima paminėti. Plėšimo studijų spektras pats įvairiausias – nuo XX a. 6 dešimtmečio Rytų Vokietijos istoriko Günterio Krafto studijos apie Frydricho Šilerio dramos „Plėšikai“ istorinio konteksto tyrimo [40] iki gaujų studijų [32; 36; 41; 45; 46; 48; 57], netgi plėšikų biografijų [30; 43]. Kita vertus, minėtos temos studijų kitų Europos šalių istoriografijoje nemažai, tačiau kyla klausimas, kiek šie tyrimai gali būti panaudojami tiriant plėšimo reiškinį tarp LDK bajorų. Pateiktoje literatūroje rašoma visų pirma apie profesionalius, dažniausiai iš savo „amato“ gyvenusius asmenis, o LDK bajorų plėšimo bylose dažniausiai minimas įvykinis, gal net atsitiktinis, dėl keršto, pykčio įvykdytas svetimų daiktų pasisavinimas – sėslūs bajorai iš tokio tipo pajamų negyveno, bent jau tokių atvejų nėra rasta.

Kadangi lietuvių istoriografija apie plėšimus kukli, o kitų šalių plėšimo istoriją tiriantys darbai tinka daugiau tik atsargiam palyginimui, šio straipsnio pagrindu tapo to meto baudžiamosios teisės šaltiniai. Visų pirma – tai Trečiasis Lietuvos Statutas [20; 26]. Ankstyvesnių dviejų LDK teisės kodeksų nuostatos nenagrinėjamos, kadangi tema skirta atskleisti šalies vėlyvojo periodo (1717–1795 m.) teisines kolizijas. XVIII a. meto teisininko Teodoro Ostrovskio darbas apie Respublikos santvarką tapo svarbiu šaltiniu, parodančiu to meto baudžiamosios teisės teorines nuostatas [17]. Duomenys iš teismų praktikos tapo straipsnio pagrindu. Vilniaus pavieto pilies teismų medžiaga – gausiausias darbui panaudotas šaltinių kompleksas. Tiriami skundai, teismų pareigūnų vaznių reliaciniai kvitai, suimtųjų bei liudytojų apklausos, teismų sprendimai. Aišku, gali kilti klausimas, ar kituose LDK regionuose įstatymų taikymas buvo kitoks. Tačiau išnagrinėjus nemažą medžiagos kiekį tapo aišku, kad nusikaltimų traktavimas net minėtame Vilniaus paviete įvairavo, ištirti, kaip jis skyrėsi įvairiuose LDK pavietuose, yra ateities studijų uždavinys. Straipsnio chronologinės ribos prasideda nuo 1717 m. Nebyliojo Seimo ir Šiaurės karo pabaigos ir baigiasi 1795 m. – valstybės žlugimo metais. Toks pasirinkimas nulemtas kelių faktorių. Ankstyvesnių laikų nuostatas tyrinėti sudėtinga – visgi neliko tokių plačių ir išsamių šaltinių kaip šiame amžiuje. Kita vertus, nors po 1795 m., LDK patekus į Rusijos imperijos sudėtį, pilies teismai ilgą laiką tebeveikė, tačiau smurtines bylas sprendžiant Lietuvos Statutu jau nebesivadovauta.

Keliamas tikslas – išskirti ir įvertinti pagrindines problemas, kylančias tiriant plėšimą istoriniame kontekste ir konkrečiai XVIII amžiaus Vilniaus pavieto bajorų bylose. Straipsnio uždaviniai: pateikti plėšimo išskyrimo iš kitų nusikaltimų rūšių problematiką ir argumentaciją Europos kriminalinę istoriją nagrinėjančioje mokslinėje literatūroje; išsiaiškinti plėšimo terminologiją istoriniame kontekste; parodyti, kokios buvo to meto įstatymų (Trečiojo Lietuvos Statuto) nuostatos ir kaip jos koreliavo su bylų praktika; aiškintis šio nusikaltimo erdvės problematiką.

Šis straipsnis neanalizuoja daugumos plėšimo nusikaltimą apibūdinančių tendencijų (pvz., statistikos, dalyvių socialinės padėties, grobio rūšių, bausmių už šį nusikaltimą) XVIII a. Vilniaus pavieto bajorų bylose. Tai – įžanga į būsimą tyrimą.

Plėšimo nusikaltimo priskyrimo problematika Europos istoriografijoje

Svarbu išsiaiškinti, prie kurių nusikaltimų rūšių jis priskiriamas Europos nusikalstamumo istorijos darbuose [33; 58]. Kodėl tai aktualu nagrinėjant Vilniaus pavieto bajorų plėšimų atvejus? Be abejo, surasti tiesioginių ryšių yra sudėtinga, tačiau galima teigti, kad platesnio užsienio autorių įdirbio pateikimas išplės supratimą apie plėšimo problematiką istoriniame kontekste, atskleis metodologines gaires. Šioje dalyje bus pateikta pavyzdžių, kaip Europos autoriai priskirdavo plėšimo nusikaltimus rašydami apie tam tikrų regionų įvairių socialinių sluoksnių nusikalstamumo tendencijas.

Apie plėšimo nusikaltimą rašoma daugumoje studijų, skirtų nusikalstamumo istoriografijai. Britų istorikas Jimas Anthonys Sharpe, parašęs darbą apie nusikaltimus Esekso grafystėje XVII a., išskyrė nusikaltimus, už kuriuos bausta mirties bausme. Tai buvo žmogžudystė, vaikžudystė, vagystė, vagystė su įsilaužimu į namus, plėšimas vieškelyje (highway robbery), kišenvagystė, tiesiog plėšimas (robbery), seksualinė prievarta, raganavimas, pinigų padirbinėjimas, čigonų įvykdytos klastotės, dezertyravimas iš kariuomenės [50, 143]. Anglijos visuomenės nusikalstamumą XVIII–XIX a. tyręs Clive‘as Emsley nusikaltimus, už kuriuos buvo nuteista mirties bausme Londono, Vidurinio Esekso ir Norfolko grafysčių teismuose, suskirstė pagal schemą, į kurią įėjo vagystė su įsilaužimu, pinigų klastojimas, plėšimas vieškelyje (už kurį dažniausiai būdavo daugiausia mirties bausmių), nužudymas, arklių vagystė, namų užpuolimas ir avių vagystė [34, 276–278].

Flamandų istoriko Fernando Vanhemelrycko studijoje apie nusikaltimus Briuselio apskrityje Senojo Režimo metu plėšimas (Roofvervallen) bei plėšimas gatvėje (Stratroof ) priskirti prie turtinių nusikaltimų kartu su vagyste, kišenvagyste, prekiavimu vogtais daiktais, padegimu, įsilaužimu [51].

1649–1785 m. kriminalinę situaciją Maskvoje tyręs Vokietijos istorikas Christophas Schmidtas, vadovaudamasis to meto Rusijos įstatymais ir Maskvos magistrato nuostatomis, sudarė schemą, pagal kurią skirstė nusikaltimus. Į ją įtraukė pabėgimą nuo (miesto) teismo, vagystę, bažnyčios (cerkvės) turto vagystę, plėšimą gatvėje (Straβenraub) bei nužudymą [49].

Ryszardo Łaszewskio studijoje apie XVII–XVIII a. Lenkijos dvarų teismus plėšimas priskirtas prie nusikaltimų prieš nuosavybę kaip ir vagystės, padegimai, apgavystės, nuostolių padarymas (pvz., galvijų ganymas svetimose lankose) [42].

Marcinas Kamleras, rašęs apie didelių Lenkijos miestų (Krokuvos, Liublino ir Poznanės) bylose aptiktus nusikaltimus XVI–XVII a. skirstė į vagystes, plėšimą, tarpininkavimą (vogtų ar atimtų daiktų supirkimą, priėmimą), apgavystes, sukčiavimus bei falsifikavimą, paleistuvystę, sąvadavimą ir bendradarbiavimą su nusikaltėliais [37]. Tiesa, jis nenurodė, kokiais kriterijais rėmėsi kurdamas tokią schemą. Dėl nusikaltimų suskirstymo neišsamumo ir nepagrindimo Andrzejus Karpińskis recenzijoje kritikavo šį autorių [39] ir greičiausiai reikėtų sutikti su recenzentu. Vėlesnėse M. Kamlero studijose apie šią nusikaltimo rūšį minėta taip pat. Savo darbe apie nusikaltimus Lenkijos miestuose, autorius priskyrė plėšimą prie profesionalaus nusikalstamumo (orig. przestępczość profesionalna) rūšių kartu su vagystėmis ir paleistuvyste (prostitucija). Autorius plėšimo nusikaltimą pristatė plačiau. Jis nagrinėjo plėšimą vieškeliuose, keliuose, takeliuose, savivales gaujas, plėšimą miškuose bei šiluose, namų ir dvarų užpuolimus, šnipinėjimą (žvalgybą) prieš plėšimą, nužudymą ir kūnų slėpimą, plėšimą mieste, Sanoko ir Beskindų vietovių plėšimo specifiką, grobio rūšis. Prie įvykinio nusikalstamumo (przestępczość okazionalna) autorius priskyrė šiuos turtinius nusikaltimus: sinodų plėšimus (evangelikų bažnyčių bei namų užpuolimus dėl religinių motyvų), taip pat vagystes epidemijų ar gaisrų metu, namų užpuolimus, matų falsifikavimą [sic!]. Autorius monografijoje minėjo ir bausmes už plėšimą. Visgi dėl kai kurių kriterijų (pvz., matų priskyrimo prie įvykinių nusikaltimų) šio mokslininko schema kelia rimtų abejonių.

Bene svarbiausias šio straipsnio tyrimui – M. Kamlero darbas apie bajorų nusikaltimus Seradzo vaivadijoje XVII a. Jis apžvelgė plėšimus viename skyriuje kartu su vagystėmis, nors jame pateikė pavyzdžių tik iš plėšimų atvejų [35, 122–128]. Taigi, nors joks kitas Lenkijos istorikas apie bajorų nusikalstamumą nerašė taip plačiai, dėl kriterijų neaiškumo M. Kamlero darbais remtis sudėtinga.

Nors dėl daugelio kriterijų skirtingumo sunku daryti konkrečius apibendrinimus, tačiau kai kurias tendencijas galima įžvelgti. Kai kada Europos istoriografijoje plėšimas išskiriamas kaip atskira nusikaltimų rūšis, kai kada priskiriamas prie turtinių nusikaltimų [59]. Pastebėta, kad vakarietiškoje istoriografijoje kartais minimas plėšimo gatvėje (t. y. miesto erdvės nusikaltimo) terminas Lenkijos istoriografijoje nėra paplitęs.

Iš amžininkų, rašiusių nusikaltimų tema, savo nusikaltimų skirstymo schemą pateikė to meto teisininkas, Apšvietos epochos veikėjas Teodoras Ostrovskis. Remdamasis to meto teisės nuostatomis jis nusikaltimus skirstė į privačius ir viešuosius. Kiti nusikaltimai įvardinti kaip privatūs: 1) žmogžudystė (dvikova, grasinimas, savižudybė, vaisiaus praradimas), 2) plėšimas, valdų antpuolis, namų užpuolimas, 3) vagystė, 4) namų padegimas, 5) valkatavimas ir elgetavimas, 6) atsitiktiniai nusikaltimai [17, 285–358].

Visgi tiriant LDK situaciją, logiškiausia būtų remtis XIX a. pabaigos Kijevo istoriko Joanikijaus Malinovskio sudaryta schema ir minėtąjį nusikaltimą priskirti prie nusikaltimų prieš asmenį ir jo turtą kaip ir antpuolius bei miesto namų užpuolimus. Nusikaltimai prieš asmenį, kurių metu nėra atimama nuosavybė, būtų nužudymas, kūno sužalojimas, dvikova, nelegalus įkalinimas, išprievartavimas [54]. Nors jau minėta, kad šis mokslininkas nusikaltimus tyrė daugiau kaip teisininkas, empirine medžiaga beveik nesinaudojo, tačiau jo sukurta schema yra argumentuota ir vėlesni tyrėjai šių teiginių nepaneigė.

Plėšimo terminologija istoriniame kontekste

Plėšimo terminologija gana įvairi. Pirmasis šį terminą į lietuvių kalbą išvertė greičiausiai Konstantinas Sirvydas. Jo žodyne lenkiškų žodžių junginys rozbÿam na drodze reiškė ażumuſzu pa kielus, rozboy / rozbyianie verstas kaip ażumušimas pas kielus, rozboynik / zboyca – ażumušieias [19, 383]. Visgi lietuviškas plėšimo termino vertimas šiame darbe nėra toks svarbus.

Šiandieninėje lenkų kalboje dažniausiai vartojamas zbój, zbójnik terminas, tačiau neatmestinas ir rozbój, rozbójnik [15, 78–79; 16, 971–972; 21, 979; 22, 935; 23, 119; 24, 611; 25, 645, 967], dažnesnis senesnėje literatūroje ir dokumentuose. Vilniaus pavieto bylose terminas zbój, zbójniczy, zbójnik, zbójca daug retesnis nei rozbój, rozbójniczy, rozbójnik. Galima pateikti vieną kitą tokio vartojimo pavyzdį. 1732 m. Vilniaus pilies vėliavininkas Kazimieras Dombrovskis (Kazimierz Dąmbrowski) atnešė į Vilniaus pilies teismą laišką, kurį Smolensko žemės teisėjui Stanislovui Ninevskiui (Stanisław Niniewski) buvo parašę Vilniaus pilies įgulos kalėjime įkalinto bajoro Jurgio Strejockio (Jerzy Strejocki) draugai. Laiške prašyta paleisti J. Strejockį, kuris, neįrodžius kaltės, be teismo sprendimo kalintas „tarsi plėšikas ar koks kriminalinis nusikaltėlis“. Dokumente vartotas būtent zbójca terminas [6].

Visgi bylose absoliučiai vyrauja rozbój, rozbójniczy terminai. Pvz., anot 1717 m. Vil niaus kanauninko ir Smolensko klebono Pranciškaus Gečevičiaus (Franciszek Giecziewicz) skundo, Viesų (dabartiniame Širvintų rajone) valdytojas Juozapas Korzenevskis (Józef Korzeniewski) sumušė kanauninko valstietį dailidę Iljuchą Michnioneką, vykusį su laiškais Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo patronams (advokatams) į Vilnių ir „plėšikišku būdu (orig. rozboyniczym sposobem) atėmė pinigus“[3].

Tačiau ne visi svetimo turto atėmimo prievarta aktai to meto teisinėje praktikoje buvo įvardijami kaip plėšimai. Yra didelė problema, kaip versti Lietuvos Statuto terminus разбой, rozboy bei грабёж, grabież. Pirmasis terminas yra gana aiškus ir tiek iš rusėnų, tiek, beje, ir iš šiandieninės rusų kalbos, verčiamas kaip plėšimas. Tačiau antrasis terminas – žymiai sudėtingesnis. Pirmojo Lietuvos Statuto lietuviškoje publikacijoje jis verstas kaip grobimas, apgrobimas [18, 242–248, 356–362]. Plėšimo ir grobimo terminų skirtumai išties ne visuomet aiškūs. Anot J. Malinovskio, į grobimo terminą įeitų ir „teisingumo atkūrimas“ – t. y. kažkokio daikto pasisavinimas dėl skolų ar kitos skriaudos, palaido gyvulio pasiėmimas, lygiai taip pat ir neteisėtas turto pasisavinimas konfliktų (pvz., antpuolio, namo užpuolimo) metu neturint teismo sankcijos [54, 137–142]. Dviejų terminų egzistavimo problemą pripažino ir Pirmojo Lietuvos Statuto publikacijos lietuvių kalba rengėjai. Komentuodami grobimą minintį 12 skyriaus 3 straipsnį, jie teigė, kad neaišku, ar jame kalbama apie patirtų nuostolių kompensavimą smurtu, ar apie paprastą plėšikavimą [18, 358]. Beje, šis straipsnis išliko ir trečiojoje Lietuvos Statuto redakcijoje (atitinkamai 13 skyriaus 3 straipsnis), tiesa, buvo išplėstas.

Kuo skiriasi du minėti terminai konkrečiai, nenurodoma ir Trečiojo Lietuvos Statuto publikacijos, išleistos Baltarusijoje, komentatorių paaiškinamuosiuose straipsniuose [53; 55]. XIX a. Rusijos teisininkas Dmitrijus Talbergas (Дмитрий Германович Тальберг) rašė apie šių nusikaltimų skirtumus. Jis, remdamasis Lietuvos Statutu, teigė, kad siekiant plėšimo nusikaltimą atskirti nuo grobimo, būtinas ne tik apiplėšimo faktas, bet ir atsa kovo suplanuotas prievartos tikslas – atimti svetimą turtą [56, 55]. Šio autoriaus cituotas Trečiojo Lietuvos Statuto 11 skyriaus 30 straipsnis teigė, jog bajorui sumušus kelyje kitą bajorą ir atėmus grobį ir teismui nustačius, kad tai buvo ne plėšimas, o tiesiog muštynės, jis turi būti baudžiamas ne kaip už plėšimą [26, 294]. Tikėtina, kad plėšimo terminu yra įvardijamas iš anksto suplanuotas, didesnio masto, žiauresnis tokio pobūdžio nusikal timas, grobimu – smulkesnis [27, 82–84; 60], bet aiškių kriterijų, kurie atskirtų plėšimą ir grobimą, nėra. Todėl vis dėlto sudėtinga kalbėti apie du skirtingus nusikaltimus.

Kiltų klausimas, ar tyrimo metu moksliškai korektiška sujungti šiuos nusikaltimus į vieną? Matyt, kito kelio nėra, nes, kaip jau konstatuota, lieka neaiškūs konkretūs jų turinio skirtumai. Juolab, kad minėtas Trečiojo Lietuvos Statuto 13 skyriaus 3 straipsnis teigė, kad kažkokių daiktų atėmimas iš pono paliepimu vykstančio asmens įvykus ar neįvykus smurtui taip pat kvalifikuojamas kaip grobimas [20, 392–393; 26, 326]. Taigi nagrinėjant tokius nusikaltimo faktus sunku atskirti, kurį nusikaltimą galima laikyti grobimu, kurį – plėšimu, tad tirti juos skyriumi vargu ar racionalu.

Todėl galima teigti, kad J. Malinovskis, priskirdamas grobimą prie nusikaltimų prieš turtą, o ne prieš turtą ir asmens sveikatą bei gyvybę, prie kurių priskyrė plėšimą, gal ir nesuklydo, bet galima ir kitokia prieiga. Lietuvos Statute minėtos situacijos, o ir teismų praktikoje gausu bylų, kai būdavo atimamas smulkesnis turtas, o tokių aktų metu smurtas įvykdavo.

Plėšimas Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatose ir teismų praktikoje. Ryšiai su kitais nusikaltimais

Svarbu išsiaiškinti plėšimo nusikaltimo nuostatas Trečiajame Lietuvos Statute. Šiame teisės kodekse pagal savo sunkumą ir pobūdį nusikaltimai skirstyti į „kruvinuosius“, už kuriuos grėsė mirties bausmė, ir „nekruvinuosius“, už kuriuos būdavo numatytas laisvės atėmimas ar piniginės baudos [52, 86; 54, 52]. Prie pirmųjų (be politinių nusikaltimų prieš karalių ir valstybę) buvo priskiriami išprievartavimai, bažnyčių plėšimai, antpuoliai, padegimai, bajoro žmogžudystė ar grasinimas jam, burtai, plėšimai, matų bei pinigų falsifikavimai ir nuodijimai. Prie smulkesnių nusikaltimų buvo priskiriami vaidai (звада) ir jau minėti grobimai [56, 53].

Pagal XVIII a. LDK veikusį teisinį kodeksą plėšimas buvo laikomas vienu iš svarbiausių nusikaltimų. Už jį būdavo baudžiama mirties bausme. Jei nusikaltėlis (netgi bajoras) buvo sugautas nusikaltimo vietoje, jis turėjo būti pristatomas į pilies teismą, o nukentėjęs privalėjo iškart įrodyti savo materialinius nuostolius (шкода). Pagal 11 skyriaus 30 straipsnį plėšimas kelyje buvo atskirtas nuo susimušimo po ginčo, tam įrodyti reikėdavo priesaikos. 11 skyriaus 31 straipsnis skelbė, kad apkaltinus bajorą sumušus ir apiplėšus pirklį ar kokį kitą „paprasto luomo žmogų“, jei nusikaltėlis būtų pagautas nusikaltimo vietoje ir tą patvirtintų 2 bajorai arba 4 neprivilegijuotieji asmenys, jam turi būti skirta mirties bausmė, o nukentėjusysis gauti kompensaciją [52, 343–345; 54, 294–295].

1768 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo konstitucija pakartojo nuostatas, kad žmogžudžiai, plėšikai, vagys, bajorų namų užpuolikai, kelių smurtautojai sugauti in flagranti turi būti suimami, įkalinami ir teisiami [11, 278; 17, 133]. Visgi nėra išlikę daug teismų sprendimų, o apžiūros aktuose (obdukcijose), skunduose, kontumaciniuose (už akių priimtuose) dekretuose retai kada minimi konkretūs Lietuvos Statuto straipsniai, dėl kurių kaltinami atsakovai.

Tiesa, yra bylų ir teismų sprendimų, kuriuose dėl plėšimo kaip nusikaltimo rūšies priskyrimo nekyla jokių klausimų. Pvz., 1738 m. už smurtinį arklio bei kitų prekių pagrobimą ir atėmimą iš Rusijos miesto Toropeco (šiandieninėje Tverės srityje) pirklio Grigaliaus Hunderio (Hrehory Hunder) Ukmergės paviete tėvas Jonas ir sūnus Juoza pas Dausynai (Jan i Józef Dowsinowie) pagal anksčiau minėtą 11 skyriaus 31 straipsnį nuteisti mirties bausme [7].

Tačiau galima pateikti nuosprendžių, kurie kelia klausimų, pavyzdžių. Pvz., 1767 m. bajoras Andrius Novodvorskis (Andrzej Nowodworski) ir neaiškaus luomo Pranciškus Kunickis (Franciszek Kunicki) buvo nubausti mirties bausme nukirsdininant dėl smurto ir plėšimo kelyje. Medininkų miške jie nužudė žydus Berką Šmuilovičių (Berko Szmujłowicz), Morduchą Hercikovičių (Morduch Hercykowicz) bei Abraomą Jankelevičių (Abraham Jankeliewicz), atėmė jų pinigus. Tiesa, minėtame sprendime konkretus Lietuvos Statuto straipsnis nepaminėtas ir nėra aišku, dėl ko buvo paskirta mirties bausmė – dėl nužudymo ar ir dėl plėšimo, nors turto atėmimas prievarta šioje byloje buvo akivaizdus [11].

1769 m. byloje buvo priimtas sprendimas, remiantis ne plėšimą mininčiu Lietuvos Statuto straipsniu. Savo poną Stanislovą Paškevičių nužudžiusiam ir arklį bei vežimą, pinigus ir prekes pasisavinusiam bajorui Motiejui Bočkovskiui (Maciej Boczkowski) buvo paskirta mirties bausmė nukirsdinant. Jis buvo nuteistas, o vėliau nubaustas pagal Lietuvos Statuto 11 skyriaus 16 ir 17 straipsnius, kuriuose akcentuotas nebajoriško ginklo (minėtuoju atveju – kirvio penties) panaudojimas ir nužudymas iš pasalų tamsiu paros metu. Nors žmogžudys pasisavino nužudytojo nuosavybę, kaip plėšimas šis nusikaltimas kvalifikuotas nebuvo [13; 31, 38–39]. Taigi, akivaizdu, kad plėšimo nusikaltimas atėmus gyvybę to meto baudžiamojoje teisėje galėjo būti traktuojamas tiesiog tik kaip nužudymas, neakcentuojant svetimo turto pasisavinimo. Tai suprantama, juk nužudymo nusikaltimo sunkumas buvo akivaizdus.

Žinomos plėšimo sąsajos su vagyste. Pvz., 1740 m. į Vilniaus kanauninko Kristupo Belazaro (Krzystof Białozar) namus nakčia Vilniuje įsiveržė bajoras Benediktas Radzevičius / Radzejevskis (Benedykt Radziewicz / Radziejewski) su pagalbininku Pranciškumi Horovskiu (Franciszek Horowski). Jie smurtavo prieš dvasininką – smaugė jį ir atėmė 502 talerių ir 22 auksinų. Teismas B. Radzevičių / Radzejevskį nuteisė pakarti pagal Lietuvos Statuto 14 skyriaus 14 straipsnį [8; 9]. Tai buvo aukščiausia Lietuvos Statute skiriama bausmė už vagystę [26, 339], nors byloje buvo aiškiai paminėta prievarta atimant nuosavybę įsilaužus į svetimą būstą.

Tiriant plėšimo nusikaltimą kyla ir daugiau klausimų, visų pirma dėl užpuoliko tikslų ir smurtinių veiksmų atlikimo praktikos. Neatmestina galimybė, kad asmuo galbūt tik siekė smurtu atkeršyti ar pamokyti priešininką, o muštynių metu buvo atimamas koks nors daiktas tiesiog kaip trofėjus, neturint tokio išankstinio tikslo. Lygiai taip pat galėjo būti, kad iš pradžių siekta tiesiog pavogti turtą, bet kitaip susiklosčius aplinkybėms įvykdavo smurtinis konfliktas.

Kaip jau minėta, to meto teisėje egzistavo grobinio, atgrobimo sąvoka. Nelaikyta nusikaltimu, jei bajoras dėl kokios nors pretenzijos konkurentui iš jo atimdavo ir oficialiai pristatydavo teismui daiktą ar gyvulį (dažniausiai arklį). Tokių liudijimų apie „legaliai“pagrobtus ir į teismą pristatytus arklius gana gausu XVIII a. pradžios Vilniaus pilies teismo medžiagoje, vėliau jie tapo retesni. Tačiau skundų dėl plėšimų, po kurių kita pusė teigdavo pasisavinusi nuosavybę legaliai, neaptikta, nors apie tokių situacijų egzistavimą galima spėti iš apiplėštųjų skundų. Pvz., 1787 m. Upytės pavieto rotmistras Jokūbas Šimanovskis (Jakub Szymanowski) skundė Jankūnų (šiandien – Šalčininkų rajone) seniūną Ignotą Bobaną (Ignacy Boban) dėl to, kad pasikvietęs į savo namus Jankūnuose, įkalino J. Šimanovskį ir jį lydėjusį valstietį, atėmė arklius, jų gūnias, roges. Atsakovas teigė, kad I. Bobanas apkaltino jį medienos iš jo girios ir arklių vagystėmis, nors tai įvykdė, anot J. Šimanovskio, ne jis, o Sešpinskis (Sierzpiński) [14].

Tiriant plėšimus pasitaiko ir kitokių neaiškių situacijų. Kartais plėšimo metu pagrobti daiktai būdavo grąžinami. Pvz., 1745 m. LDK iždo kasininkas Mykolas Skarbekas-Važinskis (Michał Skarbek-Ważyński) skundė Oną ir jos sūnų Juozapą Piglovskius (Józef Pigłowscy), su kuriais vyko konfliktai dėl Merkinės ir Tabariškių valdų. Esą jie su savo valstiečiais kelyje užpuolė Važinskių valstiečius Martyną Abromavičių ir Mackeiką (?), sumušė ir atėmė dvi kumeles, vėliau grąžino, bet labai išvargintas [10]. Taigi, materialiniai nuostoliai šioje situacijoje akivaizdūs, todėl tokius nusikaltimus yra pagrindo priskirti prie plėšimų ir įtraukti į bendrąją statistiką. Sudėtinga situacija pasitaikė 1724 m. Bebrusų girioje, kai įvyko konfliktas tarp Vilniaus akademijos jėzuitų pavaldinio Jono Čiuželio ir Jokūbo Tuševickio (Jakub Tuszewicki) valstiečių. Jie smurtavo prieš jėzuitų valstietį, siekė atimti jo arklį, tiesa, nepavyko [4]. Kyla klausimas, ar galima šį įvykį priskirti prie plėšimų, jei šioje situacijoje buvo tik plėšimo siekis, bandymas? Vis dėlto užfiksuotos smurtinės veikos tikslas buvo atimti nuosavybę, tad, nors jis nebuvo pasiektas, nusikaltimą galima priskirti prie plėšimų. Tokių ribinių, dviprasmiškų situacijų bylose pasitaiko, bet jos nėra gausios ir bendrai statistikai didesnės įtakos daryti negali.

Ne kiekvienas nusikaltimas, kurio metu laikinai būdavo atimamas turtas, laikomas plėšimu. Pvz., po smurto (dažniausiai kelyje) neretai sekdavo nelegalaus įkalinimo nusikaltimas. Žmonės būdavo ne tik suimami, bet ir paimamas jų turtas – dažniausiai arkliai bei vežimai. Tačiau, jei po įkalinimo turtas būdavo nedelsiant grąžinamas žmogui, išėjusiam į laisvę, toks veiksmas nelaikomas plėšimu. Mąstant logiškai, pvz., užpuolus asmenį ir įkalinus vidury miško ar Vilniaus gatvėse ir palikus vežimą su arkliu bei prekėmis ar kitu turtu be priežiūros, galimybių, kad jie pradingtų, būtų daugiau, nei kad jį nugabentų į savo namus.

Nusikaltimo erdvė – viešojo kelio problematika

Vienas neaiškiausių klausimų, kuris iškyla tiriant bylas apie svetimo turto pasisavinimą, yra Lietuvos Statuto nuostata, kad plėšimu laikomas tik prievartinis turto atėmimas kelyje. D. Talbergas savo studijoje teigė, kad plėšimas galėjo vykti ir ne tik kelyje [56, 55– 56], tuo metu J. Malinovskis nesutiko su šia nuomone, nurodydamas, kad visose Lietuvos Statuto redakcijose plėšimas (разбой) yra suprantamas tik kaip kelio nusikaltimas [54, 134– 136].

Apie plėšimo išskyrimą iš kitų smurtinių nusikaltimų rašęs Teodoras Ostrovskis teigė, kad plėšikas (orig. rozboynik) kėsinasi į svetimą nuosavybę ir siekia ją prievarta atimti „dažniausiai miškuose ar viešuosiuose keliuose“, antpuolininkas (orig. najezdnik) – užpuldamas svetimas valdas ar namus, tuo metu smurtininkas (pažodžiui užpuolikas) (orig. napastnik) siekia kito gy vybės arba sveikatos atėmimo dėl keršto ginčų, muštynių metu [17, 329–330]. Taigi, anot šio autoriaus, plėšimas – nebūtinai tik kelio nusikaltimas.

Atlikus pilies teismo aktų knygų bylų statistinę analizę, aiškėja, kad plėšimo bei grobimo atvejų daugiausia įvykdavo kelyje, bet teismo medžiaga pateikia pavyzdžių, kada turtas buvo atimtas kitose erdvėse – laukuose, turguje, karčemoje, miesto name, miške ir pan. Tad norint giliau ištirti nuosavybės atėmimo problematiką XVIII a. aklai vadovautis nuostata dėl plėšimo kaip kelio nusikaltimo negalima. Todėl darbe plėšimu laikoma veika, kurios metu būdavo atimama nuosavybė smurtu ar grasinimais. Ji vykdavo tiek kaimo, tiek miestelio, tiek ir Vilniaus – LDK sostinės – erdvėje. Plėšimu laikomas ir turto pasisavinimas asmenį įkalinus.

Nusikaltimo erdvės atskyrimas yra sudėtingas. Pvz., pats viešojo kelio terminas yra gana komplikuotas. Lietuvos Statutas jį minėjo, bet 10 skyriaus 32 straipsnis rašė tik apie kelio plotį, nurodė važiavimo pirmenybę. Bet jame nebuvo aiškiai nurodyta, ar vieškelis galėjo egzistuoti mieste [26, 269]. Ne viena byla mini plėšimą viešajame kelyje Vilniaus gatvėse arba vykstant į sostinę iš priemiesčių ar vykstant iš Vilniaus į priemiesčius. Pvz., 1717 m. einantį vėlai vakare bajorą Eliją Jasevičių (Eliasz Jasewicz) viešuoju keliu (nors dokumente minėta, kad jis ėjo gatve pro sandėlius, matyt, tuos, kurie buvo prie Rotušės) užpuolė Jonas Surožas (Jan Suroż) ir Mykolas Budzevičius (Michał Budziewicz), sumušė, atėmė 4 talerius kainuojantį diržą, 1 talerio vertės ūdros kepurę, 35 auksinus kainavusį kontušą bei 10 auksinų [1, 2].

1724 m. dėl dviejų plėšimų Vilniaus bonifratai skundė LDK pakamarį ir artilerijos generolą Ernestą Denhofą (Ernest Denhof ) bei jo raštininką ir ekonomą Simoną Mošcickį (Szymon Mościcki). Iš pradžių vienuolių bernai Andrius ir Jurgis vyko vargšams apkūrenti skirtomis malkomis pakrautu vežimu, bet priešininkai prie namų viešajame kelyje Antakalnyje juos sumušė, atėmė vežimą su arkliais [5; 61]. Taigi, matyt, vadinamasis viešasis kelias galėjo egzistuoti ir mieste.

Taigi galima teigti, kad plėšimas nebuvo itin dažnas nusikaltimas tarp bajorų – Vilniaus pavieto bylose kūno sužalojimų, antpuolių, nelegalių įkalinimų buvo daugiau.

Išvados

  1. Plėšimas, minimas daugelyje nusikalstamumo istorijos veikalų, neretai išskiriamas kaip atskira nusikaltimų rūšis. Kai kada plėšimas priskiriamas prie turtinių nusikaltimų. Skirtingus priskyrimo kriterijus lemia nagrinėjamos šalies įstatymų (kartais didžiojo kelio) ir gatvės plėšimas miesto erdvėje.
  2. XVIII amžiaus Vilniaus pavieto teismų bylose įvardijant plėšimą dažniausiai vartotas rozbój terminas, daug rečiau zbój, labiau paplitęs šiandieninėje lenkų kalboje. Lietuvos Statute minimi plėšimo – aukštesnio smurto laipsnio, iš anksto organizuoto, sunkesnes pasekmes turėjusio, ir grobimo – mažesnio masto – nuo savybės atėmimo nusikaltimo terminai. Tyrimo metu vargiai ar įmanoma atskirti šiuos du nusikaltimus, nes skirtumus nurodantys kriterijai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodekse nėra išryškinti.
  3. Plėšimas priklausė svarbiausių nusikaltimų grupei, už kuriuos Lietuvos Statute buvo numatyta mirties bausmė. Vilniaus pavieto teismų nuosprendžiuose veikos, kurių metu prievarta ar grasinimu būdavo atimama nuosavybė, kai kada traktuojamos kaip nužudymas, vagystė. Tokių neaiškių situacijų bylose randama, bet jos nedažnos ir negali padaryti reikšmingos įtakos tyrimo rezultatams.
  4. Lietuvos Statute pabrėžiama, kad plėšimas – kelyje įvykdytas nusikaltimas. Visgi nuosavybė prievarta būdavo atimama ne tik keliuose, bet ir kitose erdvėse (miške, laukuose, karčemose, namuose ar dvaruose). Vargu ar tokio pobūdžio veikų atvejų galima neįtraukti siekiant pažinti plėšimą kaip socialinį reiškinį. Viešojo kelio terminas taip pat gana komplikuotas. Sprendžiant iš paminėjimų bylose, viešasis kelias galėjo egzistuoti ir Vilniuje, ir sostinės priemiesčiuose.

Šaltiniai ir literatūra

  1. przez imbary korzenne powracał na dobrowolney zastompiwszy drodze , 1717 02 10. Valkavysko pavieto pastalininkio Antano Kalendos (Antoni Koleńda) ir Elijo Jasevičiaus skundas prieš Joną Surožą ir Mykolą Budzevičių. 1717 Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau LVIA). Senieji aktai (toliau SA), b. 4731, l. 217– 217v.
  2. 1717 02 10. Vaznio reliacinis kvitas. 1717 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4731, l. 218–218v.
  3. piniędzy plus minus na złotych trzydziescie rozboyniczym sposobem odebrał , 1717 04 23. Vilniaus kanauninko ir Smolensko klebono Pranciškaus Gečevičiaus (Franciszek Giecziewicz) skundas prieš Livonijos taurininką Joną Rypinskį bei Livonijos vaiskį Antaną Sokolovskį (Antoni Sokołowski). 1717 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4731, l. 987.
  4. 1724 07 12. Vilniaus akademijos jėzuitų skundas prieš Jokūbą Tuševickį. 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4739, l. 923–924v.
  5. na dobrowolney drodze przed swoim domem na Antokolu lezącym , 1724 09 22. Vilniaus bonifratų skundas prieš LDK pakamarį ir artilerijos generolą Ernestą Denhofą bei jo raštininką ir ekonomą Simoną Moscickį. 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4739, l. 1488–1489v.
  6. 1732 07 08. Mykolo Dovnorovičiaus, Samuelio Lovmiansk io (Samuel Lowmiańsk i), Vaitiekaus Novoselskio (Wojciech Nowosielski) ir Motiejaus Kazimiero Sako-Petkevičiaus (Maciej Kazimierz Sak-Pietkiewicz) laiškas Smolensko žemės teisėjui Stanislovui Ninevskiui.1732 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4747, l. 531–531v.
  7. 1738 12 13. Teismo sprendimas. 1738 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4750, l. 1850–1853v.
  8. 1740 09 13. Benedikto Radzevičiaus / Radzejevičiaus apklausa, 1738–1740 m. Vilniaus pavieto pilies dekretų protokolai. LVIA, SA, b. 4839, l. 35v–35.
  9. 1740 12 12. Teismo sprendimas, 1740–1744 m. Vilniaus pavieto pilies teismo einamųjų reikalų protokolai. LVIA, SA, b. 4842, l. 121–122.
  10. 1745 08 13. LDK iždo kasininko Mykolo Skarbeko-Važinskio skundas prieš Oną ir jos sūnų Juozapą Piglovskius. 1745 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4757, l. 762–762v.
  11. 1767 09 19. Teismo sprendimas. 1767–1775 m. Vilniaus pavieto pilies teismo dekretų protokolai. LVIA, SA, b. 4832, l. 52–52v.
  12. 1768 02 24. Abiejų Tautų Respublikos Seimo konstitucija, Akt osobny drugi. Volumina Legum. Petersburg: nakł. i druk. J. Ohryzki, 1860, t. 7, 403 s.
  13. 1769 09 19. Teismo sprendimas. 1767–1775 m. Vilniaus pavieto pilies teismo dekretų protokolai. LVIA, SA, b. 4832, l. 107–108.
  14. 1788 01 26. Teismo sprendimas. 1788 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4803, l. 128–130v.
  15. LINDE, Samuel Bogumił. Słownik języka polskiego. Warszawa: Gutenberg-Print, 1995, t. 5, 758 s.
  16. LINDE, Samuel Bogumił. Słownik języka polskiego. Warszawa: Gutenberg-Print, 1995, t. 6, cz. 2. 534 s.
  17. OSTROWSKI, Teodor. Prawo cywilne albo szczegulne narodu polskiego z statutow i konstytucyi koronnych i litewskich zebrane: rezolucyami Rady Nieustaiącey obiasnione: dodatkami, z praw kanonicznego, magdeburskiego, i chełminskiego pomnożone: a porządkiem praw rzymskich ułożone. w Warszawie, w Drukarni J. K. Mci y Rzeczypospolitey u X.X. Scholarum Piarum, 1787, t. 1. 364 s.
  18. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.). Parengė Irena Valikonytė, Stanislovas Lazutka, Edvardas Gudavičius, Vilnius: Vaga, [2001] (Kaunas: Spindulys).
  19. SIRVYDAS, Konstantinas. Pirmasis lietuvių kalbos žodynas = Dictionarium trium linguarum, [įvadą ir žodyno rodyklę parengė K. Pakalka]. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinė biblioteka, 1979. 894 p.
  20. Statut Wielkiego Xięstwa Litewskiego: Naprzod, za Naiaśnieyszego Hospodora Krola Jegomosci Zygmunta III. w Krakowie w Roku 1588. w Wilnie: w Drukarni J. K. M. Akademickiey Societatis Jesu, 1744. 390 s.
  21. Uniwersalny słownik języka polskiego / pod redakcją Stanisława Dubisza, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2003, t. 3. 1611 s.
  22. Uniwersalny słownik języka polskiego / pod redakcją Stanisława Dubisza, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2003, t. 4. 1141 s.
  23. Uniwersalny słownik języka polskiego / pod redakcją Stanisława Dubisza, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2003, t. 4. 1075 s.
  24. Uniwersalny słownik języka polskiego / pod redakcją Stanisława Dubisza, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2003, t. 5. 817 s.
  25. VAITKEVIČIŪTĖ, Valerija. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas = Słownik polsko-litewski: (apie 70000 žodžių). Vilnius: Mokslas, 1979. 1021 p.
  26. Статут Вялiкага Княства Лiтоỹскага 1588. Тэксты. Даведнiк. Каментарыi. Мiнск, Беларуская савецкая энцыклапедыя, 1989. 570 с.
  27. Уголовный кодекс Российской Федерации: текст соответствует официальному /текст кодекса предоставлен Правовы м управлением Гос ударственной Думы Российской Федерации. Москва: Юристъ, 2001. 187 с.
  28. BALKELIS, Tomas. Tado Blindos mitas. Kultūrologija, 2009, t. 17, p. 77–93, 259–260.
  29. BYSTROŃ, Jan Stanisław. Dzieje obyczajów w dawnej Polsce. Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1976, t. 2. 625 s.
  30. BRÜCHER, Erich. Leben und Verbrechen des Raubmörders Peter Kitzler aus Hanau: 18091831. Privatdr. Bad Nauheim: [Selbstverl.], 1973. 20 S.
  31. BURBA, Domininkas. Paprotys paleisti pasmerktąjį prašant merginai. 1769 m. įvykio Vilniuje analizė. Lietuvos istorijos metraštis. 2008, [t.] 1, p. 27–43.
  32. DANKER, Uwe. Räuberbanden im Alten Reich um 1700: ein Beitrag zur Geschichte von Herrschaft und Kriminalität in der frühen Neuzeit. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1988. 520 S.
  33. EIBACH, Joachim. Kriminalitätsgeschichte zwischen Sozialgeschichte und Historischer Kulturforchung. Historisches Jahrbuch. 1996, Dezember, Band. 263, Heft 3, S. 681–715.
  34. EMSLEY, Clive. Crime and Society in England 1750–1900. London and New York: Longman, 1996. 312 p.
  35. KAMLER, Marcin. Przemoc między szlachtą sieradzką w XVII wieku: opis zjawiska. Warszawa: Oficyna Wydawnicza ASPRA-JR, 2011. 204 s.
  36. KAMLER, Marcin. Rozbój na ziemiach koronnych w drugiej połowie XVI i pierwszej połowie XVII wieku. Kwartalnik historyczny, 1990, r. XCVII, z. 3–4, s. 59–77.
  37. KAMLER, Marcin. Świat przestępczy w Polsce XVI i XVII stulecia. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1991. 196 s.
  38. KAMLER, Marcin. Złoczyńcy: przestępczość w Koronie w drugiej połowie XVI i w pierwszej połowie XVII wieku (w świetle ksiąg sądowych miejskich). Warszawa: Wydawnictwo Neriton; Instytut Historii PAN, 2010. 465 s.
  39. KARPIŃSKI, Andrzej. Recenzija knygai Marcin Kamler, Świat przestępczy w Polscie XVI i XVII stulecia. Warszawa, 1991. Kwartalinik Historii Kultury Materialnej. 1992, r. 40, nr. 3, s. 416–423.
  40. KR AFT, Günter. Historische Studien zu Schillers Schauspiel die „Räuber“. Über eine mitteldeutsch-fränkische Räuberbande des 18. Jahrhunderts. Weimar: Arion, 1959. 161 S.
  41. LANGE, Katrin. Gesellschaft und Kriminalität / Räuberbanden im 18. und frühen 19. Jahrhundert. Frankfurt am Main–Berlin–Bern–New York–Paris–Wien: Lang, 1994. 282 S.
  42. ŁASZEWSKI, Ryszard. Wiejskie prawo karne w Polsce XVII i XVIII wieku. Toruń: UMK, 1988. 159 s.
  43. MIKOŁAJCZYK, Marian. Z dziejów zbrodni i kary w dawnej Polsce żywot i proces Antoniego Złotkowskiego, zbójnika z Pcimia. Katowice: Wydawnictwo Uniwersytetu Śląskiego, 2001. 109 s.
  44. MILINIS, Albertas; GRUODYTĖ, Edita; GUTAUSKAS, Aurelijus; ŽIŽIENĖ, Simona; FEDOSIUK AS, Olegas; PALIONIENĖ, Neringa; KUZMINOVAS, Marius. Lietuvos baudžiamoji teisė. Specialioji dalis: [vadovėlis ]. Vilnius: Justitia, 2013, kn. 1. 493 p.
  45. OCHMAŃSKI, Władysław. Zbójnictwo góralskie: z dziejów walki klasowej na wsi góralskiej. Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1950. 251 s.
  46. OCHMAŃSKI, Władysław. Zwalczanie zbójnictwa góralskiego przez szlachtę w XVII i XVIII wieku. Czasopismo Prawno Historyczne. 1951, t. 3, s. 193–242.
  47. PRASPALIAUSKIENĖ, Rima. Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigosXIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje. Vilnius: Žara, [2000] (Kaunas: Aušra). 170 p.
  48. SCHEUTZ, Martin. „Galgenvögel“, Randständige oder bewunderte Helden? „Kleine“ Räuber im Niederösterreich des 18. Jahrhunderts. Mitteilungen des Instituts der österreichische Geschichtsforschung. 2004, Band 112, Heft 1–4, S. 316–346.
  49. SCHMIDT, Christoph. Sozialkontrolle in Moskau. Justiz, Kriminalität und Leibeigenschaft 16491785. Stuttgart: Steiner, 1996. 500 S.
  50. SHARPE, Jim Anthony. Crime in the seventeenth-century. A county study. Cambridge, London, New York, New Rochelle, Melbourne, Sydney, Paris: Cambridge University Press, 1983. 289 p.
  51. VANHEMELRYCK, Fernand. De criminaliteit in de amanie van Brussel van de late Middeleeuwen tot het einde van het Ancien Régime (14041789). Brussel: Pal. Der Acad., 1981. 445 p.
  52. VANSEVIČIUS, Stasys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniai–teisiniai institutai: pagal 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų Akademija. Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1981. 134 p.
  53. ДОЎНАР, Таісія. Разбой, Статут Вялiкага Княства Лiтоỹскага 1588. Тэксты. Даведнiк. Каментарыi. Мiнск, Беларуская савецкая энцыклапедыя, 1989, с. 520.
  54. МАЛИНОВСКИЙ, Иоанникий. Учение о преступлении по Литовскому Статуту. Киев: типография Императорского университета св. Владимира, В. И. Завадзкого, 1894. с. 171.
  55. МАСЛЫКА, Генадзь. Грабеж, Статут Вялiкага Княства Лiтоỹскага 1588. Тэксты. Даведнiк. Каментарыi. Мiнск, Беларуская савецкая энцыклапедыя, 1989, с. 477.
  56. ТАЛЬБЕРГ, Дмитрий. Насильственное похищение имущества по русскому праву: (Разбой и грабеж). Санкт-Петербург: тип. В. С. Балашева, 1880. 200 с.

Komentarai

  1. Tokių darbų gausu, čia pateikiami tik tie, su kuriais plačiau susipažinta.
  2. Nusikalstamumo istorijos terminas, vartojamas remiantis vokiečių istoriko Joachimo Eibacho straipsniu Joachim Eibach, Kriminalitätsgeschichte zwischen Sozialgeschichte und Historischer Kulturforchung. Historisches Jahrbuch, 1996, Dezember, Band. 263, Heft 3, S. 681–715.
  3. Ir tai vienas kitam neprieštarauja, nes plėšimas iš tikrųjų buvo ir dabar yra atskira turtinių nusikaltimų rūšis. Pvz., jis išskiriamas kaip atskiras straipsnis (BK 180 str.) skyriuje apie turtinius nusikaltimus. Už šią pastabą dėkingas teisininkui profesoriui Jevgenijui Machovenko.
  4. Daugelio šalių teisinėje praktikoje neatskiriamos šios nusikaltimų rūšys ir tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas (jei svetimas turtas atimtas prievarta ar grasinimu) arba vagystė, jei prievartos nebuvo. Tačiau Rusijos Federacijos Baudžiamajame kodekse iki šiol numatyta skirtinga atsakomybė už šiuos nusikaltimus. Jei turto atėmimo metu nėra smurto arba jisai negresia ieškovo gyvybei bei sveikatai, 161 straipsnis (грабёж) numato lengvesnes bausmes nei 162 straipsnis, kuris skirtas plėšimo (разбой) nusikaltimui.
  5. [...] na dobrowolney drodze przed swoim domem na Antokolu lezącym [...], 1724 rugsėjo 22 d. Vilniaus bonifratų skundas prieš LDK pakamarį ir artilerijos generolą Ernestą Denhofą bei jo raštininką ir ekonomą Simoną Moscickį, 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4739, l. 1488–1489v.

Summary

Domininkas Burba. Concept of Robbery in the 18th Century Cases of the Nobility in Vilnius District: Issues of Terminology, Connections with Other Crimes and Space

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of History, Department of Lithuanian History, address: T. Ševčenkos 31, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Robbery was one of the most widely spread crimes in the past and it is one of the most commonplace crimes in the contemporary epoch. It is mentioned in the majority of works on the history of crime; it is often categorised as a separate type of crime. Robbery is usually attributed to property crimes. Different attribution criteria are determined by the legal framework of the country under analysis and different approaches to investigation. Road (sometimes the great road) and street robbery in the urban space are often singled out in the western historiography. The crime of robbery was a usual, though hardly very common, crime in the nobility cases of Vilnius district. The Statute of Lithuania mentions the crime of robbery as a crime of higher degree of violence, a pre-plotted crime rendering more severe consequences as well as plundering as a crime of deprivation of property of lesser scope. It is hardly possible to separate between the two crimes during the research because the criteria specifying the differences are not explicitly singled out in the Legal Code of the Grand Duchy of Lithuania. In the law of the 18th century robbery belonged to the group of the most important crimes; according to the Statute of Lithuania, they carried capital punishment. The judgements passed in the courts of Vilnius district occasionally treated criminal offences during which property was seized by compulsion or threatening as murder or theft. It is highlighted in the Statute of Lithuania that robbery was a crime committed on the road. However, property was not only seized by compulsion on the road but also in other spaces (forest, meadow, saloon, houses or manors). We can hardly omit the cases of criminal offences of such type in order to know robbery as a social phenomenon.

Keywords: Robbery, crimes, nobility, Grand Duchy of Lithuania, Statute of Lithuania, castle court.

--

Įteikta / Received 2014-11-03
Priimta / Accepted 2014-11-25