„Istorija“. Mokslo darbai. 95 tomas
Algis Bitautas. Kontroversiškos temos naujausių laikų vadovėliuose: lietuviškų istorijos vadovėlių analizė (1990–2014 m.)
Spausdinti

2014, t. 95, Nr. 3, p. 58–93 / Vol. 95, No. 3, pp. 58–93, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2014.07

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Istorijos didaktikos centras, adresas: T. Ševčenkos 31, Vilnius, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje išsamiai analizuojama kontroversiškų temų – 1923 m. Klaipėdos „sukilimo“, 1926 m. gruodžio 17-osios valstybinio perversmo, 1940 m. Lietuvos okupacijos, pokario rezistencijos 1944–1953 m., kolaboravimo – Lietuvos istorijos kontekste pateikimas lietuviškuose naujausių laikų istorijos vadovėliuose. Išskirtinis dėmesys skiriamas daugiaperspektyvio požiūrio raiškai vadovėliuose per autorinį tekstą, šaltinius, atspindinčius skirtingus požiūrius, ir moksleiviams skiriamas užduotis. Pateikiama vadovėliuose pateiktų šaltinių, klausimų ir užduočių dalies bei užsienio didaktikos specialistų siūlomų klausimų šaltinių analizei palyginimas.

Prasminiai žodžiai: kontroversiškos temos, daugiaperspektyvis požiūris, dviprasmiškumas, vadovėlis, istorijos šaltinis, moksleiviai.

Abstract. The article provides a comprehensive analysis of the presentation of controversial topics – the Klaipėda Revolt of 1923, the Lithuanian coup d’état of 17 December 1926, the occupation of Lithuania in 1940, the post-war resistance of 1944–1953, collaboration – in the context of the history of Lithuania in the contemporary Lithuanian textbooks of history. Special attention is paid to the expression of a multi-perspective approach in textbooks through an author’s text, sources reflecting different approaches and the tasks intended to pupils. A comparison of the part of the sources, questions and tasks presented in textbooks and the questions proposed by foreign specialists of didactics for source analysis is provided.

Keywords: controversial topics, multi-perspective approach, ambiguity, textbook, history source, pupils.

Įvadas

Šiuolaikinėje mokykloje istorijos mokymo(si) procese svarbus vaidmuo tenka istorijos šaltiniams ir moksleivių gebėjimams kritiškai juos analizuoti bei interpretuoti. 2001 m. spalio 31 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto patvirtintose rekomendacijose dėl istorijos mokymo Europoje XXI amžiuje akcentuojama kontroversiškų temų svarba: „padėti moksleiviams plėtoti intelektinius gebėjimus analizuoti ir interpretuoti informaciją, kritiškai ir atsakingai, pasitelkiant dialogą, remiantis istorijos faktais ir istorijos įrodymais per viešas diskusijas remiantis daugiaperspektyviškumu, ypač kontroversiniais ir jautriais klausimais“ [14] (pabraukta mano – A. B.). Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintose Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose programose istorijos uždaviniuose pabrėžiama, kad, siekdami istorijos dalyko tikslo, mokiniai „įžvelgia skirtingas istorijos įvykių interpretacijas ir aiškinasi jų priežastis“ [56]. Nepaisant programose išsikeltų gražių uždavinių pastarųjų metų mokinių istorijos brandos egzaminų rezultatai rodo tendenciją, kad daugėja egzamino neišlaikiusiųjų: 2011 m. egzamino neišlaikė 3,29 proc. laikiusiųjų, 2012 m. – 1,62 proc., 2013 m. – 4,6 proc. [88].

Šiame straipsnyje keliama hipotezė, jog viena iš smunkančių moksleivių gebėjimų dirbti su istorijos šaltiniais priežasčių yra skirtingų požiūrių šaltinių (ypač kontroversiškai vertinamais istorijos klausimais) lietuviškuose istorijos vadovėliuose bei darbo su šaltiniais stoka.

Pirma, šiame kontekste ypač svarbus vaidmuo tenka XX a. istorijos, kur, pasak istorijos didaktikos specialisto iš Škotijos Roberto Strandlingo (Robert Stradling), „daugiaperspektyvis požiūris turėtų būti neatsiejamas istorijos mokymo(si) elementas, o nepapildomas, ypač kai dėmesys sutelkiamas į 20-ojo amžiaus istoriją“ [61, 142], šaltiniams. Benediktas Šetkus, apžvelgęs skirtingus vadovėlius, padarė išvadą, kad vyresnėse klasėse turėtų būti daugiau naudojami pirminiai istorijos šaltiniai – dokumentai [66]. Svarbi minėto autoriaus mokomojo pobūdžio knyga Darbas su istorijos šaltiniais, kurioje autorius apibendrino darbo su šaltiniais praktiką [65]. Atskirai reiktų paminėti istoriko Liudo Truskos straipsnį, skirtą kontroversiškų temų pateikimui istorijos vadovėliuose. Autorius apsiribojęs trimis prieštaringai vertinamais įvykiais: 1) 1926 m. gruodžio 17-osios valstybės perversmu; 2) žydų genocidu, arba Holokaustu; 3) pokario partizanų kovomis, padarė išvadą, kad kontroversiškų ir netgi aiškiai negatyvių praeities įvykių atskleidimas sustiprintų moksleivių kritinį mąstymą [74].

Antra, kai kurie mokslininkai kritikuoja vadovėlių autorius, kurie stengėsi supažindinti moksleivius su skirtingais požiūriais, palikdami moksleiviams galimybę požiūrius įvertinti patiems arba padedamiems istorijos mokytojo. Keistai atrodo politologų Simonos Merkinaitės ir Vytauto Radžvilo atlikto vadovėlių tyrimo išvados: „Skirtingų vadovėlių turinio analizė rodo, kad svarbiausi istorijos įvykiai (krikštas, Abiejų Tautų Respublika (ATR) XVIII a. pabaigos reformos, tautinis atgimimas, okupacija, rezistencija ir kt.) juose nušviečiami ir paviršutiniškai, ir prieštaringai, o jų vertinimas dažnai yra dviprasmis, grindžiamas autorių neapmąstytomis ir nekritiškai priimtomis, dažnai net neįsisąmonintomis ir nesuvoktomis teorinėmis, pasaulėžiūrinėmis ir vertybinėmis prielaidomis. Kontroversiškiausius istorijos įvykius (Birželio sukilimą, rezistenciją) apskritai linkstama nutylėti arba vengiama aiškaus jų vertinimo šitaip paverčiant juos baltomis arba pilkomis istorijos dėmėmis“ [47, 153; 48] (pabraukta mano – A. B.). Minėti autoriai kritikuoja E. Bakonio istorijos vadovėlyje Tėvynėje ir pasaulyje [5] pateiktus šaltinius iš skirtingų pozicijų ir jiems skirtas užduotis: „Vadovėlyje ypač ryški „vertybinio neutralumo“ nuostata. Formuluojant užduotis stengiamasi pateikti „objektyvesnį“ požiūrį į istoriją, akcentuojamas mokymosi proceso nešališkumas visada cituojant priešingus požiūrius tokiais klausimais, kaip antai holokaustas, tautinis pasipriešinimas ir panašiai, šitaip siekiant visokeriopai pabrėžti tariamai mokslinį vadovėlio objektyvumą“ [47, 157]. Nesinorėtų sutikti su tokiomis politologų išvadomis, nes tai: 1) prieštarauja Europos Tarybos rekomendacijoms ir Lietuvos Bendrosiose programose užsibrėžtiems ugdymo tikslams; 2) primetus autorių siūlomą „aiškų vertinimą“ moksleiviai prarastų galimybę istorijos šaltinius įvertinti patys arba padedami istorijos mokytojo. Iš publikacijų apžvalgos galime daryti išvadą, kad kontroversiškų temų pateikimo naujausių laikų istorijos vadovėliuose analizės niekas nemėgino nagrinėti.

Remiantis užsienio didaktikos specialisto Mihai Manea mokslinės literatūros analize buvo išanalizuotas Lietuvos mokyklose naudojamų naujausių laikų istorijos vadovėlių turinys ir šaltiniai pagal pasirinktas šias prieštaringai vertinamas temas (1 lentelė):

1 lentelė. Istorinių įvykių ir procesų pavyzdžiai, kurie gali būti vertinami pagal daugiaperspektyvį požiūrį [85]

Mihai Manea siūlomos temos:

Lietuviškų istorijos vadovėlių XX a. temos:

1. Tam tikrų socialinių, religinių ar etninių grupių statusas.

2. Skirtingų tautinių mažumų padėtis daugiatautėse valstybėse.

3. Karai, valstybiniai perversmai, revoliucijos ir t. t.

4. Daugianacionalinių valstybių – Austrijos-Vengrijos imperijos, Sovietų Sąjungos – žlugimas.

5. Pilietiniai karai.

6. Kolaboravimas su okupacine valdžia ar skirtingomis institucijomis vykdant totalitarinių režimų represijas.

7. Kolonializmas ir dekolonizacija.

8. Imigracija ir jos poveikis.

1. Požiūris į Lietuvos ir Lenkijos konfliktą.

2. Požiūris į 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimą.

3. Požiūris į 1926 m. gruodžio 17-osios valstybinį perversmą.

4. Požiūris į 1940 m. sovietinę Lietuvos okupaciją.

5. Požiūris į 1941 m. birželio sukilimą ir holokaustą.

6. Požiūris į pokario rezistenciją 1944–1953 metais.

7. Požiūris į kolaboravimą Lietuvos istorijos kontekste.

Daugiaperspektyvumas kaip didaktinis principas Vokietijoje pradėtas plėtoti XX a. 8-ajame dešimtmetyje. R. Stradling pabrėžė, kad „tai yra procesas, „supratimo strategija“, kurioje mes turime atsižvelgti į dar vieną perspektyvą (arba į „kitų“ perspektyvas) be mūsų pačių. Tas procesas sukelia supratimą, kad mes taip pat turime perspektyvą, kuri buvo perleista per mūsų savą kultūrinį kontekstą, atspindi mūsų savą požiūrį ir interpretaciją to, kas įvyko ir kodėl, mūsų savas vaizdas to, kas yra ir nėra tinkama, ir gali taip pat atspindėti kitą išankstinį nusistatymą ir šališkumą“ [60, 13–14]. Tuo tarpu istorijos didaktė iš Didžiosios Britanijos Ana Lau-Bir (Ann Low-Beer) teigia, kad daugiaperspektyvis požiūris: „iš esmės kyla iš istorijos disciplinos pagrindo – būtinybės įvertinti istorinius įvykius iš skirtingų perspektyvų“ [42, 54–55].

Vokiečių didaktė Barbara Christofe (Barbara Christophe) ištyrusi, kaip Lietuvoje dviejuose prisiminimų tekstuose: istorijos vadovėliuose ir istorijos mokytojų biografiniuose prisiminimų naratyvuose – vertinimas socializmas, padarė išvadą, kad vadovėlių autoriai naudoja dviprasmiškumą [13]. Sąvoką dviprasmiškumas reiktų suprasti, kaip vadovėlių autoriams vartojant neapibrėžtas gramatines ir leksikos konstrukcijas atsiveria galimybė įvairioms, kartais net priešingoms teksto interpretacijoms.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti kontroversiškų temų pateikimą naujausių laikų istorijos vadovėliuose ir įvardyti būdingiausius darbo su skirtingų požiūrių šaltiniais trūkumus.

Išsikelto tikslo siekiama šiais uždaviniais:

Pirma, išanalizuoti, kaip skirtingų leidyklų vadovėliuose nagrinėjant kontroversiškas temas atsispindi skirtingi požiūriai autoriniame tekste naudojant dviprasmiškumą.

Antra, nustatyti istorijos šaltinių, atspindinčių skirtingus požiūrius, skaičių ir įvardyti šių šaltinių trūkumą.

Trečia, remiantis užsienio didaktikos specialistų rekomendacijomis išsiaiškinti istorijos šaltiniams pateikiamų užduočių trūkumus.

Tyrimo metodai. Pirminių dokumentų (švietimo programų, vadovėlių, papildomų mokymo(si) priemonių) analizė, lyginimas ir interpretavimas.

Atsižvelgiant į ribotą straipsnio apimtį, jame nebus išanalizuota požiūris į Lietuvos ir Lenkijos konfliktą ir požiūris į 1941 m. birželio sukilimą ir holokaustą – tam prireiktų atskiro tyrimo, tai tikimasi atlikti ateityje.

Norint visapusiškai išanalizuoti temą į analizuojamų vadovėlių sąrašą įtraukiami visi tyrimo metu galiojantys bendrojo lavinimo mokyklos istorijos vadovėliai, kuriuo se pateikta informacija chronologiškai apima konkrečią temą. Pav yzdžiui, atkūrus nepriklausomybę pamažu formavosi lietuviškų istorijos vadovėlių rašymo tradicijos.

Vienas pirmųjų naujausių laikų istorijos vadovėlių yra Arūno Gumuliausko 1993 m. išleistas vadovėlis 10 klasei. Jis skiriasi nuo dabartinių visų pirma autorinio teksto apimtimi. Temos išdėstytos plačiai su daugybe faktų ir istorine informacija, antra vertus, jame visiškai nėra šaltinių [19]. Nuo 1998 m. galime stebėti tendenciją, kai vadovėliuose greta autorinio teksto atskiruose puslapiuose pateikiamas šaltinių blokas su klausimais tiems šaltiniams nagrinėti. Dėl savo propedeutinio (epizodiškojo) kurso specifikos neanalizuojami pirmojo istorijos koncentro 5 klasių vadovėliai. Todėl šio tyrimo šaltiniai yra naujausiųjų laikų 10 ir 12 klasių istorijos vadovėliai [16]. Pirma, istorijos vadovėlių analizę sunkina tai, kad dauguma jų, atsižvelgiant į reformuotas bendrąsias programas, leisti kelis kartus su papildymais. Jeigu vadovėlis sudarytas iš dviejų dalių, straipsnyje analizuojamų vadovėlių sąraše abi dalys skaičiuojamos kaip vienas leidinys.

Antra, reikia pabrėžti, kad XXI a. keičiasi paties vadovėlio samprata: „Norint pasiekti ugdymo programose apibrėžtų rezultatų, užtikrinančių žinių kūrimo procesą ir sudaryti sąlygas plėtoti mokymąsi, kuris aprėpia ir sujungia įvairių šaltinių informaciją, vien vadovėlio nepakanka, reikalingos ir kitos mokymosi priemonės“ [77]. Atsižvelgiant į šias kaitos tendencijas yra rengiami vadovėlių komplektai, kuriuos dažniausiai sudaro vadovėlis, mokytojo knyga ir vadovėlį papildančios mokymosi priemonės: pratybų sąsiuviniai ir įvairios universalios mokymosi priemonės. Pastarosios stengiasi „aprėpti“ viską, pvz., 2014 m. išleistas Didysis istorijos atlasas mokyklai sudarytas iš informatyvaus teksto, schemų, žemėlapių, laiko juostų, vaizdinių istorijos šaltinių, sąvokų ir asmenybių [40].

Taigi, analizuojamus vadovėlius ir mokymo(si) priemones pagal leidimo metus ir autorystę galime suskirstyti tokia tvarka:

  1. 8 autorių (Algio Kasperavičiaus, Rimanto Jokimaičio, Algio Sindaravičiaus, Jono Laurinaičio, Juozo Brazausko, Audronės Čižauskienės, Beatričės Stukienės, Bijūno Pauliaus) naujausiųjų laikų istorijos vadovėlis, sudarytas R. Jokimaičio ir A. Kasperavičiaus, leistas 1998–2008 m., pakartotas su papildymais nuo 2003 m. [31]. Anot leidyklos „Kronta“ direktorės Jolantos Kalesnikienės, šis vadovėlis tapo skaitomiausia knyga, nes jį pirko ne vien dešimtokai, bet ir visi besidomintys istorija [63, 14]. Vadovėlio autoriai (A. Kasperavičius, A. Sindaravičius ir Eugenijus Manelis) atsižvelgdami, kad vadovėlyje pateikiamų šaltinių kiekis yra ribotas, 2002 m. greta vadovėlio išleido mokymo priemonę Dokumentų rinkinys. XX amžius [32]. Tyrimui svarbu, kad knygos sudarytojai „stengėsi supažindinti su skirtingais požiūriais, palikdami moksleiviams galimybę juos įvertinti patiems arba padedamiems istorijos mokytojo“ [32, 8].
  2. 3 Baltijos šalių Europos Tarybos projekto pagrindu trisdešimties autorių kolektyvo 2000 m. išleistas vadovėlis Baltijos šalių istorija, skirtas 10–12 klasėms estų, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis Estijoje, latvių kalba Latvijoje ir lietuvių kalba Lietuvoje [33]. Kaip papildoma mokymo priemonė prie vadovėlio sudaryta Baltijos šalių istorijos chrestomatija [8].
  3. 6 autorių (Dariaus Česnavičiaus, Albino Galinio, Virginijaus Gerulaičio, Sauliaus Jurkevičiaus, Georgijaus Sapožnikovo, Benedikto Šetkaus) 2003 m. parengtas vienintelis integruotas dviejų dalių geografijos ir istorijos vadovėlis Žemė irlaikas [15].
  4. 2 autorių (J. Brazausko ir Broniaus Makausko) vadovėlio Lietuvos praeities puslapiai [10] trečia knyga, skirta 10 klasei, išleista 2004 m. Vadovėlio pratarmėjepažymėta, kad „kai kurie įvykiai vertinami dvejopai“ [10, 3].
  5. Evaldo Bakonio vadovėlis Lietuva pasaulyje [4], išleistas 2004 m., su papildymais ir pakeistu pavadinimu Tėvynėje ir pasaulyje [5] pakartotas 2009 m. Iš esmės abivadovėlio versijos mažai kuo skiriasi.
  6. 5 autorių (Igno Kaplerio, Antano Meišto, Karolio Mickevičiaus, Andželikos Laužikienės, Živilės Tamkutonytės-Mikailienės) dviejų dalių istorijos vadovėlis 10 klasei Laikas [27], išleistas 2007 m. (1-asis leid.). Verta paminėti, kad autoriai, remdamiesi vadovėliais Laikas, nusprendė nušviesti naujausiųjų laikų istoriją visuomenei skirtame leidinyje XX amžiaus Lietuvos ir pasaulio istorija [28], kuriame perspausdinamos 9–10 klasių vadovėlių temos, tik be klausimų moksleiviams.
  7. 3 autorių (Ramojaus Kraujelio, Arūno Streikaus, Mindaugo Tamošaičio) dviejų dalių istorijos vadovėlis 10 klasei Raktas [69; 34], išleistas 2010 m. (istorijos vadovėlių 7–10 klasėms serijos „Raktas“ projekto vadovas M. Tamošaitis).
  8. B. Makausko 1997 m. Lenkijoje lietuvių kalba pirmą kartą išleistas Lietuvos istorijos vadovėlis [45], o 2000 m. (2-asis leid.) jau turėjo Švietimo ministerijos grifą. 2006 m. vadovėlis atnaujintas: 1) maždaug penktadaliu sutrumpintas autoriaus tekstas; 2) vietoj atsisakytos medžiagos vadovėlis papildytas naujais elementais: a) pirminiais šaltiniais, b) užduotimis darbui su parinktais šaltiniais; 3) vadovėlis padalytas į dvi dalis: pirmoji dalis skiriama vienuoliktokams, o antroji – dvyliktokams [44].
  9. 4 autorių (Rūsčio Kamuntavičiaus, Vaidos Kamuntavičienės, Remigijaus Civinsko, Kastyčio Antanaičio) vadovėlis Lietuvos istorija 11–12 klasėms [24], išleistas 2000 m., 2001 m. vadovėlis be jokių pakitimų padalytas į dvi dalis, tad tyrimui svarbi antroji dalis – skirta 12 klasei [12].
  10. 3 autorių (Viktoro Marengolco, Bronislovo Banio, Jūratės Šačkutės) mokymo priemonė 12 klasei Lietuvos istorijos problemos [46], išleista 2001 m. (2-asis patais. ir papild. leid.). Pastaba: nors šis „vadovėlis“ labiau primena papildomą mokomąją literatūrą (konspektą), atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu jis vis dar įtrauktas į galiojančių bendrojo lavinimo mokyklų vadovėlių sąrašą, priskyrėme prie vadovėlių. Tačiau analizuojant pasirinktas temas pastebėta, kad jis faktiškai nepateikia jokios arba pateikia labai mažai mūsų tyrimo objektui reikalingos medžiagos.
  11. 4 autorių (Algirdo Gečo, Juozo Jurkyno, Genios Jurkynienės, Albino Visockio) istorijos vadovėlis 12 klasei Lietuva ir pasaulis [18], išleistas 2001 m. (11 klasės vadovėlio tęsinys). Vadovėlis išsiskiria savo originalumu, jis netradicinės struktūros: autorinio teksto pateikta tik kontekstas (būtinų minimalių žinių santrauka), o pagrindinis dėmesys skiriamas šaltiniams. Pasak vadovėlio autorių mokytojų ekspertų E. Bakonio ir Jono Janušo, „šaltiniai – būtina medžiaga, padėsianti įsiminti, analizuoti, apibendrinti, suprasti, įvertinti, pritaikyti žinias“ [2, 6]. Kadangi vadovėlis yra netradicinės struktūros (mažai autorinio teksto, dominuoja šaltiniai), greta jo 2006 m. buvo išleista dviejų dalių (pasaulio ir Lietuvos istorijos) kurso konspektas (autorė Regina Juozokienė). Konspekto anotacijoje pažymima – tai vadovėlio Lietuva ir pasaulis komplekto dalis [23].
  12. 4 autorių (I. Kaplerio, Rimvydo Laužiko, A. Meišto, K. Mickevičiaus) 2011 m. išleistas dviejų dalių istorijos vadovėlis 12 klasei Laikas [25]. Greta vadovėlio išleista pagalbinė mokymosi priemonė Istorijos egzamino gidas [26].
  13. 6 autorių (Gintaro Kaselio, Rimutės Morozovienės, R. Kraujelio, S. Lukšio, A. Streikaus, M. Tamošaičio) dviejų dalių istorijos vadovėlis 12 klasei [29], išleistas 2008 m. Papildytas ir pakeisto dizaino vadovėlis 2009 m. perleistas. 2011 m. vasario 21 d. patvirtinus naujas vidurinio ugdymo bendrąsias programas [79] 2012 m. 6 autorių (Arvydo Anušausko, G. Kaselio, R. Kraujelio, S. Lukšio, A. Streikaus ir M. Tamošaičio) išleistas naujas vadovėlis [70; 1].
  14. Virginijaus Navicko parengtas Istorijos mokymo(si) gidas – tai universali mokymo(si) priemonė [51; 52]. Leidyklos „Ugda“ internetinėje svetainėje teigiama, kad „leidinį galima naudoti ir per pamokas, ir ruošiantis savarankiškai egzaminui, ir kaip pratybų sąsiuvinį, ir kaip pamokos planą, ir kaip chrestomatiją, ir netgi kaip vadovėlį (pabraukta mano – A. B). Atsižvelgiant į mokytojų pageidavimus yra išleista ir Istorijos mokymosi gido III dalis“ [53; 76]. Verta atkreipti dėmesį, kad vėliau to paties autoriaus parengtose istorijos užduotyse 12 klasei [54], pateikti dokumentai iš esmės tie patys.

Kaip pažymi vadovėlių tyrimų specialistė Audronė Svėrienė, „Lietuvoje vadovėliu ilgą laiką buvo vadinama bet kuri mokymo procese naudojama priemonė, t. y. įvairaus pobūdžio mokomosios knygos: įprasti „klasikiniai“ vadovėliai, enciklopedinio pobū džio vadovėliai (mokyklinės enciklopedijos, žodynai, žinynai ir pan.), chrestomatijos, uždavinynai, pratybų sąsiuviniai, mokytojo knygos“ [63, 10]. Per pastarąjį dešimtmetį išleista daug pagalbinių istorijos mokymo(si) priemonių. Jų turinys labai įvairus – nuo konspekto, žinyno iki universalios mokymo(si) priemonės, kuriose pateikta konspektas, chronologinės lentelės, žymių veikėjų biografijos, šaltiniai su klausimais ir užduotimis. Tiesa, šaltiniai pateikti ne visose pagalbinėse mokymo(si) priemonėse. Atliekant analizę pastebėta, kad 2011 m. patvirtinus naują istorijos brandos egzamino programą [20] pastaruoju metu pasirodė daug įvairaus pobūdžio savarankiško mokymo(si) priemonių, skirtų pasiruošti istorijos egzaminui. Šių mokymo(si) priemonių autoriai daugiausia yra istorijos mokytojai, pvz., E. Bakonis [6], Jonas Gineika ir Nijolė Letukienė [41], Vytautas Jonkiškis [22], Jūratė Litvinaitė [84], M. Tamošaitis [71] ir kiti.

Galima daryti prielaidą, kad tokio pobūdžio leidinių pasirodymą paskatino tai, kad istorijos vadovėliuose nėra pakankamai šaltinių norint pasiruošti egzaminui. Tiriant svarbu nustatyti, kiek papildomose istorijos mokymo(si) priemonėse yra pateikta šaltinių, atspindinčių skirtingas pozicijas.

Požiūris į 1923 m. Klaipėdos krašto „sukilimą“

Istorikai pripažįsta, kad Klaipėdos krašto sukilimas buvo svarbiausias savarankiškas politinis ir karinis žingsnis tarpukario Lietuvos istorijoje [78, 23]. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai vienas iš kontroversiškiausiai vertinamų įvykių naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Ilgą laiką Klaipėdos krašto sukilimo aplinkybės buvo kruopščiai slepiamos, o romantinė versija teigė, kad Klaipėdos krašto sukilimas buvo įvykdytas vietinių gyventojų (klaipėdiškių), kuriems į pagalbą atėjo Lietuvos šaulių sąjungos nariai, ir kad Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK), vadovaujamas Martyno Jankaus, buvo šio „sukilimo“ organizatorius. Tuo tarpu naujausi istorikų tyrimai leidžia teigti, kad „sukilimą“ organizavo Kaune, dauguma karšto gyventojų laikėsi pasyviai, lietuvių karinių dalinių ir šaulių žygiui vadovavo Lietuvos kariuomenės generalinis štabas, o politinis operacijos vadovas buvo Lietuvos Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Tyrimui svarbu išsiaiškinti, kaip skirtingi požiūriai yra pateikti šiuolaikiniuose istorijos vadovėliuose.

Vadovėlių analizė parodė, kad nors nerasime nė vieno vadovėlio, kuriame būtų neminimas Lietuvos karinių dalinių dalyvavimo „sukilime“ faktas, tačiau pastebėta, kad kai kurių mokyklinių vadovėlių autoriai vartoja dviprasmiškumą taikydami neapibrėžtas gramatines ir leksikos konstrukcijas, kurios atveria galimybę įvairioms, kartais net priešingoms teksto interpretacijoms. Pavyzdžiui, vadovėlyje Laikas (jau pats potemės pavadinimas „Kova dėl Klaipėdos krašto“ leidžia daryti prielaidą, jog dėl jo buvo kovojama) laikomasi romantinės tradicijos: „Sukilimą rengti ėmėsi Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas įžymaus lietuvininko Martyno Jankaus. [...] Iš savanorių Lietuvos karių, sukarintos organizacijos – šaulių (org. išskirta tamsesniu šriftu – A. B.) – narių ir tautiškai susipratusių klaipėdiečių sutelktas būrys 1923 m. sausio mėn. užėmė Klaipėdą“ [27, 56] (pabraukta mano – A. B.). Verta pažymėti, kad vadovėlyje visiškai neminimas E. Galvanausko vaidmuo (sic!), reguliarios kariuomenės kareiviai įvardyti savanoriais. Tiesa, vadovėlyje pateikta trumpa informacija vienu sakiniu: „Lietuvos vyriausybė nutarė suorganizuoti sukilimą krašte ir taip jį prisijungti“ [27, 56]; vargu ar moksleiviui vadovėlyje pateikta informacija padės atsakyti į tinkamai suformuluotą užduotį: „Įvertink Lietuvos valdžios veiksmus šiai teritorijai (Klaipėdos kraštui – A. B.) prisijungti“ [27, 56]. Panašia romantine tradicija paremtame vadovėlyje Lietuvos praeities puslapiai teigiama: „1923 m. sausio 9 d. Šilutėje Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kad perima valdžią krašte. Nušalinus prancūzų okupacinę valdžią sudaryta nauja E.[rdmono] Simonaičio vadovaujama Direktorija. Lietuvos vyriausybės vadovas E. Galvanauskas buvo įtikintas, kad sukilimas pribrendo, o delsiant Klaipėdos kraštas niekada negrįš Lietuvai. Sukilimo karinėms operacijoms vadovavo Lietuvos kariuomenės kontražvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas-Budrys“ [10, 50] (pabraukta mano – A. B.). Įdomu, kad 12 klasės vadovėlyje pateikiamas dar kitas sukilimo vadovas: „1923 m. sausio 9 d. pradėtas sukilimas, kuriam vadovavo Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, pirmininkaujamas žymaus lietuvninko Martyno Jankaus“ [12, 136] (org. išskirta tamsesniu šriftu – A. B.).

Verta pažymėti, kad analogiškame 10 klasės vadovėlyje Raktas moksleiviams ypač akcentuojamas E. Galvanausko vaidmuo organizuojant sukilimą: „Oficialiai buvo sakoma, kad įvyko sukilimas, kurį organizavo vietos lietuviai, tačiau iš tikrųjų sukilimo iniciatorė buvo Ernesto Galvanausko vadovaujama Lietuvos vyriausybė“ [69, 100]. Tokio paties požiūrio laikomasi vadovėlyje Tėvynėje ir pasaulyje. Pastarajame ne tik pažymėta, kad visos operacijos vadovas buvo tuometis Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas, tačiau vieninteliame iš visų vadovėlių žodis „sukilėliai“ rašomas kabutėse: „Oficialiai šaulių įžengimas į Klaipėdą buvo atsakas į pagalbos prašymą, kurį paskelbė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Sausio 9 d. „sukilėliai“ įžengė į Klaipėdą“ [5, 58] (pabraukta mano – A. B.). Verta paminėti, kad šiame vadovėlyje vieninteliame iš visų pateiktas pirminis šaltinis „Klaipėdos krašto gyventojų tautinė sudėtis“ (vadovėlyje pateikta lentelė). Pateikti duomenys mokiniams aiškiai parodo, kad 1925 m. surašymo duomenimis Klaipėdos krašte gyveno 26,6 % lietuvių, 24,2 % klaipėdiškių ir 45,2 % vokiečių [5, 59]. Tuo tarpu netiksli gyventojų tautinė sudėtis pateikta vadovėlyje Laikas, kurio autoriniame tekste rašoma: „Čia gy veno 140 tūkst. žmonių, apylygiai lietuvių ir vokiečių. Lietuviai vyravo kaimuose, vokiečiai – Klaipėdoje“ [27, 56] (pabraukta mano – A. B.). Vadovėlyje neminimi klaipėdiškiai, o teiginys, kad gyveno apylygiai lietuvių ir vokiečių, moksleivius klaidina. Aiškiausiai autoriniame tekste Klaipėdos krašto prijungimo versijos pateiktos vadovėlyje Gimtoji istorija. Mokiniams aiškiai teigiama, kad „lietuvių istoriografijoje yra susiformavusios trys skirtingos nuomonės apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos“ [57].

Kita vertus, dalis vadovėlių autorių vis dar naudoja ilgai gy vavusią versiją, kad žuvo 20 sukilėlių. Šį skaičių mini leidyklos „Kronta“ vadovėlyje: „Žuvo 20 savanorių ir 2 prancūzų kareiviai“ [31, 90]. Istorikai remdamiesi archyviniais dokumentais nustatė, kad per „sukilimą“ žuvo dvylika lietuvių, du prancūzai ir vienas vokiečių žandaras [78, 26]. Svarbu pabrėžti, kad pasitaiko atvejų, kai tame pačiame vadovėlyje pateikti skirtingi skaičiai. Štai vadovėlyje Tėvynėje ir pasaulyje mokiniams rašoma: „Per sukilimą žuvo 12 sukilėlių, prancūzai neteko dviejų karių, trys buvo sužeisti“ [5, 58], vėliau teigiama: „Mūšiuose žuvo 20 lietuvių, 2 prancūzai ir 1 vokiečių policininkas“ [5, 62]. Kita vertus, naudojant dviprasmiškumą, kartais pateikiamos tik lietuvių netektys: „1923 m. sukilėlių vadovybė įsakė vengti naudoti ginklą ir prieš prancūzų karius, ir prieš policininkus. Deja aukų buvo – žuvo 12 sukilėlių“ [27, 56].

Lietuviškuose vadovėliuose dažnai autorinis tekstas kartojamas įvairiuose koncentruose. Šiuo aspektu palyginus serijos Laikas 10 ir 12 klasės vadovėlius galime daryti išvadą, kad autorinis tekstas apie Klaipėdos krašto sukilimą analogiškas, tačiau verta pažymėti, kad 12 klasės vadovėlyje skiriasi vienas esminis sakinys: „Oficialiai jam vadovauti ėmėsi, tačiau įtakos krašto užėmimo operacijai neturėjo Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas įžymaus lietuvininko Martyno Jankaus“ [25, 105]. Taigi skiriasi tos pačios leidyklos 10 ir 12 klasės vadovėliuose įvardijamas perversmo organizatoriaus: „Sukilimą rengti ėmėsi Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas įžymaus lietuvininko Martyno Jankaus“ [27, 56]. Konstatuotina, kad išsamiausiai turinio prasme Klaipėdos krašto sukilimo tema pateikta leidyklos „Baltos lankos“ 12 klasės vadovėlyje. Pastarajame yra netgi atskira tema „Klaipėdos krašto prijungimas ir Lietuvos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis“ – iš viso 3 puslapiai [70, 115–117]. Verta pastebėti, kad vadovėliuose nerasime šaltinių, atspindinčių skirtingus požiūrius dėl Klaipėdos krašto prijungimo.

Vertingi šaltiniai, atspindintys skirtingus požiūrius į 1923 m. Klaipėdos sukilimą, pateikti V. Navicko parašytoje mokymo(si) priemonėje [54, 43]. Pirmas šaltinis – tai istoriko Alvydo Nikžentaičio nuomonė, siūlanti Klaipėdos krašto prijungimą vadinti „okupacija“. Antrame šaltinyje mokiniams pateikta teisininko Dainiaus Žalimo nuomonė: „Absurdiška kalbėti, jog Klaipėdos kraštą Lietuva okupavo“. Mokiniams suformuluota trumpo teksto rašymo (esė) užduotis istorinės medžiagos pagrindu: „Paaiškinkite, kuo iš esmės skiriasi šie požiūriai. Kuriai nuomonei jūs pritartumėte? Savo atsakymą argumentuokite“ [54, 43].

Požiūris į 1926 m. gruodžio 17-osios valstybinį perversmą

1926 m. gruodžio 17 d. yra svarbiausia riba Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijoje, skirianti demokratinį parlamentinės santvarkos raidos laikotarpį nuo autoritarinio valdymo. Pasak Algio Kasperavičiaus, „perversmas lietuvių istoriografijoje vertinamas labai skirtingai, ypač išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo. Vakarų Europoje ir JAV leidžiamoje lietuviškoje periodikoje ir atsiminimų knygose skirtingų politinių krypčių – krikščionių demokratų, tautininkų, liaudininkų, socialdemokratų – veikėjai ginčijosi ir polemizavo dėl perversmo priežasčių pobūdžio, atsakomybės už jį ir jo pasekmių Lietuvos likimui“ [30, 58]. Reiktų pritarti A. Vyšniauskui, kad tai, kaip 1926 m. perversmas pateikiamas istorijos vadovėliuose (po 1990 m.), reikėtų ištirti atskirai [80, 175].

Žvelgiant vadovėlių turinio analizės aspektu, visuose analizuotuose lietuviškuose vadovėliuose nerasime tautinio naratyvo, kuris ilgą laiką ypač išeivijoje skelbė, kad perversmas užbėgo už akių komunistų pavojui. Analizuojant perversmo priežastis, jo rengėjus ir vertinimą vadovėliuose matyti keletas skirtumų. Kaip pažymi vadovėlių ekspertas iš Estijos Janas Mikas (Jaan Mikk), vienas iš pagrindinių vadovėlių kokybės aspektų – „vadovėlio tekstas turi būti pateikiamas suprantamai“ [49]. Todėl ypač svarbu išanalizuoti, kaip vadovėliuose yra pateiktos perversmo priežastys. Verta pažymėti, kad nors visuose vadovėliuose nerasime, kad perversmo priežastis buvo komunizmo pavojus, to negalima pasakyti apie papildomas mokymosi priemones. Pavyzdžiui, Vytauto Joniškio mokomojoje knygoje nurodytos šios perversmo priežastys: 1) naujų lenkiškų mokyklų kūrimas; 2) bažnytinės provincijos nepripažinimas; 3) nepakankama kova su komunistais; 4) susidorojimas su studentų demonstracija [22, 235] (plg. žr. 2 lentelę). Ta pati komunistų grėsmės priežastis pateikta ir Nijolės Letukienės ir Jono Gineikos: „Suaktyvėjusi komunistų propaganda, prasidėję streikai, demonstracijos, susirėmimai su policija“ [41, 366].

B. Šetkus pažymi, kad dideliu šaltinių kiekiu pirmiausia išsiskyrė nuo 1998 m. pradėti leisti leidyklos „Kronta“ vadovėliai [66, 28]. Atsižvelgiant į didelį minėtos leidyklos vadovėlių populiarumą (per pastaruosius 2013–2014 m. teko aplankyti keliolika mokyklų, vesti seminarus įvairiuose Lietuvos miestuose, tiek kalbinti mokytojai, tiek studentai nurodo, jog per pamokas vis dar naudojami leidyklos „Kronta“ vadovėliai 7–10 klasėms, o dažnas abiturientas remdamasis jais ruošiasi valstybiniam brandos egzaminui) galime daryti prielaidą, kad nauji vadovėliai arba mokytojams nesuprantami, arba nepateikia reikalingų šaltinių. Vadovėlyje Naujausių laikų istorija klaidingai teigiama, kad „prieš rinkimus opozicinės partijos – valstiečiai liaudininkai, ūkininkai ir tautininkai – sudarė koaliciją. Ši koalicija gavo daugiausia balsų, bet viena negalėjo sudaryti Vyriausybės. Vyriausybė buvo suformuota valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų (gudų, žydų, vokiečių ir lenkų) koalicijos pagrindu“ [31, 92] (pabraukta mano – A. B.). Analogiškame 10 klasės vadovėlyje Raktas (vieninteliame iš visų 10 klasės analizuojamų vadovėlių) remiantis naujausiais tyrimais pateikta lentelė „Partinė Lietuvos Seimo sudėtis 1920–1927 m.“ [69, 101].

Pirma, iš tikrųjų III Seimo rinkimuose daugiausia balsų (30 mandatų) gavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas (KDB), pastarajam priklausė Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP), Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) ir Lietuvos darbo federacija (LDF). Tuo tarpu Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS) – 22 mandatai, Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) – 3, o Lietuvos ūkininkų partija (LŪP) – 2 (iš viso 27 mandatai). Rinkimų rezultatai rodo, kad rinkimuose nė viena partija negavo daugumos [67]. Antra, kaip pažymi L. Truska, „nė viename Seime nebuvo nė vieno gudų atstovo“ [74, 129]. Trečia, anksčiau minėta, kad vadovėlio autorinis tekstas turi būti mokiniams aiškus ir lengvai suprantamas. Šiuo atveju tiksliai neįvardijus, kas tie „ūkininkai“, mokiniams gali kilti neaiškumų, juk Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu ūkininkų interesus atstovavo kelios politinės jėgos, pavyzdžiui, LŪS ar LŪP? Minėtame vadovėlyje išskirtos tik dvi perversmo priežastys (žr. 2 lentelę).

Didžiausias vadovėlio Naujausių laikų istorija privalumas – vienas pirmųjų mėginimų pateikti šaltinius iš skirtingų pozicijų, pavyzdžiui, „socialdemokratas S. Kairys ir tautininkas A. Smetona apie demokratiją Lietuvoje ir gruodžio 17 d. perversmą“ [31, 95].

2 lentelė. 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo pagrindinių priežasčių pateikimas 10 ir 12 klasės istorijos vadovėliuose [87]

Priežastys

Kronta

(2008)

Šviesa

(2004)

Šviesa

(2009)

Briedis

(2007)

Baltos lankos (2010)

Vaga

(2002)

Briedis

(2011)

Baltos lankos (2012)

Tautininkų ir krikščionių demokratų bloko politinės ambicijos, siekis žūtbūt ateiti į valdžią. Tautininkų vadai A. Smetona ir A.Voldemaras kelerius metus brandino valstybės perversmo idėją.

+

+

+

+

+

+ Š

Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicijos vykdytų reformų skubotumas ir padarytos klaidos.

– Š

+

+

+

+

+

+ Š (2012)

Tarptautinė padėtis: keliose Europos valstybėse žlugo demokratinis valdymas, pvz., 1922 m. Italijoje į valdžią atėjo B. Musolinio fašistai, 1926 m. gegužės mėn. kaimyninėje Lenkijoje įvykęs perversmas, po kurio į valdžią atėjo J. Pilsudskis.

+

+

+

+

+

Valstiečių liaudininkų vadų neryžtingumas – nebuvo imtasi jokių priemonių pavojui pašalinti, nors apie rengiamą perversmą jie buvo informuoti.

+

+

+

+

+

+ Š (2008)

Lietuvos demokratijos jaunumas ir parlamentarizmo tradicijų nebuvimas.

+

+ Š

+

+

+

+

1922 m. Steigiamojo Seimo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija. Ši Konstitucija suteikė Seimui pernelyg daug laisvių ir tiksliai neapibrėžtų teisių.

+

Perversmo organizatoriai manipuliavo visuomenės baimėmis – gąsdino, kad, neįvykdžius per versmo, Lietuvoje įsigalės komunizmas.

– Š

+

+

+

+

+

+ Š (2008)

2 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad pagrindinės 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo priežastys (pažymėtos ženklu +) nuosekliausiai ir aiškiausiai pateiktos Mindaugo Tamošaičio 10 ir 12 klasės vadovėliuose [69, 106–109; 70, 80–81].

Palyginę du naujausius 10 klasei skirtus vadovėlius – „Briedžio“ leidyklos Laikas ir „Baltų lankų“ leidyklos Raktas, matome daug skirtumų. Visų pirma į akis krenta gruo džio 17 d. perversmui skirto autorinio teksto apimtis. Vadovėlyje Laikas perversmui skirta ½ puslapio (temos „Smetonos laikų Lietuva“ poskyris „1926 m. gruodžio 17-osios perversmas“ [27, 57]), vadovėlyje Raktas perversmui skirta maždaug trys puslapiai autorinio teksto (temos „Nuo valstybės perversmo iki vienvaldystės“ du poskyriai „Įtampa tarp valdžios ir opozicijos“ ir „Valstybės perversmas“ [69, 106–109]). Vadovėlyje Laikas nurodytos beveik visos perversmo priežastys, išskyrus vieną svarbiausių – tai tautininkų ir krikščionių demokratų vadų politines ambicijas (žr. 2 lentelę). Perversmo organiza toriais įvardyti kariškiai: „Kaune prasidėjo komunistų ir jų priešininkų demonstracijos, susirėmimai. Netvarka nepatenkinti kariškiai nusprendė jėga pakeisti valdžią [...]. Perversmą 1926 m. gruodžio 17-osios naktį Kaune be kraujo lašo, be jokio šūvio įvykdė grupė karininkų“ [27, 57]. Nors vadovėlyje pažymėta, kad pagrindinė perversmo priežastis – tariamai komunistų rengtas sąmokslas, visiškai nepaminėjus tautininkų vadų politinių ambicijų, moksleiviams gali susidaryti nepilnas, iškreiptas istorinis vaizdinys. Vadovėlyje Raktas, priešingai, pažymėta, kad dar gruodžio 3 d. tautininkas A. Voldemaras Seimo nariams siūlė nuversti vyriausybę: „Bet tikiuos, kad iš to Seimo posėdžio Kabinetas negali išeiti kaipo (kaip – A. B.) Kabinetas. Jis turi būti nuverstas. To reikalauja Lietuvos garbė“ [69, 107]. Antra, svarbu pažymėti, kad vadovėlyje Laikas trumpai ir lakoniškai užsiminta apie valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicijos vykdytas reformas, pastarieji įvardyti kaip „kairiųjų pažiūrų politikai“. Tuo tarpu vadovėlyje Raktas išsamiai ir aiškiai mokiniams pateikta Mykolo Sleževičiaus vyriausybės vidaus reikalų ministro Vlado Poželos ir švietimo ministro Vinco Čepinskio (abu socialdemokratai) veikla bei dešiniųjų nepasitenkinimas jų vykdytomis reformomis [69, 107]. Trečia, vadovėlyje Laikas visiškai nepaminėta, jog valdžia, siekdama sustiprinti ir pateisinti savo veiksmus, tuoj po perversmo sušaudė keturis pogrindinės Lietuvos komunistų partijos (LKP) narius, vadinamuosius keturis komunarus – Karolį Poželą, Rapolą Čarną, Juozą Greifenbergą ir Kazį Giedrį. Keturių komunistų pavardės pateiktos dviejuose iš penkių 10 klasės vadovėlių – Rakte ir Lietuvos praeities puslapiuose (pastarajame paminėtas dar Feliksas Abromavičius) [10, 62], kituose dviejuose – Naujausiųjų laikų istorijoje ir Tėvynėje ir pasaulyje – tik užsiminta, pavyzdžiui, „po perversmo sušaudyti keturi komunistų partijos veikėjai“ [5, 53]. Palygindami paminėsime, kad toks 1926 m. įvykių konteksto pateikimas vadovėlyje Laikas savotiškai primena sovietmetį, kuomet buvo stengiamasi ištrinti iš istorinės atminties A. Smetoną, A. Voldemarą ar K. Grinių. Istorikas A. Vyšniauskas atlikęs sovietmečio istorijos vadovėlių analizę apie 1926 m. įvykius suskaičiavo, kad LKP veikėjų pavardės paminėtos net 37 kartus [80, 187], o keturių komunarų atminimui įamžinti sukurtos Broniaus Vyšniausko ir Napoleono Petrulio skulptūros nuotrauka papuoštas Lietuvos TSR istorijos vadovėlio 10–11 klasėms viršelis [80, 188]. Nė viename šiuolaikiniame istorijos vadovėlyje neišryškinta, kad broliai Poželos pasirinko skirtingas stovyklas: Vladas buvo demokratas, priklausė socialdemokratams, o jo brolis Karolis pasirinko revuliucionieriaus dalią, dar 1916 m. tapo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) nariu. Ketvirta, vadovėlyje Laikas rašoma: „perversmą žmonės sutiko abejingai, beveik nevyko protestų ar masinio pasipriešinimo“ [27, 57]. Nepaminėta, kad priešintis mėgino vienintelis valstietis liaudininkas Generalinio štabo viršininkas Kazys Škirpa [69, 108]. Penkta, vadovėlyje Laikas dviprasmiškai teigiama, kad „visuomenėje didėjo žmonių nusivylimas vadinamąja seimokratija. Dalis troško „tvirtos rankos“ valdžios, kuri užtikrintų tvarką šalyje“ [27, 57]. Pažymėtina, kad tik E. Bakonio vadovėlyje pateikta, kad „1926 metų antrasis pusmetis buvo vienintelis liberalios demokratijos laikotarpis Nepriklausomoje Lietuvoje“ [5, 52]. Išskyrus penkis vadovėlyje Laikas paskelbtus pastebėjimus dėl perversmo priežasčių ir vertinimo galime pritarti vokiečių didaktei B. Christophe [13, 128], kad turime šiokį tokį pagrindą spėti, jog vadovėlio autoriai naudoja savotišką dviprasmiškumą, taip siekdami išvengti visuomenėje užprogramuotų konfliktų, susijusių su perversmo vertinimu. Kita vertus, vadovėlyje Laikas perversmui vertinti pateiktas vienas šaltinis „Vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio nuomonė apie 1926 m. perversmą. 1957 m.“ [27, 57]. Moksleivių prašoma: „Įvardyk 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo priežastis. Kas, pasak S. Kairio, lėmė jo sėkmę?“ [27, 60]. Tenka konstatuoti (žr. 3 lentelę), kad moksleivių neprašoma gilintis į šaltinį siekiant atsakyti į tokio pobūdžio klausimus, pvz., Kas buvo šaltinio autorius? Kodėl jis jį rašė? Kodėl autorius išreiškė šitą požiūrį? Kyla retorinis klausimas, ką moksleivis turėtų atsakyti į pirmą klausimą? Juk galimi atsakymai būtų S. Kairys, socialdemokratas, III Seimo vicepirmininkas ir t. t.

Perversmo vertinimo aspektu savotiškai įdomus leidyklos „Šviesa“ vadovėlis Lietuvos praeities puslapiai, kuriame nagrinėjant temą „Valstybės perversmas 1926 m. gruodžio 17 d.“ apie perversmo priežastis lakoniškai teigiama: „Motyvuodama vidaus ir išorės pa vojais, tautininkų ir krikščionių demokratų remiama karininkų grupė 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdė perversmą. Prezidentas K. Grinius ir Ministrų Kabinetas buvo nušalinti nuo valdžios. Taip galima trumpai apibūdinti šį įvykį“ [10, 60] (pabraukta mano – A. B.). Verta paminėti, kad ankstesnėje temoje „Politinių partijų santykiai 1922–1926 m.“ pateiktas puslapio apimties šaltinis iš Stasio Raštikio atsiminimų, kuriuose teigiama, kad „buvo tik bendras labai didelis nepasitenkinimas visa vyriausybe dėl neveiklumo, dėl pataikavimo lenkų ir žydų mažumoms, dėl netvarkos krašte ir ypač laisvės komunistams“ [10, 58–59]. Dalis perversmo priežasčių yra S. Raštikio atsiminimuose (žr. 1 lentelę). Kvestinuotina, kiek prasminga pateikta užduotis šiam šaltiniui: „Ar nemanote, kad gen. [erolas] Raštikis sutirštino spalvas vertindamas politinius oponentus?“ [10, 59]. Šaltinis efektyviai išnaudojamas, kai iš jo stengiamasi „išgauti“ kuo daugiau informacijos, šiuo atveju būtų buvę prasminga mokinių paklausti, kokias perversmo priežastis ir kodėl išskiria S. Raštikis (žr. 3 lentelę).

Išsamiai ir neįprastai pateiktas perversmo vertinimas – vadovėlio autoriniame tekste mokiniams aiškinama, kad išeivijoje buvęs krikščionių demokratų partijos lyderis Mykolas Krupavičius tvirtino, jog su perversmu jie nieko bendra neturėjo, o štai buvęs A. Smetonos sekretorius Aleksandras Merkelis tvirtino, kad tautininkų vaidmuo rengiant perversmą buvo menkas, o iš tikrųjų perversmą organizavo būtent M. Krupavičiaus partija. Cituojama (be nuorodos) K. Škirpos nuomonė, kad atsakomybė krinta ne tiek ant tų, kiek „ant kurstytojų – opozicinių partijų agentų“ [10, 60]. Atskira poteme „Perversmo vertinimas“ vadovėlio autoriniame tekste pateikti trys skirtingi perversmo vertinimai: 1) tautininkiškas požiūris iš 1927 m. žurnalo Karys (numeris ir straipsnio autorius nenurodyti); 2) cituojami generolo Stasio Raštikio atsiminimai; 3) neigiamas perversmo vertinimas, cituojamas lietuvių istorikas Zenonas Ivinskis.

2008 m. leidyklos „Baltos lankos“ išleisto vadovėlio 12 klasei pačiame temos pavadinime suformuluotas probleminis klausimas: „1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje: šalies gelbėjimas nuo komunizmo pavojaus ar demokratinio parlamentarizmo naikinimas?“ [29, 32–37]. Vadovėlio tekste skliaustuose yra įrašyti skaitmenys, nurodantys, kuris šaltinis papildo tą teksto vietą. Perversmo priežastims papildyti svarbūs šie šaltiniai (pažymėti ženklu – Š): 1) istoriko Zenono Butkaus mintys apie perversmo organizavimą iš 1995 m. paskelbto straipsnio. Pastarajame istorikas remdamasis Maskvoje rasta archyvine medžiaga nurodo, kad tautininkų trijulė – Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras ir Vincas Krėvė-Mickevičius – dar nuo 1922 m. pabaigos ir 1923 m. pradžios užmezgė kontaktus su sovietų diplomatais Kaune. Vėliau su jais tarėsi dėl valstybės perversmo Lietuvoje galimybės, gaudavo finansinę paramą tautininkų spaudai – mainais už tai tautininkai savo spaudoje ragino Lietuvos valdžią užsienio politikoje orientuotis ne į Vakarus, o į Sovietų Sąjungą [11]; 2) statistiniai duomenys apie Lietuvos komunistų partijos (LKP) pajėgas perversmo išvakarėse paneigia faktą neva krikščionys demokratai ir tautininkai Lietuvą išgelbėjo nuo komunizmo pavojaus; 3) ištrauka iš buvusio prezidento Kazio Griniaus atsiminimų, iš kurių galime spręsti apie valstiečių liaudininkų vadų neryžtingumą [29, 37] (pagal 2011 m. vasario 21 d. vidurinio ugdymo bendrąsias programas 2012 m. pataisytame vadovėlio leidime apie valstybės perversmą žinių pateikta nagrinėjant temą „Nuo demokratijos iki diktatūros: Lietuva dramatiškųjų įvykių sūkuryje 1926–1927 m.“. Iš esmės vadovėlio autorinis tekstas mažai kuo skiriasi nuo 2008 m. leidimo, tačiau 2 ir 3 šaltinių nėra [70, 84–86]). Verta paminėti, kad 2012 m. vadovėlio leidime nepateikti šaltiniai įkomponuoti į autorinį tekstą [70, 81–82], o šaltinių blokas papildytas nauju šaltiniu apie valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicijos sudarymą pagal istorikės Danutės Stakeliūnaitės daktaro disertaciją [59].

Svarbu pabrėžti, kad minėto vadovėlio autorius perversmui vertinti paskyrė atskirą potemę „Gruodžio 17 d. įvykių vertinimas“, kurio autoriniame tekste aiškiai mokiniams teigiama, kad „1926 m. pabaigos įvykiai vertinami prieštaringai“ (tik 2012 m. leid.) [70, 81]. Autoriniame vadovėlio tekste suprantamai pateikti skirtingi perversmo vertinimai: 1) į valdžią atėjusiems tautininkams ir krikščionims demokratams gruodžio 17 d. tebuvo Lietuvos išgelbėjimas nuo komunizmo; 2) demokratijos šalininkams įvykęs valstybės perversmas – viena pačių didžiausių atgimusios Lietuvos nelaimių. Reiktų pritarti vadovėlio autoriui, kad pagrindinė kaltė tenka perversmą organizavusiems tautininkams, krikščionims demokratams (pastarieji po perversmo ir vėliau išeivijoje kategoriškai neigę dalyvavę perversme) ir jį vykdžiusiems karininkams. Tačiau dėl valstybės perversmo kaltinti tik karininkus ir išvardytas partijas būtų neteisinga. Nemaža kaltė tenka ir valdžioje buvusiems valstiečiams liaudininkas ir socialdemokratams [70, 82].

Kitame analogiškame vadovėlyje 12 klasei Laikas apie perversmą rašoma nagrinėjant temą „Antano Smetonos autoritarinis valdymas“. Potemei „1926 m. gruodžio 17-osios perversmas“, neskaičiuojant iliustracijų ir laiko juostos, autorinio teksto – tik nepilnas puslapis [25, 106–107] (M. Tamošaičio vadovėlyje perversmui skirta 3 puslapiai autoriaus teksto). Svarbu akcentuoti, kad vadovėlio Laikas autoriai kaip pagrindinius perversmo organizatorius įvardija dalį kariškių: „dalis kariškių ryžosi įvykdyti valstybės perversmą. Jo organizatorius parėmė įtakingos krikščionių demokratų ir tautininkų partijos“ [25, 106]. Taip lakoniškai moksleiviams pateikus perversmo priežastis nuošalyje lieka ne mažiau svarbi (galbūt ir svarbiausia) priežastis – tautininkų ir krikščionių demokratų politinės ambicijos, siekis žūtbūt ateiti į valdžią. Taip pat keistai atrodo, kad vadovėlyje nėra jokios informacijos, jog valstybės perversmas vertinamas prieštaringai, ir nėra pateikta jokių šį faktą pagrindžiančių šaltinių (sic!). Šio trūkumo aktualumą dar labiau sustiprina faktas, kad Istorijos brandos egzamino programoje yra atskira tema „1926 m. gruodžio perversmo Lietuvoje priežastys ir padariniai“; įvade jau minėta, kad mokiniams svarbu įžvelgti skirtingas įvykių interpretacijas ir aiškintis jų priežastis. Kokias skirtingas interpretacijas mokiniai analizuoja dirbdami su šiuo vadovėliu – neaišku. Vadovėlio Laikas autoriai tarsi „kompensuodami“ šaltinių trūkumą išleido pagalbinę mokymosi priemonę Istorijos egzamino gidas [26], skirtą abiturientams. Stebina autorių pateikiamas perversmo vertinimas, konspekte rašoma: „Nepaisant demokratijos praradimo, per itin trumpą laiką Lietuva iš atsilikusio krašto tapo modernia Europos valstybe. Bene didžiausias to meto laimėjimas – galutinai susiformavo visus visuomenės sluoksnius apimanti moderni lietuvių tauta. Ją vienijo lietuvybė, tautinė ir valstybinė savimonė“ [26, 316]. Mokiniams pateiktas perversmo vertinimas savotiškai jį teisina, o nekvestionuojama vertybė demokratija tarsi neigiama. Istorikas Liudas Truska pažymi, kad „diktatūra ugdo ne asmenybes, o prisitaikėlius ir cinikus. Per keturiolika A. Smetonos valdymo metų neiškilo nė vienas iškilus politikas, valstybininkas, generolas. Vadą supo giminės, jaunystės metų bičiuliai, pataikūnai, karjeristai. Visa A. Smetonos ministrų ir generolų politinė išmintis ir elgesys išryškėjo išbandymo valandą – 1940 m. vasarą“ [75, 71].

Pagalbinėje mokymo priemonėje Istorijos egzamino gidas yra pateikti du šaltiniai, atspindintys skirtingą požiūrį į perversmą: 1) iš Povilo Plechavičiaus rašto „Pirmasis Lietuvos Kūrėjau!“; 2) Iš 1926 m. gruodžio 17 d. LKP CK atsišaukimo [26, 317]. Nors ir pateikti skirtingų politinių pažiūrų pirminiai šaltiniai, suformuluotais klausimais neprašoma mokinių jų palyginti, o kartais dalį klausimo mokinys gali atsakyti ir nesiremdamas šaltiniu. Pavyzdžiui, pirmajam šaltiniui skirtas klausimas: „Kurios perversmo priežastys ir dėl ko nutylimos (turimas omenyje P. Plechavičiaus raštas – A. B.)? Koks Plechavičiaus vaidmuo 1926 m. gruodžio perversme?“ [26, 317]. Pastebima, kad į antrąją klausimo dalį mokinys gali atsakyti ir nesiremdamas šaltiniu.

Leidyklos „Vaga“ vadovėlyje Lietuvos istorija 12 klasei perversmui yra skirtos dvi temos „Seimų laikotarpis“ potemės „Trečiojo seimo veikla“ ir „Gruodžio 17 d. perversmas“. Konstatuotina, kad perversmo organizatoriais įvardyti krikščionys demokratai: „Krikščionys demokratai plėtojo milžinišką agitaciją prieš liaudininkų vyriausybę ir, nepasitenkindami parlamentiniais veiklos metodais, ėmė ruoštis paimti valdžią jėga [...] Gruodžio pradžioje buvo sudarytas Vyriausiasis perversmo štabas, į jį įėjo žymūs kariškiai, kurie su planu supažindino Tautininkų sąjungos vadovybę ir kai kuriuos krikš čionių demokratų lyderius“ [12, 138]. Matome, tautininkai pateikti tokiame kontekste, apie tautininkų lyderių politines ambicijas žinių nėra, o mokiniai gali susidaryti istorinį vaizdinį, kad pagrindiniai perversmo organizatoriai buvo krikščionys demokratai. Pažymėtina, kad minėtame vadovėlyje nerasime skirtingo perversmo vertinimo ar su juo susijusių šaltinių.

Vadovėlyje Lietuva ir pasaulis išskiriama, kas buvo perversmo rengėjai. Mokiniams pateiktos šešių karininkų pavardės, P. Plechavičiaus nuotrauka. Pažymėta, kad perversmui pritarė krikščionių demokratų partija bei Tautininkų sąjungos vadovai A. Smetona ir A. Voldemaras. Vieninteliame iš analizuotų vadovėlių rašoma: „Perversmo idėją rėmė ir jame aktyviai dalyvavo akademinis jaunimas – ateitininkai ir neolituanai“ [18, 249]. Itin svarbu, kad šiame vadovėlyje yra pateikta šaltinių, atspindinčių skirtingus požiūrius, pavyzdžiui, vienas šaltinių blokas pavadintas „Dvi nuomonės apie perversmo motyvus“ [18, 251]. Pirmas šaltinis iš Juozo Kaminsko (vadovėlyje nenurodyta, kad tai buvo žymus socialdemokratas, III Seimo vicepirmininkas S. Kairys, kuris pirmininkavo 1926 m. gruodžio 17 d. posėdžiui – A. B.) atsiminimų, kuriuose kritiškai vertinamas demokratijos nuvertimas dėl pramanyto komunizmo pavojaus. Antras šaltinis – ištrauka iš išeivijos istoriko Jono Švobos knygos Seiminė ir prezidentinė Lietuva, kurioje teigiama, kad perversmas išgelbėjo nuo bolševikų pavojaus. Turint omenyje, kad šioje knygoje parlamentarizmas smerkiamas, o vėliau įsigalėjęs A. Smetonos autoritarinis režimas iškeliamas, mokiniams sudaroma galimybė analizuoti to paties įvykio priežastis iš skirtingų pozicijų. Svarbu pabrėžti, kad minėtame vadovėlyje yra pateikti dar du šaltiniai apie perversmo vertinimą: 1) Mykolo Sleževičiaus tautininkų valstybės perversmo įvertinimas; 2) Antano Smetonos nuomonė apie parlamentarizmo krizę ir 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą [18, 251].

Šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kad istorijoje nėra vieningos nuomonės, verčia moksleivius kritiškai mąstyti. Tačiau aktualus yra dar vienas klausimas, kokie klausimai ir užduotys yra pateikiamos siekiant išanalizuoti šiuos šaltinius. Pažvelkime į pateiktus klausimus ir istorijos mokymo eksperto Mihai Manea siūlomus klausimus šaltinių analizei (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Klausimų šaltinių analizei palyginimas

Istorijos vadovėliuose šaltiniams analizuoti pateikiamos užduotys

Profesoriaus Mihai Manea siūloma serija klausimų šaltinio analizei [43, 21–22]:

10 kl. Naujausių laikų istorijos vadovėlyje pateikta du šaltiniai: „Socialdemokratas S. Kairys ir tautininkas A. Smetona apie demokratiją Lietuvoje ir gruodžio 17 d. perversmą“. Suformuoti klausimai: 1. Palyginkite šiuos pasisakymus. Kuo skiriasi perversmo priežasčių aiškinimas? Kodėl? 2. Kurio straipsnio autorius S. Kairys, kurio – A. Smetona?

1) Kokios buvo bendros idėjos?

2) Kokie buvo skirtingi aspektai, kuriuos šaltiniai pabrėžia?

3) Kas buvo šaltinių autoriai?

4) Kodėl jie jį rašė?

5) Kodėl autoriai išreiškia tą konkretų (tam tikrą) požiūrį?

6) Ar jie turėjo kokių nors pažiūrų tai padaryti?

7) Kokias galima padaryti išvadas išanalizavus šaltinius?

8) Kaip istoriniai šaltiniai gali būti naudojami klasėje?

10 kl. vadovėlyje Laikas pateiktas šaltinis „S. Kairio perversmo vertinimas“. Užduotis: Įvardyk 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo priežastis. Kas, pasak S. Kairio, lėmė jo sėkmę?

10 kl. vadovėlyje Lietuvos praeities puslapiai pateikta užduotis įvardyta „Sunkesniu klausimu“: Kodėl perversmas Lietuvoje vertinamas skirtingai?

Anksčiau minėta, kad Naujausių laikų istorijos vadovėlyje buvo vienas pirmųjų mėginimų pateikti šaltinius iš skirtingų perspektyvų [31, 107] (žr. 3 lentelę). Tie patys šaltiniai pateikti 2007 m. istorijos valstybinio brandos egzamino užduotyse [50, 47]. Mokiniams suformuluota užduotis: „Palyginę šaltinius, raskite tris A. Smetonos ir S. Kairio požiūrių į perversmą skirtumus“ [50, 48]. Tačiau moksleivių neprašoma gilintis į tokius klausimus, kas buvo šaltinių autoriai? Kodėl jie jį rašė? Ar jie turėjo kokių nors pažiūrų tai daryti? (plg. žr. 3 lentelę). Verta paminėti, kad greta 10 klasės vadovėlio išleistoje mokymo priemonėje pateikti trys šaltiniai, skirti 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui: P. Plechavičiaus telefonograma visų kariuomenės dalių vadams ir įstaigų viršininkams (teisinantis perversmą vertinimas) ir du šaltiniai, atspindintys Liaudininkų partijos požiūrį – M. Sleževičiaus ir Juozo Audėno požiūriai (neigiamas perversmo vertinimas) [32, 110–111].

V. Navicko mokymo(si) priemonėje yra naudojama šaltinių, atspindinčių skirtingą nuomonę, komplektai. Joje gruodžio 17-osios perversmui analizuoti pateikti net 4 šaltiniai. Pirmas šaltinis yra istoriko Gedimino Kulikausko tekstas iš kompiuterinės mokymo priemonės Gimtoji istorija [36]. Moksleiviams šaltinis įvardytas „Iš istorinio straipsnio“. Antrasis šaltinis – Petro Katino straipsnis „Perversmas ar išgelbėjimas?“, kuriame teisinami perversmininkų veiksmai. Kiti du pirminiai šaltiniai – P. Plechavičiaus ir M. Sleževičiaus perversmo vertinimas – perspausdinti iš minėto dokumentų rinkinio [54, 44–45]. Visam šaltinių komplektui suformuluota tik trumpo teksto rašymo užduotis istorinės medžiagos pagrindu.

Požiūris į 1940 m. sovietinę Lietuvos okupaciją

Nors pats okupacijos faktas visuose vadovėliuose iš principo neneigiamas, tačiau galima ieškoti gana reikšmingų skirtumų aiškinant jos priežastis bei aplinkybes. Pavyzdžiui, keistai atrodo politologų E. Merkinaitės ir V. Radžvilo, gan kritiškai įvertinusių M. Tamošaičio 10 klasės vadovėlį, išvados: „Kaltę dėl krašto nesėkmių ir nelaimių linkstant suversti prezidentui A. Smetonai ir ignoruojant struktūrinius bei sisteminius Lietuvos silpnumą ir jos tarptautinės padėties trapumą veiksnius“ [47, 157]. Užmirštamas vienas iš esminių dalykų – juk A. Smetona buvo diktatorius, o jo vadovaujama Vyriausybė paskutinio posėdžio metu besąlygiškai priėmė sovietų ultimatumą, net neįvardijusi agresijos. Pagrindinė problema, kad Lietuva net simboliškai nepasipriešino, nė karto neiššovė. Šiuo aspektu svarbus E. Bakonio vadovėlis, kuriame pateikti du skirtingi požiūriai į tą patį įvykį. Šaltiniuose pateiktos dvi skirtingos JAV lietuvių nuomonės dėl simbolinio pasipriešinimo: Jono Aisčio eilėraštis „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs...“ ir Liūto Mockūno nuomonė [5, 81].

Iš visų analizuotų vadovėlių išsiskiria istoriko M. Tamošaičio vadovėliai 10 ir 12 klasei, kuriuose autorius skelbia daug naujos istoriografinės medžiagos iš savo mokslinių tyrimų srities – Lietuvos inteligentijos kairėjimo 4-ajame dešimtmetyje [68; 72]. 12 klasės vadovėlį palyginus su analogišku vadovėliu Laikas 12 klasei galima daryti išvadą, kad pirmasis vadovėlis išsiskiria autorinio teksto apimtimi (leidyklos „Baltos lankos“ vadovėlyje temai „Lietuvos nepriklausomybės praradimas“ skirta 8 puslapiai, „Lietuvos okupacija ir prievartinis prijungimas prie Sovietų Sąjungos“ – 7 puslapiai, tuo tarpu vadovėlyje Laikas temai „SSRS okupuoja Lietuvą“ skirta vos 5 puslapiai) ir šaltinių gausa. Neįkainojamą vertę mokinių kritiniam mąstymui ir darbui su šaltiniais turi šie pateikti šaltiniai: ištraukos iš Petro Cvirkos 1936 m. laiško, adresuoto į Maskvą (suformuoti klausimai šaltiniui reikalauja aukštesnio lygio gebėjimų) [70, 125–127]; 1940 m. gegužės 4 d. dienraštyje XX amžius išspausdinta karikatūra, vaizduojanti aukštą sovietų pareigūną, žygiuojantį su botagu rankoje, o prie jo kojų atsiklaupusius kairiųjų pažiūrų rašytojus P. Cvirką ir Liudą Girą su šypsena veiduose [70, 147]; Justo Paleckio kalbos, pasakytos 1939 m. spalio 11 d. Kaune prie Prezidentūros, ištraukos [70, 150]; ištraukos iš L. Giros 1940 m. liepos 31 d. laiško sūnui iš Maskvos [70, 157]. Be to, verta paminėti, kad autoriniame tekste kone per puslapį pateiktos ištraukos iš Vandos Daugirdaitės-Sruogienės atsiminimų apie Liaudies seimo atstovės ir žymios poetės Salomėjos Nėries prosovietinę veiklą ir turėtas iliuzijas [70, 155]. Taip išsamiai ir visapusiškai lietuvių inteligentų kairėjimas ir veikla pirmosios okupacijos metais nepateikta jokiame kitame vadovėlyje. Priešingai, kituose leidyklos „Briedis“ 10 ir 12 klasių vadovėliuose nei autoriniame tekste, nei šaltiniuose nepateikta lietuvių inteligentų kairėjimas XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Apie rašytojų veiklą parašytas vienas sakinys: „Dalis lietuvių inteligentų – poetė Salomėja Nėris, rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius, Petras Cvirka, Antanas Venclova ir kiti – tapo okupantų kolaborantais: vieni vylėsi privilegijų, aukštų valdžios postų, kiti naiviai tikėjo komunistų melu ir prisidėjo prie okupacinio režimo šlovinimo“ [27, 109; 25, 208] (pabraukta mano – A. B.). Svarbu pažymėti, kad vadovėliai Laikas išsiskiria savo patriotiniu naratyvu: „Valstybės duobkasiais tapo marionetinė žurnalisto Justo Paleckio vadovaujama vyriausybė. SSRS pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas išsikvietė J. Paleckį ir pasakė: „Eik ir nusiskusk barzdą. Dabar svarbi ir išvaizda, nes būsi ministru pirmininku“ [27, 109] (pabraukta mano – A. B.). Tuo tarpu kitame vadovėlyje pažymėta, kodėl J. Paleckis neatsitiktinai buvo pasirinktas šioms pareigoms: „Prasidėjus okupacijai V. Dekanozovas naują Sovietų Sąjungai palankią vyriausybę sudaryti pavedė Lietuvoje dar prieš okupaciją vieša demonstracija prie Prezidentūros Kaune pasižymėjusiam žurnalistui ir jaunosios kartos valstiečių liaudininkų lyderiui J. Paleckiui“ [70, 152].

Istoriografijoje V. Krėvės-Mickevičiaus atsistatydinimas iš Liaudies vyriausybės, ypač atsistatydinimo laikas, kėlė ir tebekelia daug ginčų. Svarbu pažymėti, kad kai kuriuose vadovėliuose vis dar laikomasi pozicijos, neva V. Krėvės-Mickevičiaus atsistatydinimą reiktų laikyti didelio patriotizmo pavyzdžiu. Pavyzdžiui vadovėlyje Laikas

10 klasei pateiktas šaltinis iš V. Krėvės-Mickevičiaus atsiminimų, kuriame cituojama pastarojo pokalbis su Viačiaslavu Molotovu 1940 m. birželio pabaigoje [27, 108]. Mokiniams perskaičius šaltinį gali susidaryti nuomonė, kad V. Krėvės-Mickevičiaus atsistatydinimą reikėtų laikyti patriotizmo pavyzdžiu. Neteisingai V. Krėvės-Mickevičiaus atsistatydinimo laikas pateiktas vadovėlyje Lietuvos praeities puslapiai: „Rašytojas grįžo į Lietuvą priblokštas išgirstų naujienų ir atsistatydino iš pareigų v yriausybėje“ [10, 106] (pabraukta mano – A. B.). Istorikas M. Tamošaitis remdamasis archy viniais dokumentais įrodė, kad V. Krėvė-Mickevičius, pasitraukęs iš Liaudies vyriausybės, vėl į ją sugrįžo likviduoti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos [72, 205–206]. Svarbu pabrėžti, kad skirtingi požiūriai apie rašy tojo veik lą sovietinės okupacijos metais pateikiami vadovėlyje Lietuva ir pasaulis. Pirmame šaltinyje spausdinama ištrauka iš istoriko Juozo Skiriaus straipsnio [58] (vadovėlyje autorius nenurodytas) apie V. Krėvės-Mickevičiaus pastangas išlaiky ti Lietuvos savarankiškumą. Antrame šaltinyje pateikta Z. Butkaus tyrinėjimai, kuriuose parodoma, kad V. Krėvė-Mickevičius kartu su J. Paleckiu palaikė artimus ryšius su SSRS pasiuntinybe Kaune. Mokiniams suformuluoti klausimai skatina kritiškai mąstyti: „Kuo skiriasi šiuose šaltiniuose pateikti V. Krėvės-Mickevičiaus apsisprendimo moty vai? Kaip manote, kodėl atsirado šie vertinimo skirtumai?“ [18, 288] (plg. žr. 3 lentelę).

Požiūris į pokario rezistenciją 1944–1953 metais

Pokario partizaninis karas neabejotinai ne tik vienas iš herojiškiausių, tačiau kartu ir tragiškiausių Lietuvos istorijos puslapių. 1997 metais Nijolė Gaškaitė parengė vadovėlį Pasipriešinimo istorija 1944–1953 m. [17], kuris parašytas romantišku stiliumi, pritaikytas istorijos mokytojams, vyresniųjų klasių moksleiviams. Antro leidimo pratarmėje minima, kad „klausimas apie žuvusiuos civilius negali būti apeinamas ar tyčia ignoruojamas“ [37, 303].

Pastaraisiais metais Lietuvos sąjūdį ir Lietuvos politinius kalinius ir tremtinius (LPKT) vienijančioms organizacijoms pavyko pasiekti, kad laisvės kovų istorijai mokyklose būtų skiriama daugiau dėmesio. Nuo 2011 metų mokykloms numatyta galimybė daugiau dėmesio skirti Laisvės kovų istorijai dėstyti, integruoti istorijos ir pilietiškumo pagrindų pamokas, laisvės kovų istorijai skiriant ne mažiau kaip 18 pamokų. Laisvės kovų istorijai skirtą „Pasipriešinimo istorijos programą“ parengė Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius, istorijos mokytojas ekspertas Vidmantas Vitkauskas [86]. Švietimo ir mokslo ministerijos išplatintame pranešime teigiama, jog „tikimasi, kad dar išsamiau ir plačiau, remiantis partizanų kovų istorijos pavyzdžiais, dėstoma Laisvės kovų istorija padės ugdyti mokinių pilietiškumą“ [38].

Tačiau ar puoselėjamas dėmesys tautos pasipriešinimo istorijai iš tiesų ugdo pilietišką ir kritiškai mąstantį moksleivį? Istorikas L. Truska teigia, kad partizaninio karo nereiktų apologizuoti, o tyrinėtojai ir vyresniosioms klasėms skirti vadovėliai negali apeiti tokių klausimų kaip ginkluotos kovos prasmės ir partizanų smurto problema: „kodėl nepateikti vyresnėms klasėms skirtuose vadovėliuose iškilių intelektualų, susibūrusių į „Rezistencinę santarvę“, skeptiško ar net negaty vaus partizaninio karo vertinimų“ [74, 131] (pabraukta mano – A. B.). Rodos, kad nepriklausomoje Lietuvoje partizaninis karas tapo absoliučia vertybe, kurios negalime kritiškai vertinti, o kitos nuomonės turėtojai susilaukia primityvaus patriotizmo sergėtojų reakcijos, apšaukiami raudonais komunistais ir t. t. Didžiulio atgarsio ir kritikos susilaukė istorikų Mindaugo Pociaus monografija Kita mėnulio pusė [55], L. Truskos straipsniai [73], tačiau autorių daromos įžvalgos ir išvados neturėtų būti ignoruojamos vadovėlių autorių. Konstatuotina, kad dalyje naujausių istorijos vadovėlių vyrauja vienpusiškas požiūris apie partizaninį karą, nepateikiant partizaninio karo neigiamo vertinimo. Pavyzdžiui, pagal naujai patvirtintą programą išleistame vadovėlyje Pilietiškumo pagrindai ir laisvės kovų istorija 9–10 klasei [9, 78–82] analizuojant temą „Laisvės kovos 1944–1953 m.“ net neužsimenama apie civilių gyventojų netektis (sic!). Vienpusis požiūris pateiktas šiuose vadovėliuose: B. Makausko Lietuvos istorija (1-asis leid. 1997), Baltijos šalių istorija (2000), Lietuva ir pasaulis (2001), Lietuvos istorijos problemos 11 klasei (pastarasis „vadovėlis“ partizaniniam karui skiria tik vieną pastraipą [46, 75]), Lietuvos istorija 12 klasei (2001), Lietuvos praeities puslapiai (2004), Laikas (12 klasei). Pavyzdžiui, vadovėlyje Lietuvos istorija 12 klasei teigiama: „Nuo partizanų rankų krito apie 19 000 kolaborantų“ [12, 192]. Apie civilių gyventojų mirtis visiškai neužsiminta (žr. 4 lentelę). Pasitaiko vadovėlių, kuriuose tik lakoniškai pateikta aukų statistika: „pokariu žuvo per 40 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau kaip 20 tūkst. sudarė partizanai. Kitos aukos – sovietų kariai, stribai, pareigūnai, sovietų valdžios rėmėjai ir taikūs gyventojai“ [15, 292]. Skirtingai istorija pateikiama leidyklos „Kronta“ vadovėlyje 10 klasei: „Įvairiais skaičiavimais partizanai nužudė 1 500–2 200 partinių ir sovietinių aktyvistų. Žuvo 8–9 tūkst. civilių. Didžiąją dalį sušaudė partizanai. Dalis nužudytųjų buvo slapti sovietų saugumo agentai arba valdžios talkininkai, bet buvo ir nekaltų žmonių, netgi vaikų“ [31, 198] (pabraukta mano – A. B.).

4 lentelė. Partizaninio karo žmonių aukų balansas 10 ir 12 klasių vadovėliuose

Vadovėlio pavadinimas, leidykla, leidimo metai

Žuvo partizanų

Žuvo sovietinių karių

Žuvo stribų

Žuvo civilių gyventojų

Naujausių laikų istorija.

„Kronta“ (2005)

Žuvo per 20 000 partizanų, apie 2 000 kovotojų ir apie 16 000 rėmėjų suimti ir nuteisti [89].

1 100 kareivių; Apie 530 MVD ir MGB darbuotojų

2 000

1 500–2 000 partinių aktyvistų;

8 000–9 000 civilių gyventojų.

Lietuvos praeities puslapiai.

„Šviesa“ (2004)

Žuvo apie 20 000 partizanų. 19 000 kovotojų, 12 000 žmonių, talkinusių partizanams, 15 000 pogrindinių organizacijų narių suimta.

Laikas 10 klasei.

„Briedis“ (2007)

Žuvo 20 000 partizanų. 12 000 partizanų talkininkų, 15 000 pogrindinių organizacijų narių suimta.

Apie 13 000 žmonių [90].

Tėvynėje ir pasaulyje.

„Šviesa“ (2009)

Žuvo apie 20 000 partizanų.

12 000 [91]

12 000 civilių gyventojų [92].

Lietuvos istorija 12 klasei.

„Vaga“ (2001)

19 000 kolaborantų [93]

Istorijos vadovėlis

12 klasei.

„Baltos lankos“

(2013)

Nukovė 20 000 partizanų. Suėmė 19 000 laisvės kovotojų. Iš viso nukovė, suėmė ar legalizavo 120 000 žmonių.

1 000 kariškių; 2 830 valstybės saugumo darbuotojų.

1 300 [94]

Svarbu pabrėžti, kad vadovėlyje Laikas 10 klasei mokiniams yra pateikta, koks sudėtingas tai buvo laikotarpis, pareikalavęs ir nekaltų žmonių aukų: „Tikrovėje viskas labai skyrėsi. Nuo partizanų rankų žuvo apie 13 tūkst. žmonių: pusę jų sudarė sovietų ir represinių institucijų pareigūnai, stribai, ginkluoti komunistų aktyvistai, kiti – taikūs gy ventojai. Žmones žudė ir partizanais apsimetę smogikai, ir nieko bendra su laisvės kovotojais neturintys miškuose slapstęsi plėšikai. Kartais prie partizaninio judėjimo prisišliedavo žemos moralės asmenų, kuriuos buvo sunku kontroliuoti. [...] Nė viename kare neišvengta taikių gy ventojų žūties, šnipų ir kolaborantų baudimo. Buvęs partizanas Antanas Vaitulionis atsiminimuose prisipažino: „Per tuos metus maudėmės purve iki kaklo. Atlikta tokių žygdarbių, iš kurių mūsų vaikai galėtų mokytis, ir padaryta tokių nusikaltimų, kurių irgi nederėtų pamiršti, kad jų nekartotų kiti“. Tačiau ne partizanai kalti, kad teisingumą teko vykdyti tokiomis žiauriomis sąlygomis. Ir dėl pavienių asmenų klaidų ar nusikaltimų negalima kaltinti viso partizaninio judėjimo“ [27, 130–131] (pabraukta mano – A. B.).

Pastebėta, kad kartais vadovėlių autoriai nevengia dviprasmiškumų, o autoriniame tekste vartoja užkoduotus sakinius ar žodžius, priklausančius nuo skirtingo požiūrio. Pamėginkime detaliau paanalizuoti keletą jų. Pavyzdžiui, vadovėlyje Lietuvos praeities puslapiai partizanų vykdytas civilių gyventojų žudymas tarsi teisinamas: „Partizanų kova baigėsi jų sunaikinimu. Tačiau laisvės karių pasiaukojimas, net jų ilgame kare su okupantais padarytos klaidos turėjo didžią prasmę“ [10, 137] (pabraukta mano – A. B.). Mokiniams paskaičius liks neaišku, kokios klaidos? Vadovėlyje jos neįvardijamos, nepateikta ir nužudytų civilių skaičius. Kiti vadovėliai, nors ir pateikia civilių gyventojų netektis, tačiau savo sakinių struktūra jas tarsi teisina, pavyzdžiui: „Žuvo apie 20 tūkstančių partizanų. Partizanai sušaudė ar kitaip sunaikino apie 12 tūkst. civilių Lietuvos gyventojų, iš jų 2 tūkst. vadinamųjų sovietinių partinių akty vistų, kurie visi buvo ginkluoti. Žuvo taip pat informatoriai, smulkūs skundikai, asmenys, pasirašinėję trėmimo dokumentus, simpatizavę okupantams ir pan.“ [5, 130] (pabraukta mano – A. B.).

Savo teigiamu požiūriu išsiskiria vadovėlis Laikas 10 klasei. Siekiant suprasti autorių pateiktą požiūrį reikia detaliau paanalizuoti. Vadovėlio viršelyje (vieninteliame iš visų vadovėlių) pateikta Dainavos ir Tauro apygardų partizanų susitikimo nuotrauka 1948 m. rodo partizaninio karo svarbą šio vadovėlio autoriams. Jau pats temos, skirtos partizaniniam karui, pavadinimas „Lietuvos karas su SSRS“ mokiniams perša mintį, kad tai buvo visos Lietuvos karas. Analogiškų 10 klasės vadovėlių pavadinimai švelnesni: leidyklos „Kronta“ „Partizanų pasipriešinimas (1944/45–1953 m.)“ [31, 197–202], leidyklos „Baltos lankos“ skirtos net dvi temos „Ginkluotas pasipriešinimas (iki 1949 m.)“ ir „Ginkluoto pasipriešinimo baigiamasis etapas“ [34, 114–129]. Be to, vadovėlyje Laikas vienas iš temos poskyrių pavadintas „Didvyriškiausias XX a. Lietuvos istorijos laikotarpis“. Nesinorėtų sutikti su tokiu įvardijimu. Ar tikrai jį reiktų laikyti didvyriškiausiu Nekvestionuodami partizaninio karo herojiškumo turime nepamiršti, kad tai viena iš didžiausių tragedijų. Svarbiausia, tauta iš jo pasimokė ir XX a. 9-ajame dešimtmetyje pasirinko dainuojančios revoliucijos ir neginkluoto pasipriešinimo formą, tai ir reiktų laikyti didvyriškiausiu laikotarpiu. Autoriniame tekste gausu sakinių, perteikiančių idealizuojantį požiūrį, pavyzdžiui, „Dauguma gyventojų palaikė partizanus ir kuo galėdami jiems padėjo, o sovietų kolaborantus laikė išdavikais, okupantų parankiniais“ [27, 127]. Kita vertus, is torikai pažymi, kad „ilgainiui kaimiečiai pradėjo bijoti partizanų, nes niekas arba beveik niekas nebuvo garantuotas dėl savo gyvybės. Stribų nekentė, o partizanų bijojo“ [75, 178]. Labai neigiamai autoriniame tekste įvardijami stribai – jie pavadinti tautos išgamomis [27, 128], apgailestaujama, kad su stribais po nepriklausomybės atkūrimo nesusidorota: „Deja, atgavus nepriklausomybę, beveik niekas iš partizanų žudymuose ir kankinimuose dalyvavusių čekistų, agentų, smogikų, stribų nesulaukė bausmės – liko nenuteisti“ [27, 131]. Manytume, vadovėlyje reikėtų vengti tokių įvardijimų, juk moksleivių klasėje gali būti mokinių, kurių seneliai buvo stribai. Kai kuriuose vadovėliuose vengiama tokio tiesmukiško vertinimo stribų atžvilgiu: „Kovoti su partizanais buvo pasitelkti didžiuliai NKVD kariuomenės daliniai. Jiems talkino daugiausia iš vietos gyventojų sudaryti vadinamųjų stribų būriai“ [34, 116] (pastarasis vadovėlis vienintelis iš analizuotų pateikia šaltinį – lentelę „Stribų tautinė sudėtis“). Keistai atrodo, kuomet tos pačios leidyklos skirtingų klasių vadovėliuose skiriasi faktai. Faktas, kad „[...] paskutinysis Lietuvos partizanas Stasys Guiga, miręs 1986 m., taip ir nepasidavė okupacinei valdžiai“ [27,130], skiriasi nuo tos pačios leidyklos 5 klasės vadovėlyje esančios laiko juostos, kurioje paminėta, kad paskutinis veiklus partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas mirė 1965 m. [39, 143]. Panašiai užkoduotų vertinimų esti ir kituose vadovėliuose. Pavyzdžiui, leidyklos „Baltos lankos“ 10 klasės vadovėlio autoriniame tekste yra atskiras poskyris „Partizaninio karo reikšmė ir skirtingi jo vertinimai“. Mokiniams teigiama: „Reikia pažymėti, kad partizaninio karo istorija kai kada vertinama ir kritiškai“. Toliau autorius dešimtokams rašo: „Ginkluoto pasipriešinimo istoriją kritiškai vertinantys autoriai taip pat pabrėžia didžiulį neva nekaltai nužudytų civilių skaičių. Toks partizaninio karo vertinimas turi nemažai sąsajų ir su sovietiniu šio karo vertinimu“ [34, 126] (pabraukta mano – A. B.).

Vienintelis iš analizuotų vadovėlių savo išvadomis dėl civilių gyventojų netekčių išsiskiria leidyklos „Baltos lankos“ 12 klasės vadovėlis (pastaba: skiriasi ir to paties vadovėlio leidimai, pavyzdžiui, 2008 m. leidime partizaninio karo temos autorius A. Streikus apie civilių gyventojų žūtis medžiagos mokiniams nepateikia [62, 215–216]. Tuo tarpu naujausiame 2013 m. leidime temos autoriai A. Streikus ir M. Tamošaitis pateikia ir skirtingus vertinimus: „Šiame kare, kaip ir kiekviename kare, neišvengta ir didelių civilių gyventojų aukų; daug tokių būta vietovėse, kur veikė agentai smogikai, partizanų būriuose piktnaudžiauta alkoholiu, tarp kovotojų buvo žydų žudynėse daly vavusių asmenų“ [1, 98] (pabraukta mano – A. B.)). Šiame vadovėlyje vieninteliame pažymėta, jog partizanų, nors ir nedaug, tačiau būta žemos moralės asmenų.

Vadovėliuose skiriasi ne tik civilių gyventojų aukų skaičiaus pateikimas, tačiau ir patys skaičiai (žr. 4 lentelę). Pavyzdžiui, nors istorikų tyrimai rodo, kad „per beveik 10 metų partizanai nukovė 1 000 sovietų armijos karių, apie 500 malšinimo struktūrų MVD-MGB darbuotojų – okupantų beveik visi jie buvo atvažiavę iš Rusijos. Jie nukovė 2 000 stribų, nukovė ar nužudė kelis tūkstančius „tarybinių partinių aktyvistų“ pačių žemiausių grandžių įstaigų darbuotojų. Tai buvo apylinkių pirmininkai, sekretoriai, valsčių tarnautojai, mokytojai, žemės matininkai, kolūkių brigadininkai, pirmininkai“ [73]. Vadovėlyje Tėvynėje ir pasaulyje šis skaičius gerokai perdėtas: „Per partizanų antpuolius žuvo apie 12 tūkst. NKVD kareivių ir karininkų, sovietinio saugumo darbuotojų ir agentų, sukarintų būrių dalyvių“ [5, 130]. Jau ne kartą mūsų didaktikos specialistai E. Bakonis [3], B. Šetkus [64] kėlė klausimą, kad perėjus prie koncentrinio mokymosi, pastebimas turinio dubliavimas, neišvengiama tos pačios medžiagos kartojimosi įvairiose klasėse. Išanalizavus leidyklos „Briedis“ 10 [27] ir 12 [25] klasės vadovėlius (temos „Lietuvos partizaninis karas su SSRS“ ir „Lietuvos sovietinė reokupacija“, potemė „Lietuvos partizaninis karas su SSRS“), į akis krenta tie patys sakiniai, todėl galima daryti išvadą, kad 12 klasės vadovėlio tekstas – tai 10 klasės teksto sutrumpinimas (sic!). Analogiška situacija B. Makausko vadovėlyje Lietuvos istorija 12 klasei ir vadovėlyje Lietuvos praeities puslapiai 10 klasei. Tekstas nepakeistas, išvados taip pat tos pačios.

Daugiaperspektyvis požiūris taip pat priklauso nuo istoriko pažiūrų, jo kilmės ir visuomeninės padėties, jo lyties, visuomenės perduodamos tradicijos ir tai, ko jis tikisi iš ateities, veikia perspektyvą, į ką orientuodamasis jis atkreipia dėmesį, kelia klausimus praeičiai, suvokia ir aiškina praeitį, pasisako apie praeities žmonių veiksmus ir kančias [82, 114]. Šiame kontekste išsiskiria istorijos mokytojo ir filosofijos daktaro Andrejaus Fomino (Андрей Фомин) vadovėlis Žvakių šviesoje [83] (Rusijos istorijos mokymo priemonė Lietuvos mokykloms 10 klasei). Minėtame vadovėlyje analizuojant praktiškai visas Lietuvos istorijos temas mėginama parodyti Lietuvos rusų indėlį į Lietuvos istoriją. Autorinio teksto partizaniniam karui skiriama mažai, tik apie ½ puslapio (tema „Už geležinės uždangos“). Vadovėlyje rašoma: „Tarp rezistentų buvo rusų, kuriems visų svarbiausia buvo tiesa ir teisingumas. Prieš sovietinę okupaciją narsiai kovojo Afanasijus Kazanas (Афанасий Казан) ir jo sūnūs Michailas ir Igoris. Mūšyje buvo prarastas jauniausiasis sūnus Igoris. Vyresnysis brolis Michailas buvo Lietuvos partizanų būrio „Lokys“ vadas ir herojiškai mirė 1945 m. Kad nepatektų budeliams į rankas, jis susisprogdino su granata. Tėvas, Lietuvos kariuomenės kapitonas A. Kazanas buvo suimtas ir išsiųstas į lagerius Sibire, kur 1953 m. mirė“ [83, 387–388] (orig. asmenvardžiai išskirti tamsesniu šriftu – A. B.). Partizaniniame kare dalyvavo ne tik rusų, bet ir kitų tautinių mažumų gyventojai, tačiau iš vadovėlyje Lietuvos praeities puslapiai pateikto klausimo mokiniams galime spręsti, kad partizanais buvo išimtinai tik lietuviai: „Kodėl lietuviai partizanai ryžosi stoti į kovą su sovietiniais okupantais?“ [10, 138].

Atlikus vadovėlių analizę galime daryti išvadą, kad juose nėra šaltinių, atspindinčių skirtingus partizaninio karo vertinimus (žr. 5 lentelę). Šiuo požiūriu itin vertingi Istorijos brandos egzamino programos 2 priede pateikti gebėjimus iliustruojančių užduočių pavyzdžiai (pavyzdžiams naudotos istorijos brandos egzaminų užduotys) [21]. Mokiniams apie pokario situaciją pateikti trys šaltiniai: a) iš Aleksandro Štromo straipsnio leidinyje „Į Laisvę“; b) iš Bernardo Gailiaus veikalo „Partizanai tada ir šiandien“; c) iš Liudo Truskos straipsnio „1944–1953 metais: ką davė Lietuvai partizaninis karas?“. Šaltiniai parinkti tinkamai, tačiau kvestionuotina, ar keliamas klausimas visapusiškai išnaudoja pačius šaltinius: „Palyginę šaltinius A, B ir C, nustatykite, kuriame iš jų pokario situacija Lietuvoje (Jūsų manymu) vertinama objektyviausiai. Atsakymą pagrįskite trimis argumentais“ (plg. žr. 3 lentelę).

5 lentelė. Pagrindinių partizaninio karo bruožų pateikimas 10 ir 12 klasės istorijos vadovėliuose

Vadovėlio autoriniame tekste ir šaltiniuose esantys bruožai

Kronta

(2008)

Šviesa

(2004)

Šviesa

(2009)

Briedis

(2007)

Baltos lankos (2010)

Vaga

(2002)

Briedis

(2011)

Baltos lankos (2012)

Partizanų apygardų žemėlapis

+

+

+

+

+

+

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija

+

Š

+

Š

+

Š

+

Š

+

Š

Žmonių aukų balansas: kiek žuvo partizanų, sovietinių karių, stribų, civilių gyventojų

+

Š

+

+

+

Š

+

+

+

Š

+

Negatyvus partizaninio karo vertinimas

+

– (sic!)

+

+

+

– (sic!)

– (sic!)

+

Bendradarbiavimas su režimu ir kolaboravimas (K. Kubilinskas, Juozas Markulis-Erelis ir kt.)

+

+

Š

+

+

+

Š

Partizanų karo lauko teismo nuostatai

+ Š

+

+ Š

Požiūris į kolaboravimą Lietuvos istorijos kontekste

Aktualus ne tik šaltinių, pateikiančių skirtingus požiūrius, trūkumas, tačiau ir kolaboravimo Lietuvos istorijoje klausimas. Vieninteliame E. Bakonio vadovėlyje pateiktos žinomo vaikų poeto Kosto Kubilinsko sukurtų eilėraščių ištraukos (vadovėlyje pavadinimai nenurodyti) [5, 131]: 1) ištrauka iš satyrinės poemos „Raudonasis rojus“; 2) Ištrauka iš K. Kubilinsko eilėraščio „Mylėki Partiją, vaikuti...“ [35]. Mokiniams užduotas klausimas: „Kaip šaltinis apibūdina jo autorių?“ Vargu ar galime tikėtis iš mokinių išsamaus atsakymo nepateikus viso konteksto.

Vokietijos istorijos didaktikos specialistas Klausas Bergmanas (Klaus Bergmann) pažymi, kad pirmiausia mokiniai privalo įgyti foninių žinių apie istorines aplinkybes: „Tiktais foninių žinių turėjimas leidžia patenkinamai paaiškinti veiklos sąlygas, sėkmės ir nesėkmės priežastis“ [82]. Siūlytina vyresnių klasių mokiniams šalia puikiai parinktų šaltinių pateikti platesnį istorinį-biografinį K. Kubilinsko (partizanas Kapsas, MGB agentas Varnas) kontekstą siekiant suprasti jo pasirinkimo motyvus (apsisprendimas išlikti bendradarbiaujant su okupantu) ir atleisti už nusikaltimus. K. Kubilinskas vaikystėje kartu su kitu literatu Algirdu Skinkiu (partizanas Vilnis, MGB agentas Rytas) patyrė skurdaus prieškario Lietuvos kaimo gyventojo dalią [81]. Šiuo požiūriu labai vertingas leidyklos „Baltos lankos“ 12 klasės vadovėlis. Minėtame vadovėlyje šiai problemai nagrinėti skirta netgi atskira tema „Bendradarbiavimas su režimu ir prisitaikymas prie jo“ [1, 128–135], yra ne tik K. Kubilinsko nuotrauka, tačiau stengiamasi pažinti kolaboravimo antruoju sovietmečiu priežastis, tam mokiniams pateiktas išsamus pirminis šaltinis (ištrauka iš 1949 08 17 Dainavos apygardos leisto leidinio „Laisvės varpas“) [1, 134]. Šaltiniui nagrinėti klausimai atitinka M. Manea siūlomas rekomendacijas (žr. 3 lentelę), pavyzdžiui, „f ) Kuo galima paaiškinti K. Kubilinsko ir jo kolegos šaltinyje aprašytų veiksmų motyvus?“ [1, 135]. Be to, mokinių prašoma remiantis šaltiniu, vadovėlio tekstu ir papildoma literatūra atsakyti į klausimus – tai atitinka informacijos taikymą, problemų sprendimą, interpretavimą ir vertinimą (aukštesniojo lygio gebėjimai).

Dramatiško likimo poetų vidinį pasaulį puikiai iliustruoja Lionginio Baliukevičiaus-Dzūko atsiminimuose pateiktas apibūdinimas: „Ar Vilnis buvo visa tam pasiryžęs? Sunku pasakyti, tačiau dabar man atrodo, kad jis buvo silpnavalis, nors pats jis tvirtindavo, jog mirti nebijąs. Ar Kapsas buvo taip pat toks? Tai komplikuotesnė asmenybė. Jo, kaip jis visada sakydavo, aukščiausias tikslas – kūryba, visa kita šalutiniai dalykai. [...] „Dėl kūrybos galima viską padaryti“, kartodavo Kapsas. Kapso nuotaika keisdavosi į dieną keletą kartų. Kartais, žiūrėk, jis linksmas, jog sunku į jį būdavo žiūrėti. Atsigulęs ilgai neužmigdavo ir mąstydavo. Atrodė, tarytum nuolat su savimi kovojo“ [7, 97] (pabraukta mano – A. B.). Vienpusis požiūris apie K. Kubilinską pateiktas leidyklos „Briedis“ 9 klasės vadovėlio intarpe „Atėjo Leninas visiems laikas?“ – pateiktas šaltinis „partizanus išdavusio poeto Kosto Kubilinsko eilėraštis „Daina apie Leniną“ [27]. Vienpusio požiūrio (šiuo atveju šaltinis atspindi priešingą poziciją) laikosi vadovėlio Lietuva ir pasaulis autoriai. Pastarajame pateiktas šaltinis „Prievarta. Kosto Kubilinsko satyrinės poemos „Raudonasis rojus“ ištrauka“ [18, 344]. Užduotyse, skirtose šaltiniui nagrinėti, klausiama: „Ką žinote apie jo (K. Kubilinsko – A. B.) veiklą laisvės kovų metais?“ [18, 346]. Tačiau mokiniams nepateiktas platesnis kontekstas, siūlytina nurodyti, kad siekdami atsakyti į šį klausimą turėtų remtis papildomais šaltiniais ir juos nurodyti. Įdomiai apie kolaboravimą kalba vadovėlio Lietuvos praeities puslapiai autoriai. Pateikimo principas labai panašus į analizuotos temos „Gruodžio 17 d. perversmas“, kuomet požiūris pateikiamas autoriniame tekste. Vadovėlis skiriasi tuo, kad autoriai pateikia skirtingus požiūris į tą patį dalyką lygindami: „Poetas Bronius Krivickas pasitraukė pas partizanus, partizanų bunkeriuose vertė Gėtę. Prieš tai jis buvo pakviestas į NKVD. Tai reiškė jo verbavimą arba suėmimą. Kitas poetas Kostas Kubilinskas pats atėjo į MGB ir pasiūlė savo išdaviko paslaugas. Pirmasis buvo išduotas ir žuvo 1952 metais, antrasis nusiųstas į partizanų štabą ir nutaikęs progą nušovė miegantį partizaną poetą N. Labėną (org. klaida, iš tikrųjų Benediktas Labenskas-Kariūnas [7, 94–98]). Sukūręs plačiai tarp partizanų paplitusią satyrinę poemą „Raudonasis rojus“. Tokie buvo tik du aprašyti likimai. Jų buvo šimtai, jei ne tūkstančiai“ [10, 138] (pabraukta mano – A. B.). Tačiau šaltinių, aiškinančių skirtingus pasirinkimo kelius, nepateikiama. Visgi mokiniams pateikta „sunkesnė užduotis“ siūlo organizuoti diskusiją: „Susiskirstykite į grupes. Padiskutuokite, ar šių laikų Lietuvos jaunimas ginklu priešintųsi svetimšalių okupacijai“ [10, 138].

Išvados

  1. Naujausių laikų istorijos vadovėlių kontroversiškų temų tekstų analizė parodė, kad mokyklinių vadovėlių autoriai kartais sakinių konstrukcija ir vartojamais žodžiais sukuria dviprasmiškumą, atveriantį galimybę įvairioms teksto interpretacijoms. Tautišku naratyvu išsiskiria vadovėliai Lietuvos praeities puslapiai, Laikas. Konstatuotina, kad kalbant jautriomis temomis, pvz., rezistencinis pasipriešinimas, net šešiuose vadovėliuose vyrauja vienpusiškas teigiamas požiūris apie partizaninį karą. Keistai atrodo, kad net naujausiame vadovėlyje Pilietiškumo pagrindai ir laisvės kovų istorija, parašytame pagal naujai patvirtintą programą, neužsimenama apie civilių gyventojų netektis. Pastebėta, kad dalyje vadovėlių neišvengta turinio dubliavimosi koncentruose.
  2. Remiantis tarptautine mokymo praktika galime teigti, kad mokant istorijos moksleiviams turėtų būti duodami šaltiniai, pateikiantys skirtingus požiūrius jautriais, pvz., kolaboravimo, klausimais. Vadovėliuose yra šaltinių, atspindinčių skirtingus požiūrius, tačiau jų skaičius skirtingų leidyklų vadovėliuose skiriasi. Labiausiai šiuo aspektu išplėtota 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo tema. Pastarajai skirta tiek pirminiai šaltiniai, tiek istorikų nuomonės. Tarp šaltinių, atspindinčių skirtingus požiūrius, vyrauja istorikų darbai. Pabrėžtina, kad vadovėlių autoriai turėtų nevengti naudoti pirminių šaltinių pokario rezistencijos tema, kaip tai padaryta kuriant egzamino užduotis.
  3. Siekiant efektyvinti darbo su šaltiniais praktiką būtina ne tik naudoti daugiau skirtingų perspektyvų šaltinių, tačiau peržiūrėti formuluojamus klausimus ir užduotis šaltiniams. Suformuluoti klausimai, pvz., Kas buvo šaltinių autoriai? Kodėl jie jį rašė? Kodėl autoriai išreiškia tą konkretų (tam tikrą) požiūrį? Ar jie turėjo kokių nors pažiūrų tai padaryti? Užduotys ir klausimai šaltiniui turėtų reikalauti aukštesnio lygio gebėjimų. Kontroversiškų temų dėstymas, šaltinių, pateikiančių skirtingus požiūrius bei aukštesnio lygio gebėjimų klausimų formulavimas neabejotinai prisidėtų prie moksleivių kritinio mąstymo ugdymo(si).

Šaltiniai ir literatūra

  1. ANUŠAUSKAS, Arvydas; KASELIS, Gintaras; KRAUJELIS, Ramojus; LUKŠYS, Stasys; STREIKUS, Arūnas; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 12 kl. 2 dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2013. 243 p.
  2. BAKONIS, Evaldas; JANUŠAS, Jonas. Lietuva ir pasaulis: istorijos vadovėlis XI klasei. Kaunas: Šviesa, 2001. 319 p.
  3. BAKONIS, Evaldas. Idealus istorijos vadovėlis: tarp realybės ir siekiamybės. Istorija, 2001, t. 48, p. 48–53.
  4. BAKONIS, Evaldas. Lietuva pasaulyje: istorijos vadovėlis 10 klasei. Kaunas: Šviesa, 2004. 200 p.
  5. BAKONIS, Evaldas. Tėvynėje ir pasaulyje: istorijos vadovėlis 10 klasei. Kaunas: Šviesa, 2009. 223 p.
  6. BAKONIS, Evaldas. Visraktis į istorijos egzaminą. Vilnius: Didakta, 2012. 208 p.
  7. BALIUKEVIČIUS, Lionginas. Liongino Baliukevičiaus partizano Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d.–1949 m. birželio 6 d. Parengė A. Kašėta. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011 (4-oji laida). 221 p.
  8. Baltijos šalių istorijos chrestomatija: Lietuvos, Latvijos, Estijos istorijos dokumentų rinkinys nuo seniausių laikų iki 1991 m. (autoriai sudarytojai Ilgvars Butulis, Albinas Galinis, Marite Jakovleva, Mati Laur, Valdis Klišans, Ago Pajur, Grigorijus Potašenko, Prit Raudkivi, Birutė Vareikienė; metodinės dalies autoriai Albinas Galinis, Valdis Klišans, Naima Klitsner, Aušra Skardžiukienė; vertėja Irena Potašenko). Vilnius: Naujoji Rosma, 2002. 211 p.
  9. BITLIERIŪTĖ, Salomėja; JAKUBČIONIS, Algirdas. Pilietiškumo pagrindai ir laisvės kovų istorija: vadovėlis 9–10 klasei. Kaunas: Šviesa, 2012. 142 p.
  10. BRAZAUSKAS, Juozas; MAKAUSKAS, Bronius. Lietuvos praeities puslapiai: istorijos vadovėlis 10 klasei. Trečia knyga. Kaunas: Šviesa, 2004. 221 p.
  11. BUTKUS, Zenonas. Jei opozicija gauna paramą iš svetur ... Kultūros barai, 1995, nr. 8/9, p. 80–84.
  12. CIVINSKAS, Remigijus; ANTANAITIS, Kastytis. Lietuvos istorija 12 klasei. Vilnius: Vaga, 2001. 239 p.
  13. CHRISTOPHE, Barbara. Dviprasmiškumas kaip įrankis? Lietuvos istorijos mokytojai kaip kultūrinių socializmo interpretacijų reikšmių vertėjai. Iš: Atminties daugiasluoksniškumas: miestas, valstybė, regionas. Sud. A. Nikžentaitis. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 111–134.
  14. Council of Europe, Council of Ministers. The Recommendation on history teaching in the 21 century, No. 15 (2001) [žiūrėta 2014-02-07]. Prieiga per internetą: <https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?id=234237>.
  15. ČESNAVIČIUS, Darius; GALINIS, Albinas; GERULAITIS, Virginijus; JURKEVIČIUS, Saulius; SAPOŽNIKOVAS, Georgijus, ŠETKUS, Benediktas. Žemė ir laikas: integruotas geografijos ir istorijos vadovėlis 11–12 klasėms. 2 dalys. Vilnius: Briedis, 2003. 364 p.
  16. Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių 2011–2012 mokslo metais sąrašas [žiūrėta 2014-05-09]. Prieiga per internetą:<http://www.sac.smm.lt/index.php?id=5>.
  17. GAŠKAITĖ, Nijolė. Pasipriešinimo istorija 1944–1953 m. Vilnius: Aidai, 2006 (1-asis leid. 1997). 356 p.
  18. GEČAS, Algirdas; JURKYNAS, Juozas; JURKYNIENĖ, Genia; VISOCKIS, Albinas. Lietuva ir pasaulis: istorijos vadovėlis XII klasei. Kaunas: Šviesa, 2001. 414 p.
  19. GUMULIAUSKAS, Arūnas. Lietuvos istorija nuo 1915 iki 1953 metų: X klasės vadovėlis. Kaunas: Šviesa, 1995 (2-asis patais. ir papild. leid.). 182 p.
  20. Istorijos brandos egzamino programa (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu V-1197) [žiūrėta 2014-05-09]. Prieiga per internetą:
  21. <http://www.upc.smm.lt/ugdymas/bep/failai/1.11_Istorijos_brandos_ezamino_programos_priedas.pdf>.
  22. Istorijos brandos egzamino programa. Priedas nr. 2 Užduočių pavyzdžiai pagal tipus ir atskiras gebėjimų grupes [žiūrėta 2014-07-01]. Prieiga per internetą: <http://www.upc.smm.lt/ugdymas/dokumentai/svarstomi/be/failai/Gebejimai_istorija.pdf>.
  23. JONIŠKIS, Vytautas. Istorijos ir politologijos žinynas mokiniui ir mokytojui. Kaunas: Lututė, 2005 (2-asis patais. ir papild. leid.), 344 p.
  24. JUOZOKIENĖ, Regina. Lietuva ir pasaulis: kurso konspektas. Antrojo dalis. Kaunas: Šviesa, 2006. 104 p.
  25. KAMUNTAVIČIUS, Rūstis; K AMUNTAVIČIENĖ, Vaida; CIVINSK AS, Remigijus; ANTANAITIS, Kastytis. Lietuvos istorija 11–12 klasėms. Vilnius: Vaga, 2000. 487 p.
  26. KAPLERIS, Ignas; LAUŽIKAS, Rimvydas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis. Laikas: istorijos vadovėlis 12 klasei. Vilnius: Briedis, 2011. 279 p.
  27. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas. Istorijos egzamino gidas. Vilnius: Briedis, 2013. 480 p.
  28. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis; LAUŽIKIENĖ, Andželika; TAMKUTONYTĖ-MIKAILIENĖ, Živilė. Laikas: istorijos vadovėlis 10 klasei. Vilnius: Briedis, 2007. 289 p.
  29. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis; TAMKUTONYTĖMIKAILIENĖ, Živilė. XX amžiaus Lietuvos ir pasaulio istorija. Vilnius: Briedis, 2009. 328 p.
  30. KASELIS, Ginta ras; K R AUJELIS, Ra mojus; LUKŠYS, Stasys; STR EIKUS, Arūnas; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 12 kl. 2 dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2008. 286 p.
  31. K ASPER AV IČIUS, A lg is. 1926 met ų per versmas ir taut inin kų va ld žia sov iet inėje istoriografijoje. Iš: Lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Sud. A. Bumblauskas, N. Šepetys. Vilnius: Aidai, 1999, p. 58–76.
  32. K A S PE R AV IČ I US , A l g i s ; JOK I M A I T IS , R i m a nt a s ; S I N DA R AV IČ I US , A l g i s ; LAURINAITIS, Jonas; BRAZAUSKAS, Juozas; ČIŽAUSKIENĖ, Audronė; STUKIENĖ, Beatričė; PAULIUS, Bijūnas. Naujausiųjų laikų istorija: vadovėlis X klasei. Vilnius: Kronta, 2005. 336 p. (Pasaulis ir Lietuva).
  33. KASPERAVIČIUS, Algis; MANELIS, Eugenijus; SINDARAVIČIUS, Algis. Dokumentų rinkinys: XX amžius. Vilnius: Kronta, 2002. 391 p. (Pasaulis ir Lietuva).
  34. KIAUPA, Zigmantas; MÄASALU, Ain, PAJUR, Ago, STRAUBE, Gvido. Baltijos šalių istorija. Vilnius: Kronta, 2000. 239 p.
  35. KRAUJELIS, Ramojus; STREIKUS, Arūnas; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 10 klasei. 2 dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2010. 200 p. (Serija „Raktas“).
  36. KUBILINSKAS, Kostas. Mylėki Partiją, vaikuti... Genys, 1961, nr. 9, p. 1.
  37. KULIKAUSKAS, Gediminas. 1926 m. valstybės perversmas. Iš: Gimtoji istorija: Lietuvos istorijos vadovėlis: nuo 7 iki 12 klasės (kompiuterinė mokymo priemonė) [žiūrėta 2014-07-01]. Prieiga per internetą: <http://mkp.emokykla.lt/gimtoji/?id=10114>.
  38. KUODYTĖ, Dalia. Antrąjį leidimą palydint. Iš: GAŠKAITĖ, Nijolė. Pasipriešinimo istorija 1944–1953 m. Vilnius: Aidai, 2006 (1-asis leid. 1997), p. 301–309.
  39. Laisvės kovų istorijos bus mokoma išsamiau ir plačiau. [žiūrėta 2014-06-14] Prieiga per internetą: <http://www.upc.smm.lt/naujienos/pasipriesinimas/pasipriesinimas.php>.
  40. LAUŽIKAS, Rimvydas; MICKEVIČIUS, Karolis; KAPLERIS, Ignas. Kelias: Lietuvos istorijos vadovėlis 5 klasei. 2 dalis. Vilnius: Briedis, 2012. 180 p.
  41. LATIŠENKA, Arūnas; MEIŠTAS, Antanas; KAPLERIS, Ignas. Didysis istorijos atlasas mokyklai: nuo Pasaulio ir Lietuvos priešistorės iki naujausiųjų laikų. Vilnius: Briedis, 2014. 232 p.
  42. LETUKIENĖ, Nijolė; GINEIKA, Jonas. Istorija: kurso santrauka istorijos egzaminui. Vilnius: Alma litera, 2011. 600 p.
  43. LOW-BEER, Ann. The Council of Europe and School History. Strasbourg: Council of Europe, 1997. 86 p.
  44. MANEA, Mihai. How to integrate a multiperspectivity approach in classroom practice. In: Ihrin, Stefan. Report of the Seminar on „The use of multiperspectivity in teaching history“ Holercani Republic of Moldova 14 June–15 July 2006. Strasbourg: Council of Europe, 2006, p. 21–22.
  45. MAKAUSKAS, Bronius. Lietuvos istorija: vadovėlis 11–12 klasei. 2 dalis. Kaunas: Šviesa, 2006, 272 p.
  46. MAK AUSK AS, Bronius. Lietuvos istorija: vadovėlis bendrojo lavinimo mokykloms. Warshawa: Wydawnictwa Szkolne i Pedagogicne; Kaunas: Šviesa, 1997. 464 p.
  47. MARENGOLCAS, Viktoras; BANYS, Bronislovas, ŠAČKUTĖ, Jūratė. Lietuvos istorijos problemos: kartojimo medžiaga: mokymo priemonė 12 klasei. Vilnius: Naujoji Rosma, 2001 (2-asis patais. ir papild. leid.). 192 p.
  48. MERKINAITĖ, Simona; R ADŽVILAS, Vy tautas. Istorijos mokymas mokyk lose kaip valstybinės istorijos politikos problema. Iš: Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2011, p. 111–165.
  49. MERKINAITĖ, Simona. Politinis subjektas istorijos mokyme. Iš: Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2012, p. 107–140.
  50. MIKK, Jaan. Textbook: research and writing. Frankfurt am Main: Peter Lang, 2000. 426 p.
  51. Nacionalinis egzaminų centras. Istorija 2006–2010. Vilnius: TEV, 2010. 259 p. (Serija „Į pagalbą abiturientui“).
  52. NAVICKAS, Virginijus. Istorijos mokymosi gidas. Mokymo(si) priemonė 11–12 klasei. I dalis. Kaunas: Ugda, 2010. 152 p.
  53. NAVICKAS, Virginijus. Istorijos mokymosi gidas. Mokymo(si) priemonė 11–12 klasei. II dalis. Kaunas: Ugda, 2010. 164 p.
  54. NAVICKAS, Virginijus. Istorijos mokymosi gidas. Mokymo(si) priemonė 11–12 klasei. Priedas. Kaunas: Ugda, 2010. 96 p.
  55. NAVICKAS, Virginijus. Istorijos užduotys 12 (IV gimnazijos) klasei. Kaunas: Ugda, 2012. 156 p.
  56. POCIUS, Mindaugas. Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009. 426 p.
  57. Pradinio ir pagrindinio ugdymo Bendrosios programos (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. ISAK-2433). Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras, 2008, p. 937.
  58. SKIRIUS, Juozas. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Iš: Gimtoji istorija: Lietuvos istorijos vadovėlis: nuo 7 iki 12 klasės (kompiuterinė mokymo priemonė) [žiūrėta 2014-07-01]. Prieiga per internetą: <http://mkp.emokykla.lt/gimtoji/?id=10112>.
  59. SKIRIUS , Juoz a s. Prof. Vi nco K rė vės-M ickev ičiaus pa sta ngos išsaugot i Liet uvos savarankiškumą (1940 06 17–07 22). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Sud. A. Gaigalaitė. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 389–391.
  60. STAKELIŪNAITĖ, Danutė. Valstiečiai liaudininkai Lietuvos Respublikos vidaus politikoje 1918 m. pabaigoje – 1926 m.: Parlamentinė veikla. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Kaunas, 2000, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 132–1469.
  61. STRADLING, Robert. Multiperspectivity in history teaching: a guide for teachers. Strasbourg: Council of Europe Publishing. 64 p.
  62. STRADLING, Robert. Teaching 20th-century European history. Strasbourg: Council of Europe Publishing, 2001. 291 p.
  63. STREIKUS, Arūnas. Ginkluotas pasipriešinimo sąjūdis Lietuvoje. Iš: KASELIS, Gintaras; KRAUJELIS, Ramojus; LUKŠYS, Stasys; STREIKUS, Arūnas; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 12 kl. 2 dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 215–216.
  64. SVĖRIENĖ, Audronė. Istorijos vadovėlio kultūra (1999–2002 m.). Knygotyra, 2004, t. 43, p. 9–24.
  65. ŠETKUS, Benediktas. Istorijos mokymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje tobulinimo kryptys. Istorija, 2002, t. 53, p. 90–97.
  66. ŠETKUS, Benediktas. Darbas su istorijos šaltiniais: praktiniai patarimai. Vilnius: Vaga, 2002. 120 p.
  67. ŠETKUS, Benediktas. Keletas į ž va lg ų dėl istorijos dokumentų patei k imo istorijos vadovėliuose.Istorija, 2011, t. 82/2, p. 28–37.
  68. TAMOŠAITIS, Mindaugas. III Seimas. Iš: Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940 ) narių biografinis žodynas. Sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 126–127. (Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas; t. 3).
  69. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. 223 p.
  70. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 10 klasei. 1 dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2010. 200 p. (Serija „Raktas“).
  71. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 12 kl. 1 dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2012. 232 p.
  72. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Mokausi savarankiškai: Teorinė ir praktinė pagalba abiturientui. Vilnius: Baltos lankos, 2013. 295 p.
  73. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje. Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 336 p.
  74. TRUSKA, Liudas: partizanavimui reikėjo drąsos, tačiau ką galėjo padaryti žalio kaimo berneliai? Delfi.lt[žiūrėta 2014-06-19]. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/news/ daily/lithuania/ltruska-partizanavimui-reikejo-drasos-taciau-ka-galejo-padaryti-zaliokaimo-berneliai.d?id=43058983>.
  75. TRUSKA, Liudas. Kontroversiškų temų pateikimas istorijos vadovėliuose ir mokinių kritinio mąstymo ugdymas. Iš: Mokykliniai istorijos vadovėliai ir Europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Sud. B. Šetkus, R. Šetkuvienė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 128–133.
  76. TRUSKA, Liudas. Tautinis atgimimas ir istorija. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012. 560 p.
  77. Ugda: Už šviesią ateitį ir kokybišką mokslą! [interaktyvus], [žiūrėta 2014 m. spalio 28 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.ugda.lt/ISTORIJA/MOKYMO-SI-GIDAS/>.
  78. Vadovėlių ir kitos mokymosi medžiagos pritaikymo kompetencijoms ugdyti metodinės rekomendacijos. Vilnius: Ugdymo plėtotės centras, 2012, p. 9–10.
  79. VAREIKIS, Vygantas. 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo kontroversijos. Iš: Klaipėdos kraštas 1920–1924 m. archyviniuose dokumentuose (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. IX). Sud. S. Pocytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2003, p. 23–53.
  80. Vidurinio ugdymo bendrosios programos (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-269) [žiūrėta 2014-05-09]. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/suzinokime/bp/2011/>.
  81. VYŠNIAUSKAS, Arūnas. 1926-ieji lietuviškų istorijos vadovėlių diskurse (iki 1990 m.). Iš: Lietuvos III Seimas – 1926–1927 išbandymų metai. Sud. S. Kaubrys, A. Vyšniauskas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 172–213.
  82. ŽILINSKAS, Antanas. Dramatiško likimo poeto pėdsakais. Santaka, 2013, liep. 20, p. 4, 6; liep. 23, p. 6; liep. 25, p. 6, 8.
  83. БЕРГМАНН, Клаус. «Мультиперспективность» в преподавании истории. Ярославский педагогический вестник, 2001, № 2 (27), с. 112–117.
  84. ФОМИН, Андрей. Свечя Горящая: учебное пособие и книга для чтения по русской истории. Клайпеда: Refresh Disign, 2011. 447 c. (1-е изд. 2000 г.).

Komentarai

  1. LITVINAITĖ, Jūratė. Istorija. Kaunas: Šviesa, 2012, 439 p. (Serija „Prieš egzaminą“). Vėliau tas pats leidinys perleistas dviem dalimis: LITVINAITĖ, Jūratė. Trumpas istorijos kursas. Kaunas: Šviesa, 2014. 247 p. (Serija „Prieš egzaminą“); LITVINAITĖ, Jūratė. Istorijos užduotys. Kaunas: Šviesa, 2014. 207 p. (Serija „Prieš egzaminą“).
  2. Lentelė sudaryta autoriaus remiantis: MANEA, Mihai. How to integrate a multiperspectivity approach in classroom practice. In: Ihrin, Stefan. Report of the Seminar on „The use of multiperspectivity in teaching history“ Holercani Republic of Moldova 14 June–15 July 2006. Strasbourg: Council of Europe, 2006, p. 21.
  3. Pasipriešinimo istorijos programa. Sud. V. Vitkauskas. Kaunas: Naujasis lankas, 1999, 31 p. Šios programos pagrindu 2011 m. buvo parengta daug platesnė mokymo priemonė (papildyta įvairiais priedais, šaltiniais ir nuorodomis). VITKAUSKAS, Vidmantas. Pasipriešinimo istorijos programa: Lietuvos ir užsienio pasipriešinimo istorijos mokymo programa XXII klasėse (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-1016).
  4. Pastaba: lentelė sudar y ta straipsnio autoriaus. Per versmo priežastys išsk irtos pagal: LITVINAITĖ, Jūratė. Istorija. Kaunas: Šviesa, 2012, p. 205 (Serija „Prieš egzaminą“); TAMOŠAITIS, Mindaugas. Mokausi savarankiškai: Teorinė ir praktinė pagalba abiturientui. Vilnius: Baltos lankos, 2013. 154 p.
  5. Visą istorijos brandos egzamino programą, ankstesnių metų užduotis su atsakymais, bei egzaminų rezultatų statistines analizes galima rasti Nacionalinio egzaminų centro puslapyje [žiūrėta 2014-02-07]. Prieiga per internetą: <http://www.nec.lt/naujienos/>.
  6. Pastaba: Vadovėly je pateiktas šaltinis (lentelė): „Žinios apie 1944–1953 m. žuv usius partizanus (MVD-MGB duomenimis)“ perspausdinama iš knygos (GAŠKAITĖ, Nijolė; KUODYTĖ, Dalia; KAŠĖTA, Algis; ULEVIČIUS, Bonifacas. Lietuvos partizanai 1944–1953 m. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996, p. 349). Perspausdinta Krontos 10 klasės vadovėlyje (p. 201). Moksleiviams pateiktas klausimas: „Ar šie duomenys objektyvūs? Ar galima juos patikslinti?“
  7. Pastaba: „pusę jų sudarė sovietų ir represinių institucijų pareigūnai, stribai, ginkluoti komunistų aktyvistai, kiti – taikūs gyventojai“.
  8. Pastaba: „NKVD kareivių ir karininkų, sovietinio saugumo darbuotojų ir agentų, sukarintų būrių dalyvių“.
  9. Pastaba: „Partizanai sušaudė ar kitaip sunaikino apie 12 000 civilių gyventojų, iš jų 2 000 vadinamųjų sovietinių aktyvistų, kurie visi buvo ginkluoti“.
  10. Pastaba: „Nuo partizanų rankų krito apie 19 000 kolaborantų“. Vadovėlyje atskirai neišskirta, kiek žuvo sovietinių karių, stribų, apie civilius gyventojus nutylima arba visi įvardijami kolaborantais.
  11. Pastaba: mokiniams pateikta, kad įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis: „Partizanai nukovė apie 2 830 SSRS valstybės augumo ir vidaus reikalų tarnybos darbuotojų, 1 tūkst. valstybės saugumo kariuomenės kariškių, 1 300 stribų, partinių bei sovietinių aktyvistų. Kitais duomenimis, vien stribų buvo nukauta apie 2 000, vidaus kariuomenės kariškių – iki 4 000“.

Summary

Algis Bitautas. Controversial Topics in Contemporary Textbooks: Analysis of Lithuanian History Textbooks (1990–2014)

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of History, Centre of History Didactics, address: T. Ševčenkos 31, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The article provides a comprehensive analysis of the presentation of controversial topics – the Klaipėda Revolt of 1923, the Lithuanian coup d’état of 17 December 1926, the occupation of Lithuania in 1940, the post-war resistance of 1944– 1953, collaboration – in the context of the history of Lithuania in the contemporary Lithuanian textbooks of history. Special attention is paid to the expression of a multi-perspective approach in textbooks through an author’s text, the sources reflecting different approaches and the tasks intended to pupils. A comparison of the part of the sources, questions and tasks presented in textbooks and the questions proposed by foreign specialists of didactics for source analysis is provided.

The analysis of the texts on controversial topics in contemporary textbooks of history revealed that the authors of school textbooks occasionally create ambiguity by sentence structure and the words in use, thus opening an opportunity for various interpretations of the text. Textbooks Lietuvos praeities puslapiai (Pages of the Past of Lithuania) and Laikas (Time) stand out for their national narrative. It can be stated that when sensitive topics are addressed, e.g. armed anti-Soviet resistance, as many as six textbooks are dominated by a one-sided positive approach towards the guerrilla warfare. It is rather odd that even the latest textbook Pilietiškumo pagrindai ir laisvės kovų istorija (Basics of Civic Education and the History of Freedom Fights) written under the updated programme includes no mention of the casualties. It should be noted that a repetition of the content in concentres could not be avoided in a part of textbooks.

According to the international teaching practice, it can be stated that in the teaching of history pupils should be provided with the sources which present different approaches towards sensitive issues, such as collaboration. Though the textbooks include the sources reflecting different approaches but their number differs in the textbooks published by different publishing-houses. The topic of the coup d’état of 17 December 1926 is mostly expanded in this respect. Both primary sources and historians’ opinions are dedicated to this topic. The works of historians dominate among the sources reflecting diverging views. It should be noted that the authors of textbooks should not avoid using primary sources on the topic of post-war resistance as it has already been done in creating examination tasks.

To make the practice of the work with sources more effective, not only more sources featuring different perspectives should be used but the questions formulated and the tasks for sources composed should also be reviewed. The questions formulated for sources, e.g. Who were the authors of the sources? Why did they write it? Why do the authors express the particular (certain) approach? Did they have any reason to do it?, should require the skills of higher level. The presentation of controversial topics, the sources providing different views and the formulation of questions requiring the skills of higher level would definitely add to the development of pupils’ critical thinking.

Keywords: controversial topics, multi-perspective approach, ambiguity, textbook, history source, pupils.

--

Įteikta / Received 2014-07-03
Priimta / Accepted 2014-11-28