Aldona Gaigalaitė. Nauja maniera mūsų istoriografijoje
Spausdinti

2014, t. 95, Nr. 3, p. 94–97 / Vol. 95, No. 3, pp. 94–97, 2014

Alfonsas Eidintas.Aleksandras Stulginskis ir jo epocha. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. 360 p.

Istorijos mokslų daktaras pagal profesiją, žurnalistas iš prigimties, politinis veikėjas pagal darbo profilį, Lietuvos Respublikos ambasadorius Alfonsas Eidintas skaitytojams ant stalo pateikė naują knygą. Tai didelės apimties veikalas, skirtas buvusiam Lietuvos Respublikos prezidentui, aktyviam Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikėjui Aleksandrui Stulginskiui. Ši knyga – jau antroji A. Eidinto knyga, skirta prezidentui Aleksandrui Stulginskiui. Pirmoji „Aleksandras Stulginskis: Lietuvos prezidentas – gulago kalinys“ buvo išleista 1995 metais. Be to, autorius apie prezidentą A. Stulginskį įvairiuose leidiniuose yra paskelbęs ne vieną ir ne du straipsnius. Taigi autoriui tiek asmuo, tiek ir šaltiniai apie iškilią Nepriklausomos Lietuvos asmenybę ne nauji.

Rašydamas antrąją knygą apie A. Stulginskį A. Eidintas panaudojo nepublikuotus dokumentus bei šaltinius. Beje, autorius joje atvirai pakritikavo savo pirmąją knygą, – įžangoje atskleidė savo darbo trūkumus, didelę dalį jų skyrė buvusiam redaktoriui, kuris sugebėjo sumenkinti knygos autoriaus sodrią žemaitišką kalbą ir lengvą rašymo stilių. Ne kiekvienas autorius tai išdrįstų padaryti, o diplomatui ir istorikui savikritika neatrodė nenormalus dalykas. Be to, ta kritika jis iš dalies pateisino naujos knygos rašymą ir išleidimą. Tik stiprios prigimties asmenys gali būti tiek kitų, tiek savo darbų kritikai, – tokia asmenybė pasirodė esąs A. Eidintas (bene pirmas mūsų istoriografijoje).

Ambasadorius Alfonsas Eidintas naująja knyga „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ į mūsų istoriografiją įnešė dar vieną naujovę – naują rašymo manierą. Jo knygoje sutelkti trys istorinio pobūdžio veikalai. Pirma, glausta Lietuvos istorija, apimanti Nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpį, ypač nuosekliai aprašant 1920–1926 metus. Skaitytojas ras vertingų, atrodytų, smulkių, faktų, kurie iki šiol nebuvo skelbti mūsų istoriografijoje, kurie plačiau ir nuosekliau atskleidžia krikščionių demokratų santykius su kitomis partijomis ir savo partijos viduje. Antra, tai knyga, skirta vienos reikšmingos asmenybės – Aleksandro Stulginskio – gyvenimo istorijai, kurioje atsispindi prezidento, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos, Lietuvos ūkininko (1926–1941 m.) ir gulago kalinio (1941–1954 m.) gyvenimo detalės. Trečia, tai dokumentų rinkinys, kuriame atspausdintos prezidento kalbos, jo parašyti teiginiai, korespondencija. Dokumentų rinkiniu galime pavadinti todėl, kad knygoje pateikiamos ne vieno puslapio dydžio prezidento ir kitų politikos veikėjų kalbos, rašiniai ir kiti to meto dokumentai, kito autoriaus galėję būti skelbiami atskiru veikalu. Be to, dokumentai bei jų ištraukos leidinyje pateikiami kitu šriftu – kursyvu.

Taigi galima sakyti, kad A. Eidintas į vieną knygą sudėjo tris knygas. Tai nauja. Dar reikia akcentuoti tai, kad, pavyzdžiui, Lietuvos istorija labai nuosekliai ir palyginti įdomiai parašyta – gal net geriau ir įdomiau negu dauguma istorijos vadovėlių, skirtų mokykloms. Todėl rekomenduočiau būsimiesiems abiturientams paskaityti ir mokytojams mokyti Lietuvos istorijos iš šios naujos A. Eidinto knygos.

Tie istorikai, kurie norės plačiau susipažinti su lietuvių būkle stalininiuose kalėjimuose, lageriuose ar tremtyje, taip pat ras naujų, įdomių, iki šiol nežinotų faktų bei detalių. Autorius cituoja visą A. Stulginskio, kai jis buvo nuteistas ilgus metus kalėti, tardymo protokolą. Be to, skaitytojas susipažins ir su kitų Lietuvos valstybės veikėjų ir politikų padėtimi stalininiuose gulaguose, jų likimais bei tarpusavio problemomis.

Nereikia užmiršti ir dar vieno naujos knygos autoriaus privalumo – tai daugiau kaip trečdalio knygos, skirtos prezidento ir Jokūbavo dvaro savininko, gulago kalinio, Vytėnų bandymų stoties darbuotojo ir jo šeimos, biografijos. Ji taip pat įdomiai parašyta. Atskleista prezidento veikla savajame dvare būdinga to meto Lietuvos ekonominei raidai.

Taigi, knyga apima lyg ir tris lygiavertes ir reikšmingas istoriografines temas. Be to, savo forma ar rašymo maniera ji parašyta kitaip, negu iki šiol priimta mūsų istoriografijoje – tai tikra istoriografinė naujovė. Beveik kiekvienas didesnės apimties skyrelis pradedamas A. Stulginskio tardymo, kurį atliko TSRS valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas, NKVD vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Anciperovas, protokolu Krasnojarsko krašto Kansko miesto kalėjime 1942 m. sausio–balandžio mėnesiais. Šis naujas A. Stulginskio tardymo ir įkalinimo dokumentas ne tik suteikė knygos autoriui galimybę naujai suklostyti veikalo turinį, bet ir paskelbti šio dokumento daugiau kaip 5 puslapių apimties kaltinamąsias išvadas. Tame dokumente be A. Stulginskio figūruoja ir kiti prezidento bendražygiai – S. Šilingas, J. Tonkūnas, J. Stanišauskis, I. Tamošaitis, K. Pamarnackas ir kiti. Tas dokumentas knygos autoriui davė impulsą ne tik parašyti naują, išsamesnę, sakyčiau, ne antrojo, kaip dažnai priimta rašyti, o pirmojo, ne paskirtojo, o išrinktojo Nepriklausomos Lietuvos prezidento biografiją, bet ir jai rašyti panaudoti iki šiol mūsų istorinėje literatūroje nenaudotą metodą. Reikia tikėtis, kad pasekėjų, susižavėjusių ambasadoriaus knyga, atsiras ir daugiau. Matyt naujos istorinių veikalų rašymo mados ar formos ieškojimai nenutruks.

Greta pagiriamojo žodžio knygos manierai reikia paminėti ir tai, kad A. Eidinto veikalas „Aleksandras Stulginskis ir jos epocha“ yra turtingas ne tik dokumentų, bet ir originalių bei iki šiol neskelbtų nuotraukų iš A. Stulginskio šeimos albumo. Nuotraukas perdavė duktė ir jos šeima. A. Stulginskį ir kitus fotografavo gulago darbuotojai, išduodami kaliniams naujus dokumentus, saugodami juos nuo pabėgimo, neatėjimo į darbą, atpažinimo ir kitais tikslais. Taigi originalios iliustracinės medžiagos naujojoje ambasadoriaus knygoje netrūksta. Be to, pateikiamos ne vien A. Stulginskio, bet ir kitų su jo veiklos laikotarpiu susijusių asmenų pavienės ir grupinės nuotraukos, ir ne tik Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų, bet ir to meto Europos vadovų, pvz., J. Pilsudskio, B. Musolinio ir kt. Tuo galės pasinaudoti ir būsimieji naujų knygų autoriai – jiems nebereikės ieškoti dulkėtuose Lietuvos ar Rusijos archyvuose.

Rašydamas naują veikalą A. Eidintas daugiausiai naudojosi jau skelbtais šaltiniais ir istorikų knygomis, periodine spauda, šiek tiek archyvais, nes beveik nuolat dirbant užsienyje į juos patekti jam buvo sunkiau dėl laiko stokos. Tačiau tai jo darbo reikšmės nesumenkino. Galbūt kiek kritiškiau reikėjo pažvelgti į kai kurias jo minimų autorių išvadas, pavyzdžiui, šiek tiek žinodama statistiką ir atsimindama prieškarinį gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje, negalėčiau teigti, jog visi Lietuvos miestai ir miesteliai tuo metu buvo žydiški ir lenkiški, o ne lietuviški. Šį teiginį perėmę iš lenkų ar kitos literatūros A. Kasparavičius bei kiti istorikai per daug nulenkia galvą prieš kitatautę istoriografiją. Gal reikėtų atidžiau paskaityti Pirmojo Lietuvos surašymo duomenis ar vėlesnę statistiką? Be to, pati esu užaugusi Šiaurės Lietuvoje ir galiu konstatuoti, kad mano gyvenamoje ir gerai pažįstamoje teritorijoje – miestelyje – gyveno vos vien latvio ar žydo šeima. Didesniuose miesteliuose žydų būdavo daugiau, bet jie spiesdavosi tik apie turgaus aikštę, o visur kitur buvo lietuvių amatininkų namai ir ūkininkų sodybos, kartais net ir dvarai. Taigi kalbėti apie visus tik žydų gyvenamus Lietuvos miestus bei miestelius reikėtų atsargiau.

Beje, istorikai dažnai užmiršta tą faktą, kad Lietuvos žydai bei kiti kitataučiai pirkliai ir amatininkai mokėjo kalbėti lietuviškai ta tarme, kurios regione jie gyveno. Kas, jei ne pagrindiniai krašto gyventojai buvo jų darbdaviai, ką, jei ne vietinius lietuvius valstiečius jie aptarnavo? Užtenka prisiminti vos vieną faktą. Kai įžymusis kalbininkas Jonas Jablonskis grynino lietuvių kalbą, siekdamas iš jos pašalinti svetimžodžius ir barbarizmus bei sukurti lietuviškus jų pakaitalus, tai vietoje „sierčikų“ sugalvojęs „degtukų“ pavadinimą ir ryžęsis jį patikrinti praktiškai. Kartu su P. Višinskiu Kelmėje užėjo į žydo parduotuvę ir paprašė degtukų. Didžiai Jablonksio nuostabai žydas jam atnešė degtukų dėžutę. Kalbininkas suprato, kad žodis yra tinkamas, priimtinas, suprantamas, nes pirmą kartą jį pavartojęs žydo krautuvėje ir buvęs krautuvės savininko aptarnautas.

Žinome, kad istorija yra gy venimo mokykla. Šiandieniai daug rašantys istorikai mėgsta mokyti mūsų politikus ir kitus skaitytojus aptardami Nepriklausomos Lietuvos 1918–1940 m. vidaus ir užsienio politiką. Jie svarsto, kaip tuometėmis aplinkybėmis turėjo pasielgti viena ar kita partija, vienas ar kitas vadovaujantis veikėjas. Remdamiesi kitų tautų istorija, istorikai stengiasi ją pritaikyti Lietuvai, tačiau, mano nuomone, istorikas nėra prokuroras ar teisėjas. Jo uždavinys yra aprašyti, kaip tas procesas apskritai vyko, ką veikė viena ar kita politinė jėga, kaip elgėsi vienas ar kitas politikas, kodėl ne kitaip, o būtent taip rutuliojosi įvykiai. Tuo principu ir naudojosi knygos apie A. Stulginskį autorius A. Eidintas.

Tiek kiekviename spausdintame darbe, tiek ir naujoje ambasadoriaus Alfonso Eidinto knygoje pasitaiko kai kurių neapsižiūrėjimų – kai kurių gal dėl taisymų bei perrašinėjimų ar gal irgi dėl redaktorės kaltės. Šiuo atveju redaktorė buvo santūri ir gražios autoriaus rašymo manieros, kalbos stiliaus nesuredagavo savaip.

Manau, kad redaguojant užrašus po nuotraukomis buvo galima surašyti visus ten esančius žmones, nes iš esmės tai daugiau ar mažiau žinomi visuomenės ar politikos veikėjai, kuriuos ne visada pažįsta ar yra matęs šiandienis jaunimas. Knygoje dažniausiai nurodomas prezidentas Aleksandras Stulginskis ir dar vienas ar du asmenys, stovintys prie jo iš dešinės ar kairės, kartais už nugaros.

Tai smulkmenos, tik jos gali klaidinti ne tik skaitytojus, bet ir tuos, kurie naudosis knyga, nes kai kada šiek tiek slysteli nuorodos į ne tą tekstą ar nurodomo autoriaus minčių tekste apskritai nėra. Tačiau ar galima visiškai išvengti menkų redakcinių neapsižiūrėjimų didelės apimties darbe?

Reikia paminėti, kad ambasadoriaus Alfonso Eidinto naujausioji knyga, skirta vienam iš įžymių krikščioniškosios demokratijos veikėjų, Lietuvos Respublikos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, anot autoriaus, „supažindins su sudėtinga XX amžiaus Lietuvos istorija ir paaiškins jo kaip Lietuvos prezidento žingsnius ir poelgius – juk dažnai valstybės vadovai, politinių partijų lyderiai būna atsakingi už viską kas gera ar bloga įvyksta krašte jiems būnant valdžioje“ (p. 360).