„Istorija“. Mokslo darbai. 66 tomas
Libertas KLIMKA. Nauja baltų mitologijos monografija
Spausdinti

Balsys, Rimantas. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2006, 445 p.

 

Mitologija ir religija – svarbiausioji etnoso kultūros dalis, jo dvasinio gyvenimo viršūnė. Be prigimtinės religijos pažinimo neįmanoma įsigilinti į daugelio etninės kultūros reiškinių (šeimos ir kalendorinių papročių, medžioklinės bei agrarinės magijos, tautodailės ženklų ir ornamentų, liaudiškų tikėjimų) esmę. Tačiau tenka apgailestauti, kad mokslinio baltų mitologijos ir religijos tyrinėjimo baruose nesusiformavo ryškesnių mokslinių centrų, grupių, mokyklų. Mūsuose dirbama negausiomis pajėgomis, kurias pastaraisiais metais dar susilpnino skaudūs iškilių mąstytojų – Gintaro Beresnevičiaus, Vladimiro Toporovo – praradimai. Žiniasklaidoje bei populiarioje literatūroje baltiškosios mitologijos ir religijos klausimais išsakoma daug klaidingų teiginių, paviršutiniškų, rimta analize nepagrįstų nuomonių bei interpretacijų. Tai galima pastebėti netgi Romuvų, deklaruojančių senosios baltų religijos tęstinumą, veikloje. Todėl suprantama, kad kiekvienas naujas baltiškąją pasaulėžiūrą nagrinėjantis darbas sutinkamas itin dėmesingai ir viltingai. Juolab stambesni, apibendrinantys, sisteminantys veikalai.

Praeitų metų pabaigoje skaitytoją pasiekusi Klaipėdos universiteto docento dr. Rimanto Balsio monografija – reikšminga pakopa sunkiame kelyje į baltiškosios praeities pažinimą. Darbas nudžiugino pastangomis atskleisti mitinių personažų įvaizdžių raidą, dėmesiu jų įvardijimų etimologijai, dievybių funkcijų išgryninimu. Monografija šiame tyrinėjimų etape labai reikalingas darbas. Po baltų religijos ir mitologijos šaltinių publikacijos (N. Vėlius, 1996–2005), ir ankstesniųjų istoriografinių tyrinėjimų paskelbimo (N. Vėlius, G. Beresnevičius; 1995–2004), tikrai reikėjo atlikti dievybių ir mitinių būtybių „peržiūrą“. Kukli pradžia tam buvo padaryta G. Beresnevičiaus 2001 m. išleistu „Trumpu lietuvių ir prūsų religijos žodynu“.

 

 

Dr. R. Balsys savo darbo tikslus nusako taip: „[…] susisteminti ir pateikti išsamias prūsų bei lietuvių dievų ir deivių charakteristikas; pasekti lietuvių bei prūsų dievybių demonizavimo, virtimo tautosakiniais personažais procesą; atskleisti šioms dievybėms skirtų apeigų pėdsakus papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje; taip pat šių dievybių susiliejimą su krikščioniškąja tradicija; apžvelgti XIX–XX a. šioms dievybėms skirtų tyrinėjimų istoriją.“ Autoriui išties pavyko atsekti daugelio dievybių įvaizdžio ir funkcijų kaitą, išryškinant jų demonėjimo ir desakralizacijos procesus, vykusius kartu su baltiškųjų bendruomenių raida. Nuo apeigos iki prietaro – atsektosios metamorfozės kaip tik ir patvirtina žinomų iš XVI–XVII a. istoriografinių šaltinių dievybių autentiškumą.

Kita svarbi autoriaus išvada – XIX a. mitologų, pravardžiuojamų „romantikais“, kūryba iš tikrųjų yra natūralus tęstinumas, besiremiantis senųjų dievybių charakteristikomis, iliustruojantis paskutinįjį baltiškosios religijos nuosmukio etapą.

Keletas pagiriamųjų žodžių apie doc. dr. R. Balsio panaudotą tyrimo metodologiją. Suskirstymas pagal funkcijas atliktas išanalizavus religinių apeigų bei vardų ir eufemizmų etimologiją. Šaltinių žinias suvedus į lenteles, dievybių funkcijų sugretinimas ar jų chronologinė raida tampa akivaizdi. Geras liaudiškojo religingumo fenomenologijos žinojimas autoriui padėjo atsekti senosios religijos reliktus ir XIX a. dvasiniame gyvenime.

Knygoje teisingai pastebėta, kad fragmentiškas kai kurių dievybių paminėjimas šaltiniuose gali būti aiškinamas siauru šios dievybės garbinimo regionu. Tik diskutuotina, ar tai galima taikyti prūsų genčių panteonui; be išsamesnės istorinių sąlygų analizės išvadas daryti ankstoka. Priekabesnis skaitytojas, ypač šios srities tyrinėtojas, R. Balsio monografijoje gal pasiges aiškesnės senosios religijos degradacijos proceso periodizacijos (pradžia padaryta G. Beresnevičiaus straipsniuose), jos susiejimo su istoriniais įvykiais, ekonominiais veiksniais, pavyzdžiui, Valakų reforma. Reiktų galutinai susitarti ir dėl terminų vartojimo. Tarkime, žodis pagonybė (lotyniška reikšmė – „kaimiškoji“) semantine prasme labai pritinka būtent senosios (prigimtinės) religijos degradacijos laikotarpiui apibrėžti.

Apibendrinant galima teigti, kad šioje monografijoje pateiktas tyrimas yra etapinis baltiškosios mitologijos ir religijos studijose. Dievybių sisteminimas pagal funkcijas, jų autentiškumo nustatymas, įvaizdžių metamorfozės istorijos bėgyje – nauji ir originalūs mokslinio darbo rezultatai. Kartu tai pravartus žinynas bet kuriam etnine kultūra besidominčiam tautiečiui. Juolab istorijos programos studentui. Malonu, kad knyga gražiai ir išradingai dailininko A. Kliševičiaus sumaketuota; ją puošia daugiausia paties autoriaus padarytos nuotraukos. Gal tik paginacijai būtų pritikę įvairesni tautodailės ženklai, – tie patys per visą tomelį pabosta. Gerai, kad knygos pabaigoje įdėta platesnė santrauka anglų kalba, – užsienio tyrinėtojams baltiškoji mitologija ir religija iki šiol menkai tepažįstama.

Vartant dr. R. Balsio monografiją, reljefiškiau išryškėja ir kitų žingsnių užduotys šiuose tyrinėjimo baruose. Vis dėlto prūsiškoji baltų religijos atmaina labiau skiriasi nuo lietuviškosios nei latviškoji. Todėl latvių ir lietuvių mitologijos bei religijos lyginamosios studijos tiesiog būtinos, – dievybių įvaizdžių kaita ir to priežastys taptų akivaizdesnės. Prisimintina, kad Livonijoje dvasinio gyvenimo istorinis kontekstas buvo visiškai kitoks; protestantizmas paliko daugiau sąžinės laisvės religijos adeptui. Kitas tyrinėtojams vis artėjantis uždavinys – senosios religijos struktūrinių bruožų rekonstrukcija. Neabejotinai tai turėjo būti susieta su žinių apie gamtą visuma ir pasaulio sandaros modeliavimu. Ir čia būtų privalu panaudoti istorinį lyginamąjį nagrinėjimo metodą. Tikėtina, kad doc. dr. R. Balsio monografija palengvins ateinančiai tyrinėtojų kartai įžengti į baltiškosios mitologijos erdves, paskatins tolesnius darbus šioje labai svarbioje kultūros paveldo srityje.