„Istorija“. Mokslo darbai. 96 tomas
Darius Vilimas. Bajorai baltarusiškųjų LDK pavietų žemės teismuose (socialinis aspektas)
Spausdinti

2014, t. 96, Nr. 4, p. 5–19 / Vol. 96, No. 4, pp. 5–19, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2014.12

Lietuvos istorijos institutas, LDK istorijos skyrius, Kražių g. 5, Vilnius, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje pristatomas XVI a. paskutiniojo trečdalio LDK dabartinių „baltarusiškųjų“ pavietų žemės teismų darbo socialinis aspektas. Aptarta medžiaga sudaro prielaidas tolimesniam istorinių šaltinių komplekso tyrimui.

Raktiniai žodžiai: LDK pavietų žemės teismai, teismų knygų sandara, teisinė kultūra, LDK bajorija.

Abstract. The article presents the social aspect of activities of land courts in the contemporary “Belarusian” districts of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the final third of the 16th century. The material under analysis creates preconditions for the further study of the complex of historical sources.

Key words: Land courts of the districts of the GDL, composition of court books, legal culture, nobility of the GDL.

Įvadas

Bene įdomiausias XVI a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vidaus gyvenimo įvykis buvo savivaldaus pavietų žemės teismo įkūrimas. 1566 m. priėmus II Lietuvos Statutą, konsolidavusį valdantįjį valstybės luomą – bajoriją – į formaliai vienalytę „bajoriškąją tautą“, prasidėjo jos aukso amžius, nutrauktas tik XVII a. vidurio militarinės katastrofos. Tačiau pati žemės teismo institucija tokio pavidalo išliko iki pat XVIII a. 7-to dešimtmečio reformų.

Tradiciškai apie žemės teismus daugiausiai kalbama kaip bajoriškosios demokratijos triumfą, leidusį LDK bajorijai naudotis iš unijos brolių – lenkų – nusižiūrėtomis bajoriškomis laisvėmis. Lenkų teisės istorijos klasikai net sukūrė tokį terminą kaip LDK bajorų „emancipacija“ [pvz., 43, 47–49], kuri apibrėžia vis stiprėjantį jos spaudimą paskutiniajam gediminaičiui Žygimantui Augustui siekiant gauti visas lenkiškojo pavyzdžio teises ir apriboti valstybės didikų arba ponų privilegijas, išskiriančias juos iš kitų bajorų. Kartais dar kalbama apie pavietų teismus kaip apie notarinės arba bendrosios rašto kultūros sklaidos židinius [47: 15, 65–69, 158–161] arba tik kaip pasirengimo glaudesnei unijai su Lenkija etapą [85, 193–197]. Kita tyrėjų grupė pabrėžia tuos pavietų teismus buvus tik iškalbinga bajoriškosios anarchijos iliustracija [42].

Kas tie LDK pavietų žemės teismai kaip institucija, kaip kultūrinis fenomenas? Jau bandėme juos analizuoti kaip teismo [59; 64] arba notarines [62] įstaigas. Atrodytų, kad tokiam dvipusiam teismo paskirties padalinimui neprieštarauja ir pati išlikusių rankraštinių teismo knygų medžiaga. Patys teismo raštininkai, kaip jau pastebėta [61], po kelerių ar keliolikos metų darbo (nelygu, koks darbo krūvis ir bylų gausa) ėmė rūšiuoti notarinius ir teismo procesų ar sprendimų įrašus, kad nepasimestų įrašų gausoje. Taip Žemaitijoje, kur tebuvo vienas žemės teismas, o bajorų buvo santykinai daugiausia, dar prieš III Lietuvos Statuto priėmimą imta rašyti dideles, skirtingas „aktų“ ir „teismo sprendimų“ knygas.

Taip teismo knygų medžiaga pasidalina iš pradžių į dvi – notarinę ir teisminę – dalis, vėliau ir pastarąją galima skirti į teismo proceso ir nuosprendžių pogrupius. Tačiau ir čia mūsų nepalieka kirbanti abejonė, ar tai tikrai yra išsamiausias ir mus tenkinantis pavietų žemės teismo darbo prasmės apibrėžimas?

Tenka sugrįžti prie esminių klausimų ir atsakymų į juos revizijos. Kas buvo naujieji, II Lietuvos Statuto sankcionuoti, pavietų žemės teismai? Kokia jų vieta regioninėje ir visos valstybės teismų sistemoje? Kokia to teismo, kaip savivaldžios bajoriškosios institucijos, vieta bajorijos gyvenime?

Jau minėtas ir nelabai kvestionuojamas atsakymas yra, kad regioniniu lygmeniu pavieto žemės teismas buvo svarbiausias tarp visų pavieto teismų. Pilies-žemės-pakamario triadoje jis neabejotinai pirmoje vietoje. Net pilies teismai, nors ir turėję daugiau galių (sprendė kriminalines bylas), buvo žemiau už žemės teismą, nes tebuvo vietos vykdomosios valdžios, vaivados ar seniūno žinioje, nebuvo renkami, todėljų prestižas paradoksaliai žemesnis nei žemės teismų. Tokią keistoką išvadą patvirtina teismų pareigūnų biografijos, kai visų, bent jau mums žinomų, teismų pareigūnų biografija prasidėdavo pilies teismuose ir baigdavosi žemės ar net pakamario teismuose, o ne atvirkščiai [56–57]. Šios regioninių teismų pareigūnų „grietinėlės“ biografijų grandinė tik įrodo, kad žemės teismų prestižas buvo didesnis nei pilies teismų. Kiek nuošalėje buvo pakamario (ribų) teismai, tačiau ši institucija pasižymėjo tuo, kad pats jos vadovas buvo antrasis pagal prestižą pavieto asmuo (po maršalo) ir asmeniškai retokai dirbo teisme tai buvo palikta jų padėjėjų kamarininkų žiniai, nes pats dažnai būdavo užimtas kitais svarbiais valstybiniais reikalais. Pakamario teismų darbas taip pat nebuvo griežtai reglamentuotas nei laiko, nei vietos, todėl vieno ar kito pakamario (ir jo pagalbininkų) spręstų bylų skaičius priklausydavo nuo jo užimtumo. Todėl kelerių ar keliolikos metų trukmės pakamariavimo rezultatai tilpdavo į vieną, dažniausiai nedidelę, knygą. Tuo tarpu pilies ir žemės teismų knygos vis storėjo ir storėjo...

Todėl išlieka vienas klausimas, kokia buvo žemės teismo, kaip institucijos ir socialinio fenomeno, reikšmė? Koks jo socialinis arba visuomeninis dėmuo? Ar galima jį apibrėžti vien kaip teismo ar notarinę įstaigą? Ar problema tik dvipusė, ar daugiabriaunė? Pabandysime atsakyti į šį klausimą, remdamiesi „baltarusiškųjų“ valstybės pavietų žemės teismų medžiaga, saugoma Minske.

Socialiniu tyrimo aspektu čia laikomas teismo knygų turinio tyrimas, tarp notarinio pobūdžio aktų ieškant tokios informacijos, kuri praauga privataus notariato sąvoką ir ką galima būtų apibrėžti kaip viešojo/valstybinio notariato pavyzdžius, iliustruojančius kokybiškai aukštesnę regionų bajorijos teisinės kultūros pakopą.

Problemos istorinis kontekstas

LDK pavietų žemės teismų įkūrimas – ilgas procesas, prasidėjęs XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai I Lietuvos Statute 1529 m. bajorijai buvo numatyta galimybė dalyvauti regioninių didžiojo kunigaikščio vietininkų teismų darbe. Nuo XVI a. 5-ojo dešimtmečio pradžios kai kur administraciniuose centruose jau veikė Statuto numatyti vadinamieji žemės teismai, iš valdovo vietininkų teismų pamažu tampantys išsodintųjų, parinktųjų (судьи высаженые) teisėjų teismais. Pradėtos reguliariai rašyti tų teismų knygos. Tačiau iš esmės senasis, vadinamasis žemės, teismas (iki II Lietuvos Statuto) tebuvo pilies teismo sinonimas, nes teismo pavadinimas tada dar nebuvo nusistovėjęs. Tačiau bajorijos tai jau netenkino – ji turėjo sektiną precedentą Lenkijos bajorų teismuose. Dar daugiau – tokie teismai XVI a. pirmojoje pusėje įkurti LDK priklausančioje Palenkės vaivadijoje, kurioje veikė lenkų teisė ir skirtingi nei likusioje jos teritorijoje teismai. Brendo esminė teismų sistemos reforma.

XVI a. antroje pusėje atėjo laikas reformuoti ir LDK administravimo, teismų ir savivaldos struktūrą. Tikrojo žemės teismo istorija prasideda nuo 1564 m. Bielsko privilegijos, teisiškai sulyginusia visos bajorijos luomo atstovus. Po pusantrų metų priimtas ir įsigaliojęs II Lietuvos Statutas (LS) užtvirtino pakitusią teismų sandarą, be didesnių korekcijų egzistavusią du šimtmečius.

Kiekviename pavieto ar žemės centre įsteigti bajoriškieji žemės ir pakamario teismai. Dar buvo ir pilies teismai, tačiau jie liko valdovo administracijos žinioje: pilies teismo pareigūnus skirdavo vaivados, o teismui buvo paliktos spręsti tik kriminalinės bylos. Teismas priartėjo prie kiekvieno paprasto bajoro, kuris žinojo, kad jis formaliai galės teistis net ir su didiku. Kiekvienas juridinis bajoro veiksmas ar finansinė operacija galėjo būti santykinai greitai užfiksuota pilies (jie dirbo kas mėnesį) arba žemės teisme. Kadangi renkamas žemės teismas savo prestižu buvo aukščiau už skiriamų pareigūnų pilies teismą, dažnai iš pilies teismo knygų į žemės būdavo perrašomi įvairūs notariniai įrašai arba vaznių (teismo vykdytojų) pareiškimai, nes žemės teismas dirbo tik tris sesijas per metus. Kiekviename teisme pareigūnų skrynioje buvo saugomos teismo knygos, į kurias buvo galima įrašyti savo dokumentus nesibaiminant, kad vieno ar kito juridinio akto originalas gali pradingti – išrašai iš jų turėjo tokią pačią galią kaip ir patys originalai.

Taigi, teismų reforma ir kompetencijų atskyrimas – žemės teismui liko civilinės, pilies teismui – kriminalinės, o pakamario – valdų ribų ginčai – įvedė daugiau tvarkos teismų sistemoje Bajoras žinojo, kada ir kur dirbs vienas ar kitas pavieto teismas. Jis galėjo tikėtis ne tik greičiau įvykdyto teisingumo ar saugesnio vertingų dokumentų kopijų padarymo. Palengva keitėsi ir paties bajoro mąstysena – šalia pavietų seimelių žemės teismai tapo pagrindine vieta, kur viešojoje erdvėje būdavo sprendžiami bajorų ginčai, tvirtinamos atliktos finansinės operacijos ar kiti jiems svarbūs reikalai. Skrupulingai fiksuoti smulkiausi kivirčai, lygiai taip pat detaliai aprašoma ne tik teisminio ginčo eiga, bet ir po jo ėjęs susitaikymas ar teismo nuosprendis. Taip LDK bajorai žemės teismuose įgyvendino seną svajonę – teismo nepriklausomybę nuo didžiojo kunigaikščio ir didikų vietininkų.

Tyrimo objektas ir jo istoriografija

Suprantama, kad LDK naujojo tipo žemės teismo darbas neprasidėjo kitą dieną po Bielsko privilegijos priėmimo 1564 m. rugpjūčio 1 d. Nors buvo numatyta šių teismų darbą pradėti tų metų šv. Martino dieną (lapkričio 11 d..), tokių įstaigų įkūrimas reikalavo papildomo techninio pasiruošimo (pavietų atribojimas, darbo vietų parinkimas, teismo pastatų statyba ir pan.), todėl kiekviename paviete jis įkurtas atskirai ir skirtingu metu – nuo1565 m. pavasario ir 1566 m. pradžios. Pavietų atribojimai LDK dalyje, esančioje dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, fiksuojami nuo 1565 m. balandžio (Ašmenoje, Minske, Brastoje) iki 1566 m. sausio (Pinske). Tai įrodo išlikę kelių pavietų atribojimai. Turime vieną išlikusį žemės teismo įkūrimo procedūros aprašymą, publikuotą Slanimo žemės teismo knygoje 1565 m. birželio 1 d. Rytiniuose valstybės pakraščiuose dėl Livonijos karo teismų reforma vėlavo. Oršoje žemės teismas dirbo tik nuo 1567 m. pavasario, o Polocke, tada užimtame maskvėnų, pavieto žemės teismas įkurtas tik 1570 m. vasarą ir veikė neokupuotoje teritorijoje (manoma, kad Lepelyje).

Po Liublino unijos LDK teritorijoje liko 9 vaivadijos ar joms prilygstantys administraciniai dariniai, sudaryti iš 22 pavietų. Pavietų skaičius vaivadijoje svyruodavo nuo penkių (Vilniaus vaivadijoje) iki vieno (Polocke, Mstislavlyje, Žemaitijoje). Kadangi maždaug du trečdaliai tuometės valstybės teritorijos dabar priklauso Baltarusijai, maždaug tokia pati pavietų ir vaivadijų centrų dalis yra jos teritorijoje. Lietuvos Respublikoje dabar Vilnius, Ukmergė, Trakai, Kaunas, Panevėžys ir Raseiniai. Baltarusijos Respublikoje – Minskas, Gardinas, Lyda, Ašmena, Breslauja, Naugardukas, Slanimas, Valkaviskas, Brasta, Pinskas, Vitebskas, Polockas, Orša, Mstislavlis, Mozyrius, Riečica.

Visų LDK rankraštinių teismo knygų likimą iki XX a. pradžios aprašė Ryšardas Mienickis [51]. Jau po jo mirties knygos vėl vežiotos, pagaliau pasidalintos teritoriniu principu pačios tuometės SSSR viduje. Todėl išlikusios rankraštinės „baltarusiškųjų“ pavietų žemės teismų knygos po II pasaulio karo pabaigos 1951 m. pervežtos į Baltarusiją, dauguma į Minską, kitos – į Gardiną (vėliau, 1964 m., Gardino, Slanimo pavieto knygos irgi pervežtos į Minską, todėl dabar jos yra Baltarusijos Nacionaliniame istorijos archyve, (toliau – BNIA). Iš baltarusiškojo LDK arealo XVI a. išliko keturių pavietų žemės teismų knygos.

Darbe nagrinėjama keliasdešimt ankstyvųjų (nuo 1565 m. iki 1600 m. rankraštinių LDK pavietų žemės teismų knygų (41 vnt.), saugomų Baltarusijos NIA (žr. 1 lentelę). Tai padaryta sąmoningai, siekiant padalinti visą didžiulę nagrinėjamos temos rankraštinę medžiagą (LDK užėmė dab. Lietuvos ir Baltarusijos respublikų teritorijas).

Šiame straipsnyje taip pat nagrinėjama ir poros jau publikuotų LDK žemės teismo knygų medžiaga (Slanimas). Taigi straipsnyje kalbėsime apie šių pavietų žemės teismų knygas: 7 Brastos, 14 – Gardino, 17 – Slanimo ir 3 – Vitebsko. Dauguma jų sovietmečiu buvo restauruotos, daugumos jų padaryti ir mikrofilmais. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos BNIA sudaromi seniausių pavietų teismų knygų vidiniai aprašai.

Visos LDK pavietų žemės teismų knygų turinys nedaug tyrinėtas. XX a. pradžioje keliasdešimt Žemaitijos žemės teismų knygų, saugomų Vilniaus centriniame senųjų aktų archyve, turinį aprašė I. Sprogis ir jo pagalbininkai [77]. Dar prieš tris dešimtmečius bandyta tirti žemės teismų genezė, naudotasi ir Gardino teismo knygomis [46]. Vėliau detaliai aptartos XVI a. vidurio ikireforminės Vilniaus „pilies“ teismo knygos [48-49]. Ukrainiečių istorikė Natalija Starčenko tyrinėja Voluinės pilies teismų darbą XVI a. pabaigoje [88–89], naujausia jos monografija, nagrinėjanti teisminę konfliktologiją, remiasi Voluinės teismų medžiaga [90]. Žemaičių bajorijos šeiminius ryšius XVI a. pabaigoje tyrinėjo R. Trimonienė [55]. Tirta ir Upytės pavieto žemės teismo kasdienybė [66]. Geografiškai ir chronologiškai artimą N. Starčenkai temą kitu rakursu tyrinėjo V. Poliščiukas [79–80]. Iš kitų Lietuvos istorikų, tyrinėjusių Žemaitijos teismo realijas, būtina paminėti E. Saviščevą [53] ir J. Drungilą [44]. Teismo knygų sandarą tyrinėja ir I. Valikonytė [58]. Tiesiogiai baltarusiškųjų pavietų žemės teismų knygų sudėtis iki 1600 m. tirta ir Lietuvoje [59–60; 63; 65]. Vėlyvesnio laikotarpio (XVII a.) Breslaujos žemės teismų knygas aptarė H. Liulevičius, suradęs jas Rusijoje [50]. Paskutiniaisiais metais baltarusiškų pavietų žemės teismų knygas tyrinėja ir baltarusių istorikai – M. Spiridonovas [87], V. Podolinskis [78], A. Radamanas [82], A. Šalanda [84–85], N. Sliž [86] ir kiti [70; 76]. Leidžiami ir teminiai tų knygų dokumentų rinkiniai [83]. Pagaliau, praėjus beveik šimtmečiui nuo Vilniaus archeografinės komisijos knygų (rus. - ABAK) serijos pabaigos (1915 m.), pasirodė ir pirmoji naujos teismo knygos publikacija, tiesa, Ukrainoje [75]. Apie tai rašoma ir Lenkijoje leidžiamose LDK teisės istorijos sintezėse [67], jau yra ir specializuotų studijų, skirtų atskirų Lenkijos žemių teismams [52].

Rankraštinių „baltarusiškosios“ LDK dalies žemės teismo knygų skaičius, dydis ir turinys

Kaip jau minėta, seniausių (iki 1600 m.) LDK pavietų žemės teismų knygų BNIA yra 41. Jų būklė labai skiriasi, daug jų „restauruota“ blizgančiu permatomu popieriumi, apnykusios ir apiblukusios, todėl dalis teksto prarasta. Kita vertus, beveik visos jos turi vidinius aprašus ir daugumos jų išduodami tik mikrofilmai, padaryti praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiuose.

Brastospaviete liko septynios žemės teismo knygos [1–7]. Chronologiškai jos tarpusavyje sumaišytos. Pirmosios penkios to fondo aktų knygos prasideda 1580 m., bet ankstyviausia yra fondo knyga Nr. 61, vadinamoji einamųjų reikalų knyga, kur vienoje knygoje surašytos 1566–1604 m. teismų sesijos. Knygoje Nr. 63 (irgi einamųjų reikalų) yra 1597 m. žemės teismo knyga. Beje, pirmojoje paminėtoje einamųjų reikalų teismo knygoje irgi yra 1597 m. žemės teismo įrašų. Minsko NIA yra likusios ir to meto Brastos pilies teismo knygos. Gardino pavietą reprezentuoja keturiolika išlikusių 1566–1601 m. žemės teismo knygų [8–21]. Dvi ankstyviausios Gardino žemės teismo knygos (1556–1559 m. nėra mūsų aptariamos, nes jos yra priešreforminės). Kai kurie šio pavieto ikireforminio žemės teismo darbo aspektai jau aptarti ABAK‘o serijoje – keliuose jos tomuose publikuotos senosios teismo knygos ar jų fragmentai [24]. Poreforminės žemės teismo knygos didelės, išlikusios, beveik be pertraukų iki XVI a. pabaigos ir toliau. Slanimo paviete [22–38], kaip ir Gardine, yra išlikusi ir ikireforminė knyga, publikuota minėto XXII AVAK‘o serijos tomo pradžioje (p.1–146). Toliau jame eina dvi Slanimo poreforminės žemės teismo knygos. Iš XIX a. Vilniaus centrinio senųjų aktų archyvo katalogo ir dabartinio Baltarusijos NIA Minske aprašų aiškėja, kad šios dvi knygos neina viena po kitos. Dabartiniame Slanimo žemės teismo knygų sąraše tarp jų yra dar viena 1567–1570 m. knyga, o VCA kataloge jos turėjo Nr. 7675 ir 7678, t. y. tarp jų turėjo būti dar dvi knygos. Iš viso jų Slanime šiuo laikotarpiu yra 17, nes ankstyvųjų ikireforminių, dar ABAK‘e skelbtų, knygų dabar archyve nėra. Pirmoji poreforminė Slanimo žemės teismo knyga savo struktūra ir turiniu primena pirmąją Kauno žemės teismo knygą [63, 184–185]. Nors ten jau teisia naujasis žemės teismas – teisėjas, pateisėjis ir raštininkas, knygos įrašai eina „srautu“, panašiai kaip prieš tai buvusioje ir ten pat publikuotoje 1555–1565 m. žemės, t. y. ikireforminėje pilies, teismo knygoje. Antroji publikuotoji [69] poreforminė 1570 m. Slanimo žemės teismo knyga (dabar ji Minske fondo apraše yra Nr. 3) daug trumpesnė, joje daugiau notarinių įrašų – 63 iš 83. Vėliau, nuo aštuntojo XVI a. dešimtmečio, Slanimo žemės teismo knygos kaip ir Gardine iki amžiaus pabaigos išlikusios beveik pamečiui, atmetus bekaralmečius.

Vitebskopaviete žemės teismo knygos išliko nuo paskutiniojo XVI a. dešimtmečio [39–41]. Jų minėtu laikotarpiu yra trys, įdomesnes jų vietas dar XIX a. pabaigoje aptarė I. Lappo [72]. Knygos apima 1594–1598 m. laikotarpį, yra gan prastai išlikusios ir nemikrofilmuotos.

Lentelė. Seniausių LDK baltarusiškų pavietų žemės teismų knygos ir jų dydis (iki 1600 m.)

Eil. Nr.

Pavietas ir kn. Nr.

Fondo Nr. BNIA

Metai

Lapų / psl. sk.

Įrašų sk.

Sesijų sk.

1.

Slanimo I

1785

1565–1566

406

293

„ištisinė“

2.

Gardino III

1755

1566–1567 (1597)

210 +27

114+14

3+1

3.

Brastos 61-oji

1741

1566–1597 (1604)

209+171

109+79

5+1

4.

Slanimo II

1785

1567–1570

169

175

4

5.

Gardino V

1755

1567

120

108

„ištisinė“

6.

Gardino IV

1755

1568–1570

462

267

3

7.

Slanimo III

1785

1570

226

84

1

8.

Gardino VI

1755

1571

1025 psl.

304

3

9.

Slanimo IV

1785

1571

134

42

1

10.

Slanimo V

1785

1575

95

49

1

11.

Gardino VII

1755

1578–1579

477

216

3

12.

Brastos I

1741

1580

411

194

2

13.

Slanimo VI

1785

1581

259

161

1

14.

Gardino VIII

1755

1581–1582

[496]

303

3

15.

Slanimo VII

1785

1583

183

80

1

16.

Slanimo VIII

1785

1583

103

66

1

17.

Gardino IX

1755

1583–1584

1040 psl.

261

3

18.

Brastos II

1741

1584

270

164

3

19.

Gardino X

1755

1585–1586

985 psl.

194

3

20.

Brastos III

1741

1586

311

239

3

21.

Slanimo IX

1785

1586

138

119

1

22.

Slanimo X

1785

1588

130

103

1

23.

Slanimo XI

1785

1589–1590

329

263

3

24.

Brastos IV

1741

1590

1363 psl.

457

2

25.

Gardino XI

1755

1591–1592

964

428

4

26.

Slanimo XII

1785

1591

303

246

2

27.

Brastos V

1741

1591

330

182

1

28.

Gardino XII

1755

1592–1593

392

183

3

29.

Slanimo XIII

1785

1593–1594

209

144

2

30.

Gardino XIII

1755

1594–1596

864

433

4

31.

Vitebsko I

1751

1594

163

100

1

32.

Slanimo XIV

1785

1595

174

132

1

33.

Vitebsko II

1751

1595–1596

379

228

2

34.

Gardino XIV

1755

1596–1597

224

129

1

35.

Slanimo XV

1785

1597–1598

380

252

3

36.

Brastos 63-oji

1741

1597

1106

797

3

37.

Gardino XV

1755

1597

555

288

3

38.

Vitebsko III

1751

1598

291

194

2

39.

Slanimo XVI

1785

1598

288

213

3

40.

Slanimo XVII

1785

1594

352

210

2

41.

Gardino XVI

1755

1599–1601

[1071]

326+189

3

Tikėtina, kad ieškant socialinio žemės teismų darbo rakurso mums svarbesnė bus notarinė tų knygų dalis (žinoma, teismo procesai irgi įdomūs, tik gal labiau teisės ar net ūkio istorikams ir biografams). Ar galimatvirtinti, kad valdančioji bajorų tauta, gavusi veiksmų laisvę civiliniuose – žemės – teismuose, apsiribojo sau svarbių teismo dalykų sprendimu ir notarinių dokumentų sutvarkymu? Ar teigiamas atsakymas į klausimą neapriboja paties problemos tyrimo lauko, nustumdamas į istoriografinių klišių nelaisvę, kur kalbama apie bajoriškąją anarchiją, menką valstybės reikalų išmanymą ir rūpinimąsi jais (prisiminkime klasikinį K. Avižonio darbą) [42]? Ar valdančiojo luomo egoizmas šiuo atveju neužgožtų kitokio klausimo nušvietimo galimybės?

Į tai mums gali atsakyti tik žemės teismo knygų medžiaga. Taigi, ar LDK bajorija žemės teismuose tik patenkino savo smulkius korporacinius troškimus, ar žemės teismai atliko ir kitokias funkcijas?

Viešojo/valstybinio notariato pėdsakai pavietų žemės teismo knygose

Pirmasis įspūdis neduoda pagrindo optimizmui. Daugelis XVI a. pabaigoslaikotarpio „baltarusiško“ regiono žemės teismų knygų panašios savo turiniu, jose monotoniškai vyrauja notariniai ir teisminiai įrašai. Bet atidžiau pažvelgus į knygas, galime surasti įrašų, kurių neįmanoma apibrėžti vien kaip privataus notariato pavyzdžių. Turime galvoje tekstus, paneigiančius žemės teismo, kaip išimtinai bajoriškos institucijos, funkciją. Ar pasitaiko žemės teismo knygose įrašų, turinčių socialinę reikšmę? Ar daug ten valstybinės reikšmės dokumentų? Kas išeina už įprasto aktų įrašymo rėmų? Kas yra už privataus dokumento ribų ir gali pretenduoti platesnę, visuomeninę reikšmę?

Šia prasme išsiskiria Brastos 61-oje žemės teismo knygoje (1566–1604) skelbiama instrukcija pavieto pasiuntiniams Janui Bogovitinui Šumbarskiui ir Janui Celepickiui, vykstantiems į seimą Varšuvoje 1597 m. Nesigilinant į jos turinį galima pasakyti, kad tokio tipo įrašai žemės teismo knygose bent šiuo laikotarpiu labai reti [6, 168–171v]. Randama ir po II Lietuvos Statuto įvedimo vykusios administracinės reformos atspindžių. Brastos IV žemės teismo knygoje 1590 m. birželio 27 d. įrašyta Žygimanto Vazos 1588 m. lapkričio 21 d. privilegija, pakartojanti Žygimanto Augusto 1570 m. raštą, prijungiantį Kobrino valsčių prie Brastos pavieto [4, 429–431].

Kita valstybinio tipo įrašų grupė yra pavieto mokesčių rinkėjų (poborca) kvitų fiksavimas. Finansų ir ūkio istorijos specialistai yra atkreipę dėmesį į sudėtingą LDK iždo situaciją, nors ir pažymi, kad ji XVII a. pradžioje buvo daug geresnė nei Lenkijoje [54, 125]. Pažymėtina neseniai skelbta [65, 174–176] Gardino pavieto mokesčių rinkėjų 1591 m. ataskaita vietiniam seniūnui J. Kliukovskiui, taip pat slanimiečio V. Sokolovskio pažyma, kas neatidavė mokesčių už 1581 m. [30, 60v–61]. Panašus į gardiniečių yra Brastos pavieto bajorų 1586 m. birželio 13 d. mokesčių surinkimo raštas už 1583 m. [3, 211–213] ar nepilno jų surinkimo raštas ten pat 1566 m. [6, 14v–15]. Beje, slanimiečiai 1581 m. surinko pinigus savo pavieto seimo deputatams [27, 198–198v]. To paties Slanimo pavieto žemės teismo knygose surandame ir 1591 m. Vilniaus suvažiavimo universalus apie mokesčius [33, 196–198v]. Kadangi valstybės finansus dažnai tvarkė žydai, įsimintinas 1586 m. bandymas įnicijuoti skundą prieš žydą Faišą, nesurinkusį muito iš maskvėnų pasiuntinių, vežusių dovanas į Varšuvos seimą [30, 79-79v]. Beje, šis kaltinimas subliuško, nes neatsirado norinčių paremti kaltinimą. Pavietų teismo knygose vaznių, kuriuos skirdavo vaivada, nominaciniai raštai ir tai irgi įrašydavo į žemės teismo knygas [pvz. 40, 192–193; 17, 15–16], pasitaiko net pareiškimų atsisakyti teismo pareigų [27, 259v] Slanime (1581).

Žemės teismo knygos neapsiriboja finansų ar seimų klausimais. Jose randama ir įrašų apie išrinktus Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatus Brastoje 1597 m. vasario 3 d. [36, 294]. Labai svarbūs ir valdovo įrašai, suteikiantys „pilnąją“ bajorystę to prašiusiems bajorams, pvz.,1570 m. spalio 12 d. Slanime aktuotas 1561 m. kovo 6 d. Žygimanto Augusto raštas septyniems Repničių gyventojams [69, 435–436)] arba 1596 m. karaliaus bajorystės raštas Katovičių giminei [40, 316v–317]. Žemės teismų knygos fiksuodavo ir naujųjų, dažnai užsieniečių, bajorų nobilitaciją, pvz., 1598 m. gegužės 27 d. Vitebske užrašyta Jokūbui Izabelijui valdovo duota bajorystė visoje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje [41, 194–195v]. Pasitaiko ir konfesinius klausimus reguliuojančių dokumentų įrašų – vienoje Brastos žemės teismo knygoje yra įrašas apie Žygimanto Vazos 1589 m. balandžio 23 d. potvarkį, reguliuojantį stačiatikių bažnyčios turto valdymo tvarką jų hierarchų mirties atveju [4, 485–489]. O Naujadvario (Gardino pavietas) klebonas Vaitiekus Kričkovskis 1594 m. vienam Vilniaus Arkikatedros altoriui užrašo du namus su daržais už kasdienes šv. Mišias [18, 409–409v] tame pačiame miestelyje.

Daug yra ir asmeninio pobūdžio notarinių įrašų, kurie savo geografine ar temine aprėptimi peržengia privačių raštųribas. Taip vienoje Gardino žemės teismo knygoje randame 1578 m. ribų tarp dvarų (kalbama apie dabartinį Baltstogės miestą) aprašymą, kuris faktiškai yra ribų tarp tuometės Lenkijos ir LDK aprašymas [12, 62–64]. Dėl ribų patikslinimo 1580 m. ginčijasi kaimyniniai pavietai – Brasta su Pinsku [1, 191–191v]. Pasitaiko lyg ir nereikšmingų, bet savotiškų informacinių „deimančiukų“, pavyzdžiui, ligų istorikams – informacija apie maro protrūkį Naugarduke 1593 m. pradžioje [34, 108v–109] ar apie badą Brastos paviete 1572 m. [1, 59–60]. Tiesiog melioracijos pionieriais laikytini asmenys, 1593 m. Slanimo priemiestyje perkasę upelį ir jo vandenį pakreipę kiton pusėn [34, 189v–190v]. Tai lyg ir privati informacija, tačiau turiniu ji peržengia privataus notariato ribas.

Nuo paskutiniojo XVI a. dešimtmečio žemės teismai ritmingai funkcionuoja visuose keturiose aptartuose „baltarusiškuose“ LDK pavietuose – tai rodo išlikusios žemės teismo knygos. Jose vyrauja teisminė ir notarinė medžiaga, betįdomiausi notariniai įrašai, kuriuose randama netikėčiausios informacijos. Šalia privataus pobūdžio (teismo procesų, privataus notariato) informacijos tose teismo knygose būta įdomios medžiagos, susijusios su regiono arba visos valstybės gyvenimu, arba valstybinio notariato pavyzdžių.

Išvados

  1. Darbe tyrinėtas XVI a. pabaigos LDK „baltarusiškosios“ dalies žemės teismo knygų turinys. Pagrindinės tų žemės teismo knygų funkcijos buvo teisminė ir notarinė. LDK bajorai sėkmingai jomis naudojosi, tačiau tos funkcijos nebuvo vienintelės.
  2. Žemės teismo knygose randame informacijos, kurią būtų galima pavadinti socialiai (visuomeniškai) naudinga. Tai įrašai, susiję su lokaliniu (mokesčių ir muitų rinkimas, seimo delegatų rinkimas) ir visos valstybės (instrukcijos seimų dalyviams, mokesčių universalai) gyvenimu, taip pat antraeilės detalės, papildančios LDK viešojo gyvenimo panoramą.
  3. Dokumentų, temiškai peržengiančių privataus notarinio ar teisminio įrašo rėmus, nedaug, bet jie labai įvairūs ir iškalbingi. Tikėtina, kad jų pasirodymas knygose, kur jų neturėtų būti, rodo ne tiek notarinių įstaigų stygių valstybėje, bet ir bendrą rašto bei teisinės kultūros plėtrą.
  4. Tokių įdomių smulkmenų fiksavimas nepaneigia žemės teismo knygų kaip teisminės /notarinės informacijos šaltinio, tačiau praplečia jų turinį. Šalia pagrindinės atsiranda ir socialinė knygų funkcija, kuri nekeičia jų įvertinimo, tik padaro daugiaplanes. Valstybinis (viešasis) notariatas suteikia galimybę ieškoti naujų tyrimo būdų, neplečiant pačios šaltinių bazės.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Pirmoji Brastos (1580) žemės teismo knyga. Baltarusijos Nacionalinis istorijos archyvas (toliau – BNIA), f. 1741, ap. 1, b. 1.
  2. Antroji Brastos (1584) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1741, ap. 1, b. 2.
  3. Trečioji Brastos (1586) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1741, ap. 1, b.3.
  4. Ketvirtoji Brastos (1590) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1741, ap. 1, b. 4.
  5. Penktoji Brastos (1591) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1741, ap. 1, b. 5.
  6. Šešiasdešimt pirmoji Brastos (1566–1604) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1741, ap. 1, b. 61.
  7. Šešiasdešimt trečioji Brastos (1597) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1741, ap. 1. b. 63.
  8. Trečioji Gardino (1566–1597) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 3.
  9. Ketvirtoji Gardino (1568–1570) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap.1, b. 4.
  10. Penktoji Gardino (1567) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 5.
  11. Šeštoji Gardino (1571) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 6.
  12. Septintoji Gardino (1578–1579) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 7.
  13. Aštuntoji Gardino (1581–1582) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 8.
  14. Devintoji Gardino (1583–1584) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 9.
  15. Dešimtoji Gardino (1585–1586) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 10.
  16. Vienuoliktoji Gardino (1591–1592) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 11.
  17. Dvyliktoji Gardino (1592–1593) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 12.
  18. Tryliktoji Gardino (1594–1596) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 13.
  19. Keturioliktoji Gardino (1596–1597) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 14.
  20. Penkioliktoji Gardino (1597) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 15.
  21. Šešioliktoji Gardino (1599–1601) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1755, ap. 1, b. 16.
  22. Pirmoji Slanimo (1565–1566) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 1 – publ., žr. ABAK, t. 22, p. 147–301.
  23. Antroji Slanimo (1567–1570) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 2.
  24. Trečioji Slanimo (1570) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 3, publ., žr. ABAK, t. 22, p. 302–445.
  25. Ketvirtoji Slanimo (1571) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 4.
  26. Penktoji Slanimo (1575) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 5.
  27. Šeštoji Slanimo (1581) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, ap. 6.
  28. Septintoji Slanimo (1583) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, ap. 7.
  29. Aštuntoji Slanimo (1583) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 8.
  30. Devintoji Slanimo (1586) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 9.
  31. Dešimtoji Slanimo (1588) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 10.
  32. Vienuoliktoji Slanimo (1589–1590) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 11.
  33. Dvyliktoji Slanimo (1591) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 12.
  34. Tryliktoji Slanimo (1593–1594) žemės teismo knyga, BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 13.
  35. Keturioliktoji Slanimo (1595) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 14.
  36. Penkioliktoji Slanimo (1597–1598) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 15.
  37. Šešioliktoji Slanimo (1598) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 16.
  38. Septynioliktoji Slanimo (1594) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1785, ap. 1, b. 17.
  39. Pirmoji Vitebsko (1594–1596) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1751, ap. 1, b. 1.
  40. Antroji Vitebsko (1595–1596) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1751, ap. 1, b. 2.
  41. Trečioji Vitebsko (1598) žemės teismo knyga. BNIA, f. 1751, ap. 1, b. 3.
  42. AVIŽONIS, Konstantinas. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Kaunas: Lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus leidinys 7, 1940. 640 p.
  43. BARDACH, Juliusz. Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVII w. Warszawa: Państowe wydawnictwo naukowe, 1970. 402 s.
  44. DRUNGILAS, Jonas. Etnosocialinis mobilumas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Gruževskių giminės pavyzdys (XVI a. antroji pusė – XVIII a. pradžia). Lietuvos istorijos metraštis.2004. 2.Vilnius, 2005, p. 53–78.
  45. EITMAITYTĖ, Elena. Vytauto Didžiojo universiteto Rankraščių skyrius. Bibliografijos žinios,Nr.1(49), 1936, p. 27–30.
  46. GORODECKAS, Eduardas. Žemės teismo genezės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje klausimu. Jaunųjų istorikų darbai. Respublikinės jaunųjų istorikų mokslinės konferencijos tezės. 1980 m. gegužė. Trečioji knyga. Vilnius, 1980, p. 116–119.
  47. KIAUPIENĖ, Jūratė. „Mes, Lietuva“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas). Vilnius: Kronta, 2003. 303 p.
  48. KIAUPIENĖ, Jūratė. Vilniaus vietininko Stanislavo Hamšiejaus 1559–1564 m. teismo knygos. Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. Vilnius, t. 2, 1992, p. 61–75.
  49. KIAUPIENĖ, Jūratė. XVI a. ikireforminio Vilniaus pilies teismo knygos-kopijos Lietuvos Metrikoje struktūrinė ir informacinė analizė. Lietuvos Metrika. 1991–1996 m. tyrinėjimai. Vilnius: LII leidykla, 1998, p. 36–92.
  50. LULEWICZ, Henryk. Sąd ziemski brasławski w świetle zachowanych ksiąg ziemskich z lat 1603–1632. Miscellanea Historico-Archivistica. Warszawa,1998, t. X, s. 151–161.
  51. MIENICKI, Ryszard. Archiwum akt dawnych Wilnie w okresie 1793–1922. Warszawa, 1923.
  52. MONIUSZKO, Adam. Mazowieckie sądy ziemskie (1588–1648). Organizacja-funkcjonowaniepostępowanie. Warszawa: Campidoglio, 2013. 364 s.
  53. SAVIŠČEVAS, Eugenijus. Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla, 2010. 462 p.
  54. TYLA, Antanas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas: XVI a. antroji pusė – XVII a. vidurys. Vilnius: Nacionalinis muzijus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai; Lietuvos istorijos institutas, 2012. 222 p.
  55. TRIMONIENĖ, Rita Regina. Bajorų luomo vedybinių ryšių atspindžiai Žemaičių žemės ir pilies teismo aktuose. XVI a. II pusė – XVII a. pirma pusė. Istoriniai tekstai ir vietos kultūra. Šiauliai-Ryga, 2004, p. 167–178.
  56. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy. Tom I. Województwo Wileńskie, XIV–XVIII wiek. Red. Rachuba, Andrzej. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2004. 764 s.
  57. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy. Tom II. Województwo Trockie, XIV–XVIII wiek. Red. Rachuba, Andrzej. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2009. 687 s.
  58. VALIKONYTĖ, Irena. Priešteisminių dokumentų funkcijos ir likimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. viduryje. Istorijos šaltinių tyrimai, t. 4. Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 2012, p. 93–108.
  59. VILIMAS, Darius. Bajorai baltarusiškųjų LDK pavietų žemės teismo knygose (teisinis aspektas). Lituanistica, 2014, t. 60. Nr. 1(95), p. 14–27.
  60. VILIMAS, Darius. Seniausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės teismų knygų knygos (iki 1589 m.) Baltarusijos Nacionalinio istorijos archyvo fonduose Minske. Lituanistica, 1998, Nr. 3(35), p. 116–123.
  61. VILIMAS, Darius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų žemės teismų darbo pobūdis (XVI a. pabaiga). Žemaitijos atvejis. Acta humanitarica universtatis Saulensis, 2014, t. 19, p. 3–44.
  62. VILIMAS, Darius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės teismų funkcija – tarp notariato ir teismo (iki 1589 m.) (lietuviškų pavietų atvejis). Lituanistica,2011, t. 57, Nr. 4(86), p. 355–364.
  63. VILIMAS, Darius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės teismo sistemos formavimasis (1564–1588). Vilnius, 2006. 362 p.
  64. VILIMAS, Darius. Teisminės kultūros atspindžiai Kauno pavieto žemės teismuose XVI a. devintajame dešimtmetyje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas prof. J. Kiaupienės 65-ečiui. Vilnius, 2012, p. 503–524.
  65. VILIMAS, Darius. Žemės teismo knygų, išlikusių Baltarusijos Nacionaliniame istorijos archyve Minske, apžvalga iki 1600 m. Lietuvos istorijos metraštis. 2012 / 1, p. 165–176.
  66. VILIMAS, Darius. Bajorai Upytės pavieto teisme pagal žemės teismo knygas (paskutinysis XVI a. dešimtmetis). Lituanistica,(2013), t. 59, Nr. 1(91), p. 1–8.
  67. ZAKRZEWSKI, Andrzej B. Wielkie Księstwo Litewskie (XVI–XVIII w.). Prawo-ustrój-społeczeństwo. Warszawa: Campidoglio, 2013. 324 s.
  68. Акты, издаваемые Виленскою археографическою коммиссиею для разбора древних актов (АВАК), т. 22: Акты Сланимскаго земскаго суда. Вильна, 1895, c. 147–301.
  69. Акты, издаваемые Виленскою археографическою коммиссиею для разбора древних актов (АВАК), т. 22: Акты Сланимскаго земскаго суда.Вильна, 1895, c. 302–445.
  70. КОВАЛЬОВА, Свiтлана. Судострiй i судочинство на Украiнских землях Великого Князiвства Литовского. Миколаiв: Издателство МНГУ, 2008. 199 с.
  71. КАПЫСКI, Сяргей. Увядзенне земских судоу паводле земскай рэформы 1565–1566 г. (на прыкладзе Слонiмскага павета). Леу Сапега (1557–1633 г.) i яго час.Гародня: ГрДУ, 2007, c. 106–110.
  72. ЛАППО, Иван. Земский суд в Великом Княжестве Литовском в конце XVI в. Журнал Министерства Народного Просвещения, VI. 1897, c. 263–301.
  73. ЛАППО, Иван. Великое Княжество Литовское за время от заключения Люблинской унии до смерти Стефана Батория. Опыт исследования политического и общественного строя. Ч. I. Санкт–Петербург: Типогр. И. Н. Скороходова, 1901. XVI+780 c.
  74. ЛАППО, Иван. Великое Княжество Литовское во второй половине XVI столетия. Литовско–русский повет и его сеймик. Юрьев: Типогр. К. Матисена, 1911. 808 с.
  75. Луцка замкова книга 1560–1561. Пам‘ятки Украïнскоï мови. Серiя актових документiв i грамот. Пидготували до видання В. М. Мойсiɛенко, В. В. Полiщук. Луцьк: 2013. 733 с.
  76. МУЗЫЧЕНКО, Петр; КОВАЛЬОВА Свiтлана. Земский суд на украïнских землях Великого князiвства Литовьского. Вiсник Одеського iнституту внутрiшнiх справ,1999. № 1, c. 23–31.
  77. Опись документов Виленского Центрального Архива древних актовых книг. Выпуски I–V. Вильна, 1901–1905.
  78. ПАДАЛIНСКI, Уладiмiр. Да характерыстыкi персанальнаго складу гарадзенскаго земского суда у канцы XVI – початку XVII ст. Гарадзенскi палiмпсест. 2011. Мiнск, 2012, c. 135–147.
  79. ПОЛIЩУК, Володимир. Луцький замковий уряд в адмiнистративнiй системi Великого князiвства Литовского до реформ 1564–1566 рр. Украïньский iсторичний журнал, 2003, Киïв, № 2.c. 3–13; 2005, Киïв, № 1, c. 108–124.
  80. ПОЛIЩУК, Володимир. Между процедурой и формуляром: источниковедческий анализ судебных записей замковых книг перед реформой 1564–1566 гг. (на примере луцких замковых книг 1558–1566 гг.). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniai. Faktas. Kontekstas. Interpretacija. Vilnius, LII leidykla, 2007, p. 355–380.
  81. ПОЛIЩУК, Володимир, Свiтки у русько–литовьскому прави до судово–администратиной реформï 1564–1566 рр. Молода нацiя,2000, Киев, Смолоскип, № 1, c. 123–163.
  82. РАДАМАН, Андрей. Арганiзацыя и склад полацкога земскага суда ў другой палове XVI–першай трэцi XVII ст. ГEРOЛД–LITHERLAND, № 18, Горадня–Менск, 2011, c. 21–36.
  83. САГАНОВIЧ, Генадзь. Нарыс гiсторыi Беларусi. Мiнск: Наука i технiка, 2001. 62 c.
  84. Тастаменты шляхты i мяшчан Беларусi другой паловы XVI ст. (з актавых кнiг Нацыянальнага гiстaрычнага архiва Беларусi). Сост. Александрава А., Бабкова В., Бобер I. Мiнск: Беларуская Энцыклапэдыя, 2012. 670 с.
  85. ШАЛАНДА, Алексей. Земскi суд Гарадзенскага павета ў 1555–1564 гг. Гарадзенскi палiмпсест. 2009. Дзяржауныя установы i палiтычнае жыцце. XV–XX стст. Гародня, 2009, с. 35–64.
  86. ШАЛАНДА, Алексей. Дарэформенны земскi суд Гарадзенскага павета ў 1562–1564 гг. Гарадзенскi палiмпсест. 2010. Асоба, грамадства,дзяржава жыцце. XV–XX стст. Гародня, 2011, c. 45–56.
  87. СЛIЖ, Наталия. Вяноуныя запiсы ў кнiзе Гарaденскaга земскага суда за 1578–1579 гг. Гародзенскi палiмпсест. Дзяржауныя устaновы i палiтычнае жыцце у XV–XX стст. Гародня, 2009, c. 65–74.
  88. СПИРИДОНОВ, Михаил. Завершение формирования Пинского повета в 1566 г. Навук.–практ. канф., присвеч. 900-годдзю Пiнска, Май 1997 г. Пiнск, 1997, c. 8–11.
  89. СТАРЧЕНКО, Наталия. Вбиство князiв Четвертинских 1576 р.: судовий процес та замиреня на Волини в кинцi XVI ст. СОЦIУМ. Альманах соцiальноï iсторïi. 2007, Випуск 7, c. 83–110.
  90. СТАРЧЕНКО, Наталия. Судова реторика як вияв цiнностей волинскоï шляхти кiнця 16 ст. (на приклади справи про вбивство Балтазара Гнiвоша з Олексова), СОЦIУМ. Альманах соцiальноï исторïi. 2010, Випуск 9, c. 318–360.
  91. СТАРЧЕНКО, Наталя. Честь, кров i риторика. Конфлiкт у шляхетському середовищi Волинi. Друга полова XVI–XVII столiття. Киiв: Laurus, 2014. 510 c.

Summary

Darius Vilimas. The Nobility in the Land Courts of Belarusian Districts of the Grand Duchy of Lithuania (Social Aspect)

The Lithuanian Institute of History, Kražių St. 5, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The land courts of the districts (powiats) of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) founded by the Second Lithuanian Statute (1566) embodied the ideal sought by the nobility to have the judicial authority independent from the local administration. The courts had not only become the centres of legal culture but also the centres of the dissemination of the culture of writing. The surviving material from the manuscript district land court books from the present-day territory of Belarus entails a conclusion that apart from their direct judicial function and the notarial function, land courts also had a function of the national notarial practice by recording the documents and events from the regions as well as the whole country. Such a way of treatment of historical sources enables the study of the district land court both as an institution of the ruling social class and also as an authority of national significance.

Įteikta / Received 2014-12-15
Priimta / Accepted 2015-03-07