„Istorija“. Mokslo darbai. 96 tomas
Leonas Nekrašas. Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo kaitos bruožai 1918–1940 m. (Panevėžio apskrities atvejų analizė)
Spausdinti

2014, t. 96, Nr. 4, p. 20–37 / Vol. 96, No. 4, pp. 20–37, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2014.04

Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, Universiteto g. 7, Vilnius, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Remiantis nepublikuotos archyvinės dokumentikos analize, straipsnyje bandoma atrasti tarpukario Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo kaitos bruožus. Nagrinėjant Panevėžio apskrities administracinių-teritorinių pertvarkų istoriją, išryškinami šių pokyčių motyvai bei ypatybės.

Raktiniai žodžiai: Lietuva, Panevėžio apskritis, tarpukaris, administracinis-teritorinis padalijimas, savivalda.

Abstract. Based on the analysis of unpublished documents, the article attempts to identify the traits of changes of interwar administrative-territorial division of Lithuania. By analyzing the history of administrative-territorial alterations of Panevėžys district, the motives and tendencies of such changes are identified.

Key words: Lithuania, Panevėžys district, interwar, administrative-territorial division, self-governance.

Įvadas

1918–1919 m. kuriantis Lietuvos valstybei šalies teritorija buvo padalyta į administracinius-teritorinius vienetus – suformuoti valsčiai ir apskritys. Lietuvos administracinis-teritorinis padalijimas įtvirtintas 1919 m. liepos 1 d. Apskričių sienų ir jų centrų įstatymu [12], tačiau ši struktūra neliko statiška – apskričių ir valsčių sienos kito visą tarpukarį. Atliekant šį tyrimą siekiama identifikuoti Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo kaitos veiksnius ir ypatybes 1918–1940 m., remiantis Panevėžio apskrities administracinių-teritorinių pokyčių analize.

Tarpukario Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo tema nesusilaukė didelio istoriografinio įdirbio. Visgi tam tikrų svarbių tyrinėjimų būta. Šalies administracinį-teritorinį susiskirstymą ir įvairią jo kaitą savivaldos kūrimosi etapu (1918–1920 m.) nagrinėjo istorikė Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė [4, 139–155]. Nors nagrinėta tik trumpa istorijos atkarpa, istorikės analizė itin įvairiapusė. Tarpukario periodas trumpai apžvelgtas ir geografo Vidmanto Daugirdo daktaro disertacijoje, kurioje analizuotas istorinis Lietuvos administracinis-teritorinis suskirstymas [2]. Pasitelkęs tuometę periodinę spaudą, ginčus dėl valsčių dydžio apžvelgė savivaldybių tyrinėtojas Romas Stačiokas [8, 65– 76]. Vertingos informacijos apie savivaldos kūrimąsi ir raidą tarpukario Lietuvoje bei bazinius administracinio-teritorinio suskirstymo principus pateikia Lietuvos istorijos instituto išleista tarpukario Lietuvos istorijos sintezė „Lietuvos Istorija: X tomas, I dalis“ [3]. Tačiau tema išlieka atvira platesniems tyrimams.

Šis straipsnis aktualus, nes tarpukarinės Panevėžio apskrities administracinių-teritorinių pertvarkymų atvejai, juos menanti gausi archyvinė medžiaga nėra išsamiau ištirti. Kertinis šio tyrimo šaltinis – nepublikuota dokumentika iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento ir Panevėžio apskrities savivaldybės fondų. Be jau minėtų darbų šiam straipsniui rengti pravertė istoriko Jono Sireikos veikalas „Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai 1918–1931“ [7]. Istorikas apžvelgia savivaldybių veiklos ypatumus ir itin kritiškai vertina prezidento A. Smetonos režimo metais įvykdytas savivaldos pertvarkas. J. Sireikos kritinės įžvalgos talkino analizuojant įstatymų bazės kaitą. Taip pat pažymėtini informatyvūs Donato Pilkausko [6] bei Ričardo Čepo [1] straipsniai, nušvietę Panevėžio apskrities ir Raguvos valsčiaus savivaldos aspektus tarpukariu.

Šiame straipsnyje analizuojami Panevėžio apskrities administracinių-teritorinių pokyčių motyvai 19181940 m., administracinio-teritorinio padalijimo klausimų sprendimo tvarkos ir eigos niuansai bei įgyvendintų pokyčių rezultatai. Pagrindinis tyrimo tikslas – Panevėžio apskrities atvejų analizės pagrindu apibrėžti esminius tarpukario Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo kaitos bruožus.

1. Įžanginės pastabos apie Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo formą ir įstatymų bazę

Nors 1918 m. lapkričio 11 d. atsišaukime „Lietuvos piliečiai!“ [10] piršta parapijų ir apskričių kaip vietos savivaldos pagrindo vizija, tačiau pagal gruodžio 17 d. priimtas savivaldybių steigimo taisykles „Deliai (sic) savivaldybių Lietuvoje“ [11] šalis turėjo būti padalyta į valsčius (arba gminas) ir apskritis. Valsčių teritorijas „tinkamiausia“ buvo nustatyti pagal caro laikų valsčių sienas, apskričių – pagal vokietmečiu įvestų kreizų ribas. Šių dviejų vargiai suderinamų vizijų kontekste Lietuvoje kūrėsi tiek parapijų komitetai, tiek valsčių komitetai, tačiau galop 1919 m. pradžioje parapijų komitetus buvo įsakyta panaikinti [3, 65]. Dalis jų tiesiog pakeitė pavadinimus ir patapo naujais valsčiais [5, 16]. Taip Lietuvos administracinė-teritorinė struktūra susiformavo hibridiniu pagrindu.

Valstybės administracinį-teritorinį padalijimą nustatė 1919 m. liepos 1 d. Apskričių sienų ir jų centrų įstatymas [12]. Pagal šį įstatymą Lietuva (Lietuvos vyriausybės kontroliuotos teritorijos) suskirstyta į 20 apskričių, įvardyti jų centrai ir priklausantys valsčiai. Įstatymo § 4 teigė: „Pasienio kaimams ir valsčiams leidžiama reikalauti priskirti juos prie geidžiamojo apskrities ar valsčiaus“. Tai paliko „atviras duris“ kaimų „migracijai“, tačiau įtvirtino demokratinę apsisprendimo teisę. 1919 m. spalio 10 d. priimtas pirmasis Lietuvos savivaldybių įstatymas [13] praplėtė Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo tvarką. § 2 ir § 3 nurodė, kad miestai, turintys 3000–10000 gyventojų gali tvarkytis valsčiaus teisėmis, o turintys per 10000 – apskrities teisėmis. Įstatymo priedas numatė valsčių dalijimą į seniūnijas (jas turėjo sudaryti bent 100 gyventojų). Įstatymas apibrėžė ir teritorijų atskyrimo ir prijungimo mechanizmą. Pagal įsigalėjusią tvarką [77] smulkesnės už valsčių teritorijos atskyrimui nuo vieno valsčiaus ir jos prijungimui prie kito realizuoti buvo būtinas 2/3 visų tos vietovės pilnateisių gyventojų sutikimas, abiejų valsčių (nuo kurio siekta atsiskirti ir prie kurio šlietasi) nutarimai, apskrities tarybos patvirtinimas ir galutinis Savivaldybių departamento žodis. Apžvelgta gausi archyvinė medžiaga rodo, kad priimdamas sprendimą departamentas ne visada paisė valsčiaus, nuo kurio teritoriją siekta atskirti, tarybos nutarimų (kai šiems oponavo ir apskrities taryba). Realizuojant gyvenvietės įjungimą į kitos apskrities valsčių iš esmės eita analogiška tvarka – tam reikėjo jau abiejų apskričių tarybų nutarimų. Apskričių tarybų nutarčių departamentas paisė. Štai 1926 m. Panevėžio aps. Šeduvos valsčiaus Margių vienkiemio prijungimui prie Šiaulių aps. Radviliškio valsčiaus departamentas nepritarė, mat tam prieštaravo Panevėžio aps. taryba [57]. Sprendžiant valsčių atskyrimo ir prijungimo klausimus (kai to reikalavo 2/3 valsčiaus pilnateisių gyventojų) irgi būtinai reikėjo abiejų apskričių tarybų nutarimų. Visgi pamatinis dalykas buvo gyventojų daugumos valia.

Minėta tvarka galiojo iki 1929 m. savivaldos pertvarkos. Naująjį teritorijų atskyrimo ir prijungimo mechanizmą nustatė Vietos savivaldybės įstatymui vykdyti taisyklės [17], pagal kurias teritorijų atskyrimo klausimų sprendimas, eliminuojant valsčių savivaldybių nutarčių reikmę, perėjo apskričių savivaldybių žiniai (galutinai tvirtinant Savivaldybių departamentui). Dar daugiau, tai jau sprendė nebe apskrities taryba, o apskrities valdyba – vykdomasis savivaldybės organas. Anuliuota ir 2/3 visų vietovės pilnateisių gyventojų apsisprendimo reikmė, tad piliečių valios apskrities valdyba nebeprivalėjo paisyti. Taip demokratiškumo principas buvo suvaržytas. Toks varžymas tapo konstanta. 1931 m. Vietos savivaldybės įstatymu [19] žengta dar toliau. Įstatyme nurodyta, kad „valsčiai steigiami ir naikinami įstatymu“ (jau šiuo įstatymu eliminuota dalis valsčių) ir kad „valsčiaus dalis gali būti priskirta prie kito valsčiaus Vidaus Reikalų Ministro nutarimu, o prie miesto – Ministerių Kabineto nutarimu“. Taip buvo sumenkinta ne tik gyventojų, bet ir savivaldos organų rolė sprendžiant teritorinių pertvarkymų klausimus – absoliuti galia atiteko „viršui“. Nors dokumentų analizė rodo, kad itin dažnai ministras nutardavo pasiremdamas apskrities valdybos „tiekimu“ (valdybos tais klausimais tarėsi ir tarpusavy), tačiau iš esmės jis galėjo pasielgti taip, kaip norėjo. Ši tvarka nebekeista iki pat 1940 m. 1931 m. įstatymas taip pat perkvalifikavo miestus, veikusius apskrities ir valsčiaus teisėmis. Pagal įstatymo § 160 pirmieji virto pirmos eilės miestais, antrieji – antros eilės miestais.

Konstatuotina, kad prezidento Antano Smetonos „režimo“ metais vykdytos savivaldos pertvarkos administracinių-teritorinių klausimų sprendime išties susilpnino tiek savivaldos dėmenį, tiek demokratiškumo principą.

2. Panevėžio apskrities sudėties susiformavimas 1918–1919 m.: administracinio-teritorinio padalijimo genezės bruožai

1918 m. lapkričio 28 d. Panevėžyje įvyko pirmasis apskrities parapinių komitetų suvažiavimas, kuriame išrinktas ir pirmasis apskrities komitetas [6, 119]. Tai buvo tarpukarinės Panevėžio aps. gimtis. 1919 m. sausį vos užgimusios apskrities savivaldos raidą nutraukė bolševikų invazija. Po to, kai gegužės pabaigoje Lietuvos kariuomenė atkovojo Panevėžį, atkurtas apskrities komitetas, o birželio 12 d. susirinko apskrities seimelis [9, 9] – tai suteikė pagrindą apskrities administracinės-teritorinės struktūros formavimo ir įtvirtinimo darbams.

Jau birželio 20 d. apskrities seimelis skyrė 7 dienų terminą „valstiečiams“ apsispręsti, kuriam valsčiui jie nori priklausyti, mat neapsisprendę bus palikti „senųjų valsčių ribose“ [22]. Reikalauta su gretimais valsčiais sieną turinčių kaimų gyventojų nutarimo „jogei jie nori prigulėti prie to valsčiaus“ [23]. Veikta demokratiškai, tačiau skubiai. Tą patį birželį apskritį papildė didelė dalis panaikintos Kupiškio aps. teritorijų [1, 217]. Apskričių panaikinimai, jų teritorijas suliejant su kitomis dėl šių stambinimo, buvo tipinis pradinio Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo etapo bruožas.

1919 m. liepos 1 d. Apskričių sienų ir jų centrų įstatymu [12] Panevėžio aps. oficialiai priskirta 16 valsčių: Andrioniškio, Kupiškio, Naujamiesčio, Panevėžio, Piniavos, Pušaloto, Raguvos, Ramygalos, Rozalimo, Smilgių, Stumbriškių, Subačiaus, Sudergių, Šeduvos, Troškūnų ir Viešintų. Įstatymas nefiksavo visų apskrityje susiformavusių valsčių, nereflektavo naujesnių valsčių priklausomybės persimainymų, įnešė ir painiavos. Kurioziška, bet juo apskričiai priskirtas panaikintos Joniškėlio aps. Pušaloto valsčius, dar birželio 26 d. nutaręs šlietis prie Pasvalio aps. [25], o su Panevėžio aps. spėjęs susisaistyti Pumpėnų valsčius išvis nepriskirtas nė prie vienos apskrities. Kiek vėliau tiek Pušaloto, tiek Pumpėnų valsčiai „nutekėjo“ į Pasvalio aps. Įstatymu Šimonių valsčius priskirtas Rokiškio aps., nors šis dar birželio 25 d. nutarė priklausyti Panevėžio aps. [24]. Šimonių valsčius kartu su Krekenavos valsčiumi tais pat metais sėkmingai įsiliejo į Panevėžio aps. Įstatymas nefiksavo apskrityje susiformavusių valsčių naujadarų – Miežiškių ir Vadoklių, galbūt abejota jų išlikimo perspektyva. Kita vertus, įstatyme pažymėti Surdegio ir Stumbriškių valsčiai dar 1919 m. panaikinti. Įstatymas žymėjo tik tarpinį apskrities sudėties variantą, pastovesnis apskrities valsčių tinklas (iš viso 17) nusistovėjo tik 1919 m. pabaigoje.

Pirmaisiais apskričių organizacijos metais būta nesusipratimų dėl teritorijų atskyrimo tvarkos. 1919 m. liepą Panevėžio aps. komitetui teko aiškinti Andrioniškio savivaldybei, kad gyventojai iš valsčiaus centro negali atsiskirti ir dėtis prie kito valsčiaus, nes teisę apsispręsti, kur šiems priklausyti, turi tik valsčiaus paribio teritorijų gyventojai [28]. Tokių atvejų būta ir daugiau. Apskričiai teko pakovoti ir su gretimų apskričių ekspansinėmis ambicijomis. 1919 m. liepos 28 d. Ukmergės aps. komitetas tiesiog nutarė prisijungti keliolika Panevėžio aps. Vadoklių valsčiaus kaimų ir nurodė šio valsčiaus valdybai į šių kaimų reikalus nebesikišti [30], nors, anot pastarosios skundo, visi kaimai, kurių gviešėsi Ukmergės aps., norėjo priklausyti Vadokliams [32]. Panašus skundas gautas ir iš Raguvos valsčiaus. Panevėžio aps. komitetui teko užstoti savus valsčius – Ukmergės aps. komitetas buvo perspėtas šių neardyti [33]. Ankstyvuoju apskričių formavimosi etapu įžvelgtina ir istorinių šaknų neturinčių valsčių naujadarų engimo (siekiant šiuos išsidalyti) tendencija. Iš Raguvos ir Ramygalos valsčių dalių susikūrusiam Vadoklių valsčiui teko skųstis, kad nusprendusieji priklausyti šiam valsčiui tiek Raguvos, tiek Ramygalos valsčių yra trukdomi ir „varinėjami“ [29].

Didelė įtaka, kurią rekvizicijų kariuomenei vengimas turėjo administraciniam-teritoriniam susiskirstymui bei su pilietinių pareigų vengimu susijęs gausus „neutralių“ kaimų reiškinys buvo išskirtiniai šio ankstyvojo etapo bruožai. Rekvizicijų vengimu ypač pasižymėjo Raguvos valsčius. Lietuvos kariuomei išlaikyti gyventojai turėjo tiekti maistą (tam reikalui pjauti gyvulius, pristatyti kiaušinius ir iškeptą duoną), pašarą žirgams, kitas priemones. Ypač vargino nuolatinės „padvados“ (prievolė vežti savo arkliu ir vežimu). Dėl šių priežasčių „naujai formiruojantis valsčiams, kiekvienas kaimas norėjo būti kuo toliausia nuo centro, labiausiai, kad nepasiektų jų reikalavimai padvadų. Taigi valsčių rubežiai susidarė visai nenatūralūs“ [64]. Tai lėmė vos 3–6 km nuo Raguvos nutolusių kaimų „prisirašymą“ prie Vadoklių, Traupio (Ukmergės aps.) ir net Panevėžio valsčių [1, 217]. Tai nebuvo vien Panevėžio aps. yda, o visuotinė problema. Apie tai byloja ir A. Morkūnaitės-Lazauskienės Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo problemų analizė [3, 146]. „Neutraliais“ vadinti kaimai, kurie siekė neįsilieti į jokį stambesnį administracinį-teritorinį vienetą, taip vengdami bet kokių prievolių [31]. Su šiuo reiškiniu uoliai kovota – tokių kaimų gyventojus apskrities komitetas įsakydavo bausti.

3. Miestų valsčiaus teisėmis atskirties ir savarankiškumo išsaugojimo problema pagal Kupiškį ir Šeduvą

1919 m. Savivaldybių įstatymas [13] 3000–10 000 gyventojų turintiems miestams suteikė galimybę atsiskirti nuo valsčių, įsteigiant savą savivaldybę ir taip apskrities sudėtyje suformuojant atskirą administracinį-teritorinį vienetą, savarankiškai funkcionuojantį valsčiaus teisėmis. Tačiau tokios atskirtys neretai sudarydavo problemų. Anot A. Morkūnaitės-Lazauskienės, tam neretai prieštaraudavo miesto pakraščių gyventojai, siekdavę išlikti valsčių sudėtyje, taip pat būta ir nacionalinio pobūdžio kivirčų, mat miestų savarankiškumu daugiausia buvo suinteresuoti žydai [3, 149–151]. Panevėžio aps. tokiais miestais tapo Kupiškis ir Šeduva, jų savarankiško tapsmo istorija iliustruoja tipines miestų valsčiaus teises problemas.

Šie miestai atsiskyrė nuo „motininių“ valsčių ir sudarė atskiras savivaldybes 1920 m. gegužę pritariant tiek apskrities, tiek Kupiškio ir Šeduvos valsčių savivaldybėms – matyt, nesitikėta, kad tai sukels nepageidautinų rezultatų. Anot vienos nuomonės, tik po atskirties Šeduvos valsčiaus savivaldybė „pamatė savo klaidą, nes miestui po karo atsistatant, didėjant prekybai ir pramonei išspruko iš rankų nemažos pajamų sumos“ [14].

Jau 1920 m. gruodį Panevėžio aps. valdyba sulaukė Kupiškio miesto gyventojų prašymo – „matydami didelę betvarkę miesto valdybos“ jie prašėsi būti priskirti atgal prie valsčiaus valdybos ir teigė, kad nieko nežinojo apie miesto atsiskyrimą, atsiskirti neva nusprendė „vien žydai“ [36]. 1921 m. pradžioje sulaukta analogiško 300 Kupiškio gyventojų nutarimo [37] – susirinkimas vyko Kupiškio valsčiaus valdybos bute, tad miesto susigrąžinimu suinteresuota valsčiaus valdyba veikiausiai jį ir inspiravo. Reaguodami apskrities atstovai 1921 m. balandį mieste organizavo balsavimą dėl miesto savivaldybės panaikinimo: iš 887 balsavusiųjų 507 pasisakė už savivaldos išlaikymą [38]. Nepaisant to, birželio 6 d. apskrities taryba, argumentuodama savivaldybės nefunkcionalumu bei gyventojų stygiumi (mieste nebūta 3000, kaip to imperatyviai reikalavo įstatymas), nusprendė Kupiškio miesto savivaldybę panaikinti [39]. Remiantis ta pačia argumentacija nutarta panaikinti ir Šeduvos savarankiškumą. Tai, kad Šeduvoje vyko panašūs procesai, liudija „Bešalio“ (Šeduvos miesto savivaldybę užtarusio asmens) straipsnis laikmečio spaudoje [14]. Anot jo, Šeduvos valsčiaus savivaldybė, turėdama „įtekmingus“ atstovus apskrities taryboje, jau nuo 1920 m. siekė miesto savivaldybę likviduoti, dėl to apskrities taryba į miestą siuntė komisijas, vykdė revizijas ir net darė „plebiscitą“, nors miesto gyventojai ir buvo nusistatę prieš valsčių. Kad apskrities tarybos sprendimas įsigaliotų, reikėjo Savivaldybių departamento nutarimo, tačiau šis delsė.

Po apskrities tarybos sprendimo išryškėjo atskirų stovyklų siūlyti du kardinaliai skritingi Kupiškio miesto savivaldybės funkcionavimo portretai. Pirmajai stovyklai atstovavo Panevėžio aps. ir Kupiškio valsčiaus savivaldybės bei grįžimu į valsčių suinteresuoti Kupiškio miestelėnai – jie spaudė departamentą miesto atskirtį panaikinti. Jiems antrino ir buvęs miesto burmistras A. Vorotinskas, teigęs, kad miesto taryboje dominavo žydai, nauju burmistru išsirinkę „negeistiną krikščionį“ ir kad Kupiškio „krikščionis“ miesto valdyba slėgė nepakeliamais mokesčiais, tai ir sąlygojo jų norą „prigulėti prie valsčiaus“ [42]. Antrajai stovyklai priklausė miesto savivaldybė bei žydiškoji Kupiškio dalis. Jie teigė atskirties būtinumą ir kaltino apskrities savivaldybę Kupiškio miesto savivaldybės engimu, esą šiai buvo skiriamos per didelės prievolės, o jos atstovai nė nekviesti į apskrities tarybos posėdžius [43]. Tvirtai implikuota, kad miesto savivaldybė buvo sąmoningai užkrauta per dideliais reikalavimais, siekiant pademonstruoti, jog ji negeba savarankiškai tvarkytis. Būta nuomonės, kad miesto „krikščionys“ specialiai sukiršinti prieš žydus ir kad apskrities savivaldybė veikė prieš miestą dėl finansinės valsčiaus naudos [58]. Galop 1923 m. sausį Savivaldybių departamentas patvirtino Kupiškio miesto savivaldybės panaikinimą [44], tačiau delsė skelbti tai turėjusius įtvirtinti naujus savivaldybių rinkimus.

Tuo metu Šeduvos miesto savivaldybė kovojo už savąjį būvį. Anot minėtojo „Bešalio“, su miestu besivaidijančio valsčiaus pusę palaikanti apskrities valdyba mieste vėl tikrino gyventojų skaičių, neva laikydamasi tendencijos kuo labiau tikrąjį skaičių sumažinti. Teigta, kad miesto savivaldybė valsčiaus piliečių šmeižta spaudoje „su tikslu paveikti į atatinkamas įstaigas, kad miesto savivaldybę likvidavus“ [14]. Į tai Šeduvos valsčiaus viršaitis atkirto, kad „miestelėnai“, atsiskyrę nuo valsčiaus, tiesiog negeba tvarkytis [15]. Abiejų miestų savivaldybių kritikai visų pirma pabrėždavo šių savivaldybių nefunkcionalumą, o jų šalininkai oponentų veiksmuose įžvelgdavo klastą ir savanaudiškų motyvų. Abiejų miestų savivaldybės tuomet išties turėjo didelių finansinių sunkumų, tačiau jos būtų gebėjusios dirbti ir tvarkytis efektyviau, jei apskrities savivaldybė būtų buvusi solidari ir nebūtų veikusi prieš jas.

1923 m. siekdama pakeisti departamento sprendimą Kupiškio miesto savivaldybė griebėsi „paskutinio šiaudo“ – parengė 3065 miesto gyventojų sąrašą (turimi 3000 gyventojų turėjo įteisinti jos legalumą). Tačiau sąrašo tikrintojai patvirtinto tik 2718 gyventojų skaičių. Sąraše rasta daug netikslumų: tų pačių asmenų įrašyta dukart „su pakreipimu pavardės ir vardo“, aptikta tendencija „dauginti“ šeimų narius ir t. t. [46]. Neabejotinai teigti, kad sąrašas klastotas, negalima, tačiau taip galėjo būti, mat Kupiškio miesto savivaldybei tai reiškė paskutinį šansą. Galutinį sprendimą dėl Kupiškio departamentas priėmė, gavęs visuotinio gyventojų surašymo duomenis – pagal jį mieste fiksuoti tik 2644 gyventojai [48]. Galop Kupiškio miestas buvo sujungtas su valsčiumi 1924 m. spalį [58]. Statistikos departamento rašte Savivaldybių departamentui, kuriuo pasirėmus panaikinta Kupiškio atskirtis, minimas ir Šeduvos gyventojų skaičius. Tai rodo, kad departamentas buvo šių duomenų prašęs ir veikiausiai iki pat visuotinio gyventojų surašymo duomenų gavimo svarstė ir Šeduvos miesto savivaldybės likvidavimą. Šeduvoje fiksuoti 3185 gyventojai [48] – tai legitimavo miesto savivaldybės tapsmą, ji taip ir nebuvo panaikinta ir toliau savarankiškai veikė visą tarpukarį.

Kupiškio ir Šeduvos atvejų analizė rodo, kad miestų valsčiaus teisėmis atskirtis tapo didelių kivirčų priežastimi. Tiek apskrities, tiek „motininių“ valsčių savivaldybės buvo tendencingai nusistačiusios ir sistemingai veikė prieš šių miestų savarankiškumą, siekdamos jų suliejimo su valsčiais. Kupiškio atvejis įrodo, kad Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo kaitą lėmė ir tautinė trintis (arba veikiau šios eskalacija). Abiejų oponavusių stovyklų veiksmuose įžvelgtina „nešvarių“ taktikų, siekiant savo tikslo.

4. Valsčių „migracijos“ charakteristika

Po Apskričių sienų ir jų centrų įstatymo [12] paskelbimo 1919 m. į Panevėžio aps. įsijungė Krekenavos (iš Kedainių aps.) ir Šimonių (iš Rokiškio aps.) valsčiai. Tai argumentuota patogiu susisiekimu [24; 63]. Ankstyvuoju apskričių formavimosi etapu tokio pobūdžio pokyčiai realizuoti greitai. 1919 m. Panevėžio apskritį paliko jai priskirtas Pušaloto valsčius bei priklausomybės jai atsisakė su ja lig tol saistęsis Pumpėnų valsčius – abu atsidūrė Pasvalio aps. Vidinės Pasvalio apskrities permainos sąlygojo šių valsčių sugrįžimą į Panevėžio aps. 1926 m.

Pasvalys naujai sukurtos apskrities centru tapo 1919 m. dėl tuomečio ministro pasvaliečio J. Vileišio pastangų [2, 157]. Būtent Pasvalio kaip artimo centro įsitvirtinimas ir lėmė Pumpėnų ir Pušaloto įsijungimą į šią apskritį [25; 27]. Tačiau tokiam centro pasirinkimui nepritarė dauguma buvusios Biržų aps. valsčių, įlietų į Pasvalio apskritį, galop prie Biržų, kaip centro, pirmenybės ėmė linkti ir Vidaus reikalų ministerija [3, 152]. Kurį laiką apskritis buvo dvilypė (vadinta Biržų-Pasvalio aps.), bet 1924 m. pabaigoje visos apskrities įstaigos perkeltos į Biržus [2, 157]. Tai eliminavo esminį faktorių, lėmusį Pušaloto ir Pumpėnų pasirinkimą – Panevėžio aps. jiems virto parankesne alternatyva.

Nedvejota, todėl 1924 m. pabaigoje Pušaloto ir Pumpėnų valsčių tarybos nutarė siekti prisijungti prie Panevėžio aps. motyvuojant trumpesniu atstumu iki Panevėžio nei iki Biržų [52; 53]. Panevėžio aps. davė sutikimą, balsuodami vietos gyventojai bemaž universaliai pasisakė „už“ (tai rodo pokyčių imperatyvumą), tačiau esminiu valsčių atsiskyrimo trukdžiu tapo įtartinai neveiksni Biržų aps. tarybos laikysena. Ji šiuo klausimu privalomo nutarimo nepriėmė visus 1925 m. Valsčių savivaldybėms teko kreiptis į Savivaldybių departamentą – teigta, kad Biržų aps. taryba tiesiog atidėdavo šį klausimą spręsti vis kitam posėdžiui [55]. Akivaizdu, kad naudojantis galimybe, klausimas vilkintas. Biržų aps. atsiskyrimai nebuvo parankūs, mat apskritis nebuvo didelė [6, 133], tačiau delsimas kenkė valsčių gyventojų interesams.

Galop Biržai atskirtis sankcionavo 1926 m. sausį [56], praėjus daugiau nei metams po valsčių nutarčių palikti šią apskritį. Panevėžio apskritį nauji valsčiai padidino ir praturtino – apskrities valsčių skaičius išaugo iki 20 (įskaitant ir Šeduvos miestą), kas ženklino gausiausią apskrities valsčių tinklo sudėtį tarpukariu.

Konstatuotina, kad esminė valsčių siekio šlietis kitur priežastis buvo artimesnio ir parankesnio apskrities centro reikmė. Apskritys buvo už kitų valsčių įsijungimą, tačiau nenorėjo skirtis su savaisiais, mat tai naudos nežadėjo.

5. Valsčių likvidavimai

Nors 1919 m. Savivaldybių įstatymas [13] apibrėžė optimalaus valsčiaus, turinčio apie 5000 gyventojų ir 15 varstų ploto „radiusą“, viziją, lig tol buvo susikūrę ir toliau gyvavo daug mažesnių valsčių (įstatymas nereikalavo jų panaikinti). Dažnai susikūrę skubotai ir neapgalvotai [20], maži valsčiai buvo problemiški. Didelę dalį jų pajamų išeikvodavo vien valsčiaus savivaldybės išlaikymas [16], dėl to kentėjo jų švietimo, tiltų remonto, socialinės rūpybos reikalai [18]. Problemą mėginta spręsti juos likviduojant ir jungiant su kitais, bet net ir nefunkcionalių valsčių gyventojai neretai priešinosi savo valsčiaus panaikinimui – siauri interesai, suinteresuotų agitatorių įtaka bei „savo kampelio patriotizmas, ambicingas lietuviškas užsispyrimas išlaikyti jau įkurtą valsčių“ laikmečio spaudoje įvardyti esantys pagrindiniai šio pasipriešinimo veiksniai [20].

Žymesnę mažųjų valsčių likvidavimo iniciatyvą mena 1928 m. Savivaldybių departamento rengtas valsčių pertvarkymo projektas, kuriuo siekta valsčius stambinti mažesniuosius naikinant ir suliejant [65]. Apskričių savivaldybės buvo įpareigotos parengti pertvarkų projektus pagal minėto projekto principus. 1930–1931 m. Lietuvoje numatyta atlikti bent apie 20 tokių pertvarkų [8, 69–76], tai neaplenkė ir Panevėžio apskrities. Pažymėtina, kad įstatymų pakeitimai, sumenkinę gyventojų apsisprendimo svarbą, palengvino valsčių likvidavimo klausimų sprendimą. Visgi mažųjų valsčių būta iki pat 1940 m. [21].

Po 1919 m. Apskričių sienų ir jų centrų įstatymo paskelbimo Panevėžio aps. tais pačiais metais likviduoti Stumbriškių ir Surdegio valsčiai. Stumbriškių valsčius buvo likviduotas dėl valsčiaus ir jo gyventojų skaičiaus mažumo [34]. Dar iki minėto įstatymo buvo panaikintas ir apskrityje formavęsis Paįstrio valsčius – vėlgi dėl mažumo [26]. Ankstyvosios ir savanoriškos valsčių likvidacijos vyko gana greitai, vėlesni mėginimai truko ilgiau.

1920 m. Panevėžio apskrities valdyba organizavo balsavimą dėl Vadoklių valsčiaus ateities. Nors balsavimas žlugo, valsčiaus taryba skundėsi, esą balsavimą vykdęs apskrities atstovas nuteikinėjo gyventojus prieš valsčių, kai balsuojant „jokios agitacijos negalima varyti“ [35]. Šis asmuo galėjo veikti dėl kaimyninių Raguvos ir Ramygalos valsčių,iš kurių dalių Vadoklių valsčius ir susikūrė, savivaldybių interesų – jos prieš valsčių veikė ir apskrities formavimosi etapu. Apskrities opoziciją Vadoklių valsčiui patvirtina tai, kad jau 1921 m. birželį apskrities taryba nutarė valsčių panaikinti. Nutarime valsčius apibrėžtas kaip per mažas, jo savivaldybė – kaip negebanti deramai funkcionuoti, teigta, kad didesnė pusė jo gyventojų nori valsčių panaikinti [39]. Visgi šio „noro“ apskrities savivaldybei nepavyko įrodyti – 1924 m. Savivaldybių departamentas atsisakė likvidavimą patvirtinti, stigo aiškių atskirų sodžių gyventojų nutarimų, kam šie nori priklausyti [50]. Valsčius taip ir nebuvo panaikintas. 1933 m. Panevėžio aps. valdybos pirmininkas retrospektyviai teigė, kad valsčius išliko „daugumai gyventojų rodant didelį atsparumą“ [76]. Nors apskrities viršininkas valsčiaus gyventojus buvo apibūdinęs „tamsiais“ ir pasiduodančiais kiekvienai įtakai [67], tačiau valsčiaus gyvavimo istorija rodo, kad žmonės nepasidavė jiems darytai įtakai panaikinti valsčių. Išskirtinį valsčiaus gajumą įrodo ir tai, kad, nors jis ir buvo vienas iš 4 apskrities valsčių, kuriuos buvo numatyta panaikinti minėtu 1928 m. valsčių pertvarkymo projektu [67], jis vienintelis išliko. Šis atvejis rodo, kad net ir mažesni valsčiai, atremdami apskrities savivaldybės spaudimą ir kliaudamiesi savo gyventojų daugumos atsparumu gebėjo išlikti.

Vykdant 1928 m. projektą, 1930 m. gegužės 1 d. Panevėžio-Velžio ir Piniavos valsčiai sulieti į bendrą Panevėžio valsčių su centru Panevėžyje [6, 135]. Kadangi esminis šių valsčių sujungimo motyvas buvo šių valsčių savivaldybių lėšų stoka, jungtuvės neabejotinai turėjo teigiamų rezultatų – liko viena savivaldybės įstaiga, kuriai išlaikyti reikėjo mažiau lėšų nei dviem atskiroms, tad bendras valsčius buvo ekonomiškai pajėgesnis.

Kitąmet, 1931 m., apskrityje nebeliko ir Miežiškių valsčiaus, kurio likvidavimas truko daugiau nei septynerius metus. Atvejis neįprastas – pradinė likvidavimo iniciatorė buvo pati valsčiaus savivaldybė. 1924 m. kovą valsčiaus taryba, veikiausiai vedama 1923 m. daugelio valsčiaus kaimų išreikšto noro atsiskirti, nutarė valsčių panaikinti. Argumentuota tipinėmis mažų valsčių bėdomis – neapgalvotu valsčiaus sukūrimu, prasta finansine būkle, gyventojų apsunkinimu didesniais mokesčiais ir prievolėmis [49]. Balsuodami valsčiaus gyventojai bemaž universaliai pasisakė už valsčiaus panaikinimą, tam pritarė ir apskrities taryba [51], 1925 m. patvirtinusi keliolikos to siekusių valsčiaus kaimų priskyrimą Panevėžio valsčiui, bet pokyčiams įgalinti trūko Savivaldybių departamento sprendimo.

1925 m. rugsėjį nauja valsčiaus taryba, pasiremdama 7 seniūnijų valsčių remiančiais nutarimais, vienbalsiai nutarė stabdyti likvidavimą – teigta, kad valsčiaus finansinė būklė pagerėjo, o gyventojai nori valsčių išlaikyti [54]. Nuo tada valsčiaus savivaldybė ir jo gyventojų dauguma kovojo prieš valsčiaus likvidavimą, kuris paradoksaliai buvo inicijuotas tik jų pačių. Nepaisant to, apskrities savivaldybė savo nusistatymo nepakeitė. 1927 m. spalį po ilgo delsimo Savivaldybių departamentas patvirtino 12 vietovių atsiskyrimą nuo Miežiškių valsčiaus, o visiems likusiems kaimams pasiūlė nutarti atsiskirti [61]. Nors departamento verdiktas turėjo žymėti diskusijų baigtį, valsčiaus savivaldybė nesirengė pasiduoti – skelbdama universalų gyventojų palankumą valsčiui, ji parūpino 12 atskirtų kaimų nutartis, kuriomis šie atšaukė senus savo nutarimus atsiskirti ir išreiškė norą likti valsčiuje. Šie kaimai valsčiaus tarybos laikyti „grįžusiais“ į valsčių [62]. Apskrities taryba su tokiais dalykais nesitaikstė ir toliau spaudė valsčių. Visgi valsčiaus savivaldybė susilaukė departamento palankumo – po šios prašymų jis sutiko atidėti valsčiaus kaimų atskirtį iki 1929 m., o 1929 m. šis klausimas vėl atidėtas iki „atskiro tuo reikalu Sav. departamento parėdymo“ [68].

Dvejus metus nesulaukus jokio „atskiro parėdymo“ Panevėžio aps. valdyba 1931 m. ryžosi užtikrinti valsčiaus likvidavimą [78] – sausį valsčiaus taryba buvo įpareigota nutarti dėl likvidacijos. Ši gynėsi, kad pareigas atlieka ne blogiau nei kitos, pabrėžė, kad nelikus savivaldybės, čia neliks ir policijos stovyklos, tad „prasidės pardavinėjimas pakrūmių darbo skystymėlio“, grasė pavojumi [69]. Nors valsčiaus taryba vienbalsiai nutarė valsčių išlaikyti, apskrities valdyba tuo nesitenkino ir įpareigojo rengti valsčiaus kaimų apklausas, kur, valsčių likvidavus, šie norės priklausyti. Dauguma gyventojų tokiu atveju nutarė priklausyti Panevėžio valsčiui, tačiau beveik kiekvienoje nutartyje pažymėta, kad vis tik jie norėtų likti ten, kur yra. Visgi trijų kaimų užpildyti nutarčių blankai parodė visišką gyventojų užsispyrimą dėl valsčiaus išsaugojimo: „[...] jeigu jau būtų panaikintas Miežiškių valsčius, tai būtų patogiau priklausyti prie Miežiškių valsčiaus [...]“ [70]. Nepaisant to, apskrities valdyba 1931 m. balandį nutarė valsčių panaikinti nuo 1932 m. [71]. Valsčius gyvavo dar trumpiau. 1931 m. gegužės 2 d. pasirodęs Vietos savivaldybių įstatymas išskirtinę galią likviduoti valsčius suteikė Vidaus reikalų (toliau – VR) ministrui – gegužės 19 d. Savivaldybių departamentas pranešė, kad šiuo įstatymu valsčius likviduotas [jis nebefiksuotas įstatymo priede, pateiktame valsčių sąraše – L. N.] [72]. Valsčiaus teritorijos įlietos į Panevėžio valsčių [6, 138].

Miežiškių valsčiaus klausimas spręstas pagal visų trijų Savivaldybių įstatymų nubrėžtą tvarką. Galutinai įtvirtinta tvarka buvo efektyviausia ir užtikrino valsčiaus panaikinimą, tačiau tai buvo komandinė tvarka, pagal kurią įsiklausymas į vietos gyventojų norus nebuvo imperatyvus. Priešingai nei Vadoklių atvejis, Miežiškių istorija rodo, kad mažų ir silpnesnių valsčių savivaldybės, net dėdamos visas įmanomas pastangas ir kliaudamosi vietos gyventojų daugumos parama, ne visada gebėjo valsčių išsaugoti.

Tuo pat įstatymu 1931 m. panaikintas ir Andrioniškio valsčius. Tai planuota jau nuo 1928 m. [67]. Likvidavimas vietiniams buvo skausmingas – VR ministro sprendimas skųstas net Vyriausiajam tribunolui, šis skundą atmetė [75]. Dėl valsčiaus atstatymo valsčiaus „įgaliotinis“ K. Zlatkus kreipėsi ir į Lietuvos Respublikos prezidentą, tačiau VR ministras prezidentą užtikrino, kad tokie prašymai be pagrindo – valsčius likviduotas, nes „nepajėgia išsilaikyti finansiniai (sic)“ [75]. Nors Andrioniškio valsčius turėjo gilias istorines šaknis (jo būta jau XIX a.), tai negelbėjo. Istoriškumas nefigūravo kaip faktorius, sprendžiant dėl valsčių likimo.

1930–1931 m. valsčių likvidacijos buvo paskutinės Panevėžio aps. valsčių tinklo permainos tarpukariu – nuo tada iki pat 1940 m. apskrityje funkcionavo 17 valsčių (įskaitant Šeduvos miestą).

6. Smulkiųjų teritorinių vienetų „migracija“

Smulkių teritorinių vienetų (kaimų, vienkiemių, žemės sklypų) „migracija“ tarp valsčių buvo nuolatinis reiškinys visą tarpukario laikotarpį. Vienas pagrindinių motyvų, gyventojams siekiant teritoriškai priklausyti kitam administraciniam vienetui, buvo trumpesnis atstumas iki kito valsčiaus centro, nei iki savojo. Kartais šie atstumai skirdavosi net keliolika kilometrų. Taip pat buvo argumentuojama prasta kelių būkle iki savo valsčiaus centro. Štai Smilgių valsčiaus Džiugonių kaimo gyventojai savo siekį dėtis prie Šeduvos valsčiaus grindė tuo, kad kelias iki Smilgių buvo daug prastesnis – „lietingame metotarpe (sic) tai ir visai negalima išvažiuoti“ [40]. Kai kurių kaimų gyventojams gretimo valsčiaus centras apskritai būdavo patogesnis, kai į savąjį jiems tekdavo vykti tik valsčiaus reikalų tvarkyti – tai skatino pokyčius. Siekiai atsiskirti motyvuoti ir istorine gyvenvietės priklausomybe, neretai gyventojų buvo pabrėžiama, kad jų teritorijos prie to valsčiaus „prigulėjo“ prieš karą – „prie rusų“ [41]. Visgi tai buvo veikiau pagalbinis argumentas ir netapdavo priežastimi, į kurią atsižvelgus pertvarkos buvo tvirtinamos.

Išties už gyventojų deklaruotų motyvų atsiskirti neretai slypėdavo siekis išvengti mokesčių ir įvairių prievolių. Buvo pastebėta, kad atsiskirdami gyventojai siekė išvengti vienos kertinių pareigų valsčiui – kelių taisymo prievolės (valsčiaus gyventojai turėjo tvarkyti tam tikrą valsčiaus kelio atkarpą, atskiruose valsčiuose prievolės sąlygos varijavo). Būtent šios prievolės paskirstymo tvarkos sujaukimas virto viena iš pagrindinių valsčių savivaldybių pasipriešinimo sankcionuoti gyvenviečių atskirtis priežasčių – dažnai buvo argumentuojama, kad atsiskyrimo atveju valsčiaus savivaldybei „priseitų persklypuoti visą kelį (sic) per nauja [likusiems valsčiaus gyventojams perdalyti kelio atkarpas kelių taisymo prievolei atlikti – L. N.], kas sudarytų papiktinimą piliečių, keičiant sklypus ir t. t.“ [59]. Atsiskyrimo motyvu tapdavo net asmeniniai konfliktai. Štai 1932 m. Subačiaus valsčiaus gyventoja Marija Okuličaitė, motyvuodama visokeriopu patogumu, siekė savo valdomo dvaro prijungimo prie Viešintų valsčiaus, tačiau svarstant šį klausimą išaiškėjo, kad veikiausiai jos pasirinkimą lėmė ne patogumas, mat ryšių su Viešintais ji bemaž neturėjo, o asmeninis kivirčas su Subačiaus viršaičiu, šiam skyrus jai baudą už neatliktas prievoles [74].

Teritorijų dalybų priežastimi tapo ir savivaldybių siekis turėti lygesnes tiek apskrities, tiek valsčių sienas. Tai buvo geras pretekstas plėsti savą teritoriją. Štai 1931 m. Panevėžio aps. valdyba siekė prisijungti į Rozalimo valsčių įsiterpusias kaimyninės Šiaulių aps. Pakruojo valsčiaus teritorijas (nors šių gyventojai ir nereiškė jokio noro atsiskirti), „nes visai nenormalus dalykas, kuomet vieno valsčiaus ribose randasi kitam valsčiui priklausančios gyvenamosios vietovės“ [73]. Tai taip pat buvo priežastis, kuria argumentuojant, teritoriniai pokyčiai buvo blokuojami.

Turbūt universaliausia valsčių sienų kaitos priežastis buvo susijusi su Lietuvoje vykdyta žemės reforma. Vykdant reformą nusavintos ir parceliuotos dvarų žemės, šias dalijant bežemiams, mažažemiams ir t. t. Būta gausybės atvejų, kai viename valsčiuje žemes turintys mažažemiai gaudavo nemenką žemės priedą iš gretimame valsčiuje dalyto dvaro. Tai gyventojams sukeldavo problemų, mat mokėti mokesčius ir atlikti prievoles tuomet tekdavo dviem valsčiams. Kai jų žemės atskiruose valsčiuose „rubežiuodavosi“ (susiliedavo), gyventojai neretai siekdavo panaikinti šią nenaudingą priklausomybę dviem valsčiams ir užtikrinti visų savo žemių priklausomybę vienam valsčiui. Šis siekis buvo pagrįstas, mat dvilypė priklausomybė buvo itin nepatogi, o kartais pridarydavo ir netikslumų. Tai mena Raguvos valsčiaus Važdelių kaimo gyventojų atvejis. Kaip mažažemiai, parceliuojant Subačiaus valsčiaus Petkūnų dvarą, jie gavo papildomus žemės sklypus Subačiaus valsčiuje. Atsitiko taip, kad dėl žemės tyrėjo klaidos jiems teko mokėti žemės mokestį ir vykdyti pareigas už visas savo turėtas žemes Subačiaus valsčiui (tiek už sklypus Subačiaus valsčiuje, tiek už žemes Raguvos valsčiuje), o Raguvos valsčiui teko atskirai mokėti ir vykdyti pareigas už šiame valsčiuje turėtą žemę [60]. Žemės reformos suponuota situacija lėmė gausybę Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo pakeitimų.

Išnagrinėjus daugybę atvejų išryškėja absoliuti tendencija – savivaldybės siekdavo savo teritorijų pagausinimo, pritardamos kitų valsčių vietovių prisijungimui, o savų gyvenviečių atiduoti kitiems valsčiams buvo nenorima. Stambesni valsčiai gaudavo daugiau pajamų ir buvo ekonomiškai pajėgesni, jiems negrėsdavo dažna mažų valsčių lemtis – likvidacija (tai, kad teritorijų atsiskyrimas galėjo sukelti valsčiaus griūtį mena aptartasis Miežiškių valsčiaus atvejis). Valsčių opoziciją atsiskyrimams grindė ir po šių kildavę minėti keblumai dėl valsčiaus prievolių gyventojams paskirstymo.

Dėl teritorinės sudėties išlaikymo valsčių savivaldybės stengdavosi diskredituoti gyventojų pasitelktus atsiskyrimo motyvus. Pvz., Šeduvos valsčiaus Margių kaimo gyventojai, vylęsi įsijungti į Šiaulių aps. Radviliškio valsčių, teigė, kad iki Šeduvos jiems 15 varstų [45], o iki Radviliškio tik 10, o Šeduvos valsčiaus taryba tvirtino, kad nuo kaimo „tolumas ir kelio kokybė yra vienokie kaip iki Šeduvos, taip lygiai ir iki Radviliškio“ [47]. Tarp savivaldybių ir siekusiųjų „ištrūkti“ būta nemenkos trinties ir net intrigų – gyventojai buvo kaltinami vengiantys atlikt pareigas valsčiams. Kai Rozalimo valsčiaus mažažemiai, gavę žemės priedus Šeduvos valsčiuje, siekė šių įjungimo į Rozalimo valsčių, Šeduvos valsčiaus savivaldybė palygino gyventojų turėtos ir gautos žemės dydį, ir, kadangi priedai buvo didesni, atkirto, kad „tokiu būdu mažesni žemės vienetai turi jungtis prie didesnių, o ne atbulai, kaip to nori prašytojai“ [66]. Iš tiesų tokios taisyklės nė nebuvo. Esmė ta, kad savivaldybės siekė padidinti savo teritorijas ir argumentų tam visad atrasdavo. Visi norėjo gauti, niekas nenorėjo atiduoti.

Išvados

  1. 1919 m. Savivaldybių įstatymu grįsta administracinių-teritorinių pertvarkų sistema rėmėsi gyventojų valios reikme. 1929–1931 m. įstatymų bazės pakeitimai sprendžiant šiuos klausimus sumenkino tiek savivaldos dėmenį, tiek demokratiškumo principą.
  2. Skubotumu ir nesusipratimais pasižymėjęs apskričių formavimosi etapas Panevėžio aps. administracinės-teritorinės struktūros atžvilgiu buvo permainingiausias. Ženklios įtakos sienų kaitai turėjo rekvizicijų kariuomenei vengimas, išskirtinas „neutralių kaimų“ reiškinys. Pažymėtina trintis tarp valsčių ir apskričių, būta istorinių šaknų neturinčių valsčių naujadarų engimo apraiškų.
  3. Miestams valsčiaus teisėmis teko atremti tendencingą apskrities ir „motininių“ valsčių savivaldybių, siekusių jų reinkorporacijos į valsčius, spaudimą. Kupiškio konfliktas įrodo, kad administracinei-teritorinei kaitai įtakos turėjo ir tautinė trintis tarp lietuvių ir žydų.
  4. Esminė valsčių „migracijos“ priežastis buvo artimesnio ir parankesnio apskrities centro siekis. Vienos apskrities centro pasikeitimas galėjo nulemti gretimos apskrities sudėties pokyčius.
  5. Apskrities valdžia tendencingai siekė likviduoti problemiškus mažuosius valsčius. Vietiniai net ir silpną, bet savą valsčių dažniausiai siekdavo išlaikyti – „savo kampelio patriotizmas“ buvo gajus reiškinys. Panevėžio aps. atvejų analizė rodo, kad kartais dėl tokio gyventojų užsispyrimo ir jų pastangų valsčiai būdavo išsaugomi, tačiau kartais ir to nepakakdavo. Valsčiaus istoriškumas nedarė įtakos, sprendžiant jo likimą. Savivaldybių įstatymo pakeitimai palengvino valsčių likvidavimo procesą.
  6. Gyventojų siekį įsijungti į kitą valsčių lėmė tiek pagrįstos (susisiekimas su valsčiaus centru), tiek neskaidrios priežastys (mokesčių ir prievolių vengimas). Lietuvos administracinio-teritorinio padalijimo kaitai didžiulę įtaką turėjo šalyje vykdoma žemės reforma. Pažymėtina tendencija: savivaldybių siekis prisijungti naujas teritorijas, nenorint „paleisti“ savųjų. Neigiamas kaimų migravimo rezultatas – jaukta kelių taisymo prievolės skirstymo tvarka.

Šaltiniai ir literatūra

  1. ČEPAS, Ričardas. Raguvos valsčiaus savivaldybė. Lietuvos valsčiai. Raguva. Vilnius: Versmė, 2001, p. 213–255.
  2. DAUGIRDAS, Vidmantas. Lietuvos teritorinio administracionio susiskirstymo istorinė geografinė analizė: daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1997.
  3. Lietuvos Istorija: X tomas, I dalis – Nepriklausomybė (1918–1940). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013.
  4. MORKŪNAITĖ-LAZAUSKIENĖ, Aistė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918–1920 m. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2007.
  5. MORKŪNAITĖ-LAZAUSKIENĖ, Aistė. Iš vietos savivaldos istorijos Lietuvoje: 1918–1919 m. dokumentai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2010.
  6. PILKAUSKAS, Donatas. Panevėžio apskritis 191–1940 metais. Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų: konferencijos pranešimai, Panevėžys, 2004, p. 117–145.
  7. SIREIKA, Jonas. Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai 1918–1931 m. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 1998.
  8. STAČIOKAS, Romas. Savivaldybių veiklos reguliavimas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1991.
  9. Panevėžio apskrities savivaldybė 1918–1938. Kaunas, 1938.
  10. Lietuvos piliečiai! Lietuvos Aidas, 1918, lapkričio 13.
  11. Deliai savivaldybių Lietuvoje. Lietuvos Aidas, 1918, gruodžio 19.
  12. Apskričių sienų ir jų centrų įstatymas. Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1919, liepos 26.
  13. Savivaldybių įstatymas. Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1919, spalio 28.
  14. Dviejų savivaldybių ginčai. Savivaldybė, 1923, nr. 3, p. 20–21.
  15. Laiškas į Redakciją. Savivaldybė, 1923, nr. 7, p. 16–17.
  16. Administracinio Lietuvos teritorijos padalinimo reikalu. Savivaldybė, 1927, nr. 5, p. 5.
  17. Vietos savivaldybės įstatymui vykdyti taisyklės. Vyriausybės Žinios, 1929, spalio 9.
  18. Valsčių pertvarkymai. Savivaldybė, 1930, nr. 12, p. 5.
  19. Vietos savivaldybės įstatymas. Vyriausybės Žinios, 1931, gegužės 2.
  20. Mažųjų valsčių likvidavimo klausimu. Savivaldybė, 1932, nr. 7, p. 5.
  21. Kokio didumo turėtų būti valsčius. Savivaldybė, 1940, nr. 5, p. 138.
  22. [1919] Panevėžio aps. komiteto raštas Panevėžio aps. viršininkui. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 73.
  23. 1919 06 25 Panevėžio aps. komiteto įsakymo valsčių komitetams nuorašas. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 9.
  24. 1919 06 25 Šimonių valsčiaus susirinkimo protokolas. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 50.
  25. 1919 06 26 Ištrauka iš Pušaloto valsčiaus valdybos posėdžio protokolo. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 40.
  26. 1919 06 26 Paįstrio valsčiaus komiteto raštas Panevėžio aps. komitetui. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 12–13.
  27. 1919 07 16 Ištrauka iš Pumpėnų valsčiaus tarybos susirinkimo protokolo. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 65.
  28. 1919 07 18 Panevėžio aps. komiteto raštas Andrioniškio valsčiaus komitetui. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 23.
  29. 1919 07 21 Vadoklių valsčiaus valdybos prašymas Panevėžio aps. komitetui. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 21.
  30. 1919 07 03 Ukmergės aps. komiteto raštas Vadoklių valsčiaus valdybai. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 68.
  31. 1919 08 13 Panevėžio aps. komiteto raštas valsčių valdyboms. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 46.
  32. 1919 08 28 Vadoklių valsčiaus valdybos raštas Panevėžio aps. komitetui. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 67.
  33. 1919 08 30 Panevėžio aps. komiteto raštas Ukmergės aps. komitetui. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 66.
  34. 1919 12 13 „Gelažio-Stumbriškio“ valsčiaus posėdžio protokolo nuorašas. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 4, l. 101.
  35. [1920] Vadoklių valsčiaus tarybos prašymas Panevėžio aps. tarybai. LCVA, f. 797, ap. 1, b. 239, l. 39.
  36. 1920 12 13 Kupiškio gyventojų prašymas Panevėžio aps. valdybai. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 946, l. 2.
  37. 1921 01 29 300 Kupiškio gyventojų nutarimas. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 946, l. 11.
  38. [1921 04] Komisijos padėčiai Kupiškio mieste tirti protokolas. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 946, l. 7–8.
  39. 1921 06 06 Ištrauka iš Panevėžio aps. tarybos nutarimo. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 946, l. 4.
  40. 1921 06 26 Džiugonių kaimo gyv. prašymas Panevėžio aps. viršininkui. LCVA, f. 797, ap. 1, b. 14, l. 27.
  41. 1921 11 23 Surdegio kaimo gyv. prašymas Panevėžio aps. viršininkui. LCVA, f. 797, ap. 1, b. 14, l. 30.
  42. 1922 04 24 Suinteresuotų šalių sueigos Kupiškio miesto valdyboje protokolas. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 946, l. 65.
  43. 1922 04 09 Kupiškio miesto valdybos raštas Sav. d-tui. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 946, l. 96.
  44. 1923 01 24 Sav. d-to nutarimas. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 946, l. 108.
  45. 1923 03 25 Margių kaimo gyv. raštas Panevėžio aps. valdybai. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1480, l. 115.
  46. 1923 07 04 Tikrintojų komisijos aktas. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 946, l. 124.
  47. Ištrauka iš Šeduvos valsčiaus valdybos posėdžio protokolo. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1480, l. 122.
  48. 1923 11 12 Statistikos d-to pranešimas Sav. d-tui. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 946, l. 129.
  49. 1924 03 11 Ištrauka iš Miežiškių valsčiaus tarybos posėdžio protokolo. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1564, l. 3.
  50. 1924 04 14 Sav. d-to raštas Panevėžio aps. valdybai. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1032, l. 25.
  51. 1924 07 19 Ištrauka iš Panevėžio aps. tarybos posėdžio protokolo. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1564, l. 3.
  52. 1924 11 15 Pušaloto valsčiaus tarybos posėdžio protokolas. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1478, l. 185.
  53. 1924 12 29 Ištrauka iš Pumpėnų valsčiaus tarybos posėdžio protokolo. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1478, l. 70.
  54. 1925 09 05 Miežiškių valsčiaus tarybos 1925-09-05 posėdžio protokolo nuorašas. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1564, l. 141.
  55. 1925 12 31 Ištrauka iš Pušaloto valsčiaus tarybos posėdžio protokolo. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1478, l. 189.
  56. 1926 01 29 Biržų aps. tarybos nutarimai. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1478, l. 179; 270.
  57. 1926 07 06 Sav. d-to raštas Panevėžio ir Šiaulių aps. valdyboms. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1480, l. 108.
  58. 1926 09 01 Kupiškio gyventojų pareiškimas Sav. d-tui. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1477, l. 75–77.
  59. 1927 01 03 Ištrauka iš Vadoklių valsčiaus tarybos posėdžio protokolo. LCVA, f. 797, ap. 1, b. 186, l. 35.
  60. 1927 05 29 Važdelių kaimo gyv. prašymas Panevėžio aps. valdybai. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1805, l. 119.
  61. 1927 10 27 Sav. d-to raštas Panevėžio aps. valdybai. LCVA, f. 797, ap. 1, b. 138, l. 42.
  62. 1927 12 14 Miežiškių valsčiaus valdybos raštas Panevėžio aps. valdybai. LCVA, f. 797, ap. 1, b. 138, l. 182.
  63. [1928] Krekenavos valsčiaus savivaldybės kūrimosi ir veikimo apžvalga. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1763, l. 8.
  64. [1928] Raguvos valsčiaus savivaldybės kūrimosi ir veikimo apžvalga. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1763, l. 74–75.
  65. [1928] Valsčių pertvarkymo ir seniūnijomis suskirstymo projektas. Įžanga. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1565, l. 2.
  66. 1928 01 20 Ištrauka iš Šeduvos valsčiaus tarybos posėdžio protokolo. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1806, l. 32.
  67. 1928 12 18 Panevėžio miesto ir aps. viršininko raštas Sav. d-tui. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 1565, l. 116.
  68. 1929 01 14 Sav. d-to raštas Panevėžio aps. valdybai. LCVA, f. 797, ap. 1, b. 138, l. 115.
  69. 1931 02 14 Ištrauka iš Miežiškių valsčiaus tarybos posėdžio protokolo. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 239, l. 3.
  70. 1931 03 15 Miežiškių valsčiaus kaimo sueigos nutartis. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 239, l. 14.
  71. 1931 04 20 Panevėžio aps. valdybos nutarimo nuorašas. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 239, l. 31.
  72. 1931 05 19 Sav. d-to raštas Panevėžio aps. valdybai. LCVA, f. 797, ap. 2, b. 239, l. 39.
  73. 1931 11 18 Panevėžio aps. valdybos raštas Sav. d-tui. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 2532, l. 20.
  74. [1932] Panevėžio miesto ir aps. viršininko bylos (dėl pil. M. Okuličaitės prašymo) santrauka. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 2532, l. 78.
  75. 1932 01 27 VR ministro raštas LR prezidentui. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 2532, 1. 1.
  76. 1933 11 14 Panevėžio aps. valdybos raštas Sav. d-tui. LCVA, f. 797, ap. 1, b. 345, l. 15.

    Komentarai

  77. Apžvalgoje remiamasi ir archyve atrasta įstatymo nuostatas aiškinančia VRM juriskonsultų komisijos pozicija bei šios išdava – Savivaldybių departamento 1923 m. aplinkraščiu miestų ir apskričių valdyboms. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 862, l. 19–20.
  78. Pažymėtina, kad 1929 m. savivaldos reforma itin sustiprino aps. valdybų rolę sprendžiant teritorinių pertvarkų klausimus.

Summary

Leonas Nekrašas. The Traits of Changes of Administrative-Territorial Division of Lithuania in 1918–1940 (Analysis of Cases from Panevėžys District)

Vilnius University, Faculty of History, Universiteto St. 7, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The aim of the article is to identify the traits of changes of administrative-territorial division of Lithuania in the period from 1918 to 1940 by analyzing the cases from Panevėžys district. Unpublished documents served as the main source of information.

At the beginning the article analyses the laws that constituted Lithuania’s administrative-territorial division and enabled changes to its structure. It is concluded that the democratic principle in the making of these changes was diminished amidst the reforms of self-governance during the authoritarian rule of President Antanas Smetona. The second chapter focuses on the formation of Panevėžys district’s administrative-territorial structure and traces the unique traits of this period. The third chapter analyzes the cases of towns that gained the rights of rural administrative areas – the case of Kupiškis proves that the changes were influenced by national friction. The fourth chapter deals with the district’s history of gaining and losing rural administrative areas. The next chapter explores the liquidations of such units. Residents tended to resist such changes and show strong local patriotism, which sometimes even managed to prevent the liquidation; however, sometimes it was not enough. The final chapter analyses the motives and tendencies of “migration” of smaller territorial units. Occasionally, the need for these changes was genuine, in other cases these attempts were guided by hidden interests. As a rule, all self-governments wanted to gain new territories by not wanting to lose any of their own.

The common traits of changes in the administrative-territorial division of Lithuania are identified and the history of such changes in Panevėžys district is researched.

Įteikta / Received 2014-09-08
Priimta / Accepted 2015-03-12