„Istorija“. Mokslo darbai. 96 tomas
Benediktas Šetkus. Istorijos didaktika Lietuvoje: jos raida ir nūdiena
Spausdinti

2014, t. 96, Nr. 4, p. 38–64 / Vol. 96, No. 4, pp. 38–64, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2014.13

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Istorijos didaktikos centras, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama istorijos didaktikos, anksčiau vadintos istorijos mokymo metodika, raida Lietuvoje. Apžvelgiamas Lietuvos Respublikos, sovietinės Lietuvos ir atkurtos Lietuvos Respublikos laikotarpis, kiekvieną iš jų aptariant pagal tuo metu parašytus istorijos didaktikos pobūdžio mokslo darbus, taip pat metodinius leidinius, mokslo straipsnius. Įvardijamos institucijos ir svarbiausių darbų autoriai, prisidėję prie istorijos didaktikos plėtojimo. Aptariamas besikeičiantis istorijos didaktikos vaidmuo ilgalaikėje perspektyvoje.

Raktiniai žodžiai. Istorijos didaktika, istorijos mokymo metodika, istorijos mokymas, mokykla, mokiniai.

Abstract. The article analyses the development of history didactics, previously known as history teaching methodology, in Lithuania. It reviews the period of the Republic of Lithuania, Soviet Lithuania as well as the period of the restored Republic of Lithuania by discussing each of them with reference to the research papers of the type of history didactics written at that time, as well as methodological publications and scientific articles. The article enumerates the institutions and the works of the major authors who contributed to the development of history didactics. The changing role of history didactics in the future is discussed.

Key words: history didactics, history teaching methodology, history teaching, school, pupils.

Įvadas

Istorijos didaktikos būklę Lietuvoje daugelį dešimtmečių lėmė įvairios politinės peripetijos. Iki XX a. pradžios, kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos dalis, visą švietimo sistemą, tiek ir istorijos mokymą, reglamentavo carinė valdžia. Kai kurie lietuvių inteligentijos atstovai dėjo pastangas, kad istorijos mokymas ir mokinių auklėjimas būtų artimas lietuvių lūkesčiams, pasitarnautų tautinei savimonei ugdyti. Jų veikla dažniausiai apsiribojo Lietuvos istorijos ar kitų istorinio pobūdžio knygų rengimu, asmeninės pedagoginės patirties sklaida bei įžvalgomis, kaip reikėtų mokyti istorijos.

Antai Vyskupas Motiejus Valančius 1872 m. savo darbe Pasakojimas Antano Tretininko pateikia tam tikrų minčių, kaip mokyti istorijos. M. Valančius rašo, kad tada, kai Antanas pasakojo vaikams apie atskiras pilis ir išvardijo jų net 63, jiems nepatiko, o kai pradėjo pasakoti apie atskiras pilis ir kalnus (Senkų kalną, Senkų pilį), vaikai noriai klausėsi. Anot prieškario laikotarpio istoriko J. Štuopio, Žemaičių vyskupas „gerai nusimanė, kas yra sausas pasakojimas ir nesausas, abstraktus ir konkretus, vaizdingas ir nevaizdingas“ [47, 35–36].

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 1907 m. pirmo lietuvių moterų suvažiavimo Kaune metu skaitė referatą Kaip mokyti Lietuvos istorijos?, kuris po to buvo išspausdintas laikraštyje Viltis. Autorė nagrinėjo klausimus, ar Lietuvos istorija, kaip tuo metu buvo mokoma, atneša naudą mokiniams, kaip vaikas supranta tokią istoriją ir kaip turėtų suprasti ir kt. Ji įrodinėjo, kad nereikia liepti vaikams mokytis atmintinai iš knygos, bet pasakoti ir nuolat sieti su tomis žiniomis, kurias mokinys jau turi, ragino naudotis žemėlapiais bei išsakė kai kurias kitas mintis [47, 50, 52].

Atsiradus galimybėms pradinėje mokykloje mokyti Lietuvos istorijos, visuomenės veikėjas Jonas Šliūpas ragino atsisakyti šios minties dėl to, kad vaikai yra per jauni suprasti sudėtingą Lietuvos istoriją [47, 53].

Pateikti pavyzdžiai byloja, kad kai kurie istorijos mokymo klausimai XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje buvo nagrinėjami, vyko diskusijos. Todėl minėtą laikotarpį galėtume traktuoti kaip istorijos didaktikos formavimosi ištakų laikmetį.

Istorijos mokymo metodinė mintis suklestėjo Nepriklausomos Lietuvos metais (1918–1940), kai istorijos mokymas tapo svarbiu veiksniu ugdant jaunąją kartą, kai mokyklose dirbo daug žinomų istorikų, kai susiklostė sąlygos skleisti pedagoginę patirtį spaudoje, rengiant istorijos mokytojus, keliant istorijos mokytojų kvalifikaciją.

1940–1941 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, po to nacistinės Vokietijos laikotarpiu (1941–1944 m.) nebuvo sąlygų plėtoti istorijos didaktiką: reikėjo prisitaikyti prie okupantų nurodymų. Nuo 1944–1945 m. prasidėjusios antrosios sovietų okupacijos iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo arba Sąjūdžio istorijos didaktikos mokslas taip pat buvo varžomas to meto sovietinės valdžios diegiamos ideologijos ir šalies vidaus politikos. Ir tik po to, kai 1990 m. Lietuva atkūrė valstybingumą, palaipsniui atsivėrė plačios galimybės istorijos mokytojų veiklai, t. p. ir istorijos didaktikai. Tačiau kokia buvo istorijos didaktikos būklė iš tikrųjų ir ar ji tuo metu iš tikrųjų „įleido gilias šaknis“, bus nagrinėjama šiame darbe.

Reikia pasakyti, jog terminas istorijos didaktika yra pradėtas vartoti, palyginti, neseniai ir jis suvokiamas skirtingai. Antai Lietuvos Respublikos metais pedagoginėje literatūroje buvo vartojamas terminas istorijos dėstymo metodika (Pranas Penkauskas) ir istorijos mokymo metodika (Ona Maksimaitienė). Carinės Rusijos ir sovietinėje literatūroje taip pat buvo vartojami terminai istorijos dėstymo metodika arba istorijos mokymo metodika. Šiuolaikiniuose Rusijos autorių darbuose vartojamas terminas istorijos dėstymo metodika (J. Viazemskij, O. Stralova, N. Nikulina). Lenkijoje taip pat ilgai buvo vartojamas terminas istorijos mokymo metodika, tačiau dar prieš karą pasirodė darbų, pavadintų istorijos didaktika, pvz., 1993 m. išėjęs J. Maternickio, Č. Majoreko ir A. Suchonskio darbas buvo pavadintas Istorijos didaktika (Dydaktika historii) [48, 6].

Apie tai, kad terminas istorijos didaktika dar prieš tris dešimtmečius buvo suvokiamas gana skirtingai, byloja Utrechto valstybinio universiteto (Nyderlandai) istorijos didaktikos specialisto Pieto F. M. Fointainė (Piet F. M. Fointaine) atlikta istorijos didaktikos atstovų iš skirtingų valstybių apklausa. 1986 metais jis paprašė savo kolegas apibūdinti raštu, kaip jie supranta istorijos didaktikos terminą, paskirtį, santykį su kt. disciplinomis ir kitus aspektus. Gautus 21 atsakymą iš skirtingų valstybių – Nyderlandų, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Japonijos, Suomijos, Jungtinės Amerikos Valstijų, Švedijos, Norvegijos ir kt. – apibendrino. Paaiškėjo, kad vieni istorijos didaktiką tapatino su istorijos mokymu, kiti įvardijo ją kaip istorijos teoriją, treti ją siejo su istorijos žinių sklaida ir populiarinimu visuomenėje bei kt. Išsiskyrė požiūriai dėl istorijos didaktikos, kaip mokslo, ir dėl jos paskirties, kaip akademinės disciplinos [10].

Vienas iškiliausių istorijos didaktikos atstovų Jornas Riusenas (Jörn Rüsen) istorijos didaktiką yra apibūdinęs šiais žodžiais: „Tai disciplina, užimanti tarpinę padėtį tarp istorijos kaip akademinės disciplinos ir istorijos mokymo mokykloje [...]. Ji yra būdas perkelti istorijos žinias iš sklidinų mokslinių tyrinėjimų indų į tuščias mokinių galvas [...]. Istorijos didaktika nustato istorijos mokymo tikslus ir formas tam tikrame politiniame, socialiniame, kultūriniame ir instituciniame kontekste, o istorijos mokymo metodika – praktinius būdus, kuriais tų tikslų turi būti siekiama“ [48, 7].

Nors šiandieną istorijos didaktikai yra priskiriama plati veiklos sritis ir tyrimo laukas, kaip antai istorijos reikšmė visuomenės nuomonei ir jos pateikimas masinėms informavimo priemonėms, vaizdinio istorinio eksponavimo muziejuose galimybės ir trūkumai bei kt., šiame darbe siekiama orientuotis tik į tą istorijos didaktikos sritį, kuri glaudžiai susijusi su istorijos mokymu bendrojo lavinimo mokykloje.

Siekdami išsiaiškinti ir apibūdinti istorijos didaktikos būklę Lietuvoje anksčiau ir šiuo metu, aptarsime keletą jos aspektų. Manytume, jog istorijos didaktikos būklę charakterizuoja apgintos disertacijos, paskelbti mokslo darbai – monografijos ir straipsniai – bei metodinio pobūdžio leidiniai, kurie skirti istorijos mokytojams arba studentams. Taigi šio darbo autorius pirmiausia šiuos istorijos didaktikos aspektus ir siekia apžvelgti.

Minėta tema fragmentiškai buvo apžvelgta keliose publikacijose. Paminėtinas Stanislovo Stašaičio knyga Istorija Lietuvos mokykloje (XVII a.–1940 m.): paskaitos VPU istorijos specialybės studentams, kuriame autorius išsamiai aprašė istorijos mokymo raidą Lietuvos mokyklose iki sovietų okupacijos [46]. Minėtame leidinyje S. Stašaitis taip pat aptaria istorijos mokymo patirtį, atskirų laikmečių pedagogines idėjas, istorijos mokytojų rengimą, charakterizuoja svarbiausius metodinius leidinius. Kitame leidinyje Istorijos didaktika ir jos uždaviniai: įvadinė paskaita VPU istorijos specialybės studentams minėtas autorius labai glaustai apibūdina istorijos didaktikos sampratą, jos dermę su istorijos mokymo metodika [47]. Paminėtina ir Benedikto Šetkaus publikacija History Education in Lithuania, kurioje yra apibūdinama istorijos mokymo patirtis Lietuvoje, istorijos mokytojų rengimas, o vienas iš darbo skyrių yra skirtas istorijos didaktikai, kaip akademinei disciplinai, aptarti [60, 35–62].

Straipsnio tikslas – atskleisti istorijos didaktikos raidą Lietuvoje.

Tyrimo uždaviniai:

  1. Apžvelgti svarbiausius istorijos didaktikos pobūdžio darbus ir jų autorius Lietuvos Respublikos laikotarpiu.
  2. Įvardyti mokslo darbus ir metodinio pobūdžio darbus, kuriuose buvo plėtojama istorijos mokymo teorija ir praktika sovietmečio Lietuvoje.
  3. Atskleisti istorijos didaktikos būklę dabartiniu laikotarpiu ir besikeičiantį jos vaidmenį ilgalaikėje perspektyvoje.

Tyrimo metodai: istorijos didaktikos mokslo darbų ir metodinių leidinių analizė, lyginamasis istorinis metodas, sintezės metodas.

Istorijos didaktika Lietuvos Respublikoje (19181940 m.)

Istorijos didaktika nepriklausomoje Lietuvoje, lyginant su carinės priespaudos laikotarpiu, suklestėjo. Tai nutiko dėl to, kad istorija buvo vertinama kaip svarbus dalykas, turėjęs ugdyti tautinį identitetą, patriotizmą. Kita vertus, subrendo didelė grupė kvalifikuotų istorijos mokytojų, kurie sėkmingai plėtojo istorijos mokymą.

Kaip pažymi Valdas Selenis, vienas būdingiausių to laikotarpio Lietuvos istorikų kolektyvinės biografijos bruožų yra jų pedagoginė veikla. Tai iliustruoja tas faktas, kad iš 51 istorikų net 32 dirbo įvairaus tipo bendrojo lavinimo mokyklose. Tai sudaro beveik 63 proc. visos istorikų bendrijos [45, 93].

Trys istorikai – A. Alekna, P. Tarasenka, J. Stakauskas – kurį laiką dirbo mokytojais pradžios mokyklose. Net 32 istorikai dirbo gimnazijose. Kauno gimnazijose mokytojavo A. Alekna, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, M. Andziulytė-Ruginienė, V. Daugirdaitė-Sruogienė, J. Remeika, J. Matusas, J. Stakauskas, P. Šležas, K. Avižonis, O. Maksimaitienė ir V. Biržiška. Vilniaus gimnazijose istorijos mokytojais dirbo A. Janulaitis, V. Biržiška, I. Jonynas, V. Daugirdaitė-Sruogienė, M. Krasauskaitė, L. Karsavinas. Žinomi istorikai J. Totoraitis, M. Krasauskaitė, S. Matulaitis, A. Kučinskas ir J. Stakauskas mokytojavo Marijampolės gimnazijose. Panevėžio gimnazijose dirbo J. Yčas ir O. Maksimaitienė, Ukmergės – I. Jonynas, M. Krasauskaitė, A. Vasiliauskas, Biržų – P. Jakubėnas, Palangos – P. Penkauskas, Telšių – B. Untulis, Raseinių – J. Remeika, Jurbarko – J. Jakštas, Vilkaviškio – M. Andziulytė-Ruginienė ir P. Štuopis. Aštuoni žinomi istorikai dirbo dėstytojais Kauno, Tauragės, Ukmergės, Marijampolės, Panevėžio, Klaipėdos mokytojų seminarijose: V. Biržiška, M. Andziulytė-Ruginienė, J. Remeika, P. Pakarklis, Z. Ivinskis, P. Šležas, M. Krasauskaitė ir A. Vasiliauskas [45, 93–102].

Išvardintų istorikų ir nurodytų jų darbo vietų sąrašas nėra galutinis, kadangi kiti dirbo mokytojų seminarijose, suaugusiųjų mokyklose, skaitė paskaitas įvairiuose kursuose. Tačiau ir iš to, kas paminėta, galima daryti išvadą, kad istorijos mokytojais dirbo brandžiausi Lietuvos istorikai. Daugeliui jų pedagoginė veikla buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Būdami kvalifikuoti istorikai ir patyrę pedagogai, jie galėjo sėkmingai derinti šias dvi veiklos ir interesų sritis, dėl to buvo plėtojama istorijos didaktika (šiuolaikine prasme).

Kai kurie mokyklose dirbę istorikai buvo apgynę disertacijas ir turėjo daktaro laipsnį, tačiau nė vieno jų darbo tema nebuvo iš istorijos didaktikos srities. Tuo metu buvo paskelbta daug straipsnių, kuriuose buvo nagrinėjamos istorijos mokymo problemos. Dauguma straipsnių buvo išspausdinti ne mokslo, o pedagoginiuose žurnaluose, todėl juos turėtume traktuoti kaip metodinius straipsnius, geriausiu atveju – kaip taikomojo pobūdžio darbus. Keletą autorių ir jų darbų, manau, verta paminėti.

Istorijos mokymo tikslai, dalyko turinys, temų atrankos kriterijai ir pati istorijos kurso struktūros problema yra nagrinėjama M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės 1923 m. publikacijoje Bendros pastabos dėl istorijos mokymo vidurinėse mokyklose [44]. Istorijos mokymo mokykloje ir istorijos studijų aukštojoje mokykloje skirtumai bei istorijos mokytojo darbo specifika yra nusakoma I. Lappo 1934 m. straipsnyje Istorijos dėstymo dalykas [26]. Išsamiai istorijos mokymo tikslus yra išanalizavęs J. Jakštas straipsnyje Istorijos mokymo tikslai, publikuotame 1939 m. [18]. Minėtas autorius kitoje 1940 m. publikacijoje Visuotinė Lietuvos istorija vidurinėje mokykloje nagrinėja klausimą apie dviejų istorijos kursų – Lietuvos istorijos ir visuotinės istorijos – dermę bei pateikia idėjų, kaip šiuos du kursus reikėtų tarpusavyje glausčiau susieti [19].

Lietuvos istorijos mokymo klausimai ir tautinio auklėjimo aspektai buvo aptarti K. Avižonio 1933 m. publikacijoje Lietuvos istorija mūsų gimnazijoje [1], P. Karaliaus 1937 m. straipsnyje Istorija tautinio atsparumo ugdymo tarnyboje [20], P. Štuopio 1936 m. darbe Naujoji Lietuvos istorija [69] ir kt. Minėti autoriai publikacijose pateikia savo įžvalgų, kaip reikėtų keisti istorijos mokymo tradiciją, pateikia praktinio pobūdžio pavyzdžių.

Istorijos mokymo procese svarbus vaidmuo tenka naudojamoms mokymo priemonėms ir darbo metodams, todėl šie dalykai taip pat buvo pakankamai išsamiai nagrinėjami. Antai 1936 m. M. Krasauskaitė straipsnyje Mokinių savarankiškumas istorijos pamokose ragino daugiau taikyti, šiuolaikiškai tariant, aktyvios veiklos metodus ir atsižvelgti į mokinių amžiaus ypatumus [24]. Istorikė O. Maksimaitienė publikavo straipsnį Vaizdingumo priemonės istorijos pamokose, kuriame pateikia istorijos vaizdinių priemonių sistemą ir kitus galimus resursus. Plataus atgarsio tarp mokytojų susilaukė S. Sužiedėlio darbas apie grožinės literatūros taikymo galimybes mokant istorijos – autorius nušvietė grožinių kūrinių atrankos klausimą, minėtų kūrinių naudojimo būdus ir kt. Minėtas straipsnis 1937 m. pasirodė pavadinimu Grožinė literatūra istorijos pamokose [54]. Kadangi istorija neatskiriama nuo istorinių asmenybių veiklos, todėl vertingų įžvalgų ir patarimų, kaip mokiniams atskleisti iškilių asmenybių veiklą ir jų išgyvenimus, pateikia M. Krasauskaitė 1939 m. publikacijoje Biografija istorijos pamokose [23].

Straipsnių autorių ir jų darbų sąrašą būtų galima tęsti. Būtų galima paminėti darbus, kuriuose aptartos istorijos programų sudarymo problemos, ypač– istorijos koncentrų dermės klausimas, taip pat straipsnius, kuriuose nagrinėjami istorijos vadovėlių rengimo aspektai, mokinių vertinimo ir egzaminų klausimai, istorijos mokytojo veikla organizuojant mokinių ugdymą ne pamokų metu ir kt. Tokio pobūdžio straipsnių, išspausdintų to meto pedagoginiuose žurnaluose, susidarytų kelios dešimtys.

Apibendrinant minėtuose ir neįvardytuose darbuose išdėstytas mintis galima teigti, kad daugelis tuo metu nagrinėtų problemų išlieka aktualios ir šiuo metu, daugelis to meto autorių išsakytų rekomendacijų dėl efektyvaus istorijos mokymo taip pat išlieka aktualios. Akivaizdu, jog straipsnių autoriai buvo susipažinę su kitose valstybėse paskelbtais darbais, kuriuose apžvelgiama istorijos mokymo patirtis ir pateiktos rekomendacijos. Daugiausia buvo remiamasi carinės Rusijos, Vokietijos istorijos mokymo specialistų darbais, rečiau – Lenkijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės istorikų publikacijomis. Daugeliu atvejų Lietuvos istorikai rėmėsi asmenine pedagogine patirtimi, kitų mokytojų darbo praktika, tą patirtį apibendrino, formulavo rekomendacijas.

Istorijos didaktikos būklę pristato metodinės priemonės, t. y. knygos mokytojams. Reikia paminėti tris tokius leidinius. Žinomas pedagogas, istorikas, žurnalistas, dramaturgas Juozas Geniušas parengė ir 1927 m. išleido nedidelės apimties knygą Epizodiškojo istorijos kurso metodika [11]. Minėtame darbe autorius susistemino istorijos mokymo patirtį, kuri susiklostė mokant vaikus istorijos žemesnėse klasėse, apibūdino istorijos mokymo principus ir istorijos mokymo metodus, charakterizavo istorinės medžiagos suskirstymą, aptarė mokymo formas ir vaizdines priemones. Minėtas J.Geniušo darbas yra pirmasis istorijos metodikos (didaktikos) srities darbas lietuvių kalba.

1930 m. spausdinimo mašinėle buvo išspausdintos ir padaugintos Prano Penkausko paskaitos, skaitytos 1929–1930 mokslo metais Lietuvos universitete būsimiems istorijos mokytojams. Jo paskaitų kursas įvardytas Istorijos dėstymo metodika,jas spausdinimui parengė studentai J. Racius ir D. Pučinskis [34]. Minėtas darbas, lyginant su J. Geniušo metodika, išsiskiria aukštu teoriniu lygmeniu. Kadangi autorius 1922–1923 m. studijavo Miuncheno universitete ir, tikėtina, buvo susipažinęs su istorijos didaktikos darbais, publikuotais Vokietijoje bei Austrijoje, jis ir rėmėsi tais darbais ruošdamas savo paskaitų kursą. P. Penkauskas nurodo rėmęsis 21 knyga, išleista 1889–1929 m.

Būtina paminėti dar vieną darbą – tai Onos Maksimaitienės Istorijos dėstymo metodika, kurią autorė rengė 1931–1939 m. dirbdama istorijos mokytoja gimnazijose. Minėto darbo pasirodymui sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. O. Maksimaitienės metodika 1993 m. buvo išleista Stanislovo Stašaičio iniciatyva kaip darbas, kuris per daugelį dešimtmečių nebuvo praradęs savo vertės [27].

Rengdama darbą autorė rėmėsi Vokietijos ir Lenkijos istorijos mokymo metodikomis, apibendrino savo ir kitų istorijos mokytojų patirtį. Jos metodika aprėpia platų istorijos mokymo klausimų spektrą – istorijos mokymo tikslus, istorinės medžiagos atranką, žinių patikrinimą, mokinių darbą, mokytojo pasirengimą ir kt. Tai išsamiausias istorijos mokymo metodikos srities darbas per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.

Nors istorijos didaktika Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo plėtojama, vis dėlto nepavyko rasti informacijos apie tai, kad tuomečiai istorijos mokytojai būtų išsamiai tyrę istorijos mokymo procesą. Nepavyko aptikti ir minėta tema parengtų svarių mokslo straipsnių, tuo labiau – mokslinio pobūdžio knygų (šiuolaikiškai tariant, monografijų).

Istorijos didaktika sovietinėje Lietuvoje

Sovietinėje Lietuvoje istorijos mokymui buvo skiriamas didelis dėmesys, kadangi per istoriją siekta ugdyti „tarybinius piliečius“. Kitaip tariant, istorijos mokymas tapo nuolankia valdžios ideologijos ir politikos tarnaite. Tokiomis sąlygomis istorijos didaktika taip pat turėjo tarnauti analogiškiems tikslams.

Vis dėlto istorijos didaktika sovietinėje Lietuvoje nesusilaukė didelio dėmesio ir tai galėjo lemti kelios priežastys. Iš pokalbio su Juozu Parnarausku – vienu iš to meto istorijos mokymo specialistų – aiškėja, kad sovietmečiu laikytasi nuostatos, jog Lietuvoje „nebuvo reikalo“ atlikti istorijos mokymo proceso tyrimus ir gintis tos srities disertacijas. Jo žodžiais tariant, švietimo politikai Maskvoje manė, kad atskirose sovietinėse respublikose plėtoti istorijos didaktikos nereikia, kadangi istorijos mokymo principai taikytini tiek Sovietų Sąjungos, tiek ir atskirų respublikų (Lietuvos irgi) istorijai. Dėl tos priežasties istorijos didaktikos mokslas buvo sukoncentruotas Maskvoje. Galima tik numanyti, kad taip elgiantis buvo siekiama kontroliuoti istorijos mokymo procesą, kad jis neprieštarautų sovietų ideologijai [60, 41]. Antra priežastis, kuri gali būti diskutuotina, – didelė dalis Lietuvos istorikų ir pedagogų vengė imtis tyrimų, kurie būtų stiprinę marksistinę ideologiją. Tokius asmenis visuomenė dažnai vertino skeptiškai, pašiepdavo. Tačiau užsiimti istorijos „nepolitizuota didaktika“ praktiškai nebuvo galimybių.

Sovietmečio Lietuvoje buvo apgintos dvi istorijos didaktikos srities disertacijos. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto dėstytojas Zenonas Pilkauskas 1967 m. apgynė disertaciją Lietuvos istorijos mokymo problemos Lietuvos TSR bendrojo lavinimo mokyklose. Minėtas darbas buvo ginamas SSSR Pedagogikos mokslų akademijos bendrojo ir politechninio mokymo mokslo tyrimų institute.

Antrą mokslo darbą parengė tuomečio Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto darbuotojas Juozas Parnarauskas. Jo disertacija buvo apginta 1987 m., darbo tema – 9–11 klasių moksleivių dialektinio materialistinio mąstymo formavimas, mokant visuomenės raidos dėsningumų. Minėtas darbas taip pat buvo rengiamas Maskvoje, Pedagogikos mokslų akademijoje. Tačiau disertaciją parengus mokslinio darbo vadovas Jakovas Lerneris pasiūlė darbą gintis Vilniaus valstybiniame universitete, kadangi siekė išvengti galimos kritikos iš konkurentų – kitų mokslinių darbų vadovų. Turėdamas didelį autoritetą, jis pasiekė, kad disertacija būtų ginama ne Maskvoje, o Vilniuje.

Kitų reikšmingų mokslo darbų iš istorijos didaktikos srities, kurie būtų parengti Lietuvoje, šio straipsnio autoriui nepavyko rasti. Galima paminėti tik vieną kitą mokslo straipsnį, kaip antai Z. Pilkausko Reakcinis klerikalizmo vaidmuo, rengiant istorijos vadovėlius buržuazinėje Lietuvoje (19191940 metais), kuriame autorius įrodinėjo, kad dvasininkija darė įtaką istorijos vadovėlių rengimui ir siekė klastoti istoriją, siekė aukštinti katalikų bažnyčios vaidmenį istorijos procese [42], bei kitą darbą – Istorijos mokymo tikslai ir turinys respublikos bendrojo lavinimo mokyklose 19401941 metais, kuriame siekiama parodyti, kad sovietų valdžia vykdė istorijos mokymo pertvarką, atsižvelgdama į tarybinės mokyklos auklėjimo tikslus [36].

Nors mokslo straipsnių buvo mažai, metodinio pobūdžio darbų buvo parengta, palyginti, nemažai ir įvairių. Susiformavo du istorijos mokymo metodinių leidinių rengimo centrai: Vilniaus pedagoginis institutas, kurio Istorijos fakultete buvo dėstomas dalykas Istorijos mokymo metodika ir kuriame nuolat dirbo to dalyko dėstytojas, ir Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas (iki 1973 m. – Mokyklų mokslinio tyrimo institutas), kurio vienas iš uždavinių buvo rengti metodines priemones istorijai dėstyti ir mokinių „mokslumui kelti“ [9]. Minėtame institute nuolat dirbo asmuo, kuriam buvo pavesta rūpintis istorijos dalyko mokymu.

Keletą metodinio pobūdžio leidinių tuo laikotarpiu išleido Z. Pilkauskas, kuris kelerius metus dirbo Pedagogikos mokslinio tyrimo institute (PMTI), o po to perėjo dirbti į Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakultetą ir dėstė Istorijos mokymo metodikos kursą. Jis 1963 m. išleido leidinį Kraštotyrinės medžiagos naudojimas per Lietuvos TSR istorijos pamokas [38], 1964 m. – Pagrindinių Lietuvos TSR istorijos klausimų dėstymas VII klasėje [40] ir Pagrindinių Lietuvos TSR istorijos klausimų dėstymas VIII klasėje [41], 1973 m. – Kultūros klausimai Lietuvos TSR istorijos kurse (metodiniai nurodymai) [39], 1978 m. – Komunistinis auklėjimas dėstant istoriją (19401975) [37], 1983 m. – Istorijos mokymas Lietuvos TSR vidurinėse mokyklose [35]. Minėtuose leidiniuose buvo pateikta mokiniams skirtų užduočių, pamokų vedimo scenarijų, papildomos literatūros, rekomenduojamų mokymo priemonių ir papildomos veiklos, mokytojų darbo pavyzdžių.

Daugelį metų PMTI dirbęs J. Parnarauskas taip pat parengė keletą istorijos metodinių priemonių. Paminėtini šie leidiniai: 1970 m. – Visuomenės vystymosi dėsningumų supratimo mokymas dėstant istoriją vidurinėje mokykloje (metodinė medžiaga) [33], 1974 m. – Visuomenės raidos dėsnių atskleidimo per istorijos pamokas metodikos klausimai (metodinis laiškas) [32], 1981 m. – Istorijos ir visuomenės mokslo mokymo tobulinimas vidurinėje profesinėje technikos mokykloje (metodinės rekomendacijos) [30], 1988 m. – Vidurinių profesinių mokyklų moksleivių savarankiškas darbas per istorijos pamokas (metodinės rekomendacijos) [31]. Šiuose leidiniuose autorius apžvelgė kai kuriuos istorijos mokymo aspektus – istorijos sąvokų formavimą, moksleivių mąstymo ugdymą, savarankiško darbo su istorijos vadovėliu galimybes, darbą su kitomis priemonėmis ir šaltiniais bei kt.

Kurį laiką PMTI dirbo Vincas Vaičiulis, kuris Lietuvos istorijos mokytojams parengė šiuos leidinius: 1974 m. – Marksizmo-leninizmo klasikų veikalų nagrinėjimas, dėstant istoriją ir visuomenės mokslą [74], 1974 m. – Istorijos namų darbų organizavimas VIIIXI klasėse (metodinė medžiaga) [71], 1976 m. – Lenininės nacionalinės politikos nagrinėjimas, dėstant istoriją IXXI klasėse (metodinis laiškas) [72], 1978 m. – Marksistinis-lenininis nacionalinio klausimo aiškinimas, dėstant visuomenės mokslą (metodinis laiškas) [73]. Iš pavadinimų galima spręsti, kad minėti leidiniai buvo daugiausia orientuoti sovietų ideologijai stiprinti. Juose istorijos mokytojams pateikti kai kurie darbo metodai, taikytini per istorijos pamokas.

Ryškų pėdsaką istorijos mokymo srityje paliko S. Stašaitis. Nuo 1973 m. jis pradėjo dėstyti istorijos mokymo metodikos kursą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute ir dirbo šį darbą tris dešimtmečius. Per tą laiką jis paskelbė dešimtis straipsnių istorijos mokymo tematika Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose, 1979 m. išleido metodinę priemonę studentams Istorijos mokymo metodikos medžiaga, kurioje pateikė pagrindinius metodinius nurodymus vedant pamokas ir nepamokinę veiklą [50], taip pat 1988 m. su Kazimieru Blažiu išleido kitą metodinę priemonę Lietuvos istorijos mokymas IX klasėje (pagalbinė priemonė mokytojams) [7], kartu su studentais išleido keletą nedidelės apimties metodinių leidinių ir istorijos mokymo priemonių, keletą Lietuvos istorijos programų. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, S. Stašaitis istorijos didaktikos leidinių išleido daugiau nei sovietmečiu.

Reikia prisiminti, jog sovietmečiu buvo rengiamos konferencijos istorijos mokymo klausimais, jose pranešimus skaitydavo istorikai ir istorijos mokytojai. Pranešimų pagrindu buvo išleista metodinių leidinių, neretai nurodant paantraštę „Į pagalbą mokytojui“. Tokio pobūdžio leidinių galėtų būti daugiau kaip dešimt, iš kurių dauguma buvo orientuota į moksleivių „komunistinio auklėjimo“ aspektus.

Apibendrinant istorijos didaktikos būklę sovietmečio Lietuvoje, reikia paminėti, jog daugelyje darbų buvo remiamasi žinomų metodininkų darbais, dažniausiai – rusų, kurių darbai buvo publikuojami Maskvoje. Tuo metu užsienio autorių darbai buvo nepasiekiami. Metodinės rekomendacijos dažniausiai būdavo „sukurtos“ pačių autorių, remiantis asmenine ar kitų mokytojų patirtimi. Tačiau galima įžvelgti, jog daugeliu atveju buvo vadovaujamasi nuojauta, kad taip „verta daryti“. Tokia idėja daugeliu atveju būdavo pateikiama jos nepatikrinus jokiu pedagoginiu tyrimu. Todėl galima teigti, jog istorijos didaktikos būklė tuometėje Lietuvoje negali būti vertinama kaip pasiekusi pakankamą lygį.

Istorijos didaktika atkūrus Lietuvos valstybingumą

Prasidėjęs Sąjūdis skatino stiprinti tautinį identitetą, dėl to pradėta domėtis per du Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius sukurta švietimo sistema, t. p. ir istorijos mokymo patirtimi. Tos patirties pagrindu buvo kuriama istorijos mokymo tautinėje mokykloje vizija, kurią tuo metu plėtojo istorikas Alfredas Bumblauskas, pakartotinai pradėta spausdinti prieškario Lietuvos istorijos vadovėlius (pvz., V. Daugirdaitės-Sruogienės, A. Šapokos), imtasi iniciatyvos pakartotinai publikuoti metodinio pobūdžio darbus.

Per trumpą laikotarpį buvo pakartotinai išleistos prieškarinės istorijos mokymo metodikos. 1990 m. buvo perleista J. Geniušo Epizodiškojo istorijos kurso metodika, [12]. Tiesa, leidinį sudaręs J. Parnarauskas papildomai įdėjo ir prieškario pedagogo Vaclovo Biržiškos straipsnį Kaip aš mokiau Lietuvos istorijos. S. Stašaičio iniciatyva 1992 m. pakartotinai išleista P. Penkausko Istorijos dėstymo metodika [34], 1993 m. jis išleido ir O. Maksimaitienės Istorijos mokymo metodiką, kuri parašyta buvo dar 1939 m., tačiau pasirodė praėjus tik daugiau nei penkiems dešimtmečiams [27]. S. Stašaitis sudarė ir 1997 m. išleido knygą Istorija ir visuomenės mokslas užsienio lituanistinėse mokyklose, kurioje buvo perspausdintas 1963 m. Čikagoje pasirodęs Prano Pauliukonio darbas Tautos istorijos mokymas. Tai – metodinė priemonė JAV lietuvių mokyklose dirbusiems istorijos mokytojams. Paminėtinas ir S. Stašaičio sudarytas leidinys iš prieškario Lietuvos istorijos mokymo klausimais publikuotų straipsnių, 1996 m. išleistas pavadinimu Iš Lietuvos Respublikos (1918–1940) metodinio palikimo: straipsnių rinkinys [53].

Iš kai kurių Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio straipsnių ir jau minėtų istorijos mokymo metodikų bei vėlesnio laikotarpio publikacijų pagrindu 1998 m. išėjo S. Stašaičio sudarytas ir studentams skirtas leidinys Istorijos mokytojas, kuriame skirtingi įvairūs autoriai rašo apie istorijos mokytojo veiklos ypatumus, jam keliamus reikalavimus [51].

Didžiausios apimties leidinys, kuriuo siekta skleisti Lietuvos Respublikos istorijos mokymo patirtį ir metodinę mintį, buvo 2006 m. išleista antologija Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 metais (sudarytojai B. Šetkus, S. Grigaravičiūtė, R. Šetkuvienė). Antologiją sudaro kelios dešimtys žymiausių to meto istorikų ir istorijos mokytojų straipsnių, programos, recenzijos ir kt., pateikta prieškario Lietuvos autorių straipsnių bibliografija.

Akivaizdu, jog po 1990 m. yra išleista nemažai leidinių apie istorijos mokymo patirtį nepriklausomoje Lietuvoje. Tokį domėjimąsi galima paaiškinti tuo, jog tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete buvo rengiami istorijos mokytojai, tačiau per istorijos metodikos (didaktikos) dalyko užsiėmimus akivaizdžiai stigo metodinės literatūros. Prieškario autorių darbuose buvo paskelbta labai vertingos patirties, kurią galima plačiai taikyti ir XX a. pab. – XXI a. pr. mokykloje. Susipažįstant su kai kuriomis to meto publikacijomis neretai kyla mintis, jog tie darbai parašyti dabar, kadangi šiuo metu egzistuoja tos pačios istorijos mokymo problemos ir neretai siūlomi analogiški problemų sprendimai.

Reikia paminėti, jog pirmaisiais metais atkūrus nepriklausomybę būta ir naujo turinio darbų. Antai 1990 m. S. Stašaitis išleido metodinę priemonę Istorijos fakulteto studentams Istorijos mokymo metodikos ABC, kurioje paaiškino svarbiausias istorijos mokymo metodikos sąvokas ir glaustai apibūdino pagrindinius to dalyko klausimus [49]. 1994 m. jis, remdamasis JAV istorijos mokytojų patirtimi, išleido nedidelės apimties metodinę priemonę Istorinių asmenybių veiklos atskleidimas [52]. Nuo 1993 m. S. Stašaitis leido vadinamuosius sąsiuvinius Istorijos mokymo klausimai [49]. 1994 m. jis, remdamasis JAV istorijos mokymo praktika, išleido nedidelės apimties metodinę priemonę istorijos mokytojams Istorinių asmenybių veiklos atskleidimas [52]. Taip pat, būdamas Istorijos metodikos katedros vedėju, S.Stašaitis 1993 m. pradėjo leisti leidinius, vadinamuosius sąsiuvinius Istorijos mokymo klausimai. Minėtuose leidiniuose buvo spausdinami konferencijose dėstytojų, doktorantų ir studentų skaityti pranešimai. Iki 2003 m. išėjo septyni sąsiuviniai, kuriuose buvo išspausdinti straipsniai įvairiais istorijos mokymo klausimais. Keletas tokių straipsnių autorių buvo iš užsienio – Latvijos, Kaliningrado srities (Rusija), Ukrainos. Pažymėtina, jog Istorijos mokymo klausimai neturėjo oficialaus leidinio statuso, išskyrus paskutinį numerį, kuris 2003 m. pavadintas Istorijos mokymas užsienyje: patirtis ir problemos [17]. Vertinant minėtą tęstinį leidinį (sąsiuvinį) iš nūdienos pozicijų reikia paminėti, jog daugiausia buvo apžvelgiamos istorijos mokymo aktualijos, retai pateikiama tyrimų apžvalgų, todėl jis daugiau byloja apie tam tikrus siekius plėtoti istorijos didaktiką.

Nuo 1990 m. Lietuvoje iš istorijos didaktikos buvo parengta ir apginta tik viena disertacija. Tiesa, XX a. 10-jame dešimtmetyje Vilniaus pedagoginiame universitete keletas Istorijos fakulteto absolventų, dirbančių istorijos mokytojais, buvo pradėję rengti disertacijas iš istorijos didaktikos. Jų tyrimai turėjo apimti problemas, siejamas su modernių technologijų taikymu istorijos mokymo(si) procese, su mokinių gebėjimu analizuojant šaltinius rekonstruoti istorinę praeitį, su mokinių tautiškumo ir pilietiškumo ugdymu penktose klasėse. Dar vienas darbas buvo orientuotas į šiuolaikinę istorijos mokymo patirtį Jungtinėje Karalystėje ir tos patirties taikymo galimybes Lietuvoje. Deja, tik vienas mokslinis darbas iš minėto laikotarpio buvo parengtas bei 2011 m. apgintas Vilniaus pedagoginiame universitete. Tai Vilijos Malonaitienės daktaro disertacija Mokinių istorinio pasaulėvaizdžio formavimasis taikant dalykinius žaidimus 56 klasėse [28]. Minėta disertacija yra parengta 2002 ir 2010 metais vykdyto eksperimento pagrindu. Eksperimentų metu aiškintasi, kaip žemesnių klasių mokiniams dalykiniai žaidimai padeda ugdytis istorinio laiko ir istorinės erdvės suvokimą (tai yra akcentuojama Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose programose), taip pat nustatyta žaidimų reikšmė mokiniams, kai jie bando susiformuoti istorinius vaizdinius bei apskritai apibūdintas vaikų požiūris į dalykinius žaidimus.

Suvokiant istorijos didaktiką ne vien kaip mokyklinę edukaciją, reikėtų paminėti ir kitą mokslo darbą – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atstovės Rūtos Šermukšnytės disertaciją Lietuvos istorijos aktualinimas Lietuvos dokumentiniame kine ir televizijoje (19882005), kuris buvo apgintas 2006 m.[56.] Autorė 2008 m. yra išleidusi metodinę priemonę Istorija, muziejus ir didaktinė perteikimo problema [55]. Pažymėtina, jog panašaus pobūdžio darbų (leidinių, straipsnių) ir jų autorių būtų galima įvardyti ir daugiau, tačiau jie išeina iš mokyklinės istorijos didaktikos ribų, todėl jie šiame straipsnyje neapžvelgiami.

Užsiminus apie kitus Lietuvos universitetus, vertėtų pažymėti didelį skirtumą tarp prieškario Lietuvos istorikų ir dabartinės istorikų bendruomenės. Jau buvo minėta, jog iki Antrojo pasaulinio karo daug žymių istorikų dirbo pedagogais ir įnešė svarų indėlį į istorijos mokymo praktiką. Šiuolaikinė istorikų bendruomenė yra daug kartų didesnė. Istorijos studijų programos yra akredituotos Vilniaus universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Šiaulių universitete, Klaipėdos universitete, taip pat istorija (kaip atskiras dalykas) dėstoma Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, Lietuvos sporto universitete ir kt. Didelė istorikų bendruomenė sutelkta Lietuvos istorijos institute. Tačiau iš didelės Lietuvos istorikų bendruomenės mažai kas galėtų konstatuoti, jog jų veikla yra betarpiškai susijusi su istorijos mokymu mokykloje. Keletas iš jų yra istorijos vadovėlių ar kitų mokymo priemonių autoriai, tačiau tik vienetai yra tų, kurie yra atlikę bent nedidelės apimties tyrimą, istorijos mokymo patirties apžvalgą ar kt. bei paskelbę publikacijų.

Manytina, jog istorijos didaktika būtų sulaukusi daugiau atstovų ir šalininkų, jeigu būtų buvusi dėstoma istorijos studijų programos studentams ir kituose Lietuvos universitetuose – vadinamoji „mokyklinė“ istorijos didaktika keletą dešimtmečių dėstoma tik Lietuvos edukologijos universitete. Dar paminėtinas Vilniaus universitetas, kur nuo 2012 m. Edukologijos katedros studijų programoje Dalyko pedagogika yra dėstomas modulis Istorijos didaktika, o Filosofijosfakulteto laipsnio nesuteikiančiose studijose Mokyklinė pedagogika taip pat pradėta dėstyti istorijos didaktika. Istorijos fakulteto studentams kurį laiką buvo siūloma rinktis laisvai pasirenkamąjį dalyką (dėstytojas Arūnas Vyšniauskas) – per šį seminarą studentai tyrinėdavo istorijos vadovėlius ir taip bent fragmentiškai susipažindavo su istorijos mokymo praktika.

Kaip minėta, sovietmečiu istorijos mokymo metodines priemones (metodines rekomendacijas, metodinius laiškus ir kt.) rengė Pedagogikos mokslo tyrimo institutas. Per pastaruosius du dešimtmečius minėtos švietimo institucijos, kaip istorijos didaktikos sklaidos centro, veikla pasikeitė ir, sunyko. Tačiau tam tikrą laiką minėto instituto patalpose veikė jo funkcijas atlikęs Vadovėlių tyrimo ir informacijos centras (VTIC) Baltijos šalims.

VTIC buvo įsteigtas 1998 m., kai Georgo Eckerto [Georg Eckert]Tarptautinis vadovėlių tyrimo institutas Braunšveige (Vokietija), remiamas Roberto Bošo [Robert Bosch]fondo ir padedamas tuomečio Pedagogikos instituto, galėjo pradėti veiklą. Centras buvo įsteigtas su viltimi, kad pirmiausia jis sudarys sąlygas pasisemti užsienio patirties rengiant istorijos, geografijos, socialinių mokslų vadovėlius. Tolimesnėje perspektyvoje buvo numatyta pradėti tirti vadovėlius, kas aktualu vadovėlių autoriams, leidykloms ir vartotojams [16, 1].

VTIC veikė penkerius metus ir per tą laiką išleido keletą tęstinio leidinio Informacinis biuletenis numerių. Centro darbuotojai Evaldas Bakonis ir Arūnas Vyšniauskas bei Audronė Svėrienė biuletenyje paskelbė keletą atliktų tyrimų ir apžvalgų apie tuomečius istorijos vadovėlius, pvz., E. Bakonio ir A. Svėrienės Žvilgsnis į naujus lietuviškus istorijos vadovėlius [5, 4–11], E. Bakonio Apie moteris istorijos vadovėliuose. Kokiais šaltiniais galima parodyti istorinį moters pasaulį? [2, 11–13], E. Bakonio Valstybinio istorijos egzamino užduotys kaip istorijos mokymo turinį reguliuojantis dokumentas [6, 3–17], A. Vyšniausko Istorijos brandos egzaminas Lietuvoje ir gretimose šalyse: naratyvinių užduočių lyginamoji analizė [76, 18–28].

Pasibaigus finansavimui centras ir jo sukaupti leidiniai buvo perduoti Pedagogikos institutui (Švietimo plėtotės centrui, dabar – Ugdymo plėtotės centrui). Pažymėtina, jog VTIC surengė keletą seminarų apie istorijos vadovėlių rengimą Lietuvoje.

Aptariant istorijos didaktikos straipsnius, reikėtų konstatuoti, kad tokių darbų yra taip pat nedaug ir tai lemia nedidelis skaičius žmonių, plėtojančių istorijos mokymo praktiką aukštesniu lygmeniu nei lokali ir praktinė mokytojo veikla. Daugiausia tokių straipsnių yra žurnale Istorija ir spausdintoje mokslinių konferencijų medžiagoje.

Apžvelgiant pirmuosius šiuo laikotarpiu pasirodžiusius mokslo straipsnius, galima pastebėti, jog autoriai daugiausia koncentravosi į istorijos mokymo turinio ir istorijos vadovėlių rengimo problemas. Tai neturėtų stebinti, nes istorijos mokymo turinys XX a. 9–10 dešimtmečių sandūroje buvo pertvarkytas. Kadangi turinys pasikeitė, reikėjo keisti ir istorijos vadovėlius – ne vien turinio (perteikiamos informacijos), bet ir struktūros požiūriu.

Per pirmą atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmetį atsivėrė galimybės susipažinti su kitų valstybių istorijos mokymo patirtimi bei jų turimais vadovėliais, kitomis mokymo priemonėmis. Todėl užsienio valstybių patirtis tuo metu tapo svarbiausiu tyrimo objektu. Antra vertus, kitų valstybių istorijos didaktikos darbai ir tyrimo objektai tapo pavyzdžiais, kuriais pradėta sekti atliekant analogiškus tyrimus Lietuvoje. Tokiomis aplinkybėmis pasirodė keletas publikacijų, pvz., E. Bakonio Ar „taikūs“ lietuviški istorijos vadovėliai? Taikos klausimas lietuviškame istorijos vadovėlyje, kuriame akcentuojama, kad vadovėliuose per daug dėmesio skirta karams ir per mažai – taikiems laikotarpiams [3], taip pat minėto autoriaus straipsnis Idealus istorijos vadovėlis: tarp realybės ir siekiamybės, kur nagrinėjama vadovėlių dermės skirtinguose koncentruose problema, užduočių efektyvumo klausimas [4].

Istorijos mokymo turinio kaitos ir modernių istorijos vadovėlių struktūros klausimai vėliau buvo nagrinėjami ir kitų autorių darbuose, pvz., B. Šetkaus publikacijoje Istorijos mokymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje tobulinimo kryptys [62], straipsnyje Kai kurie užduočių ir klausimų istorijos vadovėliuose pateikimo aspektai yra analizuojamas istorijos vadovėlių autorių negebėjimas formuluoti aiškias ir vertingas užduotis mokiniams[65], žurnalo Istorija 2001 m. t. 82/2 išspausdintame straipsnyje Keletas įžvalgų dėl istorijos dokumentų pateikimo istorijos vadovėliuose yra analizuojami skirtingų leidyklų istorijos vadovėliai ir lyginama, kuriuose vadovėliuose kokybiniu ir kiekybiniu požiūriu geriau yra pateikti istorijos dokumentai ir jų ištraukos. Kitų valstybių istorijos vadovėlių turinys, struktūra ir galimybės išvengti dubliavimosi skirtinguose koncentruose yra aptarta Juozo Skiriaus straipsnyje Istorijos mokymas vidurinėje mokykloje – naujas požiūris ir kitokio pobūdžio vadovėliai [46].

Kai kurie istorijos vadovėlių klausimai taip pat yra nagrinėti S. Stašaičio ir Andriaus Poručio straipsnyje Praeities rekonstrukcija XX a. visuotinės istorijos vadovėliuose Lietuvoje: žodis ir vaizdas [43], Liudo Truskos Kontroversiškų temų pateikimas istorijos vadovėliuose ir mokinių kritinio mąstymo ugdymas [70], A. Vyšniausko Komparatyvistinio vadovėlių tyrimo metodinės ir praktinės problemos [77], Michaelio Korso [Michael Kohrs] The Communist Past in Lithuania and its Portryal in the Latest History Textbooks [22], Vytauto Landsbergio Istorija ir sovietinis propagandinis balastas [25], Algio Kasperavičiaus Naujausieji laikai istorijos vadovėliuose: objektyvios tiesos siekimas ar mitų kaita? [21].

Paminėti straipsnių autoriai daugiausia yra istorikai, kurie istorijos vadovėlius nagrinėja dalykiniu požiūriu: jie vertina pateiktus faktus ir interpretacijas. Iš esmės galima teigti, jog tai yra nedidelis būrys istorikų, kuriems bent iš dalies yra aktualūs istorijos mokymo klausimai ir dėl to jie yra analizavę vadovėlius bei išdėstę kai kurias savo įžvalgas. Specifiniai istorijos didaktikos klausimai jų darbuose nėra plėtojami.

Dar būtų galima paminėti keletą kitų asmenų, kurie yra iniciavę diskusijas apie istorijos mokymo būklę, yra išsakę asmeninių pastabų ar publikavę poleminių straipsnių žurnale Mokykla (Tautinė mokykla), savaitraštyje Dialogas, informaciniame biuletenyje Švietimo naujienos, žurnale Kultūros barai, mėnraštyje Akiračiai ar kt.: tai Švietimo ir mokslo ministerijos vyr. specialistas Rimantas Jokimaitis, Alfredas Bumblauskas, Darius Kuolys, Rimvydas Laužikas, istorijos mokytojai Eugenijus Manelis, Jūratė Litvinaitė. Jie daugiausia kalbėjo apie istorijos mokymo turinį (t. y. dėstomas temas) ir istorijos vadovėlių būklę.

Per pastaruosius keletą metų parengtų mokslo straipsnių kitais istorijos mokymo klausimais yra nedaug. Absoliuti dauguma tokių straipsnių išspausdinta Lietuvos edukologijos universiteto mokslo darbų žurnale Istorija (vyr. redaktorius Eugenijus Jovaiša), kuriame yra atskiras istorijos didaktikos skyrius. Minėtame žurnale išspausdinti B. Šetkaus straipsniai Istorija bendrojo lavinimo mokykloje: moksleivių požiūris [61], Gyvenamosios vietovės mokymas penktoje klasėje [59], Istorijos mokymo naudojant žemėlapius lygmenys: teoriniai ir praktiniai aspektai [63], Žodinė istorija ir jos vaidmuo moksleivių ugdymui(si) [68], Moksleivių mokymas fiksuoti žodinę istoriją [66], Pasaulio istorijos lituanizavimas kaip prielaida mokinių mokymo(si) motyvacijai stiprinti [67], Efektyvaus istorijos testo sudarymo metmenys [58]. Minėti darbai yra parengti remiantis kitų valstybių patirtimi ir istorijos mokymo Lietuvos mokyklose praktika. Dalyje straipsnių yra išsakyti teorinio pobūdžio dalykai.

Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl Lietuvoje yra atliekama nedaug tyrimų iš istorijos didaktikos srities ir yra nedaug mokslo darbų, turime tą padėtį sieti su istorijos didaktika, kaip akademine disciplina, aukštosiose mokyklose. Kadangi toks dalykas nuosekliai dėstomas tik Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakultete, todėl netenka tikėtis, kad kitų dalykų dėstytojai ir mokslo darbuotojai įsitrauks į minėtos srities tyrimus. Istorijos mokytojams tokie tyrimai yra naudingi, tačiau jie patys tyrimų neatlieka, kadangi tai neįeina į jų veiklos sritį. Dėl šios priežasties galima konstatuoti, jog vykdyti tokius tyrimus suinteresuotų asmenų ratas yra labai siauras, tiksliau – tokių asmenų Lietuvoje yra tik vienas kitas.

Istorijos didaktikos būklę iš dalies charakterizuoja ir metodinio pobūdžio leidiniai. Sovietmečiu buvo paplitusios mokytojų knygos, kuriose buvo teikiami pasiūlymai, kaip organizuoti veiklą per istorijos pamokas. Po 1990 m. Lietuvoje tokių leidinių pasirodė tik keletas – 1997 m. mokytojai Kristina Ponelienė ir Juozas Brazauskas išleido Lietuvos istorija VI–VII klasėje: mokytojo knyga, 1998 m. išėjo Kristinos Ponelienės ir Genovaitės Sribikienės Lietuvos istorija VI–VII klasėje: mokytojo knyga. Minėtose knygose buvo papildomos medžiagos ir siūlomos tam tikros veiklos pamokoje. E. Bakonis 2002 m. išleido brošiūrą Lietuva ir pasaulis: 11 klasė: mokytojo knyga, o 2006 m. – Lietuva ir pasaulyje: 7 klasės mokytojo knyga, kuriose pateikė savo rekomendacijas, kaip dirbti su parengtais istorijos vadovėliais. Analogiškus leidinius parengė J. Litvinaitė: 2007 m. pasirodė Istorija: 5 klasė: mokytojo knyga, 2009 m. išėjo Europos palikimas: istorija 6 klasei: mokytojo knyga, 2011 m. – Istorija: mokytojo knyga 8 klasei. Pažymėtina, jog visus minėtus leidinius išleido leidykla Šviesa.

Istorijos mokytojams iš dalies buvo skirta B. Šetkaus knyga Darbas su istorijos šaltiniais (2002), kurioje buvo pateikti praktiniai patarimai, kaip organizuoti istorijos šaltinių nagrinėjimą. Šis leidinys pasidarė aktualus dėl centralizuoto istorijos egzamino, kurio metu mokiniai turėjo nagrinėti įvairių rūšių istorijos šaltinius. 2009 m. išėjo Gyvenamosios vietovės istorija: patarimai pedagogams ir mokiniams, pradedantiems tyrinėti paveldą (sudarytojai ir autoriai B. Šetkus ir R. Šetkuvienė), kuriame pateiktos rekomendacijos, kaip organizuoti veiklą su mokiniais gilinantis į gyvenamosios vietovės istoriją, taip pat pateikta keliolikos Lietuvos istorijos mokytojų patirtis [14]. Taip pat paminėtina Sandros Grigaravičiūtės metodinė priemonė Istorijos žinios ir jų struktūravimas (2006), kurioje apžvelgta istorijos žinių struktūros problema skirtingų autorių darbuose [15].

Apibendrinant ir vertinant minėtus leidinius, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad minėtų leidinių parengimo lygis, jų apimtis ir praktinė nauda mokytojams labai skiriasi. Vienus leidinius istorijos programų rengėjai, vadovėlių autoriai ir mokytojai iki šiol studijuoja ir semiasi iš jų idėjų, kiti – prarado savo aktualumą iš dalies dėl to, kad jų praktinė nauda galbūt ir nebuvo didelė.

Reikia atkreipti dėmesį į dar vieną aplinkybę. Šiuo metu mokyklose yra paplitę skirtingų leidyklų vadovėliai, kurių tiražai nėra dideli – su kurios nors leidyklos vadovėliais dirba kelios dešimtys arba daugiau istorijos mokytojų. Tokiomis aplinkybėmis leisti atskiras knygas mokytojams leidykloms nėra naudinga komerciniu požiūriu, todėl maža rinka lemia mažą tokio pobūdžio leidinių pasiūlą.

Kitą istorijos didaktikos leidinių grupę sudaro konferencijų medžiaga. Kai kuriose istorikų konferencijose buvo perskaityti pranešimai, kuriuose buvo nagrinėjamos istorijos mokymo problemos. Neturime tikslo tokius pranešimus suregistruoti ir paviešinti. Tačiau pažymėtina, kad įvyko keletas konferencijų, kurių metu orientuotasi vien į istorijos didaktikos problematiką. Kelių tokių konferencijų medžiaga buvo išleista atskiru leidiniu, pvz., Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto 2003 m. organizuota konferencija ir leidinys Modernių technologijų taikymas istorijos edukacijoje [29], 2006 m. – Visuotinė istorija vidurinėje mokykloje: dabartis ir perspektyvos 75], 2006 m. – Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Minėtuose leidiniuose yra išspausdinta kelios dešimtys pranešimų įvairiais istorijos mokymo klausimais.

Aptariant konferencijų reikšmę istorijos didaktikos plėtrai, pirmiausia turime konstatuoti tą pačią problemą – nėra pakankamai pranešėjų, galinčių atlikti tyrimus ir jų rezultatus apibendrinti mokslo straipsniuose. Kaip rodo maždaug dviejų dešimtmečių konferencijų organizavimo patirtis, jas galima rengti tik pasitelkiant istorijos mokytojus. Tačiau tokiu atveju gali būti organizuojama tik mokslinė-praktinė konferencija, iš tikrųjų – daugiau praktinė nei mokslinė.

Taigi dėl anksčiau minėtų priežasčių ir aplinkybių istorijos didaktikos mokslo lygis atsilieka nuo daugelio Europos valstybių – jo negalima lyginti, pvz., su kaimynine Lenkija, kurios universitetuose yra dešimtys istorijos didaktikos srityje tyrimus atliekančių mokslininkų ir leidžiami paklausą turintys didaktinio pobūdžio leidiniai.

Istorijos didaktika ilgalaikėje perspektyvoje

Kadangi istorijos didaktika Lietuvoje turi daug „baltų dėmių“, todėl galima teigti, kad yra plačios galimybės saviraiškai tiek šiuo metu, tiek ir tolimesnėje perspektyvoje. Reikia atsižvelgti į tai, kad istorijos didaktika yra glaudžiai susijusi su dabarties istorijos mokymo aktualijomis. Gyvename laikotarpiu, kuomet vyksta perėjimas nuo vadinamojo tradicinio istorijos mokymo (klasikinė ugdymo paradigma) prie alternatyvaus, arba šiuolaikinio, istorijos mokymo (interpretacinė paradigma), kuris išplito Vakarų valstybėse per pastaruosius du dešimtmečius.

Pereinant nuo tradicinio prie šiuolaikinio istorijos mokymo keičiasi ir mokymo turinys, ir mokymo(si) proceso organizavimas. Visa tai detalizuojant, pažymėtina keletas esminių skirtumų. Robertas Filipsas (Robert Philips) 1998 m. tuos skirtumus tarp skirtingų istorijos ugdymo paradigmų charakterizavo trimis pagrindiniais bruožais.

Pirma, mokytojo ir mokinių vaidmuo tradicinėje ugdymo paradigmoje pasižymi tuo, kad mokytojui tenka aktyvus, o mokiniams – pasyvus vaidmuo. Be to, mokytojas turi turėti išsamių istorijos mokslo žinių. Naujojoje ugdymo paradigmoje svarbiu mokytojo veiklos bruožu tampa jo gebėjimas įtraukti mokinius į mokymąsi ir sudaryti galimybę jiems patiems tyrinėti bei pažinti praeitį.

Antra, mokymo turinys tradicinėje ugdymo paradigmoje daugiausia orientuotas į savo valstybės istorijos žinojimą ir pabrėžiama, kad dabarties negalima suprasti nežinant praeities. Naujai ugdymo paradigmai būdinga turinio įvairovė, atspindinti pasaulio istoriją ir įvairių visuomenės grupių patirtį, akcentuojama įvairių istorinių situacijų mokymosi svarba ir jų sąveika su istoriniu kontekstu.

Trečia, mokymo tikslai tradicinėje ugdymo paradigmoje yra apibrėžiami per dalyko, t. y. istorijos, turinį, dėmesys sutelkiamas į svarbiausius istorinio turinio klausimus. Naujojoje ugdymo paradigmoje tikslai siejami su bendrojo lavinimo tikslais, akcentuojama įgūdžių svarba ir mokinių pasirengimas darbui [64, 7–8].

Naujosios ugdymo paradigmos nuostatos yra plėtojamos Europos Tarybos dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2001 m. spalio 31 d. patvirtintose rekomendacijose dėl istorijos mokymo Europoje XXI amžiuje (Council of Europe, Committee of Ministers, Recommendation Rec(2001)15on history teaching in twenty-first-century Europe) yra įvardyti šiuolaikiniai istorijos mokymo tikslai, istorijos mokymo turinys, istorijos mokymo metodai ir kt.

Dokumente nurodyta, jog istorijos mokymo demokratinėje Europoje tikslas – ugdyti aktyvius ir atsakingus piliečius, istorija turėtų padėti ugdytis tokias vertybes kaip tolerancija, tarpusavio supratimas, puoselėti žmogaus teises ir demokratiją. Vienas iš svarbiausių tikslų yra išugdyti mokinių gebėjimą analizuoti ir interpretuoti istorinę informaciją kritiškai ir atsakingai, per dialogą, remiantis argumentais ir diskutuoti atvirai laikantis daugiaperspektyvio požiūrio, ypač aiškinantis kontroversiškus ir jautrius istorijos klausimus. Taip pat istorija turėtų padėti mokiniams sustiprinti individualų ir kolektyvinį tapatumą, kuris grindžiamas žiniomis apie bendrą istorinį lokaliosios, regioninės, nacionalinės, Europos ir pasaulio istorijos paveldą [8].

Apibrėžiant istorijos mokymo turinį yra akcentuojama, kad mokiniai turėtų įgyti žinių apie reikšmingiausius lokaliosios, nacionalinės, Europos ir pasaulio istorijos laikotarpius ir faktus, kurie paliko savo žymes, turėtų mokytis ne vien politinį, bet ir ekonominį, socialinį bei kultūrinį visuomenės raidos aspektus, turėtų vengti stereotipų ir prietarų, turėtų kritiškai vertinti istorijos panaudojimo ideologiniais tikslais atvejus, analizuodami kontroversiškus istorijos klausimus turėtų atsižvelgti į skirtingus faktus, nuomones ir požiūrius bei ugdytis gebėjimą savarankiškai tirti ir ieškoti tiesos.

Europos Taryba rekomenduoja plačiai taikyti įvairius istorijos mokymo metodus. Vienas svarbiausių metodų – įvairių istorijos šaltinių tyrinėjimas, t. y. istorijos dokumentų kritinė analizė, dokumentinio ir vaidybinio kino bei garso įrašų naudojimas, įvairių muziejų ir istorinių vietų lankymas, informacinių technologijų, taip pat praeities įvykių amžininkų prisiminimų (t. y. žodinės istorijos) naudojimas. Svarbiais istorijos mokymo(si) metodais įvardijami mokinių savarankiškai atliekami tyrimai, darbas grupėse vykdant projektus, išryškinant istorijos tarpdalykinius ryšius su kitais mokomaisiais dalykais (literatūra, geografija, filosofija, menu, gamtos mokslais ir kt.) bei skatinant tarptautinį mokinių bendradarbiavimą aiškinantis kurią nors bendrą istorijos temą [8].

Lietuvoje 2011 m. patvirtintoje Istorijos vidurinio ugdymo programoje yra įvardyti iš esmės panašūs istorijos mokymo uždaviniai. Dokumente pažymima, kad jau atgyveno XIX amžiuje suformuluotas tikslas „parodyti, kaip iš tikrųjų buvo“. XXI amžiaus žmogui svarbi, įsimintina ir vertinga ta informacija, kuri gali paaiškinti, „koks yra mūsų santykis su tuo, kas vyko praeityje“. Mokiniai turi mokytis skaityti ir suprasti istorijos šaltinius ir istorikų tekstus, taip pat ir įvairaus pobūdžio istorinę informaciją, pateiktą grafikais, lentelėmis, diagramomis, schemomis, žemėlapiais. Taip pat jie turi tobulinti gebėjimą naudotis internetu, surasti ir atrinkti tam tikrą reikiamą istorinę informaciją, pateikiamą žiniasklaidoje, apibendrinti ją ir kritiškai vertinti.

Veiklą derėtų organizuoti taip, kad mokiniai turėtų galimybę keisti žinių informacijos šaltinius, pravartu kartais sudaryti sąlygas mokiniams pakeisti mokymosi vietas (klasė, biblioteka, muziejus ir kt.). Toks mokymasis gali būti kūrybingesnis ir įdomesnis, skatinantis mokinius ir mokytoją bendradarbiauti [64, 9–10].

Kaip matome, naujoji ugdymo paradigma įpareigoja iš esmės keisti tradicinį istorijos mokymo(si) procesą. Tai kaitai daug kuo galėtų pasitarnauti ir istorijos didaktika. Jos tyrimų spektras gali būti labai platus, apimantis istorijos mokymo uždavinių realizavimą, istorijos mokymo(si) turinio apibrėžtis, istorijos mokymo(si) priemonių rengimo ir naudojimo problematiką, veiksmingų istorijos mokymo(si) metodų taikymą bei istorijos ugdymo(si) rezultatų tikrinimo bei vertinimo sritis.

Straipsnio autoriaus požiūriu, yra daug istorijos mokymo proceso tyrimo objektų, kurie turėtų susilaukti daugiau dėmesio. Kadangi istorinio ugdymo(si) procese vis dar didelę reikšmę turi istorijos vadovėliai, todėl jie ir toliau galėtų būti tyrinėjami. Yra daug šiuo metu naudojamų istorijos vadovėlių, kurių autoriaus tekstas sudėtingas – perkrautas informacijos, prastos struktūros, taip pat pateikti menkaverčiai istorijos dokumentai ir papildomi tekstai, menkavertės iliustracijos, abejotinos vertės užduotys. Taigi šiuo klausimu atlikti tyrimai galėtų duoti pozityvų impulsą vadovėlių kokybei. Reikia atkreipti dėmesį, kad istorijos vadovėliai intensyviai tiriami daugelyje valstybių, iš tyrimų rezultatų rengiamos daktaro disertacijos.

Lietuvoje lieka aktualus istorijos mokymo turinys arba turinio apimtys (taip jos įvardytos Bendrosiose programose). Šiuo metu, atsižvelgiant į globalizacijos procesus, stengiamasi reaguoti į aktualius visuomenės poreikius. Istorijos mokymo turinys dėl to nuolat koreguojamas ir tai vyksta daugelyje Europos valstybių. Pvz., kai Švedijoje padaugėjo imigrantų iš islamą išpažįstančių kraštų, mokyklose pradėta daugiau mokyti apie islamą (islamo civilizaciją); kai Islandijoje atsirado gausi lenkų bendruomenė, islandų mokyklose per istorijos pamokas pradėta supažindinti su Lenkijos istorija; kadangi Nyderlanduose mokiniai mato narkotikus vartojančius žmones, pradėta supažindinti su narkotikų vartojimo istorija. Iš pateiktų pavyzdžių galima daryti prielaidą, kad reikalingi tyrimai, kurie rodytų, kaip istorija turėtų pasitarnauti jaunuomenei ir dabarties Lietuvos visuomenei suvokiant aktualius šiandienos įvykius, procesus. Tai sudarytų sąlygas pagrįstai koreguoti istorijos mokymo turinį.

Vienas iš aktualiausių šiuo metu istorijos mokymo klausimų yra daugiaperspektyvio požiūrio ugdymas. Visais laikais žmonės vertino praeities įvykius iš skirtingų poziciją, ypač dabar, kai susitinka ir bendrauja skirtingų religijų, rasių, tautų, ideologijų, išsilavinimo ir kt., skirtingų socialinių grupių atstovai ir kai yra sąlygos savo nuomonei reikšti. Istorijos mokymas turėtų padėti suvokti skirtingas žmonių pozicijas ir priartinti mokinius prie tarpusavio supratimo. Tai aktualu Lietuvoje mokant(is) itin kontraversiškų temų, pvz., antisovietinė rezistencija, holokaustas, Lietuva sovietmečiu. Atlikti tyrimai turėtų padėti suprasti, kaip reikėtų suplanuoti ir veiksmingai įgyvendinti veiklas, padedančias mokiniams suvokti skirtingus požiūrius, nuomones ir juos lemiančius veiksnius – tai padėtų mokymo priemonių autoriams, istorijos mokytojams ir visuomenei.

Per pastaruosius metus ir tarptautiniuose renginiuose Europos mastu, ir istorijos didaktikos leidiniuose yra akcentuojama, kad svarbus istorijos uždavinys yra padėti suprasti „kitus“. Tie „kiti“ – kitos tautos, religijos, rasės ir kt. žmonės, kurie gyvena kartu su mumis, greta mūsų. Kiekvienoje valstybėje dauguma tos šalies gyventojų (mūsų atveju – lietuviai) susiduria vis su kitomis grupėmis „kitų“. Taigi kyla klausimas, ką Lietuvos mokiniai traktuoja kaip „kitus“, koks yra „kitų“ stereotipinis įvaizdis ir kaip istorijos dalykas gali padėti sumažinti egzistuojančius stereotipus.

Kita vertus, reikia nepamiršti ir „kitos medalio pusės“ – kaip ugdyti mokinių tautinį identitetą (toks uždavinys akcentuojamas Bendrosiose programose) ir pilietiškumą. Ir tai galėtų būti kaip dar vienas iššūkis istorijos didaktikos atstovams.

Aptariant šį klausimą, būtų galima išreikšti kai kurias abejones dėl to, kaip istorijos mokymas(is) kai kada siejamas su tautinio identiteto ir pilietiškumo ugdymu tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmeniu. Teoriškai neretai vis dar atkartojamos prieškario Lietuvos pedagogų, filosofų mintys apie tautinį auklėjimą ir tuo pagrindu siūloma organizuoti ugdymo procesą. Tačiau tuo metu subrandintos mintys, kurios gimė atsižvelgiant į to meto aplinkybes, ne visada „randa dirvą“ dabartinėmis sąlygomis – žmonių gyvenimo sąlygos, politinė situacija ir kt. skiriasi. Tuo tarpu praktiškai neretai deklaruojama, kad kiekviena mokytojo veikla ugdo tautiškumą arba pilietiškumą, tačiau mokiniai tokios veiklos rezultatų ar poveikio nei pastebi, nei jaučia. Taigi tai, kaip šiuo metu istorijos mokymas turėtų prisidėti plėtojant įvardytas nuostatas, kokios istorijos temos būtų aktualios, kokia veikla veiksminga, galėtų būti svarbus tyrimo objektas.

Šiomis dienomis yra akcentuojama gebėjimų ugdymo(si) svarba. Išsiugdyti gebėjimai yra „universalūs“ – jie nėra skirti vien istorijai, jie būtini mokiniams tolimesniame gyvenime, pvz., gebėjimas kritiškai mąstyti. Šiuo požiūriu istorija yra dėkingas dalykas, kurio metu informacija ne vien perteikiama ir įsisavinama (įsimenama), tačiau, remiantis turima informacija, atliekama sintezė, analizė, siekiama visa tai apmąstyti, vertinti. Vertinant išsakomi argumentai, mokomasi įrodinėti ir korektiškai polemizuoti su kitaip manančiaisiais. Pasiekti, kad mokiniai gebėtų naudotis mokykloje pateiktais įvairiais istorijos šaltiniais (dokumentais, knygomis, nuotraukomis ir kt.), informacijos priemonėmis (TV laidomis, internetu ir kt.), gyvenamosios aplinkos „aruodais“ (pastatais, vyresniųjų žmonių pasakojimais ir kt.) ir kad gebėtų skirti objektyvią informaciją nuo propagandos, tikrovę nuo iliuzijų ir pan. – tai galėtų būti dar vienas labai platus tyrimo laukas.

Straipsnio ribotumai

Straipsnyje pateikta istorijos didaktikos raida, apimanti laikotarpį nuo XX a. pr. iki XXI a. pr., iki šiol ankstesnių autorių nebuvo apžvelgta. Jeigu kas nors yra parengęs panašaus pobūdžio darbą, tai šio straipsnio autorius apie tai žinių neturi. Nors kad straipsnis savo turiniu galbūt pasižymi naujumu, turėtume atkreipti dėmesį į kelis šio straipsnio ribotumus.

Pirma, straipsnyje nėra paminėti visi prieškario Lietuvos, sovietinės Lietuvos ir atkurtos Lietuvos Respublikos laikotarpio asmenys, parengę straipsnius, siejamus su istorijos didaktikos tema. Nėra užfiksuoti visi jų parengti straipsniai pedagoginės krypties žurnaluose, išspausdintoje konferencijų medžiagoje ar kituose leidiniuose. Autorių ir jų publikacijų sąrašas galėtų būti išsamesnis, todėl šis straipsnis pranoktų tradicinio straipsnio apimtis. Liko nepaminėti kai kurie prieškario ir sovietinės Lietuvos bei pastarojo laikotarpio Alfredo Bumblausko, Stanislovo Stašaičio, Rimanto Jokimaičio, Girvydo Duoblio, Jūratės Šačkutės, Vilijos Malonaitienės, Andriaus Poručio, Arūno Vyšniausko, Edvardo Kriščiūno, Algio Kasperavičiaus, Petro Tomkaus, Jūratės Litvinaitės, Rūtos Šermukšnytės, Algio Bitauto ir kitų asmenų straipsniai bei kt. leidiniai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad daugeliu atvejų jų parengti darbai yra tam tikros įžvalgos, aprašyta asmeninė pedagoginė patirtis ir pan., ir tik keletas publikacijų gali būti vertinamos kaip mokslo straipsniai.

Antra, straipsnyje apžvelgiama istorijos didaktikos raida yra siejama tik su istorijos didaktika, kuri betarpiškai siejasi su istorijos mokymu bendrojo lavinimo mokyklose. Todėl neatsitiktinai šiame darbe nėra apžvelgiami kiti istorijos didaktikos aspektai, kaip antai istorinė sąmonė ir jos tyrimai, istorijos muziejų edukacija ir pan. Tokio turinio publikacijų sąrašas būtų dar išsamesnis.

Trečia, straipsnyje yra įvardyta paties straipsnio autoriaus parengti kai kurie taikomojo pobūdžio darbai ir dalis mokslo straipsnių. Viena vertus, skaitytojo tai gali būti vertinama kritiškai, kadangi pasielgta iš dalies neetiškai. Kita vertus, juos praleidus, gali susidaryti įspūdis, kad per pastaruosius du dešimtmečius yra pasirodę vos keli istorijos didaktikos srities straipsniai. Autoriaus pateikti faktai ir galbūt subjektyvus vertinimas veda prie minties, kad istorijos didaktika yra patenkinama. Nepaminėjus keleto paties autoriaus darbų gali susidaryti įspūdis, kad istorijos didaktikos būklė dabarties Lietuvoje yra dar prastesnė.

Išvados

  1. Istorijos mokymo metodinė mintis suklestėjo Lietuvos Respublikos metais, kai istorija tapo svarbiu mokomuoju dalyku ugdant tautiškumą, kai istorijos mokytojais dirbo daugelis žymių lietuvių istorikų. Remdamiesi savo pedagogine patirtimi ir kitų valstybių istorijos mokymo metodine literatūra, jie parengė ir publikavo straipsnius istorijos mokymo klausimais žurnaluose ir laikraščiuose, dalijosi patirtimi mokytojų konferencijose. Išleistos pirmosios metodinės priemonės istorijos mokytojams, kurias 1927 m. parengė J. Geniušas, 1930 m. – P. Penkauskas,1939 m. – O. Maksimaitienė.
  2. Sovietinėje Lietuvoje istorijos mokymo mintį plėtojo du centrai – Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas ir Vilniaus pedagoginis institutas, kurio darbuotojai išleido metodinio pobūdžio leidinių. Daugiausia jų parengė Z. Pilkauskas, V. Vaičiulis, S. Stašaitis, J. Parnarauskas. Leidiniuose buvo pateiktos praktinio pobūdžio rekomendacijos istorijos mokytojams, apžvelgiama istorijos mokymo Lietuvoje praktika. Daugelyje darbų buvo atkartojamos pripažintų sovietmečio autorių, kurių darbai išleisti Maskvoje, mintys ir jas bandyta pritaikyti Lietuvoje – metodinė mintis buvo glaudžiai siejama su sovietų ideologija. Mokslo straipsnių iš istorijos didaktikos parengta tik keletas. Du asmenys – Z. Pilkauskas ir J. Parnarauskas – apgynė disertacijas, kurios buvo rengiamos vadovaujant ne Lietuvos, bet SSRS Pedagogikos mokslų akademijos mokslininkams.
  3. Atkūrus Lietuvos valstybę istorijos didaktikos atstovai sutelkė dėmesį į nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) istorijos mokymo patirties studijas ir tos patirties sklaidą. Palaipsniui pereita prie užsienio patirties analizės ir sklaidos. Per maždaug du dešimtmečius apginta tik viena disertacija, kurią parengė V. Malonaitienė, parengta kelios dešimtys mokslo straipsnių, išleista didaktinio pobūdžio leidinių istorijos mokytojams bei studentams. Istorijos didaktika, kaip akademinė disciplina, orientuota į istorijos mokymą, tam tikras didaktikos tyrimų centras susikūrė Lietuvos edukologijos universitete, kurio dėstytojai S. Stašaitis, E. Bakonis, B. Šetkus yra paskelbę daugiausia mokslo ir metodinio pobūdžio darbų. Tačiau apskritai vertinant, istorijos didaktikos tyrimų sritis nėra populiari ir ją plėtoja tik keletas asmenų.
    Ilgalaikėje perspektyvoje istorijos didaktikos tyrimai turėtų būti orientuoti į perėjimą nuo klasikinės ugdymo paradigmos prie interpretacinės paradigmos, todėl reikalingi tyrimai, padedantys koreguoti istorijos mokymo tikslus ir jų įgyvendinimą, nusakantys aktualų mokymo turinį bei paaiškinantys, koks yra mokytojo ir mokinių vaidmuo istorinio ugdymo(si) procese, veikiamame globalizacijos.

Šaltiniai ir literatūra

  1. AVIŽONIS, Konstantinas. Lietuvos istorija mūsų gimnazijoje. Tautos mokykla, 1933, nr. 24, p. 423–435.
  2. BAKONIS, Evaldas. Apie moteris istorijos vadovėliuose. Kokiais šaltiniais galima parodyti istorinį moters pasaulį? Informacinis biuletenis, Vilnius: VTIC, 2000, nr. 1/4, p. 11–13.
  3. BAKONIS, Evaldas. Ar „taikūs“ lietuviški istorijos vadovėliai? Taikos klausimas lietuviškame istorijos vadovėlyje. Istorija, 2000, t. 45, p. 60–65.
  4. BAKONIS, Evaldas. Idealus istorijos vadovėlis: tarp realybės ir siekiamybės. Istorija, 2001, t. 48, p. 48–53.
  5. BAKONIS, Evaldas; SVĖRIENĖ, Audronė. Žvilgsnis į naujus lietuviškus istorijos vadovėlius. Informacinis biuletenis,Vilnius: VTIC, 2000, nr. 1/4, p. 4–11.
  6. BAKONIS, Evaldas. Valstybinio istorijos egzamino užduotys kaip istorijos mokymo turinį reguliuojantis dokumentas. Informacinis biuletenis,Vilnius: VTIC, 2001, nr. 1/5, p. 3–17.
  7. Blažys Kazys; STAŠAITIS, Stanislovas. Lietuvos istorijos mokymas IX klasėje: nuo seniausių laikų iki 1917 metų (pagalbinė priemonė). Vilnius: LTSR Liaudies švietimo ministerija, 1988.
  8. Council of Europe, Committee of Ministers. Recommendation Rec(2001)15on history teaching in twenty-first-century Europe. Prieiga per internetą: <https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?id=234237>.
  9. DOBROVOLSKIS, Bronius. Iš ugdymo mokslo raidos istorijos. Acta Peadagogika Vilnensia, 2009, t. 22, p. 193–197.
  10. FOINTAINE, Piet. What is History Didactics? Prieiga per internetą: <http://opus.bibliothek.uni-augsburg.de>.
  11. GENIUŠAS, Juozas. Epizodiškojo istorijos kurso metodika. Kaunas: „Kultūros“ bendrovė, 1927.
  12. GENIUŠAS, Juozas. Epizodiškojo istorijos kurso metodika. Kaunas: Šviesa, 1990.
  13. GIRČYTĖ-MAKSIMAVIČIENĖ, Ona. Vaizdingumo priemonės istorijos pamokose. Tautos mokykla, 1936, nr. 21, p. 510–513; nr. 22, p. 536–538.
  14. Gyvenamosios vietovės istorija: patarimai pedagogams ir mokiniams, pradedantiems tyrinėti paveldą. Sudarė B. Šetkus, R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2009.
  15. GRIGARAVIČIŪTĖ, Sandra. Istorijos žinios ir jų struktūravimas: mokymo metodinė priemonė VPU IF dieninio ir neakivaizdinio skyrių istorijos studijų programos studentams. Vilnius: VPU leidykla, 2006.
  16. Informacinis biuletenis. Vilnius: VTIC, 1998. nr. 1.
  17. Istorijos mokymas užsienyje: patirtis ir problemos. Sudarė B. Šetkus. Vilnius: Vilniaus 1-sios politechnikos mokyklos spaustuvė, 2003.
  18. JAKŠTAS, Juozas. Istorijos mokymo tikslai, Židinys, 1939, nr. 1, p. 71–80.
  19. JAKŠTAS, Juozas. Visuotinė Lietuvos istorija vidurinėje mokykloje. Vairas, 1940, nr. 5, p. 387–391.
  20. KARALIUS, Pranas. Istorija tautinio atsparumo ugdymo tarnyboje. Tautos mokykla, 1937, nr. 23, p. 508–511.
  21. KASPERAVIČIUS, Algis. Naujausieji laikai istorijos vadovėliuose: objektyvios tiesos siekimas ar mitų kaita? Iš: Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Sudarė B. Šetkus, R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 50–63.
  22. KOHRS, Michael. The Communist Past in Lithuania and its Portryal in the Latest History Textbooks In: Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Sudarė B. Šetkus, R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 64–72.
  23. KRASAUSKAITĖ, Marija. Biografija istorijos pamokose. Tautos mokykla, 1939, nr. 3, p. 63–65.
  24. KRASAUSKAITĖ, Marija. Mokinių savarankiškumas istorijos pamokose. Tautos mokykla, 1933, nr. 24, p. 423–435; Tautos mokykla, 1933, nr. 7, p. 171–174.
  25. LANDSBERGIS, Vytautas. Istorija ir sovietinis propagandinis balastas. In: Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Sudarė B. Šetkus, R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 85–95.
  26. LAPPO, Ivan. Istorijos dėstymo dalykas. Tautos mokykla, 1934, nr. 9, p. 166–168; nr. 10, p. 184–186.
  27. MAKSIMAITIENĖ, Ona. Istorijos dėstymo metodika. Vilnius: VPU kompiuterinės leidybos skyrius, 1993.
  28. MALONAITIENĖ, Vilija. Mokinių istorinio pasaulėvaizdžio formavimasis taikant dalykinius žaidimus 56 klasėse. Daktaro disertacija: socialiniai mokslai: edukologija (07S). Vilnius: VPU leidykla, 2011.
  29. Modernių technologijų taikymas istorijos edukacijoje. Straipsnių rinkinys. Sudarė B. Šetkus. Vilnius: Mokslo aidai, 2003.
  30. PARNARAUSKAS, Juozas. Istorijos ir visuomenės mokslo mokymo tobulinimas vidurinėje profesinėje technikos mokykloje (metodinės rekomendacijos). Vilnius: Pergalė, 1981.
  31. PARNARAUSKAS, Juozas. Vidurinių profesinių mokyklų moksleivių savarankiškas darbas per istorijos pamokas (metodinės rekomendacijos). Vilnius: M. Šumausko spaustuvė, 1988.
  32. PARNARAUSKAS, Juozas. Visuomenės raidos dėsnių atskleidimo per istorijos pamokas metodikos klausimai (metodinis laiškas). Vilnius: Pergalė, 1974.
  33. PARNARAUSKAS, Juozas. Visuomenės vystymosi dėsningumų supratimo mokymas dėstant istoriją vidurinėje mokykloje. Vilnius: Pergalė, 1970.
  34. PENKAUSKAS, Pranas. Istorijos dėstymo metodika: paskaitos, skaitytos 1929–30 mokslo metais Lietuvos universitete. Kaunas, 1930.
  35. PILKAUSKAS, Zenonas. Istorijos dėstymas Lietuvos TSR vidurinėse mokyklose. Vilnius: LTSR aukšt. ir spec. vid. mokslo m-ja, 1983.
  36. PILKAUSKAS, Zenonas. Istorijos mokymo tikslai ir turinys respublikos bendrojo lavinimo mokyklose 1940–1941 metais. Istorija, 1979, t. 19, 1 sąs., p. 3–19.
  37. PILKAUSKAS, Zenonas. Komunistinis auklėjimas dėstant istoriją (1940–1975). Vilnius: Pergalė, 1978.
  38. PILKAUSKAS, Zenonas. Kraštotyrinės medžiagos naudojimas per Lietuvos TSR istorijos pamokas. Kaunas, 1963.
  39. PILKAUSKAS, Zenonas. Kultūros klausimai Lietuvos TSR istorijos kurse. Vilnius: LKP CK leidyklos spaustuvė, 1973.
  40. PILKAUSKAS, Zenonas. Pagrindinių Lietuvos TSR istorijos klausimų dėstymas VII klasėje. Vilnius: Laikraščių ir žurnalų leidykla, 1964.
  41. PILKAUSKAS, Zenonas. Pagrindinių Lietuvos TSR istorijos klausimų dėstymas VIII klasėje. Vilnius: Laikraščių ir žurnalų leidykla, 1964.
  42. PILKAUSKAS, Zenonas. Reakcinis klerikalizmo vaidmuo, rengiant istorijos vadovėlius buržuazinėje Lietuvoje (1919–1940 m.). Istorija, t. 15, 1 sąs., 1974, p. 63–74.
  43. PORUTIS, Andrius; STAŠAITIS, S. Praeities rekonstrukcija XX a. visuotinės istorijos vadovėliuose Lietuvoje: žodis ir vaizdas. In: Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Sudarė B. Šetkus, R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 96–105.
  44. RUDZINSKATĖ-ARCIMAVIČIENĖ Marija. Bendros pastabos dėl istorijos mokymo vidurinėse mokyklose. Mokykla ir gyvenimas, 1923, nr. 1, p. 4–12.
  45. SELENIS, Valdas. Lietuvos istorikų bendrija 1918–1940 m. (kolektyvinės biografijos tyrimas). Bakalauro darbas. Vilniaus pedagoginis universitetas, 2003.
  46. SKIRIUS, JUOZAS. Istorijos mokymas vidurinėje mokykloje – naujas požiūris ir kitokio pobūdžio vadovėliai. Istorija, 2009, t. 76, p. 62–66.
  47. STAŠAITIS, Stanislovas. Istorija Lietuvos mokykloje (XVII a.1940 m.). Vilnius: Mokslo aidai, 2004.
  48. STAŠAITIS, Stanislovas. Istorijos didaktika ir jos uždaviniai. Vilnius: VPU, 2002.
  49. STAŠAITIS, Stanislovas. Istorijos mokymo metodikos ABC. Vilnius: „Vilties“ spaustuvė, 1990.
  50. STAŠAITIS, Stanislovas. Istorijos mokymo metodikos medžiaga. Vilnius: Panevėžio spaustuvė, 1979.
  51. STAŠAITIS, Stanislovas. Istorijos mokytojas. Vilnius: VPU leidykla, 1998.
  52. STAŠAITIS, Stanislovas. Istorinių asmenybių veiklos atskleidimas. Vilnius: leidybos centras, 1994.
  53. STAŠAITIS, Stanislovas. Iš Lietuvos Respublikos (1918–1940) metodinio palikimo: straipsnių rinkinys. Vilnius: VPU leidykla, 1996.
  54. SUŽIEDĖLIS, Simas. Grožinė literatūra istorijos pamokose. Tautos mokykla. 1937, nr. 4, p. 275–285.
  55. ŠERMUKŠNYTĖ, Rūta. Istorija, muziejus ir didaktinė perteikimo problema. Vilnius: VU leidykla, 2008.
  56. ŠERMUKŠNYTĖ, Rūta. Lietuvos istorijos aktualinimas Lietuvos dokumentiniame kine ir televizijoje (19882005). Daktaro disertacija: humanitariniai mokslai: istorija (05H), 2006.
  57. ŠETKUS, Benediktas. Darbas su istorijos šaltiniais: praktiniai patarimai. Vilnius: Vaga, 2002.
  58. ŠETKUS, Benediktas. Efektyvaus istorijos testo sudarymo metmenys. Istorija, 2012, t. 85, p. 63–72.
  59. ŠETKUS, Benediktas. Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas penktoje klasėje. Istorija, 2008, t. 69, p. 53–60.
  60. ŠETKUS, Benediktas. Historical Education in Lithuania. In: Erdman E., Hasberg W. (Eds.) Facing Mapping Bridging Diversity, Part 2. Berlin: Wochenschau Wissenschaft, 2011.
  61. ŠETKUS, Benediktas. Istorija bendrojo lavinimo mokykloje: moksleivių požiūris. Istorija, 2004, t. 61, p. 65–68.
  62. ŠETKUS, Benediktas. Istorijos mokymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje tobulinimo kryptys. Istorija, 2002, t. 53, p. 92–99.
  63. ŠETKUS, Benediktas. Istorijos mokymo naudojant žemėlapius lygmenys: teoriniai ir praktiniai aspektai. Istorija, 2009, t. 74, p. 44–50.
  64. ŠETKUS, Benediktas. Istorinio ugdymo raida edukacinių paradigmų kaitos sąlygomis. Mokslo darbų apžvalga. Socialiniai mokslai, edukologija (07 S). Vilnius: Edukologija, 2013.
  65. ŠETKUS, Benediktas. Kai kurie užduočių ir klausimų istorijos vadovėliuose pateikimo aspektai. Istorija, 2003, t. 57, p. 62–67.
  66. ŠETKUS, Benediktas. Moksleivių mokymas fiksuoti žodinę istoriją. Istorija, 2010, t. 78, p. 47–53.
  67. ŠETKUS, Benediktas. Pasaulio istorijos lituanizavimas kaip prielaida mokinių mokymo(si) motyvacijai stiprinti. Istorija, 2011, t. 81/1, p. 45–53.
  68. ŠETKUS, Benediktas. Žodinė istorija ir jos vaidmuo moksleivių ugdymui(si). Istorija, 2009, t. 76, p. 75–80.
  69. ŠTUOPIS, Povilas. Naujoji Lietuvos istorija. Tautos mokykla. 1936, Nr. 9, p. 207–209.
  70. TRUSKA, Liudas. Kontroversiškų temų pateikimas istorijos vadovėliuose ir mokinių kritinio mąstymo ugdymas. Iš: Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Sudarė B. Šetkus, R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 128–133.
  71. VAIČIULIS, Vincas. Istorijos namų darbų organizavimas VIIIXI klasėse. Vilnius: Pedagogikos moksl. tyrimo in-tas, 1974.
  72. VAIČIULIS, Vincas. Lenininės nacionalinės politikos nagrinėjimas, dėstant istoriją IX–XI klasėse. Vilnius: PMTI, 1976.
  73. VAIČIULIS, Vincas. Marksistinis-lenininis nacionalinio klausimo aiškinimas, dėstant visuomenės mokslą (metodinis laiškas). Vilnius: PMTI, 1978.
  74. VAIČIULIS, Vincas. Marksizmo-leninizmo klasikų veikalų nagrinėjimas, dėstant istoriją ir visuomenės mokslą (metodinis laiškas). Vilnius: Pedagogikos moksl. tyrimo in-tas, 1974.
  75. Visuotinė istorija vidurinėje mokykloje: dabartis ir perspektyvos: mokslinių straipsnių rinkinys. Sudarė V. Pukienė, R. Ramoškaitė. Vilnius: VPU leidykla, 2006.
  76. VYŠNIAUSKAS, Arūnas. Istorijos brandos egzaminas Lietuvoje ir gretimose šalyse: naratyvinių užduočių lyginamoji analizė. Informacinis biuletenis. Vilnius: VTIC, 2001, nr. 1/5, p. 18–28.
  77. VYŠNIAUSKAS, Arūnas. Komparatyvistinio vadovėlių tyrimo metodinės ir praktinės problemos. Iš: Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Sudarė B. Šetkus, R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 134–152.

Summary

Benediktas Šetkus. History Didactics in Lithuania: Its Development and Today

Lithuanian University of Educational Sciences, Centre of History Didactics, T. Ševčenkos St. 31, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The article reviews the development of history didactics in Lithuania. The author argues that the methodological thought of history teaching reached its peak of prosperity in the years of the Republic of Lithuania when history had become an important study subject in fostering the national spirit, and a number of prominent Lithuanian historians worked as history teachers. Based on their pedagogical experience as well as the methodological literature on history teaching of other countries, they wrote and published articles on the topics of history teaching in magazines and newspapers, shared their experience in teacher conferences. The first methodological aids for history teachers developed by Juozas Geniušas (1927), Pranas Penkauskas (1930) and Ona Maksimaitienė (1939) were published.

The author concludes that in Soviet Lithuania the thought of history teaching was developed by two institutions – Pedagogical Research Institute and Vilnius Pedagogical Institute – whose employees published the publications of methodological type. Most of such publications were prepared by Z. Pilkauskas, V. Vaičiulis, S. Stašaitis and J. Parnarauskas. The publications included practical guidelines for history teachers; they reviewed the practice of history teaching in Lithuania. Most of them repeated the ideas of prominent Soviet authors whose works were published in Moscow, and it was attempted to apply them to the situation in Lithuania. The methodological thought was tightly associated with Soviet ideology. Barely several articles on history didactics were published. Two people – Z. Pilkauskas and J. Parnarauskas – defended their dissertations.

The author found out that after the state of Lithuania was restored, the representatives of history didactics focused on the studies of the experience of history teaching of the Independent Lithuania (1918–1940) and the dissemination of that experience. It was gradually transitioned to the analysis and promotion of the foreign experience. Only one dissertation written by V. Malonaitienė was defended, several tens of scientific articles were written, publications of didactic type for history teachers and students were published during roughly two decades. As an academic discipline, history didactics was targeted at history teaching and established itself as a certain think tank at Lithuanian University of Educational Sciences, where most papers of scientific and methodological type were published by the lecturers S. Stašaitis, E. Bakonis and B. Šetkus. However, generally speaking, the research area of history didactics is not popular and its development is in the hands of several people only.

As regards future prospects, the research on history didactics should be focused on the transition from the classical education paradigm to the interpretive paradigm. In the aftermath of this process, the research helping to correct the goals of history teaching and their implementation and the research describing the relevant teaching content as well as the research explaining the role of the teacher and the pupils in the process of history teaching and learning under the influence of globalization are required.

Įteikta / Received 2015-03-04
Priimta / Accepted 2015-03-17