„Istorija“. Mokslo darbai. 96 tomas
Algis Bitautas. Daugiaperspektyvis požiūris istorijos vadovėliuose: turinio kaitos analizė XXI amžiuje
Spausdinti

2014, t. 96, Nr. 4, p. 65–97 / Vol. 96, No. 4, pp. 65–97, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2014.10

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Istorijos didaktikos centras, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje analizuojama daugiaperspektyvis požiūris į lietuviškuose istorijos vadovėliuose (1990–2014 m.) pateikiamą medžiagą. Analizuojant vadovėlius ypatingas dėmesys skiriamas daugiaperspektyvio požiūrio raiškai vertikaliu (turinio-teminiu) ir horizontaliu (skirtingų praeities įvykių istorikų interpretacijos) aspektais. Pateikiama istorijos vadovėlių struktūros modeliavimo, sampratos pokyčiai per pastaruosius dvidešimt metų bei konstatuota būdingiausios XXI amžiaus problemos.

Raktiniai žodžiai: daugiaperspektyvis požiūris, istorijos vadovėliai, mokymo(si) priemonės, turinys, interpretacijos.

Abstract. The article analyses a multiperspective approach towards the material provided in Lithuanian history textbooks (1990–2014). In the analysis of textbooks special attention is paid to the expression of a multiperspective approach in the vertical (content-thematic) and horizontal (historian interpretations of different events of the past) dimension. It provides the changes in the conception of designing the structure of history textbooks which have occurred in the past twenty years and presents the most characteristic problems of the 21st century.

Key words: multiperspective approach, history textbooks, teaching/learning aids, content, interpretations.

Įvadas

Istorijos vadovėliai nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų buvo ir yra vieni aktualiausių diskusijų objektų. Per dvidešimt nepriklausomybės metų vadovėliai patyrė daug pokyčių: pirmųjų istorijos vadovėlių turinys pasižymėjo tekstinės informacijos gausa, nespalvotomis iliustracijomis, istorijos šaltinių stoka, klausimai bei užduotys neskatino diskutuoti [pvz., 8; 15; 25–29; 35; 36; 46; 62; 77; 78 ir kt.], vėlesniuose atsiranda daug vaizdinės medžiagos: spalvotų iliustracijų, nuotraukų, laiko juostų, istorijos šaltinių [pvz., 7; 30; 42; 56; 65–73; 87; 88; 121; 122 ir kt.]. Nors vadovėlis vis dar išlieka svarbi ir dažniausiai naudojama mokymo(si) priemonė pamokoje, šiandien reikšmingu iššūkiu tampa vaikai, gimę po 2000-ųjų metų, vadinamoji Z karta. Z kartos mokiniai mokosi kitaip nei ankstesniųjų kartų mokiniai, jos mokymasis itin veikiamas informacinių technologijų. Todėl svarbu nuolat skatinti mokinius klausti ir kūrybingai atsakyti į klausimus, mokyti pažvelgti į nagrinėjamus objektus įvairiais aspektais, mokyti kurti individualias prasmes [106]. Šiuo atžvilgiu „kito“ suvokimas ir santykių tarp „kitų“ ir „savęs“ (arba savo paties grupės) ir yra daugiaperspektyvinio požiūrio esmė [116, 137–157]). Pasak užsienio autorių, „švietimo programos pokonfliktinėse šalyse turėtų pereiti nuo tradicinės monokultūrinės perspektyvos prie daugiaperspektyviškumo, kuris pripažįsta, kad daugiau nei viena perspektyva arba interpretacija gali egzistuoti istorijoje, ypatingai dideliuose ir kontroversiškuose įvykiuose, dėl kurių skirtingos visuomenės grupės įvykius mato skirtingai, daugelis perspektyvų gali būti teisingos“ [52].

Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės keičiasi paties vadovėlio samprata – ilgą laiką buvęs žinių šaltiniu, šiandien vadovėlis turi sudaryti galimybę ne tik įgyti žinių, bet ir ugdyti gebėjimus šias žinias taikyti praktiškai, identifikuoti ir formuoti problemas, kurtis vertybinių nuostatų sistemą. Atsižvelgiant į švietimo kaitos tendencijas yra rengiami vadovėlių komplektai, kuriuos dažniausiai sudaro vadovėlis, mokytojo knyga ir vadovėlį papildančios mokymosi priemonės – jos vis dažniau yra skaitmeninės [133].

Kita vertus, praktika rodo, kad randantis vis daugiau alternatyvių vadovėlių mokytojai neretai pasiklysta tarp siūlomų vadovėlių ir papildomų mokymo(si) priemonių gausos. Pereinant prie informacinių mokymo(si) priemonių istorijos mokytoją, kaip humanitarinių mokslų atstovą, bene labiausiai turėtų jaudinti sklindančios informacijos fragmentiškumas ir augančios kartos negebėjimas suvokti ir analizuoti ilgus rišlius tekstus. Ilgainiui šis negebėjimas tampa jaunimo atsisakymo skaityti priežastimi [22]. „Taip pat pastebėta, jog valstybiniame istorijos brandos egzamine trūksta užduočių, kurios reikalautų kritiško vertinimo bei interpretavimo, išvadų darymo bei jų pagrindimo“ [3, 101]. Rūta Kazlauskaitė-Gürbüz teigia: „Galiausiai svarbu pastebėti, kad, nors pagrindinio ir vidurinio ugdymo istorijos programos akivaizdžiai iškelia kritinio istorinio mąstymo svarbą, norint įvertinti, kaip konkrečiai programų turinys taikomas istorijos vadovėliuose ir istorijos pamokose, reikia platesnio mokomųjų priemonių bei mokytojų naudojamų metodų tyrimo“ [80, 107].

Mokslinėje literatūroje svarstyti istorijos vadovėlių turinio kokybės klausimai [4; 6; 125], koncentrinio istorijos mokymo privalumai ir trūkumai [111; 114; 123], dokumentų pateikimas [124] ir kitos istorijos vadovėlių problemos [113]. Pažymėtina, kad kai kurie autoriai nagrinėjo vadovėlio sampratos klausimus [51; 118; 119; 120]. Tačiau iš pavienių straipsnių sunku susidaryti bendrą vaizdą apie istorijos vadovėlių padėtį per dvidešimt nepriklausomybės metų, o daugiaperspektyvio požiūrio raiška istorijos vadovėliuose – Lietuvoje iš esmės netyrinėta tema [16; 17].

Reikia pabrėžti, kad iškilo būtinybė ne tik peržiūrėti istorijos vadovėlio sampratos kaitą per pastaruosius metus, bet išanalizuoti daugiaperspektyvio požiūrio raišką istorijos vadovėliuose. Šiame kontekste daugiaperspektyvis požiūris reiškia suvokimą, kad istorikai tą patį įvykį dažnai vertina skirtingai. Straipsnyje remsimės autoriaus papildyta [16] vokiečių didakto Michael Sauer daugiaperspektyvio modelio schema [110].

Straipsnio tikslas – išanalizuoti daugiaperspektyvio požiūrio raidos ypatumus istorijos vadovėliuose per pastaruosius dvidešimt metų vertikaliu (turinio-teminiu) ir horizontaliu (skirtingų praeities įvykių istorikų interpretacijos) pjūviais ir konstatuoti svarbiausias problemas bei nustatyti vadovėlių tobulinimo kryptis ir teikti rekomendacijas istorijos vadovėlių autoriams.

Siekiant užsibrėžto tikslo buvo išsikelti šie uždaviniai: pirma, įvertinti istorijos vadovėlio sampratos kaitą per pastaruosius dvidešimt metų; antra, išanalizuoti istorijos vadovėlių turinį siekiant išsiaiškinti būdingiausias istorijos vadovėlių temų kaitos tendencijas; trečia, ištirti, kiek istorijos vadovėliuose yra išplėtotas skirtingų praeities įvykių pateikimas.

Atsižvelgiant į tai, kad istorijos mokslas neatsiejamas nuo skirtingų požiūrių ir vertinimų, autoriaus pateiktas požiūris gali būti diskutuotinas. Dėl ribotos straipsnio apimties, šiame straipsnyje pristatyti tik bendrieji daugiaperspektyvio požiūrio pavyzdžiai turinio ir teminiu aspektais. Skaičiuojant Lietuvos ir pasaulio istorijos santykį apsiribota tik temų palyginimu, nesiekta detaliai skaičiuoti visų puslapių, be to, kai kuriose temose Lietuvos istorija yra integruota į pasaulio istoriją, todėl autoriaus atlikti skaičiavimai gali būti tik nežymiai tikslūs. Sisteminant, kiek vadovėliuose yra pateikta šaltinių, atspindinčių skirtingus požiūrius, apsiribota vadovėliais, skirtais tik septintai ir dešimtai klasėms, nes norint suskaičiuoti visus atvejus prireiktų daug platesnės apimties tyrimo, tai tikimasi padaryti ateityje (šiuo metu autorius rengia daktaro disertaciją Daugiaperspektyvio požiūrio ugdymo(si) raiška pagrindinio ugdymo pakopos Lietuvos istorijos vadovėliuose).

Vadovėlių atrankos problema

Daugiaperspektyvio požiūrio istorijos vadovėliuose analizei taikytas kokybinis (angl. content) analizės metodas. Straipsnyje analizuojant ir klasifikuojant istorijos vadovėlių turinį taikyti lyginimo, statistinis bei sintezės metodai [112]. Siekiant visapusiškai išanalizuoti temą į analizuojamų vadovėlių sąrašą įtraukiami visi per dvidešimt ketverius nepriklausomybės metus išleisti istorijos vadovėliai (visi analizuoti vadovėliai pateikti straipsnio pabaigoje esančiame šaltinių ir literatūros sąraše) [140]. 1990–2014 m. laikotarpiu buvo išleista 101 istorijos vadovėlis, kuriuos sąlyginai galime suskirstyti tokia tvarka: pagrindinio ugdymo mokyklai (V–X kl.) – 74, o vidurinio ugdymo mokyklai (XI–XII kl.) – 27 vadovėliai. Tikslinga atkreipti dėmesį, kad straipsnio analizę sunkina istorijos vadovėlių atrankos principas, kurį būtina detaliau pristatyti.

Pirma, pagal šiuo metu galiojančią bendrojo lavinimo mokyklų aprūpinimo vadovėliais ir mokymo priemonėmis tvarkos aprašą, vadovėliu laikomas „mokiniui skirtas daugkartinio naudojimo mokymosi šaltinis“ [89]. Kaip pažymi Audronė Svėrienė, „Lietuvoje vadovėliu ilgą laiką buvo vadinama bet kuri mokymo procese naudojama priemonė, t. y. įvairaus pobūdžio mokomosios knygos: įprasti „klasikiniai“ vadovėliai, enciklopedinio pobūdžio vadovėliai (mokyklinės enciklopedijos, žodynai, žinynai ir pan.), chrestomatijos, uždavinynai, pratybų sąsiuviniai, mokytojo knygos“ [118]. Kartais itin keblu nustatyti 1990–2003 m. laikotarpiu leistų vadovėlių priklausomybę, pvz., kyla neaiškumų, kurioms klasėms skirti vadovėliai, nes vadovėlyje nurodyta, kad pastarasis skirtas vidutiniam mokykliniam amžiui [35; 36].

Antra problema kyla dėl to, kad keičiant Bendrąsias programas vadovėlių autoriai, tarsi ir atsižvelgę į programų pokyčius, dažnai perleisdavo savo ankstesnių metų vadovėlius. Verta pabrėžti, kad detaliau susipažinus ir palyginus tų pačių autorių skirtingais metais leistus vadovėlius matyti, kad vadovėlyje esantis autorinis tekstas ir šaltiniai iš esmės mažai kuo skiriasi nuo naujai su pakeistu pavadinimu perleistų vadovėlių (pabraukta mano – A. B.). Pvz., leidyklos „Šviesa“ 2003–2005 m. VII–X klasių koncentrui leista serija „Lietuva pasaulyje“ turinio požiūriu mažai kuo skiriasi nuo 2008–2009 m. perleistų vadovėlių serijos „Tėvynėje ir pasaulyje“ [5; 9; 10; 11; 18; 19; 60; 61]. Kartais vadovėlių autoriai nesuspėja priderinti vadovėlių turinio pagal naujausias istorijos vidurinio ugdymo bei istorijos egzamino programas. Pvz., pagal 2011 m. patvirtintas atnaujintas vidurinio ugdymo bendrąsias programas [92] sumažėjo temų (programoje neliko žmonijos priešistorės ir pirmųjų civilizacijų bei Lietuvos priešistorės ir kt.), tuo tarpu leidyklos „Briedis“ 11 klasei skirtame vadovėlyje (2010 m. leid.) pirmi trys skyriai skirti žmonijos priešistorei ir pirmosioms, įskaitant Antikos, civilizacijoms bei Lietuvos priešistorei [66]. Tik po ketverių metų vadovėlis atnaujintas ir perleistas atsisakant minėtų temų [67]. Atsižvelgiant į tai, kad minėtuose vadovėliuose atsisakyta net 64 puslapių teksto, o kitos temos iš esmės nepakeistos, nutarta šiuo ir kitų analogiškų vadovėlių atveju darbo šaltinių ir literatūros sąraše skaičiuoti kaip du skirtingi leidiniai. Kita vertus, jeigu vadovėlis yra sudarytas iš dviejų dalių, straipsnyje abi dalys skaičiuojamos kaip vienas vadovėlis.

Trečia problema susijusi su verstiniais vadovėliais. Ar juos reiktų įtraukti į tyrimą? Po nepriklausomybės atkūrimo stingant istorijos vadovėlių, o lietuviškų vadovėlių rašymo tradicijai dar tik formuojantis buvo išversti pasaulio istorijai skirti šveicariški [20; 141] ir norvegiški vadovėliai [117; 131]. Pasak R. Jokimaičio, tie vertimai buvo „kitokios istorijos“ pavyzdžiai ir mokytojams, ir naujų lietuviškų vadovėlių autoriams [53]. Verstinių vadovėlių grupei priskirtini iš lenkų kalbos išvertas vadovėlis VI klasei [21] ir iš prancūzų kalbos išverstas vadovėlis [24]. Pastarasis išsiskiria tuo, kad pagrindinis dėmesys skiriamas visuotinei kultūros istorijai. Atskirai reiktų paminėti lietuvių ir užsienio autorių kartu rengtus vadovėlius [81; 137]. Konstatuotina, kad skelbiant straipsnius istorijos vadovėlių klausimais labai svarbu pateikti išsamų vadovėlių atrankos aprašymą. Siūlytina tyrimui panaudoti visus galiojančius vadovėlius bendrojo lavinimo mokyklai. Dažnai mūsų autoriai apsiriboja tik kelių vadovėlių analize ir pateikia kategoriškas išvadas, kad tam tikras klausimas menkai nušviestas vadovėliuose. Pavyzdžiui, mokslininke „pretenduojanti“ tapti Akvilė Naudžiūnienė savo straipsnyje kategoriškai įsitikinusi, kad „socialinio ugdymo planuose, prie kurių priskiriama ir istorija, neakcentuojamos jokios tautinės mažumos“ [104]. Natūralu, kad toks nusišnekėjimas būdingas autorei, kuri neturi elementaraus suvokimo apie švietimo padėtį Lietuvoje. Autorė remiasi pasenusia 1997 m. programa, tuo tarpu pagal dabar galiojančią Pradinio ir pagrindinio ugdymo programą mokiniai turėtų gebėti „nagrinėti ir vertinti lietuvių požiūrį į tautines mažumas, į lietuvių ir tautinių mažumų santykį praeityje ir dabartyje“ [91].

Skirtingas istorijos vadovėlių skirstymas ir samprata

Nors pastaruoju metu išleidžiama vis daugiau alternatyvių vadovėlių kiekvienai klasei, paties vadovėlio samprata iš esmės nesikeičia. Vienas iš vadovėlių autorių R. Jokimaitis teigia: „Alternatyvūs vadovėliai rengiami pagal tas pačias programas, juose pateikiami tie patys esminiai istorijos faktai, tačiau vadovėliai skiriasi medžiagos pateikimo principais, metodika, autorių teksto įtaiga, suprantamumu“ [21]. Vertinant analizuojamo laikotarpio istorijos vadovėlius pagal struktūros ir medžiagos pateikimo principus, galime skirti tris rūšis:

  1. Vadovėliai – skaitymo knygos. Šie vadovėliai perkrauti faktais, istorijos sąvokomis, gausu medžiagos, ji išdėstyta mokiniui sunkiai suprantama forma, klausimai ir užduotys moksleivių diskutuoti neskatina. Šiai grupei priskirtini pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais naudoti rusų autorių Jekaterinos Agibalovos (Екатерина Агибалова) bei Fiodoro Korovkino (Федор Коровкин) į lietuvių kalbą išversti vadovėliai [135; 138]. Į juos labai panašūs ir pirmieji lietuvių autorių parengti vadovėliai [25–29; 46 ir kt.].
  2. Vadovėliai – darbo knygos. Šiuose vadovėliuose paprastai yra ne tik autoriaus tekstas, bet ir pateikiama įvairių šaltinių: iliustracijų, žemėlapių ir dokumentų. Užduotys ir klausimai mokinių prašo ne tik nagrinėti autorinį tekstą, bet ir analizuoti šaltinius. Pasak Benedikto Šetkaus, istorijos šaltinių gausumu pirmiausia išsiskyrė 1997 m. išleistas vadovėlis „Pasaulio istorija: vadovėlis 6 klasei“ [7], kuriame kiekvienai pamokai skirtos kelios spalvotos iliustracijos ir dažniausiai po du papildomus tekstus – pirminius ir antrinius šaltinius [124]. Dideliu šaltinių skaičiumi pasižymi nuo 1998 m. leidyklos „Kronta“ VII–X klasės vadovėlių serija „Pasaulis ir Lietuva“ [31; 43; 54; 55; 56; 57; 126; 127; 142] bei leidyklos „Baltos lankos“ serija „Raktas“ (projekto vadovas Mindaugas Tamošaitis) [38; 83; 84; 95]. Vaizdinių istorijos šaltinių gausa išsiskiria leidyklos „Briedis“ leidžiami istorijos vadovėliai „Kelias“, „Žingsniai“ ir serija „Laikas“ [65–73; 88; 122].
  3. Istorijos šaltiniais grįsti vadovėliai. Tai vadovėliai, kuriuose faktiškai nebėra autorinio teksto, o pateiktas autorinis tekstas labai trumpas, dažnai tik įžanga į tekstą. Prie tokių netradicinės struktūros vadovėlių galime priskirti leidyklos „Šviesa“ 2001 m. XI–XII klasėms išleistus vadovėlius „Lietuva ir pasaulis“[12; 45] bei leidyklos „Tyto alba“ vadovėlius VI–VIII klasėms [14; 50]. Šiuose vadovėliuose istorijos temos pateikiamos chronologiniu principu.

Analizuojant vadovėlius pagal medžiagos pateikimo principą galima išskirti porūšį, kuomet pasirenkamas istorijos objektas – daiktas, reiškinys ar kita – ir stengiamasi apžvelgti jo istorinę raidą per visus laikotarpius. Prie tokio pobūdžio vadovėlių priskirtini serijos „Šok“ vadovėliai [39; 86; 93; 94]. Pvz., V klasės vadovėlyje „Palikimas“ nagrinėjant temą „Prakaitu aplaistyta Lietuvos žemelė maitintoja“ mėginama pateikti žemdirbystės raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Vienoje pamokoje moksleivis susipažįsta su lydimine žemdirbyste, valakų reforma, tarpukario naujakuriais, sovietmečio kolūkiais ir šių laikų ūkininkavimu [93]. Vadovėlis, kurio turinys sudarytas pasirenkant istorinę tematiką – religijos, ūkio, kultūros istorija ir kt., principu parengtas iš lenkų kalbos išverstas vadovėlis [21] bei kai kurie lietuviški vadovėliai [134]. Kita vertus, remdamasis savo pedagoginio darbo patirtimi, drįsčiau teigti, kad tokio pobūdžio vadovėliai moksleiviams, ypač jaunesnio amžiaus, kurie neturi bendro chronologinio istorijos supratimo, gali būti per daug sudėtingi.

Reikėtų pažymėti, kad atkūrus nepriklausomybę iki 1998 m. buvo leidžiami atskiri Lietuvos ir pasaulio (visuotinės) istorijos vadovėliai. Pvz., išskirtinai tik Lietuvos istorijai skirti Juozo Brazausko, Adomo Butrimo, Arūno Gumuliausko ir kitų vadovėliai [25–30; 35; 36; 37; 46; 59]. Atskirai reikėtų paminėti vieną naujausių lietuviškų istorijos vadovėlių rengimo pradininką Algį Povilą Kasperavičių, kuris su bendraautoriais nuo 1989 m. vidurinei mokyklai parašė 9 naujųjų amžių ir naujausiųjų laikų istorijos vadovėlius, kurių dauguma skirti tik visuotinei istorijai [76; 77; 78; 79]. Nuo 1998 m. pradėjus leisti integruotus vadovėlius, tik Lietuvos istorijai skirtų vadovėlių pasirodė vos keletas [32; 33; 34; 97; 98; 99].

Vadovėlis kaip mokymo(si) komplekto dalis. Vadovėlis, pratybų sąsiuvinis ir mokytojo knyga vis dar išlieka pagrindinė mokymo(si) priemonė, pvz., istorijos vadovėlių serijos „Laikas“, „Raktas“. „Tėvynėje ir pasaulyje“ ir kt. Išskirtinis atvejis – neseniai pasirodęs naujas istorijos mokymosi komplektas „Atrask“, kurio ašis – „Jaunojo istoriko užrašai“, informacijos šaltinis – vadovėlis, pagalbininkas mokytojui – mokytojo knyga [107; 108]. Kitoniškumą lemia mokymosi komplekto metodinė struktūra, kai pagrindu tampa nebe vadovėlis, o užduočių sąsiuvinis, kurio esmė – mokytis aiškinantis, tiriant, pačiam randant atsakymus į kylančius klausimus, o vadovėlis tampa tik vienu iš galimų informacijos šaltinių [82].

1 lentelė. Istorijos vadovėlio struktūros modeliavimas

Istorijos vadovėlių leidyklos

Bruožai

Alma littera

(2006)

Baltos lankos

(2010)

Briedis

(2004/

2014)

Kronta

(2006)

Šviesa

(2003)

Šviesa

(2008)

Šviesa

(2010)

Tyto alba (2005)

Pratarmė

+

+

+

+

+

+

Kaip dirbti su vadovėliu (schema)

+

+

+

+

+

Skyriaus įvado atvartas

+

+

+

+

+

+

+

+

Įvado tekstas

+

+

+

+

+

+

Iliustracija, susijusi su skyriaus tematika

+

+

+

+

+

+

+

Pagrindinis skyriaus žemėlapis

+

+

Laiko juosta

+

+

+

+

Temos struktūra (schema)

+

+

+

+

+

Įvadinis tekstas apie temą

+

+

Pagrindiniai temos klausimai

+

+

+

+

Pamokos uždaviniai

+

+

Sąvokų žodynėlis

+

+

+

+

+

Autoriaus tekste nuorodos į papildomus šaltinius

+

+

+

+

Istoriniai šaltiniai (iliustracijos, žemėlapiai, dokumentai)

+

+

+

+

+

+

+

+

Istorijos įdomybės

+

+

+

+

Užduotys ir klausimai

+

+

+

+

+

+

+

+

Darbas su istorijos šaltiniais

+

+

+

Pamokos išvados ir apibendrinimas

+

+

Skyriaus kartojimas

+

+

+

+

Žinių ir gebėjimų patikros puslapiai

+

+

+

+

Rekomenduojamos literatūros sąrašas

+

+

+

Papildoma, projektinė veikla

+

Metodai, skirti specifiniams istorijos ir bendriems gebėjimams ugdyti

+

+

Papildoma skaitinių pobūdžio medžiaga

+

+

Žodynėlis

+

+

+

+

Iš pateiktos lentelės matyti, koks istorijos vadovėlių autorių „medžiagos konstravimas“ vyrauja (žr. 1 lentelę). Svarbu pažymėti, kad perėjus prie mokymo(si) paradigmos siektina, kad moksleiviams būtų nurodyti pamokos uždaviniai, tai yra pateikta tik serijos „Šok!“ ir leidyklos „Tyto alba“ vadovėliuose. Temose pamokos apibendrinimo dalis pateikta tik dviejuose istorijos vadovėliuose – „Lietuva pasaulyje“ [18; 19] bei atskira serijos „Šok!“ vadovėlių dalis „Šią pamoką sužinojote“ [39; 86].

Daugiaperspektyvio požiūrio raiška istorijos vadovėliuose vertikaliu (turinio-teminiu) aspektu

Vienas žymiausių vokiečių istorijos didaktikos specialistų ir daugiaperspektyvio požiūrio pradininkas Klausas Bergmanas (Klaus Bermann) pažymi, kad galima kritiškai nagrinėti vadovėlius, ar pakankamai juose atsispindi skirtingos perspektyvos (pabraukta mano – A. B.) [136].

Mūsų istorikus pagal tai, kaip jie vertina praeities įvykius, galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei priskirtini patriotinės krypties istorikai, kurie teigia, kad reikia didžiuotis mūsų šlovinga praeitimi ir išskirti tuos įvykius ir asmenybes, kuriomis šiandien galima sekti ir didžiuotis. Pavyzdžiui, patriotinės krypties istorikas Edvardas Kriščiūnas kritikuoja integruotus Lietuvos ir pasaulio istorijos vadovėlius bei pažymi, kad vienas iš kosmopolitinės istorijos bruožų – vientisos Lietuvos istorijos dirbtinis suskaldymas į atskiras dalis: „vientisa Lietuvos istorija suskyla kaip veidrodis į atskiras šukes. Ji tampa savotiška mozaika. Po to dingsta Lietuvos istorijos vientisumas, nebelieka tautos kaip savitos istorijos objekto. Istorija tiriama ir pateikiama kaip atskirtos dirbtinės mozaikos dėlionės. Štai Švietimo ministerija išleido kelis pasaulio ir Lietuvos istorijos vadovėlius. Juose Lietuvos istorija atskirais gabalais dirbtinai prijungiama prie pasaulio istorijos. Tautos istorija tampa pilku priedu prie Europos istorijos. Tokiuose integruotuose istorijos vadovėliuose nebelieka tautos, kuri savitai kuria tik jai vienai būdingą istorinį kelią“ [85].

Kita vertus, antrai grupei galime priskirti kritinės istorijos krypties atstovus, kurie teigia, kad pasimokyti galime tik iš kritiškai suvoktos istorijos. Pvz., kritinės istorijos atstovas Liudas Truska teigia, kad „kontraversiškų istorijos temų kėlimas, nemalonios tiesos apie praeitį sakymas apskritai yra susijęs ne tik su atviros visuomenės formavimu, bet ir su patriotizmo tautoje, ypač jaunuomenėje, ugdymu. Ar suderinami šie du uždaviniai, ar jie neprieštarauja vienas kitam? Esu tikras, kad dauguma tų, kurie šiandieną reikalauja iš istorikų stiprinti visuomenėje patriotizmą, mano, jog istorikai turi akcentuoti „žygius bei kančias“, ir kuo mažiau, arba visai nekalbėti apie praeities klaidas bei nusikaltimus (pvz., dalyvavimas žydų žudynėse)“ [132].

Prieš daugiau nei dešimtmetį pasirodė istorijos didakto Stanislovo Stašaičio straipsnis „Istorijos vadovėlių autorių pilietinė atsakomybė“, kuriame autorius atliko tik leidyklos „Kronta“ VII–X klasių vadovėlių analizę ir nustatė, kad vadovėliuose Lietuvos istorijai skirta tik apie 13 % visos vadovėlių apimties [113]. Mūsų tyrimui buvo pasirinkti visi alternatyvūs ir galiojantys VII–X klasėms vadovėliai (žr. 2 lentelę).

Pagal 2008 m. patvirtintas bendrąsias programas rekomenduojama, kad 7–10 klasėse, integruotai mokant Lietuvos ir pasaulio istorijos, Lietuvos istorijai nagrinėti nuo Lietuvos valstybės susikūrimo būtų skiriama apie 40 proc. numatytų valandų skaičiaus [91]. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos istorijai, lyginant su pasaulio istorija, mažiausias dėmesys skiriamas VII klasėje. Daugelyje alternatyvių vadovėlių Lietuvos priešistorei skirtos tik 4–5 temos (pvz., vadovėliai „Raktas“, „Tėvynėje ir pasaulyje“, „Šok“, leidyklų „Alma littera“ bei „Tyto alba“ vadovėliai). Išskirtinis Benedikto Šetkaus vadovėlis VII klasei, kuriame baltų istorijai skirta net 13 temų (25 %). Autorius vadovėlio patarmėje moksleiviams pažymi, kuo šis vadovėlis skiriasi nuo kitų VII klasės vadovėlių: „Daugiau vietos skiriama Lietuvos istorijai. Gimtojo krašto praeičiai – nuo pirmųjų gyventojų iki I tūkst. po Kr. vidurio – pažinti skirta ketvirtadalis vadovėlio“ [126, 7].

2 lentelė. Lietuvos ir Pasaulio (visuotinės) istorijos temų santykis VII–X klasės vadovėliuose

Istorijos vadovėlių serijos

7 klasė

8 klasė

9 klasė

10 klasė

Lietuvos

Pasaulio

Lietuvos

Pasaulio

Lietuvos

Pasaulio

Lietuvos

Pasaulio

Leidyklos „Baltos lankos“ serija „Raktas“

5 (11 %)

40

(89 %)

18

(36 %)

32

(64 %)

26

(46 %)

30

(54 %)

23

(45 %)

28

(55 %)

Leidyklos „Briedis“ serija „Laikas“.

7 (12 %)

51

(88 %)

24

(41 %)

35

(59 %)

20

(44 %)

25

(56 %)

22

(47 %)

25

(53 %)

Leidyklos „Kronta“ vadovėliai

13

(25 %)

(sic!)

38

(75 %)

13

(21 %)

48

(79 %)

14

(25 %)

(sic!)

42

(75 %)

14

(24 %)

(sic!)

45

(76 %)

Leidyklos „Šviesa“ serija „Tėvynėje ir pasaulyje“

5 (11 %)

41

(89 %)

8 (16 %)*

(sic!)

42

(84 %)

18

(38 %)

29

(62 %)

22

(47 %)

25

(53 %)

Leidyklos „Šviesa“ serija „Šok“

4

(8,5 %)

43

(91,5 %)

10

(20 %)

40

(80 %)

Leidyklos „Tyto alba“ vadovėliai

5 (12 %)

38

(88 %)

16

(31 %)

35

(69 %)

Leidyklos „Alma littera“ vadovėlis

4 (7 %)

52

(93 %)

* Iš 42 vadovėlio Pasaulio istorijos temų 9 temose integruota LDK istorija, paprastai jai iš keturių temos puslapių skiriant vos vieną.

Itin mažas dėmesys skiriamas seniausiai Lietuvos praeičiai sulaukė ne tik istorijos mokytojų, tačiau ir akademikų dėmesio. Akademikas Eugenijus Jovaiša įžvelgia nerimą keliančią situaciją: „Visuomeninė sąmonė, kurią mes patys formuojame, šiandien toli gražu nėra palanki Tėvynės istorijos mylėtojui. Valstybinis brandos egzaminas virto politologijos, sociologijos, religijos ir istorijos mišiniu, senoji, ikikrikščioniškoji baltų istorija išvyta iš mokyklos turinio [...]“ [58]. Pagal 2011 m. patvirtintas atnaujintas vidurinio ugdymo bendrąsias programas bei brandos egzamino programas sumažėjo temų (programose neliko žmonijos priešistorės ir pirmųjų civilizacijų bei Lietuvos priešistorės), tad baltų istorijai VII klasėje skirtos 4–5 temos moksleiviui gali visam gyvenimui likti vieninteliu susipažinimu su seniausia mūsų praeitimi [90; 92]. Itin svarbu pabrėžti, kad atliktas tyrimas parodė, jog kai kurių leidyklų vadovėliuose Lietuvos istorijos santykis mažai padidėja ir vėlesnėse klasėse, nors programa reikalauja skirti ne mažiau kaip 40 proc. Pvz., leidyklos „Kronta“ VIII klasės vadovėlyje Lietuvos istorijai skirta tik 13 temų (21 %), IX kl. – 14 temų (25 %), X kl. – 14 temų (24 %) (pabraukta mano – A. B.). Straipsnio autoriaus kalbinti istorijos mokytojai ir studentai teigia, kad besiruošdami istorijos brandos egzaminui vis dar naudoja leidyklos „Kronta“ istorijos vadovėlius. Atsižvelgiant į tai, kad pagal egzamino programą visa egzamino medžiaga padalijama į du blokus: 50 proc. skiriama pasaulio istorijai, 50 proc. – Lietuvos istorijai, o teminei naujausių laikų istorijos sričiai skiriama net 50 proc. visų egzamino užduočių, kyla klausimas, kaip moksleivis gali deramai pasirengti istorijos egzaminui iš vadovėlio, kuriame XX amžiaus Lietuvos istorijai skirta tik 24 proc. visos vadovėlio medžiagos?

Dar vienas svarbus akcentas – analogiški vadovėliai skiriasi medžiagos pateikimo principu. Remiantis amerikiečio didakto Michael P. Marino metodika [102] buvo palyginti keletas VII klasės vadovėliuose esančių temų ir pastebėta, kad vadovėlių autoriai, konstruodami turinį, naudoja skirtingus medžiagos pateikimo principus (žr. 3 lentelę). Anksčiau minėta, kad baltų istorijai VII klasėje didžiausias dėmesys skiriamas B. Šetkaus vadovėlyje. Pastarajame, kaip ir leidyklos „Briedis“ vadovėlyje, Lietuvos priešistorei skirtos temos pateiktos iškart po žmonijos priešistorės temų joms skiriant atskirą skyrių [126; 71]. Tuo tarpu kituose vadovėliuose skyriuje „Žmonijos priešistorė“ dažniausiai greta pasaulio priešistorės temų pateikta vienintelė tema „Pirmieji Lietuvos gyventojai“, o vėliau chronologiškai dėstomos Senovės civilizacijų temos (Mesopotamijos valstybės, Senovės Egipto, Senovės Graikijos ir Romos). Tik išėjus visas pasaulio istorijos temas, paskutiniame skyriuje grįžtama prie baltų istorijos, pastarajai skiriant 3–4 temas (pvz., 11; 50; 83; 86]. Pažymėtina, kad toks pats medžiagos pateikimas būdingas leidyklos „Kronta“ 1998 m. išleistame vadovėlyje [127].

Panagrinėję vadovėlius detaliau išvysime, kad kai kuriuose naudojamas autorių dviprasmiškumas, atveriantis galimybę įvairioms, kartais net prieštaringoms, interpretacijoms. Pvz., vadovėlyje „Tyto alba“ baltų istorijai skirtas skyrius ne tik pateiktas antros dalies pabaigoje, bet ir su „įdomiais“ pavadinimais: skyrius, skirtas seniausiai Lietuvos praeičiai, pavadintas „Antikos pasaulio pakraštyje“ (sic! Pabraukta mano – A. B.), temos „Baltai Romos imperijos laikais“, „Baltai didžiojo tautų kraustymosi laikais“, „Vikingai ir baltai“ [50] arba kitame vadovėlyje esančios temos pavadinimas „Už imperijos ribų prie... Baltijos krantų“ [128]. Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš Bendrųjų programų ugdymo tikslų skelbia, jog pagrindinėje mokykloje mokiniai „[...] ugdytųsi tautinę ir pilietinę savimonę, grindžiamą demokratinėmis ir kultūrinėmis tautos vertybėmis“ [91] iš pateiktų temų pavadinimų galima susidaryti nuomonę, kad vadovėlių autoriai jaunų moksleivių ne tik neskatina didžiuotis seniausia savo istorija, bet ir suformuoja vaizdinį, kad mūsų protėviai baltai buvo kažkas kažkur civilizuoto pasaulio pakraštyje ir, be jokios abejonės, atsilikę! Manytume, kad jaunesnio amžiaus moksleiviams, šiuo atveju septintokams, reikėtų pateikti kuo daugiau gražesnių mūsų istorijos epizodų, o vyresnėse X–XII klasėse jau skatinti moksleivių gebėjimus savo tautos praeityje matyti klaidas ir klystkelius.

3 lentelė. Kai kurių senovės istorijos skyrių ir temų pavadinimai analogiškuose VII klasės istorijos vadovėliuose

Leidyklos „Kronta“ vadovėlis 7 klasei (2006)

Leidyklos „Briedis“ vadovėlis 7 klasei (2014)

Leidyklos „Baltos lankos“ vadovėlis 7 klasei (2011)

Leidyklos „Tyto alba“ vadovėlis 7 klasei (2005)

Istorija ir jos šaltiniai

Kas yra istorija ir kam ji reikalinga?

Kodėl reikia mokytis istorijos?

Žmogus ir istorija

Seniausieji istoriniai pasakojimai

Istorijos šaltiniai – praeities liudininkai.

Istorinis skaičiavimas ir pagrindiniai istorijos laikotarpiai

Pirmykščiai žmonės

Kaip mokytis senovės istorijos

Kaip orientuotis istorijoje?

Istorijos šaltiniai ir darbo su jais ypatumai

Gyvenimas senajame akmens amžiuje

Žmonijos pradžia

Žmogaus kilmė

Žmonijos Žemėje pradžia

Medžiotojai – seniausi Lietuvos gyventojai

Kai beždžionės atsistojo

Medžiotojai ir maisto rinkėjai

Gamta ir religija priešistorės žmonių gyvenime

Reikšmingi pokyčiai naujajame akmens amžiuje

Gamtos išlaikytiniai

Menas ir tikėjimas

Neolito laikų žmonijos laimėjimai

Baltų susidarymas ir raida: nuo neolito iki geležies amžiaus pradžios

Neolitas – didžiųjų išradimų metas

Neolito revoliucija

Pirmieji Lietuvos gyventojai

[Vėliau pateikti skyriai: Mesopotamijos civilizacija, Senovės Egiptas, Senovės Artimųjų Rytų tautos, Indijos ir Kinijos civilizacijos, Senovės Graikijos pasaulis, Senovės Roma].

Akmens amžiaus pabaiga Rytų kraštuose

Neolito išradimai

Mesopotamijos valstybės

Priešistorės menas: pėdsakai ir mįslės

Metalų amžiai

Gyvenimas Mesopotamijoje

Pirmieji Lietuvos gyventojai

Pirmieji Lietuvos gyventojai

Mesopotamijos gyventojų kultūra ir tikėjimas

Skyriai: Antikos pasaulio pakraštyje

Senųjų Lietuvos gyventojų verslai

Kaip susidarė baltai?

Nilo pakrantės valstybė – Egiptas

Baltai Romos imperijos laikais

Lietuva neolito laikais

Baltų gentys

Gyvenimas senovės Egipte: žmonės ir dievai

Baltai didžiojo tautų kraustymosi laikais

Akmens amžiaus šeima

Baltų amatai ir verslai

Senovės Egipto kultūra

Skyriai: Ankstyvieji viduramžiai

Senųjų Lietuvos gyventojų tikėjimas

Piliakalnių kraštas

[Vėliau pateiktos temos Hetitai, finikiečiai, žydų tauta, persai. Skyriai: Senovės Graikija ir helenizmas, Senovės Roma – A. B.]

Indoeuropiečiai ir baltai

Senovės baltų tikėjimas

Baltai gyvulių augintojai ir žemdirbiai

Baltų kasdienis gyvenimas

Ką pasakoja Lietuvos piliakalniai

Kas yra civilizacija?

Skyr.: Baltai

Baltų kilmė

Prekyba ir prekybos keliai

Šumero civilizacija

Pirmosios žinios apie baltus ir jų ryšiais su kaimynais

Metalų naudojimo pradžia

[Vėliau pateiktos šios temos: Babilonas ir Persijos imperija, finikiečiai, hetitai ir asirai, žydai, Indijos, Kinijos civilizacijos. Skyriai: Egipto civilizacija, graikų pasaulis, senovės Graikijos klestėjimas, nuo miesto iki imperijos, Romos imperijos klestėjimas ir žlugimas.

Baltų verslai, papročiai ir kasdienis gyvenimas

Baltų kapai ir jų paslaptys

Baltų tikėjimas

Dvasinio gyvenimo atspindžiai

Baltų gentys. Pirmosios žinios apie juos

Senovės Šumeras: miestų pasaulis

[Vėliau pateiktos šios temos: Egipto, Indijos, Kinijos civilizacijos, žydai, hetitai, finikiečiai ir persai. Skyriai: Antikos civilizacija: Graikija, Antikos civilizacija: Roma – A. B.]

Istorijos vadovėlių turinio analizė parodė, kad skirtingų autorių analogiškuose tos pačios klasės vadovėliuose skiriasi konkrečiam istoriniam įvykiui ar epochai skiriamų temų skaičius. Bene ryškiausias pavyzdys – kaip pateikiama Senovės Egipto istorija. Pvz., leidyklos „Briedis“ vadovėlyje Egipto istorijai skirtas atskiras skyrius „Egipto civilizacija“, kuriame net aštuonios temos! [71]. Tuo tarpu kituose vadovėliuose Egipto istorijai skiriama tik keturios temos [126], trys [83] bei po dvi temas [11; 86]. Pažymėtina, kad pagal naujausias pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas (VI klasėje Egipto temos nebeliko, nes visas dėmesys skiriamas Europos istorijai, o XI klasėje atsisakyta senųjų civilizacijų istorijos) senovės Egipto istoriją moksleivis mokosi tik vieną kartą VII klasėje, todėl tam būtina skirti ypatingą dėmesį.

Svarbu pabrėžti, kad per pastarąjį dešimtmetį istorijos vadovėliuose pradėjo vyrauti eurocentrizmas. Tikėtina, kad pastebėtą eurocentrizmą istorijos vadovėliuose lėmė keletas priežasčių – Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, t. p. nuolatinis bendrųjų programų atnaujinimas ir keitimas lėmė pasaulio istorijos temų sumažėjimą istorijos vadovėliuose. Šių pokyčių kaitą puikiai atsispindi to paties vadovėlio skirtingi leidimai. Pvz., leidyklos „Briedis“ 2002 m. išleistas vadovėlis VI klasei pavadintas „Žingsniai: Pasaulio istorijos vadovėlis 6 klasei“, tuo tarpu 2009 m. pakoreguotas dviejų dalių vadovėlis vadinasi „Žingsniai: istorijos vadovėlis 6 klasei“ (žr. 4 lentelę).

4 lentelė. Temų pokyčiai leidyklos „Briedis“ VI klasės istorijos vadovėliuose (2002 m. ir 2009 m. leid. palyginimas)

Vadovėlyje „Žingsniai“ buvusios temos (2002 m. leidimas)

Vadovėlyje „Žingsniai“ atsiradusios temos (2009 m. leidimas)

Pasaulio istorija ir jos šaltiniai

Ką vadiname Europa?

Šumeras – seniausia žmonijos civilizacija

Civilizacijų aušra

Egiptas – Nilo dovana

Kasdienybė viduramžiais

Pažadėtosios žemės tauta

Europos tautos bunda

Finikiečiai – „purpuriniai žmonės“

Pokyčiai kasdieniame gyvenime

Geltonosios upės civilizacija

Baltijos sesės

Senovės Indija

Kitos Lietuvos kaimynės

Čingischanas – mongolų valdovas

Jungtinių Amerikos Valstijų susikūrimas

Pilietinis karas Jungtinėse Amerikos Valstijose

Iš pateiktos lentelės aiškiai matyti, kad sumažėjo dėmesys Pasaulio istorijai (atsisakyta pirmųjų civilizacijų: Šumero, Egipto, Indijos, Kinijos – temų, taip pat į programas neįtrauktas Čingischanas bei JAV istorija). Atkreiptinas dėmesys, kad atnaujintame vadovėlyje atsirado temos „Ką vadiname Europa?“, „Civilizacijų aušra“, didesnis dėmesys skiriamas kasdienybės istorijai bei, kaip nurodyta programoje, Lietuvos kaimyninių šalių istorijai [122].

Kita vertus, eurocentrizmą lėmė vadovėlių autorių bendrųjų programų interpretacija. Pvz., jose nėra aiškiai apibrėžta, kokios civilizacijos mokiniams būtinai turėtų būti žinotinos septintoje klasėje. Pagal 2008 m. pavirtintas Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas mokiniai susipažįsta su vienos arba dviejų senovės Rytų civilizacijų valstybių raida: susidarymu, valdymu ir santykiais su kaimynais [91]. Palyginę istorijos vadovėlius septintokams, matome, kad programoje esantis neapibrėžtumas vadovėlių autorių suprastas skirtingai. Vadovėlyje „Laikas“ pateiktos dvi atskiros temos, skirtos Senovės Indijos ir Kinijos civilizacijoms [71], vadovėlyje „Tėvynėje ir Pasaulyje“ viena tema – „Senovės Indijos ir Kinijos civilizacijos“ [11], o leidyklos „Tyto alba“ vadovėlyje yra net atskiras skyrius „Indijos ir Kinijos civilizacijos“ [50]. Tuo tarpu vadovėlyje „Raktas“apie minėtas civilizacijas išvis nekalbama. Moksleiviams netgi pabrėžiama, kad Kinijos ir Indijos civilizacijos „neįtrauktos į bendrojo lavinimo programą, todėl šiame vadovėlyje apie jas nebus kalbama“ [83, 14].

Reikia pažymėti, kad vadovėliuose esančių temų pokyčius taip pat lėmė ir sovietinių tradicijų atsisakymas. Po nepriklausomybės atkūrimo pirmajame naujausiųjų laikų istorijai skirtame vadovėlyje vyravo politinei istorijai skirtos temos [79]. Palyginę šį vadovėlį su dabar galiojančiais naujausių laikų istorijos vadovėliais, galime matyti, kad atsisakyta temų „Komunistinis judėjimas ir Kominternas“ (pastaroji tema dar įtraukta į tų pačių autorių 1998 m. išleistą vadovėlį „Naujausiųjų laikų istorija 10 klasei“ [56], „Ispanija tarpukarės metais“, „Kolonijinės ir priklausomosios šalys tarpukarės laikotarpiu“ [79].

Pastaraisiais metais vadovėlių turinys smarkiai pasikeitęs, vyravusi politinė istorija papildyta kasdienybės, kultūros istorijos ir kitomis temomis. Nesinorėtų sutikti su istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus teiginiu: „Tautinio pasakojimo svarbiausias herojus po senovei yra ant Nemuno krantų per amžius tykiai gyvenanti etnolingvistinė, valstietiška, sėsli bendruomenė, kuri (istorijos vadovėliai fragmentiškai primena) turi ir atskilusias išeivijos šakas – be didesnės reikšmės ir istorinio vaidmens“ (pabraukta mano – A. B.) [1, 19]. Išanalizavę naujausius vadovėlius matome, kad lietuvių išeivijos istorija ne „fragmentiškai priminta“, pastarajai skirtos atskiros temos visiems emigracijos laikotarpiams. Pvz., istorijos vadovėlių serijos „Raktas“ 9 klasės vadovėlyje yra tema „Laimės ieškoti svetur...“ [38], 10 klasės – „Geresnio gyvenimo ieškoti...“ bei „Lietuviai už tėvynės ribų pokario metais“ [84]. Įdomiai išeivijos istorija pateikta leidyklos „Briedis“ vadovėliuose – jai dėmesys skiriamas du kartus: penktokams skirta tema „Pasklidę po pasaulį“, o dešimtokams – „Išblaškyta tauta“ [69; 88]. Analizuojant šias temas mėginama „ieškoti“ žymiausių lietuvių ar lietuvių kilmės asmenybių visame pasaulyje. Pvz., moksleiviams pristatomas JAV gyvenantis vienas iš garsiausių pasaulyje netradicinio kino kūrėjų Jonas Mekas, lietuvių kilmės kino režisierius Robertas Zemeckis, aktoriai Čarlzas Bronsonas (tikroji pavardė Karolis Bučinskis), Ruta Ly (tikr. Pavardė Rūta Mary Kilmonis), lietuvių kilmės JAV boksininkas Juozas Šarkis-Žukauskas ar netgi pasaulinio garso roko grupės „Red Hot Chili Peppers“ vokalistas Antony Kiedis, kurio prosenelis Antanas Kiedis XX a. pr. iš Lietuvos emigravo į JAV.

Atskirai reiktų išskirti istorijos leidyklos „Baltos lankos“ istorijos vadovėlius. Šiuose vadovėliuose pateikta daug temų, kurias analizuojant skiriama dėmesio tiems istorijos klausimams, kurie menkai nušviesti kituose vadovėliuose. Keistai atrodo A. Naudžiūnienės kategoriškas teiginys, kad „[...] apie tautinių mažumų dalyvavimą valstybės politinėje bei kultūrinėje veikloje sužinoma tik fragmentiškai, nėra visuminio vaizdo, kuris pagrįstų ypatingos kultūrinės autonomijos statusą“ [104]. Nesinorėtų sutikti su nepagrįstu autorės teiginiu, nes straipsnyje daromos išvados pasitelkiant ne visus istorijos vadovėlius. Pvz., leidyklos „Baltos lankos“ XII klasės vadovėlyje yra atskira tema „Nepriklausomos Lietuvos visuomenės kaitos ypatumai (II)“, kurią analizuojant aiškiai išdėstyta, kad „Lietuvos tautinės mažumos turėjo plačią politinę ir kultūrinę autonomiją, autoritarinio valdymo metais valstybės mastu į pirmą vietą iškeltas tautiškumas ir lietuvių tauta, prezidento A. Smetonos dėka Lietuva netapo antisemitine ir antitautine valstybe“ [84].

Eurocentrizmo apraiškų galime rasti ir autoriniuose tekstuose. Vadovėliuose apie žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimą pateiktas žemėlapis rodo žemdirbystės plitimą iš Artimųjų Rytų Derlingojo Pusmėnulio į Europą (pvz., „Baltų lankų“, „Briedžio“ vadovėliai). Tik dviejuose vadovėliuose pateiktas žemėlapis, kuriame, kokios kultūros buvo auginamos seniausiuose mums žinomuose žemdirbystės centruose [11; 128]. Iš žemėlapio, pateikto leidyklos „Alma littera“ vadovėlyje, matyti, kad be Derlingojo Pusmėnulio egzistavo senovės Kinijos civilizacija su ryžių kultūros plitimu į pietryčių Aziją, taip pat Centrinėje Amerikoje esantis Tehuacano slėnis (Meksika), iš kurio po Pietų ir Šiaurės Amerikas plito kukurūzai (išskirta A. B., vadovėlyje kažkodėl pateikta grūdai, ar tai kultūra?). Informatyviausias žemdirbystės ir gyvulininkystės paplitimo pasaulyje žemėlapis pateiktas vadovėlyje „Tėvynėje ir pasaulyje“. Pasitaiko vadovėlių, kuriuose apskritai nėra ne tik žemėlapio, bet ir temos, skirtos pirmiesiems žemdirbiams ir gyvulininkystei, pvz., vadovėlis „Šok!“ [86].

Pažymėtina, kad tik vieninteliame vadovėlyje „Laikas“ iš analogiškų vadovėlių, skirtų septintokams, pateikta atskira tema „Kas yra civilizacija?“, kuria mokiniams mėginama formuoti civilizacijos samprata. Įdomu, kad tos pačios leidyklos „Briedis“ šeštos klasės vadovėlyje pateiktoje lentelėje išskirti šeši civilizacijos bruožai: valdžia, miestai, prekyba, raštas, menas ir mokslas [122, 30]. Tuo tarpu septintokams pateikta schema, kurioje tik penki bruožai (nėra prekybos!) [71, 56]. Skirtingai civilizacijos bruožus moksleiviams pateikia vadovėlio „Tėvynėje ir pasaulyje“ autoriai. Autoriniame tekste galime rasti, kad civilizacija pasižymi šiais bruožais: raštu, miestų atsiradimu, monumentaliąja architektūra, valstybėmis. Taip pat atskirai paraštėje pateikta dalis „Smalsuoliams“, kurioje išvardyti žymaus anglų archeologo Gordono Čaildo dešimt civilizacijos bruožų [11]. Pateikti pavyzdžiai iliustruoja, kad vadovėlių autoriai, savaip pateikdami medžiagą, „konstruoja“ ir skirtingą visos temos pateikimą.

Daugiaperspektyvio požiūrio raiška istorijos vadovėliuose horizontaliu (skirtingos praeities įvykių interpretacijos) aspektu

Pradėjus analizuoti, kiek lietuviškuose istorijos vadovėliuose pateikta skirtingų praeities įvykių interpretacijų ir kiek šaltinių, kurie skatina moksleivius analizuoti skirtingus požiūrius, pastebėta, kad skiriasi analogiškuose vadovėliuose pateikiami netgi paprasčiausi istoriniai faktai, pvz. datos (žr. 5 lentelę).

5 lentelė. Skirtinga žmogaus priešistorės laikų chronologija istorijos vadovėliuose

Istorijos vadovėlių leidyklos

Įvykis

Alma littera

(2006)

Baltos lankos

(2010)

Briedis

(2014)

Kronta

(2006)

Šviesa

(2008)

Šviesa

(2010)

Afrikoje pasirodo ankstyviausias šiuolaikinio žmogaus protėvis (australopitekas).

Prieš 5 mln. m.

Prieš 3–3,5 mln. m.

Prieš 4 mln. m. (apie)

4 mln. m.

Prieš 2 mln. m.

Prieš 4 mln. m.

Atsiranda pirmykščiai žmonės (sumanusis žmogus).

Prieš 2–2,5 mln. m.

Prieš 2,5 mln. m.

2,5 mln. m. (sumanusis žmogus)

Prieš 1 mln. m. (sumanusis žmogus)

Prieš 2 mln. m.

Ankstyviausi akmeniniai įrankiai.

Prieš 1,8 mln. m.

Prieš 2,5 mln. m.

Prieš 2,5 mln. m.

4 mln. m. pr. Kr. (sic!)

Prieš 2 mln. m.

Gyveno (stačiasis žmogus).

Prieš 1,9 mln. m.

Prieš 1,5 – 0,5 mln. m.

Prieš 100 tūkst. m.

Prieš 1 mln. m.

Vystosi kalba.

Prieš 500 tūkst. m.

Ankstyvieji žmogaus protėviai pradeda naudoti ugnį.

650 tūkst. m. pr. Kr.

Prieš 400 tūkst. m.

Atsiranda šiuolaikinis žmogus.

40 tūkst. m. pr. Kr. (sic!)

Apie 150 tūkst. m.

300 000 m. pr. Kr.

Atsiranda neandartalietis

100 tūkst. m. pr. Kr.

Prieš 200 tūkst. m.

Prieš 200 tūkst. m.

Prieš 100 tūkst. m.

Išnyksta neandartaliečiai.

30 tūkst. m. pr. Kr.

Prieš 28 tūkst. m.

30 tūkst. m. pr. Kr.

Prieš 40 tūkst. m.

30 tūkst. m. pr. Kr.

Gyvulininkystės ir žemdirbystės pradžia.

8 000 m. pr. Kr.

Apie 9 500 m. pr. Kr.

9 000 m. pr. Kr.

8 000 m. pr. Kr.

Europoje apsigyvena kromanjonietis.

Prieš 40 tūkst. m.

40 tūkst. m. pr. Kr.

Prieš 40 tūkst. m.

Išrandamas raštas.

3 300 m. pr. Kr.

Apie IV tūkst. pr. Kr.

IV tūkst. pr. Kr.

3 500 m. pr. Kr.

Apie 3500–3100 m. pr. Kr.

3 500 m. pr. Kr.

Iš pateiktos lentelės matyti, kad analogiškuose VII klasės vadovėliuose pateikta skirtinga priešistorės žmogaus chronologija. Matyti, kokias prasmines datas išskiria vadovėlių autoriai: vieni pažymi, kada pirmykštis žmogus pradėjo gaminti akmeninius įrankius, įžiebė ugnį, kituose vadovėliuose tai autoriams jau, atrodo, nėra svarbu (pvz., tik vadovėlyje „Laikas“ nurodyta, kad maždaug prieš 500 tūkst. vystėsi kalba). Verta atkreipti dėmesį, kad skiriasi ne tik skirtingų leidyklų vadovėliuose pateikiamos datos, bet net tos pačios leidyklos skirtingų klasių vadovėliuose, pvz., leidyklos „Briedis“ VI klasės vadovėlyje „Žingsniai“, mokiniams teigiama, kad Europoje neandartaliečiai apsigyveno 80 tūkst. m. iki Kr. [122, 18], tuo tarpu VII klasės vadovėlyje „Laikas“ teigiama, kad prieš 150 tūkst. metų Europoje ir Azijoje jau gyvena neandartaliečiai [71, 12]. Kaip turėtų reaguoti moksleivis, kai, baigęs šešias klases, sužino, kad neandartaliečiai gyveno visai ne tokiu laikotarpiu, kokį jis mokėsi šeštoje klasėje?

Svarbu pabrėžti, kad mokant(is) istorijos moksleiviams nuolat būtų keliama kuo daugiau probleminių klausimų. Pvz., vadovėlyje „Raktas“ temos „Žmonijos žemėje pradžia“ analizuojant potemę klausiama, „Ar žmonijos lopšys Afrika?“ Šiame vadovėlyje, vieninteliame, moksleiviams teigiama: „Iki šiol nenustatyta, kuriame žemyne atsirado pirmieji žmonės. Manoma, kad buvo ne vienas, o du žmonijos atsiradimo židiniai – vienas Afrika, kitas Azijoje“ [83, 27]. Tuo tarpu vadovėlyje „Laikas“ temos „Žmogaus kilmė“ potemė „Afrika – žmonijos lopšys“ nekelia jokių klausimų dėl „žmonijos lopšio“: „Manoma, kad bendri žmogaus ir beždžionės protėviai gyveno Afrikoje“ [71, 15].

Kaip pažymi Estijos vadovėlių specialistas Janas Mikas (Jann Mikk), vienas iš pagrindinių vadovėlių kokybės aspektų yra vadovėlio tekstas, kuris moksleiviams turi būti pateikiamas suprantamai [103]. Išanalizavus anksčiau nagrinėtą pavyzdį apie žmogaus raidos evoliuciją pastebėta, kad moksleiviams aiškiai visa žmogaus evoliucijos grandinė pateikta tik leidyklų „Kronta“ ir „Šviesa“ vadovėliuose [126; 86], o kituose vadovėliuose informacija pateikta sunkiai suprantama forma, pvz., 7 klasės „Baltų lankų“, „Šviesos“ vadovėlyje „Tėvynėje ir Pasaulyje“ arba išvis nepaminėta, pvz., „Almos litteros“ vadovėlyje neįvardyta sąvoka „australopitekas“, praleistas „sumanusis žmogus“, iškart pateikiama informacija, kada gyveno „stačiasis žmogus“ [128].

Vadovėlių autoriai skirtingai pateikia ir kitus svarbius istorinius įvykius. Pvz., vienas svarbiausių istorinių klausimų, kaip ir iš kur Lietuvos teritorijoje atsirado pirmieji gyventojai, analogiškuose vadovėliuose moksleiviams aiškinama skirtingai. Pamėginsime keletą pavyzdžių paanalizuoti. Štai leidyklos „Kronta“ vadovėlyje teigiama, kad maždaug XI–X tūkst. pr. Kr. atsirado pirmieji Lietuvos gyventojai: „Paskui šiaurės elnių bandas iš dabartinės Danijos, Šiaurės Vokietijos ir Lenkijos negausiais būreliais leisdavosi jų medžiotojai“ [126, 50]. Tuo tarpu leidyklos „Tyto alba“ vadovėlyje moksleiviams rašoma: „Manoma, kad pirmieji Lietuvos gyventojai atėjo palei Baltijos jūrą iš vakarų ir iš pietų – dabartinės Lenkijos teritorijos“ (pabraukta mano – A. B.) [50]. Palyginus leidyklos „Tyto alba“ vadovėlyje pateiktą žemėlapį „Seniausių žmonių migracijos kryptys į Lietuvą“ su leidyklos „Briedis“ vadovėlyje pateiktu žemėlapiu „Pirmųjų gyventojų į Lietuvos teritoriją keliai. Apie X tūkst. iki Kr.“ matyti ryškus skirtumas. Pirmajame žemėlapyje matyti, kad pirmieji gyventojai atkeliavo tik iš dabartinės Lenkijos teritorijos [50]. Tuo tarpu antrajame matyti, kad pirmųjų gyventojų atėjimo į Lietuvą keliai buvo iš Jutlandijos pusiasalio (dab. Danija) palei Šiaurės Vokietiją Baltijos jūros pakrante, o kiti atėjo iš dabartinės Lenkijos [71, 34]. Pasitaiko atvejų, kai tas pats žemėlapis pateiktas skirtingų autorių vadovėliuose! Pvz., žemėlapis „Pirmieji medžiotojai keliasi į Rytų Pabaltijį“ yra J. Brazausko ir B. Makausko vadovėlyje „Lietuvos praeities puslapiai“ [32, 7], identiškas žemėlapis pateiktas ir E. Bakonio ir Audronės Bakonienės vadovėlyje „Tėvynėje ir pasaulyje“ [11, 26]. Pastebėta, jog vienuose vadovėliuose autoriniame tekste itin detaliai pateikta pirmųjų Lietuvos gyventojų atėjimo keliai. Pvz., vadovėlyje „Gimtoji istorija“ pažymėta ne tik, kad į Lietuvos teritoriją pirmieji gyventojai atėjo iš dviejų Europos sričių, bet dar nurodyta, kokioms kultūroms jie priklausė: „Vėlyvajame paleolite į poledynmečio Lietuvos tundrą gyventojai atėjo iš dviejų Europos sričių. Vieni buvo kilę iš Jutlandijos ar iš piečiau nuo jos esančių sričių. Pietiniu Baltijos pajūriu šiaurės elnių ir mamutų medžiotojai atklydo į Lietuvą ir atnešė europinę Madleno kultūrą. Lietuvos teritorijoje ji virto Pabaltijo Madleno kultūra. Kitas žmonių migracijos kelias į Lietuvos teritoriją vedė iš Lenkijos. Šios žmonių bendruomenės atnešė vadinamąją Svidrų kultūrą, kuri buvo paplitusi tarp Vyslos ir Neries“ [37]. Kita vertus, kituose vadovėliuose, pvz., vadovėlyje „Raktas“, išvis nerašoma, iš kur atėjo pirmieji Lietuvos gyventojai [83].

Seniai pastebėta, kad vadovėliuose esanti vaizdinė informacija kelia moksleivių smalsumą, skatina norą pažinti ir mokytis. Bet ar visuose mūsų vadovėliuose esantys vaizdiniai šaltiniai efektyvūs? Žinoma žmogaus evoliucijos iliustracija viename vadovėlyje pateikta su išsamia legenda, kur surašyta kiekvienas žmogaus pirmtakas ir kada gyveno [126]. Ta pati iliustracija yra ir kitame vadovėlyje, tačiau be legendos – kiek ji informatyvi [128]? Atskirai reiktų išskirti leidyklos „Tyto alba“ vadovėlį, kuriame vieninteliame pateikta išsami žmogaus raidos lentelė ir minėta žmogaus protėvių eilė [50].

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurių vadovėlių skirtinguose koncentruose pateikiama ta pati vaizdinė medžiaga. Tai labai pastebima leidyklos „Briedis“ skirtingų klasių vadovėliuose, pvz., 2010 m. išleistame XI klasės vadovėlyje „Laikas“ pateikta schema „Svarbiausi Rytų civilizacijų laimėjimai“ [66], vėliau atnaujintame XI klasės vadovėlyje (pagal vidurinio ugdymo programą atsisakius senųjų civilizacijų) minėta schema pateikta septintokams [71]! Tokių pavyzdžių vadovėliuose yra ne vienas ir ne du (plg. žr. 6 lentelę). Į akis ypač krinta skirtingų klasių koncentruose esantys tie patys žemėlapiai, pvz., tas pats žemėlapis „Baltijos kelias. 1989 m. rugpjūčio 23 d.“ pateiktas penktokams, vėliau dešimtokams ir galiausiai dvyliktokams (sic!). Natūraliai kyla klausimas, ar gali nesumažėti moksleivių susidomėjimas istorija, kai jie kasmet mato tą pačią vaizdinę medžiagą.

6 lentelė. Keletas tų pačių pasikartojančių vaizdinių šaltinių pateikimo pavyzdžių trijų koncentrų leidyklos „Briedis“ vadovėliuose

Šaltinis

„Kelias“ ir „Žingsniai“ istorijos vadovėliai 5–6 klasėms

„Laikas“ istorijos vadovėliai 7–10 klasėms

„Laikas“ istorijos vadovėliai 11–12 klasėms

„Istorijos pagalbiniai mokslai ir jų tiriamos sritys“

7 klasės p. 9.

11 klasės p. 11.

„Įvairių kalendorių atskaitos taškai“

7 klasės p. 10.

11 klasės p. 15.

Žemėlapis „Baltiškos kilmės vietovardžių paplitimas“

5 klasės p. 11.

7 klasės p. 33.

11 klasės p. 111.

Prūsijoje rasta „akmeninė boba“. Apie XII a.

5 klasės p. 21.

7 klasės p. 44.

11 klasės p. 78.

Žemėlapis „Žemdirbystės plitimas iš Artimųjų Rytų Derlingojo Pusmėnulio į Europą“

6 klasės p. 20.

7 klasės p. 20.

11 klasės p. 22.

Žemėlapis „Pirmosios (didžiųjų upių) civilizacijos“

6 klasės p. 30.

7 klasės p. 56.

11 klasės p. 24.

Feodalinės visuomenės piramidė

6 klasės p. 62.

8 klasės p. 28.

Imperatorius Justinianas su palyda. VI a. mozaika Ravenos bažnyčioje Italijoje

6 klasės p. 53.

8 klasės p. 17.

11 klasės p. 48.

Kalbą sakantis bolševikų vadas Vladimiras Leninas

6 klasės p. 136.

9 klasės p. 228.

12 klasės p. 80.

Žemėlapis „Baltijos kelias“. 1989 m. rugpjūčio 23 d.

5 klasės p. 160.

10 klasės p. 210.

12 klasės p. 228.

Pastaruoju metu užsienio šalių didaktikos specialistai pabrėžia, kad istorijos mokymo(si) procese turėtų būti naudojama kuo daugiau šaltinių, atspindinčių skirtingus požiūrius, dažnai net prieštaringus [47]. Lietuviškuose istorijos vadovėliuose tokių pavyzdžių yra nedaug, bet galima rasti. Šiuo požiūriu išsiskiria 2006 m. išleistas B. Šetkaus vadovėlis „Senovės istorija“. Vadovėlio pratarmėje moksleiviams teigiama: „Vadovėlyje gausu iliustracijų ir papildomų tekstų. Siūloma savo nuožiūra atsirinkti ir juos nagrinėti: ieškoti papildomų žinių, aiškintis skirtingus žmonių požiūrius ir ... pratintis ginti savo nuomonę“ (pabraukta mano – A. B.) [126, 7]. Pvz., septintokams pateikta du skirtingi archeologų požiūriai apie mamutų medžioklę: „1) Mamutus, matyt, medžiojo ir Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės (Algirdas Girininkas) ir 2) Reikia manyti, kad žmogus dar negyveno Lietuvoje, kai joje klaidžiojo mamutai (Rimutė Rimantienė)“. Septintokams skirta užduotis: „Ką archeologai mano apie mamutų medžioklę? Ką rodo jų pasisakymai? Kuriai nuomonei norėtumėte pritarti ir paaiškinkite, kodėl?“ [126, 53]. Svarbu pabrėžti, kad kituose vadovėliuose apie mamutų medžioklę pateiktas vienpusis požiūris. Pvz., vadovėlyje „Lietuvos praeities puslapiai“ mokiniams rašoma: „Archeologai nei Lietuvoje, nei kur nors kitur pietinėje Baltijos pakrantėje nerado apdoroto mamuto kaulo. Matyt, čia gyvenę žmonės arba iš viso nebuvo matę mamutų, arba nemokėjo jų medžioti. O gal tu kitaip manai?“ [32, 6]. Kitaip mano vadovėlio „Tėvynės istorijos puslapiai“ autoriai. Pasak jų, „kai kuriose Lietuvos vietose rasta ir mamuto liekanų“ [11, 26]. Pateikti pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kad istorijoje nėra vienodos nuomonės, todėl moksleiviams būtina pateikti daugiau šaltinių, atspindinčių skirtingus istorikų požiūrius, kurie padėtų ugdyti moksleivių kritinį mąstymą.

Atlikta detali vadovėlio „Senovės istorija“ analizė parodė, kad net keturiolika skirtingų požiūrių pateikta autoriaus tekste, šaltiniuose, kuriuose paprastai vyrauja dvi istorikų nuomonės tuo pačiu klausimu, bei užduotyse ir klausimuose tiems šaltiniams nagrinėti (žr. 7 lentelę).

7 lentelė. Skirtingų praeities požiūrių pateikimo apžvalga B. Šetkaus vadovėlyje Senovės istorija

Eil. Nr.

Tema

Apžvalga

Puslapis

1.

Pratarmė

„[...]aiškintis skirtingus žmonių požiūrius ir... pratintis ginti savo nuomonę“

7

2.

Seniausieji istoriniai pasakojimai

„Turbūt esate pastebėję, kad suaugusieji ir vaikai apie tą patį įvykį, asmenį ar išgyventą laikotarpį pasakoja skirtingai. Pateikite skirtingų pasakojimų pavyzdžių ir pasamprotaukite, kodėl praeities įvykiai kartais vaizduojami skirtingai“.

12

3.

Žmonijos pradžia

Autorinis tekstas:

Potemė „Pasaulio ir žmogaus kilmė: skirtingi požiūriai“. „Šiuo metu pasaulio ir žmogaus kilmės klausimu yra dvi pagrindinės teorijos. Viena teigia, kad pasaulis ir žmonės buvo sukurti Dievo, antra – kad jie atsirado savaime“.

22–23

Rašytiniai šaltiniai:

Šaltinis: Biblija apie žmogaus sukūrimą.

Šaltinis 4D, aiškinantis evoliucijos teoriją iš knygos „Žemė ir jos gėrybės“.

23–24

Klausimai ir užduotys:

Palyginkite 4A ir 4D. Raskite abiejų teorijų panašumų ir nurodykite didžiausius jų prieštaravimus.

24

4.

Kai beždžionės atsistojo...

Kodėl išnyko neandartaliečiai? „Gali būti, kad per tūkstančius metų neandartaliečiai susiliejo su šiuolaikinio tipo žmonėmis ir „nugalėjo“ šiuolaikinio žmogaus bruožai. Tačiau gali būti ir taip, kad tarp šių žmonių grupių vyko įnirtinga kova ir išgyveno tik kromanjoniečiai“.

29

5.

Gamtos išlaikytiniai

Rašytinis šaltinis: (kelios versijos viename šaltinyje)

Mokslininkai apie kalbos atsiradimą.

33

6.

Akmens amžiaus pabaiga Rytų kraštuose

Rašytinis šaltinis: (kelios skirtingos praeities įvykių versijos viename šaltinyje)

Šaltinis: Rašto kilmė.

41

Klausimai ir užduotys:

Kokios yra rašto atsiradimo versijos? Kuo grindžiamas jų atsiradimas? Kuri iš jų jums atrodo įdomiausia, kuri – įtikinama?

41

7.

Priešistorės menas: pėdsakai ir mįslės

„Galbūt jomis norėta pabrėžti moters vaidmenį visuomenėje, o gal tai dievybių atvaizdai?“ (dėl Vilendorfo Veneros skulptūros)

44

8.

Pirmieji Lietuvos gyventojai

Potemė: „Lietuvos apgyvendinimo pradžia: prieš ledynmetį ar po jo?“

„Skaitant istorikų darbus galima rasti skirtingų nuomonių dėl to, kada Lietuvoje atsirado pirmieji gyventojai“.

48

9.

Senųjų Lietuvos gyventojų verslai

Autorinis tekstas:

„Archeologai kol kas negali atsakyti į klausimą, ar seniausieji Lietuvos gyventojai medžiojo mamutus“.

53

Rašytiniai šaltiniai:

Archeologai apie mamutų medžioklę (A. Girininkas ir R. Rimantienė)

53

Klausimai ir užduotys:

„Ką archeologai mano apie mamutų medžioklę? Ką rodo jų pasisakymai? Kuriai nuomonei norėtumėte pritarti ir paaiškinkite, kodėl?“

5

10.

Lietuva neolito laikais

Rašytinis šaltinis: (kelios skirtingos versijos viename šaltinyje)

Polinės gyvenvietės...?

59

11.

Indoeuropiečiai ir baltai

Autorinis tekstas:

„Ilgą laiką mokslininkai stengėsi surasti indoeuropiečių kilmės vietą. Iš pradžių manyta, kad indoeuropiečių protėvynė buvusi Azijoje. Tačiau tuo teiginiu pirmiausia suabejojo kalbininkai. [...] Pastaruoju metu kalbininkai ir archeologai mano, kad indoeuropiečių protėvynė buvusi stepių zonoje, kuri driekiasi į šiaurę ir į rytus nuo Juodosios jūros“.

68–69

Rašytinis šaltinis: (kelios versijos viename šaltinyje)

Šaltinis: Marija Gimbutienė (1921–1994)

„Kitaip nei M. Gimbutienė baltų susidarymą aiškina archeologai R. Rimantienė ir A. Girininkas“.

70

12.

Slėpiningoji Indo civilizacija

„Apie 1700 m. pr. Kr. Indo slėnyje miestai pradėjo nykti. Kodėl? Vieni mano, kad upė pakeitė vagą ir potvynių metu nebetręšė šalia miesto besidriekiančių laukų. Kiti spėja, kad žmonės nualino žemę, iškirto medžius, todėl išsikėlė kitur“.

135

13.

Žydai: pažadėtosios žemės tauta

Rašytiniai šaltiniai:

1. Perėjimas per jūrą (iš Biblijos).

2. Iš XIX a. keliautojo I. Žiogelio biografijos.

143

Klausimai ir užduotys:

„Kaip žydų perėjimas per Raudonąją jūrą vaizduojamas Biblijoje ir kaip tą įvykį paaiškino lietuvių keliautojas Ignotas Žiogelis?“

143

14.

Žymiausi mokslo žmonės ir atradimai

Rašytinis šaltinis: (kelios versijos viename šaltinyje)

Šaltinis: Aleksandrijos biblioteka.

186

Galime pastebėti tendenciją, kad skirtingi požiūriai vadovėliuose pamažu pradedami pateikti įvairiai. Pvz., leidyklos „Briedis“ vadovėlyje VII klasei „Laikas“ (išleistas 2004 m.) apie žmogaus atsiradimą pateiktas tik vienas šaltinis (ištrauka iš Biblijos) [72, 31], tuo tarpu atnaujintame 2014 m. išleistame vadovėlyje pateikti jau du šaltiniai, atspindintys skirtingus požiūrius – Biblijos ištrauka ir Čarlzo Darvino knygos ištrauka [71, 31].

Pažymėtina, kad šaltinių, atspindinčių skirtingas istorikų nuomones, nemažai pateikta E. Bakonio 10 klasės vadovėlyje. Autorius įvade moksleiviams pažymi: „Pagaliau kartais teks įvertinti ir skirtingus praeities šaltinius“ [9, 5]. Vadovėlyje šaltiniai, atspindintys skirtingus požiūrius, pavadinti „Du skirtingi požiūriai į tą patį“. Pvz., šaltiniuose pateiktos dvi JAV lietuvių Jono Aisčio ir Liūto Mockūno nuomonės dėl nepasipriešinimo 1940 m. sovietų ultimatumui, istorikų L. Truskos ir Algimanto Liekio nuomonės apie Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą 1941 m., JAV gyvenusių lietuvių spaudoje išsakytą nuomonę apie Helsinkio akto reikšmę, poeto Kosto Kubilinsko pokario metais sukurtos eilės (pateiktos ištraukos iš satyrinės poemos „Raudonasis rojus“ bei ištrauka iš eilėraščio „Mylėki Partiją, vaikuti...“), du požiūriai į Maršalo planą (pateikta plano autoriaus ir sovietinės enciklopedijos šaltiniai). Reikėtų pritarti užsienio didaktikos specialistams, kad tik šaltiniai, atspindintys skirtingus požiūrius, prisideda ugdant moksleivių kritinį mąstymą

Išvados

  1. Per dvidešimt ketverius nepriklausomybės metus keitėsi istorijos vadovėlio samprata, rūšys bei struktūra. Konstatuotina, kad vadovėlis vis dar išlieka pagrindine mokymo(si) priemone, o mokymo(si) komplektų, kur mokymo(si) pagrindu taptų nebe vadovėlis, o užduočių sąsiuviniai, kurių esmė mokytis keliant problemas, kol kas dar pasigendama. Didžioji dauguma vadovėlių mokiniams nepateikia pamokos uždavinių ir apibendrinimo dalių.
  2. Atlikus istorijos vadovėlių turinio analizę pastebėta, kad, nors Bendrosiose programose akcentuojama, kad Lietuvos istorijai turėtų būti skiriama ne mažiau kaip 40 proc. viso vadovėlio teksto, daugelyje vadovėlių vis dar vyrauja Pasaulio istorijos temos. Labai mažas dėmesys skiriamas seniausiai Lietuvos praeičiai – daugelyje vadovėlių vidutiniškai 4–5 temos. Pabrėžtina, kad istorijos vadovėlių turinio kaita, kuri yra susijusi su istorijos Bendrųjų programų atnaujinimu, vyksta nuolat. Ilgą laiką dominavus politinei istorijai pastaruoju metu vadovėliuose atsirado temų, skirtų kasdienybės istorijai, lietuvių išeivijos istorijai, tautinių mažumų istorijai bei kitoms teminėms istorijos sritims. Nuolat mažėjant istorijos kurso apimtims pastebėta eurocentrizmo tendencija. Atsisakoma Pasaulio istorijos temų, moksleiviai nesimoko Kinijos, Indijos, Japonijos ir kitų pasaulio šalių istorijos.
  3. Nustatyta, kad istorijos vadovėlių autoriai analogiškuose, tai pačiai klasei skirtuose vadovėliuose, tuos pačius įvykius ir faktus pateikia skirtingai. Konstatuotina, kad nors istorijos vadovėliuose yra šaltinių, atspindinčių skirtingus požiūrius, pavyzdžių, jų skaičius galėtų būti daug didesnis. Atlikta detali vadovėlio „Senovės istorija“ analizė bei kitų vadovėlių palyginimas parodė, kad pateikiant skirtingus požiūrius autoriaus tekste, šaltiniuose, kuriuose paprastai vyrauja dvi istorikų nuomonės tuo pačiu klausimu, bei užduotyse ir klausimuose tiems šaltiniams nagrinėti prisidedama prie moksleivių kritinio mąstymo ugdymo.

Šaltiniai ir literatūra

  1. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus, 2013. 632 p.
  2. ANUŠAUSKAS, Arvydas; KASELIS, Gintaras; KRAUJELIS, Ramojus; LUKŠYS, Stasys; STREIKUS, Arūnas; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 12 klasei. 2 dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2013. 243 p.
  3. ARLAUSKAITĖ-BULOVIENĖ, Vilma; ŠIAUČIUKENIENĖ, Liuda. Interpretacinių gebėjimų ugdymo rezultatų įvertinimas mokantis istorijos. Pedagogika, 2006, t. 84, p. 101–107.
  4. BAKONIS, Evaldas. Idealus istorijos vadovėlis: tarp realybės ir siekiamybės. Istorija, 2001, t. 48, p. 48–53.
  5. BAKONIS, Evaldas. Lietuva pasaulyje: istorijos vadovėlis 10 klasei. Kaunas: Šviesa, 2004. 200 p.
  6. BAKONIS, Evaldas. Naujos temos istorijos vadovėliuose: Lietuvos patirtis kaimynų kontekste. Iš: Visuotinė istorija vidurinėje mokykloje: dabartis ir perspektyvos. Sud. V. Pukienė, R. Ramoškaitė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 17–25.
  7. BAKONIS, Evaldas. Pasaulio istorija: vadovėlis 6 klasei. Vilnius: Briedis, 1997. 186 p. (Serija „Švietimas Lietuvos ateičiai“).
  8. BAKONIS, Evaldas. Senovės civilizacijų istorija: mokomoji knyga XI klasei. Kaunas: Šviesa, 1992. 192 p.
  9. BAKONIS, Evaldas. Tėvynėje ir pasaulyje: istorijos vadovėlis 10 klasei. Kaunas: Šviesa, 2009. 223 p.
  10. BAKONIS, Evaldas; BAKONIENĖ, Audronė. Lietuva pasaulyje: istorijos vadovėlis 7 klasei. Kaunas: Šviesa, 2005. 135 p.
  11. BAKONIS, Evaldas; BAKONIENĖ, Audronė. Tėvynėje ir pasaulyje: istorijos vadovėlis 7 klasei. Kaunas: Šviesa, 2008. 174 p.
  12. BAKONIS, Evaldas; JANUŠAS, Jonas. Lietuva ir pasaulis: istorijos vadovėlis 11 klasei. Kaunas: Šviesa, 2001. 319 p.
  13. BAKONIS, Evaldas; VIRGANAVIČIŪTĖ, Rita. Senovės istorija: vadovėlis VI-VII klasei. Vilnius: Lietus, 1996. 183 p. (Serija „Švietimas Lietuvos ateičiai“).
  14. BANYS, Bronislovas; JANKŪNIENĖ, Jurgita; POBEDINSKA, Lucija; SKARDŽIUKEINĖ, Aušra. Istorija: vadovėlis 8 klasei. Vilnus: Tyto alba, 2006 (2 dalys).
  15. BERESNEVIČIUS, Paulius. Lietuvos istorijos skaitiniai V klasei. Kaunas: Šviesa, 1991. 144 p.
  16. BITAUTAS, Algis. Daugiaperspektyvio požiūrio ugdymo(si) raiška pagrindinio ir vidurinio ugdymo istorijos bendrosiose programose. Pedagogika, 2015 (įteiktas spaudai).
  17. BITAUTAS, Algis. Kontroversiškos temos naujausių laikų istorijos vadovėliuose: lietuviškų istorijos vadovėlių analizė (1990–2014 m.). Istorija, 2014, t. 95, nr. 3, p. 58–93.
  18. BITLIERIŪTĖ, Salomėja; LITVINAITĖ, Jūratė. Lietuva pasaulyje: istorijos vadovėlis VIII klasei. Kaunas: Šviesa, 2004. 240 p.
  19. BITLIERIŪTĖ, Salomėja; LITVINAITĖ, Jūratė. Tėvynėje ir pasaulyje: istorijos vadovėlis 8 klasei. Kaunas: Šviesa, 2009.
  20. BIUNARAS, Pjeras Filipas. Istorija. Vilnius: Baltos lankos, 1994–1995 (3 dalys).
  21. BOBIŃSKI, Witold; SZYMANOWSKI, Grzegorz. Tėvynėje ir Europoje: istorijos vadovėlis 6 klasei. Kaunas: Šviesa, 2003. 253 p.
  22. BOGUŠEVIČIUS, Domas. Istorija 11 (III gimnazijos) klasei: mokytojo knyga. Kaunas: Ugda, 2014. 52 p.
  23. BOGUŠEVIČIUS, Domas; NAVICKAS, Virginijus. Istorija: vadovėlis 11 (III gimnazijos) klasei. Kaunas: Ugda, 2014. 240 p.
  24. BRAUNSTEIN, Jean-François; PHAN, Bernard. Visuotinės kultūros istorija (istorija, religija, filosofija, literatūra, menas, mokslas): vadovėlis XI–XII kl. Vilnius: Kronta, 2000. 351 p.
  25. BRAZAUSKAS, Juozas. Lietuvos istorija: mokymo priemonė IX klasei. Kaunas: Šviesa, 1990. 143 p.
  26. BRAZAUSKAS, Juozas. Lietuvos istorija: mokymo priemonė VIII–IX kl. Kaunas: Šviesa, 1991. 150 p.
  27. BRAZAUSKAS, Juozas. Lietuvos istorija nuo Liublino unijos iki 1863–1864 m. sukilimo: VIII klasės vadovėlis. Kaunas: Šviesa, 1996.
  28. BRAZAUSKAS, Juozas. Lietuvos istorija nuo Liublino unijos iki 1918 metų: VIII–IX klasės vadovėlis. Kaunas: Šviesa, 1995.
  29. BRAZAUSKAS, Juozas. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki Liublino unijos: vadovėlis 6–7 klasei. Kaunas: Šviesa, 1994. 215 p. (1995 –2-asis leid.).
  30. BRAZAUSKAS, Juozas. Lietuvos istorija: 5 klasės skaitiniai. Kaunas: Šviesa, 2000. 175 p.
  31. BRAZAUSKAS, Juozas; JURKEVIČIUS, Saulius; PETRAUSKIS, Kęstutis. Naujųjų amžių istorija nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos: vadovėlis 9 klasei (serija „Pasaulis ir Lietuva“). Vilnius: Kronta, 1999. 272 p. (Serija „Pasaulis ir Lietuva“).
  32. BRAZAUSKAS, Juozas; MAKAUSKAS, Bronius. Lietuvos praeities puslapiai: vadovėlis 7–8 klasei. Pirmoji knyga. Kaunas: Šviesa, 2003. 191 p.
  33. BRAZAUSKAS, Juozas; MAKAUSKAS, Bronius. Lietuvos praeities puslapiai: vadovėlis 9 klasei. Antroji knyga. Kaunas: Šviesa, 2003. 127 p.
  34. BRAZAUSKAS, Juozas; MAKAUSKAS, Bronius. Lietuvos praeities puslapiai: vadovėlis 10 klasei. Trečioji knyga. Kaunas: Šviesa. 2003. 223 p.
  35. BUTRIMAS, Adomas. Lietuvos istorija VI-VII klasei: Lietuva iki valstybės sudarymo. Kaunas: Šviesa. 1990. 49 p.
  36. BUTRIMAS, Adomas. Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki Vytauto Didžiojo mirties (vidutiniam mokykliniam amžiui). Vilnius: Vyturys, 1992. 143 p.
  37. BUTRIMAS, Adomas; JOVAIŠA, Eugenijus, MALONAITIS, Arvydas; MICKEVIČIUS, Arturas. Gimtoji istorija: Vadovėlis Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokyklos 7 klasei. Vilnius: Versus aureus, 2003. 112 p.
  38. BUTVILAITĖ, Rasa; KARVELIS, Deimantas; KOSTINIENĖ, Nelija; LUKŠYS, Stasys; PIVORAS, Saulius; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 9 klasei. Vilnius: Baltos lankos, 2010 (2 dalys) (Serija „Raktas“).
  39. BUŽINSKAS, Saulius; LITVINAITĖ, Jūratė; SERNECKAS, Arūnas. Istorija: vadovėlis 8 klasei. Kaunas: Šviesa, 2011 (2 dalys). (Serija „Šok“).
  40. CIVINSKAS, Remigijus; ANTANAITIS, Kastytis. Lietuvos istorija 12 klasei. Vilnius: Vaga, 2001. 239 p.
  41. ČESNAVIČIUS, Darius; GALINIS, Albinas; GERULAITIS, Virginijus; JURKEVIČIUS, Saulius; SAPOŽNIKOVAS, Georgijus; ŠETKUS, Benediktas. Žemė ir laikas: integruotas geografijos ir istorijos vadovėlis 11–12 klasėms. II dalis. Vilnius: Briedis, 2003 (2 dalys).
  42. ČIŽAUSKIENĖ, Audronė; STUKIENĖ, Beatričė; MOROZOVIENĖ, Rimutė; MANELIS, Eugenijus. Pasaulio istorija: 6 klasei. Vilnius: Kronta, 2003. 215 p.
  43. GALINIS, Albinas; JURKEVIČIUS, Saulius; PETRAUSKIS, Kęstutis. Naujųjų amžių istorija: vadovėlis 9 klasei. Vilnius: Kronta, 2009. 256 p.
  44. GEČAS, Algirdas; GEČIENĖ, Loreta. Pasaulio istorijos skaitiniai: vadovėlis 6 klasei. Kaunas: Šviesa, 2003. 189 p.
  45. GEČAS, Algirdas; JURKYNAS, Juozas; JURKYNIENĖ, Genia; VISOCKIS, Albinas. Lietuva ir Pasaulis: istorijos vadovėlis XII klasei. Kaunas: Šviesa, 2001. 414 p.
  46. GUMULIAUSKAS, Arūnas. Lietuvos istorija nuo 1915 iki 1953 metų: 10 klasės vadovėlis. Kaunas: Šviesa, 1995 (2-asis pataisyt. ir papild. leid.). 182 p.
  47. HAMER, John. From a presentation entitled, The Use of Multiperspectivity When Teaching and Learning History: Advantages and Challenges, given to the Council of Europe in Tallinn, October 2011.
  48. INKRATIENĖ, Rita. Gimtojo krašto pažinimas: knyga Panevėžio miesto ir rajono penktųjų klasių mokiniams. Panevėžys: E. Vaičekauskas, 1997. 138 p.
  49. JAKIMAVIČIUS, Viktoras. Gimtoji šalis Lietuva: Lietuvos istorijos skaitiniai 5 kl. Vilnius: Alma littera, 1994. 231 p. (1998 2-asis patais. leid.).
  50. JANKŪNIENĖ, Jurgita; MANELIS, Eugenijus; POBEDINSKA, Lucija; SKARDŽIUKIENĖ, Aušra. Istorija: vadovėlis 7 klasei. Vilnius: Tyto alba, 2005 (2 dalys).
  51. JAŠINAUSKAS, Linas. Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos vadovėlio sampratos kaita (1992–2012). Istorija, 2013, t. 89, nr. 1, p. 48–57.
  52. JOHNSON, Laurie. Reconciliation and Peace Education in Cyprus: What Will It Take? In: The Cyprus Rewiew, a Journal of Social, Economic and Political Issues, 2007, Vol. 19, No. 1, p. 17–41.
  53. JOKIMAITIS, Rimantas. Mokykliniai istorijos vadovėliai: naujausia istorija ir šiandiena. Švietimo naujienos, 2005, nr. 17 (lapkritis), p. 2–3.
  54. JOKIMAITIS, Rimantas; KASPERAVIČIUS, Algis; MANELIS, Eugenijus; STUKIENĖ, Beatričė. Pasaulio ir Lietuvos istorija VI-XVIII amžiai: vadovėlis 8 klasei. Vilnius: Kronta, 1999. 272 p.
  55. JOKIMAITIS, Rimantas; KASPERAVIČIUS, Algis; MANELIS, Eugenijus; STUKIENĖ, Beatričė. Pasaulio ir Lietuvos istorija VI-XVIII amžiai: vadovėlis 8 klasei. Vilnius: Kronta, 2006. 256 p.
  56. JOKIMAITIS, Rimantas; KASPERAVIČIUS, Algis; SINDARAVIČIUS, Algis; LAURINAITIS, Jonas; BRAZAUSKAS, Juozas; ČIŽAUSKIENĖ, Audronė; STUKIENĖ, Beatričė; PAULIUS, Bijūnas. Naujausiųjų laikų istorija: vadovėlis 10 klasei. Vilnius: Kronta, 1998. 335 p. (Serija „Lietuva ir pasaulis“).
  57. JOKIMAITIS, Rimantas; KASPERAVIČIUS, Algis; SINDARAVIČIUS, Algis; LAURINAITIS, Jonas; BRAZAUSKAS, Juozas; ČIŽAUSKIENĖ, Audronė; STUKIENĖ, Beatričė; PAULIUS, Bijūnas. Naujausiųjų laikų istorija: vadovėlis 10 klasei. Vilnius: Kronta, 2003. 336 p. (Serija „Lietuva ir pasaulis“).
  58. JOVAIŠA, Eugenijus. Baltų pasaulis – nuo Tacito iki Nestoro. Iš: Nerimas 2: Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014, p. 219–296.
  59. JOVAIŠA, Eugenijus. Gimtoji istorija: Lietuvos istorijos vadovėlis: nuo 7 iki 12 klasės. Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2002. (kompiuterinė mokymo priemonė).
  60. JURKYNAS, Juozas; JURKYNIENĖ, Genė; VISOCKIS, Albinas. Lietuva pasaulyje: istorijos vadovėlis 9 klasei. Kaunas: Šviesa, 2003. 192 p.
  61. JURKYNAS, Juozas; JURKYNIENĖ, Genė; VISOCKIS, Albinas. Tėvynėje ir pasaulyje: istorijos vadovėlis 9 klasei. Kaunas: Šviesa, 2009. 224 p.
  62. JURKYNIENĖ, Genė; JURKYNAS, Juozas; VISOCKIS, Albinas. Naujųjų amžių istorija: nuo Prancūzijos–Prūsijos karo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos: vadovėlis 9 kl. Kaunas: Šviesa, 1993. 127 p.
  63. KAMUNTAVIČIUS, Rūstis; KAMUNTAVIČIENĖ, Vaida; CIVINSKAS, Remigijus; ANTANAITIS, Kastytis. Lietuvos istorija 11–12 klasėms. Vilnius: Vaga, 2000. 487 p.
  64. KAMUNTAVIČIUS, Rūstis; KAMUNTAVIČIENĖ, Vaida. Lietuvos istorija 11 klasei. Vilnius: Vaga, 2001. 240 p.
  65. KAPLERIS, Ignas; LAUŽIKAS, Rimvydas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis. Laikas: istorijos vadovėlis 12 klasei. Vilnius: Briedis, 2011 (2 dalys) (Serija „Laikas“).
  66. KAPLERIS, Ignas; LAUŽIKAS, Rimvydas; MICKEVIČIUS, Karolis; ŽOLYNAS, Mindaugas. Laikas: istorijos vadovėlis 11 klasei. Vilnius: Briedis, 2010 (2 dalys) (Serija „Laikas“).
  67. KAPLERIS, Ignas; LAUŽIKAS, Rimvydas; MICKEVIČIUS, Karolis; ŽOLYNAS, Mindaugas. Laikas: istorijos vadovėlis 11 klasei. Vilnius: Briedis, 2014 (2 dalys) (Serija „Laikas“).
  68. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis; LAUŽIKIENĖ, Andželika; RAMANAUSKAS, Robertas; TAMKUTONYTĖ-MIKAILIENĖ, Živilė. Laikas: istorijos vadovėlis 9 klasei. Vilnius: Briedis, 2006 (2 dalys) (Serija „Laikas“).
  69. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis; LAUŽIKIENĖ, Andželika; TAMKUTONYTĖ-MIKAILIENĖ, Živilė. Laikas: istorijos vadovėlis 10 klasei. Vilnius: Briedis, 2007 (2 dalys) (Serija „Laikas“).
  70. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis; RAMANAUSKAS, Robertas; RAŠKAUSKAS, Kęstutis; STEPONAVIČIENĖ, Lirija; TAMKUTONYTĖ-MIKAILIENĖ, Živilė. Laikas: istorijos vadovėlis 8 klasei. Vilnius: Briedis, 2005 (2 dalys) (Serija „Laikas“).
  71. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis; RAMANAUSKAS, Robertas; RAŠKAUSKAS, Kęstutis; STEPONAVIČIENĖ, Lirija; TAMKUTONYTĖ-MIKAILIENĖ, Živilė. Laikas: istorijos vadovėlis 8 klasei. Vilnius: Briedis, 2014 (2 dalys) (Serija „Laikas“).
  72. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis; ŠALNA, Rytas; ŠOTLANDAITĖ-JUZEFOVIČIENĖ, Ingrida; TAMKUTONYTĖ, Živilė. Laikas: istorijos vadovėlis 7 klasei. Vilnius: Briedis, 2004. (2 dalys) (Serija „Laikas“).
  73. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS, Karolis; ŠALNA, Rytas; ŠOTLANDAITĖ-JUZEFOVIČIENĖ, Ingrida; TAMKUTONYTĖ-MIKAILIENĖ, Živilė. Laikas: istorijos vadovėlis 7 klasei. Vilnius: Briedis, 2014. (2 dalys) (Serija „Laikas“).
  74. KASELIS, Gintaras; KRAUJELIS, Ramojus; MOROZOVIENĖ, Rimutė; LUKŠYS, Stasys; STREIKUS, Arūnas; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 12 kl. Vilnius: Baltos lankos, 2008 (2 dalys).
  75. KASELIS, Gintaras; KRAUJELIS, Ramojus; MOROZOVIENĖ, Rimutė; LUKŠYS, Stasys; STREIKUS, Arūnas; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 12 klasei. Vilnius: Baltos lankos, 2009 (2 dalys).
  76. KASPERAVIČIUS, Algis. Naujųjų amžių istorija. (1 dalis, knyga 1: Mokymo priemonė VIII kl.; 2 dalis, knyga 2: Vadovėlio konspektas VIII klasei). Kaunas: Šviesa, 1992.
  77. KASPERAVIČIUS, Algis. Visuotinė istorija: XII klasės vadovėlis. Kaunas: Šviesa, 1992 (2-asis papild. leid., 1996). 204 p.
  78. KASPERAVIČIUS, Algis; JEGELEVIČIUS, Sigitas; JURKEVIČIUS, Saulius. Naujųjų amžių istorija: nuo XVII a. Anglijos revoliucijos iki Prancūzijos karo su Prūsija: VIII klasės vadovėlis. Kaunas: Šviesa, 1996. 256 p.
  79. KASPERAVIČIUS, Algis; JOKIMAITIS, Rimantas; JAKUBČIONIS, Algirdas. Naujausiųjų laikų istorija 1918–1992: vadovėlis 10 klasei. Kaunas: Šviesa, 1992. 311 p.
  80. KAZLAUSKAITĖ-GÜRBÜZ, Rūta. Tarp tiesos ir vertybių: istorijos mokymas mokykloje ir istorinių naratyvų pliuralizmas. Iš: Atminties daugiasluoksniškumas: miestas, valstybė, regionas. Sud. A. Nikžentaitis. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 89–109.
  81. KIAUPA, Zigmantas; MӒESALU, Ain; PAJUR, Ago; GVIDO, Straube. Baltijos šalių istorija. (X–XII kl.). Vilnius: Kronta, 2000. 239 p.
  82. KOSTINIENĖ, Nelė. Ištyrinėk ir suprask, ko praeitis gali pamokyti ateitį. Šoktonas, 2014, nr. 22 (gegužė), p. 7.
  83. KOSTINIENĖ, Nelė; ŠČAVINSKAS, Marius; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 7 klasei. Vilnius: Baltos lankos, 2011 (2 dalys). (Serija „Raktas“).
  84. KRAUJELIS, Ramojus; STREIKUS, Arūnas; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 10 klasei. Vilnius: Baltos lankos, 2010 (2 dalys) (Serija „Raktas“).
  85. KRIŠČIŪNAS, Edvardas. Kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos bruožai ir tikslai. Lietuvos aidas, 2008, kovo 20, p. 1, 2; kovo 21, p. 2; kovo 22, p. 2.
  86. LAURINAVIČIENĖ, Skaidrina; LITVINAITĖ, Jūratė; PAČKAUSKIENĖ, Aušra. Istorija: vadovėlis 7 klasei. Kaunas: Šviesa, 2010 (2 dalys). (Serija „Šok“).
  87. LAUŽIKAS, Rimvydas; MACKEVIČIUS, Giedrius; MICKEVIČIUS, Karolis. Kelias: Lietuvos istorijos vadovėlis 5 klasei. Vilnius: Briedis, 2000. 128 p.
  88. LAUŽIKAS, Rimvydas; MICKEVIČIUS, Karolis, KAPLERIS, Ignas. Kelias: Lietuvos istorijos vadovėlis 5 klasei. Vilnius: Briedis, 2008 (2 dalys).
  89. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašas patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu V-2310).
  90. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Istorijos brandos egzamino programa (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu V-1197) [žiūrėta 2014-05-09]. Prieiga per internetą: .
  91. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Pradinio ir pagrindinio ugdymo Bendrosios programos. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. (Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. ISAK-2433).
  92. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Vidurinio ugdymo bendrosios programos. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. (Patvirtinta švietimo ir mokslo ministro įsakymu 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-269).
  93. LIVINAITĖ, Jūratė. Palikimas: istorijos vadovėlis 5 klasei. Kaunas: Šviesa, 2007 (2 dalys). (Serija „Šok“).
  94. LITVINAITĖ, Jūratė; BAKONIENĖ, Audronė. Europos palikimas: istorijos vadovėlis 6 klasei. Kaunas: Šviesa, 2009. (2 dalys) (Serija „Šok“).
  95. LUKŠYS, Stasys; ŠČAVINSKAS, Marius; VITKŪNAS, Manvydas; KARVELIS, Deimantas; KOSTINIENĖ, Nelija. Istorijos vadovėlis 8 klasei. Vilnius: Baltos lankos, 2010 (2 dalys) (Serija „Raktas“).
  96. MACKEVIČIUS, Giedrius; MOROZOVIENĖ, Rimutė, STUKIENĖ, Beatričė. Istorijos vadovėlis 11 klasei. Vilnius: Baltos lankos, 2007 (2 dalys).
  97. MAKAUSKAS, Bronius. Lietuvos istorija: vadovėlis 11–12 klasei. Pirmoji knyga [11 klasei]. Kaunas: Šviesa, 2006. 192 p.
  98. MAKAUSKAS, Bronius. Lietuvos istorija: vadovėlis 11–12 klasei. Antroji knyga [12 klasei]. Kaunas: Šviesa, 2006. 272 p.
  99. MAKAUSKAS, Bronius. Lietuvos istorija: vadovėlis bendrojo lavinimo mokykloms. Warshawa: Wydawnictwa Szkolne i Pedagogicne; Kaunas: Šviesa, 1997. 464 p.
  100. MARENGOLCAS, Viktoras; BANYS, Bronislovas; ŠAČKUTĖ, Jūratė. Lietuvos istorijos problemos: kartojimo medžiaga: mokymo priemonė 12 klasei. Vilnius: Naujoji Rosma, 2001 (2-asis papild. leid.). 192 p.
  101. MARENGOLCAS, Viktoras; BANYS, Bronislovas; ŠAČKUTĖ, Jūratė; KRIŠČIŪNIENĖ, Violeta. Lietuvos istorijos problemos: kartojimo medžiaga: mokymo priemonė 11 klasei. Vilnius: Naujoji Rosma, 2001 (2-asis papild. leid.). 174 p.
  102. MARINO, Michael P. High School World History Textbooks: An Analysis of Content Focus and Chronological Approaches. In: The History Teacher, 2011, vol. 44, no. 3, May, p. 421–446.
  103. MIKK, Jaan. Textbook: research and writing. Frankfurt am Main: Peter Lang, 2000. 426 p.
  104. NAUDŽIŪNIENĖ, Akvilė. Litvakiškojo paveldo recepcija nepriklausomos Lietuvos (1992–2010 m.) edukacinėje sistemoje. Iš: Lietuvos žydų kultūros paveldas: kasdienybės pasaulis. T. 2: Lietuvos žydų kultūros tyrinėjimai. Sud. A. Andrijauskas. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, p. 238–252.
  105. NIAURONYTĖ, Vilija. „... amžini kaip kalnai“. Antikos kultūros vadovėlis. Seniausios civilizacijos. V-VII kl. Vilnius: Versus aureus, 2006. 231 p.
  106. PEČIULIAUSKIENĖ, Palmira; VALANTINAITĖ, Ilona; MALONAITIENĖ, Vilija. Z karta: kūrybingumas ir integracija. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2013. 456 p.
  107. PETREIKIS, Darius; LITVINAITĖ, Jūratė; MEŠKUOTIS, Faustas; RAMOŠKAITĖ-STONGVILIENĖ, Rūta; BITAUTAS, Algis, STANKUTĖ, Simona. Istorija: vadovėlis V klasei. Kaunas: Šviesa, 2014. 135 p. (Serija „Atrask“).
  108. PETREIKIS, Darius; LITVINAITĖ, Jūratė; MEŠKUOTIS, Faustas; RAMOŠKAITĖ-STONGVILIENĖ, Rūta; BITAUTAS, Algis, STANKUTĖ, Simona. Jaunojo istoriko užrašai 5 klasei.Kaunas: Šviesa, 2014 (2 dalys). (Serija „Atrask“).
  109. PIVORAS, Saulius. Modernaus Pasaulio istorija (XIX–XX a.): vadovėlis 12 klasei. Vilnius: Versus aureus, 2003. 224 p.
  110. SAUER, Michael. Geschichte unterrichten. Eine Einführung in die Didaktik und Methodik. 5., aktual. u. erw. Aufl., 2006, s. 81–84 In: E-Tutorium Geschichtsdidaktik [interaktyvus], [žiūrėta 2014 m. spalio 17 d.]. Prieiga per internetą: .
  111. SKIRIUS, Juozas. Istorijos mokymas vidurinėje mokykloje – naujas požiūris ir kitokio pobūdžio vadovėliai. Istorija, 2009, t. 78, nr. 4, p. 62–66.
  112. SKIRIUS, Juozas. Istorijos studijų įvadas. 1 dalis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010. 156 p.
  113. STAŠAITIS, Stanislovas. Istorijos vadovėlių autorių pilietinė atsakomybė. Iš: Istoriko atsakomybė. Sud. N. Asadauskienė, E. Kriščiūnas, A. Ragauskas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2002, p. 228–236.
  114. STAŠAITIS, Stanislovas. Trys istorijos mokymo koncentrai Lietuvos vidurinėje mokykloje: tradicijos ar naujovės, būtinybė ar galimybė. Iš: Visuotinė istorija vidurinėje mokykloje: dabartis ir perspektyvos. Sud. V. Pukienė, R. Ramoškaitė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 89–99.
  115. STAŠAITIS, Stanislovas; ŠAČKUTĖ, Jūratė. Tėvynės istorijos puslapiai: Lietuvos istorijos vadovėlis V klasei. Vilnius: Margi raštai, 2000. 200 p. (2001 2-asis patais. leid.).
  116. STRADLING, Robert. Teaching 20th-century European history. Strasbourg: Council of Europe Publishing, 2001. 291 p.
  117. SVĖNAS, Aslė; OSTADAS, Sveinas A. Pasaulis II: Pasaulio istorija nuo 1850 m. (istorijos vadovėlis 12 klasei). Oslo: J. W. Cappelen leidykla, 1994. 375 p.
  118. SVĖRIENĖ, Audronė. Istorijos vadovėlio kultūra (1999–2002 m.). Knygotyra, 2004, t. 43, p. 9–24.
  119. SVĖRIENĖ, Audronė. Kiekybinė bendrojo lavinimo mokyklos vadovėlių informacijų priemonių analizė. Knygotyra, 2003, t. 41, p. 54–61.
  120. SVĖRIENĖ, Audronė. Teoriniai mokyklinio vadovėlio aspektai. Knygotyra, 2006, t. 47, p. 28–47.
  121. ŠALNA, Rytas; MICKEVIČIUS, Karolis. Žingsniai: Pasaulio istorijos vadovėlis 6 klasei. Vilnius: Briedis, 2002. 143 p.
  122. ŠALNA, Rytas; MICKEVIČIUS, Karolis; MEIŠTAS, Antanas; LAUŽIKAS, Rimvydas; KAPLERIS, Ignas. Žingsniai: istorijos vadovėlis 6 klasei. Vilnius: Briedis, 2009 (2 dalys).
  123. ŠETKUS, Benediktas. Istorijos mokymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje tobulinimo kryptys. Istorija, 2002, t. 53, p. 92–99.
  124. ŠETKUS, Benediktas. Keletas įžvalgų dėl istorijos dokumentų pateikimo istorijos vadovėliuose. Istorija, 2011, t. 82, nr. 2, p. 28–37.
  125. ŠETKUS, Benediktas. Koks turėtų būti istorijos vadovėlis. Mokykla, 1996, nr. 7, p. 12–15.
  126. ŠETKUS, Benediktas. Senovės istorija: vadovėlis 7 klasei. Vilnius: Kronta, 2006. 244 p.
  127. ŠETKUS, Benediktas; POBEDINSKA, Liucija. Senovės istorija: vadovėlis 7 klasei. Vilnius: Kronta, 1998. 256 p.
  128. ŠLEŽEVIČIUS, Kornelijus. Istorija: vadovėlis 7 klasei. Vilnius: Alma littera, 2006.
  129. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 11 klasei. Vilnius: Baltos lankos, 2011 (2 dalys).
  130. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Istorijos vadovėlis 12 klasei. 1 dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2012. 232 p.
  131. TERJĖ, Emblemas; HETLANDAS, Olafas; LIBEKAS, Ivaras; STENERSENAS, Eivindas; SVĖĖNAS, Aslė, OSTADAS, Sveinas A. Pasaulis I: Pasaulio istorija iki 1850 m. [istorijos vadovėlis 11 klasei]. Vilnius: Vaga, 1999. 324 p.
  132. TRUSKA, Liudas. Kontroversiškų temų pateikimas istorijos vadovėliuose ir mokinių kritinio mąstymo ugdymas. Iš: Mokykliniai istorijos vadovėliai ir Europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Sud. B. Šetkus, R. Šetkuvienė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 128–133.
  133. Vadovėlių ir kitos mokymosi medžiagos pritaikymo kompetencijoms ugdyti metodinės rekomendacijos (2012). Vilnius: Ugdymo plėtotės centras, 2012. 142 p.
  134. ZAKARAUSKIENĖ, Izolda. Lietuvos istorija: skaitiniai 5 klasei. Vilnius: Agora, 2000. 127 p.
  135. АГИБАЛОВА, Екатерина Васильевна (Agibalova Jekaterina); DONSKOJUS, Grigorijus Markovičius. Vidurinių amžių istorija: vadovėlis 7 klasei. Kaunas: Šviesa, 1992 (13-asis leid.).
  136. БЕРГМАНН, Клаус. «Мультиперспективность» в преподавании истории. Ярославский педагогический вестник, 2001, № 2 (27), с. 112–117.
  137. КЫЙВ, Майт (Kõiv Mait); БРАЗАУСКАС, Юозас. История древнего мира: учебник. (Senovės istorija: vadovėlis VI klasei). Таллинн: Авита, 1996. 260 p.
  138. КОРОВКИН, Федор Петрович. Senovės istorija: vadovėlis 6 klasei. Kaunas: Šviesa, 1992 (4-asis leid.). 254 p.
  139. ФОМИН, Андрей. Свечя Горящая: учебное пособие и книга для чтения по русской истории. Клайпеда: Refresh Disign, 2011. 447 c. (1-е изд. 2000 г.).

    Komentarai

  140. Analizuotų vadovėlių sąrašas sudarytas straipsnio autoriais pagal Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių 2011–2012 mokslo metais sąrašą [žiūrėta 2014-05-02]. Prieiga per internetą: ; Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos katalogą. Prieiga per internetą: ir nuo 2011 m. pradėjusia veikti Vadovėlių duomenų baze [žiūrėta 2015-02-10]. Prieiga per internetą: . Atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu pasirodo vis daugiau vadovėlių, sudarytų iš dviejų dalių, straipsnyje analizuojamų vadovėlių sąraše abi dalys skaičiuojamos kaip vienas leidinys. Kita vertus, reikia pažymėti, kad nemaža dalis vadovėlių, atsižvelgiant į naujai patvirtintas programas, su nežymiais pakitimais perleisti, pvz., leidyklos „Briedis“ 11 klasės vadovėlio 2010 m. laida pataisytas pagal 2011 m. vasario 21 d. vidurinio ugdymo bendrąsias programas, atsisakius tam tikrų temų, perleista 2014 metais. Tokiu atveju vadovėliai skaičiuoti kaip atskira pozicija.
  141. Netradiciniame ir neįprastame šveicariškame trijų dalių vadovėlyje „Istorija“ nėra paantraštės, kad tai vadovėlis, nenurodyta, kurioms klasėms jis skirtas. Tik perskaičius istoriko Antano Kulakausko pratarmę aiškėja, kad vadovėlis kaip pagrindinė mokymo priemonė skirtas VII–X klasėms, jo medžiaga turėtų būti dėstoma ketverius metus, siejant ją su Lietuvos istorijos problematika (žr.: BIUNARAS, Pjeras Filipas. Istorija. Vilnius: Baltos lankos, 1994–1995 (3 dalys)).
  142. Leidyklos „Kronta“ vadovėlių seriją rengė net trylika autorių – dešimt mokytojų ir trys aukštųjų mokyklų dėstytojai. Nors vadovėliuose daug neskelbtų dokumentų ir nuotraukų, atlikus analizę pastebėta ir trūkumų: per mažai dėmesio skiriama Lietuvos istorijai – tik apie 17 proc. visos medžiagos, pasitaiko ir prastos kokybės iliustracijų. Taip pat ne visuose vadovėliuose nurodyta jų serija. Ji yra tik IX ir X klasės vadovėliuose, kiti du – VII ir VIII klasės – vadovėliai serijos lyg ir neturi, net jų viršeliai skirtingi. Iš: SVĖRIENĖ, Audronė. Istorijos vadovėlio kultūra (1999–2002 m.). Knygotyra, 2004, t. 43, p. 19.

Summary

Algis Bitautas. Multiperspective Approach in History Textbooks: Content Change Analysis in the 21st century

Lithuanian University of Educational Sciences, Centre of History Didactics, T. Ševčenkos St. 31, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The article analyses a multiperspective approach towards the material provided in Lithuanian history textbooks (1990–2014). In the analysis of textbooks special attention is paid to the expression of a multiperspective approach in the vertical (content-thematic) and horizontal (historian interpretations of different events of the past) dimension. It provides the changes in the conception of designing the structure of history textbooks which have occurred in the past twenty years and presents the most characteristic problems of the 21st century.

The concept, types and structure of history textbooks have undergone certain changes over the twenty four years of independence. It is argued that a textbook remains the main teaching/learning aid, whereas the sets of teaching/learning where exercise-books based on the method of problem-posing rather than textbooks are the basis of teaching/learning are still lacking. The majority of textbooks fail to provide the objectives and the generalizing parts of the lesson to pupils.

The content analysis of history textbooks revealed that even though the General Programmes highlight that no less than 40 per cent of the whole text in the textbook should be dedicated to the history of Lithuania, the majority of textbooks are still dominated by the topics of World History. Little attention is paid to the oldest past of Lithuania – 4–5 topics per textbook on the average. It is underlined that the change of the content of history textbooks related to the updating of the General Programmes of History is ongoing. After a long-year domination of political history, textbooks have lately been supplemented by the topics on the history of everyday life, the history of Lithuanians in exile, the history of national minorities as well as other thematic fields of history. As the scope of the history course continuously decreases, the tendency of Eurocentrism has been observed: the topics on World History are refused; pupils no longer learn the history of China, India, Japan and other world countries.

It was determined that the authors of history textbooks present the same events and facts in analogous textbooks intended for the same grade differently. It can be concluded that even though history textbooks include the examples of the sources reflecting diverging approaches, their number could be greater. A detailed analysis of the textbook Ancient History as well as the comparison of other textbooks revealed that the presentation of different approaches in the author’s text, the sources which are usually dominated by two opinions of historians on the same issue as well as the tasks and questions for the analysis of these sources contribute to the development of pupils’ critical thinking.

Įteikta / Received 2014-11-28
Priimta / Accepted 2015-02-22