„Istorija“. Mokslo darbai. 66 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Monografija iš Lietuvos diplomatijos istorijos
Spausdinti

Žalys, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1. Vilnius: Versus aureus, 2007, 583 p.

 

Tarp istorikų seniai sklido kalbos, kad istorikas, diplomatas Vytautas Žalys rašo Nepriklausomos Lietuvos diplomatijos istoriją. Laukėme jos nekantriai. Pagaliau 2007 m. pradžioje leidykla „Versus aureus“ išleido „Lietuvos diplomatijos istorijos (1925–1940)“ pirmąjį tomą, kuris apima laikotarpį nuo 1925 iki 1932 metų. Taigi, pats Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo vidurys. Kodėl neanalizuojamas pats reikšmingiausias valstybės kūrimosi ir jos pirmųjų žingsnių tarptautinėje arenoje metas, autorius nepaaiškino. Kas ir kada parašys to laikotarpio diplomatijos istoriją, iš knygos įžangos neaišku. Neaišku ir tai, kiek dar tomų bus ir kaip ilgai jų reiks laukti. Tikėkimės, kad jų bus ne vienas. Juolab, kad pirmajame tome taip nuosekliai ir smulkiai aprašomi su Lietuvos diplomatija susiję klausimai. Tai plati, gausiais faktais paremta monografija, išsami medžiaga būsimam Nepriklausomos Lietuvos diplomatijos istorijos kursui. Tokiam diplomatijos istorijos kursui, kuriuo galėtų naudotis dėstytojas ir studentas, istorikas mėgėjas, lengvai įveikiantis diplomatijos terminus ir jos subtilybes. Šio veikalo faktinė pusė iš tiesų labai turtinga. Citatos ir kita medžiaga paimta iš skelbtų iki V. Žalio istorikų darbų, gausių pirmą kartą skelbiamų archyvinių fondų faktų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio archyvų – Didžiosios Britanijos, JAV, Vokietijos. Tose šalyse esantys dokumentai iki šiol mums nebuvo prieinami ir lietuvių istoriografijoje nenaudoti. Gaila tik, kad autoriaus įvadinė dalis ar pratarmė labai menkutė, be istoriografinės apžvalgos, tačiau susidaryti vaizdą apie panaudotos istoriografinės medžiagos gausą ir sužinoti, iš kur ji paimta, galima iš knygoje rūpestingai pateiktų išnašų. Didelė istoriografija ir turtingi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio archyvai nulėmė tai, kad knyga buvo rašoma ilgai, nes autorius, radęs naujų faktų, kaskart jais pildė ir plėtė kūrinį. Tai leidžia pastebėti kai kurie rašymo metodiniai netolygumai, taip pat nežymūs pasikartojimai. Knyga labai įdomi naujais faktais ir iš jų išplaukiančiomis trumpomis, bet kartais netikėtai naujomis ir įdomiomis išvadomis.

Ilgus dešimtmečius rašyti kai kurie knygos skyriai išsiskiria ne tik rašymo maniera bei metodu, bet ir mąstymo gilumu, taikliais apibendrinimais. Knygos pirma dalis, pavadinta „Geopolitikos gniaužtuose“, bei antra – „Lietuva ir Europa XX a. III dešimtmečio viduryje“ parašytos žymiai giliau, glausčiau ir stipriau teoriškai apibendrintos, negu likusios dalys (jų iš viso penkios). Tie pirmieji skyriai – tikra diplomatijos istorija.

Skaitai veikalą ir supranti, kad autorius – išsilavinęs politikas ir diplomatijos sferos darbininkas, tačiau kai pereinama prie Lietuvos tarptautinių santykių ir valstybės politikos Nepriklausomybės metais (knyga pradedama nuo krikščionių demokratų valdymo pabaigos ir baigiama tautininkų valdymo 1932 metais), autorius jau tampa nebe diplomatas, o paprastos istorijos kūrėjas, konkrečios monografijos rašytojas, tokios, kokias mūsų istoriografijoje esame įpratę matyti. Faktas gula prie fakto, juose galima paskęsti. Jie labai įdomūs. Dažnai prieštaringi, nors autorius stengiasi paaiškinti jų kilmę ir pasekmes. Išvados taip pat besikeičiančios su kiekviena naujais faktais atskleista aplinkybe. Be to, pateikiant išvadas ryškiai jaučiama užsienio šalių atstovų, ypač anglų, politikų įtaka. Gal vertėjo labiau remtis savų diplomatų mintimis, nes ir labai išsilavinusiam didelės šalies politikui ne visada aiški mažos šalies padėtis ar jai atstovaujančio politiko galimybės.

Viso V. Žalio veikalo turinio komentuoti nesiimu, nes knyga net 584 puslapių apimties. Pasakysiu tik, kad skaityti V. Žalio monografiją verta, nes ji parašyta palyginti lengvu stiliumi, joje pateikta įdomių naujų faktų, savitų vertinimų ir apibendrinimų. Pažymėsiu tik vieną kitą labai naujai ir tiksliai skambančią išvadą. Aptardamas didžiųjų Europos valstybių pokario situacijoje Lenkijai skiriamą vaidmenį autorius pažymėjo, kad Lenkijos globėjai, siekdami praplėsti jos kaip lyderio vaidmenį ir įtaką Šiaurės Europos kryptimi, į jos politikos sferą norėjo įtraukti ir Lietuvą. Tačiau šiems planams užkirto kelią pati Lenkija okupuodama Vilnių ir rytines Lietuvos žemes. Todėl lietuviai buvo priversti ieškoti sąjungininkų ir paieškos neišvengiamai stūmė Lietuvą į revizionistinių valstybių gretas, nors revizionizmas, kurio tikslas buvo sugriauti Versalio sistemą, kėlė grėsmę ne tik Lietuvos valstybės savarankiškos krypties užsienio politikos palaikymui, bet ir pačiai Lietuvos valstybės Nepriklausomybei. „Tokiomis aplinkybėmis“, – baigia savo mintį autorius, – „Lietuva atsidūrė revizionistinės per prievartą“ padėtyje, ir tai iškreipė natūralią jos vidaus ir užsienio politikos raidą per visą tarpukario laikotarpį (p. 19).

Monografijoje V. Žalys palankiai įvertino Briano-Štrezemano politinės veiklos pradžią, kai jie vadovavosi principu „šiaudinė taika geriau už auksinį vaidą“, pažymėdamas, kad šis nuosaikus kompromisas sudarė prielaidas ne tik Prancūzijos ir Vokietijos santykių atšilimui, bet ir teigiamai veikė viso Europos kontinento tarptautinį klimatą (p. 35).

Knygos autorius daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos ir Lenkijos santykių analizei. Tai visiškai suprantama, nes tuo metu konfliktinė situacija Šiaurės Europoje kėlė susirūpinimą ne tik Lietuvai, darė įtaką lenkų diplomatijai, bet vertė tuo konfliktu domėtis ir didžiųjų Europos valstybių diplomatiją, tam klausimui skirti dėmesio Tautų Sąjungos darbe. Autoriaus nuomone, užsienio politikoje Lietuvos ministras A. Voldemaras tęsė anksčiau lietuvių diplomatijai vadovavusių pirmtakų politiką. Ieškodamas Lietuvos diplomatijos sąjungininkų konfliktinėje situacijoje su Lenkiją, jis siekė pasikliauti Sovietų Sąjungos ir iš dalies Vokietijos parama. Planavo ardomąją veiklą tarp tautinių mažumų visur, kur tik buvo įmanoma, net pačioje Lenkijoje. Kaip ir kiti Lietuvos diplomatai numatė galimybę, kad Lenkija gali kapituliuoti ir „geruoju“ atsisakyti Vilniaus krašto, kaip 1920 metais. Buvo galvojama, kad kokioje nors tarptautinėje konferencijoje Lenkija gali būti nustumta iki etnografinių sienų ir Vilniaus kraštas grąžintas Lietuvai. Vilniaus susigrąžinimą A. Voldemaras siejo su bolševizmo žlugimu Rusijoje, neišvengiamu sovietų ir lenkų karu. Tuo tikslu A. Voldemaras ieškojo galimybių pagerinti Lietuvos įvaizdį didžiosiose Europos valstybėse – Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, kurios palaikė Lenkijos pozicijas Lietuvos atžvilgiu. Tačiau greta įvairių tarptautinių galimybių savo diplomatinėje veikloje A. Voldemaras ėmė ieškoti būdų diplomatiniams pasitarimams su Lenkija. Iš pradžių suktoje A. Voldemaro politikoje imta ieškoti asmeninių ryšių, per juos siekti su lenkais derybų ekonomikos klausimais – panaikinti muitų sieną tarp Vilniaus ir Lietuvos, plėsti Lietuvos įtakos sferą Vilniuje, sudaryti galimybę be vizų ir pasų Lietuvos piliečiams vykti į Vilnių. Pagaliau spaudžiant didžiųjų valstybių diplomatijai, kuri pastebėjo pirmuosius „taikius“ Lietuvos žingsnius santykiuose su Lenkija, A. Voldemaro vadovavimo Lietuvos užsienio politikai metu pradėtos pirmosios derybos, nors jos iš esmės baigėsi be rezultatų. Santykių su Lenkija sprendimas, sakytume, yra kertinis ir iš tikrųjų svarbiausias veiksnys, nulėmęs Lietuvos užsienio politiką iki XX a. 4 dešimtmečio pradžios, kai greta jo iškyla Klaipėdos klausimas. Tai, matyti, ir nulėmė V. Žalio monografijos šio tomo chronologines ribas.

Iš šiame tome naujai skambančių problemų reikėtų atkreipti dėmesį į autoriaus nuomonę, dėl kokių aplinkybių nebuvo sudaryta Baltijos valstybių sąjunga, kodėl užsitęsė Baltijos antantės sukūrimas. V. Žalys tam klausimui skyrė nemažai dėmesio ir pateikė išvadas, kuriose atskleidė priežastis, trukdžiusias įgyvendinti trijų nedidelių kaimyninių valstybių sąjungą. Tarp jau plaukiojusių mūsų istoriografijoje minčių yra ir savitų. V. Žalio teigimu, A. Voldemaras neakcentavo trijų Baltijos valstybių sąjungos todėl, kad nematė teigiamų rezultatų gilinant bendradarbiavimą su Latvija ir Estija. Jis neįžiūrėjo palankių Lietuvai pasekmių pasirenkant šiaurės orientaciją ir netikėjo, kad ji įmanoma. Latvija ir Estija negalėjo padėti svarbiausiu Lietuvai Vilniaus klausimu, o jei ir būtų galėjusios padėti, tai jų paramos aiškiai nepakako. Be to, užsitikrinti bent jau moralinę kaimynų paramą byloje su Lenkija nepavyko, nes Latvija, kaip ir Estija nenorėjo konflikto su Lenkija. Greta to Baltijos valstybių konsolidacijai priešingi veiksniai buvo stipresni už ją palaikančius. Net kariškių orientacija į didžiąsias valstybes buvo stipresnė už baltiškojo solidarumo apraiškas, nes jie netikėjo trijų nedidelių šalių karinio bendradarbiavimo efektyvumu. Kai kurios prie valdžios vairo buvusios politinės partijos visose trijose šalyse irgi skeptiškai žiūrėjo į sąjungos galimybę. Jėgos, pasisakančios už sąjungą, buvo silpnesnės, negu ją remiančios. Nepalankios buvo ir istorinės aplinkybės, nes Latvija ir Estija be stipresnės Lenkijos dalyvavimo sąjungoje nematė savo užsienio politikoje jokios efektyvios galimybės. Bet kokia sąjunga su Lenkija grėsė joms konfliktu su Vokietija ir Sovietų Sąjunga, kurių diplomatija bet kokiomis priemonėmis siekė užkirsti kelią Baltijos šalių konsolidacijai. Ir baigdamas tą temą A. Žalys pažymėjo, kad: „Norom nenorom Vilniaus problema radikaliai išskyrė Lietuvą iš baltiškos politikos peizažo, diktavo tokį, o ne kitokį nacionalinių interesų, grėsmių, jų prevencijos ar neutralizavimo supratimą“ (p. 471). Stipriai akcentuoti Baltijos antantės nesudarymo motyvai. Tenka tik laukti, kaip kitame tome autorius aiškinsis Baltijos valstybių sąjungos sudarymą.

Šiame V. Žalio diplomatijos istorijos tome daugiausia, net 300 puslapių, skirta Augustino Voldemaro politikai. Skyrius pavadintas „Prof. Augustino Voldemaro era“. Susidaro įspūdis, kad žymiausias ir pats sumaniausiais Lietuvos politikas buvo būtent profesorius. Pateikdamas to skyriaus išvadas autorius užrašė net reikšmingą pavadinimą „Voldemariškos epochos“ Lietuvos užsienio politikoje išdavos“, o po antraštėle dar skliausteliuose įrašė A. Merkelio žodžius, kad „jis buvo vienas pačių veikliausių užsienio reikalų ministerių“ (p. 505). Taigi knygos ašis – A. Voldemaras ir jo užsienio politika.

Monografijoje plačiai apibūdinama A. Voldemaro asmenybė, charakteris ir išsilavinimas, jo požiūris į diplomatiją ir konkreti veikla, nors A. Voldemaras vadovavo Lietuvos užsienio politikai tik truputį daugiau kaip pustrečių metų, tuo tarpu D. Zaunius ir S. Lozoraitis beveik dvigubai ilgiau. Galima sakyti, kad V. Žalys sukūrė odę prof. A. Voldemarui. Taip plačiai ir taip visapusiškai jo veiklos vien tik užsienio politikos srityje dar niekas iki šiol nėra apibūdinęs. Tai nauja, tuo labiau, kad lietuvių literatūroje A. Voldemaras buvo piešiamas dažniau neigiamomis, negu teigiamomis spalvomis. V. Žalys jo asmenį ir veiklą nušvietė labai smulkmeniškai, įvairiapusiškai, kartu nevengdamas jo asmens ir užsienio politikos idealizavimo, kas istoriką skaitytoją, tarp jų ir mane, šiek tiek nustebino ir suglumino. Man teko sutikti prof. A. Voldemaro amžininkų, jo bendramokslių ir bendradarbių, jį pažinojusių ir net tų, kurie bandė jį nušauti, kad nušalintų nuo valdžios kaip diktatorių ir Sovietų sąjungos šnipą. Kai ką norėčiau iš savo pokalbių su A. Voldemaro amžininkais priminti, nes monografijos autorius kai kuriuos faktus ne visai tiksliai pateikė. Pavyzdžiui, aprašydamas Lietuvos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro kelionę į Romą pažymėjo, kad jis vyko į ją su savo antrąją žmona. Tuo tarpu amžininkai teigė (akad. Juozas Žiugžda, doc. teisininkas Andrius Bulota), kad jis į priėmimus Italijoje ir Vatikane vyko su savo draugo A. Jaščenkos, (kuris taip pat dalyvavo kelionėje į Italiją 1927 m. kaip delegacijos narys specialistas) žmona, artiste. Ji buvo dailesnė ir inteligentiškesnė, negu tikroji žmona. Palyginimui galima pažiūrėti to meto fotografijas žurnaluose, kaip ministro pirmininko žmona atrodė einanti su juo į teatrą Kaune, kai buvo surengtas pasikėsinimas į ministrą pirmininką, ir kaip važinėjanti su juo po Italiją?

Apie A. Voldemaro asmenį teko girdėti ne itin gražių atsiliepimų iš jo bendraamžių, buvusių Peterburgo universiteto studentų bendrakursių. Kartu studijavęs, vėliau ilgus metus Kijevo universitete profesoriavęs A. Viedenskis pasakojo, kad A. Voldemaras studentas buvo nepaprastai gabus, ypač kalboms, tačiau kaip žmogus jis buvo, jo nuomone, „bolšaja dren“ – neūžauga prisitaikėlis, be galo išdidus, didelis garbėtroška, nedraugiškas kolega. Permės universiteto istorikė profesorė (jos pavardės neprisimenu) vienoje istorikų konferencijoje, sužinojusi, kad aš iš Lietuvos, pateikė A. Voldemaro nesąžiningumo faktą. 1917 ar 1918 m. pradžioje Permės universiteto vadovybė ir profesūra surinko didelę pinigų sumą ir išleido savo kolegą A. Voldemarą į Švediją, kad jis nupirktų universitetui po karo labai trūkstamų įrengimų ir literatūros. Tuo tarpu jis vietoje Švedijos nuvažiavo į Lietuvos Brastą ir prisijungė prie Lietuvos delegacijos, siekusios dalyvauti Tarybų Rusijos ir Vokietijos taikos derybose. Ir jų pinigai dingo... Nebuvo A. Voldemaras ir labai drąsus. Andrius Bulota, vienas iš pasikėsinimo į A. Voldemarą dalyvių, tvirtino, kad ministras nešiojo po drabužiais šarvus ar neperšaunamą liemenę, nes jie pasikėsinimo metu tikrai pataikę į jį, bet ministras pirmininkas liko net nesužeistas. Tokie amžininkų pastebėjimai. Knygos autorius dr. V. Žalys taip pat įvairiapusiškai aprašo A. Voldemaro asmenį, kai kada pastebėdamas jo charakterio netolygumus, tačiau analizuodamas jo užsienio politiką jis aiškiai ją pervertina, net idealizuoja.

Tuo tarpu kiti to meto Lietuvos politikos vadovai tokio idealizavimo nesulaukė. Kaip matyti iš paskutiniojo skyriaus, D. Zaunius jau pristatomas žymiai atsargiau ir jo pirmųjų metų politika vertinama žymiai atidžiau. Kai kurie Lietuvos diplomatinės tarnybos ilgamečiai darbuotojai, atstovai užsienyje, pavyzdžiui Donatas Malinauskas, Jurgis Baltrušaitis, vertinami netgi daugiau neigiamai negu teigiamai. Tuo tarpu jie, ypač J. Baltrušaitis, buvo Lietuvos atstovai Maskvoje palyginti labai sudėtingame poste ir labai neįprastomis sąlygomis vos ne visą Nepriklausomos Lietuvos santykių su bolševikine Rusijos valdžia laikotarpį. O Sovietų užsienio politika buvo grindžiama savais bolševikiniais metodais, jie nesilaikė net pagrindinių nuo XIX a. priimtų diplomatijos taisyklių. Jų poelgiai kitų šalių politikams dažnai buvo nenuspėjami, su netikėtais posūkiais...

Nelabai aiški knygos baigiamoji data. Kodėl liko suskirstytas į atskiras dalis D. Zauniaus vadovavimas Lietuvos užsienio politikai? Knygos įžangoje trumpai paminėta, kad antrajam tomui palikta D. Zauniaus santykių paaštrėjimo su Vokietija dėl Klaipėdos krašto politika, kad pirmaisiais savo vadovavimo Lietuvos užsienio politikai metais D. Zaunius toliau tęsė A. Voldemaro politiką. Taigi atrodytų, kad 1932 m. tapo skiriamąja Lietuvos užsienio politikoje kilusių naujų sudėtingų problemų riba. O gal vis dėlto reikėjo laikytis, kaip ir knygą pradedant, politinių veikėjų vadovavimo Lietuvos diplomatijai principo, juolab, kad D. Zaunių kaip tik dėl paaštrėjusių santykių su Vokietija pakeitė Stasys Lozoraitis. Be to, laikotarpis nuo 1934 metų Lietuvos užsienio politikoje sudėtingesnis, net daugiau vertas dėmesio negu pirmajame tome aprašomas. Greta to reikia manyti, kad ir faktinės medžiagos V. Žalys tiems klausimams analizuoti tikriausiai turi daugiau.

Ambasadoriaus ir istoriko Vytauto Žalio knyga – didelis ir vertingas indėlis į lietuvių istoriografiją, praturtinęs ją naujais ryškiais faktais. Reikia tikėtis, kad autorius greičiau negu šį tomą  parašys  Nepriklausomos Lietuvos diplomatijos istorijos pradžią ir pabaigą. Dabar veikalas atrodo kaip vaikas be galvos ir be kojų. Gal reikėjo pateikti skaitytojui visą tyrinėjimą iš karto. Be to, tikimės, kad tos gausios medžiagos pagrindu jaunimas sulauks ir Lietuvos diplomatijos istorijos trumpojo kurso, kurį galėtų skaityti ruošdamasis paskaitoms ir seminarams. Iškilus reikalui juo kaip enciklopedija galėtų pasinaudoti ir diplomatinės tarnybos darbuotojai. Taigi linkime sėkmės autoriui toliau narplioti sudėtingus tarptautinius Lietuvos tarpukario metų klausimus ir „nesulaužyto plunksnos“ sau virš galvos nepabaigus to, ką pradėjo.