„Istorija“. Mokslo darbai. 97 tomas
Burba Domininkas. Bajorų gyvenimo peripetijos XVIII amžiaus vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje pagal Vilniaus kanauninko Jono Dominyko Lopacinskio asmeninę korespondenciją
Spausdinti

2015, t. 97, Nr. 1, p. 26–46 / Vol. 97, No. 1, pp. 26–46, 2015
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.05

pdf_button PDF

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Lietuvos istorijos katedra, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnis skirtas ankstyvajam būsimojo Žemaičių vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio gyvenimo ir karjeros etapui – tarnybos Vilniaus katedros kapituloje laikams. Tuometis Vilniaus kanauninkas susirašinėjo su daugeliu galingiausių giminių atstovų. Jo gausiai išlikusiuose korespondencijos rinkiniuose išsamiai pristatoma XVIII amžiaus vidurio Vilniaus panorama, parodomi bajorų (visų pirma didikų) interesai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje, jų buitis, kasdienybė, aspiracijos, konfliktai, laisvalaikis. Laiškuose atsiskleidžia būsimojo hierarcho charakterio bruožai, bendravimo būdas, požiūris į daugelį to meto problemų.

Esminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Vilnius, sostinė, kapitula, kanauninkas, korespondencija, bajorai, Lietuvos Vyriausiasis tribunolas, teismai, nusikaltimai, pramogos

Abstract. The aim of the article is to discuss the early stage of the life and career of the would-be bishop of Samogitia Jan Dominik Łopaciński – the times of his service at the Vilnius Cathedral Chapter. The then canon of Vilnius carried on correspondence with a number of representatives from the most influential families. Numerous surviving collections of his correspondence provide a comprehensive presentation of the Vilnius panorama of the mid-18th century showing the interests of noblemen (primarily lords) in the capital of the Grand Duchy of Lithuania, their routine, daily life, aspirations, conflicts and free-time. The letters reveal the character traits of the would-be hierarch, his way of communication as well as his attitude towards a number of problems of that time.

Keywords: Grand Duchy of Lithuania

Įvadas

Lietuvos katalikų bažnyčios istoriografijoje daug dėmesio skirta bažnyčių bei vienuolynų praeičiai, nemažai rašyta ir apie žymesnius dvasininkus. Galima paminėti išsamias studijas apie Ignoto Jokūbo Masalskio [85], Mykolo Arnulfo Giedraičio [83], Motiejaus Valančiaus [67; 69; 80, 88] Antano Baranausko [81, 68] bei kitų vyskupų gyvenimą ir darbus. Visgi daugelio hierarchų, juolab žemesnio rango dvasininkų, gyvenimas Naujaisiais laikais dar mažai pažįstamas. Siekiant suprasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę platesnės ir gilesnės žinios apie dvasininkus bei jų veiklą yra aktualios. Iškyla būtinybė daugiau žinoti ir apie dvasininkų santykius su kitomis visuomenės grupėmis. Nebus klaida teigti, kad pasauliečių bajorų interesai būdavo artimiausi dvasininkų interesams, todėl jų tarpusavio santykių tyrimas yra svarbus. Straipsnio pagrindiniu veikėju pasirinktas žymus XVIII a. LDK dvasininkas Jonas Dominykas Lopacinskis (Jan Dominik Łopaciński), nuo 1752 m. Vilniaus kanauninkas, 1755 m. LDK sekretorius, nuo 1762 m. Žemaičių vyskupas. Teigiama, kad jis buvo vienas iš daugiausiai nuveikusių šios vyskupijos hierarchų [94, 92], talentingas, aktyvus administratorius, rūpinęsis savo vyskupijos dvasiniais ir ūkiniais reikalais [78, 250]. Palankiai jį vertino pirmieji Žemaičių vyskupijos istoriografai. Anot Stanislovo Čerskio ir Liudviko Jucevičiaus, šis hierarchas buvo vienas iš puikiausių vyskupų: žmoniškas, šeimininkiškas, mėgęs mokslą ir visur kur gerą skonį [75, 90; 93, 91]. Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystės istorijoje“ teigė, kad buwa taj wiskups żmoniszks, mokits, iszmintings, tolims nu didżiawimos ir gan dosnus. Żemajtej wejziedamis ąnt įstejgtu par ij trobesiu, iłgaj dar minawos jo wardą [84, 88; 89, 173; 90, 260–261].Vyskupą įvertino ir vėliau rašęs kitas Žemaičių vyskupijos istorikas Vincentas Juzumas, teigęs, kad jis buvęs visapusiškai tinkantis vyras užimti tokioms pareigoms, paliko pavyzdinio gyvenimo ir pagirtinos veiklos gražų atminimą [77, 108, 110]. Apie vėlesnę minėtojo dvasininko pastoracinę bei ūkinę-ekonominę veiklą yra žinoma daugiau, apie tai rašyta, tačiau domintų ir ankstyvesnis šio dvasininko gyvenimo etapas – tarnystės Vilniuje kapituloje metai. Tai buvo laikotarpis, nulėmęs tolimesnę šios asmenybės karjerą. Apie minėtąjį dvasininką – jo mintis ir siekius – sužinoti leidžia gausi jo asmeninė korespondencija. Ji išlikusi Vilniaus mokslo bičiulių draugijos fonde, Lietuvos valstybės istorijos archyve bei Sapiegų fonde esančiuose Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje bei Ukrainos Nacionalinėje Vasilio Stefaniko vardo bibliotekos Lvove Sapiegų Krasičino archyve (kopijos, kuriomis naudotasi, yra Vroclave, nacionalinėje Osolinskų bibliotekoje; šie rinkiniai laisvai prieinami elektoriniu formatu), Krokuvos Jogailaičių bibliotekos Chmarų fonde bei kitur. Iš žinomų J. D. Lopacinskio biografijos faktų galima spręsti, kad šis žmogus buvo karjeros aukštumas pasiekęs dvasininkas, talentingas kūrėjas, politinis veikėjas. Gausiuose laiškuose jis aprašė išsamią Vilniaus visuomenės gyvenimo panoramą. Beje, kanauninko stilius gana pagavus, o laiškuose atsiskleidė jo charakteris – tai buvo gana paslaugus, smalsus, daug pasakoti mėgęs, pateikdavęs nemažai detalių, tačiau ir gana konkretus, emocijomis nesivadovaudavęs, asmuo. Jau amžininkai pastebėjo, kad jis sumaniai laviruodavo tarp konkuruojančių bajorijos grupuočių, būsimojo hierarcho pažinčių ratas buvo platus. Iš jo laiškų galima sužinoti apie daugelio to meto visuomenės elito atstovų veiklą tiek jų ankstyvoje jaunystėje, tiek karjeros viršūnėje.

J. D. Lopacinskis buvo kilęs iš gana įtakingos bajorų giminės, todėl dauguma jo adresatų buvo dvasininkai bei pasauliečiai bajorai. Taigi apie kilmingųjų gyvenimą LDK sostinėje jo laiškuose informacijos išties gausu. Nors jis buvo dvasininkas, žinių apie religines iškilmes ar apeigas, tikėjimo klausimus savo laiškuose pasauliečiams kanauninkas minėdavo labai retai. Šiuo straipsniu siekiama per J. D. Lopacinskio korespondenciją pažvelgti į Vilniuje ilgesniam ar trumpesniam laikui apsistojusių bajorų pasauliečių gyvenimą, nustatyti, kurias minėtosios socialinės grupės veiklas labiausiai laiškuose akcentavo kanauninkas. Šiam tikslui įgyvendinti keliami uždaviniai: išsiaiškinti, kokius politinius, teisinius, ekonominius bei asmeninius bajorų interesus, institucijas ir jų veiklą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje aprašė ir vertino Vilniaus kanauninkas Jonas Dominykas Lopacinskis. Svarbu akcentuoti tai, ką jis rašė apie bajorų atvykimo į Vilnių priežastis ir jų buitines gyvenimo sąlygas iš esmės svetimoje miesto aplinkoje.

Pirmieji J. D. Lopacinskio Vilniuje parašyti laiškai žinomi 1730 m., kai dvasininkas dar nebuvo paskirtas Vilniaus kanauninku (juo tapo tik 1732 m.), jie naudojami tyrime. Šio straipsnio chronologija pasibaigia 1762 m. Pasiekęs Žemaičių vyskupo postą, J. D. Lopacinskis ir toliau nenustojo rašyti savo buvusiems adresatams, tebeturėjo nuosavybės ir interesų Vilniuje, nuolat lankėsi šalies sostinėje. Tačiau šis laikotarpis straipsnyje nebetyrinėjamas. J. Lopacinskis rašydavo ir iš Varšuvos, Poznanės, Losko, Kocko (Lenkijoje), Gardino, Slonimo, Polocko, Sarijos, Derečino (šiandieninėje Baltarusijoje), Lvovo, Letičevo (šiandieninėje Ukrainoje) ir daugelio kitų vietovių. Visgi Vilnius, Antakalnis, Paneriai, Riešė, kaip laiškų sukūrimo ir išsiuntimo vietos, būdavo minimos dažniausiai.

Hierarchas rašydavo labai daug ir nuolat, kartais kasdien. Bene dažniausias jo adresatas buvo brolis Mikalojus Lopacinskis (1715–1778) – būsimasis LDK didysis raštininkas. Jo, kaip savo giminės ir, be abejo, luomo atstovo, interesai Vilniuje buvo bene svarbiausi būsimam hierarchui ir viena iš pagrindinių jo laiškų temų. Jis brolį nuolat ragino dažniau atvykti į Vilnių. Kita didelė adresatų grupė – Sapiegų giminės atstovai. Tai buvo LDK artilerijos generolas Kazimieras Leonas Sapiega (1697–1738), Merkinės seniūnas, vėliau Trakų kaštelionas Antanas Kazimieras Sapiega (1689–1739), LDK pakancleris Mykolas Antanas Sapiega (1711–1760) ir jo sūnėnas Punios bei Anykščių seniūnas, vėliau LDK raikytojas Mykolas Ksaveras Sapiega (1735–1766), LDK stovyklininkas, vėliau tapęs Polocko vaivada Aleksandras Mykolas Sapiega (1730–1793), taip pat būsimasis Minsko vaivada Adomas Chmara (Adam Chmara) (1720–1805), kurį laiką buvęs pakanclerio M. A. Sapiegos sekretoriumi. Be abejo, J. D. Lopacinskis susirašinėjo ir su kitais asmenimis, tačiau visgi jis buvo daugiau Sapiegų interesų žmogus. Didelę įtaką jo karjerai turėjo Vilniaus koadjutoriaus Juozapo Sapiegos asmenybė, kurio sekretoriumi J. D. Lopacinskis buvo. Amžininkas, žymusis memuaristas Martynas Matuševičius (Marcin Matuszewicz) pasakojo apie jų artumą [65, 134–135]. Su Sapiegų gimine jis nenutraukė ryšių netgi tapęs vyskupu. Absoliučios daugumos šio kanauninko laiškų dar nepavyko surasti, perskaityti ir išnagrinėti, šis straipsnis tik supažindina su nedidele dalimi būsimojo hierarcho epistoliarinio palikimo.

Kodėl yra svarbu pažinti Vilniaus bajorų gyvenimą ir kaip jį gali atskleisti J. D. Lopacinskio korespondencija? Visų pirma vargu, ar bus suklysta tvirtinant, kad socialinės istorijos stygius lietuvių istoriografijoje akivaizdus. Apie dvasininkų ir pasauliečių santykius Vilniuje yra rašyta, bet šiuose darbuose remtasi daugiausia seimelių, teismų dokumentais [71; 72; 73; 76]. Šio straipsnio specifika kita. Jis sukurtas privataus egodokumentinio šaltinio pagrindu ir jame parodoma, kaip bajorai reagavo į politinius ar kitokio pobūdžio įvykius XVIII a. Vilniuje, kaip vertino įvairius sprendimus priimdavusios institucijas. Egodokumentikos tyrimų svarbą pabrėžė Arvydas Pacevičius, teigęs, kad į laiškus bei atsiminimus reikėtų pažvelgti giliau [82]. Dar nedaug dėmesio mūsų istoriografijoje skiriama ir Naujųjų laikų asmenybių biografijoms atskleisti, ši tema išties perspektyvi, jos aktualumą savo monografijos apie Simoną Kosakovskį įvade akcentavo Vydas Dolinskas [74, 16]. Kita vertus, būtina konstatuoti, kad vargu, ar kuris kitas XVIII a. vidurio dvasininkas yra palikęs tokią išsamią ir plačią Vilniaus gyvenimo panoramą korespondencijos rinkiniuose, tad šiuos rinkinius reikėtų panaudoti. Jie atskleidžia vienos iš sudėtingiausių – Saksų (Vetinų) dinastijos – epochos Vilniaus gyvenimą. Tai buvo politinio sąstingio, aristokratų oligarchijos bei grupuočių kovų, taip pat gana stabilios krašto situacijos metai. Vėliau sekė reformų laikotarpis, tad svarbu daugiau žinoti, kaip iki jo buvo prieita, kas lėmė ir skatino pertvarkų būtinybę šalyje. Kita vertus, šių laiškų informacija parodo, kokia buvo Vilniaus, kaip šalies sostinės ir svarbaus komunikacijos taško, reikšmė Augusto III valdymo epochoje.

Šis darbas –vienas pirmųjų žingsnių Vilniaus bajorų gyvenimui ir Vilniaus kanauninko Jono Dominyko Lopacinskio biografijai geriau pažinti.

Politinės naujienos (seimeliai, derybos)

Kokie klausimai buvo nagrinėjami laiškuose,matematiškai apskaičiuoti sudėtinga. Daugelyje laiškų vyraudavo kelios temos. Dažnai daug konkrečios informacijos apie bajorų interesus nėra, laiškuose tik paminimos kai kurios ekonominio ar asmeninio pobūdžio smulkmenos. Kartais J. D. Lopacinskis tiesiog paminėdavo, kad jokių naujienų nėra, tai rašė, pvz., 1730 m. laiške LDK artilerijos generolui Kazimierui Leonui Sapiegai [1].

Šiame straipsnyje nesiekiama nagrinėti ar rekonstruoti minėto dvasininko politinės karjeros. Beje, jis netiria ir ekonominės, mecenatinės J. D. Lopacinskio veiklos. Darbas skirtas korespondencijos, kaip šaltinio, svarbai nagrinėti, įvertinti bajorų veiklai Vilniuje remiantis būsimojo vyskupo laiškais bei atskleisti J. D. Lopacinskio charakterį.

Iš politinių institucijų bene dažniausiai kanauninko bei bajorų pasauliečių susirašinėjimuose būdavo minimi Vilniaus, taip pat sostinėje vykdavę Smolensko ir Starodubo, seimeliai. 1749 m. J. D. Lopacinskis rašė, kad įvyko Smolensko pavieto seimelis, vėliavininku jame išrinktas Povilas Vladislovas Košycas / Kašicas (Paweł Władysław Koszyc / Kaszyc), žemės teisėju Karolis Eidžiatovičius (Karol Ejdziatowicz), iždininku – Liudvikas Dylevskis (Ludwik Dylewski) [95] arba Juozapas Anupras Kulieša, žemės raštininku – Karolis Piotrovskis (Karol Piotrowski) [9]. 1752 m. J. D. Lopacinskis minėjo, kad atvyks Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė ir galima bus pakalbėti, pasiderėti per seimelį dėl brolio interesų. Minėjo ir būsimus Smolensko ir Starodubo seimelius [28], vėliau kanauninkas rašė, kad M. K. Radvila laiške pranešė, kad buvo labai patenkintas Vilniaus seimelio rezultatais [29]. 1753 m. J. D. Lopacinskis minėjo apie tai, kad sužinojo, jog Vilniaus seimelis bus nutrauktas [31]. 1755 m. broliui jis užsiminė, kad apie „seimelių operacijas nieko dar negirdėti“ [41]. 1756 m. kanauninkas pasakojo apie Starodubo seimelio eigą. Jis teigė, kad seimelio metu labai stengėsi tarnauti pakanclerio Mykolo Antano Sapiegos ir adresato Adomo Chmaros interesams. Jis rėmė Smolensko pateisėjininkaitį, o tai buvo J. D. Lopacinskio draugystės su LDK referendoriumi Antanu Tadu Pšezdeckiu (Antoni Tadeusz Przezdiecki) nenaudai. Seimelio metu referendorius protegavo Smolensko pilies teisėją Stanislovą Pšezdeckį (Stanisław Przezdiecki). Tai buvo paskata surengti dar vieną seimelį, prieštaraujantį šiam [53].Minėtos ir politinės derybos. 1757 m. laiške vienam iš Sapiegų jis pasakojo, kad priėmė Vitebsko kaštelioną Martyną Tiškevičių ir tarėsi dėl seimelio reikalų bei Sapiegų interesų [52].

Teismai ir bajorų nusikaltimai Vilniuje

Nors seimeliai buvo svarbi politinė institucija, tikriausiai didesnę reikšmę nei jie turėjo Lietuvos Vyriausiasis tribunolas, į kurį suvažiuodavo bajorai iš visos šalies. Jame vykdavo ne tik teisinės, bet ir politinės bajorų grupuočių kovos, tad J. D. Lopacinskis (kaip ir daugelis kitų to meto dvasininkų bei bajorų pasauliečių) aprašydavo ne tik šių institucijų posėdžių metu vykusius dalykus, bet ir posėdžių užkulisius, ypač jei užkulisinėje veikloje dalyvaudavo pats. Tiesa, ta informacija dažnai nėra itin išsami ir svarbi, tiesiog laiškų autorius fiksuodavo ir trumpai papasakodavo, kas su kuo ir dėl ko teisėsi, kokių postų siekė. Pvz., 1751 m. J. D. Lopacinskis laiške Adomui Chmarai rašė, kad Tribunole pasiekė „puikią pergalę“ LDK lauko raštininkas Mykolas Kazimieras Oginskis prieš tetą ir savo namus [t. y. giminę] [26]. Taip pat 1755 m. laiške kanauninkas teigė, kad LDK pakancleris Mykolas Antanas Sapiega pasiliks po Tribunolo dėl miesto bylos su žydais [43]. 1759 m. jis pranešė, kaip Antanas Tovianskis (Antoni Gieralt Towiański) siekė tribunolo vicemaršalo posto [57]. O 1760 m. kanauninkas rašė, kaip Vilniaus pavieto vėliavininką Pranciškų Leoną Tyzenhauzą tribunole nuteisė kalėti 1 metus ir 6 savaites bokšto kalėjime [62].

Kaip jau buvo minėta, buvo rašoma ne tik apie tribunolo posėdžius, bet ir apie tai, kas vykdavo po jų. Būdamas politinių ir visuomeninių įvykių centre, kanauninkas nuolat turėjo dalyvauti pobūviuose su tribunolo vadovais, kitais bajorų grupuočių lyderiais. Pvz., 1751 m. kanauninkas broliui pasakojo, kad jam skauda galvą, tačiau turintis vykti į Panerius, nes reikia priimti tribunolo maršalą Juozapą Antaną Solohubą (Józef Antoni Sołłohub) ir LDK artilerijos generolą Antaną Solohubą (Antoni Sołłohub), kurie be ceremonijų jį pakvietė prie mažojo staliuko [lošti kortomis?] [22]. 1752 m. J. D. Lopacinskis rašė, esą Tribunolo maršalas Simonas Sirutis su žmona ir kolegomis „valgęs pietus pas mus“ Antakalnyje, turėjo išvykti į kelionę nakvynei Paneriuose [30]. Laiškuose buvo paminėti ir kiti Vilniuje vykę teismai. 1750 m. jis rašė, kad neįvardintas ponas Mstislavlio vaivados [greičiausiai Jurgio Felicijono Sapiegos] tarnas buvo toks nediskretiškas, kad Vilniaus pilies teisme pateikė kaltinimą dėl nesumokėtos skolos prieš patį M. K. Sapiegą [11].

Laiškuose irgi būdavo minimos teismo pareigūnų paslaugos. 1751 m. laiške LDK pakancleriui Mykolui Antanui Sapiegai kanauninkas teigė, kad regentui Ščepanovskiui (Szczepanowski) liepęs sumokėti advokatui Glindzičiui (Glindzyc) 15 auksinų, nes Vilniuje jau preliminariai pats pakancleris žadėjo duoti 10. Kanauninkas paminėjo, kad jei advokatas pareikalautų daugiau, jam nedelsdamas sumokėtų [10].

Laiškuose būta ir kiek pikantiškesnių temų, susijusių su teisėsauga, pvz., informacija apie Vilniaus bajorų nusikaltimus ir siautėjimus. 1751 m. kanauninkas broliui rašė, kad Vilniuje nieko naujo, tik žinia apie tai, kad Savickį nužudė Reška, kadais tarnavęs pas vyskupą [23]. 1758 m. laiške jis minėjo, kad susipyko ir kardais kapojosi įkaušę bajorai: tribunolo deputatas (pasiuntinys) nuo Starodubo pavieto Antanas Lapa (Antoni Łapa) ir Veisenhofas (Weysenhof); A. Lapai sužeista kakta ir ranka, kitam mušeikai nosis, ranka (šis prarado pirštą) ir kakta [55].

Ekonominiai ir finansiniai sandoriai, skolos

J. D. Lopacinskio korespondencijoje neretai būdavo minima apie bajorų ekonominius, prekybinius, finansinius sandorius Vilniuje. Kartais būdavo tiesiog paminima, kad tokie sandoriai vyksta. Pvz., 1751 m. kanauninkas paminėjo, kad atvyko Boufalas (Boufal) su pinigais [15].

Apie Vilniuje vykusias derybas dėl savo giminės valdų J. D. Lopacinskio laiškuose minima mažai. Aktualūs kanauninkui būdavo daugiausia Sapiegų giminės ekonominiai reikalai, Skuodo, Balbieriškio, Čerėjos (Vitebsko paviete), kitų valdų situacija.

Pvz., apie ekonominius sandorius 1730 m. Merkinės seniūnui Antanui Kazimierui Sapiegai kanauninkas rašė, kad su Livonijos kaštelionu Aleksandru Pšezdieckiu (Aleksander Przezdziecki) derėjosi dėl Dombrovnos (netoli Oršos) bei Skuodo valdų, buvo sudarytas trejų metų nuomos kontraktas, vienų metų Skuodo valdos nuomos sutartis su Ninevskiu (Niniewski). Su Bžezinskiais (Brzezińscy) derėjosi dėl įkeistų Dirvėnų (?) valdų Livonijos vaivadijoje [2]. 1743 m. Vilniaus J. D. Lopacinskis pasakojo, kad grįžtantis iš Vilniaus Benetas (Benet) prašė užtarimo dėl neįvardinto palivarko reikalų [5]. 1750 jis rašė, kad buvo pas Ukmergės vėliavininką Ignotą Dombrovskį (Ignacy Tadeusz Junosza Dąmbrowski), kuris sužinojo, kad Mykolas Ksaveras Sapiega įkeis Šarkovščyznos (šiandieninėje Baltarusijoje, Vitebsko srityje) valdas. Anot J. D. Lopacinskio abu su broliu Ukmergės pavieto stalininku Jonu Dombrovskiu (Jan Dombrowski) prašė, kad M. K. Sapiega nenorėtų iš jų atpirkti rakto. „Aš jiems ryžtingai pasakiau, jei jau norite išlaikyti, tai pridėkite, ką kiti irgi viršaus prideda“ [14]. 1754 m. kanauninkas laiške minėjo, kad karnavalo metu derėjosi su Kauno pavieto stalininku Liudviku Chelchovskiu (Ludwik Chełchowski) dėl Balbieriškio valdų [33]. 1755 m. J. D. Lopacinskis laiške Anykščių ir Punios seniūnui Mykolui Ksaverui Sapiegai minėjo, kad į Baltarusijos sufragano Tomo Ignoto Zenkovičiaus (Tomasz Ignacy Zienkowicz) konsekraciją atvykę kanauninko brolis Mikalojus LDK instigatorius, Trakų ir Smolensko kaštelionai Tadas Oginskis ir Stanislovas Bužinskis (Stanisław Burzyński), Žemaičių vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius, „pakalbėsim dėl Čerėjos“, teigė J. D. Lopacinskis [45].

Ne kartą laiškuose buvo minimi mokėjimai ir skolos. 1749 m. J. D. Lopacinskis Belzo vaivadienei Liudvikai Sapiegaitei Potockai rašė, kad turįs garbės pareikšti, kad Kauno pavieto vėliavininkas Jonas Vladislovas Korfas (Jan Wladysław Korf) perėmė nenurodytą sumą į savo rankas, o vėliau pinigus turėjo perduoti minėtai didikei [7]. 1751 m. J. D. Lopacinskis pasakojo, kad sužinojo, jog Palenkės vaivada Mykolas Antanas Sapiega pasiuntė Minsko pavieto iždininką Adomą Chmarą (Adam Chmara) į Vilnių su pinigais už Jedžiotus (dabartiniame Skuodo rajone) [20], vėlesniame laiške jis aiškino, kad atvyko tas pats A. Chmara ir sumokėjo skolą kanauninko broliui [24].

Laiškuose buvo pasakojama ir apie turto perėmimą. Po Vilniaus vyskupo koadjutoriaus Juozapo Sapiegos mirties kanauninko lobyne likusį turtą perėmė Steponas(?) Olendskis (Stefan Olendski) ir išsivežė sidabrą, alavą, varį, staltieses pagal velionio dvasininko registrą bei kitus daiktus iš bernardinų. „Tegul būna žinoma ponui geradariui, kad pas mane jokių svetimų daiktų visiškai nebėra“, patikino kanauninkas [44].

Statyba, remontas ir nekilnojamasis turtas Vilniuje

Statyba, rezidencijų ir namų įsigijimas LDK sostinėje irgi būdavo dažna dvasininkų ir pasauliečių bajorų susirašinėjimų tema. Apie vyskupo J. D. Lopacinskio nuosavybėje buvusių pastatų statybą ir remontą savo darbe yra minėjusi Auksė Kaladžinskaitė [79, 35–38].

Yra žinoma apie minėto dvasininko rūpestį dėl savo ir savo giminės pastatų Vilniuje statybos ir remonto. Pvz., 1751 m. J. D. Lopacinskis aiškino laiške broliui, kad dėl savo giminės rezidencijos statybos kaštų nuolat diskutuodavo su architektu, nes šis norėjo viską padaryti už didesnę kainą. Jie aiškinosi, kur ir kokie turi būti herbų bareljefai, kanauninkas nurodė, kad siekiant, jog gausūs lietūs nepakenktų, būtina stogą padengti variu [21]. 1758 m. jis rašė broliui, kad jo dvarelis jau perduotas (parduotas(?)) pakamariui, o apie smuklininko likimą praneš išvykstantis Svencickis [54].

Kanauninkas rūpinosi ne tik savo giminės, bet ir kitų didikų namų statyba bei remontu LDK sostinėje, jam svarbūs buvo ir kitų bajorų giminių pirkimo, įsikūrimo faktai ir jų aplinkybės. Laiške LDK stovyklininkui Aleksandrui Mykolui Sapiegai 1749 m. jis minėjo ir apie Sapiegų rūmų remontą Antakalnyje. Jis aiškino, kad „ponas vizitatorius“ [galbūt koadjutorius Juozapas Sapiega] apie remontą praneš daugiau, tačiau kanauninkas rašė, kad pagrindinėje salėje jau užtaisytos skylės pakabinamose lubose. Dvasininkas teigė suradęs italą tapytoją, kuris dirbo etmono rūmuose. Anot kanauninko, šis meistras dažo taip gerai, kad greitai tų skylių nebus matyti. Rūmų stogas pabaigtas, parke padaryti laiptai, žvėrynas išplėstas, stirnos, kurios paveldėtos iš koadjutoriaus, šuoliuoja ir džiaugiasi [8]. 1751 m. jis greičiausiai rašė LDK stovyklininkui Aleksandrui Mykolui Sapiegai, kad pastarojo mūriniame name jau baigtos lubos, ateinančią savaitę bus pabaigtas židinys pagrindinėje salėje ir laiptai [16]. 1757 m. kanauninkas rašė Adomui Chmarai, esą jo užeigos namų (orig. austerya) statybos vyksta, bet reikia dar atsiųsti pinigų, nes darbai nebus baigti šį rudenį. Teigė, kad amatininkai jau dengia stogą, o mūrininkai mūrija židinius [51].

1751 m. jis savo laiške pakancleriui A. M. Sapiegai teigė esą geriausia būtų, kad didikas lieptų užstatyti savo sklypą Antakalnyje, o medieną galima būtų gabenti vandeniu, dėl to reikėtų sudaryti kontraktą. Jis pasisiūlė padėti sudaryti sandorį, tačiau paprašė žinoti medienos išmatavimus [25]. 1757 m. J. D. Lopacinskis netgi savotiškai pasišaipė iš pakanclerio Mykolo Antano Sapiegos, kad tas laiškuose rašė ir rūpinosi tik savo Antakalnyje esančiu dvareliu Chiny. Didikas norėjo, kad rūmai būtų pagal jau parengtą ir atsiųstą kanauninkui abrisą [50].
J. D. Lopacinskis aprašė ne tik privačių, bet ir visuomeninių pastatų statybą ir remontą. Pvz., 1751 m. jis minėjo, kad etmonas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė laiške ekonomui [greičiausiai Tomui Kaveckiui (Tomasz Kawecki)] liepė restauruoti Vilniaus pilies vartus [13].

Paminėti ir stichinių nelaimių padariniai Vilniuje buvusių didikų namams. 1754 m. jis rašė Anykščių seniūnui Mykolui Ksaverui Sapiegai apie tai, kad laikraščiai pranešė, jog įgriuvo Sluškų rūmų stogas, sugrius ir visas pastatas, tokios nelaimės gresia ir kitiems namams, nes lauke ekstremaliai daug sniego [32]. J. D. Lopacinskio laiškuose taip pat buvo paminėtas ir 1760 m. gaisras Vilniuje bei jo nuostoliai. Kanauninkas pasakojo, kad Vyriausiojo Tribunolo maršalas Ašmenos seniūnas Andrius Oginskis labai nuliūdęs, nes ugnis sunaikino jo naujus rūmus ir liko tik sienos su židiniais [60].

Bajorų apsigyvenimo sostinėje rūpesčiai

Į Vilnių atvykdavę bajorai nuolatos kontaktuodavo su sostinėje nuolat rezidavusiais dvasininkais, kai jiems reikėdavo būstų apsigyventi. Apie tai gausu medžiagos laiškuose. Į J. D. Lopacinskio rezidenciją Vilniuje neretai atvykdavo svečių. Pvz., 1740 m. laiške broliui J. D. Lopacinskis minėjo, esą jų rezidencijoje buvo apsistojusi artilerijos generolo Jurgio Flemingo (Jerzy Fleming) sutuoktinė Antanina. Jos vyras persikraustė į salę (didįjį kambarį?) [4].

Visgi daugiausia dvasininkas rūpinosi Vilniuje apsistojančių didikų bei vidutinių bajorų apgyvendinimu ne savo, o kitiems priklausančiuose namuose. 1751 m. laiške Minsko pavieto medžiokliui Adomui Chmarai (Adam Chmara) J. D. Lopacinskis minėjo jau užsakęs kambarį pas kunigą kantorių (pavardės neminėjo), nes Žemaičių vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius neleidęs apsistoti ankstesnėje vietoje, pykdamas, kad jam „skolos ponai geradariai nesumokėjote“. Toliau jis rašė: „Turime daug šieno – šimtą vežimų, avižų 60, tad, jau būtų blogai, jei pats neatvažiuotum, kur aš tą šieną dėčiau“ [19]? Tais pačiais metais J. D. Lopacinskis apie apsigyvenimo Vilniuje sudėtingumą ir pasiūlymus rašė ir M. K. Sapiegai. Jis teigė, kad galėtų pasiūlyti kanauninko Tado Slizenio (Tadeusz Ślizień) namus, bet perspėjo, kad ten tuo metu gyvena jo brolis – Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pasiuntinys. Kadangi atvykti turėtų ir pakancleris Mykolas Antanas Sapiega su vaivada (greičiausiai –Polocko vaivada Aleksandru Mykolu Sapiega), kurie, matyt, ten irgi būtų apsistoję, tai tokiu atveju kanauninkas pažadėjo užsakyti kambarį pas kitą dvasininką – Žemaičių sufraganą Aleksandrą Horainą (Aleksander Horajn). Šis namas buvo šalia paties kanauninko namų ir jame apsistojus „per langus galima būtų kalbėtis“. Jei Anykščių seniūnas atvyktų vienas, J. D. Lopacinskis pasiūlė gyventi ir jo name, iš salės žiūrėti į „visokius objektus, kurie praeis ir ateis“ [35]. 1754 m. laiške A. Chmarai jis minėjo invalidų (emeritų) ir rokitų kolegijas, kurios buvo užimtos, Sulistrovskių (Sulistrowscy) dvarelis už arsenalo ceikhauzo taip pat buvo užitas. Laiške kanauninkas postringavo: „... o kur jūsų tarnams rasti vietos – tai išvis sunku“ [36]. 1756 m. Anykščių ir Punios seniūnui Mykolui Ksaverui Sapiegai jis minėjo, kad džiaugėsi, jog šis išsirinko būstą visai netoli jo mūrinio namo – pas kanauninką T. Slizenį. Jis teigė kalbėjęsis su kanauninku ir šis paminėjęs gerą prospektą žiūrėjimui. Netruks ir geros kompanijos ten, minėjo kanauninkas, atvyksta generolai Domoslavskiai (Domosłowscy) [46]. 1759 m. J. D. Lopacinskis minėjo, kad jau atvyksta pakanclerio Mykolo Antano Sapiegos ir Anykščių bei Punios seniūno Mykolo Ksavero Sapiegos bagažai, vėliau ir patys žmonės. Kanauninkas rašė, kad pirmąjį apgyvendins Pacų rūmuose, o antrąjį – pas Jodką (Jodko), bet dėl to mūrinio namo dar ne viskas aišku [56].

J. D. Lopacinskis ne tik tarpininkaudavo dėl LDK didikų bei kitų bajorų apgyvendinimo sostinėje, bet ir informuodavo adresatus, kur kas apsistojo. 1752 m. jis minėjo broliui Mikalojui, kad LDK kardininkas Simonas Sirutis, siekiantis kažkokios „partikuliarios konferencijos“ tą vakarą, apsistos Žabų rūmuose [27]. 1755 m. laiške kanauninkas rašė, jog atvyko LDK pakanclerio M. A. Sapiegos petihorų vėliavininkas Antanas Zadarnovskis / Zadernovskis (Antoni Zadarnowski / Zadernowski), ir pranešė, kad antradienį atvažiuos LDK pakancleris Mykolas Antanas Sapiega ir Polocko vaivada Aleksandras Mykolas Sapiega. Prieš Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą iki šeštadienio pakancleris persikels į Antakalnį. Tada, sutaikęs iždininką Jurgį Detlofą Flemingą (Jerzy Detloff Flemming) su kunigaikščiu vėliavininku Jeronimu Radvila, jis persikraustys į Flemingų rūmus. Livonijos kašteliono Jono Nemiros-Ščyto (Jan Niemira-Szczyt) dvarelį užims pats A. Zadarnovskis. Kanauninkas pasakojo broliui, kad Minsko vaivada Jonas Augustas Hylzenas (Jan August Hylzen) taip pat teigė, kad atvyks į Vilnių, tad jį reikės apgyvendinti M. Lopacinskio mūriniame name, prašė rezoliucijos dėl sutikimo [43].
Rūpinimasis kitų bajorų vizitų į sostinę sėkmingumu nebūtinai reiškė J. D. Lopacinskio nuoširdų paslaugumą. Viena vertus, jis nuolat gyveno Vilniuje, žinojo apsigyvenimo galimybes. Kita vertus, įtikti politiniams bendražygiams buvo vienas iš taktinių ėjimų, kadangi kanauninkas siekė vyskupo pareigybės [87, 398].

Bajorų kasdienybė ir pramogos sostinėje: pokalbiai, puotos, šventės

Nors kanauninkas dažniausiai rašydavo 2 lapų apimties laiškus, bet kartais jie būdavo labai platūs (keleto lapų), juose būdavo apžvelgiamos kelios temos. Kartais J. D. Lopacinskio laiškuose būdavo rašoma, kas įvyko LDK sostinėje, pateikiama platesnė ar siauresnė įvykių panorama: kuris didikas atvyko, kuris išvyko, kur apsistojo, ko siekė, ką veikė, ar neįvyko kokių ekscesų. Galima pateikti tokio panoraminio aprašymo pavyzdžių. Pvz., 1755 m. kanauninkas rašė, esą seimelių savaitė prasidėjo nuo Ašmenos žemės teisėjienės Salomėjos Franckevičovos (Salomea Franckewiczowa) vedybų su Lydos pavieto stalininku, Rodūnės seniūnu Jonu Tadu Božimovskiu (Jan Tadeusz Borzymowski) [96]. Santuoką Šv. Mykolo bažnyčioje suteikė kanauninkas Tadas Korsakas. Vilniuje tuo metu buvo artilerijos generolas Antanas Davainis Solohubas su sutuoktine Brigita Petronėle, Vilniaus pavaivadis Jurgis Abramovičiaus (Jerzy Abramowicz) ir tijūnas, Gegabrastos (šiandieniniame Pasvalio rajone) seniūnas Jonas Pliateris. Kanauninkas ironizuodamas rašė: „O jau matau karnavalas su seimelio kaukėmis vyks iškilmingesnis nei anksčiau buvęs“. Anot dvasininko, atvykęs Polocko vaivada Aleksandras Mykolas Sapiega visus nustebino ir sujaukė [42].

Galima teigti, kad kanauninkas su nekantrumu laukdavo bajorų suvažiavimo į sostinę, susitikimų ir derybų, kadangi siekė būti politinių ir visuomenės įvykių epicentre. „Pas mus čia Vilniaus publika [rinktis] dar nepradėjo, nors jos požymiai jau matosi“, minėjo jis laiške pakancleriui 1747 m., teigė, kad į tribunolo pradžią LDK etmonas Mykolas Radvila Žuvelė neatvyks, nes neseniai sirgo [6]. Apie Vilnių ir jo bajorišką publiką J. D. Lopacinskis rašė, kad tai kraštas – sveikas damomis, o kavalieriai išvyksta iš čia geresnio oro ieškodami [37]. Pasibaigus tribunolui 1760 m. kanauninkas apgailestavo: „Greitai mūsų publika visai užges, šią savaitę išvyksta ir tribunolo maršalas [jau minėtas Ašmenos seniūnas Andrius Oginskis] su dėde ir tėvu“ [59].

Kartais laiškuose būdavo minimi pokalbiai. 1732 m. jis pasakojo, kad priėmė ir porą valandų parke kalbėjosi su jaunuoju Aleksandru Sapiega, bet apie ką, neinformavo. Jis pasakojo savo prisiminimus apie susitikimą, pasakojo apie LDK artilerijos generolo K. L. Sapiegos vaikų elgesį, kad tiek Aleksandras, tiek jo sesuo Ona, buvo visai nebailūs, šalia drąsiai ėmė ranką pabučiuoti tuo metu apkabindami kojas [3]. 1756 m. jis rašė, kad, pabuvęs seimelyje, mąstė, jog jau bus laiko užtektinai savo reikalams, bet atvyko vyresnysis Mstislavlio vaivadaitis (greičiausiai Juozapas Sapiega – būsimasis LDK raikytojas) ir dabar reikia su juo užsiimti [47]. 1754 m. dėl konkurencijos jis perspėjo tuometį Anykščių seniūną Mykolą Ksaverą Sapiegą, esą jo politiniai konkurentai LDK artilerijos generolas Antanas Davainis Solohubas (Antoni Dowojna Sołłohub) ir Ukmergės seniūnas Benediktas Tyzenhauzas taip vienas kitą pamėgo, kad generolas nuolat būna pas seniūną Paplaujoje arba B. Tyzenhauzas lankosi pas A. Davainį Solohubą, kuris apsistojęs pas Hanyzą (Hanyz) prie Šv. Jono bažnyčios ir jiedu per naktį kortomis lošia faraoną [40].

Dvasininkas minėjo ir svarbiausius bajorų asmeninio gyvenimo įvykius – vestuves, vaikų gimimą, mirtį. Pvz., 1751 m. jis pasakojo, kad atvyko Vilniaus tijūnai Juozapas ir Ona Pociejūtė Tiškevičiai. Ponia turbūt čia gimdys [12]. 1760 jis rašė, kad Starodubo pateisėjininkaitis Gimbutas vedė Starodubo žemės teisėjaitę Stravinskaitę [61]. Tais pačiais metais rudenį Slonime mirė LDK pakancleris Mykolas Antanas Sapiega. Nors didikas buvo palaidotas Berezoje [86, 114], Vilniuje taip pat vyko mišios ir kitos iškilmės. J. D. Lopacinskis aprašė, kaip mirusio didiko pavadiniai, pvz., Oršos pavieto raikytojas Tadas Bučinskis (Tadeusz Buczyński), ieškojo galionų bei aksomo karstui, kurio galima buvo gauti tik pas žydus [63].

Kaip jau minėta, Vilniuje buvo nuolat puotaujama. Anksčiau buvo rašyta, kad J. D. Lopacinskis minėjo asmeninio pobūdžio pietus ir pokalbius su tribunolo vadovais, kitais politikais. Bet buvo aprašyti ir visuotiniai bajorų pasilinksminimai. 1756 m. kanauninkas J. D. Lopacinskis laiške A. Chmarai pasakojo apie puotas, pasibaigus Tribunolui [48]. Apie didelius pasilinksminimus Augusto III vardo dienos garbei kanauninkas pasakojo Anykščių ir Punios seniūnui Mykolui Ksaverui Sapiegai. Jis teigė, kad pirma jie riesis, o po to taikysis [valgydami] koadjutoriaus konfitiūrus iš ananasų, karambolų(?), kakadijų(?) [neaiškus žodis] ir kitų indiškų žodžių [stiliaus klaida J. D. Lopacinskio laiške], kurių privežta labai daug. Būsimasis vyskupas teigė, kad gaila, jog M. K. Sapiega neatvyko į sostinę, nes joje daug spektaklių, dialogų, bus ir fejerverkas šeštadienį [38]. Aprašydamas šias iškilmes jis pabrėžė, kad mieste buvo puikus fejerverkas ir pakanclerio suorganizuota iliuminacija [39]. Rašyta ne tik apie puotas, bet ir įkaušusių bajorų žygius. Pvz., 1759 m. laiške buvo paminėtas vienas Vilniaus ekscesas. Pijorų mokykloje mokęsi didikų vaikeliai: vaikaitis Cechanoveckis (Ciechanowiecki), maršalaitis Zabiela, Ščytas (Szczyt), Judickis (Judycki) – išėjo į miestą ir įkaušę vaikščiojo po gatves [58]. Beje, apie dideles puotas Vilniuje savo atsiminimuose rašė ir žymusis memuaristas Andriejus Kitovičius (Jędrzej Kitowicz) [64, 621].

1757 m. kanauninkas pranešė, kad Vilniuje rengiamas karnavalas, kuriame ketinąs dalyvauti Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė [49]. Beje, karnavalus jis kartais minėjo su ironija. 1751 m. jis rašė Mykolui Ksaverui Sapiegai, esą artėja Užgavėnės, „iš visų pusių pribėga čia nereikalingų visokių skaramušų (juokdarių)“, vilniečiai nori pažiūrėti, kas yra kanauninko mūriniame name [17]. Kitame laiške tam pačiam Mykolui Ksaverui Sapiegai jis linkėjo karnavalo metu susirasti žmoną [18] (beje, šis palinkėjimas neišsipildė ir didikas liko nevedęs [91]).
1754 m. J. D. Lopacinskis su humoru rašė, kad LDK raštininkas Antanas Mykolas Pacas Tribunolo metu iš Varšuvos gavo daug įvairių knygų, bet jas skaitė pasislėpęs kaip koks juodaknygis tamsiuose požemiuose, kad niekas nepastebėtų. Nors, anot J. D. Lopacinskio, jis turėtų žinoti, kad M. K. Sapiega, kaip tribunolo maršalas, turi senovinę teisę patikrinti raštininko paslaptis [34].

Taigi Vilniaus kanauninką Joną Dominyką Lopacinskį galima laikyti LDK sostinės bajorų gyvenimo metraštininku. Būdamas dvasininkas, jis puikiai jautė kilmingųjų gyvenimo pulsą, aktyviai dalyvavo bajorų pasauliečių veikloje. Vilnius jo laiškuose buvo didžiulė laikinų susitikimų erdvė, į kurią atvykdavo, o vėliau išvykdavo bajorai, atsinešdami savo problemas ir konfliktus, čia jie bendraudavo, derėdavosi, puotaudavo, kartais netgi smurtaudavo, o vėliau palikdavo sostinę. Apie nuolat gyvenančius bajorus pasauliečius laiškuose beveik nerašoma. Ši korespondencija pasako apie to meto Katalikų bažnyčios dvasininkų bei kitų visuomenės sluoksnių santykius – akivaizdu, kad šie sluoksniai buvo itin susiję. Šiandien jau galima atsargiai lyginti su bajorų pasauliečių susirašinėjimo temomis [70]. Pervertus tūkstančius XVIII amžiaus Vilniaus bajorų pasauliečių laiškų pastebėta, kad išskyrus kai kurias retas išimtis, jų susurašinėjimo temos dažniausiai būdavo ne tokios spalvingos ir plačios kaip Vilniaus kanauninko Jono Dominyko Lopacinskio. Kodėl taip buvo, matyt, lėmė daugelis priežasčių. Visų pirma spalvinga būsimojo vyskupo asmenybė, jo aspiracijos, Vilniaus realijų žinojimas. Šis straipsnis anaiptol neišsemia galimybių toliau gilintis į J. D. Lopacinskio korespondencijos problematiką. Kiekvieną atskiroje straipsnio dalyje išskirtą dvasininko laiškų temą galima toliau atskirai plėtoti.

Išvados

  1. Būsimasis Žemaičių vyskupas, Vilniaus kanauninkas Jonas Dominykas Lopacinskis paliko gausią korespondenciją apie bajorų gyvenimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje XVIII amžiaus viduryje (1730–1762 m.). Kanauninkas buvo labiau Sapiegų, iš dalies Radvilų politinės grupuotės narys, dauguma jo adresatų buvo didikai arba aukštesnį nei vidutinį statusą turintys bajorai. Susirašinėjimo temos buvo pačios įvairiausios, daugumoje laiškų rašyta apie keletą skirtingų įvykių, tad sunku nustatyti, kurios buvo pagrindinės. Politikos ir teisinio gyvenimo naujienos nuolat eidavo paraleliai su ekonominio ar buitinio pobūdžio klausimais, medžiagos apie bažnytines iškilmes laiškuose pasauliečiams aristokratams beveik nėra.
  2. J. D. Lopacinskio laiškuose nuolat būdavo minimos politinės problemos – daugiausia sostinėje vykusių Vilniaus, Smolensko, Starodubo seimelių naujienos. Bene dažniausiai minėta teisinė institucija laiškuose – Vyriausias Lietuvos Tribunolas, kiti teismai aprašomi rečiau. Laiškuose būdavo aptariami ne tik seimelių ir teismų procesai, bet ir jų užkulisiai. Kanauninkas minėdavo ne tik tuos procesus, kuriuose atsispindėdavo jo ar jo giminės, grupuotės interesai, bet ir kitų kilmingųjų bylos sulaukdavo jo dėmesio, J. D. Lopacinskis atidžiai sekė bajorų gyvenimo pulsą sostinėje (beje, ir visoje šalyje). Visgi duomenys apie seimelius ir teismus – dažnai nekonkrečios žinutės, lakoniški paminėjimai.
  3. Kanauninko laiškuose buvo dažnai nagrinėjami ekonominiai sandoriai: valdų pirkimas ir pardavimas, skolos ir mokėjimai, nekilnojamojo turto bei statybų Vilniuje reikalai. Daugiausia informacijos pateikta apie kitų giminių – visų pirma Sapiegų – ekonominius sandorius. Bajorų apsistojimo Vilniuje klausimas buvo taip pat aktualus – sprendžiant iš laiškų, kanauninkas stengėsi būti paslaugus, padėti atvykstantiems didikams išsinuomoti būstą. Tokį paslaugumą lėmė ne tik tai, kad J. D. Lopacinskis gerai išmanė gyvenimo Vilniuje ypatumus, nulemtus nuolatinio gyvenimo sostinėje. Tai buvo viena iš priemonių išlaikyti įtaką LDK elitui, siekti karjeros sau ir savo giminėms bei šalininkams.
  4. Panoraminiuose Vilniaus situaciją pristatančiuose laiškuose būdavo dažnos pačios įvairiausios buitinės temos – pokalbiai, puotos, karnavalai, fejerverkai ir bajorų gyvenimo kasdienybė. Dauguma laiškų atsispindėjo bendravimas su savo grupuotės nariais. Pasaulietinis gyvenimas ir pramogos kanauninkui išties buvo svarbūs, neretai aprašomi išsamiau nei politiniai ar ekonominiai procesai.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1730 06 11. Vilnius. Jono Dominyko Lopacinskio laiškas LDK artilerijos generolui Kazimierui Leonui Sapiegai.LMAVB, RS (toliau Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius), f. 139, b. 2550, l. 41.
  2. 1730 06 19. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Merkinės seniūnui Antanui Kazimierui Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2551, l. 1v.
  3. [...] zwłaszcza że nad zwyczay był tak JmCP Alexander iako też Jm P. Anna jenerałowna bespieczni, około JmCi Dª biorąc go za rękę smiało do pocałowania y przy tym za nogi sciskaiąc. Po tym bawiwszy się ze dwie godziny w ogrodu tuteyszym odiachali do siebie. Zas JmC dobrodzey mowił JmPu Alexandrowi czemu często niebywasz u mnie Olesiu, a on odpowiadział swoy koplement [...], 1732 09 21. Vilnius. Vilniaus kanauninko Jono Dominyko Lopacinskio laiškas LDK artilerijos generolui Kazimierui Leonui Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2550, l. 14.
  4. 1740 02 01. J. D. Lopacinskio laiškas broliui Mstislavlio pavieto raikytojui Mikalojui Lopacinskiui. Lietuvos Valstybės istorijos archyvas(toliau – LVIA), f. 1135, ap. 14, b. 2, l. 38.
  5. 1743 05 10. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui Mstislavlio pavieto raikytojui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 1, l. 166.
  6. [...] u nas tu publika wilenska ieszcze się niezaczeła przeciez preaparatoria do niey pokazuią się [...], 1747 03 31. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas LDK pakancleriui Mykolui Antanui Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2556, l. 4v.
  7. 1749 06 06. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Belzo vaivadienei Teresei Sapiegaitei Potockai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2552, l. 7–7v.
  8. [...] iak tu dziedziczny pałac iego reparuię uczyni relacyą JmCX wizytator. W sali dziury w sufficie juz są naprawione, dostałem malarza włocha z pałacu Xcia Hetmana ktory actu maluie tak dobrze ze tych dziur znac niebędzie. Dach na pałacu dokonczony schody w ogrodzie zrobione zwierzyniec roszczyrzony, sarny dozywotne JWJmc Xª koadjutora odziedziczone [...] skaczą y radują sie [...], 1749 09 20. Antakalnis. J. D. Lopacinskio laiškas LDK stovyklininkui Aleksandrui Mykolui Sapiegai, Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Dział Rękopisów. Archiwum Sapiehów z Krasiczyna, fond 103, (toliau – ZNiO, f. 103), teka XV/77, nr. 2179, De 9736.
  9. [...] Seymiki ziemskie Smolenskie podochodziły obrane chorązym Kaszyc stary ziem Eydziatowicz podsędkiem Kulesza pisarzem Piotrowski Xze Star Rzeczycki [...], 1749 09 27. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas LDK Polocko vaivadai Aleksandrui Mykolui Sapiegai. ZNiO, f. 103, teka XV/79, nr. 2181, De 9736.
  10. [...] JwPu Szczepanowskiemu regentowi dalem # 15 dla patrona iuz JWWMP Dobro będąc w Wilnie sam praenumerare kazałes # 10. Jesli by więcey chciał ten ze patron JP Glindzyc nieomieszkam mu wyliczyc [...], 1750 05 30. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas LDK pakancleriui M. A. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2556, l. 24.
  11. [...] Donosze tez JWMW Pu Du ze sługa JWPa Wdy Mscisław tak był niedyszkretny az zaniosł w grodzie wilen proces na JWWPaDa nomine sui principalis o niezapłacenie in termino [...], 1750 07 03. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Mykolui Ksaverui Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 59v.
  12. 1750 12 04. J. D. Lopacinskio laiškas M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 37v.
  13. [...] Xze Jmc Hetman pisał tu do swego ekonoma aby bromę zamkową znowu reparowaną [...], 1750 12 04. J. D. Lopacinskio laiškas M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 38.
  14. 1750 12 12. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 35v.
  15. 1751 01 05. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 31.
  16. 1751 01 23. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas LDK stovyklininkui Aleksandrui Mykolui Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 19v.
  17. [...] ze wszytkich stron, wielka liczba niepotrzebnych skaramuszow. Wilnianie do moiey kamienicy maią zagłądac, [...], 1751 01 30. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Mykolui Ksaverui Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 13.
  18. [...] Jakoz dał by Pan Bog abyś JWWcP Dobr na tym karnawale przy cudzych y swoią nalazł zonę, a dla nas panią miłosciwę. [...], 1751 02 12. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 26.
  19. 1751 03 05. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Minsko pavieto medžiokliui Adomui Chmarai. Biblioteka Jagiellońska, Oddział Rękopisów (toliau – BJ), Rkp. 6636 II, t. 5, l. 22–22v.
  20. 1751 06 18. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui Mikalojui Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 34.
  21. 1751 06 18. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 34v–35.
  22. [...] Mnie głowy bolenie często infestuje, quo non obstante musiałem wczora iechać do Ponar dla Przyięcia JPª Marſzałka Trybun. y jenerała artyleryi, którzy się tam do mnie beż ceremoniy na obiad do małego stolika prawie ultro zaprosili. [...], 1751 06 25. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui.LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 38v.
  23. 1751 07 09. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 41v.
  24. 1751 07 16. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 43.
  25. 1751 08 12. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas LDK pakancleriui M. A. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2556, l. 31v–32.
  26. [...] JWJP. pisarz polny his diebus zupełną otrzymał wyktoryą nad ciotką y domem swoim tu przytomnym. [...], 1751 09 04. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Adomui Chmarai. BJ, Rkp. 6636 II, t. 5, l. 137–137v.
  27. 1752 03 03. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 139v–140.
  28. 1752 08 15. Antakalnis. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 113–113v.
  29. 1752 09 03. Antakalnis. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 115v.
  30. 1752 09 10. Antakalnis. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 117v.
  31. 1753 02 03. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 3, l. 251.
  32. [...] Przyszła tandem calamitas na pałać słuszczynski, którego dach się zawalił od wielkiego sniegu, od wiłżą tym bardziey obciążonego. Sala się na wylot załamała, y poczekawszy ten pałać się ze wszystkim się zruynuie. Taż clades inne dachy w mieście zdarzyła się bo tu byli sniegi extreme wielkie [...], 1754 02 06. Riešė. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2560, l. 6.
  33. 1754 02 25. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2560, l. 4.
  34. [...] Xiąszki mu przyszli z Warſzawy dosyć piękne y barżo ich siła, ale na początku trybunału do podziemnych lochow, aby swiat ich niewidział y pewni panowie, ma one przeniesć y schować y sam tylko in cognito, iako czarnoxięznik jaki, chce ich odwiedzać, ale przy zaczętym Trybunale może puyść inkwizycya, kalkulacya, weryfikacya od instaniam JWWMc Pana Dobr. iako mającego dawne prawo szperlania po wszystkich skrytnościach JWJmco XS. pisarza Litewski MWMc Pana[...], 1754 03 04. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių seniūnui Mykolui Ksaverui Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2560, l. 15v–16.
  35. [...] Stancya dla JWW Mc Pana Dobr. byłaby u WJmoX. kanonika Sliznia, tylko ze brata swego deputata tam lokuie, iesli tedy JWJmoPan podkanclerzy Dobr. z JWJmo panem wwdą przybędą, to dla JWWMcoPana Dobr. zamowię stancyą u JmoX. Horaima podle moiey kamienicy abyśmi z sobą przez okną mogli gadać, iesli zas sam ieden JWWMco Pan Dobrodziey przybędziesz, to w obiecanych odemnie pokojach mozeſz się lokować, y z sali moiey pogłądać na wszelkie objecta, które licznie przechodzić y przeieżdać będą. [...], 1754 03 20. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 68v–69.
  36. 1754 04 07. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Minsko pavieto medžiokliui Adomui Chmarai. BJ, Rkp. 6638 II, t. 7, l. 50–50v.
  37. [...] co inszego to w Wilnie było, gdzie kray zdrowy na damy, kawalerowie tylko wyieżdzaią z tąd lepszey aury szukaiąc, [...], 1754 06 09. Antakalnis. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 74v.
  38. [...] a co tu pierwiey będziemy się wadzić a potym godzić konfiturami JWJMo X Koadjutora, których teraż co niemiara nawieziono, ananasow, kakadyi, karakambuli y innych słow indyńskich, o których opowie JmoPan Ebert. Szkoda zes JWWMco Pan dobrodziey prędzey do nas nieprzyiechał, bo tu teraż pełno spektakulow, dyalogow, a w sobotę wolny feierwerk orderowy nastąpi [...], 1754 07 28. Antakalnis. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 85.
  39. [...] Festyn orderowany wczora się tu odprawił barzo solennie z cale pięknym feierwerkiem iak niebyło od laski JWJPa podkanclerzego z illuminacyą po całym miescie na ktory Jenerał art: przyiechał [...], 1754 08 04. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 87.
  40. [...] Nikt barżiey niejest obligowany JWWMco Panu Dobrodziejowi ześ tu nieprzyiechał nad JWJmo Pana Jenerała Artyleryi, który się forsztyluje na mieyśce JWWMco pana dobrodzieja do Wiłkomirza, iuż się in gratiam tego pokochał z starostą wiłkomirſkim, stoi u niego na Popławach, a sam starosta u Hanyza pod S:Janem; wizytuią się często y grywaią w Faraona po całey nocy [...], 1754 08 10. Antakalnis. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 90.
  41. [...] o operacyach seymikowych nic jeszcze niesłychać [...], 1755 01 25. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 4, l. 93.
  42. [...] a tak widzę karnawał przy seymikowych maszkach odprawi się solenniey, iak przed tym bywał [...], 1755 01 26. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių ir Punios seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 66–66v.
  43. 1755 03 29. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 4, l. 109–109v.
  44. [...] Jmo Pan Olendski MwmcoPan [...] Tenze Jmosc podobno z woli JWJmo pana podkanclerzego odebrał z skarbu mego wszytkie srebro, cynę, miedz, y bieliznę stołową podług regestru po S:PJWJmoX koadjutorze pozostało. Takze od Bernardynow insze mobilia. Niech to tedy będzie wiadomo JWWMco Panu Dobrodziejowi ze u mnie juz nic penitus niemasz. [...], 1755 04 22. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių ir Punios seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 96.
  45. 1755 10 26. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių ir Punios seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 129.
  46. 1756 03 29. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Anykščių ir Punios seniūnui M. K. Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2558, l. 120.
  47. 1756 09 05. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 4, l. 149v.
  48. 1756 09 06. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas LDK lauko antspaudo sekretoriui Adomui Chmarai. BJ, Rkp. 6640 II, t. 9, l. 65v.
  49. 1756 12 10. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 4, l. 163.
  50. [...] Przez JM pana Bułharyna który ledwie we szrodę stanął nic wiecey do mnie niepisał JPdk tylko o Chinach swoich, gdzie wraż chciał by aby pałac stanął podług obryſu mi przysłanego [...], 1757 04 09. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 4, l. 281.
  51. 1757 09 26. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Minsko pavieto pataurininkiui Adomui Chmarai, BJ, Rkp. 6641 II, t. 10, l. 78v.
  52. 1757 12 31. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Sapiegų giminės atstovui. LMAVB, RS, f. 139, b. 2554, l. 187.
  53. [...] że zadość czyniąc rozkazami JWo Jmo Pana podkanclo y obligacyi samego WWMcio Pana starałem się skutecznie służyć do funkcyi WJmo Pu podsądkowiczowi starodubs z niemałym narazeniem przyiazni dla mnie JWo JMo Pa Referendarza Litto usilnie promawiącego JMo pana Przezdieckiego sędziego grodzo Smoleno y to było okazyą że seymik drugi zrobiono przeciwko pierwſzemu in tempore et legitime odprawionemu [...], 1758 02 11. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas LDK lauko antspaudo sekretoriui Adomui Chmarai. BJ, Rkp. 6642 II, t. 11, l. 2.
  54. 1758 04 13. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui., LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 5, l. 31.
  55. [...] W Wilnie wczoray po pijancu deputat Łapa z Weysenhoffem porębali się. Łapie się dostało w łeb y w rękę niebarżo, drugiemu w łeb y przez nos tak że w rękę y palec stracił. [...], 1758 09 09. Paneriai. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 5, l. 73v.
  56. 1759 04 07. Jono Dominyko Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 5, l. 211.
  57. 1759 06 02. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 5, l. 197v.
  58. 1759 12 15. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 5, l. 130v.
  59. 1760 05 20. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas LDK raikytojui Mykolui Ksaverui Sapiegai. LMAVB, RS, f. 139, b. 2563, l. 8.
  60. [...] JW JM Pan marſzałek WLi niezmiernie jest contristatis tak cięzką conflagratą pałacu swego nowego w Wilnie, którego tylko sciany y kominy zostali [...], 1760 06 03. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas Minsko pavieto pataurininkiui Adomui Chmarai. BJ, Rkp. 6643 II, t. 12, l. 232v.
  61. 1760 07 14. Paneriai. J. D. Lopacinskio laiškas Minsko pavieto pataurininkiui Adomui Chmarai. BJ, Rkp. 6643 II, t. 12, l. 288v.
  62. 1760 07 19. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas broliui LDK instigatoriui M. Lopacinskiui. LVIA, f. 1135, ap. 14, b. 6, l. 57.
  63. 1760 10 23. Vilnius. J. D. Lopacinskio laiškas nežinomam adresatui. ZNiO, 54824/III, Mf 1316, l. 155–158.
  64. KITOWICZ, Jędrzej. Opis obyczajów za panowania Augusta III. Oprac. Roman Pollak. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich – Wydaw; Warszawa: De Agostini Polska, cop, 2003, t. 2, 302–645 s.
  65. MATUSZEWICZ, Marcin. Diariusz życia mego, tekst oprac. i wstępem poprzedził Bohdan Królikowski; koment. Zofii Zielińskiej. Warszawa: Państ. Instytut Wydawniczy, 1986, t. 1, 928 p.
  66. Nazwisko Frąckiewicz, http://www.genealogia.okiem.pl/frackiewicz.htm [žiūrėta 2015-06-06].
  67. ALEKNA, Antanas. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. 2-as leid., Čikaga: Lituanistikos institutas, 1975. 300 p.
  68. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Giesmininko kelias: monografija. 2-asis leid., Vilnius: Versus aureus, 2004. 255 p.
  69. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai: jo 150 metų gimimo, 100 metų įsivyskupavimo ir 75 metų mirties sukakties proga. Brooklyn: Aidai, 1952. 99 p.
  70. BURBA, Domininkas. Bajorų interesai XVIII amžiaus Vilniuje, privačios korespondencijos duomenimis. XVIII amžiaus studijos. LDK: tarp tradicijų ir naujovių. Sudarytoja: Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2014, t. 1, p. 184–199.
  71. BURBA, Domininkas. Bajorų pasauliečių ir katalikų dvasininkų bei vienuolių teisinių ginčų ir konfliktų specifika Vilniaus mieste XVIII amžiuje. Darbai ir dienos, 2014, t. 61, p. 281–295.
  72. BURBA, Domininkas. Jėzuitai kaltintojai ir kaltinamieji: 1734–1773 m. Vilniaus pavieto teismų knygų informacija. Jėzuitai Lietuvoje (1608–2008): gyvenimas, veikla, paveldas = Jesuits in Lithuania (1608–2008): life, work, heritage: [straipsnių rinkinys]. Lietuvos jėzuitų provincija, Lietuvos nacionalinis muziejus. Sudarytoja Neringa Markauskaitė; vertėja Aušra Simanavičiūtė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, [2012], p. 161–176.
  73. BURBA, Domininkas. Vilniaus kapitulos dvasininkai konfliktų dėl statybų ir pastatų priežiūros Vilniuje XVIII a. pabaigoje [metu]. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje. Miesto erdvė, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007, p. 72–83.
  74. DOLINSKAS, Vydas. Simonas Kosakovskis: politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vilnius: Vaga, 2003. 773 p.
  75. JUCEVIČIUS, Liudvikas. Mokyti žemaičiai. Parengė Meilė Lukšienė ir Vytautas Raudeliūnas. Vilnius: Vaga, 1975. 266 p.
  76. JURGAITIS, Robertas. Katalikų bažnyčios problemos Vilniaus seimelyje (1696–1764). LDK: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos studijos: Konstantinui Avižoniui – 90: mokslinės konferencijos „Konstantino Avižonio skaitymai“, vykusios 1999 m. balandžio 20 d. Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete, medžiaga / Vilniaus pedagoginis universitetas. Istorijos fakultetas. Lietuvos istorijos katedra. Sudarytojai Robertas Jurgaitis, Aivas Ragauskas. Vilnius, 2001. p. 82–87.
  77. JUZUMAS, Vincentas. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Parengė Mindaugas Paknys. Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013. 1078 p. [Už nuorodą dėkoju istorikei Vilmai Žaltauskaitei].
  78. KALADŽINSKAITĖ, Auksė. Vilniaus baroko mokyklos sklaida Livonijos, Polocko, Vitebsko ir Mstislavlio vaivadijose, XVIII amžiaus studijos. LDK: tarp tradicijų ir naujovių. Sudarytoja: Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2014, t. 1, 242–259 p.
  79. KALADŽINSKAITĖ, Auksė. Žemaitijos vyskupų Antano Dominyko Tiškevičiaus ir Jono Dominyko Lopacinskio architektūros užsakymai. Menotyra, 2007, t. 14, nr. 2, p. 32–43.
  80. MERKYS, Vytautas. Motiejus Valančius; tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius. Mintis. 1999. 817 p.
  81. MIKŠYTĖ, Regina. Antanas Baranauskas: monografija. Vilnius: Vaga, 1993. 291 p.
  82. PACEVIČIUS, Arvydas. Lietuvos egodokumentinio paveldo samprata ir tyrimų kryptys. Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje. Sudarytojas Arvydas Pacevičius, Vilnius, Vilniaus universitetas: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 113–126.
  83. PRAŠMANTAITĖ, Aldona. Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Vilnius: Diemedis, 2000. 351 p.
  84. PUZARAS, Petras. „Žemajtiu wiskupistes“ žymesnieji vyskupai. Soter, 2004, nr. 13(41), p. 79–94.
  85. RAILA, Eligijus. Ignotus Ignotas: Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Vilnius: Aidai, 2010. 236 p.
  86. ROMANIUK, Przemysław P. Sapieha Michał Antoni. Polski słownik biograficzny. Warszawa; Kraków: Instytut Historii im. Tadeusza Manteuffla, 1994, t. 35/1, z. 144, s. 110–115.
  87. SZCZYGIELSKI, Wacław. Jan Dominik Łopaciński. Polski Słownik Biograficzny. Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk, Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Polska Akademia Umiejętności, Wydawnictwo Polskiej Akademii nauk, 1973, t. 18, s. 398–400.
  88. ŠENAVIČIENĖ, Ieva. Žemaičių lituanistai Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje; Motiejus Valančius. Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo m-jos Leidybos centras, 1998. 254 p.
  89. VALANČIUS, Motiejus. Žemaičių vyskupystė, Raštai. Tekstą paruošė B. Vanagienė; įvadas ir paaiškinimai V. Merkio. Vilnius: Vaga, 1972, t. 2, 474 p.
  90. VALANČIUS, Motiejus. Žemaičių vyskupystė, Raštai. Tekstą paruošė B. Vanagienė; įvadas ir paaiškinimai V. Merkio. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, t. 6. 688 p.
  91. ZIELIŃSKA, Zofia. Sapieha Michał Ksawery. In Polski słownik biograficzny. Warszawa; Kraków, Polska Akademia Umiejętności, 1994, t. 35, s. 115–116.
  92. Ziemia Smoleńska i województwo smoleńskie XIV–XVIII wiek.Pod redakcją Andrzeja Rachuby; opracowali Henryk Lulewicz. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Warszawa 2003: DiG, t. 4, 412 p.
  93. Žemaičių vyskupijos aprašymas: su trimis nedideliais žemėlapiais, sudarytas katedros kanauninko Stanislovo Čerskio, teologijos daktaro, daugelio mokslo draugijų nario. Vertėja Jadvyga Rauckienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013. 102 p.
  94. Žemaičių vyskupų portretų galerija. Sudarytoja Lijana Birškytė-Klimienė.; žemaičių vyskupų biografijas rašė ir lotyniškus portretų įrašus vertė Liudas Jovaiša. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013. 106 p.

Komentarai

  1. J. D. Lopacinskis greičiausiai spėjo (galbūt neturėdamas tikslios informacijos), paminėdamas du asmenis. Iš tiesų Smolensko pavieto sargybininkas Liudvikas Dylevskis buvo pasiūlytas, o vėliau – 1750 m. – tapo Smolensko pavieto iždininku, o Juozapas Anupras Kulieša 1750 m. tapo Smolensko pateisėju [92, 144, 176]
  2. Žinias apie santuoką patvirtina ir praplečia ir genealoginė informacija [66].

Summary

Domininkas Burba. The Twists and Turns of the Life of the Nobility in the Capital of the Grand Duchy of Lithuania of the Mid-18th Century according to Personal Correspondence of the Canon of Vilnius Jan Dominik Łopaciński

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of History, Department of History of Lithuania, T. Ševčenkos str. 31, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The future bishop of Samogitia and the canon of Vilnius Jan Dominik Łopaciński left abundant correspondence on the life of the nobility in the capital city of the Grand Duchy of Lithuania in the mid-18th century (1730–1762). Most of his addressees were lords or the noblemen of the higher-than-average rank. The letters refer to political problems – mostly the news on the dietines (sejmiks) of Vilnius, Smolensk, Starodub taking place in the capital. The Supreme Tribunal of Lithuania is arguably the most common judicial institution mentioned in the letters; courts of other types are less commonly mentioned. The canon’s letters often addressed economic transactions: purchase and sale of estates, debts and payments, matters of real estate and constructions in Vilnius. They contain most information on the economic transactions of other families, primarily the Sapieha family. The issue of temporary accommodation of the nobility in Vilnius was also relevant; according to the letters, the canon tried to be helpful and to assist the arriving noblemen with the rent of housing. It was one of the means to maintain influence on the elite of the Grand Duchy of Lithuania as well as to seek the career for oneself and for one’s family and supporters. The panorama-type letters elaborating on the situation in Vilnius often discussed the most varied mundane topics – conversations, feasts, carnivals, fireworks and the daily life of the nobility.

Įteikta / Received 2015-06-08
Priimta / Accepted 2015-06-30