„Istorija“. Mokslo darbai. 97 tomas
Algirdas Antanaitis. Tarybinių povandeninių laivų veikla II pasaulinio karo metais šiuo metu Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje
Spausdinti

2015, t. 97, Nr. 1, p. 47–65 / Vol. 97, No. 1, pp. 47–64, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.03

pdf_button PDF

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Baltų proistorės katedra, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Remiantis turimų šaltinių ir istoriografinėmis žiniomis, straipsnyje apžvelgiama Tarybinio jūrų laivyno povandeninių laivų veikla II pasaulinio karo metais toje Baltijos jūros dalyje, į kurią šiuo metu įeina Lietuvos teritorinė jūra, gretutinė zona ir Lietuvos išskirtinė ekonominė zona [23]. Analizuojama tokios veiklos pobūdis, priežastys bei prielaidos šiai veiklai organizuoti ir įgyvendinti. Atskirai dėmesys skiriamas Klaipėdos (Memel’io) uosto reikšmei šiaurės rytų Baltijos regione ir geografinei bei strateginei padėčiai apibūdinti. Remiantis ankstesniojo, I pasaulinio, karo patirtimi rekonstruojami veiklos prioritetai bei karo taktika, pagrįsta tų prioritetų siekimu, derinant objektų reikšmės faktorius, jų geografinės padėties ypatumus bei taktines laivyno galimybes skirtingais karo tarp Vokietijos ir TSRS etapais.

Prasminiai žodžiai: Klaipėda (Memel’is), Tarybinis laivynas, povandeninis laivas, kursas, kovinė užduotis, užduoties rajonas, minų laukas.

Abstract. Based on the data of available sources and historiographic information, the article reviews the Soviet fleet submarine operations in the years of World War II in the Baltic Sea area which currently includes Lithuania’s territorial sea, the adjacent zone and Lithuania’s exclusive economic zone [23]. The type and reasons of such operations as well as the preconditions for their organization and implementation are analyzed. Special attention is paid to discuss the importance of Klaipėda (Memel) port in the northeastern region of the Baltic Sea as well as its geographic and strategic position. With reference to the experience of the previous war, World War I, operational priorities and war tactics based on achievement of those priorities are reconstructed by combining the factors of object significance, the peculiarities of their geographic position as well as tactical capacities of the fleet during different stages of the war between Germany and the USSR.

Key words: Klaipėda (Memel), Soviet fleet, submarine, course, battle assignment, assignment area, minefield.

Įvadas

Remiantis negausia ir dažnai fragmentiška įvairių šaltinių bei istoriografijos teikiama informacija, straipsnyje aprašoma ir analizuojama Tarybinio karinio Baltijos laivyno (toliau – Tarybinis laivynas) veikla II pasaulinio karo metais šiuo metu Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje. Nors Lietuvos valstybė geografiškai įeina į Baltijos jūros šalių regioną, būtina pastebėti, kad šioje srityje ji reiškėsi mažiausiai iš visų kaimynių. Dėl tos priežasties mus pasiekusį marinistinį paveldą didžiąja dalimi kūrė ne Lietuvos, o kitų šalių ir valstybių atstovai. Būdama nuolatinėje kryžkelėje tarp didžiųjų kaimynių: Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos, lėmusių daugelį istorijos posūkių, Lietuva, kaip kraštas ar kaip valstybė, ir pati vienaip ar kitaip dalyvavo tuose praeities įvykiuose, kurių materialinės ir rašytinės kultūros paminklai šiandien sudaro dalį Lietuvos jūrinės istorijos paveldo šaltinių. Todėl straipsnyje apibūdinamas vienas iš šį paveldą 1940–1945 m. formavusių veiksnių ir tokio veiklos pobūdžio prielaidos bei priežastys. Ta veikla paliko mūsų dienas pasiekusius istorijos pėdsakus [5; 29; 30], kurie pastaruoju metu sudaro, nors ir nedidelį, bet reikšmingą paminklų bei šaltinių kompleksą. Straipsnyje atsakoma į klausimus, kokie buvo Tarybinio laivyno veiklos dabartiniu metu, Lietuvai priklausančiuose vandenyse etapai ir jų ypatumai, kokios aplinkybės lėmė veiklos pokyčius tam tikrais karo laikotarpiais, kokia buvo šios veiklos pradžia pirmosiomis karo dienomis, kaip pati Vokietijos strategija darė įtaką povandeninių laivų taktikai ir jos pasekmėms, kokie šios veiklos paminklai liudija apie TSRS vykdytas operacijas, kaip sukurdama prielaidas povandeninių laivų veiklai dalyvavo Lietuva, kuo pasižymėjo vykdytos veiklos pabaiga.

Tarybinio laivyno padėtis karo pradžioje

Prasidėjus II pasauliniam karui Tarybinis laivynas turėjo 69 skirtingo dydžio ir tipų povandeninių laivų [22, 17–19]. Šis skirtumas susidarė dėl keleto priežasčių, didele dalimi nulėmusių būtent tokio laivyno susiformavimą ir jo panaudojimo galimybes, vykdant jiems keliamas kovines užduotis. Pagrindinis povandeninio laivo skiriamasis bruožas – jo slaptumas – nulėmė ir jo panaudojimo paskirtį. Toks įrenginys, kaip povandeninis laivas, buvo skirtas slaptiems ar netikėtiems veiksmams vykdyti, t. y. dažniausiai diversijoms ar kovai su priešo objektais ar komunikacijomis, kuriuos sudėtinga pasiekti atviros kovos būdais, naudojamais karo metu [11, 216–223].

Bet kurio karinio, t. p. ir povandeninio, laivo užduotis priklauso nuo tam tikro derinio, kurį sudaro laivo techninės-taktinės galimybės, veikimo (plaukiojimo) nuotolis, strateginis tikslas ir taktinės galimybės tam tikslui įgyvendinti. Laivo taktines-technines galimybes lemia pirminė jo paskirtis ir techninių bei kovinių įrenginių visuma, skirta numatytiems uždaviniams vykdyti per numatytą laikotarpį. Plaukiojimo nuotolis nulemia vykdomų kovinių veiksmų rajono dydį ar plotą, atstumą nuo laivyno bazių, kuriose galima papildyti geriamo vandens, maisto, amunicijos bei degalų atsargas ir atlikti reikiamus remonto darbus. Tai pat nuo atstumo itin priklauso ir galimybė palaikyti ryšį su informacijos šaltiniais, galinčiais suteikti reikiamų duomenų apie padėties pokyčius numatytų ar vykdomų kovinių veiksmų rajonuose. Strateginis tikslas nulemia patį laivui skiriamos užduoties pobūdį ir tam tikslui pasiekti būtinų veiksmų taktikos būdus. Nuo to dažniausiai priklauso, ar laivas veikia pavieniui ar grupėje. Tokios grupės gali būti sudarytos iš kelių kovinių vienetų ar būti mišrios, kuriose povandeniniai laivai veikia kartu su kito tipo laivais – tai gali būti vykdoma visos užduoties ar tik kurio nors jos etapo metu. Taktinės laivo galimybės priklauso nuo komandos paruošimo lygio, jos vadų ir įgulos narių sugebėjimų efektyviai išnaudoti ginkluotės ir technikos resursus, priimti teisingus sprendimus bei tinkamai orientuotis vietovėse, kuriose vykdomas tam tikras užduoties etapas.

Būtina paminėti, jog nesėkminga Tarybų Sąjungai karo pradžia nulėmė laivyno galimybių veikti Baltijos jūroje apribojimą iki 1944 m., kai rugsėjo mėn. iš karo išstojusi Suomija atvėrė savo laivų kelius tarybiniams laivams išeiti iš Suomių įlankos [19, 93–94; 22, 37]. Pirmosiomis karo savaitėmis buvo prarasta Liepojos laivyno bazė [31], iki 1941 m. rugpjūčio pabaigos vokiečių kariuomenė užėmė pagrindinę Tarybinio Baltijos jūros laivyno bazę – Taliną [28]. Tarybinis laivynas liko užspeistas išlikusiuose, Raudonosios armijos kontroliuojamuose Suomių įlankos uostuose, kurių buvo likę labai nedaug (Kronštato ir Leningrado uostai). Šio laivyno sudėtį sudarė Leningrado ir Kronštato uostuose anksčiau dislokuoti povandeniniai laivai ir tie, kuriems pavyko prasiveržti iš vokiečių kariuomenės apsupto Talino [22, 17–19]. Šiems laivams bei vykstančio karo metu pastatytiems naujiems [22, 18–19; 35] teko pagal turimas galimybes vykdyti skirtingo pobūdžio kovines užduotis prieš Baltijos jūroje veikusius suomių ir vokiečių karinius laivynus [22]. Dalis tokių užduočių buvo vykdoma ir šiuo metu Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje.

Pradžioje reikia trumpai paminėti vieną iš faktorių, nulėmusių povandeniniams laivams skiriamų užduočių pobūrį. Visi Tarybinio laivyno povandeniniai laivai buvo skirstomi į keletą rūšių pagal savo dydį: nuo mažųjų M tipo laivų iki K tipo povandeninių kreiserių. Pagrindinis laivo dydį lemiantis kriterijus buvo vandens talpa (dydis, atitinkantis laivo išstumiamo vandens kiekį), matuojama bruto tonomis. Taip pat laivai buvo skirstomi į lygius pagal savo pasirengimą atlikti kovines užduotis. Tokių lygių buvo trys: pirmajam priklausė visiškai parengti laivai su sukomplektuotomis įgulomis, antrajam – laivai, stovėję dėl remonto su naujai papildyta ar pakeista įgula, trečiajam – naujai į rikiuotę stoję laivai su naujai paskirta, neapmokyta įgula [22, 19]. Nuo laivo pasirengimo lygio dažnai priklausė jam skiriamos užduoties sudėtingumas, o nuo dydžio ir paskirties – keliamos užduoties tikslas ir veikimo nuotolis. Nors karo praktika įrodė, kad šios loginės sekos ne visada buvo laikomasi [22].

Pirmųjų karo dienų užduotys ir jų padariniai

Skirtingai nei sausumos kariuomenės vadovybę II pasaulinio karo pradžia Tarybinio laivyno neužklupo netikėtai. Dar kontroliuodami Liepojos bazę tarybiniai laivai pirmomis dienomis išvyko vykdyti jiems skirtų užduočių. Vykdyti žvalgybos užduočių priešo laivybos rajonuose išvyko keletas povandeninių laivų: „S-4“ į ties Klaipėda esantį rajoną, „S-6“– Pomeranijos, „S-10“ – Dancigo įlankas. „S-4“ tiesiogiai vykdė savo užduotį minėtame rajone, o kiti paminėtos grupės laivai tik vyko į savo paskirties sektorius per šią rytinės Baltijos pakrantės teritoriją. Tad galimas tarybinių laivų tranzito kelias čia pradėjo funkcionuoti jau nuo pirmų karo dienų.

1941m. birželio 27 d. povandeninis laivas-minų užtvarų statytojas (toliau – minų užtvėrėjas) „L-3“ pastatė minų užtvarą priešais Klaipėdos uostą [22, 19]. Šis trikampio formos minų laukas buvo išdėstytas prieš įplauką į Klaipėdos uostą toje teritorijoje, kur į šiaurę ir pietus nuo pagrindinio įplaukos kelio baigiasi 20 metrų ribą viršijantys gyliai ir dugno reljefas ima staigiai kilti aukštyn [4; 12]. Tinkama nedidelio, iš 20 jūrinių minų sudaryto lauko pozicija nulėmė, jog šioje vietoje identifikuojamos net 3 nuskendusių laivų, kurių korpuso suniokojimai panašūs į sprogimų pėdsakus (tai „Sudužusių ir nuskendusių laivų registre“ pažymėti laivai „W-26“, „W-30“ ir „W-32“) radimvietės [3; 5]. Vienas iš jų – „W-26“, žemsemė, – buvo Klaipėdos universiteto specialistų tyrinėta 2005–2012 m. [1; 6, 4]. Taip pat literatūroje pateikiama statistika mini, kad ant šių minų sprogo ir nuskendo šie laivai: buvęs Latvijos laivyno krovininis laivas „Kaija“, 1941 m. spalio 1 d., 244 bruto tonų (toliau – t), Švedijai priklausęs tanklaivis „Uno“, 1941 m. lapkričio 22 d., 430 t ir Vokietijos laivas „Egerau“, 1941 m. lapkričio 26 d., 142 t. [22, 373–374]. Kai kurie iš šių laivų galbūt yra įtraukti į Klaipėdos universiteto vedamą „Nuskendusių ir sudužusių laivų registrą“ [5], tačiau šiam teiginiui patikslinti šiuo metu trūksta informacijos, kadangi minėti objektai yra mokslininkų netyrinėti, išskyrus objektą „W-26“ [6, 4].

Dėl intensyvių karo veiksmų sausumoje padėtis ėmė keistis. Dėl greitai prarandamų uostų, laivyno bazių bei patiriamų nuostolių dar 1941 m. vasarą Tarybinis laivynas turėjo sumažinti savo veiklos apimtis ir tenkintis tik tomis galimybėmis, kurias galėjo pasiūlyti nepalankiai besiklostanti įvykių eiga.

03_01
1 il. 2011 m. Klaipėdos universiteto BRIAI (Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas) Povandeninių tyrimų centro sudaryto jūrlapio „Minų laukai“ fragmentas su pažymėtais jūros gylio matmenimis ir trikampiu pažymėtu laivo „L-3“ 1941 m. statytu minų lauku

Vokietijos veiksmų planai ir jų įgyvendinimas

Pirminiame karo etape Vokietija neturėjo plano pradėti aktyvią kovą su Baltijoje veikusiu priešo laivynu. Buvo numatyta net laikinai sustabdyti savo transportinių ir prekybos laivų veikimą nesaugiuose vandenyse, kur galima tikėtis priešo atakų ir patirti nuostolių, kol nebus įsitikinta laivybos kelių saugumu. Pagal direktyvą Nr. 21 (Barbarosos planas) buvo numatyta, kad Vokietijos karinis laivynas turi saugoti savo pakrantes ir neleisti priešo laivyno pajėgoms išsiveržti iš Baltijos jūros. Tikintis užimti paskutinę, Leningrado, laivyno bazę buvo numatyta, kad tuomet priešo laivynas atsidursiąs beviltiškoje padėtyje, o iki to laiko yra tikslinga vengti didelių karinių operacijų. Po Tarybinio laivyno likvidavimo galima būtų atnaujinti šiaurinės kariuomenių grupės aprūpinimą jūros keliu. Sekdamos tokiu planu vokiečių pajėgos minavo galimus laivų kelius ir tai lėmė, jog kai kurie laivai žūdavo neiššovę nei vieno šūvio į priešo pusę. Pirmajame karo veiksmų etape vokiečiai net buvo visiškai sustabdę savo nekarinių laivų judėjimą Baltijoje, bet įvertinus padėtį ir nusprendus, kad ji nėra grėsminga, visos laivybos apimtys buvo atkurtos. Taigi jūroje taikinių tarybiniams povandeniniams laivams buvo daug [22, 20–21].

Kitas būdas mėginant rekonstruoti Vokietijos karinius planus būtų ankstesnės, I pasaulinio karo, praktikos įvertinimas. Žiūrint į 1914–1918 m. karinių veiksmų Baltijos jūroje žemėlapį galima pastebėti, jog didžioji dalis mūšių ir karinių operacijų buvo vykdomos dviem tarpusavyje susijusiomis kryptimis – tai priešo laivybos kelių blokavimas ir kova su priešo laivais bei kranto komunikacijomis [21, 165–176]. Žemėlapyje gerai matoma, kad pagrindiniai karo veiksmai vyko ties Liepojos ir Hanko bei Helsinkio laivyno bazėmis bei abipus Monzundo sąsiaurio esančiose teritorijose [2]. Galima spėti, kad įvertinę praeities veiksmų patirtį ir minų užtvarų efektyvumą blokuojant priešo laivyno judėjimą, vokiečiai nustatė savo prioritetus, kuriais vadovavosi kurdami veiksmų strategiją. Vokiečių kariuomenei rugsėjo pabaigoje pasiekus Leningradą, priešo laivynas pirmiausia buvo blokuotas Suomių įlankos teritorijoje, o užėmus Talino ir Monzundo archipelagą [25] tik toje įlankos rytinėje dalyje, kuri apima tarpą tarp Nevos upės žiočių ir Kotlino salos [22, 22]. Kad kritus Leningradui būtų išvengta Tarybinio laivyno siekio pasitraukti į Švedijos uostus, Baltijoje buvo sukurta galinga vokiečių laivyno grupuotė, į kurią pateko tokie žinomi laivai kaip linkoras (linijinis karo laivas) „Tirpitz“, kreiseriai „Admiral Scheer“, „Köln“, „Emden“, „Nürnberg“ ir daugiau mažesnių laivų bei torpedinių katerių. Nuolat dirbo ištisos kovos su povandeniniais laivais grupės, užtvėrusios minomis išėjimus iš Suomių įlankos [20, 177–178; 22, 24–26]. Tai leido susidaryti klaidingą nuomonę apie vykdomų planų efektyvumą, o žinios apie priešo patiriamus nuostolius tą nuomonę dar labiau patvirtino [22, 27]. Vėlesnių įvykių eiga įrodė, kad šis požiūris nebuvo teisingas. Teko ieškoti ir panaudoti papildomas, brangiau kainuojančias, efektyvesnes priemones.

Tačiau, nors ir būta plano paversti Baltiją Vokietijos kontroliuojama vidine jūra (iš dalies tai ir buvo pasiekta), pagrindines laivyno jėgas kaustė Atlante (taip pat ir Viduržemio jūroje) veikiantys prieš Vokietiją kovojančių sąjungininkių laivai. Baltijos jūra, kaip kontroliuojama ir patogi saugios jūros teritorija, tapo povandeninio laivyno paruošimo baze. Dėl saugių vandens plotų, nedidelio priešų laivų skaičiaus čia buvo ruošiamos įgulos naujai pastatytiems povandeniniams laivams, kurių Vokietijos karo laivynas 1942 m. gaudavo net po 30 per vieną mėnesį [20, 271]. Tad Baltijos jūros teritorija ties Klaipėda tapo mokymų poligonu Klaipėdoje veikiančiai povandeninių laivų mokomajai flotilei. Čia taip pat susisiekimui ir kariuomenės dalinių aprūpinimui buvo intensyviai naudojami jūrų keliai [32].

Dar viena dominavimo Baltijos jūroje priežastis buvo poreikis užtikrinti Vokietijos pramonei reikalingos geležies rūdos tiekimo kelių saugumą. Nemaža dalis šios strateginės žaliavos buvo tiekiama iš Švedijos kasyklų. Karo sąlygomis Vokietijoje nuolat juntamas metalo, reikalingo ginkluotės gamybai, poreikis vertė rūpintis nenutrūkstančiu jo tiekimu iš įvairių prieinamų šaltinių. Šio tikslo svarbą liudija jau anksčiau sukurti ir įgyvendinti Danijos sąsiaurių ir Norvegijos užėmimo planai, tačiau turint tokį priešą kaip Tarybų Sąjunga, šių kelių saugumas negalėjo būti užtikrintas [20, 103–105].

Būtina paminėti, kad, blokuojant ir kaustant Tarybinio laivyno veiksmus, aktyviai veikė ir Vokietijos sąjungininkės – Suomijos karo laivyno pajėgos. Beje, suomiai nesijautė tokie saugūs kaip vokiečiai ir savo veiksmų efektyvumu perdėtai nepasitikėjo. Suomija blokavo ir saugojo šiaurinę Suomių įlankos dalį bei įtikinėjo, kad minų užtvaros nėra tiek efektyvios, kad galima būtų negalvoti apie priešo keliamą grėsmę [22, 27]. Nuo 1942 m., susidūrusi su nuostoliais, palyginti, tolimuose nuo fronto linijų laivybos rajonuose, bei padažnėjus povandeninių laivų atakoms, Vokietija ir Suomija buvo priverstos imtis efektyvesnių priešo laivyno blokavimo priemonių, kurios buvo rezultatyvios. Pradėjus naudoti priešlaivinių tinklų užtvaras ir derinant jas su jūrinėmis minomis, pasiekta, kad 1943 m. tarybiniai povandeniniai laivai beveik nevykdė jokių operacijų, išskyrus kelis žinomus atvejus iki tol, kol 1944 m. sutartis su Suomija sudarė galimybes išeiti į Baltijos jūrą suomių kontroliuojamais laivybos keliais, einančiais tarp pakrantėje esančių salų [19, 326]. Apie tai, jog Baltijos jūros vandenyse, esančiuose Klaipėdos miesto prieigose, buvo sąlyginai ramu, byloja ir ta aplinkybė, jog nuo 1939 m. pastatytose kranto apsaugos baterijose sumontuoti toliašaudžiai artilerijos pabūklai iš baterijų Memel–Nord ir Memel–Süd 1940 m. buvo išmontuoti ir perkelti į Norvegiją ir Prancūziją, paliekant tik zenitinės artilerijos baterijų pabūklus [12, 116–122].

Tarybinio laivyno planai ir jų įgyvendinimo galimybės

Tarybinio laivyno strategija nuo karo pradžios nebuvo lengvai prognozuojama, besikeičianti situacija ir patiriami pralaimėjimai diktavo savo sąlygas. Nors pirmosiomis dienomis veiksmai buvo planuojami, aiškūs ir nuoseklūs, vėlesni įvykiai lėmė tokias permainas, kad išvykę iš savo uosto povandeninių laivų kapitonai nežinojo, ar pavyks grįžti į jį atgal ir kuri laivyno bazė dar nebus užimta priešo. Prarasdama strategines pozicijas Tarybų Sąjunga atsidūrė besiginančios pusės vaidmenyje, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Tokią padėtį nulėmė sausumos kariuomenės pralaimėjimai ir laivynas pats savaime nieko negalėjo pakeisti. Teko taikytis prie aplinkybių diktuojamų sąlygų. Todėl iki 1941 m. rudens atsitraukimai ir pajėgų perdislokavimai tapo pagrindine Tarybinio laivyno veiklos kryptimi [22, 21–27]. Po 1941 m. gruodžio mėn. pradžioje įvykusio Hanko bazės (Suomija) evakavimo Tarybinio laivyno kontroliuojama teritorija baigėsi Lavensaario sala, esančia už 60 mylių į vakarus nuo Kronštato [33]. Toliau į vakarus tęsėsi Suomijos ir Vokietijos karo laivynų kontroliuojamos teritorijos [27]. Turimi atskirų povandeninių laivų nerezultatyvių užduočių ir veiklos pasyvumo apibūdinimai rodo, jog iki 1941 m. rugsėjo mėn. Tarybinis laivynas neturėjo aiškaus veiksmų plano. Pavieniai laivų prasiveržimai, skirti kovoti nuo fronto linijos nutolusiuose laivybos rajonuose, taip pat nedavė reikšmingų rezultatų. Paminėtina povandeninio laivo „Щ-319“ kovinė užduotis, kurios metu laivas gavo nurodymą vykti į veiklos rajoną Nr. 2, esantį ties Liepoja. 1941 m. rugsėjo 20 d. laivas išvyko į nurodytą vietą, netrukus ryšys su juo nutrūko ir apie jį daugiau nebuvo gauta jokių žinių. Nebuvo net žinoma, ar laivas paliko Suomių įlankos vandenis. Rugsėjo 28 d. grįžtantis į Klaipėdą karo laivų junginys užfiksavo nesėkmingą povandeninio laivo torpedų paleidimą tarp Liepojos ir Klaipėdos. Kitą dieną tame pačiame rajone užfiksuota dar viena nepavykusi ataka prieš vokiečių laivų grupę. Laivo „Щ-319“ ekipažas tuo metu buvo vienas iš geriausiai paruoštų, turėjęs Suomių karo praktikos, bet apie kokius nors pasiekimus jo paskutinės užduoties laikotarpiu jokių žinių neturima. Abi minėtos torpedų atakos priskiriamos būtent šiam povandeniniam laivui [22, 204–206]. 2007 m. Lietuvos saugios laivybos administracijos hidrografinis laivas „Varūna“, vykdydamas sonarinius jūros dugno tyrimus, aptiko nuskendusį nežinomą povandeninį laivą, kurio korpusas buvo perlūžęs per pusę. 2009 m. rugsėjo mėn. Klaipėdos universiteto Povandeninių tyrimų centro vykdomos ekspedicijos metu buvo aptiktas minėtas laivas, kuris Nuskendusių laivų registre pažymėtas „W-19“. Apžiūrėjus laivo vaizdą šoninės apžvalgos sonaru, o vėliau ir vizualiai, buvo nustatyta, kad tai „Щ“ tipo povandeninis laivas [7, 5–7; 5]. Vėliau, grupei narų atlikus nuodugnesnius tyrimus, buvo nustatyta, kad tai nuskendęs „Щ-19“, kuris buvo identifikuotas pagal būdingus konstrukcinius ypatumus [5; 29; 30]. Taigi tapo žinoma, kad apie 16 jūrmylių į vakarus nuo Palangos yra šio laivo žuvimo vieta. Laivas, greičiausiai, žuvo užplaukęs ant nuo „Vartburgo“ minų užtvaros atitrūkusios povandeninės minos [35], kurios sprogimas jį perlaužė pusiau. Žuvo laivo vadas kapitonas Nikolajus Agašinas ir 38 žmonių įgula [30; 23]. Yra informacijos apie tai, jog vienas iš „C“ (vidutinės dydžio klasės laivų klasė) klasės laivų „C-10“, patyręs priešo ataką Gdansko įlankoje, bandė grįžti į Liepoją. Apie tai 1941m. birželio 28 d. laivo vadas pasiuntė radiogramą, kitą dieną buvo gautas pranešimas, kad nutiko nelaimė ir ryšys su laivu nutrūko, tolesnis laivo likimas nėra žinomas. Manoma, kad jis gali būti dingęs ties Lietuva esančiuose vandenyse [7, 4–5].

Per 1941 m. Tarybinis laivynas Baltijos jūroje neteko 27 povandeninių laivų. Nors nuostoliai buvo nutylimi, bet tai vertė daryti atitinkamas išvadas ir susirūpinti vykdomų žygių saugumu.

Už neveiklumą šalinami nuo pareigų laivų kapitonai ir laivyno pergrupavimas rodė poreikį iš naujo peržiūrėti ir perorganizuoti povandeninių laivų veiklą, permąstant ir iš naujo įvertinant strategijos planus bei galimybes [22, 27]. Monzundo sąsiauryje sutelkta galinga vokiečių karo laivų grupuotė blokavo priešo pajėgas ir padėjo sausumos ir desanto daliniams, kovojantiems su archipelago salose likusiais tarybiniais daliniais, bet į mūšius su Tarybiniu laivynu nesivėlė. Tikėtina, jog buvo laukiama greito Leningrado užėmimo ir galimo likusių laivyno pajėgų atsitraukimo ar pasidavimo. Taigi nusistovėjusi padėtis sudarė sąlygas perorganizuoti tarybinių laivų veiklą ir numatyti naujas veiklos kryptis [22, 26–29].

Nuo 1942 m. matomas suaktyvėjimas kuriant naujus veiklos planus ir skiriant užduotis laivams. Antroje metų pusėje dėmesys sukoncentruojamas į išpuolius prieš laivus ir konvojus (karo laivų lydima transporto ir kitokių laivų grupė), einančius tolimesnėse nuo mūšių rajonų teritorijose. Pradėtas vykdyti vadinamas „Tonažo karas“ – kai stengiamasi paskandinti kuo daugiau laivų, dalyvaujančių priešo pusės aprūpinime. Tokio karo rezultatai skaičiuojami tonomis, pagal nuskandinto laivo vandens talpą (pvz., 1942 m. netoli Nidos ant laivo „L-3“ padėtos minos užplaukė ir nuskendo transportinis laivas „Edit Bosselman“, kurio vandens talpa – 952 bruto tonos) [22, 30–32].

Pirmoje 1942 m. pusėje suomių ir vokiečių jūrininkai, galimuose tarybinių laivų judėjimo keliuose, statė naujas ir remontavo jau pastatytas minų užtvaras. Savo ruožtu, tarybinai žvalgai rinko apie tai medžiagą, o vadovybė analizavo priešo taikomų priemonių silpnąsias vietas ir kūrė prasiveržimo pro jas planus. Jau antroje metų pusėje matomas povandeninių laivų suaktyvėjimas kelis šimtus kilometrų nuo fronto linijos nutolusiose teritorijose. Nustačius naudojamų užtvarų trūkumus ir jų įveikimo galimybes, kelios povandeninių laivų grupės plūstelėjo į atvirus Baltijos jūros plotus kovoti su visais čia esančiais laivais, nes Tarybų Sąjunga sąjungininkų šiame regione neturėjo, o Švedijos laivai, nežiūrint į neutralios šalies statusą, nebuvo išskiriami ir patekdavo į taikinių sąrašą. Oficialiai buvo paskelbtas laivyno vado įsakymas švedų laivų neliesti, bet dėl ribotų identifikavimo galimybių keletas jų buvo nuskandinta [22, 30–32].

Bendras Vokietijos laivybos tonažas Baltijos jūroje siekė apie 6,5 milijono bruto tonų [22, 33]. Tarybiniai laivai nebuvo pajėgūs šį srautą sustabdyti, bet padaryti apčiuopiamų nuostolių ir išgąsdinti kitų šalių jūrininkus jiems pavyko. Apžvelgiant torpedinių atakų statistiką šiuo metu Lietuvai priklausančiame Baltijos jūros regione per 1942 m. laikotarpį nuo liepos iki lapkričio mėn. užfiksuota 8 povandeninių laivų atliktos torpedų atakos [22, 341–351]. Nors didžioji jų dalis buvo nesėkmingos, jų metu netoli Juodkrantės nuskandintas transporto laivas „Anna Katrina Fritzen“, 8000 t vandens talpos („Nuskendusių laivų registre“ pažymėtas kaip „W-25“) [5], bei konvojaus sudėtyje ėjęs [43] geležinkelio keltas „Deutschland“, 2972 t vandens talpos. Tiksli šio laivo žūties vieta nenurodoma, tačiau pagal pateiktas sąraše atakos koordinates jos vieta yra Lietuvai priklausančiuose Baltijos jūros vandenyse [22, 349]. Taip pat jau minėtas minų užtvėrėjas „L-3“ Nidos švyturio rajone pastatė minų užtvarą, ant kurios minų žuvo net trys laivai: transportinis laivas „Tristan“ – 1766 bruto t, transportinis laivas „Grundzee“ – 866 bruto t ir nevisiškai patvirtintais duomenimis – transportinis laivas „Edit Bosselman“ – 952 bruto t [22, 59–60].

Tokie veiksmai sutrikdė jūrinių krovinių tiekimą. Suomijos ir Vokietijos uostuose susikaupė daugybė krovinių, o pakrauti laivai laukė karinių laivų apsaugos formuojamiems konvojams. Laukti teko todėl, kad tuo metu buvo jaučiamas konvojaus laivų trūkumas, nenumatytas ankstesniuose pajėgų skirstymo planuose. Įsitikinusi savo vykdomos blokados trūkumais, Vokietijos karo laivyno vadovybė ėmėsi naujų priemonių kovai su priešo povandeniniais laivais. Buvo užsakyta pagaminti brangiai kainuojančių priešlaivinių tinklų, kuriais, nutirpus ledui, 1943 m. kovo mėn. pradėta tverti Suomių įlankos vandenis. Šios užtvaros buvo kombinuojamos su minų laukais [22, 33–36]. Tokios papildomos priemonės sužlugdė Tarybinio laivyno planus išplėsti povandeninių laivų veiksmus priešo teritorijose ir iki 1944 m. Tarybų Sąjungos ir Suomijos sutarties, Baltijos jūroje vokiečių ir jų sąjungininkų laivams grėsmių sumažėjo. Ramiau buvo ir netoli Klaipėdos esančioje jūros dalyje. Nėra žinoma apie kokius nors tarybinių laivų veiksmus ar tranzito maršrutus šiame regione.

Po 1943 m. patirtų nuostolių ir nesėkmingų bandymų įveikti naujas užtvaras kitų metų pirmą pusę tarybiniai laivai remontavo savo įrangą ir laivus ir ruošėsi būsimoms operacijoms. Sulaukus 1944 m. padėties pasikeitimo ir permainų II pasauliniame kare, tarp Tarybų Sąjungos (toliau – TSRS) ir Suomijos rugsėjo mėn. buvo sudaryta taikos sutartis. Pagal šios sutarties sąlygas suomiai turėjo panaikinti savo teritorijoje vykdomą vandens kelių blokadą, o tarybinius laivus praleisti per savo teritorinius vandenis. Neretai tokių laivų vilkstines vesdavo net patys suomių locmanai (laivavedybos specialistai). Buvo naudojamasi tais laivų keliais, kurie per karą nebuvo minuojami, o saugomi čia patruliuojančių karo laivų ir krantuose esančių artilerijos įrenginių. Tai leido greitai ir efektyviai naudotis atsiradusiomis galimybėmis nelaukiant, kol bus išminuoti Suomių įlankos vakarinėje dalyje esantys ištisinių minų laukų „Seeigel“ ir „Nashorn“ plotai. Suomijai pasitraukus iš karo ir atvėrus išėjimą į jūrą padėtis Baltijoje visiškai pasikeitė. Suomijoje TSRS įsteigė savo karo laivyno bazes Porkala-Ud, Helsinkyje ir susigrąžino Hanko bazę, įgydama atraminius punktus numatomoms kovinėms operacijoms. Švedija nuo rugsėjo mėn. nutraukė geležies rūdos tiekimą Vokietijai ir efektyviai veikusios laivų užtvaros nebeteko savo reikšmės [22, 37]. Suaktyvėjus Tarybinio laivyno veiksmams Baltijos jūros teritorijoje ties Klaipėda nuo 1944 m. spalio mėn. iki vasario mėn. buvo užfiksuotos 7 torpedų atakos, t. y. beveik tiek pat kaip ir 1942 m. Dviejų atakų rezultatai nėra tiksliai žinomi ar patvirtinti, vienos povandeninio laivo „Щ-407“ 1944 m. spalio mėn. 6 d. įvykdytos atakos auka tapo transporto laivas „Nordenshtern“ – 1127 bruto t. Ant povandeninės minos netoli Palangos sprogo ir nuskendo buksyruojamas, anksčiau mokomuoju artilerijos laivu buvęs, karo laivas „Carl Zeiss“ – 1320 bruto t [22, 352–360, 381]. Tačiau didžiausi nuostoliai buvo patirti paskendus tokiems laivams kaip „Goya“ ( 5230 bruto t), kuris gabeno apie 7200 žmonių, „Wilhelm Gustloff“ (25484 bruto t) gabeno 10582 žmones, „Steuben“ (14600 bruto t) gabeno per 4000 žmonių [22, 38–39]. Transportas „Goya“ buvo nuskandintas laivo „L-3“ netoli dabartinės Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos ribų, apie 50 jūrmylių į pietus [3; 22, 63–64, 352; 40]. Tikėtina, kad ir į kitas užduočių vietas povandeniniai laivai vyko per Lietuvai priklausančius Baltijos jūros vandenis, esančius Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir netoli palei pietrytinę pakrantę esančio laivų kelio, kurio patogumą dėl netoli kranto esančių tinkamų gylių ir kranto orientyrų įvertino patys vokiečių karininkai [32]. Tačiau pagal aprašomą įvykių eigą galima spręsti, jog nuo 1944 m. rugsėjo mėn., kai iš karo pasitraukusi Suomija pasirašė taikos sutartį su TSRS, atsirado kiek nauja laivų judėjimo kryptis – per Lietuvos ekonominės zonos vakarinę dalį. Šį pasikeitimą nulėmė ta aplinkybė, jog iš Suomių įlankos ir naujai įkurtų Helsinkio, Porkalos-Udd bei atkurtos Hanko bazių kur kas laisvesnis ir saugesnis kelias buvo per šiaurinę ir šiaurės vakarinę Baltijos pakrantę, nuo kurios piečiau Gotlando salos ėjo tiesus kelias link nuolatiniu tarybinių laivų taikiniu tapusios Gdansko įlankos, Štolpės seklumos rajono ir per jas einančių laivybos kelių. Tuo labiau, kad 1944 m. pabaigoje Klaipėda ir Liepoja dar buvo užimtos besitraukiančios vokiečių kariuomenės grupės „Šiaurė“ dalinių, todėl juos aprūpinančių karo konvojų ir kovinių laivų judėjimas minėtame rajone buvo pakankamai intensyvus ir nesaugus priešui [22, 37–40]. 1945 m. pradžioje buvo užimta Klaipėda ir Kuršių Neringos teritorija, tad po tų metų vasario mėn. daugiau statistikos apie povandeninių laivų veiklą šiame regione nėra pateikiama [22, 337–382], nes karo veiksmai persikėlė toliau į vakarus, ir dabartinės Latvijos pakrantę ties Liepoja, kur liko apsupta Vokietijos armijos „Kuršo“ dalinių grupuotė. Nors nėra abejonių, jog nusistovėję povandeninių laivų maršrutai, ypač užėmus Talino uostą 1944 m. rudenį, buvo eksploatuojami iki pat karo pabaigos 1945 m.

03_02
2. il. 2007 m. Lietuvos saugios laivybos administracijos laivo „Varūna“ daryta nuotrauka, kurioje matosi nuskendęs povandeninis laivas Щ-319

Klaipėdos uosto reikšmė

Aptariant patį veiklos regioną būtina apibūdinti ir įvertinti paties Klaipėdos uosto reikšmę. Nors neužšąlantis Klaipėdos uostas ir pasižymėjo tinkamumu laivybai bet kuriuo metų laiku, jo ekonominė reikšmė sąlygojo pakankamai lėtą uosto ir jo infrastruktūros raidą. Nuo XIX a. vidurio prasidėję prekybos sunkumai prisidėjo prie nuolatinės konkurencijos su netoliese esančiais Karaliaučiaus, Dancigo ir Liepojos uostais. Laivybos ir prekybos veikla šiuose uostuose buvo geriau išvystyta ir pagrindiniai krovinių apyvartos srautai nuolatos apeidavo Klaipėdą. Susidarė keista padėtis, kad prekybinė laivyba Klaipėdoje suklestėdavo tik tuo metu, kai dėl kilusių tarpusavio karų kiti svarbūs uostai būdavo užblokuojami ar sutrikdavo susisiekimas su jais sausumos keliu [17, 25–27]. Nuo XIX a. 8-ojo dešimtmečio prasidėjęs Klaipėdos laivininkystės ir prekybos nuosmukis nulėmė iki XX a. 3-iojo dešimtmečio susiformavusią tradiciją, kad miestas tapo mažu, nuošaliu uostu, kuriame atsisakius daugelio veiklų (pav., laivų statybos) liko klestėti tik prekybos mediena verslas. Ši veiklos rūšis tapo dominuojančia ir suformavo medienos uosto įvaizdį, išlikusį iki 1923 m., kai kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos [14, 53–58]. Ši specifika nulėmė ir laivybos uoste sąlygas, kurios ėmė keistis po to, kai 1875 m. pradėjo veikti naujai nutiesta geležinkelio linija Tilžė – Klaipėda. Pagyvėjus krovinių apyvartai ėmė atsigauti ir uosto veikla, kuri dar labiau suaktyvėjo po 1892 m., kai buvo nutiesta geležinkelio linija nuo Klaipėdos iki Rusijos pasienyje esančios Bajorų stoties. Geležinkeliu gabenamų krovinių uoste pagausėjimą lėmė ir jo atšakos į „Žiemos uostą“ [42] nutiesimas 1876 m. bei tolesnė viso krašto geležinkelių tinklo plėtra po 1900 m. priimto Klaipėdos magistrato sprendimo pritarti tokios plėtros projektui [15, 23–25]. Klaipėdos uosto būklė pakito po to, kai 1880 m. buvo užbaigta neužšąlančio „Žiemos uosto statyba“: šiame uosto baseine gylis siekė iki 5,7 m, 1884 ir 1901 m. pailginti pietinis ir šiaurinis molai [15, 27–28]. Laivų statybos ir remonto pajėgumai Klaipėdos uoste taip pat buvo gana menki, nors 1893–1899 m. pradėjo veikti laivų statybos įmonės „Ongley“ ir „Kroll & Eulert“, jie apsiribojo tik nedidelių laivų ir baržų statyba, kurių tik kai kurie turėjo metalinius korpusus [15, 49–50]. Todėl galima daryti išvadą, kad tinkamam karo laivų remontui ir aptarnavimui reikalingos infrastruktūros Klaipėdoje nebuvo tuo metu, kai Kylio uoste jau nuo 1900 m. priimto Vokietijos laivyno kūrimo plano aktyviai buvo statomi povandeniniai laivai, tinkami veikti vandenynuose. Vykstant karui, Klaipėdos uoste per 1914–1918 m. laikotarpį lankėsi 2674 laivai, tačiau dauguma jų buvo kariniai transportai ar karo laivai, tarp kurių buvo ir 1915 m. atvykę lengvieji kreiseriai „Thetis“ ir „Lübeck“ (laivų grimzlė – daugiau nei 5m) [18, 331]. Karo nulemtas prekybos laivų veiklos sąstingis ir lėšų trūkumas neleido realizuoti tinkamos uosto rekonstrukcijos planų ir 1921 m. netinkamai prižiūrimo uosto įplaukos kanale tebuvo apie 6,5 m gylis, o „Žiemos uoste“ gylis tesiekė apie 5,5 m [15, 58–59, 73–74] Nors ir žinoma, kad po 1920 m., kai Klaipėda buvo perduota Prancūzijos valdymui, uoste lankėsi bent keletas karo laivų, tarp kurių buvo 1922 m. atvykęs šarvuotas kreiseris „Jules Michelet“ [9, 19]. Šis 146,5 m ilgio šarvuotas kreiseris, kurio grimzlė [41] buvusi 8,4 m, negalėdamas įplaukti į uostą ir sustoti prie krantinės, liko stovėti uosto prieigose, o į jame suorganizuotą priėmimą svečiai buvo gabenami mažesniais laivais [24; 9, 19]. Tačiau geriausiai uosto laivybos galimybes parodo paskutinis didelės jų grupės vizitas, įvykęs po 1923 m. sausio 15 d. „sukilimo“. Reaguodamos į Klaipėdos kraštą užėmusios Lietuvos veiksmus, Antantės valstybės atsiuntė į šį regioną laivų grupę, kurią sudarė Anglijos karalystės C klasės lengvasis kreiseris HMS „Caledon“, du prancūzų torpediniai kateriai, „Algerien“ ir „Senegalais“, taip pat du karo transporto ir minų tralavimo laivai „Allette“ ir „Oise“. Didžiausias iš šių laivų – lengvasis kreiseris HMS „Caledon“, kurio grimzlė – 4,2 m, dar sugebėjo įplaukti ir sustoti prie uosto krantinės, esančios šiauriau „Žiemos uosto“, nes tik čia buvo pakankamas gylis. Keliomis dienomis vėliau, 1923 m. sausio 22 d., atvykęs kreiseris „Voltaire“, kurio grimzlė [41] 8,4 m, į uostą įplaukti nesugebėjo, nes šis nebuvo pritaikytas tokio dydžio laivams [9, 7,116; 24]. Daugiausiai medienos prekybai naudoto uosto vingiuotame įplaukos kanale vyravo apie 5,4–4,4 m gyliai, o „Žiemos uosto“ teritorijoje tebuvo tik kiek daugiau nei 4 m gylis [13, 157; 15, 103].

Atgavusi Klaipėdą, Lietuva įgijo galimybę kurti ir plėsti savo jūrinę laivybą. Buvo būtina sutvarkyti ir pritaikyti šiam tikslui skirtus uosto įrenginius ir infrastruktūrą. Konkursą laimėjusi danų firma „Højgaard und Schultz“ 1930–1932 m. įrengė 96000 m2 ploto ir iki 8 m pagilino prekybos uosto baseiną „Žiemos uoste“. Šis gylis tapo pakankamas įplaukti į uostą didesnę grimzlę (atstumas nuo vandens paviršiaus iki laivo apačios) turintiems laivams, o vėlesniu metu, vykdant gilinimo darbus, gylis padidintas iki 10 m [13, 157–158]. Tuo laikotarpiu statytų vidutinės klasės povandeninių laivų grimzlė, plaukiant nepanėrus, buvo apie 4–5 m, tad uostas ir jo krantinės tapo tinkamos naudoti šios klasės laivams. Lietuvos vyriausybei skyrus lėšų uostui pertvarkyti ir tobulinti buvo pratęstos jau esančios ir nutiestos naujos geležinkelio bėgių linijos, leidusios pagerinti krovinių tiekimą ir jų paskirstymą po uosto teritoriją, prie laikymo sandėlių ir perkrovimo ar pakrovimo į laivus vietų. Sandėlių skaičius taip pat buvo didinamas statant naujus pastatus, krovinių ir keleivių aikšteles, įrengiant papildomą, geresnį, apšvietimą ir kitas komunikacijas [13, 157–158].

Po 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusio karo miestas greitai nutolo nuo sparčiai į rytus ir šiaurę besislenkančios fronto linijos ir tapo nedideliu, bet gerai įrengtu laivybos punktu, esančiu rytiniu Baltijos pakraščiu einančių laivybos kelių pašonėje bei tarpiniu strateginio armijos dalinių aprūpinimo maršruto tašku. Lyginant su netoliese esančiais Pilau ir Liepojos uostais, Klaipėda buvo ne toks reikšmingas taikinys su priešo komunikacijomis kovojantiems tarybiniams laivams. Čia nebuvo didesnių laivyno bazių, uoste dislokuotas tik nedidelis mokomųjų vidutinės klasės laivų junginys, kurį sudarė apie 10 povandeninių laivų, bei flotilės (laivų junginys) štabas [32; 3, 4]. Uoste veikusi „Lindenau“ laivų statykla statė ir remontavo minų tralerius bei mažos ir vidutinės klasės (iki 500–700 t vandens talpos) povandeninius laivus [32; 10, 68]. Pačiame mieste veikė ir povandeninio laivyno jūrininkų mokykla, kuri buvo 5–osios mokomosios povandeninių laivų flotilės, dislokuotos Kylyje, padalinys [7, 4; 38].

Į nelaisvę paimtas vokiečių povandeninio laivo kapitonas Šmitas Verneris apibūdina rajoną aplink Klaipėdą kaip patogų laivybai ir naudojamą jūreivių mokymams. Šiam poreikiui tenkinti buvo suformuota atitinkama infrastruktūra, o netoli nuo kranto prasidėjo patogūs povandeninei laivybai, 20–30 m ribą viršijantys, gyliai, susiformavę natūralių gamtinių procesų metu. Šiuose vandens plotuose ekipažai buvo apmokomi vykdyti torpedų atakas ir naudotis zenitiniais laivų pabūklais bei derinti komandos tarpusavio veiksmus [32; 16, 7–11]. Čia buvo vykdomos taikinių torpedavimo pratybos ir ruošiami laivų kapitonai naujai pastatytiems vokiečių povandeniniams laivams [8, 130–131; 10, 53–54, 55].

Išvados

  1. Tarybinių povandeninių laivų veiklą Lietuvos vandenyse (Lietuvos teritorinė jūra ir išskirtinė ekonominė zona) galima suskirstyti į tris etapus: 1) 1941m. vasaros–rudens etapas, 2) 1942 m. vasaros–rudens etapas, 3) 1944 m. rudens–1945 m. žiemos pabaigos etapas. Per šiuos tris laikotarpius pagal turimas koordinates ir vietos orientyrus buvo galima identifikuoti 17 torpedų atakų ir 2 pastatytus minų laukus aptariamoje teritorijoje. Dėl šių veiksmų paskandinta 10 Vokietijos krovininių laivų.
  2. Tarybinio laivyno veiksmus lėmė pakankamai tolimi atstumai nuo pagrindinės Leningrado karinio laivyno bazės ir sunkumai įveikiant vokiečių ir suomių blokavimo laivų bei minų užtvaras iki 1943 m., o nuo tų metų, pradėjus naudoti priešlaikinių tinklų užtvaras, tokie žygiai į aptariamą Baltijos jūros dalį visai nutrūko iki 1944 m. rudens, kai Suomija leido TSRS naudoti savo laivybos kelius apeinant Suomių įlankoje pastatytas užtvaras.
  3. Pirmais 1941 m. prasidėjusio karo mėnesiais Tarybinis laivynas išnaudojo galimybę veikti iš dar neužimtų Liepojos ir Talino laivyno bazių, bet veiksmų taktika nebuvo tinkamai sukoordinuota bei pasižymėjo pasyvumu, kuris nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, išskyrus nedidelę išimtį – prie Klaipėdos uosto įplaukos „L-3“ pastatytas minų laukas, ant kurio galimai sprogo ir nuskendo 3 Vokietijai dirbę laivai, kurių bendras tonažas – 816 bruto tonų.
  4. Vokietijos planas pasyviai blokuoti laivyną laukiant Leningrado žlugimo, sudarė galimybę išnaudoti surastas blokavimo užkardų spragas ir vykdyti 2-ąjį, 1942 m. vasaros–rudens, kovinių veiksmų etapą, kurio metu, remiantis patvirtintais duomenimis, buvo paskandinti 5 vokiečių laivyno transportiniai laivai, kurių bendras tonažas – 3584 bruto tonų.
  5. Iš įvairių šaltinių pateikiamos informacijos yra žinoma apie galimą dviejų tarybinių laivų „C-10“ ir „Щ-319“ žūtį Lietuvos vandenyse. Šiuo metu yra žinoma ir identifikuota povandeninio laivo „Щ-319“ žuvimo vieta, laivas vizualiai apžiūrėtas ir įtrauktas į Klaipėdos universiteto vedamą nuskendusių ir sudužusių laivų registrą.
  6. 1923 m., prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, buvo sukurtos sąlygos povandeniniams laivams įplaukti į Klaipėdos uostą bei jiems aptarnauti. Šios sąlygos buvo sudarytos plečiant uosto infrastruktūrą bei pagilinant įplaukos kanalą ir uosto baseiną iki povandeninei laivybai reikiamų gylių.
  7. Paskutiniame 1944–1945 m. veiklos etape Lietuvos jūros vandenys buvo naudojami kaip tranzito kelias vykstant į užduotis link dar Vokietijos laivyno kontroliuojamų uostų, o šio etapo veiklos galimybes sąlygojo sausumos kariuomenės pergalės užimant tinkamus bazavimuisi uostus bei sutartis su Suomija, pasirašyta 1944 m. rudenį.

Šaltiniai ir literatūra

  1. ANTANAITIS, Algirdas. Nuskendusių laivų tyrimų specialistų apklausos medžiaga. Klaipėda, 2013.
  2. HERZOG, A. Allgemeine Übersicht des Ostse–Kriegsschauplatzes. Berlin: Berliner Litographisches Institut, Berlin W 35, (žemėlapis).
  3. Jūrlapis: „Bendras“: Sudarė E. Visakavičius. Klaipėda: Klaipėdos universitetas BRIAI Povandeninių tyrimų centras, 2012.
  4. Jūrlapis: „Minų laukai“: Klaipėda: Klaipėdos universitetas BRIAI Povandeninių tyrimų centras, 2011.
  5. Nuskendusių ir sudužusių laivų registras. Klaipėda: Klaipėdos universitetas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas Povandeninių tyrimų centras, 2011.
  6. ŽULKUS, Vladas, Archeologinių povandeninių žvalgomųjų tyrimų Baltijos jūroje mokslinė ataskaita 2005 m. Klaipėda:Klaipėdos universitetas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Povandeninių tyrimų laboratorija, 2005. 27 p.
  7. ŽULKUS, Vladas. Baltijos jūros 8000 m² archeologinio žvalgymo tyrimų 2009 m. ataskaita, taikomieji moksliniai tyrimai. Klaipėda: Klaipėdos universitetas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, 2009. 24 p.
  8. ELERTAS, Dainius. Vokiečių povandenininkų mokymas ir veikla Klaipėdoje 1940–1944 metais. Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos retrospektyvoje. Klaipėda: Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Libra Memelensis, 2008. 128–133 p.
  9. GENIENĖ, Zita; VAIČIŪNIENĖ, Sigutė. Prancūzai Klaipėdoje 1920–1923. Klaipėda: Libra Memelensis, 2007. 120 p.
  10. KAVALIAUSKAS, Laisvūnas. Antrojo pasaulinio karo jūrinio paveldo objektai Lietuvoje. Tarptautinės mokslinės konferencijos „Jūrinio kultūros paveldo išsaugojimas: patirtis ir galimybės“ medžiaga. Klaipėda: Lietuvos jūrų muziejus, 2009. 52–57 p.
  11. KAŽDAILIS, Aloyzas. Laivai ir jūrininkai. Vilnius: Vyturys, 1987. 351 p.
  12. ROLF, Rudi. Vokiečių pakrantės gynybos įtvirtinimai Klaipėdos krašte. XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Kaunas: Všį. Karo paveldo centras, 2008. 109–125 p.
  13. ŽOSTAUTAITĖ, Petronėlė. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: Mokslas, 1992. 405 p.
  14. ŽUKAS, Julius. Klaipėdos ekonominė raida. Klaipėda. Istorija populiariai: straipsnių rinkinys. Klaipėda: UAB Druka, 2002. 43–69 p.
  15. ŽUKAS, Julius. Klaipėdos krašto ekonominė raida XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje. Daktaro disertacija. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka Retų knygų ir rankraščių skyrius, Disertacijų fondas, 2010. 202 p.
  16. ŽULKUS, Vladas; GIRININKAS, Algirdas. Baltijos jūros krantai prieš 10 000 metų „YOLDIA“. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2012. 55 p.
  17. ZEMBRICKIS, Johanas. Klaipėda XIX amžiuje, II tomas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2004. 208 p.
  18. ZEMBRICKIS, Johanas. Klaipėdos apskrities istorija, III tomas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2011. 352 p.
  19. ZETTERBERG, Seppo. Suomija po 1917 metų. Vilnius: Pradai, 1993. 183 p.
  20. Фон дер ПОРТЕН, Эдвард. Гибель морских богов. Германский флот во Второй Мировой войне. Москва: Яуза-Пресс, 2011. 416 p.
  21. Von MANTEY, Eberhard. Unsere marine im Weltkrieg 1914–1918. Berlin: Vaterlandischer verlag / C. A. Weller, 1928. 500 p.
  22. ЧИРВА, Евгений. Подводная война на Балтике 1939–1945. Москва: Яуза, Эксмо, 2009. 464 p.
  23. 2004 metų gruodžio 6 dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1597 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinės jūros, gretutinės zonos, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo ribų patvirtinimo ir pavedimo ministerijoms ir vyriausybės įstaigoms parengti reikiamus teisės aktus“ [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos vyriausybė, 2004 [žiūrėta 2015-03-04]. Prieiga per internetą: <www.lrvk.lt/bylos/Teises_aktai/2004/12/3954.doc>.
  24. ALLEN, Tony. Jules Michelet (+1937). WREK site [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2015-04-03]. Prieiga per internetą: <http://www.wrecksite.eu/wreck.aspx?183233>.
  25. MASON, Geoffrey B. HMS CALEDON – World War 1 C-type Light Cruiser. Naval History Homepage [interaktyvus]. 2004 [žiūrėta 2015-04-03]. Prieiga per internetą: <http://www.naval-history.net/xGM-Chrono-06CL-Caledon.htm>.
  26. БОЛЬШАЯ СОВЕТСКАЯ ЭНЦИКЛОПЕДИЯ. Моонзундская оборонительная операция 1947 г. [interaktyvus]. [žiūrėta 2015-02-20]. Prieiga per internetą: <http://dic.academic.ru/dic.nsf/bse/>.
  27. КОРЕЛЬСКИЙ, К. С. Ворота в Балтику. Военная литература [interaktyvus]. 2004 [žiūrėta 2015-02-20]. Prieiga per internetą: <http://militera.lib.ru/memo/russian/sb_baltiyskie_zenitchiki/04.html>.
  28. МИРОЛЮБОВ, А. Г. В боях за Таллин. Военная литература [interaktyvus]. 2004 [žiūrėta 2015-02-20]. Prieiga per internetą: <http://militera.lib.ru/memo/russian/sb_baltiyskie_zenitchiki/04.html>.
  29. НАГИРНЯК, Владимир. Последний поход Щ-319. Livejournal [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2015-02-22]. Prieiga per internetą: <http://mil-history.livejournal.com/1166861.html>.
  30. НИКОЛАЕВ, А. С. Щ-319. Штурм глубины [interaktyvus]. 2005–2013 [žiūrėta 2015-02-25]. Prieiga per internetą: <http://www.deepstorm.ru/DeepStorm.files/17-45/sh%20X/Sh-319/Sh-319.htm>.
  31. ОРЛОВ, В. А. Курсанты вступают в сражение. Военная литература [interaktyvus]. 2004 [žiūrėta 2015-02-20]. Prieiga per internetą: <http://militera.lib.ru/memo/russian/sb_baltiyskie_zenitchiki/04.html>.
  32. ЧИРВА, Евгений. Протокол допроса военнопленного командира немецкой подводной лодки №-250Шмидт Вернера. От 8-го августа 1944 года. Великая Отечествнная под водой [interaktyvus]. [žiūrėta 2015-02-15]. Prieiga per internetą: <http://www.town.ural.ru/ship/start/start.php3>.

Komentarai

  1. 1941m. spalio – gruodžio mėn. Hanko bazė buvo evakuota į Leningradą. Turintys didelę gynybos nuo priešo apšaudymų ir aviacijos antpuolių patirtį Hanko įgulos kariškiai sudarė pagrindinę Lavensaario saloje dislokuotų pajėgų dalį.
  2. Laivas atpažintas pagal charakteringą šoninių špigantų (vandens nutekėjimo angų) formą ir jų išsidėstymo padėtį laivo korpuse.
  3. „Wartburgo“ minų užtvara buvo pastatyta 1941 m. birželio 20–22 d., dar iki prasidedant karo veiksmams. Sudaryta iš 3300 jūrinių minų ji tęsėsi į šiaurės vakarus nuo Būtingės iki Elando salos. Minos buvo išdėstytos 300–400 m atstumu viena nuo kitos.
  4. Dar galėdami naudotis Talino uostu, kai kurie iš jo išplaukę laivai, neturėdami aiškaus veiklos plano ir veiksmus koordinuojančių nurodymų, pasiekę užduoties rajonus, ištisas dienas prastovėdavo nugrimzdę ant dugno ir tik retkarčiais iškildavo apsižvalgyti bei užvesti variklius, kad galėtų įkrauti akumuliatorius.
  5. Dalis „Lindenau“ laivų statyklos doko įrengimų išliko iki šių dienų ir tebėra naudojamos nedideliems laivams remontuoti ir ištraukti iš vandens.
  6. Mokomajai flotilei vadovavo I rango kapitonas Karlas Fridrichas fon Mertenas. Jūrininkas, turintis didelę karo veiksmų patirtį, dalyvavęs mūšiuose su Lenkijos laivynu ir kariuomene, dalyvavo kovinėse operacijose Atlanto vandenyne, Pietų Afrikos pakrantėse ir Indijos vandenyne. Iš viso K. fon Merteno vadovaujamos povandeninių laivų įgulos per II pasaulinį karą nuskandino 27 laivus, kurių bendras tonažas – 170 151 bruto tonų.
  7. Baltijos laivyną aprūpinančios laivų statyklos II pasaulinio karo metu naujų laivų nestatė, tačiau buvo pabaigti statyti keli laivai, kurių statyba prasidėjus karui buvo pradėta, bet neužbaigta. Daugiausia tai tie laivai, kuriems trūko tik baigiamųjų darbų. Kiti laivai buvo remontuojami ar perstatomi panaudojant nukentėjusių per apšaudymus ar aviacijos antskrydžius laivų dalis, perkeliant jas iš sugadintų į naujai statomus.
  8. Išskirtinė ekonominė jūros zona – tai 200 jūrinių mylių nuo kranto linijos (išeitinės teritorinės jūros bazinės linijos) nutolusi jūros teritorija, apribota tarpvalstybinėmis sutartimis patvirtintų taškų ir per juos nubrėžtų ribų.
  9. Grimzlė – atstumas nuo vandens paviršiaus iki laivo apačios (kilio – apatinės, giliausiai nugrimzdusios, laivo korpuso dalies).
  10. „Žiemos uostas“ – tai nuo 1880 m. įrengtas 45 000 m2 ploto neužšąlantis baseinas su krantinėmis, esantis dabartinių UAB „Laivitės“ ir UAB „Klasco“ teritorijose, esančiose į šiaurę nuo Danės upės.
  11. Konvojus – grupė laivų, plaukiančių tuo pačiu nustatytu maršrutu, ją sudaro krovininiai transporto bei pagalbiniai laivai ir juos lydintys kariniai laivai bei kateriai.

Summary

Algirdas Antanaitis. Soviet Submarine Operations in the Years of World War II in the Present-day Lithuanian Waters of the Baltic Sea

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of History, Department of Baltic Prehistoric Studies, T. Ševčenkos str. 31, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

From the outbreak of World War II the present-day Lithuanian waters of the Baltic Sea witnessed Soviet submarine operations of enemy port mining and surveillance. Three ships could have been wrecked after striking the mines laid in June 1941 at the approaches to Klaipėda Port; their finding location corresponds to the minefield position. It was also the territory crossed on the way to more remote assignment areas. Afterwards, the course of the war determined the deteriorated situation of the Soviet fleet. After the loss of the fleet bases in Liepāja, Tallinn and other ports as well as the fortifications in Moonsund Archipelago, the fleet was confined to the eastern part of the Gulf of Finland and retained only the ports of Leningrad and Kronstadt; the controlled area limited with Lavensaari Island. After the area under German occupation was surveyed, Soviet submarines exploited opportunities to renew their operations on the enemy’s territory. It discontinued the transportation of freight required by Germany and frightened seamen. Germany increased the number of mine barriers and nets thus interfering with the plans of the Soviet fleet. Between 1943 and 1944 Soviet submarines scarcely entered the enemy’s area until Finland withdrew from the war. The treaty between the Soviet Union and Finland signed in 1944 enabled Soviet ships to operate on the Finnish shipping lanes. Submarines took advantage of it by commencing an active fight with the German military and transportation fleet. It was the time when Germany sustained the greatest losses of naval warfare. German ships used to be wrecked by the mines of Soviet submarines; such large ships as Wilhelm Gustloff, Steuben and Goya were sunk in the course of the attacks. The Lithuanian waters were the battlefield and the transit route for Soviet submarines going to more remote German and Polish areas throughout all periods of operation of the Soviet fleet. In the course of its assignments the Soviet fleet incurred losses as well. The Soviet submarine Щ-319 had sunk in the area under discussion.

Įteikta / Received 2015-03-13
Priimta / Accepted 2015-04-28