„Istorija“. Mokslo darbai. 97 tomas
Mindaugas Tamošaitis. Igno Šeiniaus literatūros kūrinys „Raudonasis tvanas“ istorijos pamokose
Spausdinti

2015, t. 97, Nr. 1, p. 66–76 / Vol. 97, No. 1, pp. 66–76, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.06

pdf_button PDF

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Lietuvos istorijos katedra, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje, remdamasis daugiausia asmenine patirtimi, autorius pagrindinį dėmesį skiria lietuvių rašytojo ir diplomato Igno Šeiniaus kūrinio „Raudonasis tvanas“ pritaikymui vidurinėje mokykloje per istorijos pamokas. Nurodomos priežastys, kodėl pasirinktas būtent šis kūrinys, pateikiami praktiniai patarimai, kaip nagrinėti „Raudonąjį tvaną“, atskleidžiama tokios veiklos nauda ugdymo procese.

Esminiai žodžiai: Ignas Šeinius, Raudonasis tvanas, Lietuva, okupacija, nepriklausomybė, Sovietų Sąjunga, aneksija.

Abstract. Based on predominantly personal experience, the author focuses on the application of the literary work Raudonasis tvanas (The Red Flood) by the Lithuanian writer and diplomat Ignas Šeinius in secondary school history lessons. Reasons why this particular work was selected are specified; practical guidelines on how to analyze Raudonasis tvanas are provided; the benefit of such activity in the educational process in revealed.

Keywords: Ignas Šeinius, Raudonasis tvanas (The Red Flood), Lithuania, occupation, independence, Soviet Union, annexation.

Įvadas

1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą, o rugpjūčio mėnesį kartu su Latvija ir Estija prievarta įjungė į SSRS sudėtį. Dėl to, kad sovietams pavyko sudaryti Lietuvos savanoriško įstojimo į SSRS teisėtumo regimybę, pasitarnavo milžiniška sovietų propaganda, lietuvių tautos pasipiktinimas šalį likimo valiai palikusiu prezidentu Antanu Smetona, visuomenėje atsiradusi didelė dezinformacija apie tikruosius įvykius, dalies lietuvių, pirmiausia autoritetų, kolaboravimas su okupantais. Tolesni įvykiai parodė, kad sovietų pažadai ir realūs darbai kaip diena ir naktis skiriasi. Palaipsniui pradėta atsipeikėti ir suvokti, kas iš tiesų įvyko 1940 m. vasarą. Nieko keista, kad ir šiais laikais, prisimenant 1990 m. kovo 11 d. šventę, išskirtinis dėmesys skiriamas anų laikų Lietuvos okupacijai. Apie tai daug kalbama ir vidurinėje mokykloje, ypač per istorijos pamokas. Kita vertus, mokykloje ši tema nėra taip giliai ir išsamiai nagrinėjama, kaip norėtųsi. Neužtenka tik vadovėlinių žinių, būtinas išsamus susipažinimas su kitais to meto istorijos šaltiniais. Šių laikų nepriklausomos Lietuvos mokinys turi gebėti paaiškinti, kodėl du dešimtmečius gyvavusi Lietuva per rekordiškai trumpą laiką 1940 m. buvo įjungta į svetimos valstybės sudėtį.

Ne paslaptis, kad mokiniams išsamų vaizdą suteikia skaitymas literatūrinių kūrinių (pavyzdžiui, rašytojo Balio Sruogos kūrinys „Dievų miškas“ padeda geriau suvokti nacistinės Vokietijos okupacinį valdymą Lietuvoje, rašytojo išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje ir pan.), kurie, deja, per istorijos pamokas iki šiol nėra privalomi (antai, „Dievų miškas“, kaip reikalaujama vidurinio ugdymo programoje, skaitomas tik per lietuvių literatūros pamokas). Literatūrinio kūrinio nagrinėjimas labai tiktų ir per istorijos, ypač 12 klasėje per istorijos modulio – pamokas. Tuomet trys savaitinės pamokos būtų skiriamos istorijos programai išeiti, viena pamoka – pasirinktai knygai skaityti ir analizuoti. Tam bene labiausiai pasitarnautų žinomo Lietuvos diplomato (reikalų patikėtinio pareigas keletą metų ėjo Skandinavijos valstybėse), nuo 1933 m. Lietuvoje dirbo žurnalistinį darbą; nuo 1939 m. rudens – Lietuvos Raudonojo kryžiaus įgaliotinis Vilniaus krašte) rašytojo Igno Jurkūno-Šeiniaus (1889–1959 m.) memuarinės prozos kūrinys „Raudonasis tvanas“, kuriame aprašyta SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija.

Straipsnio tikslas – atskleisti, kaip I. Šeiniaus „Raudonąjį tvaną“ tinkamai panaudoti istorijos pamokose.

Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: pagrįsti I. Šeiniaus „Raudonojo tvano“ išskirtinumą ir svarbą; išskirti „Raudonojo tvano“ nagrinėjimo istorijos pamokose privalumus.

Temą nušviesti daugiausiai padėjo šio straipsnio autoriaus kaip istorijos mokytojo ilgametė patirtis, dirbant Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, kurių mokiniai jau kelerius metus nagrinėjo I. Šeiniaus „Raudonąjį tvaną“ ir atliko pateiktas užduotis. Kadangi mokinių pasiektais rezultatais neteko nusivilti, o „Raudonasis tvanas“ iki šiol nesulaukė istorijos ar lietuvių literatūros didaktikos specialistų dėmesio [2, 3], nusprendžiau pasidalinti gerąja pedagogine patirtimi. „Raudonojo tvano“ išskirtinumą padėjo atskleisti prieš keletą metų išleista šaltinių publikacija, apimanti lietuvių diplomatų, tarp jų I. Šeiniaus, susirašinėjimą 1941–1945 m. Šiame dokumentų rinkinyje įdėtas J. Šeiniaus Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui adresuotas laiškas leido susidaryti išsamų vaizdą, kaip Antrojo pasaulinio karo metais Skandinavijoje buvo vertinamas „Raudonasis tvanas“ [1, 162–194]. Remiamasi minėtų mokyklų mokinių praktiniais darbais, kurie saugomi šio straipsnio autoriaus asmeniniame archyve.

„Raudonojo tvano“ išskirtinumas ir svarba

I. Šeiniaus (per lietuvių literatūros pamokas mokiniai privalomai susipažįsta ir su kitu šio rašytojo kūriniu „Kuprelis“) „Raudonojo tvano“ nagrinėjimas vidurinėje mokykloje nusipelno išskirtinio dėmesio dėl kelių priežasčių:

1) Kaip jau paminėta įvade, kūrinys ypač svarbus dėl aktualaus turinio, nes jame pagrindinis dėmesys skiriamas Lietuvos nepriklausomybės praradimui. Kūrinyje aprašomi įvykiai paliečia skaudžiausius to meto Lietuvos politinius įvykius nuo 1939 m. rudens iki 1940 m. rugpjūčio vidurio. Pradžia siejama su Vilniaus krašto atgavimu, o pabaiga su SSRS įvykdyta Lietuvos prievartine aneksija ir I. Šeiniaus pasitraukimu į užsienį (rugpjūčio 11 d.). Skaudžiai išgyvendamas dėl savo tautos tragedijos, I. Šeinius savo kūriniu siekė pagrindinio tikslo – „parodyti lietuviams (ir ne tik lietuviams, bet ir Vakarų pasauliui – M. T.), kaip nepriklausoma Lietuva žuvo, sužadinti visus jų gerus jausmus, pakelti tautinį susipratimą ir pasididžiavimą savo tauta“ (1, 138). Taigi šio kūrinio nagrinėjimas turi ir didaktinį-patriotinį aspektą;

2) Svarbus kūrinio žanras (memuarinė proza) – tai paties I. Šeiniaus asmeniniai ir jo sutiktų žmonių išgyvenimai. Autorius buvo Raudonojo kryžiaus atstovas Lietuvoje, pirmiausia Vilniaus krašte, todėl jam teko artimai bendrauti su dauguma to meto svarbių Lietuvos veikėjų, SSRS pareigūnų, komunistų partijos narių, Lietuvoje vizitavusių užsienio žurnalistų. Tai leido „iš pirmų šaltinių“ patirti, kas tuo metu vyko Lietuvoje;

3) Atskiro dėmesio vertos kūrinio parašymo aplinkybės. „Raudonasis tvanas“ parašytas per kelias savaites dar 1940 m., kai J. Šeiniui iš antro karto pavyko nelegaliai pabėgti iš SSRS aneksuotos Lietuvos į užsienį, kol pagaliau atvyko į Švediją pas savo šeimą. Nuspręsta nieko nelaukus Lietuvos nepriklausomybės praradimą ir jos greitą sukomunistėjimą, atėjusį „Raudonąjį tvaną“, įamžinti knygoje, pirmiausia apie tai informavus švedų kalba skaitančią visuomenę. Retrospektyviai žvelgiant, tuo metu I. Šeiniaus „Raudonasis tvanas“ buvo pirmoji knyga, padėjusi Vakarų visuomenei susidaryti gana išsamų vaizdą apie tai, kaip buvo pavergta nepriklausoma Lietuva. Todėl jau vien dėl to knyga nusipelno didelės pagarbos;

4) Aukštas kūrinio įvertinimas ir pripažinimas Vakarų pasaulyje. Bendram vaizdui susidaryti pateikiu keletą ištraukų iš švedų ir suomių spaudos apie „Raudonąjį tvaną“: „Nuostabiausia Šeiniaus gerai dokumentuotam veikale – didelis saikumas ir susivaldymas. Pro Raudonąjį Tvaną Žmogus negali praeiti giliai nesusikrėtęs“ (Dienraštis UPSALA) [1, 140]. „Šeinius verčia mus skaitant jausti taip, kaip jis pats jaučia ką išgyveno. Lankydamas su juo Vilnių, seną Lietuvos sostinę, matai ir džiaugies beveik kaip jis pats... Šeiniaus puikiai sudarytas pavaizdavimas kaip žuvo jo kraštas yra žymus indėlis mūsų politinėn literatūron, kuris turi nepaprastai dominti kiekvieną švedą“ (Redaktorius d-ras Ake Thulstrup NU) [1, 141]. „Mums lik šiol stigo autentiško, patikimo ir pilno pavaizdavimo, kas pernai atsitiko su Baltijos valstybėmis. Lietuvos dėliai I. J.-Šeinius tą spragą gerai užpildė... Raudonasis Tvanas tai nepaprastai nuostabi knyga, ji atskleidžia diplomatinio rašytojo retą literatūrinį talentą ir sugebėjimą, kuris, nežiūrint sentimentalumo visiškos stokos, visai pavergia skaitytojo jausmus... Tas veikalas turi mums didelės pedagoginės politinės vertės“ (Vyr. red. docentas Elis Hastad SVENSK TIDSKRIFT) [1, 142]. „(...), Šeinius parodo, kaip nelaimė pamažu bet neišvengiamai užgula žmones, kaip ji atsispindi įvairių sluoksnių žmonių likime, kaip ji lygiai naikinančiai paliečia visus visuomenės sluoksnius, turtingesnius ir neturtėlius, kaip aplinka kartais nušviečiama apgaulingos vilties, – ima temti, kol pagaliau kraštą užgula neperregima naktis ir visi balsai nutyla“ (d-ras Johannes Wichman DAGES NYHETER) [1, 142]. Panašaus pobūdžio atsiliepimų gausu. Skandinavijos valstybės, turėdamas prieš akis 1939 m. pabaigoje–1940 m. pradžioje tarp SSRS ir Suomijos vykusį Žiemos karą, atidžiai sekė SSRS veiksmus Baltijos valstybėse 1940 m. vasarą, todėl I. Šeiniaus, kuris skandinavų visuomenėje buvo gerai žinomas, kūrinys sulaukė didžiulio dėmesio. Nieko stebėtino, kad šio kūrinio pirmoji laida, 2750 egzempliorių, buvo išparduota per vieną mėnesį [1, 142]. Kūrinys tapo bestseleriu, todėl netrukus pasirodė naujos „Raudonojo tvano“ laidos;

5) Kūrinyje siekta kiek įmanoma be pagrąžinimų pateikti aprašomus įvykius, „duoti objektingą įvykių vaizdą, neslėpti ir kai kurių šešėlių“, t. y. parodyti, kad dalis lietuvių visuomenės palankiai sutiko SSRS vykdytus pertvarkymus Lietuvoje, atskleisti okupantų meistriškai vykdytą propagandą ir pan. Galbūt todėl tai nepatiko Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui, kuris I. Šeiniui adresuotame laiške pateikė kūrinio autoriui nemažai priekaištų dėl kai kurių, jo supratimu, abejotinų posakių minėtoje knygoje (antai, S. Lozoraičiui abejonių sukėlė „Raudoname tvane“ minimas faktas, kad okupacijos pradžioje sudarius „Liaudies vyriausybę“ (ji buvo SSRS marionetė) laikraščiai „Lietuvos žinios“ ir „XX amžius“ parodė didelį džiaugsmą ir pan.). Argumentuotai atremdamas jam metamus priekaištus dėl netikslumų ir pažymėdamas, kad Skandinavijoje propaganda jau yra atsibodusi, „Raudonojo tvano“ autorius nurodė labai negatyvų švedų požiūrį į Baltijos valstybes, į jų besąlygišką kapituliaciją pavojaus akivaizdoje: „Baltijos valstybės, nė kiek nesipriešinusios, negudriai leidusios save apgauti, buvo Švedijoj visai nustojusios gero vardo. Švedų, o taip pat Šveicarijos laikraščių rašyta, kad jos parodė savo nesubrendimą, nemokėjo vertinti ir ginti savo laisvės, vienu žodžiu nebuvo priaugusios didžiausiai tautinei vertybei – nepriklausomybei. Švedai negali pamiršti, kad Baltijos valstybių atstovai Stockholme, palankiame neutraliame krašte, nemokėjo net savo pasiuntinybių apginti...“ Turėdamas tai omenyje, I. Šeinius Lietuvos diplomatijos šefui net pripažino, kad jis savo kūrinyje „tikrai skaudžius ir mūsų Tautai žeminančius įvykius“, („deja, jų buvo daug...“) „aplenkė“ [1, 136–137]. Beje, I. Šeinius laikėsi nuomonės, kas Lietuva 1940 m. privalėjo pasipriešinti SSRS agresijai. Taip neįvykus, esą lemiamu momentu buvo parodytas ištižimas ir nesusivokimas. Todėl lietuviai esą turi parodyti pasiryžimą krauju atpirkti padarytą nuodėmę, „gyvybės aukomis atgauti nepriklausomybę“ ir kovojant dėl laisvės pasitikėti savo pačių jėgomis, kaip tai darė Žiemos kare suomiai: „Meskim kvailas iliuzijas, kad kas kitas tai padarys. Jei mes patys kaip suomiai nestosim pirmon ugnin, aukščiausio herojizmo neparodysim, niekas su mumis nesiskaitys vertins tik kaip paprastą mainų prekę“ [1, 138].

04_01
1 il. 1953 m. išeivijoje (Niujorke) lietuvių kalba išleisto I. Šeiniaus kūrinio „Raudonasis tvanas“ viršelis

04_02
2 il. 1990 m. Lietuvoje I. Šeiniaus tos pačios perleistos knygos viršelis

6) Galimybė išsamiau susipažinti su istorinių asmenybių, pirmiausia lietuvių rašytojų veikla 1940 m. „Raudonojo tvano“ nagrinėjimas istorijos pamokose leistų išsamiau susipažinti ne tik su paties I. Šeiniaus asmenybe, susidaryti išsamų vaizdą apie to meto įvykius, tačiau mokiniai praplėstų savo supratimą ir žinias apie kitus to meto lietuvių rašytojus, pvz., Salomėją Nėrį, Vincą Krėvę-Mickevičių, Petrą Cvirką, Liudą Girą, Kazį Borutą ir kitus, kurie pirmiausia dėl savo politinės veiklos 1940 m. iki šiol labai prieštaringai vertinami. Nagrinėjamų rašytojų kūryba be tinkamai suvokto to meto konteksto sunkiai suprantama. Todėl per istorijos pamokas svarbu suvokti istorijos procesą, t. y. šiuo atveju rašytojų dalyvavimą jame;

7) Apie „Raudonojo tvano“ panaudojimą vidurinėje mokykloje (pirmiausia istorijos pamokose) ir didelę kūrinio vertę labai palankiai atsiliepė dauguma mokinių (raštu išreikšti jų atsiliepimai, saugomi šio straipsnio autoriaus archyve, todėl šiame straipsnyje atskirose išnašose jie nenurodyti). Štai keli dvyliktokų atsiliepimai apie „Raudonąjį tvaną“: „Tai labai geras istorijos ir literatūros integracijos pavyzdys, kokių mes daugiau praktiškai nelabai ir turim. (...). Bendrai paėmus knyga turėtų būti įtraukta į programą ir nagrinėjama tiek literatūros, tiek istorijos pamokų metu“ (Saulius Eigirdas K.); „Mano nuomone, knyga turi daug pliusų, nes XX a. atskleidė skandinavų valstybėms ir kitoms, kokia padėtis Lietuvoje atėjus sovietams, kurie vaizdavo, jog Lietuva savo noru prie jų prisijungė (Mažino sovietų skleidžiamos propagandos užsienyje poveikį). Taip pat turi pliusų ir šiandien, nes perskaičius knygą, daug lengviau įsiminti svarbius Lietuvos istorijos įvykius (ir jų datas) ir geriau juo suprasti“ (Goda I.); „Autorius gražiai parodo Lietuvos kraštą (Vilnių, kaimus). Jis nebijo Sovietų ir parašo šią SSRS nepalankią knygą. Aprašo tikrąją okupacijos situaciją kritiškai“ (Dominykas G.); „Šeiniaus kūrinio stiprioji pusė ta, kad jis stengėsi būti objektyvus, nepuolė nei ginti, nei kritikuoti, pats analizavo įvykius ir jų priežastis“ (Monika J.); „Stipriosios pusės – kritiškas, logiškas, analitinis įvykių vertinimas be didelių simpatijų ir antipatijų. Sužavėjo autoriaus stipriosios savybės kaip pasitikėjimas savimi, drąsa ir pranašumas kitų veikėjų atžvilgiu“ (Skaistė M.);

8) Kūrinys prieinamas plačiajai visuomenei. Lietuvių kalba „Raudonasis tvanas“ išleistas dar pokario metais, o 1990 m. net 50 tūkst. tiražu buvo perleistas Lietuvoje (žr. 1, 2 iliustracijas). Taigi šį kūrinį galima surasti daugelyje šalies rajoninių, įskaitant ir mokyklų, bibliotekų. O svarbiausia jo elektroninę formą, 1953 m. JAV išleistos knygos pdf pavidalo versiją, galima rasti ir interneto svetainėje (http://partizanai.org/index.php/ignas-j-seinius-raudonasis-tvanas). Tokia knygos forma daugumai priimtina, nes šių laikų visuomenė neįsivaizduojama be interneto ar informacinių technologijų. Todėl mokytojams ir mokiniams nekils kliūčių šį kūrinį surasti ir mokiniai negalės dejuoti, kad „Raudonojo tvano“ nepavyko gauti.

Aptarti argumentai nekelia abejonių dėl I. Šeiniaus kūrinio „Raudonasis tvanas“ reikalingumo istorijos pamokose, gilinantis į Lietuvos nepriklausomybės praradimą ir jos prievartinį inkorporavimą į SSRS sudėtį.

Kaip nagrinėti „Raudonąjį tvaną“ ir jo nagrinėjimo privalumai

Tradiciškai istorijos pamokose 1940 m. Lietuvos politiniai įvykiai nagrinėjami gruodžio mėnesį, o kitų metų sausio antroje pusėje išvedamas I pusmečio vertinimas. Todėl „Raudonojo tvano“ nagrinėjimas geriausiai tinka 12 arba gimnazijos IV klasės I pusmetyje. Rekomenduotina kūrinį nagrinėti tik tose klasėse, kurių mokiniai yra motyvuoti, t. y. pasirinkę išplėstinį istorijos mokymo kursą (turi ne mažiau kaip tris savaitines, pasirinkus modelį ir keturias, pamokas). Dar rugsėjo mėnesį siūloma mokiniams pateikia reikalavimus, kuriais vadovaujantis bus nagrinėjamas I. Šeiniaus kūrinys:

1) Knygos skaitymas ir gebėjimas susidaryti išsamų vaizdą apie joje aprašomus istorinius įvykius. Po rudens atostogų pirmą savaitę, siekdamas išsiaiškinti, ar mokiniai tikrai skaitė knygą ir kaip suprato jos turinį, mokytojas pateikia keletą klausimų, į kuriuos mokiniai atsako raštu (gali būti pateikiamas ir testas ar kitokio pobūdžio užduotis). Už tai rašomas įvertinimas.

2) Rašto darbo rengimas (apimtis – ne mažiau kaip 6 puslapiai). Paprastai mokiniams užduotys pateikiamos rudenį (I pusmečio pradžioje), o rašto darbas pristatomas pusmečio pabaigoje, t. y. sausio pradžioje (iki to laiko vyksta konsultacijos, papildomos literatūros studijavimas). Dar rugsėjo mėnesį mokytojas pateikia kūrinio nagrinėjimo rašo darbų temas (žr. 1 priedą ) ir nurodo taisykles, kaip turi būti atliekamas rašto darbas, t. y. supažindina su darbo rašymo rekomendacijomis-patarimais. Kiekvienas mokinys pasirinktinai I. Šeiniaus kūrinį nagrinėja tik vienu aspektu, t. y. iš pateikto sąrašo pasirenka rašyti vieną temą. Rašto darbas turi turėti titulinį lapą (jame pateikiamas mokyklos pavadinimas, autorius, klasė, rašto darbo tema, mokytojo, konsultavusio mokinį, vardas ir pavardė), turinys (jame nurodomi sudėtinių rašto darbo dalių pavadinimai), įvadas, dėstymas, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas, priedai. Įvado pradžioje supažindinama su pasirinkta tema (gali būti įvardyta temos problematika) ir nurodomas temos aktualumas, temos pasirinkimo motyvai; po to aiškiai nurodomas darbo tikslas ir uždaviniai (uždavinys yra priemonė tikslui pasiekti; jų tokiame nedidelės apimties rašto darbe paprastai būna du); tai padarius pereinama prie naudotų šaltinių ir literatūros apžvalgos: aiškinama, kaip pasirinktas temos aspektas atskleistas naudotuose šaltiniuose (visų pirma „Raudonajame tvane“) ir literatūroje, įvardijami konkretūs rašto darbe panaudoti darbai (jie pateikiami išnašose). Rekomenduotina įvado apimtis – iki vieno puslapio.
Dėstymas paprastai skirstomas į kelias dalis (tokio pobūdžio darbas dažnai turi dvi dalis). Paprastai kiekviename įvade išsikeltam uždaviniui skiriama viena dėstymo dalis. Kiekviena dalis (ji turi būti atskirai įvardijama) turi plačiau atskleisti tam tikrą darbo aspektą. Iškeltas idėjas, samprotavimus reikia logiškai argumentuoti ir iliustruoti faktine medžiaga, kitų istorikų tyrinėjimais, kurie turi būti nurodomi išnašomis. Dėstyme turi atsispindėti rašto autoriaus argumentuota nuomonė apie nagrinėjamus dalykus, kritiškas įvykių vertinimas, analizė. Išvadose pateikiami autoriaus savarankiški teiginiai, atskleidžiantys įvade iškeltą tikslą ir uždavinius (nedidelės apimties darbe paprastai būna dvi ar trys išvados, t. y. tiek, kiek įvade iškelta uždavinių). Naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas abėcėlės tvarka nurodomas atskirai.

3) Rašto darbų gynimas. Jo metu mokinys privalo kitų mokinių akivaizdoje deramai pristatyti ir apginti darbą, sugebėti atsakyti į mokytojo ir kolegų iškeltus klausimus.

Labai svarbu, kad mokiniai gebėtų palyginti nagrinėjamos knygos (šiuo atveju turimas omenyje I. Šeiniaus kūrinys) istorinius įvykius su realia tikrove, t. y. pasirėmę to meto istorijos šaltiniais (pvz. to meto atsiminimais, periodine spauda), keliomis mokslinėmis publikacijomis (žr. 2 priedas), turimomis žiniomis, gebėtų nustatyti nagrinėjamoje knygoje vaizduojamų įvykių tikrovę ir pramanytus dalykus (nustatyti, kiek pasirinktu nagrinėjamu aspektu buvo objektyvus ar neobjektyvus J. Šeinius savo kūrinyje „Raudonasis tvanas“), gebėtų juos paaiškinti, daryti savo apibendrinimus, argumentuotas išvadas.

Asmeninė patirtis rodo, kad „Raudonojo tvano“ analizės nauda per istorijos pamokas akivaizdi. Mokiniai, atlikdami I. Šeiniaus knygos analizę, mokosi kurti istorinį pasakojimą, ugdo istorijos vidurinio ugdymo programoje išskiriamus aukštesniuosius gebėjimus, o įgytos kompetencijos labai praverčia atliekant istorijos valstybinio egzamino užduotis (ypač paskutiniąją, kuri įvardyta „Problemų sprendimas“). Pagaliau analizuodami „Raudonąjį tvaną“ mokiniai įgyja visapusišką supratimą apie 1940 m. vasarą Lietuvą ištikusią tragediją.

Išvados

  1. Tyrime nustatyta, kad Igno Šeiniaus tarptautinio pripažinimo sulaukęs memuaristinės prozos kūrinys „Raudonasis tvanas“, kuriame svarbiausias dėmesys skiriamas 1940 m. SSRS įvykdytai Lietuvos okupacijai ir aneksijai, savo aktualumu, tematika ir turiniu yra išskirtinės vertės kūrinys ir pagrįstai gali būti rekomenduojamas nagrinėti vidurinėje mokykloje, pirmiausiai per istorijos pamokas.
  2. „Raudonojo tvano“ analizė per istorijos pamokas prieš rengiant rašto darbą leistų mokiniams bent trumpai įsijausti į istorikų darbo specifiką, ugdytų istorikams reikalingas kompetencijas, lavintų kritinį mąstymą. Kūrinio analizė mokiniams leistų ne tik pagilinti žinias apie 1940 m. vasarą įvykusią Lietuvos okupaciją ir aneksiją, bet ir pasimokyti iš šio įvykio, padėtų suvokti, kad šalies nepriklausomybė brangi ir ją labai reikia vertinti.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Lietuvių diplomatų korespondencija (1940–1945 m.). Šaltinių publikacija (sudarytoja A. Petraitytė-Briedienė). Vilnius: Versus aureus, 2012.
  2. RADZEVIČINĖ, Sigutė. Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje. Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011.
  3. ŽĖKAITĖ, Janina. Ignas Šeinius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

1 priedas

Rekomenduotinų rašto darbų temos, nagrinėjant Igno Šeiniaus knygą „Raudonasis tvanas“

  1. Vilniaus kraštas ir jo gyventojai
  2. Lietuvių ir lenkų santykiai
  3. Raudonosios armijos įvaizdis
  4. Liaudies vyriausybės sudarymas ir gyventojų požiūris
  5. Liaudies vyriausybės veikla
  6. Justo Paleckio veikla
  7. Liaudies Seimo rinkimai ir veikla
  8. Lietuvos įjungimas į SSRS
  9. Nacistinės Vokietijos ir vokiečių įvaizdis
  10. Lietuvos gyventojų nuotaikos ir išgyvenimai 1939–1940 m.
  11. Kauno miestas ir jo gyventojai
  12. Lietuvos komunistų partijos veikla
  13. Požiūris į Lietuvos istoriją
  14. Raudonojo Kryžiaus veikla Kaune ir Vilniuje
  15. Igno Šeiniaus mėginimai apleisti Lietuvą
  16. Lenkijos įvaizdis
  17. James Woodersono veikla Lietuvoje
  18. Sovietizacijos ypatumai Lietuvoje prasidėjus „Raudonajam tvanui“
  19. Lietuvos spaudos būklė ir turinys 1940 m. vasarą
  20. Saugumo struktūrų veikla Lietuvoje 1940 m. vasarą
  21. Demonstracijos, mitingai Lietuvoje 1940 m. vasarą
  22. Lietuvos žydų įvaizdis
  23. Kasdienis gyvenimas Lietuvoje šalį okupavus SSRS
  24. SSRS valdžios vykdytos propagandos atskleidimas
  25. Ignas Šeinius – SSRS ir komunizmo kritikas?!
  26. Moterų paveikslas

Pastaba. Mokytojas savo nuožiūra gali pateikti papildomų naujų temų.

2 priedas

Rekomenduotina literatūra istorijos pamokose nagrinėjant Igno Šeiniaus knygą „Raudonasis tvanas“

  1. ANUŠAUSKAS, Arvydas ir kt. Lietuva 1940–1990 metais. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocidas ir rezistencijos tyrimo centras 2005.
  2. BAUŽIENĖ, Danutė, TAMOŠAITIS, Mindaugas, TRUSKA, Liudas. Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia. Vilnius: Baltos lankos 2009.
  3. BEŠANOV,Vladimir. Raudonasis žaibo karas. Vilnius: Briedis 2012.
  4. BUCHOWSKI, Krzysztof. Litvomanai ir polonizuotojai. Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius: Baltos lankos, 2012.
  5. EIDINTAS, Antanas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras,2012.
  6. EIDINTAS, Alfonsas, BUMBLAUSKAS, Alfredas, KULAKAUSKAS, Antanas, TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos istorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
  7. KAUBRYS, Saulius, TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos vokiečiai tarp dviejų pasaulinių karų. Vilnius: Gimtasis žodis 2013.
  8. MASLAUSKIENĖ, Nijolė. Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939 m. pabaigoje–1940 m. rugsėjo mėn. http://genocid.lt/Leidyba/5/nijole5.htm
  9. MASLAUSKIENĖ, Nijolė. Lietuvos komunistų sudėtis 1940 m. spalio–1941 m. birželio mėn. http://genocid.lt/Leidyba/6/nijole6.htm
  10. MASLAUSKIENĖ, Nijolė. Lietuvos tautinių mažumų įtraukimas į LSSR administraciją ir sovietinės biurokratijos tautiniai santykiai 1940–1941 m. http://genocid.lt/Leidyba/9/nijole.htm
  11. SENN, Alfred Erich. Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocidas ir rezistencijos tyrimo centras 2010.
  12. Suvalkų sutartis. Faktai ir interpretacijos. Vilnius: Versus aureus, 2012.
  13. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Vilnius: Gimtasis žodis 2010.
  14. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime 1926–1940: valstiečiai liaudininkai autoritarizmo laikotarpiu. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2004.
  15. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija. Rašytojo tragedija politikoje. Vilnius: Gimtasis žodis 2012.
  16. TRUSKA, Liudas, VAREIKIS, Vygandas. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje. XIX a. II p.–1941 m. birželis. Vilnius: Margi raštai, 2004.
  17. TRUSKA, Liudas. Lietuva 1938–1953 metais. Vilnius: Šviesa 1995.
  18. TRUSKA, Liudas, Kancevičius V. Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose: 1939–1940 m. rugpjūčio 3 d. politinių įvykių kronika. Vilnius: Mintis, 1990.
  19. ŽEPKAITĖ, Regina. Vilniaus istorijos atkarpa 1939–1940. Vilnius: Mintis, 1990.
  20. Rekomenduojama remtis internetinėmis svetainėmis, kur galima rasti vertingų pasirinktai temai nagrinėti straipsnių (žemiau nurodomos kelios vertingos svetainės ir šalia trumpa jų charakteristika):
  21. epaveldas.lt (šioje svetainėje galima surasti svarbiausius to meto periodinius laikraščius: „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „XX amžius“, „Darbo Lietuva“ ir pan.
  22. istorijoszurnalas.lt (tai Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto mokslinio žurnalo „Istorija“ internetinis adresas).
  23. lis.lt (tai Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslinio žurnalo „Lietuvos istorijos studijos“ internetinis adresas).
  24. sovietika.lt (šioje svetainėje spausdinami įvairūs su sovietmečiu susiję daugiausia istorikų straipsniai).
  25. genocid.lt (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapis, kuriame gausu istorikų tyrimų).
  26. komisija.lt (Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti tinklalapis, kuriame gausu istorikų tyrimų).

Pastaba. Mokytojas gali nurodyti ir papildomos literatūros, šaltinių, kurie mokiniams padėtų kuo objektyviau ištyrinėti „Raudonąjį tvaną“.

Summary

Mindaugas Tamošaitis. Application of the Literary Work Raudonasis tvanasby Ignas Šeinius in History Lessons

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of History, Department of History of Lithuania, T. Ševčenkos str. 31, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Lithuanian secondary schools pay exceptional attention to Lithuania’s occupation and annexation by the USSR in 1940. However, the material provided in textbooks and personal experience prompt a conclusion that schools do not approach this topic as deeply and thoroughly as they should. The article proposes to analyze the work of memoir prose Raudonasis tvanas (The Red Flood) by the Lithuanian diplomat and writer Ignas Jurkūnas-Šeinius (1889-1959) during history lessons. Having himself experienced the Soviet occupation and fled to Sweden, the writer wrote his famous work in several weeks, making the Western world familiar with the tragedy faced by Lithuanian residents as early as 1940.

The aim of the article is to provide practical guidelines on how to apply Raudonasis tvanas by Ignas Šeinius in history lessons effectively. To that end, the following objectives were set: to reveal the exceptionality and importance of Raudonasis tvanas by Ignas Šeinius; to specify the advantages of analysis of Raudonasis tvanas during history lessons.

The study determined that the internationally recognized work of memoir prose, Raudonasis tvanas by Ignas Šeinius, which focuses on Lithuania’s occupation and annexation by the USSR in 1940, is a work of exceptional value by its relevance, range of topics and content and can reasonably be recommended for analysis in the secondary school, primarily history lessons. The analysis of Raudonasis tvanas performed in the course of history lessons in the form of a paper would enable pupils to sense, at least for a short time, the peculiarities of the historian’s work, develop the competences required in that field and nurture critical thinking. The analysis of the literary work would not only enable pupils to enhance their knowledge on Lithuania’s occupation and annexation executed in the summer of 1940 but also to learn from it by realizing that the country’s independence is very precious and we have to value it.

Įteikta / Received 2015-04-12
Priimta / Accepted 2015-09-15