„Istorija“. Mokslo darbai. 97 tomas
Romualdas Juzefovičius. Naujausi Lietuvos mokslo istorikų leidiniai
Spausdinti

2015, t. 97, Nr. 1, p. 77–81 / Vol. 97, No. 1, pp. 77–81, 2015

pdf_button PDF

Lietuvių mokslo draugijos paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Vilnius: LMAVB, 2014. 132 p.

KLIMKA, Libertas; KRIKŠTOPAITIS, Juozas Algimantas. Istorijos vėjų pagairėje. Vilnius: Didakta, 2015. 464 p.

2015 metų Vilniaus knygų mugėje Lietuvos mokslo istorikai pateikė skaitytojams du naujus leidinius, kurių sudarytojai ir autoriai siekė ne tik susisteminti šaltinius, mokslinio pažinimo raidos žinias, bet ir atskleisti jų svarbą lietuvių kultūriniam tapatumui ugdyti.

Šimtametė svarbiausių lietuvių mokslo, švietimo organizacijų įsteigimo praeitis paskatino šių dienų mokslininkus išsamiau nagrinėti ir šiuolaikiškai analitiškai įvertinti XX a. pirmųjų dešimtmečių inteligentijos telkimosi, raiškos organizavimo ypatumus, tačiau vienos iš svarbiausių mokslinio ir kultūrinio lietuvių ugdymo sąjūdžio dalyvių – Lietuvių mokslo draugijos – rašytinis ir ikonografinis palikimas dar nėra pakankamai susistemintas, įvertintas ir paviešintas visuomenei. Todėl Eglės Paškevičiūtės-Kundrotienės sudaryta knyga Lietuvių mokslo draugijos paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje yra svarbi rašytinio palikimo studijoms.

Pažymėtinas kruopštus skirtinguose minėtos bibliotekos rankraštyno fonduose saugomų šaltinių fiksavimas, jų teminis klasifikavimas. Leidinyje nurodoma, kad tai yra bibliografinė rodyklė, tačiau jį galima įvardinti platesnio pobūdžio moksliniu informaciniu rinkiniu, kuriame suklasifikuota antrinė informacija siejama su šaltinių tyrėjos įgyta patirtimi.

Įvadiniame knygos straipsnyje pateikta faktografiniu ir analitiniu požiūriais išsami Lietuvių mokslo draugijos leidybinės veiklos apžvalga, kurioje atskleidžiama, kad leidybinė veikla buvo viena iš svarbiausių draugijos viešosios raiškos sričių. Pagrįstai yra išskirta pedagoginės spaudos, periodinių ir informacinių leidinių leidyba – tai buvo itin svarbu lietuvių tautinei savimonei ugdyti XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.

Pirmoje bibliografinės rodyklės dalyje„Lietuvių mokslo draugijos leidiniai“ yra pateikta informacija apie bibliotekoje saugomus 235 šios organizacijos leidinius ir publikuotus darbus per visą jos veikimo laikotarpį nuo steigimosi pradžios 1907 m. iki pat 1940 m., kai mėginta šios organizacijos veiklą atnaujinti (Lenkijos valdomo Vilniaus administracija LMD veiklą uždraudė 1938 m., tačiau po sostinės atgavimo 1939 m. rudenį organizacija siekė įteisinti jos veiklos atnaujinimą jau nepriklausomoje Lietuvoje).

Bibliografinė informacija svarbi spausdinto mokslinio ir kultūrinio paveldo svarbai suvokti. Matomas Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos, Jono Jablonskio ir kitų žymių asmenybių indėlis skleidžiant mokslo žinias ir kultūrinio lituanistinio sąjūdžio idėjas.

Antroji leidinio rodyklės dalis nurodo informaciją apie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomus rankraštinius šaltinius. Dalis šių šaltinių nėra dar nagrinėti istoriografijoje, nors atspindi itin svarbias lietuvių intelektualų raiškos sritis. Iš viso pateikiami 286 šaltinių aprašai, kurie susistemintai paskirstyti ir nurodomi penkiuose skyriuose.

Pirmasis rodyklės skyrius „Lietuvių mokslo draugijos veiklos dokumentai“ apima informaciją apie organizacijos posėdžių ir susirinkimų protokolus, nutarimus ir kitus dokumentus.

Antrame skyriuje „Lietuvių mokslo draugijos indėlis puoselėjant mokslą, saugant kultūros paveldą“ nurodomi mokslo referatai ir paskaitos, skaityti draugijos renginiuose, mokslinės literatūros kaupimo, bibliotekos, muziejaus, archyvo tvarkymo darbai, tautosakos rinkimas ir kt.
Kitame skyriuje „Lietuvių mokslo draugijos leidybinė veikla ir tarptautinis bendradarbiavimas“ skelbiama informacija apie vadovėlių rengimo, periodikos ir informacinių leidinių, tarptautinių ryšių plėtojimo šaltinius.

Ketvirtas skyrius „Draugija paskutiniais veiklos metais“ skirtas turimiems organizacijos uždarymo ir reorganizavimo šaltiniams pristatyti.
Paskutiniame knygos skyriuje „Bendro pobūdžio medžiaga apie Lietuvių mokslo draugiją“ aprašyti atsiminimai, laiškai, asmeniniai užrašai ir kai kurie kiti egodokumentai. Pastarieji vertintini kaip subjektyvūs tekstai, tačiau pastaruoju metų sulaukia vis daugiau tyrėjų dėmesio. Šie šaltiniai sudaro galimybę ne tik geriau pažinti privačią ir neformalią aplinką, bet ir socialinius ryšius, personalijų raiškos prielaidas. Šių dienų kultūrologai teigia, kad jie „leidžia prabilti“ ne tik visuomeninių ir kultūrinių sąjūdžių lyderiams, bet ir kitiems dalyviams, atskleisti savo individualybę, kultūrinę orientaciją ir kt.

Tikėtina, kad šis pirmasis rašytiniam Lietuvių mokslo draugijos paveldui skirtas informacinis leidinys paskatins tolesnius informacijos apie XX a. Lietuvos kultūrinio ir mokslo sąjūdžių šaltinius sisteminimo ir viešinimo darbus. Šiuo metu vis daugiau pasigendama sisteminamos ir viešinamos informacijos apie Lietuvos mokslo bibliotekų ir valstybinių muziejų fonduose saugomus ikonografinius šaltinius, jų klodai neretai atskleidžiami tik proginių parodų ar kitų renginių metu.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje skaitytojams taip pat buvo pristatyta žinomų mokslo istorikų Liberto Klimkos ir Juozo Algimanto Krikštopaičio stambios apimties knyga „Istorijos vėjų pagairėje“, kurioje išskiriami ir nagrinėjami esminiai Lietuvos mokslo, švietimo raidos, istorinės ir kultūros atminties įprasminimo bruožai. Autoriai apibendrintai susistemina savo ilgalaikių tyrimų duomenis ir vertinimus, akcentuoja tuos esminius įvykius, reiškinius, asmenybes, kurie turėjo įtakos visuomenės pokyčiams. Recenzuojamoje knygoje svarbus dėmesys skirtas mokslo ir kultūros sąveikos reiškinių lituanistiniams aspektams aptarti.

05_01

Pirmame knygos skyriuje „Lietuvos intelektinės patirties bruožai“ J. A. Krikštopaitis bendruosius Lietuvos mokslo raidos ypatumus apžvelgia istoriniu-kultūrologiniu požiūriu, išskiria svarbiausius mokslo ir lietuvių visuomenės nacionalinio ugdymo laikotarpius.

Pirmasis laikotarpis siejamas su XIX a. subrandintu patyrimu, tautiniu sąjūdžiu, Nepriklausomybės deklaracija. Antrasis, t. y. nepriklausomos Lietuvos gyvavimo, laikotarpis išskiriamas išugdyta išsilavinusia karta su tautine nuostata ir politine nuovoka, sukurtos akademinės ir mokslinės veiklos pagrindais. „Sunorminta ir puoselėjama literatūrinė kalba bei įvairių veiklos sričių terminija, pasak autoriaus, dėjo tvirtą pagrindą kultūros raiškai. Visas šis įdirbis – vėliau – okupacijos metais – tapo ypač svarbiu savigynos arsenalu“ (2, p. 21).

Trečiojo, sovietinio „industrinio kolonializmo“, laikotarpio sąlygomis nepaisant griežtų rėmų, autoriaus teigimu, „pavyko atlikti kelis Lietuvos visuomenei naudingus veiksnius: telkė mokslininkus Lietuvos mokslų akademijos institucijose, sudarė tam tikras galimybes plėtoti teorinius, taikomuosius tyrimus, taip pat plėtoti lietuvių kalbos ir kitus lituanistinius darbus buvo itin svarbu kultūrai išsaugoti“ (2, p. 32). Visa lietuvių visuomenės ugdymo raida knygoje siejama su istoriškai įtvirtintais elementais ir trimis kultūros vertybėmis – lietuvių kalba, tradicija ir išsilavinimu.

Antrame knygos skyriuje „Tautinės ir mokslo minties raiškos epizodai“ L. Klimka konkrečių istorijos epizodų aprašymuose atskleidžia mokslo, švietimo, tautinės savimonės sąveikas. Autorius pažymi lietuviškosios spaudos platinimo jos draudimo metais svarbą XIX–XX a. pr. tautinio atgimimo sąjūdžiui plėtotis. Mokslo, kultūros ir tautinio švietimo kryptingos veiklos organizavimas pagrįstai siejamas su Lietuvių mokslo draugijos įsteigimu ir veikla.

Su mokslo ir kultūros sąveikos plėtote knygoje siejama Lietuvių mokslo akademijos steigimo idėja, steigimo projektų rengimas tarpukario Lietuvos metais ir jos realizavimas jau sovietinės okupacijos pradžioje. Šiuo požiūriu, manytina, knygoje vertėjo nurodyti ir tai, kad Mokslų akademijos steigimo idėja buvo minima jau 1907 m. steigiant Lietuvių mokslo draugiją, numatyta jos perspektyvos svarba.

„Nors Lietuvos mokslų akademija pokario metais plėtojosi pagal sovietinį modelį, veikla buvo griežtai reglamentuojama, mokslininkai ideologiškai spaudžiami, tačiau, autoriaus teigimu, šioje institucijoje gebėjo reikštis pažangi mokslinė mintis“ (2, p. 120). Tokios pozicijos laikosi daugelis šių dienų Lietuvos mokslo istorikų, akcentuoja įgytą istorinę mokslo mokyklų ugdymo, akademinių ryšių ir kitą patirtį, jos svarbą šių dienų mokslo ir kultūros sąveikai plėtotis.

Lietuvos inteligentijos reikšmingos raiškos sovietmečio sąlygomis liaudies kultūros paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo srityje požiūriu pažymėtina knygoje pristatoma 1961 m. įsteigtos Kraštotyros draugijos veikla. „Tai, nurodo autorius, atspindėjo kraštotyros sąjūdžio subrandintą poreikį sukaupti nacionaliniam mokslui reikalingų žinių iš įvairių tautos materialinės ir dvasinės kultūros sričių. Tai buvo tautinių aspiracijų pusiau legalus raiškos būdas“ (2, p. 141).

Sovietmečiu įkurta Lietuvos kraštotyros draugija tik formaliai pakluso primestai ideologijai – kaip byloja recenzuojamoje knygoje pateikta faktinė informacija, vadovavosi tautotyros pirmtakų idėjomis. Kaip vienas iš reikšmingiausių draugijos organizuotų darbų knygoje nurodomos kompleksinės ekspedicijos, kurių vadovais buvo Norbertas Vėlius, Česlovas Kudaba, Antanas Tyla, Vacys Milius, Aloyzas Vidugirys, Rimvydas Kunskas, Kazys Grigas. Ekspedicijos vertinamos ne tik pagal mokslo rezultatus, bet ir pagal tai, kad jos tapo puikia tautiškumo ugdymo mokykla, skatino folkloro ansamblių, amatininkų švenčių, kitų kolektyvinės raiškos formų atsiradimą. Autorius argumentuotai akcentuoja kraštotyrinės veiklos tęstinumo reikšmę šių dienų Lietuvos pilietinės visuomenės ugdymui.

L. Klimkos parengto trečio knygos skyriaus „Visuomenės ugdytojų rikiuotė“ tekstas priskirtinas enciklopedinio personalijų žinyno žanrui, jame pateikiamos svarbiausios žinios apie asmenis, kurių veikla, autoriaus teigimu, labiausiai stimuliavo politikos, kultūros ir mokslo tapsmą Lietuvoje.

Mokslo ir kultūros sąveikos požiūriu išskirtinos Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos akademinio elito asmenybės, kurios susilaukia vis daugiau dėmesio šių dienų mokslo ir kultūros istoriografijoje.

Profesorius Eduardas Volteris (1856–1941) knygoje įvardinamas kaip vienas iš svarbių nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo kūrėjų, pagrįstai pažymima, kad jo autoritetas padėjo suformuoti archeologinių tyrinėjimų, muziejininkystės, kultūros paminklų apsaugos pamatus valstybės tapsmo laikotarpiu. Moksliniuose ir populiariuose leidiniuose jis paskelbė daugiau nei 400 straipsnių apie lietuvių kalbą, tarmes, tautosaką, papročius, praeities materialinės dvasinės kultūros paminklus, kultūros veikėjus (2, p. 340).

Su lietuvybės plėtra itin siejama Mykolo Biržiškos (1882–1962) mokslinė ir kultūrinė veikla, nurodoma, kad jis buvo vienas iš įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos lyderių, dalyvavo kitų visuomeninių kultūros organizacijų veikloje, dirbo vadovaujamą ir pedagoginį universitetinį darbą. M. Biržiška, kaip akcentuojama knygoje, pirmasis iškėlė lietuvių liaudies dainų istoriškumo bruožą, radęs jose senovinių mitų ir istorinių atspindžių.

Dar mažai Lietuvos kultūros ir mokslo istorijos literatūroje rašyta apie profesorių Vladą Stanką (Stankevičių) (1884–1968), kuris dėstė teisės, ekonomikos disciplinas Lietuvos universitete Kaune. Knygoje daugiau dėmesio skirta jo užsienyje ir Lietuvoje skelbtiems veikalams apžvelgti, svarbi profesoriaus veikla kultūros ir švietimo institucijose nepriklausomos valstybės kūrimo laikotarpiu tik trumpai paminėta.

Pristatant kultūros ir mokslo asmenybes išskirtinai pažymima fiziko ir etnologo, profesoriaus Igno Končiaus (1886–1975) reikšmė kryždirbystės tradicijų tyrimams plėtoti ir paveldui saugoti. Akcentuojama žinių ir vertybių viešinimo raiška visuomenei ugdyti – derindamas fiziko, švietėjišką bei visuomeninę veiklą, I. Končius parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių (2, p. 141).

Šiame knygos skyriuje taip pat pateikiami duomenys apie lietuvių išeivijos profesūros lituanistinę veiklą užsienyje, jos svarbą lietuvybei išlaikyti, išeivijos rašytinio ir kito paveldo pažinimo svarbą šių dienų Lietuvos visuomenei.

Paskutiniame, ketvirtajame, recenzuojamos knygos skyriuje „Lietuvos tyrinėtojai, patyrę tremtį ir istorinių įvykių negandas“ jo autorius J. A. Krikštopaitis trumpai apžvelgia geologo Igno Domeikos (1801–1889), gamtininko Juozapo Varševičiaus (1812–1866) ir kai kurių kitų iš Lietuvos kilusių mokslininkų nuopelnus ir pripažinimą užsienio šalyse.

Nors recenzuojamoje knygoje faktografinė informacija pateikiama griežtai nesilaikant chronologinio ar tematinio nuoseklumo, tačiau aprašomų epizodų mozaika aprėpia svarbiausius mokslo, švietimo ir kultūros faktus, reiškinius. Išskiriamos reikšmingos istorinių asmenybių raiškos sritys, aktualizuojama intelektinio palikimo svarba šių dienų Lietuvos visuomenei. Knyga naudinga skaitytojui tiek pažintine, tiek ugdymo vertybių puoselėjimo prasmėmis. Autoriai pagrįstai akcentuoja istorinės patirties ir atminties įprasminimo reikšmę ateities prognozavimui bei konstravimui.